Pavasario linksmybės

Paukščių sueiga
(161- 201 eil. )
( Mintys interpretacijai )
Ištraukoje kalbama apie Dievo sukurtą tvarką gamtoje ir žmogaus
keliamą grėsmę.
Nuo pirmųjų eilučių pasakotojas kuria gausos įspūdį, minėdamas
visus paukščių pulkus. Jį sustiprina ir plačios erdvės visuma: „Iš visų pašalių“.
Toks gausus sujudimas yra neatsitiktinis, turi svarbią bendruomeninę priežastį:
Erelis- paukščių vyriausias- kviečia į susirinkimą kitus paukščius. Įdomu, kad jis
nemenkina kitų, neniekina, nerodo savo valios ir galios. Paukščiai save suvokia
kaip pavaldžius ereliui, pasivadina tarnais. Taip parodomas nuolankumas,
pagarba, paklusnumas. O erelis neprimeta savo valdžios, yra geranoriškas,
rūpestingas, nes domisi, kaip paukščiams ir jo bendruomenei teko žiemoti.
CITATA. O juk žiema ne tik žmogui, bet ir visai gyvūnijai yra tikras išbandymų
metas. Taigi tas paukščių susibūrimas- tai gražus bendruomeniškumo ženklas,
perteikiantis Dievo sukurtą tvarką.

Gandras, kaip tikras išminčius, kalba apie gyvenimą sakydamas, kad

ne viskas paprasta ir lengva. Net ir paukščiams tenka patirti daug išbandymų.
Manoma, kad to vargo priežastis- žmonių nuodėmės. Tai užuomina į pirmųjų
žmonių- Adomo ir Ievos- nepaklusnumą, už kurį Dievas liepė daug kentėti.
Tačiau pasakotojas gandro kalbėjime pabrėžia, jog didžiausias paukščių kančių
kaltininkas yra žmogus. Jis savo veikla, gyvenimo būdu naikina paukščius.
Gandro apgailestavime juntamas pasipiktinimas, kad žmogus net lizdus
išdrasko. Mato paukščiai ir klastą, kai privilioti į spąstus yra nušaunami. Taigi
žmogų regi kaip paukščių giminės skriaudėją, naikintoją.

Paskutiniame segmente pasakotojas teigia mintį, jog paukščių, kaip

ir žmonių bendruomenėje, irgi nėra santarvės, darnos. Paukščių susirinkime tą
tiesą gandras išsako drąsiai, ereliui girdint. Jis visai bepabūgsta minėdamas
vanagus, pelėdas, varnas, šarkas kaip paukščių bendruomenei nedraugiškus,
nepadorius, prasikaltusius. Taip pasakotojas pabrėžia nedorybes, kurios yra
smerktinos. Jos tęsiasi daug metų kaip nesibaigianti blogio išraiška. Tad gandro
pastabos verčia susimąstyti, kas yra gera, o kas bloga.
Gandro svarstymuose apie pasaulio tvarką pabrėžiamas Dievas-
sutvėrėjas. Kiekvienas gyvis iš prigimties yra kitoks. Kalboje tarsi aprėpiama
visata: žemė, dangus, vandenys, tai harmoninga vienuma, pasaulio tvarka. Vieni
gali plaukti, kiti- skraidyti, vieni gyvena giriose, kiti yra naminiai paukščiai. Bet
svarbiausia, kad niekas nėra nuskriaustas- juk yra suteikta galimybė pasisotinti,
išgyventi. Tvarka aiški, paprasta, pabrėžiama, jog nei vieno Kūrėjas
nenuskriaudė ( „kožnam paskyrė“). Viskas, kas Dievo sukurta, yra tolygu
stebuklui, dideliam grožiui. Gandro kalbėjime juntamas pasakotojo požiūris į
pasaulio harmonijos suvokimą, žmogus yra mokomas suprasti gamtos įvairovės
turtingumą. Pabrėžiama, kad neišskirdamas nieko Dievas suteikė galimybę
išgyventi.
 Pavasario linksmybės
Paukščių sueiga
(161- 201 eil. )
Kokia ištraukos tema?
Kokia pagrindinė mintis?
Kokios problemos keliamos?

Ką pasakotojas kuria nuo pirmųjų eilučių, kokį vaizdinį?

Kodėl toks didelis sujudimas?
Koks tas erelis? Apibūdinkite.
Koks kitų paukščių santykis su ereliu? Kokia citata tiktų?
Ar paukščiai bendruomeniški? Paaiškinti.

Gandras, jo mintys apie gyvenimą.

Kur paukščių vargų priežastis? Kaip elgiasi žmogus, kaip vertinamas
jo elgesys?
Kuo svarbi Biblijos mintis?

Kas svarbaus pasakoma paskutinėje ištraukos dalyje? Ką pasakotojas

akcentuoja, kokias vertybes? Apie ką verčia susimąstyti gandro pastabos?

Kas pabrėžiama gandro svarstymuose apie pasaulio tvarką?

Kokia gyvių prigimtis? Koks pasakotojo požiūris juntamas gandro
pastabose?