Platonas ,,Puota“

Agatono kalba (35 - 39 psl.) (194d – 198d)

Platono ,,Puota“ – tai Atėnų filosofų kalbų rinkinys, kuriame šlovinamas meilės dievas Erotas. Veiksmas
vyksta Agatono namuose, kur susirenka žymūs Atėnų filosofai Faidras, Apolodoras, Sokratas, Eriksimachas ir
Aristodemas. Kiekvienas jų turi savitą požiūrį į gyvenimą, savitą požiūrį į meilę bei kūno, dvasios, proto
sąryšį su tuo, kas yra grožis, meilė ir dievo Eroto prigimtis ir veikimo būdai. Šiame pristatyme paanalizuosiu
Agatono kalbą ir kaip jis atskleidžia dievo Eroto prigimtį.

Kalbą Aristodemas pradeda nuo to, kad pasako, jog visi iki tol kalbėjusieji šlovino žmones, apdovanotus
dievo gėrybių, bet visai nepaanalizavo, koks yra tų gėrybių davėjas Erotas. Liaupsės, anot jo, nėra blogai,
bet, ,,esama vienintelio visais atvejais teisingo būdo ką nors girti, - aptarti, koks yra kalbamas dalykas ir
kas iš jo pareina“. Tai reiškia, kad pagyros teisingos tada, kai išanalizuojamas dalykas, apie kurį kalbama ir
kas iš jo gimsta. Filosofo Agatono teigimu, Erotas yra laimingiausias, nes turi du dalykus, ko trokšta ne tik
dievai, bet ir žmonės (vertėtų atsiminti, kad graikai dievus vaizdavo kaip idealius, visa lemiančius ir
neklystančius, nors iš tiesų, kaip žinome iš gausios mitologijos bei naujausių tyrimų apie mitus ir padavimus,
dievai nebuvo šventieji – tik prisiminkime Dzeuso ir Europos istoriją, ir turime ganėtinai neblogą dievų tėvo
Dzeuso portretą (pagrobė Europą, nors turėjo žmoną Herą). Dievai buvo ganėtinai panašūs į žmones, su
ydomis ir problemomis, intrigomis ir klastomis. Skirtumas tik super galios)) – gražiausio ir geriausio savybes.
Taipgi, pasak filosofo, dievas ir pats jauniausias, o kadangi dievai sensta labai lėtai, Erotui, galima sakyti,
pasisekė, nes būdamas jauniausias, gražiausias ir geriausiais jis gali mėgautis savo vaisių plėtra tarp
žmonių, skatindamas juos būti geresniais negu yra, nes meilė gali pakeisti labai daug ką.

Agatonas taipogi atskleidžia, kad Erotas yra santūrus ir nesant už erotinę (iš Eroto vardo kilęs pavadinimas
aistroms ir meilei) stipresnės aistros, o erotinė aistra yra paties Eroto rankų kūrinys, visos aistros paklūsta
erotikai, o tai reiškia, kad ir Erotui, aistrų valdovui. Kadangi žmonės turi daug aistrų – vieni vyrams, kiti
moterims, treti maistui ir gėrimui, kiti chaosui ir karams – vadinasi, visi žmonės paklūsta Erotui, ir netgi karo
atstovas dievų tarpe Arėjas paklūsta Erotui. Pasak pasakojimų, Erotas Arėją ir Afroditę paskatino įsimylėti
vienas kitą. Taigi dievo Eroto prigimtis yra aistringoji prigimtis, aistrų valdovo prigimtis, kuriam nusilenkia
visi – tiek dievai, tiek mirtingieji. Santūrumas reiškia, kad Erotas netampa savo paties valdovu, nes
valdydamas aistras neleidžia įvykti paradoksui ir būti pačiam jų užvaldytam. Erotas turi dar porą svarbių
savybių – tai lankstumas ir mylintis grožį, nors, tiesą pasakius, tai yra lankstumas bendrai paėmus, nes
grožio paieškos reikalauja pastovaus mokslo ir treniruočių siekiant patekti į sielas ir išsiaiškinti, ką
kiekvienam žmogui reiškia grožis, po to dar atsirinkti tikrai gražias sielas ir jose gyventi. Erotas yra
prisitaikantis prie kiekvieno sielos dievas, kad galėtų išsiaiškinti, kas kiekvienam yra gražu ir ar patys žmonės
yra gražūs, kad žinotų, kur apsigyventi.

