Bundančios tautos

Napoleono epochai praūžus, Europoje neramumai tęsiasi.

XIX a. pradžioje, Europoje viešpatauja 3 valstybės, kurias sudaro bent kelios skirtingos tautos –
Osmanija, Rusija, Austrija. Taip pat yra 2 tautos, kurios iki šiol nėra galutinai susivienijusios
italai ir vokiečiai. Bet tik šio amžiaus pradžioje pradeda kilti tautų suvereniteto, nacionalizmo
idėjos, noras kurti tautines valstybes.

Nacionalizmo idėjos atsiradimas

Nacionalizmas – Savo tautos vertinimas, jos išskirtinumo suvokimas.
Tauta – Bendrą raštą, kalbą, kultūrą ir tradicijas turinti žmonių grupė.
Šis mąstymas buvo neįprastas, mat dar XVIII amžiuje žmonės skyrė save pagal teritoriją ar
valdovą, jie dirbo savo žemes valdovui vasaliniais principais arba buvo baudžiauninkais,
didžiausias tikslas buvo turėti sotų pilvą ir stogą virš galvos, bet Didžiosios Prancūzijos
revoliucijos metu išsigrynina laisvės, lygybės ir prigimtinių teisių suvokimas. Žmones mąstyti ne
tik apie savo gerą būvį verčia ir romantizmas, kuris skatina domėjimąsi savo tautos praeitimi, dėl
industrinių pokyčių lengvėja susisiekimas, žmonės pradeda matyti platesnį pasaulį.
Tautos ir valstybės sampratos kaita
Iki XIX XIX ir vėliau
Tautos suvokimo nėra Atsiranda nacionalizmas
Žmonės save skiria pagal
Žmonės save skiria pagal
gyvenamąją vietą, priklausymą
valdovui
kalbą, religiją, tradicijas

Valstybės kuriamos teritoriniu,

Tautinės valstybės idėja
dinastiniu principu

Pagrindinės Nacionalizmo atsiradimo priežastys:

1. DPR laisvės, lygybės idėjos;
2. Romantizmo atsiradimas;
3. Susisiekimo būdų tobulėjimas.
 Sukilimai 1830 – 1831 metais
Vienos kongreso metu Europos žemėlapis buvo perdarytas visiškai neatsižvelgus į tautų
interesus. Kuriantis idėjoms sukurti tautines valstybes, Europoje prasidėjo masiniai sukilimai
prieš valdžią.
Priežastys:
1. Mažų tautų suvaržymas ir priklausymas didelėms valstybėms;
2. Noras kurti tautines valstybes;
3. Noras keisti nusistovėjusią tvarką.

Sukilimas prasidėjo Prancūzijoje, kur buvo nuverstas tuometinis karalius. Dėl šios priežasties
kitų Europos valstybių tautos taip pat sujudo: nesėkmingai sukilo Italija ir Prūsija, siekiančios
kurti tautines valstybes, sukilo belgai, priversti būti Olandijos dalimi, belgams nuraminti Rusijos
siųsti lenkai sukilo taip pat, prie jų prisijungė lietuviai, graikai jau ilgą laiką siekė atsiskyrimo
nuo Osmanų imperijos.
Pasekmės:
1. Graikija atsiskyrė nuo Osmanų imperijos;
2. Lenkija prievarta prijungta prie Rusijos imperijos;
3. Belgija atsiskyrė nuo Nyderlandų.
4. (Uždarytas Vilniaus universitetas)

