Pagrindiniai Vakaru Filosofijos Bruozai

2.1.
Pagrindiniai Vakarų
filosofijos bruožai
2.1.1. Bendros pastabos
Apmąstydami filosofijos šaltinius, įsitikinome, kad

ji atsiranda mąstančio individo egzistencinėje
patirtyje, kurią pavadinome filosofine būsena.
Nuostaboje, tikėjime, netikrume ar baimėje filosofas
atsiduria akis į akį su transcendencijos fenomenu,
regimasis pasaulis tarsi persimaino, tampa
transcendencijos fenomenų lauku, ir šitaip į
filosofinės žiūros akiratį patenka transcendencija kaip
būtis-anapus-žmogaus, o tariant visai tiksliai, kaip
būtis- anapus-ego. Kiekvienas filosofas į filosofinės
žiūros erdvę įeina pats, dialogą su transcendencija
pradėdamas tarsi tuščioje vietoje, iš pradžių ir pirmąjį
kartą. Tačiau šioje erdvėje jis suranda ne tik gryną
pirmapradį transcendencijos fenomeną, kurį išvysta
blyksnio akimirką, bet ir kalbą, kurios pavidalais
išsiskleidžia transcendencijos mąstymas. Per kalbą ir
mąstymą filosofas patenka į tradiciją, ir šiuo požiūriu
jo mąstymas yra istorinis, t.y. vienaip ar kitaip susijęs
su jo pirmtakų ar amžininkų mąstymu, vadinasi,
didžia dalimi nulemtas to bendro pasaulio, kuriame
jis gyvena su kitais žmonėmis, tos epochos, kuriai jis
priklauso ir nuo kurios niekur negali pabėgti, ir
pagaliau tos kultūros, kuri jam duoda konkrečią kalbą
ir tam tikrus simbolius, vienaip ar kitaip lemiančius jo
paties filosofiją. Kiekvieno filosofo mąstymas visada
priklauso tam tikrai filosofinei, o platesne prasme -
tam tikrai kultūrinei tradicijai, nors tai nereiškia, kad
jis neturi platesnės, bendražmogiškos prasmės.
1
II. VAKARU FILOSOFIJOS KELIAS
y
Siame skyriuje mes pabandysime labai glaustai aptarti tą unikalų
pasaulinės kultūros reiškinį, kurį įprasta vadinti Vakarų filo-
sofija arba Vakarų filosofine tradicija. Mums jis ypač svarbus ir

reikšmingas visų pirma todėl, kad mes patys esame subrandinti
Vakarų kultūros, vadinasi, tiesiogiai arba netiesiogiai ir Vakarų
filosofijos, kurią galima laikyti vienu iš kertinių (šalia religijos, meno ir
mokslo) Vakarų kultūros akmenų ir net - kaip pamatysime vėliau - tos
kultūros pamatu. Keldami klausimą, kas yra ir kokia yra Vakarų
filosofija, stengsimės išsiaiškinti, kokią simbolinę išraišką įgyja
transcendencijos fenomeno egzistencinė patirtis būtent Vakarų
kultūroje, bandysime surasti jos bendrą vardiklį arba tą vyraujančią
tendenciją, kuri leidžia kalbėti apie vieningą Vakarų filosofijos esmę,
įvairių epochų mąstytojus tarsi susiejančią į savotišką bendruomenę,
darančią juos bendraminčiais, leidžiančią jiems susišnekėti, suprasti
vienas kitą ir šitaip tapti keletą tūkstantmečių vykstančio pokalbio apie
tą patį dalyką partneriais, nepaisant to akivaizdaus fakto, kad
atvirumas transcendencijos fenomenui visada ir visur yra asmeniškas
ir nepakartojamas.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokio vientiso reiškinio kaip
Vakarų filosofija nėra. Iš tikrųjų, jeigu apžvelgsime Vakarų filosofijos
sklaidą istoriniame laike, visų pirma pastebėsime, kad ši sklaida
suskyla mažų mažiausiai į keturias atkarpas, arba keturias epochas,
daugeliu atžvilgių labai savitas ir skirtingas; negana to, tose skirtingose
epochose gyvenę ir mąstę filosofai neretai buvo labai priešiškai
nusiteikę savo pirmtakų atžvilgiu ir skelbė, kad jų pačių filosofija
esanti teisingesnė ar net apskritai vienintelė teisinga, tačiau jų
pirmtakai klydę ar, geriausiu atveju, tik nujautę tiesą, bet nepajėgę jos
atskleisti visiškai adekvačiai ir objektyviai.
Įprasta skirti keturias Vakarų filosofijos epochas: antikos, visų
pirma graikų, filosofiją, viduramžių, arba krikščioniškąją, filosofiją,
naujųjų amžių racionalistinę filosofiją ir pagaliau naujausiųjų laikų,
arba moderniąją, filosofiją. Žinoma, toks skirstymas yra apytikris ir
neapima visos Vakarų filosofijos įvairovės, juolab kad, kaip buvo
sakyta, ištisų epochų filosofiją nulemia visada unikalus didžiųjų
mąstytojų mąstymas; tačiau toks skirstymas mums tinka, nes mūsų
uždavinys - surasti tai, kas bendra visai Vakarų filosofijai, vadinasi, tai,
kas sieja visas keturias epochas ir net kas bendra visų epochų
didiesiems mąstytojams. Bet jau vien todėl, kad esama keturių
2
skirtingų epochų, toks uždavinys yra labai nelengvas ar, kaip kartais
manoma, išvis neišsprendžiamas ir net ne- spręstinas.
Jį pasunkina dar ir tai, kad net toje pačioje epochoje tarp filosofų
būta žymių skirtumų ir nesutarimų. O jei kalbėsime apie didžiuosius
mąstytojus, pamatysime, kad kiekvieno jų filosofinės pažiūros vienu ar
kitu klausimu buvo labai savitos, individualios, skyrėsi ne tik
nežymiais niuansais, bet ir esmingesniais dalykais. Todėl ir šiuo,
individualių skirtumų, požiūriu gali atrodyti, kad tokio vieningo
kultūros reiškinio kaip Vakarų filosofija nėra, o yra tik daugelio
kiekvienas sau mąstančių filosofų pabira, vidinio ryšio neturinti
visuma, veikiau mozaika negu paveikslas. Išties, jei kiekvieno filosofo
egzistencinė patirtis unikali, jei, be to, dar skiriasi tos patirties
apmąstymas ir kalbinė išraiška, kas juos gali sieti? Ar esama, o jei
esama, tai kaip ir kur esama tos bendros vietovės, kurioje visi tie labai
skirtingi mąstytojai susitinka, mąsto tą patį dalyką, nors įvardytą ir
išreikštą kitaip? Ar esama ne tik Vakarų filosofijos reiškinių, bet ir tam
tikros vieningos, nors išraiškos požiūriu laike bei erdvėje
įvairuojančios, jos esmė s?
Siekdami įsismelkti į Vakarų filosofijos esmę, iš pradžių privalome
nustatyti ją apibrėžiančias ribas. Kaip galėtume tai padaryti? Gal
vardydami pavienius mąstytojus ir sakydami: štai tas yra Vakarų
filosofas, štai šitas irgi, o anas taip pat. Taip daryti galima, nes šiuo
metu daugiau ar mažiau sutariama, kokie mąstytojai priskirtini Vakarų
filosofijos tradicijai, o kokie ne. Tačiau esama ir keblumų, nes toks
sutarimas dažnai grindžiamas visai paviršutiniškais dalykais, su
filosofijos esme nelabai susijusiais, pavyzdžiui, geografija ar
chronologija. Juk ne kiekvienas mąstytojas, kadaise gyvenęs ar dabar
gyvenantis Europos kontinente arba rašęs kokia nors Europos kalba,
gali būti priskirtas Vakarų filosofijos tradicijai. Europoje būta ir esama
visko, vadinasi, būta ir esama tokių filosofijų, kurios neigte neigia
Vakarų filosofijos esmę ir dvasią vien todėl, kad iki tos esmės net
neprisikasa. O šiuo metu tas klausimas dar labiau susipainiojo, nes
daugybė Vakarų filosofijos idėjų iš savo lopšio, Senovės Graikijos ir
Vakarų Europos, persikėlė į kitus kontinentus, susiliejo su kitomis
filosofinės minties tradicijomis (visų pirma su Rytų filosofija) ir prarado
pirmapradę Vakarų filosofijos esmę ir dvasią, nors išsaugojo daugelį tos
filosofijos išorinių bruožų, problemų, sąvokų, kalbos klišių ir žodžių,
priskirtinų nebe filosofijos, o grynosios sofistikos sričiai. Pavyzdžiui,
vadinamosios postmodernistinės epochos filosofija ne tik nebesisieja su
3
Vakarų filosofijos esme, bet nebegali būti laikoma net sofistika, nes joje
vyrauja apskritai antifilo- sofinis nusiteikimas.
O mums reikia smelktis prie Vakarų filosofijos šaknų, atkasti jos
pamatus ir apibrėžti jos esminius, nuo laiko ir geografinės erdvės
nedaug priklausančius mąstymo kontūrus. Tuos kontūrus bandysime
nusakyti gerokai nuzulintu, tačiau iškalbingu žodžiu: klasikinis. Taigi
stengsimės apmąstyti tai, kas Vakaruose buvo ir yra vadinama klasika,
šiam žodžiui vėlgi neteikdami jokios chronologinės prasmės, o jį
suvokdami visų pirma kaip tam tikro Vakarų žmogui (vadinasi, ir
filosofui) būdingo žvilgsnio į pasaulį, tam tikro santykio su gamta
išraišką. Vadinasi, aptarsime klasikinę filosofiją, tiksliau sakant, klasikinį
Vakarų filosofijos branduolį, kaip tik ir nulemiantį tos tradicijos esmę.
Būtent šis branduolys turėtų sieti istoriniame laike labai toli vienas nuo
kito esančius filosofus. Būtent šis klasikinis Vakarų filosofinės tradicijos
pamatas mums galbūt leis suvokti, kas gi sieja Vakarų filosofijos
pradininkus Talį ir Anaksimandrą, gyvenusius prieš pustrečio
tūkstančio metų, su, tarkime, Heideggeriu ir Wittgensteinu -
mąstytojais, kuriuos galime laikyti mūsų amžininkais.
Pabrėžėme, kad mums reikia smelktis prie Vakarų filosofijos šaknų,
prie pamatinių struktūrų, išreiškiančių klasikinį Vakarų filosofo
žvilgsnį į pasaulį, o netiesiogiai ir klasikinį Vakarų žmogaus santykį su
pasauliu - gamta, daiktais ir kitais žmonėmis. Tai reiškia, kad tos
pamatinės struktūros retai iškyla grynu pavidalu, nes kalba,
suvisuotindama egzistencinę patirtį, ją neišvengiamai supaprastina ir
net iškreipia, o kaip tik kalbą mes ir galime pavadinti egzistencinės
patirties paviršiumi, o klasikinio žvilgsnio gelmė glūdi filosofinėje
būsenoje, pirmapradėje blyksnio tamsoje. Tačiau akivaizdus ir kitas
dalykas: kad pamatinės struktūros vis dėlto lemia kalbą, vadinasi, ir
klasikinio paviršiaus struktūras.
Kaipgi galime įsismelkti į klasikinio žvilgsnio gelmę, kaip galime
apibrėžti Vakarų filosofijos pamatines struktūras? Tai bandysime daryti
eidami lengviausiu keliu, kurį lemia pats šios knygos pobūdis. Tas
lengviausias kelias yra palyginimas. Vakarų filosofijos esmę bandysime
apibrėžti ją išskirdami ir atskirdami nuo to, kas nėra Vakarų filosofija,
kas galbūt išvis nėra filosofija labai tikslia šio grynai europietiškos
kilmės žodžio prasme. Trumpai tariant, Vakarų filosofinės tradicijos
branduolį bandysime išlukštenti ją lygindami su kita ir kitokia
filosofine tradicija. Su kokia? Filosofijos istorijoje įprasta skirti dvi
didžiąsias filosofines tradicijas: Rytų ir Vakarų. Rytų filosofija apima
Kinijos, Indijos, Artimųjų Rytų ir arabų filosofiją; Vakarų filosofijai,
4
kaip minėjome, priskiriama graikų ir romėnų (antikinė), viduramžių,

naujųjų amžių ir naujausiųjų laikų Vakarų Europos filosofija. Taigi
remkimės šiuo skyrimu ir smelkimės į Vakarų filosofijos klasikinę
esmę, ją lygindami su Rytų filosofija. Pradėkime nuo glausto
pastarosios apibūdinimo, pernelyg nesigilindami į detales, o tik
stengdamiesi pagauti esmingiausius Rytų filosofijos bruožus.
2.1.2. Rytų filosofijos esmė
Pamatiniai Rytų filosofijos bruožai, iškeliantys į paviršių ir nu-