Agatonui jau po jo kalbos kalbant su kitais filosofais, jis yra provokuojamas klausimais iš savo paties kalbos
apie tai, ar Erotas stokoja ir neturi grožio. Pabrėžiama paties filosofo mintis, kad dievų reikalai susitvarkė dėl
grožio siekimo. Tad keliamas klausimas: ar kas gera, yra ir gražu? O gal tai skirtingi dalykai? Mano nuomone,
kaip ir pats Agatonas teigė, grožis ir gėris nėra du tapatūs dalykai, o Erotui patinka gėris ir švelnumas, bet
nebūtinai grožis. O kad gėrį surastų, jam reikalingas lankstumas.
Lankstumo įrodymas Eroto charakteryje yra tas, kad Erotas nepuola stačia galva kaip įsimylėjėliai dažnai
padaro, bet labiau jis teikia pirmenybę įvertinimui, kad galėtų suvokti, su kokia siela susiduria, ar verta ją
apdovanoti savo nuostabiomis dovanomis ir įsigauti į ją. Pasakius paprasčiau – Erotas stebi, ar sielos grožis
yra, ar nėra. Filosofo žodžiai tą puikiausiai iliustruoja: ,,<...>kas nežydi ar nužydėjo, kūnas ar siela, ar kad ir
kas tai būtų, - ten Erotas neapsistoja, o kur gražiai žydi ir kvepia, ten jis apsistoja ir pasilieka“. Tačiau tai
tikrai nereiškia, kad blogi, amoralūs ir sadistiški žmonės neturi aistrų ir meilės. Anaiptol – jie Eroto dovaną
susikuria patys, tik iškreiptą jos versiją, persmelktą kankinimais ir žiaurumais, nes jiems tai yra didžiausia
aistra, geresnė už viską, ką pasaulis gali pasiūlyti. Tačiau jų veidai nors ir yra gražūs, tačiau siela yra bjauri.
Juk ne veltui sakoma, kad blogis dažnai slepiasi po gražiu apdaru. To pavyzdys matomas jau Biblijoje –
gyvatės sugundyti Adomas ir Ieva pamatė, kad pažinimo vaisius buvo gražus ir saldus, bet kaina buvo
didžiulė – išvarymo iš rojaus. Klasikinėje literatūroje sielos ir išorės grožio skirtingumo tema puikiausiai
atspindima Oskaro Vaildo romane ,,Doriano Grėjaus portretas“, kuriame dieviško grožio jaunuolis
Dorianas susigundo lordo Henrio žodžiais apie grožio laikinumą, jaunystės trapumą ir laiko randų
bjaurumą ir susigundo lemiamam norui: likti amžinai jaunu ir kad už jį sentų portretas. Norui išsipildžius,
portretas ir jaunuolio siela susikeičia vietomis – Dorianas lieka toks, kaip nutapytas, nė kiek nepasenęs ir
dailus, o portretas palaipsniui ima pūti ir senti dėl Doriano sielos nuodėmių. Istorijoje yra nemažai gražių
veidų ir tamsių sielų. Kaip pavyzdį galime paimti Treblinkos naikinimo stovyklos komendanto Franco Štanglo
pavaduotoją Kurtą Franzą – angeliško veido karininką su pomėgiu kankinimams ir žudynėms, tad ir
atitinkamai tamsia siela. Madam la Laurie, Naujojo Orleano vergvaldė, buvo labai graži, bet su savo vergais
elgėsi siaubingai. Pavyzdžių yra labai daug, bet esmė labai paprasta: būtent tokiose sielose Erotas nerastų
buveinės ir neapdovanotų žmonių savo dovanomis apie tikrojo grožio ir meilės sampratas. Tačiau Erotas
taip pat neapsistoja, pagal filosofą, ir ten, kur siela graži, bet kūnas negražus. Tikriausiai dėl to graikai ir
sakydavo: ,,Sveikame kūne – sveika siela“, tarsi darydami aliuziją į Eroto tikslą – gražų ir kūną, ir sielą.