Tautų pavasaris: sukilimai 1848 – 1849 metai

Vėl įvykiai kartojasi, vėl tautos kyla – net priežastys tos pačios, tik prisideda Siekis gauti maisto
ir žemės, mat vyko ekonominė krizė. Prancūzai sukilo prieš karalių, jis atsistatydino (jį vėliau
pakeitė kitas). Šie įvykiai vėl užžiebė Europą, kilo tautos: Vokiečiai vėl nesėkmingai bandė
susivienyti, italai kilo prieš austrus – pralaimėjo atvykus rusų pagalbai, vengrai bandė atsiskirti
nuo Austrijos – pavyko vos keliems mėnesiams.
Pasekmės, jų iš tiesų yra labai mažai, nes visi įvykiai ir baigėsi revoliucijų metu, praktiškų
pasikeitimų Europoje neįvyko: Europiečių tautinės mažumos aiškiai parodė, kad jos
nenurims, kol nepasieks savo tikslų – galiausiai, po dešimčių metų tai pasitvirtino.
 Rusija – Tautų kalėjimas
Visos revoliucijos ir visi sukilimai aplenkė Rusiją. Viduramžių tvarka, be laisvių ar teisių
gyvenantys gyventojai net nežinojo, kas vyksta už šalies sienų. Gyveno skurde ir nemąstydami
garbino „tėveliu“ vadinamą carą. Tiesa, 1825 metais, mirus Aleksandrui antrajam, prasidėjo
perversmas, kurio dalyviai vadinti dekabristais, bet naujojo caro kariuomenė sutriuškino ir
mirties bausme nubaudė visus sukilėlius.
Rusijos valdžia atribojo valstybę nuo
išorinio pasaulio, bet ir vykdė
ekspanciją į visas puses – rytus,
vakarus, pietus. Ypač žiauriai buvo
elgiamasi su užgrobtų žemių
gyventojais, buvo siekiama versti
kalbėti, rašyti tik rusų kalba, keisti
tikėjimą į stačiatikybę.
Svarbiausias įvykis išlieka 1861
Aleksandro II paskelbtas
manifestas, naikinantis baudžiavą,
mat Rusija pralaimėjo Krymo karą ir
turėjo begalę kitų problemų.
Priežastys:
1. Ekonominis bei karinis atsilikimas;
2. Dažni baudžiauninkų sukilimai;
3. Idėjos iš vakarų privertė Carą suvokti baudžiavos nenašumą.
Baudžiava buvo panaikinta, bet kaimiečiai politinių laisvių ir teisių negavo, valstybės santvarka
nepakito, caro valdžia išliko neribota, toliau vykdyta šovinistinė politika pavergtose tautose.
Šovinizmas – savos tautos iškėlimas piktavališkai žeminant kitas tautas.
3. Visa žemė palikta dvarininkams,
tik jiems leidus ji buvo
Baudžiavos panaikinimo sąlygos:
parduodama valstiečiams;
1. Valstiečiams suteikta asmens
4. Visoms reformoms teikiamas
laisvė;
dviejų metų pereinamasis
2. Valstiečiams leista įsigyti žemės;
laikotarpis.
 1. Sudarytos sąlygos kapitalistiniams
santykiams;
Padariniai:
2. Pasipiktinę valstiečiai dažnai
maištavo.

Vokietija suvienijama
Agresyvi ir galinga vokiečių tauta nuo
Šventosios Romos imperijos laikų buvo
susiskaldžiusi į atskiras kunigaikštystes,
laisvuosius miestus. Situacija iš esmės
nepasikeitė ir Napoleonui užėmus ir
panaikinus ŠRI, o vėliau, jam pralaimėjus,
Vienos kongreso metu sukūrus Vokietijos
sąjungą. Sąjungą labiausiai valdė dvi
pagrindinės valstybės – Prūsija ir Austrija,
bet kiekviena valstybėlė vis tiek turėjo savo
kariuomenes, iždą ir savus įstatymus.
Situacija pradėjo kisti ir vokiečių tauta
pradėjo eiti vienijimosi keliu, kuomet 1834
metais buvo įkurta Vokietijos muitų
sąjunga, kurioje nebuvo Austrijos. 1848 net
buvo bandyta priimti bendrą konstituciją, bet
vėl nepavyko.
1862 metais kancleriu buvo išrinktas Oto fon Bismarkas. Jis išsikėlė tikslą bet kokiomis
priemonėmis suvienyti Vokietiją, ruošė ją karui.
Oto fon Bismarko veiksmai:
1. Šalyje paskelbta priverstinė karo tarnyba.
2. Kartu su Austrija pradėjo karą prieš Daniją. (1864) Laimėjus buvo prijungtos
vokiečių žemės.
3. Pradėjo karą prieš Austriją. (1866) Laimėjus, Austrija atsisakė kištis į vokiečių
valstybių reikalus.
4. 1867 metais įkūrė Šiaurės Vokietijos sąjungą. Taip galutinai suvienijo visas šiaurės
vokiečių valstybes.
5. 1871 metais laimėjo karą prieš Prancūziją. Jam pavyko prisijungti dalį Prancūzijos
žemių
6. 1871 metais prie Vokietijos prijungė pietines žemes.
1871 metais buvo įkurta Vokietijos imperija, reichas, kurios imperatoriumi – kaizeriu – tapo
Vilhelmas I, o kancleriu – Otas fon Bismarkas. Kaizeris valdė visą imperiją, parlamentas jam
turėjo tik patariamąjį balsą. Buvo priimta konstitucija. Vokietija tapo vieninga, ekonomiškai bei
politiškai stipri Europos valstybė.

