Meninės išraiškos priemonės

Meninės priemonės – meninio teksto ( kūrinio) kalbos raiškos, stiliaus ir poetikos elementai, kurie padeda
išreikšti kūrinio idėją, atskleisti veikėjų charakterius, jų poelgių motyvaciją, jausmus, mintis, veiksmo
aplinkybes, sukurti tam tikrą atmosferą ar atspindėti lyrinio subjekto vidines būsenas.

Semantinės (reikšminės) figūros: metafora, metonimija, alegorija, ironija, hiperbolė, litotė, epitetas,
palyginimas, personifikacija.
Metafora – žodžio ar žodžių junginių vartojimas perkeltine reikšme, remiantis tikru ir tariamu daiktų
panašumu, paslėptas palyginimas.
Perkeltine reikšme vartojami žodžiai ar žodžių junginiai vadinami tropais. Metafora – vienas svarbiausių
tropų.
Pvz.; Užmigo žemė/tik dangaus negęsta akys sidabrinės ( Maironis).
Pasakymas negęsta akys sidabrinės yra metafora, nes žvaigždės lyginamos su žmogaus akimis. Žodžio
žvaigždės eilėraštyje nėra, bet iš konteksto suprantame, ką turi galvoje poetas.
Metonimija – žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis daiktų, sąvokų realiu
ryšiu, sąsaja.
Pvz.; Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau,/kaip nemėgti viesulų dainos? ( Salomėja Nėris) – autoriaus
vardas atstoja jo kūrinį.
Alegorija – meninė priemonė, konkretus vaizdas ar pasakojimas, turintis abstrakčią, perkeltinę reikšmę.
Pvz.; Laimės žiburys yra Jono Biliūno humanistinės pasaulėžiūros alegorinė išraiška.
Ironija – komiškumo priemonė, pagrįsta tiesiogine sąmojinga pajuoka, kai reiškiama nuomonė neatitinka
tikrosios padėties; paslėpta pašaipa, pasityčiojimas. ( Gr. eironeia – apsimestinis nežinojimas.)
Pvz..; Gražiai mes juokiamės,/gražiai mes verkiam,/gražiai mus traiško garvežiai./Ir kai gražiai akis
užmerkiam,/tai mus palaidoja gražiai. (Vladas Šimkus)
Hiperbolė – žodis ar žodžių junginys, kuriuo vaizduojamo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra
padidinamos.( Gr. hyperbole – padidinimas.)
Pvz.; Žiūri, ten jazminas /ligi dangaus auga (Sigitas Geda).
Litotė – žodis ar žodžių junginys , kuriuo vaizduojamojo daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybės yra
sumažinamos.(Gr. litotes – paprastumas, saikingumas.)
Vartojama įspūdžiui sustiprinti, dažniausiai kartu su ironija. Jos priešybė – hiperbolė.
Pvz..; Atnešė sūrio tik ant vieno danties.
Epitetas – vaizdingas asmens, daikto ar reiškinio apibūdinimas.( Gr. epitheton – priedėlis.)
Pvz.; Močiutė sengalvėlė, mergelė baltoji lelijėlė, piktasis burtininkas.
Palyginimas – dviejų dalykų vaizdingas sugretinimas, pagrįstas jų panašumu.
Pvz.; Aš pas savo motinėlę kaip rožė žydėjau, /O pas tave, bernužėli, kaip rūta pavytau
( Liaudies daina).
Personifikacija – meninio vaizdavimo būdas, kai gyvūnams ir negyviems daiktams, gamtos reiškiniams ar
abstrakčioms sąvokoms suteikiamos žmogui būdingos savybės ir pavidalai. ( Lot. persona – asmuo + facio
– darau.)
Dar vadinama įasmeninimu.
Pvz.; Akmenėlis turi šaltą širdį - /Ir mažos našlaitės nesupras.( Salomėja Nėris)

Fonetinės (garsinės) figūros: aliteracija, asonansas, onomatopėja.

Aliteracija – tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, posmuose. ( Lot.
ad – prie, link + litera – raidė.)
Sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdingumą, padeda sukurti vientisą garsinės raiškos
sistemą.
Pvz.; s,š,ž (dž),č
Mūsų dienos – kaip šventė,
Kaip žydėjimas vyšnios, -
Tad skubėkim gyventi,
Nes prabėgs – nesugrįš jos!
Tad skubėkime džiaugtis! –
Vai prabėgs – nebegrįš jos!
Mūsų dienos – kaip paukščiai,
Kaip žydėjimas vyšnios.
Salomėja Nėris „Kaip žydėjimas vyšnios“
Asonansas –
1.Tikslingas vienodų ar panašių balsių kartojimas teksto frazėse ir eilutėse.
(Pranc. assonance iš lot. assono – atsiliepiu.)Paryškina kalbos melodingumą, vaizdingumą.
Pvz.; Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai.( Maironis)
2.Netikslus rimas, kai sutampa tik balsiai arba tik kirčiuoti balsiai, o priebalsiai visiškai arba iš dalies
nesutampa.
Pvz.; Kaunas – sauja, nesakyki – pavyti.
Onomatopėja – tikrovės garsų pamėgdžiojimas; žodžių darymas, mėgdžiojant gamtos ar žmonių veiklos
garsus.( Gr.onomatopoiia – žodžių kūrimas.)
Pvz.; Ku – kū, ku – kū – kukuoti, me - ke - ke - mekenti.

