VIDINIS TURTAS

Hermann Hesse

Vidinis turtas

APYBRAIŽOS IR ESĖ

Iš vokiečių kalbos vertė Zigmantas Ardickas

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos
Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).

Viršelio dailininkas
Zigmas Butautis

Antroji laida

© Aus: Hermann Hesse, Sämtliche Werke in 20 Bänden. Herausgegeben

von Volker Michels, Suhrkamp Verlag Frankfurt am Main 2001–2005.
All rights reserved by and controlled through Suhrkamp Verlag Berlin
© Vertimas, Zigmantas Ardickas, 1991, 2016
© Leidykla VAGA, 2016

ISBN 978-5-415-02440-7
Turinys

I. Apybraižos
Burtininko vaikystė / 1923 .............................................................. 9
Trumpas gyvenimo aprašymas / 1925 ......................................... 27
Pasaulinės literatūros biblioteka / 1948 ......................................... 45

II. Esė
Mažieji džiaugsmai / 1899 ............................................................ 81
Portretas / 1902 ............................................................................ 86
Dykinėjimo menas / 1904.............................................................. 88
Bemiegės naktys / 1905................................................................. 95
Muzika / 1915 .............. . ............................................................ 100
Vidinis turtas / 1916 .................................................................... 106
Prieglobstis / 1917 ....................................................................... 109
Apie sielą / 1917.......................................................................... 114
Balsai ir šventasis / 1918 ..................................... - ..................... 123
Menininkas ir psichoanalizė / 1918 ............................................ 129
Susikaupimas / 1919.................................................................... 136
Zaratustros sugrįžimas / 1919 ..................................................... 141
Išvyka į miestą / 1925 ................................................................. 169
Nepripažinti poetai / 1926 ........................................................... 174
 Ramus vakaras / 1926 ..................................................................... 176
Priešingybės / 1927 ........................................................................ 181
Poeto išpažintis / 1928 ................................................................... 185
Pasirinkta tėvynė / 1930 .................................................................. 187
Mano tikėjimas / 1931 ................................................ . ................. 189
Paslaptys / 1947 .............................................................................. 193
Knygų pasaulio platybė / 1952 ....................................................... 206
Apie senatvę / 1952......................................................................... 209

Paaiškinimai .......................................................................................... 212

Rodyklė ................................................................................................. 216
I. Apybraižos
Burtininko
vaikystė

Ne tik tėvai ir mokytojai mane auklėjo, bet ir aukštesnės, slaptesnės

ir paslaptingesnės galybės, tarp jų buvo ir dievas Panas, kuris šokančios
indų dievaičio figūrėlės pavidalu stovėjo mano senelio stiklinėje
spintoje. Ši dievybė ir dar keletas kitų rūpinosi mano vaikyste ir nuo
seno, dar prieš man išmokstant skaityti ir rašyti, taip pripildė mane
Rytų šalių senovinių vaizdų ir minčių, kad vėliau kiekvieną susitikimą su
indų bei kinų išminčiais jausdavau kaip pakartotinį, kaip grįžimą namo. Ir
vis dėlto esu europietis, netgi gimęs po aktyviu Šaulio
ženklu*, visą savo gyvenimą stropiai lavinau vakarietiškas dorybes:
būdo staigumą, geidulingumą ir nenumaldomą smalsumą. Laimei,
kaip ir dauguma vaikų, gyvenimui būtiniausių ir vertingiausių dalykų
išmokau dar prieš mokyklą, pamokytas obelų, lietaus ir saulės, upės
ir miškų, bičių ir vabalų, pamokytas dievo Pano ir senelio lobyne šokančio
dievaičio. Aš susigaudžiau pasaulyje, be baimės bendravau su
žvėrimis ir žvaigždėmis, orientavausi vaismedžių soduose ir vandenyje
tarp žuvų, mokėjau dainuoti ganėtinai daug dainų. Mokėjau ir
kerėti, tai, deja, anksti pamiršau ir, būdamas vyresnio amžiaus, gavau
mokytis iš naujo, taigi buvau įvaldęs visą pasakišką vaikystės išmintį.

* H. Hesse gimė 1877 m. liepos 2 d., t. y. pagal priimtą astrologinę žvaigždynų

išsidėstymo lentelę po Vėžio ženklu. Bet pagal horoskopą, kurį 1919 m. sudarė rašytojo
draugas Josephas Englertas (1874–1957), Hesse gimė po Šaulio žvaigždynu. (Čia ir
toliau – vert. past.)

9
 Be to, prasidėjo ir mokykliniai mokslai, kurie man sekėsi ir buvo
įdomūs. Mokykla protingai užsiėmė ne tais rimtais įgūdžiais, būtinai
reikalingais gyvenimui, bet daugiausia žaismingais ir mielais pokalbiais, iš
kurių dažnai turėdavau malonumo, ir žiniomis, iš kurių daug
liko man ištikimos per visą gyvenimą; taigi dar šiandien žinau daug
dailių ir sąmojingų lotyniškų žodžių, eilėraščių ir posakių ir prisimenu
daugelio miestų visose pasaulio šalyse gyventojų skaičių, aišku, ne
dabartinį, o praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio.
Iki trylikos metų nė sykio rimtai nesusimąsčiau, kuo galėčiau
tapti ir kokį amatą reikėtų išmokti. Kaip ir visi berniukai, mėgau
ir pavydėjau kitiems daugelio profesijų: medžiotojo, sielininko, keltininko,
ekvilibristo, ašigalių tyrėjo. Bet mieliausiai būčiau tapęs
burtininku. Tai buvo vidinė, intymiausiai pajausta polinkių kryptis,
tam tikras nepasitenkinimas vadinamąja „tikrove“, kuri man kartais
pasirodydavo esanti vien paikas suaugusiųjų susitarimas; tam tikras
tai baimingas, tai kandus šios tikrovės atsisakymas jau anksti man
buvo žinomas, taip pat karštas troškimas ją užburti, pakeisti, pakelti.
Vaikystėje šis stebuklų troškimas nukrypdavo į išorinius, vaikiškus
tikslus: aš mielai būčiau sutikęs, kad žiemą augtų obuoliai, o mano
piniginė stebuklingai prisipildytų aukso ir sidabro, aš svajodavau
apkerėti ir sustingdyti savo priešus, o paskui didžiadvasiškai sugėdyti ir
pagarsėti kaip nugalėtojas ir karalius; troškau galios iškelti
užkastus lobius, atgaivinti mirusiuosius ir pasidaryti nematomas.
Kaip tik šitą, tai yra meną tapti nematomu, labai vertinau ir kuo
nuoširdžiausiai troškau jį įvaldyti. Ir veržimasis į jį, kaip ir į visas
stebuklingas galias, per visą gyvenimą lydėjo mane per daugelį
metamorfozių, kurias aš pats ne visad iškart atpažindavau. Vėliau, jau
seniai man suaugus ir užsiėmus literato profesija, ne sykį atsitikdavo,
kad bandydavau pasislėpti už savo kūrinių, pasinerti ir prisidengti
reikšmingu juokaujamu vardu, – nuo tokių bandymų mano kolegos

10
dažniausiai keistai įsižeisdavo ir neteisingai juos išsiaiškindavo. Kai
pažvelgiu atgal į savo gyvenimą, matau, kad jis visas praėjo po šiuo
burtų troškimo ženklu: kaip ilgainiui keitėsi burtų troškimo tikslai,
kaip pamažu atitraukiau juos nuo išorinio pasaulio ir sutraukiau į
save patį, kaip pamažu ėmiau siekti, kad keistųsi jau nebe daiktai,
o aš pats, kaip išmokau trokšti, kad nevykusi neregimybė po neregimojo
kepure pasikeistų žinančiojo neregimybe, kuris pažindamas
pats nuolat lieka nepažintas, – šitoks būtų pats tikriausias mano gyvenimo
istorijos turinys.
Buvau guvus ir laimingas berniokas, žaidžiau su gražiu spalvingu
pasauliu, visur buvau namie, žvėrių ir augalų pasaulyje ne mažiau
kaip nelytėtam savo svajonių ir fantazijų miške, patenkintas savo jėgomis ir
gabumais, nuo savo kaitrių troškimų veikiau laimingas negu
jų kamuojamas. Šiokius tokius burtininkavimo metodus praktikavau tuomet
pats to nežinodamas, daug tobuliau negu jie pavykdavo
man kada nors vėliau. Lengvai pelnydavau meilę, lengvai darydavau
įtaką kitiems, lengvai įsijausdavau į vadeivos arba numylėtinio, arba
paslaptingojo vaidmenį. Jaunesnieji draugai ir giminaičiai metų metus
nesiliaudavo pagarbiai tikėję mano magiška galia, mano valdžia
demonams, mano teise į paslėptus lobius ir karūnas. Ilgai aš gyvenau
tame žemės rojuje, nors tėvai anksti mane supažindino su gyvate.
Ilgai truko mano vaikystės sapnas, pasaulis priklausė man, viskas
buvo dabartis, viskas aplink mane darniai rikiavosi smagiam žaidimui. Jei ir
kildavo kada koks nors nepasitenkinimas ir ilgesys, jei ir
pasirodydavo džiugusis pasaulis šešėliuotas ir neaiškus, tai dažniausiai aš
lengvai surasdavau kelią į kitą, laisvesnį pasaulį, pasaulį be pasipriešinimo –
savo fantazijų pasaulį, o iš jo pargrįžęs vėl atrasdavau
išorinį pasaulį, malonų ir mielą.
Tėvo sodelyje buvo toks gardelis, ten apgyvendinau triušius ir
prijaukintą varną. Tūnojau ten valandų valandas be pabaigos, ilgas

11
kaip pasaulinės eros, šilumoje ir savininko palaimoje, triušiai kvepėjo
gyvenimu, žole ir pienu, krauju ir apvaisinimu; o juodoje atšiaurioje varno
aky žybsėjo amžino gyvenimo žibintas. Toje pat vietoje
tūnojau ir kitais, nesibaigiančiais laikais – vakare, degant žvakigaliui,
šalia šiltų, mieguistų gyvūnų, vienas arba su draugu, ir kūriau planus,
kaip iškelsiu milžiniškus lobius, kaip pelnysiu mandragoros šaknį*,
kaip atliksiu pergalingus riteriškus žygius per išgelbėjimo trokštantį
pasaulį, kur teisiu plėšikus, gelbėsiu nelaiminguosius, išvaduosiu belaisvius,
deginsiu plėšikų pilis, išdavikus kalsiu prie kryžiaus, atleisiu
neištikimiems vasalams, laimėsiu karaliaus dukterį ir suprasiu žvėrių kalbą...
Didžiojoje senelio bibliotekoje buvo milžiniška, sunki knyga,
kurią dažnai varčiau ir skaičiau. Šioje neišsemiamoje knygoje buvo
senų, keistų paveikslų – kartais jie patys nušvisdavo ir svetingai pasitikdavo,
man vos tik ją atvertus, o kartais jų ilgai ieškodavau ir negalėdavau rasti, jie
kažkur išnykdavo tarsi pakerėti, lyg niekad ir neegzistavę. Buvo toje knygoje
viena istorija, be galo graži ir suprantama,
kurią dažnai skaičiau. Ir ją ne visad galėdavau rasti, valanda turėjo
būti palanki, tarpais ji išvis dingdavo ir slapstydavosi, kartais ji tarsi
pakeisdavo gyvenamąją vietą, kai kada skaitant ji pasirodydavo nepaprastai
draugiška ir kone suprantama, o kitą kartą – visiškai tamsi ir
uždara kaip durys palėpėje, už kurių patamsyje sykiais buvo girdėti,
kaip kikena arba dejuoja dvasios. Visur buvo tikrovė ir visur – burtai,
viena ir kita sėkmingai sugyveno, ir tas, ir tas priklausė man.
Ir šokantis dievukas iš Indijos, stovėjęs už stiklo pilnoje lobių
senelio spintoje, ne visai buvo tas pats, ne visada vienodos veido
išraiškos, šoko ne visada tą patį šokį. Sykiais jis būdavo dievaitis,
keista ir šiek tiek juokinga figūra, kokia buvo padaryta ir garbinta

* Savo išvaizda panaši į žmogų šaknis, kuriai viduramžiais buvo priskiriamos

stebuklingos savybės.

12
svetimuose, nesuvokiamuose kraštuose kitų, svetimų ir nesuprantamų
tautų. Kitu metu jis būdavo kerėjimo vaisius, reikšmingas ir
neapsakomai kraupus, geidžiantis aukų, piktas, griežtas, nepatikimas,
pašaipus, rodės, gundo mane pasijuokti iš jo, kad paskui man
atsikeršytų. Jis sugebėjo keisti žvilgsnį, nors buvo iš geltono metalo;
protarpiais jis pašnairuodavo. Kitą kartą vėl buvo grynas simbolis,
nei bjaurus, nei gražus, nei piktas, nei geras, nei juokingas, nei baisus, bet
paprastas, senas ir neišgalvojamas kaip runa, kaip samanų
lopelis ant uolos, kaip piešinys ant žvirgždo, ir už jo formos, už jo
veido ir pavidalo gyveno Dievas, buvo Begalybė, o tai tuomet aš,
berniokas be vardo, ne menkiau gerbiau ir pažinau, kaip vėliau pavadinęs
tatai Šiva, Višnumi, pavadinęs Dievu, Gyvenimu, Brahmanu,
Atmanu, Dao arba amžinąja Motule. Tatai buvo tėvas ir motina,
moteris ir vyras, Saulė ir Mėnulis. Ir netoliese dievaičio stiklinėje
spintoje, ir kitose senelio spintose stovėjo, kabėjo ir gulėjo dar daug
kitų dirbinių ir prietaisų, vėrinių iš medžio karoliukų, tarsi rožinių,
ritinių iš palmių lapų, išbraižytų senais indiškais rašmenimis, iš žalio talko
išpjaustytų vėžlių, mažų dievukų iš medžio, žolės, kvarco,
molio, išsiuvinėtų šilkinių ir lininių antklodžių, žalvarinių taurių ir
dubenų – ir visa tai atvyko iš Indijos ir iš Ceilono, tos rojaus salos,
kur auga papartmedžiai, o pakrantėse – palmės, atvyko su romiais
sinhalais stirnos akimis, iš Siamo ir iš Birmos*, ir viskas kvepėjo jūra,
prieskoniais ir toliais, cinamonu ir santalo medžiu, viskas perėjo per
rudas ir geltonas rankas, viską permerkė tropiniai lietūs ir Gangos
vandenys, džiovino pusiaujo saulė, pavėsį teikė nelytėtas miškas. Ir
visi šitie daiktai priklausė seneliui**, o jisai, iškaršęs garbusis visagalis,

* Dabar Mianmaras.
** Hesse’s senelis iš motinos pusės, Hermannas Gundertas, buvo protestantų
misionierius, žymus indologas, ketvirtį amžiaus gyvenęs Indijoje; grįžęs į Europą
vadovavo pietistinei leidyklai Bazelyje ir Kalve. Malajų kalbos gramatikos ir didelio
malajų-anglų kalbų žodyno autorius.

13
plačia balta barzda, visažinis, galingesnis už tėvą ir motiną, turėjo ir
kitokių daiktų ir galių, jam priklausė ne tik indiški dievukai ir niekučiai,
stabai, visa, kas išdrožta, nupiešta, burtais pašventinta, taurės
iš kokoso riešutų ir santalmedžio skrynios, salė ir biblioteka, jis ir
pats buvo magas, žynys, išminčius. Jis suprato visas žmonių kalbas,
mokėjo jų daugiau kaip trisdešimt, galbūt ir dievų, gal ir žvaigždžių
kalbas, rašė ir kalbėjo pali ir sanskritiškai, mokėjo dravidų, bengalų,
indų, sinhalų dainų, žinojo, kaip meldžiasi musulmonai ir budistai,
nors pats buvo krikščionis ir tikėjo vieną Dievą trijuose asmenyse,
jis daug metų ir dešimtmečių buvo pavojinguose Rytų kraštuose,
keliavo valtimis ir bulių traukiamais vežimais, arkliais ir mulais, niekas
geriau už jį nežinojo, kad mūsų miestas ir šalis tėra labai maža
Žemės dalis, kad tūkstančiai milijonų žmonių yra kitokio tikėjimo
nei mes, laikosi kitokių papročių, kalba kitokiomis kalbomis, turi
kitą odos spalvą, meldžiasi kitiems dievams, jiems būdingos kitos
dorybės ir ydos. Jį mylėjau, gerbiau ir bijojau jo, iš jo visko laukiau,
visko tikėjausi, iš jo ir jo persirengusio ir stabuku apsimetusio dievo
Pano be paliovos mokiausi. Šitas vyras, mano motinos tėvas, lindėjo
paslapčių miške, jo veidas kyšojo iš balto barzdos miško, iš jo
akių sruvo tai pasaulio sielvartas, tai linksma išmintis, tai vienišas
žinojimas, tai dieviška šelmystė. Jį pažinojo, gerbė ir lankė žmonės
iš daugelio šalių, kalbėjo su juo angliškai, prancūziškai, hindi, itališkai,
malajiškai, o po ilgų pokalbių vėl išnykdavo be pėdsakų – gal
jo draugai, gal pasiuntiniai, gal tarnai ir įgaliotiniai. Aš žinojau – su
juo, nesuvokiamuoju, susijusi ir toji mano motiną gaubianti paslaptis,
ateinanti iš senų senovės: ir ji ilgai buvo Indijoje, ir ji kalbėjo
ir dainavo malajiškai ir kanadų, persimesdavo su žilu tėvu žodžiais
ir posakiais, skambančiais svetimomis, magiškomis kalbomis. Kaip
ir jis, jinai irgi kartais šypsodavosi pašalinės šypsena, maskuojančia
išminties šypsena.

14
 Kitoks buvo mano tėvas*. Jis ėjo vienas. Jis nepriklausė nei dievuko ir
senelio pasauliui, nei miesto kasdienybei, stovėjo nuošaly
vienišas, kenčiantis ir ieškantis, mokytas ir geras, nuoširdus ir uoliai
tarnaujantis tiesai, bet niekad nesišypsantis, taurus ir švelnus,
bet, aišku, be kokios nors paslapties. Niekad jo nepaliko gerumas ir
protingumas, bet niekad jis nepranyko tame senelio stichijos burtų
debesyje, niekad neprarado savo veido tame vaikiškume ir dieviškume,
kurių žaismas kartais atrodo kaip liūdesys, tarpais kaip subtili
pašaipa, tarpais kaip nebyliai savęsp pasinėrusių dievų kaukė. Tėvas
nekalbėjo su motina Indijos tautų kalbomis, kalbėjo arba angliškai,
arba gryna, aiškia, gražia, kiek baltiško atspalvio vokiečių kalba. Šia
kalba jis mane ir patraukė, ir laimėjo bei mokė, protarpiais aš mėgdžiojau
tėvų susižavėjęs ir uoliai, pernelyg uoliai, nors žinojau, kad
mano šaknys giliau suleistos motinos dirvoje, tamsiaakėje ir paslaptingoje
terpėje. Mano motina buvo kupina muzikos, tėvas – ne; jis
nemokėjo dainuoti.
Greta manęs augo seserys ir du vyresnieji broliai, dideli broliai,
kuriems pavydima ir kurie gerbiami. Aplink mus plytėjo nedidelis
miestelis**, senas ir susikūprinęs, o aplink jį – miškais apaugę kalnai,
atšiaurūs ir niūroki, o vidury tekėjo graži upė, vingiuota ir lėta, ir visa
tai aš mylėjau ir vadinau gimtine; ir miške, ir upėje puikiai pažinau
augalus, dirvą ir dugną, akmenis ir urvus, paukščius, voveres, lapes
ir žuvis. Visa tai priklausė man, buvo mano, buvo tėvynė – bet sykiu buvo
ir stiklinė spinta bei biblioteka, geraširdė pašaipa visažinio

* H. Hesse’s tėvas Johannesas Hesse, kilęs iš Estijos vokiečių, turėjo Rusijos pilietybę,
mokėsi Taline ir Bazelyje, daugiau kaip 3-ejus metus misionieriavo Indijoje, bet
dėl ligos buvo priverstas grįžti Vokietijon, kur ėmė bendradarbiauti H. Gunderto
vadovaujamoje leidykloje Kalve ir netrukus vedė (Indijoje gimusią) jo našle tapusią
dukterį Marie Gundert, irgi grįžusią iš Indijos.
** Senas švabų miestas Kalvas išsidėstęs prie Nagoldo upės, rytiniame Švarcvaldo
pakraštyje.

15
senelio veide, šiltas ir tamsus motinos žvilgsnis, vėžliai ir dievukai,
indiškos dainos bei posakiai, ir šie dalykai bylojo man apie platesnį
pasaulį, didesnę tėvynę, senesnę kilmę, universalesnį tarpusavio ryšį.
O viršuje, ankštame vieliniame namelyje, tupėjo mūsų pilkai raudona
papūga, sena ir protinga, mokyta mina ir smailiu snapu, giedanti
ir kalbanti, atvykusi iš nežinomų tolių, suokianti džiunglių kalbomis ir
kvepianti atogrąžomis. Daug pasaulių, daug Žemės šalių tiesė į mus rankas,
skleidė spindulius ir susitiko bei susikryžiavo mūsų
namuose. Ir tas namas buvo didelis ir senas – su daugybe kambarių,
iš dalies tuščių, su rūsiais ir dideliais aidžiais koridoriais, kvepiančiais
akmenimis ir vėsa, ir su begalinėmis palėpėmis, pilnomis malkų, vaisių,
skersvėjų ir tamsios tuštumos. Daug pasaulių sukryžiavo
savo spindulius mūsų namuose. Čia melstasi ir skaityta Biblija, čia
studijuota ir užsiimta indų filosofija, čia daug ir gerai muzikuota,
čia žinota apie Budą ir Laozi, svečių atvykdavo iš daugelio šalių, jų
drabužiai dvelkdavo svetimais kraštais ir užsieniu, jie pasirodydavo
keistais odiniais arba iš luobo pintais lagaminais ir svetimų kalbų
skambesiu, čia maitinti vargšai ir švęstos šventės – mokslas ir pasaka čia
gyveno greta. Buvo ir močiutė, kurios mes prisibijojome ir
menkai pažinome, nes ji nekalbėjo vokiškai, o skaitė prancūzišką
Bibliją. Daugialypis ir ne visad suprantamas buvo šio namo gyvenimas,
daugeliu spalvų čia žaidė šviesa, daugeliu įvairių balsų skambėjo
gyvenimas. Tatai buvo puiku ir man patiko, bet dar puikesnis buvo
mano svajonių pasaulis, dar žaismingesni atviromis akimis regėjosi
sapnai. Tikrovės niekad nepakako, reikėjo dar ir burtų. Magija gerai prigijo
mūsų namuose ir mano gyvenime. Be senelio, buvo dar ir
motinos spintų, prigrūstų azijietiškų audinių, drabužių ir skraisčių,
magiškas buvo ir dievuko šnairavimas, paslaptimi dvelkė iš kai kurių senų
kamarų ir laiptų užkaborių. Ir mano viduje daug kas atitiko
šią išorę. Buvo dalykų ir santykių, kurie egzistavo tik manyje ir man
vienam. Nebuvo už juos nieko paslaptingesnio, apie kuriuos mažiausiai gali
pranešti, labiau atitrūkusio nuo kasdienės akivaizdybės, ir vis
tiek nieko nebuvo už juos tikresnio. Štai kaip kaprizingai paveikslai
bei istorijos pasirodydavo ir pasislėpdavo toje didelėje knygoje, taip
pat tokios buvo daiktų išvaizdos metamorfozės, kurias pamatydavau
kas valandą. Kaip skirtingai atrodė namų durys, sodo namelis ir gatvė
sekmadienio vakarą ir pirmadienio rytą! Kokią visiškai skirtingą
išvaizdą sieninis laikrodis ir Kristaus paveikslas turėdavo dieną, kai
ten viešpatavo senelio dvasia, ir tada, kai ten buvo tėvo dvasia, ir kaip
vėl viskas iš naujo persimainydavo tomis valandomis, kai apskritai
ne kokia pašalinė dvasia įspausdavo daiktuose savo ženklą, o mano
paties, kai mano siela žaisdavo su daiktais ir suteikdavo jiems naujus
vardus bei reikšmes! Tuomet gerai pažįstama kėdė arba suolelis, šešėlis
prie krosnies, laikraštyje išspausdinta galva galėdavo tapti gražūs
arba bjaurūs ir pikti, reikšmingi arba banalūs, žadinantys ilgesį arba
bauginantys, juokingi arba liūdni. Kiek mažai vis dėlto buvo tvirtų,
stabilių, išliekančių dalykų! Kaip viskas gyveno, mainėsi, ilgėjosi
metamorfozės, tykojo sulaukti atomazgos ir atgimimo!
Bet iš visų magiškųjų reiškinių svarbiausias ir puikiausias buvo
„žmogeliukas“. Nežinau, kada pamačiau jį pirmąkart, man rodos, jis
buvo visada ir į pasaulį atėjo kartu su manimi. Žmogeliukas – tai
smulkutė, pilka, į šešėlį panaši būtybė, toks žmogeliūkštis, dvasia ar
gnomas, angelas ar demonas, protarpiais pasirodantis ir vėl mane
paliekantis, ir sapne, ir atsibudus, jo man tekdavo klausyti labiau
negu tėvo, labiau negu motinos, labiau negu proto, dažnai net labiau
negu baimės. Kai mažylis tapdavo man matomas, egzistuodavo tik
jis vienas, ir kur tik jis ėjo arba ką darė, turėjau juo sekti ir kartoti.
Pasirodydavo ištikus pavojui. Kai mane persekiodavo piktas šuo
arba įniršęs didesnysis bendras, ir mano padėtis tapdavo kebli, sunkiausią
akimirką žmogeliūkštis atsirasdavo, bėgdavo man priešaky,

17
rodydavo kelią ir išgelbėdavo. Parodydavo atsipalaidavusį skersinį
sodo tvoroje, pro kurį ištrūkdavau paskutinę šiurpią akimirką,
pademonstruodavo, ką iš tikrųjų turiu daryti: parpulti, apsisukti, pabėgti,
rėkti, tylėti. Jis paimdavo man iš rankų tai, ką ketindavau valgyti,
nuvesdavo į tokią vietą, kur atrasdavau savo dingusius daiktus. Buvo
laikai, kai matydavau jį kasdien. Buvo laikai, kai nesirodydavo. Tas
metas nebuvo geras, tuomet viskas netekdavo įdomumo ir apduidavo, nieks
nesisekdavo, reikalai nė trupučio nesistumdavo pirmyn.
Sykį turgaus aikštėje bėgo tas mažasis žmogutis prieš mane,
aš – paskui jį, jis pribėgo prie didžiulio turgaus šulinio, į kurio dubenį, gilumo
sulig žmogum, liejosi keturios vandens čiurkšlės, stačia
akmenine siena užsikabarojo iki pat viršaus, aš – iš paskos, ir kai jis
mitriai metėsi į gilų vandenį, šokau ir aš, pasirinkimo nebuvo, ir vos
vos neprigėriau. Bet ne, mane ištraukė, ir kaip tik jauna daili kaimyno žmona,
kurią iki tol menkai tepažinojau ir su kuria nuo šiol visus
juokindamas gražiai susidraugavau, o tai ilgai teikė man laimės.
Kartą tėvas už prasižengimą iškvietė mane pokalbio. Aš pusėtinai
išsisukau, dar sykį pagailėjęs, kad taip sunku suaugusiesiems ką nors
išaiškinti. Buvo ašarų ir švelni bausmė, o užbaigai, kad nepamirščiau
tos valandos, tėvas man padovanojo dailų kišeninį kalendoriuką.
Išėjau šiek tiek sugėdintas ir nepatenkintas tuo, kas įvyko, ėjau tiltu
per upę, ir staiga žmogutis pasileido prieš mane tekinas, užšoko ant
tilto turėklų ir mostu įsakė man išmesti tėvo dovaną į upę. Aš tuoj
pat tatai padariau – abejonių ir svyravimų prie mažojo žmogučio
nebūdavo, jie atsirasdavo tik tada, kai jis užtrukdavo, palikęs mane
likimo valiai. Pamenu, vieną dieną ėjau su tėvais pasivaikščioti, ir pasirodė
žmogutis: jis ėjo kaire gatvės puse, aš – paskui jį, ir kai tik tėvas pašaukė
mane pas save į kitą gatvės pusę, mažius su manimi nėjo,
užsispyręs traukė kaire, ir aš kaskart turėjau tuoj pat vėl grįžti prie
jo. Tėvui pabodo tas reikalas, ir galiausiai leido man eiti kur noriu,

18
jis užsigavo ir tik vėliau namie paklausė, kodėl buvau toks neklusnus ir
ėjau į kitą gatvės pusę. Tokiais atvejais aš labai suglumdavau,
tiesiog kamuodavausi, nes nieko nebuvo labiau neįmanoma, kaip
kam nors prasitarti apie žmogutį. Niekas nebūtų labiau draustina,
blogiau, nuodėmingiau, kaip išduoti žmogutį, pasakyti jo vardą, pasakoti
apie jį. Nedrįsau net galvoti apie jį, kviestis ar pageidauti, kad
ateitų. Jei pasirodydavo, būdavo gerai, ir tada reikėjo juo sekti. Jei
nesirodydavo, buvo taip, tarsi jis niekad nė neegzistavo. Žmogiukas
neturėjo vardo. Bet absoliučiai neįmanoma būtų juo nesekti, sykį
jam jau pasirodžius. Kur ėjo jis, ten ėjau ir aš – kad ir į vandenį, kad
ir į ugnį. Nebuvo taip, kad jis man lieptų ar patartų daryti vienaip
ar anaip. Nes jis tik paprastai darė tai ar tai, o aš sekiau jo pavyzdžiu.
Nepakartoti to, ką jis padarė, buvo taip pat neįmanoma, kaip
mano šešėliui nekartoti mano judesių. Galbūt aš buvau tik žmogučio šešėlis
ar atspindys, arba jisai – mano; galbūt tai, ką aš maniau
pakartojąs, dariau prieš jį ar sykiu su juo. Tik, deja, jis ne visad buvo
su manim, ir kai jo nebūdavo, mano veiksmai netekdavo aiškumo ir
būtinumo, tuomet viskas galėjo ir kitaip vykti, tuomet kiekviename
žingsnyje rasdavosi galimybė veikti arba neveikti, dvejoti, svarstyti.
O visi geri, džiugūs ir laimingi andainykščio mano gyvenimo žingsniai
buvo žengti nesvarstant. Laisvės viešpatija, ko gero, yra ir saviapgaulės
viešpatija.
Kokia žavi buvo mano draugystė su linksmąja kaimyno žmona,
kuri mane andai ištraukė iš šulinio! Ji buvo gyva, jauna, daili ir kvaila,
taip mielai, kone genialiai kvaila. Ji klausėsi mano pasakojimų apie
plėšikus ir burtus, tikėjo manimi sykiais per daug, sykiais nepakankamai ir
laikė mane mažų mažiausiai vienu iš Rytų išminčių, su tuo
aš mielai sutikau. Ji neatsižavėjo manimi. Kai pasakodavau ką nors
juokinga, imdavo garsiai iš širdies kvatotis, dar gerokai prieš suvokdama
sąmojį. Aš jai už tai prikaišiojau, klausiau jos: „Klausyk, frau

19
Ana, kaip tu gali juoktis iš sąmojo, dar nė kiek jo nesuprasdama?
Tai labai kvaila, ir man apmaudu. Arba tu supranti mano juoką ir
juokies, arba tu nesusigaudai, bet tada nėra ko juoktis ir dėtis, jog
supratai.“ Ji tebesijuokė. „Ne, – klegėjo, – tu pats galvočiausias vaikis,
kokį tik aš mačiau, tu nuostabus. Tu tapsi profesorium, ministru arba
daktaru. Juokas, pats žinai, nieko bloga. Aš juokiausi paprasčiausiai
dėl to, kad man smagu su tavimi ir kad tu juokingiausias žmogus pasaulyje.
Na, o dabar paaiškink man savo juoką!“ Aš jai išsamiai aiškinau, ji dar
klausinėdavo šio ir to, pagaliau suprasdavo, ir jei anksčiau
juokės nuoširdžiai ir ligi valiai, tai dabar įsijuokdavo iš tikrųjų, kvatodavosi
visai padūkusiai ir taip užkrečiamai, kad ir aš neišturėdavau.
Kaip dažnai mudu drauge juokėmės, kaip ji mane lepino ir manimi
stebėjosi, kaip ji manimi žavėjosi! Yra sunkių greitakalbių, kurias aš
kartais turėdavau jai išberti triskart paeiliui, pavyzdžiui, „šešios žąsys
su šešiais žąsyčiais“, arba istoriją apie Kotbušo pašto karietos dėžę.
Aš prisispyręs reikalaudavau, kad ir ji pamėgintų, bet ji jau iš anksto
juokdavosi, o ir visai nepageidavo ir su kiekvienu pradėtu sakiniu vėl
pratrūkdavo kvatoti. Frau Ana buvo pats smagiausias žmogus, kokį
tik pažinojau. Aš, toks protingas berniukas, laikiau ją neapsakoma
kvaiša, o ji pagaliau tokia ir buvo, bet ji buvo laimingas žmogus, ir
retkarčiais aš linkęs laimingus žmones laikyti užsislaptinusiais išminčiais,
net jeigu jie iš pažiūros atrodo kvaišos. Kas yra kvailiau ir daro
nelaimingesniu kaip protingumas!
Metai ėjo, ir mano ryšiai su frau Ana jau slopo, jau buvau didelis
moksleivis ir jau patyriau protingumo pagundas, kančias ir pavojus,
ir netikėtai man jos vėl prisireikė. Ir vėl pas ją atvedė mane žmogutis.
Aš jau kuris laikas desperatiškai domėjausi lyčių skirtumo ir vaikų
atsiradimo klausimais, jie vis labiau mane degino ir kamavo, o vieną
dieną taip suskaudo ir nutvilkė, kad geriau visai nenorėjau gyventi, negu
palikti šitą baisiąją mįslę neįmintą. Įtūžęs ir piktas ėjau iš

20
mokyklos per turgavietę nunarintu žvilgsniu, nelaimingas ir niūrus,
ir staiga – čia pat žmogutis! Jis ėmė rečiau lankytis, jau seniai buvo
man neištikimas arba aš jam, – ir nūnai vėl jį išvydau: mažas ir vikrus
jis pranėrė pro mane pažeme, tik vieną akimirką regimas, ir įbėgo į
frau Anos namus. Jis pranyko, bet aš jau sekiau sykį paskui jį į šiuos
namus, ir jau žinojau kam, ir frau Ana suriko, kai aš nelauktai įlėkiau
tekinas į jos kambarį, nes kaip tik persirenginėjo, bet ji manęs neišvijo, ir
netrukus aš žinojau kone viską, ką man tuomet taip nepakenčiamai rūpėjo
sužinoti. Būtų užsimezgęs ir meilės ryšys, jei aš tam nebūčiau buvęs
pernelyg jaunas.
Ši linksma kvaila moteriškė nuo daugumos kitų suaugusiųjų skyrėsi
tuo, kad buvo nors ir kvaila, bet paprasta ir natūrali, visada čia,
dabartyje, niekad nemelavo ir nesutriko. O daugelis suaugusiųjų kitokie.
Buvo ir išimčių: motina – gyvumo, mįslingo veiksmingumo,
tėvas – teisingumo ir protingumo įsikūnijimas, senelis – jau vargiai
žmogus – Slėpiningasis, Visapusiškasis, Šypsantis, Neišsemiamas.
Bet didžioji, dauguma suaugusiųjų, nors gerbtini ir bijotini, buvo
pernelyg jau moliniai dievukai. Kokie jie komiški su savo nesumania
vaidyba, kuomet kalba su vaikais! Koks netikras jų tonas, kokia
dirbtinė šypsena! Kokiais svarbiais jie laiko save ir savo pareigas bei
sandėrius, kaip perdėtai rimtai laikosi, kai juos kas mato einančius
gatve, pasikišusius po pažasčia savo įrankius, aplankus ir knygas,
kaip laukia, kad bus pažinti, pasveikinti ir pagerbti! Kartais sekmadienį pas
mano tėvą ateidavo žmonės su „vizitu“. Tai vyrai su cilindrais nevikriose
rankose, sukištose į standžias veidrodines pirštines, išdidūs, orūs, net
suglumę nuo orumo, advokatai ir teisėjai, pastoriai
ir mokytojai, direktoriai ir inspektoriai su savo baikštokomis, kiek
prislėgtomis žmonomis! Jie ceremoningai sėdėdavo ant kėdžių, visko juos
reikėjo prašyte prašyti, visur būti paslaugiu – jiems nusirengiant, įeinant,
atsisėdant, klausiant ir atsakant, išeinant. Priimti šį

21
smulkiaburžuazinį pasaulį taip rimtai, kaip jis reikalavo, man buvo
juokų darbas, nes mano tėvai jam nepriklausė ir patys matė, koks jis
komiškas. Nors jie ir nevaidino teatro, nenešiojo pirštinių ir nevykdavo
„vizitai“, vis tiek daugelis suaugusiųjų buvo man be galo keisti
ir juokingi. Kokią svarbą jie teikė savo darbui, savo dirbtuvėms ir
tarnyboms, kokius didžius ir šventus vaizdavo! Kai koks nors vežikas,
policininkas ar grindinio klojėjas užtverdavo gatvę, tai atrodė
šventas reikalas, tada būdavo normalu išsilenkti ir padaryti vietos
arba net pagelbėti. Tačiau vaikai su savo darbais ir žaidimais jiems
nebuvo svarbūs, jie buvo nustumiami į šoną ir aprėkiami. Argi jie
darė ne tokius teisingus, ne tokius gerus, ne tokius svarbius dalykus kaip
dideli? O, ne, priešingai, bet dideli buvo kaip tik galingi,
jie įsakinėjo ir valdė. Sykiu jie, lygiai kaip ir mes, vaikai, turėjo savo
žaidimų, jie žaidė ugniagesių pratybas, žaidė kareivius, ėjo į klubus ir
užeigas, tik visad apsigaubę ta svarbos ir teisumo mina, tartum viskas taip ir
turėtų būti ir neegzistuotų nieko gražesnio nei šventesnio.
Tenka pripažinti, jog tarp jų buvo protingų žmonių, taip pat ir tarp
mokytojų. Bet ar nebuvo keista ir įtartina jau vien tai, kad tarp visų
šitų „didelių“ žmonių, kurie juk patys kadaise buvo vaikai, labai mažai esti
visiškai dar neatpratusių ir nepamiršusių, kas tai yra vaikas,
kaip jis gyvena, dirba, žaidžia, galvoja, kas jam miela ir kas skaudu?
Mažai, labai mažai tokių, kurie tai dar žino! Yra ne tik tironų ir storžievių,
kurie vaikams pikti ir bjaurūs, iš visur juos varo šalin, žiūri į
juos šnairom ir su neapykanta, protarpiais, rodos, net jų bijo. Ne, ir
tie kiti, kurie linki gero, kurie retkarčiais noriai teikiasi pakalbėti su
vaikais, ir jie dažniausiai nebežino, nuo ko tai priklauso, ir jie beveik
visi turi vargdami ir suglumdami nusileisti iki vaikų, jei nori dėtis
prie mūsų, bet ne iki tikrų vaikų, o išgalvotų, kvailų karikatūrų.
Visi šie suaugusieji – beveik visi – gyvena kitame pasaulyje, kvėpuoja
kitokiu oru negu mes, vaikai. Dažnai jie nėra protingesni už

22
mus, labai dažnai jie niekuo mūsų nepranoksta, nebent savo paslaptinga
galia. Taip, jie stipresni, jie gali mus, laisva valia nepaklususius,
priversti ir prilupti. Bet ar tai tikras pranašumas? Argi kiekvienas jautis ir
dramblys nėra daug stipresnis už tokį suaugėlį? Bet jie turi valdžią, jie
įsakinėja, jų pasaulis ir mada yra laikomi tikraisiais. Tačiau
buvo daug suaugusiųjų – ir tai man būdavo ypač keista ir kartais vos
ne šiurpu, – kurie tartum pavydėjo mums, vaikams. Retkarčiais jie
galėjo tai visai naiviai ir atvirai išsakyti, kad ir atsidūsėdami: „Taip,
jums, vaikams, dar gerai!“ Jei tai nėra melas, – tai nebuvo melas, aš
jausdavau kartais, taip jiems išsitarus, – tuomet suaugusieji, galingieji,
orieji įsakinėtojai visai nėra laimingesni už mus, turinčius klausyti
ir rodyti jiems didžią pagarbą. Ir tikrai vienam muzikiniame albume, iš
kurio mokiausi, buvo daina su stebėtinu priedainiu: „O laimė,
o laimė vaiku vis dar būt!“ Paslaptingas dalykas buvo tai, ką turėjom
mes, vaikai, ir ko trūko suaugusiesiems, – jie buvo ne tik didesni ir
stipresni, bet tam tikru atžvilgiu ir skurdesni už mus! Ir tie, kuriems
mes dažnai pavydėjome ilgo stuomens, orumo, tariamos laisvės ir
natūralumo, tarpais netgi savo dainose pavydėjo mums, mažiesiems!
Na, iki tam tikro laiko aš, nieko nepaisydamas, buvau laimingas.
Daug dalykų buvo pasaulyje, kuriuos mielai būčiau regėjęs kitokius,
ypač mokykloje; bet vis dėlto buvau laimingas. Tarp kitko, man iš
daugelio pusių sakė ir kalė, kad žmogus ne vien tik savo malonumui
vaikščioja žeme ir kad tikra laimė atiteks tik anapus to, kas išmėginta ir
įrodyta – šitai susiję su daugeliu posakių ir eilių, kurių aš mokiausi ir kurie
man dažnai pasirodydavo labai gražūs ir jaudinantys.
Tik šie dalykai, kurie ir mano tėvui pridarydavo daug rūpesčių, ne
per daug mane kankino, ir kai man kada blogai sekdavosi, kai sirgdavau
arba turėdavau neišsipildžiusių norų, arba susikirsdavau su
tėvais, tuomet aš retai kada bėgau pas Dievą, o rasdavau kitokių aplinkinių
kelių, kurie vėl išvesdavo mane į šviesą. Kai įprasti žaidimai

23
nebepatenkindavo, kai geležinkelis, krautuvė ir pasakų knyga susidėvėdavo
ir pabosdavo, dažnai kaip tik tuomet man šaudavo į galvą gražiausi nauji
žaidimai. O kai nelikdavo nieko kito, kaip vakare lovoje užmerkti akis ir
pradingti pasakiškame prieš mane iškylančio spalvoto rato reginyje – kaip
naujai įsiplieksdavo džiugesys ir paslaptis, koks viltingas ir daug žadantis
tapdavo pasaulis!
Pirmi mokykliniai metai praėjo nedaug mane pakeitę. Aš patyriau, kad
patiklumas ir nuoširdumas gali mums pakenkti: iš kelių
abejingų mokytojų išmokau, kas būtiniausia meluojant ir apsimetant; čia aš
išsisukdavau. Bet pamažu ir man nuvyto pirmieji žiedai, pamažu ir aš
išmokau, nė pats nenujausdamas, traukti netikrą gyvenimo giesmę,
keliaklupsčiauti prieš „tikrovę“, prieš suaugusiųjų įstatymus, prisitaikyti prie
tokio pasaulio, „koks jis jau sykį yra“. Aš seniai jau žinojau, kodėl
suaugusiųjų dainynuose esti tokių eilių: „O laimė vaiku vis dar būt“, ir mane
aplankydavo ne viena valanda, kai pavydėdavau tiems, kurie tebėra vaikai.
Kai dvyliktais mano gyvenimo metais reikėjo nuspręsti, ar verta
mokytis graikų kalbos, aš nedelsdamas tariau: „Taip“, nes ilgainiui
tapti tokiu mokytu kaip mano tėvas ir, galimas daiktas, kaip mano
senelis, man rodės, yra būtina. Bet nuo tos dienos man buvo paruoštas
gyvenimo planas: turėjau studijuoti ir tapti arba pastoriumi, arba
filologu, nes tam skiriamos stipendijos. Juk ir senelis kadaise ėjo šituo keliu.
Iš pažiūros čia nieko bloga nėra. Tik dabar aš iš karto įsigijau
ateitį, mano kely dabar stovėjo rodyklė, kiekviena diena ir kiekvienas
mėnuo dabar mane artino prie numatyto tikslo, viskas rodė tenai,
viskas vedė tolyn, tolyn nuo ligšiolinių mano nerimtų dalykų ir esaties čia ir
dabar, kurie nebuvo be prasmės, bet be tikslo ir be ateities.
Suaugusiųjų gyvenimas pasigavo mane iš pradžių už plaukų sruogos ar už
piršto, bet veikiai jis būtų pagavęs mane visą ir išlaikęs, tas
tikslinis gyvenimas atsižvelgiant į skaičius; tvarkos ir tarnybų, profesijos ir
egzaminų gyvenimas; veikiai ir man išmuštų valanda, veikiai
ir aš būčiau studentas, kandidatas, dvasiškis, profesorius, eičiau
vizituodamas su cilindru, prie jo nešiočiau odines pirštines, nebesuprasčiau
vaikų, galbūt jiems pavydėčiau. O juk širdyje viso to nenorėjau,
nenorėjau pasitraukti iš savo pasaulio, kur taip gera ir puiku. Tiesa,
vienas visai slaptas tikslas man tiko, kai galvojau apie ateitį. Vieno
ilgesingai troškau, t. y. tapti burtininku.
Tas noras ir svajonė ilgai manęs neapleido. Tik jis ėmė prarasti
visagalybę, įgijo priešų, visai kas kita stojos prieš jį, tai, kas realu, rimta,
nepaneigiama. Lėtai, lėtai vyto žiedas, lėtai iš beribės erdvės man
priešais atslinko tai, kas ribota, realusis pasaulis, suaugusiųjų pasaulis.
Pamažu noras tapti burtininku, nors ir toliau ilgesingai stiprus,
man pačiam nustojo vertingumo, virto vaikišku niekučiu. Iš dalies
jau nebebuvau vaikas. Begalinis, tūkstantlypis įmanomų dalykų pasaulis
man susiaurėjo, buvo padalytas į laukus, aptvertas tvoromis.
Pamažu persimainė mano dienų pirmykštis miškas, rojus aplink
mane sustingo. Aš nelikau tas, kas buvau. Aš, įmanomų dalykų šalies
princas ir karalius, netapau burtininku, mokiausi graikų kalbos, per
dvejus metus turėtų prisidėti hebrajų, per šešerius – tapsiu studentu.
Nepastebimai prasidėjo susivaržymas, nepastebimai aplinkui išsikvėpė
magija. Nuostabioji istorija senelio knygoje pasiliko graži,
bet ji buvo puslapyje, kurį žinojau, ir šiandien, ir rytoj, ir kiekvieną
valandą, bet stebuklų nebeatsirasdavo. Abejingai šypsojo šokantis
dievukas iš Indijos, likęs bronza, retai į jį bepažvelgdavau, niekad
nebemačiau šnairuojančio. Ir blogiausia, kad vis rečiau ir rečiau
pamatydavau žilį – mažąjį žmogutį. Visur aplinkui sklaidėsi kerai, daug
kas, kadaise brangus, sumenko.
Bet jaučiau tai tik paslapčia, po oda, šiaip buvau linksmas ir trokštantis
valdyti, mokiausi plaukti ir čiuožti, buvau pirmas mokydamasis

25
graikų kalbos, viskas, rodės, puikiai klojosi. Tik visos spalvos šiek
tiek nublanko, šiek tiek tuščiai skambėjo, tik įgriso vaikščioti pas
frau Aną, tik viskas, kuo gyvenau, visai tykiai kažko neteko, kažko
nepastebimo, kažko nepasigendamo, tačiau kažkas vis dėlto pradingo ir
kažko trūko. Ir jei kada užsimanydavau vėl pajusti pilnatvę ir
aistrą, man prireikdavo stipresnio dirgiklio, turėdavau pasispardyti
ir įsibėgėti. Pamėgau aštrius valgius, dažnai smaližiavau, tarpais
nudžiaudavau kokį grašį, kad kaip nors ypatingai pasismaginčiau, nes
šiaip nebeužteko žvalumo ir grožio. Taip pat mane ėmė traukti mergaitės, tai
atsitiko tuoj po to, kai mažasis žmogutis vėl buvo pasirodęs
ir dar kartą nuvedė mane pas frau Aną.

1923 m.
Trumpas
gyvenimo
aprašymas

Gimiau naujojo laikotarpio pabaigoj, prieš pat vėl prasidedant

viduramžiams, po Šaulio ženklu ir draugiškai apšviestas Jupiterio. Gimti
pasitaikė šiltos liepos dienos pavakarę*, ir kaip tik tos valandos
temperatūrą aš visą gyvenimą nesąmoningai mėgau ir jos ieškojau,
o kai tokios stigdavo, skaudžiai jos pasigesdavau. Niekad negalėjau
gyventi šaltuose kraštuose, ir visos savanoriškos mano gyvenimo kelionės
buvo nukreiptos į Pietus. Buvau dievobaimingų tėvų vaikas,
juos švelniai mylėjau ir būčiau mylėjęs dar švelniau, jei manęs nebūtų
prieš laiką supažindinę su ketvirtuoju Dievo įsakymu. O įsakymai,
deja, visuomet mane fatališkai paveikdavo, kad ir kokie jie iš esmės
būtų teisingi ir geri – juk aš iš prigimties esu ėriukas ir nuolankus
lyg muilo burbulas, o prieš visokius įsakymus visada spyriojausi,
ypač jaunystėje. Pakakdavo tik išgirsti „Tu privalai“, ir viskas manyje
apsiversdavo, pasidarydavau nebepataisomas priešgyna. Lengva
įsivaizduoti, kad ši savybė smarkiai pakenkė man mokykliniais metais.
Mūsų mokytojai, tarp kitko, mokė mus patrauklaus dalyko, vadinamosios
pasaulio istorijos, taip: pasaulį visada vairavo, valdė ir
keitė tokie žmonės, kurie patys kūrė sau įstatymus ir laužė esamus;
ir mums buvo sakoma, kad šie žmonės verti pagarbos. Tik tai buvo

* H. Hesse gimė liepos 2 d. vakare, pusę septynių.

27
toks pat melas kaip ir visas kitas mokymas, nes kai vienas iš mūsų,
gerų ar blogų ketinimų vedamas, sykį pasiryždavo ir pasišiaušdavo
prieš kokį nors įsakymą arba kad ir prieš kokį nors kvailą įprotį ar
madą, tuomet jo anaiptol negerbė ir nekėlė mums pavyzdžiu, o bausdavo,
išjuokdavo ir užgriūdavo jį bailiu mokytojišku pranašumu.
Laimė, gyvybiškai svarbių, vertingiausių dalykų aš išmokau dar
prieš mokyklą: turėjau budrias, jautrias ir aštrias jusles, kuriomis
galėjau pasikliauti ir patirti daug džiaugsmo, ir nors vėliau neišgydomai
pasidaviau metafizikos vilionėms ir netgi kartais marindavau
ar užmiršdavau jusles, vis dėlto išlavinto juslingumo, ypač regos ir
klausos, atmosfera niekad manęs neapleido ir gyvai veikia mano
minčių pasaulį, kad ir koks abstraktus jis atrodytų. Taigi šiokių tokių
padargų gyvenimui, kaip minėjau, įgijau dar gerokai prieš mokyklą.
Aš susigaudžiau mūsų mieste, vištynuose ir miškuose, vynuogynuose
ir amatininkų dirbtuvėse, pažinau medžius, paukščius ir peteliškes,
mokėjau dainuoti ir švilpti pro dantis ir dar kitų išmonių, turinčių
gyvenime vertę. Prie šito prisidėjo mokykliniai mokslai, kurie man
lengvai sekėsi ir itin mane smagino: ypač man malonu buvo mokytis lotynų
kalbos, ir lotyniškus eilėraščius ėmiau kurti ne ką vėliau
kaip vokiškus. Už melavimo meną ir diplomatiją esu dėkingas antriems
mokslo metams, kai šiuos įgūdžius man įdiegė preceptorius
ir kolaboratorius po to, kai per savo vaikišką atvirumą ir patiklumą
užsitraukiau vieną nelaimę po kitos. Šiedu auklėtojai sėkmingai man
išaiškino, jog garbingumas ir meilė tiesai – mokiniams nereikalingos
savybės. Jie pripaišė man išties nereikšmingą klasėje nutikusį prasižengimą,
dėl kurio buvau visiškai nekaltas, o kadangi jie negalėjo priversti manęs
prisipažinti, iš menkniekio išsipūtė valstybinis procesas,
ir tiedu iškankinę išmušė iš manęs jei ir ne norimą prisipažinimą,
tai bent visą tikėjimą mokytojų kastos padorumu. Nors ilgainiui, dėkui
Dievui, pažinau ir tikrų mokytojų, vertų didžios pagarbos, bet

28
praradimas įvyko; išsigimė ir apkarto ne tik mano santykiai su mokytojais,
bet ir su bet kokiu autoritetu. Apskritai per pirmus septynerius ar aštuonerius
mokyklinius metus buvau geras mokinys, bent jau būdavau vienas tarp
pirmųjų savo klasėje. Tik prasidėjus kovoms, kurių neišvengia nė vienas,
kam skirta tapti asmenybe, aš vis labiau ėmiau konfliktuoti ir su mokykla.
Perkandau tas kovas tik po dviejų dešimtmečių, o tuomet jos tiesiog
plieskėsi ir supo mane prieš mano valią kaip siaubinga nelaimė.
Dalykas buvo toks: nuo tryliktų metų man pasidarė aišku – būsiu arba
poetas, arba apskritai niekas. Bet su šiuo aiškumu pamažu
išryškėjo kitas, skausmingas supratimas. Galima tapti mokytoju, pastorium,
gydytoju, amatininku, prekybininku, pašto tarnautoju, net
muziku, taip pat dailininku ar architektu, į kiekvieną profesiją pasaulyje
buvo kelias, buvo išankstinės sąlygos, mokykla, pamokos
pradedantiesiems. Ir tik poetui nieko panašaus nebuvo! Buvo leidžiama
ir netgi laikoma garbe būti poetu: tai yra būti poetu pripažintu ir žymiu, tik,
deja, dažniausiai tuomet jau mirusiu. Bet poetu tapti buvo
neįmanoma, o norėti juo tapti – juokinga ir gėdinga, kaip labai greit
įsitikinau. Netrukus pasimokiau, kiek įmanoma iš tos situacijos pasimokyti.
Poetas yra tas, kuo leidžiama vien būti, bet ne tapti. Toliau:
dėl polinkio į poeziją ir asmeninio poetinio talento mokytojų akyse
tu daraisi įtartinas, dėl to į tave šnairuoja arba šaiposi, dažnai net
mirtinai įžeidinėja. Su poetu buvo elgiamasi lygiai taip pat kaip ir su
didvyriais, su visais stipriais arba gražiais, drąsiais ir nekasdieniškais
žmonėmis bei siekiais: praeityje jie buvo puikūs, visi vadovėliai užtektinai
juos garbstė, bet dabar iš tikrųjų jų neapkentė, o gal mokytojų pareiga kaip
tik ir buvo kiek įmanoma neleisti, kad išaugtų šaunūs,
laisvi žmonės, kad pavyktų stulbinantys žygdarbiai.
Šitaip aš tarp savęs ir savo tolimo tikslo temačiau prarajas, viskas
buvo netikra, viskas nuvertinta, tik viena pasiliko kaip buvę: kad aš

29
noriu tapti poetu, kad ir kaip ten būtų, lengva ar sunku, juokinga ar
garbinga. Išorinės šio sprendimo, o veikiau šio likimo piršto pasekmės buvo
tokios.
Kai man sukako trylika metų, ir tas konfliktas dar tik pradėjo
ryškėti, mano elgesys ir namie, ir mokykloje buvo toks nepageidautinas, kad
mane ištrėmė į kito miesto lotynų mokyklą*. Po metų tapau
teologijos seminarijos auklėtiniu, mokiausi rašyti hebrajų raides ir
buvau besuvokiąs, kas yra dagešas forte implicitum**, kai staiga manyje
įsisiūbavo audra, paakstinusi sprukti iš vienuolyno mokyklos*** ir
užtraukusi bausmę – griežtą karcerį – ir lėmusi atsisveikinimą
su seminarija.
Kurį laiką stengiausi pastūmėti savo studijas į priekį vienoje
gimnazijoje****, tik ir ten viskas pasibaigė karceriu ir atsisveikinimu.
Vėliau tris dienas pabuvau prekijo mokiniu*****, vėl pabėgau
ir, didžiam tėvų rūpesčiui, kelioms paroms pradingau. Pusę metų buvau tėvo
padėjėju, pusantrų dirbau praktikantu****** mechaninėse dirbtuvėse ir
bokšto laikrodžių fabrike.
Trumpai drūtai – daugiau kaip ketverius metus visa, ką su manim
norėjo padaryti, neišvengiamai žlugdavo, jokia mokykla nenorėjo
manęs laikyti, nė viename moksle aš ilgai neištverdavau. Kiekvienas
bandymas padaryti iš manęs padorų žmogų baigdavosi nesėkme,
kartais gėda ir skandalu, kartais pabėgimu arba išvarymu, o juk
visur pripažindavo mano puikius gabumus ir net tam tikru mastu
gerą valią! Taip pat buvau pusėtinai darbštus – tauriąja dykinėjimo
dorybe visada pagarbiai žavėjausi, bet niekad pats jos neįvaldžiau.

* Gepingene.
** Dagešas hebrajų kalboje – garso sustiprinimo ar susilpninimo ženklas.
***1892 03 07.
**** Kanštate (Štutgarto miesto dalis).
***** 1893 m. spalio mėn. Samuelio Mayerio knygyne Eslingene.
****** Nuo 1894 m. birželio iki 1845 m. rugsėjo Henriko Perrato dirbtuvėse Kalve.

30
Nuo penkiolikos metų, patyręs nesėkmę mokykloje, sąmoningai ir
energingai pradėjau lavintis pats, o tėvo namuose, mano laimei ir
palaimai, buvo didžiulė senelio biblioteka, visa salė, pilna senų knygų, kur
tarp kitų tilpo ir visa XVIII a. vokiečių literatūra ir filosofija. Nuo šešiolikos
iki dvidešimties metų aš ne tik prirašiau krūvą
popieriaus savo, t. y. pirmųjų savo, poetinių bandymų, bet taip pat
perskaičiau pusę pasaulinės literatūros ir ėmiausi kultūros istorijos,
kalbų, filosofijos taip atkakliai, kad būtų į valias pakakę normaliam
mokykliniam kursui.
Paskui tapau knygų pardavėju*, kad pagaliau pats užsidirbčiau
duoną. Su knygom, šiaip ar taip, mano santykiai buvo artimesni ir
geresni negu su replėm ir su geležiniais dantračiais, su kuriais prisiplūkiau
dirbdamas mechaniku. Plaukioti literatūros naujienose,
netgi skęsti jose iš pradžių buvo malonumas, kone ekstazė. Tačiau
po kurio laiko, suprantama, pastebėjau, kad dvasios pasaulyje gyvenimas
vien savo dabartimi, vien nauju ir naujausiu turiniu yra nepakenčiamas ir
beprasmiškas, kad apskritai tik pastovus ryšys su tuo,
kas buvo, su istorija, su senove ir suponuoja dvasinį gyvenimą. Kai
išseko pirmieji malonumai, atsirado poreikis iš naujienų tvano grįžti
prie senovės, ir aš jį įgyvendinau iš knygyno pereidamas į antikvariatą**.
Bet ir šiai profesijai likau ištikimas, kol ji man buvo reikalinga,
kad pragyvenčiau. Sulaukęs dvidešimt šešerių***, po pirmos literatūrinės
sėkmės atsisakiau ir šio užsiėmimo.
Taigi dabar, po tiek audrų ir aukų, mano tikslas pasiektas: kad ir
kaip tai atrodė neįmanoma, aš vis dėlto tapau poetu ir, regis, laimėjau ilgą
atkaklią kovą su pasauliu. Mokyklos ir tapsmo metų kartybė, kuomet dažnai
buvau visai netoli žūties, dabar buvo pamiršta ir

* Heckenhauerio knygyne Tiubingene.

**1901 m. rugpjūčio 11 d. Hesse stojo dirbti į Wattenwylio antikvariatą Bazelyje.
*** 1903 m. pavasarį.

31
pašiepiama – ir giminaičiai, ir draugai, kurie lig šiol manimi tik nusivildavo,
dabar man draugiškai šypsojosi. Aš nugalėjau, ir dabar net
kvailiausi ir nieko neverti mano poelgiai visiems atrodė žavingi, kaip
ir aš pats savimi žavėjausi. Tik dabar pastebėjau, kokioje siaubingoje
vienatvėje, askezėje ir pavojuje gyvenau metų metus, drungnas pripažinimo
oras ėjo man į sveikatą, ir aš buvau betampąs savimi patenkintu žmogum.
Nūnai gerą laiko tarpą mano išorinis gyvenimas klostėsi ramiai
ir maloniai. Turėjau žmoną, vaikų, namą ir sodą. Rašiau savo knygas, buvau
laikomas simpatišku poetu ir sugyvenau su visais taikiai.
1905 m. padėjau įkurti laikraštį*, kuris visų pirma buvo nukreiptas
prieš autokratinę Vilhelmo II valdžią, nors iš esmės šitų politinių
tikslų nelaikiau rimtais dalykais. Leidausi į nuostabias keliones po
Šveicariją, Vokietiją, Austriją, Italiją, Indiją. Atrodė, kad viskas gerai.
Tada atėjo anoji 1914 m. vasara, ir išsyk mano viduje ir aplink
viskas persimainė. Pasirodė, kad ligšiolinė mūsų gerovė stovėjo ant
netvirto pagrindo, o dabar, vadinasi, prasideda negerovė – didysis
auklėjimas. Stojo vadinamoji didžioji epocha, ir negali sakyti, kad
mane ji rado labiau pasiruošusį, oresnį ar geresnį negu visus kitus.
Nuo kitų tuomet mane teskyrė vien tai, kad man stigo didelės paguodos,
suteiktos daugeliui kitų: užsidegimo. Dėl to aš vėl grįžau į
save patį ir į konfliktą su aplinkiniu pasauliu, dar sykį buvau priimtas
į mokyklą, dar sykį turėjau atprasti nuo pasitenkinimo savimi bei pasauliu, ir
tik šitaip peržengiau įšventinimo į gyvenimą slenkstį.
Niekad nepamiršiu nedidelio pirmų karo metų įvykio. Apsilankiau
didelėje ligoninėje, ieškodamas galimybės kaip nors savo
noru prasmingai pritapti prie pasikeitusio pasaulio, nes tuomet,
kaip man regėjosi, tai dar buvo įmanoma. Toje sužeistųjų ligoninėje

• Tai įvyko 1906 m. gegužės mėn.; kalbama apie žurnalą März.

