Aristotle Poetics

Svarbu pabrėžti, kad būtent Platono filosofijoje kaip ir slypi Aristotelio mimetinio
mąstymo ištakos, bet skirtingai interpretuojamos. Bandymą teigti ir konstruoti mintį, kad
Poetikoje atsiskleidžia estetikos teorijos užuomazgos, man atrodo, kad ne itin drįsčiau su turimų
argumentų kiekiu, tačiau jau kalbant iš dabartinės perspektyvos ir atsižvelgiant į estetiką, kaip
filosofijos šaką, ir pagrindinius, sakykime, taip galbūt suformuluotus klausimus, klasikiniu
tokiu požiūriu: kaip mes patiriame grožį? Suredukavus, tai apskritai – estetinis išgyvenimas –
virtę potekstiniai klausimai, kurie tikrai nenutolę nuo Poetikos, tik apie juos kalbama kiek
kitaip, sakyčiau. Čia jau anachroniška žiūra galbūt leidžia mums daryti apibendrinimus, su
būtent estetikos teorijos užuomazgų įvardijimu.

Taigi epinis ir traginis kūrinys, taip pat ir ditirambas, didžioji fleitos ir kitaros muzikos dalis,
- visi šie kūriniai apskritai priklauso imitaciniam menui.
Jų skirtumas – „imitavimas“ skirtingomis priemonėmis, arba skirtingus objektus. Ne tuo pačiu
būdu. (Bet tai, ką patiria adresatas/žiūrovas, ar kaip įvardintume kitaip, tai būdinga visiems
menams). Imitacija, dar dedant šį žodį į kabutes, nes neapibrėžiau jo, tai priskiriami ir čia mano
nepaminėti menai, kaip tapyba, šokis, skulptūra.
„imitacija“?

Mimēsis
Žodis ,,imitacinis“, kuris lietuvių kalboje turi šiek tiek kitokį semantinį atspalvį,
sakyčiau gal net klaidinantį, jeigu pateikiamas be išsamesnių paaiškinimų. A. Kenny tvirtina,
kad bent anglų kalboje, bet šiuo atveju tinka ir lietuvių kalbos atžvilgiu, žodis „imitacija“
(imitation) sietinas labiau su tuo, kaip tą žodį vartoja Platonas, tad ne itin tikslinga jį vartoti
Aristotelio kontekste, Kenny naudoja reprezentacijos sąvoką vertime (representation). Gerard
taip pat siūlo atskirti imitavimo sąvoką nuo Aristotelio, norint suprasti skirtį tarp Platono ir
Aristotelio sąvokų (perfrazuoju). Neredukuoti iki mimetinės funkcijos (Gerard).
Kūrėjas/poetas šiuo atveju nėra tik imitavimo – perkūrimo, dubliavimo proceso dalis,
tačiau kuriantis reikšmes, reikšmių jungtis, jo atliekamas veiksmas – poetinio meno procesas –
daug kur įvardijamas, kaip poetic production.
 Norint išryškinti imitavimo proceso skirtį Aristotelis pateikia opoziciją/priešpriešą –
istoriko ir poeto, per kurią ir bandoma paaiškinti– istorijos(kaip disciplinos)/meno skirtumą,
per patį kūrimo procesą. Ne tik kūrimo procesą, gal čia ne itin aišku tikslus išsireiškimas, tačiau
ir per tai, kaip literatūrą ir istoriją skiria JUNGTIS, istoriškumu siejamas epizodiškumas, taip
kategoriškai šiuo atveju apibrėžtume įvykių tikrumą, neginčytinumą (įvykiai, kurie tikrai buvo),
o poetas – įvykius, kurie turėtų būti. Nors čia ir tiesiogiai nepamini Aristotelis dar, bet jau
nuorodą, kad prie istoriko atsiradęs epizodiškumas, tai nuorodo į tai, kaip nėra su poezija
(poezija=visos literatūros rūšys).

