VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJOS

VILNIAUS FAKULTETAS
FOTOGRAFIJOS, ANIMACIJOS IR MEDIJŲ MENO KATEDRA

Fotografijos ir medijos meno studijų programa, valstybinis kodas 6211PX008

Ievos Krikštaponytės

Tapatumo paieškos globalizuotame pasaulyje: kitų kultūrų bruožų naudojimas kūrybiniuose

ieškojimuose
(tiriamojo rašto tema)
Homara
(kūrybinio darbo/projekto pavadinimas)

Magistro baigiamasis darbas

Tiriamojo rašto dalies vadovas Prof. Artūras Raila

(pedagoginis vardas/mokslinis laipsnis, Vardas, Pavardė)

Kūrybinio darbo/projekto vadovas Prof. Artūras Raila

(pedagoginis vardas/mokslinis laipsnis, Vardas, Pavardė)

Konsultantas Lekt. dokt. Jurij Dobriakov

(pedagoginis vardas/mokslinis laipsnis, Vardas, Pavardė)

Vilnius, 2022

1
 Baigiamojo magistro darbo autentiškumo deklaracija
Ieva Krikštaponytė
(baigiamojo darbo autoriaus vardas ir pavardė)

Identiteto paieškos globalizuotame pasaulyje: kitų kultūrų bruožų naudojimas kūrybiniuose

ieškojimuose
(baigiamojo darbo pavadinimas lietuvių kalba)

Searching for identity in globalised world: using features of other culture’s in creative research
(baigiamojo darbo pavadinimas anglų kalba)

Patvirtinu, kad baigiamasis darbas paremtas mano pačios/-o autentiška kūryba ir jame
naudotasi tik tokia papildoma informacija, kuri nurodyta nuorodose, paaiškinimuose,
šaltinių, literatūros ir kt. sąrašuose. Darbas sukurtas/parašytas savarankiškai, nepažeidžiant
kitiems asmenims priklausančių autorių teisių. Taip pat nei visas baigiamasis darbas, nei jo
dalis nebuvo pateikta jokiai kitai aukštojo mokslo institucijai, kaip akademinis atsiskaitymas
ar baigiamasis darbas.

(baigiamojo darbo autoriaus parašas)

2
 TURINYS

Anotacija………………………………………………….……………………………..………..4
1. Įvadas……………………………………………………………………………………..………5
2. Desire………………………………………………………………………………..……………5
3. Heterotopija………………………………………………………………………………………7
4. Kūryba ir globalus pasaulis………………………………………………………………………7
5. Ieškojimai……………………………………………………………………………………….10
6. Masinė isterija …………………………………………………………………………………..11
7. Gatvės prekeiviai ir sutartinės……………………………………………………….………….12
8. Eksperimentai……………………………………………………….…………………………..13
8.1. Comfortable……..…..…………………………….…………….…………………………..13
8.2. Whiteout……………………………………….……………..….…………………………..14
8.2. Homara……………………………………….……………..….…………………..………..15
9. Išvados……………………………………………………………………………………..……16
10. Literatūra…………………………………………………………………………..………..…..17
Santrauka/Summary………………………………………………………………..………..….18

3
 ANOTACIJA

Tyrimas yra apie pasimetimą globaliame pasaulyje, apie iššūkio metimą savo
identitetui ir nepatogumo jausmą atradus tapatumą su ne savo, o tolima kultūra. Man buvo įdomu
kodėl aš noriu į Egiptą, kodėl aš jį idealizuoju. Tyrinėjimas, gilinimasis į save ir bandymas suprasti
kodėl kažkas yra įdomu gali atskleisti daug pasąmonės dalykų. Tai yra racionalaus ieškojimas
irracionaliame. Pradėjus gilintis kyla daug klausimų. Mane įkvepia ta kultūra. Mano kūryboje tai
atsispindi. Bet ar kūrėjui reikia būti politiškai korektiškam? Ar kitų kultūrų bruožų naudojimas yra
kultūrinė apropriacija, kai ja bandai perteikti tai, ką nori pasakyti, ką jauti? Globalizuotam pasaulyje
yra vis daugiau žmonių, nerandančių vietos. Tačiau pasaulis yra didelis ir turintis vietos visiems.
Galima tik spėlioti kaip mūsų visuomenė elgsis su tuo globalumu ateityje. Ar kursis naujos
bendruomenės, ar žmonės taps tokie skirtingi, kad individualizmas vis labiau klestės…

4
 1. Įvadas
Rytas Panevėžyje. Išėjau pavedžioti šunį. Žmonių nedaug. Stoviu, žiūriu į šunį, pakeliu akis
ir pamatau neįprastą vaizdą. Moterį, apsirengusią šviesiai melsvais rūbais. Suknelė iki žemės ir
plaukus užsidengusi skara. Ją apšvietė ryto saulė ir ji ėjo savim pasitikinčiu žingsniu, ramiu veidu
su švelnia šypsena. Man kilo labai daug klausimų. Niekada nesu mačiusi tokio vaizdo Panevėžyje.
Nežinojau kas tai. Kodėl. Tas ramybės, neįprastumo ir smalsumo jausmas, aplankęs mane tas kelias
sekundes kol ta moteris pro mane praėjo, man taip patiko, aš norėjau dar. Pradėjus domėtis atradau,
kad ta moteris buvo musulmonė. Pradėjau domėtis islamišku pasauliu, besidomint jaučiau tuos
pačius jausmus kaip pamačius tą moterį. Galiausiai vienintelė svajonė buvo būti ten, tuose
kraštuose. Įsimylėjau Egiptą. Tačiau, per daugiau nei septynis metus ten nuvažiavau tik kartą. Ir tai
visai nebuvo maloni patirtis. Nuo to, kad pasirodo ne visi žmonės ten yra dvasingi ir šviesiais
veidais, iki to, kad apskritai visi, ką sutikau, norėjo mane apgauti ir vienintelis jiems įdomus
dalykas buvo mano šviesūs plaukai. Viskas buvo paviršutiniška, viskame reikėjo ieškoti blogų
ketinimų. Viskur buvo blogis. Nuostabiausios vietos buvo tos, kur nėra žmonių. Tačiau, grįžus
namo viskas pasimiršo. Man vėl patiko Egiptas. Ne tai, kad patiko, aš tapau gan apsėsta. Ne tai, kad
apsėsta, aš jaučiuosi, kad aš iš ten. Kaip kokia emigrantė. Esu iš Egipto. Gyvenu Lietuvoj. Ana
masrya. Su egiptiečiais lengviau susikalbu, nei su lietuviais. Kai buvau Egipte, jaučiausi kaip
namie. Bet egiptiečiai manęs nematė kaip vietinės. Grįžus iš Egipto, įsiliejau į egiptietišką online
gyvenimą. Ten viskas buvo taip gerai. Bet dabar baisu grįžti. Viskas, kas blogai pasimiršta. O
svajonių griuvimas yra baisu.
Meilė nėra racionali ir nėra pasirenkama. Tačiau tyrinėjimas, gilinimasis į tai ir bandymas
suprasti kodėl kažkas yra įdomu gali atskleisti daug pasąmonės dalykų. Tai yra racionalaus
ieškojimas irracionaliame. Pradėjus gilintis kyla daug klausimų. Mane įkvepia ta kultūra. Mano
kūryboje tai atsispindi. Bet ar kūrėjui reikia būti politiškai korektiškam? Ar reikia atsižvelgti į
pasaulinį kontekstą, kai ieškai savo identiteto? Ar kitų kultūrų bruožų naudojimas yra kultūrinė
apropriacija, kai ja bandai perteikti tai, ką nori pasakyti, ką jauti? Ar globalizuotame pasaulyje mes
esam pasmerkti tapti kultūriniais nomadais? Ar globaliame pasaulyje išnyks kultūrų
individualumas?

