ABSOLIUTIZMAS IR APŠVIETA

Absoliutizmas – valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam asmeniui. Susiformuoja XVI
a. Prancūzijoje ir Ispanijoje, vėliau ir kitose Europos valstybėse. Absoliutizmas remiasi
dieviškąja valdžios kilme. Rišeljė reformos (finansų, kariuomenės, prekybos srityse,
kuriamas didžiulis prekybos laivynas). Uždraudžiamos dvikovos. Generaliniai luomai
nešaukiami nuo 1614 m. Liudvikas XIV (Saulė) – valstybė – tai aš. Įstatymų leidžiamoji,
vykdomoji ir teisminės valdžios sutelkiamos vienose rankose.
Prancūzijos ekonomikos ir mokesčių sistema
Žanas Batistas Kolberas Prancūzijoje įgyvendina merkantilizmo politiką. Jos esmė:
draudžiamas importas, už kurį reikia atsiskaityti auksu, žaliavos gamybai vežamos iš
kolonijų, o pagaminta produkcija pardavinėja už auksą. Griežtai reikalaujama mokėti
mokesčius – už jų vengimą gręsia mirties bausmė. Mokesčių šalyje nemokėjo bažnyčia ir
bajorai, kurie dokumentiškai įrodydavo savo aukštą kilmę.
Liudviko XIV karai ir palikimas
Liudviko XIV siekė įsigalėti Europoje, tam tikslui jis subūrė vieną galingiausių armijų, kuri
nuolat kariavo. Tačiau šiems karams nuolat trūko pinigų ir gyvosios jėgos. Valstybės iždas
tuštėjo, skendo skolose, vėliau tai atves šalį į revoliuciją. Kitų valstybių valdovai mėgdžiojo
Prancūzijos stilių, gyvenimo būdą, valdymą, elgesio manieras.
Sąvokos ir datos
Absoliutizmas – valdymo forma, kai valdžia priklauso vienam asmeniui. Merkantilizmas –
valstybės ūkio politika, kuriai svarbiausia išsaugoti aukso atsargas šalyje, ribojamas importas,
skatinamas eksportas. Generaliniai luomai – nuo 1314 m. Prancūzijoje šaukiamas
dvasininkų, bajorų ir trečiojo luomo susirinkimas (parlamentas) svarbiausiems valstybės
reikalams svarstyti.
APŠVIETA
APŠVIETA – kultūros epocha po Baroko, išaukštinusi savarankišką žmogaus protą, tikėjusi
jo galia šviesti ir tobulinti pasaulį, prasidėjo XVII a. pabaigoje Anglijoje, XVIII a. apėmė visą
Europą ir Šiaurės Ameriką, kai kuriose šalyse tęsėsi iki XIX a. pradžios. Apšvieta iš esmės
nulėmė modernios visuomenės susikūrimą, jos pasaulio ir gyvenimo supratimą.
Žymiausi švietėjai
1. Džonas Lokas
2. Žanas Žakas Ruso
3. Šarlis Montjeskė
4. Volteris
5. Deni Didro
APŠVIESTASIS ABSOLIUTIZMAS
● ŠVELNINO BAUDŽIAMUOSIUS ĮSTATYMUS
● UŽDRAUDĖ KANKINIMUS
● RĖMĖ PRAMONĘ, PREKYBĄ, ŽEMDIRBYSTĘ
● PANAIKINO ARBA PALENGVINO BAUDŽIAVĄ
● PAKEITĖ MOKESČIŲ SISTEMĄ
● RŪPINOSI ŠVIETIMU, STEIGIAMOS MOKYKLOS
● PRIIMTI ĮSTATYMAI, SKELBIANTYS TIKĖJIMO LAISVĘ
● MAŽINO BAŽNYČIOS ĮTAKĄ

APŠVIETOS REIKŠMĖ
1. Nulėmė didžiulius mokslo ir švietimo pokyčius Europoje.
2. Pradėjo plisti prancūzų kalba, nes dauguma švietėjų buvo prancūzai.
3. Atsiranda kosmopolitizmo idėjos – žmogaus tėvynė ne atskira valstybė, o visas
pasaulis.
4. Išleistuose 28 Enciklopedijos tomuose buvo sukaupta visa to meto mokslo, technikos,
meno informacija.
5. Kaip Apšvietos praktinis projektas XVIII a. pabaigoje iškilo Jungtinės Amerikos
Valstijos.
6. Apšvieta subrandino Prancūzijos revoliuciją.
7. Apšvietos idėjomis buvo pagrįsta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gelbėjimo
programa.

