PASAULIO

DVASI N ė
IŠMINTIS

Iš anglų kalbos vertė

D a lia J u d ita Vabalienė

V IL N IU S
UDK 936.4 John O'DONOHUE
Od-22 ANAM ČARA
Spiritual Wisdom from
the Celtic World,
Bantam Press, 1997

Knygos vertimą rėmė

LLE (Ireland Literature Exchange)

© John O'Donohue 1997

© Dalia Judita Vabalienė,
vertimas į lietuvių kalbą, 2000
© Daumantas Každailis, Ilona
Kukenytė, dizainas, 2000
ISBN 9986-16-188-6 © „Tyto alba", 2000
Skiriu savo tėvo Paddy O’Donohue,
taip poetiškai kalinėjusio akmenis,
ir savo dėdės Pete O’Donohue,
mylėjusio kalnus, atminimui
 TURINYS
Prologas 11
1 skyrius. DRAUGYSTĖS PASLAPTIS 17
2 skyrius, pojūčių dvasingumas si
3 skyrius, vienatvės šviesa 89
4 skyrius, darbas - poetinė augimo apraiška i36
5 skyrius, prabėgę metal dvasinio derliaus grožis 170
6 skyrius, mirtis - horizontas šulinyje 205
 p a L a lm fn lm a s
(Džosei)
Tą dieną, kai
Tavo pečius
Prislėgs našta
Ir tu klupsi,
Tepašoka molis,
Kad tu neparpultum.

O kada tu prie
Pilko lango
Akis pražiūrėsi
Ir į taveįsigaus

Netekties šešėlis,
Te spalvų marginys —
Mėlyna, žalia, raudona
Ir dangiškai žydra —
Prikelia tavyje
Džiaugsmo pievą.

Kada drobė išdils

Minties luoto dugne
Ir po kojomjuoduos
Vandenyno dėmė,
Tenusidriekia per bangas
Geltonos mėnesienos takas,
Kad tu saugiai sugrįžtum namo.
Tegu būna tau žemė dosni,
Tegu būna šviesa tau šviesi,
Tegu būna tau marios eiklios,
Tegu būna palankūs tau protėviai.

Ir te vėjas tykus
Tavegobia šitais
Meilės žodžiais,
Lyg nematomu apsiaustu,
Saugančiu tavogyvenimą.

(Vertė Lionginas Pažūsis)

ĮO
 pRoLogas

eista būti čia. Ši paslaptis neduo­

da ramybės. Už tavęs, tavo žo­
džių, tavo minčių laukia kito pa­
saulio tyla. Vienas pasaulis gy­
vena tavyje. Niekas kitas tau pa­
pasakoti apie tą vidaus pasaulį
negali. Savo balsais mes skarde­
name iš savo sielos gelmių. Tie
garsai —tai žodžiai. Pasaulis ku­
pinas žodžių. Visą laiką tiek daug kal-
^ bama: garsiai, tyliai, kambariuose, gatvė­
se, per televiziją, radiją, laikraščiuose,
knygose. Žodžių šurmulys palaiko tai, ką
vadiname pasauliu. Mes imame vienas ki­
to garsus ir sudarome modelius, prana­
šystes, palaiminimus, prakeiksmus. Kas­
dien mūsų kalbančioji padermė vienija
vadinamąjį „pasaulį“. Tačiau ištartas žo­
dis atskleidžia, kaip kiekvienas iš mūsų
nepaliaujamai kuria. Visi esame kūrėjai.
Kiekvienas žmogus iš tylos iškviečia garsą ir priverčia
nematoma pasidaryti matoma.
Žmonės čia —naujakuriai. Virš mūsų į begalybę skrieja
galaktikos. Po mūsų kojomis —senoji žemė. Mes dai­
liai nulipdyti iš jos molio. Tačiau mažiausias akme-
 nelis yra milijonus metų už mus senesnis. Tylioji vi­
sata nori rasti atgarsį mūsų mintyse. Nepažįstamas
pasaulis trokšta atspindžio. Žodžiai, blausūs veidro­
džiai, sulaiko mūsų mintis. Žiūri į žodžių veidrodžius
ir gaudai juose šmėstelėjančias prasmės, ryšio ir prie­
globsčio akimirkas. Už jų blizgančių paviršių —tamsa
ir tyla. Žodžiai, kaip dviveidis dievas Janusas, tuo pat
metu nukreipti į išorę ir į vidų.
Jei būsime priklausomi nuo išorės, mus persekios vi­
daus pasaulis. Jusime alkį, kurio negalės numalšinti
jokia idėja, žmogus ar poelgis. Norėdami pasiekti pil­
natvę, turime likti ištikimi savo opiai sudėtingai pri­
gimčiai. Kad gyventume harmoningai, reikia išlaikyti
išorės ir vidaus, matomo ir nematomo, žinomo ir ne­
žinomo, seno ir naujo vienovę. Niekas kitas už mus
to nepadarys. Esame vienas vienintelis slenkstis į vi­
daus pasaulį. Ta dvasinė harmonija yra šventumas. Būti
šventam reiškia būti natūraliam, susidraugauti su pa­
sauliais, kurie tavyje turi derėti. Po tuo, ką matome iš
išorės ir kas atitraukia dėmesį, kiekvienas žmogus ne­
išvengiamai yra kūrėjas tiesiogine šio žodžio prasme.
Kiekvienam iš mūsų lemta iš prigimties būti kūrėju,
kuris savyje nešiojasi ir modeliuoja unikalų pasaulį.
Žmogus —tai nerimstantis kūrybos sakramentas, ne­
matomos malonės matomas ženklas. Niekur kitur ne­
rasime tokio intymaus ir bauginamo prisiartinimo prie
paslapties. Draugystė yra ta saldi malonė, kuri leidžia
mums prisiartinti, pažinti ir patirti tokį išgyvenimą.
Ši knyga sumanyta kaip blausus veidrodis, kuriame
 būtų galima dirstelėti į išorinę ir vidinę draugystę bei
jos galią* Draugystė yra kuriamoji ir griaunamoji jė­
ga* Ji tvirtina, kad intymumas yra slaptas gyvybės ir
visatos dėsnis* Žmogiškoji kelionė —tai amžinos per­
mainos* Jei taikysime tai draugystei, kas buvo nepa­
žįstama, svetima, neigiama ir grėsminga, pamažu tampa
mums artima* Atskleisdamas šią paslaptį, žmogus kū­
rėjas yra visą laiką aktyvus. Geras nežinomybės drau­
gas —vaizduotė. Ji nuolat kviečiasi galimybę ir palei­
džia ją į darbą. Taigi draugystė neturi būti menkina­
ma ją laikant tik ypatingu sentimentaliu ryšiu; ji pasi­
žymi kur kas didesne jėga*
Keltų galvosena nebuvo diskursyvinė ar sisteminė. Ta­
čiau savo lyriniuose apmąstymuose keltai išreiškė vi­
sišką gyvenimo ir patirties vienovę* Jų mąstymo ne­
sunkino dualizmas* Jis neatskyrė to, kam dera būti
kartu. Keltų vaizduotė išreiškė vidinę draugystę, kuri
apima gamtą, dieviškumą, mirusiųjų ir gyvųjų pasaulį
kaip vienovę* Dualizmas, skiriantis matoma nuo ne­
matoma, laikina nuo amžina, žmogiška nuo dieviška,
keltams buvo visiškai svetimas. Ontologinis jų drau­
gystės supratimas padovanojo pasauliui patirtį, pri­
sotintą kitoniškumo, ambivalentiškumo, simbolizmo
ir vaizduotės. Mus skaudžiai kankinančiam susveti­
mėjimui tokios vaizdingos ir vienijančios draugystės
galimybė yra keltų dovana*
Keltų draugystės supratimas randa įkvėpimą ir pasiekia
kulminaciją taurioje anamtarasąvokoje. Anamyra geilų
kalbos žodis, reiškiantis sielą, cara —draugą* Vadina­
 si, anam cara reiškia sielos draugą. Anam tara buvo
žmogus, kuriam galėjai patikėti slapčiausius savo gy­
venimo dalykus. Tokia draugystė buvo pripažinimo
ir ryšio aktas. Su anam iara draugystė peržengdavo
įprastas normas ir kategorijas. Ryšys su sielos draugu
buvo pirmapradis ir amžinas. Jo įkvėpti pirmame kny­
gos skyriuje nagrinėjame draugystę. Čia svarbiausia,
kaip du draugai atpažįsta vienas kitą, kaip pažadina­
mas pirmykštis ryšys. Kadangi žmogaus širdies gimi­
mui nėra pabaigos, mumyse ir tarp mūsų neišsenka­
mas kūrybos šaltinis yra meilė. Nagrinėsime ilgesį kaip
dieviškumo esatį ir sielą kaip sąsajos namus.
Antrame skyriuje išdėstysime draugystės su savo kūnu
dvasingumą. Kūnas —tai žmogaus fizinis apvalkalas,
vienintelis jo namelis visatoje. Kūnas yra sieloje; to
pripažinimas teikia kūnui šventumo ir paslaptingo di­
dingumo. Jutimo organai yra dieviškumo prieangiai.
Pojūčių dvasingumas —tai pokyčių dvasingumas. Tre­
čiame skyriuje nagrinėsime vidinės draugystės meną.
Kai nustojame bijoti vienatvės, mumyse pabunda nau­
jos kūrybinės jėgos. Atsiveria apleisti arba pamiršti
vidiniai turtai. Grįžtame į save namo, išmokstame ten
ilsėtis. Mintys yra mūsų vidiniai pojūčiai. Veikiami
tylos ir vienatvės, jie atskleidžia vidinio peizažo pa­
slaptį.
Ketvirtame skyriuje apmąstysime darbą kaip augimo po­
eziją. Tai, kas nematoma, trokšta būti matoma, pasi­
reikšti mūsų darbais. Todėl atsiranda vidinis poreikis
dirbti. Kai mūsų vidaus gyvenimas gali būti suderin­
 tas su išoriniu darbo pasauliu, iš naujo pažadinama
vaizduotė, ir įvyksta dideli pokyčiai. Penktame sky­
riuje svarstysime mūsų draugystę su gyvenime sukaup­
tos patirties laikotarpiu —senatve. Ištirsime atmintį,
vietą, kur slapčia susirenka mūsų praėjusios dienos, ir
pripažinsime, kad karšta širdis niekada nesensta. Lai­
kas yra grėsmingai bėganti amžinybė. Šeštame sky­
riuje bandysime užmegzti labai reikalingą draugystę
su mūsų nuolatiniu ir svarbiausiu bendrakelioniu —
mirtimi. Mąstysime apie mirtį kaip apie nematomą
draugą, kuris žengia drauge gyvenimo keliu nuo pat
mūsų gimimo. Mirtis visatoje yra didelė žaizda, visų
baimių ir blogybių pagrindas. Draugystė su mirtimi
mums leistų teigti, kad siela, kurios mirtis negali pa­
liesti, yra amžina.
Keltai mėgo įsivaizduoti ratą. Iš patirties pastebėjo, kad
gamtoje, dieviškuose dalykuose, viskas vyksta ratu. Tą
pripažįstant, šios knygos sandaroje laikomasi rato prin­
cipo. Knyga pradeda nagrinėti draugystę kaip pabu­
dimą, vėliau tiria pojūčius kaip tiesioginę kūrybos pra­
džią. Tai duoda pagrindo teigiamai vertinti vienatvę,
kuri savo ruožtu ieško raiškos išoriniame veiksmo ir
darbo pasaulyje. Kai mūsų išorinė energija sumąžta,
susiduriame su užduotimi senti ir mirti. Tokia kny­
gos sandara atitinka gyvenimo ciklą, kai jis laipsniš­
kai artėja prie mirties ir bando išaiškinti, kokį rimtą
pasiūlymą teikia mirtis.
Šie skyriai sukasi apie slaptą neparašytą septintą skyrių,
apimantį tai, kas neįvardyta per amžius pačioje žmo­
gaus esybėje. Čia gyvena tai, ko nepasakysi, neišreikši
žodžiais. Iš esmės knygoje draugystės fenomenologi­
ja aptariama lyrine spekuliatyvine forma. Įkvėpimo
buvo semiamasi iš keltų dvasingumo, suponavusio ly­
rinę metafiziką. Užuot analizavus paskirus faktus, ban­
doma per vidinį pokalbį su ja pačia plačiau apmąstyti
keltų fantaziją, tematizuoti joje glūdinčią filosofiją ir
draugystės dvasingumą.

16
 i sk^Rfcis. DRaagjstės pasLaptfs

9V I6909 DOSNUMAS

*ei tau kada nors teko būti lauke

anksti rytą prieš auštant, turėjai pa­
stebėti, kad tamsiausias nakties
metas yra prieš pat aušrą. Tamsa
sutirštėja ir darosi paslaptingesnė.
Jei niekada nebūtumei gyvenęs šia­
me pasaulyje ir žinojęs, kas yra die-
na, tikriausiai negalėtum įsivaiz­
duoti, kaip išsisklaido tamsa, kaip
atsiveria naujos dienos paslaptis ir
spalvos. Šviesa yra neįtikimai dos­
ni ir švelni. Kai stebi brėkštant auš­
rą, sužinai, kaip šviesa gali išvilioti
tamsą. Pirmiausia šviesos pirštai
pasirodo horizonte ir visada taip su­
maniai iš lėto nutraukia nuo pasaulio
tamsos skraistę. Tyliai prieš tave sto­
jasi naujos aušros, naujos dienos pa­
slaptisj Emersonas sakė: „Niekas ne-N
įtaria, kad dienos yra dievai“. Viena iš mūsų šiuolai­
kinės kultūros tragedijų yra ta, kad mes praradome
 sąsają su šiais pamatiniais gamtos atsivėrimo taškais.
Modernaus pasaulio urbanizacijai pavyko mus atplėšti
nuo reikšmingos giminystės su motina gamta. Įgiję
žemišką išvaizdą, esame žemiški sielos kūnai. Turime
įsiklausyti į savo vidaus žemišką balsą ir troškimus.
Tačiau moderniajame pasaulyje šio balso nebegirdėti.
Mes net nesuvokiame, ką praradome. Tad dvasinė
tremtis yra dar skausmingesnė, nes dažniausiai ji ne­
suprantama.
Pasaulis ilsisi nakčia. Medžiai, kalnai, laukai ir veidai
ištrūksta iš savo formų kalėjimo, nusimeta savęs ro­
dymo naštą. Visi daiktai po tamsos priedanga atgau­
na savo esmę. Tamsa yra pirmykštės įsčios. Nakties
metas —įsčiųmetas. Mūsų sielos išeina pažaisti. Tamsa
atleidžia viską, nebereikia kovoti dėl savo įvaizdžio,
kad padarytum gerą įspūdį. Naktį mes ilsimės. Aušra
yra atgaivos metas, galimybiųir pažadųmetas. Visi gam­
tos elementai —akmenys, laukai, upės ir gyvuliai —nau­
joje aušros šviesoje staiga vėlei užgimsta. Kaip tamsa
neša poilsį ir atsipalaidavimą, taip aušra —pabudimą
ir atsinaujinimą. Būdami išsiblaškiusios vidutinybės,
mes pamirštame, kad turime privilegiją gyventi nuo­
stabioje visatoje. Kiekvieną dieną aušra atskleidžia šios
visatos paslaptį. Aušra yra didžiausia staigmena, ji
pažadina mūsų aštrų suvokimą, kad gamta —čia pat.
Stebuklingos visatos spalvos užlieja viską. Taikliai
yra pasakęs Williamas Blake'as: „Spalvos yra šviesos
žaizdos“. Spalvos parodo, kokios slaptybės glūdi
gamtos gelmėse.

18
 KGLTLĮ RYŠIO RATAS
eitų poezija alsuoja gamtos spalvomis, jė­
ga ir energija. Kaip puikiai ji pažįsta vėją,
gėles, į krantą dūžtančias bangas! Keltų pa­
saulėjauta pasižymi pagarba mėnuliui ir gy­
vybės šaltinio —saulės —garbinimu. Daugelis senovės
keltų dievų buvo glaudžiai susiję su vaisingumu ir na­
mais. Kadangi keltai —gamtos vaikai, gamtos pasaulis
buvo jų būtis ir draugas. Gamta juos maitino, tik joje
jie jautėsi namie, jautėsi savi. Keltų gamtos poezija
yra persismelkusi šia bendryste, nuostaba, šiluma. Vie­
na seniausių keltų maldų yra malda „Ženklas ant šv.
Patriko krūtinės“; tikslesnis jos pavadinimas —„El­
nio šauksmas“. Čia susipynė gamtos jėgos ir subjek­
tyvumas. Tiesą sakant, pagrindinės gamtos jėgos įkve­
pia ir pakylėja subjektą:

Šiandien ašpakylu
Per dangausgalybę:
Saulės šviesą,
Mėnesio spindėjimą,
Ugnies didybę,
Žaibogreitumą,
Vėjo vikrumą,
Jūrosgilybę,
Žemės patvarumą,
Akmens kietumą.
(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

19
Keltųpasaulis kupinas betarpiškumo ir bendrystės. Keltų
protas garbino šviesą. Tai viena iš priežasčių, lėmu­
sių, kad keltų dvasingumas mūsų laikais sušvinta tarsi
naujas žvaigždynas. Būdami kiaurai permatomi, jau­
čiamės vieniši ir sutrikę. Mums baisiai trūksta naujos
ir švelnios šviesos, kur siela galėtų prisiglausti ir rasti
vietą. Reikia šviesos, išlaikiusios giminystę su tamsa.
Nes mes —tamsos ir šviesos sūnūs bei dukterys.
Visada keliaujame iš tamsos į šviesą. Iš pradžių esame
tamsos vaikai. Mūsų kūnas ir veidas pirmiausia susi­
formavo motinos įsčių jaukioje tamsoje. Ten gyveno­
me pirmuosius devynis mėnesius. Gimimas buvo pir­
moji kelionė iš tamsos į šviesą. Visą gyvenimą mūsų
protas esti kūno tamsoje. Kiekviena mintis yra žyb­
telėjimas, šviesos kibirkštis iš mūsų vidinės tamsos.
Mintis stebuklinga todėl, kad ji esti naktinėje sielos
pusėje; talentinga mintis nušvinta tamsoje. Kiekviena
diena yra kelionė. Mes einame iš nakties į dieną. Visa
kūrinija pabunda ties tuo pirmykščiu slenksčiu, kur
tamsa su šviesa galynėjasi ir laimina viena kitą. Savo
gyvenime atrandame pusiausvyrą tik tada, kai išmoks­
tame pasiduoti šio pirmykščio ritmo tėkmei. Tokiu
pat ritmu keliauja metai. Keltai labai giliai suvokė mūsų
kelionės —judėjimo ratu —prigimtį. Mes išeiname iš
žiemos tamsos į putojantį galimybėmis pavasarį.
Galiausiai šviesa yra gyvybės motina. Kur nėra šviesos,
negali būti gyvybės. Jei saulė atsitolintų nuo žemės,
mums pažįstamas žmonijos, gyvūnijos ir augalijos pa­
saulis išnyktų. Žemę vėl sukaustytų ledas. Šviesoje slypi

20
 dieviškumas. Ji žadina gyvybę. Šviesos išganingas buvi­
mas gamtoje teikia šilumą, spalvas. Šviesoje atbunda ir
gyvena siela. Ji padeda mums pažvelgti į savo neliečia­
mą vidų. Kai žmonės ėmė ieškoti gyvenimo prasmės,
šviesa tapo viena taikliausių metaforų, galinčių išreikšti
gyvenimo pilnatvę ir amžinumą. Pagal vakarietišką, taip
pat ir keltų, tradiciją mintis dažnai lyginama su šviesa.
Manyta, kad dėl savo šviesumo protas yra ta vieta, kur
mumyse pasireiškia dieviškumas.
Kai žmogaus protas ėmė svarstyti kitą didžiausią gyveni­
mo paslaptį, meilės paslaptį, jos buvimo ir galios meta­
foriška išraiškavisadabuvo šviesa. Pabudus meilei, mūsų
širdies naktyje tarsi nušvinta aušra. Kas anksčiau buvo
svetima, dabar tampa artima; kur buvo baimė, atsiran­
da drąsa; kur gyvenime turėjome keblumų, atsirado
sklandumas; jei anksčiau buvome apsileidę, dabar ta­
pome elegantiški, kaip dera. Kai mūsų gyvenime pa­
bunda meilė, ji reiškia tarsi atgimimą, naują pradžią.

ŽMOGAUS ŠIRDIGS GIMIMAS -

ISTISA BGGALYBG
ors žmogaus kūnas gimsta per labai trum­
pą laiką, jo širdies gimimas niekada nesi­
baigia. Širdis gimsta kiekvienos gyvenimo
patirties metu. Viskas, kas tau atsitinka,
teikia galimybę tobulėti. Širdis tavyje plečia savo teri­
toriją. Patrickas Kavanaghas tokį palaimingą įvykį nu-
 sako žodžiais: Šlovėj šlovėj šlovė/Tam, kas įvyko, ir tam,
kasyra. Pagal krikščionių tradiciją vienas gražiausių
sakramentų yra krikštas. Jo metu šventais aliejais pa­
tepama kūdikio širdis. Krikštas kilo iš žydų tradici­
jos. Žydams širdis buvo visų jausmų centras. Širdį pa­
tepa, kad kūdikis būtų sveikas, nes širdis yra svarbiau­
sias organas, be to, vieta, kur teiksis jo jausmai. Mel­
džiamasi, kad naujagimis niekada neįkliūtų, neįsipai­
niotų į apgaulingus vidinius save žalojančius apmau­
do, visko neigimo, griovimo tinklus. Maldomis sie­
kiama, kad vaikas gyventų darniai su savo jausmais,
kad laisvai juos reikštų ir kad jie neštų jo sielą į pasau­
lį, o ji iš pasaulio pasisemtų džiaugsmo ir ramybės.
Palyginti su kosmoso begalybe, su nebyliomis gamtos
gelmėmis, žmogaus veidas sušvinta kaip artimumo
simbolis. Būtent čia, žmogaus buvimo įvaizdyje, adek­
vačiausiai pasireiškia kūrybos dieviškumas. Žmogaus
veidas yra kūrybos įvaizdis. Kiekvienas žmogus turi ir
vidaus veidą, kurio niekada nematome, bet visada jau­
čiame. Vidaus veidas yra širdis. Žmogiškoji kelionė
stengiasi šį vidaus veidą pagražinti. Juk čia įsikuria
meilė. Meilė žmogaus gyvenime yra nepaprastai svar­
bi. Tik meilė gali pažadinti tai, kas tavyje yra dieviš­
ka. Mylėdamas augi ir grįžti prie savasties. Kai išmoksti
mylėti ir leidi, kad tave mylėtų, sugrįžti į pačią savo
dvasios esmę. Tau šilta, tu saugus. Atsiduri kaip tik
ten, kur norėjai būti ir kur yra tavo vieta. Išaugimas ir
grįžimas į savo namus yra netikėtas atlygis už meilę
kitam. Meilė prasideda tada, kai imi kreipti dėmesį į
 kitus, kai mielai užmiršti save. Tokia yra mūsų augi­
mo sąlyga.
Pabudus sielai prasideda ieškojimas, ir nebėra kelio at­
gal. Nuo šiol tave degina ypatingas troškimas, kuris
niekada nebeleis gaišti pasitenkinimo savimi ar dali­
nio išsipildymo liūne. Tu trokšti to, kas amžina. Nesi
linkęs, kad kompromisai ar pavojai sulaikytų nuo ga­
lutinio tavo siekio išsipildymo. Kai atsiveria šis dvasi­
nis kelias, pasauliui ir kitiems gali parodyti neįtikimą
dosnumą. Kartais nesunku būti dosniam išoriškai:
duoti, duoti ir duoti, o savastį palikti skurdžią. Jei
moki tik duoti, o nemoki priimti, siela praranda pu­
siausvyrą. Kad priimtum tave supančią meilę, reikia
būti dosniam pačiam sau. Gali kentėti dėl nenumal­
domo troškimo būti mylimam. Gali ilgus metus ieš­
koti meilės atkampiose vietovėse, toli nuo savęs. O
visą tą laiką meilė yra nuo tavęs tik už kelių colių. Ji —
tavo sielos pakraštėlyje, bet tu jos nematai. Dėl ko­
kios nors nuoskaudos tavo širdyje užsitrenkė durys,
tu nebegali jų atrakinti ir priimti meilės. Kad galėtu­
me ją priimti, turime išlikti dėmesingi. Borisas Pa­
sternakas sakė: „Kai į tavo gyvenimo duris beldžiasi
svarbi akimirka, dažnai jos beldimas esti ne garsesnis
už tavo širdies plakimą, ir labai lengva jo neišgirsti“.
Paradoksalu, kad pasaulis mėgsta valdžią ir turtus. Šia­
me pasaulyje tau gali labai sektis, tavimi gali visi žavė­
tis, tu gali turėti daugybę turto, gražią šeimą, sėkmę
darbe ir viską, ką pasaulis gali duoti, o vis dėlto jaus­
tis visiškai sutrikęs ir nelaimingas. Jei turi viską, ką

S3
 pasaulis gali pasiūlyti, bet neturi meilės, esi pats di­
džiausias skurdžius iš visų skurdžių. Kiekvieno žmo­
gaus širdis alksta meilės. Jei savo širdyje neturi meilės
šilumos, nėra galimybės patirti tikros šventės ir malo­
numo. Nesvarbu, koks „kietas“, išmanantis, savimpa­
sitikintis ar gerbiamas būtum, nesvarbu, ką pats apie
save manai ir ką kiti apie tave galvoja, —viena, ko
labai trokšti, yra meilė. Nesvarbu, kur esame, kas esa­
me, ką veikiame ar kur keliaujame, —mums visiems
reikia meilės.
„Etikoje“ Aristotelis kelis skyrius skiria apmąstymams
apie draugystę. Draugystę jis grindžia grožio ir gėrio
idėja. Draugas yra tas, kuris kitam linki gero. Aristote­
lis pripažįsta, kad individo vidaus pasaulio sudėtingu­
mas atsispindi ir reiškiasi užmezgant ir puoselėjant drau­
gystę: „Mūsų jausmai draugams atspindi mūsų jaus­
mus saupatiems“.Jis pripažįsta, kad subręsti tikrai drau­
gystei reikia kantrybės: „Noras draugauti atsiranda grei­
tai, bet draugystės greitai nebūna“. Draugystė —tai ma­
lonė, kuri šildo ir saldina mūsų gyvenimą: „Niekas ne­
norėtų gyventi be draugų, net jei turėtų visa kita“.

<SIGLO<SG<SMG - MGILG
ielai reikia meilės kaip kūnui —oro. Mei­
lės sušildyta siela gali būti savimi. Sieloje
miega visos žmogiškosios lemties galimy­
bės. Esi čia tam, kad tas galimybes gerb-

24
 turn ir įgyvendintum. Kai į gyvenimą ateina meilė, pa­
bunda, išauga ir pražysta iki tol nepažintos tavo pajė­
gos. Galimybė yra slapta laiko širdis. Išoriškai laikas
pavaldus praeinamumui. Kad ir kokia graži ar liūdna
būtų diena, ji pasibaigia ir išnyksta. Giliau širdyje lai­
kas kitoks. Jamsvarbu galimybė, ir jis sergsti, kad nie­
kas nebūtų prarasta ar užmiršta. Tai, kas iš laiko pa­
viršiaus išnyksta, iš tikrųjų pasikeičia ir apsigyvena at­
minties tabernakulyje. Galimybė yra slapta kūrybos
širdis. Martinas Heideggeris kalba apie galimybės on­
tologinį pirmenybę. Giliausiu būties lygmeniu galimybė
yra ir motina, ir pakitusi lemtis to, ką vadiname įvy­
kiais ir faktais. Šis tykus ir slaptas amžinumo pasaulis
yra siela. Meilė yra svarbiausia sielos savybė. Kai my­
lime ir leidžiamės būti mylimi, vis labiau tampame
amžinybės karalystės gyventojais. Baimę pakeičia drąsa,
tuštumą užpildo pilnatvė, nuotolis virsta artumu.
Su anam tara pažintimi prasideda draugystė, kurios ne­
žeidžia ir neriboja atsiskyrimas ar nuotolis. Tokia
draugystė gali išlikti, net jei draugai gyvena toli vienas
nuo kito. Kadangi jie yra peržengę egoizmo ir asme­
niškumo barjerą ir patekę į sielos lygmenį, jų sielų
vienybę sunku suardyti. Kai siela pabunda, fizinė erd­
vė pasikeičia. Harmonija tarp dviejų draugų gali išlik­
ti net per atstumą, jie gali jausti vienas kito gyvenimo
tėkmę. Su savo anam tara pažadini tai, kas amžina.
Toje sielų erdvėje nuotolis neegzistuoja. Tai puikiai
pavaizduota filme „Babetės puota“, kai valgydamas
senas kareivis kalbasi su moterimi, kurią mylėjo jau­
 nystėje, bet negalėjo jos vesti. Sako, kad ji visada bu­
vusi šalia, nors nuo to laiko niekada nėra jos matęs.
Meilė yra mūsų sielos gelmė: sąmoningai ar nesąmo­
ningai kiekvienas ieško meilės. Kad numalšintume šį
didį troškulį, mes dažnai pasirenkame netikusius bū­
dus. Per didelis dėmesys darbui, laimėjimams, dvasi­
niams ieškojimams gali mus atitraukti nuo meilės. Sie­
los darbe perdėtas skubotumas gali nuvesti klystke­
liais. Neverta pradėti ieškoti meilės, verčiau ramiai
laukti ir leisti, kad ji mus susirastų. Vieni gražiausių
rašinių apie meilę yra Biblijoje. Nuostabaus grožio
Pauliaus laiškas korintiečiams. Jame rašoma: „Meilė
visada kantri ir maloninga, meilė niekada nesididžiuoja
ir neišpuiksta; ji nesielgia netinkamai, neieško savo
naudos; nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo
bloga... Meilė visada pasiruošusi atleisti, pasitikėti,
viltis ir visa ištverti“. Kitoje Biblijos vietoje pasakyta:
„Kur tobula meilė, nėra vietos baimei“.

UMBRA NIbILI
(NeBūTies šešėns)
lačiojoje visatoje, kuri dažnai atrodo grės­
minga ir nenutuokianti apie mūsų buvi­
mą, mums reikia meilės ir jos užuovėjos,
kad nesijaustume vieniši. Ši kosminė vie­
natvė yra visų žmonių vidaus vienatvės šaknys. Visą
mūsų gyvenimą, —kad ir ką darytume, galvotume ar
 jaustume, —supa nebūtis. Todėl taip lengvai kyla bai­
mė. Keturioliktojo amžiaus mistikas Mokytojas Eck-
hartas sako, kad viską žmogaus gyvenime gaubia ne­
būties šešėlis —umbra nihilu Tačiau siela turi seserį —
meilę. Meilė yra sielos kalba, giliausia jos esaties iš­
raiška. Savo išradingumu bei šiluma meilė mus ap­
saugo nuo nebūties atšiaurumo. Savo vidaus tuštu­
mos negalime užpildyti daiktais, turtais ar žmonėmis.
Reikia į tą tuštumą įsiskverbti giliau. Tada už nebū­
ties joje rasime laukiančią meilės ugnį, kuri mus su­
šildys.
Niekas negali labiau įskaudinti negu tas, kurį myli. Kai
į savo gyvenimą įsileidi Kitą, pats tampi pažeidžia­
mas. Net po daugelio drauge praleistų metų tavo pa­
sitikėjimas ir jausmai gali būti išduoti. Gyvenimas pil­
nas nenuspėjamų pavojų. Žmonės dažnai keičiasi la­
bai staigiai ir dramatiškai. Meilę ir prieraišumą netru­
kus keičia pagieža ir apmaudas. Kiekvienai draugystei
ateina metas įveikti juodąjį nusivylimo slėnį. Jis visa­
pusiškai išbando meilę. Dingsta potraukis ir žavesys.
Jūs nebesuprantate vienas kito, buvimas kartu darosi
nepakenčiamas. Jei šį metą ištversite, jis jūsų meilę
nuskaistins. Nebeliks nenuoširdumo, nieko nebestigs.
Atsivers naujos erdvės, kur vėl galės augti meilė.
Kartais draugystė pakrypsta taip, kad partneriai įžvel­
gia vienas kitame tik blogąsias puses. Toks bendravi­
mas tarsi pagimdo pabaisą, kuri suryja kiekvieną jūsų
tarpusavio ryšio siūlelį. Naikinama jūsų esmė. Jūs kar-
tojatės, esate bejėgiai vienas prieš kitą. Tokiu metu

27
 reikia karštai melstis, budėti ir rūpintis, kaip parodyti
savo sielai kitą kelią. Meilė gali labai skaudinti. Rei­
kia būti itin atsargiems. Aštrūs yra ir smulkmenų aš­
menys. Kai kurie žmonės nori mylėti, atiduoti save,
bet neturi energijos. Savo širdyse jie nepajėgia palai­
doti nutrūkusių ryšių, prisiriša prie sielvarto kaip sa­
vo esybės patvirtinimo. Jei draugystė reiškiasi kaip do­
vana, ji savaime išliks atvira savo palaimos pradui.
Kai myli, patiki savo gyvenimą Kitam. Visos užtvaros
sugriūva. Nebesilaikoma apsauginio atstumo. Myli­
mam žmogui suteikiama visiška laisvė įžengti į di­
džiausią tavo sielos šventovę. Tavo būtis ir gyveni­
mas gali tapti jo pamatu. Taip arti ką nors įsileisti
reikia didelės drąsos. Įsileidus, nes siela yra kūne, Ki­
tam leidžiama tapti tavo dalimi. Tikros meilės šven­
toje giminystėje dvi sielos susipina. Tapatybės išori­
nis apvalkalas ir kontūrai išakija. Jūs vienas kitą už­
pildote.

ANAM ČARA
eitų papročiuose labai gražiai supranta­
ma meilė ir draugystė. Čia viena žaviau­
sių idėjų yra dvasinė meilė, kuri senojoje
geilų (Gaelic) kalboje vadinama anam tara.
Geilų žodis anam reiškia sielą, o tara—draugą. Taigi
anamcarakeltų pasaulyje buvo „sielos draugas“. Anks­
tyvojoje keltų bažnyčioje žmogų, kuris atlikdavo

28
 mokytojo vaidmenį ir buvo žmonių dvasinis vadovas,
vadindavo anam tara. Iš pradžių anam tara buvo tas,
kuriam atlikdavai išpažintį, atskleisdamas slapčiausias
savo sielos kerteles. Su anam caragalėjai pasidalyti tuo,
kas tavo mintyse ir širdyje glūdėjo giliausiai. Ši drau­
gystė buvo atpažinimo ir priklausymo aktas. Jei turite
anamcaro, jūsųdraugystė peržengiavisas įsigalėjusias nor­
mas, kategorijas, moralę. Su sielos draugu jungia tai, kas
yra labai sena ir amžina. Keltai nemanė, kad siela pavaldi
erdvei ar laikui. Jai nėra narvelio. Sielayra dieviškoji švie­
sa, kuri liejasi į tave ir tavo Kitą. Menas priklausyti kitam
pažadino ir išugdėgilų, ypatingąbendravimą. Johnas Cas-
sianas „Pasitarimuose“ teigia, kad toks draugų ryšys yra
neišardomas: „Jis, sakau, jokiu būdu negali nutrūkti, jo
negali suardyti ar sunaikinti nei laikas, nei nuotoliai, jo
negali nutraukti net pati mirtis“.
Gyvenime anamcara—sielos draugas —labai reikalingas
kiekvienam žmogui. Kai yra ši meilė, tave pažįsta to­
kį, koks esi, —be kaukės ar apsimetimo. Nebereikia
tyčia ar netyčia meluoti, sakyti pusiau tiesą. Gali būti
toks, koks esi iš tikrųjų. Iš meilės randasi supratimas,
o supratimas —brangintinas dalykas. Ten, kur tave
supranta, jautiesi kaip namie. Supratimas teikia peno
dvasiniam artumui. Kai iš tikrųjų jauti, kad tave su­
pranta, gali rasti prieglobstį ir pasitikėjimą savajam
„aš“ kito žmogaus sieloje. Tai gražiai pripažįstama
Pablo Nerudos eilutėje: Tu esi vienintelis ir nepakartoja­
mas, nes aš tave myliu. Šis meilės menas atskleidžia kito
žmogaus asmenybės išskirtinumą ir neliečiamumą.

29
 Meilės šviesa yra vienintelė, kurioje galima teisingai
perskaityti kito individualybės slaptą reikšmę ir sielą.
Ten, kur prasideda pasaulis, tik meilė raštinga; ji mo­
ka išskaityti asmenybę ir lemtį.
Tik žadindamas bei tyrinėdamas turtingą ir paslaptin­
gą vidaus pasaulį anam tara patyrimas atskleidžia die­
viškumo paslaptį bei dievišką gerumą. Anam tara yra
Dievo dovana. Draugystės prigimtis yra dieviška.
Krikščionių Dievo, kaip Trejybės, suvokimas yra tau­
riausia panašumo ir Kitoniškumo susiliejimo į amži­
ną draugystę išraiška. Ji paaiškina, kaip gražiai ateity­
je išsipildys mūsų amžinas troškimas pagal Jėzaus pa­
sakytus žodžius aš vadinu jus draugais. Jėzus, Dievo
sūnus visatoje, yra pirmasis Kitas, visų skirtybių priz­
mė. Jis yra slaptas kiekvieno žmogaus anam cara. Per
draugystę su juo mes patiriame švelnią Trejybės mei­
lę ir grožį. Apglėbti šios amžinos draugystės drįstame
būti laisvi. Keltų dvasingumą lydi puikus tikėjimo Tre­
jybe motyvas. Trumpoje maldelėje prašoma: Šventoji
Trejybe, būk mane supanti tvirtovėj ateik ir saugok mano
židinį ir mano namus. Taigi meilė yra anaiptol ne sen­
timentai. Iš tiesų ji realiausia ir kūrybiškiausią žmo­
gaus būties forma. Meilė yra slenkstis, už kurio die­
viškumas ir žmogiškumas susilieja į viena. Būtis pri­
klauso nuo mūsų sąmoningumo. Kur yra tikras su­
pratimas, ten ji gerbiama, kur sąmoningumas priblė-
sęs, menkas arba kur jo iš viso nėra, ten būtis silpnėja
ir visai išnyksta. Taigi supratimas yra viena didžiau­
sių dovanų, kurią galima duoti draugystei. Daugelis

30
 žmonių turi anam cara, bet to nesuvokia. Suvokimo
stoka užtemdo draugo buvimą; atrodo, kad jis toli­
mas arba kad jo apskritai nėra. Liūdna, bet dažnai tik
praradę suvokiame jo buvimą. O tada —per vėlu. Iš­
mintinga yra melsti atpažinimo malonės. Jos padeda­
mas gali čia pat šalia atrasti anam cara, apie kurį ilgė­
damasis visada svajojai.
Keltai pripažino, kad anam cara draugystei buvo suteik­
ta meilės malonė. Draugystė pažadina meilę. Širdis
pažįsta naują jausmą. Tokia draugystė nėra nei išgal­
vota, nei abstrakti. Keltams anam cara buvo ne vien
metafora ar idealas. Tai buvo dvasinis ryšys, kurį vi­
suomenė pripažino ir labai palankiai vertino. Jis keitė
tapatybės ir suvokimo prasmę. Įsiliepsnojus meilei pro­
tas kitaip vertina švelnumą, užuojautą. Anam cara lei­
džia pažinti pilnatvę, gydo. Tu žiūri ir matai, ir su­
pranti kitaip. Iš pradžių gali jaustis sutrikęs, išmuštas
iš vėžių, bet pamažu tai ištobulina jautrumą ir pakei­
čia tavo gyvenseną. Dažniausiai fundamentalizmas,
gobšumas, smurtas ir priespauda kyla todėl, kad idėja
atsiskiria nuo meilės. Per ilgai nesupratome, kokia tur­
tinga pažintinė vertė slypi jausmuose ir kiek gilių emo­
cijų esama idėjose. Veikale „Apie sielą“ (De Anima)
Aristotelis teigia: „Suvokimas yra ex hypothesi meilės
ir sujaudintos būsenos forma; tą patį galima pasakyti
apie mąstymą ir žinojimą. Ypač mąstymas yra tarsi
ypatinga sielos meilė“. Anam cara perspektyva yra di­
di, nes leidžia mums įžengti į dvasinio artumo vieno­
vės pasaulį.
 INTYMUMAS - SVGNTAS
DALYKAS
ūsų kultūroje pernelyg daug dėmesio ski­
riama žmonių savitarpio santykiams. Apie
juos žmonės kalba dažnai. Tai nuolatinė
televizijos, kino filmų ir kitų informacijos
priemonių tema. Technika ir informacijos priemonės
nevienija pasaulio. Jos sukelia tik regimybę, kad at­
spindi į internetą įtrauktą pasaulį, o iš tikrųjų imituoja
šešėlių pasaulį. Dėl to pasaulis dar labiau susvetimėja,
žmonės jaučiasi vienišesni. Pasaulyje, kur kompiute­
ris keičia tiesioginį žmogaus su žmogumi susitikimą,
o psichologija —religiją, nieko keista, kad atsiranda
nenumaldomas žmogiškojo ryšio poreikis. Deja, toks
ryšys, kai mūsų vienatvės alkis ieško peno —šilumos
ir priklausymo kitam, —virto tuščiu burbulu. Viešos
kalbos apie intymumą dažnai yra lėkštos, o begalinis
jų kartojimas tik išduoda, kad apie artimą ryšį nė ne­
kalbama. Tikras artimumas yra šventas. Smalsioms
neoninės kultūros akims jis savo atsakomybės ir pri­
klausymo kitam paslapties niekada nedemonstruoja.
Tikras intymumas —sielos vaisius, o siela yra santūri.
Biblijoje sakoma, kad niekas negali matyti Dievo, kol
yra gyvas. Kita prasme, joks žmogus negali matyti sa­
vęs, kol yra gyvas. Daugiausia, ko galime pasiekti, tai
suvokti, kad turime sielą. Išvysti šmėstelėjusią jos švie­
są, spalvą, kontūrus. Pajusti įkvėpimo galią, jos pa­
slapčių stebuklą. Keltų tradicijose, ypač geilų kalboje,
esama subtilaus šventumo suvokimo, atsispindinčio
požiūryje į kitą žmogų. Geilų kalboje nėra žodžio helio
(labas). Susitikus sveikinamasi gražiais linkėjimais. Sa­
koma: Dia dhuit (Te Dievas būna su tavimi). Atsako­
ma: Dia is Muire dhuit (Te Dievas ir Marija būna su
tavimi). Atsisveikinant sakoma: Go gcumhddi Dia thu
(Tepadeda tau Dievas) arba Gogcoinne Dia thu (Te­
saugo tave Dievas). Susitikimo ritualas prasideda ir
baigiasi šventais linkėjimais. Pokalbiuose geilų kalba
nuolat jaučiamas dieviškojo prado kitame žmoguje
pripažinimas. Tokį pripažinimą rodo ir seni posakiai,
pavyzdžiui: „Nepažįstamojo ranka yra Dievo ranka“.
Nepažįstamasis ateina neatsitiktinai, jis neša ypatingą
dovaną ir šviesą.

PRIARTĖJIMO PASLAPTIS
augelį metų puoselėjau mintį parašyti ap­
sakymą apie pasaulį, kuriame per visą gy­
venimą būtų galima suartėti tik su vienu
žmogumi. Suprantama, padarius tokią
prielaidą, šiame išgalvotame pasaulyje tektų atmesti
biologinius veiksnius. Prieš tai, kol įvyks būties Ki­
tame stebuklas, reikėtų praktikuoti daugelio metų
tylą, paskui galėtum bandyti užmegzti ryšį. Per visą
gyvenimą gal suartėtum su vienu ar dviem žmonė­
mis. Tikrovėje tokia mintis išsipildo, kai atidžiai per­
žiūri savo gyvenimą ir suskaičiuoji pažįstamus ir

33
 draugus. Draugas skiriasi nuo pažįstamo. Draugys­
tės ryšys yra gilesnis ir šventesnis. Jį gražiai nusakė
Shakespeare'as: Draugus rink atsargiai ir) juos išban-
dįs,/grandinėmis prikaustyk prie širdies (Vertė Aleksys
Churginas). Taigi draugas yra neapsakomai brangus.
Draugas —tai mylimas žmogus, kuris išjudina tavo
gyvenimą, kad išlaisvintų tavyje slypinčius gebėjimus.
Airija yra šalis su daugybe griuvėsių. Griuvėsiai nėra tušti.
Tai šventos vietos, pilnos nematomų gyventojų. Ma­
no draugas, Konemaros kunigas, ketino šalia savo baž­
nyčios įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Šalia
stūksojo jau penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų ne­
gyvenamo pastato griuvėsiai. Jis nuėjo pas žmogų, ku­
rio šeima kadaise ten gyveno. Paprašė duoti akmenų
pamatui. Žmogus atsisakė. Kunigas paklausė kodėl, o
šis atsakė: Ceard adheanfadh anamacha mo mhuinitire an~
sin?t t. y. „Ką tada darytų mano protėvių vėlės?“ Tai
reiškė, kad net šiuose seniai apleistuose griuvėsiuose
sielos tų, kurie kadaise čia gyveno, vis dar savotiškai
prisirišusios prie šios vietos, jas čia traukė. Žmogaus
gyvenimas ir jausmai palieka vietovėje pėdsakus. Mei­
lė nesutelpa širdyje, ji išsilieja ir virsta slaptu tabema^
kuliu kraštovaizdyje.

34
 DIARMIDA9 IR GRONJA
eliaudamas po Airiją išvysi gražių akmeni­
nių statinių, vadinamų dolmenais. Dolme­
nas yra dvi lygiagrečiai suguldytos ilgos kal­
kakmenio plokštės. Virš jų tarsi stogas už­
dėta didžiulė akmens kepurė. Keltai įprastai jį vadina
Leaba Dhiarmada agus Grdinne; Ly. Diarmido ir Gron-
jos lova. Legenda pasakoja, kad Gronja turėjo ištekėti
už Fijonos keltų karo vado Fijono. Ji įsimylėjo Diar-
midą ir grasino jį pasitelkusi magiją sunaikinti, jei jis
atsisakys su ja pabėgti iš namų. Jiedu pabėgo, o fijonie-
čiai juos vijosi per visą Airiją. Bėglius globojo žvėrys,
išminčiai duodavo patarimų, kaip išvengti persekioto­
jų. Pavyzdžiui, jiems patarė nenakvoti daugiau kaip dvi
naktis toje pačioje vietoje. Pasakojama, kad kai naktį
jie ilsėdavosi, Diarmidas pastatydavo mylimajai pasto-
gę-dolmeną. Iš tikrųjų archeologijos tyrinėjimai liudi­
ja, kad dolmenai buvo laidojimo vietos. Legenda yra
įdomesnė ir vaizdingesnė. Ji byloja, kad kartais meilę
lydi bejėgiškumas. Kai įsimyli, sveikas protas, raciona­
lumas ir įprastinė rimta, santūri bei gerbiama asmeny­
bė pasikeičia. Staiga vėl tampi paaugliu, tavo gyveni­
mas kupinas entuziazmo. Esi atgaivintas. Ten, kur nė­
ra aistros, siela arba miega, arba nedalyvauja. Kai pa­
bunda aistra, siela tampa jauna, laisva ir vėl ima šokti.
Ši sena keltų legenda pasakoja apie meilės galią ir aist­
ros energiją. Vieną įtaigiausių eilėraščių apie tai, kaip ši
aistra pakeičia gyvenimą, parašė Goethe, jis vadinasi
p a la im in g a s ilg ė jim a s is

Šias eiles išminčiams skirsiu,

Nes kiti pajuoks išgirdą,
Kaipjosegyvybęgirsiu,
Trokštančią liepsnoj numirti.

Meilės naktį, aistroms tylant,

Kur kadais tavepagimdė,
Keistasjausmas tau sukyla,
Kada žvakė tyliai spindi.

Kai tamsa nustojagaubus,

Sklaidosi šešėlių žaismas,
O krūtinėje vis kaupias
Aukštesniųjungtuvių geismas.

Tugali toliausią kelią,

Lyg kasgintų, nuplasnot,
Trokštantis šviesos drugeli,
Kolei sudegi liepsnoj.

Kol tavęs neužvaldys

„Mirk ir tapki!“šūkis,
Būsi tik niūrus svetys,
V

Žemėje užtrukęs.

(Vertė Antanas Danielius)

36
Šis eilėraštis perteikia nuostabią dvasinę jėgą, kuri slypi
geisme. Jis sako, kad tikrasis gyvybingumas slypi troš­
kime. Kai pasiduosi kūrybinei aistrai, ji tave atves prie
visiško pasikeitimo ir atsinaujinimo slenksčio. Tai ke­
lia skausmą, bet tas skausmas —šventas. Būtų kur kas
tragiškiau atsargiai išvengti šių gilumų ir įžvelgti tik
spindintį banalybės paviršių.

MGILG - PIRMAPRADIS
ATPAŽINIMAS
ikros draugystės ar meilės nei sukursi, nei
įsigysi. Draugystė visada yra atpažinimo ak­
tas. Ši draugystės metafora galbūt slypi fi­
zinėje žmogaus kūno prigimtyje. Kai ran­
di žmogų, kurį myli, jus suveda draugėn pirmykštis
atpažinimas. Tarsi prieš milijonus metų, kai gamta
dar skendėjo ramybėje, tavo ir jo ar jos kūno molis
tebuvo vientisas gabalas. Paskui, bėgant metams, tas
molis suskilo ir subyrėjo. Jūs kitote kaip atskiros mo­
lio formos, kiekviena su savo individualybe ir paskir­
timi. Net to nežinodama slaptoji jūsų atmintis gedė­
jo dėl jūsų atsiskyrimo. Kai materialūs kūnai tūkstan­
čius metų klaidžiojo po visatą, vienas kito ilgesys nie­
kada neišblėso. Ši metafora padeda paaiškinti, kaip
draugystėje per akimirką dvi sielos atpažįsta viena ki­
tą. Tai gali įvykti susitikus gatvėje, per vakarėlį, pa­
skaitą ar tiesiog susipažįstant; tada staiga blyksteli atpa-
 žinimas, ir sužėruoja giminystės anglys. Atbunda pir­
mykštės pažinties jausmas. Meilė atveria pirmykš­
čio atpažinimo duris. Jūs įeinate. Pagaliau grįžtate
namo pas vienas kitą. Kaip sako Euripidas: „Du drau­
gai —viena siela".
Puikią klasikinę išraiškątai įgavo Platono „Puotos" nuo­
stabiame dialoge apie meilės prigimtį. Platonas mini
mitą, kur teigiama, kad iš pradžių žmonės nebuvo pa­
skiri individai. Kiekvienas asmuo buvo dvipusis. Pas­
kui tos pusės atsiskyrė. Štai kodėl visą gyvenimą ieš­
kome savo antrosios pusės. Surandame vienas kitą dėl
giluminio atpažinimo. Draugystėje pirmykštis ratas
užsidaro. Tai, kas likę iš senų senovės, jus saugos, glo­
bos ir neleis išsiskirti. Kai du žmonės įsimyli, kiekvie­
nas pareina iš vienatvės tremties namo į bendrą būstą.
Per vestuves tinka padėkoti maloningam likimui, kad
jaunikis ir nuotaka susitikę galėjo atpažinti vienas ki­
tą. Abu suprato, kad vienas kito širdyje jausis kaip
namuose. Meilė niekada neturėtų būti našta, nes jus
sieja daugiau negu buvimas drauge.