Poetinė funkcija yra ne vienintelė žodžio meno funkcija, ji yra jo centrinė, esminė funkcija, o
visose kitose kalbinės veiklos rūšyse ji yra antrinis, papildomas komponentas.
Mimesis literatūros paveikumo ir specifikos, bei apskritai meno, apsvarstymas?

6. Tragedy is a representation of an action of a superior kind – grand, and complete in itself –

presented in embellished language, in distinct forms in different parts, performed by actors
rather than told by narrator, effecting, through pity and fear, the purification of such emotions.
(23)
Tragedija yra toks meno kūrinys, kuris imituoja užbaigtą ir svarbų tam tikros apimties veiksmą,
aprašytą dailia kalba, skirtinga kiekvienoje kūrinio dalyje; tai kūrinys, kurį veikėjai vaidina, o
ne pasakoja ir kuris, sužadindamas gailestį ir baimę, apvalo šiuos jausmus.

Tragedija, kuriai skiriama ne tik daugiausia dėmėsio, tačiau yra pasitelkiama kaip maksimaliai
realizuojanti tą imitacijos/reprezentavimo (vartoju dabar sinonimiškai), procesą, sakytume.
Šis tragedijos „apibrėžimas“ nurodo į sąvoką katharsis, kuri Aristotelio toliau ir ne itin
paaiškinama, lieka aliuzinė tačiau atsiranda kaip pamatinis to, ką galėtume įvardinti
adresato/suvokėjo santykio su meno kūriniu, šiuo atveju susiaurinus iki tragedijos,
nurodymas? Ar tai malonumas, kurį sukelia meno kūrinys, sąveika su adresatu. Šiuo atveju
tragedija, ką išvardinsiu ir vėliau, turi atitikti tam tikrus struktūrinius, sakyčiau, vidinės tvarkos
dėsnius, kad sukeltų malonumą, kuris kyla iš gailesčio ir baimės.
Vadinasi, norint priartėti prie malonumo, kaip tokio, Poetikoje išskleidimo sąvokos,
prasminga išskirti tai, kas sudaro tragediją. Meno kūrinys, šiuo atveju ir vėliau Aristotelio
duodamas palyginimas su paveikslu (), gali teikti malonumą (čia kai sakau malonumą, tai turiu
omeny tai, ką įvardina Aristotelis). Visgi svarbu, kaip išskiriama tai, kas geras ir blogas, meno
kūrinys, būtent per tai, kaip jis paverčiamas tokiu,. Svarbus rėmas, visuma. Juk eskizas tai, kas
artėja prie visumos įspūdžio?
Pabandymas atrakinti tai, kas sukelia dvi išreikštas Aristotelio emocijas (jų neatskiriant), visų
pirma, reikėtų išsiskaidyti tragedijos, kaip tokios, sudedamasias dalis, nes jeigu galima taip
įvardinti, tik jų tarpusavio ryšys ir atskiros dalies sąveika su visuma, kitaip tariant visuma, gali
sukelti, jeigu žodis sukelti čia tinka – būtent tas išreikštas emocijas, būdingas tragedijai, tik jos
dalims sąveikaujant tarpusavy.
Tragedijos šešios sudedamosios dalys:
• Fabula (Fabula – įvykių jungtis). Laikosi principų.
• Charakteriai – 296 psl.
• Mąstymas – tai, kas turi būti išreikšta žodžiu. 302 psl.
• Scenos reikmenys
• Kalba
• Muzikinė kompozicija – muzika