32
susipažinau su sena dama, kuri anksčiau nieko nestokodama gyveno
sau privatų gyvenimą, o dabar šioje ligoninėje atliko slaugės pareigas.
Su jaudinančiu įkarščiu moteriškė man papasakojo, kaip ji džiaugiasi ir
didžiuojasi, kad dar sulaukė šios didžios epochos. Man tai
buvo suprantama, nes šiai damai reikėjo karo, kad savo vangų ir grynai
egoistišką senmergės gyvenimą paverstų veikliu ir suteiktų jam
daugiau prasmės. Bet kai ji dalijosi su manim savo džiaugsmu koridoriuje,
prigrūstame tvarsčiais apmuturiuotų, suluošintų kareivių,
kur čia pat, palatose, žmonės guli amputuotomis galūnėmis greta su
mirštančiaisiais, man apsivertė širdis. Kad ir puikiai suprasdamas
šios tetulės entuziazmą, negalėjau atsakyti tuo pačiu, negalėjau jam
pritarti. Jei kiekvienai dešimčiai sužeistųjų teko po vieną tokią egzaltuotą
slaugę, sutikime, kad už tokių damų laimę buvo kiek per
brangiai užmokėta.
Ne, aš neįstengiau drauge pasidžiaugti didžiąja epocha, ir taip
jau atsitiko, kad nuo pat pradžios pasigailėtinai kenčiau nuo karo,
o ir ištisais metais desperatiškai gyniausi nuo tariamai iš išorės ir iš
giedro dangaus užgriuvusios nelaimės, kai aplink visi elgėsi taip,
tarsi kaip tik šita nelaimė juos labiausiai žvalintų ir įkvėptų. O kai
laikraštyje skaitydavau poetų straipsnius, kur jie atskleisdavo, koks
išganymas yra karas, ir profesorių atsišaukimus, ir visus kovinius
eilėraščius, gimusius žymiųjų poetų kabinetuose, tuomet man būdavo
dar liūdniau.
1915 m. man viešai išsprūdo prisipažinimas apie šią bėdą ir
pagailos žodis dėl to, kad ir vadinamieji dvasios žmonės teišmano
skelbti neapykantą, platinti melą ir šlovinti didžiąją nelaimę*. Šio
gana droviai išsakyto skundo padarinys buvo toks, kad savo tėvynės

* Užuomina dėl ginčų, kilusių paskelbus vaizdelį „Vėl Vokietijoje“ (Neue Züricher
Zeitung, Nr. 1348, 1915 10 10), kur Hesse su pasitenkinimu pažymi, kad Vokietijoje jau
silpsta karingos nuotaikos ir šovinizmas.

33
spaudoje aš buvau apskelbtas išdaviku – naujas mano išgyvenimas,
nes, nepaisant daugybės konfliktų su spauda, daugumos apspjaudomojo
būsena man buvo dar nepažįstama. Straipsnį su tuo kaltinimu*
persispausdino dvidešimt mano tėvynės laikraščių, ir iš visų mano
draugų, kurių spaudos sferose maniau turįs daugybę, tik du išdrįso
mane užstoti**. Seni draugai pranešinėjo, kad jie užanty prie širdies
šildo gyvatę ir kad nuo šiol ta širdis plaka tik kaizeriui ir reichui, bet
ne tokiam išgamai kaip aš. Ateidavo gausybė laiškų, kuriuose mane
plūsdavo nepažįstami asmenys, o prekiautojai knygomis man pranešė, kad
tokių netinkamų pažiūrų autorius jiems nebeegzistuoja. Ant
daugelio tokių laiškų tuomet pirmąkart pamačiau puošmeną – mažą
apvalų antspaudą su įrašu: „Dieve, nubausk Angliją.“
Galima pamanyti, kad aš iš tikro smagiai pasijuokiau iš šio
nesusipratimo. Bet man tas nepavyko. Šiaip jau toks nereikšmingas įvykis
davė vaisių – antrą didžiąją mano gyvenimo metamorfozę.
Prisiminkim: pirmoji metamorfozė įvyko tą akimirką, kai suvokiau savo
pasiryžimą tapti poetu. Buvęs pavyzdingas mokinys Hermannas Hesse nuo
to momento pasidarė blogas mokinys, jis buvo baudžiamas, išmetamas, jis
niekur nebuvo tinkamas, kėlė sau ir savo tėvams be galo daug rūpesčių – ir
viskas tik todėl, kad jis nematė jokios galimybės sutaikyti pasaulį tokį, koks
jis yra arba atrodo esąs, ir savo širdies balsą. Šitai dabar, karo metais, vėl
pasikartojo. Vėl regėjau save konfliktuojantį su pasauliu, su kuriuo lig tol
puikiai sugyvenau. Vėl man niekas nesisekė, vėl buvau vienišas ir vargšas,
vėl nieko, ką sakiau ir galvojau, kiti nenorėjo suprasti. Vėl tarp tikrovės

* Anoniminis straipsnis „Vokiečių poetas“, pirmiausia pasirodęs Kölner Tageblatt

(1915 10 24), o po trijų dienų ir Štutgarto Süddeutsche Zeitung, kur Hesse išvadintas
dezertyru, išdaviku, atskalūnu.
** Žurnalo März redaktorius Theodoras Heussas ir žurnalo bendradarbis Conradas
Haußmannas.

34
ir to, kas man atrodė pageidautina, protinga ir gera, regėjau žiojinčią
beviltišką prarają.
Bet šįsyk teko susimąstyti. Netrukus buvau priverstas savo kančių
priežasties ieškoti ne šalia savęs, bet savyje. Nes aiškiai suvokiau: prikišti
visam pasauliui beprotybę ir žiaurumą neturi teisės nei žmogus,
nei Dievas, o aš – tuo labiau. Vadinasi, manyje pačiame nėra jokios
tvarkos, jei taip ėmiau konfliktuoti su visa pasaulio eiga. Ir ką gi, pasirodė,
iš tikrųjų ten būta didelės betvarkės. Nedidelis malonumas
užsiimti ta sujauktimi savyje ir pabandyti ją sutvarkyti. Čia išaiškėjo
pirmiausia štai kas: mano susiklosčiusi santarvė su pasauliu ne tik
kad per brangiai man kainuoja, ji yra tokia pat netikusi kaip ir išorinė
santarvė pasaulyje. Aš maniau, kad ilgai ir sunkiai kovodamas
jaunystėje užsitarnavau sau vietą pasaulyje, kad dabar aš – poetas.
O sėkmė ir gerovė padarė savo įprastą poveikį, aš buvau patenkintas
ir nerangus, ir atidžiau įsižiūrėjęs poetą manyje vargu ar beatskirtum
nuo pramoginio rašytojo. Man pernelyg gerai sekėsi. Ką gi, dabar
negerovių, kurios visada yra gera ir griežta mokykla, man parūpinta
sočiai, taigi aš vis labiau mokiausi leisti pasaulio reikalams eiti savo
keliu, o pats visuotiniame sąmyšyje ir kaltėje galėjau užsiimti savo
reikalais. Atsekti, kaip aš tuo užsiėmiau, mano knygose palieku skaitytojui.
Ir tebeturiu slaptą viltį, kad ilgainiui ir mano tauta – ne kaip
visuma, o per daugybę budrių ir atsakingų individų – atliks panašų
bandymą ir, užuot aimanavusi ir keikusi piktą karą, piktus priešus ir
piktą revoliuciją, tūkstančiuose širdžių iškels klausimą: kiek kaltas
esu ir aš pats ir kaip aš vėl galiu tapti nekaltas? Nes visada galima
tapti vėl nekaltu pažinus savo kančią, savo kaltę ir iškentėjus iki galo,
užuot kaltinus kitus.
Kai nauji pakitimai ėmė reikštis mano raštuose ir mano gyvenime,
daugelis bičiulių ėmė kraipyti galvas. Daugelis mane ir paliko.
Tai buvo pasikeitusio mano gyvenimo vaizdo dalis, beje, kaip ir

35
namo, šeimos ir kitų malonumų bei patogumų praradimas. Tai buvo
laikas, kai aš kasdien su kuo nors atsisveikindavau ir kasdien stebėdavausi,
kad štai ir šitą teko ištverti, o aš vis dar gyvas ir vis dar kažką
myliu šiame keistame gyvenime, kuris, rodės, teikia man vien kančias,
nusivylimą ir vieną praradimą po kito.
Beje, pasitaisau: ir karo metais turėjau tartum kokią laimingą
žvaigždę ar angelą sargą. Tuomet, kai su savo kančiom jaučiausi labai
vienišas ir iki pat prasidedant permainai kas valandą laikiau savo
likimą netikusiu ir keikiau jį, kaip tik kančios, apkvaitimas nuo kančių
pasitarnavo man skydu ir šarvu nuo išorinio pasaulio. Nes karo
metus aš praleidau tokioje pasibjaurėtinoje politikos, šnipinėjimo,
kyšininkavimo ir konjunktūrinių gudrybių aplinkoje, kurią šitaip
koncentruotą tuo metu buvo galima rasti tik keliose Žemės vietose – t. y.
Berne – vokiečių, neutraliosios ir priešiškos diplomatijos židinyje, mieste,
kurį pernakt perpildė žmonės: ir kaip tik vieni diplomatai,
politiniai agentai, šnipai, žurnalistai, supirkinėtojai ir spekuliantai.
Gyvenau tarp diplomatų ir kariškių, bendravau su įvairių tautų, taip
pat priešiškų, žmonėmis, oras aplink mane buvo ištisas šnipinėjimo ir
kontršnipinėjimo, sekimo, intrigų, politinės ir privačios vertelgystės
tinklas – ir visus tuos metus aš ničnieko nepastebėjau! Manęs klausėsi, mane
sekė ir šnipinėjo, aš dariausi įtartinas tai priešui, tai neutralams, tai
tėvynainiams, bet nieko nemačiau, tik daug vėliau viską sužinojau, bet
nesuvokiau, kaip man pavyko nepaliestam ir nesugėdintam
išgyventi tokioje atmosferoje. Bet viskas jau buvo praeity.
Su karo pabaiga sutapo ir baigiamoji mano metamorfozės dalis
bei išmėginimo kančių kulminacija. Šios kančios jau neturėjo nieko
bendra su karu ir pasaulio likimu, o ir Vokietijos pralaimėjimas, dėl
kurio mes, gyvenantys užsienyje, jau dveji metai neabejojome, pasirodė ne
toks jau baisus. Aš visiškai pasinėriau į save ir savo likimą, nors
kartais jausdavausi taip, kad reikalas liečia žmogaus likimą apskritai.

36
Karą ir pasaulio aistrą žudyti, jo lengvabūdiškumą, jo šiurkštų potraukį
mėgautis, jo bailumą atradau ir savyje, iš pradžių nustojau save
gerbęs, o paskui – save niekinęs, man neliko nieko kita, kaip iki galo
įsižiūrėti į chaosą, su viltim – tai įsidegančia, tai gęstančia – anapus
chaoso vėl atrasti gamtą ir nekaltybę. Kiekvienas pažadintas ir tikrai
išblaivėjęs žmogus kartą ar daugiau pereina tą siaurą kelią per dykumą, o
kitiems pasakoti apie tai būtų tuščios pastangos.
Draugams nuo manęs nusigręžus, kartais jaučiau širdgėlą, bet
ne apmaudą, veikiau priėmiau tai kaip kelio patvirtinimą. Juk tie
ankstesnieji draugai buvo visiškai teisūs kalbėdami, kad aš anksčiau
buvau toks simpatiškas žmogus ir poetas, o dabartinė mano problematika
tiesiog atgrasi. Skonio arba savitumo klausimai man tuomet
jau nebeturėjo reikšmės, nebuvo nė vieno, kas suprastų mano kalbą.
Šitie draugai tikriausiai teisingai prikaišiojo, kad mano rašiniai prarado
grožį ir harmoniją. Tokie žodžiai man tik juoką kėlė – ką reiškia
grožis ar harmonija tam, kuris pasmerktas myriop, kuris iš paskutiniųjų
bėga tarp griūvančių sienų? O gal aš, priešingai negu buvau
visada įtikėjęs, išvis nebuvau poetas, ir visas tas estetinis vajus tebuvo
paklydimas? Kodėl gi ne – ir tai buvo nebesvarbu. Didžiuma to, ką
išvydau toje pragariškoje kelionėje į save patį, buvo apsimesta ir be
vertės, taip tikriausiai buvo ir kalbant apie mano pašaukimo ar talento
iliuziją. Ak, bet koks tai niekis! Į nieką pavirto ir tai, ką kadaise,
tuštybės ir vaikiško džiaugsmo kupinas, laikiau savo užduotimi. Savo
užduoties, veikiau savo kelio į išsigelbėjimą seniai nebemačiau lyrikoje,
filosofijoje arba dar kokiame nors panašiame specialiame bare;
man tik magėjo, kad leisčiau tai mažumai tikros manyje slypinčios
gyvybės ir jėgos gyventi savo gyvenimą, kad būčiau vien tik besąlygiškai
ištikimas tam, ką jaučiu savyje dar gyvą. Tai buvo gyvenimas,
tai buvo Dievas. Vėliau, kai tokie aukštos ir gyvybei pavojingos įtampos
laikai praeina, vėl viskas keistai atrodo, nes tuometinis turinys ir

37
jo įvardijimas netenka prasmės, ir tai, kas užvakar buvo šventa, šiandien gali
skambėti kone komiškai.
Kai ir man karas pagaliau pasibaigė, t. y. 1919 m. pavasarį, pasitraukiau
į atokią Šveicarijos vietelę* ir nuo visų atsiskyriau. Kadangi
visą gyvenimą (tai paveldėjau iš tėvų ir senelių) labai domėjausi indų
bei kinų išminčiais, o ir naujuosius savo išgyvenimus išreiškiau iš
dalies rytietiška simboline kalba, mane dažnai vadindavo „budistu“,
dėl to aš tegalėjau juoktis, nes širdyje žinojau, jog nė nuo vienos tikybos
nesu labiau nutolęs kaip nuo šitos. Ir vis dėlto čia slypėjo ir
kai kas tikra, tiesos grūdeliai: tą aš supratau kiek vėliau. Jei būtų
bent kokia galimybė žmogui pačiam asmeniškai pasirinkti religiją,
tada, žinoma, su giliausiu, nuoširdžiausiu noru jungčiausi prie kurios
nors konservatyviosios religijos – Konfucijaus, brahmanizmo arba
prie Romos bažnyčios. Tik padaryčiau tai dėl potraukio į priešingą
polių, o ne dėl įgimtos giminystės, nes aš ne tik atsitiktinai esu pamaldžių
protestantų sūnus, bet ir savo būdu bei psichika pats esu
protestantas (tam nė kiek neprieštarauja mano gili antipatija esamoms
protestantiškoms tikyboms). Tikras protestantas ginasi nuo
savo bažnyčios taip, kaip ir nuo bet kurios kitos, nes jo esmė verčia
jį labiau teigti tapsmą, o ne būtį. O šituo požiūriu, ko gero, Buda ir
buvo protestantas.
Taigi tikėjimas savo poetine būtimi ir savo literatūrinio darbo
prasme po tos permainos liko manyje be šaknų. Rašymas jau nebeteikė man
tikro džiaugsmo. Tačiau džiaugsmas žmogui būtinas, aš irgi,
kad ir nesėkmių ištiktas, turėjau tokių pretenzijų. Galėjau atsisakyti
teisingumo, proto, prasmės gyvenime ir pasaulyje, nes mačiau, kad
pasaulis puikiai apsieina be visų šitų abstrakcijų, tačiau džiaugsmo
trupučio atsisakyti negalėjau. Taigi to trupinėlio džiaugsmo poreikis

* 1919 m. vasarą Hesse įsikūrė itališkame Tičino kantone, pirmiausia Minuzijoje,

paskui Zorenge ir galiausiai Montanjoloje, kur gyveno iki pat mirties.

38
ir buvo viena iš tų mažų liepsnelių manyje, kuriomis dar tikėjau ir iš
kurių maniau vėl sau sukursiąs pasaulį. Dažnai savo džiaugsmo, savo
svajonės, užsimiršimo ieškojau vyno butelyje, ir labai dažnai jis man
padėjo, tebūnie jis už tai pagirtas. Bet jo nepakako. Ir ką gi – vieną
dieną atradau visiškai naują džiaugsmą. Aš, jau keturiasdešimtmetis,
pradėjau tapyti. Ne, nelaikiau savęs dailininku ir juo tapti nenorėjau. Bet
tapymas – nuostabus užsiėmimas, jis žvalina ir daro tave
kantresnį. Po jo tavo pirštai ne juodi, kaip po rašymo, bet raudoni
ir mėlyni. Ta tapyba irgi daugelį mano draugų erzina. Čia jau man
nesiseka – kaskart, vos imuosi ko nors tikrai būtino, palaimingo ar
gražaus, žmonės paniursta. Jiems norėtųsi, kad liktum toks, koks buvai, kad
nekeistum veido. Bet mano veidas nesutinka, jis nori dažnai
keistis – tai jo poreikis.
Kitas priekaištas, kokį gaunu, man pačiam atrodo labai teisingas. Sako,
kad neturiu tikrovės pojūčio. Nei knygos, kurias rašau,
nei paveikslėliai, kuriuos tapau, neva neatitinka tikrovės. Rašydamas
dažniausiai pamirštu visus reikalavimus, kuriuos išsilavinę skaitytojai kelia
tinkamai knygai, ir visų pirma man iš tiesų stinga pagarbos
tikrovei. Manau, dėl tikrovės kaip tik mažiausiai reikia rūpintis, nes
jinai juk ir taip įsipyksta nepaliaujamu savo buvimu, o gražesni ir
reikalingesni daiktai reikalauja mūsų dėmesio bei rūpesčio. Tikrove
jokiomis aplinkybėmis negalima pasitenkinti, jokiomis aplinkybėmis
negalima jos nei garbinti, nei gerbti, nes ji – atsitiktinumas, gyvenimo
atmata. Ir jos, šios skurdžios, visad nuviliančios ir nykios tikrovės,
neįmanoma pakeisti jokiu kitu būdu, kaip tik ją neigiant ir parodant
jai, kad mes už ją stipresni. Mano poetiniuose kūriniuose dažnai
pasigendama įprastinės pagarbos tikrovei, o kai tapau, medžiai būna su
veidais, namai juokiasi arba šoka, arba verkia, o ar tas medis kriaušė
ar kaštonas, retai paskui pavyksta atskirti. Šitą priekaištą aš priimu.
Prisipažinsiu, ir mano paties gyvenimas man labai dažnai atrodo lyg

39
pasaka, dažnai regiu ir jaučiu išorinį pasaulį tokioje sąsajoje ir dermėje su
savo vidum, kad man telieka ją pavadinti magiška.
Keletą kartų man dar pasitaikė padaryti kvailysčių, pavyzdžiui,
sykį nuoširdžiai pasisakiau apie žinomą poetą Schillerį, už tai tuoj
pat visi Pietų Vokietijos kėglių klubai paskelbė mane tėvynės šventenybių
išniekintoju. Bet dabar jau ilgus metus man pavyksta nebepasakyti nieko,
nuo ko šventovės tampa išniekintos, o žmonės raudonuoja iš įsiūčio. Tad
pažanga akivaizdi. Kadangi, kaip sakiau, vadinamoji tikrovė man jau neturi
didelės reikšmės, kadangi praeitis dažnai mane užpildo tarsi dabartis, o
dabarties dalykai be galo nutolsta, tad ir ateities aš negaliu taip griežtai
atskirti nuo praeities, kaip tai dažniausiai daroma. Aš labai jau įsijaučiu ir
gyvenu ateityje, todėl neturiu savo biografijos baigti būtinai šia diena, bet
ramiai galiu leisti jai tęstis.
Noriu trumpai papasakoti, kaip mano gyvenimas užbaigia savo
lanką. Iki 1930 metų parašiau dar kelias knygas, kad paskui visiems
laikams nusigręžčiau nuo šio verslo. Klausimą, ar tikrai reikia mane
pripažinti poetu, ar ne, savo disertacijose nagrinėjo pora darbščių
jaunuolių, bet neatsakė į jį. Kaip tik tokia yra naujausios literatūros
rūpestingos analizės išdava: fluidas, kuris poetą daro poetu, nūnai
tepasitaiko tokiu nepaprastai išretintu pavidalu, kad nebeįmanoma
nustatyti skirtumo tarp poeto ir literato. Tačiau iš šitų objektyvių
duomenų abu doktorantai padarė priešingas išvadas. Vienas, simpatiškesnis,
laikėsi nuomonės, kad, taip juokingai išretėjus poezijai, jos
išvis nebelieka, o kadangi plika literatūra neverta gyvuoti, tegu tai,
kas šiandien dar vadinasi kūryba, ramiai sau miršta. Na, o kitas be
išlygų buvo poezijos, kad ir rečiausios formos, gerbėjas, todėl manė,
kad geriau iš atsargos pripažinti šimtą netikrų poetų, negu nuskriausti bent
vieną, kuris galbūt dar turi kokį lašą tikro pranašų kraujo.
Užsiėmiau daugiausia tapyba ir kinų būrimo metodais, bet metai

40
po metų vis labiau ir labiau linkau į muzikų. Mano vėlyvųjų metų
ambicija buvo parašyti tokią operą, kur žmogaus gyvenimas vadinamojoje
tikrovėje nelaikomas rimtu dalyku, netgi išjuokiamas, užtat
savo amžina verte spindi kaip atvaizdas, kaip plazdantis dievybės apdaras.
Magiškasis gyvenimo suvokimas man visada buvo artimas, aš
niekad nebuvau „moderniškas žmogus“, ir Hoffmanno Aukso puodą
arba netgi Heinrichą fon Ofterdingeną* visada laikiau vertingesniais
vadovėliais negu visas pasaulio ir gamtos istorijas (tiksliau sakant, ir
jose nuolat atrasdavau žavingų prasimanymų). O dabar man prasidėjo
gyvenimo laikotarpis, kuomet nebėra prasmės ir toliau kurti ir
diferencijuoti savo užbaigtą ir pernelyg diferencijuotą asmenybę, kai
vietoj šito iškyla nauja užduotis – duoti brangiajam Aš vėl paskęsti
pasaulyje ir laikinumo akivaizdoje įsijungti į amžiną ir belaikę tvarką. Man
atrodė, kad išreikšti šias mintis ir gyvenimo nuotaikas tegalima per pasaką,
o aukščiausia pasakos forma laikiau operą, gal todėl,
kad mūsų kalboje, naudotoje piktam, mirštančioje, žodžio magija
nebetikėjau, o muzika man vis dar regėjosi gyvybingu medžiu, ant
kurio šakų dar ir šiandien gali augti rojaus obuoliai. Norėjau savo
operoje atlikti tai, ko man niekaip nepavykdavo padaryti literatūriniuose
kūriniuose: suteikti žmogaus gyvenimui didžią ir žavingą
prasmę. Norėjau išgirti gamtos nekaltybę bei neišsenkamumą ir
pavaizduoti jos kelią iki tos vietos, kur neišvengiamos kančios priverčia
ją kreiptis į dvasią, tą tolimąjį priešingą polių, ir gyvenimo švytavimas tarp
abiejų polių – gamtos ir dvasios – turėjo atrodyti linksmas,
žaismingas ir užbaigtas tarsi vaivorykštės lankas.
Tik, deja, užbaigti šios operos taip ir nepavyko. Su ja mano reikalai
klostėsi taip, kaip anksčiau su literatūrine kūryba. Pastarąją man teko

* Turimas galvoje Novalio nebaigtas romanas, sumanytas kaip poleminė priešprieša

Goethe’s romanui Vilhelmo Meisterio mokymosi metai ir propaguojantis asmenybės
ugdymą atitrauktai nuo tikrovės – svajonių ir poezijos karalijoje.

41
mesti, kai pamačiau, kad visa, kas man atrodė svarbu pasakyti, Aukso
puode ir Heinriche fon Ofterdingene pasakyta tūkstantįkart aiškiau,
negu galėčiau tai padaryti aš. Šitaip nūnai atsitiko ir su mano opera.
Vos užbaigiau ilgametį muzikinį pasirengimą ir apmečiau keletą teksto
variantų, paskui dar kartą atkakliai pabandžiau įsivaizduoti tikrą
savo darbo esmę ir prasmę, ūmai suvokiau, jog savo opera siekiu kaip
tik to, kas jau seniai kuo puikiausiai įgyvendinta „Užburtoje fleitoje“.
Tad mečiau šį darbą ir dabar jau visiškai atsidėjau praktinei magijai. Kad
ir buvo mano, kaip menininko, svajonė tik svaičiojimas,
kad ir neįstengiau sukurti nei Aukso puodo, nei „Užburtos fleitos“, vis
dėlto esu gimęs burtininku. Seniai jau buvau pakankamai pažengęs
rytietišku Laozi ir Idzingo* keliu, seniai jau buvau pakankamai pažengęs,
kad tiksliai atpažinčiau vadinamosios tikrovės atsitiktinumą
ir permainingumą. Dabar šią tikrovę su magija rikiavau pagal savo
skonį, todėl, prisipažinsiu, turėjau iš to daug džiaugsmo. Vis dėlto
privalau taip pat pasisakyti, kad ne visad apsiribojau tuo mielu sodu,
kuris vadinamas baltąja magija, ne, gyvoji liepsnelė manyje vis patraukdavo
mane ir į juodąją pusę.
Būdamas daugiau kaip septyniasdešimties metų amžiaus, dviem
universitetams vos spėjus suteikti man garbės daktaro vardą, už jaunos
merginos apžavėjimą ir suvedžiojimą buvau patrauktas į teismą.
Kalėjime paprašiau leidimo tapyti. Leido. Draugai atnešė man dažų
ir tapymo reikmenų, ir ant savo kameros sienos aš nutapiau nedidelį peizažą.
Taigi dar sykį grįžau prie meno, ir visi žlugimai, kuriuos
buvau patyręs kaip menininkas, nė kiek nekliudė man dar kartą
ištuštinti visų maloniausią taurę, dar kartą tarsi žaidžiantis vaikas

* Idzingas, arba Permainų knyga, – seniausias kinų literatūros paminklas (I a.

pr. Kr.). Idzingo filosofijos pagrindas – mintis apie nuolat kintančią visatą, kur visus
daiktus ir reiškinius gimdo In ir Jang, žemės ir dangaus, moteriškojo ir vyriškojo
prado, sąveika. Naudojamasi kaip būrimo priemone.

42
pastatyti prieš save mielą žaismo pasaulėlį ir pasotinti širdį, dar kartą
atmesti visokią išmintį ir abstrakcijas ir paieškoti pirmykščio pastojimo
džiaugsmo. Taigi vėl tapiau, maišiau dažus ir merkiau teptuką,
dar sykį susižavėjęs gėriau visą šį neišsenkantį stebuklą: skaidrų ir
džiugų cinoberio, sodrų ir gryną geltonio skambesį, gilų ir jaudinantį mėlio
ir jų mišinių muziką iki pat tolimiausio, blyškiausio pilkio.
Laimingas lyg vaikas žaidžiau pasaulio sutvėrimą ir šitaip nutapiau
ant kameros sienos peizažą. Į šį peizažą įėjo kone viskas, kas gyvenime man
teikė džiaugsmo – upės ir kalnai, jūra ir debesys, derlių
dorojantys valstiečiai ir aibė kitų gražių dalykų. O paveikslo viduriu
ėjo mažytis traukinys. Jis važiavo į kalną, galva jau lindėjo kalne kaip
koks kirminas obuolyje, lokomotyvas buvo jau įvažiavęs į mažą tunelį, iš
kurio tamsios angos kamuoliais virto dūmai.
Dar niekad žaidimas taip manęs nesužavėjo kaip šįsyk. Per šitą
sugrįžimą prie meno pamiršau ne tik tai, kad esu kalinys ir kaltinamasis ir
mažai turiu vilčių baigti gyvenimą ne pataisos namuose, –
dažnai pamiršdavau net savo magijos pratimus, ir atrodžiau sau pakankamai
geras burtininkas, kai plonu teptuku pavykdavo sukurti
liekną medį ar šviesų debesėlį.
O vadinamoji tikrovė, su kuria aš faktiškai nutraukiau visus ryšius, kiek
įmanydama stengėsi pasityčioti iš mano svajonės – vis bandė ją sugriauti.
Kone kasdien mane paimdavo, su sargyba vesdavo į
baisiai nesimpatiškas patalpas, kur tarp daugybės popierių sėdėdavo
nesimpatiški žmonės, kurie mane tardė, nenorėjo manimi tikėti, plūdo
mane, tai elgėsi su manimi lyg su trimečiu vaiku, tai lyg su recidyvistu.
Nereikia tapti nė kaltinamuoju, kad susipažintum su šiuo
keistu ir tikrai pragarišku kanceliarijų, popierių ir aktų pasauliu. Iš
visų pragarų, kokius žmogus keistu būdu turėjo sau sukurti, šitas
man visad atrodė pats pragariškiausias. Vos įsigeidi persikelti kitur
arba tuoktis, vos prireikia paso arba vizos – ir tu jau stovi to pragaro

43
vidury: toje beorėje popierių pasaulio erdvėje leidi nemalonias valandas,
nuobodžiaujantys ir vis tiek skubantys, rūškani žmonės tave
klausinėja ir plūsta, į paprasčiausius ir teisingiausius parodymus tau
teatsako netikėjimu, tai su tavimi elgiasi lyg su mokinuku, tai lyg su
nusikaltėliu. Na, bet kiekvienas šitą patyrė pats. Seniai būčiau užtroškęs ir
išdžiūvęs popieriniame pragare, jei mano dažai nebūtų manęs
vis guodę ir linksminę, jei mano paveikslas, mano mažas, gražus peizažas
nebūtų vėl man dovanojęs oro ir gyvybės.
Priešais tą paveikslą sykį stovėjau savo šaltojoje, kai vėl atbėgo
prižiūrėtojai su savo įkyriais raginimais ir jau taikėsi atitraukti mane
nuo palaimingo darbo. Čia aš pajutau nuovargį ir lyg kokį pasišlykštėjimą
visu tuo sąmyšiu ir visa ta šiurkščia ir banalia tikrove. Man pasirodė, kad
dabar pats laikas baigti kankynę. Jei man neleista netrukdomam žaisti savo
nekaltų meninių žaidimų, ką gi, teks pasinaudoti rimtesniais menais, kuriems
paskyriau tiek savo gyvenimo metų. Be magijos pasaulis buvo
nepakenčiamas.
Prisiminiau kinų nurodymą, minutę pastovėjau sulaikęs kvėpavimą ir
išsilaisvinau iš tikrovės kliedesio. Draugiškai paprašiau prižiūrėtojų dar
akimirką turėti kantrybės, nes mano paveiksle reikia įlipti
į traukinį ir šį tą ten sutvarkyti. Jie kaip paprastai nusijuokė, nes laikė
mane pamišusiu.
Tuomet aš sumažėjau ir įėjau į savo paveikslą, įlipau į traukinuką
ir įvažiavau juo į juodą mažą tunelį. Dar kurį laiką buvo matyti iš apvalios
skylės virstantys dūmai, paskui dūmai liovėsi rūkę ir išsisklaidė, o su jais –
ir visas paveikslas, o su juo ir aš.
Didžiai suglumę prižiūrėtojai liko stovėti kameroje.

1925 m.
Pasaulinės
literatūros
biblioteka

Tikrasis lavinimasis nepavaldus kokiam nors tikslui, jis, kaip ir kiekvienas

siekimas tobulėti, pats savaime turi prasmę. Kaip fizinės jėgos, vikrumo ir
grožio siekimas neturi jokio galutinio tikslo (tarkim,
būti turtingais, žymiais ir galingais), bet apsimoka pats savaime – kelia
mūsų gyvenimo pajautą ir pasitikėjimą savimi, džiugina mus
ir daro laimingesnius, leidžia mums pasijausti saugesniems ir sveikesniems,
taip ir siekis „lavintis“, tai yra tobulinti sielą ir dvasią, yra
ne varginantis kelias prie kokių nors ribotų tikslų, o laimę teikianti
ir stiprinanti mūsų sąmonės plėtra, praturtinantis mūsų gyvenimo
ir laimės galimybes. Todėl tikras lavinimasis, kaip ir tikra kūno kultūra, yra
sykiu ir išsipildymas, ir paskata, visad yra arti tikslo ir vis
dėlto niekad nesustoja poilsio; tai – nuolatinis keliavimas į begalybę,
įsisiūbavimas vienu ritmu su visata, su amžinybe. Lavinimosi tikslas
nėra plėtoti pavienius gabumus ir pajėgas, jis padeda mums įprasminti savo
gyvenimą, išsiaiškinti praeitį, be baimės sutikti ateitį.
Vienas iš svarbiausių kelių, vedančių į tokį išsilavinimą, yra pasaulinės
literatūros pažinimas, laipsniškas milžiniško minčių, patyrimo,
simbolių, fantazijų ir idealų lobyno suvokimas, lobyno, kurį daugelio
tautų poetų ir mąstytojų darbuose mums paliko istorija. Tas kelias
neturi pabaigos, niekam neužteks jėgų nueiti jį iki galo, niekas dar
negalėjo išsamiai susipažinti su visa kad ir vienos tautos, turinčios

45
turtingą kultūrą, literatūra, o ką jau kalbėti apie visos žmonijos raštiją. Bet
užtat kiekvienas tikras įsijautimas į didelio mąstytojo ar poeto
kūrinį yra išsipildymas ir džiugi patirtis, praturtėjimas ne mirusiomis
žiniomis, o gyva nuovoka ir pagava. Mums nėra svarbiausia patiems
laisvai išsirinkus šedevrus kuo daugiau jų perskaityti ir sužinoti, visiškai
jiems atsidėti laisvalaikiu, o pajusti žmogaus minčių bei siekių
platybę bei pilnatvę ir įsijungti į gaivų visumos ritmą, į pulsuojantį žmonijos
gyvenimą. Pagaliau tokia ir viso gyvenimo prasmė, jei
tiktai žmogus nepriverčiamas tenkinti vien būtiniausias reikmes.
Anaiptol ne „išblaškyti“ turi mus skaitymas, o greičiau sutelkti, ne
padėti apsigauti beprasmiu gyvenimu ir nukreipti mintis kitur, ne
raminti tariama paguoda, priešingai, turi suteikti mūsų gyvenimui
vis aukštesnę ir pilnesnę prasmę.
Pasaulinės literatūros kūrinius pasirinkti kiekvienas turėtų vis savaip; tai
priklauso ne tik nuo to, kiek laiko ir pinigų šiam kilniam
poreikiui gali paaukoti skaitytojas, bet ir nuo daugelio kitų aplinkybių. Nes
vienam, sakykim, gerbiamu išminčiumi taps Platonas,
o Homeras – mylimiausiu poetu, ir jie visad išliks jam visos literatūros
atskaitos tašku, pagal kurį viską rikiuos ir apie viską spręs; kitam
čia svarbesni bus kiti vardai. Vienas mokės mėgautis tauria poezijos
struktūra, įsijausti į dvasingą fantazijos žaismą ir skambią kalbos
muziką, kitas labiau bus linkęs prie aiškiai protu suvokiamų dalykų;
vienas visada teiks pirmenybę kūriniams, parašytiems jo gimtąja kalba, netgi
nenorės skaityti jokių kitų, o antras ypač mėgs prancūzų,
graikų ar rusų autorius. Čia turi reikšmės ir tas faktas, kad ir labiausiai
išsimokslinęs žmogus mokės tik kelias kalbas ir ne tik kad ne visi
reikšmingi kitų epochų ir tautų darbai išversti į vokiečių kalbą, bet
daugelis poetinių kūrinių ir apskritai yra neišverčiami. Pavyzdžiui,
tikroji lyrika – tai ne tik gražus turinys dailiai suręsta forma, žodis ir
posmas čia patys savaime yra turiningi, čia kūrybingos kalbos muzika

46
pasidaro ritminis pasaulio ir gyvenimo vyksmo simbolis, tokia lyrika
visada susieta su neprilygstama poeto kalba, ne tik su gimtąja, bet ir
jo paties, tik jam vienam galima poetine kalba, todėl ir neišverčiama.
Kai kas iš tauriausios ir brangiausios poezijos – prisiminkime kad ir
Provanso trubadūrų eilėraščius – apskritai teprieinama ir gali teikti
malonumą tik labai mažam žmonių ratui, nes jų kalba išnyko kartu
su kultūrine bendruomene, iš kurios ji kilo, ir vėl suskamba tik per
rūpestingas studijas. Vis dėlto mums, vokiečiams, pavyko, – turime
nepaprastai turtingą gerų vertimų iš svetimų ir mirusių kalbų lobį.
Gyviems skaitytojų ryšiams su pasauline literatūra svarbiausia
pažinti ir patiems save, ir tai, kokie kūriniai jį veikia itin stipriai, o ne
paisyti kokios nors schemos ar lavinimosi programos. Jis turi eiti ten,
kur linksta širdis, o ne ten, kur liepia pareiga. Prisiverčiant skaityti
kokį nors šedevrą vien todėl, kad jis toks žymus ir kad gėda dar jo
nežinoti, būtų labai neteisinga. Tegu kiekvienas skaityti, pažinti ir
mylėti pradeda nuo to, kas jam yra natūralu ir suprantama. Vienas
jau ankstyvais mokykliniais metais pajus, kad mėgsta gražias eiles,
kitas – istoriją ar savo tėvynės legendas, trečiam bus malonios liaudies
dainos, o dar kitas žavėsis ir džiaugsis skaitydamas nuodugnią
žmogiškų jausmų analizę ir išmintingą jų išaiškinimą. Kelių yra tūkstančiai.
Galima pradėti nuo mokyklinių skaitinių ar kalendoriaus
ir nusigauti iki Shakespeare’o, Goethe’s ar Konfucijaus. Išgirtosios
knygos, kurią mes bandome skaityti, kuri mums nepatinka, sukelia
pasipriešinimą ir nenori mūsų įsileisti savęsp, geriau nesistenkim
įveikti jėga ar kantrybe, o atidėkime ją į šalį. Todėl ir vaikų bei paauglių
niekad nereikėtų per daug skatinti ar lenkti prie kokių nors
apibrėžtų skaitinių: šitaip galima visam gyvenimui atgrasinti jaunimą nuo
gražiausių kūrinių, išvis nuo tikro skaitymo. Tegu kiekvienas
pradeda nuo patikusio eilėraščio, dainos, reportažo, esė, o paskui teieško
analogiškų dalykų.

47
 Pakaks įvado! Įėjimas į garbingą pasaulinės literatūros vaizdų
salę laisvas kiekvienam norinčiam, ir tegu nieko negąsdina knygų
gausa, nes ne kiekybė svarbu. Yra skaitytojų, kurie per visą gyvenimą
pasitenkina kokiu tuzinu knygų, ir jie vis tiek yra tikri skaitytojai. Ir yra kiti,
kurie ryja viską iš eilės ir sugeba apie viską pakalbėti,
tačiau visas jų triūsas eina perniek. Nes tikro lavinimosi sąlyga yra
ta, kad būtų ką lavinti, tai yra charakterį, asmenybę. Kur jų nėra,
kur lavinimas be substancijos, viskas vyksta kaip ir tuštumoje, ten
gali rastis žinių, bet ne meilė ir ne gyvenimas. Skaitymas be meilės, žinios
be pagarbos, lavinimasis be širdies yra viena iš sunkiausių
dvasinių nuodėmių.
Na, bet prie reikalo! Nesivaikydamas kokių nors mokslinių tikslų,
nesistengdamas temą išsemti, iš esmės naudodamasis tik grynai
savo gyvenimo ir skaitytojo patirtimi, pabandysiu šiuose puslapiuose
aprašyti lyg kokią pavyzdinę pasaulinės literatūros bibliotekėlę.
Tik iš pradžių dar keli praktiniai patarimai apie tai, kaip su knygomis elgtis!
Tas, kuris jau yra kelyje ir šiek tiek apsipratęs su nemirtingų knygų
pasauliu, netrukus ima kitaip elgtis ne tik su tuo, kas knygose yra,
bet ir su pačiomis knygomis. Dažnai išgirsi agituojant, jog knygas
reikia ne tik skaityti, bet ir įsigyti, ir aš, kaip senas knygų mėgėjas
ir nemažos bibliotekos savininkas, iš patyrimo galiu užtikrinti, jog
knygų pirkimas tarnauja ne tik knygininkams ir autoriams pamaitinti, –
knygų turėjimas, ne tik jų skaitymas, savaip džiugina ir yra
savaip pamokomas. Pavyzdžiui, koks džiaugsmas ir žavus pomėgis
žmogui su labai menkais pinigų ištekliais pirkti pigesnius masiškus
leidinius, peržiūrinėti katalogus ir, nepaisant sunkumų, protingai,
atkakliai ir gudriai pamažu visgi sukaupti nuosavą gražią bibliotekėlę. Ir
atvirkščiai, išsilavinusiems turtuoliams didžiausias malonumas
yra surasti geriausią, gražiausią kiekvienos mėgstamos knygos leidinį,

48
rinkti senas retas knygas, o paskui aprengti savo knygas originaliais,
gražiais, su meile parinktais viršeliais.
Čia daug galimų būdų pasidžiaugti: nuo rūpestingo sutaupyto
grašio investavimo iki didžiausio liuksuso.
Pradedantis kaupti nuosavą biblioteką pirmiausia tepasistengia
įsigyti tik gerų leidinių. „Gerais leidiniais“ aš laikau ne brangius,
o tokius, kur tekstas apdorotas tikrai rūpestingai ir pagarbiai, kaip
ir nusipelno taurūs veikalai. Būna tokių prabangių, oda įrištų, su
aukso įspaudais ir iliustruotų leidinių, bet vis dėlto paruoštų be
meilės ir netikusiai, o būna skatiko nevertų leidinių liaudžiai, kurių leidėjai
padirbėjo sąžiningai ir pavyzdingai. Vos ne visuotinai
įsigalėjęs blogas įprotis, kai kiekvienas kokio nors autoriaus leidėjas turi
teisę pavadinti leidinį „Raštais“, nors toks leidinys tebūna
kuklus rinkinėlis. Ir kaip nevienodai įvairūs leidėjai atsirenka autoriaus
kūrinius! Juk iš tiesų ne tas pat, ar autoriaus rinkinį su didžia
pagarba ir meile, išmintingai sudarinėja žmogus, kuris per daugelį
metų ne sykį skaitė tą autorių, ar pirmas pasitaikęs literatas, atsitiktinai
gavęs kaip tik tokią užduotį, tokį sakinį sukurpia paskubom
ir atmestinai. Be to, prieš kiekvieną pakartotinį leidimą padoriai
dirbant tekstai turi būti kuo kruopščiausiai patikrinti. Buvo ir yra
gausybė populiarių kūrinių, kuriuos vienas spaudėjas persispausdina iš kito,
nesutikrinęs pagal pirminį leidimą, todėl tekste knibžda klaidų ir
iškraipymų. Galėčiau pateikti stulbinančių pavyzdžių.
Tik, deja, neįmanoma skaitytojui aiškiai nurodyti, kokie leidėjai ir
leidimai besąlygiškai pavyzdingi, o kokie – peiktini. Kone kiekviena
vokiečių klasikos kūrinių leidykla turi ir gerų, ir mažiau pavykusių
leidimų; štai matome, kad viena jų išleidžia visutėlaitį Heinę su puikiausiai
sutikrintais tekstais, bet užtat prie N. Lenau ar A. Stifterio
padirbėta nepakankamai. Be to, reikalai nuolat keičiasi. Neseniai
viena garsi leidykla, kurios klasikos serijoje su Novalio eilėmis

49
dešimtmečiais elgtasi pasibaisėtinai, pateikė kaip tik Novalio leidimą,
patenkinantį net griežčiausius reikalavimus. Renkantis knygas
nederėtų labiau paisyti popieriaus bei įrišimo negu teksto loginių
vertybių, taip pat išorinio vientisumo sumetimais stengtis įsigyti
visų „klasikų“ vienodos formos leidinius, reikia ieškoti ir teirautis,
kol nerasi geriausio iš esamų leidimų autoriaus, kurio kūrinių nori
nusipirkti. Juk daugelis skaitytojų pakankamai savarankiški, kad
patys nuspręstų, kokių autorių pageidauja turėti kuo pilnesnius
leidimus, o kuriais atvejais tenkinsis rinktinėmis. Kai kurių autorių pilnų ir
patenkinamų leidimų kol kas išvis nėra, arba nors pilnas raštų rinkinys prieš
daugelį metų ar dešimtmečių imtas leisti, bet, regis, nėra jokios vilties
sulaukti, kol jį užbaigs. Tuomet reikia tenkintis šiuolaikiniu sutrumpintu
leidimu arba, antikvarui padedant, susiieškoti senąjį. Kai kurių vokiečių
autorių išleisti trys keturi puikūs leidimai, kitų – tik vienas vienintelis, trečių,
deja, nėra jokio. Vis dar nėra viso Jeano Paulio, nėra patenkinamai išleistas
C. Brentano. Tokie svarbūs Friedricho Schlegelio jaunystės kūriniai, kurių
pats autorius vėlesniais metais neįtraukė į raštus, prieš
kelis dešimtmečius vėl buvo pavyzdingai išleisti, bet jie jau seniai
išparduoti, o pakartotinio jų leidimo nebuvo. Keli autoriai (pvz.,
W. Heinse, F. Hölderlinas, Droste-Hülshoff), dešimtmečiais apeinami, mūsų
laikais išleisti nuostabiai. Tarp pigių populiariųjų leidimų, kur gali rasti visų
laikų ir tautų kūrinių, neginčijamai pirmauja „Universaliosios Bibliotekos“
„Reklamos“ serija. Autorių, kuriuos aš labai mėgstu ir kurių kūrinius noriu
turėti visus, kad ir mažiausius ir nežymiausius, įsigyju ir du, net tris
skirtingus leidimus, kurių kiekviename kas nors yra, ko trūksta visuose
kituose.
Jei taip tvarkomas mūsų pačių turtas, – geriausių vokiečių autorių tekstai,
– tai dar gerokai keblesnė yra vertimų iš kitų kalbų padėtis. Klasikinių
vertimų skaičius tikrai nedidelis; jiems priklauso tokie

50
darbai kaip Martino Lutherio vokiška Biblija*, Schlegelio ir Tiecko
vokiškai pateiktas Shakespeare’as; per šiuos vertimo šedevrus mūsų
tauta pažino kitakalbius kūrinius – ilgam laikui, bet ne amžiams! Šis
„ilgas laikas“ sykį baigiasi, ir, pavyzdžiui, Lutherio Biblija didesnei
mūsų tautos daliai būtų jau nebesuprantama, jei jos vis neperdirbtų, jei
nepritaikytų jos kalbos pagal laiko reikalavimus. O neseniai
pasirodė nauja vokiška Biblija, kurios vertimui vadovavo Martinas
Buberis ir kurioje sunkiai atpažįstame įprastinę mūsų vaikystės knygą – taip
smarkiai pakito jos pavidalas. Lutherio Biblijos kalba primena senovę, ji
gali praturtinti mūsų raštiją. XV–XVI a. vokiečių
kalba šiandieniniam vokiečiui labai jau neįprasta. Vienintelė tokios
rūšies išimtis – italų tauta, turinti Dantę; dar šiandien labai daug
italų dideles jo poemos ištraukas moka mintinai. Joks kitas Europos
poetas be pertaisymų ar net vertimų nesusilaukė tokio amžiaus.
Tačiau mums, vokiečiams, klausimas, kokį vokišką Dante’s vertimą
skaityti, apskritai neišsprendžiamas, kiekvienas jų – tik priartėjimas,
ir jeigu kai kurios teksto vietos patraukia mus, mes tuoj pat godžiai
stveriame originalą ir įsijausdami stengiamės suvokti senąją didžiai
gerbiamų eilių italų kalbą.
Pereiname prie mūsų uždavinio – sudaryti gražią pasaulinės literatūros
bibliotekėlę ir iškart susiduriame su skirtingos žmogaus dvasios istorijos
principu – seniausieji kūriniai mažiausiai sensta. Tai,
kas šiandien madinga ir sensacinga, rytoj gal bus paniekinta; o kas
šiandien nauja ir įdomu, poryt gal visai nebebus. Bet dėl tų, kurios
pergyveno šimtmečius ir vis dar neužmirštos ir nepražuvo, vertinimo
tikriausiai ir mūsų amžiuje per daug nebus abejonių.

* 1523–1534 m. į vokiečių k. reformatoriaus M. Lutherio išversta Biblija atliko

didelį vaidmenį formuojantis vokiečių nacionalinei kalbai. Vokiečių romantikai
W. Shlegelis ir L. Tieckas vertė ir propagavo Shakespeare’ą Vokietijoje: nuo 1825
iki 1833 m. jie išleido 9 Shakespeare’o dramų tomus.

51
 Pradedame seniausiais ir švenčiausiais žmogaus dvasios liudijimais –
šventraščiais ir mitais. Greta mums visiems žinomos Biblijos,
pirmiausia į mūsų biblioteką patenka senosios indų išminties dalis,
kuri vadinasi Vedanta – vedų pabaiga, tai yra Upanišadų rinkinys. Čia
taip pat tiks ir Budos kalbų rinktinė, ir nė kiek ne prasčiau su Babilonu
susijęs Gilgamešas – didi giesmė apie didvyrį, stojantį į kovą su mirtimi. Iš
senosios Kinijos pasirinksime Konfucijaus pašnekesius, Laozi
Dao de dzingą ir nuostabias Zhuangzi alegorijas. Taigi paėmėme
pagrindinius visos literatūros gamos akordus: tai normos ir įstatymo
siekimas, tobulai išreikštas Senajame Testamente ir Konfucijaus; pranašingą
išsigelbėjimo iš žemiškos būties blogybių ieškojimą skelbia indai
ir Naujasis Testamentas; slaptos žinios apie amžiną harmoniją anapus
neramaus, daugialypio reiškinių pasaulio; gamtos ir sielos jėgų garbinimas
dievų pavidalu ir beveik kartu žinojimas ir nujautimas, kad
dievai tėra simboliai ir kad žmogaus galia ir silpnybė, kad džiaugsmas
ir kančia priklauso nuo paties žmogaus. Visos abstraktaus mąstymo
vingrybės, visas žodinės kūrybos žaismas, visas sielvartas dėl mūsų būties
nepatvarumo, visa paguoda ir visas humoras jau išsakyti tose keliose
knygose. Čionai reikia pridėti ir klasikinės kinų lyrikos rinktinę.
Iš vėlesnių Rytų kūrinių mūsų bibliotekoje neturi trūkti didžiojo
pasakų rinkinio Tūkstantis ir viena naktis, šio neišsenkančio malonumų
šaltinio, turtingiausios paveikslėlių knygos pasaulyje. Nors visos pasaulio
tautos kūrė nuostabiai gražias pasakas, iš pradžių mūsų
kolekcijoje pakaks šitos klasikinės stebuklų knygos, gal tik dar papildžius
mūsiškėmis brolių Grimmų vokiečių liaudies pasakomis.
Labai pageidautina būtų turėti nuostabios persų lyrikos antologiją,
deja, tokios vertimų knygos vokiečių kalba neturime, nors Hafizas ir
Omaras Chajamas buvo verčiami dažnai.
Pereikime prie Europos literatūros. Iš turtingos ir puikios antikinės
kūrinijos renkamės ne tik abi didžiąsias Homero poemas, kuriose

52
jau pajusime visą senosios Graikijos atmosferą ir nuotaikas, bet ir
tris didžiuosius tragikus – Aischilą, Sofoklį ir Euripidą, kuriems į
draugę prijungsime Antologiją* – klasikinį lyrinių eilėraščių rinkinį.
Atsigręžus į graikų išminties pasaulį, vėl mums akis bado skaudi
spraga: įtakingiausio, ko gero, žymiausio išminčiaus Sokrato mintis
turime po fragmentą rankiotis iš kitų raštų, daugiausia iš Platono ir
Ksenofonto. Į daiktą surinkti vertingiausius liudijimus apie Sokrato
gyvenimą ir mokymą būtų tikrai geras darbas. Filologai nesiryžta tokiam
triūsui, nes uždavinys iš tiesų keblus. Šiaip grynų filosofų į mūsų
biblioteką aš neįtraukiu. Užtat Aristofanas mums būtinai reikalingas, nes jo
komedijos garbingai pradeda šaunią Europos humoristų
eilę. Taip pat, aišku, paimsime ir bent vieną ar du herojinės biografijos
meistro Plutarcho tomus, pravers ir kas nors iš Lukiano – ironiškų
pasakėčių meistro. Bet dar kai ko svarbaus mums trūksta: knygos,
kuri papasakotų graikų dievų ir herojų istorijas. Mitologijos knygų
stinga. Nesant kito darbo, imamės Gustavo Schwabo Gražiausių antikos
sakmių – čia nors ir gana paviršutiniškai, bet korektiškai papasakota aibė
gražiausių mitų. Tarp kitko, neseniai Schwabas susilaukė
rimto sekėjo: Albrechtas Schaefferis rengia graikiškų sakmių knygą,
kurios pirmosios dalys jau pasirodė ir teikia gražių vilčių.
Iš romėnų aš visada labiau vertinau ne poetus, o istorikus; vis dėlto
paimsime Horacijų, Vergilijų ir Ovidijų, o prie jų pridėkime dar
Tacitą ir Svetonijų, taip pat Petronijaus Satyrikoną, šmaikštų Nerono
epochos papročių romaną, ir Apulėjaus Aukso asilą. Pastaruosiuose
kūriniuose atsispindi vidinis antikos pasaulio nuosmukis Romos
cezarių laikais. Greta šių elegantiškų ir lengvoko turinio knygų iš
smunkančios Romos siūlau pridėti visiškai priešingą, irgi lotyniškai

* Palatino antologija – žymus helenistinių epigramų rinkinys, pradėtas I a. pr. Kr.,

apimantis daugiau kaip 4000 poetinių kūrinių, kurių įvaizdžius bei motyvus perėmė
naujoji Europos poezija.

53
rašytą, bet jau iš kito pasaulio – jaunos krikščionybės pasaulio –
kylantį šedevrą: šv. Augustino Išpažinimus. Vėsoką Romos antikos
temperatūrą pakeičia kitokia, labiau įtempta atmosfera – prasideda
viduramžiai.
Viduramžių, kurie dar neseniai mūsų krašte buvo vadinami
„niūriaisiais“, dvasios pasaulis mūsų tėvų ir protėvių buvo apleistas,
ir taip jau atsitiko, kad tų šimtmečių lotyniškos literatūros nedaug
teturime šiuolaikinių leidinių ir vertimų. Pagirtina išimtis – puikus
Paulo von Winterfeldo vertimas: Lotyniškų viduramžių vokiečių poetai
[Deutsche Dichter des lateinischen Mittelalters], kurį aš labai norėčiau
matyti mūsų bibliotekoje. Kaip didingosios viduramžių dvasios
įsikūnijimas ir viršūnė toliau gyvuoja Dante’s Dieviškoji komedija,
nors, be italų ir mokslininkų, retai kieno nors rimtai beskaitoma, bet
vis dar itin veiksminga, viena iš poros didžiųjų tūkstantmečio knygų.
Jai artimiausia laiko atžvilgiu senosios italų literatūros knyga yra
Boccaccio Dekameronas. Šitas žymus, dėl savo blevyzgų jautruolių
apkalbėtas novelių rinkinys yra pirmas Europos pasakojamojo meno
šedevras, parašytas stebėtinai gyva senąja italų kalba ir daugelį kartų
išverstas į visas kultūringų tautų kalbas. Tenka perspėti: buvo daugybė
nekokybiškų jo leidimų. Iš šiuolaikinių vokiškųjų rekomenduoju
„Insel“ leidyklos leidimą. Iš gausių Boccaccio sekėjų, kurie per trejetą
šimtmečių sukūrė daug žymių novelių knygų, nė vienas jam neprilygo, vis
dėlto mūsų sąraše neturėtų trūkti bent jų rinkinio (sakykim,
išleisto Paulo Ernsto*).
Iš Renesanso pasakojamosios poezijos atstovų neapsieisime be
Ariosto, parašiusio Įtūžusį Rolandą [Rasenden Roland] – kerintį
romantišką labirintą, kur daugybė žavių vaizdų ir rafinuotų išmonių; tai
pavyzdys gausiems sekėjams, iš kurių paskutinis ir turbūt

* Turimas galvoje vokiečių rašytojas ir vertėjas P. Ernstas 1902 m. išvertęs išleido

senųjų italų novelių rinkinį.

54
geriausias buvo mūsiškis Wielandas. Petrarcos Sonetus dedame greta
ir nepamirštame Michelangelo eilėraščių – vieniša ir išdidi atrodo ta
maža rūsti knygelė tarp savo epochos kūrinių.
Kaip italų Renesanso spalvų bei nuotaikos liudijimą paimame
ir Benvenuto Cellini Autobiografiją. Iš vėlesniosios italų literatūros
mūsų kolekcijai mažai kas betiks, nebent dar dvi trys Goldoni komedijos
bei Gozzi romantinės pjesės pasakos, o iš XIX a. – nuostabi
Leopardi bei Carducci lyrika.
Prie gražiausių viduramžiais sukurtų dalykų priklauso prancūzų,
anglų ir vokiečių krikščionių herojiškos sakmės, visų pirma – apie
karaliaus Artūro riterius. Dalis šių po visą Europą plitusių legendų
išsaugota Vokiečių liaudies knygose [Deutschen Volksbüchern], kurioms
mūsų kolekcijoje pridera garbinga vieta. Geriausias šiuolaikinis jų leidinys
yra sudarytas Richardo Benzo. Joms dera stovėti greta
Nibelungų giesmės ir Giesmės apie Gudruną, nors jos nėra kaip šios
originalūs kūriniai, bet vėlesni, iš įvairių kalbų išversti plačiai žinomos
medžiagos perdirbiniai.
Provanso trubadūrų eiles jau minėjau, o jų mokiniai buvo
Waitheris von Vogelweide’as, Gottfriedas Stasburgietis, Wolframas
von Eschenbachas, kurių darbus – Waltherio eilėraščius, Gottfriedo
Tristaną ir Wolframo Parsifalį – mes mielai priimsime į savo biblioteką,
kaip, beje, ir gerą riterių minezingerių dainų rinktinę. Šitaip
pasiekiame viduramžių pabaigą, kai jau menkėjo krikščionių lotyniškoji
literatūra ir seko didieji sakmių šaltiniai Europos gyvenime
ir literatūroje, o užgimė nauja: atskiros nacionalinės kalbos pamažu išstūmė
lotynų, ir įsigalėjo jau nebe vienuoliškas bei anoniminis,
o miestietiškas ir individualus (Italijoje prasidėjęs nuo Boccaccio)
literatūrinis kūrybos tipas.
Prancūzijoje tuomet suklestėjo vienišas ir maištingas nepaprasto talento
poetas François Villonas, kurio primityvūs, padūkiški

55
eilėraščiai neturi sau lygių. Vartydami toliau prancūzų literatūrą,
randame sau nemaža kūrinių, be kurių neišsiversime. Privalu turėti
bent vieną Montaigne’io Esė tomą, taip pat F. Rabelais – linksmo
humoro ir filisterių pašiepimo meistro – Gargantiua ir Pantagriuelį,
paskui Pascalio – vienišo šventuolio ir asketiško mąstytojo – Mintis,
rasi, ir jo Laiškus provincialui [Les Provinciales]. Iš Corneille’o tragedijų
reikia turėti Sidą ir Horacijų [Horace], Racine’o – Fedrą
[Phèdre], Ataliją [Athalie] ir Berenikę [Bérénice], o prie šių, jau turimų
prancūzų teatro tėvų ir klasikų, teks prijungti trečią žvaigždę – komedijų
kūrėją Molière’ą, kurio geriausių pjesių vienatomį rinkinį,
reikia manyti, ne sykį imsime į rankas, vis grįždami prie šio pašaipos
meistro, Tartiufo autoriaus. La Fontaine’o pasakėčias, jeigu ir žavias,
kaip ir subtiliojo Fénelono Telemachą [Télémaque] rečiau paimsime
į rankas, bet turėti jas pageidautina. Voltaire’o dramų ir eilių turbūt
nepasigesime, bet vieną ar du jo žaižaruojančios prozos tomus
būtinai įsigysime, visų pirma Kandidą ir Zadigą [Zadig], kur mėgavimasis
pašaipa ir nuotaikingumas ilgai pasauliui buvo prancūzų
sąmojo pavyzdys. Bet Prancūzija daugiaveidė, taip pat ir revoliucinė
Prancūzija, be Voltaire’o, mums reikia ir Beaumarchais Figaro,
ir Rousseau Išpažinties. Man dingteli, kad pamiršau Lesage’o Žilį
Blazą [Gil Blas], nuostabų šelmių romaną, ir Manon Lesko, jaudinančią
abato Prévost meilės istoriją. Toliau eina prancūzų romantika
ir jos įpėdiniai – didžiųjų romantikų plejada, – ir čia galima būtų išvardyti
šimtus knygų! Bet imkime tik tai, kas tikrai savita ir nepakartojama! Visų
pirma tokie yra Stendhalio romanai Raudona ir juoda
bei Parmos vienuolynas, kur aistringos sielos kova su pranašiu, nepatikliai
budriu protu iškelia visiškai naują literatūrinės kūrybos tipą.
Ne mažiau savitas yra Baudelaire’o eilių tomelis Blogio gėlės. Šalia šių
dviejų milžinų Musset su savo mielais personažais ir žavūs romantiški
pasakotojai T. Gautier bei Murger regis nykštukai. Toliau eina

56
Balzacas, iš kurio romanų mums būtina turėti bent jau Tėvą Gorijo,
Eugeniją Grandė, Šagrenės odą, Trisdešimties metų moterį. Prie šitų
aistringų, gyvybe pulsuojančių knygų pridėkime meistriškas, taurias
Mérimée noveles ir pagrindinius subtiliausio prancūzų prozininko
Flaubert’o kūrinius – Madam Bovari bei Jausmą ugdymas. Keletą
laiptelių žemiau – Zola, tačiau ir jo, pavyzdžiui, Spąstų arba Abato
Murė nuodėmės nereikėtų užmiršti, o taip pat kelių, tegu ir kiek liguistų, bet
gražių Maupassant’o novelių.
Taigi priėjome naujausių laikų ribą, kurios nesinorėtų peržengti
nepaminėjus dar daugelio žinomų kūrinių. Neturime teisės pamiršti
Paulio Verlaine’o eilėraščių, pačių švelniausių, labiausiai sielos ir širdies
sušildytų visoje prancūzų poezijoje.
Pažintį su anglų literatūra pradedame Chaucerio Kenterberio
istorijomis (XIV a.), kurios iš dalies pasiskolintos iš Boccaccio, tik kiek
šviežesnio tono; jis pirmasis tikras anglų poetas. Greta jo knygos iškyla
Shakespeare’o darbai, ir ne koks nors rinkinys, bet visi. Su didžia
pagarba mūsų mokytojai kalba apie Miltono Prarastąjį rojų, bet ar
kas iš mūsų jį perskaitė? Ne. Tai ir atsisakykime jo, nors gal ir neteisingai
pasielgsime. Chesterfieldo Laiškai sūnui – ne itin dorybinga
knyga, bet vis dėlto ją paimame. O iš Guliverio apdainuotojo Swifto,
to genialaus airio, paimsime visa, ką tik sugebėsime gauti; jo dosni
širdis, kartus humoras, jo vienišas genialumas visiškai atsveria visas
jo keistenybes. Iš daugelio Danielio Defoe kūrinių mums svarbūs yra
Robinzonas Kruzas ir Molės Flanders istorija [Moll Flanders], jais
prasideda įspūdingi anglų klasikiniai romanai. Paimkime, jei yra galimybė,
H. Fieldingo Pamestinuko Tomo Džonso istoriją ir Smolletto
Peregrino Piklio nuotykius [The Adventures of Peregrine Pickle] ir
būtinai – Sterne’o knygas Tristramas Šendis [Tristram Shandy] ir
Sentimentali kelionė po Prancūziją ir Italiją – du tikrai angliškos
galvosenos kūrinius, kur lengvai šokinėjama nuo sentimentų prie

57
keisčiausio humoro. Iš Oisino*, romantiško bardo, mums pakaks ir
to, ką randame Goethe’s knygoje Verterio kančios. Nepamirškime
Shelley’io ir Keatso eilėraščių; jie priklauso gražiausiems lyrikos
pavyzdžiams, kokių tik esama. O štai iš Byrono, kad ir labai žaviuosi
šiuo romantišku antžmogiu, užteks ir vienos poemos, veikiausiai
Čaild Haroldo. Taip pat daugiau pietetu remdamiesi imame ir kokį
vieną Walterio Scotto istorinį romaną, tarkim, Aivenhą. Iš nelaimingojo de
Quincey kūrinių paimsime Opijaus rijiko išpažinimus
[Confessions of an English Opium-Eater], nors tai labai patologiška
knyga. Neturi likti mūsų nepastebėtas ir Macaulay’io esė tomas, o iš
kartėlio kupino Carlyle’o, be Herojų [On Heroes, Hero-Worship, and
The Heroic in History], pridėkime dar ir Sartor Resartus – dėl tikrai
angliškojo sąmojingumo. Paskui – didžiosios romano žvaigždės:
Thackeray su Tuštybių muge bei Snobų knyga ir Dickensas, kuris, nepaisant
kartkartėmis jį apimančio graudumo, yra tikras anglų pasakotojų karalius,
geraširdis ir nuotaikingas, – iš jo knygų reikėtų turėti bent jau Pikviko klubo
užrašus ir Deividą Koperfildą. Iš jo sekėjų ypač mums svarbus atrodo G.
Meredithas, pirmiausia jo Egoistas; ko gero, įsigykime ir Ričardo Feverelio
išbandymą [The Ordeal of Richard Feverel]. Neturime pamiršti gražių
Swinburne’o eilėraščių (tiesa, beveik neišverčiamų), taip pat vieno kito
Oscaro Wilde’o tomo, pirmiausia jo Doriano Grėjaus portreto ir kai kurių
esė. Amerikiečių literatūrai tegu atstovauja E. Poe – baimės ir siaubo poeto
– novelių tomas, taip pat drąsūs, patetiški Walto Whitmano eilėraščiai.
Iš Ispanijos literatūros visų pirma paimkime Cervanteso Don
Kichotą, vieną nuostabiausių ir drauge žavingiausių visų laikų knygų,
tiksliau – dviejų nemirtingų figūrų – klajojančio riterio, kovojančio

* Oisín – legendinis keltų karys ir bardas, pagal padavimą gyvenęs III a. ir apdainavęs savo
tėvo Fingalo žygdarbius. Jam priskiriami kūriniai pasirodė esą talentinga
škotų poeto Jameso Macphersono (1736–1796) klastotė.