2. Desire
Man buvo įdomu kodėl aš noriu į Egiptą, kodėl aš jį idealizuoju. Nors populiarioji
vakarietiška nuomonė apie jo visuomenę, kultūrą tikrai nėra teigiama. Egipto tvarka yra visiškai
kitokia nei pas mus. Visiškai skirtinga kultūra. Bet kodėl ta kultūra man yra artima. Kodėl jų kūrėjai
man įdomesni už mūsų. Jacques Lacan’as tai įvardija kaip troškimą (desire). Pasak jo, „troškimas
tiesiogiai priklauso nuo trūkumo. Nes fantazija neatsako į realybėje egzistuojančius dalykus.
Troškimų centre yra klaidingas pilnatvės atpažinimas, kai iš tiesų tai yra tik mūsų narcisistinių
projekcijų atspindys“1. Taigi, troškimas yra trūkumo kompensavimas. Ar reikia ieškoti to trūkumo,
ar užtenka jį kompensuoti troškimų objektu? Per artimas priėjimas prie troškimo objekto
demaskuoja tą trūkumą, kurį bandome kompensuoti, todėl žmonės yra linkę išlaikyti atstumą nuo
savo troškimų objekto, nes pasak Lacan’o kai „troškimas persikelia iš įsivaizduojamo į realų,
pamačius jo visus trūkumus iš arti, meilė labai greitai gali tapti neapykanta“2. Taip ir su Egiptu.
________________________________________________________________________________
1 Felluga, Dino. "Modules on Lacan: On Desire." Introductory Guide to Critical Theory. Jan. 31,

2011. Purdue U. Date you accessed the site. <http://www.purdue.edu/guidetotheory/psychoanalysis/

lacandesire.html>.
2 Felluga, Dino. "Modules on Lacan: On Desire." Introductory Guide to Critical Theory. Jan. 31,

2011. Purdue U. Date you accessed the site. <http://www.purdue.edu/guidetotheory/psychoanalysis/

lacandesire.html>.

5
 Apie jį beveik kiek vienas turi savo neginčijamą nuomonę. Dažnai neigiamą dėl kultūrinių,
religinių ir netgi išvaizdos skirtumų. Aš turiu idealizuotą vaizdinį apie tą pasaulį ir nenoriu jo
pakeisti, nes jis man suteikia teigiamas emocijas ir komfortą. Ir noriu išsaugoti tą įvaizdį išlaikant
atstumą, bet patenkinant savo poreikį turėti troškimo objektą.
Pagrindinis Lacan’o psichoanaliz s teorijos tikslas yra prikelti pasl pt žmogaus proto pus ,
pasamon . Kiek vieno žmogaus pasąmoniniai troškimai (desires) gali b ti paaiškinami skirtingai,
priklausomai nuo asmens ir konteksto, ta iau kiek vienas žmogus pasamonini troškim turi.
„Žmogus trokšta ne tik to, ko trokšta kitas, bet jis trokšta tuo pa iu b du. Kitaip sakant, jo troškimai
yra tos pa ios strukt ros kaip ir kito.“3 „Desire“ konceptas gali b ti laikomas kiekvieno meno
k rinio pagrindine id ja, nes kiekvienas k r jas turi savo asmenini troškim ir samoningai ar
nesamoningai, bet kurdamas jis semiasi kv pimo iš j . Taip pat seksualinis troškimas gali b ti
rastas kiekviename meno k rinyje. K r jams yra svarbu suprasti, kas yra pasamon je, kaip veikia
troškimai. Vienas iš pavyzdži yra Dali k ryba. Dali paveikslas “The Accommodations of Desire”4
yra apie seksualin nerim simyl jus vyresn , vedusi moter . Seksualiniai troškimai yra
vaizduojami kaip li tas atverta burna. Pasak Froido, tai rodo ego baim b ti nugal tam svajotojo
impulsais svajon se. Siurrealizmas ir psichoanaliz atsispindi visoje Dali k ryboje. Psichologin s
analiz s pagrindas dažniausiai yra falo-centrizmas. Moterys, tokios kaip Helene Cixous bei Julia
Kristeva kritikuoja ši teorij , laiko j lytiniu diskriminavimu. Meninink Louise Bourgeois
dom josi psichoanalize ir atkreip d mes , jog psichoanalitikai yra link isterijos pavyzdžiu pateikti
moteris, nors isterija ištinka ir vyrus. Isterijos simptomas buvo arka išlenktas k nas ore. Jos kurta
skulpt ra „Arch of Hysteria“5 vaizduoja, kaip isterijos ataka pakei ia žmogaus k n ir kadangi
autor mat moters asociavim su isterija kaip lytin diskriminacij , tod l skulpt roje yra
vaizduojamas vyro k nas. Ši skulpt ra atspindi žmogaus k no gali , kuri gali b ti interpretuojama
kitaip, jai pritaikius Lacan’o psichoanalitin teorij . Per ši prizm žmogaus k nas gali b ti
laikomas žmogaus troškim simboline reprezentacija. Visi pasl pti troškimai gali b ti atskleisti
Lacan’o psichoanaliz s teorij pagalba. Šios skulpt ros id ja yra stiprios žmogaus emocijos
užfiksavimas jo žemiškame k ne. Kiekvienas asmens judesys atskleidžia jo emocijas ir j
priežastis. Šiame k rinyje žmogaus emocijos pavaizduotos labai literaliai, ta iau remiantis Lacan’o
psichoanalize, galima perskaityti kiekvien žmogaus id j , mint ir svajon . Pasak Lacan’o teorijos,
veidrodžio faz je narcisizmo aspektas yra kiekvieno žmogaus troškim dalis. Yayoi Kusam k rinys
pavadinimu „Infinity Mirror Room - Phalli’s Field“6 gali b ti lengvai nagrin jamas pagal Lacan’o
teorij , nes veidrodžiai turi labai svarbi rol jo darbe. Meninink prad jo š darb nuo medvilnini
objekt siuvimo. Supratusi koks fiziškai sunkus darbas tai yra, ji prad jo d lioti veidrodžius, kad
pasiekt pasikartojimo efekt . Šio k rinio procesas leido menininkei suprasti savo k no ribotum .
Taip pat veidrodžiai ži rovui suteikia sp d , jog jis irgi dalyvauja k rinyje. Kuo daugiau žmogus
m sto apie savo atvaizd veidrodyje, tuo didesn tikimyb , jog jo vidinis pasaulis ims prisitaikyti
prie išorinio. Taip pat žmogus gali prad ti keisti savo vidin pasaul , tam, kad apsisaugot nuo
išorinio. Veidrodžiai paskatina savianaliz . Lacan’ui atvaizdas veidrodyje atriboja žmog nuo
realyb s, repredentuodamas narcisistin savi-autonimijos iliuzij . Kusama’os k rinys yra vieta, kur
žmogus gali ieškoti savo identiteto. Lacan’o pagrindinis veidrodžio stadijos konceptas yra mesti
iššuk identitetui, kuris atspindi žmogaus narcisistin pilnatv s, savi-autonimijos troškim , kuriuos
________________________________________________________________________________
3 Felluga, Dino. "Modules on Lacan: On Desire." Introductory Guide to Critical Theory. Jan. 31,

2011. Purdue U. Date you accessed the site. <http://www.purdue.edu/guidetotheory/psychoanalysis/

lacandesire.html>.
4 https://www.metmuseum.org/art/collection/search/490036
5 https://www.moma.org/audio/playlist/42/681
6 https://hirshhorn.si.edu/kusama/infinity-rooms/

6
ū
ą
ė
ė
į
ą
ė
ū
ė
ų
ų
ę
č
ė
ė
ė
ū
ū
į
ū
ū
ė
ė
ą
ū
ą
ū
ų
ą
ą
ų
ą
ų
į
ū
ą
ė
ė
ū
ė
ū
ė
ū
ę
į
ą
ė
ą
į
ū
ū
ė
ą
į
ę
ę
č
ū
į
ė
ę
ė
ė
ę
ė
į
ą
ū
ė
ų
ą
ę
ė
ū
ė
ą
ū
į
ė
ą
č
ą
į
ė
ė
ą
ū
į
ū
č
ū
ų
ų
į
ę
ė
ę
ė
ė
ę
ū
ą
ę
ą
į
ū
č
ū
ė
ė
ė
ū
ų
ė
ū
ū
ą
ų
ė
ū
ū
ė
ū
ą
ū
ą
ū
ų
ų
ū
ų
ū
ū
ė
ę
ą
ų
ų
 mes tur tume pergyventi, kad taptume subrend . “Desire” konceptas gali b ti randamas
kiekviename meno k rinyje, nes menas gimsta iš menininko vidaus, o kiekvienas žmogus turi
vienoki ar kitoki troškim .