BGNDRYSTGS RATAS
MBgri am išreikšti mums reikia talpesnių žodžių
negu nuvalkioti „savitarpio santykiai". Fra-
zės „pirmykštis ratas užsidaro" ar „pabun-
Ltikl da ir užsimezga pirmykštis ryšys" padeda
išryškinti gilesnę susitikimo paslapties prasmę. Ben-

38
 drystei ir intymumui nusakyti tokia sielos kalba yra
šventesnė. Kai du žmonės vienas kitą myli, tarp jų
atsiranda trečioji jėga. Kartais, kai draugystė patenka
į bėdą, jos nereikia gydyti begaliniais patarimais, ana­
lizuoti. Reikia pakeisti bendravimo ritmą ir vėl pa­
justi pirmapradį ryšį, kuris jus suvedė. Šis pirmykštis
giminingumas, jei pasitelksite jo būtį ir galią, išlaikys
jus drauge. Du iš tikrųjų pabudę žmonės gyvena vie­
name bendrystės rate. Jie išjudino aplinkui save se­
nesnę jėgą, kuri laikys juos kartu ir saugos.
Draugystę reikia puoselėti. Žmonės dažnai daugiausia
dėmesio skiria savo reikalams, padėčiai, darbui, repu­
tacijai. Daugiausia energijos jie atiduoda veiklai. Mo­
kytojas Eckhartas gražiai rašo apie šią pagundą. Jis
sako, kad žmonės svarsto, kur jiems reikėtų būti, ką
jie turėtų veikti, nors iš tikrųjų turėtų daugiau rūpin­
tis kaip būti. Meilė tavo gyvenime yra pati jautriausia
vieta. Kultūrai, kuriai svarbu tik apčiuopiami, kon­
kretūs dalykai, kuri nepakanti paslapčiai, yra sunku
žengti iš ryškios dirbtinės šviesos į tarsi žvakės ap­
šviestą sielos pasaulį. Galbūt sielos šviesa panaši į
Rembrandto šviesą. Tą rusvai auksinę šviesą, kuria
garsėja Rembrandto kūriniai. Toji šviesa švelniai ap­
šviestoms figūroms suteikia gilumo ir tikroviškumo.
Subtiliai naudodama šešėlius, ji daro gilų, sudėtingą
įspūdį. Tokia auksinė žemiška šviesa yra tikra šešėlio
sesuo ir apšvietimo lopšys.

39
 KALYANA MITRA
udistai turi puikią draugystės sampratą*
Tai sąvoka Kalyana-mitra —kilnusis drau­
gas. Tavo Kalyana-mitra, kilnusis draugas,
neleis apsimetinėti, bet švelniai nurodys ta­
vo klaidas. Niekas negali matyti viso savo gyvenimo.
Kaip yra akloji dėmė žmogaus akies tinklainėje, taip
yra akla ir žmogaus sielos pusė, kurios pats negali ma­
tyti. Todėl tenka pasikliauti tuo, kuris tave myli, kad
jis pamatytų tai, ko negali matyti pats. Kalyana-mitra
papildo tavo regėjimą švelniu ir kritišku žvilgsniu. To­
kia draugystė yra kūrybinga ir kritiška. Ji nebijo ap­
tarti prieštaravimų bei skaudulių nemaloniose ir su­
dėtingose situacijose.
Vienas didžiausių žmogaus sielos troškimų —troški­
mas būti matomam. Senovės mite Narcizas žiūri į sie­
tuvą, mato joje savo atvaizdą ir negali nuo jo atsi­
traukti. Deja, pasaulyje nėra tokio veidrodžio, į kurį
pažvelgę galėtume išvysti savo sielą. Negalime matyti
net savo kūno. Jei žiūri į nugarą, nematysi priekio.
Niekada negali matyti savęs viso iŠ karto. Tas, kurį
myli, tavo anam ėara —sielos draugas —yra geriausias
tavo sielos veidrodis. Tikroje sąžiningoje ir nuošir­
džioje draugystėje išryškėja tikrieji tavo dvasios kon­
tūrai. Turėti gyvenime tokį draugą yra puiku.

40
 9IGLA - DIGVISKUMO
ATGARSIS
aip mylėti ir jausti ryšį mes gebame todėl,
kad sieloje tebeskamba pirmykščio artu­
mo aidas. Pirmapradžius dalykus vokie­
čiai vadina ursprungliche Dinge —pirmykš­
čiais daiktais. Galėtume sakyti, kad yra Ur-lntimitat
in derSeek, t. y. pirmykštis artimumas sieloje. Pirmykš­
tis balsas kužda kiekvienoje sieloje. Pati siela jo neiš­
rado. Jis —iš dieviškojo pasaulio, kur artimumui nėra
ribų ar kliūčių.
Negalima pamilti kito, jei nenuveiksi gražaus, bet sun­
kaus dvasinio darbo —neišmoksi mylėti savęs. Sie­
los lygmeniu kiekviename iš mūsų alma mus pratur­
tinantis meilės šaltinis. Kitaip tariant, tam, kad su­
žinotum, kas yra meilė, nėra reikalo jos ieškoti iš
pašalio. Tai nėra egoizmas ar narcisizmas, pasireiš­
kiantys manija reikalauti meilės. Tai veikiau širdyje
neišsenkantis meilės šaltinis. Žmonės, kurie gyvena
vieniši, ilgėdamiesi meilės dažnai suklumpa prie šio
didelio vidinio šaltinio. Jie išmoksta pašnibždomis
meilės šaltinį pažadinti. Tai nereiškia, kad prisiver­
čia save mylėti. Panašiau į vidinių išteklių panaudo­
jimą: neišsenkantį meilės šaltinį, kuris, beje, yra pa­
slaptinga kiekvieno žmogaus esmė, jie pakviečia te­
kėti per jų gyvenimą. Kai tai įvyksta, sukietėjusi že­
mė po jų kojomis suminkštėja. Viskas kietėja dėl
meilės stygiaus. Niekas nėra toks vienišas pasaulyje,

41
 kaip tas, kas sukietėjo ir atšalo. Kartėlis ir šaltis reiš­
kia visišką pralaimėjimą.
Jei pajusi, kad tavo širdis surambėjo, viena iš dovanų,
kuria turėtum save apdovanoti, yra vidinio neišsenka­
mo šaltinio dovana. Turėtum skatinti šią vidinę vers­
mę išsilaisvinti. Reikia stengtis išvalyti ją nuo dumb­
lo, kad maitinantys vandenys pamažu tinkamai prasi­
sunktų ir permerktų sudžiūvusį tavo širdies molį. Ta­
da tavyje įvyks meilės stebuklas. Kur anksčiau buvo
išdžiūvusi nevaisinga plika žemė, dabar amžinas mei­
lės šaltinis teiks spalvas, derlių ir gyvybę. Tai vienas iš
veiksmingiausių būdų, kai norima pakeisti tai, kas mu­
myse yra blogo. Esame atsiųsti čia išmokti mylėti ir
priimti meilę. Didžiausia dovana, kurią į tavo gyveni­
mą atneša nauja meilė, yra tavyje slypinčios meilės pa­
žadinimas. Dėl to tampi nepriklausomas. Dabar gali
prisiartinti prie Kito ne todėl, kad reikia, ne todėl,
kad taip numatei, o dėl tikro artimumo, giminystės,
bendrystės. Tai —laisvė. Meilė turėtų išlaisvinti. Iš­
laisvinti nuo išbadėjusio alpinančio poreikio, kad ša­
lia tavęs esantys žmonės ir daiktai liudytų tavo reikš­
mingumą, rodytų tau pagarbą. Būti šventam reiškia
būti namuose, galėti ilsėtis namuose, kuriem priklau­
sai, kuriuos vadiname siela.
 NGISSGNKAMAS ŽMOGAUS
M6IL6S ŠALTINIS
eilės galima ieškoti toli, net ten, kur jos
nėra. Didelė paguoda žinoti, kad neišsen­
kamas meilės šaltinis pulsuoja tavyje. Jei
tuo tiki, gali paraginti jį atsibusti. Galėtų
padėti toks pratimas. Kai turi laisvą valandėlę, sutelk
dėmesį į savo sielos gelmėje esantį šaltinį. Įsivaizduok
stiprinančią bendrystės, lengvumo, ramybės ir pasi­
tenkinimo srovę. Sužadinęs vaizduotę pajusk, kaip gai­
vinantys to šaltinio vandenys pamažu teka per išdžiū­
vusį, apleistą tavo širdies plotą. Ypač sveika tai įsi­
vaizduoti prieš miegą. Tada per visą naktį tau liesis
pastiprinimas ir bendrystė. Išaušus pabudęs pajusi, kad
tavo sieloje viešpatauja rami palaima.
Vienas iš labiausiai brangintinų dalykų, kurį turėtum
būtinai išsaugoti draugystėje ir meilėje, yra tavo pa­
ties individualumas. Gali atsitikti, kad iš meilės žmo­
gus ims imituoti arba vaidinti Kitą. Nors tai rodo troš­
kimą visiškai atsiduoti, toks elgesys gali būti pavojin­
gas ir žalingas. Pažinojau senuką, gyvenantį saloje prie
vakarinės Airijos. Jis turėjo keistą hobį. Rinkdavo ves­
tuvines sutuoktinių fotografijas. Paskui gaudavo jų
nuotrauką po kokių dešimties metų. Tokia dešimt­
metį kartu pragyvenusios poros nuotrauka jis de­
monstruodavo, kaip vyras ir žmona supanašėja. Daž­
nai draugystėje gali atsirasti pragaištinga, subtili ho-
mogenizuojanti jėga. Paradoksalu, kad žmones papras­

43
 tai vieną prie kito traukia būtent skirtingos asmeni­
nės savybės. Vadinasi, šį skirtingumą reikia saugoti ir
puoselėti.
Meilė yra šviesos ir ugdymo jėga, suteikianti laisvę pa­
rodyti visąsavo skirtingumą. Nereikėtų mėgdžioti vie­
nam kito. Šalia mylimojo nėra reikalo būti pasiruošus
gintis arba ginti. Meilė turėtų skatinti, kad laisvai reikš­
tųsi visos tavo pajėgos.
Kad mylėdamas išsaugotum savo skirtingumą, reikia
daug vietos sielai. Įdomu, jog hebrajų kalboje vienas
ir tas pats žodis reiškia ir išgelbėjimą, ir erdvę, vietą.
Jei esi kilęs iš kaimo, supranti, kokia gyvybiškai svar­
bi yra vieta, ypač kai sėji, sodini. Jeigu pasodinsi du
medžius visiškai greta, jie vienas kitą stelbs. Tam, kas
auga, reikia vietos. Kahlilas Gibranas sako: „Bet tegu
jūsų ryšyje būna erdvės, tegu tarp judviejų šoka dan­
gaus vėjai“. Erdvėje tavo skirtingumas susiranda sa­
vo paties ritmą ir kontūrus. Yeatsas kalba apie tai,
kad reikia „šiek tiek vietos, jog galėtum įkvėpti ro­
žių kvapo“. Erdvę pagražina viena iš puikių meilės
akimirkų, kai du žmonės mylisi. Mylimas žmogus
yra tas, kuriam gali dovanoti visą savo puikių jaus­
mų gamą, žinodamas, kad ji bus laukiama ir priima­
ma su švelnumu. Kadangi kūnas yra sieloje, jį iš visų
pusių apšviečia sielos šviesa. Jis užlietas švelnia, šventa
šviesa. Mylėjimąsis su kuo nors neturėtų būti tik fi­
zinis aktas ar mechaniškas išsikrovimas. Jis turėtų
aprėpti ir dvasines gelmes, kurios pabunda, kai įžengi
į kito žmogaus sielą.

44
Žmogaus siela labai intymi. Prieš susipažindamas su
žmogaus kūnu, susipažįsti su jo siela. Kai tampa pa­
žįstami ir kūnas, ir siela, įžengi į Kito pasaulį. Jei žmo­
gus tokio susitikimo prasmę ir grožį galėtų vertinti su
švelnia atpažinimo pagarba, per meilės aktą neregėtai
išsiplėstų galimybės patirti palaimą ir ekstazę. Part­
neriuose atsivertų vidinė neišsenkamos dar karštesnės
meilės versmė. Juos dar kartą išoriškai sujungtų tre­
čioji šviesos jėga, pirmykštis ratas, kuris iš tikrųjų pir­
miausia suveda dvi sielas draugėn.

JAUSMU KITIMAS
ausminėje meilėje labiausiai galima pasiti-
I k e t i mistikais. Savo raštuose jie turi sukū-
rę puikią netiesioginę jausmų teologiją.
HaJ Mistikai niekada neneigia jausmų, veikiau
kalba apie jausmųpasikeitimą. Jie pripažįsta, kad Erote
glūdi tam tikri sunkumai ir neaiškumai, jis kartais ima
dominuoti. Sielos šviesa gali šią tendenciją pakeisti ir
atkurti pusiausvyrą bei ramybę. Mistikų tokių ap­
mąstymų apie Erotą grožis mums primena, kad ga­
liausiai Erotas yra Dievo kūrybingumo energija. Pa­
keitus juslingumą, Eroto beatodairiškumas ir sielos
žaismingumas susilieja į lyrinį ritmą.
Šiuolaikinė Airija nuėjo sudėtingą ir skausmingą kelią,
kol pripažino ir priėmė Erotą. Senosiose airių tradi­
cijose Eroto galios ir erotinės meilės pripažinimas buvo
 labai gyvas. Apie tai liudija vienos įdomiausių to lai­
kotarpio eilės, poeto Briano Merrimano poema „Vi­
durnakčio piršlybos“ (Cūirt an Mhedin Oidhchej. Poe­
ma parašyta aštuonioliktajame amžiuje. Tekste daug
kalbama moters vardu. Tai visiškai nevaržoma mote­
rų nuomonė. Moters balsas sako:

Argi aš nesu kūninga?

Argi man sveikatos stinga?
Putlios lūpos —tik bučiuotis;
Balti dantys —tik šypsotis;
Melsvos akys; oplaukai
Raitos; draikos palaidai;
Vyrui, ieškančiampačios,
Tokia niekad nepabos;
Rankos, kaklas, o krūtinė
Tartum priegalvis pūkinis;
Koks liemuo! Tarsi nulietos
Kojos —ilgos, lengvos, kietos.

(Vertė Lionginas Pažūsis)

Tai labai ilga poema, nepadorus erotikos garbinimas.

Joje nėra dažnų moralizuojančių intarpų, kuriais bū­
tų bandoma atskirti tyrą seksualumą nuo nuodėmin­
go. Nėra reikalo veltui aušinti burnos, kai kalbama
apie būtybes iš kūno ir kraujo. Ar įmanoma, kad jie
būtų tokie tyri? Nulipdytas iš molio žmogus visada
yra tamsos ir šviesos junginys. Eroto grožis slypi prie

4 6
 jo aistros slenksčio, kur žmoguje susiduria šviesa ir
tamsa. Turime kitaip įsivaizduoti Dievą, tarsi energi­
jos šaltinį erosą, iš kurio išplaukia kūrybingumas.
Pablas Neruda yra parašęs nuostabias meilės eiles: Aš
atnešiu tau iš kalnų laimėsgėliųf varpelių/tamsių lazdyno
žirginių ir kaimiškaspintines bucinių. / Aš noriu su tavim
daryti tai} kąpavasaris daro su vyšniomis. Ši mintis tokia
graži, ji rodo, kad pavasarį meilė atbunda ir žmogaus
širdyje. Yeatsas taip pat rašė meilės įkvėptą poeziją,
kaip antai: Bet vienas žmogus mylėjo tavo klajūnę sielą/ ir
mylėjo tavo veide besikeičiantį liūdesį. Šiuose eilėraščiuose
pripažįstama ypatinga gelmė mylimojo viduje. Meilė
padeda įžvelgti Kitame jo ar jos nepakartojamą, ypa­
tingą prigimtį.

ŽAIZDOTA DOVANA
iena didžiausių meilės galių yra dvasinė pu­
siausvyra. Ji padeda mums keistis. Kai du
žmonės sueina draugėn, tarp jų amžinasis
ratas užsidaro. Jie ateina vienas pas kitą ne
tuščiomis rankomis, o su dovanomis vienas kitam. Daž­
nai tos dovanos yra žaizdotos. Jos pažadina meilės ga­
lią gydyti. Kai ką nors myli, jamar jai švieti savo sielos
šviesa. Iš gamtos žinome, kad viskas auga todėl, jog
šviečia saulė. Pažvelgę į gėles ankstyvą pavasario rytme­
tį, matysime, kad jų žiedai užsiskleidę. Apšvietus saulei
jie patikliai atsiskleidžia ir atsiveria naujai šviesai.

47
Kai pamilsti labai įskaudintą žmogų, vienas blogiausių
dalykų yra eiti tiesiai prie skaudamos vietos ir ją pa­
versti problema* Jei ką nors pernelyg sureikšmini, sie­
loje pasigirsta keisti balsai. Jie tampa įpročiu, regulia­
riai kartojasi. Dažniausiai verčiau pripažinti, kad yra
žaizda, ir prie jos nesiartinti, o pasitaikius progai už­
lieti tą žaizdą švelnia savo sielos šviesa. Pravartu pri­
siminti, kad yra seniai žinomų atsinaujinimo ir atgai­
vos šaltinių meilės rate, kuris jus suvedė ir laiko drau­
ge. Tavo meilės likimas niekada nepriklauso vien tik
nuo trapių ir skirtingų jūsų individualybių. Sunkiu
metu galite pasitelkti į pagalbą tarp judviejų esančią
gydomąją šviesos galią; ji gali suteikti paguodos ir at­
laidumo, gali pagydyti.
Kai ką nors myli, krapštyti molį, kuris laiko sulipdęs
jūsų ryšį, yra kenksminga. Patartina į meilę nesikišti.
Du vienas kitą mylintys žmonės neturėtų aiškinti pa­
šaliniams, kodėl jie vienas kitą myli arba kodėl jie yra
kartu. Jų sielos žino, kodėl jie kartu, ir jie turėtų buvi­
mu kartu pasitikėti. Jei nuolat nagrinėsite ryšį tarp
savęs ir Kito, savo mylimo žmogaus, savo anam tara,
pamažu imsite vienas nuo kito tolti. Yra puikus Tho-
mo Gunno dvieilis „Sekant Jamesu“. Henry James —
tiksliausias, visus niuansus perteikiantis romanistas.
Jo aprašymai labai smulkmeniški, įvairiapusiai. Tokia
nuolatinė analizė švelniai meilės prigimčiai gali tapti
įkyri ir pragaištinga.

48
 9GKANT JAMG9U
Tojų glaudaus bendravimo esme
Vien tapo svarstymas, ar tai bendravimas ar ne.

Jei analizuodamas vis spiginsi į gležną jūsų ryšio audinį

neoninę šviesą, jį išdžiovinsi ir nuskurdinsi.
Žmogui visada derėtų malda dėkoti už širdyje pažadin­
tą meilės malonę. Kai jauti meilę kitam ir jo meilę
tau, kartkartėmis turėtum palaimingą savo meilės ši­
lumą pasiūlyti tiems, kurie nuskriausti ir nemylimi.
Pasiųsk tą meilę į pasaulį neviltyje paskendusiems
žmonėms, kenčiantiems badą, pakliuvusiems į kalėji­
mą, ligoninę ir kitas žiaurias vietas, tiems, kurie pa­
smerkti niūriam ir kankinamam gyvenimui. Kai siun­
ti meilę iš savo paties meilės gausos, ji pasiekia kitus
žmones. Tokia meilė yra galingiausia malda.

MGILG9 KARALYSTGJG
NĖRA VARŽOVU
alda yra išraiška tavo stiprios meilės švie­
sos, kai ji siunčiama kitiems juos gydyti,
išlaisvinti ir laiminti. Kai į tavo gyvenimą
ateina meilė, turėtum dvasiškai ja dalytis
su tais, kurie nustumti į patį gyvenimo pakraštį. Kel­
tų tradicijos puoselėja puikią mintį, kad pasidalijus
su kitu savo laime ar tuo, kas gera, tau bus šimterio-

49
pai atlyginta. Meilės karalystėje nėra varžovų, nėra sa­
vininkų ar prižiūrėtojų. Kuo daugiau išdaliji meilės,
tuo daugiau jos gauni. Čia prisimintina Dantės min­
tis, kad paslaptingas visatos ritmas, kuriuo sukasi
žvaigždės ir planetos, yra meilės ritmas.

ORaugįystės paLatmlnfmas

Kad Dievas duotų taugerų draugų,

Kad būti sau draugu išmoktum.
Kad sugebėtum nukeliauti į tų vietų savo
Sieloj, kur pilna meilės, šilumos ir atlaidumo, atjautos.
Kad tai tavepakeistų.
Kad nebeliktų tavyje nei blogio, nei abejingumo.
Kad tu patirtum tikrų bičiulystę, aistrų, ryšio artimumų.
Kad tu brangintum savo bičiulius.
Kad būtumgerasjiems ir atidus, ir visada šalia,
Kai tujiems reikalingas; ojie, kad laimintų
Tave tavoj kelionėj ir skleistų šviesų, tiesų.
Kad nesijaustum vienišas, o visada
Surastum švelnųprieglobstį draugystėje su savo
Anam čara.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

 2 s k ^ R fc is . pojūč\CĄ XDaasingumas

V6IDA9 - KŪRINIJOJ
ATVAIZDAI

raštovaizdis yra pasaulio sukūri­

mo pirmagimis. Jis čia buvo šim-
^ tus milijonų metų prieš pasiro-
V**dant gėlėms, gyvuliams ar žmo­
nėms. Kraštovaizdis gyvavo pats
sau atskirai. Jis buvo seniausias
pasaulyje, nors jam trūko žmo­
gaus, kad jį pripažintų. Galima
įsivaizduoti, kaip pirmą kartą pa­
sirodžius žmogaus veidui žemėje nuščiuvo
vandenynai, nutilo vėjai; kūrinijoje jis bu­
vo pats nuostabiausias. Žmogaus veidas vi­
satos svetimumą daro artimą. Jame moti­
nišką prieglobstį surado vėjų ir vandenynų
sapnai, žvaigždžių ir kalnų tyla. Jo išraiš­
koje atsispindi slapta, vos juntama kūrini­
jos šiluma. Veidas yra kūrinijos atvaizdas.
Visata pirmą kartą randa atgarsį žmogaus
prote. Veidas —tai proto veidrodis. Žmo­
guje išsipildo nebylus visatos troškimas pa­
tirti artumą. Išsisklaidžiusiai ir begalinei gamtai atsi­
randa galimybė pažvelgti į save proto veidrodyje.
Žmogaus veidas yra meninis laimėjimas. Tokiame ma­
žame paviršiuje gali būti išreikštos neįtikimo stipru­
mo ir įvairumo būsenos. Ši būsenų skalė nustelbia fi­
zinę formą. Dviejų lygiai tokių pat veidų nėra. Kiek­
viename rasime skirtingą būsenos variantą. Kiekvie­
nas veidas liudija apie konkretaus žmogaus buvimą.
Kada ką nors myli ir kai esi nuo mylimųjų ilgą laiką
atskirtas, malonu sulaukti iš jų laiško ar telefono skam­
bučio arba net savo sielos tyloje pajusti jų buvimą.
Tačiau kur kas labiau džiaugiesi, kai vėl grįžti ir iš­
vysti mylimą veidą; tą akimirką žvilgsnis puotauja. Iš
pasitinkančio į tave žiūrinčio veido matai, kaip stip­
riai esi mylimas. Puiku vienas kitą matyti vėl. Afriko­
je kai kurios pasisveikinimo formos reiškiamos žo­
džiais „aš tave matau“. Konemaroje vartojama frazė,
reiškianti palankumą ir pripažinimą: Ta agaidh anpho~
bail ort, t. y. „Žmonių veidai atkreipti į tave“.
Kai gyveni kaimo tyloje ir vienatvėje, miestai baugina.
Miestuose tokia neįtikima gausybė veidų, nepažįs­
tamų, nuolat skubančių žmonių veidų. Kai žiūri jiems
į veidus, matai juose intymaus gyvenimo pėdsakus.
Tam tikra prasme veidas yra kūno atvaizdas, vieta,
kuri parodo žmogaus vidaus pasaulį. Žmogaus vei­
das —subtili, tačiau akivaizdi kiekvieno žmogaus au­
tobiografija. Kad ir kokia būtų slapta tavo vidaus gy­
venimo istorija, kol turi veidą, jos niekaip nuo pasau­
lio sėkmingai nenuslėpsi. Jei mes mokėtume iš veidų
skaityti, galėtume iššifruoti jų gyvenimo paslaptis. Vei­
das visada parodo sielą; kaip tik jame vidaus gyveni-
 mo dieviškumas randa atgarsį ir atvaizdą. Kai žvelgi į
kieno nors veidą, įsižiūri į jos ar jo gyvenimą.

ŽVILGSNIO SVGNTUMAS
ietų Amerikoje mano draugas žurnalistas
susitiko su senu čiabuvių vadu, iš kurio no­
rėjo gauti interviu. Vadas sutiko duoti in­
terviu su sąlyga, kad prieš tai jiedu praleis
kurį laiką drauge. Žurnalistas manė, kad jie papras­
čiausiai pasikalbės. Bet vadas pasivedėjo jį į šalį ir ilgą
laiką tylomis stebeilijo tiesiai jam į akis. Iš pradžių tai
mano draugą baugino —jam atrodė, kad šio nepažįs­
tamojo žvilgsniui tyloje apsinuogino visas jo gyveni­
mas. Po kurio laiko žurnalistas pats ėmė atidžiau žiū­
rėti. Jie tylomis žvelgė vienas į kitą ilgiau nei dvi va­
landas. Paskui jiems atrodė, kad pažįsta vienas kitą
visą gyvenimą. Interviu nebereikėjo. Tam tikra pras­
me žiūrėti į kitų veidus reiškia žiūrėti į jų gyvenimo
gelmes ir visumą.
Mes per greitai sutinkame, kad dalijamės pasauliu su
kitais žmonėmis. Tai, kad gyvename toje pačioje fizi­
nėje erdvėje su kitais, yra tiesa —juk dangų nuolat
matome visi. Tačiau šis išorės pasaulis neturi galimy­
bės įeiti į individo vidaus pasaulį. Žiūrint giliau, kiek­
vienas žmogus yra paskiro asmeninio pasaulio sergė­
tojas. Kartais mūsų įsitikinimai, nuomonės ir mintys,
kad esame ne vieni su savo unikalaus pasaulio našta,
yra tik būdas save paguosti. Mums patogu apsimesti,
kad priklausome tam pačiam pasauliui, tačiau esame
vienišesni, negu suvokiame. Vienišumą patiriame ne
todėl, kad esame skirtingi; jis dažniausiai kyla dėl to,
kad kiekvieno iš mūsų kūnai yra skirtingi. Mintis žmo­
gaus gyvybei suteikti kūną yra be galo įdomi. Pavyz­
džiui, kai žmonės ateina tavęs aplankyti, ateina su vi­
su savo kūnu. Jų vidaus pasaulį, patirtį ir atmintį į
tavo namus atgabena jų transporto priemonė —kū­
nas. Per vizitą jų gyvenimas nėra kažin kur kitur; jis
yra visas čia, su tavimi, priešais tave, jis tiesiasi į tave.
Kai viešnagė baigiasi, kūnai atsikelia, išeina ir išsineša
slaptus pasaulius. Šito pripažinimas paaiškina ir my­
lėjimosi paslaptį. Arti vienas kito atsiduria ne du kū­
nai, veikiau du pasauliai; jie apsupa vienas kitą ir lieja­
si vienas į kitą. Grožį, malonumą ir siaubą mes geba­
me kurti šio mumyse esančio begalinio, nepažįstamo
pasaulio dėka.

ŽMOGAUS VIDAUS PASAULIO

BGGALYBG
lenkstis, ties kuriuo susitinka daug bega­
lybių, yra žmogus. Yra erdvės begalybė,
kuri nusitęsia į kosmoso gilumą; yra laiko
begalybė, siekianti per milijardus metų. Yra
mikrokosmoso begalybė; mažame tavo nykščio galo
taškelyje telpa visas vidaus kosmosas, bet taškelis toks

*4
 mažas, kad plika akimi žmogus jo nemato. Mikro­
skopinė begalybė yra ne mažiau stulbinanti nei kos­
moso. Tačiau begalybė, kuri niekam neduoda ramy­
bės ir kurios niekas negali įveikti, yra žmogaus vidaus
pasaulio begalybė. Už kiekvieno žmogaus veido slypi
pasaulis. Kai kuriuose veiduose galima įžvelgti jų vi-
dujybės gelmių pažeidžiamumą. Kai žiūri į kai ku­
riuos veidus, matai, kaip į paviršių prasiveržia maiš­
tinga begalybė. Tokia akimirka gali pasitaikyti įdė­
miame nepažįstamojo žvilgsnyje arba per pokalbį su
bičiuliu. Staiga, be jų pastangų, nesąmoningai žvilgs­
nyje atsiveria nežinia kokia pirmapradė vidinė būtis.
Žvelgiama tik sekundę. Tą akimirką žvilgsnyje atsi­
spindi ne vien asmuo. Neaiškiai pamatai begalybę, ku­
rios dar nėra. Jauti, kad į tave žvelgia nepažįstamos
amžinybės akys. Žiūrinti į tave begalybė ateina iš se­
nų senovės. Mes negalime atsitverti nuo amžinybės.
Netikėtai sudrumsdama ramybę, ji pažvelgia į mus
pro mūsų kasdienio gyvenimo staiga atsivėrusią kiau­
rymę. Viena draugė, kuriai patinka mezginiai, dažnai
sako, kad jie gražūs dėl kiaurymių. Tokia kaip mez­
giniai ir mūsų patirtis.
Žmogaus veidas yra slaptingas, jame atsiveria paskiro
gyvenimo paslaptis. Būtent jame žmogaus vidaus pa­
saulis pasirodo beveidis pasauliui. Veidas yra nuogas,
o visas kūnas —apdengtas. Bejėgiškas nuogumas kvie­
čia suprasti ir užjausti. Žmogaus veide susitinka du
nežinomieji: beribis išorės ir neapibrėžtas vidaus pa­
saulis, kiekvienam prieinamas tik individualiai. Tai
 nakties pasaulis, slypintis už aiškiai matomo veido.
Šypsena veide yra staigmena arba puošmena. Kai vei­
de pasirodo šypsena, slaptas vidaus nakties pasaulis
staiga tarsi nušvinta. Heideggeris labai taikliai pasa­
kė, kad esame aukštų pirmykščių slenksčių sergėtojai.
Tie gebėjimai ir nemirtingumo galimybės stebuklas
atsispindi veide.
Veidas —kūno viršūnė. Mūsų kūnas yra toks pat senas
kaip ir visatos molis, iš kurio jis nulipdytas; stovėdami
kojomis visada jaučiame ryšį su žeme. Mūsų molio ko­
jos liečiasi su pirmykščiu moliu, iš kurio atsiradome.
Taigi kūno viršūnė —veidas žymi mūsų fizinio gyveni­
mo perėjimą į savastį ir intymumą. Kūno molis tampa
draugiškas ir individualus tarsi dėl vis naujos mūsų vei­
do išraiškos. Galvos rutulyje veidas yra ta vieta, kur
mūsų fizinis gyvenimas įgyja tikrą žmogišką išraišką.

VGIDAS IR ANTROJI
NGKALTYBG
eidas yra mūsų gyvenimo atvaizdas. Iš
žmogaus veido gyvybė žiūri į pasaulį, taip
pat ir į save. Baugu matyti veidą, kuriame
apsigyveno kartėlis ir apmaudas. Kai žmo­
gaus gyvenimas prabėga nykiai, daugelis blogybių ja­
me gali ir pasilikti. Kadangi jos lieka nepasikeitusios,
nykumas apsigyvena veide. Veidas, užuot spindulia­
vęs šilumą, sukietėja, virsta kauke. Vienas seniausių

*6
 graikiškų žodžių prosopon, reiškiantis žmogų, anksčiau
reiškė kaukę, kurią aktorius dėvėdavo graikų chore. Kai
kartėlis, pyktis ar apmaudas lieka nepakitę, veidas virs­
ta kauke. Tačiau esama ir priešingo atvejo —išvystame
seno žmogaus labai raukšlėtą veidą, giliai išvagotą laiko
ir patirties, kuris išlaikė mielą nekaltybę. Nors gyveni­
me tokiam žmogui netrūko sunkumų ir skausmo, jis
vis dėlto gebėjo neleisti, kad būtų sugniuždyta jo siela.
Iš tokio veido į pasaulį sklinda spindesys. Jis skleidžia
švelnią šviesą, spinduliuojančią šventumą ir harmoniją.
Veidas visada parodo, kas tu toks ir ką su tavimi pada­
rė gyvenimas. Tačiau pačiam pamatyti savo gyveni­
mo modelį yra sunku; tavo gyvenimas per arti tavęs.
Išskaityti tavo paslaptį iš veido gali kiti. Dailininkai
portretistai pripažįsta, kad sunkiausia tapyti žmogaus
veidą. Įprasta sakyti, kad akys —žmogaus sielos veid­
rodis. Žmogaus portrete sunku nutapyti ir bumą. At­
rodo, kad burnos linija kažkaip keistai išduoda gyve­
nimo kontūrus; siauros lūpos dažnai rodo dvasios
menkumą. Pastebima keista simetrija, kai savo gyve­
nimo istoriją siela rašo veido kontūruose.

KŪNAS - SIGLOS AN6GLAS

ūnas yra gražus. Būti jame —privilegija! Per
kūną palaikome ryšį su vieta. Nieko keis­
ta, kad žmonės visada žavėjosi vieta. Vieta
mums siūlo namus; be vietos tiesiog netu-
 retume kur dėtis. Pati geriausia vieta —kraštovaizdis,
o jame —būstas, vadinamas namais, mūsų jauki viete­
lė. Namai yra išpuošti ir pritaikyti asmeniniams po­
reikiams; jie persisunkia juose gyvenančių žmonių dva­
sia ir tampa jų sielos veidrodžiu. Tačiau giliausia pras­
me pati artimiausia vieta yra kūnas. Kūnas yra tavo
molio namai, vieninteliai tavo namai visatoje. Tik per
jį ir jame tavo siela yra matoma ir tau reali. Kūnas —
tavo sielos namai žemėje. Kartais atrodo, kad siela ir
kūno forma, fizinis jo pavidalas slėpiningai atitinka
vienas kitą. Taip yra ne visada, bet dažnai mes galime
įžvelgti žmogaus vidaus pasaulį. Tarp mūsų, kaip fi­
zinių būtybių, ir mūsų sielos yra slapta giminystė. Kū­
nas —tai ta vieta, kur pasirodo siela. Kartą draugas iš
Konemaros man pasakė, kad kūnas yra sielos angelas.
Angelas, išreiškiantis ir globojantis sielą. Mes visada
su meile turėtume skirti dėmesio savo kūnui. Jis daž­
nai tapdavo proto nuodų ir suktybių atpirkimo ožiu.
Kūną supa pirmapradė nekaltybė, neįtikimas suma­
numas ir gerumas. Jis —gyvenimo angelas.
Kūnas gali tapti namais daugeliui įvairaus stiprumo bū­
senų. Nuostabus pavyzdys yra teatras. Aktoriui už­
tenka jo vidaus erdvės, kad joje tilptų kuriamas per­
sonažas. Jis taip aktorių užvaldo, kad tučtuojau jo kū­
nas perteikia personažo balsą, protą ir veiksmus. Ak­
toriaus kūnas virsta gyvu personažu. Išraiškingiausiai
kūnas reiškiasi šokyje. Šokio teatras yra nuostabus.
Šokis virsta iškalbinga skulptūra. Kūnas jaudinamai
ir didingai modeliuoja tuštumą. Įdomus pavyzdys yra
 tradicinis airių šokis scan nos, kai šokėjas savo kūnu
atspindi siautulingą tradicinės muzikos tėkmę.
Prieš kūną yra daug nusidėta net religijoje, grindžiamo­
je inkarnacija. Religija dažnai vaizduodavo kūną kaip
blogio, dviprasmybių, geidulių ir pagundų šaltinį. Tai
absoliučiai neteisinga ir nepagarbu. Kūnas yra šven­
tas. Tokio neigiamo požiūrio į kūną šaknys glūdi ne­
teisingoje graikų filosofijos interpretacijoje. Graikai
buvo puikūs mąstytojai kaip tik todėl, kad akcentavo
dieviškumą. Dieviškumas nedavė jiems ramybės, ir jie
stengėsi jį įvardyti kalba bei sąvokomis, kaip nors at­
spindėti jo buvimą. Jie įžvelgė kūniškus pavojus ir tai,
kad kūnas, atrodo, per daug traukia dieviškumą prie
žemės. Traukos prie žemės jie nesuprato ir manė, kad
tai prieštarauja dieviškajam pasauliui. Jie neturėjo in­
karnacijos sąvokos, nieko nenutuokė apie Prisikėlimą.
Kai krikščioniškoji tradicija priėmė graikų filosofiją, į
savo minties pasaulį įsileido ir šį dualizmą. Sielą įsi­
vaizdavo gražią, skaisčią ir gerą. Būti su Dievu troško
siela. Jei ne toji nelaiminga kūno trauka, siela galėtų
visą laiką gyventi amžinybėje. Taigi krikščionybė ėmė
žiūrėti į kūną įtariai. Prie to prisidėjo ir tas faktas,
kad kūniškos meilės teologija krikščionybėje niekada
neklestėjo. Viena iš nedaugelio vietų, kur esama ero­
tikos, yra puikioji „Giesmių giesmė“. Ji šlovina jaus­
mingumą ir geidulingumą nepaprastai švelniai ir en­
tuziastingai. Šis tekstas yra išimtis. Nuostabu, kad jam
buvo leista patekti tarp Šventojo Rašto kanonų. Vė­
lesniuose krikščioniškuose papročiuose, ypač tarp baž­
nyčios tėvų, į kūną buvo žiūrima įtariai, o į seksualu­
mą labai neigiamai. Seksas ir seksualumas buvo nu­
šviečiami kaip galimi pavojai amžinajam žmogaus iš­
ganymui. Krikščionybė dažnai neįvertindavo kūniš­
kos būties šventumo ir elgėsi netinkamai. Tačiau dai­
lininkus krikščionybė labai įkvėpė. Gražus pavyzdys
yra Beminio „Teresė ekstazėje". Teresės kūnas ken­
čia ekstazės skausmus, bet čia jausminiai ir mistiniai
dalykai jau nėra atskirti.

KŪNAS - SIGLOS VGIDRODIS

ūnas yra sakramentas. Tradicinis sakra­
mento apibrėžimas tai puikiai nusako. Sak­
ramentas yra nematomos malonės mato­
mas ženklas. Tokiu apibrėžimu gražiai pa­
tvirtinta, kaip nematomas pasaulis reiškiasi matoma­
me pasaulyje. Nematomo pasaulio širdies gilumoje
slypi troškimas reikštis. Mūsų vidaus pasaulis ir sie­
los intymumas aistringai nori rasti išorinį atspindį. Jis
ilgisi formos, kurioje būtų matomas, jaučiamas ir lie­
čiamas. Kūnas —tai veidrodis, kuriame atsispindi slap­
tas sielos pasaulis. Kūnas yra šventas slenkstis, ir jis
nusipelno, kad būtų gerbiamas, prižiūrėtas, kad būtų
suprasta dvasinė jo prigimtis. Tokią kūno sampratą
puikiai išreiškia katalikybės frazė „kūnas yra Švento­
sios Dvasios šventovė". Per Šventąją Dvasią palaiko­
mas budrus ir įasmenintas Trejybės nuotolis bei artu-

60
 mas. Aprašyti žmogaus kūną kaip Šventosios Dva­
sios šventovę reiškia pripažinti, kad kūnas yra kupi­
nas netramdomo ir gyvybingo dieviškumo. Šis teolo­
ginis įžvalgumas rodo, kad jausmingumas yra šventas
tiesiogine šio žodžio prasme.
Kūnas yra ir labai teisingas. Iš savo patirties žinome,
kad mūsų kūnas retai meluoja. Protas gali mus ap­
gauti, gali tarp mūsų ir mūsų prigimties statyti viso­
kių kliūčių, tačiau kūnas nemeluoja. Kūnas, jei juo
pasidomėsime, pasakys, koks mūsų gyvenimas: ar gy­
vename kaip liepia siela, ar klaidžiojame savo ydų la­
birintais. Be to, kūnas yra nepaprastai protingas. Visi
mūsų judesiai, viskas, ką darome, reikalauja tobuliau­
sio ir glaudžiausio visų pojūčių bendradarbiavimo.
Žmogaus kūnas —sudėtingiausia, tobuliausia ir har-
moningiausia visuma.
Visatoje kūnas yra vieninteliai mūsų namai. Jis —mums
skirtas gyventi pasaulyje būstas. Švenčiausia šventovė
leisti laiką tyloje tol, kol kūnas atves mus prie išminties
ir šventumo. Gaila, kad tik susirgę suprantame, koks
gležnas, trapus ir brangus yra mums skirtas būstas, va­
dinamas kūnu. Kai dirbi su ligoniais arba laukiančiai­
siais operacijos, gali juos paskatinti pasikalbėti su ne­
galuojančia kūno vieta. Pasikalbėti kaip su partneriu ir
padėkoti už viską, ką jis padarė, ką ištvėrė, atsiprašyti
už bet kokį spaudimą, kurį jis gal turėjo iškęsti. Kiek­
viena mūsų kūno dalis atsimena savo patirtį.
Iš esmės mūsų kūnas yra būrys skirtingų narių, kurie
sutartinai darbuojasi, kad galėtume priklausyti šiam

61
 pasauliui. Klaidingo dualizmo, atskiriančio sielą nuo
kūno, turėtume vengti. Siela nėra pasislėpusi vienoje
ar kitoje kūno kertelėje. Veikiau atvirkščiai. Mūsų kū­
nas yra sieloje, apimančioje jį visą. Todėl mus supa
slapta, graži sielos šviesa. Šis supratimas siūlo naują
maldos būdą: užmerk akis ir atsipalaiduok. Įsivaiz­
duok aplink save šviesą, savo sielos šviesą. Paskui
įkvėpdamas įtrauk šviesą ir su įkvėptu oru paskleisk
po visą kūną.
Tai puikus būdas melstis, nes prisišauki sielos šviesą,
miglotą tave supančią priedangą, tiesiai į materialią
žemę, į savo gyvybės molį. Viena seniausių meditaci­
jų yra įsivaizduoti, kad į tave įeina šviesa, paskui įsi­
vaizduoti, kad iškvepi tamsą ir vidaus degėsių liku­
čius. Taip fiziškai melstis galima paraginti ligonius.
Kai į kūną įsileidi valančią gydančią sielos šviesą, už-
gydai apleistas, kamuojančias vietas. Kūnas puikiai tave
pažįsta; jam žinomas visas dvasinis tavo gyvenimas,
tavo siela. Daug greičiau negu protas kūnas supranta,
kokia privilegija jam būti čia. Jis žino ir apie mirtį.
Tavo fizinio kūno išmintis yra prasminga ir gili. Daž­
nai mus aplankančios ligos yra apsileidimo ir neįsi-
klausymo į savo kūną rezultatas. Vidiniai kūno balsai
nori su mumis kalbėtis, pranešti mums tiesas, glūdin­
čias po mūsų išorinio gyvenimo paviršiumi.

6a
 MATOMA IR N6MAT0MA
K6LTAM9 YRA V 16NA
vasingumo pasaulyje kūnas turėjo tokią
prastą reputaciją todėl, kad dvasia buvo lai­
koma daugiau ne žemės, bet oro elemen­
tu. Oras yra nematomas; tai kvėpavimo ir
minties sritis. Kai priskiri dvasią vien šiai sričiai, tuoj
pat sumenkėja tai, kas fiziška. Daroma didelė klaida,
nes visatoje niekas neturi tiek pojūčių kaip Dievas.
Dievo energija kyla iš jo jausmingumo. Gamta yra tie­
sioginė Dievo išmonės išraiška. Ji geriausias Dievo gro­
žio jausmo atspindys. Gamta —Dievo vaizduotės veid­
rodis ir visokio juslingumo motina, todėl šventvagiš­
ka įsprausti dvasią vien į nematomo pasaulio rėmus.
Keista, bet Dievas ir dvasia semiasi galios ir energijos
kaip tik iš matoma ir nematoma prieštaravimų. Vis­
kas sielos pasaulyje karštai trokšta matomos formos;
būtent čia ir slypi vaizduotės galia.
Vaizduotė yra gebėjimas, kuris nutiesia tiltą tarp mato­
ma ir nematoma, parodo ir išsako jų bendrumą. Pa­
vyzdžiui, keltų pasaulyje būta nuostabaus supratimo,
kaip matoma ir nematoma įeina ir išeina vienas iš ki­
to. Vakarų Airijoje yra daugybė pasakojimų apie vai­
duoklius, dvasias ar fėjas, susijusias su tam tikromis
vietovėmis; šios legendos vietiniams gyventojams įpras­
tos kaip kraštovaizdis. Pavyzdžiui, laikomasi papro­
čio, kad negalima lauke iškirsti vienišo krūmo. Ma­
noma, jog jis gali būti slapta dvasių rinkimosi vieta.

63
 Yra daug kitų vietų, kurios laikomos fėjų tvirtovė­
mis. Vietiniai gyventojai jose jokiu būdu nieko nesta­
tytų ar šiaip nesibrautų į tokią šventą žemę.

LIRO VAIKAI
ienas iš didžiausią nuostabą keliančių as­
pektų keltų pasaulyje yra „pavidalo keiti­
mo" idėja. Ji įmanoma tik įdvasinus ir įkvė­
pus materiją. Daikto esmės arba sielos ne­
riboja ypatingas ar esamas pavidalas. Siela pasižymi
laisvumu bei energija ir jokios pastovios formos neturi.
Todėl keltų pasaulyje žaviai susilieja siela ir materija,
laikas ir amžinybė. Į šį ritmą patenka ir žmogaus kū­
nas. Žmogaus kūnas yra sielos pasaulio veidrodinė iš­
raiška. Tai iliustruoja viena iš graudžiausių istorijų se­
novės keltų kultūroje, graži legenda apie Liro vaikus.
Senovės airių mąstysenos centre buvo mitologinis Tu-
atha Dė Dannan genties, kuri gyveno Airijoje po že­
me, pasaulis. Tai pripildė kraštovaizdį mistikos ir ne­
žemiškos būties. Tuatha Dė Dannan pasaulyje Liras
buvo genties vadas, ir jis pykosi su to krašto karaliu­
mi. Nesutarimams išspręsti buvo sutartos vedybos.
Karalius turėjo tris dukteris ir vieną iš jų pasiūlė Lirui
vesti. Vedę, jie susilaukė dviejų vaikų. Neilgai trukus
susilaukė dar dviejų, bet, deja, Liro žmona mirė. Liras
vėl nuėjo pas karalių, ir šis atidavė jam į žmonas antrą
savo dukterį. Jinai prižiūrėjo jį ir vaikus, bet ėmė pa-

64
 vyduliauti, kai pamatė, kad jis daugiausia dėmesio ski­
ria vaikams. Ji pastebėjo, kad net jos tėvas karalius
labai myli vaikus. Bėgant metams pavydas jos širdyje
augo, galiausiai ji susodino keturis vaikus į savo veži­
mą ir, palytėjusi juos druidų burtų lazdele, pavertė
gulbėmis. Jie buvo pasmerkti devynis šimtus metų gy­
venti tremtyje, vandenyse aplink Airiją. Tačiau virtę
gulbėmis tebemąstė kaip žmonės ir liko žmonėmis
gulbių pavidalu. Kai į Airiją atėjo krikščionybė, jie vėl
atgavo žmonių išvaizdą, virto nukaršusiais seniais. Pa­
sakojime apie jų klajones po bekraštį vandenyną bū­
nant žmonėmis paukščių kūnais yra tiek liūdesio! Tai
itin būdinga keltų istorija, rodanti, kaip žmonių pa­
saulis siejasi su gyvūnų pasauliu. Be to, pasakojimas
rodo, kad žmonių ir gyvūnų pasaulis yra labai arti­
mas. Būdami gulbėmis, savo giesmėmis Liro vaikai
turėjo galios gydyti ir guosti žmones. Pasakojimo tra­
gizmą pagilina gyvūnų pasaulio atvirumas, kurį žmo­
gus gali pažeisti.
Gyvūnai už mus senesni. Prieš pasirodant žmogui že­
mėje, jie čia gyveno tūkstančius metų. Gyvūnai yra
mūsų pirmykščiai broliai ir seserys. Jie mėgaujasi pa­
prasta būtimi —poetiška vienove su žeme. Gyvūnai
gyvena lauke vėjų pagairėje, vandenyse, kalnuose ir
žemėje. Jiems žemės pažinimas yra įgimtas. Dzenbu-
distinę tylą ir kraštovaizdį atspindi gyvūnų tyla ir vie­
numa. Gyvūnai nieko nežino apie Freudą, Jėzų, Budą,
Volstrytą, Pentagoną ar Vatikaną. Jie gyvena už žmo­
giškųjų ketinimų politikos. Gyvena jau tarsi amžiny-

6f
bėję. Keltai pripažino labai seną gyvūnų pasaulio ryšį
ir išmintį. Gyvūnų pasaulio orumo, grožio ir išmin­
ties nesumenkino joks žmogiškas pasipūtimas ar ap­
gaulinga hierarchija. Keltų mąstyme buvo įsitvirtinęs
suvokimas, kad žmonės yra tik šio paslaptingesnio
pasaulio paveldėtojai. Tai žaismingai pasakyta devin­
tojo amžiaus eilėraštyje:

sch o L a sta s (r jo k a tin a s

Aš ir katinas Panguras
Amatą kiekvienas turim:
Jam smagupeles medžioti,
Man —vingrius žodžius žvejoti.

Man didžiausia pramoga

Triūst su plunksna ir knyga,
O Panguras man netrukdo,
Savo įgūdžiusjis ugdo.

Mums nereikia pramanyti,

Kas ką turime daryti.
Sėdime namie vieni
Nuolat baisiai užimti.

Katinui širdis apsąla,

Kai pagauna kokiąpelį.
Aš taippat dažnaigaliu
Džiaugtis savo laimikiu.

66
 Tupijis per kiaurą dieną
Akimis parėmęs sieną,
O prie pažinimo sienos
Tūnau ašprie mėnesienos.

Šmukšt pelytė iš landos,

O Panguras išpaskos!
Negaliu ir aš nurimti,
Pasigavęs painią mintį.