Savokos ir datos
Apšvieta – kultūrinis sąjūdis XVIII a. Europoje, išaukštinęs savarankišką žmogaus protą, tikėjimą jo
galia šviesti ir tobulinti pasaulį.
Kosmopolitizmas – pažiūros, teigiančios, kad žmogaus gimtinė yra visas pasaulis, o ne atskira šalis.
Švietėjai – Apšvietos idėjų kūrėjai ir platintojai.
Enciklopedija – mokslinis informacinis leidinys, kuriame pateikiama informacija iš visų arba atskirų
gyvenimo sričių.
JAV SUSIKŪRIMAS IR KONSTITUCIJA
Nepriklausomybės karo priežastys
Pasibaigus Septynerių metų karui (1756-1763) Anglija dalį išlaidų nori kompensuoti iš savo
kolonijų.
Ekonominės priežastys:
1. Neleista laisvai apsigyventi vakarinėse žemėse.
2.Nustatyti papildomi mokesčiai įvežamoms prekėms.
3. Įvesti apribojimai kolonijų pramonei ir prekybai.
Politinės priežastys:
1. Noras praplėsti savivaldos teises.
2. Kūrėsi amerikiečių tauta, kuri pati norėjo nustatyti savo valdymo modelį, priimti įstatymus.
Idėjinės priežastys:
1. Švietėjų įdėjos.
2. Nusivylimas Didžiosios Britanijos karaliumi Jurgiu, nes nebuvo permainų po karo su
Prancūzija.
3. Nebebuvo įdėjinio ryšio su D.Britanija.

Nepriklausomybės karo pradžia ir eiga (1775-1783)

1773 m. Bostono arbatėlė – sukelia papildomą įtampą tarp kolonijų ir D.Britanijos.
1775 m. Masačiusetse prasideda 13 kolonijų karas prieš D.Britaniją.
JAV kariuomenei vadovauja Džordžas Vašingtonas – vėliau jis išrenkamas pirmuoju JAV
prezidentu. Kolonijoms aktyvią pagalbą suteikia Prancūzija, Olandija, Ispanija. Vyksta
savanoriai iš Europos. T.Kosčiuška – Dž. Vašingtono mokinys.
1781 m. jungtinė JAV ir Prancūzijos kariuomenė sumušė pagrindines anglų pajėgas.
1783 m. po derybų buvo pasirašyta Versalio taikos sutartis – Didžioji Britanija pripažįsta
JAV nepriklausomybę.

JAV nepriklausomybės karo rezultatai:

1. Didžioji Britanija pripažino JAV nepriklausomybę, tai reiškė, kad susikūrė pirma
savarankiška valstybė Amerikos žemyne;
2. Buvo nuversta kolonijinė valdžia, panaikinti feodalizmo elementai ir apribojimai
ūkinei kolonijų veiklai;
3. Visi gyventojai, išskyrus juodaodžius ir indėnus, pasidarė lygūs prieš įstatymą;
4. Šiaurinėse JAV valstijose buvo panaikinta vergija;
5. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai švietėjų idėjos buvo pritaikytos praktiškai;

JAV Nepriklausomybės deklaracija ir Konstitucija

1. 1776 m. liepos 4 d. priimama Nepriklausomybės deklaracija – pagal švietėjų idėjas ją
parengia Tomas Džefersonas.
2. 1787 m. priimama pirmoji pasaulyje Konstitucija – ji galioja iki šiol.
3. Pagrindiniai Konstitucijos teiginiai:
4. JAV yra federacinė respublika;
5. Valstijoms paliekama teisė pačioms spręsti savo vidaus reikalus;
6. Vykdomoji valdžia priklauso prezidentui, renkamam kas 4 metai;
 7. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Kongresui, kurį sudaro 2 rūmai:
8. Senatas – į kurį kiekviena valstija renka po 2 atstovus;
9. Atstovų rūmai – į kuriuos renkami nariai nuo valstijos gyventojų skaičiaus;
10. Aukščiausioji teisminė valdžia – Aukščiausiasis teismas, kurio narius skiria
prezidentas. Aukščiausiojo teismo funkcija – spręsti, ar priimti įstatymai
neprieštarauja konstitucijai ir atšaukti tokius įstatymus.

DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJA. NAPOLEONO EPOCHA

Prancūzijos revoliucijos priežastys:
1) absoliutinės monarchijos klestėjimas;
2) sunki ekonominė padėtis valstybėje, skolos, dvaro išlaidos;
3) mokesčius moka tik trečias luomas;
4) švietėjų idėjos, JAV pavyzdys – naujas valstybės valdymo modelis.

● 1789-1799 m. – Prancūzijos revoliucija

● 1789 m. gegužės 5d. – sušaukti Generaliniai luomai. Jie nepakluso karaliui
● 1789 m. liepos 14d. – Bastilijos užėmimas
● 1789 m. rugpjūčio 26d. – „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“
● 1791 m. rugsėjis – Prancūzijos konstitucijos priėmimas. Prancūzija – konstitucinė
monarchija
● 1792 m. rugpjūčio 10d. – Monarchijos nuvertimas
● 1792 m. rugsėjo 22d. – Respublikos paskelbimas
● 1793 m. sausio 21d. – Liudviko XVI giljotinavimas
● 1793 m. birželis – 1794 m. liepa – Jakobinų diktatūra
● 1795-1799 m. – Direktorijos valdymas.

Steigiamasis susirinkimas priima reformas: nutraukiamas dešimtinės mokėjimas

dvasininkams, trečiojo luomo atstovai gali užimti pareigas valstybės tarnyboje, kariuomenėje,
valstiečiai gali išsipirkti žemę.

Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Konstitucija

Ji priimta 1789 m. rugpjūčio 26 d.
Joje skelbiama apie luomų panaikinimą. Visi žmonės yra lygūs, skelbiamos demokratinės
laisvės (žodžio, spaudos religinių įsitikinimų).
Nuosavybė yra neliečiama, kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta.
Panaikinamos kūno bausmės, kankinimai.
1791 m. priimama Konstitucija – šalis tapo konstitucine monarchija.
Įtvirtintas valdžių padalijimo principas.
Rinkimų teisė suteikiama visiems vyrams nuo 25 metų, kurie moka mokesčius.

Revoliucijos etapai.
1. 1789-1792 m. - Konstitucinės monarchijos laikotarpis. Bruožas – absoliučios karaliaus
valdžios panaikinimas.
2. 1792-1793 m. - Respublikinis valdymas. Bruožas – žirondistų ir jakobinų kova dėl
valdžios.
3. 1793-1794 m. - Jakobinų diktatūra. Bruožas – teroro politikos taikymas šalyje.
4. 1795-1799 m. - Direktorija. Bruožas – užsienio karinių kampanijų tęsimas.

Jakobinų diktatūra
1793 metais jakobinai, vadovaujami Robespjero nuverčia žirondistus ir įveda savo diktatūrą.
Jakobinai imasi ryžtingų pertvarkų šalyje:
1) emigrantų žemė konfiskuojama ir parduodama mažais sklypais išsimokėtinai;
2) priimama nauja Konstitucija – rinkimų teisė suteikta visiems vyrams nuo 21 metų;
3) įvedamas naujas kalendorius – metai skaičiuojami nuo Respublikos laikotarpio pradžios;
4) įvestas Aukščiausios būtybės kultas – turėjo pakeisti katalikybę;
5) vykdomas masinis teroras, miestuose stovi giljotinos;
6) nustatė pastovias maisto kainas.

Revoliucijos poveikis Prancūzijai ir Europai

1) revoliucija pakeičia Europos gyvenimą – pasklinda laisvės, lygybės ir brolybės idėjos;
2) sunaikinamos feodalinės visuomenės liekanos Prancūzijoje, tai vyksta ir kitose šalyse;
3) tai laisvės ir teisingumo triumfas – įtvirtintos žmogaus teisės, tauta yra valdžios šaltinis;
4) į istorija revoliucija pateko ir kaip žiauraus teroro laikotarpis, kuris prarijo tiek savo tėvus,
tiek vaikus.