58
su įsivaizduojamais piktadariais, ir jo apkūniojo ginklanešio Sančo,
istoriją. Bet neatsisakysime ir Cervanteso novelių, tikrų virtuoziško
pasakojimo perlų. Reikalingas mums ir bent vienas iš žymių ispanų
šelmių romanų, šauniojo Žilio Blazo pirmtakas. Išsirinkti nelengva,
bet aš ryžtuosi imti rašytojo Quevedo y Villegas Perėjūno dono Pablo
gyvenimo istoriją, pikantišką dalykėlį, kur daugybė audringų nuotykių ir
pašėlusio sąmojo. Iš įspūdingos ir šaunios ispanų dramaturgų
plejados būtinai praverstų, ko gero, tik Calderonas, didis baroko poetas, tai
pasaulietiškai prašmatnių, tai dvasingų ir pamokomų scenų
burtininkas.
Dar mums lieka apkeliauti įvairių šalių literatūras, pavyzdžiui,
olandų, flamandų, iš kur pasirenkame de Costerio Tilį Ulenšpygelį
[La Légende d’Ulenspiegel] ir Multatuli Maksą Havelarą. Costerio
romanas, tarsi koks vėlyvas Don Kichoto brolis, yra flamandų tautos
epas. Havelaras – svarbiausia kankinio Multatuli, prieš keletą dešimtmečių
pasiaukojusio kovai dėl engiamų malajiečių teisių, knyga.
Žydai – daugelyje šalių išsklaidyta tauta ir palikusi daugeliu pasaulio
kalbų parašytų kūrinių, taigi net ir keleto iš jų neturime teisės
pamiršti. Prie jų priklauso hebrajiški Ispanijos žydo Jehudah Halevi
eilėraščiai bei himnai ir gražiausios chasidinės žydų legendos, kurias
skaitome klasiškai Martino Buberio išverstas knygose Baalšem ir
Didysis Magidas [Baalschem, Der große Maggid].
Iš skandinavų literatūros pasaulio į mūsų kolekciją turi patekti
Senosios Edos giesmės, išverstos brolių Grimmų, taip pat ir islandų
sagos, pvz., apie Skaldeną Egilį, arba koks nors adaptuotas rinkinys,
toks kaip A. Bonuso Islandų knyga. Iš naujesniosios skandinavų literatūros
renkamės Anderseno pasakas ir J. P. Jakobseno apsakymus,
pagrindines Ibseno pjeses ir keletą Strindbergo tomų, nors, galimas
daiktas, kad du pastarieji rašytojai ateinančiais laikais nebebus tokie
reikšmingi.

59
 Ypač turtinga praeito, XIX, šimtmečio rusų literatūra. Kadangi
didysis rusų kalbos klasikas Puškinas priklauso prie neišverčiamųjų
kategorijos, pradedame Gogoliu, kurio Mirusias sielas ir apsakymus
įjungiame į mūsų biblioteką, imame Turgenevo Tėvus ir vaikus, šiandien jau
kiek primirštą šedevrą, ir Gončarovo Oblomovą. Iš
Tolstojaus, kurio didis meninis meistriškumas kartais užmirštamas
per jo pamokslavimus ir reformų paieškas, būtinai mums reikalingi bent jau
Karas ir taika (galbūt gražiausias rusų romanas) ir Ana
Karenina, tačiau neketiname užmiršti ir jo apsakymų liaudžiai.
O iš Dostojevskio negalima pamiršti nei Brolių Karamazovų, nei
Nusikaltimo ir bausmės, nei pačios dvasingiausios jo knygos Idiotas.
Taigi nuo Kinijos iki Rusijos, nuo giliausios senovės iki mūsų dienų
išnaršėme daugelio tautų literatūras, radome aibę kūrinių, vertų
nuostabos ir meilės, o mūsų didžiausiam turtui, mūsiškei vokiečių
literatūrinei kūrybai kol kas neskyrėme dėmesio. Paminėta tebuvo
Nibelungų giesmė ir keletas vėlyvųjų viduramžių fenomenų. Dabar
mums belieka su ypatinga meile apžvelgti mūsiškę vokiečių literatūrą
nuo 1500 m. ir išrinkti, kas joje atrodys esą mieliausia ir artimiausia.
Svarbiausią Lutherio darbą – vokišką Bibliją – jau minėjome pačioje
pradžioje, bet pageidautina turėti ir jo smulkesnių raštų tomą:
arba keletą jo populiariausių atsišaukimų, arba užstalės kalbų rinktinę, arba
tokią knygą kaip 1871 m. pasirodžiusi Liuteris, vokiečių
klasikas [Luther als deutscher Klassiker].
Kontrreformacijos metais Vroclave pasirodė įstabus žmogus ir
poetas, iš kurio kūrybos mums terūpi plona knygelė eilių, visgi priklausančių
prie skaisčiausių vokiečių pamaldumo ir poezijos pavyzdžių.
Tai Angelo Sileziečio Cherubiniškasis piligrimas [Der Cherbinische
Wandersmann]. Šiaip lyrikai iš to laikotarpio iki Goethe’s ganėtinai
galėtų atstovauti ir rinktinė, sakykim, mano surinktos vokiečių poetų dainos.
Tiesa, iš Lutherio epochos tikrai vertėtų į mūsų biblioteką

60
priimti liaudies dainių iš Niurnbergo Hansą Sachsą. Greta jo pridėkime
Grimmelshauseno Simplicisimo nuotykius [Der abenteuerliche
Simplicissimus Teutsch], kuriuose taip siautulingai ir nuožmiai skamba
Trisdešimtmečio karo atgarsiai, šviežumo ir ryškaus originalumo
šedevrą. Kuklesnis, bet tikrai vertas mūsų meilės Ch. Reuterio, sodraus
humoristo, Šelmufskis [Schelmuffskys warhaffiige curiöse und
sehr gefährliche Reisebeschreibung zu Wasser und Lande]. Šiame
mūsų bibliotekos skyriuje turėtų atsidurti ir Barono Miunchauzeno
nuotykiai, atsiradę XVIII a. Ir štai priėjome naujosios vokiečių
literatūros didžiojo šimtmečio slenkstį. Džiaugdamiesi imame
Lessingo tomus, ir nebūtinai pilną raštų rinkinį, bet kai kurie laiškai ten
turėtų būti. O kaip dėl F. G. Klopstocko? Gražiausias jo
odes jau randame mūsų antologijoje, jų ir pakaks. Sunku spręsti dėl
Herderio, kuris dabar primirštas, bet tikrai dar ne viską pasakęs, –
retkarčiais jį pavartyti ir paskaityti labai pravartu, nors nė vienas iš
jo didesniųjų darbų kaip visuma jau nebeatlaiko visų reikalavimų.
Leidykla „Reclam“ yra parengusi gerą tritomį jo kūrinių rinkinį.
Nebūtina turėti visus Wielando raštus, bet jo Oberono [Oberon] ir
galbūt dar Abderitų istorijos [Die Geschichte der Abderiten] neturėtų
trūkti. Draugiškas, sąmojingas, žaismingos formos kaligrafas, mokęsis iš
antikos ir prancūzų, Šviečiamojo amžiaus žmogus, tik ne fantazijos sąskaita,
Wielandas – savita, be reikalo mūsų istorijos primiršta
asmenybė.
Iš Goethe’s raštų stengiamės įsigyti kuo gražesnį ir pilnesnį leidinį, kokį
tik leidžia mūsų išgalės. Ko nors iš jo dramų, straipsnių ir
recenzijų gali ir nebūti, bet meninę jo kūrybą, taip pat jo lyrinius eilėraščius,
reikėtų turėti visą. Čia, šiuose tomuose, suskamba visa, kas
yra mūsų sielos istorija, be to, daug kas čia išsakyta tobula forma. Ir
koks kelias nuo Verterio kančių iki Novelių, nuo ankstyvųjų eilėraščių
iki antrosios Fausto dalies! Šalia kūrinių reikia turėti ir svarbiausius

61
biografinius dokumentus – Eckermanno Pokalbiai su Goethe ir kai
kuriuos laiškus, visų pirma susirašinėjimą su F. Schilleriu ir su ponia
von Stein. Jaunojo Goethe’s draugų ratas irgi šį tą paliko ir turbūt
gražiausia iš jų kūrybos – Jungo-Stillingo Heinricho Stilingo jaunystė
[Heinrich Stillings Jugend]. Šią mielą knygą laikome netoli Goethe’s,
taip pat Matthias Claudius raštų rinktinę Vandsbekerio žinios [Der
Wandsbecker Bote]. Dėl Schillerio esu linkęs padaryti nuolaidų.
Daugumą jo raštų antrą kartą aš vargiai beskaitysiu, tačiau šio vyro
asmenybė, jo dvasia ir gyvenimas turi tokios didybės ir jėgos, kad
netikiu, jog šis šviesulys gali visai užgesti. Pirmenybę suteiksime jo
prozos darbams (ne istoriniams, o estetiniams) ir žymiesiems eilėraščiams,
parašytiems apie 1800 m., greta iškeldami J. Peterseno
Pokalbius su Šileriu. Iš to laikotarpio mielai pridėčiau dar daug knygų –
Musäuso, Hippelio, von Thümmelio, Moritzo, Seume, bet turime būti
negailestingi ir neturime teisės biblioteką, kurioje Musset
ar Victoro Hugo išvis nėra, plėsti nors mielomis, bet menkesnėmis
knygomis. Ši nepakartojama epocha – apie 1800-uosius – dvasiniu
požiūriu Vokietijai yra turtingiausias laikas, ir čia iškyla nemaža didelio
meistriškumo autorių, iš dalies tokių, kurie dar neseniai dėl
laiko madų, dėl literatūros metraštininkų ribotumo arba išvis buvo
užmiršti, arba neįsivaizduojamai neįvertinti! Antai apie Jeaną Paulį,
vieną didžiausių Vokietijos protų, dar šiandien populiariausiose literatūros
istorijos knygose, kurios tūkstančiams studentų atstoja vadovėlius, galima
rasti vienus nuo kitų nurašytus seniai nuskambėjusius
kritikų vertinimus, kuriuose iš šio rašytojo paveikslo nieko nebelieka.
Kompensuodamiesi įsigykime patį pilniausią, kokį tik rasime,
Jeano Paulio raštų leidimą. Kas mano, kad šito per daug, tas bent
telaiko pareiga turėti pagrindinius veikalus: Pereinamąjį amžių ir
Titaną [Titan]. Nepamirškime J. P. Hebelio, klasiško anekdotų pasakotojo ir
jo Brangenybių dėžutės [Schatzkästlein].

62
 Pastaruoju metu pasirodė keletas gerų ir pilnų Hölderlino leidimų,
vieną iš jų pagarbiai padėsime į mūsų lentyną – dažnai imsime
kerėti didžiadvasį šešėlį, dažniau klausysimės to stebuklingo balso.
Kaimynystėje turi būti Novalio darbai iš vienos pusės, Clemenso
Brentano – iš kitos, tik, deja, bent patenkinamo Brentano leidimo
vis dar nėra. Jo apsakymai ir pasakos niekad nebuvo pamiršti, o giluminę
jo eilėraščių kalbos muziką atrado tik nedaugelis. Bendras
paminklas jam ir jo seseriai Bettinai yra knyga Klemenso Brentano
pavasario vainikas [Clemens Brentanos Frühlingskranz]. Į jo ir Arnimo
sudarytą vokiečių liaudies dainų rinkinį Stebuklingas berniuko
ragas [Des Knaben Wunderhorn], be abejo, irgi žiūrime kaip vieną
gražiausių ir originaliausių vokiškų knygų. Iš Arnimo raštų reikėtų
turėti gerai parinktų novelių tomą, kur būtų tokie nuostabūs kūrinėliai kaip
Pilnamečiai [Majoratsherren] ir Izabelė iš Egipto [Isabella
von Ägypten]. Čia prijungiame ir keletą Tiecko apsakymų, visų
pirma Šviesiaplaukį Ekbertą [Der blonde Eckbert], Gyvenimo perteklių
[Des Lebens Überfluß] ir Maištą sevenuose [Der Aufruhr in
den Cevennen]; taip pat jo Batuotą katiną – ko gero, linksmiausią
vokiečių romantikos kūrinį. Görresas, deja, taip ir nesulaukė tinkamo
leidimo. Net tokia vertinga knyga kaip Friedricho Schlegelio
Merlino istorija [Geschichte Merlins] pakartotinai neišleista jau keletą
dešimtmečių! Iš Fouqué kūrinių mums verta įsidėmėti tik jo žaviąją Undinę
[Undine]. Heinricho von Kleisto kūrinius reikia įsigyti
visus: ir dramas, ir apsakymus, ir straipsnius, ir anekdotus. Beje, ir jis
ne iš karto buvo pripažintas savo tautiečių. Iš A. Chamisso kūrybos
mums užteks Peterio Šlemilio [Peter Schlemihle], bet tai knygelei pridera
garbinga vieta. O Eichendorffo paimsime kiek galima pilnesnį
leidimą: be eilėraščių (pačių vokiškiausių, kokių tik būna) ir pamėgtojo
Netikėlio [Taugenichts], mums būtina turėti ir likusias jo noveles,
o be jo dramų ir teorinių darbų galima apsieiti. E. T. A. Hoffmanno,

63
virtuoziškiausio romantizmo pasakotojo, reikėtų įsigyti keletą tomų,
ne tik populiariausias trumpesnes istorijas, bet ir romaną Velnio
eliksyrai. W. Hauffo pasakos ir Uhlando eilėraščiai – pasirinktinai,
svarbiau paimti Lenau ir Droste-Hülshoff, šių dviejų nepakartojamų
kalbos muzikantų, eilėraščių. Iš F. Hebbelio dramų turime įsigyti
vieną ar du tomus, kartu ir jo dienoraščius, bent ištraukas, ir padorų,
ne per mažą Heines kūrinių leidimą (įskaitant prozą!). Paskui turėkime dar
kokį simpatišką, pakankamai pilną Mörike’s leidimą, kad ir
eilėraščių ir tokias knygas kaip Mocartas pakeliui į Prahą [Mozart auf
der Reise nach Prag] ir Raukšlėtas žmogeliukas, o gal ir Dailininkas
Noltenas [Maler Nolten]. Greta jo prisidurkime Adalberto Stifterio –
paskutinio vokiečių prozos klasiko – kūrinius: Bobą vasara [Der
Nachsommer], Etiudai [Studien] ir Margi akmenys [Bunte Steine].
Paskutinio šimtmečio vokiečių rašytojams prilygo ir trys žymūs
šveicarai: Jeremias Gotthelfas, kilęs iš Berno, puikus valstietijos
epo kūrėjas, ir Gottfriedas Kelleris bei C. F. Meyeris iš Ciuricho.
Iš Gotthelfo prozos paimsime abu romanus apie Ulį, iš Kellerio –
Žaliąjį Heinrichą [Grünen Heinrich], Zeldvilos žmones [Die Leute
von Seldwyla], taip pat Aforistinį eilėraštį [Sinngedicht], iš Meyerio
prozos – Jurgą Jenačą [Jürg Jenatsch]. Pastarieji yra parašę ir labai
meniškų eilėraščių – jų, kaip ir daugelio poetų, kurių išvardyti nėra
galimybės, ieškokime kokioje nors geroje naujosios poezijos antologijoje, –
jų juk esti nemažai. Kas geidauja, gali pridėti ir Scheffelio
Ekehardą [Ekkehard], bent žodį norėčiau tarti ir už W. Raabe:
neturėtume atsisakyti jo Abu Telfano [Abu Telfan] ir Šiuderumpo
[Schüdderump]. Bet čia jau ir baigiame – aišku, ne todėl, kad nė gir-
dėti nenorėtume apie amžininkų knygų pasaulį, ne, ir joms turi atsirasti
vietos tiek mūsų atmintyje, tiek mūsų bibliotekoje, tiesiog čia
kita tema. Esamuoju laiku nereikia spręsti, kas tvers ilgai ir gyvens ne
vienos kartos amžių.

64
 Kai baigdamas mūsų apžvalgą pasižiūriu, ką padaręs, negaliu nuo
savęs nuslėpti, kokia ji nevisapusiška ir nelygi. Argi teisinga į pasaulinės
literatūros biblioteką priimti Barono Miunhauzeno nuotykius,
o indų Bhagavadgitą – praleisti? Ar turėjau teisę atmesti puikias
senųjų ispanų komedijas, serbų liaudies dainas, airių stebuklines
pasakas ir daug ką kita? Ar tikrai Kellerio novelių tomas atsveria
Tukididą, o Dailininkas Noltenas* – Pančatantrą** arba kinų orakulų
knygą Idzingą? Ne, žinoma, ne!
Lengva pasakyti, kad mano pateikta pasaulinės literatūros kūrinių
atranka labai subjektyvi – kas patinka, tą renkuosi. Tačiau
sunku, veikiau neįmanoma būtų pakeisti ją visiškai teisinga, visiškai
objektyvia. Tuomet reiktų įtraukti visus tuos autorius ir kūrinius, kurių
vardai ir pavadinimai mums įprasti nuo pat vaikystės ir sutinkami
visose literatūros istorijose, apie kuriuos duomenis literatūros specialistai
nurašinėja vieni nuo kitų, nes pačiam viską kaip reikiant perskaityti
gyvenimas per trumpas. Ir, atvirai sakant, koks nors gražus
vokiečių poeto posmas, į kurio melodiją galiu įsijausti iki menkiausio
virptelėjimo, kai kada man duoda kur kas daugiau negu gerbtiniausias
sanskrito tekstas, jei pastarasis man prieinamas tik iš griozdiško,
nemalonaus kokio nors nežinovo vertimo. O ir rašytojų bei jų knygų
pripažinimas bei įvertinimas dažnai klostosi labai permainingai.
Šiandien gerbiame autorius, kurių prieš dvidešimt metų literatūros
istorikai net neminėdavo (Dieve mano, dabar man dingteli didelis
mano riktas: pamiršau 1837 metais mirusį Georgą Büchnerį, dramų
ir komedijų Voicekas, Dantono mirtis bei Leonsas ir Lena autorių!
Suprantama, jo neturi trūkti!). Tai, kas mums šiandien iš klasikinės
epochos vokiečių literatūros atrodo esą svarbu ir gyvybinga, anaiptol

* Turimas galvoje 1832 m. Mörike’s romanas.

* Turimas galvoje pamokančių istorijų ir sakmių aukštiems asmenims rinkinys, indų
sen. literatūros paminklas, snskr. Penkių knygų kūriniai.

65
nėra tas pat, ką geras šios literatūros žinovas dar prieš dvidešimt
penkerius metus būtų apibūdinęs kaip amžinas vertybes. Tuomet,
kai vokiečių tauta skaitė Zekingeno trimitininką [Trompeter von
Säckingen]*, o mokslininkai Theodorą Körnerį žinynuose rekomendavo kaip
klasiką, Büchneris buvo nežinomas, Brentano – visiškai
pamirštas, o Jeanas Paulis – juodajame sąraše kaip puolęs genijus!
Taip ir mūsų vaikai bei anūkai šiandienines mūsų pažiūras ir vertinimus
laikys smarkiai atsilikusiais. Nuo to niekas neapdraus, netgi
mokytumas. Tačiau šis amžinas vertinimų svyravimas, kai užmirštami
talentai, kurie po kelių dešimtmečių vėl atrandami ir iškeliami į
padanges, priklauso ne vien tik nuo žmogaus silpnumo ir nepastovumo, jis
pavaldus dėsniams, kurių mes negalime tiksliai suformuluoti,
galime tik numanyti ir pajausti. Bet kurios dvasinės gėrybės, kurios
tam tikrą laiko tarpą darė poveikį ir pasirodė tinkamos, priklauso
žmonijos fondui ir kiekvienu momentu gali būti vėl prisimintos ir
pakeltos naujam gyvenimui – priklausomai nuo laiko kryptingumo ir naujos
kartos sielos reikmių. Mūsų seneliai visai kitaip suvokė
Goethę, jie ne tik pamiršo Brentano ir pervertino C. A. Tiedgę ar
O. F. von Redwitzą ar kitus madingus rašytojus – jie visai nežinojo
apie Laozi Dao de dzingą, vieną svarbiausių žmonijos knygų, nes vėl
atrasti senąją Kiniją ir jos išmintį buvo lemta mūsų šiandieniniam pasauliui
ir laikotarpiui, o ne protėviams. Užtat šiandien neabejotinai
išleidžiame iš akių ne vieną didžią ir puikią dvasios pasaulio sritį, kuri
mūsų senoliams buvo gerai žinoma ir kurią vėl atras mūsų anūkai.
Žinoma, sudarydami mūsų bibliotekėlės modelį, mes elgėmės
šiurkštokai, nė nepastebime brangenybių, ištisai praleidome didžiules
kultūros sferas. Koks, sakykim, iškyla Egiptas? Ar tie du tokios
aukštos ir vientisos kultūros tūkstantmečiai, tos žėrinčios dinastijos, tos
religijos su savo didingomis sistemomis ir baisiuoju mirties

* Turima galvoje 1854 m. sentimentaliai pakili epinė I. V. Scheffelio poema.

66
kultu – ar jie nieko mums nereiškia, ar visai neturi ką pasiūlyti mūsų
bibliotekai? Deja, taip ir yra. Egipto istorija, mano požiūriu, priklauso
tokiam knygų tipui, kurį mūsų apžvalgoje išvis praleidau, tai yra
knygų su iliustracijomis grupei. Apie Egipto meną yra nemaža darbų,
ypač Steindorffo ir Fechheimerio, su nuostabiomis iliustracijomis,
juos aš dažnai laikiau rankose, iš jų sužinojau visa, ką manau žinąs apie
Egiptą. Bet tokios knygos, kuri mus suartintų su Egipto literatūra,
neprisimenu. Kartą prieš daug metų atidžiai skaičiau vieną veikalą apie
Egipto religiją, ten buvo pateikta ir egiptietiškų tekstų fragmentų,
įstatymų, antkapių užrašų, himnų ir maldų, ir nors tema man buvo labai
įdomi, maža kas atmintyje teišliko; toji knyga buvo gera ir šauni,
bet ne iš klasikos. Taip ir nėra Egipto mūsų kolekcijoje. Bet vėl dingteli
nesuprantamas mano užmaršumas ir apsileidimo nuodėmė! Kiek
prisimenu, mano supratimas apie Egiptą remiasi toli gražu ne vien
iliustruotais leidiniais ir ana religijos istorijos knyga, jis susidarė ir vieno
mano labai mėgstamo graikų rašytojo, tai yra Herodoto, dėka, šis
buvo tiesiog įsimylėjęs egiptiečius ir apie juos manė geriau negu apie
savo tėvynainius iš Jonijos. Ir kaip galėjau pamiršti Herodotą! Reikia
atitaisyti klaidą – tarp graikų jam pridera garbinga vieta.
Ir dabar, kai vis žiūrinėju ir peržiūriu mano sudarytą „idealiosios“
bibliotekos sąrašą, kad ir koks neišsemiamas ir ydingas jis atrodo, ir
ne tas gražumo trūkumas labiausiai mane trikdo. Kuo labiau stengiuosi
suvokti kaip visumą tą knygų kolekciją, sudarytą nors ir subjektyviai bei
laisvai, bet vis dėlto remdamasis tam tikromis žiniomis
ir patyrimu, tuo labiau man dingojas, kad ją gadina ne subjektyvumas ir ne
atsitiktinis pobūdis, o veikiau kai kas priešingai. Mūsų idealioji
bibliotekėlė, nepaisant trūkumų, man pernelyg ideali, pernelyg
sutvarkyta ir puošni. Kad ir bus pamirštas dar koks nors vienas kitas
dalykas, vis dėlto gražiausi visų laikų literatūrinės kūrybos perlai surinkti;
vargu ar objektyviai galima sudaryti kur kas geresnį rinkinį.

67
Bet kai mintyse atsistoju priešais tą sumanytą biblioteką ir bandau
įsivaizduoti, kas gi dabar galėtų būti tos kolekcijos kūrėjas ir savininkas,
niekaip tai nepavyksta padaryti: tai nebus nei senas užsispyrėlis
mokslininkas įkritusiomis akimis ir asketišku panaktinio veidu, nei
džentelmenas savo dailiuose madinguose namuose, nei kaimo gydytojas ar
dvasiškis, nei dama. Mūsų biblioteka atrodo labai dailiai ir
labai idealiai, bet yra per daug beasmenė; jos katalogas toks, kad beveik
kiekvienas senas bibliofilas iš esmės jį būtų sudaręs beveik tokį
pat. Jei išvysčiau mūsų biblioteką tikrovėje, pamanyčiau: tikrai šauni
kolekcija, vien tik išbandyti dalykai, bet negi šių knygų savininkas
neturi jokių pomėgių, jokių polinkių, jokių aistrų, negi jo širdyje
vien literatūros istorija? Kodėl jis, pavyzdžiui, turi po du Dickenso
ir Balzaco romanus – vadinasi, jis leidosi kažkieno įkalbamas. Jei jis
rinktųsi pats, tai arba mėgtų abudu ir abiejų stengtųs įsigyti kuo daugiau
kūrinių, arba vieną kurį mėgtų labiau, tarkim, mielas, malonus,
žavus Dickensas jam patiktų kur kas labiau nei šiurkštusis Balzacas,
arba, priešingai, jis labiau mėgtų Balzacą ir norėtų turėti visas jo knygas, o
pernelyg saldų, per daug dorovingą, pernelyg banalų Dickensą
išmestų iš savo bibliotekos. Taigi biblioteka privalo būti šiek tiek asmeninio
pobūdžio, kad man patiktų.
Dabar matau, kad norint vėl padaryti šiokią tokią netvarką mūsų
pernelyg teisingame, pernelyg neutraliame kataloge ir parodyti, kaip
maždaug viskas vyksta, jei santykis su knygomis asmeniškas, gyvas,
aistringas, nėra kito kelio kaip prisipažinti, kokių pats turiu skaitytojo
pomėgių. Labai anksti susigyvenau su knygomis, o ir siekimas
protingai ir teisingai parinkti pasaulinės literatūros lektūrą nebuvo
man svetimas, aš ragavau iš daugelio indų ir įsipareigodavau sužinoti bei
suprasti daugelį man svetimų dalykų. Bet toks skaitymas kaip
mokymasis, susipažinimas su svetima literatūra vien lavinimosi ir
teisingumo sumetimais visiškai neatitiko mano prigimties, knygų

68
pasaulyje vis ką nors ypač įsimylėdavau, susižavėdavau kokiu nors
ypatingu atradimu, mane vis sušildydavo koks nors naujas įkarštis.
Daugelis potraukių vis pasikeisdavo, kai kurie po kiek laiko vėl man
tapdavo artimi, kiti nesikartodavo – atsirasdavo ir dingdavo. Todėl
mano biblioteka toli gražu nepanaši į aukščiau aprašytąją pavyzdinę,
nors išvardintos knygos yra ten bemaž visos. Tačiau mano biblioteka
tai vienur, tai kitur neproporcingai išpūsta, ir tokia bus kiekviena su
tikrais poreikiais susijusi biblioteka: vieni jos skyriai bus papildomi
iš pareigos ir šykščiai, kiti bus numylėti vaikai ir atrodys išlepinti bei
viskuo aprūpinti.
Tokių skyrių, prižiūrimų su ypatinga meile, mano bibliotekoje
buvo ne vienas, apie visus čia ir nepapasakosi, teks pakalbėti bent apie
svarbiausius. Kaip pavieniame žmoguje atsispindi pasaulinė literatūra, kaip
ji patraukia jį tai iš vienos, tai iš kitos pusės, kaip ji veikia jį
ir formuoja jo charakterį ir kaip pati yra jo valdoma ir išnaudojama?
Knygų pomėgis ir potraukis skaityti įsišaknijo manyje anksti,
o pirmais jaunystės metais žinojau ir galėjau naudotis tik viena vienintele
didele – savo senelio – biblioteka. Didesnioji tos milžiniškos, daugelio
tūkstančių tomų bibliotekos dalis man visai nerūpėjo,
taip ir likau jai abejingas, niekaip nesuprasdamas, kaip galima tiek
prikaupti tokios rūšies knygų – ilgas eiles istorinių ir geografinių
metraščių, teologinių veikalų anglų ir prancūzų kalbomis, angliškų
jaunimo žurnalų ir pamokymų knygų auksiniais kraštais, begalines
lentynas, užverstas moksliniais žurnalais, švariai įrištais kartonu arba
surištais krūvelėmis pagal metus. Visa tai man atrodė nuobodu, dulkina ir
vargiai beverta laikyti.
Bet pamažu ėmiau atrasti šioje bibliotekoje ir kitokių skyrių. Iš
pradžių tai buvo pavienės knygos, patraukusios mane ir pastūmėjusios po
truputį apčiupinėti visą taip niūriai atrodžiusią biblioteką ir
susižvejoti man įdomių dalykų.

69
 Ten buvo Robinzonas Kruzas su tiesiog žaviais J. J. Grandville’io
piešiniais ir vokiškas Tūkstančio ir vienos nakties leidimas, du sunkūs
praeito šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio tomai in quarto, irgi
iliustruoti. Abidvi knygos man parodė, kad toje drumzlinoje jūroje
galima susiieškoti ir perlų, ir tada nenuilsdamas naršiau po aukštos
salės lentynas, dažnai ištisas valandas prasėdėdavau viršuje ant kopėčių arba
kniūbsčias pragulėdavau ant grindų, ant kurių visur gulėjo
begalė rietuvėmis sudėtų knygų.
Ir čia, šioje paslaptingoje ir dulkinoje knygų salėje, padariau pirmą
vertingą atradimą grožinės literatūros srityje: aš atradau XVIII a.
vokiečių literatūrą! Ji toje nepaprastoje bibliotekoje buvo kaip reta
išsami: čia buvo ne tik Jaunojo Verterio kančios, Mesiada [Messiade]
ir keletas almanachų su Chodowieckio graviūromis, bet ir mažiau
žinomi lobiai: J. G. Hamanno pilni raštai (9 tomai), visas Heinrichas
Stillingas, visas Lessingas; Weiße’s, Rabenerio, Ramlerio, Gellerto
eilėraščiai, Sofijos kelionės iš Mėnulio į Saksoniją [Sophiens Reise von
Memel nach Sachsen]* (6 tomai), keli literatūros žurnalai ir kai kurie
Jeano Paulio tomai. Beje, dar prisimenu, kad kaip tik ten pirmąkart
perskaičiau Balzaco vardą – čia buvo keli tomai mėlynais kartoniniais
viršeliais – vokiškasis Balzaco leidimas in sedecimo, pasirodęs
dar jam gyvam esant. Aš nepamiršau, kaip pirmąkart paėmiau šį rašytoją į
rankas ir kaip menkai jį tesupratau. Pradėjau skaityti vieną
tomą, o ten buvo išsamiai išdėstyta herojaus turtinė padėtis: kiek
mėnesinių pajamų jis gauna iš savo dvaro, koks motinos palikimas,
kokios tolesnių įpėdinysčių perspektyvos, kiek yra skolų ir t. t. Buvau
smarkiai nusivylęs. Tikėjausi, kad knyga pasakos apie aistras ir nuotykius,
apie keliones į nepažintas šalis arba apie saldžius uždraustus
meilės išgyvenimus, o vietoj viso to aš turiu domėtis pinigine jaunuolio,

* Turimas galvoje J. T. Hermeso (1738–1821) laiškų romanas.

70
apie kurį šiaip dar nieko nežinojau! Pasibjaurėjęs vėl padėjau
mažą melsvą knygelę į vietą ir paskui daugelį metų neskaičiau nė vienos
Balzaco knygos, kol daug vėliau atradau jį iš naujo, šįkart rimtai
ir visam laikui.
Taigi didžiausias įspūdis iš tos senelio bibliotekos man buvo
XVIII a. vokiečių literatūra. Čia susipažinau su nuostabiais, nors
šiaip jau atgyvenusiais, dalykais: su Bodmerio Noachide, S. Gessnerio
Idilėmis [Idyllen], su G. Forsterio, kelionių aplink pasaulį įspūdžiais, su visu
Matthias Claudius, Eckartshauseno Bengalijos tigru
[Tiger von Bengalen], Vienuolyno istorija. Zygvartas [Siegwart. Eine
Klostergeschichte]*, su Hippelio Kryžiaus žygiais skersai ir išilgai
[Kreuz- und Querzüge des Ritters A bis Z] ir daugeliu kitų. Be abejo,
tarp tų senų knygų buvo labai daug tokių, kurios teisėtai pamirštos
ir atmestos ir be kurių tikrai galima apsieiti, bet ten buvo ir nuostabios
Klopstocko Odės [Odes], švelniai elegantiškos Gessnerio ir
Wielando prozos puslapiai, keisti ir sukrečiantys Hamanno dvasios
blykstelėjimai, nesigailiu perskaitęs ir mažiau vertingų dalykų, nes iš
pagrindų susipažinti su tam tikru istoriniu laikotarpiu irgi naudinga.
Trumpiau kalbant, išstudijavau vieno šimtmečio vokiečių raštiją
taip išsamiai, kad vargiai ir mokytas specialistas išmanė ją geriau, ir
iš tų senstelėjusių ir keistokų knygų į mane vis tiek padvelkė dvasia
kalbos, mano mylimos gimtosios kalbos, kuri kaip tik tą šimtmetį
krovė savo klasikinius žiedus. Šioje bibliotekoje iš tų almanachų, iš
tų dulkėtų romanų ir herojinių pasakojimų aš išmokau vokiečių kalbą, ir kai
paskui netrukus susipažinau su Goethe’s kūryba ir visais
geriausiais naujųjų laikų vokiečių literatūros kūriniais, mano klausa
ir kalbos jausmas buvo išaštrinti ir ištreniruoti: man tapo artimas ir
žinomas specifinis dvasingumo, kuris išugdė Goethę ir vokiečius klasikus,

* Turimas galvoje J. M. Millerio (1750–1814) sentimentalus romanas, parašytas

mėgdžiojant Goethe’s Jaunojo Verterio kančias.

71
pobūdis. Iki šiol išliko polinkis prie šios literatūros, ir kai kurie
atgyvenę kūriniai dar ir šiandien esti mano lentynose.
Po kelerių metų, per kuriuos daug išgyvenau ir daug perskaičiau,
mane patraukė kita dvasios istorijos sritis – senoji Indija. Tai įvyko ne
iš karto. Per draugus susipažinau su tam tikrais raštais, tuomet vadintais
teosofiniais ir turėjusiais sukaupti okultinę išmintį. Tos knygos,
kartais stori tomai, kartais mažytės aptrintos brošiūrėlės – visos buvo
kažkokios nemalonios, nemaloniai didaktiškos ir protingos – atitinkančios
senų tetų manieras, tiesa, buvo jose ir man patrauklaus idealumo, ir pasaulio
atsižadėjimo, bet kartu ir anemiškumo, ir senmergiško pamokslavimo,
kuriuo aš tiesiog pasibjaurėjau. Vis dėlto niekaip
negalėjau liautis jas skaitęs, ir netrukus atskleidžiau jų patrauklumo
paslaptį. Visi tie slaptieji mokymai, neva pašnibždėti šių sektantiškų
knygų kūrėjams nematomų dvasinių vadovų, buvo bendros indiškos
kilmės. Supratęs tai ieškojau toliau, ir netrukus aptikau pirmą radinį,
kai smarkiai plakančia širdim perskaičiau Bhagavadgitos vertimą. Tai
buvo pasibaisėtinas vertimas, ir iki šiol nežinau nė vieno kito tikrai
gražaus, nors skaičiau jų nemažai, bet čia pirmąkart radau aukso grūdą, kurį
ieškodamas nujaučiau: atradau indiško pavidalo azijietiškas
visa ko vienovės mintis. Nuo to laiko lioviausi skaitęs tas pretenzingas
brošiūras apie karmą ir reinkarnaciją, lioviausi piktinęsis jų ribotu ir
pamokomu tonu; vietoj to pasistengiau suvokti tai, kas man buvo prieinama
iš tikrų šaltinių. Perskaičiau H. Oldenbergo bei P. J. Deusseno
knygas ir jų verstus sanskrito tekstus, L. von Schroederio knygą Indijos
literatūra ir kultūra [Indiens Literatur und Cultur], keletą senesnių
indų poezijos vertimų. Drauge su Schopenhauerio minčių pasauliu,
kuris tais metais tapo man reikšmingas, ši senovės Indijos išmintis ir
galvosena keletą metų stipriai veikė mano mintis ir gyvenimą. Tačiau
širdyje vis tiek likdavo šioks toks nepasitenkinimas ir nusivylimas.
Pirmiausia indiški šaltiniai, kurių sugebėdavau gauti, beveik visi buvo

72
išversti gana nepatenkinamai, tik Deusseno Šešiasdešimt Upanišadų
[Sechzig Upanishaden] ir K. E. Neumanno vokiškos Budos kalbos
[Die Reden Gotamo Budhos] suteikė man tyrą ir tikrą indiško pasaulio
pažinimo džiaugsmą. Bet ne vien vertimai buvo kalti. Aš ieškojau
tame pasaulyje to, ko ten nebuvo, tokios išminties, kuri, kaip šnibždėjo man
nuojauta, galima ir egzistuoja, net būtinai turi egzistuoti, bet
kurios niekur neaptikau išdėstytos žodžiais.
O dar po daug metų mano, skaitytojo, poreikius patenkino naujas
išgyvenimas, jei juos išvis įmanoma patenkinti. Jau anksčiau, tėvo
patartas, susipažinau su J. Grillo121 išverstu Laozi. Paskui pradėjo
eiti kinų knygų serija, kurią aš laikau vienu iš reikšmingiausių įvykių
dvasiniame Vokietijos gyvenime: tai R. Wilhelmo kinų klasikos vertimai.
Viena iš tauriausių ir brandžiausių žmonijos kultūrų, ligi šiol
mums, vokiečiams, tebuvusi nepažįstamas juokingas kuriozas, buvo
pateikta ne kokiais aplinkiniais keliais per lotynų ar anglų kalbas, ne iš
trečiųjų ar ketvirtųjų rankų, o tiesiogiai, išversta vokiečio, kuris pusę
gyvenimo pragyveno Kinijoje ir Kinijos dvasiniam pasaulyje jautėsi
visiškai kaip namie, kuris puikiai mokėjo ne tik kinų, bet ir vokiečių
kalbą ir pats patyrė kinų dvasingumo reikšmę šiandieninei Europai.
Serija, kurią leido Diedericho leidykla Jenoje, prasidėjo Konfucijaus
Apmąstymais ir pašnekesiais, ir aš niekad nepamiršiu, koks nustebęs
ir pasakiškai sužavėtas įsisiurbiau į tą knygą, viskas man skambėjo
taip negirdėtai ir drauge taip teisingai, viskas lyg iš anksto nujausta ir
norėta, viskas nuostabu. Nuo to laiko serija išaugo, po Konfucijaus
vokiškai pasirodė Laozi, Zhuangzi, Mengzi, Lü Buwei*, kinų liaudies
pasakos. Tuo pat metu aibė vertėjų ėmėsi kinų lyrikos, taip pat – ir

* Turima galvoje kinų rašytojo knyga Lüshi Chunqiu (Lü Bu We pavasaris ir ruduo),
išversta Richardo Wilhelmo ir išleista 1929 m. Hesse apie ją rašė: „Tai buvo
mėgstamiausia ir man svarbiausia 1929 m. knyga. Aš skaičiau ją ne vieną sykį keletą
mėnesių.“

73
su didesniu pasisekimu – kinų tautosakos; čia šauniai pasidarbavo
Martinas Buberis, H. Rudelsbergeris, Paulas Kühnelis, Leo Greineris
bei kiti ir gražiai papildė R. Wilhelmo darbą.
Štai jau pusantro dešimtmečio kuo toliau, tuo labiau džiaugiuosi
šitomis kinų knygomis, viena kuri nors iš jų dažniau už kitas guli
prie mano lovos. Jose pilnutinai atsiskleidžia visa, ko stigo aniems indams:
artumo gyvenimui; dvasingumo, pasiryžusio tauriems, aukščiausiems
dorovės reikalavimams dermės du juslinio, kasdienio gyvenimo žaisme bei
žavesiu, tai yra aukšto įdvasinimo dermės su naiviu
bei išmintingu, žaižaruojančiu mėgavimusi gyvenimu. Indija didžių
ir jaudinančių dalykų pasiekė per askezę bei vienuolišką pasaulio
atsižadėjimą, o senoji Kinija ne mažiau nuostabių dalykų pasiekė
puoselėdama dvasingumą, kuriam gamta ir protas, religija ir kasdienybė –
ne priešiškos, o draugiškos priešingybės, abi iškovojusios
savo teises. Indų asketiška išmintis – jaunatviškai puritoniška savo
radikaliais reikalavimais, o kiniškoji yra patyrusio, į protą atėjusio,
humorą suprantančio vyro išmintis, vyro, kurio patirtis neapvilia, o
protingumas nepaverčia lengvabūdžiu.
Geriausi Vokietijos protai per pastaruosius du dešimtmečius susijungė
su šita gerai veikiančia žvaigžde; greta kai kurių triukšmingai įsišėlstančių
ir greit vėl nuslopusių dvasinių judėjimų Richardo
Wilhelmo darbas prie kinų veikalų po truputį įgijo daugiau svarbos
ir įtakos. Kaip vokiško XVIII a. pomėgis, indų mokymo paieškos ar
palengva plečiama pažintis su Kinijos mokymais ir literatūra, taip
pat mano biblioteką, smarkiai pakeitė ir praturtino ir kai kurie kiti
išgyvenimai ir dvasiniai pritarimai. Pavyzdžiui, buvo laikas, kai turėjau
kone visų didžiausiųjų italų novelistų originalius leidinius: Bandelio
ir Masuccio, Basile’io ir Poggio. Taip pat buvo laikas, kai aš niekaip
negalėjau pasisotinti kitų tautų pasakomis ir legendomis. Šis domėjimasis
pamažu vėl užgeso. Bet kiti interesai išliko, ir man senstant,

74
regis, jie veikiau stiprėja, o ne slopsta. Sakysim, džiugina memuarai,
laiškai ir biografijos žmonių, kurie man kada nors padarė įspūdį. Jau
ankstyvoje jaunystėje aš kelerius metus rinkau ir skaičiau viską, ką tik
galėjau rasti apie Goethe’s asmenybę bei gyvenimą. Meilė Mozartui
pastūmėjo mane perskaityti bemaž visus jo laiškus ir visa, kas apie
jį parašyta. Panašią meilę tarpais puoselėjau ir Chopinui, prancūzų
poetui Guérinui, sukūrusiam Kentaurą [Le Centaure], Venecijos
dailininkui Giorgione’i, Leonardo da Vinci. Visa, ką skaičiau apie
tokius žmones, nebuvo itin reikšmingos ar didelės vertės knygos, bet
vis dėlto atnešė man naudą, nes už šito slypėjo meilė.
Šiuolaikinis pasaulis nelinkęs pakankamai vertinti knygas. Šiandien
sutiksi nemaža jaunuolių, kuriems atrodo juokinga ir netinkama vietoje
gyvo gyvenimo mylėti knygas, jie mano, kad tam mūsų
gyvenimas per trumpas ir per brangus, ir vis dėlto randa laiko šešiskart per
savaitę daugybę valandų skirti kavinės muzikai ir šokiams.
Kad ir kaip gyvai dabar aukštosiose mokyklose ir cechuose, biržose ir
pasilinksminimo vietose artėjame prie „realiojo“ pasaulio, visgi mes
nesame arčiau tikro gyvenimo, palyginti su tuo, jei kasdien turėtume vieną
ar dvi atliekamas valandas senovės išminčiams ir poetams.
Žinoma, daug skaityti kartais žalinga, ir knygos gali neleistinai nurungti
gyvenimą. Tačiau dar nieko nesu įspėjęs vengti knygų.
Galėčiau dar daug ką pasakyti ir papasakoti. Prie jau minėtų pomėgių
prisidėjo dar vienas – tirti krikščioniškųjų viduramžių slaptą
gyvenimą. Jų politinė istorija su savo smulkmenomis manęs nedomina, man
terūpėjo įtampa tarp dviejų didžiųjų jėgų: bažnyčios ir
karalių valdžios. Ypač mane traukė vienuolių gyvenimas – ne dėl jo
asketinės pusės, o todėl, kad vienuolių sukurtame mene ir poezijoje
atradau nuostabių lobių ir kad ordinai bei vienuolynai man regėjosi
kaip pavydėtinas romaus stebėtojiško gyvenimo prieglobstis ir kaip
aukščiausias kultūros židinio bei dvasios namų pavyzdys. Per savo

75
žygius į vienuoliškus viduramžius radau ne vieną knygą, kuri, ir
nepriklausydama mūsų idealiai bibliotekai, vis tiek yra tapusi man labai
miela, radau ir tokių, kurias, manau, tikrai verta pridėti prie mūsų
sąrašo, sakysim, tokias kaip J. Taulerio pamokslus, apie H. Seuses
gyvenimą, Eckharto pamokslus.
Tai, kas man šiandien regis kaip pasaulinės literatūros viršūnė,
mano sūnums kada nors atrodys lygiai taip pat vienpusiška ir nepakankama,
kaip tai mano tėvui ar seneliui tebūtų pasirodę juokinga.
Turime nusilenkti neišvengiamybei ir nereikia vaizduotis, kad esą
mes protingesni už savo tėvus. Gražu siekti objektyvumo ir teisingumo,
tačiau nepamirškime, kad tokie idealai nepasiekiami. Juk
skaitydami savo bibliotekėlę netrokštame iškilti į mokslininkus ar
juo labiau į pasaulio teisėjus, o tik bandome per prieinamiausius vartus
įžengti į dvasios šventovę. Tegu kiekvienas pradeda nuo to, ką
supranta ir mėgsta! Skaityti aukštesniąja prasme išmokstama ne iš
laikraščių ir ne iš atsitiktinės vienadienės literatūros, o tik iš šedevrų.
Pastarieji dažnai nėra tokio malonaus ir pikantiško skonio, kaip madingasis
skaitalas. Juos reikia laikyti rimtu dalyku, juos reikia laimėti.
Juk lengviau suvokti, pagauti kokį guviai grojamą šokį, negu orius ir
lyg plienas stangrius Racine’o dramos žingsnius arba švelniai niuansuotą,
žaismingą Sterne’o ar Jeano Paulio humorą. Prieš išmėgindami šedevrus,
pirma turime pagal juos išmėginti save.

1929 m.
Pabaigos žodis

Pasaulinės literatūros bibliotekos naujas leidimas pasirodo ne mano,

o daugelio tos knygelės draugų pageidavimu. Iš naujo ją suredaguoti,
kad ir kaip reikėtų, neturėjau galimybės – gyvenimas trumpas, o kasdienių
rūpesčių našta didelė.
Norėčiau, kad ši knygutė, atsiradusi malonesniu laiku, dabar ir
vėl ieškančiajam pabūtų pirmu vadovu knygų pasaulyje, kol jis tolesnį kelią
atras pats!

1948 m. gruodis,
Badenas prie Limato
II. Esė
Mažieji
džiaugsmai

Mūsų laikais dauguma žmonių gyvena bedžiaugsmio ir beširdžio

slogučio būsenoje. Jautrias sielas slegia ir kamuoja nemeniškos mūsų
gyvenimo formos, ir jos užsisklendžia. Mene ir poetinėje kūryboje
po neilgo realizmo tarpsnio jaučiamas nepasitenkinimas, kurio ryškiausias
simptomas yra Renesanso ilgesys ir neoromantizmas. „Jums
stinga tikėjimo!“ – šaukia bažnyčia. „Jums stinga meno!“ – šaukia
Avenarius. O mano nuomone, mums stinga džiaugsmo. Stinga aukštesnio
gyvenimo polėkio, gyvenimo suvokimo kaip džiugaus dalyko,
kaip šventės – juk dažniausiai todėl mus taip nenusakomai traukia
Renesansas. Aukšta minutės kaina, skubėjimas, kaip esminis mūsų
gyvenimo formos pagrindas, be abejo, yra pavojingiausias džiaugsmo
priešas. Su ilgesinga šypsena skaitome idiles ir sentimentalius
pasakojimus apie praėjusių epochų keliones. Kam tik neturėjo laiko
mūsų senoliai! Kai kartą dykinėdamas skaičiau Friedricho Schlegelio
ekloges, negalėjau atsiginti minties: kaip tu būtum kadaise dūsavęs,
jei tau tektų atlikti mūsų darbus!
Liūdnas, tačiau neišvengiamas yra faktas, kad dabarties skubotumas
nuo pat ankstyviausio auklėjimo paveikė mus agresyviai ir
nepalankiai. Deja, ši modernaus gyvenimo skuba seniai užvaldė ir
mūsų menką laisvalaikį; mūsų būdas mėgautis vargu ar yra mažiau
nervingas ir sekinantis negu mūsų darbai. Šūkis „Kuo daugiau ir kuo
greičiau“ tapo lozungu. Iš to gaunama vis daugiau pasitenkinimo ir

81
vis mažiau džiaugsmo. Kas kada nors matė didelę šventę mieste arba
netgi didmiestyje, arba moderniškų miestų pasilinksminimų vietas,
tam skausmingai įstringa į atmintį ir kelia pasibjaurėjimą karštligiški,
iškreipti veidai ir sustingusios akys. Ir šita nesveika, amžino
nepasitenkinimo genama ir vėl amžinai į persisotinimą vedanti maniera
mėgautis turi savo židinius ir teatruose, operose, netgi koncertų salėse ir
paveikslų galerijose. Modernaus meno parodos aplankymas,
aišku, retai kada gali sukelti malonumą.
Nuo šios blogybės neapsaugotas ir turtingasis. Jis rasi ir galėtų,
bet negali. Reikia visur lankytis, būti informuotam, išlaikyti orumą.
Kaip ir kiti, aš irgi nežinau universalaus recepto prieš šiuos
nesklandumus. Norėčiau priminti tik vieną ir, deja, visai nemodernią
savo priemonę: saikingas malonumas yra dvigubas malonumas. Ir
dar: nepraleiskite mažų džiaugsmų!
Taigi: saikingumas. Tam tikruose sluoksniuose drąsa – pražiopsoti
premjerą. Platesniuose sluoksniuose drąsu yra nežinoti literatūros naujienos
net po kelių savaičių. Ir pagaliau plačiausiuose sluoksniuose
susikompromituosi, jei nebūsi paskaitęs šios dienos laikraščio. Bet aš
pažįstu keletą žmonių, kurie nesigaili, kad nepristigo tokios drąsos.
Kas turi abonentinę vietą teatre, tegul negalvoja, kad ką nors
praras, jei pasinaudos ja tik kartą per dvi savaites. Aš garantuoju: jis
laimės.
Kas pripratęs peržiūrėti daugybę paveikslų, tegul vieną kartą pabando,
jei dar sugeba, užtrukti valandą ar daugiau prie vieno vienintelio šedevro ir
tam kartui tuo pasitenkinti. Jis tikrai išloš.
Lygiai taip pat tegul pabando mėgėjas daug skaityti ir t.t. Jis kartą kitą
susinervins, kai negalės su kitais aptarti kokios nors naujienos.
Kartą kitą jis sukels šypseną. Bet netrukus pats šypsosis ir žinos tai geriau.
O kiekvienas, kuris nieko nenori girdėti apie kitus apribojimus,

82
tegul pabando įprasti bent kartą per savaitę atsigulti dešimtą valandą
vakaro. Jis stebėsis, kaip puikiai pasiteisina šis mažas laiko ir malonumų
nuostolis. Sugebėjimas džiaugtis „mažais džiaugsmais“ vidujai
susijęs su įpratimu laikytis saiko. Juk šis kiekvienam įgimtas sugebėjimas
sąlygoja dalykus, moderniame gyvenime sunykusius ir prarastus – ir kaip
tik tam tikrą linksmumo, meilės ir poezijos saiką. Šie
maži džiaugsmai, padovanoti vargšui, yra tokios menkos išvaizdos
ir taip gausiai paberti kasdieniame gyvenime, kad vargu ar dar sužadina
atbukusias plačiųjų darbo sluoksnių atstovų jusles. Jie nekrinta
į akis, jie nereklamuojami, jie nieko nekainuoja! (Keista – kaip tik
vargšai ir nežino, kad visada gražiausi tie džiaugsmai, kurie nieko
nekainuoja.)
Tarp šių džiaugsmų svarbiau yra tie, kurie suteikia progą kasdien
susiliesti su gamta. Pirmiausia mūsų akys, tiek piktnaudžiavusios,
pervargusios šiuolaikinio žmogaus akys, turi, jei tik nori, tiesiog begalinį
sugebėjimą mėgautis. Rytą einu į darbą, o su manim ir man
pakeliui priešpriešiais gatvėmis kasdien šiurpdami skuba būriai kitų
darbininkų, ką tik išsimiegojusių ir išropojusių iš lovų. Dauguma jų
eina greitai, akis nudelbę į kelią, aukščiausiai – į praeivių drabužius
ir veidus. Pakelkite galvas, bičiuliai! Pabandykite bent kartą! – visur
galima pamatyti medį arba mažiausiai gerą plotą dangaus. Visai nebūtinai
dangus turi būti žydras – tam tikru būdu saulės šviesą galima
justi visada. Įpraskite kas rytą akimirką pažiūrėti į dangų, ir staiga
aplink pajusite orą, ryto gaivumos dvelksmą, atitekusį jums tarp
miego ir darbo. Jūs atrasite, jog kiekviena diena ir kiekvienas stogo
frontonas atrodo savitai, yra savaip apšviestas. Trumpam atkreipkite
į tai dėmesį, ir visą dieną jausite pasitenkinimo ir santarvės su gamta
atbalsį. Pamažu pati akis be vargo ima tarpininkauti patiriant daugybę
nedidelių gražumynų, pradeda stebėti gamtą, gatves, suvokti
neišsenkamą trumpo gyvenimo komiškumą. Nuo čia iki meniškai

83
išpuoselėto žvilgsnio yra mažesnė kelio dalis, svarbiausia pradėti, atverti
akis.
Gabalėlis dangaus, sodo mūrinė siena, virš jos kabančios žalios
šakos, darbštus arklys, gražus šuo, būrelis vaikų, graži moters galva –
neleiskime viso to iš mūsų atimti. Kas padarė pradžią, tas gatvės atkarpoje
gali išvysti puikių dalykų, neprarasdamas nė minutės laiko.
O juk šis žiūrėjimas visai nevargina, jis kaip tik stiprina ir gaivina, ir
ne tik akis. Visi daiktai turi vaizdžiąją pusę, netgi neįdomūs ar bjaurūs,
reikia tik norėti pamatyti.
O su regėjimu ateina gera nuotaika, meilė ir poezija. Vyras, pirmą
kartą nuskynęs mažą gėlelę, kad darbo metu turėtų ją gretimais, padarė
pažangą ieškodamas gyvenimo džiaugsmo.
Priešais namą, kuriame ilgoką laiką dirbau, stovėjo mergaičių
mokykla. Maždaug dešimtmečių klasė šioje pusėje turėjo savo žaidimų
aikštelę. Aš turėjau stropiai dirbti ir kartais kenčiau nuo žaidžiančių vaikų
triukšmo, bet kiek laimės ir džiaugsmo man suteikdavo vienas vienintelis
žvilgsnis į šią aikštelę, nėra ko nė sakyti. Šios spalvotos suknelės, šios
gyvos, linksmos akys, šie grakštūs, smarkūs judesiai vis keldavo man
gyvenimo džiaugsmą. Tikriausiai panašiai man būtų pasitarnavę jojimo
mokykla arba vištų kiemas. Kas kada nors stebėjo šviesos efektus ant
vienspalvio ploto, tarkim, ant namo sienos, tas žino, kokia nereikli ir gabi
mėgautis yra akis.
Pasitenkinsime šiais pavyzdžiais. Kai kurie skaitytojai, žinoma,
jau prisiminė daugelį kitų nedidelių džiaugsmų, tokių, ypač puikių, –
gėlės ar vaisiaus uostymas, įsiklausymas į savo ir svetimus balsus, vaikų
pašnekesių nuogirdos. Prie jų priklauso kokios nors melodijos
niūniavimas ar švilpavimas ir tūkstantis kitų mažmožių, iš kurių galima
suverti šviesų nedidelių savo gyvenimo džiaugsmų vėrinį.
Kiekvieną dieną išgyventi kiek galima daugiau mažų džiaugsmų,
o didesniuosius, varginančius malonumus taupiai padalyti švenčių

84
dienoms ir geroms valandoms – štai ką norėčiau pasiūlyti kiekvienam, kas
kenčia dėl laiko stokos ir apatijos. Juk poilsiui ir kasdieniam
atsipalaidavimui mums duoti mažieji, o ne didieji džiaugsmai.

1899 m.
Portretas

Galėjai jį palaikyti prasišvilpusiu menininku. Jis nešiojo plačiakraštę

skrybėlę ir sodrių spalvų kaklaraištį, buvo pastebimas visose meno
draugijos parodose, kur apžiūrėdavo paveikslus atidžiai, bet ne kritiškai,
susikišęs rankas į kišenes bei supdamasis ant vienos kojos.
Dažnai matydavai jį užsukant į mažas, pigias gėlių parduotuves, kur
visada pirkdavosi didelę puokštę vienodų gėlių – kartais gvazdikų,
kartais narcizų arba alyvų, bet niekada – rožių. „Rožės kelia melancholiją“,
– taip jis kartais sakydavo.
Jis nešiojo akinius siaurais, auksiniais rėmeliais, menkos išvaizdos
ūsams leido neprižiūrimiems nukarti, ir visą dieną rūkė Virdžinijos
cigarus. Plaukus, jei jie nebūdavo trumpai nukirpti, nešiojo be sklastymo,
sušukuotus tiesiai ant kaktos. Patys plaukai buvo šviesiai rusvi ir
prastai prižiūrimi, ne tokie, kokius mėgsta glostyti moterys. Nebuvo
jie nei atgrasios spalvos, nei susivėlę, tik neišvaizdūs ir paprasti.
Jis galėjo pasirodyti labai jaunas. Jo kalba, eisena, judesiai ir apranga
buvo kažkokie nesklandūs ir nevykę, kaip jaunų žmonių, kurie
nežino kaip elgtis. Ir ta negraži eisena dažniausiai būdavo pavargusi,
sunki ir nemaloni. Jo balsas buvo santūrus ir, ko jaunystė nežino, kiek
ironiškai skambėjo; lūpos perkreiptos ir karčios, o kaktoje atsispindėjo
protinio darbo, galvos skausmų ir bemiegių naktų pėdsakai.
Taip pat jis turėjo begėdišką įprotį – sambūriuose dažnai tylėdavo ir
pašaipiai reaguodavo į svetimus pokalbius.
Galėjai manyti jį esant filosofą arba svajotoją. Tačiau jo pažiūros
kito ir svyravo taip pat, kaip ir jo įpročiai; galbūt kaip tik dorybe

86
pripažinta, tai jam nebūdingas buvo atkaklumas bei nenuolaidumas.
Tik šitaip netoli tenueisi.
Tarp miesčionių atrodė iššaukiantis, kone vunderkindas, tarp žymių
žmonių – beveik paikšas. Tarp jaunuolių – solidus ir patyręs,
tarp senių – nesubrendęs ir sutrikęs.
Kartais, prie vyno taurės, šis žmogus būdavo įdomus ir šnekus,
bet jo kalbos buvo įžūlios, karčios arba santūrios. Galėjai nepažinti
jo, pamatęs vienoje iš nedaugelio šeimų, su kuriomis jis bendravo,
kalbantį ar žaidžiantį su vaikais: jis imdavo juos ant kelių ir į glėbį,
sekdavo paprastas pasakas, neprieštaraudamas žiūrėjo rodomus
mokyklinius sąsiuvinius ir paklausydavo pianinu grojamų pradžiamokslių
pratimų.
Iš visų menų, kuriems naivūs laimingieji skiria savo laiką, jisai išmanė
tiktai du: fantazuoti su smuiku ir visą šiltą pavakarę tįsoti žolėje ant
nugaros bei rimtomis akimis stebėti debesų skrydį. Deja, ir
vienu, ir kitu retai kada užsiimdavo.
Jis turėjo ir draugą, tikrą draugą, gyvenantį toli, kuriam rašydavo
nuoširdžius laiškus, dažnai po porą per savaitę. Bet draugui apsilankius
pasirodydavo užsidaręs, šaltas, ironiškas ir kankindavo jį juokais
arba tylėjimu. Vėliau laiške nuoširdžiai atsiprašinėdavo: „Taigi jei
žmogus galėtų taip, kaip nori“ arba: „Bet netrukus aš rimtai imsiuos
domėtis vadinamuoju „menu gyventi“ ir panašiai.
Visa, kas jo sieloje buvo gera ir nesugadinta, supleškėjo beviltėje,
nė sau nepripažintoje meilėje vienai gražiai moteriai ir naktimis
paskubomis rašomose eilėse.
O kartais jis nepatikliai stebėdavo save. Vieną tokią valandą ir
užrašė šias eilutes.