Mano katinas ir aš
Turim atskiras valdas,
Ir abu, kaip kas išmanom,
Savo aveles tenganom.

Savo darbui atsidėjęs,

Jis kasdien vis tobulėja.
Aš bandau pažinti tiesą
Ir ištemptiją į šviesą.

(Vertė Lionginas Pažūsis)

Keltams pasaulis visada yra potencialiai ir realiai dvasi­

nis. Šios sąveikos gilumą rodo keltų pasaulio kalbos
galia. Pati kalba turi galios pažadinti ir išpranašauti
būsimus įvykius. Užkalbėjimai ir užkeikimai tikrai ga­
lėjo blogą lemtį pasukti priešinga linkme ir atnešti ką
nors nauja ir gera. Keltų pasaulyje, o ypač jausmų pa­
saulyje, barjero tarp sielos ir kūno nebuvo. Vienas ki­

67
 tam jie buvo savaime suprantami. Siela buvo kūnui
sesuo, kūnas sielai —brolis. Kolei kas nebuvo žalingo
dualistinės krikščioniškos moralės skaldymo, kuris vė­
liau pridarė tiek bėdos šiom dviem puikioms susipi­
nančioms esatims. Keltų sąmonė džiaugėsi vieningu
ir lyriškai jausmingu dvasingumu.
Šviesa yra gyvenimo motina. Saulė teikia šviesą ir spalvas.
Ji verčia augti žolę, javus, lapus ir gėles. Saulė išjudina
erotinį žemės užtaisą; ji pažadina nežabotą jos jaus­
mingumą. Šiamegeilųkalba parašytame eilėraštyje saulė
yra garbinama kaip Dievo veidas ir akis. Jame poetiškai
reiškiasi gyvybingas keltų jausmingumas:

Didžiojo Dievo akie,

Šlovingojo Dievo akie,
Dvasių Dievo akie,
Gyvųjų Dievo akie.

Šviečianti mums
Kaskart ir visais metų laikais,
Šviečianti mums
Švelniai ir dosniai.

Tai šlovė tau,

Šlovingoji saule.
Šlovė tau, tu dukra
Gyvybės Dievo veide.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

69
 KAITOS DVASINGUMAS
vasingumas —tai menas keistis. Neturėtu­
me versti save keistis spausdami savo gy­
venimą į iš anksto nukaltą formą. Nėra rei­
kalo veikti pagal mūsų gyvenimui iš anks­
to numatytą programą ar planą. Verčiau reikėtų mo­
kytis sutelkti dėmesį į mūsų dienų ir gyvenimo vidaus
ritmą. Šis dėmesys padeda naujai suvokti savo žmo­
giškąjį ir dieviškąjį buvimą. Toks ryškus keitimosi pa­
vyzdys yra gerai žinomas visiems tėvams. Tu rūpes­
tingai stebi savo vaikus, bet vieną dieną jie tave nuste­
bina; juos vis dar pažįsti, bet pažįsti nepakankamai.
Reikia pradėti įsiklausyti į juos iš naujo.
Galima nuveikti kur kas daugiau vadovaujantis ne va­
lios, o atidumo idėja. Žmonės per dažnai bando pa­
keisti savo gyvenimą valios pastangomis, tarsi plaktu­
ku įkaldami jį į tinkamą formą. Protas nustato pro­
gramos tikslą, o valia atitinkamai spraudžia gyvenimą
į tą formą. Toks elgesys su savo paties šventu buvimu
yra išviršinis ir prievartinis. Jis neteisingai atskiria ta­
ve nuo tavęs paties. Galima daug metų klaidžioti po
savo dirbtinių dvasinių programų tyrlaukius. Galima
žūti iš bado, dėl kurio pats esi kaltas.
Jei darbuosies kitu ritmu, lengvai ir natūraliai atrasi sa­
ve. Tavo siela žino tavo lemties geografiją. Ji vienin­
telė turi tavo ateities žemėlapį, todėl šia netiesiogine
tik numanoma savo puse gali pasitikėti. Jei pasitikėsi,
ji tave nuves ten, kur reikia, o svarbiausia, kelionėje

6 9
 išmokys palankaus ritmo. Tokiam gyvenimo menui
nėra bendrų principų. Tačiau šios vienintelės kelio­
nės žymė yra giliai įspausta kiekvieno iš mūsų sieloje.
Jei į save įsiklausysi ir stengsies būti savimi, rasi tikslų
ritmą, tinkamą savo gyvenimui. Daug kelių namo gali
tave parvesti per pojūčius.
Atsinaujinimas, iš tiesų visiškas tavo gyvenimo pasikei­
timas, gali įvykti telkiant dėmesį į pojūčius. Pojūčiai
yra vadovai, kurie veda tave gilyn į širdies vidaus pa­
saulį. Iškiliausi filosofai pripažįsta, kad didžioji dalis
pažinimo ateina per pojūčius. Pojūčiai —tai mūsų til­
tai į pasaulį. Žmogaus oda yra poringa; pro tave teka
pasaulis. Tavo pojūčiai yra didžiulės poros, kurios įlei­
džia pasaulį į vidų. Susiderinęs su pojūčių išmintimi,
tu niekada nebūsi tremtinys savo paties gyvenime, te­
busi pašalietis, pasiklydęs savo valios ir proto sukur­
tame dirbtinio dvasingumo pasaulyje.

POJŪČIAI - SIGLOS
PRIGANGIAI
es per ilgai tikėjome, kad dieviškumas yra
kažkur už mūsų. Toks įsitikinimas pra­
gaištingai iškreipė dieviškumo ilgesį. Tai
taip liūdna, nes tik žmogiškas ilgesys pa­
verčia mus šventais. Ilgesys mus puošia labiausiai; tai
dvasinis ilgesys, gilus ir išmintingas. Jei ilgiesi tolimos
dievybės, savo ilgesiui primeti nereikalingą įtampą.

70
Dažnai atsitinka, kad ilgesys siekia tolimo dievišku­
mo, tačiau dėl per didelių pastangų virsta cinizmu,
tuštuma ar pesimizmu* Tai gali sunaikinti tavo jaut­
rumą* Tačiau ilgintis dieviškumo nėra reikalo jausti
įtampą. Jei tikime, kad kūnas yra sieloje, o siela die­
viškos prigimties, tai dieviškumas visiškai čia pat, ša­
lia* Būdamas sieloje, kūnas pojūčius paverčia sielos
prieangiais. Kai tavo pojūčiai atsiveria pasauliui, pir­
miausia jie patiria sielos buvimą* Būti jautriam ar jaus­
mingam reiškia būti savo sielos akivaizdoje* Word-
sworthas, kuriam rūpėjo mūsų pojūčių kilnumas, ra­
šė, kad „malonumas yra dovana, už kurią mes skolin­
gi žmogiškajamsavo kilnumui“. Tai gilus dvasinis po­
žiūris* Pojūčiai artimai tave sieja su dieviškumu, esan­
čiu tavyje ir aplinkui. Susiderinimas su pojūčiais gali
pramankštinti sustabarėjusius įsitikinimus ir sušvel­
ninti kategorišką nuomonę* Jis gali sušildyti ir išgy­
dyti jausmus, kurie atrofavosi, kurie kliudo, neleidžia
mums būti pačiais savimi ir atskiria mus vieną nuo
kito. Tada nebesame ištremti iš pjūties stebuklingo
dieviškojo derliaus, slaptai susikaupusio mumyse.
Nors aptarsime kiekvieną pojūtį konkrečiai, svarbu
pripažinti, kad pojūčiai visada veikia ne po vieną. Jie
iš dalies sutampa* Tai matyti iš to, kaip skirtingai
žmonės reaguoja į spalvą. Vadinasi, spalvos suvokia­
mos ne tik vizualiai.
 MUSU AKYS - AUŠRA
irmasis pojūtis, kurį aptarsime, yra regė­
jimo pojūtis, arba matymas. Žmogaus
akis —tai vieta, kur ženkli žmogaus esatis
unikaliai sukoncentruojama ir tampa pri­
einama. Visata žmogaus akyje randa geriausią atspin­
dį ir namus. Įsivaizduoju kalnus, svajojančius, kad juos
pamatys. Kai akys atsimerkia, jos yra tarsi aušra, įsi­
veržusi į naktį. Atsimerkus atsiranda naujas pasaulis.
Akis yra ir atstumo motina. Kai akys atsimerkia, jos
parodo pasaulį ir kitus žmones, esančius už tam tik­
ro atstumo nuo mūsų, išorėje. Įtampa, pagyvinusi Va­
karų filosofiją, yra troškimas suvesti draugėn subjek­
tą ir objektą. Galbūt akis, atstumo motina, ir yra prie­
žastis, atskirianti subjektą nuo objekto. Tačiau bega­
lybė vis dėlto leidžia mums suvokti kiekvieną objek­
tą. Josifas Brodskis gražiai aiškina, kad objektas be­
galybę paverčia asmeniška.
Tačiau stebuklingu būdu akis, nuotolio motina, verčia
mus stebėtis paslaptingumu ir skirtingumu visko, kas
vyksta šalia mūsų. Šia prasme akis yra ir artumo mo­
tina, viską prie mūsų priartinanti. Kai gerai į ką nors
įsižiūri, įsileidi į savo vidų. Būtų galima gražiai ir dva­
singai rašyti apie žvilgsnio šventumą. Tokio žvilgsnio
priešybė yra įžūlus spoksojimas. Kai į tave taip spok­
so, Kito akys tampa despotiškos. Esi Kito spoksoji­
mo objektas, spoksojimo, kuris tave žemina, yra įsi-
brovėliškas ir grėsmingas.
Kai ilgai ir įdėmiai į ką nors žiūri, vaizdas tampa tavo
savastimi. Tai yra viena iš televizijos blogybių. Žmo­
nės nuolat žiūri į tuščius ir apgaulingus įvaizdžius; tie
skurdūs įvaizdžiai užpildo širdies vidaus pasaulį. Toks
regimybių ir elektroninių informacijos priemonių šiuo­
laikinis pasaulis primena nuostabią Platono alegoriją
apie urvą. Kaliniai, surikiuoti į vieną eilę, sukaustyti
viena grandine, stovi veidais į urvo sieną. Už jų nuga­
rų degantis laužas meta ant sienos šešėlius. Žiūrėda­
mi į urvo sieną, kaliniai mano, kad tai tikra ugnis.
Tačiau iš tikro jie mato tik ugnies atspindžius. Tele­
vizija ir kompiuteriai yra didelės tuščios šešėlių kara­
lystės. Žiūrėjimas į tą, kas gali atsakyti žvilgsniu, arba
į tai, kas slėpininga ir gilu, gali išgydyti tavo akis ir
padaryti tavo žvilgsnį skvarbesnį.
Yra fiziškai aklų žmonių; visą gyvenimą jie praleido tam­
soje. Jie niekada nėra matę bangos, akmens, žvaigždės,
gėlės, dangaus ar kokios nors žmogiškos būtybės veido.
Tačiau yra tokių, kurių rega puiki, bet jie visiškai akli.
Airių tapytojas Tony O'Malley yra nuostabus nemato­
mų daiktų dailininkas; įžangoje apie jo kūrybą anglų dai­
lininkas Patrickas Heronas rašo: „Skirtingai nuo daugu­
mos žmonių, Tony O'Malley vaikšto atsimerkęs“.
Daugeliui mūsų susikurtas pasaulis atrodo toks pažįs­
tamas, kad jo nebematome. Įdomu savęs vakare pa­
klausti, ką šiandien iš tikrųjų mačiau. Galėtum nu­
stebti sužinojęs, kiek nematei. Gal tavo akys tebuvo
refleksai, kurie veikė visą dieną automatiškai, į nieką
nekreipdami dėmesio, nieko nepažindami; žiūrėda-
 mas į nieką neįsižiūrėjai, niekuo nesidomėjai. Maty­
mo laukas visada sudėtingas, ir kai akys žiūri, jos ne­
gali matyti visko. Jei bandysi akimis aprėpti viską, nie­
kas neišsiskirs, viskas susilies; jei sutelksi dėmesį į vie­
ną dalyką, tada jį gerai matysi, bet prastai matysi ben­
drą vaizdą. Žmogaus akis visada pasirenka, ką nori
matyti, ir vengia to, ko nenori matyti. Tuomet iškyla
svarbiausias klausimas, kokiais kriterijais vadovauja­
mės spręsdami, ką norime ir ko nenorime matyti. Daug
ribotų ir nevykusių gyvenimų susiklosto dėl regėjimo
ribotumo.
Stulbinama tiesa, kad nuo to, kaip žiūri ir ką matai,
priklauso, koks tu būsi. Įdomus būdas pradėti aiškin­
tis savo vidaus gyvenimą ištiriant matymo stilių. Pa­
klausk savęs, kaip žiūri į pasaulį. Užduodamas tokį
klausimą, sužinosi apie ypatingą savo matymą. Yra
daug skirtingų matymo stilių.

MATYMO STILIAI
aili akis visur įžvelgia pavojų. Kai žiūri į
pasaulį bijodamas, pirmiausia sutelk dė­
mesį į tai, kas gali tau pakenkti ir kelia
grėsmę.
Godi akis visur mato, ką būtų galima įsigyti. Godulys
yra viena galingiausių jėgų šiuolaikiniame Vakarų pa­
saulyje. Sakoma, kad godus žmogus niekada nesidžiau­
gia tuo, ką turi, nes jį visada persekioja mintis apie

74
 tai, ko dar neturi. Tai gali būti žemė, knygos, draugi­
jos, idėjos, pinigai arba menas. Godulio variklis ir dar­
bo tvarka visada tokie pat. Turėjimas yra džiaugsmas,
bet, deja, turėjimui nėra galo. Vidinis alkis nepasoti­
namas. Godulys yra kartus, nes jį visada persekioja ir
sekina būsimos galimybės; jis negali gyventi dabarti­
mi. Vis dėlto baisesnė godulio savybė yra jo gebėji­
mas slopinti ir naikinti troškimą. Jis sunaikina nekal­
tą troškimo prigimtį, suardo jo horizontus ir pakeičia
juos varginančiu, išsigimusiu savininkiškumu. Godu­
lys dabar nuodija žemę ir menkina jos žmones. Turė­
jimas tapo pragaištingu būties priešu.
Kritiška akis viską spraudžia į tam tikrus rėmus. Žiū­
rėdama ji mato daiktuose linijas ir plotus. Ji visada
juos išskiria ir atskiria, todėl niekada nežiūri su užuo­
jauta ar pagarba. Matyti reiškia spręsti. Gaila, bet
kritiška akis yra negailestinga ir sau. Ji mato tik iš­
tremtas už savasties savo suniokotos vidujybės iš­
raiškas. Kritiška akis mato tik paviršiaus atspindį ir
vadina jį tiesa. Ji neturi nei atlaidumo, nei vaizduo­
tės, kad galėtų žvelgti giliau, į dalyko esmę, kur tie­
sa yra paradoksas. Tokios paviršutiniškų sprendi­
mų ideologijos rezultatas yra išoriška įvaizdžių ku­
riama kultūra.
Pilnai apmaudo akiai viskas kelia pavydą. Žmonės, ku­
rie leido įsigraužti apmaudo kirminui į savo matymą,
niekada negali džiaugtis tuo, kuo yra, ar tuo, ką jie
turi. Jie visada žvelgia į kitus su apmaudu. Galbūt pyks­
ta matydami, kad kiti už juos gražesni, gabesni ar tur­
 tingesni. Apmaudi akis regi savo menkystę pamiršusi
savo pačios vidaus turtus.
Abejingos akies niekas netraukia ir nepažadina. Abe­
jingumas yra skiriamasis mūsų laikų bruožas. Sako­
ma, kad abejingumas reikalingas valdžiai; tam, kad
valdytum, reikia būti visiškai abejingampavaldinių var­
gams bei nepritekliams. Taigi abejingumas kviečia įsi­
pareigoti nematyti. Abejingumas reikalauja neįtikimos
proto energijos. Net tau nežinant abejingumas gali
nudanginti tave už užuojautos, gydymo ir meilės ri­
bų. Tapęs abejingas, prarandi savo galią. Tavo vaiz­
duotė įstringa cinizmo ir nevilties varžtuose.
Nevisavertiškai akiai kitas žmogus atrodo didesnis,
visi kiti gražesni, protingesni, gabesni. Nevisavertiška
akis visada nusisuka nuo savo pačios lobių. Ji niekada
neaukština savęs ir savo gebėjimų. Slapto grožio sa­
vyje ji neįžvelgia. Žmogaus akis buvo sukurta ne tam,
kad žiūrėtų į Kitą taip, jog šis pasijustų pranašesnis, ir
ne tam, kad žiūrėtų į Kitą iš aukšto jį žemindama.
Žiūrėti kam nors į akis reiškia gražiai liudyti tiesą,
drąsą ir viltį. Stovime ant visiems priklausančios že­
mės, tačiau kiekvienas ant skirtingo jos lopinėlio.
Mylinčiai akiai viskas yra tikra. Žiūrėjimas su meile ne­
reiškia sentimentalumo ar naivumo. Tokia meilė yra
aukščiausias tiesos, šlovės ir tikrovės kriterijus. Kat­
hleen Raine, škotų poetė, sako, kad kol nematai daik­
to meilės šviesoje, nematai jo apskritai. Meilė yra švie­
sa, kurioje matome šviesą. Meilė —tai šviesa, kurioje
matome kiekvieną daiktą tokį, koks jis yra iš prigim­

76
 ties, tai yra jo esmę. Jei galėtume žvelgti į pasaulį su
meile, jis prieš mus iškiltų svetingas, turtingas, kupi­
nas galimybių.
Mylinti akis gali net skausmą, įžeidimą ir smurtą pri­
kalbinti pasikeisti ir atgimti. Mylinti akis yra sumani,
nes ji nepriklausoma ir laisva. Ji gali žiūrėti su meile į
bet ką. Mylintis žvilgsnis neįsipainioja į planus, susi­
jusius su valdžia, opozicija, bendradarbiavimo vilio­
nėmis. Toks žvilgsnis yra kuriantis ir griaunantis. Jis
nepaiso niekingos kaltinimų bei nuosprendžių arit­
metikos ir pasinaudoja patirtimi, atsižvelgdamas į kal­
tės kilmę, sudėtį ir lemtį. Mylinti akis kiaurai perma­
to susikurtą įvaizdį ir daro poveikį didžiausiems pasi­
keitimams. Tinkamai matyti tavo būčiai ir kūrybin­
gumui yra svarbiausia. Pažinimas, kaip tu matai pa­
saulį, gali padėti suprasti save ir suvokti, kokie lobiai
slypi tavo gyvenime.

SKONIS IR KALBA
konio pojūtis subtilus ir sudėtingas. Lie­
žuvis yra ir ragavimo organas, ir kalbos pa­
dargas. Skonio pojūtis tapo viena iš šiuo­
laikinio mūsų pasaulio aukų. Kadangi pa­
tiriame gyvenimo įtampą, nebeturime laiko skonėtis
maistu, kurį valgome. Mano senas draugas dažnai sa­
ko, kad maistas —tai meilė. Jo namuose valgant reikia
neskubėti, valgyti atidžiai, susikaupus.
Jau nebeturime supratimo apie valgymo etiketą. Valgy­
mas prarado ritualo, artimo buvimo drauge prasmę;
nebesusėdame prie stalo kaip seniau. Vienas ryškiau­
sių keltų tautų bruožų buvo jų svetingumas. Svetimas
žmogus visada būdavo pavaišinamas. Tokio etiketo
keltai laikydavosi prieš pradėdami kokius nors reika­
lus. Kai valgymas —šventė, patiri skonį medžiagų, ku­
rių paprastai nepastebi. Šiuolaikinis maistas dažniau­
siai yra beskonis. Net auginant jam žaliavą, ji dirbti­
nai tręšiama ir purškiama chemikalais, todėl praranda
natūralų skonį. Skonio pojūtis gerokai atbuko. Greito
maisto metafora gerai paaiškina, kodėl šiuolaikinėje kul­
tūroje sumenko skonio pojūtis ir kodėl valgis tapo be­
skonis. Skonio stygius aiškiai atsispindi ir mūsų kalbo­
je. Liežuvis yra ne tik skonio, bet ir kalbos organas.
Daugelis vartojamų žodžių yra kaip tas greitas maistas,
tik iš dvasinės srities. Žodžiai yra per skurdūs, kad at­
kartotų patirtį; jie per silpni ir nereiškia vidinės daiktų
paslapties. Mūsų skubančiame paviršių pasaulyje kal­
ba, sutrumpinta iki kodo ar etiketės, virto tik kalbos
šmėkla. Žodžiuose, kuriuose atsispindi siela, telpa ir
žemės sauja, ir dieviškumo šešėlis.
Šiuolaikinėje kalboje nebėra pojūčio, būdingo senesnėms
kultūroms, ypač liaudies kultūrai, tylos ir tamsos, sly­
pinčių už žodžių. Kalboje pilna akronimų; šiais lai­
kais mes nepakenčiame žodžių, turinčių savo istoriją,
keliančių asociacijas. Kaimiečiai, ypač vakarų Airijos
gyventojai, turi labai stiprų kalbos jausmą. Jie jaučia
posakio poetiškumą ir gyvumą. Intuicijos jėga ir pa­
 žinimo kibirkštis mikliai praslysta į meistrišką frazę.
Viena iš priežasčių, kuri šnekamąją kalbą Airijoje da­
ro tokią įdomią, yra ją lydintis geilų kalbos šešėlis. Jis
praturtina vartojamą anglų kalbą spalvingumu, niu­
ansais ir galia. Tačiau anglams kolonizavus Airiją pa­
stangos panaikinti geilų kalbą buvo vienas žalingiau­
sių prievartos padarinių. Geilų kalba yra poetiška ir
išraiškinga, joje slypi airių tautos atmintis. Kai pava­
giama tautos kalba, jos siela lieka išmušta iš vėžių.
Poezija yra toji vieta, kur kalba tyloje gražiausiai išreiš­
kia mintį. Poezija —tylos kalba.
Jei pažvelgsime į proza prirašytą puslapį, atrodys, kad jis
prikimštas žodžių. Pažiūrėjus į poezijos puslapį maty­
ti, kad grakščios žodžių figūrėlės juoduoja pustuščia­
me jo baltume. Puslapis yra tylos vieta, kur išryškėja
žodžio kontūrai, o tai, kas pasakyta, sustiprėja ir tam­
pa artima. Įdomu žiūrėti į savo kalbą ir žodžius, ku­
riuos ketini ištarti, ir įsitikinti, ar moki išgirsti ramybę
ir tylą. Vienas iš būdų pagyvinti ir atnaujinti kalbą yra
gebėjimas atsiduoti poezijai. Poezijoje tavo kalba iš­
moks apsivalyti ir subtiliai atsinaujinti.

AROMATAS IR KVGPAVIMAS
vapo, arba aromato, pojūtis yra greitas ir
tiesioginis. Mokovai sako, kad iš visų po­
jūčių kvapas atmintyje išsilaiko geriausiai.
Mes vis dar prisimename vaikystės kvapus.

79
 Negali atsistebėti, kaip paprastas kvapas, dvelktelėjęs
gatvėje ar kambaryje, gali tau priminti tai, ką patyrei
prieš daugelį metų ir ką jau buvai spėjęs pamiršti. Gy­
vuliai, aišku, kvapo pojūčiu naudojasi nuostabiai. Kai
išvedi šunį pasivaikščioti, supranti, kaip skirtingai jis
reaguoja į gamtovaizdį. Uodžia pėdsakų kvapus ir pa­
tiria tikrą nuotykį pakeliui aptikdamas nematomus
kvapus. Mes kasdien įkvepiame ir iškvepiame dvide­
šimt tris tūkstančius keturiasdešimt kartų, turime pen­
kis milijonus uoslės ląstelių. Aviganis šuo tokių ląste­
lių turi du šimtus dvidešimt milijonų. Kvapo pojūtis
gyvūnų pasaulyje toks stiprus todėl, kad jis padeda
išgyventi, įspėdamas gyvūną apie pavojų. Kvapo po­
jūtis yra nepaprastai svarbus gyvybei išsaugoti.
Tradiciškai buvo laikoma, kad kvėpavimas yra tas ke­
lias, kuriuo siela patenka į kūną. Kvėpuojame poro­
mis, išskyrus pirmąjį įkvėpimą ir paskutinįjį iškvėpi­
mą. Giliausiu supratimu kvėpavimas yra dvasios bro­
lis. Vienas seniausių žodžių, reiškiančių dvasią, yra
hebrajiškas žodis Ruab; jis taip pat reiškia orą arba
vėją. Dar Ruah reiškia aistrą, tragizmą, liūdesį ir jaus­
mus —sielos būseną. Žodis duoda mintį, kad Dievas
buvo tarsi kvėpavimas, kaip neįtikimos dieviškos aist­
ros ir patoso vėjas. Krikščionybėje Trejybės paslap­
ties supratimas taip pat rodo, kad Šventoji Dvasia at­
siranda Trejybėje kvėpuojant Tėvui ir Sūnui; forma­
lus terminas yra spiratio. Šis senovinis supratimas jun­
gia nežabotą Dvasios kūrybingumą su sielos kvėpavi­
mu žmoguje. Kvėpavimas yra labai tinkama metafo­

80
 ra, nes dieviškumas, kaip ir kvėpavimas, yra nema­
tomas. Minties pasaulis sklando ore. Visos mūsų
mintys mintijamos oro stichijoje. Svarbiausios min­
tys ateina mums į galvą dėl oro dosnumo. Kaip tik
čia glūdi įkvėpimo šaltinis —įkvepi mintis, tvyran­
čias ore. Įkvėpimo niekada negalima numatyti. Gali
ruoštis, gali būti pasirengęs įkvėpti, tačiau įkvėpi­
mas yra spontaniškas ir nenuspėjamas. Jis nepaiso
pasikartojimų ir tikimybių šablono. Įkvėpimas —vi­
sada netikėtas svečias.
Darbuojantis mokslo ar literatūros meno pasaulyje sten­
giamasi tobulinti savo pasirengimo jausmą, kad min­
tys ar svarbūs meniniai vaizdai galėtų prisiartinti ir
būti priimti. Kvapo pojūtis —tai ir aromato jaudulys;
kvėpavimo dinamiškumas taip pat aprėpia gilų mal­
dos ir meditacijos pasaulį, kai ritmingai kvėpuoda­
mas nusileidi į pirmapradį savo sielos lygmenį. Kvė­
puodamas ir tuo pat metu medituodamas, pajunti sa­
vyje vietą, kur dieviškas pagrindas yra labai artimas.
Kvėpavimas, jo ritmas gali tave sugrąžinti į tavo pra­
džių pradžią, į namus, kaip sako Eckhartas, iš kurių
niekada neišėjai, kuriuose visada gyveni —į savo dva­
sios namus.

81
 ATIDUS KLAUSYMAS -
TAI GARBINIMAS
urėdami klausos pojūtį, mes girdime kūri­
niją. Tikrovėje vienas didžiausių slenks­
čių yra tarp garso ir tylos. Aplink visus ge­
rus garsus ir juose pačiuose vyrauja tyla.
Pirmasis garsas, kurį išgirsta kiekvienas žmogus tam­
siuose įsčių vandenyse, yra motinos širdies tvinksnis.
Štai kodėl jį nuo senų laikų atkartoja būgnas. Šio
muzikos instrumento garsas mus guodžia, nes grą­
žina į tuos laikus, kai mūsų širdis plakė sutartinai su
motinos širdim. Tai buvo tobulo ryšio metas. Dar
nebuvo prasidėjęs atsiskyrimas, buvome su kitu žmo­
gumi visiškoje vienovėje. P. J. Curtis, didysis bliuzų
ir muzikos ritmų mokovas, dažnai sako, kad pras­
mės ieškojimas iš tiesų yra prarastos harmonijos ieš­
kojimas. Kai žmonija susigrąžins prarastą harmoni­
ją, pasaulio disharmonija išnyks, ir visatos simfonija
skambės darniai.
Puiku turėti klausos dovaną. Sakoma, kad kurtumas yra
blogiau negu aklumas, nes esi izoliuotas baisioje vi­
daus pasaulio tyloje. Net jei gali matyti aplink save
žmones ir pasaulį, kai tavęs nepasiekia garsas ir žmo­
gaus balsas, jautiesi labai vienišas. Reikia pažymėti di­
džiulį skirtumą tarp klausymo ir girdėjimo. Kartais
mes klausomės, bet negirdim. Kai tikrai klausomės,
suprantame net tai, kas garsiai nepasakyta, ko negali­
ma sakyti. Kartais patys svarbiausi paslapties slenks­

82
 čiai yra nutylėjimai. Būti tikrai dvasingam reiškia la­
bai branginti tylą ir jos galimybes. Martinas Heideg-
geris sako, kad įsiklausymas yra garbinimas. Kai klau­
saisi siela, pataikai į visatos muzikos ritmą. Draugau­
damas ir mylėdamas išmoksti prisiderinti prie tylos,
prie paslapties slenksčių, kur tavo gyvenimas įeina į
tavo mylimų žmonių gyvenimus, o jų —į tavąjį.
Poetai —tai žmonės, visiškai atsidavę tam slenksčiui,
ties kuriuo susitinka tyla ir kalba. Vienas iš svarbiau­
sių poeto pašaukimo uždavinių yra rasti savo balsą.
Kai pradedi rašyti, atrodo, kad rašai puikią poeziją;
paskui skaitai kitų poetų eiles tik tam, kad pamaty­
tum, jog panašius eilėraščius jie jau rašė. Supranti ne­
sąmoningai juos mėgdžiojęs. Praeina daug laiko, kol
atsisijoja paviršutiniški tavo paties talento balsai, kol
gali palikti poezijoje savo pėdsaką. Kai kalbi giliu vi­
diniu balsu, iš tikrųjų kalbi iš unikalaus savo būties
tabernakulio. Tavyje yra balsas, kurio niekas, net tu
pats, nesi girdėjęs. Rask tylos valandėlę ir įtempk klau­
są, kad išgirstum giliai savyje savo sielos muziką.
Šiaip ar taip, muzika yra tobuliausias garsas pasitikti
tylą. Kai atidžiai klausaisi muzikos, pradedi girdėti,
kaip puikiai ji komponuoja ir audžia tylą, kaip at­
skleidžia nematomą tylos paslaptį. Susitikę garsas ir
tyla tuoj suvirpina tarp jų esančią membraną ir ši su­
skamba. Senų senovėje, prieš atsirandant žemėje žmo­
nėms, čia skambėjo muzika. Muzika, kurią žmonės
dovanojo žemei, yra viena gražiausių dovanų. Geroje
muzikoje suskambo pirmapradis žemės ilgesys. Nuo­

83
stabus dirigentas Sergiu Celibidache sakė: „Mes ne-
kuriame muzikos, mes tik sudarome sąlygas jai pasi­
girsti“. Muzika tarnauja gamtos tylai ir vienatvei, ji
yra vienas iš stipriausių, nuoširdžiausių ir intymiausių
išgyvenimų. Muzika yra meno forma, galbūt labiau­
siai mus priartinanti prie amžinybės, nes tuoj pat ne­
grįžtamai keičia mūsų laiko patirtį. Klausydamiesi gra­
žios muzikos, patenkame į amžinybės laiką. Praeinan­
tis, nutrūkstantis tiesinis laikas išblėsta, ir mes įeiname
į amžinybės ryšio ratą. Airių rašytojas Seanas O'Fao-
lainas sakė: „Skambant gerai muzikai privalome gy­
venti kilniai, nes neturime kito pasirinkimo“.

LYTĖJIMO KALBA
ūsų lytėjimo pojūtis artimai mus jungia su
pasauliu. Akis, nuotolio motina, rodo, kad
esame šalia daiktų. Yra didinga Rodino
skulptūra, pavadinta „Pabučiavimas“.
Skulptūroje du kūnai artėja vienas prie kito norėdami
pasibučiuoti. Bučinio stebuklas panaikina atstumą; du
nutolę kūnai pagaliau pasiekė vienas kitą. Prisilieti­
mas ir lytėjimo pasaulis perkelia mus iš beveidžio nuo­
tolio į artimą ryšį. Žmonės išorinį pasaulį liečia, tyri­
nėja, aptinka ir jaučia rankomis. Rankos gražios. Kan­
tas sakė, kad rankos yra matoma proto išraiška. Ran­
komis siekiame prisiliesti prie pasaulio. Žmogišku pri­
silietimu rankos suranda Kito rankas, veidą ar kūną.

84
 Prisilietimas paverčia būtį namais. Lytėjimo galia mus
priartina prie Kito pasaulio. Akis tai, ką mato, grei­
tai paverčia intelekto sąvokomis. Akis savinasi pagal
savo logiką. Bet lytėjimas patvirtina liečiamo kūno
Kitoniškumą. Jis negali savintis, jis gali tik vis labiau
objektą priartinti. Mes vartojame žodį „liesti", kai
kalbame apie mus jaudinančią istoriją. Lytėjimo po­
jūčiu patiriame skausmą. Susidūrus su skausmu ne­
lieka nieko abejotino, neaiškaus. Skausmas tiesio­
giai pasiekia asmenybės esmę, pažadindamas mūsų
trapumą ir neviltį.
Dabar pripažinta, kad kiekvienam vaikui reikia glamo­
nių. Prisilietimas perduoda ryšį, švelnumą ir šilumą,
kurie skatina vaiko pasitikėjimą savimi, savo vertės
pajutimą ir savitvardą. Lytėjimas turi tokią galią to­
dėl, kad mes gyvename nuostabiame odos pasaulyje. v
Mūsų oda gyva, aktyvi, ji visada esti ir kvėpuoja. Žmo­
giškos būtybės tokios švelnios ir trapios todėl, kad
jas saugo ne kiautai, bet oda, visada jautri pasaulio
jėgai ir prisilietimui.
Lytėjimas yra vienas stipriausių ir jautriausių pojūčių.
Lytėjimo kalba yra savaiminė kalba. Be to, lytėjimas
yra subtilus ir savitas, jame slypi geros atminties keis­
tybės. Vienas pianistas atėjo aplankyti draugės. Pa­
klausė, ar ji nenorėtų, kad jis ką nors jai paskambintų.
„Turiu puikų Šuberto kūrinėlį", —pasakė jis.
Lytėjimo pasaulyje telpa visas sekso pasaulis; tai tik­
riausiai jautriausias žmogaus būties aspektas. Atsiduo­
damas seksui, įsileidi Kitą į savo pasaulį. Sekso pa­
 saulis yra šventas būties pasaulis. Eroto pasaulis —viena
iš šiurpių šiuolaikinės komercijos ir godumo aukų.
Apie tai aštriai yra rašęs George'as Steineris. Jis paro­
do, kaip intymius žodžius, erotinės nakties ir švelnu­
mo žodžius, slaptus meilės žodžius sunaikino neoni­
nė godulio ir vartotojiškumo diena. Mums būtinai
reikia susigrąžinti švelnius ir šventus lytėjimo žodžius,
kad galėtume visiškai atskleisti žmogišką savo pri­
gimtį. Kai žiūri į savo vidaus sielos pasaulį, paklausk
savęs, kiek išlavėjęs tavo lytėjimo pojūtis. Kaip iš
tikrųjų lieti daiktus? Ar tavyje pažadinta gyva prisi­
lietimo galia —jautri, mokanti švelniai liesti ir gydy­
ti? Lytėjimo susigrąžinimas gali naujai įprasminti ta­
vo gyvenimą; jis gali išgydyti, sustiprinti ir priartinti
tave prie tavo savasties.
Lytėjimo pojūtis veikia tiesiogiai. Jis gali tave išvesti iš
apgaulingo pasaulio, nepasotinamo tremties ir stabų
pasaulio. Lytėjimo pojūčio atradimas iš naujo sugrą­
žina prie tavo paties dvasios židinio, vėl gali pajusti
šilumą, švelnumą ir namus. Didžiausiomis įtampos
akimirkomis žodžiai nutyla. Tada prabyla prisilieti­
mas. Kai pasiklysti juodame skausmo slėnyje, žodžiai
netenka galios. Vienintelis prieglobstis ir paguoda —
stiprus ir šiltas apkabinimas. Priešingu atveju, kai esi
visiškai laimingas, prisilietimas virsta ekstazės kalba.
Lytėjimas geriausiai padeda įminti susitikimo, pabudi­
mo ir priklausomybės mįslę. Tai slaptas bet kokio
ryšio ir draugystės emocinis turinys. Lytėjimo energi­
ja, šiluma ir trauka kyla vien iš dieviškumo. Šventoji

86
Dvasia yra Dievo ugningoji ir gaivalingoji jėga, kuri
liečia tave iš visų pusių ir suartina su pačiu savimi bei
kitais* Šventoji Dvasia oficialius santykius padaro pa­
trauklius ir prisotina giminystės ir bendrystės aroma­
to* Paliesti Malonės tokie santykiai svetimus žmones
paverčia draugais. Tavo mylimasis arba tavo draugai
kadaise buvo nepažįstami žmonės* Tam tikru metu iš
toli jie atėjo į tavo gyvenimą. Jų atėjimas atrodė atsi­
tiktinis ir netikėtas* Dabar be jų savo gyvenimo neįsi­
vaizduoji* Panašiai tavo asmenybė ir pasaulėvaizdis
susidaro iš daugybės tam tikrų minčių ir jausmų, ku­
rie iškyla į paviršių iš tolimos tavo paties gelmės. Juos
praradęs prarastum save* Tu gyveni ir vaikštai po die­
višką žemę* Štai ką Šv. Augustinas sakė apie Dievą:
„Tu man artimesnis negu aš pats sau“. Subtilus Die­
vo artumas, Šventoji Dvasia paliečia tavo sielą ir au­
džia švelnius tavo kelius ir tavo dienas.

KGLTLĮ JAUTRUMAS
eitų dvasinis pasaulis puikiai sutaria su po­
jūčių ritmu bei išmintimi. Skaitydamas kel­
tų poeziją apie gamtą, jauti, kad atgyja visi
pojūčiai: girdi vėjo gūsius, jauti vaisių sko­
nį, o svarbiausia, tave apima nuostabus jausmas, kad
gamta veikia žmogaus būtį. Keltų dvasingumas gerai
suvokia ir vaizduotės svarbą, ypač kai ji siejasi su dva­
siniu pasauliu. Kelto žvilgsnis puikiai skiria tarpinį

87
pasaulį tarp to, kas matoma ir nematoma. Scholasti­
koje jis vadinamas įsivaizduojamupasauliu, pasauliu, kur
gyvena angelai. Kelto akis gėrisi tarpiniu pasauliu. Jo
dvasingume randame naują tiltą tarp matoma ir ne­
matoma; tai puikiai atsispindi keltų poezijoje ir pa­
laiminimuose. Šie du pasauliai nebėra atskirti. Natū­
raliai, grakščiai ir lyriškai jie įteka vienas į kitą ir ište­
ka vienas iš kito.

pooūčftą p a la im in im a s

Tebūniepalaimintas tavo kūnas.

Kad suprastum, jog tavo kūnasyra
Ištikimas ir puikus tavo sielos
Draugas.
Ir kad tu būtum ramus ir džiaugsmingas, ir
Pažintum, kad tavopojūčiaiyra šventi
Prieangiai.
Kad suprastum atidaus žiūrėjimo,
Jutimo, girdėjimo ir lytėjimo šventumą.
Kad tavopojūčiai imtą ir parvestą tave namo.
Kad tavopojūčiai visada tau padėtągarbinti
Visatą ir tavo buvimo čia
Paslaptį irgalimybes.
Telaimina tave Erotas.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

88
 5 sk^yRfcis. vienatvės š o fe s a

SLAPTAS 9IGL0S PASAULIS

lintinių kalnų slėnyje aš gimiau.

Kai gyveni slėnyje, gali džiaug­
tis savu dangumi. Visą aplinki­
nį pasaulį rėmina uolienos. Uo­
lienos teikia gyvenimui priedan­
gą, tačiau vis traukia akį ir vi­
lioja jas peržengti, patirti nau­
ja. Šio kraštovaizdžio paslaptin­
gumą dar labiau sustiprina van­
denynas. Milijonus metų trunka senas
vandenyno bangų choro pokalbis su
akmens tyla.
Šiame kraštovaizdyje nerasite lygiai to­
kių pat dviejų akmenų. Kiekvieno ak­
mens išvaizda vis kitokia. Dažnai tik
kintantis apšvietimas švelniai išryškina
kuklų paskiro akmens buvimą. Atrodo,
kad tokį kraštovaizdį sukūrė pašėlęs Die­
vas siurrealistas.
Amžinai kantrūs, nebylūs akmenys tebe­
šlovina laiko tylą. Airiškas kraštovaizdis
yra kupinas prisiminimų; jame pilna griuvėsių ir se­
nosios civilizacijos pėdsakų. Peizažo banguotumas,

89
 spalvos ir forma nuolat dirgina akį, ieškančią simet­
rijos ir paprastumo* Poetas V. B. Yeatsas, kalbėda­
mas apie tokį peizažą, nurodo „rūstų koloritą ir sub­
tilią liniją, kurie mus slapta disciplinuoja“. Kas ke­
linta kelio mylia kraštovaizdis kinta, vis netikėtai
pateikia naujus vaizdus, kurie stebina akį ir žadina
vaizduotę. Šis kraštovaizdis sudėtingas ir laukinis,
tačiau giedras. Tam tikra prasme jis atspindi keltų
sąmonės prigimtį.
Keltų intelekto niekada neviliojo paskira tiesi linija. Kel­
tai vengė gyvenimo ir tokio požiūrio, kai svarbu tik
neabejotini faktai. Jie labai gerbė rato ir spiralės pa­
slaptį. Ratas yra vienas seniausių ir galingiausių sim­
bolių. Pasaulis —ratas, saulė ir mėnulis. Dienos ir me­
tai eina ratu. Taip slenka ir kiekvieno žmogaus gyve­
nimas. Tas ratas protui ir akiai nesiduoda suvokia­
mas ištisai, bet svetingai atveria duris ten, kur sudė­
tinga ir paslaptinga; jame yra ir aukštis, ir gylis. Ratas
niekada nesumenkina paslapties, siūlydamas vienin­
telę kryptį ar pirmenybę. Tai turint omenyje, vienas
svarbiausių keltų bruožų yra kantrybė. Sielos pasaulis
slaptingas. Paslaptingumas ir šventumas yra labai su­
siję. Kai negerbiamas paslaptingumas, šventumas iš­
nyksta. Taigi sielos pasaulis neturėtų būti apšviestas
per daug ryškia akinama šviesa. Keltų sąmonėje šviesa
yra prietamsis.

90
 NG0NING9 VIZIJOS
PAVOJUI
ūsų laikams būdingas iki šiol negirdėtas
dvasinis alkis. Vis daugiau žmonių suvo­
kia, kad yra vidaus pasaulis. Jų sielos trokš­
ta ir alksta amžinumo. Tai nauja sąmonės
rūšis. Tačiau viena iš šio dvasinio alkio blogybių yra
ta, kad į viską žiūrima ryškioje, akį rėžiančioje švieso­
je. Šiuolaikinės sąmonės šviesa nėra švelni ar pagarbi.
Paslapties akivaizdoje jai trūksta geranoriškumo; ji nori
suprasti ir valdyti tai, kas nepažįstama. Šiuolaikinė są­
monė panaši į stiprią, akinamai baltą šviesą ligoninės
operacinėje. Neoninė šviesa, nukreipta tiesiai į objek­
tą, yra per ryški, kad atvertų paslaptingą sielos pasau­
lį. Ji netinka tam, kas uždara ir slapta. Keltams buvo
būdinga nepaprasta pagarba individo sielos paslap­
čiai ir jos gelmei.
Keltai tikėjo, kad kiekvienos sielos forma yra skirtinga;
vieno žmogaus dvasinis apvalkalas niekada negali tik­
ti kitam. Įdomu, kad angliškas žodis revelation (ap­
reiškimas) yra kilęs iš lotyniško re-valere, išvertus —
„vėl pridengti šydu“. Į sielą galima žvilgtelėti pro šy­
do plyšelį, kuris tuoj pat užsiskleidžia. Negalima tie­
siogiai, nuolat ar viešai matyti to, kas dieviška. Kiek­
vieno žmogaus likimo kreivė yra unikali, ji turi savo
kryptį ir dvasinę priklausomybę. Dvasinės pajėgos ir
sėkmė atsiskleidžia tik individe.
Kai dvasiniai ieškojimai pernelyg intensyvūs ir godūs,

91
 siela lieka pasislėpusi. Mums nelemta jos pamatyti
ryškiai. Sielai jaukiau sambrėškio šviesoje. Kol ne­
buvo elektros, žmonės pasišviesdavo žvakėmis. Jų
šviesa puikiai tinka tamsai; ji švelniai atidengia tam­
sos kiaurymes ir žadina vaizduotę. Žvakė leidžia tam­
sai išlaikyti paslaptį. Kiekvienos žvakės liepsnoje yra
šešėlis ir spalva. Suvokimas žvakės šviesoje yra tin­
kamiausia ir pagarbiausia forma, su kuria dera artin­
tis prie vidaus pasaulio. Ji nepadaro paslapties per­
matomos. Užtenka trumpai švystelėjusio jos vaiz­
do. Suvokime prie žvakės šviesos glūdi subtilumas
ir pagarba, tinkama sielos paslapčiai ir jos autono­
mijai. Toks suvokimas mus atveda prie sielos namų
slenksčio, bet nekursto noro ir neskatina brautis į
sritis, kuriose slypi dieviškumas.
Mūsų laikais prie sielos artinamasi padedant psicho­
logijai. Psichologija yra nuostabus mokslas. Dauge­
liu atžvilgių šis mokslas yra atradėjas, didvyriškų pa­
stangų dėka atskleidęs niekur nepažymėtą vidaus pa­
saulį. Mūsų skubotoje, sensacijų besivaikančioje kul­
tūroje daugelis psichologų nebejaučia pagarbos mi­
tui, nepaiso jo turtų, gyvena lydimi neoninės sąmo­
nės įtampos, nepajėgdami susigrąžinti ar atskleisti
sielos pasaulio gilybės ir įvairovės. Keltų misticiz­
mas teigia, kad, užuot bandę apnuoginti sielą ar siū­
lę jai menkutę pagalbą, turėtume leisti jai pačiai mus
surasti ir mumis pasirūpinti. Keltų misticizmas pa­
sižymi jautrumu jausmams ir neturi dvasinės agresi­
jos. Jų pasakojimai, poezija ir maldos išsakomi aiš­

92
 kiai, ne vien proto diktuojama kalba. Dažnai savo ty­
rumu ji primena japonų haiku. Ji išvengia narciziš­
kos, į save įsigilinusios kalbos painumo ir sukuria aiš­
kius, suprantamus žodžius, kurie atspindi slaptingas
gamtos gelmes ir dieviškumą. Keltų dvasingumas pri­
pažįsta išmintį ir ramią šviesą, galinčią saugoti ir pra­
turtinti žmogaus gyvenimą. Kai siela atbunda, gyve­
nimas tampa kūrybingas.
Nors žmogaus lemtis aiškėja iš lėto ir paaiškėja tik iš
dalies, mes ją pajuntame iš veido išraiškos. Mane vi­
sada žavėjo žmogus gamtoje. Kai kopi į kalnus ir su­
tinki kitą keleivį, aiškiai matai, kad žmogaus atvaiz­
das yra laukinės gamtos priešprieša. Veidas yra slenks­
tis, nuo kurio vienas pasaulis žiūri į aplinką, o kitas —
į save. Veidas šiuos du pasaulius vienija. Už kiekvie­
no žmogaus veido slypi pasaulis, kurio niekas negali
matyti. Dvasinis grožis reiškia jame slypintį didelį
draugiškumą, galintį pakeisti viską, ką liečiame, ma­
tome ar jaučiame. Tam tikra prasme veide atsispindi
siela. Tačiau ji išlieka nepagaunama, nes veidas negali
atspindėti visko, ką jaučiame intuityviai. Ir vis dėlto
laikui bėgant ir žmogui įgyjant didesnę patirtį veidas
vis labiau atspindi žemišką sielos kelionę. Kuo veidas
senesnis, tuo raiškesnis jame sielos atspindys.

93
 GIMIMAS - ISRINKTUjq
DALIA
imti —vadinasi, būti išrinktam. Niekas iš
mūsų nesame čia atsitiktinai. Kiekvienas
buvo pasiųstas su specialia užduotimi.
Dažnai to fakto gilesnė prasmė išaiškėja,
kai įsigiliname į dvasinę jo pusę. Pagalvojęs apie ap­
vaisinimo akimirką, supranti, kad joje glūdi tūkstan­
čiai galimybių. Tačiau dažniausiai pradedamas tik vie­
nas vaikas. Iš to galima spręsti, kad jau ten vyksta tam
tikra atranka. Ši atranka leidžia numanyti, kad egzis­
tuoja tave globojanti Apvaizda, kuri tave išsvajojo, su­
kūrė ir visada tavimrūpinasi. Niekas su tavimi nesita-
rė svarbiais klausimais, kurie lemia tavo likimą: kada
gimti, kur gimti, kokiems žmonėms gimti. Įsivaizduok,
kaip pasikeistų tavo gyvenimas, jei tave būtų pagimdę
gretimo namo kaimynai. Niekas nepasiūlė pasirinkti
savo asmenybės. Kitaip tariant, tau buvo skirta spe­
ciali lemtis. Tačiau tau buvo suteikta ir laisvė, ir gali­
mybė kūrybiškai pasiekti daugiau, negu duota, už­
megzti naujus ryšius ir formuoti naują asmenybę ne­
atsisakant senosios, bet ja neapsiribojant. Tai slaptas
tobulėjimo pulsas, ramiai besidarbuojantis už išori­
nio tavo gyvenimo. Likimas įspraudžia į tam tikrus
gyvenimo ir patirties rėmus; laisvė juos suranda ir už­
pildo jų vidų.
Milijonus metų prieš tau čia pasirodant buvo rūpestin­
gai rengiama tavo asmenybės vizija. Tau buvo skirtas

94
 toks likimas, kur galėtų pasireikšti tavo ypatinga pa­
sauliui nešama dovana. Kartais toji dovana gali reikšti
kančią ir skausmą, kurių priežasties negalime nei pa­
aiškinti, nei suprasti. Vienodo likimo žmonių nėra.
Kiekvienas turime padaryti tai, ko negali padaryti nie­
kas kitas. Jei kas nors kitas galėtų adikti tavo paskirtį,
jis būtų tavo vietoje, o tavęs čia nebūtų. Tik įsigilinęs
į savo gyvenimą suprasi būtinybę, dėl kurios čia atsi­
dūrei. Kai pradedi tai suvokti, atgyja sugebėjimai ir
gabumai. Širdis ima sparčiau plakti, ir troškimas gy­
venti vėl uždega tave kūrybai.
Jei gali savyje pažadinti šį lemties jausmą, gyveni pagal
tau skirtą gyvenimo ritmą. Išsimuši iš ritmo išsiža­
dėdamas savo gebėjimų ir talento, kada kaip priebė-
gą nuo pašaukimo pasirenki vidutinybę. Tada gyve­
ni labai apgalvotai arba automatiškai. Ritmas yra
slaptas raktas į pusiausvyrą ir buvimą savo vietoje.
Tai nepavirsta apgaulingu pasitenkinimu ar pasyvu­
mu. Tai dinamiškos pusiausvyros ritmas, dvasinė pa­
rengtis, nesavanaudiška ramybė. Šis ritmo pojūtis ky­
la iš senų senovės. Gyvybė atsirado iš vandenų; mes
visi ateiname į pasaulį iš įsčių vandenų; potvyniai ir
atoslūgiai tebėra gyvi mūsų įkvėpimuose ir iškvėpi­
muose. Kai gyveni pagal savo prigimties ritmą, tau
negali atsitikti nieko bloga. Apvaizda rūpinasi tavi­
mi ir veda tave į naujus tolius. Būti dvasingam reiš­
kia gyventi pagal savo ritmą.