Napoleono reformos šalies pertvarkymui:

1) centralizuojamas šalies valdymas, valstybė suskirstyta į prefektūras;
2) įvedama griežta spaudos cenzūra;
3) reformavo teismų sistemą;
4) leido grįžti į šalį emigrantams, prisiekusiems ištikimybę valstybei;
5) pasirašė konkordatą su popiežiumi, kuris pripažino bažnytinių žemių sekuliarizaciją;
6) išleido civilinį, baudžiamąjį ir komercinį kodeksus – Napoleono teisyną;
7) Sutvarkė finansų sistemą, įkūrė Prancūzijos banką.

Pagrindinis Napoleono tikslas – užkariauti Europą.

1815 m. kovo mėn. Napoleonas pabėga iš salos ir grįžta į Paryžių, tačiau 1815 m.
Vaterlo mūšyje jis galutinai sutriuškinamas ir ištremiamas į Šv. Elenos salą.

Sąvokos ir datos
● 1789 – 1799 m. – vyksta Didžioji Prancūzijos revoliucija.
● 1789 liepos 14 d. – Bastilijos šturmas, Prancūzijos nacionalinė šventė.
● 1799 m. – Napoleonas nuverčia Direktoriją ir įtvirtina savo režimą.
● 1804 m. – Napoleonas pasiskelbia imperatoriumi.
● 1812 m. – Napoleono žygis į Rusiją.
● 1813 m. – Leipcigo mūšis – prancūzų armijos sutriuškinimas.
● 1815 m. – Vaterlo mūšis – galutinai sutriuškinamas Napoleonas.
 ● Komuna – vietos savivalda.
● Nacionalinė gvardija – šauktinių kariuomenė.
● Sankiulotai – Paryžiaus varguomenė.
● Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija – dokumentas, kuriuo Prancūzijoje buvo
įtvirtintos piliečio teisės ir laisvės, panaikintas suskirstymas į luomus.
● Kontinentinė blokada – Prancūzijos paskelbta blokada Didžiajai Britanijai.
● Jakobinai – Prancūzijos revoliucijos laikų politinė grupuotė, užgrobusi valdžią šalyje
1793 m. ir vykdžiusi politinį terorą.
● Žirondistai – Prancūzijos revoliucijos laikų politinė grupuotė, pasisakiusi prieš
absoliutizmą, dvasininkų luomą ir karą.

VIENOS KONGRESAS

Valstybių tikslai Vienos kongrese

● Vienos kongresas prasideda 1814 m. rugsėjį.
● Svarbiausią vaidmenį čia vaidina Didžioji Britanija, Austrija, Rusija ir Prūsija, svarbi
liko ir nugalėtoji Prancūzija.
● Valstybės siekia ne tik atkurti tvarką, buvusią iki Napoleono karų, bet ir sustiprinti
savo įtaką. Dalyvauja visos Europos valstybės, išskyrus Turkiją.
● Rusija tikisi gauti Varšuvos kunigaikštystę ir sustiprinti sąjungininkę Prūsiją.
● D.Britanija siekia išlaikyti jėgų pusiausvyra, kad neįsigalėtų nei viena valstybė.
● Austrija nori sustiprinti savo įtaką Italijoje ir neleisti Prūsijai įsigalėti vokiečių
žemėse.
● Prūsija nori gauti Saksoniją.
● Prancūzija siekia išsaugoti ikirevoliucines sienas.

NUTARIMAI:
● 1815 m. birželio 15 d. paskelbiamos Vienos kongreso baigiamojo akto nuostatos. Jos
pakeičia Europos politinį žemėlapį:
● Rusija gauna Suomiją ir Besarabiją, įkuriama Lenkijos karalystė, kuri tampa
autonomine Rusijos dalimi, turinčia savivaldą, konstituciją ir net kariuomenę.
● Austrija atgauna visas per karus prarastas teritorijas, prisijungia Veneciją, Lombardiją
ir Dalmatiją.
● Prūsija gauna Saksoniją ir dalį Varšuvos kunigaikštystės.
● Iš vokiškų savarankiškų valstybių įkuriama Vokietijos sąjunga – ją sudaro 35
valstybės ir 4 laisvieji miestai. Taip įtvirtinamas vokiškų žemių susiskaldymas ir
Austrijos pirmenybė jose.