žymintys jos esmę, ryškiausiai pasirodė ir išsiskleidė Kinijos, o ypač
Indijos filosofijoje, kurių trumpa apžvalga padės mums pagauti jos
ypatumus ir savitumą, palyginti su Vakarų filosofija.
Galbūt ryškiausias Rytų filosofijos bruožas yra jos praktinė
orientacija. Tai reiškia, kad svarbiausias tikslas, kurį kėlė didieji Rytų
mąstytojai, - tai gyvenimo išminties siekis. Todėl ši filosofija beveik
išskirtinai orientuota į žmogų su visais jo žemiškojo gy-
J
vertimo rūpesčiais ir praktinėmis reikmėmis. Žinoma, būtų klaidinga

manyti, kad Rytų išminčiai nekreipė jokio dėmesio į gamtą ir pasaulį, o
apsiribojo kažkokiu grynu, tuštumoje pakibusiu žmogumi ar tuo, ką
mes vadiname dorove, politika ir socialiniais santykiais. Netgi
priešingai, Rytų filosofijoje žmogus suvokiamas kaip grynai gamtinė
būtybė, nepasižyminti kokiais nors ypatingais bruožais, ją išskiriančiais
iš gamtos ir darančiais visai nepanašią į nežmogiškus esinius. Rytų
filosofijoje žmogus yra visiškai sulydomas su gamta, ištirpdomas
visatoje, bet kaip tik todėl pati gamta nepatenka į teorinių apmąstymų
akiratį kaip savita, priešais žmogų stovinti ir objektyvi, t.y. nuo žmogaus
skirtinga, realybė. Gamta-savaime netampa teorinės žiūros stebiniu ir
nežadina savarankiško teorinio intereso. Vien iš to galima suprasti,
kodėl Rytuose neatsirado savarankiškas gamtos mokslas, nors
techninio gamtos įvaldymo lygiu senovės Rytų šalys ne tik nenusileido
Vakarams, bet daug kur juos pranoko. Techninis santykis su gamta, jei
šalia jo ir nepriklausomai nuo jo nėra savarankiškos gamtos-savaime
teorijos, kaip tik ir rodo, kad gamta apmąstoma ne dėl jos pačios, o tik
tiek, kiek ji yra neatskiriama nuo žmogaus gyvenimo rūpesčių ir
galiausiai lemia svarbiausias paties žmogaus gyvybines ir egzistencines
problemas. Vaizdingai kalbant, tokiame santykyje gamta suvokiama
5
kaip nežmogiškais pavidalais prisidengęs žmogus, o žmogus - kaip

žmogišką pavidalą prisiėmusi gamta. Net apmąstydamas gamtą Rytų
išminčius domisi tik vienu dalyku: kiek gamtiškoji žmogaus pasaulio
pusė lemia žmogaus kančią ar malonumą, socialinių santykių dermę ar
disharmoniją, dorą ar nedorą žmogaus elgseną, valstybės valdymą,
sielos ramybę ar nerimą, žodžiu, grynai žmogiškus, praktiškai
reikšmingus dalykus.
Užtat, kaip jau esame pažymėję, Rytų filosofija niekada nebuvo
aiškiai ir principingai atsiribojusi nuo religijos, kuri savo giliausia esme
irgi yra praktinė, nukreipta tik į žmogų su visais jo vitaliniais ir
egzistenciniais rūpesčiais. Štai kodėl Rytų filosofija didesniu ar
mažesniu mastu buvo autoritarinė, konservatyvi, nukreipta labiau į
praeitį negu į ateitį. Rytų filosofijos šaltinis, prie kurio nuolat
sugrįždavo Rytų išminčiai ir nuo kurio, kaip nuo bambagyslės, ši
filosofija niekada visai neatitrūko, buvo vadinamosios šventosios ar
autoritetinės knygos. Kinijoje šventųjų knygų korpusą sudarė
vadinamosios penkios klasikinės knygos - „Yijing" („Permainų knyga"),
„Shujing" („Istorijos knyga"), „Shijing" („Poezijos knyga"), „Liji"
(„Ritualų knyga") ir „Lūshi chunqiu" („Pavasarių ir rudenų kronika"), -
surinktos, sutvarkytos ir išleistos išminčiaus Konfucijaus (Kong Fuzi,
551-478 m. pr. Kr.); keturios knygos - „Lunyu" („Apmąstymai ir
pašnekesiai"), „Chun yung" („Aukso vidurys"), „Da Xue" („Didysis
mokymas") ir „Mengzi" (Mencijaus knyga), - parašytos Konfucijaus
mokinių, ir „Dao de jing" („Knyga apie dao ir de"), priskiriama
išminčiui Laozi (g. apie 604 m. pr. Kr.). Indijos šventųjų knygų
korpusas vadinamas Vedomis. Vedos yra senovinės indų religinės
literatūros rinkinys, susidedantis iš šventųjų tekstų: tai „Rigveda",
„Samaveda", „Jadžur- veda" ir „Atharvaveda". Kiekviename iš šių
tekstų rinkinių įprasta skirti mantras, arba himnus, brahmanus, arba
ritualų komentarus, ir pagaliau upanišadas, arba filosofinius
komentarus. Vedų knygos susiformavo dar antrame tūkstantmetyje
prieš Kristų kaip kolektyvinio mąstymo padarinys - beje, į tai mūsų
apmąstymų kontekste ypač reikia atkreipti dėmesį. Indijos filosofijai
lemiamą svarbą turėjo upanišados, kur pirmą kartą Indijoje užrašytos
nežinomų mąstytojų (mokytojų išminčių) pastangos paaiškinti pasaulį,
žmogaus prigimtį ir jo likimą.
Šventosios, arba kanoninės, knygos nulėmė visą Kinijos ir Indijos
filosofijos problematiką ir turinį. Pavienio mąstytojo individualybė ir jo
individuali pasaulėžiūra Rytų filosofijoje (skirtingai nuo Vakarų) yra
visai antraeilis dalykas. Ji pajungiama tradicinei kolektyvinei išminčiai
6
ir vertinama kaip šitos anoniminės išminties komentaras, blogesnis ar

geresnis. Taigi jau pats anoniminis ir kolektyvinis Rytų filosofijos
pobūdis atskleidžia jos lemtingiausią bruožą - individo ir
individualumo principo neigimą arba, geriausiu atveju, abejingumą
individui. Tas pats individualumo neigimas yra ir pamatinis principas,
nulemiantis Rytų išminties turinį. Kinijos filosofija individą ištirpdo
bendruomenėje ar- /
ba anoniminėje, beasmenėje ir neartikuliuotoje visatos tvarkoje, kuri

vadinama Dangumi arba - daoizme - Dao. Individo egzistencija yra
iliuzinė ir netikra, todėl galutinis jos tikslas ir net priedermė yra
susiliejimas su nekintama amžina dangaus ir žemės tvarka. Kai tik
pavienis žmogus, prarasdamas bet kokį individualumą, susilieja su
Dangaus ar Dao ritmais, jis pasiekia galutinę išmintį ir visišką ramybę.
Didžiausia nelaimė ir prakeikimas - sąmoninga ar nesąmoninga
individo pastanga išsiskirti iš anoniminio vienio; didžiausia kvailybė -
individo nesugebėjimas ar nenoras ištirpti pirmapradžiame vienyje.
Išmintis - tai kelias į individo susinaikinimą, jo savineiga, paremta
savosios niekybės ir visiškos priklausomybės beasmenei visatos tvarkai
pažinimu. Si nuostata dar ryškiau išreikšta Indijos filosofijoje ir pirmą
kartą aiškiai suformuluota upanišadose, kur aukščiausioji išmintis
paremta trimis stulpais:
1. Juslinio, į apibrėžtas formas ir individus susiskaidžiusio pasaulio
nerealumu. Sis pasaulis yra Maja (Mūya), grynoji iliuzija ir apgaulė,
savaime neturinti jokios būties. Pavienis individas, nesvarbu, ar tai
būtų žmogus, ar daiktas, yra tik blyksnis ar bangelė Majos skraistės
paviršiuje. Jam nepripažįstama jokia savarankiška būtis savyje ir sau.
2. Izoliuotai egzistuojančių daiktų pažinimo bevertiškumu.
Aukščiausias pažinimas ištirpdo daiktus ir žmones Brahmane ir
Atmanė ir atskleidžia jų individualaus egzistavimo niekingumą,
tiksliau sakant, jų tarsi-būtį, nerealumą, iliuziškumą ir apgaulingumą.
Kaip tik toks pažinimas teikia žmogui laimę, jį suvienydamas su
Atmanu ir nuo jo pečių nuimdamas individualaus egzistavimo naštą,
kuri jau savaime yra blogis ir kančia.
3. Visų būtybių tapatumu Brahmane, arba Šaltinyje, ir Atmanė,
arba Savastyje, kuri sutampa su Brahmanu. Išminties viršūnė yra
būtent Brahmano ir Atmano tapatumas, būsena, kai individas, suvokęs
savo nerealumą, susilieja su anoniminiu pravieniu.
7
Visos Indijos filosofinės sistemos, pradedant vedanta, baigiant

budizmu, vieningai pripažįsta, kad blogis ir kančia yra nulemti būtent
individualaus egzistavimo ir individualios sąmonės, tiksliau sakant, iš
nežinojimo (avidya) kilusios iliuzijos, kad pasaulis susideda iš individų
ir individualių formų. Tikrąjį žinojimą išreiškia garsūs žodžiai,
sutelkiantys visą Rytų išmintį: Tat tvam asi (Tu esi tai), t.y. supratimas,
kad visa yra viena ir iš tikrųjų (individui ištirpus Brahmane) nėra jokio
skirtumo tarp individų, tarp Tavęs ir Manęs, nes abu mes, kaip ir visi
kiti tariamai esantys individai, esame tik savotiško sapno ir baisingos
saviapgaulės padarinys. Kaip tik todėl aukščiausia žmogaus priedermė
ir yra pastanga visais įmanomais būdais nusikratyti savo
individualumo, susilieti su Brahmanu arba (kaip budizme) pasiekti
nirvanos būseną, prilygstančią savotiškai mirčiai, nes toji būsena yra
susiliejimas su nebūtimi, individualios sąmonės sunaikinimas, kartu
(žinoma, tik idealiai) sunaikinantis ir individualias juslinio pasaulio
formas. Kadangi mes, europiečiai, individo susinaikinimą ar
sunaikinimą vadiname mirtimi, aukščiausią indų išminties siekį
galėtume pavadinti mirtimi iki mirties. O kadangi, kaip matysime,
Vakarų filosofija būties principą siejo su individu, individualia
egzistencija ir apskritai su individualumo (formos) principu, galime
tarti, kad Rytų išminties alfa ir omega yra Nebūties, arba Niekio, prin-
cipas. Visko pagrindas ir galutinė „realybė" yra Nebūtis, o Rytų
išmintis galiausiai yra susiliejimo su Nebūtimi technikos apmąstymas ir
jos naudojimas. Taigi Rytų filosofija yra praktinė ir ta prasme, kad jos
branduolį sudaro techninės išminties ieškojimai, pastangos surasti
išsivadavimo nuo kančios ir blogio, susijusių su individualia
egzistencija, praktines priemones. Teorinė žiūra graikiškąja prasme
Rytų išminčiai turėjo būti nepriimtina iš principo, nes tos žiūros tikslas
kaip tik ir buvo pastanga įsižiūrėti ir įsimąstyti į individualius gamtos ir
pasaulio pavidalus remiantis individualia sąmone ir individualiu protu.
Bet įsižiūrėti ir įsimąstyti į individualius pasaulio daiktus prasminga
tik tada, jei pripažįstama, kad jie yra, kad jie realūs, vadinasi, kad jie
turi būtį. Šiuo požiūriu pamatinis Vakarų filosofijos orientyras yra
visiškai priešingas rytietiškajam: tai būties principas, susiliejęs su
individualumo ir formos principais, nes būtį turi tik tai, kas individualu, o
individualu yra tik tai, kas turi ribas ir formą. Todėl Aukščiausioji
Būtis turėtų būti Absoliutus Individas ir Absoliuti Forma, taigi visiška
begalinio, beformio, neapibrėžto ir neindividualizuoto Rytų filosofijos
absoliuto - Dao, Brahmano, Atmano, Nirvanos, Nebūties arba Niekio -
priešingybė. Bet apie tai - vėliau.
8
O dabar pabandykime apibendrinti Rytų filosofijos pamatinius

bruožus ir glaustai nusakyti jos esmę, turėdami galvoje būtent jos
skirtumą nuo Vakarų filosofijos. Kadangi Rytų išmintis neigia bet kokį
individualumą ir dėl to visi individualūs pasaulio pavidalai - daiktai ir
žmonės - neturi realios būties, o yra apgaulė bei iliuzija, jie nėra ir
negali būti nuoroda į ką nors, kas būtų jų pagrindas kaip aukštesnė ar
aukščiausia būtis ar galutinė tikrovė. Galų gale jie patys yra niekas,
pridengtas būties kauke, ir nurodo tik į kitą, grynąjį, nieką, arba nebūtį
be juslinio individualumo kaukės. Vadinasi, jie nėra transcendencijos
fenomenai, nes nėra jokios transcendentinės būties, į kurią jie galėtų
nurodyti. Rytų išmintis nepripažįsta transcendencijos kaip aukščiausios
būties, išsiskleidžiančios anapus juslinio pasaulio. Kita vertus, kadangi
žmogus Rytų išminčiai irgi neegzistuoja kaip realus, būtį turintis
individas, ši išmintis nepripažįsta transcendencijos kaip būties- anapus-
žmogaus, arba būties-anapus-ego. Nei Dao, nei Brahmanas, nei
Atmanas nėra realybė, transcendentinė žmogaus sąmonės ar jo ego
atžvilgiu. Ego ar individualumas yra tik iliuzija, o iš tikrųjų ego
sutampa su Atmanu ar Brahmanu, kurie, vadinasi, yra imanentiški
žmogaus dvasiai ir kūnui. Visas pasaulis kartu su tariamais
individualiais daiktais ir žmonėmis ištirpdomas būties neturinčiame
pravienyje, keistoje, mūsų kalba nenusakomoje pseudorealybėje, kurią
tik metaforiškai pavadinsime Didžiuoju Anonimu. Be šito visa
apimančio Anonimo nieko nėra, bet ir jis pats, būdamas beformis ir
neišskaidytas, yra Niekas. Šitokioje esinijos sampratoje
transcendencijos sąvoka ar tą sąvoką atitinkanti realybė neturi jokios
prasmės. Jei visa yra viena, tada nieko nėra. Viską apgaubia nebūtis,
viską ji paskandina savyje, sunaikindama menkiausius būties ar
realybės pėdsakus. Visa, su kuo susiduria žmogaus sąmonė, yra arba
iliuzija (Majos skraistė), arba niekas, neišskiriant nė paties žmogaus ir
jo sąmonės. Net jeigu Didysis Anonimas ir nėra visiška tuštuma, jis vis
tiek neturi būties, nes žmogui, baigtinei būtybei, „būties" sąvoka yra
prasminga tik tada, kai ji nurodo į kokią nors apibrėžtą, individua-
lizuotą ir įformintą realybę. Būtis be ribų žmogui nėra nei būtis, nei
realybė. Tik su įribinta realybe susijusi transcendencijos sąvoka. Juk
transcendencijos fenomenas yra būtent individualus juslinis daiktas,
turintis ribas ir kontūrą, brėžiamą jo formos. Jis yra tik todėl, kad turi
formą. Jei tokio fenomeno nėra arba jeigu jis yra tik apgaulė, iliuzija
arba sapnas, nėra ir transcendencijos. Šitokia pamatinė intuicija ir
sudaro Rytų filosofijos branduolį. Tai filosofija be transcendencijos. Tai
išmintis, neigianti šiapus ir anapus priešstatą ir įtampą. Kaip matysime,
9
kaip tik ši dviejų esinijos sričių priešstata ir įtampa sudaro pačią
Vakarų filosofijos esmę, kurią dabar mes ir pabandysime atskleisti ir
išryškinti.
2.1.3. Vakarų filosofija kaip istorinis įvykis
Jei mesime net paviršutinišką žvilgsnį į Vakarų filosofiją kaip į tam