1902 m.
Dykinėjimo
menas

Kuo labiau protinis darbas susipančiojo su netradicine ir beskone prievartine

pramonės gamyba ir kuo uoliau mokslas ir mokykla stengėsi atimti iš mūsų
laisvę, asmenybę ir nuo vaikystės kaip idealą primesti sukaustyto, nuo
įtampos dūstančio žmogaus būseną, tuo labiau greta kai kurių kitų
senamadiškų menų ėmė smukti, diskreditavosi bei buvo apleistas ir
dykinėjimo menas. Anaiptol nesakau, kad mes jį kada nors būtume įvaldę!
Išpuoselėto tingumo meną Vakarų pasaulyje visais laikais ugdė vien
diletantai.
Tuo nuostabiau, kad mūsų dienomis, kai tokia daugybė žmonių
ilgesingus žvilgsnius kreipia į Rytus ir per vargą stengiasi bent mažumą
džiaugsmo patirti iš Širos ir Bagdado, mažumą kultūros ir tradicijų – iš
Indijos, mažumą rimtumo ir susikaupimo – iš Budos šventenybių, ir tik retas
kuris griebiasi to, kas pašonėje, ir bando išgauti šiek tiek ano žavesio, kurį
mes, skaitydami rytietiškas istorijas, pajuntame dvelkiant šuliniais vėsinamų
mauriškų rūmų kiemuose.
Kodėl, tiesą sakant, daugelis mūsų, skaitydami šias istorijas –
pasakas Tūkstantis ir viena naktis, turkų liaudies pasakas ir puikiąją
Papūgos knygą*, arba rytietiškąjį Dekameroną – patiriame nepaprastą
laimę ir pasitenkinimą? Kodėl toks subtilus ir originalus jaunesniosios
kartos poetas kaip Paulas Ernstas savo „Rytų princesėje“ [Prinzessin

* Turima galvoje indų pasakų rinkinys Suhasaptati, paplitęs dviem ryškiais vediniais:
Nachšabio (1330 m.) ir sutrumpintu – Kadirio (XVII a.).

88
des Ostens] taip dažnai nueidavo šiuo senu taku? Kodėl Oscaras
Wilde’as taip mielai ten nulakindavo savo persidirbusią vaizduotę?
Jei būsime garbingi ir atsisakysime poros mokslininkų orientalistų,
turėsime prisipažinti, kad stori Tūkstančio ir vienos nakties tomai
savo turiniu mums neatstoja nė vienos Grimmų pasakos ir nė vienos
krikščioniškosios viduramžių legendos. Ir vis tiek mėgaudamiesi
juos skaitome, netrukus pamirštame, nors istorijos ten panašios kaip
broliai ir seserys, tačiau su tokiu pat malonumu skaitome jas iš naujo.
Kaip tai atsitinka? Žmonės mielai šitai priskiria labai klestinčiam
Rytų pasakojimo menui. Bet tikriausiai mes čia pervertiname savo
pačių estetinę kompetenciją: nes jeigu retus, bet tikrus mūsų pačių
literatūros pasakojimo talentus taip velniškai mažai vertiname, tai
kodėl turėtume vaikytis šitų svetimųjų? Taigi tai nėra ir pasakojimo
meno džiaugsmas, bent jau ne jis vienas. Iš tikrųjų šitai apskritai labai
menkai jaučiame: greta stačiai materialinių dalykų, skaitydami mes
iš esmės teieškome psichologinių ir sentimentalių dirgiklių.
O rytietiškojo meno, kuris mus taip didžiai žavi, pagrindas tėra
rytietiškas tingumas, t. y. išlavintas, skoningai įvaldytas ir mėgiamas
dykinėjimas. Arabų istorijų pasakotojas įtempčiausių savo pasakos
momentu visada dar turi į valias laiko smulkiai ir su visomis detalėmis
apibūdinti karaliaus purpurinę palapinę, brangakmeniais nusagstytą
patiesalą po balnu, dervišo dorybes arba tikro išminčiaus
tobulybes. Prieš duodamas savo princui ar princesei prasižioti, jis
mums nuosekliai aprašo jos lūpų raudonį ir išlinkį, gražių baltų dantų
spindesį ir formą, drąsiai blyksinčio arba droviai nuleisto žvilgsnio žavesį
ir išpuoselėtos, nepriekaištingo baltumo rankos gestą,
kurios rožiniai nagai it opalai spindesiu varžosi su brangakmeniais
nusagstytais žiedais. Ir klausytojai jo nepertraukia, nepažįsta nekantros ir
šiuolaikiško skaitytojo rajumo, su tokiu pat atsidėjimu ir
malonumu išklauso apibūdinamas žilo atsiskyrėlio savybes, kaip ir

89
kokio jaunikaičio meilės džiaugsmus arba nemalonėn patekusio vizirio
savižudybę.
Skaitant mūsų nepalieka ilgesingai pavydus jausmas: šitie žmonės turi
laiko! Marias laiko! Jie gali sugaišti visą parą, kad sumanytų
naują palyginimą gražuolei arba piktadario niekšybei! Ir klausytojai
ramiai sau atgula, kai vidurdienį pradėta istorija vakare tik įpusėjama,
pasimeldžia ir dėkodami Alachui užsnūsta, nes rytoj – vėl diena.
Jie – laiko milijonieriai, semiantys lyg iš bedugnio šulinio, kur kokios
nors valandos, dienos ir savaitės nuostolis nedaug tereiškia. O mes
skaitome tas begalines, tarpusavy susipynusias, įmantrias pasakėčias
bei istorijas ir patys savotiškai daromės kantresni, netrokštame greitesnės
pabaigos, nes valandėlę mus pakerėjo dykinėjimo dievaitė, palietė savo
stebuklinga lazdele.
Daugelį iš galybės tų, kurie nūnai tokie išvargę ir tikintys vėl
parkeliauja prie gimtojo žmonijos bei kultūros lopšio ir sėdasi prie didžiojo
Konfucijaus ir didžiojo Laozi kojų, paprasčiausiai varo nuoširdus
to dieviško dykumo ilgesys. Kas yra nuo rūpesčių atpalaiduojantys
Bakcho kerai ir saldus, migdantis hašišo malonumas, palyginti su bedugne
pasaulio bėglio rimtimi, kuris sėdėdamas ant kalno keteros stebi savo
šešėlio judėjimą ir pameta savo klausančią sielą nuolatiniam,
tyliam, svaiginančiam aplink skriejančių saulių ir mėnulių rituale?
Čionai, skurdžiame Vakarų krašte, laiką esame sudraskę į mažiausias
daleles, kurių kiekviena dar turi monetos vertę; o ten jis tebeteka
nepadalytas plūsta vilnimi, pakankamas numalšinti pasaulio troškulį,
neišsenkamas kaip jūros druska ir žvaigždžių šviesa.
Aš toli gražu nenoriu patarinėti asmenybę ėdančiai mūsų gamybai ir
mokslui. Jei pramonei ir mokslui nebereikia asmenybių, ką gi,
jie jų ir neturės. Tačiau mes, menininkai, per didįjį kultūros bankrotą
apsigyvenę saloje su vargiai pakenčiamomis gyvenimo galimybėmis,
turime laikytis lyg ir kitų dėsnių. Mums asmenybė – ne prabanga,

90
o egzistencijos sąlyga, gyvasties oras, kapitalas, be kurio neapsieisi.
Aš menininkais laikau visus tuos, kuriems reikmė ir būtinybė – justi
save gyvenant ir augant, įsisąmoninti savo galių pamatus ir statyti
ant jų pagal įgimtus dėsnius, taip pat neprisidėti prie jokios saistomos
veiklos bei gyvenimo išraiškos, kurios esmė ir poveikis aiškiai ir
prasmingai nesisietų su fundamentu taip, kaip gero pastato skliautai
siejasi su mūru, stogas su kolonomis.
Bet menininkams nuo seno reikėjo laikinai padykinėti, iš dalies
dėl to, kad įgyti nauji dalykai išryškėtų, o nesąmoningai dirbami –
subręstų, iš dalies dėl to, kad jie netyčia atsiduotų ir artėtų prie prigimties,
vėl taptų vaikais, vėl pasijustų žemės, augalų, uolų ir debesų
draugais ir broliais. Nesvarbu, ar jie nori tapyti paveikslus, ar rašyti
eiles, ar vien ugdyti, kurti save pačius ir mėgautis – kuriant nė vienam
neišvengiama pauzė. Dailininkas stovi priešais ką tik nugruntuotą
drobę ir jaučia, kad dar nėra reikalingo susitelkimo ir vidinio augimo, ima
bandyti, abejoti, išgalvoti ir galiausiai įtūžęs ar nuliūdęs viską meta, jaučiasi
nepajėgus ir nepriaugęs jokiam didžiam uždaviniui, prakeikia dieną, kai
tapo dailininku, užrakina dirbtuvę ir pavydi kiekvienam gatvės praeiviui,
kuriam dienos bėga patogiai dirbant ir jaučiant sąžinės ramybę. Rašytojas
suglumsta pradėto plano akivaizdoje, nebejaučia ten būtos pradinės
didybės, brauko žodžius ir puslapius, rašo juos iš naujo, greit ir tuos meta į
ugnį, staiga išvysta taip aiškiai regėtus dalykus be kontūrų virpant blyškioje
tolumoje, staiga savos aistros ir jausmai jam pasirodo menki, netikri,
atsitiktiniai, jis bėga nuo jų ir lygiai taip pat pavydi praeiviui. Ir taip toliau.
Ne vienam menininkui tokie laikai sudaro trečdalį ar net pusę
gyvenimo. Tik labai reti, ypatingi žmonės sugeba kurti nuolatinėje tėkmėje,
kone be perstojo. Taip randasi iš pažiūros tuščios laiko
pauzės, kurių išorinis reginys nuo seno neišmanėliams kėlė panieką
arba gailestį. Miesčionis menkai tepajėgus suvokti, koks milžiniškas,

91
tūkstantlypis darbas gali supti vieną vienintelę kūrybos valandą, tiek
mažai jis teįstengia suprasti, kodėl tas paikas menininkas paprastai
netapo sau toliau, netepa brūkšnių vieno po kito ir nebaigia ramiai
savo paveikslų, kodėl, priešingai, jis taip dažnai nepajėgus tęsti darbo,
parpuolęs laužo galvą ir ištisoms dienoms ar savaitėms užrakina
kambarį. Ir patį menininką tos pauzės kaskart netikėtai užklumpa ir
nuvilia, kaskart įstumia į tą patį vargą ir savigraužą, kol jis išmoksta sau
pripažinti, kad privalo klausyti jam įgimtų įstatymų; ir kaip guodžiamai
dažnai jį paralyžiuoja perteklius lygiai kaip ir pervargimas. Kažkas
jame veikia, ką jis dar šiandien paverstų regimu, dailiu turiniu, bet tasai
dar nenori, dar nesubrendo – vienintelį galimą, gražiausią sprendimą
tebenešioja savyje kaip mįslę. Taigi nelieka nieko kita, kaip laukti.
Juk atsirastų šimtai būdų puikiai praleisti šį laukimo laiką, visų
pirma toliau lavintis susipažįstant su žymių pirmtakų bei amžininkų
darbais. Bet kai nešiojiesi neišspręstą dramatišką uždavinį kaip į kūną
įbestą baslį, dažniausiai keblus reikalas yra skaityti Shakespeare’ą, ir
kai tave kamuoja ir daro nelaimingą pirmieji nepavykę paveikslo apmatai,
turbūt mažai tepaguos Ticianas. Kaip tik jauni žmonės, kurių
idealas – „mąstantis menininkas“, dabar mano, jog iš meno atimtą
laiką geriausia eikvoti mąstant, ir be tikslo bei naudos lyg apsėsti laužo
galvą, skeptiškai svarsto ir kitaip aikštijasi.
Kiti, kurie dar nepakilo į pastaruoju metu populiarų ir tarp menininkų
šventąjį karą prieš alkoholį, randa kelią į vietas, kur gali gauti
stiklą vyno. Šitiems aš simpatizuoju, nes vynas kaip kompensatorius,
guodžiantis, raminantis, į sapnus varantis, yra daug kilnesnis ir gražesnis
dievas negu daugelis jo priešų nūnai norėtų mus įtikinti. Bet
jis ne kiekvienam tinka. Meniškai ir išmintingai jį mėgti, ragauti ir
suprasti jo įtaigią kalbą su visom švelnybėmis – tam, kaip ir kitiems
menams, reikia iš prigimties turėti gabumų, o ir tada juos būtina lavinti, o
kur nesekama gera tradicija, retai kada čia pavyksta pasiekti

92
šiokio tokio tobulumo. Ir jei esi išrinktasis, tai juk kaip tik tą nevaisingą
metą, apie kurį mes kalbame, retai kada turėsi kišenėje tikram
dievo kultui reikalingų dinarų.
Kaipgi dabar menininkas tarp dviejų pavojų – nesavalaikio, nelinksmo
darbo ir galvosūkės, drąsą atimančios tuštumos – išneša
sveiką kailį ir sveiką sielą? Bendravimas, sportas, kelionės ir t. t. yra
laiko leidimo būdai, tokiais atvejais nepadedantys, iš dalies prieinami
tik pasiturintiesiems, o menininkai prie šių būti priskiriami niekad
ambicijų neturėjo. Broliški menai blogais laikais daugiausia irgi linkę
palikti vienas kitą likimo valiai: poetas, kenčiantis dėl neišspręsto
uždavinio, tik retai kada dailininko, – arba dailininkas muziko, – aplinkoje
atgaus ramybę ir pusiausvyrą. Nes gėrėtis nuoširdžiai ir ligi galo
menininkas tegali aiškiais, kūrybingais laikais, o paskendus savo varguose,
bet koks menas jam atrodo arba lėkštas ir blankus, arba slegiamai pranašus.
Laikinai netekusį drąsos ir bejėgį valanda Beethoveno muzikos gali taip pat
lengvai išversti iš kojų, kaip ir pagydyti.
Čia yra tas taškas, kur aš skausmingai pasigendu solidžios tradicijos
sustiprinto ir išgryninto tinginiavimo meno ir kur mano šiaip
jau be dėmės germaniška siela su pavydu ir ilgesiu žvalgosi į motinišką
Aziją, kur padedant senoviškiems pratimams sugebėta į tariamai beformę
vegetatyvinio būvio ir neveiklumo būseną įnešti tikrą
skirstantį bei taurinantį ritmą. Nesigirdamas galiu pasakyti, kad
eksperimentuodamas su šio meno problema praleidau nemažai laiko.
Mano taip įgyta patirtis telieka vėlesniam atskiram pranešimui – užteks,
kad užtikrinsiu, jog apytikriai išmokau kritiškais laikais atsidėti
nieko neveikimui metodiškai ir su dideliu malonumu. Kad vis dėlto
koks nors menininkas iš skaitytojų tarpo, užuot nūnai pats ėmęsis
metodiškos tinginystės darbo, nenusigręžtų nuo manęs kaip nuo
šarlatano, keliais sakiniais dar apžvelgsiu savo kaip mokinio pradinį
laikotarpį šio meno šventovėje.

93
 1. Vieną dieną tamsios nuojautos stumiamas paėmiau pilniausią
vokišką Tūkstančio ir vienos nakties leidimą ir Sadžido Batalo keliones*,
sėdau prie jų, ir po trumpalaikio pradinio malonumo – maždaug po dienos
– abudu kūriniai man pasirodė nuobodūs.
2. Apmąstydamas, kokios šios nesėkmės priežastys, pagaliau supratau,
kad tomis knygomis galima gėrėtis vien tik gulint arba sėdint ant grindų,
tiesi vakarietiška kėdė atima iš jų bet kokį poveikį. Drauge pirmąkart
pradėjau suvokti visiškai pasikeitusį erdvės ir daiktų matymą, pasiekiamą
gulint arba sėdint rytietiška poza.
3. Netrukus pastebėjau, kad rytietiškos atmosferos poveikis
padvigubėja, kai aš, užuot skaitęs, duodu skaityti balsu kitam (čia vis
dėlto būtina, kad skaitovas irgi gulėtų arba sėdėtų rytietiška poza).
4. Pagaliau racionaliai skaitant netrukus atsirado likimui nuolankaus
žiūrovo jausmas, kuris man leido po trumpo laiko ir be literatūros ištisomis
valandomis išbūti ramybės būsenos ir sutelkti dėmesį į tariamai menkus
daiktus (į uodo skrydžio dėsnius, saulės dulkelių ritmiką, šviesos bangų
melodiką ir t. t.). Iš čia kilo vis auganti nuostaba dėl vyksmo įvairovės ir
raminanti, visiška savęs užmarštis, o sykiu buvo įgyta gydančio, niekad
neįkyrinčio far niente bazė. Šitokia buvo pradžia. Kiti pasirinks kitus kelius,
kad iš sąmoningo gyvenimo pasinertų į menininkui tokias reikalingas ir
sunkiai prieinamas savimaršos valandas. Jei mano paskatintas šiek tiek
pranašesnis dykinėjimo meistras susigundytų prabilti ir pranešti apie savo
sistemą, išsipildytų karščiausias mano troškimas.

1904 m.

* Sadžido Batalo kelionės – turkų liaudies XIV–XV a. kūrybos knyga, kurioje pasakojama
apie nacionalinio didvyrio ir kovotojo už tikėjimą Seyyid Battal Ghazi nuotykius.
Prototipas – musulmonas, 740 m. kritęs kovoje su bizantiečiais. Yra daugybė
romano variantų.
Bemiegės
naktys

Tu guli vėlyvą naktį lovoje ir negali užmigti. Gatvė tyli, sode vėjas
retsykiais sujudina medžius. Kažkur suloja šuo; tolima gatve pravažiuoja
automobilis. Puikiai jį girdi, atpažįsti iš liūliuojančio triukšmo, jog tai
automobilis su lingėmis, seki jį mintimis, jis pasuka už kampo, ūmai ima
važiuoti greičiau, ir netrukus skubrus riedėjimas nutyla didžiojoje gatvėje.
Paskui pasigirsta vėlyvo praeivio žingsniai: greiti, keistai kaukšintys
tuščioje gatvėje. Sustoja, atidaro duris, įėjęs užveria jas, ir vėl įsiviešpatauja
tyla. Dar ir dar sykį ataidi maža gyvenimo dalelė, vis rečiau, vis silpniau, ir
tada ateina valandos, kai viskas pavargsta, ir kiekvienas menkiausias vėjelis
bei smulkutis už apmušalų nubyrantis tinko trupinėlis tampa garsiu bildesiu
ir įjaudrina tave. Ir miego nelieka nė padujų. Tik nuovargis traukia ploną
skraistę ant akių ir minčių, tu girdi nerimstantį kraują skambant ausyse,
girdi skaudančioje galvoje švelnią, karščiuojančią gyvastį, junti paviršinėse
gyslose lygų ir vis dėlto trukdantį pulsą.
Nieko nepadeda, kad vartaisi, atsikeli ir vėl atsiguli. Tai viena iš
tų valandų, kai jokiu būdu negali pabėgti nuo savęs. Tavyje šeimininkauti
ima mintys ir širdies bei prisiminimų jaudikliai, ir tu neturi su
kuo pasikalbėti, kad juos kaip visada numarintum. Tam, kas gyvena
svečioje šalyje, prieš akis iškyla gimtieji namai ir sodas, vaikystė, miškai,
kuriuose pergyveno laisviausias ir labiausiai atmintyje išlikusias
paauglio dienas, kambariai ir laiptai, kur triukšmingai jis, paauglys,

95
žaidė. Tėvų paveikslai, svetimi, rimti ir susenę, žvelgiantys su meile,
rūpesčiu ir tyliu priekaištu. Jis ištiesia ranką ir veltui ieško pasiūlytos
dešinės, jį apima didelis liūdesys ir vienišumas, išnyra ir kiti pavidalai,
ir dėl rimtos šios valandos nuotaikos bemaž visi jie liūdina. Kas jaunystės
metais neapsunkino savo artimiesiems gyvenimo, neatstūmė
meilės ir nepaniekino jų geranoriškumo, kas kokiu nors būdu, per
užsispyrimą ir išpuikimą, nepraleido priešais stovinčios ir laukiančios
laimės, kas neužgavo kada nors kito ar savigarbos jausmo, arba
nenusižengė draugams kvailu žodžiu, neištesėtu pažadu, kokia nors
negražia ir skaudinančia mina? Dabar jie stovi priešais tave, nesako
nė žodžio ir keistai žvelgia ramiomis akimis, o tu susigėsti prieš juos
ir prieš save patį.
Tau dingteli: kiek daug naktų toje pačioje lovoje miegi sau, o dienos
bėga be rūpesčių, kupinos judėjimo, triukšmo ir pramogų, ir
kaip neįsivaizduojamai nutolo metas, kai tu taip kaip šiąnakt turėjai nebylų,
nepasigrimavusį bičiulį – save. Tu veržliai gyvenai, per tą
laiką be galo daug matei, kalbėjai, girdėjai, juokeisi, o dabar atrodo,
tarsi viso to nė nebuvo, tapo tau svetima, tai atkrito nuo tavęs, o mėlynas
tavo vaikystės dangus, seniai pamiršti tavo tėviškės vaizdai ir
seniai mirusių žmonių balsai atsiranda baugiai arti ir dabar.
Miegas – viena iš brangiausių gamtos dovanų, draugas ir prieglobstis,
burtininkas ir tylus guodėjas, aš iš visos širdies užjaučiu
kiekvieną, kas patyrė ilgai trunkančios nemigos kankynę, kas išmoko
pasitenkinti pusvalandžiu karštligiško pusmiegio. Bet negalėčiau
mylėti žmogaus, žinodamas apie jį, kad per savo gyvenimą jis neturėjo nė
vienos bemiegės nakties – tuomet jis būtų naiviausios sielos
gamtos vaikas.
Baugu daros, kad mūsų sparčiame, gluminančiame gyvenime
tiek maža valandų, kuomet siela gali susivokti esanti, kuomet jausmų ir
dvasios gyvenimas atsitraukia ir siela nepridengta stoja prieš

96
prisiminimų ir sąžinės veidrodį. Galbūt tas atsitinka patyrus didelį
skausmą, galbūt prie motinos karsto, galbūt sunkiai susirgus, o gal
ir ilgesnės vienišos kelionės pabaigoje, pirmomis sugrįžimo valandomis,
bet visada tas vyksta nesklandžiai ir kelia drumzles. Čia glūdi
tokių budrių naktų vertė. Tik per šitokias siela sugeba be išorinių sukrėtimų
smurto iškovoti savo teisę, vis tiek, ar paskui nustebtų, ar išsigąstų, teistų
ar gedėtų. Jautrios sielos gyvenimas dieną niekad nėra
toks jau grynas; sykiu audringai gyvena ir jausmai, ir protas braunasi
į priekį, jausmų polėkiams suteikdamas sprendimo balsą, subtilų lyginimo
patrauklumą ir subtilų, griaunantį sąmojį. Pusiau snausdama
siela leidžia tam vykti ir šioje priklausomybėje bei priespaudoje dienas ir
net mėnesius gyvena pusinį gyvenimą, kol neišmuša jos valanda, kada ji
baugią, bemiegę naktį nusviedžia grandines ir nustebina
mus arba išgąsdina visa nepalaužiama savavališko gyvenimo pilnatve.
Kartais mums sveika pastebėti, kad mūsų gyvenimas – ne tik
forma, kad mes nešiojame savy galią, kurios nepakeičia ir nepaperka
jokie išoriniai dalykai, kad mumyse kalba balsai, kuriems mes neturime
valdžios. Teisingas ir vienaip ar kitaip tikintis žmogus mielai
nusilenkia šiems balsams ir sugrįžta po tokių valandų su pagilėjusiu
žvilgsniu.
Norėčiau dar bent žodį tarti apie nemigą kaip ligą, nors galbūt ir
be reikalo, nes visi bemiegiai tikriausiai žino, ką noriu pasakyti. Vis
dėlto gal jie noriai paskaitys kažką, kas išsakyta, kas jiems žinoma,
bet paprastai netampa pokalbių tema. Turiu galvoje vidinį išsilavinimą, kurį
gali duoti mokėjimas nemiegoti. Juk kiekviena negalia ir
priverstinis laukimas yra nedviprasmiškai mokantis meistras. Tačiau
ypač primygtinė visų nervingų ligų mokykla. „Šitas turi būti daug
iškentėjęs“, – sakome apie žmones, kurių judesiai ir kalba rodo neįprastą
santūraus subtilumo ir švelnaus rūpinimosi saiką. Valdyti
savo kūną ir mintis taip gerai neišmoko jokia kita, o tik bemiegių

97
mokykla. Švelniai elgtis ir rūpintis gali tik tas, kuris pats pristinga
tokio švelnaus elgesio. Maloningai žiūrėti ir meiliai svarstyti daiktus,
regėti psichinius pagrindus ir geraširdiškai suprasti visas žmogiškas
silpnybes tegali tas, kuris ne sykį nepermaldaujamoje vienišų valandų
tyloje atsidavė savo paties nevaržomoms mintims. Nesunku gyvenime
atpažinti žmones, kurie daug naktų pragulėjo nemiegodami.
Norėčiau pateikti dar vienų auklėjamąją nemigos reikšmę, kurią,
tiesa, vertėtų tiksliau panagrinėti kitame kontekste. Nemiga yra pagarbumo
mokykla – giliausio pagarbumo visiems daiktams, pagarbumo, kuris
kukliausiam gyvenimui gali suteikti pakilios nuotaikos aromatą, to paties
pagarbumo, kuris yra aukščiausia poetinės ir meninės didybės sąlyga.
Įsivaizduokime bemiegį žmogų, gulintį savo lovoje. Valandos teka
tyliai ir baisiai lėtai: tarp vienos ir kitos valandos laikrodžio dūžių
plyti juoda nepakeliamos begalybės praraja. Kaip dažnai mes išgirstame,
kaip bėga pelė, rieda automobilis, tiksi laikrodis, čiurlena šaltinis, pučia
vėjas, girgžda baldai! Išgirstame, bet nekreipėme dėmesio.
Bet dabar, šioje vienumoje ir mirtinoje tyloje, ilgesingai kimbame į
kiekvieną šmėkštelėjusį gyvenimo dvelktelėjimą. Gyvai susidomime
riedančiu automobiliu, įvertiname jo svorį ir sandarą, jo galias ar
nuovargį, stengiamės atspėti gatvę, kuria jis važiuoja, ir kitą, į kurią
pasuka. Arba tekantis šaltinis! Klausomės jo kaip švelnios muzikos,
kaip ligonis įsiklauso į draugo, kuris jį aplankė ir į jo vienatvę įnešė
sveikatos dvelksmą ir lauke vykstančio gyvenimo pragiedrulį, šnekas.
Klausomės, kaip vanduo šniokščia į pripildytą dubenį, kaip švelniai ir
ne taip lygiai nuteka iš geldos. Nuolatiniame ūžesyje bandome išskirti ritmą,
tyliai niūniuojame į taktą, vėl nutylame ir toliau klausomės
jo dainuojant. Įsisvajoję apmąstome tekantį vandenį, upeliu ir upe
palydime iki jūros ir iki amžino tapsmo, veržimosi ir atsinaujinimo
lopšio. Tuo prasideda sielos, pusiau sąmoningų minčių audinys, mūsų

98
gyvenimas išsidriekia prieš mus, staiga paaiškėja išgyventų dalykų
ryšiai ir dėsningumai, tai, kas iki tol mums atrodė nesuprantama ir
painu.
Šio kelio – nuo įsiklausymo į šaltinį iki žavėjimosi viso šio vyksmo
nuoseklumu ir iki pagarbos užmaskuotai paskutinei gyvenimo
paslapčiai – niekad nenueiname taip kantriai, atidžiai ir rimtai, kaip
šitomis naktinėmis valandomis.
Tuo būdu visi nemigą kenčiantys, be abejo, vargą jau pavertė
dorybe. Linkiu jiems savo kančioje būti kantriems, ir, jei įmanoma,
pasveikti. O visiems lengvabūdžiams, paviršutiniškai gyvenantiems
ir sveikata trykštantiems aš visada linkėsiu nakties, kada jie gulės nė
kiek nenusnūsdami ir turės nuščiūti prieš priekaištingą vidinio gyvenimo
pasireiškimą.

1905 m.
Muzika

Vėl sėdžiu savo kukliame koncertų salės kampe, kuris man mielas,
nes niekas už manęs nesėdi, ir vėl švelniai ir džiugiai man ošia tylus
šurmulys bei spindi gausi šviesa pilnoje salėje, o aš laukiu, skaitau
programą ir jaučiu saldžią įtampą, kurią netrukus iki kraštutinumo
prives beldžianti dirigento batuta ir nuo kurios atpalaiduos tuoj pat
pakylantis pirmas orkestro garsas. Aš nežinau, ar jis suzvimbs aukštu
ir raginančiu tonu kaip vidurvasariškas vabzdžių šokis liepos naktį, ar
pragys ragais, šviesiai ir džiugiai, ar dusliai ir slogiai sualsuos
prislopintais bosais. Man nepažįstama ta šiandien manęs laukianti
muzika, ir aš kupinas nuojautos ir ieškančios intuicijos, pilnas norų,
kaip galėtų būti, ir jau iš anksto mėgaujuos įsitikinęs, kad bus labai
gražu. Nes taip man pasakojo draugai.
Didelės baltos salės priekyje išsirikiavo mūšio gretos, aukštai atsilošia
kontrabosai ir tyliai linguoja žirafų kaklais, susimąstę violončelistai
klusniai palinksta virš savo stygų, derinti jau beveik baigė,
paskutinis bandomasis klarneto garsas erzinamai triumfuoja.
Dabar tas puikusis akimirksnis, dabar dirigentas stovi visas išsitempęs
ir juodas, šviesos salėje staiga pagarbiai gęsta, ant pulto vaiduokliškai tviska
nematomos lempos stipriai apšviesta balta partitūra. Dirigentas, kurį mes
visi su dėkingumu mylime, pabeldžia batuta, išskečia abi rankas ir tiesus,
įsitempęs sustingsta pasirengęs mostelėti. Ir štai jis atmeta galvą, net iš
užpakalio nujaučiami lyg karvedžio jo akių žaibai, sumojuoja rankomis
kaip sparnų galais, ir tuojau salę, pasaulį ir mano širdį užtvindo trumpos,
greitos, putotos smuikų bangos.

100
Dingsta žmonės ir salė, dirigentas ir orkestras, pranyksta visas pasaulis, kad
mano jutimams būtų vėl sukurtos naujos formos. Vargas tam
muzikantui, kuris dabar sumanytų mums, vilčių kupiniems, išstatyti
mažą, skurdų pasaulėlį – neįtikinamą, išgalvotą, sumeluotą!
Bet ne, dirba meistras. Iš tuštumos ir chaoso užmaršties jis sviedžia
bangą, plačią ir galingą, o virš bangos lieka stovėti uola, negyvenama
salelė, šiurpus prieglobstis virš pasaulių bedugnės, ant tos uolos
stovi žmogus, vienišas šioje begalybėje, ir abejinguose tyruose aidi jo
plakančios širdies įkvėptas skundas. Jame alsuoja pasaulio prasmė, jo
laukia beformė begalybė, jo vienišas balsas klausia tuščiuose toliuose, ir tai
jo balsas atvilioja į tuos dykrus formą, tvarką ir grožį. Čia
stovi žmogus, netgi viešpats, bet jis stovi sukrėstas ir abejojantis virš
bedugnės, ir jo balse virpčioja siaubas.
Bet žiū, pasaulis atitaria jam, melodija pasrūva į tai, kas nesukurta,
forma persmelkia chaosą, jausmas aidi bekraštėje erdvėje. Įvyksta
meno stebuklas, pakartotinai kuriamas pasaulis. Balsai atsako į vienišą
klausimą, žvilgsniai sublyksi ieškančioms akims, širdies plakimas ir meilės
galimybė atbunda tyruose, ir švintant jaunai sąmonei,
pirmasis žmogus ima klusnią žemę į savo rankas. Jame pražysta išdidumas
ir stiprus draugiškas graudulys, jo balsas stiprėja ir ima viešpatauti, jis
skelbia meilės naujieną.
Stoja tyla – pirma dalis baigėsi. Ir vėl mes girdime jį, tą žmogų,
į kurio būtį ir sielą esam įtraukti. Lyg savaime įsiplieskia, kyla kova,
kyla vargas, kyla kančia. Jis stovi ir skundžiasi, kad mums dreba širdis, jis
kenčia meilę be atsako, per pažinimą išgyvena siaubingą vienatvę.
Dejuojanti muzika aitrina skausmą, ragas aimanuoja kaip per
didžiausią negandą, violončelė verkia susigėdusi, iš daugelio instrumentų
sąskambio formuojasi baisus sielvartas, blyškus ir beviltiškas,
ir iš kentėjimo nakties kyla melodijos, prisiminimai, lyg kokie svetimi
žvaigždynai liūdnoje vėsoje ima švysčioti apie praėjusią palaimą.

101
 Bet paskutinis pasažas nudriekia iš niūrumos auksinį paguodos siūlą.
Ak, kaip kyla aukštyn obojai ir verkdami nusileidžia!
Grumtynės išsisprendžia gražiu aiškumu, bjaurios drumzlės ištirpsta
ir staiga sužiūra ramiu, sidabriniu žvilgsniu, skausmai susigėdę pabėga ir
virsta išganinga šypsena. Nusiminimas palengva tampa būtinybės pažinimu,
džiaugsmas ir tvarka grįžta išaukštinti ir dar daugiau žadantys, užmirštas
žavesys bei grožybės prasiveržia į priekį ir stoja naujam rateliui. Ir visa
jungiasi – ir kančia, ir palaima, ir auga dideliais chorais vis aukščiau ir
aukščiau, atsiveria dangus, ir laiminantys dievai guodžiamai žvelgia žemyn
į kylančią žmonių ilgesio vėtrą. Išlygintas, užkariautas ir atvestas į taiką
pasaulis plevena vieną saldžią akimirką, per šešis taktus, palaimingas
patenkintoje tobulybėje, laimingas savimi ir tobulas! Ir tai pabaiga. Didžiojo
įspūdžio dar apkurtinti ieškome palengvėjimo plodami. Ir per sujaudintų
aplodismentų šurmulį mums tampa aišku, kiekvieno iš mūsų ir kitų
patvirtinta, kad patyrėme kažką didinga ir nuostabiai gražaus.
Kai kurie muzikos „specialistai“ pareiškia, kad neteisinga ir
diletantiška yra klausančiam muzikos regėti vaizdus – peizažus, žmones,
jūras, audras, paros bei metų laikus. Man, kurs esu toks diletantas,
kad nesugebu net teisingai atpažinti kūrinio tonacijos, matyti vaizdus atrodo
natūralu ir gera; beje, aš atradau, kad vaizdus dažnai regi
ir geri profesionalūs muzikai. Savaime aišku, per šiandieninį koncertą ne
kiekvienas klausytojas turėjo matyti tą patį, ką ir aš: didelę
bangą, vienišojo uolą-salą ir visa kita. Bet vis vien, man regis, kiekvienam
klausytojui ši muzika turėjo sukelti tą patį organiško augimo ir
būties atsiradimo, kovos bei kančios, pagaliau pergalės įvaizdį. Geras
keliautojas tuo metu galėjo regėti ilgos ir pavojingos kelionės per
Alpes vaizdus, filosofas – sąmonės pabudimą ir jos tapsmą ir kęsmą
iki dėkingo, brandaus „taip“ ištarimo, pamaldusis – ieškančios sielos
kelią šalin nuo Dievo ir atgal prie didesnio, išgryninto Dievo. Bet nė

102
vienas negalėjo nematyti dramatiško šio kūrinio lanko – kelio nuo
vaiko iki vyro, nuo tapsmo iki būties, nuo pavienės laimės iki susitaikymo
su visatos valia.
Satyriniuose ir humoristiniuose romanuose arba feljetonuose
kartais rasdavau išjuokiamus niekingus ir apgailėtinus koncertų lankytojų
tipus: verteivą, per gedulingą „Herojinės“ simfonijos maršą
galvojantį apie vertybinius popierius, turtingą ponią, į Brahmso
koncertą einančią demonstruoti savo papuošalų, motiną, kuri nuotakos
amžiaus dukterį Mozarto muzikai skambant veda į turgų, ir
taip toliau. Be abejo, tokių žmonių yra, nes kitaip jų paveikslai tų
rašytojų kūriniuose taip dažnai nesikartotų.
Tačiau man jie vis dėlto visada atrodė neįtikėtini ir liko nesuprantami.
Kad į koncertą galima eiti kaip į balių ar į oficialų priėmimą –
abejingam ir nejautriam arba apskaičiuojant, savanaudiškais kėslais,
arba pasipūtusiam ir išdidžiam, – šitai aš suprantu, tai žmogiška ir
juokinga. Aš ir pats, nes apskritai negaliu pats nustatyti koncertų
dienų, kartais nueidavau į koncertą be geros ir pagarbios nuotaikos,
pavargęs ar įpykęs arba sirgdamas ir apniktas rūpesčių.
Bet kad žmonės galėtų abejingai klausytis Beethoveno simfonijos,
Mozarto serenados, Bacho kantatos, kai šoka tik dirigento batuta ir plūsta
garsų bangos, kad nė kiek nepasikeistų jų siela, klausytųsi
nesujaudinti ir be nuotaikos, be išgąsčio ir gėdos arba liūdesio, be
širdgėlos ar džiaugsmo šiurpulio – šitai man niekad nebuvo suprantama.
Apie grojimo techniką nusimanyti mažiau nei aš vargu ar
įmanoma – nebent kad galiu skaityti natas! – bet tai, kad didžiųjų
muzikų darbuose, jei ne apskritai mene, kalbama apie aukščiausiai
pakylėtą žmogaus gyvenimą, apie rimčiausius ir esmingiausius man,
tau ir kiekvienam dalykus, juk turėtų pajusti ir paskutinis diletantas! Juk
muzikos paslaptis ta, kad ji iškviečia tik mūsų sielą, o ne
inteligenciją ir išsilavinimą, kad ji – aukščiau visų mokslų ir kalbų

103
daugiareikšmėmis, bet galutine prasme visad savaime suprantamomis
formomis visad vaizduoja tik žmogaus sielą. Kuo didesnis meistras,
tuo labiau neribotas jo žvilgsnio ir išgyvenimo galiojimas ir gylis. Ir
dar: kuo tobulesnė grynai muzikinė forma, tuo betarpiškesnis saldusis
poveikis mūsų sielai. Ar meistras nesiekė nieko kita, kaip stipriausiai ir
aštriausiai išreikšti savo paties sielos būseną, ar norėjo atitrūkęs
nuo savęs ilgesingai atsiduoti gryno grožio svajonei, abiem atvejais jo
kūrinys bus visiškai suprantamas ir veiks tiesiogiai. Techniniai dalykai
pasirodo tik gerokai vėliau. Kad Beethovenas kažkurioje pjesėje
nelabai patogiai surašė natas smuikui, kad Berliozas kažkur įvesdamas ragus
ryžtasi kažkam nepaprastai drąsiam, kad milžiniškas to
ar ano fragmento poveikis yra paremtas vargonų punktu ar tik violončelės
skambesio paduslinimu, ar dar kuo nors – tai žinoti gera ir
naudinga, bet mėgautis muzika galima ir be to.
Ir aš netgi manau, kad sykiais diletantas apie muziką sprendžia
teisingiau ir kvalifikuočiau nei kuris ne kuris muzikas. Yra nemažai
pjesių, kurios ne profesionalui nuskamba kaip malonus, tačiau bereikšmis
žaidimas, nepalikdamas didesnio įspūdžio, o jų techninis
meistriškumas žinovus didžiai sužavi. Taip ir mes, literatai, vertiname
nemaža tokių poezijos kūrinių, kurie naivuolių visai nepatraukia.
Bet man nežinomas joks didelis tikro meistro kūrinys, kuris paveiktų
tik ekspertus. Be to, mes, diletantai, esame tokie laimingi, galėdami
didžiai mėgautis ir pusėtinu atlikimu. Mes keliamės sudrėkusiomis
akimis ir jaučiamės visa siela sukrėsti, paakinti, apkaltinti, išgryninti,
sutaikinti; o štai specialistas ginčijasi dėl tempo supratimo arba per
netikslų įstojimą praranda visą džiaugsmą.
Suprantama, ir žinovas turi malonumų, kurių mums, nežinantiems,
neduota. Vis dėlto kaip tik tie retieji, unikalaus skambesio
aukščiausi pasiekimai – vien tik senų, labai brangių instrumentų
styginių kvarteto sąskambis, saldus žavesys reto tenoro, nepaprasto

104
alto balso šilta pilnatvė, – visa tai elementariausiai pagauna jautri
ausis, nepriklausomai nuo bet kokio žinojimo. Tai pajusti yra juslinio
jautrumo, o ne lavinimo, dalykas, nors, aišku, ir jutiminį mėgavimąsi
galima išlavinti. Panašiai yra ir su dirigentų laimėjimais. Didžiai
vertingų kūrinių atveju vien techninis kapelmeisterio meistriškumas
niekad nenulems jo pasiekimų laipsnio, daug labiau – jo žmogiškas
jautrumas, jo sielos mastas, jo asmeniškas rimtumas.
Kas būtų mūsų gyvenimas be muzikos! Juk nebūtinai tai turi būti
koncertai. Tūkstančiu atvejų pakanka prisiliesti prie pianino, dėkingai
pašvilpauti, padainuoti ar paniūniuoti, arba bent tyliai prisiminti
nepamirštamus taktus. Jeigu kas man arba kiekvienam šiek tiek
muzikaliam atimtų, sakysim, uždraustų arba smurtu išplėštų iš atminties
Bacho choralus, arijas iš „Užburtosios fleitos“ ar „Figaro“, mums
tai būtų tas pats, kaip netekti organo, kaip prarasti pusę prasmės,
visą prasmę. Kaip dažnai, kai niekas nebepadeda, kai nebedžiugina
daugiau nei dangaus žydrynė, nei žvaigždėta naktis ir nebeturime po
ranka kokios nors knygos, kaip dažnai tuomet iš atsiminimų lobyno
iškyla Schuberto daina, Mozarto taktas, kokių nors mišių, sonatos
tonas – juk nė nebežinome, kur ir kada jį girdėjome – ir skaisčiai
šviečia, ir išjudina mus, ir uždeda savo mylinčias rankas ant mūsų
skaudamų žaizdų... Ak, koks mūsų gyvenimas būtų be muzikos!

1915 m.
Vidinis
turtas
Parašyta karo belaisviams

Tik sunkiomis gyvenimo sąlygomis atsiskleidžia žmogaus charakteris. Taip

ir asmens santykis su dvasiniais dalykais arba idealais, su visu
tuo, ko negalima paragauti ar pačiupinėti, tik tada parodo savo tikrąjį veidą
ir tikrąją vertę, kai įprastos išorinio gyvenimo atramos išmušamos iš po kojų
arba pakertamos. Didelių išbandymų laikais galima įgyti keistą patirtį –
tikriausiai yra daugiau žmonių, kurie moka už idealias gėrybes numirti,
negu tokių, kurie moka dėl jų gyventi.
Kultūra, priešingai nei gamta, yra visa tai, ką žmogus virš kasdienių
nuogo gyvenimo reikmių atrado, ką sukūrė iš dvasinių vertybių, pirmiausia
tai religijos, menai ir filosofijos. Taip pat ir tada,
kai vargšas dainuoja liaudies dainą, keliautojas džiaugiasi mišku ir
debesimis, reiškiama meilė tėvynei ir partijos idealams – visa tai yra
„kultūra“, dvasinis lobis, žmonija. Per visus pasaulio istorijos ir tautų
raidos svyravimus šis idealus žmonijos turtas buvo išlaikytas, išsaugotas ir
pagausintas. Kas vidujai susijęs su šiuo turtu, tas priklauso
nesuardomai dvasios bendrijai ir turi tai, ko niekas iš jo negali atimti.
Mes galime prarasti pinigus, sveikatą, laisve ir gyvybę. Bet kaip tik su
gyvybe iš mūsų tegali atimti tai, ką mes dvasinių vertybių pavidalu
tikrai įgijome ir turime. Tik vargo ir kančių laikais pasirodo, kas tikrai yra
mūsų, kas lieka mums ištikimas ir negali būti atimtas. Daug
yra tokių, kurie gerais laikais mėgsta ir vertina gražų posakį iš Naujojo
Testamento arba mąslų Goethe’s posmą, kurie mielai klausosi gerų

106
paskaitų ir geros muzikos, tik, deja, kuriems iš viso to nieko nepasilieka
tada, kai vargas, badas ir rūpestis apniaukia jų gyvenimą. Kam taip
atsitinka, kas kultūros vertybėmis vien tiktai tyliai mėgaujasi ir bėdai
ištikus pasijunta tų vertybių apleistas, kam su biblioteka pražūsta ir
dvasinis pasaulis, su koncertų abonementu – ir muzika, tas yra vargšas, ir,
be abejo, ir anksčiau su tuo gražiuoju dvasiniu pasauliu neturėjo tikro,
autentiško ryšio. Nes tikrasis santykis su tokiais dalykais – ne
smaguriavimas, – kad ir koks jis būtų išsilavinęs, apsiskaitęs, kad ir
koks jis būtų įgudęs žinovas. Žmogus, mokantis naudotis gyvenimo
malonumais, ir nieko daugiau, turi kultūrą tik kaip neveiklus turtuolis
pinigus – jų netekęs jis iškart pasidaro didesnis vargšas už elgetą,
kuris ir skursdamas gali jaustis puikiai. Kultūros turtai kaip tik nėra
beasmeniai daiktai, kuriuos galėtum pelnyti, nusipirkti ir sunaudoti.
Muzikos, kurią didis menininkas kūrė vidinių išgyvenimų kovose ir
sukrėtimuose, aš negaliu klausytis lyg tarp kitko, per koncertą patogiai
įsitaisęs kėdėje. Ir gilaus mąstytojo ar kankinio žodžio, gimusio iš
ilgesio ir negandos, negaliu laimėti ir suvokti kaip tingus knygų skaitytojas
fotelyje.
Kasdienis asmeninis išgyvenimas kiekvienam iš mūsų patvirtina
seną patyrimą, kad tiktai tas ryšys, tiktai ta draugystė, tiktai tas jausmas
lieka mums ištikimas ir patikimas, kuriam mes atnašaujame savo
kraują, meilę ir bendrą gyvenimą, aukas ir kovas. Kiekvienas žino ir
patiria, kaip lengva yra įsimylėti ir kaip sunku ir gražu iš tikro mylėti.
Meilė, kaip visos tikros vertybės, nenuperkama. Yra nuperkamų
malonumų, bet nėra nuperkamos meilės.
Auklėjimas, kurį mes gauname iš gyvenimo, reikalauja iš kiekvieno,
turinčio iš vaiko tapti vyru, sugebėjimo atsiduoti ir aukotis,
pripažinti jungtis, kurias išlaikydami ir puoselėdami turime paaukoti savo
pačių momentinį malonumą ir norą. Mes tampame vidujai suaugę ir
išauklėti tą valandą, kai pripažįstame šias jungtis ir

107
pasiduodame joms ne tik iš būtinybės, bet ir laisva valia. Todėl nusikaltėlis,
kuris niekad to neišmoksta, mūsų supratimu yra atsilikęs ir
menkavertis.
Lygiai kaip žmonių visuomenė pakenčia ir remia individą tik
tada, kai jis ją pripažįsta ir atneša jai auką, taip skirtingų žmonių,
tautų bendra kultūra reikalauja iš mūsų pripažinti ir atsiduoti, o ne
vien tik susipažinti, naudotis ir turėti malonumų. Kai mums vidujai
pavyksta tai pripažinti, tampame tikri kultūros gėrybių bendrasavininkiai. Ir
kas bent sykį taurią mintį pavertė darbu, kas aukoja patirčiai, tas išėjo iš
besismaginančių rato ir yra su tais, kuriems jų dvasinis turtas bet kokiomis
sąlygomis liks patikimas ir savas.
Nė vienas nėra toks vargeta, kad negalėtų bent kartą per dieną
pažvelgti į dangų ir prisiminti kokią gerą, gyvą mintį. Ir belaisvis,
kuris vykdamas į darbą mintyse kartoja gražų posmą arba niūniuoja dailią
melodiją, šiuos gražius dalykus su visa jų paguoda puoselės
giliau savyje nei koks išlepėlis, seniai skendintis vien grožybėse ir
saldžiuose malonumuose.
Tu, kursai liūdnas esi ir toli nuo Saviškių, paskaityk bent retsykiais kokį
gerą posakį, eilėraštį, prisimink gražią muziką, gražų kraštovaizdį, tyrą ir
gerą savo gyvenimo akimirką! Ir pažiūrėk, ar neįvyks stebuklas; jei Tau tai
rimtai rūpi – valanda praskaidrės, ateitis padrąsins, gyvenimas taps
mielesnis!

1916 m.
Prieglobstis

Daugelį metų mane lydėjo karšta svajonė – netgi ne „lydėjo“, o įsišaknijo

manyje, maitinosi iš manęs, siurbė iš manęs jėgas; taip mus
„lydi“ kai kurie giminės ir draugai, leisdami mums juos mylėti ir
gerbti, paversdami mūsų namus savais namais ir mūsų jėgas – savom
jėgom.
Iš pirmo žvilgsnio ta svajonė buvo graži ir ne per daug nekukli.
Jos esmė tokia: prieglobstis. Skirtingais laikais tas prieglobstis atrodydavo
skirtingai. Tai buvo jis. Namelis prie Keturių Kantonų
ežero su valtimi ant kranto. Tai medkirčio trobelė Alpėse su mediniais
įžambiais gultais miegoti, per keturias valandas kelio pėsčiom nuo
artimiausio gyvenamojo namo. Paskui tai buvo ola arba
nedideli griuvėsiai Pietų Tičino uolose, šalia šviesaus kaštonų miškelio,
aukščiausio vynuogienojo lygyje, su langais ir durimis arba
ir be jų. Kitąkart prieglobsčiu tapdavo bilietas patekti į mažą kajutę laive be
kitų keleivių, trijų mėnesių kelionė jūromis – nesvarbu
kur. O kartais jis būdavo dar kuklesnis – tik kokia nors duobė žemėje,
nedidelis kapas, gerai ar blogai iškastas, su gėlėmis arba be jų,
su karstu arba ir be karsto. Bet esmė ir prasmė visuomet išlikdavo
tokios pat. Vasarnamis užmiestyje ar laivo kajutė, trobelė Alpėse
ar sodas Toskanoje, kalnų ola Tičine ar duobė kapinėse – prasmė
vis ta pati: prieglobstis! Lyg kokia šio potroškio antraštė visada
buvo eilutė, parašyta švabų pastoriaus, to mielo, liguisto keistuolio,

109
kuris, nusišalinęs nuo pasaulio kaimelin ir niekuo nesirūpindamas,
rašė: „O duok, pasauli, man ramybę!“*
Atrodė, laimėčiau viską, jei kur nors turėčiau pastogę ir prieglobstį,
žinočiau slėptuvę, saugią ir tylią, su mišku ir jūra šalia, tik
bet kokiu atveju – jokių žmonių, teikiančių rūpesčius ir vagiančių
mintis, jokių laiškų, jokių telegramų, jokių laikraščių, jokių kultūros
komivojažerių. Tegul čiurlena upelis arba krioklys, arba saulė tykiai
degina rudas uolas, tegul skraido drugiai arba ganosi ožkos, peri driežai arba
žuvėdros suka lizdus – vis tiek, kad tik turėčiau ramybę, kad
tik niekas nedrumstų mano vienumos, mano miego ir mano svajos.
Į šią priebėgą neturėtų teises įžengti nė vienas, mano nepakviestas,
niekas jos nė nežinotų, niekas ten manęs nepažintų, niekas manęs
neuitų. Neprivalėčiau ten figūruoti jokioje adresų knygoje, jokiame
mokesčių sąraše.
Jis buvo nuostabus, mano potroškis ir svajonė, skambėjo maloniai ir
kukliai, galėjo remtis pavyzdžiais, žymiais poetais. Ir jis juk pateisinamas!
Ar žmogui, kuris nesiekia valdžios, kuris kiek galėdamas
stengiasi išpildyti pasaulio jam keliamus reikalavimus, tiesiog poetui
ir tyliam biurgeriui – ar galėjo man būti natūralesnis, suprantamesnis
troškimas kaip šis prieglobsčio, kampo pietuose, olos kalnuose,
slėptuvės, pastogės, kapo troškimas? Na, vasarnamis, laivo kajutė –
pernelyg pretenzinga, o apie šiaudinį gultą lūšnelėje, mažą bevardį
kapą šito, žinoma, nepasakysi.
Daug valandų per daugelį metų aš puoselėjau savo svajonę
vaikštinėdamas ar dirbdamas sode, prieš užmigdamas, nubudęs, traukinyje,
taip pat bemiegėmis naktimis vis sugrįždavau prie jos. Kūriau
ją, piešiau ir spalvinau, grojau ją lyg muziką, vis gražiau, švelniau,
žaviau užtušuodavau ant miško šešėlių, įsivaizdavau ožkoms bliaunant,
įaudžiau į ją ilgesio, įliejau meilės. Švelniai apšviesdavau savo

* Eduardo Mörike’s eilėraščio „Slaptumas“ (Verborgenheit) pirmas posmas.

110
numylėtinę, motiniškai glosčiau, glamonėjau ją meilindamas. Kai
pagalvoju, ko gero, jokiam kitam dalykui žemėje, arba nedaugeliui,
neskyriau tiek daug meilės, tiek daug rūpesčio, tiek daug savo kraujo
šilumos, tiek daug aistros ir pastangų.
Ir kaip man kartais švietė erzindama ir guosdama, kaip nuoširdžiai
ir skvarbiai skambėjo, žėravo it rožė mano karščiausia svaja! Kokiais
švelniausiais auksiniais siūlais buvo ji perpinta, kokiom subtiliomis,
tūkstantį kartų derintomis spalvomis ir kaip įkvėptai nutapyta!
Kai kada mane sujaudindavo kiti balsai, kartais išjudindavo koks
nors akstinas, šmėkšteldavo nuojauta, kurie kenkė mano svajonei,
smulkiai aižė jos brangų spalvotą paviršių, išderindavo kokią nors jos
stygą, jos lapijoje pasirodydavo nuvytęs lapelis. Aš tučtuojau taisydavau,
dar pridėdavau meilės, atgailavau dėl sutrikdymo, papenėdavau
svajonę šviežiu krauju! Netrukus ji vėl graži ir sveika! Iškart pasakysiu, kad
ir šiandien ji dar gali atkusti, vėl sušvisti ir atgauti tai, ką
praradus.
Bet vis dažniau mane užplūsdavo mintys, nesuderinamos su svajone.
Koks nors žodis pokalbyje su draugu, sakinys iš knygos, Biblijos
posmas, Goethe’s eilutė užvaldydavo mane, vienatvė, draugų netekimas,
džiaugsmo nustojimas bylojo man savo šiurkščia kalba, skausmai suko
manyje savo lizdus. Tai tik šūktelėjimai, tik paraginimai,
kiekvienas skyrium menkai pastebimas, bet visi kartu vėl vis aitrino
tą pačią žaizdą. Ir visi buvo priešiški mano svajai. Shakespeare’as tyčiojosi
iš jos, Kantas ją puolė, Buda neigė. Tik skausmai prie jos vėl
grąžindavo ir grąžindavo. Ar jie neaprimtų ir nedingtų, jei aš vienąsyk
rasčiau savo prieglobstį? Ar negrįžtų miegas ir alkis, šypsena ir
atviras žvilgsnis, lengvas kvėpavimas ir veiklos troškimas ten, oloje
prie upelio, gamtos glėby, toli nuo triukšmo, toli nuo bruzdesio?
Bet ir skausmas sustiprėjo, vis ilgiau maudė ir atsigręžė prieš mano
svają; būdavo valandų, kai mačiau: ji nieko neverta. „Prieglobstis

111
manęs nepagydys, skausmas miške ir trobelėje nesiliaus, ir ten su pasauliu
nesusivienysiu ir su savimi nesusitaikysiu.
Visa tai ryškėjo lėtai, daugeliu siaurų spiralių, ir šimtus kartų
mieliausioji svaja vėl surusendavo, upelis guodžiamai sruveno per
rudą kaip auksas žvirgždą, o ežeras liūliavo intymiausius spalvotus
sapnus. Bet įspėjimų gausėjo, visų pirma sopulių, ir dažnai Jobas man
pasirodydavo besąs mano brolis.
Ir kartą man į kaktą pasibeldė naujas suvokimas, dar nelabesnis,
aiškesnis, priešiškesnis, grėsmingesnis. Štai ką jis reiškė: „Tavo
mieliausioji svaja ne tik apgaulinga buvusi, ne tik klaida, ne tik mielas
vaikiškumas ir muilo burbulas. Čia būta daug blogesnių, pavojingesnių
dalykų. Ji tave ėdė, gėrė tavo kraują, ji vogė tavo gyvenimą.
Ar draugui, žmonai, vaikui, sau pačiam kada nors atidavei bent pusę
tiek meilės kaip jai, tiek rūpesčio, šilumos, tiek dienų, naktų, kūrybinių
valandų? Dabar nusigandai? O tavo nuovargis ir sopuliai, tavo
pasenimas, tavo išglebimas – kam turi už juos dėkoti? Jai, jai, už viską – jai,
už viską – šitai chimerai, šitai kraugerei, šitai gyvatei.“
Ir šis supratimas nugalėjo ne iš pirmo karto, dar ir šiandien, kad ir
tvirtai manyje jis sėdi, patiria dvejonių ir pralaimėjimų. Bet jis išsilaikė.
Ir atėjo diena, išplėšusi svajai širdį.
Svajonė paskutinįsyk buvo išmėginta – jai buvo leista išsipildyti.
Atsirado prieglobstis, mažas, tylus, nuošalus, gražus namelis – aukštai ant
kalno, virš pietinio ežero, priebėga ir slėptuvė, atilsio lizdas ir
svajonių lopšys. Galėjau jį įsigyti – man jį pasiūlė.
Čia svajonė ir įkliuvo! Įkliuvo gražiai meluojanti. Tiesiog išsigando, kai
jai buvo leista išsipildyti. Ji nenorėjo pildytis, ji buvo
baili, ieškojo priekabių, ji išsisukinėjo, ji atsikalbinėjo, ji pasibaisėjus
atsitraukė.
Et, kitaip ji ir negalėjo. Taip ilgai melavusi, taip ilgai žadėjusi,
per daug prižadėjo. Ji vis ėmė ir ėmė, o nūnai turėjo sykį ir duoti. Ji

112
šastelėjo atgal lyg akių dūmėjas, kuris buvo davęs klaidingą adresą, ir
dabar atvestas ten, kur niekas jo nė nemano pažinti, kur jis turi nutilti, kur
jis demaskuojamas. Tai buvo mirtinas smūgis.
Bet vampyrai kartais atlaiko ir mirtinus smūgius – iškart atgyja,
ir vėl jie čia, vėl nori ryti, maitintis gyvu krauju. Ir šitoji dar tebegyvena,
tebeturi užmačių ir išgalių... Tačiau dabar aš žinau, kad ji – mano
priešas.
Žinau nuo tos dienos, kai mane apšvietė paskutinis supratimas.
Kaip ir visi supratimai, jis pasirodė gerai pažįstamas, dažnai matyto
pavidalo. Tai buvo sentencija, kurią atsitiktinai perskaičiau vienoje
knygoje, senas posakis, Biblijos žodis, toksai, kurį jau daug metų
žinojau ir mokėjau atmintinai. Bet tądien ji nuskambėjo naujai, tądien ji
skambėjo manyje: „Dievo Karalystė yra jumyse.“*
Dabar aš vėl turiu, kuo sekti, turiu, kas mane veda, turiu, kam
atiduodu kraują. Tai ne troškimas ir ne svajonė, tai tikslas.
Šis tikslas – vėl prieglobstis. Tik ne ola, ne laivas. Ieškau ir geidžiu
prieglobsčio savyje, erdvės ar taško, kur esu tik Aš, kur manęs
nesiekia pasaulis, kur Aš vienas namuose, saugiau nei kalnuose ar
oloje, saugiau ir jaukiau nei karste ir kape. Toks mano tikslas. Kai
tenai niekas nebegalės prasiskverbti, tuomet tai sutaps su mano Aš.
Tuomet tegu siaučia audra, tegu sopa, tegu teka kraujas.
Man dar toli iki ten, aš dar tik pačioje kelio pradžioje, bet dabar
tai mano kelias. Nebe svajonė.
O gilusis prieglobsti! Tavęs nepasieks audros, ugnis tavęs nesudegins,
tavęs nesugriaus joks karas. Mažyte kamarėle žmogaus viduje,
karsteli, mažasis lopšy, tu esi mano tikslas.

1917 m.

