Kokia yra literatūros šedevro paslaptis?

Kas yra šedevras? Šedevras, tai aukšto lygio, tobulas, pavyzdinis kūrinys, apimantis visuomėnei populiarią
temą. Dažnai norėdamas sukurti tokio tipo kūrinį ir gauti didelį pripažinimą, rašytojas turi užčiuopti temą, kurį
būtų aktuali vienam daugiau, kitam mažiau, bet aktuali visiems. Taip pat turi temą išplėtoti taip, kad viskas butų
aišku ir be priekaištų, skaitytojų atžvilgiu. Tačiau kokia gi iš tikro yra literatūros šedevro paslaptis?
Pirmiausia, manau, jog pagrindinė šedevro paslaptis slypi epochose, tai yra tai, kad kūrinys remiasi ir
atspindi kelias epochas. Vienas žinomiausių vėlyvojo Renesanso epochos kūrinių neabejotinai yra puikaus anglų
poeto ir dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedija „Hamletas". Kūrinys yra tvirtas, filosofinis, kuris skaitant
verčia mąstyti apie pasaulyje atskleidžiamus ryškius gėrio ir blogio bruožus, apie žmogaus silpnumą ir tuo pačiu
stiprybę, apie žmogaus išsilavinimą ir galimybes. Pagrindinis tragedijos veikėjas Hamletas, Danijos princas,
kaip ir dera pažangaus amžiaus žmogui, yra išprusęs ir didelis humanistas. Tragedijoje, Hamletui skiriama
pareiga kovoti ir priešintis visoms užklupusioms blogybėms - atkeršyti savo už savo tėvo žmogžudystę.
Atkeršyti ne svetimam, o savo dėdei, tikram tėvo broliui, tačiau impulsyviai prisiekdamas, pasirodžiusiai tėvo
šmėklai, kuri ir įsakė atkeršyti, Hamletas, vis suabėjodamas savo asmeniniais ir, žinoma, paisydamas tradicijų
dažnai pritrūksta drąsos ir paskatų veikti. V. Šekspyro kūrinyje, taip pat įsipainioja ir barokas, kuris labiausiai
atsispindi kai kūrinyje, iš veikėjų veiksmų, galime pastebėti ir tarsi užbėgti įvykiams už akių ir iš kylančių
abejonių jų gerumu nujaučiame artėjančią kažkieno mirtį. Taip pat, dar vienas, nė trupučiu neatsiliekantis,
pripažintas šedevru, rašytas panašiai kaip 60 metų, vis nagrinėjamas kūrinys yra “Faustas”. Šio vis
neprarandančio savo žavėsio kūrinio autorius - viena iškiliausių Apšvietos epochos asmenybių, vokiečių
prozininkas, dramaturgas, filosofas, mokslininkas ir diplomatas J. V. Gėtė. Apšvietos epochoje pagrindinis
veikėjas Faustas – pagrindinis veikėjas, mokslininkas, vaizduojamas kaip siekiantis įvairiapusių žinių, dvasinio
pažinimo, bei fizinio pažinimo. Fausto charakteris dvilypis, susiejantis su gėriu ir blogiu, Faustui būdingas
amžinas nepasitenkinimas turimomis žiniomis ir naujų tikslų siekis. Pati Fausto asmenybė vertinama ir
interpretuojama neigiamai, nes mokslininkas pasirodo esąs egoistas ir turintis humanizmo stoką. Galima teigti,
kad šie du kūriniai, vien dėl juose vyraujančių kelių epochų, jau padaro save išskirtiniais ir nusipelno šedevro
vardo.
Antra vertus, teigčiau, kad paslaptis slypi ir meilės pasakojimuose. V. Šekspyro “Hamletas” kūrinyje meilė
labiausiai tvyro tarp Hamleto ir Ofelijos. Hamletas, taip pat yra ir jautrus, todėl, nėra nieko nuostabaus, kad yra
įsimylėjęs kanclerio Polonijaus dukterį – Ofeliją. Ofelija visiškai neturinti savo nuomonės. Merginą visi siekia
tik panaudoti saviems tikslams, apgaulėms, kadangi yra labai naivi ir vis kuo iš karto tiki. Ofelijos tėvas
uždraudžia merginai atsakyti į Hamleto meilę, mergina paklūsta tėvo draudimui. Šitoks poelgis Hamletą
įskaudina ir šis tampa dar tragiškesnis ir liūdnesnis, nei buvo prieš tai. Vėliau kūrinyje Ofelija žūsta. J. V. Gėtės
kūrinyje “Faustas” taip pat ryškiai aprašoma meilės istorija. Čia porą sudaro Faustas ir Margarita. Margarita –
šeimos žmogus, jai rūpėjo vaikai, buities dalykai, ji buvo labai paprasta, nelabai išsilavinusi, neturėjo jokių
aukštų siekių ar tikslų gyvenime. Priešingai nei Margarita, Faustas turėjo didžių siekių mokslo srityje, siekė
išsiaiškinti gamtos paslaptis. Faustui mergina buvo kaip daiktas, nors vėliau ją ir pamilo. Kūrinyje mergina
atsiduoda Faustui ir susilaukia vaiko, kurį pati ir paskandina, vėliau tampa išprotėjusi, miršta. Galima teigti, kad
poroms nebuvo lemta būti kartu, poros nesusikalba, neranda kompromiso, nes skiriasi ir išsilavinimas, ir
statusas. Nėra abipusio dvasinio ryšio.
Apibendrinant galima teigti, kad epochos ir meilės temos yra labai stiprios ir turinčios labai didėlę įtaka
kūrinio būviui ir įvertinimui, yra aktualios ir šiandien. Kūriniai yra universalūs, tai yra, visapusiški ir visuotiniai,
bendražmogiški ir niekada savo populiarumo nepaleis.