tikrą visumą, pastebėsime svarbų dalyką, ją esmingai skiriantį nuo
Rytų filosofijos. Vakarų filosofijos sklaida laike yra labai dinamiška. Jai
būdingas nepaprastas judrumas, kurio pagrindiniai bruožai yra
nuolatinis atsinaujinimas, intensyvi filosofinių idėjų kaita, naujų
problemų atsiradimas ir senų neigimas, aistringa mąstytojų polemika
ne tik su savo amžininkais, bet ir su savo pirmtakais, minties veržlumas
ir nerimas, ją skatinantis nepasitenkinti esama padėtimi, ieškoti naujų
horizontų ir juos atverti. Viso to veržlumo nematyti Rytų filosofijoje,
kuri tarsi sukasi ratu, kaskart sugrįždama į pradžią, prie pirminių
šaltinių, apgaubtų amžino ir neklystančio autoriteto aura. Mes
minėjome, kad tas autoritetas Rytų išminčiams buvo kanoninės knygos,
prie kurių buvo nuolat sugrįžtama kaip prie amžino nekintamos
išminties šaltinio. Šiuo požiūriu visą Rytų filosofiją galima vadinti tų
pirmapradžių kanoninių knygų komentaru. Užtat ir sakėme, kad Rytų
filosofija visada buvo nukreipta į praeitį, kurioje buvo ieškoma atramos
ir naujų atrastų filosofinių intuicijų patvirtinimo. Ją galima palyginti su
ramiu ežeru, kuriame vanduo sukasi ratu, tykiai cirkuliuodamas ir
nuolat sugrįždamas ten pat, iš kur jis pajudėjo. O Vakarų filosofijos
sklaida panaši į kalnų upokšnį, audringai besiveržiantį pirmyn, į
miglotą nežinią, ir nesugrįžtantį į tą vietą, kur jis prasidėjo. Tai
nereiškia, kad Vakarų filosofijoje nesama jokio pastovumo ir pastangų
sugrįžti prie ištakų. Tai nereiškia, kad ji neturi savų autoritetų ir
savotiškų „šventųjų" knygų arba mąstytojų, prie kurių nuolat
glaudžiamasi, kad patikrintum savąsias idėjas ar intuicijas. Kai kas
sako, kad visa Vakarų filosofija yra tik pastabos Platono knygų
paraštėse. Kaip minėjome, ir Vakarų filosofijai būdingas tam tikras
pastovumas, nes priešingu atveju negalėtume kalbėti apie tradiciją.
Tačiau ji yra. Bet tradicija nelygu tradicijai. Rytų filosofijos tradicija yra
labai statiška, joje vyrauja monotonija, ir kiekvienas mąstytojas čia tarsi
pririštas prie pirminio šaltinio. Vakaruose tradicija daug judresnė: čia
kiekvienas didis mąstytojas atlieka dvigubą judesį - iš pradžių jis tarsi
atitrūksta nuo chronologinės pradžios, bandydamas pats, savo akimis,
10
tiesiogiai pažvelgti į pasaulį, o po to grįžta prie ištakų. Rytuose pradžia

buvo viena, ta pati - tai kanoninės knygos. Vakaruose pradžia tarsi
atsinaujindavo su kiekvienu didžiu mąstytoju, ir tik per šį
atsinaujinimą būdavo sugrįžtama prie chronologinės pradžios, o kartu
ir prie tradiciją palaikančios ašies ir šaltinio. Šį Vakarų filosofijos
bruožą galima apibūdinti taip: čia tradicija nuolat grūmėsi su istorija,
pastovumas su kaita, sena su nauja, praeitis su ateitimi. Rytų filosofiją
galima pavadinti grynai tradicine. Vakarų filosofija buvo ir tradicinė, ir
istorinė; kartais, tarkime, mūsų dienomis, istoriškumas net
nuslopindavo tradiciją, ir ši filosofija pakibdavo tuštumoje, tarsi
atpjauta nuo praeities, nuo pirminių šaltinių, vadinasi, ir nuo savo
istorinių šaknų. Nuolat nukreipta į ateitį, neretai ji užmiršdavo praeitį
ar net prieš ją maištaudavo. Šiaip ar taip, labai svarbus Vakarų filoso-
fijos bruožas, ją esmingai skiriantis nuo Rytų išminties, yra jos
istoriškumas.
Iš kur jis atsiranda ir ką jis reiškia? Galime pasakyti, jog Vakarų
filosofija, ir būtent ji, yra istoriška visų pirma todėl, kad ji pati pradeda
Vakarų pasaulio ar bent jau Vakarų kultūros istoriją. Vakarų filosofijos
atsiradimas yra įvykis, sutampantis su Vakarų pasaulio istorijos
pradžia, o tiksliau sakant, lemiantis pačios istoriškumo jausenos
atsiradimą. Vakarų filosofija ne tik ženklina Vakarų pasaulio istorijos
pradžią, ne tik pradeda šią istoriją kaip tam tikrų žmogaus veiklos ir
mąstymo faktų išsklaidą monotoniškame laike, bet apskritai pradeda
tai, kas vadinama istorija.
Šiuo požiūriu ir sakome, kad Vakarų filosofijos atsiradimas yra
įvykis, kažkas unikalu ir nepakartojama. Visų pirma tai reiškia, kad
Vakarų filosofija pradeda kažką lemtingai nauja, ko iki tol apskritai
nebuvo pasaulyje, tiksliau sakant, gamtiniame pasaulyje ir gamtiniame
žmoguje (o tokie buvo Rytai). Vakarų filosofija nėra nei koks gamtinis
dalykas, nei tokių dalykų rinkinys, nei jų sklaida, pavaldi gamtinio
laiko cikliškumui. Įvykti reiškia turėti pradžią ir pabaigą, prasidėti ir
baigtis. Be to - ir tai svarbiausia, - tikro įvykio pabaiga nėra paprastas
sugrįžimas į pradžią. Šiuo požiūriu įvykis yra grynai žmogiška,
vadinasi, būtent istorinė kategorija, išreiškianti negamtinę realybę.
Gamtoje įvykių nėra, nes viskas čia sukasi ratu, kur pabaiga yra sugrįži-
mas į pradžią ir kur neatsiranda iš esmės nieko naujo. Gamta yra
amžinas kartojimasis ar, kaip sako Nietzsche, amžinas to paties
sugrįžimas. Skruzdėlyne įvykių nebūna. Nebūna jų ir grynai gam-
tiniame žmogaus ar žmonijos gyvenime. Įvykis yra grynai istorinė
kategorija. Iš tikrųjų kažkas vyksta ir įvyksta tik tada ir ten, kur
11
atsiranda specifiškai žmogiška, būtent istorinė, o ne vien gamtinė

realybė. O kuo gi istorinė realybė skiriasi nuo gamtinės? Koks
skirtumas tarp istorinio ir gamtinio žmogaus? Juk žmogus visų pirma
yra gamtinė būtybė ir toks išlieka visada, netgi tapdamas istoriniu
žmogumi. Žinoma, žmogus pasmerktas gamtiškumui neatšaukiamai.
Todėl istorinį žmogų, skirtingai nuo gamtinio, galima pavadinti
dvimate būtybe. Jis lieka gamtinis, ir gamtiškumas yra jo pirmasis
matmuo, tarsi koks nekintamas jo gyvenimo pagrindas. Bet žmogus
tampa istorine būtybe tada, kai atsiranda antrasis matmuo, iškylantis iš
gamtinio pagrindo ir pakylantis virš jo. Kada tai atsitinka? Kai žmogus
pradeda tikėti, kad jo gamtinio gyvenimo prasmė yra už paties
gyvenimo, vadinasi, kad toji prasmė nesutampa su pačiu gyvenimu.
Gamtinio žmogaus devizas: gyventi, kad gyventum. Istorinio žmogaus
credo: gyventi, kad peržengtum patį gyvenimą. Tačiau kur? Akivaizdu.
Juk mes apie tai jau kalbėjome ir kalbėsime toliau: žmogaus gyvenimas
tampa istorinis, kai jis nukreipiamas į transcendenciją, nes tam, kad
peržengtum gyvenimą, anapus jo turi egzistuoti tai, kas ne mažiau, o
net labiau realu už patį gyvenimą. Tas „anapus" - tai aukštesnioji būtis.
Istorinis žmogus, skirtingai nuo gamtinio, pasižymi tikėjimu
transcendentine būtimi, kuri laikoma intensyvesne ir svarbesne už šio
pasaulio būtį. Taigi būtent transcendencijos atradimas pradeda tokį
žmogaus gyvenimą, kuris peržengia save patį ir yra nukreipiamas į tam
tikrą idealą ar aukštesnę žmogiškumo normą. Istorinis žmogus pačią
istoriją suvokia kaip idealo įgyvendinimą arba artėjimą prie idealo.
Todėl istorija ir transcendencija, istorija ir idealas yra neatskiriami
dalykai. O transcendenciją atranda būtent Vakarų filosofija. Štai kodėl
mes ją pavadinome istoriniu įvykiu. Štai kodėl Vakarų filosofija
pradeda Vakarų pasaulio istoriją.
Vadinasi, kas yra žmogus jo aukščiausių siekių ir idealų požiūriu,
mes galime sužinoti iš Vakarų filosofijos, nes kaip tik ji pradeda
žmogaus kaip žmogaus, žmogaus kaip ant-gamtinės būtybės istoriją.
Tiksliai sakant, istoriją gali turėti tik ant-gamtinė būtybė, tikinti
transcendentine būtimi. Tikėjimas tokia būtimi yra istorinio žmogaus,
žmogaus kaip antgamtinės būtybės alfa ir omega. Be tikėjimo nėra
istorijos.
Bet jeigu Vakarų filosofija, atrasdama transcendenciją, pradeda
žmogaus kaip antgamtinės būtybės istoriją, jos atsiradimas yra ne bet
koks, o pamatinis įvykis, įvykis nelygstamas. Juk nelygstama yra
žmogaus istorija, nes jos paprasčiausiai nėra su kuo lyginti: gamta ir
dievai istorijos neturi. O nelygstamas įvykis yra vienkartinis, tarsi vieną
12
kartą suvaidinta komedija ar tragedija. Kartą prasidėjęs, jis turi ir

baigtis, daugiau nebesikartodamas. Jei
Vakarų filosofija pradeda Vakarų pasaulio istoriją, tai Vakarų filosofijos
pabaiga turėtų sutapti su žmogaus istorijos kaip antgamtinio įvykio
pabaiga. Transcendencijos prarastis arba užmarštis turėtų sutapti su
žmogaus sugrįžimu į gamtinę būklę, nesvarbu, kokiais pavidalais tas
sugrįžimas reikštųsi - katastrofomis ar tolydiniu užsnūdimu. Štai kodėl
Vakarų filosofijos atsiradimas yra mįslingas įvykis. Juk mįslinga yra tai,
kas vienkartiška, unikalu ir nepakartojama.
Kas gali įminti Vakarų filosofijos kaip pamatinio įvykio mįslę? Kas
gali ją paaiškinti? Tai gali padaryti tik pati filosofija, nes ji yra toks
įvykis, kuris apskritai pradeda aiškinti, nes jau savaime ji yra ne kas
kita, kaip žmogaus aiškėjimas sau pačiam. Aiškinimas, aiškumo siekis
įsimąstant į blyksnyje atsiveriančią realybę yra pačios filosofijos terpė.
Bendriausia prasme filosofija yra ne kas kita, kaip aiškinimas. Vadinasi,
tik filosofija gali paaiškinti savo pačios atsiradimą. Tačiau būkime
atsargūs ir į šitą aiškinimą nedekime per daug vilčių. Aiškindama
filosofija negali atsakyti į klausimą, kodėl ji atsirado, kodėl ji prasideda ir
baigiasi, gimsta ir miršta. Šiuo požiūriu visa, kas nelygstama ir
vienkartiška, išvis nepaaiškinama. Istorija ir filosofija kaip jos
branduolys yra esmingoji paslaptis, nes ją nulemia niekada neįmenama
transcendencijos paslaptis. Aiškinimas nėra pažinimas. Apie tai mes jau
kalbėjome, aptardami filosofijos ir mokslo santykius. Todėl aiškinti
reiškia įsimąstyti į tai, kaip atsiranda Vakarų filosofija, kaip ji aiškėja
pačiai sau, kaip ji nusako savo kaip pamatinio istorinio įvykio aiškumą.
2.1.4. Vakarų filosofija kaip metafizika
Kur ir kaip Vakarų filosofija aiškėja sau pačiai? Suprantama, kad bet
koks aiškėjimas ir aiškinimas mąstančios dvasios srityje yra susijęs su
kalba ir žodžiu. Ar Vakarų filosofija turi žodį, nusakantį jos pačios
esmę ir atskleidžiantį jos pamatinę struktūrą, kuri savo ruožtu išreiškia
anksčiau mūsų minėtą klasikinį žvilgsnį į pasaulį? Toks žodis yra. Jis
skamba taip - metafizika. Kaip ir daugelis lemtingų žodžių, jis yra
atsiradęs atsitiktinai. IV a. pr. Kr. graikas Andronikas Rodietis,
sudarinėdamas Aristotelio raštų korpusą, šiuo žodžiu pavadino
didžiojo graikų mąstytojo tekstus, skirtus svarbiausioms filosofijos
problemoms. Kadangi šie tekstai Aristotelio raštų visumoje ėjo po jo
gamtos filosofijos (graikiškai - physika), sudarytojas tuos tekstus
pavadino meta ta physika - tai, kas po fizikos. Tačiau nepaisant tokios
13
atsitiktinės kilmės, žodis „metafizika" Vakaruose prigijo tiesiog kaip