* Lietuviškajame Naujojo Testamento vertime – „Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų.“
(Lk 17,21).
Apie sielą

Netyras ir iškreipiantis noro žvilgsnis. Tik ten, kur nieko netrokštame, kur
žiūrėti tampa vien stebėti, tik ten atsiveria daiktų siela ir grožis. Žvelgdamas
į mišką, kurį noriu pirkti, išsinuomoti, kirsti, gauti užstatą, kuriame noriu
medžioti, matau ne mišką, o tik jo ir mano noro, mano ketinimų, rūpesčių
bei piniginės santykius. Tada jis – mediena, tada nesvarbu, jis jaunas ar
senas, sveikas ar ligotas. O kai nieko iš jo nenoriu, vien „be minčių“ žvelgiu
į jo žalią gelmę, tik tada jis miškas, gamta ir augmenija, tik tada jis gražus.
Tas pats ir su žmonėmis bei jų veidais. Žmogus, į kurį žiūriu su
baime, viltimi, geismu, su ketinimais ar reikalavimais, nėra žmogus,
jis tėra drumstas mano norėjimo veidrodis. Žvelgiu į jį suvokdamas
tai arba ne, vien su ribojančiais, klaidinančiais klausimais: prieinamas jis ar
išdidus? Ar mane gerbia? Ar galima iš jo pasiskolinti? Ar
jis ką nors supranta apie meną? Su tūkstančiu tokių klausimų žvelgiame į
daugumą žmonių, su kuriais turime reikalų, ir mes laikomi
žmonių žinovais ir psichologais, jei pavyksta iš jų išvaizdos ir elgesio
išskirti tai, kas tarnauja arba prieštarauja mūsų ketinimams. Bet tokia
nuostata – skurdi, ir tokio tipo sielos moksle valstietis, prekeivis,
šunadvokatis pralenkia daugelį politikų ar mokslininkų.
Akimirką, kai norai aprimsta ir prasideda stebėjimas, grynas žiūrėjimas
ir atsidavimas, viskas pasikeičia. Tasai žmogus nustoja buvęs
naudingas ar pavojingas, įdomus ar nuobodus, malonus ar šiurkštus,
stiprus ar silpnas. Jis tampa gamta, darosi gražus ir nepaprastas – kaip
ir kiekvienas daiktas, į kurį nukrypsta grynai stebėtojiškas žvilgsnis.

114
Nes stebėjimas – visai ne tyrimas ar kritika, tai ne kas kita kaip meilė.
Jis – aukščiausia ir labiausiai pageidautina mūsų sielos būsena: meilė
be geismų.
Jei mes pasiekėme šią būseną, nors tai truktų kelias minutes, valandas
ar dienas (ją išlaikyti nuolat būtų tobula palaima), žmonės
pasirodo kitokie nei paprastai. Jie nebėra mūsų norų veidrodis ar karikatūra,
jie vėl tampa gamta. Gražu ir bjauru, sena ir jauna, malonu
ir pikta, atvira ir uždara, šiurkštu ir švelnu nebėra priešingybės ir mãtai.
Visi gražūs, visi nepaprasti, nė vienas nebegali būti paniekintas,
neapkenčiamas ar nesuprastas.
Kaip visa gamta tyliai stebinčiojo požiūriu tėra amžinai gimdančio,
nemirtingo gyvenimo kintanti reiškimosi forma, taip žmogaus
vaidmuo ir užduotis, skyrium imant, – išryškinti sielą. Bergždžia
ginčytis, ar „siela“ yra tai, kas žmogiška, ar ji nėra būdinga ir žvėriui,
augalui! Žinoma, siela yra visur, visur ji galima, visur pasirengusi,
visur nujaučiama ir pageidaujama. Bet taip, kaip išreiškiančiu ir
pažyminčių judėjimą mes laikome ne akmenį, o žvėrį (nors ir akmuo
yra judėjimas, gyvenimas, struktūra, irimas, virpėjimas), taip ir sielos
ieškome visų pirma žmoguje. Ieškome jos ten, kur ji akivaizdžiausiai
yra, kenčia, veikia. Ir žmogus atrodo mums kaip pasaulio kampas,
ypatinga provincija, kurios dabartinė paskirtis – išpuoselėti sielą, o
kadaise jo užduotis buvo tapti dvikoju, nusimesti žvėries kailį, pasigaminti
darbo įrankių, įžiebti ugnį.
Taip visas žmogaus pasaulis mums tampa sielos išryškinimu.
Kalne ir uoloje aš matau pirmykštes sunkio jėgas, žvėryje matau ir
mėgstu judėjimą ir siekiamą laisvę, o žmoguje, kuris yra ir visa tai sykiu,
visų pirma matau tą gyvenimo formą ir išraiškos galimybę, kurią
mes vadiname „siela“ ir kuri mums, žmonėms, atrodo ne šiaip koks
gyvybės švytėjimas tarp tūkstančių kitų, bet ypatingas, išrinktas, didžiai
išugdytas kaip galutinis tikslas. Nepaisant to, ar mes mąstome

115
materialistiškai, ar idealistiškai, ar dar kaip nors, ar „sielą“ mąstome
kaip dievišką, ar kaip sudegančią materiją, – vis tiek mes ją pažįstame ir
didžiai vertiname: kiekvienam iš mūsų siela švytintis žmogaus
žvilgsnis yra menas – sielos apipavidalinimas yra aukščiausia, jauniausia,
vertingiausia visos organinės gyvybės pakopa ir banga.
Taip gyvenantis žmogus tampa mums ir kilniausiu, aukščiausiu,
vertingiausiu stebėjimo objektu. Ne kiekvienas natūraliai ir nesuvaržytas
lavina šį savaime suprantamą vertinimą – tai žinau iš savo patirties.
Jaunystėje artimesni ir glaudesni mano santykiai buvo su kraštovaizdžiais ir
meno kūriniais negu su žmonėmis: taip, aš ilgus metus
svajojau apie poemą, kur būtų oras, žemė, vanduo, medžiai, kalnai ir
žvėrys, tik ne žmonės. Aš mačiau, kaip žmogus nukrypsta nuo sielos
kelio, tampa priklausomas nuo savo norų, šiurkščiai ir pašėlusiai vaikosi
žvėriškų, beždžioniškų, pirmykščių tikslų, mėgsta niekniekius ir
šlamštą, kad laikinai galėjau pasiduoti klaidingam pykčiui manydamas, jog
turbūt žmogus – kaip kelias į sielą – jau netinkamas ir pradedąs regresuoti,
jog šis gamtos šaltinis jau turėtų ieškoti kitų kelių.
Kai įsižiūri į du šiuolaikinius vidutinius žmones, kurie ką tik
atsitiktinai susipažino ir kaip tik nieko materialaus vienas iš kito
negeidžia, kai pamatai, kaip jie vienas su kitu elgiasi, tuomet kone
jusliškai pajunti, kokia tanki priverstinė atmosfera, apsauginė žievė
ir gynybinis sluoksnis kiekvieną žmogų gaubia, koks jis apnarpliotas
tinklo, sulaikančio jį nuo sielos, ketinimų, baimių ir norų, o jo norai
yra susiję su nesvarbiais tikslais, atskiriančiais nuo visa kita. Tarsi siela
neturėtų teisės tarti žodžio, tarsi reikėtų ją aptverti aukšta tvora,
baimės ir godos tvora. Vien tiktai meilė be norų sugeba praplėšti šį
tinklą. Ir visur, kur jis praplėštas, į mus žvelgia siela.
Važiuoju traukiniu ir stebiu du jaunus ponus, kurie sveikinasi,
nes per atsitiktinumą jie valandai tapo kaimynais. Jie pasisveikino
nepaprastai keistai, vos ne tragiškai. Regis, iš svetimumo, šaltumo

116
tolybių, iš vienišų apledėjusių ašigalių sveikinasi šie nepikti žmonės, – aš,
aišku, turiu omenyje ne malajus ar kinus, bet šiuolaikinius
europiečius, – kiekvienas, regis, gyvena išdidumo, pastatyto į pavojų
išdidumo, įtarumo ir santūrumo tvirtovėje. Iš šono jųdviejų kalba
atrodo visiška nesąmonė, sukalkėję besielio pasaulio hieroglifai, pasaulio,
kurį mes išaugame, nuo kurio pralaužtų ledų į mus kyšo aštrūs
kraštai. Reti, labai reti žmonės, kurių siela pasireiškia ir kasdienėje
šnekoje. Jie jau daugiau nei poetai, jie beveik jau šventieji. Taip, turi
sielą ir „liaudis“, malajai ir negrai, ir jie sveikindamiesi bei kreipdamiesi
parodo daugiau sielos nei vidutinis mūsų žmogus. Tačiau jų
siela nėra ta, kurios mes ieškome ir norime, nors ir ji mums miela
bei artima, gimininga. Pirmykščių siela, dar nepažįstanti susvetimėjimo,
nudievinto ir mechanizuoto pasaulio rūpesčių, yra kolektyvinė, paprasta,
vaikiška siela, tai, kas gražu ir miela, bet ji nėra mūsų
tikslas. Tiedu mūsų jauni europiečiai traukinyje pažengę jau toliau.
Jie arba rodo nedaug sielos, arba išvis nerodo, jie lyg sudaryti vien iš
organizuoto norėjimo, iš intelekto, ketinimų, planų. Jie pinigų, mašinų,
nepasitikėjimo pasaulyje prarado sielą. Jie privalo ją vėl atrasti,
ir susirgs bei atkentės, jei neatliks tos užduoties. Ir tuomet jie turės
jau ne prapuldytą vaikišką sielą, o kur kas subtilesnę, asmeniškesnę,
kur kas laisvesnę ir atsakingesnę. Turime ne grįžti į vaiką, į pirmykštį,
o žengti toliau, pirmyn, į asmenybę, laisvę.
Čia dar nepajusi šių tikslų arba nors kokių užuominų apie juos.
Tiedu jaunuoliai nėra nei primityvūs, nei šventieji. Jie kalba kasdieniška
kalba, kuri sielos tikslams taip pat menkai tinka, kaip koks gorilos kailis, iš
kurio išsinerti tegalime iš lėto, apsičiupinėdami, tūkstantį kartų bandydami.
Ši pirmykštė netašyta, užsikertanti kalba skamba maždaug taip:
– Labas rytas, – sako vienas.
– Labas, – sako kitas.

117
 – Galima?
– Prašom.
Tuo pasakyta, kas turėjo būti pasakyta. Reikšmės tie žodžiai neturi, jie
yra gryni primityvaus žmogaus papuošalai, jų tikslas ir vertė
tokie patys kaip žiedo, kurį negras įsiveria į nosį.
Bet keisčiausias yra tonas, kuriuo tie ritualiniai žodžiai pasakomi.
Tai mandagumo žodžiai. Bet ištariami keistai trumpai, glaustai, taupiai,
šaltai, jei ne piktai. Čia nėra pagrindo kivirčams, priešingai, nė
vienas iš tųdviejų nieko pikta neturi galvoje. Bet mina ir tonas – šalti,
pamatuoti, griežti, tarsi nuskriausti. Blondinas, sakydamas „prašom“,
aukštai pakelia antakius su kone paniekinama išraiška. Jis to nejaučia. Jis
atlieka formulę, kuri per besielio žmonių bendravimo dešimtmečius tapo lyg
apsauga. Jis mano turįs slėpti savo vidų, savo sielą, jis nežino, kad ji suklesti
tik pasirodydama ir atsiduodama. Jis išdidus, asmenybė, nebe naivus
laukinis. Bet jo išdidumas pasigailėtinai nesaugus, jis turi įsitvirtinti,
apsistatyti gynybos ir šalčio sienomis. Šis išdidumas išnyktų, jei pavyktų
priversti jį nusišypsoti. Ir visas tas šaltis, piktas, nervingas, išdidus ir sykiu
nesaugus „išprusėlių“ bendravimo tonas rodo ligą, neišvengiamą ir todėl
viltį teikiančią ligą sielos, kuri tik tokiais ženklais temoka gintis nuo
išprievartavimo. Kokia baugšti yra siela, kokia silpna, kokia jauna ir menkai
tepripažinta jaučiasi Žemėje! Kaip ji slepiasi, kaip bijo! Jei vienas iš šių
dviejų ponų darytų tai, ko iš tikro nori ir jaučia, ištiestų kitam ranką,
paglostytų jo petį ir pasakytų kad ir taip: „Viešpatie, argi ne puikus
rytas – viskas kaip paauksuota, o aš atostogauju! Kaip tau atrodo, ar
ne gražus mano naujas kaklaraištis? Klausyk, turiu lagamine obuolių, nori?“
Jei jis iš tikrųjų taip pasakytų, kitą apimtų kažkoks neįprastai
džiugus ir jaudinantis, juokingas ir graudus jausmas. Nes jis tikrai
pajustų, kad čia kalbėjo kito siela, kad čia svarbu visai ne obuoliai,

118
ne kaklaraištis ir apskritai ne kas kita, kaip tik tai, kad čia kažkas
prasiveržė, išėjo į šviesą, kas turi išeiti ir ką mes visi sulaikome lyg
susitarę, – ak, tai susitarimas, kurio prievarta tebegalioja ir vis dėlto
kurio būsimą sulaužymą jau nujaučiame!
Taigi jis tai pajustų, bet neišsiduotų. Jis griebtųsi mechaniškos
gynybos priemonės – paleistų kokią beprasmę kalbos atplaišą, vieną
iš tūkstančių mūsų atsarginių žodžių. Jis kiek pamikčiotų ir tartų:
„Taip, hm... labai gerai“ arba ką nors panašaus ir nukreiptų žvilgsnį
užgautos ir iškankintos kantrybės judesiu. Jis imtų žaisti laikrodžio
grandinėle, stebeilytųsi pro langą ir dvidešimčia tokių hieroglifų išsakytų,
jog jis anaiptol nelinkęs rodyti nuoširdaus džiaugsmo, nieko
negali prisipažinti, daugiausia – tik tam tikrą užuojautą šiam įkyriam
ponui. Tik viso to neįvyksta. Brunetas iš tiesų turi lagamine obuolių
ir iš tiesų kaip vaikas džiaugiasi gražia diena ir atostogomis, savo
kaklaraiščiu ir geltonais batais. Bet jei blondinas dabar paporintų: „Tai
ką, prasti reikalai dėl valiutos“, brunetas nedarys to, ko nori jo siela,
jis nesušuks: „Et, negadinkime nuotaikos, kodėl dabar turi rūpėti ta
valiuta!“, bet susirūpinusiu veidu atsidusdamas tars: „Taigi baisu, kas
darosi!“
Nuostabu pažiūrėti: šiedviem ponams (kaip ir mums visiems),
regis, visai nesunku taip elgtis, nereikia baisiai prisiversti. Jie gali
džiūgaujančia širdžia dūsauti, draugiškumo pasiilgusia siela demonstruoti
šaltį ir gynybą.
Bet tu stebi toliau. Sielos nėra žodžiuose, nėra veidų išraiškose,
balso tone, vis dėlto kur nors ji turi būti. Ir pamatai: blondinas dabar
užsimiršo, jis nesijaučia stebimas, ir jo žvilgsnis, pro vagono langą
nukreiptas į tolimus dantytus miškus, yra laisvas ir neapsimestinis,
pilnas jaunatvės, ilgesio, naivių, karštų svajų. Jis visai kitaip atrodo –
jaunesnis, paprastesnis, atviresnis ir visų pirma gražesnis. O kitas,
toks pat nepriekaištingas ir neprieinamas ponas, atsistoja ir iškėlęs

119
rankas pačiupinėja lagaminą. Daro tai, tarsi norėtų patikrinti, kaip
tas padėtas, ar nenukris, tik lagaminas padėtas puikiai ir tvirtai, tokio
rūpinimosi visai nereikia. Jaunuolis jo nė neprilaikys, jis tik pačiupinės,
įsitikins, kad jis vietoje, švelniai palies. Nes nepriekaištingai
dalykiškame odiniame lagamine, be obuolių ir baltinių, yra ir šis tas
svarbaus, kokia nors šventenybė, dovana jo namų lobiui, koks nors
porcelianinis šuo arba pyraginė Kelno katedra, nesvarbu kas, bet vis
tiek kažkas, prie ko šis jaunuolis šiuo metu prisirišęs, su kuo žaidžia
jo svajos, ką jose myli ir dievina, ką jis mieliausiai laikytų rankose,
glostytų ir žavėtųsi.
Taigi valandą kelio tu stebėjai du jaunuolius, tam tikru mastu
išprususius šių dienų vidutinius žmones. Jie sakė žodžius, sveikinosi,
keitėsi nuomonėmis, linkčiojo ir purtė galvas, jie padarė tūkstantį
mažų dalykų, atliko veiksmus, darė judesius, bet niekur nesijautė jų
sielos, nė viename žodyje, nė viename žvilgsnyje, viskas buvo kaukė, viskas
– mechanika, viskas, išskyrus žvilgsnį, užsimiršus mestą pro langą į melsvą
tolimą mišką, ir trumpą nevikrų lagamino pačiupinėjimą.
O tu mąstai: o jūs, baikščios sielos! Ar kada prasimušite? Galbūt
gražiai ir draugiškai – išvaduojančiu išgyvenimu, ryšiu su nuotaika,
kova už tikėjimą, darbu ir auka – galbūt ūmiai ir įnirtingai – skubiu
išprievartautos, užmaskuotos, apniukusios širdies valios veiksmu, laukiniu
skundu, nusikaltimu, piktadarybe? O kaip aš ir mes visi pervesime savo
sielas per šį pasaulį? Ar mums pavyks padėti joms siekiant
savo teisių, pajusti jas veido minose, savo žodžiuose? Ar rezignuosime, ar
seksime minia ir inercija, ir vėl uždarysime paukštį, vėl versime
į nosį žiedus? Ir tu jauti: visur, kur tik numetami nosies žiedai ir gorilos
kailis, veikia siela. Jei ji nebūtų varžoma, mes kalbėtume vienas su
kitu kaip Goethe’s žmonės ir kiekvieną kvėptelėjimą jaustume kaip
giesmę. Vargše puikioji siela, ten, kur tu esi, yra revoliucija, ten ryšiai

120
nutraukiami su nuosmukiu, ten naujas gyvenimas, ten Dievas. Siela
yra meilė, siela yra ateitis, o visa kita tėra daiktas, medžiaga, kliūtis,
laužanti formas ir lavinanti mūsų dieviškąją jėgą.
Toliau ateina mintys: ar mes negyvename tokiu laiku, kai garsiai
apsireiškia nauja, kai supurtomi žmonijos ryšiai, kai vyksta milžiniško
masto prievarta, siautėja mirtis, šaukia neviltis? O ar sielos nėra
už šių procesų?
Paklausk savo sielos! Paklausk tos, kuri reiškia ateitį, kuri reiškia
meilę! Neklausk proto, neperžiūrėk pasaulio istorijos atbuline eiga!
Tavo siela nepasiskųs tau, kad per mažai rūpinaisi politika, kad per
mažai dirbai, per mažai neapkentei priešų, per mažai tvirtinai sienas.
Bet ji tikriausiai pasiguos, kad tu pernelyg dažnai bijojai jos reikalavimų ir
sprukdavai nuo jų, niekad neturėjai laiko su ja – tavo jauniausiu ir mieliausiu
vaiku – užsiimti, pažaisti, įsiklausyti į jos giesmę, kad dažnai ją pardavinėjai
už pinigus, išdavei už privilegijas. O juk taip atsitiko milijonams, ir kur tik
pažvelgsi, visur žmonės nutaisę nervingus, iškankintus, piktus veidus,
niekam neturi laiko, išskyrus nenaudingiausius dalykus – biržą ir sanatoriją,
ir šis bjaurus būvis – ne kas kita kaip perspėjantis skausmas, kraujo
raginimas. Tapsi nervingas ir priešiškas gyvenimui, – taip sako tavo siela, –
jei mane apleisi, toks liksi ir sužlugsi, jei neatsigręši į mane puoselėdamas
visiškai naują meilę ir rūpestingumą. Ir anaiptol ne silpnieji ir nieko
nevertieji suserga laiko liga ir praranda sugebėjimą būti laimingi.
Greičiau – gerieji, ateities daigai, tie, kurių siela nėra patenkinta, kurie tik iš
drovumo dar vengia kovos su neteisinga pasaulio tvarka, bet
galbūt jau rytoj rimtai to imsis. Iš čia pažiūrėjus, Europa atrodo kaip
koks miegantysis, kuris per baimės sapnus smūgiuoja aplink save ir
pats save sužeidžia.
Taip, tu prisimeni, jog sykį vienas profesorius kažką panašaus
ir pasakė, kad pasaulis kenčia nuo materializmo ir intelektualizmo.

121
Jisai buvo teisus, bet jis negalės būti tavo, lygiai kaip ir savęs paties,
gydytoju. Jo lūpomis vis tiek toliau kalba intelektas iki susinaikinimo. Jis
žlugs.
Tegu pasaulio reikalai klostosi taip, kaip jiems patinka, bet gydytoją ir
padėjėją, ateitį ir naują paskatą tu visada terasi savyje, savo
vargšėje, daug iškentėjusioje, lanksčioje, nesunaikinamoje sieloje.
Joje nėra žinių, sprendimo, nėra programos. Joje yra vien potraukis,
vien ateitis, vien jausmas. Ja sekė didieji pamokslininkai ir šventieji,
didvyriai ir kankiniai, tik ja: didieji karvedžiai ir užkariautojai, didieji
burtininkai ir menininkai, – visi, kurių kelias prasidėjo kasdienybėje, o
baigėsi palaimingose aukštybėse. Milijonierių kelias kitoks,
jis baigiasi sanatorijoje.
Kariauja ir skruzdėlės, valstybes turi ir bitės, turtus kaupia ir
žiurkėnai. Tavo siela ieško kito kelio, ir ten, kur ji kenčia nepriteklių,
o tau ten sekasi jos sąskaita, ten laimės tau nėra. Nes „laimę“ jaučia
tik siela, o ne protas, pilvas, galva ar piniginė.
Vis dėlto apie tai neįmanoma ilgai galvoti ir kalbėti, nes pasirodo
žodis, seniai užbaigęs visas šias mintis. Jis pasakytas prieš daugelį
metų ir priklauso prie tų retų žmonių pasisakymų, kurie nepasensta per
amžius: „Kas tau iš to, kad laimėsi visą pasaulį, bet pakenksi
savo sielai.“*

1917 m.

* Lietuviškajame Naujojo Testamento vertime pasakyta taip: „Kokia gi žmogui nauda,

jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26)
Balsai
ir šventasis

Šiąnakt labai daug sapnavau, bet nieko aiškaus atmintyje neišliko.

Težinau tiek, kad šių sapnų išgyvenimai ir mintys buvo dviejų krypčių: vieni
buvo persmelkti mane ištikusio skausmo, o kiti – kupini
ilgesio ir veržimosi per tobulą supratimą, per šventumą tapti šio
skausmo šeimininku.
Taip tarp kankynės ir susipratimo, tarp bėdos ir nuoširdžiausio
veržimosi, trunkančio ilgas valandas, kol apima skausmingas nuovargis,
bėgo mano mintys, norai ir vaizdiniai pro stačias sienas, kartais pavirsdami
gana aiškiais kūniškais jutimais: neįtikėtinai tiksliai
apibūdintos, nepaprastai diferencijuotos liūdesio, kančios, širdies
nuoilsio būsenos juntamai iškildavo vaizdais ir sąskambiais, ir tuo
pat metu kitame sielos sluoksnyje gimė labiau dvasiniai jausmai: raginimas
turėti kantrybės, kovoti, tęsti kelią, kuris neturi pabaigos.
Atodūsis čia atitiko ryžtingą žingsnį ten; kančios pojūčiui vienoje
pakopoje atliepė raginimas, paskata, susipratimas kitoje.
Jei apskritai yra prasmės užtrukti prie tokių išgyvenimų ir klausytis
pasilenkus virš vandenų ir tarpeklių, kurie veda savęsp, tai ta
prasmė iškyla tik tada, kai stengiamės kuo ištikimiau ir kuo tiksliau
sekti tomis savo sielos paskatomis – daug toliau ir giliau negu pasiekia
žodžiai. Pabandęs tai užrašyti, darai šitai jausdamasis taip, tarsi
svetima, vos pramokta kalba turėtum kalbėti apie subtilius, opius,
intymius dalykus. Taigi mano būsena ir išgyvenimų ratas buvo toks:

123
pirma – sunkaus sielvarto patirtis, antra – sąmoningas siekimas tą
sielvartą įveikti, troškimas švarios dermės su likimu. Maždaug taip
sprendė mano sąmonė arba bent pirmas balsas joje. Antras balsas,
tylesnis, bet žemesnis ir aidesnis, kitaip vaizdavo situaciją. Šis balsas
(kurį aš pirmą išgirdau sapnuodamas, per miegus, aiškų, nors ir tolimą)
nelaikė kančios neteisia, o energingą dvasios siekimą tobulėti –
teisiu, bet padalijo ir teisumą, ir neteisumą abiem. Tas antrasis balsas
dainavo apie kančios saldybę, dainavo apie jos būtinumą, jis nenorėjo
nė girdėti apie kančios įveikimą ir panaikinimą, o tik apie jos pagilinimą ir
įkvėpimą.
Pirmas balsas, šiurkščiai išvertus į žodžius, bylojo maždaug šitaip:
„Skausmas yra skausmas, nėr ko čia derėtis. Jis skaudina. Jis kankina.
Yra jėgų, kurios gali įveikti skausmą. Tad ir ieškok tų jėgų, ugdyk jas,
lavink, apsiginkluok jomis! Būtum kvailys ir nupiepėlis, jei geistum
amžinai kentėti ir kentėti.“
O antrasis balsas, šiurkščiai išvertus, bylojo maždaug taip: „Skausmas
tik todėl skaudina, kad tu jo bijai. Skausmas tik todėl skaudina,
kad tu jį koneveiki. Jis persekioja tik todėl, kad tu jo vengi. Tu neturi jo
vengti, neturi koneveikti, neturi bijoti. Tu turi mylėti. Tu juk pats viską
žinai, širdies gilumoje puikiai žinai, kad yra tik vienas vienintelis burtas,
viena vienintelė jėga, vienas vienintelis išganymas ir viena vienintelė laimė
ir kad ji vadinasi mylėti. Todėl mylėk skausmą! Nesipriešink
jam, nebėk nuo jo! Paragauk, kokia saldi jo šerdis, atsiduok jam, priimk jį
be pasibjaurėjimo! Tik tavo bjaurėjimasis skaudina, šiaip niekas.
Kančia nėra kančia, mirtis nėra mirtis, jeigu tu nepadarai jų tokių!
Kančia yra nuostabiausia muzika – kuomet į ją įsiklausai. Bet tu juk
niekad neįsiklausai, tu juk visad ausyse nešioji kitą, savo paties, aikštingą
muziką ir toną, kurių nenori atsisakyti ir prie kurios nedera kančios muzika.
Paklausyk manęs! Paklausyk manęs ir prisimink: kančia yra niekas, kančia
yra chimera! Tik tu pats ją sukuri, tik tu pats save

124
skaudini! Greta kančios ir noro būti išganytam, nuolat kivirčijosi ir
nesutarė tiedu balsai. Pirmasis, sąmonei artimesnis, turėjo daug pliusų.
Miglotai pasąmonės karalystei jis priešpriešino aiškumą. Jo pusėje
buvo autoritetai, buvo Mozė ir pranašai, tėvas ir motina, buvo mokykla,
Kantas ir Fichte. Antrasis skambėjo iš toliau, tarsi iš pasąmonės ir
iš pačios kančios. Jis nekūrė salos chaose, nekūrė šviesos tamsybėje. Jis
pats buvo tamsus, pats buvo pirmykštis pagrindas.
Neįmanoma ir išsakyti, kaip plėtojosi abiejų balsų koncertas. Nes
kiekvienas iš abiejų pradinių balsų susiskaidęs, ir kiekvienas naujas
pobalsis vėl skaidėsi, ir ne taip, kad tiesiog susidarytų du chorai, stovintys
vienas prieš kitą, tarkim, vienas skardus, o kitas duslus, vienas
aukštas, o kitas žemas, vienas – vyrų, o kitas – moterų, kaip esame
įpratę. Ne – kiekviename naujame balse buvo kažkas iš abiejų vyriausiųjų
balsų, buvo jame ir chaoso virpesių, ir formuojančios valios
virpesių, jame jungėsi diena ir naktis, nauja savita vyriškumo ir
moteriškumo pynė. Kiekvienas balsas buvo priešingo pobūdžio negu tas,
kurio vaikas ir dalis atrodė esąs. Chaotiško motiniško balso naujas
atbalsis visada skambėjo vyriškiau ir aiškiau, valingiau, labiau suvaržytai,
ir atvirkščiai. Bet kiekvienas jų buvo samplaika, kiekvienas
gimė iš ilgesio, kitokio ilgesio. Taip radosi polifonija ir daugialypiškumas,
kuriame, kaip man atrodė, tilpo visas pasaulis su visais milijonais
galimybių. Jie visi kartu išlaikė pusiausvyrą; rodės, nuolatiniame
mano sapnuojančios sielos maudulyje plečiasi visas pasaulis. Tame
vyksme būta jėgos ir polėkio, bet taip pat ir daug trinties, priešingybių ir
skausmingo trukdymo. Pasaulis sukosi, sukosi gražiai ir aistringai, bet ašis
girgždėjo ir smilko.
Kaip sakiau, nieko nebepamenu, ką sapnavau. Natų nebėra, tik
tonų ir balsų ženklai manyje dar tebeužrašyti. Žinau viena: išgyvenau daug
blogybių, ir kaskart su nauju skausmu iš naujo įsižiebdavo
ilgesinga mintis apie išsivadavimą ir išganymą. Toks buvo amžinas

125
vyksmas, impulso ir imlumo, formavimo ir pakantos, veiksmo ir
kančios begalinis ratas.
Jaučiausi prastai. Visa labiau panėšėjo į skausmą nei į malonumą,
ir ten, kur sapno būsenos pasireikšdavo kūno pojūčiais, šie būdavo
skausmingi: jutau galvos skausmą, svaigulį, baimę.
Visokeriopa buvo tai, kas man nutiko, ir į kiekvieną naują išgyvenimą
arba gėlą atsakė naujas balsas, po kiekvieno puolimo sekė vidinis impulsas.
Sakysim, tarp kitų kaip pavyzdį ir mokytoją mačiau
pasirodant senolį Zosimą iš Brolių Karamazovų. Bet tasai motiniškas
pirminis balsas, amžinas ir vis iš naujo susiformuojantis, kaskart
prieštaravo, veikiau ne prieštaravo, o buvo taip, tarsi kokia brangi
būtybė nusigręžtų nuo manęs arba tyliai papurtytų galvą.
„Iš nieko neimk pavyzdžio! – rodės, sako šis balsas. – Pavyzdžiai
yra kažin kas, ko nėra, ką tu tik pats sau sukuri ir rodai. Sekti pavyzdžiais –
vadinasi, maivytis. Tai, kas teisinga, kyla iš tavęs paties. Tik
kentėk, sūnau, tik kentėk ir išgerk tą taurę! Kuo labiau tu stengies jos
išvengti, tuo kartesnis gėrimas. Bailys geria likimą kaip nuodus arba
kaip vaistus, o tu turi jį išgerti kaip vyną ir ugnį. Tada jis saldus.“
Bet jis buvo kartus, ir per visą ilgą naktį pasaulio ratas girgždėdamas
riedėjo ant smilkstančios ašies. Čia buvo akla gamta, ten – reginčioji dvasia,
bet reginčioji dvasia vėl vis pavirsdavo aklais, negyvais,
tuščiais daiktais: morale, filosofija, receptais, o neregė gamta tai vienur, tai
kitur pramerkdavo akį, nuostabią drėgną sielos akį, drovią ir
šviesią. Niekas nebuvo ištikimas savo vardui. Niekas nebuvo ištikimas
savo esmei. Viskas buvo tik vardas, viskas buvo „tik“ esmė, ir už viso
to į vis naujas, tolimesnes, baugesnes veidrodžio gelmes atgal traukėsi
gyvenimo šventybė ir misijos paslaptis. Taip sukosi sau smilkdamas
mano pasaulis toliau, kol laikė ašis. Kai nubudau, naktis veik jau
buvo praėjusi. Nepažiūrėjau į laikrodį – tiek išsibudinęs dar nebuvau,
bet valandėlę gulėjau atviromis akimis ir mačiau blyškią ryto šviesą,

126
krentančią ant karnizo, ant kėdės ir ant mano drabužių. Marškinių
rankovė karojo laisvai ir kiek susisukus ir kvietė į kuriantį vaizduotės
žaismą – juk mūsų sielai nieko pasaulyje vaisingesnio ir labiau skatinančio
už brėkšmą nėra: išsklindanti baltos spalvos dėmė tamsumoje, nykstanti
pilkų ir juodų tamsulių sistema neaiškiam fone.
Bet aš nepasekiau paskata iš kabančios baltos dėmės kurti plevenančių,
besisukančių Paukščių Taku, šokėjų sniego viršūnių ir šventųjų paveikslų
pavidalų. Tebebuvau ilgų sapnų valdžioje, ir mano sąmonė teįstengė
konstatuoti, kad nebemiegu, o rytas netoli, kad man skauda galvą, ir reikia
tikėtis, kad gal dar užmigsiu. Lietus švelniai barbeno į stogą ir palangę.
Liūdesys, širdgėla ir išblaivėjimas sukilo manyje, gelbėdamasis užmerkiau
akis ir smelkiausi vėl artyn sapnų ir miego.
Bet neatradau jų visiškai. Likau lengvame, trapiame pusiaumiegyje, kur
nejaučiau nei nuovargio, nei širdgėlos. Ir dabar vėl kažką
išgyvenau – lyg ir sapną, lyg ir ne sapną, tarsi kokias mintis ir vis
dėlto ne mintis, lyg kokią viziją, lyg trumpą pasąmonės nušvietimą
sąmonės spinduliais.
Lengvame ryto pusiaumiegyje išgyvenau šventąjį. Iš dalies tarsi
aš pats buvau šventasis, mąsčiau jo mintimis ir jaučiau jo jausmais;
iš dalies tarsi regėjau jį kaip kitą, nuo manęs atskirą, bet mano perprastą ir
kuo nuodugniausiai pažįstamą. Buvo taip, tarsi jį matyčiau,
o kartu taip, tarsi apie jį girdėčiau arba skaityčiau, tarsi pats sau pasakočiau
apie tą šventąjį, o sykiu ir taip, tarsi jis pasakotų man apie
save arba mano akivaizdoje išgyventų tai, ką aš suvokiau kaip savo
tikriausią savastį.
Šventasis – juk vis tiek, ar tai aš, ar dar kas, – šventasis patyrė
didelį skausmą. Bet negaliu pasakyti, kad tai būtų nutikę kam kitam,
o ne man pačiam: aš pats jį išgyvenau ir jaučiau. Jaučiau, kad visa, kas
man mieliausia, atimta iš manęs: mano vaikai buvo numirę seniau ar

127
ką tik mirė mano akyse. Ir jie buvo ne tik mano įkūnyti, tikri vaikai,
su akimis ir kaktomis, su mažomis rankytėmis ir balseliais – tai buvo
dar ir mano dvasiniai vaikai ir turtai, kuriuos regėjau mirštančius ir
paliekančius mane, tai buvo mano savybingiausios, asmeniškiausios
numylėtos mintys ir eilėraščiai, tai buvo mano menas, mano mąstymas,
mano akių šviesa ir gyvenimas. Daugiau nebeįmanoma iš manęs atimti.
Negalėjau išgyventi sunkesnės ir baisesnės dalios kaip ši,
kai šios mielos akys užgęsta ir nebepažįsta manęs, šios mielos lūpos
nebealsuoja.
Šitai išgyvenau aš – arba išgyveno šventasis. Jis užsimerkė ir
šyptelėjo, ir vos vos įžiūrimoje jo šypsenoje buvo visa kančia, kokią
tik įmanoma išgalvoti, buvo kiekvieno trūkumo, kiekvienos meilės,
kiekvieno silpnumo išpažinimas.
Bet ji buvo graži ir tyki, ta nežymi ir silpna skausmo šypsena, ir
ji nekintamai tokia graži ir pasiliko jo veide. Taip atrodo medis, kai
rudens saulėje jį palieka paskutiniai auksaspalviai lapai. Taip atrodo senoji
žemė, kai po ledu ar ugnyje nyksta jos ligšiolinė gyvybė.
Tai buvo skausmas, tai buvo kančia, giliausia kančia – bet ne priešinimasis,
ne prieštara. Tai buvo sutikimas, atsidavimas, klausymas,
bendradarbiavimas ir bendras noras. Šventasis atnašavo auką ir šlovino ją.
Jis kentėjo ir šypsojos. Jis nesispyrė ir vis tiek liko gyvas, nes
buvo nemirtingas. Jis priėmė džiaugsmą ir meilę ir atidavė ją, atidavė
atgal – tik ne kokiam nepažįstamajam, o likimui, kuris buvo jo. Kaip
mintis paskęsta atmintyje, o mostas – ramybėje, taip šventojo kančiose
skendo jo vaikai ir visi jo meilės turtai – neprarasti, tik skęstantys
savo viduje. Jie buvo paslėpti, o ne nužudyti. Jie buvo pakeisti, o ne
sunaikinti. Jie buvo grąžinti į vidų, į pasaulio ir kankinio vidų. Jie buvo
gyvenimas ir tapo alegorija, kaip viskas yra alegorija ir vieną sykį
skausmuose nusibaigia, kaip kad nauja alegorija užsidėtų kitą rūbą.

1918 m.
Menininkas
ir psichoanalizė

Kai Freudo Psichoanalizė ėmė jaudinti ne tik siaurą nervų gydytojų

ratą, kai Freudo mokinys Jungas sukūrė ir iš dalies išspausdino darbą
apie pasąmonės psichologiją ir tipologiją, kai pagaliau ir analitinė
psichologija tiesiogiai pasisuko į liaudies mitologiją, padavimus ir
poeziją, meno ir psichoanalizės santykiai pasidarė artimesni ir vaisingesni*.
Nesvarbu, ar pavieniai pavyzdžiai ir smulkmenos sutinka su Freudo
mokymu, ar ne, jo atradimai buvo neginčytini ir darė
poveikį.
Reikėjo palaukti, kad ypač menininkai susidraugaus su šia nauja, tokia
daugialypiai vaisinga mąstysena. Daugelis kaip neurotikai
puolė domėtis psichoanalize. Tačiau ir be to menininkai buvo labiau
linkę ir pasirengę priimti visiškai naujoviškai pagrįstą psichologiją
palyginti su oficialiuoju mokslu. Genialūs radikalai visada lengviau
palenkia menininką negu profesorių. Taip ir šiandien dėl Freudo
minčių pasaulio daugiau diskutuoja ir plačiau jį priima jaunoji menininkų
karta negu medikai ir psichologai specialistai.
O skyrium paimtas menininkas, iš pradžių su nepasitenkinimu
priėmęs dalyką kaip naują kavinės diskusijų temą, netrukus ir kaip

* Tokie yra Otto Ranko Menininkas (Der Künstler, 1907) ir kiti poetinės kūrybos
psichoanalizei skirti kūriniai, Psichoanalitiniai mitų tyrimo darbai (Der Mythus von
der Geburt des Helden, 1909), Kraujomaišos motyvas poezijoje ir padavime (Das Inzest-
Motiv in Dichtung und Sage, 1912), C. G. Jungo ir K. Kerenyi Įvadas į mitologijos esmę
(Einführung in das Wesen der Mythologie, 1911) ir kt.

129
menininkas suskato mokytis iš naujosios psichologijos – bent iškilo
klausimas, ar tikrai ir kokiu mastu naujos psichologinės įžvalgos gali
išeiti į gera ir pačiai kūrybai.
Prisimenu, kad prieš porą metų vienas pažįstamas man parekomendavo
abu Leonhardo Franko* romanus, pavadinęs juos ne tik
vertingais meniniais kūriniais, bet sykiu ir „tam tikru įvadu į psichoanalizę“.
Nuo to laiko aš perskaičiau nemaža kūrinių, kuriuose aiškiai buvo matomi
Freudo mokymo studijų pėdsakai**. Man pačiam, niekad nesidomėjusiam
naująja moksline psichologija, pasirodė, kad kai kuriuose Freudo, Jungo,
Stekelio*** ir kitų analitikų darbuose pasakyta kai kas nauja ir svarbaus,
skaičiau juos labai susidomėjęs, ir atradau, kad jų sielos vyksmo supratimas
patvirtina kone visas mano nuojautas, įgytas per literatūrą ir savus
stebėjimus. Atradau, kad išsakyta ir suformuluota tai, kas man iš dalies jau
priklausė kaip nuojauta ir pralėkusi mintis, kaip neįsisąmonintas žinojimas.
Iškart pasimatė, koks vaisingas naujas mokymas taikant jį poetų
kūriniams, taip pat stebint kasdienį gyvenimą. Įsigyta dar vienas raktas – ne
absoliučiai stebuklingas, bet vis dėlto naudinga nauja nuostata, naujas puikus
įrankis, kurio tinkamumas ir patikimumas greitai buvo įrodytas. Galvoje
turiu ne literatūrines istorines pavienes

* Turimi galvoje vokiečių rašytojo Leonhardo Franko (1882–1961) autobiografinis

romanas Plėšikų gauja (Die Räuberbande, 1914) ir Priežastis (Die Ursache, 1915).
Vaizduodamas pasąmonės reiškinius, kartu jis tarsi polemizuoja su Freudu dėl jo
nesocialaus požiūrio į žmogų; vienas iš „Priežasties“ personažų kalba apie didelį
psichoanalizės pavojų: „Ten, kur ši teorija susiduria su praktika, visada įvyksta nelaimė.“
** Matyt, turima omenyje S. Freudo Sapnų aiškinimas (1900), Kasdienio gyvenimo
psichopatologija (1901), Sąmojis ir jo ryšys su pasąmone (Der Witz und seine Beziehung
zum Unbewußten, 1905), Totemas ir tabu (1913), C. G. Jungo Libido metamorfozės ir
simboliai (1922), W. Stekelio Poezija ir neurozė (Dichtung und Neurose,
1909).
*** Turima omenyje literatūros mokslo psichoanalitinė kryptis ir jai būdingas
psichobiografijos žanras, kur biologizuotai aiškinami psichologiniai reiškiniai, o socialiniai
ir visuomeniniai – psichologiškai.

130
pastangas, iš poeto gyvenimo padarančias smulkiausią ligos istoriją.
Jau vien patvirtinimai ir korektūros, kurias patyrėme per Nietzsche’s
psichologinį pažinimą ir nuojautas, mums buvo nepaprastai naudingi.
Prasidėjęs pasąmonės pažinimas ir stebėjimas, tokių psichinių
mechanizmų kaip išstūmimas, sublimavimas, regresija* ir t. t.
interpretacija teikia schemai aiškumo, daro ją akivaizdžią.
Bet dabar, kai psichologija domisi kone kiekvienas ir gali lengvai
tuo užsiimti, gana abejotina, ar ši psichologija menininkui naudinga.
Kaip istorijos žinojimas mažai tesuteikia gabumų istoriniams romanams
parašyti, o botanikos ir geologijos žinios – kraštovaizdžiams
piešti, taip pat menkai kad ir geriausia mokslinė psichologija tepadeda
žmonėms vaizduoti. Juk matėme, kaip psichoanalitikai patys visur
naudojasi ankstesnių, priešanalitinių laikų literatūros kūriniais** kaip
argumentais, šaltiniais ir patvirtinimais. Vadinasi, tai, ką ši analizė
pažino ir suformulavo moksliškai, poetai visada žinojo, poetas netgi
pasirodė kaip ypatingo mąstymo, kuris, tiesą sakant, ištisai prieštaravo
analitiniam psichologiniam, atstovas. Jis buvo sapnuotojas, o analitikas –
jo sapnų aiškintojas. Taigi ar dar kas liko poetui, kad ir kaip
įsitraukusiam į naują sielos mokslą, jei ne toliau sapnuoti ir atsiliepti
į savo pasąmonės kvietimą?
Ne, jam nieko kita neliko. Kas anksčiau nebuvo poetas, kas anksčiau
nepajuto sielos gyvenimo vidinės sandaros ir pulso, tas dėl jokios
analizės netapo sielos aiškintoju. Jis tegalėjo pritaikyti naują schemą,
gal akimirką tuo apstulbinti, bet negalėjo gerokai padauginti savo

* Vadinamoji „giluminė psichologija“ nustato tokias tris psichologinės gynybos

formas: individui ir visuomenei nepriimtinų norų, afektų, potraukių išstūmimą iš
sąmonės sferos į pasąmonę; išstumtą į pasąmonę galima „paimti“ tik sublimacija –
lytinę energiją nukreipiant į socialinę veiklą ir kūrybą, sutaurinant jausmus ir instinktus;
regresija – grįžimas prie ankstesnių išgyvenimų ir psichinių procesų.
** Freudas studijavo F. Dostojevskį, S. Zweigą. Jungas – Goethe’s Faustą, R. Wagnerio
muzikines dramas, Joyce’o Ulisą ir kt.

131
galių. Poetinės sielos vyksmo pagava kaip ir anksčiau liko intuityvaus, o ne
analitinio talento dalykas.
Tačiau klausimas tuo neišspręstas. Iš tikrųjų psichoanalizės kelias
ir menininką gali nemažai paskatinti. Jis klysta perkeldamas analizės
techniką į meno kūrinį, bet jis teisus, kad rimtai žiūri į psichoanalizę
ir ja seka. Aš matau tris patvirtinimus, kuriuos menininkui iškelia
psichoanalizė.
Pirmiausia tai fantazijos, išmonės vertės patvirtinimas. Kai menininkas
stebi save analitiškai, jis negali nepastebėti, kad prie silpnybių, nuo kurių jis
kenčia, priklauso nepasitikėjimas savo profesija, abejojimas fantazija,
svetimas balsas savyje, kuris pripažįsta biurgeriškus požiūrius ir auklėjimą
teisiaisiais, o visą jo darbą nori laikyti tik dailia išmone. Bet kaip tik analizė
atkakliai moko kiekvieną menininką, kad tai, ką jis kartais tenori vertinti
„tik“ kaip išmonę, ir yra vertingiausia, ir garsiai jam primena pagrindinių
sielos reikalavimų buvimą, taip pat tai, kad visi autoritariniai etiniai matai ir
vertinimai yra reliatyvūs. Analizė menininką sustiprina jo paties akyse.
Sykiu atveria jam grynai intelektualios veiklos sritį analitinėje
psichologijoje.
Šio metodo naudą tikriausiai gali patirti ir tas, kuris jį pažįsta tik
iš išorės. Tačiau kitos dvi vertybės atsiskleidžia tik tam, kuris sielos
analizę iš pagrindų ir rimtai patiria savo kailiu, kuriam analizė tampa
ne intelekto dalyku, o išgyvenimu. Kas pasitenkina gavęs paaiškinimų apie
savo „kompleksą“* ir mano apie savo vidinį gyvenimą dabar
turįs suformuluojamos informacijos, tam pro šalį praslysta svarbiausios
vertybės.
Kas rimtai paėjėjo analizės, sielos pirminių pagrindų, paremtų
prisiminimais, sapnais ir asociacijomis, ieškojimo keliu, tam kaip

* Vaizdiniai, neurozės, nepalankiai paveikę asmenybę; Freudo mokyme – Edipo

kompleksas, A. Adlerio Individualioje psichologijoje (Praxis und Theorie der
individualpsychologie) – „menkavertiškumo kompleksas“.

132
neprarandamas laimėjimas lieka tai, ką galima pavadinti kad ir
„nuoširdesniais ryšiais su savo pasąmone“. Jis patiria šiltesnius,
vaisingesnius, aistringesnius mainus tarp sąmonės ir pasąmonės, jis daug
išsiaiškina iš to, kas šiaip lieka „žemiau slenksčio“, kas vyksta tik sapnuose,
į kuriuos nekreipiamas dėmesys.
Ir tai vėl glaudžiai siejasi su psichoanalizės išdavomis etikai, asmeninei
sąžinei. Analizė iškelia visų pirma didelį pagrindinį reikalavimą, kurio
nepaisymas ir apėjimas tuoj pat atsigręžia prieš mus,
kurio geluonis sminga labai giliai, ilgam palikdamas pėdsakus. Ji
reikalauja teisingumo sau pačiam, tokio teisingumo, prie kurio mes
nesame pripratę. Ji moko mus matyti, atpažinti, tirti ir laikyti rimtu dalyku
tai, ką mes kaip tik sėkmingiausiai iš savęs išstūmėme, ką
ilgos prievartos sąlygomis išstūmė iš savęs ištisos kartos. Jau pirmi
žingsniai psichoanalizėje yra galingas, netgi baisingas išgyvenimas,
pagrindų sukrėtimas. Kas atsilaiko ir eina toliau, tas žingsnis po
žingsnio regi save vis vienišesnį, labiau atskirtą nuo sąlyginumų ir
tradicinių pažiūrų, regi save raginamą klausimų ir abejonių, kurie
nesustoja prieš nieką. Bet sykiu jis vis aiškiau mato ar nujaučia už
griūvančių tradicijos kulisų iškylant nepermaldaujamą tiesos vaizdą –
gamtą. Nes tik patikrinus save intensyvia analize tikrai išgyvenama
brendimo istorijos dalis ir persunkiama kraujuojančio jausmo.
Sugrįždami prie tėvo ir motinos, prie žemdirbio ir klajoklio, beždžionės ir
žuvies pirmavaizdžių, žmonės niekada taip rimtai, taip
sukrečiamai neišgyvena kilmės, tarpusavio ryšio ir vilties, kaip per
rimtą psichoanalizę. Išmokta tampa akivaizdu, pažinta – širdies
pulsu, ir, nušvintant baimei, sunkumams ir išstūmimams, tyriau ir
reikliau iškyla gyvenimo bei asmenybės reikšmė. Šios auklėjančios,
skatinančios jėgos niekas nepriims palankiau už menininką. Juk jam
nereikia kuo patogiau taikytis prie pasaulio ir jo papročių, o tik prie
to nepakartojamo, ką reiškia jis pats.

133
 Keli praeities rašytojai buvo labai priartėję prie esminių analitinio sielos
mokslo tezių, labiausiai – Dostojevskis, kuris ne tik intuityviai nuėjo šiuo
keliu dar prieš Freudų ir jo mokinius, bet jau buvo
įvaldęs tam tikrą šios psichologijos rūšies praktiką ir techniką. Tarp
didžiųjų vokiečių rašytojų čia iškyla Jeanas Paulis, kurio pažiūros į
sieloje vykstančius procesus artimiausios šiuolaikinėms. Sykiu Jeanas
Paulis – ryškiausias pavyzdys menininko, kurio nuolatinis intymus
ryšys su savo pasąmone iš gilios, gyvos nuojautos tampa amžinai našia
versme.
Baigdamas pacituosiu rašytoją, kurį šiaip jau įprasta laikyti grynu
idealistu, bet ne svajotoju ir į save pasinėrusia natūra, o apskritai
stipresniu intelektualiu menininku. O. Rankas pirmas atrado toliau
minimo laiško vietą kaip nuostabiausiai ir šiandien patvirtinančią
pasąmonės psichologiją. Körneriui, kuris skundžiasi esą išgyvenęs
neproduktyvų kūrybinį metą, Schilleris rašo: „Man regis, tavo
skundo priežastis glūdi prievartoje, kuria Tavo protas varžo Tavo
vaizduotę. Atrodo, kad negerai, kad sielos kūrybiniam darbui kenkia, kai
protas pernelyg atidžiai seka tarsi prie vartų suplaukiančias
idėjas. Skyrium nagrinėjama idėja gali būti labai nežymi ir keista, bet
galbūt ji dėl kitos, paskesnės, taps svarbi, galbūt ji tam tikrame ryšyje
su kitomis, kurios gal irgi neskoningai atrodo, sudarys labai tikslingą
grandį: protas, tik taip neilgai ją teturįs, negali spręsti, kol nepamatys
jos ryšyje su tomis kitomis. O kūrybingoje galvoje, man regis, protas
yra atitraukęs sargybą nuo vartų, idėjos pêle-mêle veržiasi vidun, ir tik
tada jis apžvelgia didžiąją visumą.“
Čia klasikiniu būdu išreikštas idealusis intelektualiosios kritikos
santykis su pasąmone. Ne išstumiant gerąjį turinį, kuris iš pasąmonės ir
nekontroliuojamo minties dingtelėjimo veržiasi į sapną, į žaidžiančią
psichologiją, ne ilgam atsiduodant neįgavusiai formos pasąmonės
begalybei, bet su didele meile įsiklausius į slaptus šaltinius

134
ir tik kritiškai juos įvertinus ir atrinkus iš chaoso – taip dirbo visi
didieji menininkai. Jei kokia nors technika ir gali padėti patenkinti
šį reikalavimą, tai kaip tik psichoanalitinė.

1918 m.
Susikaupimas

Mano gyvenime dabar pusiaudienis, aš perkopiau per keturiasdešimt

ir jaučiu, kaip, metų metus besiruošusios, apsireiškia naujos nuostatos,
mintys, naujos pažiūros, kaip mano gyvenimo visuma baudžiasi
susikristalizuoti naujoviškai ir kitoniškai.
Šitai niekad neturėjo pradžios. Tai aidėjo jau kadaise – kaip nuojauta ir
galimybė, kai buvau dar vaikas, kai dar nebuvau vaikas. Tai
pajutau irgi anksti. Ir išvis, kai šiandien pagalvoju apie savo ankstesniuosius
metus, jie man atrodo kitokie, negu buvau pripratęs į juos
žiūrėti. Kitaip dabar pakvimpa vaikystė, kitaip negu vos prieš dvejus
trejus metus atrodo jaunystė. Šiandienos nuojautas ir interpretacijas
regiu jau labai ankstyvų metų įvykiuose ir pojūčiuose. Gal kas pasakys, kad
nūnai aš kaip tik naują, savo gyvenimui teikiamą prasmę
atsigręžęs priskiriu visai praeičiai, kad išradinėju istoriją, atbulai pritaikau
naujas dogmas, apgaudinėju save nauja teologija.
Tačiau kas iš to, kad apgaudinėju save, kad užsiimu teologija ar
išradinėju istoriją? Man nėra nauja tai, kad ligšiolinę saviapgaulę tarsi
pakeičia dabartinė tiesa. Aš labiau nutolęs nuo bet kokios tiesos nei
kada nors. Menkiau nei kada nors tikiu kiekviena tiesa ir labiau –
kiekviena iliuzija.
Tačiau jaučiu, kad vėl gyvenu, esu jaunesnis, jaučiu ateitį, jaučiu
jėgas ir veiklos galimybes, o viso to metų metus nebuvo. Tai išsinėrimas
nesustojant, išaugtą drabužį reikia numesti, ir tai, ką aš metų
metus laikiau skausmu dėl būtinybės mirti, dabar man tampa naujo
gimimo skausmu.

136
 Baisūs tie skausmai dėl būtinybės mirti – praeityje matau juos
lyg ilgą juodą siaubo tarpeklį, per kurį ėjau. Jau metų metus, vienas
ir nieko nesivildamas. Iki šiol pašiurpstu apie jį pagalvojęs. Tai buvo
pragaras, šaltas ir tykus pragaras. Tai buvo beviltiškas kelias, kurio
pabaigoje telaukė tamsa ir mirtis – galbūt pabaiga, reikia tikėtis,
pabaiga.
Tačiau, kaip atrodo, kiekviena kančia turi ribą, iki kurios ji – kančia.
Paskiau ji arba baigiasi, arba pasikeičia, įgauna gyvenimo spalvų,
gal dar ir kamuoja, bet skausmas tampa viltimi ir gyvenimu. Taip
man atsitiko ir išgyvenant vienišumą. Aš dabar ne mažiau vienišas
kaip savo blogiausiais laikais. Bet vienatvė – gėrimas, jau nebegalintis nei
malšinti mano skausmo, nei skaudinti manęs, iš šitos taurės
išgėriau pakankamai, kad tapčiau atsparus jos nuodams. Bet juk tai
ne nuodai – tik buvo tokie, paskui pasikeitė. Nuodai yra visa kas, ko
mes nepriimame, nemylime, ko negalime dėkingi siurbčioti. O visa,
ką mes mylime, iš ko galime siurbti gyvybę, yra gyvenimas ir vertybė.
Tik pamėginęs duoti sau ataskaitą už dalį gyvenimo, nustoju daryti
šitai manydamas, kad galiu kai ko pamokyti, atrasti formulę ir išdestiliuoti
išminties krislus.
Visą gyvenimą nuo pat paauglystės jaučiau patraukimą prie filosofijos
ir perskaičiau visą biblioteką mąstytojų, tačiau jau nebetikiu
sugebąs suprantamai formuluoti savo pasaulėvaizdį. Nesu mąstytojas, o ir
nenoriu juo būti. Daug metų pernelyg vertinau mąstymą,
paaukojau jam daug kraujo, šičia išlošiau ir praradau, nelygu kaip
žiūrėsi. Bet lygiai taip pat galėjau viso šito ir nedaryti, o išdavos šiandien
būtų tos pačios. Ne mąstymas mane mokė, o mažiausiai – apmąstymai tų
daugelio kitų, kurių kūrinius studijavau.
Dar gerai menu tą tokią mielą saviapgaulę, išgyventą tada, kai
perskaičiau ir pakraipęs galvą supratau pirmuosius filosofus. Tai
buvo Spinoza, o skaitant Kantą gražioji apgaulė pasikartojo. Tada

137
supratau, jog pasitvirtino mano sugebėjimas suvokti šitą minčių statinį ir
įsigyventi į jo konstrukcijos gyvavimo taisykles – dėl šito pajutau
pasitenkinimą ir gerumą, – tai savaime buvo sveikintina, bet tai aš
išsiaiškinau, tarytum jau būčiau atradęs Tiesą. Maniau supratęs pasaulį kartą
visiems laikams, o iš tikrųjų teišgyvenau vieną tų gražiųjų
akimirkų, kai nesibaigiančioje vaizdų maišatyje pasiekiama kristalizacija,
kai sustojama, susilaikoma. Suprasti pasaulį reikštų gyventi
tokį gyvenimą, kurį sudarytų ištisai vien tokios akimirkos. Puikiai
jaučiau, kad filosofija tėra vienas iš tūkstančių būdų tokioms akimirkoms
išgyventi, bet ilgai šituo netikėjau. O iš tikrųjų mano patirti
išgyvenimai skaitant Kantą, Schopenhauerį, Schellingą ne itin kuo
skyrėsi nuo patirties, įgytos klausant J. S. Bacho „Pasijų pagal Matą“,
žiūrint Mantegna freskas, skaitant Faustą. Šiandien į tai žiūriu maždaug štai
kaip: filosofija didžiai vertinga yra tik kūrybingam filosofui,
bet ne jo mokiniui, ne jo skaitytojui, ne jo kritikui. Kurdamas pasaulį
filosofas išgyvena tai, ką savo brandos ir išsipildymo akimirką pajunta
kiekviena būtybė – moteris pagimdydama, menininkas sukurdamas,
medis – perkopdamas metų laikų ar amžiaus pakopas. Tai, kad mąstytojas
šitą išgyvena sąmoningai, o kitos būtybės „tik“ nesąmoningai, yra senojo
tikėjimo teiginys, kuriuo aš tyliai abejoju. Jei jis pats ir
būtų teisingas (o toks nėra, nes išgyvendamas savo darbą mąstytojas
tampa šimto iliuzijų auka, ir kaip dažnai jo meilė ir tuštybė tiesiogiai
priklauso nuo labiausiai abejotinų jo radinių!), vis dėlto mano patirtis
užginčija tokią pirmaeilę sąmonės svarbą. Ir nors aš nuolat savo
sąmonės apžvalgos lauke išlaikau man svarbių dalykų ratą, tai nenulemia
mano Aš vertės ir kilimo, o tik tai, kad tarp mano sąmonės ir
pasąmonės sričių – geri, lengvi, sklandūs ryšiai.
Mes – ne mąstančios mašinos, bet organizmai, ir mūsų organizme
pasąmonė užima panašią vietą, kaip skrandis garsiajame Romos
oratoriaus palyginime. Nenusiteikusiam ginčytis dėl žodžių nėra

138
lengva išsakyti tai, ką aš turiu omenyje. Bet žodžių „sąmoningai“ ir
„nesąmoningai“ palyginimas, man regis, vertingas tuo, kad aš vis dėlto
mėginu tai padaryti.
Taigi: įsivaizduok savo esybę tarsi gilų ežerą su mažu paviršiumi.
Paviršius – tai sąmonė. Ten šviesu, ten vyksta tai, ką mes vadiname
mąstymu. Tačiau paviršių sudaranti ežero dalis yra tik be galo maža
jo dalis. Gal ji ir gražiausia, įdomiausia, nes sąlytyje su oru ir šviesa
atsinaujina, keičiasi ir turtėja vanduo. Tačiau patys ties paviršiumi
esantys vandens sluoksniai be paliovos kaitaliojasi vienas su kitu.
Vanduo tai kyla, tai leidžiasi, nuolat kuriasi srovės, jos tai išsilygina,
tai pasislenka, kiekvienas sluoksnis stengiasi patekti ir į viršų. Ir kaip
ežerą užpildantis vanduo, taip mūsų Aš, arba mūsų sielą (ne žodžiai
čia svarbu), sudaro tūkstančiai, milijonai dalių, nuolat augantis, nuolat
kintantis nuosavybės, atsiminimų, įspūdžių lobis. Mūsų sąmonė
mato tik mažą jo paviršių. Neišmatuojamai didesnės savo turinio dalies siela
nemato: ir, man regis, turtinga, sveika ir laiminga gali būti
ta siela, kurioje mažas šviesos ruožas vis atsišviežina, pasipildo iš didžiosios
tamsos ir pasikeičia su ja turiniu. Dauguma žmonių saugo
savyje tūkstančius dalykų, kurie niekad neiškyla į šviesų paviršių, o
apačioje pūva ir kamuoja. Dėl to, kad šie dalykai pūva ir kankina,
sąmonė juos vis atmeta, jie įtarinėjami, jų bijomasi. Šitokia kiekvieno
moralo prasmė – ką jau pripažįstam esant žalingu, to neleidžiame
į viršų! Tik nėra nieko žalinga ir nieko naudinga, viskas yra puiku
arba viskas yra nesvarbu. Kiekvienas yra kupinas dalykų, kurie jam
priklauso, kurie jam geri ir savi, bet kuriems neleidžiama kilti į viršų.
Jei jie iškiltų, sako moralas, ištiktų nelaimė. Bet galbūt kaip tik ištiktų laimė!
Todėl viskam privalu iškilti į viršų, o moralui paklūstantis
žmogus skurdina save.
Tai, ką išgyvenau pastaraisiais metais, šių palyginimų atvaizde
man rodosi, tarsi buvau ežeras, kurio giluminiai sluoksniai slypėjo

139
užtraukti, iš to rados kančia ir mirties artumas. Bet nūnai tai, kas
viršuje, ir tai, kas apačioje, vėl gyviau sruvena vienas į kitą, galbūt
dar nepatenkinamai, galbūt dar ilgam nepakankamai gyvai – bet vis
dėlto sruvena.