Sintaksinės (arba stiliaus) figūros: paralelizmas, antitezė, inversija, anafora, pakartojimas, elipsė,
nutylėjimas, retorinis klausimas, retorinis sušukimas, retorinis kreipinys.
Paralelizmas – dviejų dalykų sugretinimas lygiaverčiai juos pavaizduojant, panašios sintaksinės sandaros
elementų išdėstymas gretimose teksto dalyse.( Gr. parallelos – lygiagretus.)
Akmuo be kraujo,
Vanduo be sparnų,
Papartis be žiedelio.
O aš jaunasis,,
Jaunas bernelis,
Be jaunosios mergelės.
( Liaudies daina)
Antitezė- priešingos reikšmės žodžių sugretinimas.( Gr.antithesis – priešprieša).
Literatūros tekstuose dažniausios antitezės – gėris ir blogis, laisvė ir likimas, idealas ir tikrovė, dvasia ir
kūnas, grožis ir bjaurumas, gimimas ir mirtis, laikinumas ir amžinumas, išnykimas ir išlikimas, ištikimybė
ir išdavystė, meilė ir neapykanta, tiesa ir melas, jausmai ir protas, žemiškos aistros ir religinis asketizmas,
žmogaus egoizmas ir dieviškasis gerumas. Antitezė pabrėžia kontrastą.
Panorėk! – aš nueisiu į dangų!
Ar nužengsiu juodan pragaran!
Dėl tavęs – ne vien mirt pasirengus, -
Bet gyvent ir numirt amžinai!
( Salomėja Nėris)
Inversija – tikslingas žodžių tvarkos keitimas sakinyje.
( Lot.inversio – apvertimas, perstatymas).Inversija vartojama dėl didesnio raiškumo – pabrėžtinas žodis
nukeliamas į jam mažiau įprastą vietą.
Pvz.; Dainuok gyvenimą lengvutį. ( Salomėja Nėris)
Anafora – žodžių ar frazių pakartojimas gretimų sakinių, pastraipų, eilučių ar posmų pradžioje.
( Gr.anaphora – iškėlimas.)
Anaforų būna leksinių ( kai kartojami atskiri žodžiai), sintaksinių ( kai kartojamos sintaksinės
konstrukcijos).
Pvz.; Gėrėme lig dugno mes visokį vyną,
Gėrėme lig dugno ašaras savas.
(Faustas Kirša)
Pakartojimas – tų pačių žodžių, frazių, sakinių tikslingas kartojimas meniniame tekste, siekiant sustiprinti
kalbos raiškumą, pabrėžti reiškinio svarbą, veiksmo ar būsenos trukmę, intensyvumą.
Pvz.; Ir visi visi visi už laimę,
Ir visi visi visi už taiką.
(Justinas Marcinkevičius)
Elipsė – numanomų žodžių praleidimas.(Gr.elleipsis- trūkumas, praleidimas.)

Praleistas jungtukas ir:

Pakėliau raibą gegulės plunksną –
Beržynas užkukavo.
Pakėliau pilką vieversio plunksną –
Arimas užgiedojo...
(Justinas Marcinkevičius)

Nutylėjimas – nepasakymas iki galo, nebaigta mintis. Vartojama norint suintriguoti adresatą, suteikti jam
pačiam galimybę pačiam padaryti išvadas dėl tekste žodžiais neišreikštų , bet numanomų dalykų.
Dažniausias grafinis nutylėjimo ženklas – daugtaškis.
Retorinis klausimas – emocingas teigimas arba neigimas klausimo forma, klausimas, į kurį
nereikalaujama atsakyti.
Retoriniai klausimai dažni manifestacinėje lyrikoje, juos mėgsta vartoti oratoriai viešosiose kalbose.
Pvz.; Kur tavo galia, garsi palikimais?/ Kur ta senovė ,brangi atminimais? (Maironis „Trakų pilis“)
Retorinis sušukimas – šaukiamasis sakinys, kuriuo kalbantysis (lyrinis subjektas) išreiškia savo emocijas,
susijaudinimą, nuostabą, susižavėjimą.
Daug retorinių sušukimų lyrikoje, raudose.
Pvz.; Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme! ( Vincas Mykolaitis - Putinas)

Retorinis kreipinys – kreipimasis į čia nesantį, mirusį ar įsivaizduojamą asmenį, į daiktą ar abstrakčią
sąvoką, nesitikint atsakymo.
Retoriniai kreipiniai dažniausiai vartojami viešosiose kalbose, invokacinėje, manifestacinėje lyrikoje,
raudose.
Pvz..; Sesuo tylioji, rudenine žeme! (Justinas Marcinkevičius)