klasikinės filosofijos, įsimąstančios į pirmuosius esinijos pradus ir
priežastis, sinonimas.
Taigi dabar mes galime pasakyti, kad Vakarų filosofija yra pamatinis
metafizinis įvykis. Vakarų filosofija atsiranda kaip ypatingo, metafizinio,
žvilgsnio į esiniją apmąstymas. Blyksnis, apie kurį pasakojama Platono
veikale, atveria metafizinę pasaulio ir žmogaus sandarą.
Sis žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: meta ir physis. Pirmąjį
galima versti lietuviškais žodžiais po, už, anapus, ant; antrąjį - žodžiu
gamta. Taigi pirminė ir paprasčiausia žodžio „metafizika" reikšmė
galėtų būti tokia: antgamtė. Metafizinis sąlytis su esinija yra ant-
gamtiškas santykis su gamta. Vakarų filosofija kaip pamatinis
metafizinis įvykis yra toks įvykis, kuris žmogų išskiria iš gamtos, jį
pastato priešais gamtą, taigi žmogui pirmąkart atveria pačią gamtą
kaip būtį-anapus-žmogaus, skirtingą nuo paties žmogaus būties. Dabar
mes matome, kad anksčiau aptarto „įvykio" ir „metafizikos" pamatinė
struktūra yra ta pati - tai žmogaus kaip istorinės, ant-gamtinės būtybės
atsiradimas. Metafizinis žmogus susivokia esąs ypatinga, ne-gamtinė
arba ne vien tik gamtinė būtybė. Šitaip žmogus atranda patį save. Bet
kartu jis atranda ir gamtą, irgi kaip ypatingą realybę. Istorijos pradžia
ir jos atsiradimas sutampa su gamtos atradimu.
Bet ką reiškia tokie žodžiai: antgamtiškas santykis su gamta kaip
metafizinis įvykis? Apskritai šis įvykis žmogui nebuvo jokia paslaptis
nuo to chronologiškai sunkiai nustatomo momento, kai jis įvyko. Pirmą
kartą jis buvo aprašytas dar prieš atsirandant filosofijai, pamatinėse
Vakarų knygose - Homero „Odisėjoje" ir Biblijos Pradžios knygoje,
ypač raiškiai pastarojoje, kur žmogaus išsiskyrimas iš gamtos
nupasakotas mite apie tai, kaip Dievas pirmąjį žmogų Adomą išvarė iš
rojaus už tai, kad tas nuskynė uždraustą vaisių nuo pažinimo
(filosofijos?) medžio. Šios knygos Vakarų žmogui yra pamatinės kaip
tik todėl, jog pirmą kartą jam pranešė, kad jis tapo žmogumi ir kaip jis
tapo žmogumi. Bet jos tik pranešė žmogui apie jo ypatingą padėtį
esinijoje, apie jo tragišką lemtį ir savotišką prakeikimą - būti amžinu
tremtiniu ir nuolat ilgėtis prarastojo rojaus. Tačiau tik Vakarų filosofija
šį miglotą pranešimą įdiegė į žmogaus sielą, padarė aiškų ir supranta-
mą jam pačiam, padėjo jam susivokti, kad jis yra metafizinė būtybė ir
iki istorijos pabaigos kitoks būti jau nebegalės.
14
2.1.5. Metafizinio įvykio prasmė ir sandara
Tačiau toks pamatinio metafizinio įvykio apibūdinimas nėra

visiškai tikslus, nes vis dar lieka neaiškios „žmogaus" ir „gamtos"
sąvokos. Be to, šitaip nusakydami pamatinio metafizinio įvykio esmę,
negalime suprasti Vakarų žmogaus išsiskyrimo iš gamtos ir Vakarų
filosofijos kaip metafizikos savitumo, lygindami su Rytų žmogumi ir
Rytų filosofija. Juk žmogus visur yra žmogus, vadinasi, tam tikra
prasme žmogus išsiskyrė iš gamtos ir Rytuose, kur irgi buvo sukurtas
žmogaus pasaulis ir atsirado tai, kas vadinama kultūra.
Pamatinį metafizinį įvykį pavadinome žmogaus išsiskyrimu iš
gamtos, bet kartu pabrėžėme, kad tiek „grynasis" žmogus, tiek
„grynoji" gamta atsiranda po metafizinio įvykio. Vadinasi, ir žmogus, ir
gamta atsiranda tik išsiskirdami iš kažko, kas yra pirminis juodviejų
atžvilgiu ir kas pirmapradėje būklėje apima ir gamtą, ir žmogų kaip
vientisą realybę. Todėl, kalbant labai tiksliai, žmogus išsiskiria ne iš
gamtos, o iš pirmapradžio susiliejimo su gamta ir tik iškrisdamas iš šio
pirmapradžio lydinio, tarsi kristalas iš persotinto tirpalo, atsistoja prieš
gamtą kaip svetimybę. Žmogaus susvetimėjimas su gamta yra to
pirmapradžio lydinio suskilimas, išsiskaidymas į elementaresnes dalis,
kur „gamta" ir „žmogus" vis dar yra pernelyg bendri ir migloti
pavadinimai.
Tad kas yra tas pirmapradis lydinys, kurį į atskirus esinius sudaužo
metafizinis įvykis kaip savotiška istorinė katastrofa? Tiksliai kalbant,
tai, iš ko išsiskiria žmogus, nėra gamta, kaip mes ją įpratę suvokti, o yra
neapibrėžtas, neišskaidytas, monolitiškas vienis, viską apimantis
pradas, apie kurį jau užsiminėme, jį pavadindami Didžiuoju Anonimu.
Toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Jis parodo, kad tas
pirminis pradas, iš kurio išsiskiria žmogus, kartu išskirdamas ir gamtą,
neturi vardo ir apskritai labai sunkiai, tik metaforiškai, tik perkeltine
prasme išreiškiamas mūsų natūralios kalbos žodžiais. Kodėl? Mat
Didysis Anonimas nėra joks daiktas, joks esinys, joks objektas, joks
daiktų ar esinių ansamblis, vadinasi, jis neturi jokios formos, jokio
apibrėžtumo; jis neišskaidytas į kokias nors sudedamąsias dalis ar
baigtinius dydžius. Paprasčiau sakant, jis neindividualus ir
nesudarytas iš individualių dalykų. Tai pirminis vienis be formos, tarsi
kokia vientisa masė, neturinti nei ribų, nei kontūrų, nei pradžios, nei
pabaigos. O natūralios kalbos žodžiais galima išreikšti tik tai, kas
daugiau ar mažiau apribota, kas individualu ir kas turi kokią nors
formą. Tokio individualumo išraiška jau yra įvardijimas. Forma ir
15
vardas, individas ir žodis yra du vienas nuo kito neatskiriami dalykai.

Kur nėra formos, nėra ir žodžio; kur nėra į individus išskaidytos
realybės, nėra ir kalbos. O Didysis Anonimas yra neindividualizuotas ir
beformis, todėl ir bevardis.
Nereikia manyti, kad Didžiojo Anonimo nebuvo bandyta kaip nors
išreikšti ir net savotiškai įvardyti. Mąstymu pagauti Didijį Anonimą ir
šitaip labai apytikriai jį įvardyti stengėsi visi didieji Rytų ir Vakarų
mąstytojai. Mes jau žinome, kad Rytų filosofijoje jis buvo pavadintas
Dao, Dangumi, Brahmanu, Atmanu. Vakarų filosofai irgi sukūrė labai
daug Didžiojo Anonimo pavadinimų. Talis jį pavadino vandeniu,
Anaksimandras - apeironu (beribiu pradu), Herakleitas - ugnimi,
Platonas - talpykla ir pasaulio siela, Aristotelis - materija, Plotinas -
vieniu, Hegelis - dvasia, Scho- penhaueris - valia, Heideggeris - būtimi.
Tačiau visi tie pavadinimai yra ne vardai ir net ne sąvokos, bet
metaforos, o veikiau - simboliai, nes, kaip sakyta, vardas susijęs su
forma ir individu, o simbolis deformuoja ir sunaikina individualumą,
todėl juo ir galima netiesiogiai nusakyti Didįjį Anonimą. Ir tik visai
neseniai, maždaug prieš tris šimtus metų, Didysis Anonimas buvo
išreikštas maksimaliai tiksliai, o ne tik įvardytas simboliškai. Tai padarė
modernusis mokslas, matematinė-eksperimentinė gamtotyra. Dabar
mes žinome, kad tiksliausia Didžiojo Anonimo išraiška yra formulė,
formos ir individualumo priešingybė ir priešas.
Dabar prisiminkime tą pirmos dalies skirsnį, kur buvo kalbama apie
filosofijos ir mokslo santykius. Ten buvo pasakyta, kad formulė
išreiškia santykį, tačiau ne santykį tarp daiktų, žmonių ar apskritai
kokių nors apibrėžtų esinių, o grynąjį santykį. Kas tai yra, mes negalime
pasakyti, vadinasi, negalime ir suprasti. Aiškumo dėlei aš pabandysiu
tik apytikriai, vadinasi, irgi metaforiškai, nusakyti, kaip galėtume
įsivaizduoti grynojo santykio stichiją. Si stichija nėra visiška tuštuma ir
visiškas niekis. Grynasis santykis yra niekio versmė arba veikiantis
niekis; tai nebūties jėga, įsibraunanti į juslinį pasaulį, bet kartu
leidžianti atsirasti įformintiems daiktams. Tai absoliuti tamsa, iš kurios
ištrykšta šio pasaulio šviesa. Tai kažkas, iš ko (bet ne dėl ko) atsiranda
visa, kas yra šiame ir „aname" pasaulyje. Tačiau tas „kažkas" nėra kas
nors konkretu, apčiuopiama, pagaunama juslėmis, vaizduote ir net pro-
tu. Net formulė neatskleidžia grynojo santykio esmės, nes jokios esmės
toje stichijoje nėra. Formulė tik parodo, kaip grynasis santykis veikia
tam tikroje grynųjų jėgų sandūros situacijoje. Galėtume, kaip
Aristotelis, tą „kažką" pavadinti pirmine materija, visų pasaulio daiktų
įsčiomis ar pramote. Bet tai žiauri pramotė, naikinanti viską, kas yra.
16
Tačiau kokia šios pramotės prigimtis, to pasakyti neįmanoma. Ji

stropiai slepia savo veidą jau vien todėl, kad savojo veido neturi. Todėl
net pavadinimas „pirminė materija" yra netikslus, nes grynojo santykio
stichija nėra nei medžiaginės prigimties, kaip manė vieni filosofai, nei
dvasinės prigimties, kaip manė kiti, nes kaip tik iš jos „pabėga" ir
materija, ir dvasia, ir gamta, ir žmogus. Galbūt graikai pirmaprade
pragarme ir vadino grynojo santykio stichiją.
Šiaip ar taip, tikėsimės, kad dabar mums bus bent truputėlį aiškiau,
iš ko per pamatinį metafizinį įvykį išsiskiria ir žmogus, ir gamta, ir,
svarbiausia, ką reiškia toks išsiskyrimas. Taigi dabar mes galime tarti,
kad pamatinis metafizinis įvykis yra žmogaus ir gamtos išsiskyrimas iš
grynojo santykio stichijos ir kartu žmogaus bei gamtos atsiskyrimas
vienas nuo kito, juodviejų priešstata. O pats išsiskyrimas yra Didžiojo
Anonimo išsiskaidymas į individualius esinius. Todėl šį išsiskyrimą
pavadinsime individualizacijos įvykiu. Iš Didžiojo Anonimo išsiskiria
gamtos daiktai, arba gamtiniai individai, ir iš jo išsiskiria žmonės kaip
individai. Bet žmogaus vaidmuo šiame išsiskyrime yra ypatingas ir
lemiamas. Tik žmogus šį išsiskyrimą įvykdo iki galo, individualizacijos
faktą paversdamas individualizacijos principu, taigi individualumą
suvokdamas kaip savąją lemtį (ir net tragediją), o kartu jį perkeldamas
ir anapus savęs, į gamtą, ir atsiverdamas daiktų individualumui. Todėl
individualizacijos vyksmas gamtoje ir žmoguje yra kitoks. Žmogus yra
individas tiek, kiek jis yra asmuo, būtybė, suvokianti ir aistringai
sauganti savo individualumą. Daiktas yra individas tiek, kiek jo
individualumą suvokia asmuo, įsiasmeninęs žmogus. Gamtos daiktas
yra individas, bet ne asmuo. Žmogus yra ir individas, ir asmuo, ir tik
todėl jis, kaip asmuo, individualumo faktą gali paversti visuotiniu
principu.
Tai reiškia, kad, išsiskirdamas iš grynojo santykio stichijos, žmogus
atlieka visuotinės individualizacijos aktą: kaip individą jis suvokia ne
tik save, bet ir gamtos daiktą. Todėl dabar mes sakome: pamatinis
metafizinis įvykis visų pirma yra šitas visuotinės individualizacijos
aktas, kurį išskleidžia ir įtvirtina žmogus kaip asmuo. Filosofija kaip
metafizika yra aiškiausia ir tiksliausia šio akto apraiška ir išraiška.
Metafiziniam žvilgsniui tiek visuomenė, tiek gamta, žodžiu, visas šis
pasaulis yra ne chaosas ar kažkoks beformis miražas (Majos skraistė,
tarsi-būties bangavimas, apgaulė ar iliuzija), bet daiktiškai įformintų
individų ansamblis, kurį, kaip minėjome, graikai pavadino kosmosu.
Žmogaus ir gamtos priešstata kartu yra žmogaus kaip įsiasmeninusio
individo ir gamtos kaip daiktiškųjų individų ansamblio stovėsena
17
vienas priešais kitą. Iš- skaidydamas gamtą į daiktiškuosius individus,