1919 m.
Zaratustros
sugrįžimas

Žodis vokiečių jaunimui

Moto
Slaptasis ir valdingasis Kažkas, kurio mes ilgai neįvardijome, pagaliau
atsiskleidžia kaip mūsų Užduotis – ir šitas tironas nuolat ima
iš mūsų didžiulę duoklę, kai tik bandome jo išvengti arba iš jo ištrūkti, daryti
per ankstyvus sprendimus, sutapti su kitais, net kai imamės
garbingos veiklos, jeigu ji nukreipia mus nuo mūsų Esmės, ir net kai
griebiamės dorybių, kurios turėtų apsaugoti mus nuo rūsčios atsakomybės
sau. Ir kai suabejojame, ar turime teisę savo Užduočiai, ar ji ne
persunki, kaskart atsakyti galima taip – mes sergame. Keista ir drauge
šiurpu! Už visa tai, kuo bandome palengvinti sau dalią, turime labiausiai
atgailauti! Ir jei vėl norime susigrąžinti sveikatą, pasirinkimo
nėra: turime imtis dar sunkesnės naštos nei kada nors anksčiau...
Friedrich Nietzsche

Kai tarp sostinės jaunų žmonių paplito šnibždai, esą Zaratustra vėl
pasirodęs ir buvo pastebėtas tai vienur, tai kitur gatvėse ir aikštėse, kai
kurie jaunuoliai suskato jo ieškoti. Tai jaunuoliai, pargrįžę iš karo ir
pasikeitusioje bei sugriautoje tėvynėje apimti nenumaldomo rūpesčio, nes
jie puikiai matė, kad vyksta dideli dalykai, bet prasmė buvo
neaiški, daugeliui ji atrodė lyg beprasmybė. Šie jauni vyrai pačioje

141
jaunystės pradžioje Zaratustros asmeny regėjo pranašą ir savo vadą,
su jaunatvišku įkarščiu perskaitė, kas apie jį parašyta, apie tai kalbėjo
bei mąstė – ir klajodami pievomis, ir kalnuose, o naktį kambaryje,
lempų šviesoje. Ir Zaratustra buvo jiems šventas, kaip kiekvienam
tampa šventenybe anasai balsas, kuris jam pirmiausia ir stipriausiai
primena jo paties Aš ir jo paties likimą.
Kai šitie jaunuoliai surado Zaratustrą, šis stovėjo plačioje gatvėje,
didelės žmonių spūsties priremtas prie mūro, ir klausėsi kalbos,
kurią tautos vadas iš vagono aukštybių rėžė susigrūdusiai miniai.
Jis klausėsi, šypsojosi ir žvelgė į daugybės žmonių veidus. Jis žvelgė
į juos kaip senas atsiskyrėlis žvelgia į jūros bangas ir ryto debesis. Jis
matė jų baimę, matė jų nekantrumą bei jų bejėgį ir verksmingą it
vaikų baikštumą, dar matė drąsą bei neapykantą ryžtingųjų ir nusiminusiųjų
akyse, ir vis nepailso žiūrėti ir drauge klausytis oratoriaus
kalbos. Jaunuoliai atpažino jį iš šypsnio. Jis nebuvo nei jaunas, nei
senas, neatrodė nei kaip mokytojas, nei kaip kareivis, jis atrodė kaip
žmogus – tarsi ką tik išniręs iš tapsmo tamsos, pats pirmas žmogus.
Bet iš jo šypsnio, mažumą dar padvejoję, atpažino, jog tai jis. Jo
šypsena buvo šviesi, bet ne įsiteikianti, patikli, bet ne meili. Tai buvo
šypsena kario, o gal veikiau senio, kuris daug regėjo ir kuris nebevertina
verksmo. Iš jos jie jį pažino.
Kai kalba buvo baigta ir žmonės staugdami ėmė skirstytis, jaunuoliai
prisiartino prie Zaratustros ir su gilia pagarba pasveikino.
– Tu čia, mokytojau, – tarė jie mikčiodami, – pagaliau tu vėl pargrįžai,
kada mums labiausiai striuka. Sveikas atvykęs, Zaratustra! Tu
pasakysi, ką mes turime daryti, ir žengsi mūsų priešaky. Tu išgelbėsi
mus nuo šito visų didžiausio pavojaus.
Šypsodamas jis pakvietė juos jį lydėti ir žengdamas pasakė:
– Aš puikiai nusiteikęs, bičiuliai. Taip, aš sugrįžau – gal dienai,
o gal valandai, ir žiūriu, kaip jūs čia žaidžiate teatrą. Visuomet man

142
buvo smagu stovėti šalia ir žiūrėti, kai vyksta vaidinimas. Niekur kitur
žmonės nėra tokie sąžiningi.
Jaunuoliai klausėsi ir žvilgčiojo viens į kitą; jų manymu, pernelyg
pašaipūs, pernelyg linksmi, pernelyg nerūpestingi buvo Zaratustros
žodžiai. Kaip jis gali šnekėti apie teatrą, kai jo tauta varge? Kaip jis
gali šypsotis ir smagintis, kai jo tėvynė nugalėta ir išdraskyta? Kaip
gali jam visa tai – tauta ir tautos oratorius, susikaupimo valanda,
šventiška nuotaika ir jų pačių, jaunuolių, gili pagarba jam, – kaip gali
visa tai tebūti jam vien penas akims ir ausims paganyti, vien stebėti
ir pasišaipyti? Ar dabar ne laikas verkti kruvinomis ašaromis, sielvartingai
šaukti ir plėšyti drabužius? Ir visų pirma ar dabar ne laikas,
ar ne pats laikas veikti? Atlikti žygdarbius? Duoti pavyzdį? Gelbėti
kraštą ir tautą nuo tikros pražūties?
– Matau, – tarė Zaratustra, numanęs jų mintis dar prieš joms
pasiekiant lūpas, – kad jūs manimi nepatenkinti, jaunieji bičiuliai.
Aš to laukiau ir vis tiek dabar stebiuosi. Ko nors panašaus laukiant,
greta laukiamo dalyko būna ir jo priešingybė; kažkas mumyse laukia, o
kažkas kitas mumyse tikisi priešingo dalyko. Taip man dabar yra su jumis,
bičiuliai. Bet sakykite, ar jūs nenorėjote kalbėti su Zaratustra?
– Taip, mes norėjome, - sušuko visi godžiai.
Zaratustra nusišypsojo ir tęsė:
– Tuomet, mielieji, ir kalbėkite su Zaratustra, klausykitės Zaratustros!
Tas, kurs stovi priešais jus, – ne tautos oratorius ir ne kareivis, ne karalius
ir ne karvedys, jis – Zaratustra, senas atsiskyrėlis ir
juokdarys, paskutinio juoko išradėjas, ne vieno paskutinio liūdesio
išradėjas. Iš manęs, bičiuliai, jūs neišmoksite valdyti tautų ir išnaudoti
nesėkmes. Aš nesugebu jūsų išmokyti, kaip padaryti laimingas
kaimenes ir paguosti alkstančius. Tai ne Zaratustros menas. Tai ne
Zaratustros rūpestis.

143
 Jaunuoliai tylėjo, o jų veidai ištįso iš nusivylimo. Jie ėjo greta pranašo
sutrikę ir nenoriai, ilgai nerado žodžių jam atsakyti. Galiausiai
vienas iš jų, jauniausiasis, prabilo svaidydamas žvilgsniu žaibus,
o Zaratustra ramiai žvelgė į jį su simpatija.
– Na, – pradėjo jauniausiasis tarp jaunuolių, – tai ir pasakyk,
ką turi pasakyti. Nes jei atėjai vien pasityčioti iš mūsų ir iš šitos
tautos vargo, tuomet turime žinoti, ką geriau veikti, negu čia vaikščioti su
tavimi ir klausytis puikiųjų tavo sąmojų. Pažvelk į mus,
Zaratustra, mes visi, kad ir kokie jauni, atlikome karo tarnybą ir
žiūrėjome mirčiai į akis, todėl nė nemanome žaisti ir maloniai leisti
laiką. Mes gerbėme, mokytojau, ir mylėjome tave, bet daugiau nei
meilės tau mumyse yra meilės sau patiems ir mūsų tautai. Šitai tu
privalai žinoti.
Zaratustra nušvito išgirdęs jaunuolį šitaip kalbant ir maloningai,
netgi švelniai pažvelgė jam į rūsčias akis.
– Mano drauge, – tarė jis šypsodamasis gražiausiai, kaip tik mokėjo, –
teisus esi, kad neapžiūrėjęs neįsileidi seno Zaratustros į save,
kad trauki jį per dantį ir brūkšteli jam ten, kur laikai jį pažeidžiamu!
Tikrai teisus esi, mielasis, kad nepasitiki! O ar žinai, jog pats tarei labai gerą
žodį, vieną iš tų, kurių mielai klauso Zaratustra? Ar tu nepasakei: „Mes save
mylime labiau negu Zaratustrą“? Kaip man patinka toks nuoširdumas! Tuo
tu primasinai mane, seną slidųjį ungurį, greit aš užkibsiu ant tavo meškerės!
Iš nuošalios gatvės tą pačią akimirką pasigirdo šūviai, smarkūs
riksmai ir kovos triukšmas; keistai ir beprotiškai jie nuskambėjo tylų
vakarą. Ir Zaratustrai pamačius, kad jaunų jo palydovų žvilgsniai ir
mintys lyg jauni kiškiai perbėgo ten, jo balso tonas pasikeitė. Staiga
jis suskambo tarsi iš tolimos svečios šalies – ir suskambo lygiai taip,
kaip kadaise aidėjo jis tiems jaunuoliams per pirmą išpažintį, – kaip
balsas, sklindantis ne iš žmogaus, bet iš žvaigždžių ar iš dievų, netgi

144
veikiau kaip balsas, kurį kiekvienas paslapčia išgirsta savo paties krūtinėje
tomis valandomis, kai ten esama Dievo.
Draugai sukluso ir visomis savo mintimis bei pojūčiais atsigrįžo
į Zaratustrą, nes atpažino balsą, kuris kadaise, tarsi nuo šventų kalnų, aidėjo
jų pirmosios jaunystės metais ir buvo panašus į nežinomo
dievo balsą.
– Klausykite manęs, vaikai, – tarė jis rimtai ir pasisuko labiau į
jauniausiąjį, – jei norite išgirsti varpelio skambesį, nereikia trankyti skardos.
Jei norite pūsti fleitą, nereikia apžioti žarnos vynui nuleisti. Suprantate
mane, o bičiuliai! Ir pamąstykite, gerieji, kaip reikiant pamąstykite! Kas gi
tai buvo, ką kadaise, anomis svaigiomis valandomis, jūs išmokote iš savo
Zaratustros? Kas gi tai buvo? Gal kokia išmintis, skirta krautuvėms arba
gatvėms, arba kautynių laukui? Ar aš daviau jums patarimų dėl karalių, ar
bylojau į jus kaip karalius arba pilietis, arba politikas, arba pirklys? Ne, juk
prisimenate: aš bylojau kaip Zaratustra, kalbėjau savo kalba, aš atsivėriau
jums tarsi veidrodis, kad pamatytumėte save. Ar jūs iš manęs kada
nors ko nors „išmokote“? Ar aš buvau kada nors kalbos arba kokio
dalyko mokytojas? Žiūrėkite: Zaratustra nėra mokytojas, negalima jo
paklausti ir iš jo išmokti ir nusirašyti gerų mažų bei didelių
receptų reikalingiems atvejams. Zaratustra yra žmogus, jis yra aš
ir tu. Zaratustra – toks žmogus, kurio jūs ieškote savyje pačiuose:
atvirasis, nesugundytasis, – kaipgi tada jam būti jūsų suvedžiotoju?
Daug Zaratustra matė, daug iškentė, daug riešutų išgliaudė ir daugelio
gyvačių buvo sukandžiotas. Tačiau tik viena jis išmoko, tik viena
yra jo išmintis, tik viena – jo išdidumas. Jis išmoko būti Zaratustra.
Šito ir jūs norite iš jo išmokti, ir vis dėlto jums taip dažnai pritrūksta
drąsos. Jūs turite išmokti būti pačiais savimi, taip, kaip aš išmokau
būti Zaratustra. Jūs turite atprasti būti kitais, būti visiškai niekuo,
mėgdžioti svetimus balsus ir laikyti svetimus veidus savais. Todėl,

145
bičiuliai, kai Zaratustra jums kalba, neieškokite jo žodžiuose išminties,
išmonių, receptų ir žiurkių gaudytojo spąstų, tik ieškokite savęs! Iš akmens
galite išmokti, kas yra tvirtumas, iš paukščio – kas yra čiulbėjimas. O iš
manęs jūs galite išmokti, kas yra žmogus ir likimas.
Kalbėdamiesi jie pasiekė miesto pakraštį ir dar ilgai, iki vėlaus vakaro,
vaikščiojo drauge po šlamančiais medžiais. Daug ko jie klausė
jo, dažnai su juo juokėsi, dažnai nusimindavo. O vienas kai ką užrašė
savo draugams ir išsaugojo tai, ką aną vakarą jiems kalbėjo Zaratustra.
Štai ką jisai, atmindamas Zaratustrą ir jo žodžius, užsirašė.

Apie likimą

Taip kalbėjo mums Zaratustra:

Žmogui yra duota viena, kas jį daro dievu, kas jam primena, jog
jis dievas: pažinti likimą.
Aš esu Zaratustra todėl, kad pažinau Zaratustros likimą. Todėl,
kad gyvenau savo gyvenimą. Mažai kas pažįsta savo likimą. Mažai
kas gyvena savo gyvenimą. Mokykitės gyventi savo gyvenimą!
Mokykitės pažint savo likimą!
Jūs taip smarkiai skundžiatės savo tautos likimu. Bet likimas, kuriuo
skundžiatės, dar nėra mūsų, yra svetimas ir priešiškas, yra svetimas dievas
ir piktas dievaitis, kuris iš tamsos paleidžia į mus likimą
tarsi užnuodytą strėlę.
Supraskite, likimas nesiunčiamas dievaičių, ir pagaliau taps aišku,
kad jokių dievaičių anei dievų nėra! Kaip motinos kūne vaikas, taip

146
ir kiekvieno žmogaus kūne auga likimas, arba, jeigu norit, auga jo
dvasioje, arba jo sieloje. Vis tiek.
Ir kaip moteris yra vieninga su savo vaiku, myli savo vaiką ir nežino
pasaulyje nieko geresnio už savo vaiką, taip turite jūs išmokti
mylėti likimą ir nežinoti nieko geresnio pasaulyje už jūsų likimą. Jis
turi būti jūsų dievas, nes jūs patys privalote būti savo dievais.
Kam likimas ateina iš išorės, tą jis nudeda taip, kaip strėlė nudeda
žvėrį. O kam likimas ateina iš vidaus ir iš giliausios savasties, tą jis
sustiprina ir padaro dievu. Jis Zaratustrą padarė Zaratustra – jis tave
turi padaryti tavimi!
Kas pažino likimą, tas niekad nenorės jo keisti. Norėti pakeisti
likimą – iš tiesų vaikiškos pastangos, kuomet žmonės kimba viens kitam į
plaukus ir viens kitą galabija. Norėti pakeisti likimą – tokie buvo
jūsų kaizerio ir armijos vadų veiksmai ir pastangos, tokios buvo jūsų
pačių pastangos. Dabar, neįstengus pakeisti likimo, jisai jums apkarto, ir jūs
vaitojate, kad jis – nuodai. Jei nebūtumėte užsigeidę pakeisti
jo, jei būtumėte padarę jį savo vaiku ir širdimi, padarę jį visiškai savu –
koks tada jis būtų saldus! Skausmas, nuodai, mirtis – iškęstas, svetimu
likęs likimas. O kiekvienas veiksmas ir visa, kas Žemėje gera, džiugu ir
visa, kas gimdo, yra išgyventas likimas, savastimi tapęs likimas.
Jūs per daug praturtėjote prieš savo ilgą karą, bičiuliai, jūs per
daug pralobote, sustorėjote ir išpampote, jūs ir jūsų tėvai, ir kai jums
suskaudo pilvus, pats laikas šiame skausme atpažinti likimą ir išgirsti
jo dorą balsą. O jūs, vaikai, supykote dėl pilvo skausmų ir išgudravote, jog
tai alkis ir stygius sukėlė šiuos skausmus. Ir puolėte kautis, kad
nukariautumėte daugiau erdvės ir žemės, kad turėtumėte daugiau
valgių savo pilvui. Ir dabar, kai sugrįžote namo, nepasiekę nieko, ko
troškote, dabar jūs vėl aimanuojate iš sielvarto ir jaučiate skausmus,
vėl ieškote pikto pikto priešo, kuris pasiuntė skausmus, ir esate pasiruošę
šaudyti į jį, nors ir brolis jis būtų.

147
 Mieli bičiuliai, ar neatsitokėsite? Ar ne geriau būtų, bent jau šį
kartą, su savo skausmu pagarbiau pasielgti, smalsiau, vyriškiau, mažiau
gąsčiojantis ir mažiau šaukiant lyg mažvaikiams? O gal smarkūs
skausmai – likimo balsas, ir jie apsąla, kai jūs suprantate tą balsą? Ar
negalėtų taip būti?
Taip pat aš girdžiu jus, bičiuliai, vis skundžiantis, kad pikti skausmai ir
piktas likimas ištiko ir jūsų tautą bei jūsų žemę. Atleiskite man,
jaunieji bičiuliai, jei aš mažumėlę tokiais skausmais netikiu, mažumėlę esu
per lėtas patikėti! Tu ir tu, ir tu ten, jūs visi, argi jūs tik dėl
savo tautos kenčiate? Argi jūs kenčiate tik dėl savo tėvynės? Tai kur
ta tėvynė, kur jos galva, kur jos širdis, nuo ko jūs pradėsite ją gydyti
ir slaugyti? Kaip? Dar vakar tai buvo kaizeris ir pasaulinis reichas,
dėl kurio jūs nuogąstavote, kuriuo didžiavotės, kurį laikėte šventu.
Kur visa tai šiandien? Ne per kaizerį kilo skausmai – argi kitaip jie
tebebūtų ir argi jie būtų tokie aštrūs, kai kaizerio nebėra? Tai ne armija ir ne
laivynas, ne tos ar kitos provincijos ir ne laimikis, patys
matote. Bet kodėl jūs, kai jaučiate skausmus, dar ir šiandien vis dėlto
kalbate apie tėvynę, apie tautą ir apie kažkokius didžius, garbingus
dalykus, apie kuriuos smagu pakalbėti ir kurie dažnai taip nepastebimai
ištirpsta ir pranyksta? Kas yra tauta? Ar tai oratorius arba jo
klausantys, ar tai jam pritariantys arba nusispjaunantys į jo pusę ir
grūmojantys lazdomis? Ar girdėjote šūvius anapus? Kur yra tauta,
jūsų tauta – kieno pusėje? Jinai šaudo ar yra šaudoma? Jinai puola ar
yra puolama?
Žiūrėkite, keblu suprasti vienam kitą, o juo labiau save patį, kai
nuolat tariami tokie didingi žodžiai. Ir kai jūs, tu ir štai tu, jaučiate skausmus,
kai jums negera kūne arba sieloje, kai jaučiate baimę,
užuodžiate pavojų, kodėl nenorite – ir tegu tai būtų juokais ir iš
smalsumo – iš gero, sveiko smalsumo – pabandyti sykį užduoti klausimą
kitaip? Kodėl nenorite paieškoti, ar kartais skausmas nesėdi

148
jumyse pačiuose? Buvo toks laikas, kai jūs visi trumpam buvote įsitikinę,
jog jūsų priešas ir visų blogybių šaltinis – rusas. Ir tuoj pat toks
tapo prancūzas, paskui – anglas, o vėliau – kiti, ir visuomet jūs buvote
įsitikinę, ir visuomet tai buvo liūdna komedija ir baigėsi nelaime.
Jūs pamatėte, jog savo skausmų nepagydysite, suvertę juos priešui –
todėl ir dabar neieškote savo skausmų ten, kur jie slypi – savyje? Gal
ne tauta tau skauda ir ne tėvynė, ir ne pasaulinė valdžia, taip pat ne
demokratija – gal paprasčiausiai tu pats, tavo skrandis arba tavo kepenys,
auglys arba vėžys tavyje, – ir ar tai ne mažvaikių baimė prieš
tiesą ir prieš gydytoją, kai apsimeti esąs visiškai sveikas, tik, deja, tave
taip slegia tavo tautos kančios? Ar tai neįmanoma? Ar jums šitai nerūpi? Ar
nebūtų kiekvienam jūsų tikrai linksma praktika pažiūrėti
sykį į savo kančią ir paieškoti, kur ji slypi, apie ką ji yra?
Galbūt tada pasirodytų, jog trečdalis ar pusė, o gal net kur kas
daugiau nei pusė tavo skausmo iš tikrųjų yra tavo paties – labiausiai tavo
paties skausmas, ir gerai padarytumei, jei praustumeis šaltu
vandeniu arba mažiau vyno gertumei, arba kitaip gydytumeis, užuot
slampinėjęs apie tėvynę ir iš visų pusių ją gydęs. Manau, taip galėtų
būti – argi nebūtų puiku? Ar tai nebūtų pagalba? Ar tai nėra ateitis?
Ar tai nėra perspektyva skausmą paversti gerove, o nuodus – likimu?
Bet jums atrodo, kad savanaudiška ir smulkmeniška yra nesirūpinti
tėvynės reikalais, o gydyti save pačius. Na, galbūt ir jūs ne tokie
jau teisūs, kaip jums gali pasirodyti, bičiuliai! Ar jūs nemanote, kad
galų gale sveikesnė ir labiau klesti tokia tėvynė, kurios ligoniai
nedemonstruoja savo negalavimų ir kurios iš visų pusių negydo kiekvienas
kenčiantis žmogus? Ak, jaunieji bičiuliai, jūs tiek daug išmokote
per savo jauną gyvenimą! Jūs buvote kariai, jūs šimtąkart žvelgėte
mirčiai į akis. Jūs – didvyriai. Jūs – tėvynės ramsčiai. Tik prašau jūsų:
nepasitenkinkite tuo! Išmokite dar daugiau! Siekite dar toliau! Ir laiku
prisiminkite, koks puikus dalykas yra sąžiningumas!

149
Apie kentėjimą ir veikimą

„Ką mes turime veikti?“ – taip jūs klausiate manęs ir patys savęs, ir
veikla reiškia jums daug, reiškia jums viską. Tai yra gerai, mano bičiuliai,
arba – tai būtų gerai, jeigu jūs iš tikrųjų suprastumėte, kas yra veikla.
Bet žiūrėkite, jau šis klausimas „Ką mes turime veikti?“, jau šis
baikštus vaikiškas klausimas man rodo, kaip mažai jūs žinote apie
veiklą! Ką jūs vadinate „veikla“, jaunuoliai, tą aš, senas atsiskyrėlis iš
kalnų, pavadinčiau visai kitaip. Atrasčiau šitai „veiklai“ keletą dailių, keletą
linksmų ir mandagių pavadinimų. Man nereiktų per ilgai
dėl jos, tos jūsų „veiklos“, vargti, kad dailiai ir juokingai paversčiau ją
priešingybe. Nes tai yra priešingybė! Jūsų „veikla“ – priešingybė tam,
ką aš vadinu veikimu.
Darbo, o draugai, – įsiklausykite jau vien į patį žodį, gerai įsiklausykite,
išsiplaukite juo ausis! – darbo dar niekad nenuveikė tas,
kuris prieš tai klausė: „Ką turiu daryti?“ Darbas – šviesa, kuri trykšta
iš gerosios saulės. Argi saulė nėra gera, teisinga, šimtąkart patikima,
argi ji baikščiai klausia, ką turi daryti – taip ji niekad nepaskleistų
savo šviesos! Darbas nėra veikla, darbo neišmąstysi ir neišgudrausi.
Gerai, aš jums pasakysiu, kas yra darbas. Bet prieš tai, mano bičiuliai,
leiskite man pasakyti, kokia man atrodo ta jūsų „veikla“. Tuomet geriau
vienas kitą suprasime.
Tai, ką jūs norite veikti, toji jūsų „veikla“, kuri po ieškojimų ir
abejonių bei vingiuotų kelių turi išeiti į šviesą, – šita veikla, mieli
draugai, yra darbo priešingybė ir seniausias priešas. Jūsų veikla kaip
tik yra – leiskite man tarti piktą žodį – bailumas! Matau, kad jūs
pykstate, jau matau apie jūsų akis tą pyktį, kurį man taip džiugu matyti – bet
pirma išklausykite mane iki galo!
Jūs esate kareiviai, jaunuoliai, o prieš tapdami kareiviais buvote
pirkliai, fabrikantai arba panašūs, arba tokie buvo jūsų tėvai, ir jūs,

150
kaip ir jie, kažkokioje blogoje pamokoje išgirdote ir patikėjote kai
kuriuos prieštaravimus, apibūdinamus taip, tarsi jie kilę iš amžinybės
ir yra sukurti dievų. Šitie prieštaravimai patys buvo jūsų dievai – juk
jūs pakentėte prieštaravimą žmogus-dievas ir išvedėte, kad žmogus
negali būti dievas ar atvirkščiai. Dabar Zaratustra paprastai atskleis,
koks didžiai abejotinas, kokią piktą nešlovę užsitraukęs šitas senas
blogas tikėjimas, tepastatantis jus atviromis akimis prieš jūsų įtikėtą
prieštaravimą „veikimas-kentėjimas“.
Taigi atverkite akis, bičiuliai, pažiūrėkite į veikimą ir kentėjimą,
kokius juos rodo senas atsiskyrėlis!
Veikimas ir kentėjimas kartu sudaro mūsų gyvenimą, yra visa ir
viena. Vaikas kenčia auklėjamas, kenčia savo gimimą, jis kenčia
nujunkomas, kenčia dabar ir vėliau, kol pagaliau iškenčia mirtį. Tačiau
visa, kas yra gera jame ir už ką jis giriamas ir mylimas, yra tik geras
kentėjimas, tikras, pilnas, gyvybingas kentėjimas.
Mokėti gerai kentėti yra daugiau negu gyventi pusėtinai! Mokėti
gerai kentėti yra gyventi pilnutinai! Gimti – kančia, augti – kančia,
sėkla iškenčia žemę, šaknis iškenčia lietų, sėkla – įtampą.
Taip, mano bičiuliai, žmogus iškenčia likimą. Likimas – tai žemė,
lietus, augimas. Likimas skaudina.
Bet jūs „veikimu“ vadinate pabėgimą nuo skaudulių, nenorą
gimti, sprukimą nuo kančios! Jūs arba jūsų tėvai veikimu pavadino
tai, kai dieną naktį triukšmavote krautuvėse ir dirbtuvėse, kai bildėdavot
kaldami kūjais, kai į orą leidote suodžių debesis. Supraskite
mane gerai, aš nė trupučio nesu nusistatęs prieš jūsų kūjus ir suodžius arba
prieš jūsų tėvus. Bet man juokinga, kad jūs šitą krutėjimą
galėjote vadinti „veikla“! Tai nebuvo veikla, tai tebuvo pasprukimas
nuo kančios! Skaudu būti vienam, todėl steigėsi draugijos. Skaudu
girdėti savo viduje visokius balsus, kurie reikalavo, kad gyventumėte savo
pačių gyvenimą, ieškotumėte savo likimo, mirtumėte savo

151
mirtimi – skaudu visa tai buvo, todėl jūs bėgote šalin ir kėlėte triukšmą
mašinomis bei kūjais, kol jūsų balsai nutolo ir nutilo. Taip darė
jūsų tėvai, mokytojai, taip darėte jūs patys. Iš jūsų buvo pareikalauta
kentėti – ir jūs pasipiktinote, jūs nenorėjote kentėti, tenorėjote veikti! Ir ką
jūs veikėte? Pirmiausia savo keistais užsiėmimais aukojote
triukšmo ir apkurtimo dievui, turėjote apsčiai darbo, niekad neturėjote laiko
kentėti, klausyti, kvėpuoti, siurbti gyvenimo pieną, traukti
dangaus šviesą. Ne, juk jūs turėjote veikti ir veikti. O kai veikla negelbėjo
ir kai likimas jūsų viduje, užuot brendęs ir nokęs, vis labiau
švinko ir kaupė nuodus, tuomet jūs dar išplėtėte savo krutėjimo lauką,
sukūrėte sau priešų, iš pradžių vaizduotėje, paskui tikrovėje, tuomet išėjote
kariauti, tapote kariais ir didvyriais! Jūs daug užkariavote,
pakėlėte didžiausią absurdą, ryžotės didžiausiems žygiams. O dabar?
Ar dabar jums gera? Ar jau ramu ir džiugu širdyje? Ar dabar likimas
saldus? O ne, jis dar kartesnis nei kitados, todėl jūs skubate prie naujų
darbų, bėgate į gatves, šėlstate ir šaukiate, renkate tarybas ir vėl užtaisote
patrankas. Ir visa tai vien todėl, kad jūs amžinai bėgate nuo
kančios! Bėgate nuo savęs, nuo savo sielos!
Girdžiu, ką man atsakote. Klausiate, ar nebuvo kančia tai, ką
jums teko pakelti? Ar tai buvo ne kančia, kai jūsų broliai mirė ant
jūsų rankų, kai jūsų galūnės stingo žemėje arba krūpčiojo po gydytojų
peiliu? Taip, visa tai buvo kančia – jūs savavališkai, užsispyrę,
nekantriai kentėjote, troškote pakeisti likimą. Kentėjote didvyriškai – jei
gali būti didvyriu kaip tik tas, kuris bėga nuo likimo, kuris
dar nori jį pakeisti.
Kentėjimo mokslas sunkus. Moterims jis sekasi dažniau ir geriau
negu vyrams. Mokykitės iš jų! Mokykitės klausyti, kai kalba gyvenimo
balsas! Mokykitės žiūrėti, kai likimo saulė žaidžia jūsų šešėliais!
Mokykitės pamaldžiai gerbti gyvenimą! Mokykitės pamaldžiai gerbti save
pačius!

152
 Iš kančios kyla jėga, iš kančios ateina sveikata. Tik „sveiki“ žmonės
staiga parpuola ir miršta nuo skersvėjo. Tik tie, kurie nesimoko
kentėti. Kančia stangrina, grūdina. Tik vaikai sprunka nuo kiekvienos
kančios! Tikrai, aš myliu vaikus, bet kaip man mylėti tuos,
kurie visą gyvenimą nori likti vaikais! Bet tokie jūs visi, dėl senos
liūdnos baimės – lyg skausmo ir tamsos išsigandę vaikai – nuo kančios
sprunkantys veikti. Tačiau pažiūrėkite, ko pasiekėte savo didele
veikla ir dideliu uolumu bei savo suodinais verslais! Kas iš to tebėra?
Iš to yra pinigai, o su jais – ir visas jūsų bailaus uolumo spindesys.
Bet kur tas darbas, kurį per visą savo veikimą būtumėte nuveikę?
Kur didis žmogus, spindulingasis, darbininkas, didvyris? Kur jūsų
kaizeris? Kas jo įpėdinis? Kas turi juo tapti? Ir kur jūsų menas? Kur
jūsų kūriniai, pateisinantys jūsų laiką? Kur didžios, džiugios mintys?
Ak, jūs toli gražu per mažai, per prastai kentėjote, kad gimdytumėte tai, kas
gera ir spindi! Nes darbas, bičiuliai, geras, spindintis
darbas kyla ne iš veiklos, ne iš krutėjimo, ne iš uolumo ir bildinimo
kūjais. Jis vienišas auga kalnuose, jis auga viršūnėse, kur tvyro tyla ir
pavojus. Jis auga iš kančios, kurią jūs pirmiausia dar turite išmokti
kentėti.

Apie vienatvę

Jūs klausinėjate manęs, jaunuoliai, apie kentėjimo mokyklą, apie likimo

kalvę. Ar jūs jos nežinote? Ne, jūs, nuolat bylojantys tautos vardu
ir turintys reikalų su minia ir tik su ja bei dėl jos norintys kentėti, jūs
jos nežinote. Aš kalbu apie vienatvę.

153
 Vienatvė – tai kelias, kuriuo likimas veda žmogų į jį patį. Vienatvė –
tai kelias, kurio žmogus labiausiai vengia. Ten visos pabaisos, ten tūno
pasislėpusios visos gyvatės ir visos rupūžės. Ten tyko
siaubas. Ar apie visus atsiskyrėlius ir pėdsekius iš vienatvės dykrų
nesklinda kalbos, esą jie nukrypo nuo teisingo kelio, esą jie pikti arba
nesveiki? Argi nepasakojama apie visus žygdarbius taip, tarsi juos
būtų atlikę piktadariai – kadangi gera yra tausoti save ir neiti keliu
į tokius darbus ?
Argi taip nepasakojama ir apie Zaratustrą, esą jis pražuvęs beprotybėje
– ir iš esmės juk visa, ką jis padaręs ir pasakęs, irgi esą beprotybė? O jūs,
girdėdami taip kalbant, ar nepajutote kažko panašaus į
nuokaitį? Ar nepajutote, tarsi kilniau ir prasmingiau būtų priklausyti tiems
bepročiams ir tarsi gėdijatės, kad neišdrįstate tai daryti?
Apie vienatvę norėčiau dainuoti jums dainas, mielieji. Be vienatvės
nėra kančios nei didvyriškumo. Tik aš neturiu galvoje mielos
poetinės ir teatrinės vienatvės, kai ties atsiskyrėlio ola taip maloniai
čiurlena šaltinis!
Nuo vaiko iki vyro tėra vienut vienintelis žingsnis, vienintelis rėžis.
Tapti vienišu, tapti savim pačiu, ištrūkti iš motinos ir tėvo glėbio – taip
žengiamas žingsnis nuo vaiko iki vyro, bet nieks nežengia jo
viso. Kiekvienas, net ir šventasis atsiskyrėlis ar bambeklis iš dykiausių
kalnų, ima su savimi siūlą, tempia jį paskui save, saistosi su tėvu, motina
visomis mielomis jaukiomis giminystėmis ir priklausomybėmis.
Kai jūs, bičiuliai, taip šiltai kalbate apie tautą ir tėvynę, aš matau tą
siūlą prikibusį prie jūsų ir šypsausi. Kai jūsų dideli vyrai kalba apie
jūsų „uždavinius“ ir atsakomybę, tas siūlas jiems driekiasi iš burnos.
Niekad jūsų dideli vyrai, vadai ir oratoriai nekalba apie uždavinius
sau patiems, niekad nekalba apie atsakomybę savo likimui! Jie pririšti siūlu,
kuris veda atgal pas motiną ir į šilumą bei gerovę, apie ką
poetai prisimena, kai jausmingai uždainuoja apie vaikystę ir jos tyrus

154
džiaugsmus. Niekas nenutraukia šio siūlo visiškai, tik mirtis tai galbūt
atliks, jei pavyktų mirti savo mirtimi.
Dauguma žmonių – tie iš bandos – niekad nepatyrė vienatvės. Vieną
kartą jie atsiskiria nuo tėvo ir motinos, bet tik tam, kad
šliaužtų pas žmoną ir greitai paskęstų naujoje šilumoje ir tarpusavio
priklausomybėje. Niekad jie nebūna vieni, niekad nekalba su savimi. O
vienišojo, perbėgančio jiems kelią, bijo ir nekenčia lyg maro,
užmėto akmenimis ir tol neranda ramybės, kol neatsiduria toli nuo
jo. Vienišąjį supantis oras atsiduoda žvaigždėmis ir kosminių erdvių
šalčiu, ak, ten nelikę nė ženklo to malonaus, šilto gimtinės ir gūžtos
kvapo.
Zaratustra nešiojasi šitą žvaigždžių dvelksmą ir šiek tiek to piktojo
šalčio. Zaratustra gerokai pažengė anuo vienatvės keliu. Jis mokėsi
kentėjimo mokykloje. Jis buvo likimo kalvėje ir buvo joje kalamas.
Ak, bičiuliai, nežinau, ar man dar ką reikia pridurti jums apie
vienatvę. Mielai aš jus viliočiau eiti tuo keliu, mielai padainuočiau
jums dainą apie ledinę visatos palaimą. Bet žinau, kad nedaugelis
eina šiuo keliu be nuostolių. Bloga gyventi be motinos, mielieji,
bloga gyventi be namų ir be tėvynės, be tautos ir be šlovės, be visų
bendruomenės saldybių. Bloga gyventi šaltyje, ir dauguma, pradėjusių
keliauti šiuo keliu, pražuvo. Turi būti abejingas pražūčiai, jei
nori paragauti vienatvės ir ką nors atsakyti savo likimui. Lengviau ir
patraukliau eiti su liaudimi ir su dauguma, net kai einate per vargą.
Lengviau ir drąsiau pasiaukoti „uždaviniams“, kuriuos iškelia diena
ir tauta. Tačiau pažiūrėkite, ar gera žmonėms pilnose gatvėse! Ten
šaudo, ten gyvenimas pastatytas ant kortos, ir vis dėlto kas gyvas,
mieliau liks su minia ir pražus joje, negu vienas patrauks laukais
tamsią naktį ir šaltyje.
Bet kaip man jus suvilioti, jaunuoliai! Vienatvė nepasirenkama,
kaip nepasirenkamas ir likimas. Vienatvė ateina pas mus, jei mes

155
turime savyje burtų akmenį, kuris traukia likimą. Nes daug kas, pernelyg
daug kas, pasitraukęs prie gražaus šaltinio gražiame vienkiemyje,
tebegyvena bandos žmonių gyvenimą. O kiti stovi tūkstančių
spūstyje, ir ties jų kaktomis tvyro žvaigždžių dvelksmas.
Bet laimingas, kuris rado savo vienatvę, ne pavaizduotą ir supoetintą, o
savo, vienatinę, jam skirtą. Sėkmės mokančiam kentėti!
Laimės tam, kuris širdyje nešiojasi burtų akmenį! Pas jį ateina likimas, iš jo
gimsta veikla.

Spartakas

Norite žinoti mano nuomonę apie tuos, kurie pasivadina Spartaku.

Iš visų tų, kurie jūsų tėvynėje dabar taip karštai trokšta gėrio ir
čionai siekia priartinti ateitį, šitie sukilę vergai man vis dar teikia
daugiausia malonumo. Kokie ryžtingi šitie žmonės, kokį trumpą ir
tiesų renkasi kelią, kaip sugeba tiesiai juo eiti! Tikrai, jei jūsų piliečiai, be
visų kitų talentų, turėtų dar bent mažą dalelytę šito gaivalo,
jūsų tėvynė būtų išgelbėta.
Šiaip ar taip, jos nesunaikins šitie spartiečiai. Ar ne keista, ar tai
ne likimas, kad šitie žmonės vadinasi šiuo vardu? Jie, nemokyti vyrai
nuo darbo sušiurkštėjusiomis rankomis, jie, lotynų ir apsišvietėlių
niekintojai, vienam savo šokių mokytojui leido pripaišyti sau vardų,
kuris – dangus mato – tiesiog dvokia istorija ir mokytumu! Ar vardas, kurį
jie susižvejojo iš taip toli ir iš tokių tolimų laikų, irgi neturėtų reikšti likimo?

156
 Nes šito naujo vardo, šito tokio seno vardo gerumas yra tas, kad
nusimanančius perspėja apie epochos posūkį ir pribrendusią žūtį.
Kaip žlugo anas senasis pasaulis, taip turi žlugti ir mūsų dabartinis
senas pasaulis, – štai ką nori pasakyti tas vardas, ir jis teisus. Jis turi
žlugti – su visa savo grožybe ir su viskuo, ką jame mylėjome, kas mus
su juo siejo. Bet kaip – argi tai Spartakas kadaise sunaikino tuometinį senąjį
pasaulį? Ar tai ne anas Jėzus iš Nazareto, ar ne barbarai,
ar ne šviesiaplaukių samdinių antplūdis? Ne, Spartakas buvo puikus
istorijos veikėjas, jis šauniai purtė grandines, jis narsiai mojavo peiliu.
Bet jis vergų nepadarė žmonėmis, ir prie tuometinės ponijos žlugimo jis
prisidėjo tik kaip parankinis.
Tačiau neniekinkite šitų žmonių šiurkščiomis rankomis ir pamokomu
vardu! Jie pasiruošę, jie nujaučia likimą, jie nesišiaušia prieš
žlugimą! Gerbkite juose gyvenančią dvasią ir ryžtą! Drąsa iš nevilties
nėra didvyriškumas – argi to nepatyrėte kare patys? Tačiau beviltiška
drąsa geriau nei slogi baimė miesčionio, kuris tik tada griebiasi heroizmo,
kai kyla grėsmė jo piniginei! O ką jie vadina „komunizmu“,
mes juk gerai pažįstame, – tai senas, pernelyg senas, šiek tiek sukuriozintas
receptas, paimtas iš auksakalio virtuvės. Nekreipkite dėmesio,
ką jie šneka! Tačiau dėmėkitės, ką jie daro! Šitie žmonės gabūs nuveikti
darbą, nes jie, kad ir ne kokio vardo aplinkkeliu, yra priartėję
prie likimo brandos. Jūs turite daugiau galimybių nei jie, aukštesnių
galimybių, bet jūs esate dar tik kelio pradžioje. Anie yra jo pabaigoje,
be to, jie minėtu būdu pranašesni už jus, bičiuliai, kaip visi žlugimui
pasiruošę pranašesni už dvejojančius ir atsilikėlius.

157
Tėvynė ir priešai

Išties per daug, bičiuliai, man aimanuojate, kad tėvynė žūsta! Jei jau
reiktų jai žūti, oriau ir vyriškiau tai vyktų tylomis ir be inkštimo! Bet
kurgi ta žūtis? O gal „tėvyne“ jūs vis dar vadinate savo pinigų maišą ir
savo laivus? Savo kaizerį? Savo užvakarykštį operinį šaunumą?
Jei tėvyne vadinate tą, ką geriausieji iš jūsų mylėjo kaip geriausia,
tai kas yra jūsų tautoje, ir kuo jūsų tauta praturtino ir pradžiugino
pasaulį, tada nesuprantu, kaip jūs galite kalbėti apie žūtį ir sunaikinimą! Jūs
netenkate daug – pinigų ir provincijų, laivų ir pasaulinės valdžios. Jeigu
negalite šito pakelti, tai eikite ir pasidarykite galą savo pačių rankomis prie
kaizerio paminklo, o aš pagiedosiu jums pakasynų giesmę. Bet nestovėkite
aimanuodami ir melsdami pasaulio istorijos pasigailėti, jūs, dar ką tik
dainavę apie vokiečių būdą, kuris turi išgydyti pasaulį, nestovėkite dabar lyg
nubausti mokinukai pakelyje, keldami praeiviams užuojautą. Negalite
pakelti skurdo – ką gi, mirkite! Negalite valdyti be kaizerio ir pergalingų
generolų – leiskitės valdomi svetimų! Bet prašom: nepamirškite gėdos
visiškai!
Bet kaipgi, šaukiate jūs, argi mūsų priešai nėra žiaurūs? Ar jie,
pasiekę pergalę turėdami keleriopą jėgų persvarą, nėra šiurkštūs ir
vulgarūs? Ar jie nekalba apie teisę, o patys smurtauja? Ar jie nerašo
apie teisingumą, o galvoje turi grobį ir plėšimą?
Jūs teisūs. Aš neginu jūsų priešų. Aš nemyliu jų. Jie, kaip ir jūs,
vulgarūs, kai pasiseka ir kupini gudrybių bei išsisukinėjimų. Bet, bičiuliai,
ar šitai kada nors buvo kitaip? Ir ar tai mūsų reikalas – garsiai
raudant vis iš naujo konstatuoti tai, kas neišvengiama?
Mūsų reikalas, man rodos, yra žūti kaip vyrams arba gyventi kaip
vyrams. Bet ne žliumbti, kaip tai daro vaikai. Mūsų reikalas – pažinti
savo likimą, savastimi paversti kančią, jos kartėlį padaryti saldų, per

158
savo kančią subręsti. Mūsų tikslas nėra kiek įmanoma greičiau vėl tapti
dideliais, turtingais bei garbingais ir turėti armijas. Tenebūna mūsų
tikslas – vaikiška užgaida: argi mes nepamatėme, kas atsitinka su laivais ir
kariuomenėmis, su valdžia ir pinigais? Ar vėl tą pamiršome?
Mūsų tikslas, jaunieji vokiečiai, nėra pavadinti ir įvardinti. Mūsų,
kaip ir kiekvienos būtybės, tikslas yra sutapti su likimu į viena. Jei
taip yra, tuomet nesvarbu, kokie esame: dideli mes ar maži, turtingi
ar vargšai, grėsmingi ar juokingi. Palikite tai spręsti kareivių taryboms ir
dvasios darbininkams! Jei kariaudami ir kentėdami neatėjote į save pačius,
jei netapote asmenybėmis, jei norite kaip ir anksčiau keisti likimą, bėgti nuo
kentėjimo, niekinti brandą, tai žūkite!
Bet jūs suprantate mane, matau tai iš jūsų akių. Jūs nujaučiate
paguodą karčiuose kalnų senio, to seno pikčiurnos, žodžiuose. Jūs
prisimenate jo žodžius, pasakytus apie kančią, apie likimą ir vienatvę. Ar
jus ištikusioje kančioje nejaučiate vienatvės dvelksmo? Ar
jūsų klausa netapo jautresnė tykiam likimo balsui? Ar nejaučiate,
koks vaisingas tapo jūsų skausmas? Kaip jūsų kančia gali ženklinti ir
raginti į tai, kas aukščiausia?
Tik nekelkite sau tikslų ten, kur prieš jus stovi begalybė!
Neatsiduokite tikslams, juolab kaip tik dabar, kai likimas sudaužė visus jūsų
gražiuosius tikslus! Tik prašom nesigėdyti, kad jums kalbėjo
Dievas! Matykite save pažymėtus, pašauktus, matykite save išrinktus! Bet
išrinktus ne vieniems ar kitiems tikslams, didžiajai valstybei
ar prekybai, demokratijai ar socializmui! Esate išrinkti, kad per savo
kančią taptumėte savimi, per skausmą vėl atgautumėte savo kvėpavimą ir
savo pulsą, kuriuos buvote praradę. Esate išrinkti kvėpuoti
žvaigždžių oru ir iš vaikų tapti vyrais.
Liaukitės verkšlenti, jaunikaičiai! Baikite žliumbti it vaikai, atsiskyrę
nuo motinos ir nuo saldžios duonos! Mokykitės valgyti karčią
duoną, vyrų duoną, likimo duoną!

159
 Pamatysite, tada jums prieš akis vėl iškils tokia tėvynė, kurią numanė
esant ir mylėjo jūsų garbingiausieji protėviai. Tuomet jūs iš
vienatvės vėl įsiliesite į bendruomenę, kuri jau nebus tvartas ir gūžta,
į vyrų bendruomenę, į valstybę be sienų, į Dievo valstybę, kaip vadino ją
jūsų tėvai. Ten esti vietos kiekvienai dorybei net ir tada, kai
braška jūsų šalies sienos. Ten yra vietos visapusiškai drąsai net ir tada,
kai nebeturite generolų!
Tikrai, Zaratustra vėl nusijuokia gavęs jus, vaikus, šitaip guosti!

Tobulinti pasaulį

Yra pora žodžių, jaunuoliai, kurie jūsų lūpomis tariami mane šiek
tiek supykina – o veikiau prajuokina! Tie žodžiai – tobulinti pasaulį. Jūs
mielai dainuojate šitą dainą savo susivienijimuose ir bandose,
jūsų kaizeris ir visi jūsų pranašai su ypatinga meile dainavo šitą dainą,
kurios priedainyje suposmuotas vokiečių būdas ir sveikata.
Bičiuliai, mokykimės nespręsti, ar pasaulis geras, ar blogas, imkime ir
atsisakykime anos keistos užmačios jį patobulinti. Dažnai pasaulis
peikiamas kaip blogas, mat peikiantysis prastai išsimiegojo ar
persivalgė. Dažnai pasaulis giriamas kaip palaimingas, nes giriantysis
ką tik pabučiavo merginą. Pasaulis yra ne tam, kad jį kas nors tobulintų. Ir
jūs esate ne tam, kad taisytumėtės, bet tam, kad būtumėte savimi pačiais.
Jūs esate tam, kad pasaulis praturtėtų šituo skambesiu,
šita derme, šituo šešėliu. Būk savimi, ir tuomet pasaulis bus turtingas
bei gražus! Jei būsi ne pats savimi, o melagiu ir bailiu, pasaulis bus
skurdus ir, tavo akimis žiūrint, būtinas tobulinti.

160
 Kaip tik dabar, šiuo aikštingu laiku, daina apie pasaulio tobulinimą vėl
užtraukiama iš visos gerklės. Bet ar negirdite, kaip šleikščiai
ir girtai ji skamba? Kokia ji anaiptol ne švelni ir ne laiminga, visai ne
protinga ar išmintinga! Ir ši daina yra tarsi rėmai, pritaikomi kiekvienam
paveikslui.
Ji tiko įrėminti kaizeriui ir šauliui, tiko žymiesiems jūsų profesoriams,
seniems Zaratustros draugužiams! Ši neskoninga daina
tinka demokratijai ir socializmui, tautų sąjungai ir pasaulinei taikai,
nacionalizmo panaikinimui ir naujam nacionalizmui. Ją choru traukia jūsų
priešai, vienas dainuoja priešingai nei kitas, vienas norėtų
mirtinai perdainuoti kitą. Ar jūs nepastebite: kur tik užtraukiama ši
giesmė, visur kišenėse gniaužiami kumščiai, visur prasikiša gobšumas
ir savanaudiškumas – ak, tai nėra savanaudiškumas, būdingas aukštuomenės
vyrui, siekiančiam išaukštinti ir užgrūdinti savo asmenybę, o išpuikusio ir
tuščio žmogaus, besirūpinančio tik savo pinigais, savanaudiškumas. Ten,
kur žmogus susigėsta dėl savo egoizmo, jis ima kalbėti apie pasaulio
tobulinimą, slėpdamasis už tokių žodžių.
Nežinau, bičiuliai, ar pasaulį išvis galima patobulinti, ar jis nebūna
visada ir amžinai vienodai geras ir vienodai blogas. Nežinau,
aš ne filosofas, tam esu ne itin smalsus. Bet žinau štai ką: jei kada
nors pasaulis žmogaus dėka patobulėjo ir tapo turtingesnis, gyvesnis,
linksmesnis, pavojingesnis, juokingesnis, jis tapo toks ne gerintojų,
o tų tikrųjų egoistų dėka, egoistų, prie kurių mielai priskirčiau ir jus.
Tų rimtų ir tikrų egoistų, kurie neturi siekių, neturi tikslo, kuriems
pakanka gyventi ir būti savimi pačiais. Jie daug kenčia, bet kenčia
norom. Jie mielai serga, nes tai jų liga, kurią jiems tenka iškęsti, jų
pačių įgyta, sava saviausia. Jie norom miršta, nes tai jų mirtis, kuria
jie turi galimybę mirti, neprimesta, sava mirtis!
Šitie tikriausiai pasaulį kartais ir patobulindavo – taip, kaip rudens dieną
pagerina debesėlis, mažas šešėlis, žvitrus paukščio skrydis.

161
Nemanykite, jog pasaulį reikia tobulinti daugiau nei tiek, kad juo
retkarčiais vaikščiotų keli žmonės – ne gyvuliai, ne banda, bet keli
žmonės, keli iš tų retųjų, teikiančių mums laimę – taip, kaip laimę
teikia paukščio skrydis ir medis prie jūros, – vien tuo, kad jie yra
tokie, kokie yra. Jei jūs garbėtroškos, jaunuoliai, tai geiskite šitokios
garbės! Tačiau ji pavojinga, ji veda per vienatvę, taigi ji lengvai gali
kainuoti gyvybę.

Apie vokiečius

Ar jūs niekada nesusimąstėte, kodėl vokiečius taip mažai kas mylėjo,

kodėl jų taip stipriai ir nuoširdžiai neapkentė, taip baisiai bijojo, taip
aistringai jų vengė? Ar jums nebuvo keista matyti, kaip per šį karą,
kurį juk jūs, tiek daug kareivių, taip gerai, perspektyviai pradėjote,
kaip per šį karą pamažu, pamažu ir nesulaikomai viena paskui kitą
tautos perėjo jūsų priešų pusėn, paliko jus ir buvo jums neteisingos?
Taip, jūs tai pastebėjote didžiai nepatenkinti ir didžiavotės, kad
esate tokie apleisti ir nesuprasti! Bet klausykite: jūs nebuvote nesuprasti! Tai
jūs patys nesupratote, patys darėte klaidų.
Jūs, jaunieji vokiečiai, visuomet puikavotės kaip tik tomis dorybėmis,
kurių neturėjote, ir labiausiai peikėte tas savo priešų nedorybes, kurių jie
išmoko iš jūsų. Jūs vis kalbėjote apie „vokiškas“ dorybes, ištikimybę ir
laikėte jas kone jūsų kaizerio arba tautos išradimu. Bet jūs nebuvote ištikimi.
Jūs buvote neištikimi, ir vien tai užtraukė jums pasaulio neapykantą. Jūs
sakote: ne, tai buvo mūsų pinigai, tai buvo mūsų laimėjimai! Galbūt ir
priešas taip manė, kaip

162
kad jūs sprendžiate remdamiesi sava prekijų logika. Tačiau priežastys visad
glūdi kiek giliau, nei siekia mūsų manymas, ir kur kas
giliau, nei siekia paviršutiniškas, ūmus kokio nors fabrikanto manymas. Gal
ir pinigų pavydi jums priešai, gal ir dėl jų seilę varvina! Bet
yra laimėjimų, kurie nesukelia pavydo, nes pasaulis džiūgauja kartu
su laimėjusiu. Kodėl jūs niekad nepasiekėte tokių laimėjimų, kodėl
vien tik tie kiti?
Nes buvote sau neištikimi. Jūs vaidinote ne savo vaidmenį. Iš
„vokiškų dorybių“ jūs, kaizerio ir Richardo Wagnerio padedami,
padarėte operą, kurios niekas pasaulyje, be jūsų pačių, nestebėjo rimtai. Ir
už gražaus šitos operinės prabangos melo jūs leidote
veistis ir augti visiems jūsų tamsiems, vergiškiems, pagyrūniškiems
instinktams. Jūsų lūpos vis minėjo Dievą, o ranką tuo metu jūs laikėte padėję
ant piniginės. Jūs vis kalbėjote apie tvarką, dorą, organizuotumą, o galvoje
turėjote pasipelnymą. Ir jūs išdavėte save kaip tik tuo, kad įtikėjote regį, jog
ir jūsų priešas taip pat apsvaigęs! Klausykite, sakėte, klausykite, ką jie kalba
apie dorą ir teisę, ir žiūrėkite, ką jie iš tikrųjų mano! Jūs merkėte viens kitam
akį, kai gražbyliavo koks anglas ar amerikietis, ir jūsų mirkčiojimas rodė jus
žinant, kas paprastai už tokių gražbylysčių slepiasi. Iš kur, jei ne iš
savo širdies, jūs taip gerai šitą žinojote?
Na, barkite, kad aš jus skaudinu! Juk jūs nepratę, kad jus kas
nors skaudintų, bet labai įpratę pritarti viens kitam. Juk neteisybėms,
piktoms kalboms, nedraugiškų paskatų iškrovai kaip tik ir
yra priešas. Bet aš sakau jums: reikia skaudinti ir sugebėti iškęsti
sielvartą, jei norite būti gyvenimo pusėje ir išsilaikyti pasaulyje.
Pasaulis vėsus, jis – ne kokia nors gimtoji gūžta, kur amžinoje vaikystėje
sėdėtum sau jaukioj šilumoj. Pasaulis žiaurus, neapskaičiuojamas, jis
mėgsta tik stiprius ir vikrius, jis mėgsta tuos, kurie lieka
ištikimi sau. Visa kita turi tik trumpalaikį pasisekimą – kad ir tokį,

163
kokį jūs nuo dvasinio Vokietijos sunykimo turite su savo prekėmis
ir organizacijomis!
Tik kur jos? Bet dabar galbūt atėjo jūsų laikas. Galbūt vargas
pakankamai didelis, kad įtemptų jūsų valią – ne tam, kad vėl bruzdėtumėte
ir vėl spruktumėte nuo slaptos gyvenimo prasmės, o vyriškumui, tikėjimui
savimi, tiesai ir ištikimybei sau.
Nes, bičiuliai, juk per visus mano barimus ir piktas kalbas turi
prasiskverbti, prasišviesti ir tai, kad aš jus myliu, kad šiek tiek pasitikiu
jumis, kad užuodžiu nuo jūsų dvelkiančią ateitį – o jūs pasikliaukite manimi,
kad aš turiu jautrią, dukart išmėgintą uoslę, aš, senas atsiskyrėlis ir
sinoptikas. Taip, aš tikiu jumis – aš tikiu kažkuo
jumyse, kažkuo vokiečio asmenyje, kažkuo, kam širdyje puoselėju
seną ir gilią meilę. Aš tikiu jumyse kažkuo, ko dar nematyti – ateitimi,
galimybėmis, masinančiu, už šimto debesų žybčiojančiu Galbūt.
Tikiu juo kaip tik todėl, kad jūs dar esate vaikai ir užsiimate tokia
daugybe vaikiškų reikalų, jūs visur su savimi tampote šitą ilgą, tikrai
ilgą vaikystę. Ak, kad vieną kartą šita vaikystė taptų vyriškumu! Kad
šita lengvatikystė kartą taptų pasitikėjimu, šitas meilumas – gerumu,
šis keistumas ir jautrumas – charakteriu ir vyrišku atkaklumu!
Jūs – pamaldžiausia pasaulio tauta. Bet kokius dievus iškėlė jūsų
pamaldumas! Kaizerį ir puskarininkius! O nūnai jų vietoj – šitie
nauji, laimę pasauliui nešantieji!
Mokykitės Dievo ieškoti savyje! Pajuskite kartą tokią pat gilią
pagarbą slaptajam Kažkam, šitai ateičiai jumyse, kokią jautėte
kunigaikščiams ir vėliavoms! Tegu jūsų pamaldumas vieną kartą
nebeklūpo, o stovi ant tvirtų, vyriškų ir užgrūdintų kojų!

164
Jūs ir jūsų tauta

Vis tiek jūs, bičiuliai, dar nepasitikite manimi ir dažnai žiūrite į mane
kreivai, ir žinau, kas jums manyje nepatinka, kas trikdo. Jūs bijote,
kad žiurkių gaudytojas Zaratustra nenuviliotų jūsų nuo jūsų tautos,
kurią mylite ir kuri jums šventa! Argi ne taip? Gerai jus permaniau?
Dvi teorijas turi jūsų mokytojai ir jūsų knygos: viena moko, kad
tauta – viskas, o pavienis žmogus – niekas; kita apverčia tą teiginį.
Bet Zaratustra niekad nebuvo mokytojas, jūsų teorijos jam daugių
daugiausia duoda progą nusikvatoti. Mieli bičiuliai, jūs neturite
pasirinkimo, ar jums būti tauta, ar pavieniu žmogum! Sutvarkyta,
puikiai yra sutvarkyta, kad medžiai neaugtų padangėje! Dar nė vienas
vienatvės, vyriškumo padangėje neišaugo vien todėl, kad perskaitė knygoje
ir ryžosi!
Bet man paklausus jūsų, jaunikaičiai „Ko jūsų tauta taip labai geidžia?
Ko jai reikia?“, jūs atsakysite: „Mūsų tautai reikia daug darbų ir
reikia vyrų, kurie ne tik kalbėti, bet ir darbus dirbti moka.“
Gerai, bičiuliai, ar jūs norite dirbti savo naudai, ar tautos labui,
vis tiek, – tik nepamirškite, iš kur atsiranda darbai, iš kur tas gaivus,
džiugus ir vyriškas žvalumas bei atkaklumas, iš kurio darbai iššoka
lyg žaibai iš debesų. Ar jūs jau pamiršote? Ar vėl prisiminsite?
Bičiuliai, jūsų tautai, kaip ir kiekvienai, reikalingi vyrai, kurie išmoko
būti savimi, kurie pažino savo likimą. Tik jie vieni tampa jūsų
tautos likimu. Jie vieni nėra patenkinti kalbomis ir potvarkiais, ir
visa bailia neatsakinga valdininkija. Jie vieni turi tos drąsos, turi to
įkarščio, turi gero, nusisekusio, sveiko, linksmo ūpo, iš kurio ir randasi
darbas.
Jūs, vokiečiai, daugiau nei kuri kita tauta pripratę klausyti.
Jūsų tauta taip lengvai, taip mielai, noriai ir džiaugsmingai klausė,
nė žingsnio nenorėjo žengti nejausdama pasitenkinimo, kad tuo
žingsniu vykdo įsakymą: įstatymų lentelės, o ypač draudimų lentelės, dengė
jūsų puikiąją šalį tarsi koks miškas. Kaip turėjo ši tauta
klausyti, kad po tokios ilgos ilgos pauzės ir įkyrėjusio laukimo dar
kartą išgirstų vyriškus balsus? Kad vietoj įsako ir potvarkio dar kartą
išgirstų jėgos ir įsitikinimo toną? Kad dar kartą pamatytų darbus,
kurie būtų ne maloningiausiai paliepti ir klusniausiai įvykdyti, bet
linksmai ir žvaliai iššoktų iš gimdytojo galvos, šviesūs ir ginkluoti
kaip ta graikų deivė?
Kartais pagalvokite apie tai, bičiuliai, ir nepamirškite, ko ilgisi ir
trokšta jūsų tauta! Ir nepamirškite, kad darbas ir vyriškumas auga ne
per knygas ir ne per tautai sakomas kalbas. Tai auga kalnuose, o kelias
tenlink veda per kančią ir vienatvę – per noriai pakeliamą kančią
ir per savanorišką vienatvę.
Ir priešingai, nei sakytų visi jūsų liaudies oratoriai, aš sušunku
jums: „Neskubėkite taip smarkiai!“ Anie visi iš visų kampų jums
šaukia: „Skubėkite! Bėkite! Nuspręskite per minutę! Pasaulis dega!
Tėvynė pavojuje!“ Bet patikėkit manimi: tėvynė nepatirs vargo, jei
jūs duosite sau laiko, jei išnešiosite savo valią, savo likimą, savo darbą ir
leisite jiems subręsti! Skuba, lygiai kaip ir džiaugsmingas paklusnumas,
buvo priskiriami prie vokiečių dorybių, o jie visai nėra
dorybės.
Vaikai, nenukabinkite nosies! Nejuokinkite senojo Zaratustros!
Ar tai nelaimė, kad gimėte vėsiais, audringais, pašėlusiais laikais?
Argi tai ne jūsų laimė?

166
Atsisveikinimas

O dabar, bičiuliai, atsisveikinu su jumis. O juk jūs jau žinote –

atsisveikindamas su savo klausytojais Zaratustra nepratęs prašyti, kad šie
būtų jam ištikimi ir paklusnūs mokiniai.
Negarbinkite Zaratustros. Nemėgdžiokite jo. Negeiskite patys
tapti zaratustrom! Kiekviename iš jūsų slypi pavidalas, kuris dar kietai
miega vaiko miegu. Leiskite jam atgyti! Kiekviename iš jūsų glūdi
kvietimas, valia ir gamtos burtas, žadantis ateitį, naują ir aukštesnį
būvį. Leiskite jam subręsti, leiskite jam suvešėti, rūpinkitės juo! Jūsų
ateitis nėra šitas arba anas, ji nėra pinigai arba valdžia, nėra išmintis
arba profesinė laimė – jūsų ateitis ir jūsų sunkesnysis, pavojingesnis kelias
yra štai toks: subręsti ir rasti savyje Dievą. Nieko jums, jaunieji vokiečiai,
nėra sunkesnio. Visuomet jūs ieškojote Dievo, bet niekad – savyje. Niekur
kitur jo nėra. Nėra kito Dievo, kaip tik tas, kurs jumyse.
Jei aš dar kartą sugrįžčiau, tuomet mes būtinai pakalbėsime apie
kitokius dalykus, smagesnius, linksmesnius. Tuomet mes, tikiuosi,
pasėdėsime greta viens kito ir pavaikščiosime drauge kaip vyrai –
stiprūs, esantys patys savimi, niekuo pasaulyje nepasikliaujantys, tik
savimi pačiu ir laime, tenkančia stipriam ir narsiam. O dabar eikite atgal į
savo skersgatvius, kur aibės kalbėtojų. Pamirškite, ką jums
sakė senas, nuo kalnų nusileidęs atėjūnas. Zaratustra niekad nebuvo
išminčius. Jis visad buvo pokštininkas ir įnoringas keliautojas.
Neleiskite jokiam oratoriui ar mokytojui įtupdyti jūsų ausin jokio
svetimo paukščio. Kiekvienas turi tik vieną, tik savąjį, tik savąjį
vienintelį paukštį, kurio reikia klausytis.
Štai ką sakau jums atsisveikindamas: klausykitės to paukščio!
Klausykitės balso, kuris kyla iš jūsų pačių! Kai tas balsas tyli, žinokite, kad
kažkas pakrypo į šoną, kažkas negerai, kad esat klaidingame
kelyje.

