Prasmę gyventi matome tada, kai randame dėl ko džiaugtis, kai maži gyvenimo nusivylimai

neatima noro prabusti ryte. Taigi, kas mums gali suteikti begalinį džiaugsmą? Vienas iš pagrindinių
dalykų yra meilė.

PLATONAS ,,PUOTA ARBA APIE MEILĘ“

Apie meilės svarbą gyvenime rašė garsusis graikų filosofas Platonas savo veikale “Puota arba
apie meilę”. Platonas gyveno ir kūrė dar prieš Kristų, o idėjų sėmėsi iš garsiojo filosofo Sokrato.
Veikale “Puota arba apie meilę” aptariamos grožio, gėrio bei meilės sąvokos, vystoma teorija apie
dualią žmogaus prigimtį.
Kūrinys susideda iš šešių kalbų skirtų dievo Eroto garbinimui bei vienos skirtos Sokratui.
Kiekvienoje kalboje iškeliamos skirtingos meilės idėjos, bei problemos. Intelektualai susirinkę
puotoje pas Agatoną pradeda savo kalbomis šlovinti meilę bei jos dievą Erotą.
Pirmasis kalbėti pradeda Faidras. Šis teigia, kad Erotas didis tuo, kad yra vienas iš seniausių
dievų. Esminis dalykas yra meilė bei pasiaukojimas. Be meilės jausmo joks žmogus negalėtų daryti
gerų darbų. Meilė didžiausias gėris bei garbingo gyvenimo pagrindas, be jos visa žmonija būtų
pasmerkta beverčiam gyvenimui.
Antrasis savo šlovinimo kalbą pristatė Pausanijus. Jis išskyrė žemiškąjį („Liaudiškasis
Afroditės Erotas“) bei dangiškąjį (Afroditės) Erotus. Šioje kalboje nagrinėjamas žmogaus dualistinė
prigimtis. Žemiškasis Erotas, tai netinkamas, tas, kuriam rūpi kūnas. Kilnus yra dangiškasis Erotas,
kuriam pirmoje vietoje ne aistra ir meilė kūnui, o idėjų bei sielos taurumas. Kiekvienas save
gerbiantis žmogus turėtų vadovautis dangiškuoju Erotu ir mylėti žmonių idėjas bei jų dvasines
vertybes. Taigi Pausanijus meilę skirsto kūniškąja bei dvasiškąja, o problema laiko vienpusę meilę
bei pasiaukojimą dėl tų, kurie jo neverti.
Toliau sekė Eriksimacho kalba. Pritaria Pausanijo nuomonei, jog Erotas yra dvejopas, tačiau į
tai žvelgė iš medicinos pusės. Jis teigia, kad yra sveikasis bei ligotas Erotai. Ir visur reikia žiūrėti
Dangiškojo Eroto. Iš gerojo ir smurto Eroto galingiausias yra tas, kuris pasireiškia teisingai
elgdamasis, kuris slypi geruose poelgiuose. Eroto grožis yra apsigyvenęs kiekvieno žmogaus sieloje
ir daro ją tauresne. Pasak Eriksimacho esminis dalykas - užmegzti priešingų kūnų meilės santykį ir
visa tai pagerins visų žmonių gyvenimus.
Sekantis meilės idėjas bei pagarbą Erotui išreiškė Aristofanas. Jis savo kalbą pradėjo nuo
paaiškinimo apie tris, kažkada egzistavusias lytis: moterišką, vyrišką bei androginų. O trijų būta
todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abu pradus turinčioji – iš
Mėnulio. Dėl nepagarbos Dievams, jos buvo padalintos į dvi, kurios visą savo likusį gyvenimą
gyvens ieškodamos antrosios pusės ir tik taip įgaus prasmę gyventi. Anot Aristofano, laimę rasime
tik tada, kai rasime savo antrąją pusę, dalį savęs.
Toliau dievą liaupsinti ėmė Agatonas. Agatonas nesutinka su kitais, nes šie aukštino ne dievą,
o jo teikiamas gėrybęs bei dovanas. Erotas jam – amžinai jaunas dievas (prišinga Faidrui). Jis
labiausiai išaukština Eroto didybę, pasakoja, kokias gėrybes šis dievas teikia pasauliui. Anot
Agatono Erotas yra grožio ir jaunystės simbolis, o kur yra gražu, ten gimsta meilė. Be sielos grožio
negali egzistuoti toks dalykas kaip meilė.
Kitas pradėjo kalbėti Sokratas. Jis kalbos pradžioje teigė, kad Erotas nėra nei gražus, nei
išmintingas, nei geras. Jis paneigia visas Agatono pasakytas liaupses bei ima klausinėti jo klausimų.
Tačiau Sokratas nenori sumenkinti Eroto, iš jo kalbos galime suprasti, kad jis dievą laiko
išmintimi. Sokratas atpasakoja kalbą, kurią girdėjo iš Diotimos: Erotas gimė iš Skurdybės ir
Ištekliaus, Erotas – meilė tam, kas gražu. Taip pat kalboje teigiama, kad paprastai žmonės geidžia
to, ko stokoja. Juk būdami laimingi neprašome dievo laimės, ar būdami sotūs nesvajojame apie
maistą. Stokojimas mus dažniausiai skatina daryti įvairiausius darbus, dėl to, ko iš tiesų norime.
Vadinasi, anot Sokrato, laimę juntame tada, kai jaučiame jog savo rankose turime idealų gėrį, jį
mylime ir dėl jo kovojame, nenorėdami prarasti.
 IŠVADOS

Apibendrindama galiu teigti, kad Platono veikale „Puota arba apie meilę“ filosofuojama apie
įvairias gyvenimo situacijas bei meilės problemas. Keliamos įvairiausios meilės išraiškų idėjos. Tai
leidžia suprasti, kad meilė yra abstraktus dalykas ir negali būti suprantamas tik vienpusiškai. Pati
meilė čia traktuojama dar gana neapibrėžtai, nes kiekvienas meilę supranta skirtingai.
Į puotą pas Agatoną susirinkę Atėnų intelektualai aukština meilės dievą Erotą, ir vis dėlto,
kiekvienas iš jų savaip supranta, kas yra meilė.
3