žmogus įtvirtina savo individualumą, nes tik gyvendamas individualių
daiktų pasaulyje jis pats turi matyti, mąstyti ir elgtis skaitydamasis su
daiktų individualumu. Šiaip ar taip, ignoruoti šio individualumo jis ne-
gali. Gamta kaip aiškiai išsiskyrusių individLį ansamblis individu-
alizuoja žmogų, o žmogus kaip asmuo individualizuoja gamtą.
Žmogus stato gamtą, o gamta stato žmogų, tačiau tik metafizinio įvykio
ribose. Todėl šį įvykį aš būčiau linkęs vadinti dvistata, kuri ir yra
antgamtiškas santykis su gamta. Visų pirma ji vyksta filosofijos kaip
metafizikos terpėje. Pirmapradė egzistencinė patirtis žmogų įstato į šią
dvistatą. Todėl ši patirtis jau savaime yra metafizinė. Taigi metafizika
dar ikifilosofine prasme yra individualizuojantis žmogaus santykis su
pasauliu.
Dabar matome, koks didžiulis skirtumas tarp Rytų ir Vakarų
filosofijos. Šį skirtumą galime apibūdinti taip: Rytai turėjo filosofiją, bet
neturėjo metafizikos, todėl individualizacijos aktas nebuvo atliktas.
Rytų išmintis buvo ir liko radikaliai antimetafizi- nė. Tik Vakaruose
žmogus atliko metafizinį judesį: save kaip įsi- asmeninusį individą
pastatė priešais gamtą kaip daiktiškųjų individų peizažą. Vakarų
filosofija kaip metafizika yra nuolat atsinaujinanti pastanga kas
akimirką individą ir formą išplėšti iš grynojo santykio stichijos,
savotiškas maištas prieš Didįjį Anonimą, jo metafizinis neigimas.
Individualizacijos principas ir yra klasikinės Vakarų filosofijos
branduolys, lemiantis šios filosofijos pamatines struktūras. Tai ir yra
klasikinis principas. Priešingai, neklasikinis, Rytų principas savo esme
reiškėsi kaip nuolatinė pastanga bet kuria kaina įveikti individualumą,
susilieti su grynojo santykio stichija, ištirpti Didžiajame Anonime.
Vakarai kaip klasikinio principo sklaida - tai individo ir formos
savitaiga ir Didžiojo Anonimo neigimas; Rytai kaip antiklasika - tai
Didžiojo Anonimo teigimas ir individo bei formos neigimas.
2.1.6. Transcendencija kaip substancinis individas
Tačiau dabar iškyla dar vienas lemtingas klausimas: kaip Vakarų

filosofija įgyvendino individo savitaigą? Kaip individas iš elementaraus
ir toli gražu ne akivaizdaus fakto virto norma, idealu, liepiniu, taigi
būtent principu?
Kodėl apskritai iškyla tokie klausimai? Kad tai suprastume, glaustai
aptarkime, kas apskritai yra individas ir ką reiškia būti individualiam.
Pats žodis yra lotyniškos kilmės ir pažymi tai, kas yra neskaidoma,
nedalijama, elementaru, visiškai paprasta, kas neturi jokių dalių, sandų
18
ir struktūrinių dėmenų. Lotynišką žodį indivi- duum atitinka graikiškas

žodis atomos, reiškiantis lygiai tą patį - visišką monolitiškumą,
paprastumą ir nedalijamybę. Tačiau tai, kas yra visiškai paprasta ir
neturi jokių dalių, negali keistis, nes bet koks kitimas suponuoja kokį
nors sudėtingumą. Keičiasi tik tai, kas yra sudaryta iš dalių, kas
neelementaru. Kad paaiškintume šią mintį, imkime keletą pavyzdžių.
Štai statomas namas. Jo statyba ir yra jo keitimasis. O kodėl jis keičiasi?
Atsakymas labai paprastas: todėl, kad prie esamų dalių pridedamos vis
naujos dalys. Iš pradžių išmūrijami pamatai, visą būsimą statinį
palaikanti namo dalis. Po to statomos sienos, dedami langai,
uždengiamas stogas. Namas pastatomas ir tampa tam tikru individu.
Tačiau jis nenustoja keistis, taigi praradinėti savo individualumą. O
kodėl keičiasi pastatytas namas? Irgi todėl, kad jis sudarytas iš dalių.
Kaip sudėtinis individas, jis gali suirti ir šitaip prarasti savo
individualumą. Anksčiau ar vėliau taip atsitinka. Tik ką pastatytas, dar
visiškai naujas namas, kaip sakoma, pradeda senti, o senėjimas yra ne
kas kita, kaip irimas. Veikiant drėgmei, karščiui, šalčiui ir kitoms
gamtinėms stichijoms, prakiūra stogas, sutrūnija jį palaikančios
sąsparos, suyra sienos, iškrenta langai ir pagaliau subyra pamatai. Ir jei
žmogus nuolat neatnaujintų namo, atstatydamas jo nunykusias dalis,
namas kaipmat virstų griuvėsių krūva ir pagaliau visai išnyktų, šitaip
prarasdamas savo individualumą, o kartu ir būtį. Dar vienas pavyzdys.
Ką reiškia medžio kitimas? Jam augant atsiranda vis daugiau šakų,
medis išsikeroja ir tampa vis „sudėtingesnis". Medžiui senstant šakos
viena po kitos nudžiūva, nukrenta, lieka stirk- soti plikas kamienas,
galiausiai virstantis puvėsiais. Pavasarį medis sulapoja ir pražįsta,
vasarą veda vaisius, taigi tampa „sudėtingesnis" negu žiemą; rudenį
nukrenta lapai, nubyra vaisiai, ir atėjus žiemai medis jau visai kitoks
negu pavasarį ar vasarą - be lapų, žiedų ir vaisių. Jo individualumas
nuolat kinta, kol pagaliau atėjus metui ir visai išnyksta.
Panašiai kinta kiekvienas daiktas, nesvarbu, ar jis būtų padarytas
žmogaus, ar būtų gamtinės kilmės. Tik todėl, kad visi šios žemės
daiktai, padarai, būtybės, visi esiniai, gyvi ir negyvi, sudaryti iš dalių ir,
griežtai kalbant, nėra nei paprasti, nei elementarūs, pasaulyje nėra
amžinų ir nekintančių dalykų: subyra akmenys, sudūla kalnai, išnyksta
milžiniškos girios, išdžiūva upės, miršta gyvos būtybės, pražysta ir
nuvysta ne tik gėlės ar medžiai, bet ir ištisos civilizacijos. Visa nuo
smiltelės iki žvaigždės pavaldų kitimui bei irimui, nes visa yra
dalijama, visa sudaryta iš dalių, kurios turi savo dalis, ir šitaip iki
begalybės, ir iki begalinės tuštumos ir niekio. Visa, kas turi būtį, yra
19
sudėta ir sudėtinga; todėl, kalbant visai tiksliai, nėra nieko nedalijamo,

vadinasi, nėra nieko individualaus. Kaip tik todėl šiame pasaulyje nėra
nieko amžino ir amžinai tvaraus. Visa, kas yra, atsiranda, keičiasi ir
išnyksta, gimsta, bręsta ir miršta. Kaip sakoma, visa yra laikina, arba
visa yra laike, kuris pats yra ne kas kita, kaip nuolatinio kitimo
metafora.
Tad kaip Vakarų filosofija, teigdama individo pirmumą prieš Didijį
Anonimą, galėjo likti ištikima tokiam dalykui, kurio šiame pasaulyje
išvis nesama? Individas kaip faktas, kaip šios žemės daiktas ar žmogus
neegzistuoja. Individų nėra nei gamtoje, nei istorijoje. Joks daiktas ir
joks žmogus galų gale nėra in-dividuum. Jei paisoma tik šio, juslinio,
pasaulio faktų ir prie jų pasiliekama, tada reikia pasakyti tiesiai, kad
individualumas yra tik regimybė, nulemta mūsų juslių ypatumų.
Kadangi mūsų akys mato tik daiktų paviršių, mums atrodo, kad
kiekvienas daiktas yra individualus. Bet jeigu mes turėtume akis,
panašias į rentgeno aparatą, ir savo žvilgsniu įstengtume įsismelkti į
daiktų gelmę, ten neberegėtume nieko individualaus, viskas susilietų į
chaotišką judančios, banguojančios, kunkuliuojančios stichijos vaizdą,
ir galų gale nebeliktų nieko, apie ką galėtume pasakyti: štai šitas daik-
tas yra. Pasaulio gelmėje išties nėra nieko individualaus, ir ten išties
viešpatauja Didysis Anonimas. Tamsi pasaulio gelmė yra grynojo
santykio stichija, ir tik juslinis pasaulio paviršius yra individų
kosmosas ir individualių daiktų karalystė. Šią mintį kuo griežčiausiai
patvirtino ir modernusis mokslas, pasaulio gelmėje neradęs jokių a-
tomų, jokių individų. Ten buvo rasta kažkokia ne- išskaidyta, vadinasi,
ir neindividualizuota realybė, tik metaforiškai pavadinta bangomis,
laukais, energijos pluoštais, pamatinėmis simetrijomis ir pan.
Štai kodėl Vakarų mąstytojai, ir be moderniojo mokslo puikiai
žinodami netvarią pasaulio daiktų prigimtį, tikrojo individo turėjo
ieškoti ne šiame, jusliniame, pasaulyje, o kažkur kitur, anapus jo. Ir jis
buvo surastas vadinamojoje antjuslinėje srityje, arba grynosios
idealybės kontinente. Taip išryškėja dar viena žodžio „metafizika"
prasmė, beje, glaudžiai susijusi su pirmąja, mūsų jau aptarta prasme.
Metafizika kaip pamatinis įvykis, žmogų ir gamtos daiktą išskiriantis iš
grynojo santykio stichijos, kartu neišvengiamai yra ir juslinio pasaulio
peržengimas, kurio tikslas ir orientyras yra tikras, absoliutus, iš tikrųjų
nedalijamas, vadinasi, amžinas ir nekintamas individas. Toks individas
jau nepagaunamas juslėmis, nes, kaip sakyta, šiame pasaulyje nieko
panašaus į jį nesama. Paprasčiau sakant, toks absoliutus individas yra
nematomas ir apskritai negali būti matomas. Metafizinis individas,
20
kaip antjuslinė realybė, gali būti tik mąstomas arba įsivaizduojamas.

Bet jei toks individas yra laikomas aukščiausia realybe ir tikrąja būtimi,
visų pirma reikia tikėti, kad jis yra. Absoliutus metafizinis individas
pirmiausia yra tikėjimo objektas. Todėl Vakarų filosofija kaip me-
tafizika iš pat pradžių buvo pagrįsta dviem dalykais: tikėjimu ir protu,
tikėjimu ir žinojimu arba tikėjimu ir mąstymu. Metafizika giliausia savo
esme yra tikintis mąstymas arba mąstantis tikėjimas. Abu šie dalykai jai
vienodai svarbūs. Jei išnyksta tikėjimas absoliutaus individo būtimi,
prarandamas pats metafizikos objektas, ir ji miršta, virsdama grynuoju
pažinimu, mokslu. Jei išnyksta mąstymas, metafizika irgi miršta,
virsdama religija. Kaip matysime vėliau, Vakarų filosofija nuolat
svyravo tarp tų dviejų kraštutinumų - tarp tikėjimo ir mąstymo arba,
tiksliau, tarp nemąstančio tikėjimo ir netikinčio mąstymo, vadinasi,
tarp religijos ir pažinimo, galiausiai virtusio moksliniu pažinimu.
Bet eikime toliau ir bandykime aiškintis, kaip Vakarų filosofija
įtvirtina individualumo principą. Metafiziniu judesiu peržengdama
juslinį pasaulį su jo netikrais, iliuziniais individais, tikinčiojo mąstymo
aktu ji atsiveria tokiai realybei, kurią mes pavadinsime substanciniu
individu. Žodžio „individas" reikšmę mes jau žinome. O ką gi reiškia
žodis „substancija"? Jis irgi kilęs iš lotynų kalbos ir yra graikiško žodžio
arche vertinys. Jo reikšmę nusakyti nėra lengva, nes skirtingose
epochose ir įvairių mąstytojų jis buvo suvokiamas toli gražu
nevienodai. Bet apskritai sutinkama su tuo, jog arche arba substancija
yra pagrindas arba pirminis pradas, iš kurio atsiranda bet koks daiktas,
kuris sudaro bet kokio dalyko esmę ir nulemia tai, kad tas dalykas
apskritai egzistuoja. Reikia pabrėžti, kad substancija kaip pagrindas yra
tam tikra galutinė realybė, pati jau nebeturinti pagrindo, vadinasi, ji yra
pirminis, iš nieko kito jau nebekildinamas ir niekuo kitu jau
nebepaaiškinamas pagrindas. Kaip tik šiuo požiūriu substancija yra
pirminis pradas, arba pirminė realybė.
Dabar paklausime, koks santykis tarp substancijos ir individo ir
kokia prasme Vakarų filosofija kaip metafizika savo tikintį mąstymą
nukreipė kaip tik į substancinį individą, esantį anapus juslinio pasaulio.
Kad paaiškintume šią sunkiai suprantamą mintį, vėl imkimės
pavyzdžio. Pažvelkime į žydinčią obelį ar kuplią liepą, iškylančią iš
žemės ir įsirėžiančią į dangų, ar tiesiog įsivaizduokime gyvą, augantį
medį, įleidusį šaknis į žemės tamsą ir iškėlusį karūną į dienos šviesą.
Štai šitas konkretus medis yra individualus ir išsaugoja savo
individualumą tol, kol nudžiūva ir sutrūnija. Tai individas, tačiau
savaime, kaip gamtinis faktas, jis yra nesubstancinis individas, nors jis
21
turi pagrindą ir pirmąjį pradą, iš kurio iškyla, kuris jį maitina, į kurį