3. Heterotopija
Pagal Michel Foucault „heterotopija yra reali vieta, neturinti vientiso, vienareikšmio
įsivaizdavimo skirtingų ją propoguojančių kultūrų kontekste. Heterotopijų rolė yra sukurti erdvę,
kuri yra kitokia. Kita, reali erdvė, tokia tobulai sureguluota, kokia mūsų yra netvarkinga, prastos
konstrukcijos”7. Heterotopija yra ne iliuzija, o kompensacija. Tai gali būti aprangos momentai,
kurie primena tai, ką aš įsivaizduoju jog žmonės dėvi Egipte. Tai gali būti daiktai, primenantys tai,
ką aš įsivaizduoju esant egiptietišką. Tai gali būti kambarys, uždara erdvė, kurioje viskas yra taip,
kaip aš įsivaizduoju, kad turėtų būti.
Kūrėjas Saulius Leonavičius sukūrė instaliaciją „The Temple of Mickey“8 įkvėptas aktualių
įvykių Egipte. „Projekte svarbūs keli aspektai: izoliuotos vaiko erdvės modelis, referuojantis į
Hakimo Bey‘aus idėjas knygoje „Laikinoji autonominė zona“ ir savotiškas „erdvės
erdvėje“ išbandymas, įvykstantis, kai įtvirtintoje sistemoje įkuriama formaliai ir konceptualiai
prieštaraujanti konstrukcija.“
Mano heterotopija yra galbūt neegzistuojanti. Aš idealizuoju Egiptą ir laikausi šiokios tokios
distancijos nuo jo, nes noriu, kad tai, ką įsivaizuoju - dvasingus, ramius žmones - būtų tikra.
Žinojimas, kad toks pasaulis egzistuoja, suteikia man ramybės.

4. Kūryba ir globalus pasaulis

Antropologas Johannes Fabian teigia, kad tradicinė antropologija augo kartu su europiečių
kolonijomis, todėl „gebėjimas vizualizuoti kultūrą ar visuomenę tapo jos supratimo sinonimu“9. Aš
bandau suprasti savo ryšį su Egipto kultūra vizualizuodama kaip aš ją suprantu savo kūryboje.
Tačiau stengiuosi, kad tas vizualizavimas būtų ne invazinis, ne kolonistinis.
Malek Alloula savo knygoje “The colonial postcard” kalba apie tai, kad kolonizmo laikų
menininkams alžyrietės moterys, kurios rengėsi baltais rūbais ir dengėsi visą kūną ir veidą, buvo
lyg provokacija. Fotografai, bandydami jas užfksiuoti, gaudavo „whiteout“ efektą, matydavosi tik
jos akys. Slėpimasis nuo vizuomenės ir noras egzistuoti, bet būti nematomai yra artimas ir man.
Būti matomai ir nematomai tuo pačiu metu. Noras būti „whiteout“. Egzistuoju, bet niekas nežino,
kas iš tikrųjų vyksta viduje. Alžyrietės nebuvo įmanoma vizualizuoti ją fotografuojant gatvėje, todėl
meninikai sugalvojo sukurti alžyrietę, kaip jie ją įsivaizduoja. Demaskuotą, seksualizuotą, sukurtą
vyrų žvilgsniui. Jie mokėdavo žemesnių pajamų moterims, kad jos rengtųsi tai, ką jie nori ir
pozuotų nuotraukoms taip, kaip jie įsivazduoja. Užsidengime (kūno arba minčių) yra laisvės. Pats
nusprendi, kiek nori atverti. Jei manai, kad kažkokia dalis yra labiau pažeidžiama, „pridengi“ ją
neatskleidžiant. Kaip su rūbais, taip ir su savo identitetu. Tai iš dalies yra savo psichinės sveikatos
apsaugojimas. Kurimas savo heterotopijos ir jos atskleidimas tik tam, kam nori. Užsidengimas
viską suvienodina, tačiau ir padaro viską tobula. Tai kaip kaukė. Kamera nukreipta į žvilgsnį.
žvilgsnis nukreiptas į kamerą. Žvilgsnis irgi yra kamera.
Globalizuotame pasaulyje viskas yra pasiekiama. Galime susipažinti su įvairiomis
kultūromis, pažinti įvairias religijas. Nemažai jaunų žmonių iškeliavo „atrasti savęs“ į Indiją,
________________________________________________________________________________
7 Michel Foucault “Of Other Spaces, Heterotopias” 1967

<https://foucault.info/documents/heterotopia/foucault.heteroTopia.en/>
8 Saulius Leonavičius „The Temple of Mickey“ <https://nidacolony.lt/lt/1225-sauliaus-leonaviciaus-

parodos-mickey-is-my-home-rezidencijoje-mass-alexandria-akimirkos>
9 Nicholas Mirzoeff “The Visual Culture Reader” 1998 p. 282