9*
KGLIU P0ŽGMINI9 PASAULIS -
SI€LOS PASAULIO ATGARSIS
ažnai galvoju, kad vidaus pasaulis yra tarsi
kraštovaizdis. Čia, mūsų klinčių uolų kraš­
te, nesibaigia staigmenos. Puiku stovėti kal­
no viršūnėje ir aptikti iš po sunkių uolų
trykštantį šaltinį. Toks šaltinis turi ilgą tamsos ir ty­
los biografiją. Ji prasideda kalno širdyje, kurios nėra
regėjusi jokio žmogaus širdis. Staigmena su šaltiniu
analogiška mumyse pabundantiems pirmykščiams są­
monės ištekliams. Mumyse staiga ištrykšta nauja, švie­
žia versmė.
Kraštovaizdžio tyla slepia neaprėpiamą būtį. Vieta nė­
ra tik vietovė. Vieta yra sudėtinga individualybė. Jos
paviršių iš žolės ir akmenų audinio laimina lietus, vė­
jas ir šviesa. Sukaupęs visą dėmesį kraštovaizdis šven­
čia metų laikų apeigas, atsiduodamas deivės aistrai.
Kraštovaizdis yra pirmykštė tylioji sąmonės forma.
Kalnai —milžiniški medituotojai. Upės ir upeliai ro­
do savo balsą, jie —žemės džiaugsmo ir nevilties aša­
ros. Žemė yra pilna dvasios.
Plotinas „Eneadose“ kalba apie „sielų“ rūpinimąsi vi­
sata: „Tai yra viena viską mąstanti gyva būtybė, ap­
imanti visas gyvas būtybes, turinti sielą, vieną sielą,
kurios užtenka visiems jos nariams pagal dalyvavi­
mo laipsnį“.
Civilizacija prijaukino vietoves. Išlygino žemę, kad bū­
tų galima statyti namus ir miestus. Keliai, gatvės ir

96
 grindys dabar lygios, kad galėtume patogiai vaikščioti
ir keliauti* Paliktas ramybėje besikeičiantis kraštovaiz­
dis kviečiasi ištikimosios tylos būtį. Laikinų pramogų
ieškantys keliauninkai jo pirmapradiškumo nepaste­
bi. Žmonės pažįsta tik praeinančią naktį. Po krašto­
vaizdžio paviršiumi žemė gyvena amžinoje nakties
tamsybėje, pirmykščiame visos kūrinijos lopšyje.
Nieko keista, kad keltų pasaulyje šaltiniai buvo šventos
vietos. Į šaltinius žiūrėta kaip į ribą tarp gilesnio, tam­
saus nepažįstamo pasaulio ir išorinio pasaulio, pilno
šviesos ir formų. Senais laikais Airijos žemė buvo lai­
koma deivės kūnu. Šaltinius žmonės gerbė, nes jie buvo
angos, pro kurias išnerdavo dievai. Manannaan mac
Liras sakė: „Neįgis išminties tas, kas neatsigers iš šal­
tinio". Žmonės tebelanko šventus šaltinius iki šiol.
Jie apeina šaltinį keletą kartų pagal laikrodžio rodyk­
lę ir dažnai palieka apžadų aukas. Manoma, kad skir­
tingi šaltiniai turi skirtingą gydomąją galią.
Kai atsiveria šaltinis mąstyme, pasipila naujos galimy­
bės; tavyje atsiranda nuovoka ir paskatos, apie kurių
buvimą nė nenutuokei. Apie tokį atbudimą kalba ai­
rių rašytojas James'as Stephensas, kuris matė tik vie­
nintelę kliūtį —mūsų nepasirengimą. Mes dažnai esa­
me tremtiniai, palikti už turtingo mūsų sielos pa­
saulio tik todėl, kad esame nepasirengę. Mūsų už­
davinys —apvalyti širdis ir protus. Mums skirta tiek
daug grožio ir palaimos, kurie yra šalia, bet negali įei­
ti į mūsų gyvenimą, nes mes nepasirengę jų įsileisti.
Rankena yra vidinėje durų pusėje, ir tik mes galime ją

97
nuspausti. Dažniausiai esame nepasirengę, todėl bijo­
me, kad esam akli, ir neįvertiname savęs. Kai būsime
pasirengę, ateis palaiminimas. Tą akimirką širdies du­
rys taps dangaus vartais. Shakespeare’as tai gražiai pa-
V ,

sakė „Karaliuje Lyre“: Žmonės turi ištverti / savo mirti

net/ atėjimą čionai: / brandayra viskas.

PA KG1STI SAVO G 60 -
VADINASI, IŠLAISVINTI SIGLĄ
artais dvasinės programos mus nuveda to­
li nuo mūsų vidinio ryšio. Tampame per
daug priklausomi nuo psichologijos ir re­
ligijos programų bei metodų. Taip sten­
giamės išmokti būti, kad gyvenimas eina, o mes į patį
buvimą praktiškai nekreipiame dėmesio. Vienas iš
puikių keltų mąstymo bruožų yra spontaniškumas.
Spontaniškumas —viena didžiausių dvasios dovanų.
Būti spontaniškam reiškia pabėgti iš egonarvelio pa­
sitikint tuo, kas yra už savojo „aš“. Vienas pikčiau­
sių dvasinės priklausomybės priešų —tai ego. Ego ne­
atspindi tikrosios individualybės. Šis apgavikas ran­
dasi iš baimės, kad apsigintų. Egoyra apsauginis kiau­
tas, kuriuo pridengiame savo meilės jausmus. Jis at­
siranda dėl mūsų nedrąsumo, nesugebėjimo pasiti­
kėti Kitu ir gerbti savo kitoniškumą. Vienas didžiau­
sių konfliktų gyvenime kyla tarp ego ir sielos. Ego
bijo, nori konkuruoti, jaučia įtampą; tuo tarpu sielą

98
 daugiau vilioja staigmenos, spontaniškumas, tai, kas
nauja ir šviežia* Tikroji sielos būtis pilna humoro ir
ironijos, o ne pernelyg rimto požiūrio į save* Siela
vengia to, kas įkyru, nuobodu, to, kas kartojasi* Trykš­
tančio iš po kietos žemės plutos šaltinio vaizdas yra
puikus įvaizdis atsinaujinimo, kuris gali ištikti atvirą
išgyvenimui širdį.
Freudas ir Jungas nušvietė nepaprastą sielos sudėtin­
gumą. Žmogus nėra vienamatis. Sieloje —labirintas*
Tai, apie ką galvojame ir ko trokštame, dažnai prieš­
tarauja mūsų elgesiui. Mūsų veiksmus lemia pasą­
monėje plačiai išsikerojusios nepažįstamos jėgos*
Mumyse knibžda mitai apie žemę ir dievus* Suvo­
kiame, kad nejučia varomąja jėga tampa aklas mūsų
užsispyrimas. Pasijuntame taip dažnai grįžtą į tas pa­
čias tuščias vietas, menkinančias ir skurdinančias mū­
sų esmę. Iš pradžių psichinis aktyvumas yra nesą­
moningas; tai slaptų norų karalystė. Pasąmonė vei­
kia nuolat ir stipriai. Kiekvieno žmogaus gyvenimas
kyla iš šios vidinės tamsos ir su ja kovoja. Ji meta
tamsų, grėsmingą šešėlį ant visko, ką darome, galvo­
jame ar jaučiame. Esame žemės indai, pripildyti lo­
bių. Tačiau tie lobiai turi tamsesnių ir pavojinges­
nių pusių, nei leidžiame sau įsivaizduoti. Kai pasą­
monė išlaisvinama, tamsiosios jos jėgos paleidžia mus
iš kalėjimo. Išlaisvinimo darbas yra lėtas ir nenuspė­
jamas. Tačiau kaip tik prie jo slenksčio kiekvienas
individas tuo pat metu yra ir prižiūrėtojas, ir savo
paties keitimosi objektas. Šalia mūsų plačioji visuo­

99
menė veikia išoriškai, jos kolektyvinė akis nepažįsta
vidinio gyvenimo, ji matę tik tai, kas priklauso nuo
įvaizdžio, įspūdžio ir funkcijos.

DVASIAI PROGRAMOS
NGRA
ūsų laikais daugelį yra apėmusi dvasinių
programų manija. Tokios dvasinės progra­
mos linksta į grynai vienpusišką suprati­
mą. Dvasinis gyvenimas įsivaizduojamas
kaip kelionė, kur vienas etapas eina paskui kitą. Kiek­
vienas iš jų turi savo metodiką, trūkumus ir galimy­
bes. Tokia programa dažnai yra savitikslė. Ji nuteikia
mus prieš natūralų gyvenimą. Tokia programa gali
suardyti mūsų vienovę, atskirti nuo to, kas mums ar­
timiausia. Praeities atsisakoma, nes ji nesugrąžina­
ma, dabartis pasitelkiama kaip priemonė ateityje pa­
siekti tikslą, kuris pranašauja šventumą, integraciją
arba tobulybę. Kada laikas suvedamas į tiesinį judė­
jimą, jame nebelieka dabarties. Mokytojas Eckhar-
tas radikaliai keičia dvasinių programų supratimą.
Nors tai šiek tiek šokiruoja, tačiau atgaivina. Jei ir
būtų kokia dvasinė kelionė, ji būtų ketvirčio colio
ilgio ir daugelio mylių gylio. Tai būtų šuolis į tikro­
sios mūsų prigimties ir būties ritmą. Jų išmintis čia
tokia paguodžianti. Tam, kad galėtum tikrai pasi­
kalbėti su savo siela ir atskleisti dvasinio pasaulio pa-

ĮOO
 slaptis, nebereikia nuo savęs bėgti. Amžinumas yra
namuose, tavyje.
Amžinumo nėra kitur; jis netoliese. Nieko nėra arčiau
kaip amžinumas. Tai gerai perteikia laki keltiška fra­
zė: ta tir na n~ogar chul an ti —tir dlainn trina cheile, t. y.
„amžinosios jaunystės šalis —čia pat už namo, puiki
šalis, laisva pati savyje". Amžinasis pasaulis ir mir­
tingųjų pasaulis nėra lygiagretūs, veikiau susiliejan­
tys. Tai nusako keltų frazėfightefuaighte, t. y. „įaus­
tas ir susipynęs".
Už kasdienio gyvenimo fasado amžinoji lemtis mode­
liuoja mūsų dienas ir kelius. Žmogaus dvasios pabu­
dimas reiškia grįžimą namo. Tačiau, kad ir kaip būtų
keista, mūsų pripratimo jausmas dažnai prieš grįžimą
namo kovoja. Kai mums kas nors pažįstama, nebe-
gauname iš to energijos, aštrių pojūčių, nebepatiria-
me jaudulio. Hėgelis sakė: Dos Bekannte uberhaupt ist
darum, voeil es bekannt ist, nicht erkannt, t. y. „tai, kas
pažįstama, apskritai yra nepažinu kaip tik todėl, kad
pažįstama". Tai giliamintis sakinys. Už pažįstamos
išorės mūsų laukia nepažįstami dalykai. Tai liečia ir
mūsų namus, vietą, kur gyvename, ir tuos, su kuriais
gyvename. Draugystės ir savitarpio ryšiai labai nuken­
čia atbukdami nuo pernelyg artimos pažinties. Žmo­
gaus ar kraštovaizdžio paslaptį ir gaivališkumą mes
sumenkiname iki pažįstamo įvaizdžio išorės. Tačiau
tai, ką pažįstame, yra tik išorė. Artima pažintis lei­
džia mums prisijaukinti, kontroliuoti ir visiškai už­
miršti paslaptį. Mums pakanka paviršiaus įvaizdžio,

101
 o jo užmaskuoto įspūdingo, gaivališko kitoniškumo
šalinamės. Artima pažintis yra viena subtiliausių ir la­
biausiai paplitusių žmonių susvetimėjimo formų.
Pokalbių su P. A. Mendoza knygoje Kolumbijos rašy­
tojas Gabrielis Garcia Marquezas, paklaustas apie tris­
dešimties metų savitarpio santykius su žmona Mer­
cedes, pareiškė: „Aš ją taip gerai pažįstu, kad neturiu
nė menkiausio supratimo, kokia ji iš tikrųjų“. Mar-
quezui artima pažintis reiškia kvietimą patirti nuoty­
kį ir paslaptį. Ir atvirkščiai, kartais šalia esantys žmo­
nės mums taip gerai pažįstami, kad nutolsta, mūsų
nebedomina ir nebestebina. Artima pažintis pamažu
gali nutrūkti, kai dar bendraujame, tačiau tai nebėra
įdomu ir neteikia dvasinio peno.
Taip atsitinka ir mūsų santykyje su vieta. Prisimenu sa­
vo pirmąjį vakarą Tiubingene. Ten turėjau praleisti
daugiau negu ketverius metus studijuodamas Hegelį,
tačiau pirmąjį vakarą Tiubingenas man buvo visiškai
svetimas ir nepažįstamas. Prisimenu, kaip galvojau:
„Šįvakar labai atidžiai apžiūrėk Tiubingeną, nes to­
kio jo daugiau niekada nebepamatysi“. Ir tai buvo tiesa.
Po savaitės jau žinojau kelią į auditorijas, kur vyko
paskaitos ir seminarai, žinojau, kur yra valgykla ir bib­
lioteka. Kai suplanavau, kaip vaikščiosiu po šią sveti­
mą teritoriją, ji man tapo pažįstama ir netrukus jos
pačios aš tarytum nebemačiau.
Žmonėms sunku suprasti savo vidaus pasaulį, ypač kai
gyvenimas atrodo per daug pažįstamas. Sunku susta-
barėjusiame gyvenime rasti ką nors naujo, įdomaus ar

102
rizikingo. Tačiau viskas, ko reikia žemiškai kelionei,
jau yra mums duota. Taigi neryškiai apšviestas mūsų
dvasios pasaulis yra visiškai nepažįstamas. Su savo
blausia sielos šviesa turėtume susipažinti artimiau. Pir­
masis žingsnis, kad pabustum vidaus gyvenimui ir su­
žinotum perspektyvas, glūdi tavo vienatvės gelmėse —
tereikia įsivaizduoti, kad slapčiausios paslaptys ir ga­
limybės tau visiškai nepažįstamos. Nuspręsti save lai­
kyti pašaliniu asmeniu, ką tik įžengusiu į tavo gyveni­
mą, —tai išlaisvinantis pratimas. Tokia meditacija pa­
deda sugriauti viešpataujantį bukinantį pasitenkini­
mą savo žinojimu. Pamažu pradedi suvokti savo pa­
ties paslaptį ir kerus. Supranti esąs ne bejėgis apmiru-
sio gyvenimo šeimininkas, o veikiau laikinas svečias,
apdovanotas gėrybėmis ir galimybėmis, kokių nega­
lėtum nei sugalvoti, nei nusipelnyti.

KŪNAS - VIGNINTGLIAI
TAVO NAMAI
eista, kad žmogaus kūnas yra molis. Žmo­
guje susitinka keturi elementai. Jo molio
kūnas gyvena oro terpėje, o tame kūne pul­
suoja kraujo ugnis, mintis ir siela. Žmo­
gaus gyvenimo visą energiją neša subtilus vandens ele­
mento ratas. Mes atėjome iš žemės gelmių. Pagalvo­
kime apie tuos milijonus molio žemynų, kurie nieka­
da neturės galimybės palikti šį požemio pasaulį! Mo-

103
 lis niekada neįgaus formos, galinčios iškilti ir išreikšti
save šviesos pasaulyje, bet amžinai gyvens nepažįsta­
moje tamsybių karalystėje. Tuos dalykus keltai su­
pranta labai gražiai; jie tvirtina, kad požeminis pasau­
lis yra ne tamsos, o dvasios pasaulis. Pagal senąjį airių
tikėjimą keltų gentis Tuatha Dė Dannan, išvaryta iš
Airijos žemės, apsigyveno požeminiame pasaulyje. Iš
čia ji kontroliavo virš jos esančios žemės derlingumą.
Taigi, kai karūnuodavo karalių, jis simboliškai susi­
tuokdavo su deive. Jis valdė ir matomą kraštovaizdį —
žolę, medžius, pasėlius, —ir nematomą pasaulį po že­
me, kur viskas buvo įsišakniję. Ši pusiausvyra keltams
turėjo gyvybinę reikšmę, nes jie buvo kaimo žmonės,
žemdirbiai. Tokia mitologinė ir dvasinė perspektyva
darė didžiulį poveikį keltų pasąmonei jų požiūryje į
Airijos kraštovaizdį. Kraštovaizdis —tai ne tik mate­
rija, ne tik gamta, jis skleidžia švytėjimą. Kraštovaiz­
dis mistiškas. Kiekvienas laukas turi skirtingą pavadi­
nimą, kiekvienoje vietoje yra atsitikę kas nors skirtin­
ga. Kraštovaizdyje slypi tyli atmintis, būties pasakoji­
mas, joje niekas niekada nepražuvo, nebuvo užmiršta.
Tomo Murphy'io pjesėje „Gigli koncertas“ bevardis
žmogus nebeįstengia suvokti kraštovaizdžio ir taip
praranda ryšį su savimi.
Airiško kraštovaizdžio slaptingumas atsispindi įvairių
vietovių pasakojimuose ir legendose. Yra daugybė pa­
sakojimų apie dvasias ir šmėklas. Netoli mano namų
stebuklingas katinas dideliame lauke saugo auksą. Ran­
dame žavingą pasakojimų pynę apie dvasinio pasau­

104
 lio sandarą ir savarankiškumą. Iš šio požeminio pa­
saulio kilo žmogaus kūnas. Taigi molis tavo kūne įgi­
jo formą ir pavidalą, kurio anksčiau neturėjo. Ateiti į
šviesą tavo moliui yra nepaprastai didelė privilegija, o
sykiu ir didelė atsakomybė.
Tavo molio kūne išryškėja tokie dalykai, apie kuriuos
anksčiau nebuvo žinoma, kurie niekada neiškilo į die­
nos šviesą ir niekada nepasireikš kitame individe. Per­
frazuodami Heideggerio posakį „Žmogus —būties pie-
muo“, galėtume sakyti: „Žmogus —molio piemuo".
Tu atstovauji nepažįstamampasauliui, maldaujančiam,
kad jį išreikštum jo vardu. Dažnai tavo patirtas
džiaugsmas priklauso ne vien tavo paties biografijai,
bet ir moliui, iš kurio esi nulipdytas. Būna metas, kai
tarsi ant kraštovaizdžio užslinkęs rūkas tave apima
liūdesys. Tas liūdesys gana gilus ir tave paralyžiuoja.
Neteisinga būtų slopinti šį tave apėmusį jausmą. Ver­
čiau pripažinti, kad tas jausmas priklauso tavo kūnui,
o ne protui. Protingiausia leisti jam, kaip blogamorui,
išnykti —jis jau keliauja kitur. Mes taip lengvai pa­
mirštame, kad mūsų molis turi atmintį, ankstesnę už
protą, kad jis savarankiškai gyveno prieš įgydamas da­
bartinį pavidalą. Kad ir kokie atrodytume šiuolaikiš­
ki, vis tiek iš senų senovės išliekame broliai ir seserys
iš vieno molio. Kiekviename iš mūsų nušvinta skir­
tinga dalelė paslapties. Kad tikrai gyventum ir būtum
savimi, reikia ir kitų pirmykščio švytėjimo.
Iš esmės mes aiškiai priklausome gamtai. Kūnas tatai
žino ir trokšta tokios priklausomybės. Ji mums būtina

lO f
 tiek dvasiškai, tiek emociškai. Žmogaus kūnas žemėje
jaučiasi kaip namuose. Dėl mūsų tremties jausmo kalta
kažkokia į protą įlindusi rakštis. Ši įtampa tarp molio
ir proto yra bet kokios kūrybos šaltinis. Tai įtampa
mumyse tarp sena ir nauja, žinoma ir nežinoma. Toks
ritmas nesvetimas tik vaizduotei. Ji vienintelė gali iš-
vairuoti didingą akimirką, kai susiliečia šių skirtingų
vidaus jėgų ypatybės. Vaizduotė yra įsipareigojusi būti
visapusiškai teisinga. Kilus vidiniam konfliktui ji ne­
stos į vienąpusę ir neslopins bei neatmes kitos; ji steng­
sis, kad užsimegztų rimtas pokalbis, po kurio galėtų
rastis kas nors originalaus. Vaizduotė mėgsta simbo­
lius, nes pripažįsta, jog vidinį dieviškumą galima iš­
reikšti tik simboline forma. Simbolis niekada neatsi­
skleidžia iki galo. Jis žadina mintį kaip tik todėl, kad
gyvena prie tamsos slenksčio. Per vaizduotę siela ku­
ria ir konstruoja tavo patirties gilumą. Vaizduotė —
labiausiai gerbtinas vidaus pasaulio veidrodis.
Individualybė nebūtinai vieniša ar atsiskyrusi. Cicero­
nas yra taikliai pasakęs: Nunquam minus solus quamcum
solus (Niekada nesu mažiau vienas, negu tada, kai esu
vienas). Prie savo individualybės galima prisiderinti,
jei į ją žiūrėsi kaip į pirmykščio molio tikrąją išraišką
ar sakramentą. Sis vidinis molio jausmas gali paaiškė­
ti, kai pabunda tikra meilė ir draugystė. Jei gerai pa­
žintum mylimo žmogaus kūną, galėtum įsivaizduoti,
kur gulėjo jo ar jos molis prieš susiformuodamas į
„ją“ ar „jį“. Galėtum pajusti jo ar jos skirtingų molio
rūšių mišinį: gal dalis molio iš ramios paežerės, dalis

106
 iš vietų, kur gamta buvo neapsaugota ir vieniša, o dar
dalis iš nuošalių ir slaptų vietų. Mes niekada nežino­
me, kiek gamtos vietovių susitinka žmogaus kūne.
Kraštovaizdis nėra vien išorė, jis įsiskverbia į sielą.
Žmogaus būtis yra persmelkta kraštovaizdžio.
Šis gilus ir paslaptingas gamtos dalyvavimas ryškus žy­
maus mileziečių poeto Amairgeno eilėraštyje, kai jis
kalba tautos vardu, išlipęs į krantą valdyti krašto:

Aš —vėjas, dvelkiantis viršjūros,

Aš —vandenyno banga,
Aš —bangų ošimas,
Aš —septynių kovųjautis,
Aš —grifas ant uolų,
Aš —saulės spindulys,
Aš—gražiausias augalas,
Aš —šėmas kautynėse,
Aš —lašiša vandenyje,
Aš —ežeras lygumoje,
Aš —daugybė žinių,
Aš —ieties smaigalys mūšyje,
Aš —Dievas, užkūręs ugnįgalvoje.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

Manoma, kad tai pirmasis eilėraštis, sukurtas Airijoje.

Visi jo elementai paslaptingai asocijuojasi su anksty­
vąja airių literatūra. Čia nėra dualizmo. Viskas yra
viena. Šis senovinis eilėraštis užbėga už akių ir pakei­

107
 čia bejėgišką Descartes'o vienatvę: Cogito ergo sum
(Mąstau, vadinasi, esu). Amairgenui „esu“, nes visa
kita „yra“. Esu visame kame, o viskas yra manyje. Šis
didingas būties himnas bendrais bruožais nusako anam
tara išgyvenimo ontologinį gilumą ir vienybę.
Keltų pasaulis išugdė gilų individo sudėtingumo supra­
timą. Dažnai mumyse, ten, kur kyla konfliktas, yra
atminties molio skirtingų dalių susidūrimo vietos; čia
kartais energija būna nesuvaldyta, primityvi, grubi.
Mūsų molio prigimties pažinimas gali suteikti dau­
giau pirmykštės harmonijos. Gali mus grąžinti į pir­
mykštį ritmą, pagal kurį gyvenome, kol mūsų neper-
skyrė sąmonė. Tai vienas iš puikių pastebėjimų apie
sielą. Siela yra viduryje tarp to, kas priklauso orui ir
žemei. Tavo siela —tavo kūno ir proto tarpininkas; ji
priglaudžia juos abu ir laiko kartu. Šia pirmykšte pras­
me siela yra kūrybinga.

KŪNAS YRA SIGLOJG

urime išmokti pasitikėti nematoma savo
puse. Nematoma kūno ir proto pusė yra
siela. Vakarietiškas mąstymas teigė, kad
siela yra kūne. Buvo manoma, jog siela už­
daryta tam tikroje mūsų kūno vietelėje. Dažnai ją įsi­
vaizduodavo esant baltos spalvos. Kai žmogus mir­
davo, siela išskrisdavo, o tuščias kūnas susmukdavo.
Atrodo, kad ši sielos versija yra klaidinga. Iš tikrųjų

108
 ankstesnis požiūris į sielos ir kūno santykį neteisin­
gas. Kūnas yra sieloje. Siela apima daugiau negu kū­
nas ir tuo pat metu savyje talpina ir kūną, ir protą.
Tavo sielos antena jautresnė už proto ar tavo ego. Pa­
sitikėdami šiuo neaiškiu dydžiu, mes įgyjame naujos
žmogiškos patirties. Tačiau kad tai įvyktų, turime ne­
trukdyti; nereikia spartinti įvykių, antraip niekada ne-
atsidursime ten, kur mūsų vieta. Kuriant naujovę vei­
kia kažkokios pirmykštės jėgos. Tiesą sakant, tam,
kad išsiugdytume dvasinio individualumo pojūtį, rei­
kia labai nedaug. Vienas absoliučiai būtinas dalykas
yra tyla, kitas —vienatvė.
Vienatvė žmogaus sielai pats brangiausias dalykas. Ji
skiriasi nuo vienišumo. Kai esi vienišas, pradedi ašt­
riai suvokti savo paties atsiskyrimą. Vienatvė gali reikš­
ti grįžimą į savo giliausią esmę. Vienas iš puikių mums,
individams, dalykų yra mūsų nebendramatiškumas.
Kiekvienas žmogus turi kai ką išskirtinio, tai, ko ne­
turi joks kitas žmogus. Tai žavu ir baugu. Vadinasi,
nebereikia ieškoti išorėje mūsų vidujybei reikalingų
dalykų, nes juos turime patys. Trokštamų malonių
nerasime kitose vietose ar kituose žmonėse. Šias do­
vanas gali pasidovanoti tik pats. Jos čia pat, prie tavo
sielos židinio.

109
 NATURALUMAS - ŠVGNTA9
DALYKAI
akarų Airijoje daugelis namų turi atvirus
židinius. Žiemą, kai keliauji pas ką nors į
svečius, eini per nykų šaltą kraštą ir pa­
galiau atsiduri prie židinio, kur tave su­
tinka ugnies šiluma ir magija. Degančios durpės mena
senų senovę. Durpės gaunamos iš žemės, jose slypi
medžių, laukų ir seniai praėjusių laikų atmintis. Keis­
ta turėti namų aplinkoje degančią žemę. Man patin­
ka židinio įvaizdis, reiškiantis namus, šiltą vietą ir
sugrįžimą.
Toks švytintis ir šiltas židinys yra kiekvieno vidaus vie­
natvėje. Nors mintis apie pasąmonę yra labai gili ir
nuostabi, ji kartais atbaido žmonių norą grįžti prie
savo židinio. Mes neteisingai įsivaizduojame pasąmonę
tarsi rūsį, kur uždaryti visi mūsų užgniaužti jausmai
ir savigriova. Bijodami patys savęs, mes įsivaizduoja­
me, kad ten esama pabaisų. Yeatsas sako: „Leistis į
savo paties bedugnę reikia nutrūktgalviškos drąsos“.
Iš tikrųjų šie demonai nepaaiškina visos pasąmonės.
Pirmykštė sielos energija mūsų laukia su nuostabia
šiluma. Viena iš priežasčių, kodėl buvome atsiųsti į
žemę, yra būtinybė užmegzti ryšį su savimi, užmegzti
vidinę draugystę. Demonai mus persekios, jei jų bijo­
sime. Visuose klasikiniuose mituose demonai turi kon­
kretų pavidalą. Kovodamas su jais, herojus visada iš­
auga, pakyla į naują išradingumo ir šaltakraujiškumo

11 0
 lygmenį. Kiekvienas vidaus demonas turi brangią do­
vaną, kuri tave išgydys ir išlaisvins. Kad ją gautum,
privalai pamiršti savo baimę ir rizikuoti nepaisyda­
mas praradimų ir pasikeitimų, kurių per kiekvieną tokį
susidūrimą pasitaiko.
Keltai intuityviai suprato, kokia sudėtinga yra siela. Jie
tikėjo įvairiomis dievybėmis. Labiausiai gerbė dievą
Lughą —šviesos ir gabumų dievą. Su jo vardu siejama
senovinė šventė Lunasa. Žemės deivė buvo Anų, vai­
singumo motina. Keltai taip pat pripažino dievišką
blogio ir tamsos prigimtį. Karas turėjo tris deives-mo-
tinas: Morrigan, Nemain ir Badb. Senoviniame epe
„The Tain“ jų vaidmuo yra svarbiausias. Dievai ir dei­
vės visada buvo siejami su vieta. Medžiai, šaltiniai ir
upės buvo mėgstamos dievybių buveinės. Senovėje glo­
bojama daugybės dievų dvasia niekada nesijautė to­
kia izoliuota ir vieniša kaip šiais laikais. Keltai, vei­
kiami pagarbaus, atidaus dėmesio kraštovaizdžiui, pa­
sižymėjo intuityviu dvasingumu. Tai buvo gamtos dva­
singumas, uždegtas erotinio žemės užtaiso. Mūsų lai­
kais sielos pasveikimas atkuriant nutrukusį ryšį su
gamta yra gyvybiškai svarbus.
Teologiniu ar dvasiniu požiūriu šį visišką nuo visko
atsiribojimą galima suprasti kaip šventą sielos tuštu­
mą, kurios negalima užpildyti niekuo žemišku. Daž­
nai karštligiškai stengiamės ją užpildyti darbu, įsigy­
tu turtu, įsitikinimais, tačiau jie nuolat keičiasi. Jie
visada išsprunka, o mes liekame dar labiau pažeidžia­
mi ir nesaugūs. Ateina metas, kai supranti, kad šios
 kiaurymės nebeužkiši. Kol rimtai neįsiklausysi į tuš­
tumos balsą, liksi dvasios bėgliu, ieškančiu prieglobs­
čio tai šen, tai ten, amžinai skubančiu, be savo namų.
Būti natūraliam reiškia būti šventam; tačiau būti na­
tūraliam labai sunku. Būti natūraliam reiškia gyventi
pagal savo prigimtį. Jei gyvensi kitaip, sieksi to, kas
tau neskirta, nebeišgirsi savo paties paslaptie* šauks­
mo. Kai pripažįsti savo vienatvės integralumą ir įsi­
taisai jos paslaptyje, tavo santykiai su kitais tampa šil­
ti, įdomūs, kupini netikėtumų.
Dvasingumas įtartinas, jei tai tik vaistas numalšinti dva­
siniam alkiui. Toks dvasingumas kyla iš vienišumo
baimės. Jei savo vienatvę sutinki drąsiai, sužinai, kad
nereikia bijoti. Žodis nebijokiteBiblijoje kartojamas tris
šimtus šešiasdešimt šešis kartus. Iš tikrųjų tavo vie­
natvė tave sutinka šiltai. Kai tai supranti, dauguma
tavo gyvenimą lydinčių baimių išnyksta. Baimei din­
gus, vėl tampi pačiu savimi.

ŠOKANTIS PROTAS
ra daug skirtingų vienatvės rūšių. Yra kan­
čios vienatvė, kai vienišas eini per baisią
juodą tamsą. Žodžiai bejėgiai apsakyti ta­
vo skausmą; tai, ką sakai kitiems, taip toli­
ma ir taip skiriasi nuo tikrosios tavo kančios. Kiek­
vienam tenka patirti šį nykų laiką. Tautos sąmonė vi­
sada pripažino, kad tokiu metu reikia su savimi elgtis
ypač švelniai. Aš mėgstu įsivaizduoti javų lauką rude­
nį. Kai užeina vėjo šuorai, javai nestovi stati, jie nesi­
priešina vėjo jėgai; jei taip darytų, vėjas juos išrautų.
Ne. Javai vėjuje linguoja, žemai lankstosi. O kai vėjas
nurimsta, vėl atsitiesia, atgauna pusiausvyrą. Kitas pui­
kus pavyzdys —voras. Jis niekada nemezga tinklo tarp
dviejų tvirtų daiktų, pavyzdžiui, akmenų. Jei megztų,
jį suplėšytų vėjas. Voras instinktyviai tiesia tinklą tarp
dviejų žolės stiebelių. Kai ima pūsti vėjas, tinklas su
žole pasilenkia, o vėjui praūžus grįžta į pradinę padė­
tį, atgauna pusiausvyrą. Tai puikūs pavyzdžiai pro­
tui, besistengiančiam neprarasti dvasinės pusiausvy­
ros. Mes baisiai slegiame protą varžydami ar griežtin­
dami savo pažiūras ir įsitikinimus; taip prarandame
švelnumą bei lankstumą, kurie siejasi su prieglobsčio,
saugumo ir namų jutimu. Kartais geriausias būdas pa­
sirūpinti siela —tai sušvelninti savo pažiūras, susikris­
talizavusias ir įsitvirtinusias sąmonėje, nes jos tave at­
skiria nuo tavo paties gilumos ir grožio. Atrodo, kad
kūryba reikalauja tamtikros lanksčios įtampos. Turint
omeny muziką, čia galėtų būti naudingas smuiko įvaiz­
dis. Jei stygos įtemptos per daug ar yra per laisvos, jos
nutrūksta. Kai jos tinkamai suderintos, smuikas gali
ištverti didžiausią jėgą, juo galima groti garsiausią ir
švelniausią muziką.

113
 GROŽIS MėGSTA
APLGISTAS VIGTAS
ik vienatvėje gali atrasti savo paties grožį.
Dieviškasis Menininkas nė vieno nepasiun­
tė į pasaulį be tikro dieviško grožio švie­
sos. Šį grožį dažnai užgožia pilka kasdie­
nybė. Savo grožį aptiksi tik vienatvėje. Konemaroje,
kur yra daug žvejų kaimelių, sakoma: Isf attach ait a
gheobfdgliomach, t. y. „Tik netikėtoje ar apleistoje vie­
toje pagausi omarą“. Apleistuose vengiamos vienat­
vės plyšiuose ir kampuose rasi lobį, kurio visada ieš­
kojai kitur. Panašiai apie grožį yra sakęs Ezra Poun-
das; grožis vengia viešo blizgesio. Jis mėgsta susirasti
visų užmirštą ar apleistą vietą, nes žino, kad tik ten
sutiks šviesą, gerbiančią jo formą, orumą ir prigimtį.
Kiekviename žmoguje slypi didis grožis. Šiuolaikinę
kultūrą apsėdo kosmetinis tobulinimas. Grožis stan­
dartizuojamas; jis tapo dar vienu rinkos produktu.
Tikrąja prasme grožis yra sielos švytėjimas.
Sieloje yra žibintas, apšviečiantis tavo vienatvę. Vienat­
vė neturi jaustis vieniša. Ją gali pažadinti šviečianti
šiluma. Siela atperka ir pakeičia viską, nes ji —dieviš­
koji erdvė. Kai įsikursi savo vienatvėje ir patirsi visiš­
ką vienumą ir izoliaciją nuo aplinkos, suprasi, kad vie­
natvė iš esmės nėra nei vienišumas, nei tuštuma, o in­
tymumas ir prieglauda. Vienatvėje esi arčiau ryšio ir
giminystės esmės, nei gyvendamas visuomenės ar vie-
šą gyvenimą. Šiame etape didelis vienatvės draugas yra

114
 atmintis. Atminties derliaus pjūtis prasideda tada, kai
vienatvė subręsta. Tai glaustai nusakė Wordswortas,
prisimindamas narcizus: Dabar; kai ilgesys apninka/ ar
laukiu rytdienos su baimėjjie vėl man sielojesušvinta/ lyg
mano vienaties palaima. (Vertė Lionginas Pažūsis)
Tu pats, tavo įsitikinimai ir vaidmuo iš tikrųjų reiškia
strategiją ir taktiką, kaip ištverti kasdienybę. Kai lieki
vienas ar pabundi vidury nakties, iš tavo vidaus gali į
paviršių išplaukti tikrasis supratimas. Pajunti sieloje
slaptą pusiausvyrą. Keliaujant po savo vidaus pasaulį
ir pajutus dieviškumą, išoriniai atstumai išnyksta.
Paradoksalu, bet pasitikėjimas vidiniu ryšiu iš pagrin­
dų keičia išorinius tavo ryšius. Kol nepajusi bendrystės
savo vienatvėje, tol išorinis ilgesys neduos tau ramybės.
Žmogaus vidus yra ypač svetingas. Tai aiškina Moky­
tojas Eckhartas. Jis sako, kad sieloje yra vieta, kurios
negali paveikti nei erdvė, nei laikas, nei joks kūnišku­
mas. Tai amžinybės vieta mumyse. Būtų puiki dova­
na pačiam sau dažnai ten nueiti, pasisotinti, sustiprė­
ti, atsinaujinti. Labiausiai tau reikalingų dalykų kitur
nerasi. Jie—čia ir dabar tavo paties sieloje. Tikra drau­
gystė ir šventumas teikia galimybę dažnai lankyti sa­
vo vienatvės židinį; ši malonė skatina artintis prie ki­
tų, skendinčių palaimoje.

n f
 MINTYS - MU91Į
POJŪČIAI
es gauname gyvenimą žemėje laiko pavi­
dalu. Taigi mūsų lūkesčiai yra pagrįsti ir
turi kuriamąją galią. Jei savyje nesitiki ras­
ti nieko daugiau, kaip tik tai, kas tavyje
buvo užgniaužta, nedora ir gėdinga, arba tik neišsi­
pildžiusius troškimus, tavęs laukia vien tuštuma ir be­
viltiškumas. Jei nepažiūrėsi į savo vidaus pasaulį gera­
noriškai, niekada nieko ten ir nerasi. Tavo požiūris į
tikrovę yra galingiausia tavo gyvenimą kurianti jėga.
Iš esmės suvokimas yra tikrovė.
Fenomenologija atskleidė, kad visa, kas sąmoninga, bet
koks suvokimas yra suvokimas ko nors. Pasaulis nie­
kada nėra tiesiog šalia mūsų. Jį kuria mūsų intencio-
nalumas. Dažniausiai kuriame savo pasaulį natūraliai,
net patys nesuvokdami, kad tai darome kiekvieną aki­
mirką. Tikriausiai tokiu pat ritmu kuriamasis darbas
vyksta mūsų viduje. Intencionalumas kuria mūsų vi­
daus pasaulio kraštovaizdžius. Dabar turbūt laikas pa­
kalbėti apie sielos fenomenologiją. Siela kuria, for­
muoja ir užpildo mūsų vidaus gyvenimą. Suvokti as­
menybės esmę neįmanoma mechaniškai analizuojant.
Reikia įsiklausyti į sielą ir išreikšti jos išmintį poetine
ar mistine forma. Kyla pagunda pasinaudoti siela kaip
dar viena mūsų pavargusios ir išsekusios analitinės
energijos saugykla. Verta prisiminti, kad nuo seniau­
sių laikų siela buvo nenuspėjama, turtinga ir pavojin­

116
 ga kaip tik todėl, kad į ją žiūrėta kaip į dieviškumo
pradą mumyse. Jei atskirsime sielą nuo šventumo, ji
taps bereikšmiu šifru. Pažadinti sielą reiškia pasiekti
ribą, kur patirtis nusilenkia Kitoniškumo bauginan­
čiai ir užburiančiai paslapčiai / mysterium tremens etfas-
cinans/.
Tarp to, kaip mes žiūrime į tikrovę ir ką iš tikrųjų at­
randame, yra labai artimas ryšys. Jei išmoksi žvelgti į
save ir savo gyvenimą ramiai, kūrybingai ir smalsiai,
tave nuolat stebins, kiek daug jame atrasi. Kitaip ta­
riant, mes niekada nesutinkame nieko absoliutaus ar
gryno. Viską matome pro minties didinamąjį stiklą.
Ką iš tikrųjų atrasi, lemia tavo mąstymas. Apie tai taik­
liai yra pasakęs Mokytojas Eckhartas: „Mintys yra mū­
sų vidaus pojūčiai“. Žinome, kad susilpnėjus išorės
pojūčiams, mūsų pasaulis tuoj pat sumažėja. Jei blo­
gai matai, pasaulį aptraukia migla. Jei prastai girdi,
niūri tyla pakeičia tavo mylimo žmogaus balso muzi­
ką. Panašiai ir su mintimis: jei jos niūrios, žalingos ar
menkavertės, savo sieloje niekada nerasi nieko turtin­
go ar gražaus. Jei mintys yra mūsų vidaus pojūčiai ir
jei leidžiame savo mintims nuskursti ir nublankti, mū­
sų vidaus pasaulio turtai niekada mums neatsivers. Rei­
kia drąsiau duoti valią vaizduotei, kad geriau išvys­
tum ir įvertintum tai, kas sukurta.
Su savo vidaus pasauliu bendraujame per mintį. Jei tos
mintys nėra tavo paties, jos —antrarūšės. Kiekvienam
reikia išmokti savo sielos kalbą. Toje kalboje rasime
minties didinamąjį stiklą, kuris išryškina ir apšviečia
mūsų vidaus pasaulį. Dostojevskis sakė, kad daugelis
žmonių gyvena, bet niekada savyje neranda savęs. Jei
bijai vienatvės, jei pasitinki vienatvę su apgailėtinom
įsisenėjusiomis mintimis, niekada nepanirsi į savo pa­
ties vidaus gelmę. Svarbi tavo gyvenime augimo aki­
mirka prasideda tada, kai leidi, kad tave pažadintų
tai, kas tavyje yra šviesaus. Tada galbūt pirmą kartą
pamatai save tokį, koks esi iš tikro. Tavo buvimo že­
mėje paslapties negalima apriboti vien tavo vaidme­
niu, veiksmais ar įvaizdžiu. Esi amžinoji esmė; tai svar­
biausia priežastis, dėl ko esi čia. Kad galėtum suvokti
šią esmę, reikia siekti harmonijos su savo lemtimi ir
Apvaizda, kuri visada sergi tavo dienas ir kelius. Šis
savęs atradimo procesas nėra lengvas; jame būna kan­
čių, abejonių, nusivylimo. Tačiau neturime vengti sa­
vo visavertiškumo dėl to, kad mažiau skaudėtų.

ASKGTISKA VIGNATVG
sketiška vienatvė sunki. Pasitrauki iš pa­
saulio, kad galėtum aiškiau pamatyti, kas
esi, ką veiki, kur tave neša gyvenimas. Žmo­
nės, tvirtai tam pasiryžę, yra medituoto­
jai. Kai lankaisi kieno nors namuose, namo slenkstį,
duris gaubia čia vykusių pasisveikinimų ir atsisveiki­
nimų mieli prisiminimai. Kai lankaisi vienuolyne, ypač
kontempliaciniame, niekas prie durų tavęs nepasitin­
ka. Įeini, paskambini ir bendrauji su žmogumi pro

118
 grotas. Tai ypatingi namai, kuriuose gyvena vienatvės
paveldėtojai. Atsisakę žemiškųjų pagundų jie pasirin­
ko tremtį patalpoje, kur jų juslės nepatiria jokio
džiaugsmo.
Asketiškai vienatvei būtina tyla. Tyla yra viena iš di­
džiausių šiuolaikinės kultūros aukų. Gyvename kupi­
name įtampos ir akivaizdžios agresijos amžiuje; vis­
kas iškeliama į paviršių dėl sensacingo įvaizdžio. Įvaiz­
dis turi tokią galią, nes kultūra universaleja ir tampa
vienalytė. Pastoviai rezgant visokias pinkles, pasirinkti
įvaizdžiai tuoj pat gali įgauti universalumo. Galinga
šiuolaikinė griaunamoji industrija, visiškai ignoruo­
janti tai, kas gilu ir gyvena mumyse tyloje, veikia ne­
įtikimai subtiliai ir apskaičiuodama. Paviršutiniško
mūsų mąstymo nesiliauja vilioti įvaizdžių galia. Vyksta
grėsmingas viešinimas —žmonių gyvenimai visą laiką
yra iškeliami į paviršių. Išviešintas sielos vidaus pa­
saulis kenčia nuo viešpataujančios reklamos ir išori­
nės socialinės tikrovės. Tokia tremtis į išorę mus nu­
skurdina. Viena iš priežasčių, kodėl tiek daug žmo­
nių kenčia nuo streso, yra ne ta, kad jų veikla susijusi
su įtampa, o ta, kad per mažai laiko skiriama tylai.
Vaisinga vienatvė be tylos ir erdvės neįsivaizduojama.
Tyla yra^vienas iš aukštesnių slenksčių pasaulyje. Didelį
poveikį keltų dvasingumui turėjo Dykumų Tėvų dva­
singumas. Šių asketų mokytojas buvo tyla. Vienas bro­
liukas atėjo pas abatą Mozę Skėtė pasisemti išmin­
ties. O senasis vienuolis jam tarė: „Eik ir sėdėk savo
celėje. Tavo celė visko tave išmokys“. Keltų pasaulis

119
 visada pripažino tylą ir nežinomybę geriausiais ben-
drakelioniais žmogaus kelionėje. Susitikę keltai po­
kalbio pradžią ir pabaigą visada vainikuodavo palai­
minimais. Epe „Tain“ Eiverė gražiai laimina Kuchu-
liną. Ji sako: „Tebūnie palaimintas tavo kelias", iš­
vertus pažodžiui: „Aš važiuoju aplink tave sukdama
į dešinę". Tai reiškė saulės kryptį ir atnešdavo sėk­
mę. Iš keltų poezijos ir maldų galima jausti jų gilią
pagarbą tylai, iš kurios ir randasi žodžiai. Vienatvės
ir tylos perspektyva galingu rezonansu apvalydavo
ir sustiprindavo dviejų žmonių susitikimą anam ca~
ra atveju.
Iš esmės kalbą pasitinka didžioji tyla; visi žodžiai atei­
na iš tylos. Prasmingi, skambūs, gydantys ir viliojan­
tys žodžiai yra kupini asketiškos tylos. Kalba, nepri­
pažįstanti ryšio su tikrove, yra banali, tik nurodanti ir
grynai diskursyvinė. Poezijos kalba randasi iš tylos ir
į ją sugrįžta. Šiuolaikinėje kultūroje nukenčia pokal­
bis. Kai kalbiesi su žmonėmis, paprastai viskas, ką iš­
girsti, yra tik paviršutiniškas pasakojimas arba medi­
cinos naujienų katalogas. Gana graudu klausytis, kaip
žmonės apibūdina save pagal programą, į kurią jie įsi­
traukę, arba pagal veiklą, kurią diktuoja tik užima­
mos pareigos. Kiekvienas žmogus kasdien turėtų atsi­
verti naujoms mintims ir netikėtiems jausmams. Ta­
čiau kaip dažnai susidūrę su visuomene, turinčia įpras­
tus savivokos būdus, jie yra nepageidaujami ir neran­
da raiškos. Labai liūdna prisiminus faktą, kad svar­
biausieji paveldėti dalykai mus pasiekė prasmingų po­

120
kalbių tiltais. Keltų literatūros tradicijos iš pradžių
buvo žodinės. Pasakojimai, eilės ir maldos ilgus am­
žius gyveno žmonių balsuose ir atmintyje. Juos iš­
mokdavo mintinai. Toks gausus atminties derlius pa­
dėdavo poetizuoti suvokimą ir pokalbį. Nedalyvau­
jant atminčiai, pokalbis ima kartotis, jis darosi pavir­
šutiniškas ir nereikalingas. Suvokimas esti giliausias,
kai jame dalyvauja atmintis ir patirtis. Jų dėka pokal­
bis virsta tikru išsiaiškinimu. Tikrame pokalbyje sly­
pi nenuspėjamumas, pavojus ir rezonansas; jis gali pa­
krypti bet kuria linkme ir nuolat susiduria su kuo nors
netikėtu, nepažįstamu. Tikras pokalbis nėra paskiro
ego darinys, jis kuria bendruomenę. Daugelis šiuolai­
kinių mūsų oratorių kaip vorai atkakliai rezga kalbos
tinklą, patys būdami nuošaliai. Panašūs mūsų trum­
pai išberti monologai tik didina susvetimėjimą. Mums
neužtenka kantrybės tylai, iš kurios išnyra žodžiai, arba
tylai tarp žodžių ir juose pačiuose. Kada pamirštame
tylą arba nekreipiame į ją dėmesio, mūsų pasaulis ne­
tenka savo paslaptingumo ir subtilumo. Nebemoka­
me kalbėtis su mirusiaisiais ar nesančiais.

TYLA - DIGVIŠKUMO SGS6

yla yra dieviškumo sesuo. Mokytojas Ec-
khartas sakė, kad niekas nėra taip panašu į
Dievą kaip tyla. Tyla puiki sielos draugė;
ji atidengia vienatvės lobius. Tokią vidaus
 tylą labai sunku pasiekti. Kad ji imtų veikti tavo nau­
dai, privalai jai suteikti erdvės. Tam tikra prasme vi­
sas gydomųjų, psichologinių ar dvasinių programų ar­
senalas ir žodynas tau nereikalingas. Jei pasitiki savo
vienatve ir jei su ja šieji savo lūkesčius, viskas, ką rei­
kia sužinoti, bus tau atskleista. Štai keletas nuostabių
eilučių iš prancūzų poeto Renė Charo kūrybos: „In­
tensyvumas yra tylus, ne toks koks jo įvaizdis. Man
patinka viskas, kas akinamai spindi ir kartu pabrėžia
manyje tamsą". Čia tylos įvaizdis yra jėga, atverianti
slaptas gelmes.
Vienas iš tikros draugystės uždavinių yra supratingai
ir užjaučiamai įsiklausyti į slaptą tylą. Dažnai pa­
slaptys nepasakomos žodžiais, jos slypi tyloje tarp
žodžių arba gilumoj, kur nugrimzdę nesakomi vie­
nas kitam dalykai. Šiuolaikiniame gyvenime labai
skubama reikštis. Kartais tai, ką sakome, yra pavir­
šutiniška, daug kartų girdėta. Norėtųsi didesnio pa­
kantumo tylai, tai vaisingai tylai, kurioje glūdi ge­
riausiai adiepiančios kalbos šaltinis. Apie dviejų žmo­
nių draugystės tvirtumą ir esmę galima spręsti iš to,
kaip jie tyli/
Kai susidraugauji su savo vidaus tyla, vienas iš pirmųjų
pastebėtų dalykų yra tavo paviršutiniško mąstymo
tauškalai. Tai atpažinus, tyla darosi gilesnė. Iškyla skir­
tumas tarp susikurto įvaizdžio ir tikrosios prigimties.
Daugelis mūsų dvasinių prieštaravimų neturi nieko
bendra su tikrąja mūsų prigimtimi; jie veikiau susiję
su mūsų kuriamu apgaulingu tuščių paviršių pasauliu.