įleistos jo šaknys, vadinasi, pagrindą, šiam individui duodantį būtį. Kas
yra tas pagrindas? Kas ir kur yra medžio substancija? Akivaizdu, jo
substancija yra žemė, iš kurios per šaknis jis siurbia syvus, palaikančius
jo gyvastį. Tačiau nors medžio šaknys yra žemėje, jos pačios nėra žemė;
šaknys yra ne žemės, o paties medžio dalis. Vadinasi, žemė, kaip
medžio substancija, kaip jo paties pagrindas, yra ne pačiame medyje, o
už jo ir gali būti nesunkiai nuo jo atskirta, pavyzdžiui, medį išrovus
arba nupjovus. Gyvo medžio substancija nesutampa su jo
individualumu; žemės nėra pačiame medyje, jo kamiene, šakose ar
lapuose. Taigi, nors medis tam tikra prasme yra individas, bet būtent
nesubstancinis individas, nes jo substancija yra už jo paties kaip štai šito
daikto. Bet dar svarbiau štai kas: tik žemė palaiko medžio
individualumą, vadinasi, kaip substancija ji yra medžio kaip individo
pagrindas, jo santykinio nekintamumo ir pastovumo šaltinis. Juk jei
medį išrausime iš žemės ar jį nupjausime, jis kaipmat supus, praras
savąjį individualumą ir susilies su kadaise jį maitinusia žeme - jį
palaikiusiu pagrindu, jo substancija. Vadinasi, šiuo atveju substancija
yra individualumą palaikantis pradas, nes ji užtikrina tam tikrą daikto
pastovumą, nekintamumą ir nedūlumą. Galėtume tarti, jog žemė yra
medžio laikino pastovumo (individualumo) šaltinis todėl, kad ji pati,
kaip sakoma, amžina. Amžinybė ir pastovumas ateina iš žemės.
Substancija yra amžina ir nekintama, bet iš jos išaugantis medis yra
laikinas ir netvarus, todėl ir jo individualumas yra nesubstancinis,
trapus, yrantis, subyrantis į sudedamąsias dalis. Tokie yra visi šios
žemės daiktai ir žmonės. Visi jie yra nesubstanciniai individai, nes
juos palaikantis pagrindas yra už jų pačių ir nesutampa su jų
individualia būtimi. Tai tik santykiniai, o ne absoliutūs, laikini, o ne
amžini individai.
O dabar įsivaizduokime tokį daiktą, kuris palaiko save patį, pats yra
savo būties šaltinis ir savo pirminį pradą irgi turi savyje. Žinoma, tokių
daiktų šioje žemėje nėra, todėl aš ir sakau, kad jį reikia įsivaizduoti.
Jokioje kasdienėje patirtyje tokio daikto neaptiksime; jo neįmanoma
pamatyti, bet visai įmanoma jį mąstyti ir įsivaizduoti. Tokio
įsivaizduojamo daikto substancija yra ne už jo, o jame pačiame; ji
sutampa su jo individualia būtimi. Šitoks individas, tarsi koks
stebuklingas indas, saugo savyje savo būties ir individualumo pradą.
Jis pats kaip individas yra pirmapradis, nes substancija yra ne už jo, o
jame pačiame. Savaime suprantama, kad toks individas yra amžinas,
nekintamas ir neturintis dalių. Jis neatsiranda, nesikeičia ir neišnyksta,
22
negimsta ir nemiršta. Jis nepavaldus viską naikinančiai laiko jėgai. Jo

individualumas nesugriaunamas. Tai grynos būties telkinys be jokių
nebūties priemaišų. Tai absoliutus individas. Kaip tik tokį individą ir
galima pavadinti substanciniu individu. Ir kaip tik toks individas tapo
pamatiniu Vakarų filosofijos kaip metafizikos orientyru, siekiniu,
svarbiausiu metafizinio tikėjimo ir metafizinio mąstymo objektu.
Šiuo požiūriu Vakarų filosofija kaip metafizika atsirado ir skleidėsi
kaip pastanga apmąstyti substancinio individo būtį ir jo santykį su šiuo
pasauliu. Bet mes jau sakėme, kad jusliniame pasaulyje substancinių
individų nėra ir čia jų apskritai negali būti kaip faktų. Substancinis
individas yra antjuslinis metafizinio tikėjimo ir metafizinės vaizduotės
objektas. Vadinasi, Vakarų filosofijos atsiradimui ir sklaidai, be
tikėjimo, lemtingą reikšmę turėjo ir vaizduotė, sukūrusi unikalų darinį,
metafizinį daiktą, amžiną objektą, absoliutų substancinį individą. Todėl
galime pridurti, kad metafizika buvo ir tikinčios vaizduotės padarinys.
Tikėjimas, mąstymas ir vaizduotė, suvieniję savo galias, begalinę
antjuslinės srities tuštumą suspaudė į vieną daiktą ir iš grynojo
santykio nebūties padarė amžino substancinio individo būtį. Taip ir
buvo realizuotas individualizacijos principas. Antjuslinis substancinis
individas yra visos Vakarų filosofijos kaip metafizikos branduolys ir
viso metafizinio mąstymo energijos šaltinis.
Bet kas gi iš tikrųjų nutinka, kai nesubstanciniai juslinio pasaulio
individai pakeičiami antjusliniu, galėtume sakyti, idealiu substanciniu
individu? Metafizinis žingsnis substancinio individo link yra būtent
transcendavimo judesys. Substancinis individas yra transcendentinis
esinys. Negana to, galime pasakyti, kad substancinis individas yra ir
Vakarų metafizikos transcendentinė būtis. Jis yra absoliutus anapus,
absoliuti transcendencija, nes jusliniame pasaulyje tokių amžinų ir
absoliučių individų nėra. Pastarųjų substancialumas yra santykinis,
kaip ir individualumas. Taigi Vakarų filosofija, metafiziniu judesiu
peržengusi juslinį pasaulį, anapus jo, antjuslinėje stichijoje, suranda kitą
pasaulį, sudarytą iš amžinų daiktų arba amžinų individų. Tai kas gi čia
nutinka, kokia yra kita, sunkiau regima pamatinio įvykio pusė, at-
skleidžianti giliausią Vakarų filosofijos esmę, o kartu ir jos savotišką
tragizmą ar veikiau tragišką iliuziją, metafiziką pagaliau atvedusią prie
gilios krizės, o daugumos dabarties filosofų nuomone - net prie mirties?
Vakartį metafizika transcendenciją atitraukė nuo juslinio fenomeno ir pavertė
savarankiška antjusline realybe. Užuot ieškojusi transcendencijos pėdsakų
šiame pasaulyje, metafizika išardė vieningą juslinio daikto kaip
transcendencijos fenomeno būtį, todėl daiktas kaip fenomenas prarado savo
23
transcendentinę gelmę, o transcendencija prarado juslinį konkretumą ir

akivaizdumą. Daikto gelmė buvo atskirta nuo jo paviršiaus, individualumas
nuo juslumo. Tikėjimas atsiskyrė nuo regėjimo, mąstymas nuo matymo,
vaizduotė nuo juslumo, būtis nuo nebūties, amžinybė nuo laiko. Tiesa,
skirtingai nuo Rytų filosofijos, Vakarų metafizika neneigė juslinio
pasaulio daiktų realumo ir jų nelaikė vien apgaule ar iliuzija, žodžiu,
Majos skraiste. Būties principas Vakarų metafizikai buvo visuotinis, ap-
imantis ir juslinį, ir antjuslinį pasaulį. Visa apimantis būties pobūdis
susijęs su tuo, kad būtis buvo sutapatinta būtent su individualumu,
todėl ir juslinio pasaulio daiktams teko priskirti būtį tiek, kiek ir jie yra
individualūs, nors laikini bei netvarūs. Tačiau metafiziniam žvilgsniui
šis juslinis pasaulis turi nepakankamai būties, nes yra graužiamas laiko
ir nyksmo kirmino. Todėl Platonas mūsų žemiškąją buveinę ir
pavadino šešėlių pasauliu. O aukščiausioji, galima sakyti, absoliuti
būtis buvo priskirta kaip tik transcendentinei realybei, visiškai atskirtai
nuo juslinio fenomeno.
Taigi metafizinis judesys transcendenciją atplėšia nuo regimo ir
apčiuopiamo daikto, o fenomeną atitraukia nuo transcendencijos.
Tačiau, kadangi transcendencija buvo suvokta kaip substancinis
individas, ji virto metafiziniu daiktu. Šitaip metafizika sudaiktino
antjuslinę transcendenciją, juslinių daiktų individualumą ir būtį
paniekindama ir nustumdama į žemiausią esinijos pakopą dėl absoliučių
antjuslinių daiktų individualumo ir tariamos amžinosios jų būties. Šį žingsnį
galima vertinti dvejopai. Transcendencijos atitraukimas nuo fenomeno
atėmė dalį būties iš šios žemės daiktų, ir, nebeturėdami
transcendentinės gelmės, daiktai ilgainiui prarado juose glūdintį
šventumą ir esmingąją paslaptį, o galų gale, patekę į eksperimentinės
gamtotyros reples, buvo sutraiškyti ir paversti tik grynąja žaliava,
naikinimo, perdirbimo ir vartojimo objektais. Juslinis pasaulis pamažu
buvo „atkerėtas" ir virto vienmate instrumentinių ir vartojamųjų masių
dykuma. Užuot buvęs transcendencijos fenomenų vietove ir sakraliniu
lauku, pasaulis prarado savo šventąją gelmę ir tapo tik pragmatiniu
lauku ir techninio perdirbimo žaliava.
Kita vertus, atskirta nuo juslinio fenomeno ir absoliučiu antjusliniu
individu paversta transcendencija tapo aukščiausių žmonijos siekių
orientyru, doroviniu, estetiniu ir gnostiniu idealu, nulėmusiu visą
Vakarų pasaulio kultūrą bei istoriją. Buvo prarasta transcendencijos
artuma ir juslinis standumas, bet kartu ji įgijo nepaprastą galią kaip
idealių žmogaus siekių orientyras. Tačiau galų gale už tokį
transcendencijos ištrėmimą iš šio pasaulio Vakarų žmonijai tenka
24
mokėti didelę kainą. Juk jei transcendencija tampa neberegima ir

nebeapčiuopiama (o taip ir atsitinka, ją atitraukus nuo fenomeno), o jos
būtis grindžiama vien nereginčiu tikėjimu, pastarajam išnykus
prarandama ir pati transcendencija. Tada išblunka ir praranda
gyvastingąją gelmę ne tik žemė, bet ir dangus. Lieka tuščias ir
beprasmiškas pasaulis, po kurį klaidžioja bet kokius esmingus
orientyrus praradęs žmogus. Praradęs transcendenciją, žmogus
sudievina patį save, savo niekieno netramdomą jėgą ir šitaip vėl
priartėja prie gyvuliškos egzistencijos. Juk jeigu transcendencijos
neberandama nei šiame, nei aname pasaulyje, žmogus praranda bet
kokius tikslus, pranokstančius gyvuliškų poreikių patenkinimą: jam
belieka technika ir jėga. Šitoks žmogus, praradęs transcendenciją,
tampa vis grėsmingesne techninės epochos jėga. Tokį žmogų
Friedrichas Nietzsche vadina paskutiniuoju žmogumi, nes, kaip jau
buvo sakyta, transcendencijos prarastis kartu yra ir istorijos pabaiga.
2.1.7. Vakarų filosofijos klystkeliai
Vakarų filosofija atsiranda ir skleidžiasi kaip substancinio individo

apmąstymas. Ir būtent tada, kai į filosofinio blyksnio akiratį patenka
daiktas kaip absoliutus objektas, tuojau pat paverčiamas antjusline
transcendentine realybe, atitraukta nuo juslinio pasaulio, prasideda šios
filosofijos kaip metafizikos skaidymasis ir sklaida, kurią mes ir galime
pavadinti Vakarų klasikine filosofine tradicija. Kaip tik substancinio
individo intuicija sudaro šios tradicijos branduolį, apie kurį, tarsi
planetos apie Saulę, sukasi įvairios ir net labai skirtingos filosofinės
sistemos. Individualių įsimąstymų į substancinį individą įvairovė,
išsiskleidžianti istoriniame laike ir geografinėje erdvėje, sudaro tai, ką
įprasta vadinti klasikinės Vakarų filosofijos istorija. Kadangi pamatinis
šios filosofijos objektas yra tas pats, galima spėti, kad Vakarų klasikinės
filosofijos istorijoje vyrauja keletas svarbiausių tendencijų, nulemtų to,
kaip įsimąstoma į substancinį individą, kurio intuicija, šiaip ar taip,
negalėjo būti vienalytė, nes bent jau kilmės požiūriu substancinis
individas turi mažų mažiausiai du sandus arba dvi puses -
substancialumą, kuris savaime nėra individualus, ir individualumą,
kuris savaime nėra substancinis.
Juk apskritai substancinio individo vaizdinys suvienija du ne tik
skirtingus, bet ir priešingus dalykus, kurių skirtumas gerai matomas
šiame pasaulyje, kur, kaip minėjome, substancija nesutampa su
25
individu, o individas gali būti nesunkiai nuo jos atskirtas. Įsižiūrėję