7
ų
ė
ų
ū
ų
ę
ū
imituoja „egzotiškų“ šalių bruožus aprangoje, atsiverčia į įvairias neįprastas religijas.
Kultūros perima vienos kitų tradicijas, estetiką. Tai nėra naujas reiškinys, tačiau atsiradus internetui
jis išplito daug plačiau. Meno globalėjime yra daug problemų. Knygos “Martian Museum of
Terrestrial Art” tekste “Martians on the earth and other museum fiction” rašoma apie tai, kaip De
Zayas darė pirmąją afrikos skulptūros parodą JAV. Jis siekė, kad „objektai būtų išvalyti nuo bet
kokių ankstesnės funkcijos pėdsakų, bet taip pat jie buvo išvalyti ir nuo jų kūrėjų bei vartotojų.“10
De Zayas norėjo „atskirti objektą kuris jam patinka dėl savo plastinių ir ekspresivių savybių nuo jo
kūrėjo afrikiečio“11. Pasak jo tų objektų „kūrėjai yra pilni baimės. Jų sukurti objektai yra laukinės
rasės emocijų išraiška“12. Tai dažnai pasireiškia ir žmonių meilėje „egzotiškoms“ šalims. Niekas
nenori prisiimti spręsti problemų ar gilintis į kultūrą. Jie atsiriekia skaniausią idealizuotą dalį -
spalvotus rūbus, gražias dainas, o vietiniams palieka plauti indus - jų problemos yra jų reikalas.
Vienas iš ryškių kitų kultūrų perėmimo kūryboje pavyzdžių yra Henri Matisse tapyba.
„Sudėtinga įsivaizduoti ką Matisse’o kartos menininkams reiškė stebėti ir prisidėti prie
homogeniškos kultūros iširimo“. Knygoje “Matisse in Morocco : the paintings and drawings,
1912-1913“ teigiama, kad Matisse’as pajautė jog „fovizmo kraštutinumas pasiekė savo kalbos
limitą, todėl jis testavo kitas kalbas, kad suprastų ar jos jam tinka“13. Iš vietinio meno Matisse’ą
labiau domino ne stilius, o dvasia. Tačiau Matisse tik pasinaudojo Maroko kultūra kaip įkvėpimu,
pasigrožėjo ir kai jam jos daugiau nebereikėjo - paliko.
Rašytojas ir fotografas Zirrar teigia, kad „baltasis vakarietis žmogus gali pasirinkti skurdą,
kurti gentis ir klestėti“14. Tačiau jis yra savo identiteto, etiketės ir stereotipo šeimininkas. Jie nėra
jam primesti savos ar kitų bendruomenių, jis pats juos pasirinko. Todėl man, žinant kokia prabanda
yra pasirinkimo turėjimas, norisi rinktis atsargiai. Kad neįvyktų kaip per 1889 metais Paryžiuje
vykusi Exposition Universelle. Tai turėjo būti pasaulio paroda, bet tai labiau buvo pasaulis,
suorganizuotas ir parodytas per europietišką kolinistinį žvilgsnį. Kaip reaguotume, jei vienas iš
europos vadovų artimuosiose rytuose būtų priimtas pastatant imituotą skurdžiąją jo šalies dalį ir
simuliuotus rūmus ir apgivendinant jį parodoje, kaip eksponatą? Tai įvyko su Egipto valdovu
Khedive Paryžiaus Exposition Universelle. Jis buvo apgyvendintas savo rūmų imitacijoje ir aplink
ją buvo imituota egiptietiško turgaus gatvė su asilais, atvežtais iš Egipto ir rėkiančiais pardavėjais.
Skamba kaip nepagarba valstybės vadovui. Tačiau tuo metu tai prancūzams tai atrodė „spicy“.
Vakariečiai dar nuo kolonizmo laikų turi savo įsivaizdavimą, kaip kitos kultūros atrodo ir
nesivargina domėtis kokios tos kultūros yra iš tiesų, nebando jų pažinti. Todėl domintis jomis reikia
būti atsargiu, kad nežvelgti kolonisto žvilgsiu, neprimesti etikečių, kurios dar labiau neigiamai
nuteiks vakariečius.
Globalizacijoje yra ir smalsumo, ir privilegijos. Kai viskas yra pasiekiama - pradeda
maišytis. Viskas gali arba suvienodėti, arba kaip tik gali atsirasti kažkas, kas dar neegzistavo. Toks
________________________________________________________________________________
10 Martian Museum of Terrestrial Art (Martian Encyclopaedia of Terrestrial Life) – August 1, 2008

Francesco Manacorda , Lydia Yee , Tom McCarthy. p. |•||

11 Martian Museum of Terrestrial Art (Martian Encyclopaedia of Terrestrial Life) – August 1, 2008

Francesco Manacorda , Lydia Yee , Tom McCarthy. p. |•||

12 Martian Museum of Terrestrial Art (Martian Encyclopaedia of Terrestrial Life) – August 1, 2008

Francesco Manacorda , Lydia Yee , Tom McCarthy. p. |•||

13 Cowart, Jack; National Gallery of Art (U.S.)

Matisse in Morocco : the paintings and drawings,

1912-1913
14 Zirrar “Orientalist Travel Photography: ‘

Creating’ the Native”

<https://www.sacredfootsteps.org/2019/02/06/orientalist-travel-photography-creating-the-native/>

8
reiškinys vadinamas transkultūracija. Tai kai „kultūriniai elementai, sukurti iš kelių skirtingų
kultūrų, susipina taip, kad sunku identifikuoti iš kurios kultūros kas atsirado“15. Sukuriamos
hibridinės formos. Nestor Garcia Canlini straipsnyje “Remaking Passports” teigia, kad nuorodos į
svetimą (užsienietišką) meną yra visos Lotynų Amerikos istorijos palydovės. „Nuo Diego Riviera
iki Antonio Berni, nesuskaičiuojami tapytojai maitinosi kubizmu, siurrealizmu ir kitais
„paryžietiškais“ reiškiniais, kad atskleistų nacionalinius diskursus. Anita Malfatti panaudojo
niujorkietišką experionizmą ir berlinietišką fovizmą rekonceptualizuoti brazilišką identitetą.“16
Remiantis kitų kultūrų kūrybos bruožais ir idėjomis galima pergalvoti savo identitetą. Kultūros ir
visuomenės nėra tobulos, visada galima pažvelgti ką turi kiti ir pasimokyti iš jų. Gal būt pas mus
kažko trūksta, ką kitos kultūros turi ar mes turėjome, bet reikia prisiminti pažvelgus kitur. Gal būt
kažkas pas mus yra atvirkščiai ir geriau nei kitoje kultūroje, bet mes nepastebime ir įvertintume tai
giliau pažvelgus ir išanalizavus savąją kultūrą. Man didžiausią įspūdį Egipte daro
bendruomeniškumas. Lietuvoje bendruomeniškumas labiau pasireiškia, kai dėl kažkos
kontraversiškos temos reikia susiskaldyti į dvi barikadų puses, žmonės, esantys toje pačioje
barikados pusėje, tam kartui būna bendruomenė. Priešai taip pat būna bendruomenė, dalinasi savo
nuomone, patirtimi, šaltiniais. Atsiradus naujai temai bendruomenės persiskirsto ir dalinasi savo
patirtimis ir taip veiksmas kartojasi. Todėl pasąmoningai mane traukia egiptietiška kultūra, gilios
bendruomeniškumo tradicijos, vienas už visus, visi už vieną. Mes savo lietuviškoje kultūroje,
galime prisitaikyti šį tą naudingo iš jų. Canlini sako, jog Lotynų Amerikoje „įtakos iš kitų šalių
buvo išverstos ir relokuotos į nacionalines matricas.“17 Tai, ką matome kitose kultūrose, tai ką
perimame, nebūtinai yra mūsų kultūros išnykimas. Lietuvoje yra populiarus naratyvas, kad bet kas,
kas nėra lietuviška, išnaikins Lietuvą. Net ir raidės „w, q, x“ grasina išnaikinti lietuvių kalbą.
Kultūra nėra tokia trapi, tokia efemeriška, kad viena ar trys raidės ją sugriautų. Mes galime
„išversti“ į savo kultūrą ir perkelti dalykus, kurių trūksta. Nes kultūra nėra tobula. Ji besikeičianti ir
nuolat gerėjanti arba blogėjanti. Atsakymą į klausimą ar menininkas gali naudoti kitų kultūrų
bruožus savo kūryboje Canlini atsako, kad meninikas nepriklauso specifinei kultūrai, bet jis yra
kažkur tarpe, tranzite. Tarpe tarp kultūrų, kelionėje tarp vienos ir kitos kultūros. Savo asmeniniame
pasaulyje arba toje kultūroje, kuri tuo metu yra labiau įkvepianti ar naudinga ištransliuoti norimą
žinutę. Globalizuotas menas yra delokalizuotas. Jis yra transportuojamas. Yra tranzite. Kūrėjo
„išvykimo“ vieta yra yra aiški, bet atvykimo ne. Kūrėjas ieško neegzistuojančių tradicijų, kuria savo
tradicijas, kitas tradicijas pritaiko sau. Daro viską, kad pasakytų tai, ką nori, menu.
Permąstyti savo kultūrinį paveldą yra svarbu. Ypač valstybėje, kuri buvo okupuota ilgą laiką
ir turėjo ieškoti savo identiteto iš naujo. Tarpukariu atgavus nepriklausomybę buvo bandoma sukurti
Lietuvą, nes ji buvo pamesta ar etninė Lietuvo niekada ir neegzistavo. Tarpukariu lietuvis buvo
suprantamas kaip etninis lietuvis. Netgi tautiniai kostiumai buvo sukurti, reprezentuojantys
kiekvieną regioną. Tradiciškai lietuviai tokių kostiumų nenešiojo, tačiau tuo metu jie padėjo
lietuviams jaustis lietuviais. Atkūrus nepriklausomybę nuo sovietų sąjungos, lietuvio identitetas ir
lietuviškumo supratimas buvo perimtas iš tarpukario supratimo. Tačiau Lietuva niekada nebuvo
lietuviška. Istoriškai Lietuva yra įvairiakultūrė. Lietuvoje visada didelę dalį gyventojų sudarė žydai,
žmonės iš slaviškų šalių. Taip pat anksčiau buvo daugiau karaimų ir totorių. Lietuva nėra lietuviška
ir dabar, lietuva yra įvairi. Galbūt mes anskčiau buvom globalūs, o po to užsidarėme? Gal
globalumas lietuviams buvo normalu? Dabar lietuviu gali būti tik žmogus, kuris turi lietuvišką
vardą ir pavardę, yra gimęs Lietuvoje, yra katalikas ir laikosi lietuviškų tradicijų. Tačiau globaliame
________________________________________________________________________________
15 Richard A. Rogers From Cultural Exchange to Transculturation: A Review and