167
 Bet jei čiulba jūsų paukštis – o, tada klausykitės, atsiliepkite į
kiekvieną jo gundymą ir eikite į nuošaliausią, žvarbiausią vienatvę ir
į tamsiausią likimą!

1919 m.
Išvyka
į miestą

Kai atsiskyrėlis po ilgų metų palieka savo celę ir patraukia į miestą,

arčiau žmonių, taip pasielgti jis dažniausiai turi paieškoti svarių argumentų,
bet rezultatas neretai būna juokingas. Atsiskyrėlis turi būti
atsiskyrėlis, kaip batsiuvys privalo pasilikti batsiuviu. Nuomonė, kad
atskirumas nėra amatas arba jis prastesnis nei kiti, lygiai kaip ir elgetavimas,
yra europietiška mada spręsti, į kurią niekas nežiūrės rimtai.
Atsiskyrėlis – tokia pat profesija kaip ir batsiuvys, kaip ir elgeta, kaip
ir plėšikas, kaip ir karys, ji daug senesnė, svarbesnė, šventesnė profesija
negu kad ir tokios pseudoprofesijos kaip teismo vykdytojas, estetikos
profesorius ir pan. Ir kai žmogus iškrinta iš savo profesijos, netenka
savo kaukės ir vaidmens, – ar jis tai darytų dėl suprantamiausių ir
mieliausių priežasčių, vis dėlto paprastai iš to teišeina vien kvailystė.
Taip atsitiko ir man, kai aš, nepatenkintas savimi ir savo gyvenimu,
uždariau savo kalnų celės duris ir kuriam laikui išėjau į žmones
ir į miestą. Dariau tai iš smalsumo, trokšdamas naujų išgyvenimų ir
santykių, dariau tai mažumą vildamasis, kad gal vėl patirsiu truputį
džiaugsmo, malonumo ir pasitenkinimo po to, kai ilgą laiką ragavau vien
nuobodį ir skausmą. Turėjau vilties, kad galbūt man pavyks
vėl matuoti save pagal kitus žmones, į žmones ir į save vėl pažvelgti rimtai.
Panorau leisti miestui, miniai, viešumai, menui, prekybai,
žodžiu, visiems šio pasaulio kerams vėl mane veikti, išvaduoti nuo
sunkumo ir įsivaizduotos atsiskyrėlio bei mąstytojo išminties, vėl
tapti žmogumi, tapti vaiku, vėl patikėti žmogaus gyvenimo prasme ir

169
grožiu. Tokio žmogaus kaip aš, kuris iš esmės negali patikėti žmogaus
gyvenimo vertingumu, kuriam įprastas naiviųjų kelias – savižudybė
ir beprotybė – taip pat yra užtvertas ir negalimas, taigi kuris, rodos,
specialiai gamtos ir sugalvotas, kad sau ir kitiems savo pavyzdžiu įrodytų
beprasmybę ir beviltiškumą to, ką gamta sumanė leisdamasi į
eksperimentą vardu „Žmogus“, tokio žmogaus gyvenimas, suprantama,
nelengvas, ir jis kartkartėmis pajunta poreikį persiorientuoti ir šį
ar tą pakeisti savo gyvenime, kad jis galbūt taptų kiek pakenčiamesnis ir
malonesnis.
Taigi nukeliavau su lagaminu į miestą ir ten, tarp žmonių, išsinuomojau
kambarį. Nebuvo lengva priprasti prie čionykščio gyvenimo, keistu ir
neįtikėtinu paros metu kėlėsi tie žmonės – ankstyviausiai, naktį pareidinėjo
namo, skambino pianinu, smuikavo, maudėsi, lakstė aukštyn žemyn.
Dauguma buvo verteivos arba šių patarnautojai, ir visi turėjo beprotiškai
daug ką veikti, vieni iš tikrųjų turėjo daug darbo, nes jų reikalai ėjo prastai,
buvo pervargę stengdamiesi juos pataisyti. Pervargę buvo jie visi ir bemaž
visi gamino daiktus ir prekiavo daiktais, kurių žmogus gyvenime
nepanaudoja, o jie ir išrasti vien tam, kad duotų pinigų gamintojui ir
prekiautojui. Aš keletą tokių dalykų pabandžiau iš smalsumo. Kadangi per
triukšmą ir bruzdesį nedaug tegalėjau miegoti, nusipirkau iš vieno
prekiautojo migdomųjų, iš kito – kelias knygas, kurių tikslas buvo maloniai
užimti skaitytoją. Bet migdomieji, užuot migdę, sujaudino mane ir
sunervino, o knygos, užuot teikusios malonumą, užmigdydavo vidur
dienos. Šitaip iš esmės buvo su visais daiktais, kuriuos įsigydavau.
Buvo žaidžiamas žaidimas, kuris visiems žaidėjams – ir pirkliams, ir
pirkėjams – aiškiai teikė didelį malonumą, bet kurio niekas nė nemanė
laikyti rimtu dalyku. Buvo laikas prieš didžiąsias metų šventes,
kada yra prasmės, viena vertus, spartinti gamybą ir kelioms savaitėms
pagyvinti prekybą, o iš kitos – išstačius nupjautus jaunus medžius

170
visuose miesto butuose, pažadinti tam tikrą gamtos ir miško prisiminimą ir
švęsti šeimos gyvenimo džiaugsmus. Ir tai buvo žaidimas
bei susitarimas, kurį aš greit permaniau. Tačiau tokių, kuriems kiltų
poreikis prisiminti gamtą ir mišką arba kurie būtų tokie kvaili, kad
tas kambarines eglutes laikytų tinkama priemone gamtos džiaugsmui
puoselėti, nebuvo ir taip, kad liaudies dauguma labai gerbtų
šeimą, santuoką ir vaikų laimę, o ne beveik visuotinai laikytų našta. Bet šita
šventė keturias savaites užėmė milijonus tarnautojų ir
dvi dienas visiems gyventojams aiškiai teikė malonumą. Netgi man,
pašaliniui, siūlė saldžių kepinių ir linkėjo linksmų švenčių, ir keletą
valandų namuose, kur šitas buvo tikrai neįprasta, vyko šeimyninės
laimės orgijos.
Vis dėlto šiuo metu miestas atrodė patraukliai. Plačiose prekybinėse
gatvėse dieną naktį iš visų namų langų plieskė šviesa, vitrinose
pūpsojo išstatytos prekės, gėlės, žaislai, ir rodės, kad visas toks sunkus
ir rimtas tų milijonų darbinis gyvenimas iš tiesų yra šmaikštus ir gerai
sumanytas pramogavimas. Trikdomai laisvi atėjūnui atrodė smuklininkų
papročiai: ir tose kvaitinimosi vietose, kur gamtą, šeimą,
verslą ir visa kita siekiama laikinai pamiršti ir nuplauti gardžiais gėrimais, –
ir tose tyliose gėrimo bei rūkymo vietose išstatytos kalėdinės
eglutės, kur skambėjo muzika arba apsieita ir be jos, čia dar labiau nei
privačiuose namuose skleidžiančios tokį spindesį ir sentimentalumą,
kad pasidarydavo sunku ir kvėpuoti.
Vieną vakarą, dar švenčių išvakarėse, sėdėjau restorane kirsdamas
kiaušinienę ir užsisakęs puslitrį raudonojo vyno, pusėtinai patenkintas, kai
man į akis krito skelbimas laikraštyje, kuris tuoj pat prikaustė
dėmesį. Viena literatūrinė draugija rengė Hermanno Hesse’s vakarą*, ir
buvo maloniai kviečiama čia apsilankyti. Tučtuojau patraukiau

* Turimas galvoje Hesse’s vakaras, įvykęs 1925 m. gruodžio mėn.

171
ten, susiradau namą ir salę, o prie durų – kasininką, kurio paklausiau,
ar pasisako pats ponas Hesse. Jis atsakė, kad ne, ir ėmė atsiprašinėti,
bet aš jį nuraminau pasakęs, kad man visai nesvarbu – būsiąs šitas
ponas ar ne. Sumokėjau markę ir gavau programą, kurį laiką pasėdėjau
laukdamas, pagaliau renginys prasidėjo. Išgirdau keletą kūrinių,
kuriuos buvau parašęs ankstesniais metais. Tuomet, juos rašydamas,
dar turėjau jaunystės polinkių ir idealų, tada man svarbiau buvo svajoti bei
idealizuoti negu būti atviram; todėl gyvenimą regėjau tokį,
kuris šviesus, kurį verta teigti, o juk šiandien aš jo nei myliu, nei neigiu, o
tik priimu. Todėl keista man buvo girdėti iš šių kūrinių kalbant savo paties
balsą iš anų jaunystės laikų. Kai kuriems eilėraščiams
kompozitoriai buvo parašę muziką, ir juos dainavo išsipuošusios damos,
kitus deklamavo arba skaitė balsu, ir aš galėjau stebėti, kaip dalis
klausytojų, jaunatviškai ir sentimentaliai jaučiančių, traukte traukė į
save atliekamus dalykus ir jausmingai šypsojosi, o kita, santūresnioji,
kuriems priklausiau ir aš, sėdėjo nesujaudinta ir arba niekinamai šypsojo,
arba snaudė. Per visą šį stebėjimą bei stebėjimąsi seklumu eilių,
kurios kadaise man buvo tokios reikšmingos ir šventos, tarp kitko
pastebėjau ir nemaža tuštybės, nes kaskart nusivildavau ir šiek tiek
užsigaudavau, kai dainininkė ar skaitovas kaip įprasta praleisdavo
kokį žodį ar pakeisdavo jį kitu. Vis dėlto visa ta vakaro pramoga man
ne itin patiko, pabaigos sulaukti neįstengiau, nes mane iš ten ginė
gerklėje ir skrandyje atsiradęs sausumo bei kartumo pojūtis, kurį ne
vieną valandą bergždžiai malšinau konjaku ir vandeniu. Šitoje literatūrinėje
vakaro pramogoje, kur aš juk tam tikru mastu galėjau
būti laikomas žinovu ir specialistu, vėl suvokiau izoliaciją, kuri verčia
mane būti atsiskyrėliu ir kuri pasireiškia tuo, kad aš nešiojuosi savyje
nepagrįstą reikalavimą žiūrėti į žmogaus gyvenimą rimtai, o visi kiti
pagal slaptą, man nežinomą žaidimo taisyklę žvelgia į jį kaip į linksmą
kompanijos žaidimą ir smagiai į jį įsijungia.

172
 Taigi tuomet, kai viskas, ką mačiau ir patyriau, tik dar labiau
mane trikdė, ir kai tikrai įsitraukti į žaidimą niekaip nesisekė, vis dėlto sykį
teko išgyventi ir tai, kas nedarė manęs juokingu, o sutvirtino
ir pastiprino mano dvasią. Turėjau pagelbėti laidojant draugą, kuris
ūmai mirė ir anaiptol nebuvo vienišius, o kaip tik linksmas ir draugingas
žmogus. Kai dabar atsisveikindamas žvelgiau šiam velioniui į
numirusį veidą, neįstengiau ten išskaityti nei apmaudo, nei skausmo
dėl to, kad jis išplėštas iš to mielo gyvenimo žaidimo, o tik visišką
sutikimą ir lyg kokį pasitenkinimą, jog jam pagaliau pavyko ir yra
leista nebetvarkyti daugiau šio mįslingo žmogiško gyvenimo lyg kokio
žaidimo, laikyti jį iš esmės rimtu dalyku. Šis velionio veidas sakė
man daug ir ne liūdino, o džiugino mane.
Šitaip toliau sau bastausi gatvėmis, dairausi į dailias moteris ir
skubančius įpykintus vyrus, kurie visi tuo tarpu vėl laikinai slepia
savo kiek sutrikusią ir dirbtinoką šventiško džiaugsmo išraišką, o aš
kartais kenčiu, kartais turiu malonumą dėl šito teatro, kurio paslaptingas
žaidimo taisykles vis dėlto tikiuosi galų gale perprasti.

1925 m.
Nepripažinti
poetai
Atsakymas į apklausą

Nepykite, kad į Jūsų klausimą apie nepripažintus poetus neatsakau

tiesiai. Stengiausi visą valandą, bet mano atmintis prasta, reikalingi
vardai niekaip nenušvito mano galvoje. Paskui, kai susimąsčiau apie
praeitį ir pagalvojau apie ankstesnių laikų poetus, kurie gyvi nebuvo
pripažinti ir tebėra tokie šiandien, apie Jeaną Paulį, Brentaną,
Arnimą, apie vieną ir kitą, staiga pastebėjau, kad apskritai nėra kitokių
poetų, tiktai nepripažinti. Poetas, jau savaime abejotinas reiškinys, žmonių
minioje atrodo aiškiai turįs paskirtį tapti nepripažintu,
regis, šitai yra jo tikra ir svarbiausia misija. Žinoma, ne visada šitai
vyksta rūsčiausiu pavidalu, kaip vienišas badavimas nešildomoje palėpėje
arba ne mažiau pamėgtas išprotėjimas. Yra poetų, kurie nepripažintais
laikytini todėl, kad jie neskaitomi – šiandien prie jų
priklauso visi didieji vokiečių poetai. Kitų poetų likimas toks, kad
jų knygos išleidžiamos dešimtis ir šimtus kartų, bet dėl to jie netampa labiau
pripažinti. Nes poetas normalių žmonių tikrai pripažintas
nebūna, tai tik literatūros istorikų fikcija. Poetas visada metafizikas,
žino jis tai ar ne, ir nieko neturi bendra – žino jis tai ar ne – su „tikrove“; jo
misija, jo esmė yra ta, kad jis pažįsta žmogų per jo atsitiktinumą ir kitėjimą
ir kad realybės vietoj, atsitiktinio žmogiškumo vietoj
jis apgyvendina savą svają apie žmogiškumą, savą žmogaus paskirties
nuojautą. Taip darė Dante, taip elgėsi Goethe ir Hölderlinas, taip

174
daro bet kuris poetas, nori jis to ar ne, žino jis tai ar ne. Todėl poetui, kuris
įsisąmonina savo veiklos esmę, kuris praranda naivumą,
tėra dvi išeitys iš tos nebepakenčiamos situacijos: tragiška pabaiga,
pasitraukti iš žmogiškos būties – arba pabėgti į humorą. Visi didieji
poetai ėjo kuriuo nors iš šių dviejų kelių, trečio nėra. Tokia jau gili,
tragiška mūsų, žmonių, gyvenimo beprotystė, kad žmonijai reikia
poetų, ji juos netgi myli ir vertina, dažniausiai pervertina ir kad ji
niekad tų poetų nesupranta, niekad nepaklauso jų raginimo, niekad
nelaiko jų darbo rimtu. Jei žmonija liktų be poetų, gyvenimo žaismas
prarastų savo žaviausią grožį. Bet jei žmonija suprastų savo poetus,
žiūrėtų į juos rimtai ir sektų paskui juos, ji pražūtų, prarastų balastą. Reikia
daug prieraišumo, daug rimtumo, daug tuščio idealizmo,
daug moralės, daug kvailumo esamam žmonijos būviui išlaikyti ir jos
tęstinumui užtikrinti. Todėl ir tenka poetams būti vis nepripažintiems, taip
pat ir žymiesiems, ir pamėgtiems, ir vėl koks nors Stifteris
žudosi, ir koks nors Hölderlinas – išprotėja.
Yra daug poetų, kurie visai ne poetai. Yra daug poetų, kurie tik
kruopelę, tik kruopelės dalelytę teturi savyje poezijos. Tačiau visi, ar
jiems pasaulis nūnai suteikia garbę būti žymiam, ar garbę numirti iš
bado, vis tiek yra nepripažinti ir tokie privalo būti.

1926 m.
Ramus
vakaras

Lėtai slenka dienos, kai sergi ir esi vienišas. Kaip visada, rudenį palikau
būstą kaime ir persikrausčiau žiemai į butuką mieste*, tykų ir
ramų viengungio kambarį miesto vidury, iš kurio atsiskleidžia toks
reginys: seni medžiai, tylus žalias kanalas, nedidelis tiltukas ir sodas,
kurio vejos ploteliuose tarp balteglių šakų įspausti rožių kerai atrodo
kaip kiparisai. Kaip iš miesto buto – tai neįprastai gražus vaizdas, –
aš visada, visą gyvenimą gyvenau nepaprastai gražiose vietose – bet
dvylikai dienos valandų jo vis dėlto nepakanka, kanalas – tai ne jūra,
o rožių kerai juk gražesni sulapoję, kai iš lanksčios vasarinės lapijos
kyšo standūs, tvirti pumpurai, o švelnios kvapios rožės nukąra grakščiai ir
laisvai. Kartais mane kas aplanko, tik, deja, ne kiekvieną dieną.
Kartais laiką užmirštu per kokį nors prisiminimą ar eiliakalystę ir ištisas
valandas išbūnu anapusėje erdvėje, belaikiškume. Bet visuomet
tenka grįžti į šiapusę, į laiką, į miestą ir kambarį, į žiemą, į negalią ir
vienišą būtį.
Vis dėlto yra kas paguodžia. Be kelių knygų, kurias bemaž visada
turiu pasidėjęs prie lovos ar ant palangės (Jeano Paulio, Goethe’s
tomelį, Herodoto ar Plutarcho tomą, kurią nors Biblijos dalį), po
ranka visada yra ir pora naujų, kurias vis apžiūrinėju ir su kuriomis
bandau susidraugauti. Kartais pasiseka, tuomet knygą priimu į savo
biblioteką ir vėliau ją vis pavartau. Bet dažniau nieko neišdega, ir

* Ciuriche, Schanzengroben 31.

176
tada toji knyga vėl pranyksta, padovanojama, ir aš ją greit pamirštu.
Taip perskaičiau tūkstančius knygų ir vėl jas pamiršau. Jei nesugebėčiau
pamiršti, jei nebūtų šio visų reikalingiausio gabumo, mano galva
atrodytų kaip knygynas; bet ji ne tokia – esu įgudęs užmiršti.
Šiomis dienomis turiu šalia pasidėjęs dvi knygas, abi pasakoja apie
senus laikus bei tolimas tautas; viena – tai romanas, kita – paveikslų
knyga. Romano autorius yra kinas ir vadinasi jis Jaunojo Mė kerštas,
jis priklauso pasaulinės literatūros šedevrams; tai silpnokas kūrinys,
bet užtat yra nedidelė parankinė kinų papročių, idealų ir mąstysenos
knyga, todėl ir simpatiška. O paveikslų knyga (yra joje ir tekstas, ir
net labai vertingas, tačiau juk meno knygoms esminis dalykas yra
paveikslai) priskirtina prie tokių, su kuriomis mikliai nesusitvarkoma ir
prie kurių dažnai grįžtama. Tai G. Steindorffo knyga, išleista „Insel“
leidyklos – kol kas gražiausia vokiška monografija apie Egipto meną.
Kaip tik pirmas paveikslų trečdalis apie pastatus vis traukia sugrįžti, jis
stipriausiai parodo jaudinantį egiptietiškos pasaulio epochos
bandymą įveikti mirtį ir sukurti kūrinius amžinybei. Nepasiliko šitie
kūriniai amžinybei, nenugalėjo jie mirties, tačiau išsilaikė kokius tris
keturis tūkstantmečius, – galingas dvasios protestas prieš būtinybę
mirti. Dar šiandien piramidžių ir didžiulių šventyklų griuvėsiai atspindi tas
milžiniškas varomąsias jėgas. Pirmykštis visų kultūrų, visų
religijų jausmas, mums taip mažai žinomas, taip menkai mūsų puoselėjamas
didžios pagarbos jausmas padvelkia į mus iš šių nuostabių
iliustracijų, širdį gniaužiančių ir vis dėlto išlaisvinančių, darančių
tave menką ir vis dėlto keliančių aukštyn. Jis sukuria erdvę, sukuria
distanciją, paverčia mus ir mūsų reikalus mažais ir nesvarbiais, kaip
tą padaro ir žvaigždėto dangaus reginys. Ši knyga – vienišų ir ligotų
žmonių guodėja, ir neabejoju, kad ir sveikiesiems ji suteiks laimės.
Knygos man padėjo prastumti popietę, atėjo vakaras, lyg žvaigždės
šaltame ir drėgname žiemos ore po mano langu švietė dujiniai

177
žibintai, blyškiai atsispindėjo ant drėgno asfalto ir ryškiai – juodame
kanale, liūdnai žvelgė savo žalia šviesa pro mano langą. Ilgai sėdėjau
tamsiame kambaryje, žiūrėjau, kaip blyškios žibintų šviesos smelkiasi pas
mane, mąsčiau apie faraonus ir jų piramides – kapus dykumose, mąsčiau
apie rožių krūmus kaimynų sode, apie tai, kaip jie miega
po balteglių šakomis ir šiurpčioja nuo šalčio ir švelniomis akimis
tikriausiai lyg pro sapnus nujaučia ateinančių pavasarių ir ateinančių
rožių reginį. Paskui įjungiau šviesą.
Kai graibiausi kišeninio laikrodžio, pirštai užčiuopė ant liemenės
sagą, kuri atsipalaidavus kabėjo ant siūlo. Nesmarkiai truktelėjau, ir
ji atsidūrė tarp mano pirštų. Ar reikia ką nors sulaikyti, kai tas nori
atsisveikinti su mumis? Ne, pagalvojau, ir leidau sagai kristi ant grindų.
Egiptiečių faraonai neapsivertė savo auksiniuose kapuose ir tada,
kai juos apleido dar ir visai kitokie dalykai, o ne vien tik saga.
Bet po minutės vis dėlto pasilenkiau ir pakėliau liemenės sagą.
Nusprendžiau ją prisisiūti. Buvo tarnaitė, kuriai galėjai paskambinti
ir pavesti panašias užduotis, tačiau kartais mieliau pačiam pasistengti, ir vien
dėl to, kad nereikėtų skambinti, kalbėti ir matyti kitų veidus. Buvo ir
draugių, progai pasitaikius mane aplankančių, kurios
galėtų prisiūti tą sagą; tačiau ir jų tektų prašyti, ir staiga prisiminiau
mylimąją, kuri kadaise daug kartų man virė arbatą ir paskui metų
metus įsivaizdavo, jog dėl manęs nusikamavo ir baisiai man pasiaukojo. Kas
norėtų pakartoti tokį patyrimą? Ne, kai namuose yra kirvis, dailidė
nebūtinas, o nuosava adata turėjo saugoti mane nuo psichologinių
nusivylimų.
Kažkur po mano kelioniniais reikmenimis buvo mažutis drobinis
maišelis su dviem ar trim adatom ir viena kartonine žvaigždute
su juodais ir baltais siūlais. Tad jo dabar ir naršiau. Gan ilgai turėjau
ieškoti, pasilenkęs virš stalčiaus, pagaliau jis pateko man į rankas, ir
jame dar buvo adata ir juodo siūlo galiukas. Paėmiau tą ploną adatą

178
smiliumi ir nykščiu, kaire – lygiai tokiu pat būdu siūlą, ir po kelių
kantrybės išmėginimų man jį pavyko įverti. Pastarąjį kartą šitai dariau tikrai
seniai, bet, vadinasi, dar išeina. Taigi įsiuvau rudą raginę
sagą į savo vietą, priverčiau dezertyrę tarnauti iš naujo ir stebėjausi,
kad aš dar visai gerai tai sugebu. Trumpos buvo man kadaise šio vertingo
meno pamokos, ir mažai aš lavinausi. Jei pabandyčiau, užuot
siuvęs, paskaityti kokį Tukidido puslapį, rezultatas būtų prastesnis,
nors kadaise skaitymo menui graikų kalba sugaišau tiek daug metų.
Ir kai spraudžiau adatą per sagą ir siūlo galiuku gražiai siuvau
vidinėje liemenės pusėje, kai jaučiau tarp pirštų lygią, vėsią adatą
ir mačiau juodą siūlų žvaigždę, pusiau kyšančią iš lininio maišelio,
kuriame praleido daug metų, man vėl atėjo į galvą valanda, kuomet
išmokau meno prisiūti sagas. Tada man ėjo tryliktieji, kai motinai,
į mano sagas ir drabužius sulaužiusiai jau tiek daug adatų ir susiuvusiai
keletą mylių siūlų, atėjo mintis išmokyti šio meno mane patį.
Mano gyvenime buvo pasiekta svarbi pakopa: netrukus aš turėjau
pirmąkart palikti tėvų namus ir vykti svetur*, pas kitus žmones, į kitą
miestą, į svetimą mokyklą. Ir kiekvienam savo vaikui, taip pirmąkart
paliekančiam tėviškę, mano motina įduodavo tokį drobinį maišelį,
kuriame būdavo pora adatų siūti ir viena adyti, kuokštelis vilnos ir
po siūlų žvaigždę su juodais ir baltais verpalais. Iš šitokio kraičio, išleidžiant
į pavojingą ir nuožmų gyvenimą, menka juk būtų nauda, jei
mes, vaikai, nebūtume išmokę ir meno siūti.
Todėl aną dieną pasišaukė mane motina prie siuvamojo stalo ir
tarė, kad greit man reiks išeiti į gyvenimą ir išmokti pagelbėti sau
pačiam, o kaip aš įstengsiu sau pagelbėti, jei nemokėsiu net sagos
prisisiūti! Tinkamai užlopyti praplyšusias kelnes – ne, šitam turbūt
aš neturėčiau gabumų ir kantrybės, ji juk mane pažįsta ir atleisianti

* Į Gepingeną.

179
mane nuo šito. Bet prisiūti sagą turėtų sugebėti kiekvienas jaunuolis.
Tuomet ji ir pamokė. Pirmiausia ji pati prisiuvo sagą – tam jau
buvo paruošusi tėvo švarką, o aš turėjau atidžiai sekti, kaip tai daroma, kaip
įveriamas siūlas, kaip paskui siūlas sudvigubinamas ir gale
sumezgamas, kaip tada ta vieta, kurioje turi prigulti saga, gudriai
perduriama iš kitos pusės, saga sugaunama adata ir taip toliau, kol
pagaliau dailiai ir tvirtai užsiuvamas siūlo galiukas. Aš su malonumu
stebėjau, nors ir buvau tai matęs jau tūkstantį kartų, ir kai ji baigė, tariau:
taip, aš viską gerai supratau ir įsidėmėjau, dabar žinosiu, kaip tai
daroma. Bet ji šituo nepasitenkino, ne, dabar aš turėjau jos akivaizdoje pats
parodyti, ką galiu, ir prisiūti sagą prie medžiagos atraižos.
Ir ką gi – aš sugebėjau, ir nors mano darbas nebuvo be priekaištų,
saga laikėsi; per ketvirtį valandos aš kai ko išmokau, ko gali prireikti
ir nusenėliui. Visą vakarą galvojau apie tą pamoką ir apie motiną, ir
man toptelėjo, kiek daug ko kadaise ji mane išmokė ir kaip iš tikrųjų
menkai aš vėliau vertinau iš jos išmoktus dalykus, ir kad tikriausiai
būtų gera ir man geriau būtų klojęsi, jei iš mamos menų ir mokslų šį
bei tą būčiau pasimiklinęs ir iš tiesų išmokęs. Dabar turbūt jau per
vėlu, ir, tiesą sakant, buvo nuostabu, kad bent sagą prisiūti dar moku.
Tai buvo šioks toks malonumas, mažas džiaugsmas, kokius išmoksti
įvertinti vienišomis ir sunkiomis dienomis: kuklūs tie džiaugsmai,
žinoma, menkučiai malonumai, bet vis dėlto geriau negu nieko.

1927 m.
Priešingybės

Pats vasaros įkarštis, ir jau kelios savaitės, kaip didysis vasarinės

magnolijos medis prieš mano langus žydėte žydi; jis – pietietiškos
vasaros simbolis su savo iš pirmo žvilgsnio atsainiu, tarsi abejingai
lėtu, o iš tikrųjų sparčiu ir išlaidžiu būdu žydėti. Tuo pačiu metu
atsivėrusios būna tik kokia pora sniego baltumo milžiniškų žiedų
taurių – daugiausia aštuonios ar dešimt, taip medį per du žydėjimo
mėnesius regime vis tą patį, o juk šie puikūs žiedai milžinai tokie
trumpaamžiai: nė vienas iš jų neišgyvena ilgiau kaip dvi dienas. Iš
blyškių, žalsvomis apnašomis padengtų pumpurų šie žiedai išsiskleidžia
dažniausiai ankstų rytą, ir skaisčiai balti ir stebuklingai netikroviški plevena
kaip baltutėlis atlasas, atspindėdami šviesą, iš tamsiai
blizgančių, kietų, visad žalių lapų vieną dieną jie plevena jauni ir
nepaprastai puikūs, o tada ima lėtai blukti, kraštuose gelsti, prarasti formą ir
su jaudinančia nuolankumo bei nuovargio išraiška senti,
o ir šitas senėjimas tetrunka kokią dieną. Tada balti žiedai jau nublukę,
parusvėję, o žiedų lapeliai, vakar kaip atlasas, šiandien juntami
kaip plona, švelni zomša: pasakiška, nuostabi medžiaga, švelni kaip
atodūsis ir vis dėlto tvirtos, net šiurkščios substancijos. Šitaip mano
didysis magnolijos medis diena iš dienos krauna savo skaisčius, baltutėlius
žiedus, ir atrodo, jog tai vis tie patys. Subtilus, jaudinantis,
labai gardus aromatas, primenantis citrinų, tik saldesnis, padvelkia
nuo žiedų į mano darbo kambarį. Tas didysis vasarinės magnolijos
medis (nepainiokime su šiaurėje žinoma pavasarine magnolija) ne
visada man draugas, kad ir koks gražus būtų. Yra metų laikų, kada

181
žvelgiu į jį apniktas abejonių, netgi priešiškumo. Jis auga ir auga, ir
per dešimt metų – tiek yra mano kaimynui – taip iškerojo, kad šykšti
ryto saulė rudens ir pavasario mėnesiais nebepasiekia mano balkono. Jis
tapo milžinas, ir savo stipriu, sultingu liemeniu man panašus
į šiurkštų, greit išaugusį, kiek sudribusį jaunuolį. Bet dabar, per patį
vidurvasario žydėjimą, jis stovi šventiškas, kupinas švelnaus aromato,
kalena vėjyje savo standžiais, blizgančiais, tarsi nulakuotais lapais ir
apdairiai rūpinasi savo švelniais, pernelyg gražiais, pernelyg trumpalaikiais
žiedais.
Priešais šį didelį medį su blyškiais milžiniškais žiedais stovi kitas,
nykštukas. Stovi mano mažame balkonėlyje, pasodintas į puodą. Tai
kresnas žemaūgis medis, kipariso atmaina, nesiekiantis nė metro, bet
jau greit turėsiantis 40 metų, mažas, gumbuotas ir pasipūtęs nykštukas,
truputį graudinantis ir šiek tiek komiškas, didžiai orus, tik keistokas ir
verčiantis šypsotis. Jį tik neseniai gavau dovanų gimtadienio
proga, ir štai jis stovi čia, tiesia savo būdingas, tarsi per dešimtmečius
trukusių audrų lankstytas gumbuotas šakas, kurios tėra per pirštą,
ir abejingai žvelgia į savo bičiulį – milžiną, kurio dviejų žiedų pakaktų
uždengti orųjį nykštuką. Jo tai netrikdo, regis, jis nė nemato
didžiojo, drūtojo bičiulio magnolijos, kurio lapas tokio dydžio kaip
visa jo šaka. Stovi lyg koks keistas, mažas monumentas, giliai susimąstęs,
visiškai pasinėręs savęsp, atrodo toks senas kaip pasaulis, kaip
ir žmonės nykštukai kartais gali atrodyt tokie neapsakomai seni arba
nenumanomo amžiaus.
Tvyrant smarkiai vasaros kaitrai, kuri mus gaubia jau kelintą savaitę, aš
labai retai išeinu lauk, gyvenu poroje savo kambarėlių, už
užsklęstų langinių, ir abu medžiai, milžinas ir nykštukas, sudaro
mano draugiją. Milžiniška magnolija regis man kaip augimo, veiklaus ir
natūralaus gyvenimo, nerūpestingumo ir našaus vaisingumo
simbolis bei vilionė. O tylusis neūžauga, nėra ko nė abejoti, priklauso

182
priešingam poliui: jam nereikia tiek daug erdvės, jis nesišvaisto, siekia
intensyvumo ir trukmės, jis ne gamta, bet dvasia, ne instinktas,
o valia. Mielas mažas nykštuk, koks tu keistas ir apdairus, koks ištvermingas
ir senoviškas!
Sveikata, uolumas ir bemintis optimizmas, smagus visų gilesnių
problemų atmetimas, drūtas, bailus atsisakymas agresyviai kelti
klausimus, gyvenimo menas naudotis akimirkos malonumais – toks
mūsų laiko slaptažodis – ir taip jis tikisi apgauti slegiantį pasaulinio
karo prisiminimą. Perdėtai beproblemis, mėgdžiojamai amerikietiškas, kaip
riebus baby užsimaskavęs artistas, perdėtai kvailas, neįtikėtinai laimingas ir
spindintis – smiling, toksai tas madingas optimizmas atrodo čia, kiekvieną
dieną pasipuošęs naujais spindinčiais žiedais, naujų kino žvaigždžių
paveikslais, naujų rekordų skaičiais. Kad visi tie dydžiai yra akimirkos
dydžiai, kad visi šie paveikslai ir rekordai tesilaiko vieną dieną – šito niekas
neklausia, juk ateina vis nauji. Ir dėl šio kiek per aukštai įvaryto, per daug
kvailo optimizmo, kuris karą ir skurdą, mirtį ir skausmą skelbia kvailais
išsigalvojimais, niekais ir nieko nenori žinoti apie kokį nors rūpestį ar
problemą – dėl šito didesnio nei natūralaus dydžio, amerikietišku pavyzdžiu
iškelto optimizmo dvasia yra priversta lygiai taip pat perlenkti: dvigubai
daugiau kritikuoti, gilinti problematiką, priešiškai atmesti visą
šį avietinės spalvos vaikų pasaulėvaizdį, kaip jį atspindi madingos
filosofijos ir iliustruoti žurnalai.
Taigi sėdžiu tarp abiejų savo kaimynų medžių – nuostabiai gyvybingos
magnolijos ir nuostabiai nematerialiu tapusio ir sudvasėjusio
nykštuko – ir stebiu priešingybių žaismą, mąstau apie tai, truputį
nusnūstu per patį karštymetį, truputį parūkau ir laukiu, kol ateis vakaras ir
nuo miško padvelks vėsuma.
Ir visame, ką aš darau – skaitau, galvoju, – visur mane ištinka
ta pati šiandieninio pasaulio nesantaika. Kasdien gaunu bent porą

183
laiškų, daugiausia iš nepažįstamųjų, daugiausia geranorių ir geraširdiškų
laiškų, kartais pritariančių, kartais kaltinančių, ir visuose liečiama ta pati
problema, visi yra arba gaidžiukai optimistai ir niekaip
neatlyžta mane, pesimistą, peikę, išjuokę arba apgailėję, arba pritaria
man, fanatiškai ir perdėtai pritaria – iš didelio vargo ir nevilties.
Aišku, jie abudu teisūs – ir magnolija, ir medis neūžauga, optimistai ir
pesimistai. Tik pirmuosius aš laikau pavojingesniais, nes,
matydamas jų audringą pasitenkinimą ir sotų juoką, būtinai prisimenu 1914
metus ir tą tariamai tokį sveiką optimizmą, su kuriuo
tuomet ištisos tautos manė, kad viskas puiku ir žavinga, ir grasino
statyti prie sienos kiekvieną pesimistą, kuris primindavo, kad karai –
pavojingi ir prievartiniai sumanymai, kurie, ko gero, gali liūdnai
baigtis. Taigi, pesimistai iš dalies buvo išjuokti, kartais pastatyti prie
sienos, ir optimistai šventė didį laiką, džiūgavo ir laimėdavo metų
metus, kol jie ir visa jų liaudis baisiai pavargo džiūgauti ir laimėti ir
staiga neteko jėgų, tada jau ankstesnieji pesimistai turėjo juos guosti
ir drąsinti, kad gyventų toliau. To patyrimo aš niekaip nepamirštu.
Ne, mes, dvasingieji ir pesimistai, aišku, neteisūs, kai tik kaltiname,
smerkiame arba išjuokiame mūsų laiką. Bet galų gale argi ir mes,
dvasingieji (šiandien mus vadina romantikais, ir nieko draugiška taip
sakydami negalvoja), nesame šio laiko dalis ir neturime lygiai tokios
pat teisės kalbėti jo vardu ir įkūnyti vieną jo pusę kaip bokso turnyrų
prizininkai ir automobilių fabrikantai? Nesikuklindamas atsakau į šį
klausimą teigiamai.
Abu keistai priešingi medžiai, kaip ir visi gamtos dalykai, nesirūpina
priešybėmis, kiekvienas tikras savimi ir savo teisumu, kiekvienas
stiprus ir atkaklus. Magnolija tinsta nuo sulčių, jos žiedai kvaitinamai
kvepia. O medis neūžauga vis labiau traukiasi į save.

1928 m.
Poeto
išpažintis

Mūsų laikais poetas, kaip gryniausias įkvėpto žmogaus tipas, yra abejingai
įspraustas į beorę erdvę tarp mašinų ir intelektualiosios veiklos pasaulių ir
pasmerktas ten užtrokšti. Nes poetas – atstovas ir
užtarėjas kaip tik tų žmogaus galių bei reikmių, kurioms mūsų laikas
fanatiškai skelbia karą. Kvaila būtų dėl to kaltinti laiką. Šie laikai –
ne geresni ir ne blogesni už kitus. Jie – dangus tiems, kurių tikslai bei
idealai kaip ir jų, ir pragaras tiems, kurie pastariesiems turi priešintis.
Taigi mums, poetams, jie – pragaras. Poetas, norėdamas likti ištikimas savo
kilmei ir pašaukimui, neturi teisės dėtis nei prie pasaulio,
svaigstančio nuo pasiekimų, gyvenimą užvaldančio pramone ir organizacija,
nei prie racionalių išvedžiojimų, kokie šiandien yra užvaldę
mūsų universitetus, pasaulio. O kadangi poeto vienintelė užduotis – būti
sielos tarnu, užtarėju bei riteriu, jis šią akimirką išvysta save
pasmerktą vienatvei ir kančiai, kuri ne kiekvienam rūpi. Šiuo metu
Europoje labai mažai tėra poetų, o ir iš jų ne vienas stokoja tragizmo,
net donkichotiškumo. Tuo pat metu visose kertėse knibždėte knibžda
„poetų“, kuriuos mėgsta skaitantis miesčionis ir kurie talentingai,
su skoniu šlovina tikslus bei idealus, kaip tik miesčionio programoje
ir esančius: šiandien karą, rytoj – pacifizmą ir t. t.
Bet daugelis iš tų, kuriuos tikrai galima pavadinti poetais, beorėje
šio pragaro erdvėje tylomis žūsta. Kiti vėlgi prisiima tą kančią, nenusigręžia
nuo jos, atsiduoda likimui ir nesigina pamatę, jog karūna,

185
kuri kitais laikais būdavo skiriama poetui, šiandien pavirtusi erškėčių
vainiku. Šiems poetams – mano meilė, juos aš gerbiu ir myliu, noriu
būti jiems brolis. Mes kenčiame – bet ne tam, kad protestuotume
ir plūstumės. Mes dūstame nuo mašinų sugadinto ir barbariškai
susiklosčiusių reikalų oro, kuris mus supa, tačiau neatsiskiriame nuo
visumos, prisiimame šį slopulį ir kančią kaip savo dalį pasaulio vyksme,
kaip savo misiją bei išbandymą. Mes netikime nė vienu šio laiko
idealu – nei generolų, nei bolševikų, nei profesorių, nei fabrikantų.
Bet mes tikime, kad žmogus nemirtingas ir kad jo paveikslas po
kiekvieno išbarstymo vėl gali susirinkti į daiktą, iš kiekvieno pragaro
išgrynintam vėl galima išeiti. Mes nesistengiame savo laiko paaiškinti,
pagerinti, pamokyti, tik bandome, sykiu atidengdami savo pačių
kančią ir sapnus, vis iš naujo atverti vaizdų pasaulį, sielos pasaulį. Tie
sapnai iš dalies pikti košmarai, tie vaizdai kartais siaubo reginiai –
mes neturime teisės jų dailinti ar ką nors sumeluoti. Juk ganėtinai tai
daro pramoginiai miesčionių „poetai“. Mes neslepiame, kad žmonijos siela
pavojuje ir netoli bedugnės. Bet ir neturim teisės nuslėpti
tikį, jog ji nemirtinga.

1929 m.
Pasirinkta
tėvynė

Pasiekti, kad gyvenimas būtų lengvas ir patogus – to, deja, padaryti

niekad nemokėjau. Bet vienas menas, vienas vienintelis, visad buvo
mano žinioje – menas gyventi gražiai. Nuo to laiko, kai pats galėjau
rinktis savo gyvenamąją vietą, visada gyvenau nepaprastai gražiai,
visada turėjau charakteringą, didelį, platų peizažą prieš savo langus.
Bet niekad negyvenau taip gražiai kaip Tičine ir dar nė vienai gyvenamajai
vietai nebuvau toks ištikimas kaip dabartinei; jau vienuolika
metų gyvenu čia ir dar neketinu pasitraukti. Tičino kraštovaizdis,
kurį 1907 m. pirmąkart išsamiau pažinau, vis traukė mane kaip iš
anksto nuskirta tėvynė arba, pagaliau, kaip išsiilgta prieglauda. Jį užtiksite
daugelyje mano literatūros kūrinių, kai kuriuose jis vaidina
pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Kelionėje, kuri yra ne kas kita kaip
pagyrimo giesmė Tičino kraštovaizdžiui.
Ne vienus metu trokštu įsigyti namelį ir truputį žemės Lugano
apylinkėje ir čia užbaigti savo dienas. Nes ir tičiniečius aš labai myliu,
ne tik jų kraštą ir klimatą. Per vienuolika metų, kai gyvenu su jais,
mes nepasakėm vieni kitiems nė vieno pikto žodžio. Aš dažnai išsitardavau:
poetas daugeliu atžvilgių – pati nereikliausia būtybė pasaulyje, bet kitais
atžvilgiais daug reikalaujanti ir daug mieliau ji mirs
negu atsisakys savo reikalavimų. Pavyzdžiui, man būtų neįdomu gyventi, jei
aplinka mano juslėms nepasiūlytų bent minimumo grynos
substancijos, tikrų vaizdų. Gyventi moderniame mieste, tarp nuogos

187
praktiškos architektūros, tarp popierinių sienų, imituotos medienos,
vien tarp imitacijų ir apgaulės būtų man absoliučiai nepakenčiama,
aš labai greitai ten nusibaigčiau. O čia, Tičine, aš atrandu tokių daiktų, kurie
ne tik gražiai ir sveikai atrodo, bet ir susiję su tūkstantmetėmis tradicijomis.
Plikas akmeninis stalas prie akmeninio suolo po
lauro vyšnia arba bukmedžiu, ąsotis ir skambantis dubenėlis, pilna
raudonojo vyno, dar duona ir ožkų sūris – šitai ir Horacijaus laikais
nebuvo kitaip.

1930 m.
Mano
tikėjimas

Ne tik straipsniuose, beje, esu atlikęs išpažintį – kartą, gal šiek tiek
daugiau kaip prieš dešimtmetį, pabandžiau išdėstyti savo tikėjimą
atskiroje knygoje. Ta knyga vadinasi Sidharta, ir jos tikėjimo esmę
dažnai tikrina ir svarsto indų studentai bei japonų dvasininkai, tik
ne jų krikščioniškieji kolegos.
Kad mano tikėjimas šioje knygoje turi indišką vardą ir yra indiško
pobūdžio – ne atsitiktinumas. Aš išgyvenau dvi religijos formas –
kaip dievobaimingų, dorų protestantų vaikas ir anūkas ir kaip skaitytojas
indiškų apreiškimų, tarp kurių man iškiliausi yra Upanišados,
Bhagavadgita ir Budos kalbos. Ne atsitiktinumas ir tai, kad aš, išaugęs tikros
ir gyvos krikščionybės aplinkoje, pirmus pamaldumo polėkius išgyvenau
indiška forma. Mano tėvas, taip pat mano motina
bei jos tėvas visą gyvenimą tarnavo krikščionių misijai Indijoje, ir
nors pirmiausia vieną iš mano pusbrolių, o tada ir mane persmelkė
suvokimas, kad jokios religijų hierarchijos nėra, jau tėvas, motina ir
senelis ne tik plačiai ir nuodugniai pažino indiškas tikėjimo formas,
bet ir simpatizavo, nors tik pusiau pripažindami. Lygiai taip pat kaip
krikščionybe, nuo vaikystės kvėpavau ir gyvenau ir Indijos dvasia.
O krikščionybę pažinau vienkartine, sustingusia, į mano gyvenimą
įsirėžusia silpna ir laikina forma, kuri šiandien jau atgyvenusi ir
kone išnykusi. Susipažinau su ja kaip su pietistinio atspalvio protestantizmu,
ir jo išgyvenimas buvo stiprus ir gilus, nes mano protėviai
ir tėvai vien dėl Dievo karalystės gyveno ir jai tarnavo.

189
 Kad žmonės į savo gyvenimą žiūri kaip į gyvenimą Dievui ir stengiasi
jį nugyventi ne egoistinių paskatų vedami, o kaip tarnystę ir
auką Dievui, – šis didžiausias mano vaikystės išgyvenimas ir paveldas
stipriai paveikė visą mano gyvenimą. Į „pasaulį“ ir į pasauliečius
niekad nežiūrėjau visiškai rimtai, o ilgainiui ir tas rimtumas manyje
dar sumenko.
Bet kad ir kokia didi bei kilni buvo ši mano tėvų išpažintoji
krikščionybė – gyvenimas, tarnystė ir auka, bendrumas ir užduotis –
konfesionaliosios ir iš dalies sektantiškos jos formos, kokias pažinome
mes, vaikai, jau labai anksti ėmė man darytis įtartinos ir netgi
nepakenčiamos. Ten teko girdėti posakių ir posmų, kurie jau tada įžeisdavo
manyje poetą, ir mano ankstyvajai vaikystei baigiantis neliko
mano nepastebėta tai, kaip tokie žmonės kaip tėvas ir senelis kamavosi
neturėdami tvirtai nustatytos tikybos ir dogmų, tikro, patikimo
ritualo, neturėdami tikros, realios bažnyčios, ką turi katalikai.
Tai, kad neegzistavo vadinamoji „protestantų“ bažnyčia, veikiau
suskilusi į aibę kraštų bažnytėlių, kad šių bažnyčių ir jų vadovų –
protestantų aukštųjų dvasininkų – istorija buvo nė kiek ne kilnesnė
nei išplūstosios popiežiaus bažnyčios, tai, kad, vos ne visa tikra
krikščionybė, beveik visas tikras pasiaukojimas Dievo karalystei telkėsi ne
šiose nuobodžiose kampuotose bažnyčiose, o dar kampuotesniuose,
bet kartu ir perlydytuose, išjudintuose abejotinos bei laikinos formos
konventėliuose* – visa tai man jau gan ankstyvoje jaunystėje
nebebuvo paslaptis, nors tėvo namuose apie krašto bažnyčią ir jos
perteiktas formas buvo kalbama vien su didžia pagarba (aš anksti
pradėjau įtarti, kad ši pagarba ne visai nuoširdi). O ir per visą savo
krikščionišką jaunystę iš bažnyčios faktiškai neturėjau jokių religinių
išgyvenimų. Maldos namie, mano tėvų gyvenimo būdas, jų karališkas

* Konventėlis – nebažnytinė religinė bendruomenė, ypač pietizmo laikais, dažnai

slapta.

190
skurdas, jų dosni ranka vargstantiesiems, jų broliškumas visiems
krikščionims, jų rūpestis pagonimis, visas įkvėptas jų krikščioniško
gyvenimo heroizmas maitinosi kaip tik Biblijos skaitymais, o ne per
bažnyčią, ir sekmadieninės pamaldos, konfirmantų mokymas, vaikų
mokymas nesuteikė man jokių išgyvenimų.
Palyginti su šia ankštai įsprausta krikščionybe, su šiais saldokais
posmais, šiais dažniausiai tokiais nuobodžiais pastoriais ir pamokslais, indų
religijos ir poezijos pasaulis, žinoma, buvo kur kas patrauklesnis. Čia manęs
neslėgė artumas, čia neatsidavė nei neskoningai, pilkai dažyta sakykla, nei
pietistinėmis Biblijos valandėlėmis, mano vaizduotei buvo daug erdvės,
galėjau pirmas iš indiško pasaulio mane pasiekusias žinias sugerti
nesipriešindamas, ir jų poreikis išliko visą gyvenimą.
Vėliau mano religija dar dažnai keitė formą, niekad staigiai, atsivertimo
prasme, bet visada lėtai, augimo ir vystymosi prasme. Kad
mano Sidharta iškelia ne pažinimą, o meilę, kad jis atmeta dogmas
ir centru padaro vienovės išgyvenimą, galima suprasti ir kaip grįžimą
prie krikščionybės, net kaip tikrai protestantišką poelgį.
Tik vėliau nei indiškas dvasios pasaulis tapo man pažįstamas
kiniškasis, ir įvyko naujos permainos; klasikinė kiniškoji dorybės
sąvoka, leidusi pažvelgti į Konfucijų ir Sokratą kaip į brolius, ir užslėpta
Laozi išmintis su jos mistine dinamika stipriai mane užvaldė.
Bendraujant su kai kuriais aukšto dvasinio rango katalikais, tiksliau,
su mano draugu Hugo Bailiu, kurio nenumaldomą reformacijos
kritiką galėjau pripažinti, nors ir netapdamas kataliku, dar atėjo ir
krikščioniškos įtakos banga. Tuomet pamačiau ir šiek tiek katalikų
veiklos ir politikos, mačiau, kaip Hugo Bailio tyra ir didi asmenybė
išnaudojama jo bažnyčios ir dvasinių bei politinių jos atstovų – tai
konjunktūriškai, tai propagandos tikslais, o paskui paliekama likimo
valiai ir išsižadama. Matyt, ir ši bažnyčia – ne ideali vieta religijai, ir

191
čia, matyt, veikia siekiai ir pasipūtimas, rietenos ir šiurkšti valdžios
valia, ir čia, matyt, krikščioniškasis gyvenimas suintymėja ir slepiasi.
Taigi mano religiniame gyvenime krikščionybė vaidina nors ir
ne vienintelį, bet vis dėlto vyraujantį vaidmenį, labiau mistinė negu
bažnytinė krikščionybė, ir ji gyvuoja ne be konfliktų, bet vis dėlto be
karo šalia daugiau indiško-azijietiško atspalvio religingumo, kurio
vienintelė dogma – mintis apie vienovę. Niekad negyvenau be religijos ir
negalėčiau be jos gyventi nė dienos, bet visą gyvenimą apsieinu
be bažnyčios. Konfesijų ir politikos skiriamos bažnyčios man visada, ypač
per Pasaulinį karą, atrodė kaip nacionalizmo karikatūros,
o protestantiškųjų tikybų nesugebėjimas pakilti virš konfesijų ir vienytis
man visada rodės kaip vokiečių nesugebėjimo vienytis simbolis.
Ankstesniais metais kilus tokioms mintims aš su tam tikra pagarba
ir pavydu žvelgdavau į Romos katalikų bažnyčią, ir mano, protestanto,
ilgėjimasis tvirtos formos, tradicijos, dvasios tapsmo, matyt,
dar ir šiandien man padeda išsaugoti pagarbą šiai didžiausiai kultūrinei
Vakarų formacijai. Bet ir ši nuostabioji katalikų bažnyčia tik iš
tolo tokia gerbtina, ir vos tik žengiu artyn, jinai, kaip ir kiekvienas
žmogiškas darinys, stipriai pakvimpa krauju ir prievarta, politika ir
niekšybe. Ir vis dėlto kartais pavydžiu katalikams galimybės sukalbėti savo
maldą priešais altorių, o ne kokiame ankštame kambarėlyje, ir
išsakyti savo išpažintį į klausyklos plyšį, užuot išstačius ją nuolatinei
vienišos savikritikos ironijai.

1931 m.
Paslaptys

Kartkartėmis poetas, o gal ir koks kitas žmogus, pajunta poreikį

bent valandai nusigręžti nuo supaprastinimų, sistemų, abstrakcijų ir
kitų pusinių ar visiškų melagysčių ir stebėti pasaulį tokį, koks jis yra
iš tikrųjų, taigi ne kaip gana komplikuotą, nors galų gale vis dėlto
žvilgsniu aprėpiamą ir suprantamą sąvokų sistemą, o kaip pirmykštį
mišką, kupiną gražių ir šiurpių, visad naujų, absoliučiai nesuvokiamų
paslapčių. Kasdien, pavyzdžiui, vadinamąjį pasaulio vyksmą pamatome
pavaizduotą laikraštyje, paviršutinišką, apžvelgiamą, redukuotą į du
matavimus: nuo įtampos tarp Rytų ir Vakarų iki japonų karinio potencialo
analizės, nuo indeksų kreivės iki ministro patikinimo,
jog kaip tik didžiulė naujosios ginkluotės dinamika ir pavojingumas
turi paskatinti sudėti ginklus arba perkalti juos į plūgus, ir nors yra
žinoma, kad visa tai – visai ne tikrovė, o iš dalies melas, iš dalies specialisto
žongliravimas žavia, išgalvota, neatsakinga siurrealistų kalba,
visgi tas kasdien kartojamas pasaulio vaizdas, kad ir diena iš dienos
vis dar toks piktinamai prieštaringas, suteikia mums kasdienio malonumo
arba bent nuramina, nes akimirką pasaulis iš tiesų pasirodo
esąs lygus, apžvelgiamas ir nepaslaptingas, ir mielai prisiderinąs prie
bet kokio paaiškinimo, kuris atitinka prenumeratoriaus norą.
O juk laikraštis irgi yra tik vienas iš tūkstančio pavyzdžių; jis neišrado,
sakysim, nei kaip pasauliui plėtotis, nei kaip atskleisti paslaptis, nėra ir
vienintelis jų praktikantas bei naudotojas. Ne, kaip prenumeratorius,
peržvelgęs laikraštį, akimirką patiria iliuziją, kad nūnai
jis puikiai nusimano apie pasaulio vyksmą per dvidešimt keturias

193
valandas ir kad iš esmės neįvyko nieko tokio, ko protingasis redaktorius
nebūtų iš dalies išpranašavęs dar ketvirtadienio numeryje, lygiai
taip kiekvienas mūsų meluodamas sau nupiešia kiekvieną pirmykščio
miško paslapčių dieną ir valandą kaip gražų sodą arba lygų, apžvelgiamą
žemėlapį: moralistas – maksimomis, religingasis – savo tikėjimu, inžinierius
– savo skaitytuvais, dailininkas – savo palete, o poetas – savo pavyzdžiais
bei idealais, ir kiekvienas mūsų, deja, ilgai ir toliau gyvena patenkintas bei
nusiraminęs savo iliuzijų pasaulyje ir savo žemėlapyje tol, kol kur nors
pratrukus užtvankai arba baisingai prašvitus sąmonei staiga pajunta ant
savęs užgriūvančią tikrovę, baisenybę, baisingą grožybę ir siaubą, pasijunta
beviltiškai pakliuvęs į jos glėbį, į jos mirtinus gniaužtus. Ši būklė, šis
prašviesėjimas, arba pabudimas, šis gyvenimas nuogoje tikrovėje niekad
ilgai netrunka, jis neša su savimi mirtį, jis kaskart, kai žmogus pastveriamas
ir sviedžiamas į siaubingą verpetą, trunka lygiai tiek, kiek kaip tik žmogus
gali ištverti, o tada baigiasi arba mirtimi, arba beatodairišku sprukimu atgal
į netikrovę, į pakeliamą, sutvarkytą, apžvelgiamą būvį. Šitoj
pakenčiamoje, drungnoje, sutvarkytoje sąvokų, sistemų, dogmų,
alegorijų zonoje pragyvenama devynis dešimtadalius gyvenimo.
Taigi gyvena mažasis žmogus patenkintas, ramiai ir tvarkingai, kad
ir nemažai turbūt plūsdamasis, gyvena namelyje arba savo bute, virš
galvos jam – stogas, po juo – grindys, už jo – žinojimas apie praeitį,
apie savo kilmę, savo protėvius, kurie visi beveik tokie pat buvo ir
gyveno kaip ir jis pats, be to, virš jo dar tvarka – Ordnung, valstybė,
įstatymas, teisė, kariuomenė – Wehrmacht, – kol visa tai staiga
akimirksniu dingsta ir griūva, stogas ir grindys virsta griaustiniu ir
ugnimi, tvarka ir teisė – sąmyšiu ir chaosu, ramybė ir jaukumas –
slogia mirties grėsme, kol visas taip seniai sureguliuotas, toks garbingas ir
patikimas iliuzijų pasaulis suliepsnoja, dūžta – ir nebelieka
nieko, vien tik baisybė, tikrovė. Galima tai pavadinti Dievu, baisybe

194
ir nesuprantamybe, siaubingu ir per savo tikrumą primygtinai įtikinančiu
dalyku, bet įvardijus vis tiek netampa suprantamiau, aiškiau
ir pakenčiamiau. Pasaulėžiną, kuri visad yra tik momentinė, galima
paveikti ir bombų kruša, taigi tokiais ginklais, kurie, anot ministro,
kaip tik dėl jų siaubingumo mums dar pravers, kad perkaltume juos į
noragus; pavieniams žmonėms dažnai pakanka ligos, šalia įvykusios
nelaimės, o kartais ir momentinio gyvenimo nuotaikos perrikiavimo,
pabudimo iš slogučio, bemiegės nakties, kad atsidurtų akistatoje
su Nenumaldomu, ir kuriam laikui ginčytina taptų bet kokia tvarka, bet koks
malonumas, bet koks saugumas, bet koks tikėjimas, bet
koks žinojimas.
Gana apie tai, kiekvienas žino, koks čia reikalas, net jeigu tik
vieną ar keletą kartų buvo patyręs tų išgyvenimų ir mano įveikęs
juos, t. y. laimingai beužmirštąs. Tačiau tie išgyvenimai niekad nepasimiršta,
ir kai sąmonė juos pridengia, filosofija arba tikėjimas išduoda, smegenys
atsikrato, tada jie slepiasi kraujyje, kepenyse, kojos
nykštyje, ir vieną dieną vėl būtinai pasirodo tokie visiškai švieži ir
nepamirštami. Nebenoriu daugiau filosofuoti apie tikrovę, apie pirmykštį
paslapčių mišką, apie noumenus ir kitokius išgyvenimo vardus, tai kitų
žmonių užsiėmimas, nes žmogaus dvasiai, protingajai,
kuria nepakankamai žavimės, yra pavykę ir šitai: iš absoliučiai
nesuprantamų, vienkartinių, demoniškų, nepakeliamų dalykų padaryti
filosofiją su sistemomis, profesoriais ir autoriais. Čia aš nekompetentingas
ir nė karto nepajėgiau iš tikrųjų perskaityti tų gyvenimo
mįslės specialistų. Norėčiau tik, jei tokia valia, jei ši valanda sulaiko
mane čia susikaupti, iš savo profesionalios kasdienybės netendencingai ir be
tvarkos šį tą pažymėti apie poeto santykį su gyvenimo melagystėmis, taip
pat apie paslapties amalą, žybsintį pro šitų melagysčių
sienas. Pridursiu: poetas stovi nė kiek ne arčiau pasaulio paslapties
nei bet kuris kitas žmogus, jis kaip ir kiti menkai tegali gyventi ir
dirbti neturėdamas žemės po kojomis ir stogo virš galvos, o apie savo
lovą nenupynęs tankaus tinklo iš sistemų, susitarimų, abstrakcijų,
supaprastinimų ir banalybių. Ir jis, lygiai kaip laikraštis, iš griaudėjančios
pasaulio tamsos susikuria tvarką ir žemėlapį, mieliau gyvena plokštumoje
negu daugiamatėje erdvėje, mieliau klauso muzikos
negu bombų sprogimo, ir tuo, ką rašo, jis kreipiasi į savo skaitytojus
daugiausia išpuoselėta iliuzija, jog egzistuoja norma, kalba, sistema,
kuri jam leidžia taip perteikti savo mintis ir išgyvenimus, kad skaitytojas
tam tikra prasme išgyventų kartu su juo ir tai tikrai priskirtų
sau. Paprastai jis daro tai, ką daro visi, atlieka savo darbą taip gerai,
kaip moka, ir stengiasi negalvoti, kaip ilgai laikys Žemė, ant kurios
stovi, kokiu mastu skaitytojai iš tikrųjų gali priimti, pajausti ir dalytis
jo mintimis ir išgyvenimais, kiek panašūs jo ir skaitytojo tikėjimas,
pasaulėvaizdis, moralė, mąstysena.
Neseniai vienas man parašęs jaunuolis kreipėsi į mane kaip į
„seną ir išmintingą“. Jis rašė: „Aš pasitikiu Jumis, nes Jūs senas ir
išmintingas.“ Man tuomet kaip tik buvo vienas šviesesnių momentų, ir
laišką, kuris šiaip labai panėšėjo į šimtus kitų žmonių laiškų, skaičiau
ne ištisai, o išžvejojau tai iš vienur, tai iš kitur kokį sakinį, porą žodžių, kuo
atidžiausiai juos tyriau ir ieškojau jų esmės. Žodžiai „senas
ir išmintingas“, žinoma, galėjo prajuokinti nuvargusį, seną niurneklį,
kuris per ilgą ir turiningą gyvenimą labai dažnai tikėjo esąs gerokai
arčiau išminties negu dabartinėje redukuotoje ir nelinksmoje savo
būklėj. Senas – taip, toks aš esu, tai teisinga, senas ir susidėvėjęs, nusivylęs
ir pavargęs. Ir vis dėlto žodis „senas“ galėjo išreikšti ir visai
ką kita! Kalbant apie senas sakmes, senus namus ir miestus, senus
medžius, senas bendrijas, senus ritualus, „senas“ anaiptol nereiškia
to, kas nuvertinta, kas pašaipu ar paniekinta. Taigi priimti senatvės
teigiamybes tegaliu labai jau santykinai; iš daugybės to žodžio
reikšmių aš linkęs įteisinti ir sau pritaikyti tik negatyviąją dalį. Man