geriau pastebėsime, kad substancinis individas yra paradoksalus
darinys, sukomponuotas iš vienas kitą neigiančių dalykų. Substancija
yra amžina, o individas laikinas. Vadinasi, substancinis individas yra
amžinybės ir laikinybės sintezė. Tai pirmas paradoksas.
Substancija, amžina kaip tam tikra nebaigtinė visuma, yra nuolatinio
tapsmo ir kitimo stichija; nors pati ji pastovi, bet šio pastovumo viduje
nėra nieko pastovaus. Individas, laikinas kaip baigtinė visuma, savaime
yra vienintelė realybė, turinti tam tikrą pastovumą ir tvermę. Bet kokios
tvermės garantas ir vienintelis žmogui pasiekiamas jos provaizdis yra
būtent individualumas. Vadinasi, substancinis individas yra kitimo ir
tvarumo lydinys, o tai, kad individo tvarumą ir pastovumą laiduoja
nuolat kintanti substancija, yra absoliutus paradoksas, netelpantis į
jokią mums įprastą logiką. Substancinio individo intuicija yra
paradoksų kamuolys. Išvynioti šį kamuolį mes nė nesistengiame, nes
tai padaryti paprasčiausiai neįmanoma. Substancinio individo intuicija
yra paradoksalios pasaulio daiktų sandaros kopija, o kartu pastanga
įsimąstyti į šią sandarą. Juk kiekvieno paties paprasčiausio daikto esatis
yra paradoksali, nes dvilypė. Daiktas, kiek jis apskritai yra, pasižymi
pastovumu, o kiek jis pastovus, jis ir yra individualus. Kartu kiekvienas
daiktas atsiranda, keičiasi ir išnyksta, vadinasi, jam būdingas kitimas
kaip visiška pastovumo priešingybė. Negana to, daiktas gali kisti tik
tiek, kiek išsaugoja tam tikrą pastovumą. Jei nebūtų pastovaus
branduolio, paprasčiausiai nebūtų kam kisti. Taigi kinta tik tai, kas
pastovu, o pastovu tik tai, kas kinta.
Sis paradoksas bent jau netiesiogiai išlieka ir metafiziniame daikte,
substanciniame individe. Vakarų metafizikos transcendencija,
atitraukta nuo fenomeno, išsaugoja šį paradoksą, nors ir redukuotu
arba užmaskuotu pavidalu. Metafizinio mąstymo akiratyje substancinis
individas pasirodo kaip absoliučiai monolitiškas darinys, kurį galima
pavadinti amžinybės atomu. Tačiau, šiaip ar taip, jo ontologinė sandara
yra trinarė. Filosofinis žvilgsnis šiame „idealiame" daikte gali išskirti
tris sandus ar bent jau sutelkti dėmesį į vieną iš trijų substancinio
individo profilių.
Pirmasis profilis susijęs su grynojo individualumo sandu. Į
substancinį individą galima žvelgti kaip į absoliutų individą. Šiuo
požiūriu substancinis individas yra grynosios būties, kurioje nėra jokio
kitimo, gumulėlis. Tokiu požiūriu substancinį individą mes regime tarsi
atitrauktą nuo grynojo santykio stichijos ir nei savyje, nei už savęs
nebeturintį to prado, iš kurio kyla kitimas ir tapsmas. Tai būties
26
monolitas be nebūties inkrustacijų. Toks individas tarsi neturi šaknų,

arba, kalbant metaforiškai, jo šaknys įleistos į jį patį. Šitokio
substancinio individo provaizdis gali būti idealus rutulys, sklandantis
tuštumoje, arba iš dalies - geometrinis taškas. Tai grynoji būtis be
tapsmo. Kadangi grynosios būties vaizdinys neatskiriamas nuo
individualumo, o individualumą nulemia esinio forma, galėtume tarti,
kad absoliutus individas yra grynoji forma be jokios ją užpildančios
„medžiagos".
Antrasis profilis susijęs su grynojo substancialumo sandu. Jei į
pirmą vietą iškeliamas šis sandas, tada smelkiamasi į substancinio
individo gelmę, slypinčią po jo paviršiumi, grynąja forma. Toji gelmė
jau nėra individualizuota. Tai grynasis santykis, kurį „apima"
absoliutaus individo forma. Galėtume tarti, kad tai materialioji sub-
stancinio individo pusė, toji žemė, toji neišskaidyta tamsa, kuri glūdi jo
gelmėje. Aiškumo dėlei šią pusę galima pavadinti substancinio
individo materija, kurioje viešpatauja grynasis santykis, be ribų, be
formų, be individualumo, vadinasi, ir be būties.
Trečiasis profilis - pilnatviškas substancinis individas, apimantis ir
paviršių, ir gelmę, ir išorę, ir vidų, ir formą, ir materiją. Šitoks
substancinio individo įvaizdis geriausiai atitinka juslinio pasaulio
daiktų sandarą, nes apima abi daikto puses - būtį ir grynąjį santykį,
pastovumą ir kitimą, individualumą ir visuotinumą. Pilnatviškas
substancinis individas svyruoja tarp substancialumo bei
individualumo, abu susiedamas į vieną daiktą. Tai tiesiog ne-
substancinio individo kopija, tačiau tokia, kuriai metafizika suteikia
amžinumą, ją perkeldama į antjuslinę sritį.
Šie trys substancinio individo profiliai tapo tarsi trimis pušimis, tarp
kurių klaidžiojo ir dažnai pasiklysdavo klasikinė Vakarų filosofija.
Apmąstydamas substancinį individą, filosofas gali svirti į vieną iš trijų
jo pusių, suabsoliutinti vieną profilį, išryškinti vieną sandą, kitus
pašalindamas arba redukuodamas į tą sandą, kuris jam atrodo esąs
svarbiausias ar pamatinis. Jis gali išryškinti du profilius, palikdamas
šešėlyje trečiąjį, vieną profilį atskirti nuo kito arba juos vėl susieti,
orientuodamasis į trečiąjį profilį. Žodžiu, pasirinkimo galimybių esama
nemažai. Šitokia trinarė substancinio individo sandara irgi iš dalies
paaiškina Vakarų filosofijos dinamiškumą bei įvairovę, ją labai
skiriančią nuo monotoniškos Rytų išminties, kuri, viską panardindama
į Didijį Anonimą, neturėjo pasirinkimo galimybių, teikiamų sudėtingos
substancinio individo intuicijos. Visos Vakarų klasikinės filosofijos
įvairovės aprėpti neįmanoma, tačiau pagal tai, kokie substancinio
27
individo sandai iškeliami į pirmąją vietą ir suabsoliutinami, galima

išskirti tris pagrindines orientacijas, išryškėjusias Vakarų filosofijos
kaip metafizikos tradicijoje.
Pirmąją orientaciją lemia tai, kad filosofo žvilgsnis visų pirma
kreipiamas į absoliutų individą, o substancinė pusė nustumiama į
antrąją vietą. Šiuo atveju transcendencija suvokiama kaip grynoji būtis
be nebūties priemaišų. Būtis išgryninama ir tuo požiūriu, kad ji visiškai
atskiriama nuo tapsmo. Absoliutus individas atplėšiamas nuo grynojo
santykio stichijos ir traktuojamas kaip amžinybės kristalas. Kadangi
grynoji būtis siejama su absoliučiu individualumu, o individualumas -
su grynąja forma, šios orientacijos rėmuose klostosi tokia filosofija,
kurią galima pavadinti formaliąja metafizika. Grynoji forma tampa
transcendencijos provaizdžiu, ir pati antjuslinė transcendencijos sritis
suvokiama kaip grynųjų formų karalystė. Kaip tik formaliojoje
metafizikoje labiausiai išryškėjo mūsų minėtas lemtingas Vakarų
klasikinės filosofijos bruožas - transcendencijos ir fenomeno perskyra.
Formaliojoje transcendencijoje nebelieka jokių fenomeno juslumo ir
apskritai jokių juslinio pasaulio sandaros pėdsakų. Formaliosios
transcendencijos sritis - tai negyvas sustingusių idealybės kristalų
peizažas, kuriame nėra jokio judrumo, kitimo, atsinaujinimo, vadinasi,
nėra ir gyvasties. Tai savotiška metafizinių mumijų karalystė, kurioje
viešpatauja baugi amžinybė, primenanti marmurinę skulptūrą. Čia
nėra nei spalvų, nei garsų, nei šalčio, nei šilumos, nei šiurkštumo, nei
švelnumo. Viską gaubia marmurinė tyla, užlieta monotoniškos baltos
šviesos. Išties bauginantis tobulumas! Pridurkime, kad būtent
formalioji metafizika vyrauja klasikinėje Vakarų filosofijoje - arba
tiesiogiai, arba lankstais įsismelkdama į sudaiktintos antjuslinės
transcendencijos vaizdinį. Būtent formaliosios metafizikos žlugimas
naujaisiais amžiais tapo visuotinės metafizikos krizės pradžia ir
išraiška.
Antrąją orientaciją lemia tai, kad filosofo žvilgsnis kreipiamas į
substancinį profilį, o individualumas nustumiamas į antrąjį planą.
Antjuslinės transcendencijos vaizdinyje vyrauja grynasis tapsmas be
individualizuotos būties. Individualumo principas nėra visiškai
paneigiamas, tačiau individas panardinamas į medžiaginę arba
dvasinę (abiem atvejais antjuslinę) substanciją, kuri savo ne-
apibrėžtumu priartėja prie grynojo santykio stichijos „vaizdinio". Šios
orientacijos rėmuose klostosi materialioji metafizika, absoliutinanti
kitimą ir tapsmą. Būtis dabar suvokiama kaip tampanti substancija
arba substancinis tapsmas. Transcendencijos provaizdžiu tampa
28
menkai išskaidytas vienis, beformis arba silpnai įformintas visuotinis

pagrindas, savotiška pirminė medžiaga ar stichija, iš kurios išnyra
individualūs esiniai ir į kurią jie vėl nugrimzta. Materialioji metafizika
labai priartėja prie pamatinio Rytų filosofijos principo - Didžiojo
Anonimo kaip nebūties stichijos. Tačiau esama ir skirtumo:
materialiojoje metafizikoje pirminė substancija nelaikoma niekiu ar
tuštuma, pasiekiama, tarkime, nirvanos būsenoje. Pirminė substancija
turi būtį, nors ir menkai individualizuotą, nors toje tirštoje, bet
amorfiškoje būtyje vyrauja tapsmas. Vadinasi, būties principas išlieka
ir materialiojoje metafizikoje, nors pati būtis suvokiama beveik
priešingai negu formaliojoje metafizikoje. Ir šiuo atveju transcendencija
atitraukiama nuo fenomeno, nes substancija suvokiama kaip
antjuslinė, „ideali" medžiaga. Transcendencijos paveikslas, piešiamas
materialiosios metafizikos, visai kitoks negu pirmuoju atveju.
Vaizdingai kalbant, šiame paveiksle vyrauja triukšmas ir įniršis.
Transcendentinė būtis persmelkta judrumo ir vibracijų. Joje nėra
beveik nieko pastovaus. Viskas palenkta kitimui. Amžinas tik
judėjimas, todėl ir pati amžinybė yra judri, nupiešta pagal laiko
provaizdį. Klasikinėje Vakarų filosofijoje materialioji metafizika buvo
marginalinis reiškinys. Joje glūdėjusi pamatinė tendencija - tapsmo
prioritetas prieš rymančią būtį - suvešėjo metafizikos krizės epochoje.
Trečioji orientacija yra savotiška dviejų pirmųjų sintezė. Jos rė-
muose vengiama pirmosios ir antrosios orientacijos kraštutinumų.
Filosofo žvilgsnis kreipiamas į pilnatvišką substancinį individą, ir todėl
Vakarų filosofija būtent šios orientacijos rėmuose tiksliausiai pateikė
tikrąją esinijos sandarą nepuldama į vienpusiškumą ir netiesiogiai
atskleisdama juslinio pasaulio daiktų ontologinę būklę. Todėl šios
orientacijos rėmuose susiklosčiusią filosofiją pavadinsime realiąja
metafizika. Transcendencijos provaizdis čia yra judri būtis, apimanti ir
pastovumą, ir kitimą, ir substancijos neapibrėžtumą, ir individo formą.
Tačiau ir realioji metafizika paženklinta visos Vakarų metafizikos
„prigimtine nuodėme". Ir ji transcendenciją atitraukė nuo juslinio
fenomeno, sudaiktino ir perkėlė į antjuslinę sritį. Transcendencija ir čia
suvokiama kaip idealus daiktas, pagaunamas tik grynuoju mąstymu ir
įtvirtinamas tikėjimu, atitrauktu nuo regėjimo. Panieka jusliniam
pasauliui išlieka ir šioje metafizikos atmainoje. Neneigdama juslinio
pasaulio daiktų santykinės būties, realioji metafizika irgi paženklina jį
netikrumo ir pusiau-būties stigma. Aukščiausioji būtis kaip absoliuti
transcendencija tvyro grynojoje anapusybėje.
29
Tokios yra trys pagrindinės orientacijos, vyravusios klasikinėje