IfiS
 Tada įsitraukiame į tokių išorinių įvaizdžių ir jų san­
tykių konstravimą; tuo tarpu mūsų tikroji prigimtis
lieka apleista.

ŠIRDYJG TGLPA MINIA

ndividualybė niekada nėra paprasta ar vie-
namatė. Dažnai atrodo, kad vienoje širdy­
je telpa minia. Graikai tikėjo, jog naktį sap­
nuojant asmenys, regėti sapne, išeina iš ta­
vo kūno į pasaulį ieškoti nuotykių, o paskui, prieš tau
pabundant, sugrįžta. Giliausiame žmogaus širdies lyg­
menyje nėra paskiro savojo aš. Giliai viduje yra visa
galerija skirtingų aš. Kiekvienas jų reiškia skirtingą tavo
prigimties dalį. Kartais jie susipriešina ir susipyksta.
Susidūrus su tokiais prieštaravimais išoriniame lyg­
menyje, gali prasidėti ilgalaikė vidinė nesantaika, kuri
persekios tave visą gyvenimą. Dažnai sutinkame žmo­
nių, skaudžiai draskomų prieštaravimų. Jie visą laiką
gyvena taip, tarytum kariautų, jie niekada nesugeba
nusileisti giliau į giminystės centrą, kur dvi jėgos yra
ne priešai, o tik vienos ir tos pačios bendrystės dvi
skirtingos pusės.
Tikrovėje mes negalime įkūnyti tos daugybės savojo aš,
su kuriuo susiduriame giliausių meditacijų metu. Ta­
čiau nežinant apie šią daugybę „aš“, mūsų egzistenci­
ja labai sumenksta, vartai į paslaptį užsidaro. Čia tu­
rime omenyje vaizduotę ir jos turtus; mes per dažnai

1*3
 ją nuvertiname, paversdami tik kokios nors proble­
mos sprendimo įrankiu.
Reikia ugdyti naują supratimą apie asmenybės komp­
leksiškumą. Trūksta mąstymo modelių ar pavyzdžių,
kurie teisingai ir tinkamai jį atitiktų. Suvokę savo kom­
pleksiškumą žmonės išsigąsta ir, vadovaudamiesi įsi­
galėjusiomis normomis, spraudžia savo didelį ir tur­
tingą vidaus peizažą į standartinius rėmus. Jie sten­
giasi prisitaikyti. Sutinka į tuos rėmus sutilpti ir nu­
stoja būti gyvomis esybėmis net patys sau.

PRIGŠTARAVIMAI - TURTAS
iena iš įdomiausių sudėtingumo formų yra
prieštaravimas. Turime išmokti suprasti,
kad prieštaravimas —kūrybinė sielos jėga.
Nuo Aristotelio laikų vakarietiškas mąs­
tymas atmetė prieštaravimą kaip neįmanomą ir todėl
neteisingą bei nelogišką. Tik Hegeliui užteko mąsty­
mo subtilumo, vaizduotės ir geranoriškumo pripažinti,
kad prieštaravimas yra sudėtingas augimo šaltinis, kuris
nesitenkina vien tiesiniu vystymusi, o pažadina patir­
ties energijų visumą. Jų vidinio polilogo audros ir kon­
fliktai, o ne vienų įvaizdžių, paviršių ar sistemų keiti­
mas kitais, kuriuos taip dažnai priimame tarsi pasi­
keitimą, ir yra esminio pokyčio šaltiniai. Tokia per­
spektyva atveria sudėtingesnę tiesos sampratą, reika­
laujančią autentiškumo etikos, kuri įtraukia ir peržen-

124
 gia vien tik elementarius nuoširdžius ketinimus* Kad
suprastume vidinius savo prieštaravimus, mums rei­
kia daugiau kantrybės, reikia leisti skirtingiems jų as­
pektams užmegzti su mumis pokalbį. Prieštaravime
slypi šviesa ir vitališka energija. Kur energija —ten
gyvybė ir augimas. Asketiška vienatvė leis tavo prieš­
taravimams aiškiai pasirodyti visa jėga. Jei liksi šiai
energijai ištikimas, pamažu pajusi harmoniją, esančią
giliau negu prieštaravimai. Tai suteiks tau drąsos pa­
nagrinėti savo gyvenimo prasmę, pavojus ir tamsią­
sias gyvenimo puses.
Baisu pagalvoti, kaip laikomės įsikibę to, kas mus ver­
čia kentėti. Mūsų skauduliai tampa iškreipto pasiten­
kinimo šaltiniu ir patvirtina mūsų tapatybę. Mes ne­
norime išgyti, nes tai reikštų, kad reikės susidurti su
nežinomybe. Dažnai atrodo, kad esame įpratę prie
pragaištingo neigimo. Paprastai negatyvumu laikome
paviršinio prieštaravimo formą. Jei savo vargus išlai­
kome šiame lygmenyje, sustabdome iš pradžių baugi­
nantį, galiausiai atperkantį ir gydantį atsimainymą, ku­
ris vyksta dalyvaujant vidiniams mūsų prieštaravi­
mams. Tai, ką laikėme negatyvumu, reikia įvertinti iš
naujo. Rilke sakydavo, kad sunkumas yra didžiausias
sielos draugas. Mūsų gyvenimas neišmatuojamai pra­
turtėtų, jei galėtume sutikti negatyvius dalykus taip
svetingai, kaip sutinkame džiaugsmingus ir malonius.
Vengdami negatyvumo tik skatiname jį kartotis. Tu­
rime jį suprasti ir priimti kitaip. Negatyvumas yra vie­
nas iš artimiausių tavo likimo draugų. Jis turi tau rei­

12 *
 kalingos svarbios energijos, kurios kitur negalėsi ras­
ti*Tai geriausiai paaiškina menas. Mene yra daug ne­
gatyvumo užuominų, kur padedamas vaizduotės gali
tapti jų liudytoju. Meninis išgyvenimas gali tau padė­
ti susidraugauti su negatyvumu. Kai stovi prieš Kan-
dinskio paveikslą, įžengi į spalvų šventovę, kur prieš­
taravimų liturgija yra iškalbinga ir nuostabi. Kai klau­
saisi Martha’os Argerich, grojančios Rachmaninovo
„Trečiąjį“, išgyveni išsilaisvinimąprieštaringų jėgų, ku­
rios kiekvieną akimirką bando didingą jas laikančią
formos simetriją ir jai grasina.
Jei pripažįsti, kad negatyvumas nėra tik griaunantis, te­
lieka su juo susidraugauti. Dažnai atrodo, kad mora­
lė —augimo priešas. Mes suprantame moralės taisyk­
les tarsi pareigų ir nurodymų sielai sąrašą. Tačiau švie­
siausi moralės filosofijos protai teigia, kad šios tai­
syklės yra tik gairės, įspėjančios mus apie sudėtingas
slaptas vertybes, kurios priklauso nuo mūsų sprendi­
mų. Moralės taisyklės mus skatina elgtis dorai, su
užuojauta, teisingai. Jos niekada negali būti griežtai
apibrėžtos jau vien dėl to, kad kiekvienas žmogus ir
situacija yra skirtingi. Kai pastebime ką nors amora­
laus, paprastai stengiamės būti sau griežti ir morali­
nės chirurgijos būdu tai pašalinti. Taip elgdamiesi tik
neleidžiame pastebėtai ydai reikštis išoriškai. Tik pa­
tvirtiname neigiamą požiūrį į save ir neatsižvelgiame į
galimybę tobulėti. Sieloje yra keistas paradoksas: jei
bandai savo ydos išvengti ar ją pašalinti, ji tave perse­
kios. Iš tikrųjų vienintelis efektyvus būdas nusimesti

126
 jos naštą —ją pakeisti kuo nors kūrybišku, teigiamu,
naudingu savo asmenybei*
Vienas iš negatyvumo teigiamų bruožų —jo teisingu­
mas* Negatyvumas nemeluoja* Jis aiškiai pasako, kur
tu, užuot dalyvavęs būtyje, puoselėji nebūtį. Atsidū­
rus vienatvėje, negatyvumas prisistato pirmiausia* Niet­
zsche sakė, kad viena iš laimingiausių jo gyvenimo
dienų buvo ta, kai jis perkrikštijo savo ydas į dorybes*
Tokio krikšto metu užuot atsikratęs iš pirmo žvilgs­
nio nepageidautinų savybių, sugrąžini jas į savo gyve­
nimo vienovę. Tai lėtas ir sunkus savęs taisymo dar­
bas. Kiekvieno žmogaus širdyje gyvuoja tam tikros
nepageidautinos, varginančios neigiamos savybės. Vie­
na iš tavo šventų pareigų yra palenkti jas gerumu. Tam
tikra prasme savo ydoms esi kviečiamas būti mylinčiu
tėvu* Pamažu tavo gerumas ištirpdys negatyvumą, su­
mažins baimę ir padės joms pamatyti, kad tavo siela
yra namai, kuriuose nėra teisiama ar karšdigiškai trokš­
tama, kad asmenybė būtų griežtai apibrėžta* Negaty­
vumas mums atrodo toks baisus būtent todėl, kad
kviečia mokytis užuojautos meno, kviečia mus tapti
didesnius, o mūsų menkas protas tam labai priešinasi*
Tavo svajonė yra tavo namai su daugybe kambarių,
kuriuose tilptų gaivalingas tavo dieviškumas. Tokia
integracija gerbia mumyse gyvenančią daugybę „aš“.
Ji neverčia jų dirbtinai vienytis, o leidžia jungtis į vi­
sumą, kai kiekvienas „aš“ įlieja savo skirtingumą ir
praturtina harmoniją*
Toks savęs taisymas skatina rizikuoti ir būti geram ne

12 7
 tik vidumi, bet ir išoriškai, su kitais žmonėmis. Tai
galbūt nelengvas dalykas, apie kurį kalbėjo Jėzus, ra­
gindamas: „Mylėkite savo priešus". Pasirinkdami sa­
vo „priešus", turėtume būti atsargūs. Pažadinta siela
turėtų rasti tik vertus „priešus", kurie atskleistų nei­
giamas savo puses ir mestų iššūkį tavo galimybėms.
Išmokti mylėti savo priešus reiškia nusipelnyti laisvę,
kurios nepasiekia apmaudas ir grasinimai.

SIGLA DIGVINA VIGNOVę

ai nusprendi praktikuoti vidinį svetingu­
mą, savigrauža liaujasi kankinti. Apleisti,
pamiršti tavo neigiami „aš" įsilieja į ne­
priekaištingą vienovę. Siela yra išmintinga
ir subtili; ji pripažįsta, kad vienovė puoselėja ryšį. Sie­
la garbina vienovę. Ką tu atskiri, siela sujungia. Kai
patirtis didėja ir gilėja, tavo atmintis praturtėja ir tampa
sudėtingesnė. Tavo siela yra atminties žynė; ji išren­
ka, atsijoja ir surenka praėjusias dienas iki dabarties.
Ši atsiminiau liturgija vyksta visada. Žmogaus vie­
natvė turtinga ir be galo kūrybinga.
Gamtos vienatvė daugiausia tyli. Ją labai gražiai nusako
senoji airių išmintis: Castar na daoine ar a cheile ach m
chastar na sleihhte ar a cheile—„Kalnas su kalnu nesusi­
eina, bet žmogus su žmogumi visada gali susitikti".
Keista, kad du kalnai gali stūksoti vienas šalia kito
milijonus metų, o pasislinkti arčiau vienas prie kito

128
 negali. Tuo tarpu du nepažįstami žmonės gali nusi­
leisti nuo tų kalnų, susitikti slėnyje ir pasidalyti savo
vidaus pasauliais. Gamta tikriausiai jaučiasi labai vie­
niša dėl to, kad tokio ryšio nėra.
Žmogaus akiai pasigėrėjimą teikia vandenynas. Jo pa­
krantė —tai iškalbingas teatras. Kai susipainioja min­
tys, puiku vaikščioti pakrante, įsileisti į save vandeny­
no ritmą. Vandenynas atpainioja susiraizgiusias min­
tis. Viskas adėgsta, grįžta į savo vėžes. Apgaulingų
nesutarimų žaizdos užsitraukia, sumažėja ir užgyja.
Tačiau pats vandenynas to niekada nemato. Net švie­
sa, įgalinanti mus viską matyti, pati nemato; šviesa
yra akla. Haydno „Pasaulio sukūrimas“ teigia, kad mo­
ters ir vyro pašaukimas —baigti kūrimą ir švęsti.
Mūsų vienatvė kitokia. Priešingai nei gamtos ir gyvūnų
pasaulyje, žmogaus prote įtaisytas veidrodis. Tas veid­
rodis surenka visus atspindžius. Žmogaus vienatvė to­
kia nevienatviška. Tikroje žmogaus vienatvėje daug
giminystės ir įtampos. Įžengęs į savo vienatvę atsiduri
visų ir visko draugijoje. Jei karštligiškai veržiesi iš­
orėn, ieškodamas prieglobsčio išoriniame savo vaid­
menyje ar įvaizdyje, keliauji į tremtį. Kai kantriai ir
tyliai grįžti į save namo, atrandi santarvę ir savo vietą.
Niekas, išskyrus tave patį, negali pajusti tavo vienatvėje
slypinčios amžinybės ir gelmių. Tai liūdna. Pajusti
savyje amžinybę galima tik susidūrus su savo baimė­
mis ir jas įveikiant. Tikras vienatvės elementas vienat­
vėje yra baimė. Niekas kitas negali įsigauti į tavo vi­
daus pasaulį, tik tu pats esi jo vartininkas ir vartai.

įaę
 Niekas kitas negali matyti pasaulio taip, kaip tu jį
matai. Niekas kitas negali jausti tavo gyvenimo taip,
kaip tu jauti. Taigi neįmanoma palyginti dviejų žmo­
nių, nes kiekvienas stovi ant tokio skirtingo pagrin­
do. Kada lygini save su kitais, prisišauki į savo są­
monę pavydą; jis gali būti pavojingas svečias. Paža­
dintame arba dvasingame gyvenime didelę įtampą vi­
sada kelia ieškojimas jo unikalios kalbos, suvokimo
ir ryšio ritmo. Pastovi ištikimybė savo gyvenimui rei­
kalauja atsidavimo ir įžvalgumo, kurį nuolat reikia at­
naujinti.
Jei bandysi žvelgti į save kitų akimis, viską matysi iš­
kreiptai; tavo paties šviesa ir grožis praras ryškumą,
atrodys nevykę ir bjaurūs. Tavo vidaus grožio pajuti­
mas turi išlikti labai asmeniškas. Paslaptingumas ir
šventumas —broliai. Mūsų laikai kenčia praradę šven­
tumo jausmą, nes visiškai išnyko pagarba paslapčiai.
Vienas didžiausių asmeninio gyvenimo kenkėjų yra
šiuolaikinės informacijos pateikimas. Tam, kas mu­
myse slapta ir gilu, reikia suteikti prieglobstį. Štai ko­
dėl šiuolaikinis pasaulis taip trokšta sielos kalbos. Siela
yra drovi. Sielos kalbos troškulys rodo, kad ji buvo
priversta pasitraukti į nuošalias vietas, nes tik ten gali
išsaugoti savo pavidalą ir ritmą. Šiuolaikinis pasaulis,
skelbdamas savarankiškumo doktriną, išsižadėjo sie­
los ir privertė ją, nustumtą į pakraštį, vargingai tęsti
savo egzistenciją.
Galbūt vienas iš būdų vėl susijungti su giluminiu sielos
gyvenimu yra susigrąžinti sielos drovumo sampratą.

130
Nors drovumas pačiam žmogui nėra lengvas dalykas,
tas jo bruožas patrauklus. Nietzsche duoda netikėtą
patarimą sakydamas, kad jei nori, jog tavimi susido­
mėtų, reikia parausti. Drovumo vertė, jo paslaptis ir
rezervai arogantiškamlabai šiuolaikiško susitikimo be­
tarpiškumui yra svetimi. Jei norime susijungti su savo
vidaus gyvenimu, turime išmokti nesikreipti į savo sielą
tiesiogiai ar priešiškai. Kitaip sakant, moderniosios
psichologijos ir dvasingumo neoninė sąmonė visada
mus paliks dvasiniame skurde.

PASITIKSIMAS SIGLA
aime išmoksti gerbti gamtą, ypač jos po­
žemio tamsybių išmintį. Kai pavasarį beri
sėklą, ją atiduodi dirvos tamsai. Dirva at­
lieka savo darbą. Negerai kištis į jos tam­
sos ritmą ir išmintį. Antradienį pasodini kelias vagas
bulvių ir džiaugiesi. O trečiadienį sutinki ką nors, kas
sako, kad pasodinai bulves per tankiai, kad bus pras­
tas derlius. Vėl iškasi bulves ir pasodini rečiau. Kitą
pirmadienį sutinki agronomą, kuris pareiškia, kad šią
bulvių sėklą reikia sodinti tankiai. Iškasi bulves vėl ir
pasodini tankiau. Jei amžinai darže rausiesi, neleisi
niekam užaugti. Mūsų alkaname moderniame pasau­
lyje žmonės visada rausia savo širdies molį. Jiems šauna
į galvą nauja mintis, naujas planas, naujas sindromas,
aiškinantis, kodėl jie yra tokie, kokie yra. Prisimena
 senus laikus, kurie vėl atveria žaizdą. Jie atkakliai krapš­
to ir krapšto nuo savo širdžių molį. Gamtoje mes ne­
matome, kad, pavyzdžiui, medžiai imtųsi nagrinėti sa­
vo šaknų sistemos ar akmenuoto pasaulio, pro kurį
turi prasibrauti stiebdamiesi į šviesą, gydomąją svar­
bą. Kiekvienas medis tuo pat metu auga dviem kryp­
timis: į tamsą ir į šviesą su tiek šakų ir šaknų, kiek
reikia, kad išsipildytų gaivališki jo troškimai.
Neigiama savianalizė kenkia sielai. Žmonės joje įklimps­
ta ilgam ir, kad ir kaip būtų keista, ji neleidžia jiems
pasikeisti. Protingiausia yra leisti sielai slaptai darbuo­
tis tamsiojoje tavo gyvenimo pusėje. Ilgą laiką gali ne­
pastebėti jokio krustelėjimo. Gali pajusti tik mažytę
užuominą, kad tavyje kažkas auga, bet tos užuominos
pakanka. Turėtume būti ja patenkinti. Nušviestas
skurdžios savianalizės šviesos, nepamatysi to, kas glūdi
sielos gelmėse. Vidaus pasaulis lengvai neatsiskleidžia.
Galbūt analizė yra netinkamas metodas priartėti prie
mūsų vidaus tamsos.
Visi turime žaizdų; jomis reikia rūpintis, kad užgytų.
Čia tiktų Hėgelio frazė: Die Wunden dės Geites heilen,
ohne dus Narben bleiben —„Sielos žaizdos užgyja nepa­
likdamos ra^dų“. Kiekvieną žaizdą galima užgydyti,
bet gydymas vyksta netiesiogiai, tamsiojoje mūsų pri­
gimties pusėje, nepasiduodančioje analizei. Turime rū­
pestingai išsiaiškinti, kur esame sužaloti, paskui pa­
prašyti savo sielą jos nakties pasaulyje užgydyti su­
žeistus audinius, mus atnaujinti ir sugrąžinti į vieno­
vę. Prisiartinus prie savo skaudulių netiesiogiai ir švel­

132
niai, jie užgis. Kūrybingas laukimas ir tikėjimas su­
teiks gydomąją bei atsinaujinimo galią. Jei sugebėtum
pasitikėti savo siela, gautum visas reikalingas malo­
nes. Pats gyvenimas yra didysis sakramentas, per kurį
mes sužeidžiami ir pagydomi. Jei išgyvensime viską,
gyvenimas mūsų neapvils.

NGVISAVGRTIS 6YVGNIMAS -
VIGNA IŠ SUNKIAUSIU
NUODGMIM
agal vakarietišką tradiciją mus daug mokė
apie prigimties netobulumą, apie nuodė­
mės kilmę, bet niekada nesakė, kad viena
didžiausių nuodėmių yra nevisavertis gy­
venimas. Mes ateiname į pasaulį tam, kad išgyventu­
me viską, kas pabunda mumyse, viską, kas mums nu­
tinka. Liūdna stovėti šalia gulinčio mirties patale žmo­
gaus, kurio širdis kupina sielvarto; liūdna klausytis,
kaip jam trūksta dar vienų metų padaryti tai, apie ką
jis visą gyvenimą svajojo, bet tarėsi negalįs padaryti,
kol neišeis į pensiją. Savo širdies troškimą jis vis ati­
dėliojo. Daugelis žmonių negyvena taip, kaip norėtų.
Daug dalykų, kurie jiems neleidžia gyventi taip, kaip
skyrė lemtis, yra apgaulingi. Jie tik įsivaizduojami. Iš
tiesų tai nėra rimtos kliūtys. Niekada neturėtume leisti,
kad baimė ar tai, jog apvilsime kitų lūkesčius, taptų
kliūtimi mūsų likimo kelyje.

153
Mums labai pasisekė, kad dar turime laiko. Turime tik
vieną gyvenimą ir gėda jį varžyti baime ir netikromis
kliūtimis. Irenaeusas, nuostabus filosofas ir teologas,
antrajame amžiuje sakė: „Dievo garbė yra žmogus, gy­
venantis visavertį gyvenimą“. Malonu įsivaizduoti, kad
tikrasis dieviškumas yra būtis, kurioje grožis, kūryba,
vienovė, tamsa ir negatyvumas sudaro harmoniją. Die­
viškasis pradas turi kūrybinės jėgos ir instinktą gy­
venti visavertį gyvenimą. Jei leisi veikti savo prigim­
čiai, viskas klostysis sklandžiai. Jei gyvensi taip, kaip
tau patinka, rasi prieglobstį ir palaimą. Kartais didy­
sis palaimos alkis mūsų viduje ir aplinkui kyla dėl to,
kad gyvename ne taip, kaip norime, o taip, kaip iš
mūsų tikimasi. Mes prarandame ritmą, kuris slapčia
ženklina ir nušviečia mūsų prigimtį.
Kiekvienos sielos pavidalas yra skirtingas. Kiekvienam
žmogui skirta nežinoma dalia. Kai stengiesi pakar­
toti tai, ką darė kiti, arba įsisprausti į iš anksto su­
galvotą modelį, išduodi savo individualybę. Reikia
grįžti į vidinę savo vienatvę ir vėl susirasti svajonę,
slypinčią sielos gelmėse. Ją reikia pajusti taip, kaip
su nuostaba pajunta vaikas, stovintis prie atradimo
slenksčio. Kai vėl virstame vaikais, įžengiame į ma­
lonių galimybių pasaulį. Taip dažniau atsiduriame
ten, kur lengva, džiugu ir šventiška. Įsivaizduojama
našta nukrinta. Gyvename pagal savo ritmą. Pamažu
kūniškasis mūsų pavidalas išmoksta gražiai vaikščioti
po šią didingą žemę.

134
 o fe n a to ė s paLafrafnfraas

Kad tugyvenime pažintum savo sielos esatį,

Josgalią ir šviesą.
Kad suprastum, jog visada esi ne vienas, o drauge su
Siela, kuri savo šviesa ir artimu ryšiu sieja tave su
Visatos ritmu.
Kadjaustum pagarbą savopaties individualumui ir
Išskirtinumui.
Kad suprastum savo sielos
Unikalumą
Ir savoypatingą paskirtį čia, ir tai,
Kad už tavogyvenimo išorės vyksta
Kažkas gražaus, gero ir amžino.
Kad išmoktum žiūrėti į save su tokiu
Pasigėrėjimu, pasididžiavimu ir viltimi,
Su kokiu žiūri į tave Dievas
Kiekvieną akimirką.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

133
 4 sk^Rfas. DaRBas — poetinė augimo
a p R a fš k a

AK 19 GARBINA JUDG9Į

kis nepaprastai mėgsta

judėjimą ir pastebi men­
kiausią virpesį. Jai dide­
lė šventė stebėti vande­
nyno potvynius ir ato­
slūgius, kai banga po
bangos kartoja savo šo­
kį prie kranto. Akiai pa­
tinka ir šviesos judėjimas —kaip va­
sarą iš už debesies ji slenka per pievą.
Akis seka, kaip vėjas sužeria lapus,
kaip linguoja medžius. Žmogus visada
nori judėti. Būdamas kūdikiu, tu norė­
jai ropoti, vėliau —vaikščioti, o suau­
gęs jauti nepaliaujamą troškimą eiti į
laisvę ir nepriklausomybę.
Visa, kas gyva, juda. Tą judėjimą vadina­
me augimu. Įdomiausia augimo forma yra ne fizinis, o
dvasinis augimas žmogaus gyvenime. Šventumo ilgesys,
glūdintis širdyje, išjudina žmogaus gyvenimą. Širdis la­
biausiai nori, kad toks judėjimas nebūtų nutrauktas, kad
vyktų sklandžiai ir taptų gyvenimo ritmu.

136
Slapta laiko širdis yra kitimas ir augimas. Kiekviena ta­
vo nauja patirtis praturtina sielą ir pagilina atmintį.
Žmogus visada klajūnas, keliaujantis nuo vienokios
patirties slenksčio prie kitokios. Kiekviena nauja pa­
tirtis atskleidžia naują sielos aspektą. Nieko keista,
kad nuo seniausių laikų žmogus buvo laikomas klajū­
nu. Paprastai klajūnai bastydavosi po svetimus kraš­
tus bei nepažįstamas vietoves. Tačiau Stanislavskis,
rusų režisierius ir mąstytojas, rašė: „Ilgiausia ir įdo­
miausia kelionė yra į žmogaus vidaus pasaulį“.
Žmogaus siela tobulėja. Kad galėtume žvilgtelėti į sie­
los augimą, įsivaizduokime savo sieloje bokštą su
daug daug langų. Gaila, bet daugelis žmonių lieka
prikaustyti prie vieno lango ir kasdien žiūri pro jį
vis į tą patį vaizdą.
Tikrą augimą pajusi, kai atsitrauksi nuo to vieno lango,
apeisi sielos bokštą aplinkui ir pažiūrėsi pro visus iš­
siilgusius tavo žvilgsnio langus. Pro šiuos skirtingus
langus gali pamatyti naujas galimybių, būties ir kūry­
bos perspektyvas. Dėl pasitenkinimo tuo, ką turi, dėl
įpročio ir negebėjimo įvertinti dažnai nebejauti savo
gyvenimo. Juk taip daug priklauso nuo to, kaip žiūrė­
si —nuo to lango, pro kurį žiūri.
 AUGTI - VADINASI,
KG1ST IS
ugimo poetikoje svarbu ištirti, kaip gali­
mybė ir kitimas lieka mums tokie ištiki­
mi. Jie mums atveria naujas vidaus gelmes.
Jų nuolatinis vidinis judėjimas leidžia pa­
justi už išorinio mūsų gyvenimo fasado slypinčią am­
žinybę. Kiekvieno gyvenimo viduje, nesvarbu, koks
pilkas ir neįdomus jis atrodytų iš išorės, vyksta kaž­
kas amžina. Ten slaptai susijęs su augimu veikia kiti­
mas ir galimybė. Johnas Henry Newmanas šį reiškinį
taikliai apibendrino sakydamas, kad augti —vadinasi,
keistis, o tai, kad esi tobulas, rodo, kad dažnai keitei-
si. Todėl pasikeitimas nebūtinai kelia pavojų; iš tik­
rųjų jis gali mūsų gyvenimą patobulinti. Tobulumas
nėra šalta pilnatvė. Norėdamas išlaikyti tyrą sielą ir
ramią sąžinę, jis nevengia pavojaus ar rizikos. Kai esi
ištikimas rizikai ir prieštaringam augimui, jauti, kad
gyveni. Siela mėgsta riziką; augimas gali įeiti tik pro
rizikos duris. Holderlinas rašė: Nah ist / Und schwer zu
fassen der Gott. Wo aber Gefahr ist; wdcbst /Dos Rettende
auch, t. y. Dievas arti, bet sunku jį suprasti./ Tačiau
kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti. Tobulu­
mas yra doro ir visapusiško gyvenimo išsipildymas.
Galimybė ir kitimas tampa augimu per tą laiko tarpsnį,
kurį vadiname diena. Mes gyvename dienomis. Šis rit­
mas formuoja mūsų gyvenimą. Gyvenimas įgyja kiek­
vienos naujos tau duotos dienos formą. Nuostabus

138
lenkų poetas Tadeuszas Rozewiczius aptaria sunku­
mus, su kuriais susiduriama rašant gerą poeziją. Ra­
šytojas rašo, rašo ir rašo, o derlius toks mažas! Nepai­
sant to, Rozewiczius cituoja seną posakį, kad sunkiau
yra gerai praleisti dieną, negu parašyti knygą. Diena
yra brangi, nes iš esmės kiekviena diena —tai viso tavo
gyvenimo mikrokosmosas. Kiekviena diena siūlo anks­
čiau niekada neregėtas galimybes ir kažką žada.
Garbingai išnaudoti visas tau gyvenime duotas gali­
mybes, vadinasi, vertai išnaudoti savo naują dieną.
Kiekviena diena skirtinga. Apreiškimo knygoje Die­
vas sakė: „Buvusio pasaulio nebėra... Žiūrėk, aš ku­
riu viską iš naujo". Nauja diena įprasmina tai, kas
jau įvyko, ir atskleidžia tai, kas netikėta, nenumaty­
ta, kas reikalauja kūrybingumo. Tu gali norėti pa­
keisti savo gyvenimą, gali pasinerti į gydymąsi ar re­
ligiją, tačiau tie norai liks kalbomis, kol keitimasis
netaps kasdiene tavo veikla.

KGLTU PAGARBA DIGNAI

eitų dvasingumas puikiai jaučia kiekvienos
dienos reikšmę, naujos dienos šventumą.
Keltai niekada nepradėdavo dienos apgai­
lestaudami dėl pasikartojančios jos baig­
ties; kiekvieną naują dieną jie priimdavo kaip naują
pradžią. Yra graži keltiška malda, aiškiai išreiškianti
supratimą, kad diena —Dievo dovana. Maldoje vy-

139
 rauja regėjimo metafora. Meldžiamasi, kad žmogaus
akis „laimintų viską, ką mato,“ ir kad Dievo žvilgsnis
globotų ir saugotų dieną. Diena suprantama kaip pa­
laimingų apmąstymų metas, apimantis Dievą, patį sa­
ve, kitus ir gamtą.

Dieve, palaimink man naują dieną,

Kurios malonės niekada anksčiau nepatyriau;
Ją suteikei, kadpašlovinčiau
Tavo buvimą, Dieve.
Palaimink man
Mano akis,
Kad mano akys laimintą viską, ką mato.
Aš laiminsiu savo artimą,
O mano artimas tegu laimina mane.
Dieve, suteik man tyrą širdį,
Nenukreipk nuo matąs savo žvilgsnio.
Palaimink mano vaikus ir mano žmoną
Ir palaimink mano turtą ir mano bandą.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

Keltas naują dieną praleisdavo gamtoje. Kai gyveni die­

viškoje aplinkoje, kurios vardas —gamta, nesunku lai­
kytis kūrybiškos dienos sampratos. Keltams gamta bu­
vo ne materija, veikiau paslaptinga, spinduliuojanti
esatis, pilna prasmės, galimybių ir grožio.
Puiki dienos malda yra senovinis eilėraštis „Elnio
šauksmas“:

140
 Aš šiandienpakylu
Per Dievogalybę, kadjis mane vestų:
Dievo stiprybė manepalaikytų,
Dievo išmintis man vadovautų,
Dievo akis numatytų manogyvenimų,
Dievo ausis manegirdėtų,
Dievo žodis man kalbėtų,
Dievo ranka maneglobotų,
Dievo keliasprieš mane atsivertų,
Dievo skydas mane saugotų,
Dievo angelai manegelbėtų nuo velnio žabangų,
Nuo nuodėmės pagundų,
Nuo visų, kas linki man blogo
Toli ar arti,
Vienas ar su kitais.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

Šios eilės aiškiai liudija, kad keltai pripažįsta Dievo bu­

vimąvisur. Pats pabudimas laikomas dovana. Prie nau­
jos dienos slenksčio nėra išpuikimo, veikiau troški­
mas garbinti. Dievas vaizduojamas jausmingai ir de­
taliai, kaip dieviškasis anam tara. Bet kurią akimirką,
bet kokioje situacijoje Dievas yra artimas, rūpestin­
gas, padrąsinantis draugas.
Toks dienos, kaip šventovės, supratimas gražiai įrėmi­
na būsimą tos dienos kūrybinę veiklą. Mūsų gyveni­
mas įgauna gyventųdienų pavidalą. Dienos įeina į mus.
Deja, šiuolaikiniame gyvenime diena dažniausiai yra

141
 narvas. Čia žmogus praranda savo jaunystę, energiją ir
jėgas. Dažnai praleidžiame dieną tarsi narve todėl, kad
praleidžiame ją darbavietėje. Mes tiek daug laiko, tiek
daug dienųpraleidžiame darbe, neturinčiame nieko ben­
dra su kūryba ar jausmais. Darbavietėje triūsti gali būti
sudėtinga ir labai sunku. Dauguma dirba ne sau ir pra­
randa daug energijos. Tiesą sakant, vienas iš energijos
apibrėžimų yra gebėjimas atlikti darbą. Dienos, pra­
leistos uždarytiems narve, vargina ir nukamuoja. Ry­
tais mieste į eismo kamščius pakliūva ką tik iš patalo
pakilę mieguisti, susirūpinę ir suirzę žmonės. Grūstis ir
stresas jau vagia iš jų dieną. Vakarais tie patys žmonės
po ilgos darbo dienos yra išvargę. Kol jie pasiekia na­
mus, nebeturi energijos pasidomėti savo troškimais,
mintimis ir jausmais, kurie visą dieną buvo apleisti.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad labai sunku suderinti
darbo ir sielos pasaulius. Dauguma mūsų dirba tam,
kad išgyventų. Mes neturime pasirinkimo —reikia už­
sidirbti pinigų. Kita vertus, neturintys darbo jaučiasi
suirzę ir pažeminti, kenčia praradę orumą. O tie, ku­
rie dirba, dažnai patenka į iš anksto žinomos mono­
tonijos tinklą. Kiekvieną dieną —viskas taip pat. Dar­
bas nuasmenina. Jam iš mūsų reikia tik mūsų energi­
jos. Vaikštome po darbavietę, o vakare, kai tik iš jos
išeiname, mus užmiršta. Jaučiame, kad mūsų indėlis,
nors reikalingas ir turi paklausą, yra tik funkcija ir iš
tikrųjų beveik nevertinamas. Darbas turėtų būti visai
kitoks; jis turėtų tapti vieta, kur sudarytos visos gali­
mybės atsiskleisti žmogaus gebėjimams.

14 s
 SIGLA TROKŠTA
RAIŠKOS
arštai trokšta žmogus save išreikšti. Siela
gražiausiai pasirodo per mintį. Mintys —
tai sielos vidinio judrumo formos. Tam
tikra prasme nėra nieko greitesnio už mintį.
Ji gali nuskristi bet kur, būti su bet kuo. Greitai judėti
gali ir mūsų jausmai, tačiau nors ir brangūs mūsų pa­
čių asmenybei, mintys ir jausmai dažniausiai vis dar
lieka nematomi. Tam, kad pasijustume esą žmonė­
mis, reikia gebėti išreikšti nematomą vidaus pasaulį.
Kiekvieno gyvenimui reikalinga raiškos galimybė. Kai
atliekame kokį veiksmą, tai, kas mumyse nematoma,
randa formą ir įgauna išraišką. Todėl mūsų darbas
turėtų būti vieta, kur siela galėtų patirti džiaugsmą,
kad ji matoma ir dar yra. Mūsų viduje sukaupti neži­
nomi brangūs turtai gali iškilti matoma forma. Mūsų
prigimtis karštai trokšta išraiškos galimybės, kurią va­
diname darbu.
Aš užaugau kaime. Buvome neturtingi ir visi buvome
pasiskirstę namų ruošos darbus. Esu labai dėkingas,
kad mane išmokė dirbti. Nuo to laiko visada jaučiu
pasitenkinimą, kai galiu atlikti tai dienai skirtus dar­
bus. Mane erzina, jei diena praeina tuščiai, o vakare
suprantu, kiek daug tą dieną neišnaudojau galimybių.
Ūkyje darbas duoda aiškų, akivaizdų rezultatą. Kai
kasi bulves, matai savo darbo derlių; daržas atiduoda
užkastus, išmaitintus vaisius. Kai aptveri lauką, tvora

143
pakeičia kraštovaizdį* Jei pelkėje kloji velėna taką, va­
kare matai, kaip visi velėnos gabalai pasišiaušia, kad
išdžiūtų. Darbas ūkyje teikia didžiulį pasitenkinimą.
Nors jis sunkus, vis dėlto matai, kad už jį gausiai at­
lyginta. Išvykęs iš namų patekau į minties, raštijos ir
poezijos pasaulį. Čia darbas vyksta nematomoje ka­
ralystėje. Dirbdamas protinį darbą nematai nieko. Tik
retsykiais pavyksta pastebėti nuraibuliuojančias tavo
pastangomis sukeltas bangeles. Kad protinėje sferoje
pajustum nematomą rezultatą, reikia didelės kantry­
bės ir pasitikėjimo savimi. Reikia ištreniruoti vidinę
akį nematomai karalystei, kurioje auga mintys ir lei­
džia šaknis jausmai.

PI9RG0GA
augelio žmonių darbavietė nėra tinkama —
neleidžia jiems augti, kurti. Dažniausiai tai
beveidė vieta, kur svarbiausia —funkcija ir
įvaizdis. Kadangi darbas reikalauja dide­
lių pastangų ir triūso, jis visada daro darbuotoją pa­
žeidžiamą. Jau senovės keltų tradicijose matyti, kaip
neigiamos jėgos prieš darbo žmogų gali pasitelkti gam­
tą. Kai žmonės vienas kito nemėgdavo arba norėdavo
vienas kitam pakenkti, jie dažnai tai darydavo sunai­
kindami kaimyno derlių. Tai —pisreoga pasaulis. Pa­
vyzdžiui, vienas kaimynas pavydėjo kitam ir užkasė
jo bulvių lauke kiaušinių. Kai šis atėjo nuimti der-

144
 liaus, bulvės buvo supuvusios. Kaimyno noras pakenkti
realizuojamas blogio linkėjimu ir kiaušinio simboliu.
Taip sunaikinamas žemės derlingumas.
Pagal keltų tradicijas gegužės pirmoji buvo pavojinga
data. Tą dieną keltai saugodavo savo šulinius; piktos
bei kenkiančios dvasios galėjo juos išdžiovinti, suga­
dinti ar užnuodyti. Apie panašų įvykį gretimame kai­
me pasakodavo mano dėdė. Vieną gegužės rytmetį
ūkininkas lauke ganė gyvulius. Jis sutiko keistą mote­
rį, traukiančią per pievą virvę. Pasveikino ją palaimi­
nimu. Dia dhuit, —tarė jis, bet ji neatsakė. Tik pasisu­
ko ir, palikusi virvę, dingo. Virvė buvo puiki. Ūki­
ninkas ją suvyniojo, parsinešė namo ir įmetė į pamirš­
tą ūkiniame pastate statinę. Kitais metais per šiena­
pjūtę kaimynai su arkliu ir vežimu padėjo jam vežti iš
pievų šieną, bet pritrūko virvės šienui surišti. Kažkas
paklausė, ar jis neturįs virvės. Jis atsakė: Nil aon ropa
agam ach ropa an t~sean cailleach, t. y. „turiu tik senos
raganos virvę". Nuėjo į pašiūrę ieškoti virvės, bet pa­
žvelgęs į statinę pamatė, kad ji pilna sviesto. Senoji
moteriškė nebuvo šiaip sau keleivė, tą gegužės rytą ji
buvo pavogusi iš žemės jos stiprybę ir grietinę. Kai ji
numetė virvę, žemės galia liko virvėje, o grietinė subė­
go į statinę. Šis pasakojimas rodo, kaip kartais derlius
ir atlygis už darbą brėkštant pavojingam gegužės ry­
tui gali būti pavogti.

14*
 BŪTIS - SIGLOS
AUDINYS
okia neigiama atmosfera šiuolaikinėje dar­
bavietėje gali būti labai žalinga. Kai kalba­
me apie individą, kalbame apie jo buvimą.
Per esatį atsiskleidžia žmogaus individua­
lybė. Esatis yra žmogaus sielos audinys. Kalbėdami
apie esatį santykyje su žmonių grupe, vadiname ją at­
mosfera, arba etosu. Darbavietės etosas yra labai sub­
tili grupės esatis. Etosą sunku aprašyti ar analizuoti,
tačiau tuojau pats pajunti jo galią ir rezultatą. Kur
etosas teigiamas, gali atsitikti nuostabių dalykų. Ei­
damas į darbą patiri džiaugsmą, nes tave pasitinka ma­
loni atmosfera, ir ta atmosfera tinkama. Ji neabejinga,
geranoriška, kūrybinga. Ten, kur darbavietės etosas
neigiamas ir žalingas, žmonės iš ryto pabunda ir nuo
pirmos minties apie ėjimą į darbą jiems tiesiog darosi
bloga. Liūdna, kad tiek daug žmonių per savo neilgą
gyvenimą žemėje turi praleisti labai daug laiko nei­
giamame bei žalingame etose. Darbavietė gali būti la­
bai priešiška; dažnai tai prievartos aplinka. Dirbi žmo­
nėms, kuriems esi pavaldus. Jie gali tave atleisti, kriti­
kuoti, ieškoti priekabių arba sukompromituoti gar­
bingą tavo vardą. Tokia atmosfera nepalanki. Žmo­
nės naudojasi savo galia, nes mes savąsias galias ati­
duodame jiems.
Paklausk savęs, kokį įvaizdį susidarei apie savo virši­
ninkus. Viena mano draugė dirba mokykloje, kurios
 direktoriui trūksta pasitikėjimo savimi. Jis silpnas, bai­
lus, todėl labai piktnaudžiauja savo valdžia. Neseniai
per posėdį trimestro pradžioje išplūdo mokytojus. Kitą
dieną mano draugė sutiko jį mieste su žmona. Ap­
stulbo pamačiusi už savo valdžios ribų visiškai pilką
žmogelį. Apstulbo todėl, kad manė, jog jis, mokyklos
direktorius, —galingas žmogus.
Kartais leidžiame žmonėms mums daryti žalingą įtaką
vien todėl, kad jais pasitikime. Kai apgavikai apsime­
ta galiūnais, nėra kito būdo greičiau juos demaskuoti,
kaip jais suabejoti. Visi žinome pasaką apie naujus
karaliaus drabužius. Karalius iškilmingai žygiavo per
miestą apsivilkęs naują kostiumą; iš tikrųjų jis buvo
visiškai nuogas. Visi sveikino ir gyrė nuostabų kara­
liaus kostiumą. Visi kuo puikiausiai sutarė, kol ma­
žas vaikelis neišpyškino tiesos. Tiesos žodis nepa­
prastai galingas. Naujajame Testamente Jėzus sako:
„Jei laikotės mano žodžio, esate ištikimi mano mo­
kiniai. Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa jus išlaisvins“. Šis
aforizmas tinka visose situacijose. Atsargūs, nekon­
frontuojantys klausimai, aiškinantys, kaip suprasti
tiesą, gali užkirsti kelią žmogui užgrobti valdžią. Tai
išgelbės švelnius, pernelyg jautrius žmones nuo men­
kinimo skiriant jiems tik iš šalies kontroliuojamą
vaidmenį.

147
 SILPNUMAS IR VALDŽIA
ažnai valdžios žmonės nėra tokie stiprūs,
kaip norėtų atrodyti. Daugelis trokštan­
čių valdžios yra silpni. Jie siekia valdžios
postų, kad kompensuotų savo pačių tra­
pumą bei pažeidžiamumą. Silpnas žmogus niekada
negali panaudoti savo valdžios tinkamai, nes kitų pa­
teiktuose klausimuose ar alternatyviose galimybėse
įžiūri grėsmę savo viršenybei ir viešpatavimui. Jei ke­
tini tinkamai tokiam žmogui pasipriešinti, reikia tai
daryti labai atsargiai, apylankomis. Tai vienintelis ke­
lias, kad tiesos žodis pasiektų tokio valdžios išsigan­
dusio žmogaus širdį.
Darbavietė gali būti ne tik valdžios, bet ir kontrolės
vieta. Kontrolė yra žalinga, nes mažina tavo paties ne­
priklausomybę ir savarankiškumą. Vėl tampi vaiku,
kuriam įsakinėja vyresnieji. Dėl nepasikeitusio santy­
kio su tėvais kartais viršininkus mes paverčiame mil­
žinais. Tarp valdžios žmonių ir autoritetų yra esmi­
nis skirtumas. Kai tavyje pabunda vidinė jėga, esi pats
sau autoritetas. Žodis „autoritetas“ nurodo tavo veiks­
mų ir idėjų autorystę. Pasaulis veikia per valdžios
struktūras. Taigi pageidautina, kad dori, jautrūs, tu­
rintys vaizduotę ir gebantys užjausti žmonės nesikra-
tytų valdžios postų. Charizmatinis valdžioje esantis
asmuo gali sąlygoti didelius teigiamus pokyčius.
Kai tave kontroliuoja, su tavim elgiasi ne kaip su sub­
jektu, o kaip su objektu. Dažnai valdžios žmonės turi

148
 nepaaiškinamą potraukį kurti sistemą, nukreiptą prieš
žmogų. Pažįstu milijonierių, susikrovusį milijonus iš
prekybos drabužiais. Jam dirbančios moterys gauda­
vo menką atlyginimą. Labai dažnai jis jausdavo, kaip
jie įsitempę. Vieną dieną jis labai garsiai įjungė radiją.
Visi darbuotojai ėmė skųstis. Jis stebėjo, kaip kyla
pasipiktinimas, kol galiausiai atėjo grupė ir paprašė
sumažinti garsą. Jis atsisakė. Atėjusieji nusiteikė dar
kovingiau, pagrasino streiku. Jis nenusileido ir nepri-
tildė stipraus garso. Kai tarnautojai jau rengėsi eiti į
gatvę, jis garsą sumažino. Darbdavys norėjo sudaryti
įspūdį, kad jie turi galios. Jie grįžo į darbą manydami,
kad iškovojo pergalę prieš viršininką, nors šis nuo pat
pradžių šį konfliktą buvo surežisavęs. Tai atsitiko prieš
keturiasdešimt metų. Šiuolaikinėse darbavietėse pro­
fesinės sąjungos ir dirbančiųjų teisių apsauga garantuo­
ja, kad darbdaviams nepavyktų taip akivaizdžiai ma­
nipuliuoti. Vis dėlto darbe žmonės tebėra išnaudoja­
mi. Dabar valdžios taikoma kontrolės ir skaldymo
strategija tapo subtilesnė.
Darbavietėje gali vykti didelė konkurencija. Kartais va­
dovybė kiršina darbininkus tarpusavyje. Dirbdamas
tu vienas kovoji su savo bendradarbiu dėl darbo na­
šumo. Tavo bendradarbiai kelia tau grėsmę. Ten, kur
darbo našumas yra Dievas, kiekvienas individas su­
menkėja iki mechanizmo sraigtelio. Būtų nuostabu,
jei darbavietė taptų tikro įkvėpimo vieta ir jei darbe
galėtume panaudoti kūrybinius gebėjimus. Ten
džiaugtųsi tavo gebėjimais, matytų darbo indėlį. Kiek­

149
 vienas turime ypatingų gebėjimų. Jautiesi laiminges­
nis, kai tie gebėjimai gali tobulėti ir būti pritaikyti
darbavietėje. Laisvai semiesi įkvėpimo ir iš kitų. Dar
daugiau, kadangi kiekvieno žmogaus gebėjimai ko­
lektyve yra unikalūs, konkurencija tarp darbuotojų iš­
nyksta. Darbavietė tampa palanki sielos energijai, jos
ritmui ir talentui.
Darbas neturėtų tarnauti tik savininkams ir darbdaviams.
Jis turėtų tarnauti ir darbuotojams, ir bendruomenei.
Reikėtų sukurti struktūras, kuriose darbininkai taip
pat galėtų gauti dalį pelno. Pažadinta vaizduotė ir pa­
budusi siela reikalauja, kad darbas būtų vertinamas
kaip įnašas, skatinantis bendruomenės kūrybingumą
ir tobulėjimą. Gaunanti didelį pelną firma ar korpo­
racija turėtų padėti bei remti vargšus ir beteisius. Pir­
menybę reikėtų teikti optimalioms darbo sąlygoms.
Be to, reikėtų svarstyti iškilusius nemalonius klausi­
mus. Ten, kur darbas kuria gaminius, kenkiančius
žmogui ar gamtai, privalu jį kritikuoti ir keisti.
Vienas didžiausių ir įžvalgiausių darbo analitikų buvo
Karlas Marxas. Jis parodė, kaip darbas gali atitolinti
žmogų nuo jo prigimties ir galimybių. Darbas gali
sumenkinti ir aptemdyti žmogiškąją būtį. Mūsų šimt­
metyje iš to išsirutuliojo įžvalgiausia, kandžiausia ir
šviesiausia kritinė mintis. Kritinės teorijos mokykla
pateikė išsamų ir kritišką industrinės visuomenės įver­
tinimą. Ji atskleidė, kad istorija ir visuomenė veikia
žmogaus tapatybę iš vidaus. Darbo pobūdis ir varto­
tojų teisių gynimas atsigręžia prieš žmogų. Kritinė te­

1^0
 orija daug prisidėjo prie sielos susigrąžinimo, atpa­
žindama šių susvetimėjimo šaltinių subtilumą ir vi­
suotinį paplitimą. Ji prasiskverbia pro spalvingą, ta­
čiau apgaulingą paviršutinišką įvaizdį, po kuriuo sly­
pi tylus individualybės slopinimas. Šiuolaikinė visuo­
menė meldžiasi prie funkcionalumo altoriaus. Tokios
sąvokos, kaip antai procesas, metodas, modelis, pro­
jektas, įsiskverbė į mūsų kalbą ir rodo, kaip mes nusa­
kome savo santykį su pasauliu. Sielos atgaivinimas reiš­
kia, kad vėlei atrandame Kitoniškumą; tai turėtų vėl
pažadinti paslapties, galimybės ir užuojautos jausmus.
Bukinanti funkcionalumo jėga sumažėtų, o į mūsų
veiklą įsilietų nauja gyvybės energija. Filosofiškai su­
formulavus, būtis gali pasireikšti veikimu. Atgauti Ki­
toniškumo pojūtį yra svarbiausias slaptas šiuolaikinės
visuomenės uždavinys. Ugdant šį Kitoniškumo pojū­
tį gali nepaprastai daug padėti keltų dvasingumas. Jo
draugystės metafizikoje giliai pripažįstamas gamtos,
savęs paties ir Apvaizdos Kitoniškumas. Beje, šiuolai­
kinis mūsų požiūris į keltų tradicijas turi būti kritiš­
kas ir apmąstytas. Antraip kyla pavojus, kad keltų dva­
singumas taps dar viena madinga ir egzotiška dvasine
programa mūsų sensacijų besivaikančioje kultūroje.
Negatyvaus darbo pasaulyje, kur tave kontroliuoja, kur
viską sprendžia valdžia, o tu esi tik funkcijos vykdy­
tojas, viešpatauja konkurencijos moralė. Kūrybinio
darbo pasaulyje, kur atsižvelgiama į tavo talentą, kon­
kurencijos nėra. Siela konkurencijos poreikį perkei­
čia. O priešingame pasaulyje, kai orientuojamasi į kie­

1^1
 kybę, konkurencija persekioja visada: jei as turiu ma­
žiau, tu turi daugiau. Sielos pasaulyje kuo daugiau tu­
ri pats, tuo daugiau turi kiti. Sielos ritmas yra nuosta­
bus nesibaigiantis turtėjimas.

