Neoromantizmas − XIX a. pabaigos − XX a. pradžios meno tendencijos, artimos romantizmui.

Neoromantikos termino vartosena nėra griežtai nusistovėjusi. Neoromantika vadinama tradicinių romantizmo formų
gaivinimas, naujai suvokto romantizmo bruožų jungimas su impresionizmo, simbolizmo ar realizmo ypatybėmis.

Terminas ,,neoromantizmas” lietuvių literatūros tyrinėtojų vartojamas apibūdinti dviem reiškiniams – XX amžiaus
pradžios literatūrai, visų pirma prozai (Vaižganto, Vinco Krėvės, Šatrijos Raganos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės ir
kt.), bei 3-iojo dešimtmečio pabaigos – 4-ojo dešimtmečio poezija. Ryškiausi pastarojo neoromantizmo atstovai –
Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis.

Pirmoji neoromantikų karta siekė išreikšti „tautos dvasią”; antroji – žmogaus sielą. Poetai nutolsta nuo simbolistinio
nekonkretumo, susitelkia ties konkretaus žmogaus sielos gyvenimu. Jiems svarbus individualus įsiklausymas į savo
būtį, asmeniškas pasaulio pamatymas. Išgyvenimų turinį sudaro sudėtingų jausmų drama, būties spėlionė, akimirkos
patyrimas ir apmąstymas. Ypač elegiškai apmąstoma laiko tėkmė.

4-ojo dešimtmečio lyrikoje išreiškiama idealiųjų siekimų ir buities traukos priešprieša, juose mėginama atsiriboti ir
nuo tautinio romantizmo tradicijos. Neoromantikų poezijos žmogus – kasdienybės žmogus, siekiąs iš jos arba
išsiveržti, arba patirti joje nepakartojamų akimirkų, suvokti savojo gyvenimo svarbą.

Poetai nutolsta nuo oratorinio, manifestinio eilėraščio – pereina prie išpažintinio. Neoromantikų lyrika – tylių
intonacijų, nuoširdaus pokalbio lyrika. Čia daug nepasakymo iki galo, neišbaigtos minties. Tai išduoda ir eilėraščio
forma: vyrauja trumpas eilėraštis, trumpi nebaigti sakiniai.

Iš Vakarų Europos filosofų bei kūrėjų jaunoji neoromantikų karta perima katastrofizmo nuojautas, „amžiaus
pabaigos”, civilizacijos „saulėlydžio” temas. Kita vertus, ši karta jaučiasi savo ką tik atsikūrusios jaunos valstybės
vaikais, todėl įsipareigoja tęsti savo tautos kultūros tradicijas. Labiausiai jie jaučiasi įsipareigoję romantizmo ir XX a.
pradžios neoromantikų idėjoms.

Neoromantikais vadinamų poetų kūryboje dažna romantizmo įtvirtinta lyrinio išsisakymu situacija.

Eilėraščio lyrinis subjektas neretai žiūri į save su ironija, atviras išsisakymas tarsi suvaidinamas, pateikiamas kaip
scena, nuoširdumas tenka lyrinio aš kauke.

Lietuvių neoromantinėje poezijoje žmogus išgyvena romantizmo įtvirtintą idealių troškimų ir realybės konfliktą.
Tačiau realybė tai ne abstrakcija, ne apibendrinta žemiškoji sfera (Mykolaičio, Putino simbolistinėje
poezijoje-,,gelmės”), o kasdienybės ,,lunaparkas” ( taip pavadintas vienas Aisčio eilėraštis), gyvenimo karuselė,
monotoniška dienų tėkmė. Idealusis polius – ne ,,viršūnės” ar kaip kitaip alegoriškai įvardinti siekiai, o kasdienės
tėkmės sustabdymas, akimirka, virstanti stebuklu pasaka.

Pasaka ir tikrovė

Viena svarbiausių plotmių neoromantikų kūryboje yra pasakiškumas. Jis pasirodo keliais aspektais. Visų pirma
poezijoje susiduriame su įprastais pasakų personažais, pasakiškais siužetais. Kuriamas eilėraštis pasaka (Nėries
,,Senelės pasaka”). Pagaliau ir pati poezija suvokiama kaip kažkokios naujos tikrovės kūrimas. Ta nauja tikrovė
paneigia kasdieninę, buitinę logiką ir atveria kelią iš žodžių sukurtam stebuklui.

Romantikai skelbė grįžimą į gamtą, o kultūrą, civilizaciją neretai laikė savotišku nuosmukiu. Neoromantikai kūryboje
šios dvi sferos nėra griežtai skiriamos. Gamtos ir kultūros įvaizdžiai neretai atsiduria šalia vienas kito, gamtą
linkstama apibūdinti kultūros terminais.

Taigi neoromantikai sukaupė kone visą ligtolinės lietuvių poezijos patirtį: romantinę pasaulėjautą, simbolizmo
intonacijas, avangardizmo orientaciją į miestą, kalbos konkretumą ir proziškumą. Visa tai tapo savitu poetiniu
pasauliu, įsitvirtinusi 4-ojo dešimtmečio Lietuvos poetiniame žemėlapyje.