Erotas yra ne tik gražus, jis Agatono kalboje užima tarsi tobulojo gėrio vaidmenį. Juk filosofas pats mini,
kad ,,<...>iki tol, kaip pradžioje minėjau, dievams nutiko daug baisumų, mat viešpatavo Anankė [blogio ir
baisumų deivė – mano pastaba]. O gimus šiam dievui [Erotui – mano pastaba], iš erotinės meilės grožiui
radosi visos gėrybės – ir dievų, ir žmonių“. Gimimas Eroto yra iš pertekliaus ir stokos, ir jam tarsi skiriamas
pusiausvyros ir savotiškai tobulojo gėrio vaidmuo. Tai reiškia, kad Erotas yra tarsi tobulojo gėrio ne tik
vaidmuo, bet ir pats įsikūnijimas, iš kurio sklinda gėris, pusiausvyros atitikmuo. Taip pat filosofas mini, kad
Erotas yra šiurkštumo naikintojas, šykšti priešiškumo, bet apdovanoja prielankumu; geriausias gelbėtojas. Ir
galiausiai – ,,Erotas yra vadas kiekvienam žmogui siektinas ir gražiai apgiedotinas, įsiliejant į visų dievų ir
žmonių mintis kerinčią jo giesmę“.

Taigi, Agatono teigimu, Eroto prigimtis yra grožis ir gėris, nes jis turi abi šias savybes ištobulintas iki
tobulybės, nes jis yra gėrio ir grožio įsikūnijimas. Taip pat jis simbolizuoja erotinę aistrą, kuriai turi paklusti
visi – tiek visos aistrų rūšys, tiek dievai ir žmonės, vedami aistrų, nusilenkiančių Erotui. Santūrumas yra
ypatingai svarbus, norint valdyti aistras ir pačiam nebūti jų pagautam, nes kitaip Erotas bus ne valdovas,
o ironiškai savo paties vergas. Prisitaikymas ir lankstumas Erotui padeda išsiaiškinti, kur yra gražios sielos
ir ten apsigyventi, nes Erotas gyvena tik gražiose sielose, tačiau ir kūnui skiria daug dėmesio, nes net gražios
sielos, bet bjauraus kūno žmogus Erotui yra atgrasus. Galiausiai Erotas įkūnija tobulojo gėrio vaidmenį, nes,
pasak Agatono, iki Eroto buvo chaosas ir netvarka, o jam atėjus į panteoną viskas stojo į savas vietas. Erotui
nepakenčiant šiurkštumo, jis naikina jį ir stengiasi įlieti į pasaulį darnos ir grožio.
Aristofano kalba (27 – 33 psl.)