KLAIDINGOS
PRIKLAUSOMYBGS SPĄSTAI
okia naujai orientuota darbavietė padėtų
užpildyti vieną svarbiausių kiekvieno in­
divido poreikių —norą kam nors priklau­
syti. Visiems patinka kam nors priklausy­
ti. Norime priklausyti grupei, šeimai, o ypač vietai,
kurioje dirbame. Darbavietė yra vieta, kur gali pasi­
reikšti didžiausios kūrybinės galios. Įsivaizduok, kaip
būtų puiku, jai dirbdamas galėtum būti pačiu savimi ir
išreikšti tikrąją savo prigimtį, gabumus bei vaizduotę.
Tavo namai, asmeninis gyvenimas ir darbas neturėtų
būti paskiri pasauliai. Jie turėtų susipinti, kūrybiškai
praturtindami vienas kitą. Deja, dauguma žmonių tar­
nauja sistemai tik prievarta ir kontroliuojami.
Žmonėms dažnai visiškai nerūpi, kokia toji jų priklau­
somybė. Labai daug žmonių naiviai tiki, kad priklau­
so sistemai, į kurią juos įtraukia. Kai netikėtai juos
atleidžia iš darbo arba kai griūva įprasta sistema, arba
kai tarnyboje paaukština kitą asmenį, jie jaučiasi su­
gniuždyti, įskaudinti, pažeminti. Beveik kiekvienoje
korporacijoje ar darbavietėje rasite daug nusivylusių

1^2
 žmonių. Iš pradžių jie atiduodavo energiją ir patirda­
vo nekaltą bendrystės jausmą tikėdami, kad reikalingi
darbui, tačiau juos apvylė ir su jais elgėsi kaip su me­
chanizmo sraigteliais. Iš jų reikalaudavo energijos, bet
jų sielos visada likdavo nuošalyje.
Reikalo esmė ta, kad niekad nereikėtų visiškai atsiduoti
tam, kas nėra tavo savastis. Priklausomybėje labai svar­
bu rasti pusiausvyrą. Niekada negalima visiškai atsi­
duoti kokiam nors reikalui ar sistemai. Dažnai žmo­
nės nori priklausyti kokiai nors išorinei sistemai, nes
bijo priklausyti savo pačių gyvenimui. Jei siela yra pa­
žadinta, tai supranti, kad ji yra tikrieji tavo namai.
Tavo troškimai čia saugūs. Priklausymas yra susijęs
su troškimu. Troškimas yra brangintinas sielos ins­
tinktas. Vieta, kuriai priklausai, niekada neturi men­
kinti tavo orumo. Pirmiausia turėtum priklausyti sa­
vo vidaus pasauliui. Jei priklausai, jei gyveni harmo­
ningai ir jauti ryšį su giliu tavyje slypinčiu šaltiniu,
niekada neskaudins tai, kad tavo išorinis priklausy­
mas bus ribojamas, paverčiamas reliatyviu ar net ati­
mamas. Tau neišmuš iš po kojų pagrindo, tavo sielos
pagrindo, kurioje esi ne nuomininkas, kur tavo nuo­
savi namai. Tavo vidujybė yra tavo valdos, iš kurių
niekas negali tavęs išstumti, išvaryti ar atitolinti. Tai
tavo turtas. Kaip Naujajame Testamente pasakyta:
„Kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.

If3
 DARBAS IR VAIZDUOTĖ
ienas iš šiuolaikinio teikiančio vilčių dar­
bo aspektų, ypač korporacijų pasaulyje, yra
didėjantis vaizduotės, kaip gyvybiškai svar­
bios jėgos, pripažinimas. Ne todėl, kad
korporacijų pasaulis mėgsta vaizduotę. Vaizduotė ver­
tinama dėl kitų priežasčių: dabar rinka yra nepastovi,
ir pasikeitimų tempas toks greitas, kad senieji darbo
kontrolės metodai nebetinka. Pradedama pripažinti,
jog besikartojanti vienpusė sistema, kontroliuojanti
darbą ir darbuotoją, tapo nebepelninga. Taigi dabar
sielos dalyvavimas darbavietėje yra sveikintinas. Siela
vertinama, nes joje gyvena vaizduotė.
Vaizduotė —kuriamoji individo jėga. Ji visada įveikia
įvairias kliūtis ir leidžia atskleisti kūrybines galimy­
bes, į kurias siaurai, įtariai, paviršutiniškai mąstanty­
sis net nežvilgtelėtų. Vaizduotė darbuojasi ant mato­
ma ir nematoma, klausimo ir atsakymo, galimybės ir
fakto, šviesos ir tamsos slenksčio. Vaizduotė yra gera
galimybės draugė. Ten, kur gyvuoja pažadinta vaiz­
duotė, tikrovės faktas niekada nebūna sustabarėjęs ar
be išeities, jis lieka atviras, kviečia ieškoti naujų gali­
mybių, skatina kūrybingumą.
Kai rašiau doktoratą Vokietijoje, man teko laimė Ber­
lyne gyventi tame pačiame name su puikiu mokslo
filosofu iš Indijos, parašiusiu nuostabių knygų apie
mokslo žinių kaupimą. Kadangi šis žmogus vadovavo
daugeliui doktorantų, paklausiau jo patarimo, ar man

1*4
 imtis mokslinio darbo apie Hegelį. Jis pasakė, kad
daugumoje mokslinių darbų stengiamasi padaryti iš­
vadą ar įrodyti tai, ko nepavyktų sukritikuoti ar pa­
neigti. Visi to siekia, ir čia nieko nauja. Aš turėčiau
laikytis kitokio požiūrio. Jis sakė: „Pabandyk šioje
srityje iškelti keletą klausimų, kurie niekam nebuvo
atėję į galvą, tada būsi atradęs kai ką iš tiesų origina­
laus ir svarbaus“. Šis patarimas buvo kvietimas patirti
nauja, skatinimas suvokti situaciją visiškai naujai.
Nors darbavietėje dedama daug pastangų, retai pavyks­
ta pritaikyti lakią vaizduotę. Paprastai darbe vyrauja
nusistovėjęs vienodumas. Iš anksto žinomi net įsiga­
lėję kritiško darbuotojų elgesio stereotipai. Dažnai
naujo požiūrio ir mąstymo gali įlieti atėjęs naujas dar­
buotojas. Staiga beviltiška situacija pasirodo naujoje
jaudinamoje šviesoje. Atsibunda iki šiol po nuobo­
daus vienodumo skraiste snūduriavusios galimybės.
Žmonės patiki savo jėgomis, pajunta susidomėjimą;
darbavietės sumanyta užduotis vykdoma su nauja ener­
gija. Žmogus, gebantis analizuoti darbavietę ne siau­
rai, ne vienpusiškai, kai iš anksto viskas numatoma ir
kartojasi, o turintis vaizduotę, gali darbavietę pakeisti
ir padaryti ją darbuotojams patrauklią ir įdomią. Štai
kodėl poetiška ar meniška siela tapo tokia svarbi šiuo­
laikiniame korporacijų pasaulyje. Ji gali įlieti gaivu­
mo, kurio taip trūksta, praverti langus ir duris ten,
kur iki šiol buvo aklinos sienos. Toks požiūris į dar­
bavietę laiduoja, kad kūryba ir spontaniškumas taps
svarbiausia varomąja jėga.

1^
 SPONTANIŠKUMAS IR
JO VARŽYMAS
ai darbavietėje vadovaujama sąmoningos
prievartos metodais, joje negali įvykti nie­
ko nauja. Jei bandysi prievartauti sielą, tau
nepavyks. Kai buvau Vokietijoje, mano są­
monės veikla sustiprėjo ir be paliovos dirbo. Dėl to
sutriko miegas. Jei dieną dirbi fizinį darbą, pakanka
nedaug miego. Dirbant kruopštų ir sunkų protinį dar­
bą, reikia gerai išsimiegoti. Mane ėmė kamuoti nemi­
ga. Atsikėlęs galėdavau maždaug valandą dirbti, pas­
kui pasijusdavau pavargęs ir suirzęs. Vakarais neno­
rėdavau eiti gulti ir kasnakt dėdavau nežmoniškas pa­
stangas, kad užmigčiau. Išbandžiau viską. Prisimenu,
kaip vieną naktį ypač išvargęs sau pasakiau: „Susitai­
kyk su tuo, kad niekada normaliai nebemiegosi, nie­
kada naktį gerai nepailsėsi; šią bėdą turėsi visą likusį
gyvenimą“. Keisčiausia, kad vos tik tai pripažinau, po
penkių minučių kietai užmigau. Per keletą kitų naktų
grįžo mano normalaus miego ritmas. Miegoti man
trukdė pastangos užmigti. Kai tik nustojau stengtis
užmigti, miegas atėjo savaime.
Kai valia ir protas darbavietėje sutelkti į prievartą, įsi­
gali vienodumas. Leidus pasireikšti vaizduotei, sielos
nušvitimui, darbavietėje pasijuntame visiškai naujai.
Niekas neturėtų būti abejingas ar nešališkas savo dar­
bui ar darbavietei. Žmogui labai svarbu rimtai vertin­
ti savo darbą. Jis turėtų išsiaiškinti, ar jo atliekamas

if6
 darbas ir darbavietė iš tikrųjų netrukdo atsiskleisti jo
asmenybei, orumui ir sugebėjimams* Jei ne, reikia ras­
ti iš šios sunkios padėties išeitį* Parduodamas sielą
galiausiai nusiperki nelaimingą gyvenimą.
Respektabilumas ir saugumas gyvenimo kelionėje yra
subtilūs spąstai. Tie, kuriuos traukia kraštutinumai,
dažnai lengviau atsinaujina ir atranda save* O tie, ku­
rie pakliūva į ramų ir respektabilų vidutinybių sluoksnį,
pražūva to net nesuvokdami. Tai gali būti spąstai
tiems, kurie susiję su verslo pasauliu. Daugumos žmo­
nių, užsiimančių verslu, mąstymas labai vienpusiškas:
strategija, taktika, mechaninė pusė —ir taip diena iš
dienos. Toks mąstymas tampa įpročiu, jis taikomas
viskam, net savo vidaus pasauliui. Nors darbo srityje
jie galingi, išėję iš darbavietės atrodo vieniši ir sutrikę.
Negalima užgniaužti savo sielos ir už tai nemokėti.
Jei nusidedi savo sielai, tai visada brangiai kainuoja.
Darbas gali vilioti nusidėti savo gaivalingai ir kūry­
bingai sielai. Darbas užvaldo žmogaus asmenybę. Vie­
nas iš labiausiai jaudinančių dvidešimtojo amžiaus li­
teratūros kūrinių siurrealistiškai vaizduoja nepapras­
tai smulkmenišką ir atsidavusį valdininką-funkcionie-
rių. Tai —Kafka’os „Metamorfozė“, prasidedanti šiur­
piu sakiniu: „Kai vieną rytą Gregoris Samsa pabudo
iš sunkaus sapno, jis pamatė, kad pavirto milžinišku
lovoje gulinčiu vabzdžiu“. Sumaniai panaudojęs siur­
realistinę detalę, anonimiškumą ir juodąjį humorą,
Kafka itin vykusiai vaizduoja sistemą ir valdininkiją.

1*7
VAIDMUO, NUSTGLBI A N TIS
ASMGNYB^
ei pažadini tik valią ir intelektą, darbas virs
tavo tapatybe. Tai apibendrinta gana juo­
kingoje epitafijoje ant antkapio kažkur
Londone: ČiapalaidotasJeremyBrovmas, ku­
risgimė žmogumi, omirė bakalėjininku. Dažnai žmogaus
tapatybė, gaivališka sudėtinga siela, jo spalvinga dva­
sia susitraukia iki jo darbo tapatybės. Žmogus tampa
savo vaidmens kaliniu. Apriboja ir nuskurdina savo
gyvenimą. Pasiduoda pagundai nuo savęs pabėgti. Vis
tolsta ir tolsta nuo savo gyvenimo. Yra nustumiamas
atgal į slaptus užkampius savo širdies pakraščiuose.
Kai susiduri su tokiu žmogumi, matai tik jo adieka-
mą vaidmenį. Ieškai žmogaus, bet jo nerandi. Siaurai,
paviršutiniškai mąstyti yra labai pavojinga. Taigi da­
bar kolektyvinis ir darbo pasaulis pripažįsta, kad jam
trūksta nenuspėjamo vaizduotės šėlsmo, anarchijos ir
augimo galimybių. Šie dalykai labai svarbūs žmogaus
gyvenimo geismui ir entuziazmui. Jei pasitenkini tik
išorine savo gyvenimo puse ir pasiduodi rutinai, pa­
junti slaptą nuovargį. Taip gyvendamas metai iš metų
puoli į neviltį.

1*0
 9IZIFA9
ai rutina tampa našta, ji sunaikina natūra­
lią sielos apsaugą. Tai primena Sizifo mi­
tą. Sizifą nubaudė už nuodėmę. Požemi­
niame pasaulyje jis turėjo į kalną ritinti di­
džiulį akmenį. Iš lėto uoliai užritindavo tą akmenį
beveik iki pat kalno viršūnės, bet jis išsprūsdavo ir
nudardėdavo žemyn. Jei Sizifas būtų sustojęs ir nu­
sprendęs daugiau niekada neberidenti akmens, jis bū­
tų atgavęs ramybę. Jis yra beprasmybės vergas, pa­
smerktas vis pradėti tą patį darbą, bet niekada jo ne­
užbaigti. Turi ridenti į viršų akmenį tvirtai žinoda­
mas, kad niekada nepasieks kalno viršūnės. Verslo ar
korporacinio darbo pasaulyje žmogus, kuris neįsigili­
na į savo vaidmenį ir mąsto siaurai bei vienpusiškai,
yra panašus į Sizifą. Jam gresia visiškas išsekimas. Tai
dažniausiai beviltiškos sielos pastangos prasimušti pro
įgrisusį apgaulingą išorinį vaidmenį. Prie žmogaus sie­
los gilumos paviršutiniškas vienpusiškas darbo pasaulis
negali prisitaikyti. Kai užvaldo rutina, esi užsisklen­
dęs prie vieno savo proto langelio. Tada nebegali at­
sisukęs patekti į savo sielos balkoną ir gėrėtis įvairiais
vaizdais pro kitus galimybės ir stebuklo langus.
Kita jėga, sukelianti darbavietėje masinę įtampą, yra sku­
botumas. Prancūzų filosofas Baudrillard'as kalba apie
šiuolaikinio gyvenimo tolydžiai didėjantį greitį. Kai
viskas juda per greitai, niekas negali būti pastovu, ne­
gali kauptis ar augti. Yra graži istorija apie žmogų,

1*9
 tyrinėjantį Afriką* Keliaudamas per džiungles jis bai­
siai skubėjo* Trys ar keturi afrikiečiai jampadėjo neš­
ti mantą* Beveik tris dienas jie lėkė pirmyn. Trečios
dienos pabaigoje afrikiečiai susėdo ir nebenorėjo judėti
iš vietos. Jis ragino juos keltis, aiškino, kaip jam svar­
bu iki tam tikro laiko pasiekti paskirties vietą. Jie at­
sisakė keliauti* Žmogus negalėjo to suprasti; po
daugybės įtikinėjimų jie vis tiek nesutiko keliauti. Ga­
liausiai vienas iš jų paaiškino priežastį. Afrikietis pa­
sakė: „Mes čia atkeliavome per greitai; dabar reikia
palaukti, kad mūsų sielos galėtų mus pasivyti“. Dau­
gelis žmonių, kurie slapčia bodisi darbu, niekada ne­
leidžia sau nuo jo atsitraukti, neskiria laiko sau, kad
juos pasivytų jų sielos. Skirti laiko sau moko papras­
tas, bet labai reikalingas mąstymo pratimas: pamiršk
visas darbatvarkes; lai tavo siela ateina su tavim susi­
tikti ir vėl tave sudominti. Susipažinti su savo pamirštu
slėpiniu iš naujo gali būti puiku.
Keltų vaizduotė liudija skirtingą laiko sąvoką ir patirtį.
Būties pripažinimas ir gamtos šlovinimas buvo įma­
nomas tik todėl, kad laikas reiškė langą į amžinybę.
Laikas buvo duotas ne vien ko nors pasiekti. Jis buvo
skirtas stebėtis ir gėrėtis. Tai dar vienas žavus Airijos
bruožas. Čia žmonės dar turi laiko. Priešingai nei dau­
gelyje Vakarų pasaulio vietų, čia žmonės gyvena lanks­
tesniu ir atviresniu laiko ritmu. Jie dar nepateko į sku­
bos ir šalto efektyvumo ideologijos gniaužtus.

160
 PAŽINIMO LAŠIŠA
eista, bet sielos elgesyje dažnai slypi para­
doksas. Kartais darbo pasaulyje siaurai ana­
litiškai mąstantis žmogus visiškai nebema­
to būsimų darbo vaisių, jo rezultatų. Vaiz­
duotei būdingas ypatingas vizijos ritmas, kuris nėra
tiesinis. Vaizduotės akis seka ritmą ratu. Kai tavo vi­
zija prikaustyta prie vieno tikslo, gali nepastebėti, kad
tavo veikla gali atnešti netikėtą lemtį. Yra gražus se­
novės keltų pasakojimas apie Fijoną ir pažinimo laši­
šą. Fijonas norėjo tapti poetu. Keltiškoje Airijoje būti
poetu reiškė šventą pašaukimą. Poetas savyje sukaup­
davo antgamtišką galią —druidų ir kūrybos galią. Po­
etai galėdavo sužinoti paslaptis, kurios paprastiems
mirtingiesiems buvo neprieinamos.
Myto grafystėje Sleino upėje gyveno lašiša. Kas tą lašišą
sugautų ir suvalgytų, taptų garsiausiu ir didžiausiu Ai­
rijos poetu ir įgytų antrojo regėjimo dovaną. Žmo­
gus, vardu Fijonas Aiškiaregys, vaikėsi tą lašišą pen­
kerius metus. Pas jį mokytis poezijos meno atėjo jau­
nasis Fijonas Mekamheilas. Vieną dieną Fijonas Aiš­
kiaregys grįžo pagavęs pažinimo lašišą. Jis užkūrė ug­
nį ir užmovė lašišą ant iešmo. Lašišą vartyti reikėjo
labai atsargiai, jos negalėjai sudeginti, nes tada pražū­
tų jos galia. Po kurio laiko ugnis išblėso ir kepti laši­
šai nebetiko. Atnešti daugiau malkų nebuvo kam. Kaip
tik tada iš miško grįžo jo globotinis Fijonas, ir jis šį
paliko pamažu vartyti ant iešmo lašišą. Jaunasis Fijo-

161
 nas Mekamheilas ėmė vartyti lašišą, bet jis buvo sva­
jotojas ir jo mintys kažkur nuklydo. Kai pasižiūrėjo,
pamatė, kad ant vieno lašišos šono iššoko pūslė. Jis
išsigando, nes žinojo, kad už sugadintą žuvį Fijonas
Aiškiaregys labai supyks. Tada nykščiu pabandė
įspausti pūslę atgal. Taip darydamas nusidegino nykštį,
ir kad mažiau skaudėtų, įsikišo jį į bumą. Ant nykš­
čio buvo patekę lašišos taukų, ir kai tik jis jų paraga­
vo, įgijo išminties, antrąjį regėjimą ir poeto pašauki­
mą. Senasis Fijonas grįžo su malkomis. Vos pažvel­
gęs į jaunąjį Fijoną suprato, kas atsitiko. Sėdėjo nusi­
vylęs, kad likimas, kurio jis taip atkakliai troško, pas­
kutiniu momentu nuo jo nusisuko ir atiteko papras­
tam jaunikaičiui, kuris niekada apie tokią dovaną net
nesvajojo.
Šis pasakojimas tinka iliustruoti, kaip siaurai mąsty­
damas, nepaisant nuoširdaus atsidavimo, gali pražiop­
soti dovaną. Vaizduotė, būdama ištikima galimybei,
dažnai eina ne tiesiu, o vingiuotu keliu. Tokia rizika
ir atvirumas paveldi kūrybos vaisius, grožį ir dvasią.
Kartais žmonės turi sunkumų darbe ne todėl, kad dar­
bas jiems netinka arba kad jie netinka tam darbui, o
dėl to, jog neaiškiai ar neteisingai tą darbą įsivaizduo­
ja. Dažnai tokie žmonės neįstengia susikaupti. Jie lei­
džia savo trapiai patirčiai susiskaidyti, pasidalyti. Jų
darbo prasmę —raišką ir vaizduotę —pakeitė darbo
įvaizdis, reiškiantis ištvermę spąstuose.

162
 KLAIDINGAS ĮVAIZDIS
KARTAIS KAUSTO
orėdamas suprasti pirmiausia turi suvok­
ti. Nuo to, kaip tu matai, ką matai, pri­
klauso, kaip susiklostys tavo gyvenimas.
Tavo suvokimas arba požiūris į tikrovę yra
didinamasis stiklas, pro kurį matai pasaulį. Suvoki­
mas nulemia, kaip pasaulis su tavim elgsis. Esame lin­
kę suvokti sunkumus kaip kliūtis. Paradoksalu, bet
sunkumai gali tapti dideliais kūrybingumo draugais.
Man patinka Paulio Valėry eilės: Une difficulte ėst une
lumiere / Une difficulte' insurmontable ėst un soleil. (Sun­
kumai yra šviesa; neįveikiami sunkumai —saulė.) Čia
visiškai kitaip žiūrima į tai, kas neparanku, nepatogu,
sunku. Giliai mumyse gyvuoja stiprus impulsas siekti
tobulybės. Norime viskam suteikti vienodą pavidalą.
Mums nepatinka netikėtos formos. Vienas svarbiau­
sių dalykų pradedant pakeitimus darbavietėje yra
pažadinti gebėjimą mokėti susitaikyti su sunkumais
ir nepatogumais. Dažnai pats darbas yra puikus, o
sunkiu ir nepatogiu jį paverčia tik mūsų susikurtas
jo įvaizdis.
Studijuodamas Vokietijoje aš aiškiai supratau, kad ma­
no užduotis neįveikiama. Darbavausi prie „Dvasios
fenomenologijos“. Kiekvienas, susipažinęs su Hege-
liu, nedvejodamas sutiks, kad šis ilgas tekstas yra nuo­
stabus, tačiau sunkiai įkandamas. Supratimas, kad už­
duotis sunki, atsispindėjo ir darbinėje mano veikloje.

163
 Jis mane paralyžiavo, ir netrukus aš visai nebegalėjau
dirbti. Apie tokį užsiblokavimą vokiečiai taikliai sa­
ko: Ich steke mir im Weg, t. y. „Aš pats sau pastoju
kelią“. Sėsdavau prie stalo tvirtai pasižadėjęs ir įsiti­
kinęs, kad įveiksiu šį barjerą, bet negalėdavau susi­
kaupti. Mane persekiojo mintis apie užduoties ne­
įveikiamumą. Kiekvieną dieną bandydavau iš naujo,
tačiau buvau paralyžiuotas.
Kartą išėjau ilgiau pasivaikščioti į mišką netoli Tiu­
bingeno. Staiga miške man toptelėjo į galvą, kad pro­
blema yra ne Hėgelis, o užduoties įvaizdis, kuris man
ir kliudo. Tuojau pat grįžau namo, sėdau ir pasku­
bomis užrašiau ant popieriaus susikurtą savo darbo
įvaizdį. Supratau, kokią galią turi įvaizdis. Kai šitai
man paaiškėjo, galėjau atriboti įvaizdį nuo paties dar­
bo. Po poros dienų įvaizdis išblėso, o aš vėl įsitrau­
kiau į darbą.
Kai kurie žmonės turi daug sunkumų darbe, nors tas
darbas yra tikra jų prigimties, gabumų bei galimy­
bių išraiška. Sunkumas glūdi ne pačiame darbe, vei­
kiau jo įvaizdyje. Įvaizdis nėra vien išorė; jis tampa
didinamuoju stiklu, pro kurį žiūrima į daiktą. Iš da­
lies esame atsakingi už savo susikurtus įvaizdžius ir
visiškai atsakingi už tai, kaip jais naudojamės. Kai
pripažįsti, kad įvaizdis nėra asmuo arba daiktas, pa­
sijunti laisvas.

164
 KARALIUS IR GLGGTOS
DOVANA
unkus ir nepageidautinas dalykas gali virsti
didele dovana. Dažnai mes gauname nere­
gėtų užmaskuotų dovanų. Yra nuostabus
pasakojimas apie jauną karalių, paveldėju-
sį karalystę. Jis buvo mylimas dar prieš tapdamas
karaliumi, o jo pavaldiniai, kai jį pagaliau karūnavo,
labai džiaugėsi. Jie jam prinešė įvairiausių dovanų.
Po karūnacijos naujasis karalius rūmuose vakarie­
niavo. Staiga į duris pasibeldė. Tarnai išėjo pažiūrė­
ti ir rado apiplyšusį senį, panašų į elgetą. Senis norė­
jo susitikti su karaliumi. Tarnai kaip įmanydami sten­
gėsi jį atkalbėti, bet veltui. Karalius išėjo su juo susi­
tikti. Senis gyrė karalių sakydamas, kad visi karalys­
tėje patenkinti, jog jis —karalius. Senis atnešė kara­
liui dovanų melioną. Karalius melionų nemėgo. Bū­
damas gero būdo, jis paėmė melioną, padėkojo, o
senis laimingas išėjo. Grįžęs į vidų karalius atidavė
melioną tarnams, kad šie jį išmestų į daržą. Kitą sa­
vaitę tuo pačiu laiku į duris vėl pasibeldė. Ir vėl bu­
vo pakviestas karalius, o senis jį gyrė ir įteikė jam
dar vieną melioną. Dar kartą karalius išmetė melio­
ną pro užpakalines duris. Taip truko keletą savai­
čių. Karalius buvo per daug geras, kad prieštarautų
seniui ar sumenkintų jo atneštas dovanas. Paskui vie­
ną vakarą, kai senis jau rengėsi karaliui įteikti melio­
ną, nuo rūmų portiko nušoko beždžionė ir išmušė

16 $
 melioną jamiš rankų. Melionas suskilo į gabalus prie­
šais rūmus. Kai karalius pasižiūrėjo, pamatė, kad iš
meliono byra deimantai. Nekantraudamas nuėjo į už
rūmų esantį daržą. Ten visi melionai buvo išnykę, o
vietoj jų stūksojo kauburėlis brangakmenių. Šio pasa­
kojimo moralas toks: kartais sudėtingose kebliose si­
tuacijose, sunkumuose visa, kas keblu, yra tik apgau­
linga išorė. Labai dažnai sunkume slypi didelio bran­
gakmenio šviesa. Būtų išmintinga išmokti vertinti tai,
kas nepatogu ir sunku.
Mano tėvas buvo patyręs akmentašys. Dažnai stebė­
davau jį mūrijantį sienas. Kartais jis išsirinkdavo ap­
valų akmenį. Apvalus akmuo niekam tikęs, nes jo
negalima įmūryti į sieną. Tačiau šiek tiek taukštelė­
jęs plaktuku, tėvas gebėdavo akmenį pakeisti. Ak­
muo, atrodęs beformis ir netinkamas, tikdavo įmū­
ryti į sieną, tarsi būtų specialiai padarytas. Man taip
pat patinka vaizdingas Mikelandželo posakis, kad
kiekviename akmenyje, kad ir koks nevykęs, neiš­
raiškingas ar beformis jis būtų, glūdi slapta, nekan­
traujanti pasirodyti forma. Tai patvirtina puikioji
Mikelandželo skulptūra „Kaliniai akmenyje“. Žmo­
nių figūros beveik išnirusios iš akmens, tačiau iki
liemens jie yra įkaustyti beformėje akmens masėje.
Tai nepaprastai puikus nuslopinto išsivadavimo
įvaizdis. Labai dažnai sunkiose darbo užduotyse yra
slapta forma, laukianti progos pasirodyti. Jei steng­
siesi atskleisti savo darbo slaptas galimybes, patir­
si netikėtą pasitenkinimą. Mokytojas Eckhartas taik­

166
 liai kalba apie tai, koks turėtų būti žmogaus santy­
kis su atliekamu darbu. Jei dirbsi kūrybiškai ir gera­
noriškai, atskleisi grožį.

NUOŠIRDUS DARBAS
KURIA GROŽĮ
ai pamąstai, mūsų poelgių ir veiklos pa­
saulis yra labai svarbus. Tavo darbai turė­
tų būti verti tavęs; jie turėtų būti verti tavo
dėmesio ir orumo, nepažeisti tavo savigar­
bos. Jei dirbsi su meile, padarysi puikiai. Iš pradžių
darbas gali nepatikti, tačiau tavo sielos giluma gali
padėti pamilti tai, ką darai. Tada, kad ir ką darytum,
darysi kūrybingai transformuodamas.
Čia tiktų pasakojimas apie japonų dzenbudistų vienuo­
lį. Imperatorius turėjo neapsakomo grožio senovinę
vazą, labai sudėtingą dirbinį. Vieną dieną kažkas tą
vazą numetė ir ji sudužo į milijonus šukių. Šukes su­
rinko ir pakvietė geriausią šalies puodžių, kad šis vazą
sulipdytų. Puodžius atvyko, tačiau jam to padaryti
nepasisekė. Už tai sumokėjo savo galva. Imperatorius
įsakė atvykti kitam geram puodžiui, bet ir šiamnepa­
vyko. Tai truko ištisas savaites, kol galų gale visi ge­
riausi šalies menininkai buvo išžudyti, nes nemokėjo
iš naujo sulipdyti sudaužytos gražiosios vazos. Liko
tik vienas menininkas, senas dzenbudistų vienuolis,
kuris gyveno kalnų oloje. Jis turėjo jauną pameistrį.

167
Vienuolis atvyko į rūmus, pats susirinko šukes ir jas
parsinešė į savo dirbtuvę-pašiūrę. Ištisas savaites darba­
vosi, kol pagaliau padarė vazą. Pameistrys žiūrėjo į ją ir
grožėjosi. Paskui jiedu iškeliavo į miestą ir nunešė vazą
į rūmus. Imperatorius ir visi dvariškiai tiesiog švytėjo
gėrėdamiesi sulipdytos vazos grožiu. Senasis dzenbu-
distų vienuolis buvo gausiai apdovanotas. Jis su jau­
nuoju pameistriu grįžo į savo olą kalnuose. Netrukus
vieną dieną pameistrys kažko ieškojo ir netikėtai apti­
ko vazos duženas. Jis nubėgo pas savo mokytoją: „Žiū­
rėk, tai vazos šukės, tu jų nesuklijavai. Kaip padarei
tokią pat gražią vazą kaip ir sudaužytoji?“ Senasis mo­
kytojas tarė: „Jei dirbsi darbą mylinčia širdimi, visada
galėsi padaryti ką nors gražaus“.

pa Laiminimas
Kad tau vadovautų tavo sielos šviesa.
Kad sielos šviesa laimintų tavo darbų
Slapta meile ir širdies šiluma.
Kad darbe tu išvystumei savopaties
Sielosgrožį.
Kad tavo darbo šventumas teiktų sveikatos,
Šviesos ir atsinaujinimo tiems, kurie dirba
Su tavim drauge, ir tiems, kurie mato ir
Priima tavo darbų.
Kad darbas tavįs niekada nevargintų.
Kadjis tavyje atvertų atgaivos, įkvėpimo
Ir entuziazmo šaltinius.

l 6 8
Kad tu pasinertumį tai, ką dirbi.
Kad niekada nepaskfstum abejingume.
Kad diena niekada netaptų tau našta.
Kad pasitiktum aušrą žvalus ir budrus
Artinantis naujai dienai su svajonėmis,
Galimybėmis ir viltimis.
Kad vakaras tave rastų
Atlikusį savopareigas.
Kad žengtumį naktį palaimintas, priglobtas
Ir saugus.
Kad tavo siela tave nuramintų, paguostų
Ir atgaivintų.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

 f sk^yRfcis. pRa s ė g ą metai: aaasfnfo
aeRLfaas gRožfs

LAIKO RATAS

kys mėgsta žiūrėti ir gėrė­

tis; jos gėrisi naujo krašto­
vaizdžio laukiniu grožiu,
medžių orumu, švelniu
žmogaus veidu ar blyškiu
mėnulio skrituliu, kuris lai­
mina šviesos rate skendin­
čią žemę. Akį visada trau­
kia daikto forma. Kai kurios formos tei­
kia akims paguodos ir primena namus.
Giliaipasąmonėježmogusžavisi rato for­
ma, nes ji atliepia mūsų ilgesį. Ratas —
viena iš universaliausių ir seniausių visa­
tos formų. Atrodo, kad tikrovė dažnai
reiškiasi šia forma. Apvali yraŽemė; net
pats laikas, atrodo, turi rato prigimtį.
Keltųpasaulį ratas žavėjovisada; jislabai
paplitęs meno kūriniuose; keltai pakeitė net kryžių, ap-
juosdami jį ratu. Keltų kryžius yra gražus simbolis. Ratas
aplinkkryžiaus spindulius gelbsti dvi susikertančiasskaus­
mo linijas nuo vienatvės; rodosi, kad jis ramina ir guo­
džia jų lemtą tiesiškumą.

170
Keltų gamtos pasauliui priklausė skirtingos valdos. Po
kraštovaizdžio paviršiumi buvo požeminis gamtos pa­
saulis. Čia gyveno Tuatha Dė Danann, fėjų pasaulio
gerieji žmonės. Vidurinioji karalystė —žmonių pa­
saulis —skyrė požeminę nuo dangiškosios. Tarp jų
griežtos ribos nebuvo. Viršuje gyvavo nebe kūniškas
dangaus pasaulis. Visi šie trys pasauliai siejosi tarpu­
savyje. Iš tikrųjų jie dalyvavo vieni kitų gyvenime. Taigi
nieko keista, kad laikas buvo suprantamas kaip visa
jungiantis ratas.
Metai bėga ratu. Žiema užleidžia vietą pavasariui, pas­
kui iš pavasario išauga vasara, ir pagaliau metai užsi­
baigia rudeniu. Laiko ratas nenutrūksta niekada. Šis
ritmas atsispindi net dienoje; ji taip pat eina ratu. Pir­
miausia iš tamsos pasirodo šviesa, iki vidurdienio ji
stiprėja, o vakarop nusilpsta, ir vėl grįžta naktis. Ka­
dangi gyvename laike, kiekvieno žmogaus gyvenimas
taip pat yra ratas. Ateiname iš nežinomybės. Pasiro­
dome žemėje, čia gyvename, iš žemės maitinamės ir
galiausiai vėl grįžtame į nežinomybę. Šiuo ritmu gy­
vena ir vandenynai —potvynį keičia atoslūgis. Tai pa­
našu į žmogaus kvėpavimo ritmą: įkvėptas oras pri­
pildo plaučius, paskui iškvepiant atsitraukia.
Laiko ratas neša senatvę. Senstant laikas veikia tavo kū­
ną, patirtį, o labiausiai sielą. Šis procesas pilnas kartė­
lio. Senstant kūnui imi netekti natūralios jaunystės
jėgos. Laikas tarsi jūros potvynis prasigraužia pro ap­
sauginę tavo jėgų plėvelę. Jis graužia tol, kol pamažu
jėgų nebelieka visiškai. Vienas svarbiausių kiekvienam
žmogui kylančių klausimų yra klausimas, ar galime
išvengti tos žalos, kurią mums daro laikas. Panagrinė­
kime šį klausimą mūsų ryšio su gamta aspektu. Ka­
dangi esame sukurti iš molio, metų laikų kaita gam­
toje veikia ir mūsų širdis. Todėl daug ko galime iš­
mokti iš keltų, žmonių, kurie kūrė ir išreiškė savo dva­
sinį gyvenimą broliaudamiesi su gamta. Metai jiems
reiškė metų laikų ciklą. Nors keltai ir nepasižymėjo
gilia psichologija, jie turėjo puikią intuiciją ir rodė
didelę išmintį svarbiais dvasiniais klausimais: žmonių
ryšio, pažeidžiamumo, augimo ir nuosmukio.

SIRDIGS MGTLĮ
LAIKAI
olio širdyje yra keturi metų laikai. Kai į
gamtos pasaulį ateina žiema, visos spalvos
išnyksta; viskas atrodo pilka, juoda arba
balta. Turtingi spalvų gamtos vaizdai vi­
sai nublanksta. Išnyksta žolė, žemė sušąla ir kenčia
nykioje vienatvėje. Medžiai nusimeta lapus ir užsi­
sklendžia savyje. Kai ateina žiema į tavo gyvenimą,
kenti skausmą, sunkumus arba nerimą. Tuo metu iš­
mintingiausia sekti gamtos pavyzdžiu ir užsisklęsti sa­
vyje. Kai tavo sieloje žiema, neprotinga siekti ko nors
nauja. Reikia kur nors prisiglaudus tūnoti, kol šis ny­
kus sekinantis laikas praeis. Toks yra gamtos vaistas.
Jis veikia kaip žvėrių žiemos miegas. Kai tavo gyveni-
 mą aplanko didelis skausmas, reikia ramios vietelės
tavo paties sielos prieglobstyje.
Vienas gražiausių gamtos pokyčių yra perėjimas iš žie­
mos į pavasarį. Senas dzenbudizmo mistikas sakė, kad
pražydus vienai gėlei prasideda pavasaris. Pasirodžius
žemėje pirmai nekaltai gležnai gėlelei, pajunti po su­
šalusiužemės paviršiumi krebždančiągamtą. Geilųkal­
boje yra puiki frazė ag borradh, reiškianti „tuoj prasi­
verš gyvybė“. Nuostabios žemės spalvos ir naujas gy­
venimas paverčia pavasarį gausos ir vilties laiku. Tamv
tikra prasme pavasaris yra jauniausias metų laikas. Žie­
ma viešpatavo nuo amžių pradžios. Ji karaliavo gam­
tos tyloje ir dykynėje šimtus milijonų metų prieš atsi­
randant augmenijai. Pavasaris —jaunatviškas metų lai­
kas; jis įsiveržia su nauja gyvybe, viltimis, lūkesčiais ir
galimybėmis. Iš esmės pavasaris kupinas didelio vidi­
nio ilgesio. Tai metas, kai troškimai ir atmintis juda
vienas kito link. Taigi pavasaris sieloje yra nuostabus
metas kurti naujus planus, leistis į rizikingus žygius
ar daryti svarbius pakeitimus savo gyvenime. Jei šito
imsiesi, kai tavo sieloje pavasaris, tada tau padės tavo
paties molio ritmas, energija ir slapta šviesa. Dabar
tavo augimo ir galimybių panaudojimo metas. Pava­
saris sieloje gali būti gražus, kupinas vilčių bei stipry­
bės. Tu gali įveikti sunkumus labai paprastai, be di­
delių pastangų, savaime.
Pavasaris peržydi ir pereina į vasarą. Vasarą gamta mir­
guliuoja spalvomis. Visa aplinkui veši, gamtos apda­
rai turtingi. Vasara —augimo, šviesos ir išsipildymo
 metas. Jauti, kad slapta metų gyvybė, pasislėpusi žie­
mą ir pasirodžiusi pavasarį, iš tikrųjų suklesti vasarą.
Taigi vasara sieloje yra ramios pusiausvyros metas.
Tu paklūsti prigimties tėkmei. Gali kiek nori rizikuoti
ir visada pavyks neprarasti pusiausvyros. Virš tavęs
pakankamai patikima priedanga ir tvirta žemė po ko­
jomis, kuri tave saugos ir padės išlaikyti pusiausvyrą.
Vasara perauga į rudenį. Ruduo —mano mėgstamiau­
sias metų laikas; pasėta pavasarį sėkla, vasarą išmai­
tinta, dabar rudenį atiduoda savo vaisių. Tai derliaus
nuėmimas, sėklų grįžimas po ilgos vienišos kelionės
tamsoje ir tyloje po žeme. Pjūties laikas yra viena di­
džiausių švenčių metuose. Keltų kultūroje jis buvo la­
bai svarbus. Žemė atiduodavo derlių. Panašiai būna
žmogaus gyvenimo rudenį: tai, kas įvyko praeityje, tau
beveik nepažįstami išgyvenimai, pasėti į tavo širdies
molį, dabar duoda vaisius. Rudens metas žmogaus
gyvenime gali būti didelės pjūties metas. Metas su­
rinkti savo patirties vaisius.

RUDUO IR DVASINIS
DGRLIUS
okie yra širdies keturi metų laikai. Širdyje
vienu metu gali būti keli metų laikai, nors
paprastai bet kuriame tavo gyvenimo tarps­
nyje vyrauja vienas. Įprasta rudenį tapa­
tinti su senatve. Gyvenimo rudenį nuimamas patirties

174
 derlius. Šiame fone galime suprasti senėjimą. Senėji­
mas nereiškia vien to, kad kūnas netenka jėgų ir pasi­
tikėjimo savimi, kad pasikeičia jo laikysena. Jis kvie­
čia suprasti, kad tavo gyvenimą globoja šventasis ra­
tas. Derliaus rate gali surinkti išsibarsčiusias akimir­
kas ir išgyvenimus, sudėti juos į krūvą ir turėti vienoje
vietoje. Tiesą sakant, jei gali išmokti žiūrėti į senatvę
ne kaip į kūno nykimą, bet kaip į sielos derlių, suži­
nosi, kad senatvė gali būti didelės stiprybės, pusiau­
svyros ir pasitikėjimo metas. Jam atėjus pagal metų
laikų ritmą sukauptas tavo sielos derlius turėtų teikti
ramaus pasitenkinimo. Jis turėtų duoti jėgų ir supra­
timą, kad tau atsiskleis gilesnis sielos pasaulis.
Nors kūnas sensta, nyksta, darosi trapus, silpnas ir li­
gotas, siela jo trapumą laiko švelniai apglėbusi. Tai,
kad kūnas —sieloje, yra puiki užuovėja ir paguoda.
Kūnui senstant gali suprasti, kaip siela apglėbia ir saugo
tavo kūną. Išnyksta su tam tikru amžiumi dažnai sie­
jama panika ir baimė. Dėl to atsiranda daugiau pasiti­
kėjimo jėgomis, ryšiais ir pusiausvyra. Senatvė gąsdi­
na, nes atrodo, jog prieš savo valią netenki savaran­
kiškumo ir nepriklausomybės. Jauniems seni žmonės
atrodo lyg būtų iš senų senovės. Kai pats pradedi sen­
ti, pripažįsti, kaip neįtikimai greitai bėga laikas. Iš tik­
rųjų vienintelis skirtumas tarp jauno žmogaus pačia­
me žydėjime ir fiziškai paliegusio senio yra laikas.
Viena didžiausių gyvenimo paslapčių yra laiko paslap­
tis. Viskas, kas mums atsitinka, atsitinka laike ir per
laiką. Laikas yra ta jėga, kuri atneša širdžiai naują pa­

17f
 tirtį. Visa, kas tau nutinka, valdo ir sprendžia laikas.
Poetas Paulis Murray’jus kalba apie akimirkąkaip apie
„piligrimystės vietą, kurioje aš esu piligrimas“.
Laikas atveria ir atskleidžia sielos paslaptį. Trumpalai­
kiškumas ir paslaptys, kurias atidengia laikas, visada
man keldavo nuostabą ir pagarbą. Ją išsakiau savo ei­
lėraštyje „Namelis“:

Budžiu prie savo dvasios langelio ir

Stebiu praeinančias dienas —nepažįstamąsias,
Kurios nesusipranta pažvelgti vidun.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

Šia prasme laikas gali gąsdinti. Žmogaus kūną supa nie­

kas; tas niekas yra oras. Akivaizdu, kad fiziškai kūno
niekas nesaugo, todėl prie tavęs gali prisiartinti bet
kas iš bet kurios pusės. Skaidrus tuščias oras nesu­
stabdys į tavo gyvenimą smingančių lemties strėlių.
Neįtikima, koks nenuspėjamas gyvenimas.

VISKAS PRABėGA KAIP

SAPNAS
ienas iš liūdniausių laiko bruožų yra jo ne­
pastovumas. Laikas praeina ir viską nusi­
neša. Tai gali paguosti, kai kenti ar stumi
vienišas dienas. Gali save drąsinti sakyda-

176
 mas: „Šitai taip pat praeis"* Tačiau taip yra ir priešin­
gu atveju, kai puikiausiai leidi laiką ir esi iš tiesų lai­
mingas; esi su mylimu žmogumi, geresnio gyvenimo
negali įsivaizduoti. Tokį palaimos vakarą ar dieną slap­
čia sau sakai: „Viešpatie, kaip norėčiau, kad tai tęstų­
si amžinai". Bet tai neįmanoma; šitai taip pat baigiasi.
Net Faustas maldavo akimirką sustoti: Verweile dock,
du hist so short, t. y. „Dar palūkėk, nes tu tokia graži".
Trumpalaikiškumas —tai laiko jėga, kai kiekvienas įvy­
kis lieka kaip sapnas. Kad ir kokia graži būtų aušra,
po jos visada ateina vidurdienis. Nėra vidurdienio, ku­
rio nepakeistų popietė. Nėra popietės, kuri nesibaig­
tų vakaru. Nėra dienos, kuri neatgultų į nakties kapą.
Dėl šio trumpalaikiškumo visa, kas mums nutinka,
vėliau atrodo lyg sapnas.
Laikas tirpsta mūsų akyse. Tai neįtikimas faktas. Esi
taip įsitraukęs į dieną, taip joje paskendęs; diena yra
tarsi antroji tavo oda. Ji yra tai, ką matai, apie ką gal­
voji. Diena veikia tavo nuotaiką: dažnai sugniuždo
arba pakelia. O vis dėlto labiausiai stebina tai, kad ši
diena išnyksta. Žiūrėdamas į praeitį nematai ten išsi­
rikiavusių dienų. Negali jomis grįžti į praeitį. Tavo
dienos tyliai išnyko amžiams. Ateitis dar neatėjo. Vie­
nintelis tikras laikas yra dabarties akimirka.
Savo kultūroje mes ypač pabrėžiame patirties reikšmę
bei svarbą. Kitaip sakant, jei tai, apie ką mąstai, kuo
tiki, ką jauti, nėra patirties dalis, priskiriama fantazi­
jos pasauliui. Patirtis yra patikrinimo, patikimumo ir
gilaus pažinimo kertinis akmuo. Tačiau kiekviena pa­
 tirtis ateityje išnyksta, todėl kyla noras paklausti, ar
yra vieta, kur slapta susirenka mūsų dingusios dienos.
Panašiai klausė viduramžių mistikas: „Kur pasideda
šviesa, kai užpučiame žvakę?“ Aš įsitikinęs, kad tokia
vieta, kur slapčia susirenka mūsų dienos, yra. Tos vie­
tos vardas —Atmintis.