Svarbiausia iš šių dalių įvykių jungtis. Fabula – tragedijos tikslas. Fabula yra tragedijos
pamatas, charakteriai, kuriuos aptariu šiek tiek vėliau, lieka antroje vietoje. Apskritai, kiek
tikriausiai dauguma ir skaitydami atkreipėte dėmesį, kad daugiausia teksto apimties, grubiai
tariant, skiriama kalbant apie fabulą ir charakterius, tai aš lygiai taip pat skirsiu šioms dviems
sudedamosioms tragedijos dalims.
Svarbiausia iš šių dalių įvykių jungtis. Fabula – tragedijos tikslas. Fabula yra tragedijos
pamatas, charakteriai lieka antroje vietoje. Kalba yra ypatingu būdu sutvarkyta, kai yra
ypatingai integrali. Grįžkime prie Aristotelio, tai fabula yra įvykių seka, tai naratyvas yra
karoliukas : įvykis, įvykis. Karoliukus kažkas turi sukabinti, ). Juo sukabina priežastis,
motyvas, motyvas. priežastinių veiksmų seka ( taip, kaip suprato Aristotelis), tie ryšiai gali ir
būti atsitiktiniai ( tada bus bloga fabula, nebent yra kitų klijų, kurie sulipins fabulą).
Veiksmas išplaukiantis iš kito veiksmo. Semantinė jungtis. Kas daro jungtis? (susieti tikimybe
ir būtinybe). Ne vien užbaigto veiksmo – bet ir tokio, kuris sukelia gailestį ir baimę.
Muthos ir ethos. SĄRYŠIS TARP ELEMENTŲ.
Muthos, ką vartoja Aristotelis, tai kaskart įvairiai verčiamas žodis, bet tai, kas taikoma būtent
tragedijai, galėtume suprasti „kaip tai, kas sudėta kartu“, žodis istorija galbūt ne itin tinkamas.
Muthos realizavimas ir sukelia gailestį ir baimę. Tai, kas sudedama kartu.
 Įvykių jungtis – poeto uždavinys susieti įvykius į vieną jungtį, kurti reikšmes, kurios
tarpusavyje sudarytų neskaidomą visumą. Yra nemažai palyginimų, kad tekstas, bet šiuo atveju
paiimsiu fabulą, kaip pavyzdį, yra kaip pedkelnės, iš kurių ištrauktas vienas siūlas – sugriauna
visą tvarką. Čia galima ir kitokį pavyzdį pateikti. Veiksmų pavertimas tekstu, sąveikaujant
kalbai. Svarbus priklausomybės santykis tarp visų nurodomų Aristotelio dėmenų, kurie sudaro
apskritai visą tragediją, tiek aptariant paskiras jos dalis.
Apimtis – apimtis turi neatsitiktinį dydį, grįžtame prie tos pačios stokos/pertekliaus schemos,
kuri maotma kalbant Aristotelyje ne tik apie tragedijos apimtį, tačiau tiek ir apie veikėjų
charakterius. (Negali būti graži nei visiška maža būtybė (…), nei nepaprastai didelė). Veiksmą
kuria veikėjai.
Fabulos dalys – fabulos, neišsiplečiant, ir paminint tai, kas svarbiausia, tai yra paprastos ir
sudėtinės.
Svarbiausias malonumo šaltinis fabulos dalys – peripetijos ir atpažinimai/agnorisė
Antras pagal svarbumą Aristotelio nurodomas dalykas, tai veikėjų charakteris.
Išreiškiamas, kaip ethos. Atsižvelgti į keturis aspektus: 1) taurumo siekis 2) atitikimas 3)
panašumas į tradicinį herojų 4) nuoseklumas.
Kuriant charakterius taip pat svarbus – tikimybės ir būtinybės ryšys, kitaip tariant, nuoseklumas
ir sąryšis su veiksmais. veiksmų priežastys: mąstymas ir charakteris.
Tragedijos poveikis išlieka ir be spektaklio bei aktorių. VEIKIA kalba. 294 psl.

