Samprotavimo rašinys

Ar menas turi galią keisti pasaulį?

(Henrikas Radauskas)
Menas - tai kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais, garsais bei raštu. Galime pastebėti, kad
kiekvieno mūsų gyvenimas yra pripildytas įvairiausių meno formų. Kasdien mes skaitome knygas,
žiūrime filmus ar stebime tapybos darbus muziejuje. Kiekviena meno forma ar kūrinys žmogui sukelia
skirtingas emocijas bei jausmus, kurie daro mūsų gyvenimą spalvingesnį. Samprotaujant apie meno
poveikį mūsų kasdieniam gyvenimui iškyla klausimas, ar menas gali pasaulį padaryti geresnį. Mano
nuomone menas yra kaip estetinis objektas, kuris gali kurti žmogų ir pasaulį.
Meno misija yra dvasiškai ugdyti žmogų. Taigi dėl to perkame paveikslus, žiūrime įvarius filmus
ar skaitome kūrinius. Ypač šiomis dienomis menas tampa laisvalaikio praleidimo forma, pavyzdžiui,
žmonės labai mėgsta apsilankyti nacionaliniame M. K. Čiurlionio meno muziejuje ar modernaus meno
muziejų ,,MO”, kurie mums suteikia estetinius jausmus, siekia provokuoti mūsų sąmone ir kviečia kelti
egzistencinius klausimus. Taip pat dalininko filmas ,,Angelų takais”, kuriame yra į virtualiąją realybę
perkelti Čiurlionio paveikslai ir skatina išgyventi abstraktaus pasaulio, perteikto dailininko mąstymą ir
grožį. Panašų požiūrį į meną turėjo garsus lietuvių modernistas Henrikas Radauskas. Poetas ieškojo
objektyvaus grožio ir meno, kuris vėliau transformavo jo asmenybę ir žvilgsnį į aplinkinį pasaulį. Todėl
jo požiūris į kūrybos esmę buvo priešingas neoromantikams. Tai atrodo keista žinant, kad šis poetas
išgyveno du pasaulinius karus. Rašytojas skaudžių išgyvenimų beveik neaprašė savo kūryboje. Jis
naudojo kūrybą, siekdamas sukurti savitą realybę ir teiktų estetinius jausmus sau. Tai puikiai atsiskleidžia
jo eilėraštyje ,,Dainos gimimas“. Eilėraščio žmogus kalba pirmuoju asmeniu, jam svarbu gamta ir jos
grožis, menas. Pirmoje kūrinio strofoje kalbama, kad lyrinis subjektas nenori vesti tautos, jam rūpi
kūryba, kad jis patirtų grožį ir dvasiškai pailsėtų: ,,Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po
šakom akacijos baltos“. Erdvę kalbantysis perteikia kaip didingą, supančią ramybę: „Vėjas dangiškas“,-
atneša melodiją ir lyrinis subjektas pajunta įkvėpimą : „O aš klausausi jos ir užrašau smėly.“ Lyrinis „aš“
jaučiasi žaismingai, džiaugiasi, groja, dainuoja: ,,Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju / Su vėju ir
paukščiu ir su medžiu baltuoju”. Kūrėjas susiliejęs su skambančiu pasauliu pajaučia kūrybinę energija,
todėl menas tampa transcendentinis. Todėl remiantis šia poema galima teigti, jog menas keičiantis
autoriaus charakterį transformuoja jo pasaulį.

345 žodžiai