Moterų paveikslai literatūroje

(J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ ir V. Šekspyro „Hamletas“)

“Gerbkite moteris: jos nuskina dangiškas rožes ir įpina jas į žemišką gyvenimą” – teigė
vokiečių poetas Frydrichas Šileris. Šiais laikais moterys yra išsikovojusios daug teisių, kurių
neturėjo šio talentingo poeto laikais, tačiau visuomenė keisti požiūrio į moteris neskuba – jos
dažnai laikomos silpnos, emocionalios ir nesavarankiškos lyties atstovėmis. Apie moteris ir jų
vietą bendruomenėje yra rašoma nuo seniausių laikų. Nors ir sunkiai, tačiau bėgant metams,
keičiantis kiekvieno žmogaus vertybėms bei įsitikinimams pradeda keistis ir visuomenės
požiūris, kuris atsispindi pasaulinėje literatūroje. Skirtingi moterų paveikslai yra pateikiami V.
Šekspyro ir J. Grušo kūriniuose.
Moterų paveikslas V. Šekspyro tragedijoje „Hamletas“. Vieno garsiausių pasaulio
dramaturgų V. Šekspyro kūrinyje pasakojama apie Danijos princą Hamletą, kuris sužinojęs apie
klastingą tėvo nužudymą, siekia tiesos ir bando atkeršyti savo dėdei, dabartiniam Danijos
karaliui. Visame kūrinyje dominuoja vyrai ir daug mažesnę vietą užima moterys. Kūrinyje viena
iš pagrindinių veikėjų yra Hamleto mylimoji – Ofelija. Naivumas ir silpnumas šią merginą
nuveda mirties keliu. Ofelija norėdama įsitikinti ar Hamletas ją vis dar myli, atiduoda jam
atsiminimus. „Čionai, mielasis Prince, atminimai / kuriuos aš jums jau taip seniai norėjau
gražinti“, tačiau Hamletas pasako, kad jos nebemyli ir nemylėjo. Tikėjimas ankstesnėmis
Hamleto meilės priesaikomis labai nuvilia ir įskaudina Ofeliją. Naivumas atsiskleidžia, nes ji
besąlygiškai klauso savo tėvo, tiki viskuo, ką jis sako. Deja, sunkumų akivaizdoje, kada buvo
nužudytas jos tėvas, buvo prarastas sveikas protas. Ofelija pasirenka mirtį, o ne gyvenimą.
Moteris V. Šekspyro tragedijoje yra vaizduojama, kaip silpna ir neatlaikanti gyvenimo siųstų
išbandymų.
Moterų paveikslas J. Grušo istorinėje dramoje „Barbora Radvilaitė“. Vienas žymiausių
XX a. antros pusės dramaturgų J. Grušas parašė žymią istorinę trijų dalių dramą „Barbora
Radvilaitė“, kurioje yra pasakojama apie didingiausią Lietuvos meilės istoriją, įsiplieskusią tarp
Lenkijos karaliaus ir LDK valdovo Žygimanto Augusto, ir jaunos kilmingos našlės Barboros
Radvilaitės. Viena iš pagrindinių kūrinio veikėjų Barbora Radvilaitė yra išmintinga, supratinga ir
nebijanti pasakyti savo nuomonės. Ji išmintinga, nes kalbėdamasi su kiekvienu veikėju visada
randa, ką protingo ir išmintingo pasakyti. Barboros pokalbyje su Elzbieta, ji išklauso ir supranta
kiekvieną mintį. Šioje dramoje Barbora įkūnija daugelį tradicinio moteriškumo aspektų.
Pirmiausia akcentuojamas jos trapumas, priklausomybė ir pavaldumas. Barbora, keršydama už
pražudytą Elzbietą, pademonstruoja iš pirmo žvilgsnio neįtikėtiną žiaurumą Bonai – pareikalauja
ją užmūryti bokšte. Bonoje ji mato ne moterį ir žmogų, o pačią valdžios esmę – žvėrį. Šiame
poelgyje Barbora Radvilaitė yra išmintinga ir nebijanti pasakyti savo nuomonės. Moteris J.
Grušo istorinėje dramoje yra vaizduojama kaip išmintinga, supratinga ir nebijanti pasakyti savo
nuomonės.
Apibendrindamas galiu teigti, kad moterys kūriniuose vaizduojamos įvairiai. Vienuose
kūriniuose jos yra silpnos ir naivios, tačiau kituose – išmintingos ir stiprios, kurios nebijo
pasakyti savo nuomonės. Tačiau dažniausiai kūriniuose vaizduojamos, kaip silpnos ir pavaldžios
vyriškosios lyties atstovams. Anot teisininkės Birutės Sabauskaitės viskas prasideda nuo to, kad
vaikai jau nuo mažens yra mokomi neatpažinto stereotipiškumo ir kasdien tėvai su jais
kalbėdami skatina tam tikras vaikų kompetencijas. Jau nuo seniausių laikų moterys kovoja už
savo teises, tačiau jos vis dar yra vertinamos, kaip silpnesnės už vyrus. Iš tiesų moterys turi būti
lygios su vyrais ir tada gyvenime bei mūsų kiekvieno širdyse viešpataus harmonija.