ATMINTIS. TGN, KUR

SLAPČIA SUSIRGNKA
MŪS14 DINGUSIOS DIGNOS
tmintis yra viena iš gražiausių sielos savy­
bių. Kadangi kūnas yra taip artimai susijęs
su regos pojūčiu, jis dažnai nepripažįsta,
kad praeitis slypi atmintyje. Prisimenu ka­
daise Londone, Gamtos istorijos muziejuje, matytą
didžiulio Kalifornijos raudonmedžio kelmo nuopjo­
vą. Šio medžio atmintis siekė beveik penktąjį amžių.
Atminties rieves medžio kelme skirtingose vietose su­
darė mažytės plokštelės, žyminčios kiekvienos rievės
amžių. Pirmoji rievė rodė tuos laikus, kai šventasis
Kolmicilis šeštajame amžiuje vyko į Aijonos salą, pas­
kui rievės ėjo iki Renesanso ir nuo septynioliktojo,
aštuonioliktojo, devynioliktojo amžiaus iki dvidešim­
tojo. Sis milžiniškas raudonmedis buvo gyvenęs dvy­
lika ar trylika šimtmečių. Jo ilgaamžė atmintis atspin­
dėjo visą šį laiką medienoje.
Gražiausias atminties turtų ir galios klasikinėje litera-

178
 tūroje pavyzdys yra švento Augustino „Išpažinimų”
dešimtojoje knygoje. Štai ištrauka, puikiai perteikianti
vidinį pasaulį: „Didi yra atminties galia, beribė, o ma­
no Dieve, bekraštė erdvė. Kas išmatuos jos dydį? Ta­
čiau atmintis yra sielos gebėjimas, duotas iš prigim­
ties. Tiesą sakant, negaliu iki galo suprasti, kas aš esu.
Vadinasi, tai netelpa mano prote. Tačiau kur dedasi
ta dalis, kuri netelpa? Ar ji išorėje, ne viduje? Kai man
toptelėjo šis klausimas, beveik nustėrau iš nuostabos.
Žmonės keliauja toliausiai grožėtis ir stebėtis kalnų
aukštumu, jūros bangų galia, didelių upių ilgumu, van­
denyno platumu, žvaigždžių judėjimu, o palieka save
pačius, nepastebi ir nesistebi, kad kalbėdamas apie
šiuos dalykus aš jų savo akimis tuo metu nematau,
tačiau nebūčiau galėjęs apie juos kalbėti, jei kalnai,
bangos, upės ir žvaigždės, kuriuos mačiau, ir girdėtas
vandenyno ošimas nebūtų įstrigę į mano atmintį ir
išsidėstę erdvėje taip, kaip juos mačiau“.
Šiuolaikinė mūsų skubos, įtampos ir paviršutiniškumo
kultūra yra skurdi ir dėl per mažai skiriamo dėmesio
atminčiai. Kompiuterių pramonė pagrobė atminties
sąvoką. Sakyti, kad kompiuteris turi atmintį, yra ne­
teisinga. Kompiuteris kaupia duomenis ir juos atku­
ria. Žmogaus atmintis yra subtilesnė, daugiau gerbti­
na ir asmeniška. Atmintis pasižymi vidine atranka ir
gilumu. Žmogaus atmintis —tai jo jausmų bei patirtų
pojūčių šventovė. Toje šventovėje skirtingi išgyveni­
mai grupuojami pagal skirtingus jausmus ir jų for­
mas. Mūsų laikai kenčia dėl to, kad atmintis praran-

179
 dama. Amerikiečių filosofas Santayana sakė: „Tie, ku­
rie neprisimena praeities., priversti ją kartoti“.
Vienatvės grožis ir patrauklumas tas, kad yra laiko ty­
loje ir vienatvėje aplankyti savo atmintį. Gali dar kar­
tą pabuvoti savo praeityje. Atmintis gyvena tavo sie­
loje. Kadangi tiesioginis laikas praeina, viskas priklauso
nuo atminties. Kitaip sakant, mūsų laikas susideda iš
vakar, šiandien ir rytoj. Tačiau mumyse yra vieta, kur
gyvena amžinas laikas. Ta vieta vadinasi siela. Todėl
siela daugiausia gyvena pagal amžinybės dėsnius. Tai
reiškia, kad vakarykštė, šios dienos ir rytdienos ne­
grįžtamai praeinanti patirtis pakliūva į tavo sielos am­
žinybės tinklą. Ten sugaudyti tavo išgyvenimai sau­
gomi ir laikomi tau. Levinas sako: „Atmintis kaip at­
virkštinis istorinis laikas yra vidinė esmė“. Taigi kū­
nui senstant ir silpstant tavo siela turtėja, gilėja, stiprėja.
Laikui bėgant siela daugiaupasitiki savimi; ji ima švies­
ti stipriau ir skaisčiau. Nuostabusis Czeslawas Milos-
zas yra parašęs puikų eilėraštį apie senatvę „Naujoji
provincija“. Paskutinėse jo eilutėse rašoma:

O, kadgalėčiaupasakyti: „Išragavau viską,

Ką siūlogyvenimas
Tačiau esu tas, kuris stovi prie lango ir
Atitraukia užuolaidas _
Vien pasižiūrėti į neaprėpiamąpuotą.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

180
 TIR NA N OG - AMŽINOS
JAUNYSTėS ŠALIS
eltai puikiai jautė, kaip amžinybės laikas
įsipina į mūsų laiką. Yra įdomus pasakoji­
mas apie vieną keltų karį iš Fijonos, vardu
Osianas. Jis neatsispyrė pagundai aplan­
kyti Tir na n-Og šalį. Tir na n-Og —tai amžinos jau­
nystės šalis, kurioje gyvena gerieji žmonės arba gero­
sios dvasios. Osianas su jais išvyko ir ilgai ilgai ten
laimingai gyveno su savo žmona, auksaplauke Niave.
Laimės metai prabėgo labai greitai. Tikrąjį laiko rit­
mą visada nustato mūsų būsena. Jei ką nors skauda,
kiekviena akimirka virsta savaite. Kai esi laimingas ir
džiaugiesi gyvenimu, laikas lėkte lekia. Osiano laikas
Tir na n-Og šalyje pralėkė greitai. Jis pasiilgo savo
pirmykščio gyvenimo. Pradėjo galvoti apie Fijoną, apie
tai, kas dedasi Airijoje. Ėmė ilgėtis namų, savo šalies.
Gerosios dvasios atkalbinėjo jį, kad ten negrįžtų, nes
žinojo, kad būdamas tiesioginio laiko gyventojas, grį­
žęs pražus. Vis dėlto jis nusprendė grįžti. Jos davė
jam puikų baltą žirgą ir prisakė niekada nuo jo nenu­
lipti, nes nulipus grėstų mirtis. Grįžo jis ant baltojo
žirgo į Airiją. Ten pasijuto baisiai vienišas, kai suži­
nojo, kad kol jo nebuvo, praėjo keli šimtai metų. Ieš­
kojo paguodos lankydamas senąsias medžioklės vie­
tas, vietas, kur puotaudavo, dainuodavo, pasakodavo
senas istorijas ir atlikdavo didžius žygdarbius. Per tą
laiką į Airiją jau buvo atėjusi krikščionybė. Kartą jo-

181
damas ant savo baltojo žirgo jis pamatė būrelį žmo­
nių, statančių bažnyčią, kurie niekaip neįstengė pa­
kelti didelio akmens. Karys Osianas buvo tikras stip­
ruolis. Taigi žiūrėjo į juos ir labai norėjo padėti, ta­
čiau žinojo, kad negalima nulipti nuo žirgo; jei nu­
lips, jam —galas. Kurį laiką stebėjo juos iš tolo, pas­
kui prijojo arčiau. Nebegalėjo ilgiau tverti. Ištraukė iš
kilpos koją ir persisvėrė kelti akmens, bet jam len­
kiantis balno pavarža trūko, balnas nuslydo, ir Osia­
nas žnektelėjo ant žemės. Vos tik palietęs Airijos že­
mę, tą pačią akimirką jis virto silpnu, raukšlėtu sene­
liuku. Tai nuostabi legenda, rodanti, kaip greta vie­
nas kito gyvuoja du laiko lygmenys. Jei peržengi tarp
šių lygmenų esantį slenkstį, apie kurį įspėjo gerosios
dvasios, patenki į tiesinį mirtingųjų laiką. Žmogiško­
jo laiko galutinis tikslas —mirtis. Amžinybės laikas
yra nesibaigianti esatis.

AMŽINYBGS LAIKAS
ad amžinybės laike gyvenimo ritmas ki­
toks, rodo ir šis pasakojimas. Vieną vaka­
rą žmogus iš mūsų kaimo važiavo dviračiu
namo keliu, šalia kurio nebuvo sodybų.
Važiuodamas išgirdo labai gražią muziką. Muzika
sklido iš už pylimo prie jūros. Jis pasuko prie pylimo
ir pamatė, kad šioje atkampioje vietoje atsidūrė kai­
me. Atrodė, jog žmonės ten jo laukė, jį pažinojo ir

182
 labai svetingai sutiko. Jie davė jamišgerti, vaišino ska­
niais valgiais. Muzika buvo graži, tokios jam niekada
anksčiau neteko girdėti. Jis praleido keletą labai ma­
lonių valandų. Paskui atsiminė, kad jei negrįš namo,
namiškiai ims jo ieškoti. Atsisveikino su šeimininkais.
Parkeliavęs į namus sužinojo, kad namuose nebuvo
dvi savaites, nors dvasių pasaulyje atrodė, kad ten bu­
vo apie pusvalandį.
Mano tėvas pasakodavo panašią istoriją apie vienuolį,
vardu Feniksas. Vieną dieną vienuolyno kieme šis skai­
tė brevijorių. Sučiulbo paukštelis, ir vienuolis taip įsi­
klausė į jo giesmę, kad pamiršo viską pasaulyje. Kai
giesmė nutrūko, jis pasiėmė brevijorių ir grįžo į vie­
nuolyną, bet pamatė, kad nieko ten nepažįsta. Vie­
nuoliai jo taip pat nepažino. Jis išvardijo visus vie­
nuolius, su kuriais gyveno, kaip jamatrodė, prieš pus­
valandį, tačiau jie visi dingo. Naujieji vienuoliai per­
žiūrėjo metraščius ir rado parašyta, kad prieš daugelį
metų paslaptingai dingo vienuolis, vardu Feniksas. Per­
keltine prasme ši istorija tvirtina, kad vienuolis Fenik­
sas iš tikrųjų įsibrovė į amžinybės laiką dar būdamas
gyvas. Amžinybės laiko ritmas skiriasi nuo mums įpras­
to, nutrūkstančio žmogiškojo laiko. Oscaras Wilde įtai­
giai atkartoja tą mintį: „Mes mąstome amžinybės mas­
tais, bet lėtai judame laike“. Šis puikus pasakymas —iš
„De Profundis“, Wilde’o meilės laiško jį išdavusiamir
sunaikinusiam žmogui, kuriam jis adeido.
Šie keltų pasakojimai apie dvasias kalba ir apie amži­
nybėje gyvenančią sielą. Mumyse yra amžinybės vie­

183
ta; ten įprasto laiko naikinanti ranka mūsų nepasie­
kia. Kalendorinio laiko padarinius vaizdžiai nusakė
Shakespeare'as šešiasdešimtajame sonete:

Kaip vandenynas bangąpo bangos

į akmenuotą krantą nuolat rita,
Lnp nenutrūkstamai, be atvangos,
Viena minutė skuba paskui kitą.

(Vertė Aleksys Churginas)

9IGLA - ATMINTIGS
ŠVGNTOVė
eitų pasakojimai teigia, kad sielos ritmas —
laikas, matuojamas amžinybės mastu, o sie­
loje surinkta ir saugoma viskas. Čia ne­
dingsta niekas. Didelė paguoda: tai, kas įvy­
ko tavo gyvenime, nepražūva. Niekas neišnyksta, nie­
kas neužsimiršta. Viskas kaupiama tavo sieloje, at­
minties šventovėje. Todėl senatvėje gali laisvai grįžti į
praeitį; gali vaikštinėti po šios šventovės sales, lanky­
damas savo laimės dienas ir tuos sunkius laikus, kurių
metu augai ir save tobulinai. Iš tikrųjų senatvė, kai
apžvelgiami tavo gyvenimo rezultatai, yra metas ap­
mąstyti visas laiko atkarpas. Taip įgysi naujų jėgų,
savitvardos, pastovumo ir harmonijos savyje, ko ne­
galėjai pasiekti tada, kai per dienas blaškeisi ir skubė-

184
 jai. Senatvė —tai metas grįžti namo gilyn į savo pri­
gimtį, pavaikščioti po atminties šventovę, kur laukia
slapta susirinkusios visos tavo dingusios dienos.
Keltų dvasingumui atminties idėja buvo labai svarbi.
Įvairioms progoms jie kūrė žavias maldas. Yra maldų
už židinį, už ugnies kurstymą ir jos prigesinimą. Va­
karais degančios anglys būdavo užpilamos pelenais,
kad prie jų neprieitų oras. Kitą rytą anglys būdavo
neužgesusios ir tebedegdavo. Yra malda ir už židinio
saugotojus, kurie šaukiasi Brigitos, keltų pagonių dei­
vės ir krikščionių šventosios, pagalbos. Brigitos pa­
veiksle paprastai ir lengvai susivienija du pasauliai. Ai­
rių sąmonėje pagoniškasis ir krikščioniškasis pasau­
liai nesipyksta, veikiau gražiai susilieja. Ši malda už
namų židinį pripažįsta ir atmintį:

Brigita su apsiaustu, apklok mus,

Avelių ganytoja, apgink mus,
Židinio saugotoja, uždek mus,
Po savo apsiaustu paslėpk mus
Ir grąžink mus atminčiai.

Motinų motina,
Stipriausioji iš motinų,
Vesk mus už rankos,
Primink mums, kaip
Kurstyti židinį,

18*
 Kadjis skaisčiai degtų.
Kad liepsna neužgestų.
Uždėk savo rankas,
Laikyk mūsų rankas,
Leisk ugniai degti
Dienų ir naktį.

Po Brigitos apsiaustu,
Su Brigitos atminčia,
Kad Brigitosgloba saugotų
Nuo skriaudų, neišmanymo ir beširdiškumo
Šių dienų ir naktį,
Nuo aušros lig tamsos,
Nuo aušros lig tamsos.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

Čia gražiai pripažįstama, kaip atminties ratas viską lai­

ko draugiškoje vienovėje.
Senatvė —tinkamas metas aplankyti atminties šventyk­
lą ir pajusti darnią gyvenimo pilnatvę. Būnant savimi
svarbiausia yra vienovė. Kas nesusiliejo, liko pabira, o
tai kartais kels prieštaras pačioje vidujybėje. Jau pats
vienijimas ir jo vyksmas leidžia tau geriau atrasti save.
Kiekvienam žmogui tiek daug dalykų reikia paversti
savastim. Camus labai vykusiai pareiškė, kad pragy­
venęs pasaulyje vieną dieną, likusią gyvenimo dalį gali
praleisti užsidaręs vienatvėje ir nepritrūksi medžiagos
nagrinėdamas tos dienos patirtį. Net per vieną dieną

196
mums atsitinkatiekdaugdalykų, kuriųnepastebime. Ap­
lankyti atminties šventyklą, vadinasi, ne tik grįžti į praei­
tį, bet ir pažadinti bei įsisąmoninti visa, kas tau nutiko.
Tai —mąstymo proceso dalis, kuri pagilina patirtį. Mes
visi turime išgyvenimų, bet, kaip sakė T. S. Eliotas, nesu­
prantame jų prasmės. Kiekvieno žmogaus širdis trokšta
prasmės; juk tik prasmėje randame paguodą. Prasmė yra
patirties sesuo, ir suprasti tai, kas tau atsitiko, yra vienas
iš svarbiausiųbūdų suprasti savo tikrąją vietąir rasti prie­
globstį savo sielos esatyje. Biblijoje yra puiki eilutė iš pra­
našo Hagajaus: „Tu pasėjai tiek daug, o derlius toks ma­
žas“. Visa, kas tau atsitinka, yra patirties sėklos sėja. Ne
mažiau svarbu sugebėti ta patirtimi pasinaudoti.

MGNAS ĮVGRTINTI
PRA6YVGNTUS MGTUS IR
UŽUOJAUTA SAU
enatvė gali būti nuostabus metas išmokti
naudotis dvasine patirtimi. Ką tai reiškia?
Tai reiškia, kad tu pradedi kruopščiai ty­
rinėti patirties vaisius. Juos grupuoji, at-
renki ir įsisąmonini. Vienos iš svarbiausių vietų, ku­
rias privalai patikrinti, yra apleistos tavo gyvenimo
sritys. Šios apleistos dvasinės sferos tavęs šaukiasi. Jos
nekantrauja, kad jomis pasinaudotum. Tada jos iš­
nirs iš nepelnytos tremties užmarštyje ir įžengs į sie­
los šventovę. Tai ypač reikalinga tam, su kuo gyveni-

187
 me tau sunkiai sekėsi, ko labai nemėgai. Visų pirma
tavęs šaukiasi gydyti dvasinės žaizdos. Su jomis elgtis
galima dviembūdais. Galima tyrinėti žaizdą vėl ją atvė­
rus. Nukrapštyti beužsidedantį šašą. Tada vėl sukeli
skausmą, žaizda ima kraujuoti. Toks žaizdos tyrinėji­
mas neleidžia jai užsitraukti. Galbūt reikėtų mažiau
brautis į savo žaizdas, nes siela turi natūralų gydymo
būdą. Todėl daugelis tavo žaizdų jau pagydytos ir ne­
turėtų būti vėl atvertos. Jei nori, gali susidaryti žaizdų
sąrašą ir praleisti trisdešimt metų jas krapštydamas, kol
galiausiai tapsi žaizdotas kaip Jobas. Jei praktikuosi to­
kį žaizdų gydymo būdą, paversi savo sielą ištisa žaizda.
Kiekvienas iš mūsų santykyje su savo vidiniu gyvenimu
turime visišką laisvę, bet joje ir daug rizikos. Taigi elg­
tis su savimreikia labai atsargiai.
Dalis sielos dvasinės išminties gali kai kurias tavo gyve­
nimo sritis palikti ramybėje. Tai dvasinio nesikišimo
menas. Tačiau kitos gyvenimo sritys nekantriai šau­
kiasi tavo dėmesio; jos tave, savo globėją, kviečia atei­
ti ir jas surinkti. Tu gali tas žaizdas atminties šven­
tykloje atpažinti ir aplankyti, tačiau elgtis su jomis
reikia švelniai ir atsargiai. Tokiose vietose būtų svei­
ka rodyti joms užuojautą. Kai kurie žmonės labai už­
jaučia kitus, bet yra itin negailestingi sau. Kai lankai
atminties šventykloje žaizdas, vietas, kur padarei di­
delių klaidų, dėl kurių dabar kremtiesi, neturėtum sa­
vęs kaltinti. Kartais per tas klaidas tu netikėtai pato-
bulėjai. Dažnai sielos kelionėje klaidos yra pačios ver­
tingiausios akimirkos. Jos atveda tave į tokią vietą,

188
kurios kitais atvejais visada vengdavai. Į savo klaidas
ir žaizdas turėtum žiūrėti atidžiai, su užuojauta. Tu­
rėtumei stengtis vėl įsijausti į ano laiko ritmą. Jei ap­
lankysi tokią pažeistą savo sielos vietą ir širdyje jai
atleisi, ji susitvarkys savaime. Kai sau atleidi, vidinės
žaizdos pradeda gyti. Tu išeini iš skausmo tremties į
dvasinės harmonijos džiaugsmą. Dvasinės vienovės
menas turi didelę vertę. Tam, kad žinotum, kokias
vietas lankyti, reikia pasitikėti savo vidaus balsu. Svar­
bu ne kiek tokių vietų aplankysi, bet kaip švelniai ir
dvasingai tai darysi. Jei apšviesi savo sielą ir jos žaiz­
das gerumo šviesa, ji padės joms išgyti.

GROŽIO SIRDYJG
SVARBA
iela —tai natūrali tavo gyvenimo pastogė.
Jei praeityje jos nuolat neardei, dabar ji tave
pridengs ir saugos. Artintis prie savo sie­
los atsiminimų su neoninės analizės šviesa
gali būti labai pavojinga, ypač trapiame senyvame am­
žiuje. Turėtume leisti sielai būti natūraliai. Šiuo at­
žvilgiu senatvė gali būti lengvai pažeidžiamas laiko­
tarpis. Sendami daugelis žmonių ima nerimauti, rū­
pintis. Būtent tokiu sunkiu laikotarpiu, kai žmogus
lengvai pažeidžiamas, reikia iš tiesų pasirūpinti savi­
mi. Man patinka Blaise'o Pascalio mintis, kad sun­
kiomis akimirkomis visada širdyje reikia turėti ką nors

189
 gražaus. Gal, kaip sakė poetas, grožis mus ir išgelbės.
Iš tikrųjų tavo požiūris į pasaulį lemia tavo ateitį. Kitais
žodžiais tariant, tavo lūkesčiai padeda kurti ateitį. Dau­
gelis mūsų rūpesčių skirti ne mums. Mes juos prisi­
šaukiame todėl, kad iš anksto neigiamai nusiteikiame.
Korke turiu draugą, kuris gyveno netoli senutės, var­
du Merė. Ji garsėjo ypač niūriu neigiamu požiūriu į
viską. Visada viskas jai buvo blogai. Vieną gražų ge­
gužės rytą susitiko ją kaimynas. Švietė saulė, žydėjo
gėlės, ir atrodė, kad gamta tuoj pasileis iš džiaugsmo
šokti. Jis jai tarė: „Dievulėli, koks gražus rytas, Me­
re!“ „Žinoma, bet kas bus rytoj?“ —atrėžė ji. Senutė
nesugebėjo džiaugtis ją supančiu grožiu, nes jau rūpi­
nosi, kokia baisi bus rytdiena. Rūpesčiai nėra sudėti­
nė sielos ar sąmonės dalis; iš tikrųjų jie dažnai turi
dvasių formą. Galbūt pulkelis vargų skrajoja ore. Pas­
kui pažiūri žemyn ir mato paniurusį ir nelaimingą ta­
ve. Vargai įsivaizduoja, kad nusileidę galėtų savaitei,
keliems mėnesiams ar net metams pas tave įsikurti.
Jei išardysi natūralią savo priedangą, jie įsibraus ir ap-
sigyvens įvairiose tavo sąmonės kertelėse. Kuo ilgiau
juos ten paliksi, tuo sunkiau bus juos iškrapštyti iš
ten paskui. Gyvenimo išmintis teigia, kad kaip šauksi,
taip atsilieps. Jei žiūrėsi į gyvenimą geranoriškai ir su
viltimi, turėsi viską, ko tau tikrai reikia.
Senatvė —tai antrosios nekaltybės laikotarpis. Pirmoji
nekaltybė yra vaikystėje, tačiau tokios nekaltybės pa­
grindas —nežinojimas ir naivus tikėjimas. Antroji ne­
kaltybė gyvenime ateina vėliau, nugyvenus ilgą laiko

190
 tarpą. Tau pažįstamas gyvenimo atšiaurumas, žinai jo
neįtikimą gebėjimą apvilti, o kartais ir sunaikinti. Ta­
čiau nepaisant šių neigiamų galimybių pripažinimo, vis
tiek išlaikai sveiką, kupiną vilčių ir optimizmo požiūrį
į gyvenimą. Tai antroji nekaltybė. Malonu sutikti seną
žmogų raukšlių išvagotu veidu, kuriame gyvenimas pa­
liko daug įrašų, pažvelgti jamį akis ir išvysti jose šviesą.
Ta šviesa yra nekalta, nekalta ne dėl patirties stokos, o
veikiau dėl tikėjimo gėriu, tiesa ir grožiu. Toks žvilgs­
nis sename veide yra savotiška palaima. Šio žmogaus
draugijoje jautiesi sveikas, jautiesi gerai.

š v i e s i o j i GRČIA
ienas iš žalingiausių požiūrių į savo praeitį
ar prisiminimus yra graužatis. Dažnai, vi­
siškai kitaip įsivaizduojant praeitį, ji būna
apgaulinga ir neatitinka tikrovės. Edithos
Piaf frazė Je ne regrette rien („Aš nesigailiu nieko"),
beatodairiškai priimanti viską, yra nuostabi.
Pažįstu pašėlusią moterį, kurią gyvenimas mėtė ir vėtė.
Ji turėjo daug rūpesčių ir dažnai jai nelabai kaip sekė­
si. Prisimenu, kaip kartą ji man pasakė: „Aš nė kiek
dėl to nesigraužiu. Tai mano gyvenimas, ir visame ta­
me, kas atsitiko man blogo, visada buvo ir kai kas
gero". Gražus, su viskuo susitaikantis požiūris į pra­
eitį leido jai susigrąžinti sunkumuose slypinčias ver­
tybes. Kartais sunkumas yra geriausias sielos draugas.

191
 Velso poetas R. S. Thomas parašė žavų eilėraštį „Švie­
sioji erčia“ apie žvilgsnį į praeitį, kai jautiesi ko nors
netekęs ar apgailestauji ko nors nepadaręs.

Aš regėjau šviest\ prasimušant

Ir užliejant trumpam mažą erčią,
Nuėjau vis dėlto savo keliu
Ir ją pamiršau. Bet tai buvo brangiausias
Ieškojimą tikslas, toj erčioj
Buvo lobis. Dabar suprantu,
Jog turiu atiduoti viską,
Kadją surasčiau. Gyvenimas —tai ne skubėjimas

į nykstančią ateitį ar ilgėjimasis

Įsivaizduojamos praeities. Tai sukimas
Į šalį kaip Mozėprie stebuklo —
Liepsnojančio krūmo. Prie šviesulio,
Kuris rodosi laikinas kaipjaunystė
Kadais, o išties —tavįs laukianti amžinybė.

(Vertė Lionginas Pažūsis)

Gražiojo R. S. Thomo eilėraščio esmė yra keltiškas lai­

ko supratimas. Tavo laikas —ne tik praeitis arba atei­
tis. Jis niekada neišeina iš tavo sielos rato. Čia susirin­
kęs ir tavęs laukia visas tavo laikas, net ir būsimas.
Tam tikra prasme praeitis nedingsta, tik pasislepia
tavo atmintyje. Tavo laikas yra giliai paslėpta amži­
nybės sėkla, kuri svetingai laukia tavęs.

19 S
 KARSTA SIRDIS NIGKADA
NGS6NSTA
ažnai seni žmonės yra jaudinamai gera­
širdžiai. Chronologinis laikas nedaro įta­
kos amžiui. Jis daugiau susijęs su žmo­
gaus temperamentu. Pažįstu jaunų aš-
tuoniolikamečių ir dvidešimtmečių, tokių rimtų,
orių ir paniurusių, tarsi jiems būtų devyniasdešimt.
Ir atvirkščiai: pažįstu labai senų žmonių, kurių šir­
dys kupinos šelmysčių, pramuštgalviškumo ir juo­
kų; jie žaižaruoja sąmoju. Juos sutikęs jauti šviesą,
lengvumą, darosi linksma. Kartais iš labai senų kū­
nų į tave žvelgia neįtikimai jaunos, gaivalingos sie­
los. Sutikęs tokį pašėlusį senuką, kuris liko ištiki­
mas savo gaivalingai gyvenimo jėgai, atsigauni. Mo­
kytojas Eckhartas tą patį aiškino moksliškiau: sie­
loje yra amžinybės vieta. Jis sako, kad laikas žmogų
sendina, tačiau sieloje yra vieta, kurios laikas negali
paveikti. Malonu tai žinoti. Net jei laikas išvagos
raukšlėmis tavo veidą, nusilpnins sąnarius ir tu sun­
kiai judėsi, o galiausiai jis nusineš tavo gyvybę, vis
dėlto sieloje yra vieta, kuri nepavaldi laikui. Tu esi
toks jaunas, koks jautiesi. Jei pajusi savo sielos šilu­
mą, liksi jaunatviškas ir to niekas iš tavęs negalės
atimti. Apibendrintai tarus, taip galima pasinaudo­
ti savo gyvenimo amžinumu. Būtų gaila gyvenant
tik kartą nepastebėti šios tavyje ir aplink tave esan­
čios amžinybės.

193
Jaunystėje esi stiprus, nebijai rizikuoti. Nori daryti vis­
ką, Nori visko ir tuojau pat. Paprastai jaunystė nėra
apmąstymų metas. Štai kodėl Goethe sako, kad jau­
nimas švaistosi jaunyste. Bandai visokius kelius ir nesi
tikras, ar radai savąjį. Vieną mano kaimyną kamuoja
noras išgerti. Artimiausia aludė yra gretimame mies­
telyje. Jei jis nori nuvažiuoti į aludę, turi eiti į gretimą
kaimą priešingoje pusėje. Vieną vakarą mano brolis
sutiko jį einantį keliu. Sustabdė mašiną norėdamas jį
pavėžėti. Tačiau šis važiuoti atsisakė, paaiškindamas:
„Nors einu į tą pusę, man reikia į priešingą“. Šiuolai­
kiniame pasaulyje daugybė žmonių eina į vieną pusę,
° j1! gyvenimas —į priešingą. Senatvėje atsiranda pro­
ga sujungti į vieną daugybę įvairiomis kryptimis nuei­
tų kelių. Tai metas, kada gali suvienyti savo gyveni­
mo ratą, kuriame vėl pabus troškimai ir atsivers nau­
jos galimybės.

TROŠKIMU UGNIS
abartinė visuomenė remiasi jėgos ir įvaiz­
džio ideologija. Dėl to su senais žmonė­
mis dažnai nesiskaitoma. Šiuolaikinę kul­
tūrą tiesiog apsėdo išorės, įvaizdžio, grei­
čio bei kaitos manija; ji tapo varomąja jėga. Anksčiau
į seną žmogų žiūrėta kaip į išminties šaltinį. Vyres­
niuosius gerbė ir godojo. Senų žmonių širdyse gražiai
ir skaisčiai tebedega troškimų ugnis. Mūsų grožio

194
supratimas dabar sumenko, nes grožis suprantamas
kaip graži išvaizda. Viešpatauja jaunystės kultas, kur
kiekvienas stengiasi atrodyti jaunatviškai; daromos
plastinės operacijos ir dedamos įvairiausios pastan­
gos išlaikyti jaunystės įvaizdį. Iš tikrųjų tai joks gro­
žis. Tikrasis grožis yra iš sielos sklindanti šviesa. Kar­
tais sename veide pastebi tą šviesą iš už raukšlių; tai
didžiausio grožio pavyzdys. Senatvės aistrą ir troš­
kimus puikiai išreiškia Yeatso eilėraštis „Klajoklio
Enguso daina“:

Aš išėjau į riešutyną
Grynam ore atsigaivint,
Ten meškerykotį ir uogą
Radau ant siūlo prikabint.
Ir kai balti nakties drugeliai
Danguj sumirgo, aš tuojau,
Įmetęs uogąį upelį,
Sidabro žuvį sugavau.

Namie į šalįją padėjęs,

Užkūriau ugnį pamažu.
Staiga kažkas lyg sušlamėjo
Ir pašaukė mane vardu.
Ji buvo virtusi mergaite
Su obelies žiedais plaukuos,
Bet vos vardu mane pašaukus
Išnyko švytinčiuos ūkuos.

19^
 Nors pasenau aš nuo klajonių
Poplynes ir-nykias kalvas,
Vis tiekją rasiu ir į lūpas
Bučiuosiu tiesdamas rankas;
Ir eisim mesper margų žolę
Į sodų skinti obuolių,
Nokintų mėnesio sidabro
Ir saules aukso spindulių.

(Vertė Lionginas Pažusis)

PRABĖGI MGTAI. KVIGČIA

NAUJOJI VIGNUMA
enatvė gali bauginti dėl atėjusios į tavo gy­
venimą naujos vienumos. Tavo aktyvų iš­
orinį gyvenimą —nuveiktus darbus, išau­
gintą šeimą ir tavo suvaidintą vaidmenį —
apgaubia neįprasta ramybė. Gyvenimo tempas sulėtėja,
daraisi vienišesnis. Šitų dalykų nereikia bijoti. Pažvel­
gus į juos išradingiau naujoji ramybė ir vienatvė gali tau
virsti dideliu malonumu ir dovana. Kartkartėmis dėl
savo nerimstančios dvasios pražiopsome didžiausius sa­
vo gyvenimo turtus. Mintyse visada esame kažkur ki­
tur. Retai būname čia ir dabar. Daugelį žmonių perse­
kioja praeitis —tai, ko jie nepadarė, ką turėjo padaryti.
Dėl to kremtasi. Jie—praeities belaisviai. Kitus kamuo­
ja ateitis; jie rūpinasi ir nerimauja dėl to, kas bus.
Iš tikrųjų nedaug žmonių gali gyventi esamu laiku, nes
jie per daug įsitempę, per daug skuba. Vienas iš se­
natvės džiaugsmų yra turėti daugiau laiko pabūti ra­
miai. Pascalis sakė, kad daugelis problemų kyla dėl
mūsų nesugebėjimo ramiai sėdėti kambaryje. Sielos
pasauliui ramybė yra gyvybiškai svarbi. Jei sendamas
tapsi ramesnis, pamatysi, kad ramybė gali būti puikus
bičiulis. Tavo gyvenimo atkarpos turės laiko susidė­
lioti į vieną atkarpą, tavo sielos žaizdoms bus laiko
užsitraukti ir užgyti. Galėsi vėl būti savimi. Šioje ra­
mybėje susidomėsi savo siela. Daugelis žmonių ke­
liaudami per gyvenimą visiškai savęs nepažįsta. Jie
pažįsta kitus, pažįsta vietoves, jie gerai susipažinę su
savo amatu, savo darbu, bet, deja, visai nepažįsta savęs.
Senatvė gali būti puikus brandos metas, kai iš tikrųjų
galbūt pirmą kartą susipažįsti su savimi. Gražiai rašo
T. S. Eliotas: O visų mūsų klajoniųpabaigoje / grįšime ten,
iš kur išėjome} / kad susipažintume su ta vietapirmą kartą.

VIGNIŠUMAS RGIKALAUJA
DRĄSOS
ai per daug gerai save pažįsti, iš tikrųjų vi­
sai savęs nepažįsti. Sendamas turėsi laiko
susipažinti. Vienatvė gali virsti vienišumu,
o sendamas gali pasijusti be galo vienišas.
Vienišam nepaprastai sunku. Vokietijoje gyvenantis
draugas pasakojo, kaip jis kovojo su namų ilgesiu. Jam

197
buvo sunku priprasti prie vokiškos tvarkos, tempera­
mento, struktūrų ir išoriškumo. Žiemą susirgo gripu,
ir jį ėmė persekioti iki tol slopinamas vienišumas. Pa­
sijuto neapsakomai vienišas; užuot vengęs vienatvės,
nusprendė jai pasiduoti. Atsisėdo į krėslą ir leido sau
į valias jaustis vienišam. Kai tik suteikė sielai tokią
galimybę, jį persmelkė vienišumas. Pasijuto esąs di­
džiausias našlaitis visame kosmose. Visą laiką verkė.
Liejo ašaras ir dėl slapto vienišumo, kurį kada nors
teko patirti gyvenime. Tai buvo skausminga, bet kar­
tu ir nuostabi patirtis. Kai leido vienišumui pralauž­
ti užtvanką ir laisvai lietis, santykiai pasikeitė. Dau­
giau Vokietijoje jis niekada nebesijautė vienišas. Iš­
silaisvino, nes pažino savo vienišumo gilybę ir su juo
susidraugavo. Vienišumas tapo jo gyvenimo dalimi.
Vieną vakarą mano senas draugas Konemaroje besi­
šnekučiuojant apie vienišumą pasakė: L pol dubh doite
e an t-uaigneas, ach md dhunann tu suas e, dūnfaidh tu
atnachgo leor eile atdgo h~dlainn chomh maith, t. y. „Vie­
nišumas yra juoda išdeginta skylė, bet jei ją dailiai
užlopysi, užlopyta vieta gali tau pasirodyti graži“.
Nereikia vienišumo bijoti. Jei jį priimsime, jis gali
mums suteikti naują laisvę.

198
IŠMINTIS - GGRANORISKUMAS
IR HARMONIJA
ar viena senatvės savybė —išmintis. Anks­
tesnėse visuomenėse senus žmones vadin­
davo vyresniaisiais, nes buvo pripažinta,
kad taip ilgai gyvenę jie įgijo išminties. Mū­
sų kultūra yra apsėsta informacijos manijos. Dabar
pasaulyje galima gauti tiek daug informacijos kaip nie­
kad anksčiau. Daug žinome apie visokiausius daly­
kus. Tačiau žinojimas labai skiriasi nuo išminties.
Galima žinoti daugybę dalykų, galybę faktų apie
daiktus, netgi apie save, bet širdį pasiekia tik tai, ką
giliai suvoki. Taigi išmintis yra gilesnis suvokimas.
Išmintis —tai menas įsilieti į savo sielos, gyvenimo,
dieviškumo ritmą. Išmintis išmoko išskaityti neži­
nomybę, o nežinomybė yra mūsų artimiausias drau­
gas. Vadinasi, išmintis —tai menas būti drąsiam ir
kilniaširdžiui nežinomybės akivaizdoje, mokėjimas
ją išskaityti ir atpažinti jos turtus. Keltų kultūroje
senajame keltiškame airių pasaulyje išminčiams bu­
vo rodoma ypatinga pagarba. Kadangi iš pradžių kel­
tų pasaulyje gyveno matriarchatinė visuomenė, labai
daug išminčių buvo moterys. Keltai turėjo nuosta­
bias išminties tradicijas, kurias vėliau perėmė Airi­
jos vienuolynai. Ankstyvųjų viduriniųjų amžių lai­
kais Europoje mokslą išsaugojo būtent vienuoliai iš
Airijos. Jie kūrė mokymo centrus visoje Europoje.
Airijos vienuoliai iš naujo civilizavo Europą. Jų mo-

199
 kymas virto viduriniųjų amžių scholastikos ir jos tur­
tingos kultūros pagrindu.
Tradiciškai Airijoje kiekvienoje vietovėje būta išmin­
čių. Klero grafystėje gyveno išmintinga moteris, var­
du Biddy Early. Gelvėjuje buvo moteris, vardu Cail-
leach an Clochain; senė iš Klifdeno taip pat garsėjo
išmintimi. Kai žmonės gyvenime patekdavo į keblią
padėtį arba imdavo nerimauti dėl ateities, jie dažnai
eidavo pas šias išmintingas moteris. Jų patariami iš­
mokdavo keisti savo likimą, išmokdavo prasmingiau
gyventi ir apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus ar pra­
žūties. Išmintis dažnai lyginama su pjūtimi. Kai kas
nubyra, o visa kita surenkama į vieną vietą ir atsiduria
ten, kur skirta. Taigi išmintis yra menas išlaikyti pu­
siausvyrą tarp to, kas žinoma ir nežinoma, tarp kan­
čios ir džiaugsmo; tai būdas sujungti visą gyvenimą ir
įgyti naujos kokybės vienovę. Visuomenei būtų labai
patartina įsiklausyti į senų žmonių išmintį, neaplenkti
jų sprendžiant svarbius klausimus. Kuriant mūsų atei­
ties vizijąsenųjųišmintis galėtų turėti neįkainojamąver­
tę. Galiausiai išmintis ir vizija yra seserys; vizijos išra­
dingumas, kritiškumas ir toliaregiškumas teka iš išmin­
ties versmės. Seni žmonės yra išminties lobynai.

200
 96NATVG IR 9AULGLYDZI0
TURTAI
enatvė —tai gyvenimo saulėlydis. Vaka­
rinėje Airijos pakrantėje šviesa daro ste­
buklus. Dėl jos čia atvyksta dailininkai
tapyti. Saulėlydis vakarų Airijoje yra nuo­
stabių spalvų metas. Regis, tada išdrįsta pasirodyti
skaisčios dienos prislopintos spalvos; kiekviena spal­
va labai sodri. Diena taip oriai ir gražiai sako mums
„sudie“. Diena atsisveikina saulėlydžiu —stebuklin­
go grožio spalvomis. Saulėlydis svetingai pasitinka
naktį. Gražiosios jo spalvos tarsi nugrimzta į naktį,
ir naktis tampa tinkama gyventi, ją galima ištverti,
nes joje pasislėpė šviesa. Panašiai senatvėje, gyveni­
mo saulėlydyje, gali pamatyti ir įsigyti daug nepa­
stebėtų gyvenime turtų. Dažnai tik suvokus, kas yra
saulėlydis, galima iš tikrųjų pažvelgti į savo sielos
paslaptis. Tyrinėjant sielą prie neoninės šviesos, sie­
la pasprunka ir pasislepia. Saulėlydžio suvokimas gali
tapti akstinu pasikviesti drovią sielą arčiau, kad pra­
bėgomis pamatytum kilnius jos troškimus ir gali­
mybes.

SOI
 96NATVG IR
LAPSVė
enatvė gali būti aiškumo metas. Bet koks
suvokimas reikalauja aiškumo. Jei daiktai
yra prieš tave per arti, jų negali matyti. Daž­
nai dėl tos priežasties nevertiname žmo­
nių, kurie yra iš tikrųjų mums artimi. Negalime atsi­
traukti ir pažvelgti į juos kritiškai, su nuostaba bei
dėkingumu, kurio jie nusipelno. Savęs taip pat nega­
lime matyti, nes esame per daug įsitraukę į savo sku­
bantį gyvenimą. Senatvėje, gyvenimui aprimus, galėsi
daug ką išsiaiškinti, kad sužinotum, kas esi, ką tau
padarė gyvenimas ir ką padarei su savo gyvenimu tu.
Senatvėje ateina laikas atsikratyti daugybės nereika­
lingų naštų, kurias daug metų tempei akmenuotais savo
gyvenimo keliais. Kartais didžiausią naštą žmogus už­
sikrauna pats. Per daugelį metų susikrovęs sunkią naštą
jis dažnai sako: „Dievas mato, tai tikras mano gyveni­
mo kryžius. Tikiuosi, kad Dievas man už tai atly­
gins^. Nesąmonė. Dievas žiūri ir mato žmones su naš­
tomis, kurias jie susigalvojo ir užsikrovė patys. Tik­
riausiai Dievas mąsto: „Kokie jie kvailiai, jei mano,
kad tai turi ką nors bendra su jų gyvenimo paskirtimi.
Veikiau tai nemokėjimas pasinaudoti jiems suteikta
laisve ir galimybėmis“. Senatvėje apgaulingos naštos
gali nukristi. Vienas iš būdų jomis nusikratyti yra sa­
vęs paklausti, kokią naštą būdamas vienišas nešei. Kai
kurias iš jų, be abejonės, ir privalėjai nešti, bet daugelį

sos
 pasirinkai ir užsikrovei pats. Jų atsikračius sumažės
įtampa, palengvės gyvenimas. Sumažės rūpesčių, pa­
tirsi didelę vidinę laisvę. Laisvė gali būti vienas iš
nuostabiausių senatvės subrandintų vaisių. Dabar ga­
lima atlyginti anksčiau gyvenime padarytą skriaudą
sau. Ši galimybių gausa yra nuostabiai išvardyta pui­
kaus meksikiečių poeto Octavio Pažo eilėraštyje
„Aras ar saulė“:

Baisiai sunkiai, vosper keletą milimetrą kasmet

Pasistumdamas aš bandau iš uolos išsigremžti sau kelią. Per
Tūkstantmečius mano dantys sudilo ir suskilo nagai,
Kad nusigaučiau ten, kiton pusėn, į šviesą
Ir atvirą orą. Ir dabar, kada mano rankos kraujuoja
Ir kliba dantys, nuo troškio ir dulkią suskeldėjusioj ertmėj
Netikrumo pagautas, aš sustoju ir apmąstau savo triūsą.
Antrąją savogyvenimo pusę ašpraleidau skaldydamas
Akmenis, gręždamas sienas, laužydamas duris,
Šalindamas kliūtis, kurias pasistačiau kelyjeį šviesą
Perpirmąją savogyvenimo pusę.

(Vertė Lionginas Pažūsis)

203
 paLaTratrafraas senatvei
Kad taveglobotų tavo sielos šviesa,
Kad tavo nerimas ir rūpesčiai dėl senatvės
Pasikeistų,
Kad įgytum išminties žiūrėti savo
Dvasios akimis
į šį puikų pjūties metų.
Kad įsipareigotum surinkti savo
Gyvenimo patirtį,
Užgydyti, kas tave skaudino, leisti tam
Prie tavįs prisiartinti ir su tavim susilieti.
Kad būtumei orus, kad suvoktum,
Koks esi laisvas,
O svarbiausia, kadgautum amžinosios
Šviesos dovanų ir
Grožio dovanų, slypinčių tavyje.
Kad būtumpalaimintas ir rastum
Savyje nuostabių meilf sau.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

804
6 sk^Rfas. rafRtfs —hoRlzontas šulinyje

NG PAŽĮSTAM AS
BGNDRAKGLIONIS

ra esatis, kuri žengia gy­

venimo keliu drauge su
tavimi*Ji tave lydi kiek­
vieną akimirką* Slapta
seka visus tavo jausmus
ir mintis. Ar esi vienas,
ar sukitais, ji visada kar­
tu* Kai gimei, ji su ta­
vimatsirado iš motinos įsčių; sujaudinti
tavo atėjimo į šį pasaulį, žmonės jos ne­
pastebėjo. Nors ji šalia, tu vis dar gali
nenutuokti apie jos draugiją* Šios esa-
' ties vardas yra mirtis.
Klystame manydami, kad mirtis ateina tik
gyvenimo pabaigoje* Fizinė mirtis yra
tik vyksmo, kur tavo slaptas bendrake-
lionis darbuojasi nuo pat tavo gimimo,
užbaigimas. Tu gyveni sielos ir kūno gyvenimą, o mir­
tis pasiglemžia abu. Kaip mirtis pasireiškia tavo kas­
dienybėje? Gyvenime mes ją sutinkame įvairiais pavi­
dalais ten, kur esame pažeidžiami, trapūs, kai esame

20^
įskaudinti arba nusiminę. Vienas iš mirties veidų yra
pesimizmas. Pesimizmo žaizdų turi kiekvienas; jos tar­
si mūsų gyvenimo votys. Net ir geruoju gyvenimo
tarpsniu gali sau kenkti. Gal vėliau, patyręs tikrų sun­
kumų ar atsidūręs beviltiškoje padėtyje, toks žmogus
prisimins anuos laikus ir sakys: „Žinote, tada buvau
iš tiesų laimingas, bet gaila, to nesupratau“.

MIRTIGS VGIDAI
KASDIGNIAMG 6YVGNIMG
es nešame naštą, kuri mus nuolat slegia ir
atitraukia nuo šviesos. Pesimizmas yra ver­
gavimas tamsiam šešėliui, slankiojančiam
apie kiekvieną žmogiškąją būtybę. Dvasiš­
kai tobulėjant, vienas iš mūsų nuolatinių uždavinių
yra keisti neigiamą požiūrį į pasaulį. Šis požiūris —tai
mūsų pačių mirties veidas, griaunamoji jėga, kuri ne­
leidžia mums jaustis pasaulyje kaip namuose. Ji verčia
mus savo žemiškame gyvenime jaustis svetimiems. Ne­
leidžia mums mylėti ir skleisti šilumą. Pesimizmą ga­
lime mažinti nukreipdami į jį savo sielos šviesą. Sie­
los šviesa iš lėto šalina pesimizmo sunkumą, mažina
jo įtaką ir daromą žalą. Galiausiai tai, ką laikėme nei­
giama savo puse, gali tapti didžiausia mūsų atsinauji­
nimo, kūrybos ir dvasinio augimo jėga. Tokia užduo­
tis skirta kiekvienam iš mūsų. Protingas žmogus pa­
žįsta savo silpnybes, bet su jomis nesitaiksto. Už jų

206
 slypi kur kas svarbesni ir kilnesni dalykai, Įveikę pesi­
mizmą mes judame šviesos link. Keisdami savo mir­
ties veidus, užsitikriname, kad gyvenimo pabaigoje
mūsų fizinė mirtis nebebus atėjūne, prieš mūsų valią
išplėšianti mūsų gyvenimą. Jos veidas mums bus pui­
kiai pažįstamas.
Kitas mirties veidas, kitas pavidalas, kuriuo ji pasirodo
kasdieniuose išgyvenimuose, yra baimė. Nėra sielos
be baimės šešėlio. Tik drąsus žmogus geba pažinti
savo baimę ir paversti ją dvasinio augimo jėga, kūry­
ba. Mes visi bijome skirtingai. Viena iš didžiausių bai­
mės stiprybių yra jos antgamtiškas gebėjimas klastoti
tai, kas mūsų gyvenime yra tikra. Nežinau kitos to­
kios jėgos, kuri taip greitai galėtų sunaikinti gyveni­
mo ramybę ir laimę.
Baimė yra skirtingų pakopų. Daugeliui žmonių atrodo
siaubinga, kai jie nebetenka galios valdyti ir tvarkyti
savo gyvenimo. Jiems patinka kontroliuoti tai, kas
vyksta aplinkui ir kas nutinka jiems patiems. Tačiau
per didelė kontrolė yra pražūtinga. Kurdami apsaugi­
nę savo gyvenimo programą, patenkame į spąstus. Dėl
jos galime nepatirti daugelio mūsų daliai skirtų ma­
lonių. Kontroliuoti visada reikia su saiku ir tik laiki­
nai. Patirdami skausmą, ypač mirdami, mes nebepa­
jėgiame valdyti padėties. Mistikai visada tvirtino, kad
norint geriau pažinti savyje dieviškąjį pradą, reikia
praktikuoti atsiribojimą nuo visko. Keista, bet tuo­
met, kai ko nors atsisakai, gyvenimas labai praturtėja.
Visa, kas netikra ir ko laikėmės dantimis įsikandę,

207
 netrukus nebetenka prasmės. Tada tai, kas tikra, ką
labai mylime ir kas iš tiesų mums svarbiausia, tampa
mūsų savastimi. Dabar jau niekas nebegali to iš mūsų
atimti.

MIRTIS - BAIMGS
PRIGŽASTIS
ai kurie žmonės bijo būti savimi. Jie nuo­
lat vaidina tokį žmogų, koks, jų manymu,
patiktų ir būtų priimtinas pasauliui. Bijo
su savimi susitikti net būdami vienumoje.
Viena iš švenčiausių mums skirtų priedermių yra prie­
dermė būti pačiais savimi. Jei priimi ir pamėgsti save
tokį, koks esi, išmoksti nebijoti savo prigimties. Ta­
da pasieki damą su savo siela ir tvirtai atsistoji ant
kojų. Savimi pasitiki, neprarandi savitvardos. Esi ra­
mus. Švaistyti gyvenimą tam, kad vaizduotum žmo­
gų, pateisinantį kitų lūkesčius, yra bergždžias daly­
kas. Gyvenimas labai trumpas, o kiekvienam skirta
ypatinga dalia. Kartais, bijodami būti savimi, nuo jos
nukrypstame ir dėl savo pačių kaltės užbaigiame gy­
venimą dvasiškai alkani ir nuskurdę.
Geriausia man žinoma istorija apie baimę yra senas in­
dų pasakojimas apie žmogų, pasmerktą praleisti nak­
tį kameroje su nuodinga gyvate. Kiaurą naktį žmogus
išsigandęs stovėjo kameros kampe. Bijojo net smar­
kiau kvėpuoti, kad gyvatė jam neįkirstų. Kai pirmieji

208
 aušros spinduliai pasiekė kamerą, kitame kampe jis
įžiūrėjo gyvatę. Lengviau atsiduso, kad jos neįsiutino.
Vėliau, kai dar labiau prašvito ir visai išaušo, žmogus
pamatė, kad kameros kampe gulėjo ne gyvatė, o sena
virvė. Šio pasakojimo moralas pakiša mintį, kad dau­
gelį mūsų sąmonėje glūdinčių nekaltų kaip ta virvė
dalykų baimė paverčia pabaisomis, kurios laiko mus,
smarkiai išsigandusius, įspraudusios į kampą.
Vienas iš būdų transformuoti savo mirties egzistavimą
ir jos galią yra pastangos slopinti baimę. Kada aš dėl
ko nors nerimauju arba ko nors bijau, man labai pa­
deda, kai savęs paklausiu, ko iš tiesų bijau. Šis klausi­
mas padeda išsivaduoti. Baimė panaši į rūką: ji sklin­
da visur, viską iškreipia. Kai apsiriboji tik tuo vienu
klausimu, baimė susitraukia ir tampa apčiuopiamu da­
lyku. Kai žinai, kas tave gąsdina, susigrąžini jėgas, iš­
eikvotas baimei nugalėti. Be to, tai atskiria tavo baimę
nuo tamsios nežinomybės, dėl kurios baimė ir gyvuo­
ja. Baimė dauginasi anonimiškai, ji vengia būti įvar­
dyta. Kai gali savo baimę įvardyti, ji ima mažėti.
Bet kokios baimės šaknys slypi mirties baimėje. Kiek­
vieno gyvenime esti metas ar laiko tarpsnis, kai mirtis
iš tiesų kelia siaubą. Gyvename laike, o laikas, kaip
žinoma, yra nenuspėjamas. Niekas tikrai negali pasa­
kyti, kas mums atsitiks šįvakar, rytoj ar kitą savaitę.
Laikas gali atvesti prie mūsų durų bet ką. Tas nenu­
spėjamumas yra viena iš bauginamų gyvenimo pusių.
Maža kas gali žmogui atsitikti! Šiuo metu, kai skaitai,
kas čia parašyta, visame pasaulyje yra žmonių, kuriuos

209
 užklupo žiaurūs netikėtumai. Dabar vyksta tai, kas
apvers jų gyvenimą aukštyn kojom. Išdraskytas jų gim­
tasis lizdas, jie niekada nebegyvens taip kaip iki šiolei.
Kažkam gydytojo priimamajame praneša blogą žinią;
kažkas po avarijos niekada nebegalės vaikščioti; kaž­
kieno mylimas žmogus išeina ir niekada nebegrįš. Kai
žiūrime į ateitį, negalime nuspėti, kas nutiks. Dėl nie­
ko negalime būti tikri. Tačiau dėl vieno neabejojame:
ateis laikas —rytas, vakaras ar naktis — būsime pa­
šaukti iškeliauti iš šio pasaulio, turėsime mirti. Nors
tai yra tikras dalykas, negalime numatyti jo pobūdžio.
Kitaip tariant, nežinome, kur mirsime, kada mirsime,
kaip mirsime, kaip tada jausimės, kas bus šalia. Kaip
vyks lemiamas mūsų gyvenimo įvykis —mirtis, lieka
visiškai neaišku.
Nors mirtis yra stipriausias ir paskutinis žmogaus išgy­
venimas, mūsų kultūra labai stengiasi paneigti jos bu­
vimą. Visas žiniasklaidos ir reklamos pasaulis sten­
giasi kurti nemirtingumo kultą, taigi mirties ritmas
gyvenime yra retai pripažįstamas. Kaip aiškina Em-
manuelis Levinas: „Mano mirtis prasideda nuo aki­
mirkos, kuri man visiškai nepavaldi. Ji man nekliudo,
nors galiausiai tenka su ja susidurti. Aš ją įveikiu arba
ištveriu ir priimu į savogyvenimą, laikinai atmesdamas
jos kitoniškumą. Mirtis yra grėsmė, kuri artinasi prie
manęs slapčia. Dėl to slaptingumo negalima suvokti
jos artėjimo. Taigi laikas, skiriantis mane nuo mir­
ties, vis mąžta, o paskutinis jo tarpsnis yra už mano
sąmonės ribų, todėl jį įveikti teks pačiai mirčiai. Pas-

210
kurinė kelio atkarpa bus peržengta be manęs, mirties
laikas teka prieš srovę..