Reconceptualization of Cultural Appropriation p. 477

16 Nicholas Mirzoeff “The Visual Culture Reader” 1998 p. 375
17 Nicholas Mirzoeff “The Visual Culture Reader” 1998 p. 375

9
pasaulyje yra kitaip. Rusas, kuris gimė Lietuvoje yra lietuvis. Taip pat ir žmogus, kuris yra rasės yra
lietuvis. Globaliame pasaulyje siaura lietuvio sąvoka gali daug greičiau išnaikinti šią mažą tautą,
nei ji natūraliai nyksta.

5. Ieškojimai
Man kelionė į Rodo salą iš dalies buvo savos vietos atradimas. Sala per kelis šimtus metų
priklausė įvairiausiems savininkams. Ir riteriams, siekusiems apkrikštyti visus ir visur. Ir islamiškai
Osmanų imperijai. Tada italams ir galiausiai graikams. Pastarieji žinoma yra krikščionys, o Osmanų
imperija paliko labai didelį islamišką palikimą. Kuriuo, nepaisant jo didžiulės architektūrinės ir
istorinės vertės, graikai rūpintis nenori. Osmanų imperija per kelis šimtus metų pavertė didžiąją dalį
bažnyčių Rode į mečetes. Tai yra, pristatė prie jų minaretus. Graikai grąžino bažnyčioms jų
pavadinimus, bet nieko daugiau nepakeitė. Ir dabar galima pamatyti keisčiausią vaizdą - bažnyčią
su minaretu. Minaretas su kryžium. Kaip elgtis su tokiu statiniu? Galima vienu metu girdėti du
kietimus į maldą - azaną iš minareto ir varpus, tradiciškai esančius šalia bažnyčios. Galima pamatyti
arabišką kaligrafiją ir krikščioniškas freskas. Krikščioniška mečetė? Islamiška bažnyčia? Kažkas
tarpino, mišinys ar naujas išradimas. Šis jausmas man buvo pažįstamas ir artimas. Kažkoks keistas
mišinys. Galvoje bando tilpti skirtingi dalykai. Visi visad sako, kad nesuderinami. Kad reikia
pasirinkti arba vieną, arba kitą. Kad jie kartu egzistuoti negali. O jei gali? Aš manau, kad gali. Ar
man reiktų įrodyti, kad gali? Gal kiti atpažins savyje tą nesuderinamumą, tą neatitikimą to, kas
„turėtų“ būti. Kaip paryžiaus parodoje mečetės formos pastatas, o viduje kavinė su šokančiomis
pusnuogėmis moterimis. Gal ir veikia?
Nors Rodo saloje bažnyčių vertimas į mečetes buvo masinis reiškinys, tačiau daugiau
informacijos ir diskusijų apie šį fenomeną yra apie Hagia Sofia ir Kordobos katedrą. Hagia Sofija
buvo pastatyta kaip bažnyčia bizantijos laikais ir po tūkstančio metų, atėjus Osmanų imperijai, buvo
paversta į mečetę. Po dar kelių šimtų metų, dvidešimtame amžiuje, ji buvo paversta į muziejų ir tik
visai neseniai dabartinė Turkijos valdžia nusprendė ją paversti atgal į mečetę. Tai reiškė senovinės
sienų tapybos uždengimą užuolaidomis ir specialaus aprangos kodo reikalavimą. Tuo tarpu
Kordobos katedra pirmiausia buvo pastatyta kaip mečetė ir vėliau, pasikeitus valdžiai, ji buvo
paversta į katedrą, buvo pakeista originali architektūra. Buvo skatinimų paversti ją į muziejų, taip
būtų išvengta konfliktų dėl pastato paskirties, tačiau Ispanijos valdžia atsisakė tai padaryti. Tuo
pačiu įsakydama apsauginiams neleisti musulmonams melstis joje.
Tyrinėjant šiuos du pavyzdžius galima pastebėti, kaip politiniai ir religiniai autoritetai
prioritetizuoja tam tikrus istorijos naratyvus, tuo pačiu minimizuodami ir neįtraukdami kitų. Jei
dominuoja viena religija, bus iškelta tos religijos atributai. Jei valdančiai partijai yra patogu viena ar
kita istorijos dalis, ji ir bus akcentuojama. Kyla klausimų ar tai yra teisinga ir kam priklauso
istorijos palikimas? Šiais (o gal ir senesniais) laikais naratyvo kūrimas priklauso valdžiai. Valdžia
išryškina patogią istorijos dalį. O valdžia yra žmonės. Taigi žmonės gali pasirikti kalbėti apie tai,
kas jiems patinka ir tuo įtikinti kitus, „pavaldžius“ žmones. Patricia Blessing ir Ali Yaycıoğlu
straipsnyje “Church, Mosque, Museum? Reflections on Monuments in Turkey and Spain” teigiama,
kad „Visi ženklai rodo, kad valdžios nuomone tik Osmanų imperijos islamiška istorija yra svarbi, o
Bizaintijos istorija yra neaktuali“18. Taigi, pasaulyje yra normalu išryškinti tik tą naratyvą, kuris
pasakotojui yra norimas ir aktualus.
Man patinka Egiptas. Ne tai, kad patina, bet aš gan apsėsta. Ne tai, kad apsėsta, aš jaučiuosi,
kad aš iš ten. Kaip kokia emigrantė. Esu iš Egipto. Gyvenu Lietuvoj. Ana masrya. Su egiptiečiais
lengviau susikalbu, nei su lietuviais. Kai buvau Egipte, jaučiausi kaip namie. Panorau susikurti savo
________________________________________________________________________________
18 Patricia Blessing, Ali Yaycıoğlu “Church, Mosque, Museum? Reflections on Monuments in