Italija suvienijama
Italų tautai susivienyti prireikė ne vieno amžiaus.
Vienintelė valstybė egzistavusi įtalų žemėse buvo
Popiežiaus sritis. Šalies aktyvistai tikėjo viena
bendra tautine valstybe, kurėsi į organizacijas –
karbonarai, jaunoji Italija. Galiausiai tikėjimas
išaugo į veiksmus:
Karų priežastys:
1. Kaimyninių šalių kišimasis;
2. Noras sukurti Tautinę valstybę;
3. Silpna šalies politinė situacija.

Pirmasis nepriklausomybės karas

(1848 – 1849m.)
Revoliucinės idėjos 1848 metais pasiekė Italiją,
bet nesėkmingai. Prancūzijai užtikrinus paramą
Popiežiui, italams laimėti nepavyko, Austrijos
kariuomenė numalšino sukilimus.
Pasekmės:
1. Sukilimai Austrijos žemėse – Lambardijoje ir Venecijoje – pralaimėjo.
2. Pjemonto karalius priverstas atsistatydinti. Ji pakeitė Emanuelis II

Antrasis nepriklausomybės karas (1859 – 1861m.)

Papildoma priežastis: Prancūzijos parama karui prieš Austriją, kuomet Pjemontas atidavė
dalį savo žemių Prancūzijai.
Pjemonto ir Sardinijos karalystė pradėjo karą prieš Austriją, kartu su prancūzų kariuomene
atsiėmė Lambordiją, galiausiai užėmė ir didžiąją dalį Popiežiaus srities. Pietinę dalį pradėjo
vienyti, didvyriu vėliau tapęs, Džiuzepė Garibaldis. Įveikęs Abiejų Sicilijų karalystę jis pasiekė
Neapolį. Balsavimo būdu visa Dviejų Sicilijų karalystė prijunga prie Italijos. Vienijimas buvo
bene baigtas, bet Roma liko Popiežiaus srities, Venecija vis dar priklausė Austrijai.
Pasekmės:
1. Italija atgavo Lambordiją;
2. Garibaldis užėmė pietinę Italiją;
3. Prijungtos šiaurės Italijos valstybės.

Trečiasis nepriklausomybės karas (1866 – 1870m.)

1861 galiausiai įkurta Italijos karalystė. Italai pasinaudojo prūsų karais su Austrija ir taip
iškovojo Veneciją. Pasinaudojus prūsu karu prieš prancūzus, prisijungė ir paskutines Popiežiaus
srities žemes. Taip Italija buvo suvienyta, sostine paskelbta Roma, karaliumi tapo Emanuelis II.
Bet šalis, priešingai nei Vokietija, kentė skurdą, netvarką.
Pasekmės:
1. Italija galutinai susivienijo.
2. Prie Italijos prijungia Venecija ir galutinai užimta popiežiaus sritis.