MIRTIS KGLTU
KULTU ROJG
irties stebuklo supratimas keltų kultūroje
buvo skaidrus. Dvasingi keltai apie mirtį
sukūrė puikių maldų. Jiems Amžinybės pa­
saulis buvo toks artimas žemiškajam, kad
mirtis neatrodė visa naikinantis baisiai grėsmingas įvy­
kis. Kai įžengi į Amžinybės pasaulį, pareini namo, kur
tavęs nebepalies skausmo ar tamsos šešėlis. Šia tema
yra graži keltiška malda:

Aš su tavim einu namo, į tavo namus,

į tavo namus,
Aš su tavim einu namo, į tavo žiemos
Namus.
Aš su tavim einu namo, į tavo namus,
Į tavo namus,
Aš su tavim einu namo, į tavo
Rudens, pavasario ir vasaros namus.
Aš su tavim einu namo, tave mylintis tavo vaikas
Į tavo amžinybės lovtį amžinam miegui.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

Šioje maldoje gamtos pasaulis ir metų laikai gražiai sie­
jami su Amžinybe.
Konemaroje žmonės sako: Nithuigfidh tu an hasgo dtioc-
faidh se ag do dhordsJtin, t. y. „Tu niekada nesuprasi
mirties, kol ji neateis prie tavo paties durų". Kitas
posakis yra Isfear direachean bos, ni chuireann sesceal ar
bith roimhe, t. y. „Mirtis ateina nekviesta, ji apie save iš
anksto nepraneša". Dar vienas posakis: Nifeidir dul i
bhfolach ar an mbds, t. y. „Nėra tokios vietos, kur galė­
tum nuo mirties pasislėpti". Tai reiškia, kad kai mir­
tis ieškos, ji visada ir visur tave suras.

KAI APLANKO MIRTIS...

irtis yra vienišas svečias. Jam aplankius ta­
vo namus, viskas juose nebe taip, kaip bu­
vo anksčiau. Lieka tuščia vieta prie stalo,
namuose kažko trūksta. Artimo žmogaus
mirtis yra neįtikimai keistas ir nykus išgyvenimas. Ta­
vyje kažkas lūžta ir niekad nebesuaugs. Nebėra žmo­
gaus, kurį mylėjai, kurio veidą, rankas ir kūną taip
gerai pažinojai. Pirmą kartą šis kūnas yra visiškai tuš­
čias. Tai labai baisu ir keista. Po mirties į galvą lenda
daugybė klausimų: kur velionis dabar, ką jis mato ir
jaučia. Mylimas asmuo miršta apgailėtinoje vienatvė­
je. Kai tikrai myli, sutiktum už mylimąjį numirti. Ta­
čiau kai ateina tas laikas, niekas negali užimti kito
vietos. Kiekvienas turi išeiti iš gyvenimo pats. Taip
keista, kad žmogui mirus jis tiesiog išnyksta* Žmogiš­
koji patirtis pažįsta visokios rūšies nenutrūkstamumą
ir kaitą, artumą ir nuotolį* Susidūrus su mirtimi, patir­
tis patenka į aklavietę* Velionis iš matomo materialaus
pasaulio tiesiog dingsta* Gimdami mes ateiname iš ne­
būties, mirdami nugrimztame į nebūtį. Jei su mylimu
žmogumi susibari ir jis išvažiuoja, o tu būtinai nori vėl
su juo susitikti nepaisydamas nuotolio, gali nukeliauti
pas jį ir jį susirasti. Baisi sielvarto akimirka, kai suvoki,
kad velionio niekada nebepamatysi. Jo gyvasties, balso,
veido, buvimo šalia netektis virsta kažkuo, kas, kaip
sako Sylvia Plath, ima augti šalia tavęs lyg medis*

CAOINGADb - AIRIU
GGDGJIMO PAPROČIAI
ienas iš gražiausių airių papročių yra jų
draugiškas požiūris į mirtį. Jei kaime kas
nors miršta, laidotuvėse dalyvauja visi. Pir­
miausia kiekvienas ateina į mirusiojo na­
mus pareikšti užuojautos. Visi kaimynai susirenka pa­
guosti ir padėti šeimai. Puikus paprotys. Kai atsiduri
visiškoje neviltyje ir vienatvėje, reikia, kad kaimynai pa­
laikytų, paremtų ir padėtų ištverti tą sunkų metą. Airi­
joje buvo paprotys, vadinamas caoineadh. Grupelė žmo­
nių, daugiausia moterys, ateidavo apraudoti velionio.
Raudos būdavo savotiškos aimanos, kupinos neapsa­
komos vienatvės. Jų turinį sudarė raudotojoms pažįs-
 tarno velionio gyvenimo istorija. Gražiai įpinta į pasako­
jimąliūdnoji liturgija pamažu užpildydavo neseniai pasi­
traukusio is šio pasaulio žmogaus vietą. Raudotojos iš­
pasakodavo visus svarbiausius jo gyvenimo įvykius. Su­
prantama, raudos neapsakomai graudindavo širdis, ta­
čiau jos sudarydavo apeigoms tinkamą foną liūdėti ir ge­
dėti mirusiojo giminėms. Raudos padėdavo žmonėms
natūraliai išlieti netekties jausmus ir sielvartą.
Airijoje mes turime paprotį, vadinamą budynėmis. Jis
garantuoja, kad velionis naktį po mirties nebūtų pa­
liktas vienas. Pirmomis valandomis žengiant į amži­
nybę prie mirusiojo kūno budi kaimynai, šeimos na­
riai ir draugai. Paprastai tokiu metu ant stalo padėta
gėrimų bei tabako. Vėl dalijamasi prisiminimais apie
įvairias velionio gyvenimo akimirkas.

SIGLA, KURI PABUČIAVO

KŪNĄ
alutinai numirti prireikia nemažai laiko.
Kai kurie žmonės numiršta greitai, tačiau
siela kiekvieno žmogaus kūną palieka per
skirtingą laiko tarpą. Galutinis sielos atsi­
skyrimas nuo kūno kai kuriems žmonėms trunka apie
porą dienų. Apie vieną mirusįjį iš Mansterio vietovės
pasklido gražus pasakojimas. Kai jo siela paliko kū­
ną, ji nuėjo prie durų pasirengusi keliauti atgal į Am­
žinybę. Tačiau ji atsigręžė ir, pažiūrėjusi į tuščią kū-

214
 ną, kažkodėl nesiryžo išeiti. Paskui grįžo prie jo, pa­
bučiavo ir ėmė kalbėti. Siela padėkojo kūnui už tai,
kad šis buvo toks draugiškas jos gyvenimo kelionėje,
prisiminė jai parodytą gerumą.
Keltų kultūroje vyrauja supratimas, kad mirusieji gyve­
na netoliese. Airijoje pilna vietovių, laukų ir senų griu­
vėsių, kur pasirodydavo žmonių vėlės. Tenykščiai gy­
ventojai atpažįsta ten gyvenusius žmones, kurie net
įgavę nematomą pavidalą lieka prisirišę prie tos vie­
tos. Yra išlikęs pasakojimas apie coistebodhar, arba „mir­
ties vežimą“. Mano teta, jaunystėje gyvendama maža­
me kaimelyje kalno atšlaitėje, vėlų vakarą girdėjo rie­
dant tokį vežimą. Kaimelis buvo mažas, visi namai
netoli vienas kito. Būdama namuose viena, ji išgirdo,
tarsi bildėtų viena į kitą daužydamosi vežamos stati­
nės. Šis vaiduokliškas vežimas dardėjo gatve pro pat
jos namus ir nuvažiavo kalnų taku tolyn. Visi kaimo
šunys girdėjo triukšmą ir sekė paskui vežimą. Pasa­
kojimas teigia, kad nematomas pasaulis turi slaptus
gedulingus kelius.

BGANSI
irių kultūroje yra labai įdomi būtybė, va­
dinama Bean Si. Žodis Si reiškia dvasią, o
Bean Si —fėją. Ši dvasia šaukia tą, kuris
greitai mirs. Vieną vakarą mano tėvas gir­
dėjo ją šaukiančią. Po poros dienų kaimynas iš šei-

21:?
 mos, kurią Bean Si šaukė, mirė. Tuo Airijos keltai
pripažįsta, kad žemiškasis ir amžinasis pasauliai yra
susipynę. Labai dažnai, kai kas nors miršta, Anapi­
lio gyventojai ateina į matomąjį pasaulį. Žmogus gali
ištisas dienas ar valandas merdėti, o paskui dažnai
prieš pat mirtį išvysti savo velionę motiną, močiutę,
senelį ar kokį giminaitį, vyrą, žmoną ar draugą. Kai
žmogus prie mirties, uždanga, skirianti šį ir amži­
nąjį pasaulį, yra labai plona. Kai kuriais atvejais ji
akimirką nukrinta, ir iš tikrųjų galima žvilgtelėti į
amžinybės pasaulį. Tavo draugai, dabar gyvenantys
amžinybės pasaulyje, ateina tavęs pasitikti, parsivesti
namo. Paprastai mirštantysis, išvydęs savo draugus,
pajunta paramą, įgauna stiprybės, drąsos. Šis gilus
suvokimas rodo, kad mirties akimirką supa neįti­
kima energija. Airių papročiai šiai akimirkai rodo
didelį dėmesį. Žmogui mirštant aplinkui jį šlaksto­
mas švęstas vanduo. Jis atbaido piktąsias dvasias ir
leidžia ką tik įnirusiems pradėti paskutinę kelionę
šviesoje.
Kartais žmonės dėl mirties labai nerimauja. Nereikia
bijoti. Kai ateis mirties metas, gausi viską, ko reikia,
kad galėtum iškeliauti gražiai, oriai, kupinas vilties.

216
 GRAŽI MIRTIS
artą man teko būti pas mirties patale gu­
linčią savo draugę. Ji buvo miela jauna mo­
teris, dviejų vaikų motina. Kunigas, padė­
jęs jai numirti, taip pat buvo jos draugas.
Jis pažinojo jos būdą ir sielą. Kai buvo aišku, kad tą
naktį mirs, ji išsigando. Jis paėmė ją už rankos ir šir­
dyje karštai meldėsi, prašydamas išklausyti jo maldos
ir nutiesti tiltelį jos kelionei. Gerai pažindamas jos
gyvenimą, pradėjo dalytis prisiminimais. Kalbėjo jai
apie jos gerumą, gražumą ir gerus darbus. Gyvenime
ji nieko nenuskriaudė. Visada visiems padėdavo. Ku­
nigas prisiminė svarbiausius jos gyvenimo įvykius.
Tvirtino, kad nėra ko bijoti. Ji keliaujanti namo, ir ją
ten gražiai sutiks. Ją čia atsiuntęs Dievas pasveikins,
apkabins ir švelniai su meile parsives namo. Tuo ga­
linti neabejoti. Neįtikima, bet pamažu ji nurimo, jos
veidas nuskaidrėjo. Paniška baimė virto tokia ramybe
ir giedra, su kokia šiame pasaulyje retai kada tenka
susidurti. Nerimas, baimė ir rūpesčiai išnyko. Dabar
ją užvaldė tobula harmonija, absoliuti ramybė. Tada
kunigas pasakė, kad ji turinti padaryti sunkiausią gy­
venime dalyką. Privalo su kiekvienu šeimos nariu at­
sisveikinti. Tai buvo ypač sunku ir liūdna.
Jis išėjo ir sukvietė jos šeimą. Liepė kiekvienamužeiti ir
pabūti ten penketą dešimt minučių. Šeimynykščiai tu­
rėjo pasikalbėti, pasakyti, kaip ją myli, ką ji jiems reiš­
kia. Neverkti, kad nevargintų mirštančiosios. Galėsią
 verkti paskui, bet dabar svarbiausia stengtis, kad ke­
lionė į aną pasaulį būtų lengva. Kiekvienas šeimos na­
rys užėjo, pasikalbėjo, paguodė ją ir palaimino. Visi
išeidavo sukrėsti, tačiau nunešę jai padėkos, pagarbos
ir meilės dovanų, puikių dovanų, kurios padeda iške­
liauti. Ji elgėsi nuostabiai. Paskui prie jos priėjo kuni­
gas, patepė šventaisiais aliejais, o mes visi drauge pasi­
meldėme. Laiminga, su šypsena, ramiai ir gražiai ji
iškeliavo ten, kur lemta keliauti vienam. Man ten da­
lyvauti buvo didelė malonė. Pirmą kartą mano paties
mirties baimė pasikeitė. Pamačiau, kad jei gyveni šia­
me pasaulyje ir esi geras, neapsunkini kitų gyvenimo
naštos, o stengiesi juos mylėti, atėjus laikui iškeliauti į
amžinybę tau bus suteikta ramybė, susitaikymas ir
laukta laisvė, kad galėtum keliauti į aną pasaulį gra­
žiai, oriai, nesipriešindamas.
Būti su tuo, kuris iškeliauja į Amžinybę, yra neįtikima
malonė. Kai dalyvauji vykstant kieno nors mirties pa­
slapčiai, turėtum visą dėmesį nukreipti į susidariusią
padėtį. Kitaip sakant, nereikėtų paskęsti savo paties
sielvarte, verčiau visiškai atsiduoti iš šios žemės iške­
liaujančiam žmogui, būti tik su juo, dėl jo. Turėtų
būti daroma viskas, kad mirštantysis pereitų į kitą pa­
saulį kaip galima lengviau ir patogiau.
Man patinka airių budynių paprotys. Jos apeigos sielai
atsiskirti duoda daugybę laiko. Siela nepalieka kūno
staiga, ji atsiskiria pamažu. Tu stebi, kaip tuoj po mir­
ties keičiasi kūnas. Kurį laiką žmogus dar nepalieka
gyvenimo. Labai svarbu nepalikti mirusio žmogaus

218
 vieno. Laidojimo namai yra šalti ir nejaukūs. Jei įma­
noma, miręs žmogus turėtų būti paliekamas pažįsta­
moje aplinkoje, kad galėtų įveikti šį sunkų perėjimą į
kitą būvį patogiai, lengvai ir saugiai. Pirmosiomis sa­
vaitėmis po mirties derėtų to žmogaus siela rūpintis
ir ją ginti. Turėtume už jį ar ją daug melstis, kad pa­
dėtume parkeliauti į amžinuosius namus. Mirtis yra
slenkstis į nežinomybę, ir žmogui, kai jis leidžiasi į
tokią kelionę, reikia daug paramos.
Mirtis yra nustumta į šiuolaikinio gyvenimo pakraščius.
Daug dėmesio skiriama laidotuvėms, tačiau dažnai jos
būna paviršutiniškos ir tik išoriškai įspūdingos. Var­
totojiška mūsų visuomenė nebesupranta apeigų reikš­
mės, pripažinti perėjimo į kitą būvį ritualą jai trūksta
išminties. Žmogui leidžiantis į pomirtinę kelionę la­
biau reikia giluminės atidos.

MIRUSIGJI - MUS14
ARTIMIAUSI KAIMYNAI
irusieji nėra kažkur toli, jie labai arti mū­
sų. Kiekvienas iš mūsų vieną dieną neiš­
vengs susitikimo su savo paties mirtimi.
Aš tai įsivaizduoju kaip susitikimą su gi­
liausia prigimtimi, savo slapčiausiuoju „aš“. Tai ke­
lionė į naujus horizontus. Vaikystėje žiūrėdamas į kal­
nus svajodavau apie tą dieną, kai būsiu pakankamai
didelis ir galėsiu lipti su dėde į viršukalnę. Maniau,

219
kad nuo jos matysiu visą pasaulį* Prisimenu, kaip jau­
dinausi, kai pagaliau ta diena atėjo. Dėdė ginė avis į
kitą kalno pusę ir pasakė, kad galiu eiti drauge. Kai
užlipome į kalną ir atsidūrėme ten, kur matydavau
horizontą, jis išnyko. Iš tos vietos negalėjau visko ma­
tyti, tolumoje laukė naujas horizontas. Buvau nusivy­
lęs, tačiau ir keistai sujaudintas. Kiekvienas naujas ho­
rizontas atverdavo naują pasaulį. Hansas Georgas Ga-
dameris, nuostabus vokiečių filosofas, taikliai apibū­
dina horizontą —kaip kažką, į ką mes keliaujame, ir
kažką, kas keliauja drauge su mumis. Tai vaizdinga
metafora, padedanti suprasti mūsų pačių skirtingus
augimo horizontus. Jeigu stengiesi vykdyti savo gyve­
nimo paskirtį ir būti vertas miegančių tavo molio šir­
dyje galimybių, turėtum nuolat siekti naujų horizon­
tų. Taip mąstydami mirtį galime įsivaizduoti kaip pas­
kutinį horizontą. Už jo tavęs laukia giliausias tavo
tapatybės šaltinis. Jame išvysi savo amžinojo veido gro­
žį ir šviesą.

€ 6 0 IR 9IGLA
ovoje su tyliu ir slaptu bendrakelioniu —
mirtimi, svarbiausias mūšis vyksta tarp ego
ir sielos. Ego yra apsauginis kiautas, į kurį
įspraudžiame savo gyvenimą. Jam gresia
pavojus, jis bijo, jis godus. Jis itin gerai pasirengęs
gintis ir mėgsta rungtyniauti. Kita vertus, siela neturi

sso
 užtvarų. Kaip sakė didysis graikų filosofas Herakli­
tas, „siela neturi ribų“. Siela yra piligrimas, keliaujan­
tis į begalinius horizontus. Jai nėra nepasiekiamų vie­
tų; siela užlieja viską. Dar daugiau —siela palaiko ryšį
su amžinybės laiku ir niekada nebijo to, kas bus. Tam
tikra prasme susitikimas su savo mirtimi kasdienių
nesėkmių, liūdesio, negatyvumo, baimės ir žlugimo
pavidalais yra puiki proga keisti savąjį ego. Jis kviečia
išsivaduoti iš tos gynybos bei kontrolės būsenos ir
išmokti atvirumo ir svetingumo meno. Mokytis to­
kios būties reiškia prisiderinti prie sielos ritmo. Jei
gyvensi pagal sielos ritmą, paskutinis susitikimas su
fizine mirtimi tau nebus grėsmingas ir viską naiki­
nantis. Galutinis susitikimas bus akistata su savo es­
me, tai yra su savo siela.
Taigi fizinė mirtis nėra prisiartinęs baisus naikinantis
monstras, kuris nutraukia gyvybės siūlą ir tempia tave
nežinia kur. Prisidengusi fizinės mirties kauke, tave
nekantrauja pasitikti ir apkabinti joje slypinti giliau­
sioji tavo esatis. Širdies gilumoje tu trokšti susipažin­
ti su savo siela. Per visą savo gyvenimą mes stengia­
mės pavyti pačius save. Mes taip užsiėmę, taip blaš­
komės, kad negalime skirti pakankamai laiko ar dė­
mesio savo širdies gelmėms. Stengiamės save matyti,
save pažinti, tačiau esame tokie sudėtingi, yra tiek daug
sluoksnių iki mūsų širdies, kad retai kada pavyksta
save pažinti. Šį klausimą gerai išaiškino filosofas Hus-
serlis. Jis kalba apie Ur-Prasenz, pirmykštę daikto,
objekto ar žmogaus esatį. Kasdienė patirtis rodo, kad

SSl
 į savo esaties pilnatvę galime tik žvilgtelėti; niekada ne­
galime susitikti su savo esatimi akis į akį. Mirštant vi­
sos gynybinės užtvaros, skyrusios mus nuo mūsų esa­
ties, dingsta. Atsiduriame sielos glėbyje. Dėl tos prie­
žasties mirtis negali būti negatyvus ar naikinantis įvy­
kis. Ji gali stebuklingai padaryti, kad dieviškumas, ku­
ris visada tavyje slaptai gyveno, taptų tau prieinamas.

MIRTIS - KVIGTIMAS
Į LAISVI
pmąstęs mirtį, neturėtum leistis, kad tave
Jį prievartautų gyvenimas. Niekada nederė­
tų visų savo pajėgų atiduoti sistemai ar ki­
tiems žmonėms. Turėtum išlaikyti savo
sielos galią, savitvardą, pusiausvyrą. Niekas negali ta­
vęs apsaugoti nuo mirties, vadinasi, niekas neturi ab­
soliučios galios. Bet kokia valdžia yra apsimetimas.
Niekas neišvengia mirties. Vadinasi, pasaulis niekada
neturėtų įtikinti turįs tau galios, nes jis neturi jokios
galios apsaugoti tave nuo mirties. Tačiau tavo galioje
įveikti mirties baimę. Jei išmoksi nebijoti mirti, su­
prasi, kad nieko nereikia bijoti.
Žvilgsnis į savo mirties veidą gali suteikti tavo gyveni­
mui neribotą laisvę. Jis privers pajusti, kiek nedaug
čia tau duota laiko. Iššvaistytas laikas —tai viena iš
didžiausių netekčių gyvenime. Tiek daug žmonių, kaip
pažymėjo Patrickas Kavanaghas, užuot gyvenę, ren-

sss
giasi gyventi. Turi tik vieną progą. Vieną gyvenimo
kelionę; negali pakartoti nė vienos akimirkos, negali
žengti atgalios nė vieno žingsnio. Atrodo, kad mums
skirta gyventi ir patirti viską, kas mūsų laukia. Išvirkš-
čioje gyvenimo pusėje yra mūsų mirtis. Jei gyveni vi­
savertį gyvenimą, mirtis niekada neturės tau galios. Ji
neatrodys baisus, viską naikinantis įvykis. Tau ji gali
tapti akimirka, kai gali laisvai prieiti prie savo prigim­
ties turtų, įžengti į savo sielos šventovę. Jei sugebi ko
nors atsisakyti, pramoksti dvasiškai mirti dar būda­
mas gyvas. Kai išmoksti atsisakyti, tavo gyvenimas tam­
pa dosnesnis, atviresnis, gyvybingesnis. Įsivaizduok,
kad mirties akimirką visa tai padidėja tūkstantį kartų.
Toks išsivadavimas gali tave atvesti į visiškai naują
dievišką bendrystę.

M iR T ies v e iD A S -
NGBŪTIS
isa, ką mes darome pasaulyje, ribojasi su
nebūtim. Ši nebūtis yra vienas iš būdų pa­
sirodyti mirčiai; ji —vienas iš mirties vei­
dų. Sielos gyvenimas reiškia nebūties
perkeitimą. Tam tikra prasme niekas negali atsirasti,
jei tam nėra vietos. Toji tuščia vieta yra erdvė, kurią
vadiname nebūtimi. R. D. Laingas, puikus škotų psi­
chiatras, sakydavo: „Bijoti nėra ko“. Tai reiškia, kad
nėra reikalo ko nors bijoti, kad ten nėra nieko baisaus,

223
kad visur yra nebūtis, mus supa nebūtis. Kadangi mes
tos teritorijos šalinamės, tuštuma ir nebūtis nėra pa­
kankamai įvertinta. Iš dvasinės perspektyvos galime į
jas žiūrėti kaip į amžinybės pasireiškimo formas. Am­
žinybė pas mus ateina kaip nebūtis ir tuštuma. Ten,
kur nėra vietos, amžinybė negali apsilankyti. Kur nėra
erdvės, sielanegali pabusti. Tai gražiai apibendrinta pui­
kiame škotų poeto Normano MacCaigo eilėraštyje

dodūdos

Dovanoju tau tuštumą,

Dovanoju tau pilnumą,
Atsargiai išvyniokjas —
Jos abi tokios trapios,
O tau ėmus dėkot man
Dėsiuos tavo balse neišgirdus dvejonės,
Kai sakysi, kad tu kaip tikjų ir norėjai.
Pasidėkjas ant staloprie lovos.
Kai pabusi ryte,
Jos pro miego duris bus išėjusios
Į tavogalvą. Ir kur tu beeitum,
Jos bus su tavim,
Kur bebūtum, nustebęs mintysi
Su šypsena apiepilnumą,
Kurios negali papildyt, ir tuštumą,
Kurią tu užpildyt gali.
(Vertė Lionginas Pažūsis)

224
Šis gražus eilėraštis primena apie sielos esmėje glūdintį
tuštumos ir gausos dvejopą ritmą. Nebūtis yra gali­
mybės sesuo. Ji tuoj padaro vietos tam, kas nauja, stai­
gu ir netikėta. Kai tave kankina gyvenimo tuštuma ir
tai, kad nieko nevyksta, nereikia nusiminti. Tai sielos
šauksmas, kviečiantis tavo gyvenimą naudotis naujo­
mis galimybėmis. Be to, tai ženklas, kad tavo siela
trokšta nebūtį po mirties paversti pilnatve amžinojo
gyvenimo, kurio mirtis nepalies niekada.
Mirtis nėra pabaiga; ji reiškia gimimą iš naujo. Mūsų
buvimas pasaulyje toks skaudžiai malonus! Mažas švie­
sos ruoželis, kurį vadiname gyvenimu, spindi tarp dvie­
jų nežinomybių tamsos. Vienos nežinomybės tamsa
yra mūsų atsiradimas. Mes staiga išnyrame iš nežino­
mybės, ir ruoželis, vadinamas gyvenimu, nušvinta. Ki­
tos tamsa įsivyrauja, kai vėl išnykstame nežinomybė­
je. Garsus rašytojas Samuelis Beckettas daug mąstė
apie mirties paslaptį. Jo trumputė pjesė „Kvėpavimas“
trunka tik keletą minučių. Pirmiausia pasigirsta gims­
tančiojo klyksmas, paskui kvėpavimas ir galiausiai —
mirštančiojo atodūsis. Ši drama glaustai reziumuoja
tai, kas vyksta mūsų gyvenime. Visi Becketto kūri­
niai, ypač „Belaukiant Godo“, yra apie mirtį. Kitaip
sakant, kadangi egzistuoja mirtis, laikas —reliatyvi są­
voka. Visa, ką mes čia veikiame, tėra žaidimai, sugal­
voti laikui leisti.
 LAUKTI IR
NG9ULAUKTI
ano draugas pasakojo istoriją apie vieną
kaimyną. Vietinė mokykla rengėsi važiuoti
į miestą žiūrėti „Belaukiant Godo". Tas
žmogus važiavo drauge mokyklos autobu­
su. Jis ketino mieste susitikti su savo mėgstančiais iš­
gerti bičiuliais. Nuvažiavo su moksleiviais iki teatro
ir nieko nelaukęs patraukė į dvi ar tris aludes, kur
tikėjosi rasti draugų, bet jų ten nebuvo. Kadangi ne­
turėjo pinigų, teko eiti žiūrėti „Belaukiant Godo". Savo
įspūdžius papasakojo mano draugui: „Tai buvo keis­
čiausia pjesė iš visų, kokias tik esu matęs savo gyveni­
me; atrodo, vyrukas, turėjęs vaidinti pagrindinį vaid­
menį, taip ir neatėjo, o artistai visą vakarą buvo pri­
versti improvizuoti".
Manau, kad tai gera „Belaukiant Godo" analizė. Tikiu,
kad tokia recenzija būtų labai patenkintas pats Sa­
muelis Beckettas. Tam tikra prasme mes visą laiką
laukiame svarbios susibūrimo ar artimo ryšio akimir­
kos, bet ji visada mūsų išvengia. Mus persekioja jaus­
mas, kad kažko labai trūksta. Kažko savo gyvenime
pasigendame. Visada tą trūkumą tikimės užpildyti ko­
kiu nors žmogumi, daiktu ar planu. Iš paskutiniųjų
stengiamės tą tuštumą užpildyti, bet mūsų siela, jei
jos paklausysim, sako, kad tos tuštumos niekada ne­
galima užpildyti.
Mirtis yra didelė visatos žaizda ir didelė žaizda kiek-

226
vieno mūsų gyvenime. Paradoksalu, tačiau būtent ši
žaizda gali vesti į dvasines aukštumas. Mąstymas apie
savo mirtį gali padėti iš pagrindų pakeisti nusistovė­
jusį įprastinį suvokimą. Užuot gyvenęs tik materia­
laus pasaulio karalystėje pagal tai, ką matai ir ką gali
turėti, tu pradedi tobulinti savo jautrumą ir aptinki
lobį, paslėptą nematomoje tavo gyvenimo pusėje. Tik­
rai dvasingas žmogus yra išsiugdęs savo nematomos
prigimties gelmės pojūtį. Tavo nematomoje prigim­
tyje yra daug privalumų ir turtų, kuriems laikas nie­
kada negali pakenkti. Jie visiškai priklauso tau. Jų ne­
reikia griebti, uždirbti ar saugoti. Šie lobiai yra tavo;
jų niekada niekas iš tavęs negali atimti.

GIMIMAS KAIP MIRTIS

agalvok, kas būtų, jei galėtum pasikalbėti
su kūdikiu motinos įsčiose ir paaiškinti
jam, kokia yra jo ir jo motinos jungtis, pa­
aiškinti, kaip jų ryšio virkštelė teikia jam
gyvybę. Jei galėtumjampasakyti, kad visa tai tuoj baig­
sis. Jis bus iš įsčių išvarytas, išstumtas per labai siaurą
angą ir galiausiai išsviestas į abejingąatvirąšviesą. Virkš­
telė, siejusi jį su motinos įsčiomis, bus nupjauta, ir nuo
šiol jis bus vienas pats. Jei kūdikis gebėtų reaguoti, jis
imtų būgštauti, kad mirs. Kūdikiui įsčiose gimimas bū­
tų panašus į mirtį. Šiuos sudėtingus klausimus sunku
svarstyti todėl, kad mes galime matyti tik vieną jų pusę.

227
 Kitaip sakant, galime matyti mirtį tik iš vienos pusės.
Niekas neturi patirties. Tie, kurie mirė, —toli; jie ne­
grįžta. Taigi iš tikrųjų negalime matyti antrosios rato,
kurį pasuka mirtis, pusės. Wittgensteinas tai taikliai api­
bendrino išsakydamas mintį, kad mirtis nėra mūsų gy­
venimo patirtis. Ji negali būti patirtis, nes užbaigia gy­
venimą, o viską patiri tik gyvendamas.
Man patinka įsivaizduoti mirtį kaip gimimą iš naujo.
Dabar siela laisva naujame pasaulyje, kur nėra išsisky­
rimų, tamsos ar ašarų. Mano draugė neteko dvide­
šimt šešerių metų sūnaus. Aš dalyvavau laidotuvėse.
Leidžiant karstą į duobę prie jos buvo susirinkę visi
kiti jos vaikai. Broliai ir seserys iš sielvarto ėmė baisiai
raudoti. Ji juos apkabino ir pasakė: Na bigi ag caoine~
adhj nil tada dho thios ansin achamhdin an clūdachabhiair.
Išvertus tai reiškia: „Neverkite, nes kape jo nėra, ten
tik rūbas, kurį jis vilkėjo šiame pasaulyje“. Tai puiki
mintis, pripažinimas, jog kūnas buvo tik rūbas, o sie­
la dabar laisvai skrajoja amžinybėje.

MIRTIS MUS SUJUNGIA

onemaroje kapinės yra prie vandenyno, kur
daug smėlingos žemės. Kasant kapą iš tri­
jų pusių atkertama velėna. Ji labai atsar­
giai nesuardant suvyniojama į neatkirstą
pusę. Paskui į duobę nuleidžiamas karstas. Sukalba­
mos maldos, duobė palaiminama ir užkasama. Po to

SS 8
 velėna atvyniojama taip, kad tiksliai užklotų kapą. Ma­
no draugas tai vadina „atgaliniu Cezario pjūviu“. Žmo­
gus tarsi grįžta į tas pačias žemės įsčias, iš kurių ka­
daise išėjo ir įgijęs molio kūną apsigyveno žemėje at­
skirai. Tai grįžimo į namus įvaizdis, kai žmogus vėl
priimamas atgal.
Keista ir nepaprasta būti čia, vaikštinėti turint kūną,
turėti ištisą pasaulį savyje ir ranka pasiekiamą išorinį
pasaulį. Tai didžiulė privilegija, ir neįtikima, kad žmo­
nės šį buvimo čia stebuklą geba pamiršti. Rilke sakė:
„Būti čia yra tiek daug!“ Nesuprantama, kaip sociali­
nė tikrovė gali mus taip atbukinti ir paversti bejaus­
miais, kad net nepastebime mistinio savo gyvenimo
stebuklo. Esame čia. Esame gaivališkai ir pavojingai
laisvi. Liūdnoji mūsų buvimo čia pusė ta, kad esame
pasaulyje atskirti. Kai gyveni turėdamas kūno pavida­
lą, esi atskirtas nuo kiekvieno kito žmogaus ar daikto.
Daugelis mūsų pastangų melstis, mylėti ir kurti yra
slaptos pastangos tą atskirumą įveikti, tiesti tiltus, kad
mus galėtų pasiekti kiti, o mes —juos. Mirus šis fizi­
nis atskyrimas išnyksta. Siela iš savo ypatingos užda­
ros padėties kūne išsilaisvina. Tada ji patenka į laisvą
ir tobulą dvasinio ryšio pasaulį.

229
 AR AMZINYBGje LAIKAS IR
GRDVG KITOKIGf
aikas ir erdvė yra žmogaus tapatybės ir su­
vokimo pagrindas. Be šių dviejų elementų
mes negalime suvokti. Erdvės elementas
reiškia, kad esame visada atskirties būse­
nos. Aš esu čia. Tu esi ten. Net artimiausias žmogus,
tas, kurį myli, vis tiek yra tau paskiras pasaulis. Tai —
meilės kartėlis. Du žmonės tampa tokie artimi, kad
nori būti kaip vienas, bet jų paskiros erdvės neleidžia
suartėti. Erdvėje visada esame atskirti. Kitas suvoki­
mo ir tapatybės komponentas —laikas. Laikas taip
pat mus visada skiria. Visų pirma laikas yra tiesinis,
išskirstytas dalimis. Visos tavo praėjusios dienos iš­
nyko; jos dingo. Ateitis dar neatėjo. Tu turi tik ma­
žytę pagalbininkę —dabarties akimirką.
Kai siela palieka kūną, jos nebeslegia laiko ir erdvės val­
džia. Siela išsilaisvina; atskirumas ir atstumas nebe-
trukdo. Mirusieji yra artimiausi mūsų kaimynai; jie
mus supa. Kartą Mokytojo Eckharto paklausė, kur
keliauja siela, kai žmogus miršta. Jis atsakė, kad nie­
kur. Kur kitur ji galėtų keliauti? Kur kitur yra amži­
nasis pasaulis? Jis negali būti niekur kitur, tik čia. Mes
klaidingai įsivaizduojame, kad Amžinybė yra erdvinė.
Nukeltame ją į nežinia kokią galaktiką. Tačiau Amži­
nybė nėra vieta, veikiau kitoks egzistavimo būvis.
Žmogaus siela nekeliauja niekur, nes nėra kur keliau­
ti. Vadinasi, mirusieji yra čia, su mumis, ore, kuriame

230
 mes visą laiką judame. Nuo mirusiųjų mus skiria tik
tai, kad jie dabar yra nematomi. Žmogaus akis negali
jų matyti. Tačiau tų mirusiųjų, kuriuos mylėjai, buvi­
mą gali jausti. Ištobulinęs sielą gali juos jausti. Jauti,
kad jie yra šalia.
Mano tėvas pasakodavo mums istoriją apie kaimyną,
kuris artimai draugavo su vietiniu kunigu. Airijoje yra
daugybė mitų apie druidų ir kunigų nepaprastą galią.
Minėtas žmogus ir kunigas mėgdavo ilgus pasivaikš­
čiojimus. Kartą jis paklausė kunigo, kur yra mirusieji.
Kunigas liepė jam tokių klausimų neuždavinėti. Ta­
čiau žmogus užsispyrė sužinoti, ir galų gale kunigas
pasakė: „Aš tau parodysiu, bet niekam apie tai nepa­
sakok^. Aišku, žmogus neištesėjo pažado tylėti. Ku­
nigas pakėlė dešinę ranką; žmogus pažvelgė ten, kur
jis rodė, ir išvydo aplinkui mirusiųjų sielas. Jų buvo
tiek daug, kiek ant žolės rasos lašelių. Dažnai dėl mū­
sų vienišumo ir uždarumo kaltas vaizduotės apie dva­
sinį pasaulį skurdumas. Mes pamirštame, kad nėra to­
kio dalyko kaip tuščia erdvė. Visa erdvė pripildyta
esaties, ypač esaties tų, kurie įgijo amžiną nematomą
pavidalą.
Tiems, kurie mirė, laiko pasaulis yra kitoks. Čia, žemė­
je, esame pavaldūs tiesiniam laikui. Pamirštame pra­
eitį —ji mums dingsta. Negalime žinoti ateities. Mi­
rusiesiems laikas tikriausiai visiškai kitoks, nes jie gy­
vena Amžinybės rate. Anksčiau kalbėjome apie kraš-
tovaizdį ir apie tai, kaip Airijos kraštovaizdis prieši­
nasi tiesiškumui. Kad keltų sąmonei visada svetima

S3 1
buvo tiesė, o artima rato forma* Rato pradžia ir pa­
baiga yra seserys, jos randa metų ir žemės vienybės
prieglobstį, kurį siūlo amžinumas* Įsivaizduoju, kad
Amžinybės pasaulyje laikas tampa Amžinybės ratu.
Galbūt kai žmogus patenka į aną pasaulį, jis gali at­
sigręžti į tai, ką čia vadiname praeitimi. Gal jis mato
ir ateitį. Mirusiesiems esamas laikas yra tikroji esatis.
Vadinasi, mūsų mirę draugai mus pažįsta geriau, ne­
gu pažinojo būdami gyvi. Jie žino apie mus viską, net
tuos dalykus, kurie gali juos liūdinti. Tačiau dabar jie
perkeisti, todėl jų supratimas ir užuojauta yra pro­
porcinga apie mus sužinotai visumai.

MIRUSIGJI MUS
LAIMINA
aučiu, kad mūsų mirę draugai mumis rū­
pinasi ir mus saugo. Galbūt dažnai virš ta­
vo gyvenimo kelio kabo didžiulis vargų lui­
tas, kuris tuoj ant tavęs nukris, tačiau tavo
mirę draugai jį prilaiko, kol praeini. Vienas iš jaudi­
nančių dalykų, galinčių įvykti žmonijos sąmonėje per
artimiausius šimtmečius, yra visiškai nauji santykiai
su nematomu amžinuoju pasauliu. Galbūt mes tiek
ištobulėsime, kad pradėsime susitikinėti su savo drau­
gais iš nematomojo pasaulio. Nereikia sielvartauti dėl
mirusiųjų. Ko jų gailėtis? Dabar jie ten, kur nėra ne­
malonumų, tamsos, vienatvės ar skausmo. Jie —na-

232
 mie. Jie —su Dievu, kuris juos buvo atsiuntęs. Jie
grįžo į savo gimtąjį lizdą didžiajame Dievo rate. Vi­
sų didžiausias ratas yra Dievas, kuris aprėpia visatą
ir sutelkia tai, kas matoma ir nematoma, kas laikina
ir amžina.
Airių etnokultūroje yra gražių pasakojimų apie žmo­
nes, kurie po mirties susitinka su visais savo draugais.
Tai labai vaizdžiai aprašyta Mairtino O'Cadhaino ro­
mane „Crė na Cille“. Jame rašoma apie gyvenimą ka­
pinėse, apie tai, kas vyksta tarp ten palaidotų žmonių.
Amžinybėje visa yra viena. Dvasinėje erdvėje nėra at­
stumų. Amžinybės laikas nedalomas į šiandien, va­
kar, rytoj. Amžinybės laike viskas reiškia dabar; lai­
kas yra esatis. Aš tikiu, kad Amžinybė reiškia gyveni­
mą, kur viskas, ko mes trokštame —gerumas, vienybė,
grožis, tiesa ir meilė, —yra tolima svajonė, o mums
jau duota esaties pilnatvė. R. S. Thomas apie Amži­
nybės supratimą yra parašęs puikų eilėraštį. Jis sąmo­
ningai minimalios formos, bet labai įtaigus:

Manau, kadgalbūt
Patikėsiu labiau}
Jog esu truputėlį arčiau.
Tai tiek. Amžinybė
Yra supratimas,
Kad to truputėlio mums —per akis.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

233
Kahlilas Gibranas išsako, kaip vadinamas anam čara
draugystės ryšys nugali net mirtį: „Jūs drauge gimė­
te ir būsite drauge amžinai. Būsite kartu, kai balti
mirties sparnai nublokš jūsų dienas. Taip, jūs būsite
kartu net tylioje Dievo atmintyje“. Norėčiau šį sky­
rių užbaigti puikiu tryliktojo amžiaus persų eilėraš-
čiu-malda:

Kai kurios naktys išlieka iki aušros

Kaip mėnulis iki patekant saulei.
Būk pilnas kibiras, ištrauktas iš tamsios
Šuliniogelmės ir iškeltas į šviesą.
Kažkas išskleidžia mūsų sparnus, kažkas
Nuveja nuo mūsų nuobodulį ir neviltį.
Kažkas tiesia mums sklidiną taurį, ragaujame
Tik šventumą.

SJ4
 paLafralnfraas ralRČfaf
Meldžiuosi, kad tau būtų suteikta
Paguodos ir tvirtybės malonė tavo
Mirties valandų.
Kad savo sieloje žinotum, jog
Nėra ko bijoti.
Kai išmuš tavo valanda, kadgautum
Visokių malonių ir reikalingųprieglobstį.
Kad tavegražiai pasitiktų
Namuose, į kuriuos keliauji.
Keliauji neį svetimų šalį. Grįžti
Į namus, kurių niekada neapleidai.
Kad tu nepaprastai trokštumgyventi
Visavertį gyvenimų.
Kad būtumgailestingas ir kūrybingas
Ir pakeistum visa, kas bloga,
Tavyje ir aplink tave.
Kad mirtis pas tave ateitųpo ilgo
Gyvenimo.
Kad būtum ramus ir laimingas, ir
Tarp tų, kurie iš tiesų tave myli.
Kad po kelionės rastum namus bei malonų
Sutikimų.
Kad tavo siela šypsotųsi, kai tave apkabins
Anam čara.

(Vertė Dalia Judita Vabalienė)

 Leidyklos „Tyto alba“ serija
„Garsiausios XX' a*pabaigos knygos“

S Peter Hoeg „Panelės Smilos sniego jausmas“

S Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“
S Kerstin Ekman „Įvykiai prie vandenų“
S Umberto Eco „Fuko švytuoklė“
S Michael Ondaatje „Anglas ligonis“
S Einar Mar GuČmundsson „Visatos angelai“
S Robert Schneider „Miego brolis“
S Andrei’ Makine „Prancūziškas testamentas“
S Peter Hoeg „Moteris ir beždžionė“
S Milan Kundera „Nemirtingumas“
S Nino Ricci „Šventųjų gyvenimai“
S Thomas Brussig „Herojai kaip ir mes“
S Andrzej Zaniewski „Ziurkinas“
S Gabriel Garcia Marquez „Apie meilę ir kitus demonus“
S Michael Larsen „Netikrumas“
S Alessandro Baricco „Šilkas“
S Viktor Pelevin „Čiapajevas ir Pustota“
S Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting)
S Ute Ehrhardt „Geroms mergaitėms dangus,
blogoms —viskas“
S Susanna Tamaro „Eik kur liepia širdis“
V Umberto Eco „Vakarykštės dienos sala“
S E. Annie Proulx „Akordeono nusikaltimai“
S Elfriede Jelinek „Geidulys“
S Zyranna Zateli „Grįžtantys su vilkų šviesa“
S Svava Jakobsdottir „Gunlodos saga“
S Agneta Pleijel „Žiema Stokholme“
v' Lydie Salvayre „Šmėklų draugija“
S Ute Ehrhardt „Kaip tapti bloga mergaite“
S Carl-Johan Vallgren „Lošėjo Rubašovo dokumentai“
S Michael Larsen „Gyvatė Sidnėjuje“
S Alina Fernandez „Alina“
S Margaret Atwood „Greis“
S Ingrid Noll „Šaltas vakaro dvelksmas“
S Eva Wlodarek „Neliksiu nepastebėta“
S Catherine Clement „Teo kelionė“
S Connie Palmen „Dėsniai“
S Robert Schneider „Oreigė“
S Nikolaus Piper „Feliksas finansininkas“
S Lennart Hagerfors „Svajonė apie Ngongą“
S Arto Paasilinna „Zuikio metai“
S Judith Krantz „Tesės Kent brangenybės“
S Elizabeth Wurtzel „Prozaco karta“
S Marie-Claire Blais „Geismai“
S Ian McEwan „Amsterdamas“
S Ragnhild N. Grėdai „Grobuonis!“
S Zoė Jenny „Žiedadulkių kambarys“
S Denis Guedj „Papūgos teorema“
S John O’Donohue „Anam čara. Keltų pasaulio dvasinė
išmintis“
Jean-Pierre Vemant „Pasaulis, dievai, žmonės.
Vemanas pasakoja mitus“
Philippe Delerm „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti
maži malonumai“
Carl Sagan „Demonų apsėstas pasaulis“
Alessandro Baricco „Jūra vandenynas“
Chuck Polahniuk „Kovos klubas“
Pentii Lempiainen „Skaičių simbolika“
Milan Kundera „Atsisveikinimo valsas“
Michal Viewegh „Mergaičių auklėjimas Čekijoje“
Kari Ove Knausgard „Anapus pasaulio“
 O'Donohue, John
Od-22 Anam ėara : keltų pasaulio dvasinė išmintis / John
O'Donohue. —Vilnius : Tyto alba, 2000. — 235[5] p. —
(Garsiausios XX a. pabaigos knygos)
ISBN 9986-16-188-6
Airių poeto ir mokslininko knyga „Anam čara“ (Sielos drau­
gas), jau spėjusi pavergti visą pasaulį, padės susikaupti ir atgauti
sielos pusiausvyrą žmonėms, išvargintiems šiuolaikinio gyvenimo
tempo ir tuščios popkultūros, įskaudintiems susvetimėjimo, besi­
ilgintiems tikrųjų gyvenimo vertybių.

UDK 936.4+13(=916)
 John O'Donohue
ANAM CARA
Keltų pasaulio dvasinė išmintis
Iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė

Dailininkai Daumantas Každailis, Ilona Kukenytė

SL 1686. 2000 II 15. 7,52 leidyb. apsk. 1. Užs.8 9 2

Išleido „Tyto alba“, J. Jasinskio 10, 2600 Vilnius
Spausdino „Vilniaus spauda“, Viršuliškių skg. 80, 2065 Vilnius
 VISIEMS REIKIA MEILĖS W NESVARBU, KOKS „KIETAS'; %

„Galima susirasti savo vidinę f

erdvę net traukinio spūstyje, i
Mintis gali nunešti ten, kur
tavęs nepasieks joks
elektroninis paštas.“

g „Aš sakydavau žmonėms:

ieškokite savyje tylos ir
susikaupkite. Kiekvienas i
turime savo oazę, kur niekas I
Sž prie mūsų neprikibs.
Ragindavau tuos, kurie
Įp fB ištisas savaites negalėdavo matyti nei žolelės, nei
S3 jį lopinėlio dangaus, porą kartų per dieną užsidaryti
S? savo vidinėje erdvėje.“

sI ............
J. O ’Donohue
.. ■•3
ųT ji 1997 m. pasirodžiusi airių poeto ir mokslininko Jobno
5 I O ’Donohue knyga „Anam čara“ („Sielos draugas“)
j netruko tapti bestseleriu. Per vienerius metus ji išleista
I net devynis kartus, išversta į septynias kalbas. Jos autorius,
3 || Vakarų Airijos kaimelyje gyvenantis kunigas, tapo
ųt Ą geidžiamu svečiu Europoje ir Amerikoje. Jis kviečiamas
‘ 5 j skaityti paskaitas, rengti seminarus. Nepaprastą knygos
jj pasisekimą Vakaruose galima aiškinti visuotiniu dvasios
ęj || alkiu. Žmonės, persisotinę civilizacijos gėrybėmis,
H į! išvarginti nežmoniško šiuolaikinio gyvenimo tempo,
| rėksm ingos ir tuščios popkultūros, įskaudinti
O į susvetimėjimo, širdies gilumoje ilgisi tikrųjų gyvenimo 8 n
įeg I vertybių. Kritikai įvertino šią knygą kaip retą filosofijos, Į </j
•jj I poezijos ir dvasingumo sintezę. Joje autorius apmąsto |
^ I žmogui amžinai rūpimus draugystės, meilės, darbo, f m
^ I mirties klausinius, siedamas juos su keltų pasaulėjauta, Į jP
td | jų dvasine išmintimi. Senovės keltų pagarba dvasiai
*£ Į Airijoje išliko iki šių dienų. Vakarų pasaulyje šis mistinės į ?-
rt; J išminties palikimas unikalus.

% 'LLS)10UL iv a v i 0)1 ' YN3IA - 'YfOAlYO 9AVL 3IdY ILD1 V)i >11 S

ISBN T ^ b - l b - l A A - b

=1 1 b 1 fl 6 B