Turkey and Spain” 03.2.2021

10
naratyvą, savo kilmę ir savo istoriją pati. Ana mn Mars.
Ta meilė Egiptui jaučiasi kaip egiptiečių krikščionių vardai. Jie linkę savo vaikams parinkti
krikščioniškus, bet kažkodėl angliškus vardus. Ir vietoj George (Džodrž) gaunasi Gūrg. (Egiptiečiai
„dž“ (‫ )ج‬raidę taria kaip „g“) Gaunasi kažkas negerai, ne taip, kaip tikėjaisi. Kai turėjai galvoje
melodiją, bet kai pradėjai dainuoti gavosi ne kažką. Visą tą jausmą galėčiau apibūdinti žodžiu
HOMAR (‫)ﺣــــﻤـﺎر‬, reikškiančiu asilą, bet naudojamą apibūdinti kvailiui. Viską, ką darai, kad ir ką
darytum, jautiesi kažkaip ne taip, kažkaip nepatogiai ir kvailai. Nesinori aproprijuoti, bet norisi
naudoti, norisi integruotis, bet negali, norisi paaiškinti kitiems, bet kažkaip kvailai gaunasi.
Tikriausiai labiausiai jaučiuosi HOMARA, kai bandau paaiškinti kitiems ką jaučiu Egiptui, kodėl
man jis taip prie širdies ir dėl ko darau viską, ką darau. Michel Foucault teigia, kad mes esame arti-
toli, vienas šalia kito, išsklaidytoje epochoje. Kai viskas susimaišo, yra arti nors ir toli, nebėra
aiškių ribų tarp skirtingų dalykų/kultūrų/šalių. Egiptas yra telefono ekrane, Egiptas yra
kompiuteryje. Žinau kas ten vyksta, žinau naujienas ir aktualijas. Egiptas atrodo taip arti, Artumo
iliuzija labai stipri ir tikroviška. Nors iš tiesų jis yra labai toli ir niekada nepriartėjo. Egiptas
nepsikeitė, aš pasikeičiau. Ar pasimečiau. Viskame, ką tyrinėju ir kuo domiuosi pasikartoja
susimaišymas, vietos nebuvomas, tarpinė būsena. Pasimetimas ir tarpinė būsena yra išėjimo iš
komforto zonos ir tapatumo paieškų rezultatas.

6. Masinė isterija
Masinė isterija - terminas, dažnai siejamas su neegsiztuojančios ligos plitimu dėl to, kad
žmonės masiškai pradėjo jausti nerimą dėl kažkokios ligos. Žmonės, kuriuos pasiekė informacija
apie kažkokį virusą, gali pradėti jausti simptomus, bet juos sukelia tiesiog nerimas. „Kai pas kelis
žmonės išsivysto isterija, ji labai lengvai pasklinda tarp kitų žmonių, nes baimė ir nerimas yra
užkrečiami.“19. Masinė isterija nėra tik apie ligas. Tyrime “COVID-19 and the Political Economy of
Mass Hysteria” rašoma, kad tai gali būti ir politinis ar ekonominis reiškinys. Taip pat autoriai rašo,
jog „pseudo infekuoti žmonės gali būti lengvai „išgydomi” su paprasta informacija“20, reiškia jei
žmonės turi kažkokį neteisingą įsitikinimą, kažkokią nežinomybę, kuri kelia nerimą, informacija
gali tai „išgydyti“.
Pastaruosius du metus mes išgyvenome įpatingai stiprų masinės isterijos laikotarpį.
Visuomenė pasidalino į dvi grupes. Viena pusė išgyveno nerimą dėl viruso, kita pusė išgyveno
nerimą dėl jų „suvaržymo“ ir netikėjo virusu. Kadangi masinė isterija skatina žmones elgtis
neracionaliai, tai ir vykso. Protestai, riaušės, patyčios tarp dviejų grupių. Konspiracijos teorijos apie
mikroschemas ir kirminus kaukėse. Kitu atveju didžioji dauguma žmonių net nepagalvotų kokios
yra skiepų sudėtinės dalys, bet visi turėjo savo teorijas. Žmonės, esantys prieš skiepus, protestavo
prieš „genocidą“. Galimybių pasas taip pat buvo didžiulio susipriešinimo priežastis. Tačiau
atlaivinus didžiąją dalį suvaržymų ir tuo pačiu prasidėjus karui Ukrainoje, žmonės pamiršo
pandemiją, isterija baigėsi ir niekam nebeįdomu kalbėti apie skiepus ar viruso tikrumą. Atsirado
nauja masinės isterijos pirežastis ir žmonės masiškai pradėjo pirkti druską, nes ruošėsi karui. Po
poros savačių parduotuvės vėl buvo pilnos druskos ir karas pas mus neatėjo.
Tą patį galima pritaikyti migrantų krizei (krizėms). Kai prasidėjo Sirijos pabėgėlių krizė
2011 metais, žmonės Lietuvoje pradėjo panikuoti, jog migrantai užims valdžią, išvarys juos iš
namų. Žmonės, bėgantys nuo karo, didelei daliai lietuvių atrodė kaip priešai, okupantai. Masinė
isterija pasklido ir žmonės galvojo, kad jų šaliai galas, okupacija. Tačiau savaime suprantama nieko
________________________________________________________________________________
19 Philipp Bagus,1,* José Antonio Peña-Ramos,2 and Antonio Sánchez-Bayón3,"COVID-19 and the

Political Economy of Mass Hysteria”

20 Philipp Bagus,1,* José Antonio Peña-Ramos,2 and Antonio Sánchez-Bayón3,"COVID-19 and the

Political Economy of Mass Hysteria”

11
 tokio neįvyko, pabėgėliai net nebuvo pastebimi. Tačiau žmonės užsikrečia masiniu nerimu ir
galvoja tik apie tai, mato migrantus ir kito gymo žmones gyvenančius jų šalyje kaip priešus,
įsibrovėlius. Nerimas yra baimė, o baimė sukelia pyktį. Taip atsiranda rasizmas, neapykantos
nusikaltimai.
Prasidėjus karui Ukrainoje, aplinkines šalis užplūdo pabėgėliai. Ir jie buvo priimti ypatingai
šiltai. Nemokamai priimti į geriausius viešbučius, žmonės juos priėmė į savo namus. Visi aukoja,
kad tik ukrainiečiai pabėgėliai jaustųsi kaip įmanoma patogiau. Vienų pabėgėlių bijome, o kitus
kviečiame užeiti. Isterija apie pabėgėlių krizę ištinka tada, kada mums patogu. Su vienais
pabėgėliais masinė isteriją įvyksta, su kitais ne.
Taigi masinė isterija yra ne apie reiškinį, o prieš tai buvusius žmonių įsitikinimus ir baimes.
Taip pat šiais laikais, kai naujienų portalai varžosi dėl skaitytojų dėmesio ir kiekvieno žmogaus
nuomonė gali pasklisti po visus socialinius tinklus, yra svarbu iš kiekvieno įvykio išspausti kaip
įmanoma daugiau, sulaukti daugiau reakcijų, pasidalinimų. Todėl dažnai naujienos nepateikiamos
objektyviai, jos būna išpūstos, aštresnės. Ir visuomenė eina nuo vienos masinės isterijos iki kitos
padedami žiniasklaidos ir interneto, kiekvieną kartą užimdami poziciją vienoje ar kitoje barikadų
pusėje.

