Jonas Aistis

Jono Aisčio (1904–1973) biografija ir kūryba. Jonas Aleksandravičius (tikroji pavardė) gimė
netoli Rumšiškių. J. Aistis nuo 1927 m. Kauno universitete studijavo lituanistiką, nuo 1936-ųjų
gyveno ir studijavo prancūzų kalbą bei literatūrą Prancūzijoje, nuo 1946 m. gyveno JAV. Pirmą
eilėraštį „Gegutėlė“ poetas paskelbė 1926 m. „Ateities“ žurnale. Šį eilėraštį gerai įvertino J. Aisčio
autoritetas Kazys Binkis. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“ 1932 m. išleidęs poetas pasivadino
Jono Kossu-Aleksandravičiaus vardu, vėliau – Kuosa-Aleksandriškiu, o gyvendamas JAV – Aisčiu.
Gyvendamas Lietuvoje, poetas sukūrė ir išleido šiuos poezijos rinkinius: „Imago mortis“ (1934),
„Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937). Be to, J. Aistis kūrė ir išeivijoje.

J. Aistis ir neoromantizmas. J. Aistis, kaip ir Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas

Brazdžionis, priskiriami antrajai neoromantikų kartai. Šie poetai tęsia romantinį išgyvenimų
vaizdavimą, tačiau modernioje lyrikoje atsiranda poetinių transformacijų, daugiau ironijos. J. Aisčio
kūrybinė pradžia vertinama kaip tradicijų tęsimas ir transformavimas, kai nesilaikoma įprastų
eiliavimo taisyklių, žaismingai ir ekspresyviai kuriamas netikėtumas, paradoksas. Be to, tradicinis
vaizdavimas papildomas tapybos vaizdais, įvairiais sąskambiais. Kuo toliau, tuo J. Aisčio kūryba
darėsi asmeniškesnė, dramatiškesnė, elegiškesnė.

Lyrikos aptarimas. Pasak J. Aisčio, „Poezija man dingojosi kaip nuostabi, akinamai žydinti ir
liepsnojanti šalis.“. Kurdamas poetas pasitelkia tautosakos, pasaulinės kultūros motyvus, vaizduoja
ne tik lyrinio subjekto išgyvenimus, bet ir išskirtinę meninę tikrovę, kurią galima įvardyti kaip
pasaką. Būtent pasakos motyvas labai aktualus visiems lietuvių neoromantikams. Pasaka –
atsiribojimas nuo kasdienybės, ieškojimas idealaus, geresnio pasaulio: „Vėl tu mano kerinti tikrovė,
– / O tavęs taip trokštu! / Ten ant marių krašto stovi / Gintariniai bokštai“ („Pasaka“). Tačiau pasaka
ne tik ramina: „Gal nereiks ir pasakų tau sekti, / Nes ir tu žinai, / Kad taip reikia vis keliaut į naktį /
Žmogui amžinai.“ („Kelionė į naktį“), „Iš miglų, iš pasakų, iš senų senų legendų / Tavo laimės
poringę pinu.“ („Mal du pays“), ji perteikia žmogaus išgyvenimus: „Atėjo pasaka į žalią naktį, /
Atėjo pasaka į mus – / Nuversti sunkų karsto akmenį, / Versme atverti troškimus!“ („Lakštingala“).

Teigiama, kad J. Aistis – lyrinio, eleginio eilėraščio kūrėjas. Tokiame eilėraštyje dominuoja
lyrinio subjekto dramatizmas ir kančia. Eilėraštyje „Katarsis“ atskleidžiama kūrybinė kančia
(„Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu, / Mano, žodžio kruvina auka.“), dvasinis apsivalymas,
kai lyrinis subjektas išsako savo išgyvenimus ir kurdamas aukojasi: „Aš tik tau visas širdies gelmes
atversiu“, „Nesu niekad niekam sakęs šito, / Šito niekam pasakyti negaliu: / Žodis – žiedas pumpure
nuvytęs, / Jis numiršta į pasaulį pakeliui.“). Be to, kartais nuo kančios, tikrovės bandoma atsiriboti,
kuriama distancija tarp tikrovės ir iliuzijos: „Nebūk naivus, brangus skaitytojau, / Nebūk naivus
ir neieškok daugiau: / Kaip ant dangaus, giedrai išlytojo, / Nėr debesų, taip čia – žmogaus.“
(„Prologas“). Ne viskas, kas sukurta, yra realu, juk kūryba – tai vaizduotės vaisius, kartais
ironiškas tikrovės vaizdavimo būdas: „Deja, nebuvo vakaro, nei antakių... / Tai vakaras netikras –
mano sukurtinis, / Bet tu klajosi mano meilės sentakiu, / Nuėmęs knygą nuo lentynos.“ („Atėjo
vakaras“). Kūryba, kaip gyvenimas ir mirtis, lyriniam subjektui sukelia labai dramatiškus
išgyvenimus: „Į mirštančių spalvų konvulsijas ir skaistį: / Tesuspindi, tesudega širdis mana – / Ji
visą mano amžių buvo kruvina...“ („Poeto mirtis“). Taigi pasaka ar kitokios formos distancija
leidžia poetui suvaidinti gyvenimą.

Dramatizmą skatina J. Aisčio lyrika, susijusi su tėvynės vaizdavimu. Ypač visa tai aktualu
emigracijoje rašytuose eilėraščiuose, kur vyrauja ne tik elegiška nuotaika, bet ir ilgesio, kaltės
motyvai. Emigracijoje kurtuose J. Aisčio eilėraščiuose ypač svarbus patriotinis aspektas,
primenantis Maironio lyriką: „Vienų vienas žodis būt tave apgynęs, / Bet varge jo vieno tu
pasigedai, / Nors visi žadėjom mirti už tėvynę – / Liko netesėti mūsų pažadai...“

Vietoj apibendrinimo. „Mane jis prislėgė ir nuplėšė, ir taip nuvargino, / O vis su tokia didele aistra
aš jį nešu. / Ir nyksta smulkmenos – tie rudenys ir darganos, / O tas gyvenimas toks didelis, malonus
ir gražus!..“