Šventoji sąjunga.
Ją sudaro Rusija, Austrija ir Prūsija, kurios sutariama visomis jėgomis neleisti kilti
revoliucijoms Europoje ir neleisti keistis kongrese nustatytoms sienoms.
Keturių sąjunga
ją sudaro Rusija, Austrija, Prūsija ir D.Britanija – taip pat pasižada panaudoti jėgą, jei
Europoje kiltų revoliucijos ar neramumai, daugiausiai tai taikoma Prancūzijai.
POLITINĖS IDEOLOGIJOS

Neoliberalizmas
Šiuolaikinis liberalizmas vadinasi neoliberalizmu.
Tokia ideologija:
1. Pripažįsta valstybinį rinkos reguliavimą
2. Kuria institucijas, kurios nenaudingos kapitalistams, pavyzdžiui, mokyklos
3. Pritaria, kad biudžetinės lėšos yra svarbios
4. Lieka individualizmas
5. Pasisako prieš socialiai orientuotą rinką, pavyzdžiui, kai šalis reguliuoja rinką
dotacijomis ir tam tikrais mokęsčiais.

KONSERVANTIZMAS
1. Atstovauja dvasininkus, bajorus (kitaip sakant, I ir II luomus, aristokratiją)
2. Evoliucija, ne revoliucija — progresas turi būti mažais žingsniais, o ne staigiais
pokyčiais; reikia stabilumo
3. Svarbiausia vertybė yra tradicijos
4. Bažnyčia — valstybės ramstis
5. Už privačią nuosavybę
6. Žiūri į visuomenę kaip į vieną bendruomenę, kad žmogus nėra individas (priešingai
nei liberalizmas)
7. Valstybės funkcija — rūpintis savo visuomene
8. Visi negali būti lygūs
9. Mokykla glaudžiai susijusi su valstybe
10. Puiki valdymo forma yra absoliučioji monarchija, nes tai yra tradicija.

SOCIALIZMAS
1. Atstovauja samdomuosius darbuotojus (kitaip sakant: proletariatą)
2. Tam, kad pasiekti turtinę lygybę, turi būti nacionalizuotas turtas ir atimta nuosavybė
prievarta
3. Klasių kova — varomoji istorijos jėga (baudžiauninkai prieš bajorus, proletariatas
prieš kapitalistus)
4. Kad susikurtų socializmas, visų šalių proletariatas vienykitės!
5. Visuomenė turi būti be klasių ir išnaudojimo
6. Bažynčia — nuodas valstybei (ateisto politika; atheism)
7. Valstybės valdymo forma — demokratiška, bet tai yra tik antras etapas
8. Pirmas etapas — proletariato diktatūra — tam, kad būtų vienybė reikia diktatūros
9. Didelis valstybės vaidmuo — valstybė reguoliuoja, kaip aprūpinti žmogų

Socialdemokratija — valstybę reikia pamažu - taikiu būdu - demokratiškai pertvarkyti (pvz.,

progresiniai mokesčiai)
Komunizmas — idealią valstybę galima įgyvendinti tik prievarta (žr. žlugusią SSRS, 1917-
1991 m.)
Anarchizmas — ideali santvarka atsiras, kai kils karai, kovos, maištavimas; ideali
visuomenė, kai nėra valstybės. Tai politinė srovė, neigianti valstybę, privatinę nuosavybę,
tvarką visuomenėj palaikyti – remiasi moralinėm formom.