Vakarų filosofijoje. Žinoma, ši, kaip ir bet kuri kita, schema pa teikia
gerokai supaprastintą Vakarų filosofijos vaizdą, tačiau ji reikalinga tam,
kad mes suprastume tos filosofijos esmę, įsismelktume į jos pamatines
struktūras ir geriau įsivaizduotume Vakarų filosofinės minties istorinę
trajektoriją. Dažnai, ypač didžiųjų mąstytojų mąstyme, šios trys
orientacijos yra susipynusios, ir jas galima išskirti tik kaip vienu ar kitu
atveju, vienoje ar kitoje epochoje vyraujančias tendencijas, o kartais
kaip šalutinius bruožus. Apskritai Vakarų klasikinės filosofijos tradiciją
nulemia formalioji metafizika, kurios pagrindas yra transcendentinės
būties kaip absoliutaus individo principas. Būtis mąstoma kaip
daiktiškai išskaidyta, vadinasi, įforminta transcendencija, nors
išskaidymas gali būti „stipresnis" ar „silpnesnis", aiškesnis ar ne toks
aiškus. Per visą metafizikos istoriją vyrauja „kietos" transcendencijos
vaizdinys, kurio centre - branduolinis esinys, į kurį gravituoja visa
esinija. Būtent šiuo požiūriu visa Vakarų klasikinė filosofija yra
metafizika par excellence.
Dabar mes galime aiškiau apibrėžti metafizikos sąvoką, išskirdami
keletą jos pamatinių bruožų. Pirma: metafizika yra filosofija, nukreipta
į transcendentinę būtį, atitrauktą nuo juslinių fenomenų pasaulio ir
pagaunamą grynuoju tikėjimu ir grynuoju mąstymu. Antra:
transcendentinė būtis suvokiama kaip „idealus" substancinis individas.
Trečia: metafizika grindžiama individualumo ir formos principais,
kuriuos galima redukuoti į vieną - individualios formos arba įforminto
individo - principą. Ketvirta: metafizika kartu yra ir būties mąstymas, ir
pastanga pažinti būtį, tačiau, šiaip ar taip, ji grindžiama būties
pirmumu prieš nebūtį ir šiuo požiūriu yra Rytų filosofijos priešingybė.
2.1.8. Metafizika kaip mąstymas ir kaip pažinimas
Galimybė skirtingai traktuoti transcendentinę būtį, nulemta

prieštaringos, trinarės substancinio individo sandaros, ir į pačią Vakarų
filosofiją įspraudė lemtingą prieštaravimą, pasireiškusį dviprasmiška
filosofo laikysena mąstomo dalyko atžvilgiu. Tokią laikyseną galėtume
pavadinti nuolatiniu svyravimu tarp transcendentinės būties mąstymo
ir jos pažinimo, tarp agnosti- nės intelektualinės žiūros ir gnostinių
pretenzijų įveikti bet kokį transcendentiškumą, vadinasi, pažinti
transcendentinę būtį. Ypač dramatiškai šis prieštaravimas išryškėjo
krikščionybės filosofijoje, kur tikėjimo ir žinojimo santykio klausimas
30
buvo vienas iš svarbiausių. Bet iš tikrųjų šis klausimas, o veikiau

tragiška antinomija, glūdėjo, nors dar neišskleistu pavidalu,
metafizikos objekto sandaroje, todėl užsimezgė ir išsiskleidė jau graikų
filosofijoje, tačiau joje dar nepasiekė tos tragiškos įtampos, kuri pir-
mąkart pasirodė viduramžių metafizikoje, o naujaisiais amžiais ir
naujausiais laikais tapo griaunamąja jėga, sunaikinusia pačią metafiziką
ar mažų mažiausiai labai susilpninusia jos pozicijas ir atvedusia ją į
gilią krizę, kuri tęsiasi ir šiandien.
Kiek Vakarų filosofija buvo orientuota į substancinį individą kaip
grynosios būties atomą, absoliutų individą, pagrindžiantį ir
paaiškinantį viską, bet patį jau nebeturintį pagrindo, todėl nebe-
paaiškinamą, ją galima pavadinti agnostiniu būties mąstymu arba
teorine žiūra. Teorinės žiūros akiratyje transcendencija atsiveria kaip
galutinė, neperžengiama, monolitiška, o todėl ir nepažini realybė,
vadinasi, kaip „kieta" absoliuti transcendencija. Substancinio individo
kaip grynosios būties atomo mąstymas buvo ne absoliučios
transcendencijos pažinimas (skverbimasis į jos vidų), o jos
kontempliacija (būtent žiūra, antjuslinis regėjimas). Agnosticizmas kaip
transcendentinės būties pažinumo neigimas yra ne atsitiktinis, o
esminis Vakarų filosofijos bruožas, leidęs jai suartėti su
transcendentinio Dievo religija ir įspaudęs jai ryškų nemokslinį bruožą
ar net antimokslinį nusiteikimą.
Tačiau kiek toji pati Vakarų filosofija buvo orientuota į substancinį
individą kaip judrios ir beformės substancijos telkinį, sudarytą iš
grynojo santykio „medžiagos", ir smelkėsi į šią medžiagą, siekdama
atskleisti jos sandarą, taigi ją paaiškinti ir pažinti, ją galima pavadinti
gnostika, arba pažinimu. Pažinimo akiratyje transcendencija pasirodo
kaip „minkšta", išskaidoma ir sudėtinga realybė su tuštumos intarpais
ir nebūties plyšiais, į kuriuos galima įsmeigti pažinimo zondą ir šitaip
sulaužyti pačią transcendenciją; šiuo požiūriu substancinis individas
yra tik santykinė transcendencija, transcendentiškumą išsaugojanti tik
tol, kol ji dar nepažinta. Šiuo požiūriu Vakarų filosofijoje iš pat pradžių
reiškėsi ir gnostinė (mokslinė, pažintinė) tendencija, nulėmusi tai, kad
būtent iš šios filosofijos atsirado modernusis mokslas kaip matematinė-
eksperimentinė gamtotyra, pagaliau sunaikinusi metafizinį objektą ir
pačią metafiziką.
Vakarų filosofijos istorija yra nuolatinė, kartais paslėpta ir ne-
suvokta pačių filosofų, kartais atvira ir bekompromisinė kova tarp
agnosticizmo ir gnosticizmo, tarp teorinės žiūros ir mokslo, tarp
kontempliuojančio būties mąstymo ir agresyvaus grynojo santykio
31
pažinimo. Kaip tik ši kova tarp agnostikos ir gnostikos nulemia Vakarų

filosofijos dramatizmą ir neblogai paaiškina jos judrumą ir nuolatinę
istorinę kaitą.
Koks gi skirtumas tarp agnostikos ir gnostikos, tarp teorinės žiūros
ir pažinimo? Bendriausias atsakymas galėtų būti toks: teorinė žiūra
kaip būties mąstymas yra mąstymas, suvokiantis savo ribas, kurias
nubrėžia būtent transcendencija kaip nepažini galutinė realybė;
pažinimas kaip skverbimasis į purią ir akytą substanciją, glūdinčią
substancinio individo „viduje", yra mąstymas, nepripažįstantis jokių
galutinių, neperžengiamų ribų ir todėl sunaikinantis bet kokią
transcendenciją, o kartu ir pačią metafiziką. Žinoma, tarp teorinės
žiūros ir pažinimo nėra neperžengiamos ribos, nes pati substancinio
individo sandara yra dviprasmiška. Tačiau reikia pabrėžti, kad teorinė
žiūra, Vakarų klasikinės filosofijos branduolys, savaime dar nėra
pažinimas, nes ji išsiskleidžia kaip tikinti kontempliacija arba kaip
stebintis mąstymas, pats nustatantis ribą, iki kurios gali eiti. Toji riba
yra substancinis individas kaip elementari, jokių sudedamųjų dalių,
jokios vidinės struktūros, jokių nebūties plyšių ir tuštumų neturinti
realybė. Šiuo požiūriu metafizika yra elemento filosofija, pagrįsta
individualios substancijos mąstymu ir absoliutaus individo
nelygstamumu. Būtent absoliutus individas sudaro esinijos metafizinės
piramidės viršūnę.
Absoliutūs individai paaiškina viską, kas yra pasaulyje ir už jo, bet
patys nebegali būti paaiškinti, nes jų jau nebeįmanoma redukuoti į
labiau pamatinius dalykus, pavyzdžiui, į pirmapradiš- kesnius
elementus. Substancinis individas kaip elementari būtis yra galutinė ir
aukščiausia realybė, tolimiausia ontologinė instancija, kurią dar gali
pasiekti būties mąstymas. Bet žengti toliau nebeįmanoma, nes žengti
paprasčiausiai nėra kur. Absoliuti transcendencija nebeperžengiama,
nes ji yra būtent elementari. Toji elementari transcendentinė būtis ir yra
metafizikos kaip būties mąstymo riba, tarsi kokia siena, į kurią
atsimuša ir kurios negali perverti mąstymo strėlė. Tokia elementari
būtis, iki kurios gali eiti būties mąstymas, buvo Parmenido rutulys
(Sphaira), grynosios būties telkinys, pitagorininkų skaičiai, Demokrito
atomai, Platono idėjos, Aristotelio pirmasis judintojas ir grynosios
formos, Plotino Vienis, Augustino ir Tomo Akviniečio Dievas,
scholastų substancinės formos, Leibnizo monados, Kanto daiktas pats
savaime. Absoliuti transcendencija kaip elementari būtis yra tik
mąstoma, bet nepažini ta prasme, kad mąstymas nepajėgia ir
nesistengia smelktis į jos „vidų", o geriausiu atveju gali tik „apžiūrėti"
32
ar „apčiupinėti" jos išorę. Kadangi elementari būtis yra nepažini, ji

esmingai yra būtis-anapus-žmogaus, arba būtis, nepasiduodanti jokiai
žmogaus proto ar rankų manipuliacijai. Ji apskritai nepavaldi žmogui.
Ji yra absoliuti paslaptis. Šitaip pasaulis atsiveria agnostinės
orientacijos rėmuose.
Gnostinės orientacijos horizonte pripažįstama, kad egzistuoja
pirmasis pradas, iš kurio atsiranda visa, kas yra, tačiau šis pradas kaip
pirminė substancija arba pirminė medžiaga nėra elementarus, todėl jis
suvokiamas kaip kliūtis, kurią reikia peržengti, kaip siena, kurią galima
ir reikia pralaužti, nes ji yra korėta, skylėta ir stokoja monolitiškumo.
Kaip tik todėl šis pradas yra pažinus ir juo galima manipuliuoti. Toks
pradas buvo pirmųjų graikų na- tūrfilosofų stichijos - vanduo, oras,
apeironas, Herakleito ugnis, Platono ir Aristotelio materija, viduramžių
mistikų Dievas, naujųjų amžių racionalistų substancijos, Hegelio
Dvasia, Schopenhau- erio Valia, natūrfilosofijos Gamta ir t.t.
Gnostinės ir agnostinės orientacijų kova Vakarų metafizikoje turi
būti suprasta ne kaip ginčas tarp skirtingų mąstytojų, filosofinių
sistemų ar „stovyklų", o kaip vidinis prieštaravimas, būdingas visai
metafizikai ir pasireiškiantis kiekvieno didžio mąstytojo mąstyme, tos
pačios filosofinės sistemos ar minčių visumos rėmuose. Tik sąlygiškai,
patogumo dėlei, agnostinę orientaciją galėtume pavadinti
parmenidiškuoju, o gnostinę - herakleitiškuoju mąstymu. Mat
Parmenido filosofijoje pirmą kartą ir labai ryškiai, kraštutiniu, net
vienpusišku, pavidalu pasirodė agnostinė substancinio individo kaip
grynosios būties atomo kontempliacija. O He- rakleitas pirmasis
individo būtį ištirpdė pirminėje amorfiškoje substancijoje, tardamas,
kad nieko nėra ir viskas tampa; Herakleito ugnis sudegina visa, kas
individualu.
33

Pagrindiniai Vakaru Filosofijos Bruozai

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Pagrindiniai Vakaru Filosofijos Bruozai

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

2.1.

2.1.1. Bendros pastabos

Apmąstydami filosofijos šaltinius, įsitikinome, kad

sofija arba Vakarų filosofine tradicija. Mums jis ypač svarbus ir

kaip minėjome, priskiriama graikų ir romėnų (antikinė), viduramžių,

2.1.2. Rytų filosofijos esmė

Pamatiniai Rytų filosofijos bruožai, iškeliantys į paviršių ir nu-

vertimo rūpesčiais ir praktinėmis reikmėmis. Žinoma, būtų klaidinga

kaip nežmogiškais pavidalais prisidengęs žmogus, o žmogus - kaip

ir vertinama kaip šitos anoniminės išminties komentaras, blogesnis ar

ba anoniminėje, beasmenėje ir neartikuliuotoje visatos tvarkoje, kuri

Visos Indijos filosofinės sistemos, pradedant vedanta, baigiant

O dabar pabandykime apibendrinti Rytų filosofijos pamatinius

2.1.3. Vakarų filosofija kaip istorinis įvykis

Jei mesime net paviršutinišką žvilgsnį į Vakarų filosofiją kaip į tam

tiesiogiai pažvelgti į pasaulį, o po to grįžta prie ištakų. Rytuose pradžia

atsiranda specifiškai žmogiška, būtent istorinė, o ne vien gamtinė

kartą suvaidinta komedija ar tragedija. Kartą prasidėjęs, jis turi ir

2.1.4. Vakarų filosofija kaip metafizika

atsitiktinės kilmės, žodis „metafizika" Vakaruose prigijo tiesiog kaip

2.1.5. Metafizinio įvykio prasmė ir sandara

Tačiau toks pamatinio metafizinio įvykio apibūdinimas nėra

vardas, individas ir žodis yra du vienas nuo kito neatskiriami dalykai.

Tačiau kokia šios pramotės prigimtis, to pasakyti neįmanoma. Ji

vienas priešais kitą. Iš- skaidydamas gamtą į daiktiškuosius individus,

Tačiau dabar iškyla dar vienas lemtingas klausimas: kaip Vakarų

ir struktūrinių dėmenų. Lotynišką žodį indivi- duum atitinka graikiškas

sudėta ir sudėtinga; todėl, kalbant visai tiksliai, nėra nieko nedalijamo,

kaip antjuslinė realybė, gali būti tik mąstomas arba įsivaizduojamas.

turi pagrindą ir pirmąjį pradą, iš kurio iškyla, kuris jį maitina, į kurį

negimsta ir nemiršta. Jis nepavaldus viską naikinančiai laiko jėgai. Jo

transcendentinę gelmę, o transcendencija prarado juslinį konkretumą ir

mokėti didelę kainą. Juk jei transcendencija tampa neberegima ir

2.1.7. Vakarų filosofijos klystkeliai

Vakarų filosofija atsiranda ir skleidžiasi kaip substancinio individo

individu, o individas gali būti nesunkiai nuo jos atskirtas. Įsižiūrėję

monolitas be nebūties inkrustacijų. Toks individas tarsi neturi šaknų,

individo sandai iškeliami į pirmąją vietą ir suabsoliutinami, galima

menkai išskaidytas vienis, beformis arba silpnai įformintas visuotinis

Tokios yra trys pagrindinės orientacijos, vyravusios klasikinėje

2.1.8. Metafizika kaip mąstymas ir kaip pažinimas

Galimybė skirtingai traktuoti transcendentinę būtį, nulemta

buvo vienas iš svarbiausių. Bet iš tikrųjų šis klausimas, o veikiau

pažinimo. Kaip tik ši kova tarp agnostikos ir gnostikos nulemia Vakarų

ar „apčiupinėti" jos išorę. Kadangi elementari būtis yra nepažini, ji

You might also like