Catharsis
Ši sąvoka yra žinoma per tokį jau klasikinį, jausmų apvalymo, interpretaciją. Kai mes turim
mimesis sąvoką, kurią iš teksto Poetikoje galime tarsi apibendrinti arba bent jau suprasti, kaip
tai apibūdina Aristoelis, nesiremiant akla interpretacija, esančia už teksto ribų, tai su žodžiu
katharsis yra priešingai. Dažnai apvalymas, dar Viduramžiais, veikė kaip projekcijos,
susitapatinimo su meno kūriniu, idėja. Dar ir dabar tai siejama su aristotelišku mąstymu, kai
bandoma susitapatinti su meno kūriniu ir atpažinti savo emocijas. Aš bent drįsčiau abejoti.
Tai pagrindiniai klausimai: ką reiškia arba kaip reikėtų suprasti ir interpretuoti jausmų
„apvalymą“. Ir kodėl atsiranda šios būtent gailestis ir baimė?
Nereikėtų suprasti galbūt, kad emocijos yra „apvalomos“, tai yra, kad jų nelieka.
Katarsis, kaip estetinio patyrimo, išraiška?
Ne tai, kas vaizduojama/reprezentuojama susiję su katharsiu, bet kaip tai tampa visuma (?)
Visumos sukonstravimas, kad ir kaip dabar struktūralistiškai galiu nuskambėti, bet tikrai ne tai.
Kaip iš vienos plotmės, tai sakytume to, kas užrašyta ar suvaidinta, pereinama į visai kitą
plotmę, tai juslinę.
„Juk šie menai turi suteikti ne bet kokį, bet anksčiau minėtą malonumą“.
Tragedija --- nekelia nuostabos, tai emocija, kurią kaip priešpriešą iškelia Aristotelis, nes
tragedijoje reikia ieškoti ne bet kokio malonumo, o tik jai būdingo (294 p.).
Kadangi poetas imitacija turi sukelti gailestį ir baimę, tai tik su pačiais įvykiais reikia sieti šiuos
jausmus. (294 p. ).
Tai yra emocijos, kurios priskiriamos prie tragedijos ir būtent gailestis ir baimė neturėtų būti
suvokiamos, kaip dvi atskiros emocijos, būtent šiame kontekste galbūt (?).
Kyla ne iš to, kas reprezentuojama – imituojama, bet iš pačio reprezentavimo? Iš veiksmo?
Grožis ir malonumas slypi taip, kaip sudaroma visuma.
Tragiškas reginys čia nėra, žvelgiant į Aristotelį, susijęs su apvalymu (?).

Sudėtinga sudėti kažkokius kertinius taškus, bet – tragedija, kaip tokia, kurią aprašo Aristotelis,
gali būti meno apskritai ekvivalentas. Ir tai, kaip bandoma kalbėti apie tragediją, kažkaip taip,
turėtų būti ir su menu (?). Ar čia yra adresato ir meno santykis – iš vienos pusės taip, tačiau
galbūt itin svarbus aspektas, tai, kaip bandoma kalbėti apie meną.
Imitacija-reprezentavimas iškelia čia meno ir tikrovės klausimą (?).
Mimesis literatūros paveikumo ir specifikos, bei apskritai meno, apsvarstymas(? )
Vėliau didieji Antikos mąstytojai jie visi jau turėjo pretenzijų, mokyti rašytojus,
normatyvizuoti, formuoti poetiką kaip instrukciją. Šita normatyvinė poetika aukščiausią
sužydėjimą patyrė klasicizmo laikotarpiu.

Meną sudaro istorijos realizavimas, galintis sužadinti gailestį ir baimę. Poeto uždavinys susieti
veiksmus, tai yra, juos užrašyti, o tai rodo poetikos konstravimas Aristotelio mąstyme susijęs
su realybės ir meno senykiu, realybės virtimu reikšme.

Plato
Platonas ir Aristotelis kalbėjo apie mimezę kaip apie gamtos perteikimą. Anot Platono, visa
meninė kūryba yra imitacijos forma: tai, kas iš tikrųjų egzistuoja („idėjų pasaulyje“), yra Dievo
sukurtas tipas; konkretūs dalykai, kuriuos žmogus suvokia savo egzistencijoje, yra šešėlinės šio
idealaus tipo reprezentacijos