7. Gatvės prekeiviai ir sutartinės

Gatvės prekeiviai Egipte daugiausiai atsirado po 2011 metų revoliucijos, kai daugybė
žmonių prarado darbus ir korupcija suklestėjo dar labiau nei anksčiau. Egipte gatvės prekeiviai
išrėkia kokias paslaugas teikia. Kuo garsiau rėki, tuo, tikėtina, daugiau iš tavęs pirks. „Gatvės
prekeivių santykis su Alžyro ir Egipto valdžiomis bei (oficialiais) pardavėjais suteikia įrodymų
„sunkumams (kančiai) rasti vieną“ komercinėse gatvėse“21. „Place struggle“ - žmonės iškrentantys
iš konteksto, netelpantys į rėmus kenčia nerasdami vietos. Tokiu atveju bandai susikurti sau vietą.
Susikurti. Išsikovoti. Išsirėkti.
Triukšmas Egipto gatvėse man suteikia ramybės ir komforto. Klausyti pardavėjų, rėkiančių
apie tai, ką jie parduoda, yra kaip meditacijos forma. Nors tai visai nėra meditatyvus turinys. Tai, ką
jie rėkia, yra irgi įdomu. Pavyzdžiui jei parduoda arbūzus - šaukia „‫ “اﺣـﻤﺮ ﯾـﺎ ﺑـﻄﯿﺦ‬išvertus “raudonas,
o arbūze!“. Vietiniai sako, kad gatvės pardavėjai „flirtuoja” su savo prekėmis. Ir tokia kalbėjimo
forma man priminė lietuviškas sutartines.
Lietuviškos sutartinės irgi yra kaip meditacija. „…sutartin s tiesiog pra yte pra osi
sugretinimo su audimu. Sutartini pagrindinio teksto giedojimas vadinamas rinkimu (tai tradicinis,
pa i giedotoj vartotas terminas) ir atitinka audimo terminologij .“22 Sutartinės yra prilyginamos
audimui. Ir tradicinis giedojimas vadinamas rinkimu. Straipsnyje „Sutartini giedojimo tradicija
postmodernioje visuomen je: per mimas, perdavimas ir rai ka“ paminėta citata „Rinkinį kaip
išmislyji ir rink“23. Tagi, pats gali pasirinkti kokį raštą nori surinkti. Mano raštas arabiškai
lietuviškas. „daugel met giedant sutartines per vairias ventes (pavyzd iui, Rasas), tiek ma ame
ratelyje, tiek siliejant bendr giedojim dideliame b ryje, be abejo, susikaup ir dar kitokia –
ventinio bendruomeninio giedojimo – patirtis”24. Sutartinių dainavimas - bendruomeniška veikla.
________________________________________________________________________________
21 Anne Bouhali ”Negotiating Streets and Space in Transnational Trade Marketplaces in Oran

(Algeria) and Cairo (Egypt): “Place Struggle” in the Commercial City” 2018
22 Daiva Ra i nait - Vy inien „Sutartini giedojimo tradicija postmodernioje visuomen je:
per mimas, perdavimas ir rai ka“ p. 20
23 Daiva Ra i nait - Vy inien „Sutartini giedojimo tradicija postmodernioje visuomen je:
per mimas, perdavimas ir rai ka“ p. 21
24 Daiva Ra i nait . - Vy inien „Sutartini giedojimo tradicija postmodernioje visuomen je:
per mimas, perdavimas ir rai ka“ p. 20

12
š
č
ė
ė
ė
ų
č
č
č
į
ų
ū
ū
ū
ė
ė
ė
į
į
ų
ė
č
č
č
š
š
š
ą
ų
ė
ė
ė
ė
ą
ų
ų
ų
į
ū
š
š
ą
ė
ž
ų
ė
š
ž
š
ė
ė
ė
Kai esi kitoks, nei aplinka, sunku susirasti bendruomenę, su kuria „dainuosi savo sutartinę“.
Lietuviška sutartinė „Saulala motula“ mane lydi visą gyvenimą, ją dažnai niuniuoju ką nors
darydama, ji ramina. Kadangi ieškau kaip sujungti du, atrodo nesujungiamus, dalykus -
nusprendžiau pakeisti sutartinės žodžius į pardavėjų be vietos šaukiamas frazes. Jos irgi yra
kreipimasis, kaip ir originaliuose žodžiuose. Kas įvyko sujungus sutartines su Egipto pardavėjų
šauksmais? Nieko, gavosi naujoviška sutartinė.
Koranas - Egipte dominuojančios religijos knyga. Biblija - Lietuvoje dominuojančios religijos
knyga. Kas bus jas sudėjus vieną su kita? Sprogimas? Užsidegs? Rezultatas: Neįvyko niekas.
Išvados: sujungus dvi kultūras nieko baisaus neįvyks, priešingai nei didelė dalis mūsų visuomenės
mano.

8. Eksperimentai
Kai kultūra, kuri yra sava, aplinkiniams žmonėms, kurie taip pat yra savi, yra priešiška, yra
baisi, tada norisi slėptis. Etiudai „Whiteout” ir „Comfortable“ yra apie tai. Whiteout paremta
laikais, kai Alžyras buvo kolonizuotas Prancūzijos ir fotografai, bandė nufotografuoti alžyrietes
moteris, nes jos jiems atrodė „egzotiškos“, jiems buvo įdomu, kas slepiasi po rūbais. Jos dėvėdavo
visą kūną dengiančius baltus rūbus, todėl fotografuojant, dėl senų technologijų gaudavosi
„whiteout“ efektas, matydavosi tik moterų akys ir visa kita budo tiesiog balta plokštuma. Pabanžiau
įsijausti į tų moterų vaidmenį, ką reiškia būti pasislėpusia, nematoma, susiliejusia. Tai suteikė
saugumo. Incognito. Taip pat su nuotraukų serija „Comfortable“. Inkorporuojant
„egiptietiškus“ dalykus į panašių spalvų fonus. Noras būti tuo, kuo nori, tačiau slėpimasis nuo
aplinkinių neapykantos tam.

8.1. Comfortable

13
8.2. Whiteout

14
8.3. Homara

15
9. Išvados
Žmogui ieškoti savo tapatumo yra natūralu. Netgi, kaip Lacan’as sako, mesti iššukį
identitetui. Jei kažko trūksta, mes esame linkę to ieškoti ir idealizuoti savo troškimo objektą,
neprieidami arti prie jo, kad neatkreiptume dėmesio į savo trūkumą. Nedemaskuotume savęs.
Troškimo konceptas gali būti atrastas beveik kiekviename kūrinyje kaip pragrindinė
idėja, nes kiekvienas kūrėjas turi savo troškimų. Jei troškimas yra kita kultūra,
„trokštamos“ kultūros bruožus kūryboje pasireiškia dėl tų pačių priežasčių, kaip ir bet kokie
kiti troškimai.
Kitos kultūros bruožų, naudojimas kūrybiniuose ieškojimuose, tos kultūros
neegzotifikuojant, yra bandymas suprasti savo santykį su ta kultūra, ją vizualizuojant. Taip
galima pergalvoti savo identitetą, pasiimti pavyzdį arba remtis gerąja praktika. Kitų šalių
patirtis išversti ir relokuoti į savo kultūrą.
Taip pat menininkas nepriklauso kultūrai, jis yra kažkur tarp kultūrų, tranzite. Kūrėjo
išvykimo vieta yra aiški, tačiau atvykimo ne. Kūrėjas gali ieškoti egizisuojančių tradicijų arba
susikurti naujas. Visa tai yra kūrybos kelio dalis.
Tapatumo paieškos jaunam žmogui yra ieškojimas savo autonimijos. Egiptietiškos
suknelės užsidėjimas man yra savo autonimijos pareiškimas. Aš esu kitas, savo paties asmuo,
su savo paties pasirinkimais. Ir aš pasirinkau dėvėti suknelę iš Egipto.
Kai kultūroje, kurioje gimei, esi kitoks, dažnai apima nepatogumo jausmas. Sukasi
keistas kultūrų mišinys galvoje. Kyla daug klausimų, ar normalu jaustis nepatogiai ir keistai,
ar tai baigsis. Gali būti, kad nesibaigs ir HOMARA jausmas bus amžinas palydovas.
Šis jausmas man buvo pažįstamas ir artimas. Kažkoks keistas mišinys. Galvoje bando
tilpti skirtingi dalykai. Visi visad sako, kad nesuderinami. Kad arba vienas, arba kitas. Kad jie
kartu egzistuoti negali. O jei gali? Aš manau, kad gali. Ar man reiktų įrodyti, kad gali? Gal
kiti atpažins savyje tą nesuderinamumą, tą neatitikimą to, kas „turėtų“ būti. Kaip paryžiaus
parodoje mečetės formos pastatas, o viduje kavinė su šokančiomis pusnuogėmis moterimis.
Gal ir veikia?
„Place struggle“ - žmonės iškrentantys iš konteksto, netelpantys į rėmus kenčia
nerasdami vietos. Tokiu atveju bandai susikurti sau vietą. Susikurti. Išsikovoti. Išsirėkti.
Globalizuotam pasaulyje yra vis daugiau žmonių, nerandančių vietos. Tačiau pasaulis yra
didelis ir turintis vietos visiems. Galima tik spėlioti kaip mūsų visuomenė elgsis su tuo
globalumu ateityje. Ar kursis naujos bendruomenės, ar žmonės taps tokie skirtingi, kad
individualizmas vis labiau klestės…