ITALIJOS IR VOKIETIJOS SUSIVIENIJIMAS

Italijos suvienijimo priežastys
1. Sklindančios nacionalizmo idėjos Europoje.
2. Buržuazijos siekis panaikinti sienas, muitus tarp valstybių ir skatinti prekybą.
3. Vienytis skatino svetimų valstybių (Austrijos) kišimasis į vidaus reikalus.
Italijos vienijimosi pradžia – XIX a. pradžioje susikūręs slaptų draugijų karbonarų
(anglininkų) judėjimas ir Dž. Madzinio įkurta organizacija „Jaunoji Italija“.
Tačiau karbonarų judėjimas buvo numalšintas, o Madzinis nesulaukė didelės paramos iš
gyventojų, organizuodamas sąmokslus ir sukilimus prieš austrus.
1858 m. Pjemonto Sardinijos karalystė tampa vienijimo centru. Jai vadovauja Kavuras.

Vokietijos suvienijimo pradžia

Po Vienos kongreso buvo įkurta Vokietijos sąjunga.
Didžiosios Vokietijos svajonė gyvavo jau XIX a. viduryje. 1834 m. buvo įkurta Vokietijos
muitų sąjunga.
Prūsija stovėjo šio vienijimo priešakyje, Austrija norėjo stengėsi išlaikyti silpną Vokietijos
sąjungą ir ją kontroliuoti.
Suvienijimo priežastys:
1. Napoleono karai ir jo reformos vokiečių žemėse.
2. Nacionalizmo idėjos.
3. Ekonominės sąlygos – plėtojama pramonė, sukuriama muitų sąjunga.
Vokietija nesėkmingai bandoma suvienyti 1848-1849 m. revoliucijos metu, bet tuomet to
nepalaikė nei Austrija, nei Prūsija, kurios karalius nesutiko tapti Vokietijos imperatoriumi.
Valstybės suvienijimas
Po 1860 m. Vokietijos suvienijimui ėmė vadovauti Prūsija ir jos kancleris Otas fon
Bismarkas. Į pirmą vietą jis iškėlė jėgos politiką, Vokietija, anot jo, turėjo būti suvienyta
„geležimi ir krauju“. Prūsijoje tam tikslui buvo paruošta ir gerai apginkluota kariuomenė,
kuri:
1) 1864 m. po karo su Danija užima Šlezvigą ir Holšteiną;
2) 1866 m. išprovokuoja karą su Austrija ir laimi greitą karą, nes efektyviai išnaudoja
telegrafą ir geležinkelius;
3) po pergalės prieš Austriją, 1867 m. sukuriama Šiaurės Vokietijos sąjunga, kurioje vyrauja
Prūsija.
Bismarkas siekia suvienyti Vokietiją ir kartu susilpnini Prancūziją, todėl 1870 m. jis
išprovokuoja karą tarp Vokietijos ir Prancūzijos. Prancūzų kariuomenė sumušama, o
imperatorius Napoleonas paimamas į nelaisvę. 1871 m. sausio 18 d. Vokietijos kunigaikščiai
paskelbia Prūsijos karalių Vilhelmą I Vokietijos imperijos kaizeriu. Bismarkas tampa
reichskancleriu

Vokietijos suvienijimo padariniai

1871 m. gegužės 5 d. pasirašoma taikos sutartis su Prancūzija, pagal kurią:
1) Prancūzija praranda Elzasą ir Lotaringiją;
2) turi sumokėti 5 milijardų aukso frankų kontribuciją;
3) trejus metus kęsti dalies teritorijos okupaciją.
Suvienyta Vokietija tampa galingiausia to meto valstybe Europoje, nutraukdama keletą
šimtmečių trukusi Prancūzijos dominavimą.

Sąvokos ir datos
Karbonarai – Italijos slaptoji organizacija, kovojusi už šalies suvienijimą XIX a. pradžioje.
Tūkstantinės žygis – Dž. Garibaldžio žygis į Siciliją 1860 m.
Mobilizacija – asmenų šaukimas į kariuomenę ir jos pertvarkymas ruošiantis karui.
Kaizeris – Vokietijos imperijos vadovas (imperatorius).
Reichskancleris – Vokietijos imperijos vyriausybės vadovas.
Kontribucija – pinigai, kuriuos nugalėta valstybė privalo sumokėti nugalėtojui.
1860 m. – Dž. Garibaldžio žygis per Italiją.
1870 m. – galutinis Italijos suvienijimas.
1871 m. – Vokietijos suvienijimas.

IMPERIALIZMAS