196
dedas, jog tam jaunajam laiško autoriui žodis „senas“ turi išvaizdžią
žilabarzdę, švelniai šypsančią, iš dalies jaudinančią, iš dalies gerbtiną
vertę ir prasmę; bent jau tokią šalutinę prasmę man jis turėdavo tais
laikais, kai pats buvau dar nesenas. Taigi, sutinku, galima tą žodį priimti,
suprasti ir įvertinti kaip kreipinį.
Bet dabar tas žodis „išmintingas“! Ką vis dėlto jis turėtų reikšti?
Jei tai, ką jis turi reikšti, būtų menkniekis, kas bendra, kas išskydę kaip
įprastas epitetas, frazė, tuomet jį galėtume tiesiog praleisti. O jeigu jis
ne toks, jeigu jis iš tikro ką nors turi reikšti, kaip man nusigauti iki
tos reikšmės? Prisiminiau seną, dažnai mano naudotą laisvų asociacijų
metodą. Truputį pailsėjau, perėjau porąkart per kambarį, dar kartą ištariau
sau žodį „išmintingas“ ir laukiau, kas pirmiausia dingtelės. Žiūrėk
tik, dingtelėjo kitas žodis – Sokratas. Vis dėlto šis tas – tai buvo ne vien
žodis, tai buvo vardas, o už vardo slypi ne abstrakcija, o pavidalas, žmogus.
Ką turi bendra sumenkusi išminties sąvoka su sodriu, labai realiu
Sokrato vardu? Tatai lengva nustatyti. Išmintis – tokia savybė, kurią
mokytojai ir dėstytojai, perpildytoms salėms skaitančios įžymybės,
vedamųjų ir feljetonų autoriai neprieštaraudami priskirdavo Sokratui
pirmiausia, vos ėmę apie jį kalbėti. Išmintingasis Sokratas. Sokrato išmintis
– arba, kaip pasakytų žymus lektorius, – sokratiškoji išmintis.
Daugiau apie šią išmintį nebuvo ką sakyti. Bet, matyt, vos kam nors
išgirdus tą frazę, iškyla realija – tiesa, kaip tik tikrasis Sokratas, nepaisant
visų legendinių drapanų, tikrai stipri, tikrai įtaigi asmenybė. Ir
ši asmenybė, šis senas gero, negražaus veido atėnietis apie savo paties
išmintį suteikė informacijos, kurios niekaip nesuprasi neteisingai, jis
tvirtai ir kategoriškai prisipažino, jog nieko, absoliučiai nieko nežino
ir neturi jokių pretenzijų į išminties predikatą.
Štai ir vėl išklydau iš tiesaus kelio ir atsidūriau tikrovės ir paslapčių
akivaizdoje. Taip jau yra: vos leidiesi suvedžiojamas ir iš tiesų
rimtai persiimi tomis mintimis ir žodžiais, tuoj patenki į tuštumą,

197
nežinomybę, į tamsą. Jei mokslininkų, gražbylių, pranešimų meistrų,
katedrų ir esė pasaulis teisus, tai jis buvo tobulai nežinantysis,
žmogus, kuris, pirma, nieko nežinojo ir netikėjo, kad yra žinojimas ir
kad galima žinoti; antra, kaip tik nežinojimą ir netikėjimą žinojimu
pavertė savo jėga ir tikrovės apklausimo priemone.
Taigi aš, senas išmintingas žmogus, stovėjau prieš seną nemokšėlį
Sokratą ir turėjau gintis arba susigėsti. Gėdytis buvo daugiau priežasčių
negu reikia, nes, nepaisant visų gudrybių ir vingrybių, aš juk
puikiai žinojau, kad jaunikaitis, kreipęsis į mane kaip į išminčių, jokiu būdu
nedarė taip vien per savo kvailumą ir jaunatvišką naivumą,
bet kad aš daviau jam dingstį, suvedžiojau jį, iš dalies įgaliojau jį kai
kuriais savo kaip rašytojo žodžiais, kuriuose galima pajusti lyg kokią
patirtį ir apmąstymų lobį, lyg kokį mokymą ir senovės išmintį. O jei
ir aš, kaip manau, daugumą savo poetiškai išsakytų „išminties perlų“ vėliau
vėl paėmiau į kabutes, suabejojau jais, netgi atšaukiau ir
anuliavau, vis dėlto, viską drauge suėmęs, per visą gyvenimą ir veiklą
daugiau teigiau negu neigiau, daugiau sutikau arba, deja, nutylėjau
negu koviausi, gana dažnai lanksčiausi dvasios, tikėjimo tradicijoms,
kalbai, papročiams. Nors mano raštuose tai vienur, tai kitur jaučiama
neginčytina prošvaistė, plyšys debesyse ir atsineštų altorinių paveikslų
drapiruotėje, plyšys, už kurio grėsmingai šmėkšo apokalipsė, nors
šen bei ten duota suprasti, jog patikimiausias turtas žmogui – jo neturtas,
tikriausia žmogaus duona – jo alkis, tačiau šiaip jau aš, lygiai
kaip ir visi kiti žmonės, mieliau sukau į gražiuosius formų pasaulius
ir tradicijas, mieliau rinkausi sonatų, fugų ir simfonijų sodus negu
visas apokaliptiškąsias ugnines padanges, ir žaviuosius kalbos žaidimus bei
guodimus negu išgyvenimus, kur kalba baigiasi ir virsta į
nieką, nes vieną baisiai gražią, galbūt palaimingą, galbūt mirtiną akimirką į
mus pažvelgia Neišsakoma, Neišmąstoma, tik kaip paslaptis
ir žaizda išgyvenama pasaulio vidauja. Jei laišką rašęs jaunuolis matė

198
manyje nekokį nors nežinantį Sokratą, o tų profesorių ir feljetonistų
išminčių, tai juk aš pats apskritai suteikiau jam tokią teisę.
Tebeliko neištirta, kas jaunuolio išminties įsivaizdavime yra klišė,
o kas – išgyventa. Galbūt jo senas išminčius tebuvo teatro pavidalas,
tikriau sakant – spąstai, bet gal ir jis gerai žino tą asociacijų žodžiui
„išmintingas“ seką, kurią ką tik perbėgau. Galbūt ir jis, galvodamas
apie žodį „išmintingas“, nustebęs ir sumišęs turėjo prisipažinti, jog
kaip tik Sokratas apie išmintį nenorėjo nė girdėti.
Taigi žodžių „senas“ ir „išmintingas“ analizė mažai man tedavė
naudos. Nūnai, siekdamas bent kaip nors susitvarkyti su laišku, pasukau
priešinga kryptimi ir stengiausi išsiaiškinti ne iš kokių nors
pavienių žodžių, bet iš turinio, iš prašymo, paskatinusio jaunuolį parašyti,
visumos. Šis prašymas – tai klausimas, iš pažiūros labai paprastas, taigi,
rodės, ir nesudėtingas atsakyti. Jis skambėjo taip: „Ar turi
gyvenimas prasmę, ir ar ne geriau būtų paleisti kulką į savo kaktą?“
Iš pirmo žvilgsnio į šį klausimą, regis, nedaug tėra atsakymų. Galėjau
atsakyti: „Ne, mielasis, gyvenimas neturi prasmės, iš tikrųjų geriau...“
ir t. t. Arba galėjau tarti: „Gyvenimas, mano mielas, aišku, turi prasmę, ir
kulka – jokiu būdu ne išeitis.“ Arba: „Gyvenimas neturi prasmės, bet dėl to
vis tiek nereikia žudytis.“ Arba: „Nors gyvenimas ir turi gražią prasmę, bet
taip sunku būti jam teisingu arba bent pažinti jį, kad turbūt geriau kulka į
kaktą“ ir t. t.
Apytikriai šitaip, kaip pamanytum pirmąkart pažiūrėjęs, ir galima būtų
atsakyti į bernioko klausimą. Bet vos pabandęs ir tolesnes
galimybes, tuoj išvystu, kad yra ne keturi ir ne aštuoni, o šimtai ir
tūkstančiai atsakymų. Ir vis dėlto būtų galima prisiekti, kad šiam laiškui ir jo
autoriui iš esmės tėra vienas vienintelis atsakymas, tik vienos
durys į erdvę, tik vienas vienintelis atpirkimas iš jo bėdos pragaro.
Rasti šį vienintelį atsakymą man nepadės nei išmintis, nei amžius.
Laiško klausimas stumia mane visiškon tamson, nes tie išminties

199
perlai, kuriais aš disponuoju, taip pat tie, kuriais disponuoja kur kas
senesni ir labiau patyrę sielos rūpintojėliai, puikiai tinka kaip tik
knygoms ir pamokslams, paskaitoms ir straipsniams, tačiau ne šitam
vieninteliam, tikram atvejui, ne šitam nuoširdžiam pacientui, kuris,
nors ir labai perdeda amžiaus ir išminties reikšmę, rašo iki kartėlio
rimtai ir išmuša man iš rankų visus ginklus, gudrybes ir buklybes paprastu
žodžiu: „Aš Jumis pasitikiu.“
Kaipgi dabar į šį laišką, į tokį vaikišką ir rimtą klausimą rasti atsakymą?
Iš to laiško į mane tartum dvelkia, sublyksi tai, ką aš pajaučiu ir perdirbu
veikiau nervais negu nuovoka, veikiau skrandžiu ar simpatiniu nervu negu
patirtimi ir išmintimi: tai tikrovės dvelksmas, žaibas pro išsižiojusį debesyse
plyšį, šauksmas iš anapus, iš anos susitarimų ir guodimų pusės, ir nėra
kitokio sprendimo kaip arba išsisukti ir nutylėti, arba paklusti ir pasitikti
šauksmą. Galbūt dar galiu rinktis, galbūt dar galiu sau tarti: vargšui vaikinui
aš vis tiek nepadėsiu, nes juk žinau tiek pat nedaug kaip ir jis, tad gal man
laišką nukišti kuo toliau po kitų laiškų krūva ir pusiau sąmoningai rūpintis,
kad jis ir liktų apačioje ir pamažu užsimirštų. Bet vos taip pagalvojęs
jau žinau: tik tada galėsiu jį pamiršti, kai iš tikrųjų atsakysiu, ir kai
atsakysiu teisingai. Tai, jog žinau, jog esu įsitikinęs, neateina iš patyrimo ir
išminties, tai ateina iš šauksmo jėgos, iš susidūrimo su tikrove. Taigi ir jėga,
iš kurios semsiu atsakymą, irgi neateina iš manęs,
iš patyrimo, iš protingumo, iš pratybų, iš humaniškumo, bet iš pačios
tikrovės, iš mažytės tikrovės atplaišos, kurią man atnešė laiškas.
Vadinasi, jėga, atsakysianti į šį laišką, glūdi pačiame laiške, jis pats sau
atsakys, jaunuolis pats sau duos atsakymą. Jei jis iš manęs – akmens,
senio ir išminčiaus – išskelia kibirkštį, tai jo kūjis, jo smūgis, jo bėda,
jo jėga – ir tik jie pažadina tą kibirkštį.
Neturiu teisės nutylėti, jog šitokį laišką su šituo klausimu aš gavau,
skaičiau ir į jį atsakiau arba neatsakiau jau labai daug sykių. Tik

200
negandos jėga ne visada tokia pat, ir ne tik stiprios ir tyros sielos kurią nors
valandą užduoda tokių klausimų, užklumpa mane ir turtingi jaunuoliai su
savo pusine kančia ir pusiniu atsidavimu. Vienas jų
man jau rasė, kad aš esu tas, kurio ranka nulems sprendimą: tarsiu
„Taip“ – ir jis pasveiks, tarsiu „Ne“ – tada jis mirs... bet kad ir stipriai
šitai nuskambėjo, vis dėlto aš pajutau apeliavimą į mano tuštybę, į
mano paties bejėgiškumą, ir nusprendžiau: šis laiškarašys nei pasveiks nuo
mano „Taip“, nei mirs nuo mano „Ne“, o tik toliau plėtos
savo problematiką ir tikriausiai pasiųs savo klausimą dar keliems
vadinamiesiems seniams ir išminčiams, atsakymai jį mažumą paguos,
o gal ir pasmagins, jis rinks juos ir dėsis į aplanką.
Jei iš šiandieninio laiškarašio nesitikiu tokio dalyko, jei priimu jį
rimtai, atsakau į jo pasitikėjimą ir noriu jam padėti, visa tai atsitinka ne per
mane, o per jį, tai jo jėga veda mano ranką, tai jo tikrovė
pralaužia mano konvencionalią senatvišką išmintį, tai jo tyrumas
priverčia mane praskaidrėti, ne dėl kokios nors dorybės, artimo meilės,
žmoniškumo, o vardan meilės gyvenimui ir realybei, taip kaip
iškvėpęs po kurio laiko vėl turi įkvėpti, nepaisydamas visų ketinimų
ar pasaulėžiūrų. Mes to nedarome, tai mus ištinka.
Ir jei aš dabar, negandos prispirtas, apšviestas tikro gyvenimo
amalo, dėl jo sunkiai pakeliamo išretėjusio oro paraginu save skubiai
veikti, jei leidžiu laiškui dar kartą į mane prabilti ar surikti, tada aš
jau nebeturiu teisės priešpriešinti šiam laiškui kokią mintį ir abejonę, toliau
jį tyrinėti ir diagnozuoti, bet turiu paklusti jo šauksmui ir
duoti ne patarimą ar savo žinių, bet tą vienintelį dalyką, kuris gali pagelbėti,
tai yra atsakymą, kurio reikia jaunuoliui ir kurį jis turi išgirsti
tik iš kito lūpų tam, kad pajustų, jog tai jo paties atsakymas, jo paties
būtinas reikalas, kuriuo jis čia skundėsi.
Daug reikia, kad laiškas, nepažįstamojo klausimas iš tikrųjų pasiektų
adresatą, nes juk laiškarašys, nepaisant tikros ir neatidėliotinos

201
nelaimės, irgi tegali išsisakyti vien sutartiniais ženklais. Jis klausia:
„Ar turi gyvenimas prasmę?“, ir tai skamba neapibrėžtai ir kvailai
tarsi koks vaikėziško pasaulio sielvartas. Bet juk jis turi galvoje ne
apskritai gyvenimą, jam nėra ką veikti su filosofijomis, dogmomis ir
žmogaus teisėmis, o tik – išimtinai – savo gyvenimą, ir iš mano tariamos
išminties anaiptol netrokšta išgirsti pamokymo ar nurodymo,
kaip suteikti gyvenimui prasmę; ne, jis nori, kad į jo tikrą negandą
pažvelgtų tikras žmogus, akimirką dalintųsi ja, ir šitaip bėda šiam
kartui būtų įveikta. Ir jei aš jam suteiksiu tokią pagalbą, ne aš jam
būsiu padėjęs, o jo nelaimės realybė, kuri iš manęs, seno ir išmintingo,
valandėlei atėmė amžių bei išmintį ir perliejo deginamai ledine
tikrovės banga.
Bet pakaks apie šį laišką. Rašytojui, paskaičiusiam savo skaitytojų
laiškus, darbo duoda ir tokie klausimai: ko vis dėlto aš, rašydamas
savo knygas, be paties malonumo rašyti, norėjau, siekiau, ką ketinau
ir maniau pasakysiąs? O paskui tokie klausimai kaip šis: kiek iš to,
ką savo darbu norėjai pasakyti ir ko siekei, skaitytojai atmeta ir kiek
pritaria, arba: kiek viena ar kita skaitytojai išvis pastebi ir įsidėmi?
Ir toks klausimas: ar tai, ką rašytojas nori pasakyti ir ko nori savo
kūriniais pasiekti, ar jo valia, jo etika, savikritika, jo moralė apskritai turi
kokį nors ryšį su tuo poveikiu, kurį daro jo knygos? Mano
patirtis rodo: labai menką. Ir netgi klausimas, kuris rašytojui dažnai
pats svarbiausias – jo darbo estetinė vertė, jo objektyvaus grožio
turiningumas, – iš tikrųjų nevaidina tokio didelio vaidmens. Estetiniu
ir poetiniu požiūriu knyga gali būti bevertė ir vis vien daryti gana
stiprų poveikį. Iš pirmo žvilgsnio daugelis tų poveikių yra protingi
ir apskaičiuojami, numatomi ir tikėtini. Bet iš tikrųjų čia pasaulio
vyksmas visiškai iracionalus ir nedėsningas.
Ir dar sykį sutinkame jaunimui tokią patrauklią – savižudybės –
temą: ne kartą gavau iš skaitytojų laiškų, pranešančių, jog jie buvo

202
susiruošę nutraukti sau gyvenimą, kuomet jiems pakliuvo į rankas šitoji
knyga, išlaisvino juos ir apšvietė, o nūnai viskas vėl eina aukštyn.
Tačiau apie tą pačią knygą, kuri galėjo paveikti taip gydydama, vieno
savižudžio tėvas parašė slogiai kaltindamas: manoji triskart prakeikta knyga
buvo tarp tų, kurias jo vargšas sūnus paskutiniu metu dar
laikė ant naktinio staliuko, ir tik ji viena atsakinga už tai, kas įvyko.
Nors įtūžusiam tėvui galėjau atkirsti, kad per daug palengvina savo
atsakomybę už sūnų, jei suverčia ją knygai, bet praėjo nemaža laiko,
kol sugebėjau „užmiršti“ tą tėvo laišką, o juk dabar matyti, koks tas
užmiršimas.
Apie kitą mano knygą tuomet, kai Vokietijos nacionalinio įkarščio
kreivė bemaž siekė apogėjų, man parašė moteris iš Berlyno: tokią
gėdingą knygą kaip manoji būtina sudeginti, ji šituo pasirūpinsianti, ir
kiekviena vokietė motina tesaugo savo sūnus nuo šitos knygos.
Ta moteris, be abejo, apsaugojo savo sūnus, jeigu juos iš tiesų turėjo,
nuo pažinties su mano gėdingąja knyga, tačiau nuo pusės pasaulio
nusiaubimo, nuo beginklių aukų kraujo praliejimo ir viso kito ji jų
neapsaugojo. Vis dėlto keista, kad beveik tuo pačiu metu kita vokietė
rašė man apie tą pačią knygą: jei ji turėtų sūnų, duotų jiems paskaityti ją,
kad šie pažvelgtų į gyvenimą ir meilę šitos knygos akimis. O aš,
rašydamas tą knygą, nenorėjau nei gadinti jaunų žmonių, nei mokyti
juos gyventi – apie tuodu dalykus man net nedingtelėjo.
Kažkas visai kita, – ir apie tai tikriausiai negalvoja apskritai nė
vienas skaitytojas, – rašytojui gali tapti rūpesčiu ir kankyne, tai
yra klausimas: kodėl aš turiu vien savo, regis, didžiausiam pirmykščiam
pykčiui išstatyti prieš svetimas akis savus vaizdus, savo mielus
džiaugsmų bei rūpesčių vaikus, verpinius iš geriausios mano gyvenimo
substancijos, ir stebėti, kaip jie patenka į turgų, kaip pervertina juos ir
nepakankamai įvertina, giria ir apspjaudo, gerbia ir jais
piktnaudžiauja. Kodėl negaliu pasilaikyti jų sau, daugių daugiausia

203
parodyti draugui, nespausdinti visai arba leisti spausdinti tik po savo
mirties? Ar tai šlovės troškimas, tuštybė, džiaugsmas pulti arba
nesąmoningas džiaugsmas būti užpultam skatina mane siųsti ir siųsti
juos, mano mielus vaikus, į pasaulį ir atiduoti juos visokių nesusipratimų,
visokių atsitiktinumų, visokių žiaurybių malonei?
Tai klausimas, nuo kurio niekad visiškai neišsivaduoja nė vienas
menininkas. Nors pasaulis ir moka mums už mūsų verpinius, kartais
netgi daugiau negu nusipelnėme, bet jis juk nemoka gyvenimu, siela,
laime, substancija, o kaip tik tuo, kuo jis disponuoja: pinigais, garbe,
įtraukimu į garsenybių sąrašą. Taip, įmanomi neįtikėčiausi pasaulio
atsakymai į menininko darbą. Kad ir toks: menininkas dirba tautai, kuri yra
natūralus jo veikimo laukas ir natūrali jo rinka, o tauta
leidžia jai patikėtam darbui nykti, nepripažįsta menininko ir atsako
jam duonos. Ir staiga prisimena jį visai kita, svetima tauta ir duoda
apviltajam tai, ko jis daugiau ar mažiau nusipelnė – pripažinimą ir
duonos. Tą pat akimirką tauta, kuriai tas darbas buvo sumanytas ir
pasiūlytas, karštai sveikina menininką ir džiaugiasi tuo, kad taip pažymėtas
iš jos kilęs. Ir tai toli gražu ne nuostabiausia, kas gali įvykti
tarp menininko ir tautos.
Nedaug naudos sielvartauti dėl nepakeičiamų dalykų ir apverkti
prarastą nekaltybę, bet tai vis tiek daroma, bent jau rašytojas retkarčiais
nesusilaiko. Taip ir mane didžiai žavi mintis, jog per stebuklą galėčiau visus
savo rašinius vėl paversti privatine nuosavybe ir džiaugtis
jais lyg koks nežinomas ponas Rumpelštilchenas.
Kai kas menininko ir pasaulio santykiuose yra ne itin gerai, netgi
pasaulis kartais tai jaučia, o kaipgi tada menininkui nejausti to dar
gerokai skausmingiau? Dar jaunystės metais iš kai kurių mano mėgstamų
poetinių kūrinių, o labiausiai iš vienos brolių Grimmų pasakėlės apie
rupūžę, man sklido man šioks toks nusivylimas, kai menininkas, nors
visokeriopos sėkmės lydimas apgailestauja, kad atidavė savo

204
kūrinius pasauliui, šioks toks virkavimas, kad jis kažką davė, pardavė
ir paliko likimo valiai – kažką slapta, mylima ir nekalta. Niekad neįstengiau
tos pasakos skaityti be šiurpo ir nebylaus sielos skausmo.
Negalima perpasakoti tokio magiško poetinio kūrinio, tad pateikiu
tą pasaką pažodžiui, tuo ir užbaigdamas savo pastabas.

Našlaitė mergaitė sėdėjo prie miesto sienos ir verpė: čia ji išvydo iš

kiaurymės po siena išlendančią rupūžę. Mikliai išskleidė ji šalia savęs
mėlyno šilko skarelę, kurią rupūžės baisiai mėgsta ir vien ant kurios
jos eina. Vos ją išvydus, rupūžė smuko atgal, bet greit grįžo atsinešdama
mažą auksinę karūnėlę, padėjo ją ant skarelės, o paskui vėl nuėjo.
Mergaitė pakėlė karūną, kuri visa spindėjo ir buvo subtilių auksinių
raštų. Netrukus rupūžė atėjo antrąkart, tačiau, nebematydama karūnos,
nušliaužė prie sienos ir iš sielvarto daužė į ją galvytę kiek tik turėdama jėgų.
Ir daužė tol, kol galiausiai krito negyva. Jei mergaitė būtų
palikusi karūną gulėti, gal rupūžė būtų išnešusi iš olos dar ir daugiau
savo lobių.

1947 m.
Knygų
pasaulio
platybė

Kasmet matome tūkstančių tūkstančius vaikų einant į pirmą klasę,

išvedžiojant pirmąsias raides, šifruojant pirmuosius skiemenis, ir
pastebime, kaip didžiajai jų daugumai mokėjimas skaityti labai greitai virsta
savaime suprantamu ir nevertinamu dalyku, o kiti metai iš
metų ir dešimtmetis po dešimtmečio vis labiau žavėdamiesi ir stebėdamiesi
naudojasi šiuo stebuklingu raktu, kurį jiems davė mokykla.
Šiandien kiekvienas gali išmokti skaityti, tačiau tik nedaugelis pastebi, koks
galingas talismanas įduotas jiems į rankas. Vaikas, besididžiuojąs savo ką
tik įvaldytu raidžių pažinimu, įvaldo eilėraščio ar
posakio lektūrą, paskui imasi pirmųjų mažų istorijų, pirmosios pasakos
lektūros, ir jei neturintys pašaukimo būti skaitytojais netrukus
savo mokėjimą išmėgina tik paskaitinėdami žinių ar prekybos skyrelį
laikraštyje, tai tie nedaugelis taip ir lieka užburti raidžių ir žodžių
stebuklo (kadaise bet kuris iš tų žodžių jiems buvo kerai, magiška
formulė). Ir tik tas nedaugelis tampa skaitytojais. Vaikystėje vaikai
skaitiniuose atranda porą eilėraščių ir istorijų, Claudius posmą arba
Hebelio ar Hauffo pasakojimą, o įgiję skaitymo įgūdžių jie, užuot
nusigręžę nuo šių dalykų, toliau skverbiasi į knygų pasaulį ir žingsnis
po žingsnio atranda, koks platus, koks įvairus ir kiek džiaugsmo teikiąs yra
šis pasaulis! Iš pradžių jie šį pasaulį laikė mielu vaikų darželiu
su tulpių lysve ir auksinių žuvelių tvenkiniu, o dabar sodas pavirsta

206
parku, šalimi, žemės dalimi, pasauliu, pavirsta rojumi ir dramblio
kaulo krantu, vilioja vis naujais kerais, žydi vis naujomis spalvomis.
Ir kas vakar atrodė sodu, parku ar pirmykščiu mišku, šiandien arba
rytoj bus pripažinta šventove, šventove su tūkstančiais salių ir kiemų,
kuriuose plevena visų tautų ir laikų dvasia, nekantriai laukianti
vis iš naujo pažadinama, visada pasiruošusi vieningai išsiskleisti daugiabalse
savo formų įvairove. Kiekvienam tikram skaitytojui šis neaprėpiamas knygų
pasaulis atrodo vis kitoks, kiekvienas jame ieško ir
suvokia dar ir save patį. Vienas nuo vaikiškos pasakos ir indėniškos
nuotykių istorijos nusigauna iki Shakespeare’o arba Dante’s, kitas –
nuo pirmojo vadovėlio straipsnio apie žvaigždėtą dangų iki Keplerio
arba Einsteino, trečias – nuo dievobaimingos vaikiškos maldelės iki
vėsių šventojo Tomo arba Bonaventūros skliautų arba iki didingos
talmudinio mąstymo egzaltacijos, arba iki gaivių Upanišadų palyginimų, iki
jaudinančios chasidizmo išminties, arba iki glaustų ir kartu
tokių draugiškų, tokių gera linkinčių ir šviesių senovės kinų išminčių
mokymų. Tūkstančiai kelių veda per pirmykštį mišką prie tūkstančio tikslų,
ir nė vienas tikslas nėra galutinis, po kiekvieno veriasi naujos platumos.
Nuo išminties arba nuo laimės priklauso, ar toks tikras žinovas
pasiklys savo knygų pasaulio pirmykščiame miške ir užtrokš, ar vis
dėlto ras būdą padaryti, kad jo skaitymo įspūdžiai iš tikrųjų būtų
naudingi gyvenime. Tie, kurie taip ir lieka nepatyrę knygų pasaulio
žavesio, galvoja apie tai panašiai kaip nemuzikalūs žmonės apie muziką, jie
neretai yra linkę kaltinti skaitymą kaip nesveiką ir pavojingą aistrą,
atitraukiančią nuo gyvenimo. Žinoma, jie truputėlį teisūs,
nors visų pirma reikėtų apibrėžti, ką suprantame kaip „gyvenimą“,
ir nustatyti, ar tikrai įmanoma jį laikyti dvasios priešingybe – juk
dauguma mąstytojų ir mokytojų, pradedant Konfucijumi ir baigiant
Goethe, kaip tik buvo stebėtinai praktiški žmonės. Vis dėlto knygų

207
pasaulis turi savo pavojų, gerai žinomų auklėtojams. Bet aš iki šiol
neradau laiko pamąstyti, ar šie pavojai didesni už pavojų gyventi be
knygų pasaulio platybių, nes pats esu skaitytojas, vienas iš tų nuo
vaikystės pakerėtųjų, ir galėčiau, jei man sektųsi taip, kaip vienuoliui
iš Heisterbacho*, keletą šimtų metų praleisti tos šventovės menėse ir
labirintuose, knygų pasaulio urvuose ir okeanuose ir visai nepastebėti kokio
nors šio pasaulio siaurėjimo.

1952 m.

* Cezarijus iš Heisterbacho (apie 1180–1240) – viduramžių rašytojas, pagrindinis

Volfgango Mülerio von Königswinterio (1816–1873) knygos Vienuolis iš Heisterbacho
(Der Mönch von Heisterbach) veikėjas.
Apie
senatvę

Žila senatvė – viena iš mūsų gyvenimo pakopų. Kaip ir kiti gyvenimo

tarpsniai, ji turi savo veidų, savo atmosferą ir temperatūrą, savo
džiaugsmų ir vargų. Mes, žilagalviai seniai, kaip ir visi kiti, jaunesni,
kartu su mumis gyvenantieji, turime savo užduotį, kuri suteikia prasmę
mūsų būčiai; ir net mirtinas ligonis ir mirštantysis, kurį lovoje
vargu ar bepasiekia koks nors šios žemės signalas, turi savo užduotį
ir privalo atlikti, kas svarbu ir būtina. Būti senam – tokia pat graži
ir šventa paskirtis, kaip ir būti jaunam; mokytis mirties ir mirti yra
tokia pat vertinga funkcija, kaip ir bet kuri kita, jeigu ji atliekama
su pagarba viso gyvenimo prasmei ir šventumui. Senas žmogus, vien
neapkenčiantis ir bijantis senatvės, žilo plauko ir mirties artumo,
nėra garbingas savo gyvenimo pakopos atstovas, kaip toks nėra ir
stiprus jaunuolis, neapkenčiantis savo profesijos bei savo kasdieninio
darbo ir ieškantis, kaip nuo jų pasprukti.
Trumpai tariant, senas žmogus, norėdamas įprasminti savo būtį
ir atlikti savo užduotį, privalo sutikti su senatve ir viskuo, ką ji teikia,
turi pasakyti jai „taip“. Be šito „taip“, be atsidavimo tam, ko iš mūsų
reikalauja prigimtis, prarandame savo dienų vertę ir prasmę – nesvarbu,
jauni mes ar seni – ir apgauname gyvenimą.
Visi žino, kad žila senatvė atneša sunkumų ir kad jos pabaigoje laukia
mirtis. Metai po metų reikia vis ką nors paaukoti ir ko
nors atsisakyti. Reikia išmokti nepasitikėti savo jutimais ir jėgomis.
Kelias, dar neseniai buvęs trumpas pasivaikščiojimas, pasidaro ilgas

209
ir varginantis, ir vieną dieną nebeįstengiame jo įveikti. Turime atsisakyti
patiekalų, kuriuos su tokiu malonumu valgėme visą gyvenimą.
Kūniški džiaugsmai ir malonumai retėja, ir už juos tenka vis brangiau
mokėti. O paskui dar visi negalavimai ir ligos, nusilpusios juslės, apšlubę
organai, daugybė sopulių, itin dažnų tokiomis ilgomis
ir šiurpiomis naktimis, – viso to nėra kaip paneigti, tai karti tikrovė.
Bet būtų liūdna ir vargana, atsidavus šiam nykimo procesui, nematyti, jog ir
žila senatvė turi savo gerų ypatybių, savo pranašumų, savo
paguodos šaltinių ir džiaugsmų. Susitikę du seni žmonės neturėtų
kalbėtis vien apie prakeiktą podagrą, apie sukembusius sąnarius ir
dusulį kopiant laiptais, jie turėtų dalytis ne vien savo kančiomis ir
nemalonumais, bet dar ir savo giedrais bei guodžiančiais įspūdžiais
ir patyrimais. O tokių yra daug.
Primenant šį pozityvųjį ir gražųjį nusenusių žmonių gyvenimo
tarpsnį ir mūsų, žilagalvių, žinomus jėgos, kantrybės, džiaugsmo šaltinius,
kurie jaunų žmonių gyvenime neturi reikšmės, man nedera kalbėti apie
religijos ir bažnyčios teikiamą paguodą. Tai kunigų reikalas.
Tačiau su dėkingumu galiu išvardyti kai kurias dovanas, kurias mums
teikia senatvė. Iš šių dovanų man brangiausias yra vaizdų lobis, per
ilgą gyvenimą sukrautas atminty, į kurį, mažėjant aktyvumui, atsigręžiame
visai kitaip negu kada nors anksčiau. Žmonės ir jų veidai, nebeegzistuojantys
jau šešiasdešimt ar septyniasdešimt metų, toliau gyvena mumyse, priklauso
mums, palaiko draugiją, žvelgia į mus gyvomis akimis. Namus, sodus,
miestus, kurie per laiką išnyko arba visiškai pasikeitė, mes regime tokius pat
nepaliestus kaip kitados, o tolimus kalnus ir jūrų pakrantes, matytus prieš
dešimtmečius, savo vaizdų knygoje randame šviežius ir spalvingus. Žiūrėti,
stebėti, kontempliuoti vis labiau tampa įpratimu ir pratybomis, ir pamažu
stebėtojo nusiteikimas ir laikysena persmelkia visą mūsų elgesį. Kaip ir
daugumą žmonių, mus gena norai, svajonės, troškimai, aistros, mes lekiame

210
per savo gyvenimo metus ir dešimtmečius nekantriai, įsitempę, laukdami,
įaudrinti išsipildymų arba nusivylimų, – ir šiandien, atsargiai
sklaidydami didžiąją savo gyvenimo vaizdų knygą, stebimės, kaip vis
dėlto gražu ir gera ištrūkti iš šio lėkimo ir skubėjimo ir patekti į vita
contemplativa. Čia, šiame senelių sode, žydi gėlės, apie kurių priežiūrą
anksčiau vargu ar pagalvodavome. Čia žydi taurus augalas – kantrybės gėlė.
Mes tampame ramesni, apdairesni, ir kuo labiau silpsta mūsų
poreikis įsiterpti ir veikti, tuo stiprėja gebėjimas įsižiūrėti ir įsiklausyti
į gamtos ir savo artimojo gyvenimą, leisti jam slinkti pro mus nekritikuojant
ir vis iš naujo stebintis jo įvairove, kartais dalyvaujant ir tyliai
apgailestaujant, kartais su šypsena, su šviesiu džiaugsmu, su humoru.
Neseniai stovėjau savo sode ir kūrenau laužą, kurstydamas jį lapais ir
sausom šakom. Tuo tarpu pro gudobelių gyvatvorę ėjo sena
moteris, gal kokių aštuoniasdešimties metų; sustojusi ji žvelgė į
mane. Man pasisveikinus nusijuokė ir tarė:
– Visai gerai sugalvojote su ta savo ugnele. Mūsų metuose reikia
taip pamažu pratintis prie pragaro.
Taip buvo duotas tonas pašnekesiui, kurio metu mes skundėmės
vienas kitam įvairiomis bėdomis ir nepritekliais, tačiau visą laiką
juokaujamu tonu. O baigdami šneką pripažinome, kad vis dėlto, tiesą
sakant, mes dar nesame tokie jau seni ir vargu ar tiktume į tikrus
senelius, kol mūsų kaime tebegyva šimtametė senolė.
Kai nieko nenujaučiantys jaunikliai, pranašūs savo jėga, šaiposi
už mūsų nugarų, ir mūsų apsunkusi eisena, mūsų žilų plaukų kuokštai ir
mūsų gysloti kaklai jiems atrodo juokingi, atsimename, kaip
ir mes kadaise, tokie pat stiprūs, taip pat nieko nenujaučiantys, lygiai taip
pat šypsojomės, ir išeiname ne pralaimėję ir nugalėti, bet
džiaugiamės, kad išaugome šią gyvenimo pakopą ir tapome šiek tiek
protingesni ir pakantesni.

1952 m.
Paaiškinimai*

Šios esė surinktos iš įvairių šaltinių, pora iš jų – „Zaratustros sugrįžimas“ ir

„Pasaulinės literatūros biblioteka“ – rengtos iš atskirai išleistų knygų. Kad
nesikartotų rinkinių pavadinimai, paaiškinimuose vartojami tokie
sutrumpinimai:

GW – Hesse H. Gesammelte Werke in zwölf Bänden. – Frankfurt

am Main, 1970.
BaF – Hesse H. Briefe an Freunde. – Suhrkamp Verlag, 1977.
BdE – Hesse H. Bilderbuch der Erinnerungen. – Aufbau – Verlag,
Berlin und Weimar, 1986.
KF – Hesse H. Kleine Freuden. – Suhrkamp Verlag, 1977.
KdM – Hesse H. Die Kunst der Müßiggangs. – Suhrkamp Verlag,
1973.
MM – Hesse H. Die Morgenlandfahrt, Gedichte. Marchen. Kleine
Prosa. – Moskau, Progress, 1981.
ZW – Hesse H. Zarathustras Wiederkehr / Ein Wort an die
deutsche, Jugend von Hermann Hesse. – Berlin, S. Fischer
Verlag, 1921.

* Naudotasi šiais sakiniais: Hesse–Kommentar zu sämtlicken Werken von Martin Pfeifer.

Winkler Verlag. München, 1980; Гecce Г. ПucЬмa no кpyzy. Mocквa,
Пporpecc, 1987

212
I. Apybraižos

Burtininko vaikystė (Kindheit des Zauberers)

Parašyta 1923 m., išspausdinta žurnale Corona (1937, Nr. 2). Rankraštyje yra
pavadinimas „Burtininkas“, taip pat „Užburtas vaikystės pasaulis“. Hesse’s pastaba
spausdinant: „Kūrinys parašytas prieš 15 metų ir nebuvo sumanytas kaip autobiografinis,
bet turėjo pradėti pasaką-romaną „Iš burtininko gyvenimo“. (Iš MM.)

Trumpas gyvenimo aprašymas (Kurzgefaßter Lebenslauf)

Pirmą kartą išspausdinta Berlyno žurnale Die Neue Rundschau (1925, Nr. 8). Vėliau,
kaip ir „Burtininko vaikystė“, įdėta į rinkinį Sapnų pėdsakai (Traumfährte, 1945).
Vienu metu H. Hesse ruošėsi sujungti abi apybraižas į vieną autobiografiją, bet dėl
nesuderinamo stiliaus atsisakė savo ketinimo. (Iš MM).

Pasaulinės literatūros biblioteka (Eine Bibliothek der Weltliteratur)

Pirmą kartą išleista Leipcigo leidykloje „Philipp Reclam“ 1929 m. Versta iš Hesse H.
Eine Bibliothek der Weltliteratur. Leipzig, Reclam, 1957.

II. Esė

Mažieji džiaugsmai (Kleine Freuden)

Parašyta 1899 m. Išspausdinta Allgemeine Schweizer Zeitung, Basel, 1899 12 24.
Čia verstas pataisytas variantas, spausdintas Neue freie Presse, Wien, 1904 10 18.
(iš KF.)

Portretas (Porträt)
Parašyta 1902 m., išspausdinta žurnale Die Rheinlande, 13 Jg., Dūseldorf. (Iš BdE.)

Dykinėjimo menas (Die Kunst des Müßigangs)

Pirmąkart išspausdinta Neue Züricher Zeitung, 1904 02 28. (Iš KdM.)

Bemiegės naktys (Schlaflose Nächte)

Išspausdinta Stuttgarter Morgenpost, 1905 07 04. (Iš KdM.)

Muzika (Muzik)
Išspausdinta Die Schweiz, 1915. (Iš KdM.)

213
Vidinis turtas (Die innere Reichtutn)
Parašyta karo belaisviams 1916 m. (Iš KdM.)

Prieglobstis (Die Zuflucht)

Parašyta 1917 m. Išspausdinta žurnale Marsyas, Nr. 3, 1917/19. (Iš MM.)

Apie sielą (Von der Seele)

Parašyta ir pirmą kartą išspausdinta 1917 m. (Iš GW.)

Balsai ir šventasis (Die Stimmen und der Heilige)

Parašyta 1918 m., išspausdinta 1918 m. žurnale Schweiz. Tada Hesse juos pavadino
„Keli dienoraščio puslapiai“. (Ein Stück Tagebuch). Taip pat buvo publikuota pavadinimu
„Šventasis, kuris šypso“ (Der Heilige mit dem kleinen Lächeln). (Iš KdM.)

Menininkas ir psichoanalizė (Künstler und Psichoanalyse)

Parašyta 1918 m. Išspausdinta 1918 m. (Iš GW.)

Susikaupimas (Einkehr)
Romano fragmentas, parašytas 1919 m. Pirmąkart skelbtas National-Zeitung,
Basel, 1924 08 24. (Iš MM.)

Zaratustros sugrįžimas (Zarathustras Wiederkehr)

Parašyta 1919 m. sausį, pasak Hesse’s, per tris dienas ir naktis, atsiliepiant į įvykių
raidą pasaulyje ir Vokietijoje. Būgštaudamas, kad žymaus autoriaus vardas gali atbaidyti
skaitytojų dalį, kuriai šis pamfletas pirmiausia ir skirtas – radikaliausiai nusiteikusią
jaunuomenę, – Hesse davė jį leisti anonimišku pavadinimu: Zaratustros
sugrįžimas. Vokiečio žodis vokiečių jaunimui, o 1920 m. Berlyne S. Fischerio leidykla
išleido kūrinį jau su autoriaus vardu. (Iš ZW.)

Išvyka į miestą (Ausflug in die Stadt)

Parašyta 1925 m., spausdinta 1926 m., perdirbta 1940 m. Taip pat spausdinta pavadinimais
„Poetas mieste sutinka save“ (Der Dichter begegnet sich in der Stadt),
„Atsiskyrėlis atvyksta į miestą“ (Ein Einsiedler kommt in die Stadt). (Iš KdM.)

Nepripažinti poetai (Verkannte Dichter)

Atsakymas į radijo apklausą 1926 m. (Iš GW.)

214
Ramus vakaras (Stiller Abend)
Pirmąkart išspausdinta laikraštyje Kölnische Zeitung, 1927 12 22. (Iš MM.)

Priešingybės (Gegensätze)
Pirmąkart publikuota pavadinimu „Vidurvasario diena pietuose“ (Hochsommertag
im Süden) laikraštyje Berliner Tageblatt, Nr. 320, 1928 07 09. Vėliau taisyta,
spausdinta ir kitais pavadinimais: „Magnolija ir medis nykštukas“ (Magnolie
und Zwergbaum), „Du medžiai“ {Zwei Bäume), „Du medžiai – du poliai“ (Zwei
Bäume – zwei Pole). (Iš KdM.)

Poeto išpažintis (Bekenntnis eines Dichters)

Parašyta ir pirmąkart išspausdinta 1927 m., perdirbta 1929 ir 1931 m.: pradinis
pavadinimas buvo „Poetas“ (Der Dichter), taip pat spausdinta pavadinimu „Poetas
ir mūsų laikotarpis“ (Der Dichter und unsere Zeit). (Iš GW.)

Pasirinkta tėvynė (Wahlheimat)

Parašyta ir išspausdinta Neue Züricher Zeitung, Nr. 765, 1930 04 20. (Iš KdM.)

Mano tikėjimas (Mein Glaube)

Parašyta ir išspausdinta knygoje Dichterglaube. Stimmen religiösen Erlebens, von
Harold Braun, Berlin, 1931. (Iš BdE.)

Paslaptys (Geheimnisse)
Parašyta 1947 m. Pirmąkart paskelbta Neue Schweizer Rundschau, Zurich, 1947,
Marz. (Iš BaF.)

Knygų pasaulio platybė (Die Weite der Bücherwelt)

Atsakymas į apklausą „Ar knygos dar gyvuoja?“ (Leben die Bucher noch?). Išspausdinta
Der Jungkaufinann, Schweizer Monatsschrift, 1952 m. kovo mėn. (Iš KF.)

Apie senatvę (Über das Alter)

Parašyta 1952 m. lapkritį. Išspausdinta Die Schweiz, Monatsschrift, Zürich, 1953 m.
vasario mėn. (Iš BAF.)
Rodyklė*
A
Aischilas / 53
Andersen, Hans Christian / 59
Angelas Silezietis (1624–1677) –
vokiečių poetas mistikas / 60
Apulėjus / 53
Ariostas, Liudvikas / 54
Aristofanas / 53
von Arnim, Achim (1781–1831) –
vokiečių rašytojas romantikas;
sykiu su savo draugu C. Brentanu
1801–1808 m. išleido rinkinį
Stebuklingas berniuko ragas, kur
sudėjo romantizmo dvasia
apdorotas liaudies eiles, dainas
ir balades / 63, 174
von Arnim, Bettina (1785–1859) –
vokiečių rašytoja, Clemenso
Brentano sesuo ir L. J. Arnimo
žmona / 63
Artūras / 55
šv. Augustinas / 54
Avenarius, Ferdinand (1856–1923) –
rašytojas, Richardo Wagnerio
sūnėnas, knygų Apie meną, Vokiečių
lyrikos namų skaitiniai (Hausbuch
deutscher Lyrik) leidėjas ir
* Parengta remiantis 1991 m. leidimo vertėjo išnašomis.
216
„Diurerio sąjungos“ įkūrėjas,
turėjęs menų ugdytojo
autoritetą / 81
B
Bach, Sebastian / 103, 105, 138
Bakchas / 90
Ball, Hugo (1886–1927) – vokiečių
rašytojas, vienas iš dadaistų
lyderių / 191
de Balzac, Honoré / 57, 68, 70–71
Bandelio, Matteo (apie 1485–1561) –
italų rašytojas, daugybės novelių,
išgarsinusių jį visame pasaulyje,
autorius / 74
Basile, Giambattista (1575–1632) –
italų rašytojas, pirmojo Europoje
liaudies pasakų rinkinio
sudarytojas / 74
Baudelaire, Charles / 56
Beaumarchais, Pierre / 56
van Beethoven, Ludwig / 93,
103–104
Benz, Richard (1884–1966) –
istorikas, rašytojas / 55
Berlioz, Hector / 104
Byron, George Gordon / 58
Boccaccio, Giovanni / 54–55, 57
Bodmer, Johann Jakob (1698–1783) –
Šviečiamojo amžiaus šveicarų
rašytojas ir kritikas; pasisakė prieš
sausą racionalizmą, gynė kūrybinę
fantaziją / 71
Bonaverntūra / 207
Bonus, Arthur (1864–1941) –
vokiečių rašytojas pedagogas,
propagavęs senovės germanų
religinę kultūrą. Jo Knygą apie
islandus (Islanderbuch) 1918 m.
išleido Hesse / 59
Brahms, Johannes / 103
Brentano, Clemens (1778–1842) –
vokiečių poetas ir rašytojas,
antros romantikų kartos atstovas,
vokiečių liaudies folkloro
rinkėjas ir propaguotojas / 50, 63,
66, 174
Buber, Martin / 51, 59, 74
Buda / 38, 88, 111, 189
Büchner, Georg / 65–66
C
Calderon de la Barca, Pedro / 59
Carducci, Giosuė / 55
Carlyle, Thomas (1795–1881) – anglų
publicistas, filosofas ir literatūros
istorikas / 58
Cellini, Benvenuto (1500–1571) –
vėlyvojo Renesanso italų
skulptorius, juvelyras ir rašytojas;
jo Autobiografiją į vokiečių kalbą
išvertė Goethe / 55
de Cervantes, Miguel / 58
Cezarijus iš Heisterbacho / 208
217
von Chamisso, Adelbert (1781–
1838) – vokiečių rašytojas ir
mokslininkas, kilimo prancūzas,
senos aristokratų šeimos,
pabėgusios iš Prancūzijos per
1789–1793 m. revoliuciją,
palikuonis / 63
Chaucer, Geoffrey / 57
Chesterfield, Philip Dormer
Stanhope (1694–1773) –
anglų rašytojas ir valstybės
veikėjas / 57
Chodowiecki, Daniel Mikolaj
(1726–1801) – vokiečių
dailininkas ir grafikas; sukūrė
iliustracijų Lessingo, Goethe’s
ir kt. kūriniams / 70
Chopin, Frédéric François / 75
Claudius, Matthias (1740–1815) –
populiarus vokiečių poetas,
artimas „Audros ir veržimosi“
sąjūdžiui / 62, 71, 206
Corneille, Pierre / 56
de Coster, Charles / 59
D
Dante, Alighieri / 51, 54, 174,
207
Defoe, Daniel / 57
Deussen, Paul (1845–1919) –
vokiečių istorikas, filosofas
ir vertėjas; domėjosi Indijos
filosofija, išvertė indų
literatūros paminklų /
72–73
Dickens, Charles / 58, 68
Dostojevskij, Fiodor / 60, 131, 134
von Droste-Hülshoff, Annette
(1797–1848) – vokiečių
rašytoja / 50
E apysakos Undinė (1811) motyvais
von Eckartshausen, Karl
(1752–1803) – vokiečių juristas
ir rašytojas mistikas, padaręs
įtaką Novaliui, Schellingui ir
Hölderlinui / 71
Eckermann, Johann Peter / 62
Eckhart, Paul (Meister Eckhart,
apie 1260–1327) – dominikonų
vienuolis, žymiausias vokiečių
viduramžių mistikos atstovas /
76
von Eichendorff, Joseph
(1788–1857) / 63
Einstein, Albert / 207
Ernst, Paul / 54, 86
von Eschenbach, Wolfram / 55
Euripidas / 53
F
Fechheimer, Hedwig / 67
Fénelon, François (1651–1715) / 56
Fichte, Johann Gottlieb / 125
Fielding, Henry / 57
Flaubert, Gustave / 57
Forster, Johann Georg Adam
(1754–1794) – vokiečių švietėjas,
politinis veikėjas, publicistas ir
mokslininkas; skleidė Vokietijoje
revoliucijos idėjas. Kelionės
aplink pasaulį Jameso Cooko
ekspedicijoje dalyvis; šią kelionę
jis ir aprašė / 71
218
Fouqué, Friedrich de la Motte (1777–
1843) – vokiečių rašytojas, senos,
emigravusios į Vokietiją, prancūzų
giminės palikuonis. Jo romantinės
sukurta E. T. A. Hoffmanno
opera-pasaka / 63
Frank, Leonhard / 130
Freud, Sigmund (1856–1939) –
austrų psichiatras, 1938 m.
emigravo į Angliją, psichoanalizės
pradininko formuluota
psichinių ligų gydymo per
pasąmonės reiškinių suvokimą
ir valdymą teorija ir metodas /
129–134
G
Gautier, Théophile (1811–1872) –
prancūzų rašytojas ir kritikas / 56
Gellert, Christian Furchtegott
(1715–1769) – Šviečiamojo
amžiaus vokiečių poetas / 70
Gessner, Salomon (1730–1788) –
šveicarų dailininkas ir poetas
idilikas / 71
Giorgione (1477/8–1510) – italų
dailininkas / 75
Goethe, Johann Wolfgang / 47, 58,
60–62, 66, 71, 75, 106, 111, 120,
131, 174, 176, 207
Gogol, Niklaj / 60
Goldoni, Carlo ( 1707–1793) –
italų dramaturgas, charakterių
komedijos kūrėjas (Dviejų ponų
tarnas, 1745), Viešbučio šeimininkė
arba Mirandolina (La locandiera,
1753) / 55
Gončarov, Ivan Alexandrovič / 60
von Gorres, Johann Joseph /63
Gotthelf, Jeremias (tikr. Albertas
Bitzius, 1797–1854) – šveicarų
rašytojas / 64
Gozzi, Carlo (1720–1806) – italų
dramaturgas / 55
Grandville (1803–1847) – prancūzų
dailininkas karikatūristas,
iliustruotojas / 70
Greiner, Leo / 74
Grill, Julius (1840–1930) – vokiečių
sinologas; 1910 m. išleistas jo
verstas Laozi Dao de dzingas / 73
Grimmai broliai / 52, 59, 89, 204
von Grimmelshausen, Hans Jakob
Christoffel (apie 1621–1676) –
žymiausias XVII a. vokiečių
rašytojas. Romane Simplicijaus
nuotykiai (6 knygos, 1699) pateikė
realistinį Trisdešimtmečio karo
laikų Vokietijos vaizdą / 61
de Guérin, Georges Maurice (1810–
1839) – prancūzų poetas
romantikas / 75
Gundert, Hermann (1814–1893) –
Hermanno Hesse’s senelis / 13
Gundert, Marie (1842–1902) –
Hermanno Hesse’s motina / 15
H
Hafizas / 52
Halevi, Jehudah / 59
Hamann, Johann George (1730–
1788) – vokiečių rašytojas ir
filosofas iracionalistas, paveikęs
„Audros ir veržimosi“ sąjūdį ir
vokiečių romantizmą / 70–71
219
Hauff, Wilhelm / 64, 206
Hebbel, Christian Friedrich (1813–
1863) – vokiečių dramaturgas ir
dramos teoretikas / 64
Hebel, Johan Peter (1760–1826) –
vokiečių rašytojas ir poetas / 62,
206
Heine, Heinrich / 64
Heinse, Wilhelm (1746–1803) –
„Audros ir veržimosi“ epochos
vokiečių rašytojas ir vertėjas / 50
Herder, Johann Gottfried / 61
Hermes, Johann Timotheus / 70
Herodotas / 67, 176
Hesse, Johannes (1847–1916) –
Hermanno Hesse’s tėvas / 15
Hesse, Hermann / 34, 171–172
von Hippel, Theodor Gottlieb
(1741 –1796) – „Audros ir
veržimosi“ laikotarpio vokiečių
rašytojas / 62, 71
Hoffman, Ernst Theodor Amadeus /
41,63
Homeras / 46, 52
Horacijus / 53, 188
Hölderlin, Friedrich / 50, 63, 174–175
Hugo, Victor / 62
I
Ibsen, Henrik / 59
J
Jakobsen, Jens Peter (1847–1885) –
danų rašytojas / 59
Jėzus Kristus / 157
Jung, Karl Gustav (1875–1961) –
šveicarų psichologas ir psichiatras,
 vadinamosios „analitinės
psichologijos“ kūrėjas. 1907–1912 m.
buvo vienas iš artimiausių Freudo
bendradarbių, pirmas Tarptautinės
psichoanalitikų draugijos pirmininkas Kühnel, Paul – vokiečių sinologas;
(1911–1914). Pervertinęs
kai kuriuos kertinius psichoanalizės
teiginius, pirmiausia libido
traktuodamas kaip
apskritai psichinę, o ne tik kaip
seksualinę energiją, Jungas
1913 m. nutraukė santykius su
Freudu. 1912 m. išleido knygą
Libido metamorfozės ir simboliai,
kur tyrinėdamas spontaniškus
folklorinių ir mitologinių
motyvų pacientų sapnuose
pasireiškimus, postuluoja
žmogaus psichikoje esant,
be individualios pasąmonės,
ir gilesnio sluoksnio –
kolektyvinės pasąmonės /
129–131
Jung-Stilling, Johann Heinrich
(1740–1817) – vokiečių rašytojas
mistikas, jaunystėje draugavęs su
Goethe / 62
K italų dailininkas / 138
Kantas, Immanuel / 111, 125
Keats, John / 58
Keller, Gottfried / 64–65
Kepler, Johannes / 207
von Kleist, Heinrich / 63
Klopstock, Friedrich Gottlieb
(1724–1863) – vokiečių rašytojas
švietėjas / 61, 71
220
Konfucijus / 38, 47, 52, 73, 90,
191,207
Ksenofontas / 53
Körner, Theodor / 66, 134
1913 m. išleido paties išverstą
antologiją Kinijos vakarai.
Novelės ir apsakymai (Chinesische
Abende: Novellen und
Geschichten) / 74
L
de La Fontaine, Jean / 56
Laozi / 16, 42, 52, 66, 73, 90, 191
Lenau, Nikolaus / 49, 64
Leopardi, Giacomo / 55
Lesage, Alain-Rene (1668–1747) –
prancūzų rašytojas / 56
Lessing, Gotthold Ephraim / 61, 70
Luther, Martin / 51, 60
Lukianas / 53
Lü Buwei / 73
M
Macaulay, Thomas Babington
(1800–1859) – anglų literatūros
istorikas ir politinis veikėjas / 58
Mantegna, Andrea (1431–1506) –
Masuccio Salernitano (1410–1475) –
italų rašytojas, išgarsėjo novelių
rinkiniu Il Novellino (1476),
parašytų Boccaccio Dekamerono
dvasia / 74
de Maupassant, Guy / 57
Meyer, Conrad Ferdinand (1825–
1898) – šveicarų rašytojas, vienas
 žymiausių istorinės novelės O
meistrų / 64 Oisin / 58
Mengzi / 73 Oldenberg, Hermann (1854–1920) –
Meredith, George / 58 vokiečių indologas / 72
Omaras, Chajamas / 52
Mérimée, Prosper / 57
Ovidijus / 53
Michelangelo / 55
Miller, Johann Martin / 71
Milton, John / 57 P
Molière / 56 Panas / 9, 14
de Montaigne, Michel / 56 Pascal, Blaise / 56
Mörike, Eduard Friedrich (1804– Paul, Jean (1763–1825) – vokiečių
1874) – vokiečių rašytojas / romantikas / 50, 62, 66, 70, 76,
64–65, 110 134, 174, 176
Moritz, Carl Philipp (1756–1796) – Petersen, Julius (1878–1941) –
vokiečių literatas / 62
vokiečių rašytojas, plebėjiškų
Petrarca, Francesco / 55
demokratinių sluoksnių nuotaikų
Petronijus / 53
reiškėjas / 62
Platonas / 46, 53
Mozart, Wolfgang Amadeus / 75,
Plutarchas / 53, 176
103, 105
Poe, Alan Edgar / 56
Mozė / 125 Poggio, Bracciolini (1380–1459) –
Multatuli (tikr. E. D. Dekker, italų rašytojas humanistas,
1820–1887) – olandų rašytojas nenuilstantis lotyniškų rankraščių
realistas / 59 rinkėjas / 74
Murger, Henri / 56 Puškinas / 60
Musäus, Johann Karl August
(1735–1787) – Šviečiamojo Q
amžiaus vokiečių rašytojas / 62 de Quincey, Thomas (1785–1859) –
de Musset, Alfred / 56, 62 anglų rašytojas romantikas / 58

N R
Neronas / 53 Raabe, Wilhelm (1831–1910) –
Neumann, Kari Eugen (1865–1915) – vokiečių rašytojas realistas, padaręs
vokiečių indologas ir vertėjas; poveikį jaunajam Hesse’i / 64
1928 m. išleido savo paties išverstas Rabelais, François / 56
Budos kalbas / 73 Rabener, Gottlieb Wilhelm
Nietzsche, Friedrich / 131, 141 (1714–1771) – vokiečių satyrikas
Novalis / 41, 49–50, 63 švietėjas / 70

221
Racine, Jean-Baptiste / 76 Seume, Johann Gottfried (1763–
Ramier, Karl Wilhelm (1725–1798) 1810) – vokiečių rašytojas
vokiečių poetas, prūsiškojo demokratas, feodalinio despotinio
patriotizmo gynėjas / 70 valdymo priešininkas / 62
Rank, Otto (1884–1939) – austrų Seuse, Heinrich (1295–1366) –
psichologas / 129, 134 vokiečių rašytojas mistikas / 76
von Redwitz, Oskar Freiherr (1823– Shakespeare, William / 47, 51, 57, 92,
1891) – vokiečių rašytojas / 66 111,207
Reuter, Christian (1665–1712) – Smollett, Tobias George (1721–
vokiečių rašytojas, satyrikas / 61 1771) – anglų rašytojas / 57
Rytų išminčiai (Trys karaliai) / 19 Sofoklis / 53
Rousseau, Jean-Jacques / 56 Sokratas /53, 191, 197–199
Rudelsberger, Hans (1868–1940) – Spinoza, Baruch / 137
vokiečių sinologas; 1914 m. von Strassburg, Gottfried
išleido paties išverstą rinkinį (mirė apie 1210 m.) – žymus
Kinijos novelės (Chinesische viduramžių vokiečių poetas,
Novellen) / 74 kurtuazinio romano Tristanas,
sukurto pagal XII a. legendą
S „Tristanas ir Izolda“,
Sachs, Hans (1494–1576) – vokiečių autorius / 55
poetas meisterzingeris / 61 von Stein, Charlotta (1742–1827) –
Schaeffer, Albrecht / 53 Goethe’s draugė 1775–
von Scheffel, Joseph Victor 1778 m. / 62
(1828–1886) – vokiečių Steindorff, Georg / 67, 176
rašytojas / 64, 66 Stekel, Wilhelm (1868–1940) –
Schelling, Friedrich Wilhelm gydytojas analitikas / 130
Joseph / 138 Stendhal / 56
Shelley, Percy Bysshe 58 Sterne, Laurence / 57, 76
Schiller, Friedrich / 40, 62, 134 Stifter, Adalbert (1805–1868) –
Schlegel, Friedrich / 50–51, 63, 81 austrų rašytojas / 49, 64, 175
Schopenhauer, Arthur / 138 Strindberg, August / 60
von Schroeder, Leopold (1851– Svetonijus / 54
1920) – vokiečių indologas ir Swift, Jonathan / 57
kultūros istorikas / 72 Swinbume, Algernon Charles / 58
Schubert, Franz / 105
Schwab, Gustav / 53 Š
Scott, Walter / 58 Šiva / 13

222
T Vilhelmas II / 32
Tacitas / 53
Tauler, Johannes (1300–1361) –
vokiečių rašytojas mistikas ir
religinis veikėjas / 76
Thackeray, William Makepeace / 58
Thümmel, Paul / 62
Ticianas / 92
Tieck, Ludwig / 51, 63
Tiedge, Christoph August
(1752–1851) – vokiečių rašytojas,
buvęs populiarus XIX a. pirmoje
pusėje / 66
Tolstoj, Lev / 60
šv. Tomas / 207
Tukididas / 65, 179
Turgenev, Ivan / 60
U 1813) – Šviečiamojo amžiaus
Uhland, Johann Ludwig
(1787–1862) – vokiečių poetas
romantikas, literatūros tyrinėtojas
ir politinis veikėjas, vienas iš
liberaliosios demokratinės
opozicijos prieš feodalų reakciją
lyderis / 64
V Z
Vergilijus 53
Verlaine, Paul / 57
Villegas, Quevedo y (1580–1645) –
ispanų satyrikas / 59
Villon, François / 55
da Vinci, Leonardo / 75
Višnus / 13
von Vogelweide, Walther (1170–
1230) – vokiečių poetas,
žymiausias minezango – riterių
meilės lyrikos – atstovas / 55
Voltaire / 56
W
Wagner, Richard / 163
Weiße, Christian Felix (1726–1804) –
Šviečiamojo amžiaus vokiečių
rašytojas / 70
Whitman, Walt / 58
Wieland, Christoph Martin (1733–
vokiečių rašytojas / 55, 61, 71
Wilde, Oscar / 58, 89
Wilhelm, Richard (1873–1930) –
vokiečių sinologas ir vertėjas,
1923 m. išleido paties išverstą
Idzingą / 73–75
von Winterfeld, Paul / 54
Zhuangzi / 52, 73
Zola, Émile / 57
Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius
El. p. info@vaga.lt; www.vaga.lt
tel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122
Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Tiražas 1000 egz.