Erotas šio filosofo kalboje, kaip ir Aristodemo kalboje, yra žmonių draugas, o jo galia yra išties įspūdinga.
Pasak filosofo, senovėje žmonės buvo vyrai, moterys ir trečioji lytis – androginai, kurie ir vardu, ir išvaizda
turėjo ir vyro, ir moters savybių. Šiais laikais tokius žmones vadintume hermafroditais – tokiais, kurie gimė
vyrais, bet yra moterys, ir atvirkščiai. Tačiau androginai buvo visiškai nepanašūs į žmones, o labiau į
mutantus – keturių rankų, keturių kojų, du visai vienodi veidai ant apvalaus kaklo, kurie žiūrėjo į skirtingas
puses, bet turėjo bendrą pakaušį. Jie bėgo persiverdami kūlio, bet vaikščiojo kaip ir žmonės. Androginai,
pasak filosofo, kilę buvo iš Mėnulio, nes vyrai kilę buvo iš Saulės, o moterys – iš Žemės, o Mėnulis turėjo tų
dviejų kūnų savybių. Būdami labai galingi, jie kėlė grėsmę dievams, tačiau nebuvo sunaikinti, o padalinti –
Dzeusas perpjaudavęs ir liepdavęs Apolonui į pjūvio pusę atgręžti vaidą ir pusę kaklo. Jis taip ir padarydavęs,
o sutrauktą odą surišdavęs vidury pilvo, palikdamas vieną angą – bambą. Padalinimo pasakymas ,,kiaušinius
plauku“ reiškia labai lengvą išsiskyrimo padarymą, t.y. išskirti labai lengva.

Eroto galia pradėjo reikštis tuo, kad padalinus androginus jis buvo atsakingas už jų lytinius santykius bei
erotinę meilę, nes Dzeusas perkėlė lytinius organus į priekį – taip, kaip dabar žmonės ir turi. Erotas šią
erotinę tarpusavio meilę padarė kilnia misija iš dviejų atkurti vienį ir išgydyti žmogaus prigimtį. Dėl to ir
atsirado dvi pusės, kurios yra iš tikro perskeltos vieneto dalys. Taigi Erotas yra atsakingas už vienybės ir
darnos atstatymą, nes neturint dviejų pusių kaip vieno pasaulyje kyla chaosas ir karai. Filosofas mini ir dar
kai ką – kad Erotui niekas neturėtų priešintis, nes vis tiek nepavyks dėl to, kad užsitraukiama bus dievų
neapykanta besipriešinant ir laukia griežta bausmė. Verčiau susidraugauti ir susitaikyti su šiuo dievu, nes tik
jis turi galią surasti mums antrąją puselę ir padaryti mus vieningus ir vientisus. Taigi Eroto galia – palaikyti
vienybę ir pusiausvyrą, nes jo rankose yra galia sujungti du individus į vieną ir taip išlaikyti pusiausvyrą.

Kalboje taip pat analizuojami žmonių potraukiai vienas kitam: moterys, kurios yra perpjautų moterų dalys,
labiau mėgsta moterų draugiją, arba kaip vadinama dabar, yra lesbietės. Perpjauto vyro dalys yra
homoseksualai, dar vadinami gėjais: jie, esantys perpjauto vyro dalys, ieško vyro santykiams, ir jie turi
vyriškiausią prigimtį. Tai reiškia, kad tiek gėjai, tiek lesbietės ieško sau atitikmens toje pačioje lytyje, nes
pagal filosofo kalbą ir apmąstymus, jiems reikia tokios pačios dalies, kad taptų vieniu. Ir, kaip teisingai
pažymi filosofas, ne begėdystė yra to priežastis, o drąsa, narsa ir vyriškumas, nes juos traukia panašumas.
Suaugę tokie vyrai tampa berniukų mylėtojais, nes jį visuomet traukia giminiškumas, dėl to jis jaučia ir
prielankumą įsimylėjėliams. Kai suranda savo antras puses, jie patys dar tiksliai nežino, ko nori vienas iš kito
–tad ir džiaugiasi galėdami kartu būti. Senas žmonių troškimas – suartėti, susilydyti su mylimuoju, iš dviejų
virsti vienu, kad būtų atstatyta tvarka ir darna. Taigi reikia liaupsinti Erotą, nes jo jau minėta galia yra
sujungti du individus į vienį, surasti porą ir taip išlaikyti pusiausvyrą. Erotas atsidėkodamas ateičiai duoda
didelių vilčių, žada mainais už pagarbą sugrąžinti į pirmykštę būseną, gydyti ir suteikti palaimingą gerovę.