16
 10. Literatūros ir šaltinių sąrašas
1. Michel Foucault “Of Other Spaces, Heterotopias” 1967
2. Jacques Lacan “Introduction to the Names-of-the-Father Seminar” 1987
3. Felluga, Dino. "Modules on Lacan: On Desire." Introductory Guide to Critical Theory. Jan. 31,
2011. Purdue U. Date you accessed the site. <http://www.purdue.edu/guidetotheory/
psychoanalysis/lacandesire.html>.
4. Z i r r a r “ O r i e n t a l i s t Tr a v e l P h o t o g r a p h y : ‘ C r e a t i n g ’ t h e N a t i v e ” < h t t p s : / /
www.sacredfootsteps.org/ 2019/02/06/orientalist-travel-photography-creating-the-native/ 2020>
5. Francesco Manacorda, Lydia Yee, Tom McCarthy “Martian Museum of Terrestrial Art” 2008
ISBN: 978-1858944593
6. Richard A. Rogers “From cultural exchange to transculturation: a review and
reconceptualization of cultural appropriation” 2006
7. Nicholas Mirzoeff “The Visual Culture Reader” 1998 ISBN: 978-0415782623
8. Salvador Dalí “The Accommodations of Desire” <https://www.metmuseum.org/art/collection/
search/490036>
9. Yayoi Kusama “Infinity Mirror Rooms” <https://hirshhorn.si.edu/kusama/infinity-rooms/
10. Louise Bourgeois “Arch of Hysteria” 1993 https://www.moma.org/audio/playlist/42/681>
11. Helene Cixous, ‘The Laugh of the Medusa’, in Peter Simon (ed.), The Norton
Anthology of Theory and Criticism (London: W. W. Norton & Company, Inc., 2001), ISBN:
978-3656409229
12. Julia Kristeva, ‘Revolution in Poetic Language. The Semiotic Chora Ordering the
Drives’, in Peter Simon (ed.), The Norton Anthology of Theory and Criticism (London: W. W.
Norton & Company, Inc., 2001), ISBN: 9780231056434
13. Philipp Bagus, José Antonio Peña-Ramos and Antonio Sánchez-Bayón, "COVID-19 and the
Political Economy of Mass Hysteria” <https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC7913136/
>
14. Daiva Ra i nait . - Vy inien „Sutartini giedojimo tradicija postmodernioje visuomen je:
per mimas, perdavimas ir rai ka“ <http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/
Vyciniene_Daiva/Vyciniene_LK_2015_2.pdf>
15. Saulius Leonavičius „The Temple of Mickey“ https://nidacolony.lt/lt/1225-sauliaus-
leonaviciaus-parodos-mickey-is-my-home-rezidencijoje-mass-alexandria-akimirkos
16. Cowart, Jack; National Gallery of Art (U.S.) Matisse in Morocco : the paintings and drawings,
1912-1913
17. https://merip.org/2021/03/church-mosque-museum-reflections-on-monuments-in-turkey-and-
spain/
18. Anne Bouhali ”Negotiating Streets and Space in Transnational Trade Marketplaces in Oran
(Algeria) and Cairo (Egypt): “Place Struggle” in the Commercial City” 2018 <https://
journals.openedition.org/articulo/3369>

17
ė
č
ū
ė
č
ė
š
ų
ė
 SANTRAUKA

Tyrimas yra apie pasimetimą globaliame pasaulyje, apie iššūkio metimą savo
identitetui ir nepatogumo jausmą atradus tapatumą su ne savo, o tolima kultūra. Man buvo įdomu
kodėl aš noriu į Egiptą, kodėl aš jį idealizuoju. Egipto tvarka yra visiškai kitokia nei pas mus.
Visiškai skirtinga kultūra. Bet kodėl ta kultūra man yra artima. Jacques Lacan’as tai įvardija kaip
troškimą (desire). Pasak jo, „troškimas tiesiogiai priklauso nuo trūkumo. <…> Troškimų centre yra
klaidingas pilnatvės atpažinimas, kai iš tiesų tai yra tik mūsų narcisistinių projekcijų atspindys“.
Troškimas yra trūkumo kompensavimas. Per artimas priėjimas prie troškimo objekto demaskuoja tą
trūkumą, kurį bandome kompensuoti, todėl žmonės yra linkę išlaikyti atstumą nuo savo troškimų
objekto. Tyrime yra aptariamios įvairios globalaus pasaulio privilegijos, leidžiančios skirtingoms
bendruomenėms daugiau ar mažiau tyrinėti pasaulį, lengviau ar sunkiau ieškoti savo tapatumo.
Aptariamas masinės isterijos terminas, kuris dažniausiai yra naudojamas apibūdinti žmonių paniką,
sukeltą egzistuojančios arba neegzistuojančios ligos. Tačiau šią savoką taip pat galima pritaikyti
apibūdinanti reakcijas į kitus reiškinius ar žmonių grupes. Suderinti dvi skirtingas kultūras ar
suprasti kaip jas sujungti galima eksperimentuojant ir eksperimentai parodo, kad visi iš pažiūros
nesujungiami dalykai yra sujungiami. Galiausiai tyrime aptariamas žmogaus, besitapatinančio su
kita kultūra, vietos „po saule“ atradimas. Ją reikia išsikvoti, išsirėkti, kaip gatvės prekiaiviai be
vietos Egipte. Pasaulis yra didelis ir turintis vietos visiems. Galima tik spėlioti kaip mūsų
visuomenė elgsis su globalumu ateityje. Ar kursis naujos bendruomenės, ar žmonės taps tokie
skirtingi, kad individualizmas vis labiau klestės…

SUMMARY

The research is about getting lost in a global world, about challenging your identity,
and feeling uncomfortable discovering an identity in a culture other than your own. I was
wondering why I want to go to Egypt, why I am idealizing it. The Egyptian order is completely
different from ours. A completely different culture. But why is that culture so dear to me? Jacques
Lacan calls this phenomenon desire. According to him, “desire depends directly on lack. <…> At
the heart of desire is a false recognition of plentitude, when in fact it is only a reflection of our
narcissistic projections. ”Desire is compensation for lack. Coming too close to the object of desire
exposes the lack we are trying to compensate for, so people tend to keep their distance from the
object of their desire. The study discusses the privileges of the global world, allowing different
communities to explore the world more or less, making it easier or harder to find their identity. In
this text the term mass hysteria is discussed, which is most commonly used to describe panic caused
by an existing or non-existent disease. However, this concept can also be applied to describe
reactions to other phenomena or even be reaction to groups of people. It is possible to combine two
different cultures or to understand how to connect them by experimenting and experiments show
that seemingly impossible to merge things can actually be connected. Finally, the study discusses
how to find a the place "under the sun" for a person who identifies with another culture. It needs to
be won, to scream it out like street sellers without a place in Egypt do. The world is big and has
room for everyone. One can only speculate on how our society will deal with globalisation in the
future. Will new communities form or will people become so different that individualism will
flourish…

18