Meilės išraiška antikinėje literatūroje

Meilė – viena didžiausių vertybių žmogaus gyvenime. Ji pasireiškianti pagarba, artumu, prisirišimu,
draugyste, aistra bei atvirumu. Antikiniai mitai ir graikų meilės dievai leidžia suprasti, kad Antikos
laikais meilė buvo matoma kaip svarbi vertybė ir dvasinis poreikis. Pats Sofoklis teigė kad, „Vienas
žodis mus išlaisvina nuo viso gyvenime slegiančio skausmo. Tas žodis yra meilė”. Akivaizdu, kad
antikinėje literatūroje meilė ir temos susijusios su ja buvo svarbios, aktualios. Tačiau, kaip jos yra
išreiškiamos?
Pasiaukojimas ir pagarbos parodaymas nepaisant pasekmių yra viena stipriausių, labiausiai
jaudinančių meilės išreiškimo formų. Apie tokia meile kalbama Sofoklio kūrinyje-,,Antigonė’’.
Kurinyje pasakojama apie merginą, kurios brolis buvo paskelbtas išdavikų. Broliui žuvus, išleistas
įsakymas draudžiantis laidoti brolį, nepaklūstantiems gresia toks pats likimas. Pagal Antigonės
įsitikinimus, tai yra didžiausia tragedija, nepalaidotas brolis niekada neras ramybės anapus. Tėbų
karaliui nepaklūstanti Antigonė sulaužo įsakymą, palaidoja brolį. Sugauta net neneigė savo veiksmų
ir ryžtingai pareiškė „Jeigu savo motinos Sūnaus negyvo būčiau nepalaidojus - sakaudžiau už
mirtį“. Šis pasisasykymas parodo, kad Antigonė yra visiškai pasiruošusi mirti dėl savo brolio,
motinos. Taigi šis kūrinys įrodo meilės išraiška pasiaukojimu, parodo kokia svarbi yra meilė šeima.

Meilė kūrybai, menui, darbui. Kiekviename kūrinyje vienaip ar kitaip susiduriame su ja. Apie
ryškią meilę savo kūriniams, pasakoja Prometėjo mitas. Prometėjas žmonių globėjas, šviesos
nešėjas. Mite jis vaizduojamas, kaip labai geranoriška, rūpestinga asmenybė. Jis buvo Titanas, kuris
iš molio ir vandens nulipdė žmones. Nulipdytus žmones išmokė amatų, įvairių menų, žemdirbystės,
gyvulininkystės. Be Prometėjo globos žmonės būtų pražuvę. Jie būtų sušalę, mirę iš bado,
neišgyvenę dėl atšiaurių sąlygų. Jo meilė buvo tokia didelė, kad jis pasiryžo iš Dievų pavogti ugnį.
Puikiai žinodamas, kad už tai gręs nemenka bausmė. Tačiau jam tai nerūpėjo, jis mylėjo savo
kūrinius ir tikėjo, kad jie gali tobulėti ir mokytis. Net prikaustytas grandinėmis prie uolos visai
amžinybei, kentintis bausius skausmus, draskomas, nieko nesigailėjo ir nesiryžo išsižadėti
žmonijos. Man atrodo, kad Prometėjas elgėsi, kaip tikras ir mylintis kūrėjas, kuris aiškiai norėjo
parodyti savo meilę.

Dažniausiai kalbame apie meilę žmogui. Šios meilės atveju padarytum, viską kad liktum šalia.
Būni supratingas, ištikimas, iš paskutiniųjų stengiesi dėl žmogaus. Apie tokią meilę kalba Orfejo ir
Euridikės mitas. Orfėjas, buvo nepaprastų gabamų senovės Graikijos dainininkas.Vieną dieną jo
žmona Euridikė mirė nuo gyvatės įkandimo. Nepaprastai mylėjęs žmoną, jis kentė begalinį
sielvartą. Orfėjas nusprendė rizikuoti savo gyvybe, keliaudamas į mirusiųjų šalį, kad sugrąžintų
žmoną į gyvųjų pasaulį. Jis pasinaudojo savo muzikiniais sugebėjimais, kad sužavėtų valtininką
Charoną, kad šis jį perplugdytų per Stikso upę. Požemių dievo Hado maldavo leisti jo žmonai
Euridikei grįžti į gyvųjų žemę. Požemio Dievas nenorėjo to leisti, kol Orfėjas nepradėjo dainuoti.
Sujaudintas giliai emocingos dainos, jis išpildė Orfėjui norą su viena sąlyga, kad jis negalės
atsigręžti į Euridikę, kol jiedu negrįš į aukštesnįjį pasaulį. Orfėjas apsidžiaugė ir sutiko,
nesuvokdamas, kaip tai bus sunku. Keliaujant Euridikė neišskleidė jokio garso. Orfėjas norėjo
pažvelgti į žmoną ir įsitikinti, ar viskas gerai. Priartėjęs prie paviršiaus arti šviesos, negalėdamas
atsispirti pažvelgti atgal, kad įsitikintų, jog jo žmona kartu su juo atsigrežę. Pamatęs žmoną jis
išvydo, kaip ši išnyko ir amžiams dingo požemyje. Nuo to laiko Orfėjas dainavo tik liūdnas dainas.
Tokias liūdnas, kad klausydamiesi verkė ne tik žmonės, bet ir akmenys. Šis kūrinys parodo kokia
gali būti stipri ir skausminga meilė žmogui.
 Apibūdinant mano kalba pasakysiu kad šie kuriniai yra puikūs meilės išraiškos pavyždžiai. Šeimos
meilė, dėl kurios nebijoma peržengti net įstatymų ribas. Meilė kūrybai, kuri parodo kūrejo meile ir
atsidavima savo menui, kūriniams. Ir galiausiai meilė žmogui, kuri padeda būti geresniems, dėl
kurios pasiryžtama nukeliauti net į pomirtinį pasaulį tik kad dar kartą pamatytai mylimajį žmogų.