KAUNO „SANTAROS“

GIMNAZIJA

SUVIENYKIME ŠIRDIS GERUMUI IR SANTARVEI...

Pakitęs Europos politinis žemėlapis
Tautų pavasaris nepakeitė Europos politinio žemėlapio. Vokiečių ir italų žemės liko
nesuvienytos. Tačiau tai padaryti vertė pramonės revoliucija, nacionalizmo idėjos.
Kaip suvienyti valstybę? Jėga, derybomis? Ką daryti, kad vienijimosi idėja būtų svarbi visiems
gyventojams? Tai buvo opiausi galvosūkiai to meto Prūsijos, Austrijos, Sardinijos politikams.
Reikėjo palankių tarptautinių sąlygų.O jos susidarė Krymo karo metu, kai Rusija pralaimėjo
Osmanų imperijai, kurią parėmė Didžioji Britanija, Prancūzija, Pjemontas. Šventoji sąjunga,
trukdžiusi pokyčiams Europoje, suiro.
1856 m. Paryžiaus taikos konferencijoje didžiosios Europos valstybės jau neprieštaravo minčiai
apie Italijos suvienijimą.
Kiekvienai idėjai įkūnyti reikia žmonių, galinčių patraukti ir vesti paskui save kitus. Romantizmas
ir nacionalizmas suformavo O.fon. Bismarko, Dž. Garibaldžio, K. Kavūro asmenybes.Šie
žmonės sugebėjo suvienyti savo susiskaldžiusias šalis į tautines valstybes.
Italijos suvienijimas 1870 m.
Apeninų pusiasalis sparčiai keitėsi. Pats gyvenimas vertė panaikinti atskiras valstybėles.
Plėtoti pramonę ir prekybą, tiesti geležinkelius, įrengti uostus trukdė šalies susiskaldymas.
Pjemonto karalystė išnaudojo savo palankią padėtį, susidariusią po Krymo karo. Jos karalius
Viktoras Emanuelis II ir ministras pirmininkas Kamilas Kavūras 1859 m.pradėjo valstybės
vienijimą. Padedami prancūzų, pjemontiečiai nugalėjo austrus ir prisijungė Lombardiją.
Tais pačiais metais kilo revoliucijos Toskanoje, Modenoje, Parmoje.Jos susivienijo su Pjemontu.
Pietinė Italijos dalis irgi norėjo prisidėti prie vienijamos valstybės. Į pagalbą kovojantiems
Sicilijos gyventojams atskubėjo tūkstantinė Džuzepės Garibaldžio raudonmarškinių armija.
Neapolis ir Sicilija prisijungė prie Pjemonto.
Susirinkęs pirmasis Italijos parlamentas 1861 m. valstybės karaliumi paskelbė Viktorą Emanuelį
II.
Italija pasinaudodama palankiomis aplinkybėmis (Prūsijos karai su Austrija ir Prancūzija)
prisijungė Veneciją, o vėliau ir Popiežiaus valstybę. Iš Florencijos sostinė perkelta į Romą.
Dž. Garibaldis K. Kavūras Viktoras Emenuelis II
 Vokietijos suvienijimas 1871 m.

XIX a. vid. Vokietija nesusivienijo. Po tautų pavasario iškilo Prūsija. „Geležinis“ kancleris Otas
fon Bismarkas pasiryžo suvienyti valstybę be Austrijos.
Prūsija turėjo gerą kariuomenę, modernius ginklus, geležinkelių tinklą. Šį pranašumą Bismarkas
išnaudojo karuose su Danija (1864 m)-prisijungė Šlėzvigą ir Holšteiną; su Austrija (1866 m.)-
1867 m. Austrija priversta pripažinti įkurta Šiaurės Vokietijos Sąjungą.
Pasinaudojęs keblumais dėl Ispanijos sosto Bismarkas paskatino Prancūziją paskelbti karą
Prūsijai.( 1870-1871 m.). Prūsijos kariuomenė nesunkiai įveikė Prancūzijos imperatoriaus
Napoleono III kariuomenę. Vokiečiai okupavo Paryžių.
1871 m. sausio 18 d. Versalyje buvo paskelbta Vokietijos imperija. Imperatoriumi tapo
Prūsijos karalius Vilhelmas I, o kancleriu-Bismarkas.
Pagal 1871 m. Frankfurte pasirašytą taikos sutartį Prancūzija neteko Elzaso ir Lotaringijos
bei turėjo sumokėti 5 mlrd.frankų kontribuciją.
Europa po Italijos ir Vokietijos suvienijimo
Karikatūros Vokietijos suvienijimas
 Kiti pokyčiai Europos žemėlapyje

Nacionalizmo idėjos veikė ir kitas valstybes.

Daugiatautė Austrijos imperija ieškojo būdų nacionalinėms problemoms išspręsti. Iš dalies
pavyko-slavams buvo suteikta kultūrinė autonomija. 1867 m.konstituciaji sulyginus Austrijos ir
Vengrijos teises buvo sukurta dvinarė valstybė-Austrija-Vengrija.
Prasidėjo išsivadavimo judėjimas Balkanuose. 1878 m. nepriklausomomis tapo Serbija,
Juodkalnija, Rumunija.