2.,,Baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių“,- teigė J. Aputis.

Ką apie tai
manote?(SR)

Žmogus, niekingai besielgiantis ir nejaučiantis sąžinės graužaties dėl savo amoralaus

elgesio, yra dvasiškai degradavęs ir pavojingas visuomenei. Nuo seniausių laikų žmonės buvo
mokomi gerbti vienas kitą, nesielgti savanaudiškai ir nenustoti puoselėti savosios dvasios.
Šventasis Raštas skelbė, jog: ,,<...> dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet
didžiausia iš jų yra meilė‘‘ ir jog šias moralines vertybes turi puoselėti kiekvienas. Deja, ne visi
žmonės paiso šių dvasinių idealų ir savo brutaliu elgesiu nusižengia moraliniams principams.
Žmogus, apakintas tuščių ambicijų, troškimų ar galios siekimo, išduoda dvasinius idealus,
pradeda elgtis amoraliai ir tampa viską naikinančios jėgos dalimi. Baisiausia yra tai, jog asmuo
šitaip besielgdamas nejaučia jokios savigraužos ar kaltės jausmo, netgi neanalizuoja savo
poelgių, išvis dėl jų net neabejoja. Būtent tokie moraliai degradavę žmonės ir kelia didžiausią
grėsmę visuomenei, nes jiems nerūpi aplinkinių gerovė, jie be jokios sąžinės graužaties gali
sunaikinti viską, kas juos supa. Tokiu grėsmingu ir nesustabdomu elgesiu jie sukelia didžiulę
baimę visuomenėje , todėl žmonės nesiryžta pasipriešinti šiai brutaliai jėgai ir taip užtikrina jos
plitimą. Apie žmogaus brutalius veiksmus, nusakančius jo visišką moralinę degradaciją, rašo XX
a. antros pusės – XXI a. pradžios novelisto, ,,tyliojo‘‘ modernizmo atstovo, prozininko, ezotopinės kalbos
meistro Juozo Apučio novelėje ,,Šūvis po Marazyno ąžuolu‘‘. Kūrinio pagrindinis veikėjas pienininkas
vaizduojamas kaip tikras pasipūtėelis, ėjęs per kaimą demonstratyviai besinešantisdamasis
šautuvą, iškėlęs skrybėlėtą galvą, pasipuoštąęs varnos plunksna, apsitempęs melsvomis
džinsinėmis kelnėmis. Atėjęs į Marazyno kiemą, jis jaučiasi lyg koks valdovas: „rankos mostu
sustabdo iš paskos sėlinančius vaikus“, ir išdidžiai sako šeimininkui: „Padaryk, kad kalė išlįstų iš
būdos“ – , ir akivaizdžiai didžiuojasi savo galia ir vaidmeniu. Ramiai, greitai ir be jokių
svyravymų ar gailesčio, vienu smagiu stipriu šūviu nužudęs kalaitę ir į Marazyno padėką
pasipūtėliškai atsakęs: „Nėr už ką, nėr už ką“, pienininkas užsikabina šautuvą ir eina atgal.
Novelės veikėjas atlieka egzekuciją ir taip pažeidžia moralinius principus, tačiau didžiausią
moralinio degradavimo laipnį parodo jo abejingumas, panieka svarbiausiaios vertybeiės –
gyvybeiės. Žinoma, tai ne žmogaus, o gyvūno gyvastis, bet juk Aputis ne veltui ezopinės kalbos
meistras ir akylesnis skaitytojas supranta, kad taip primenama istorija, kai šaudomi ne šunys, o
žmonės. nesureikšminimas bei negailestingai, net su pasididžiavimu atlikta žmogžudystė,
jokios sąžinės graužaties nejautimas po išties niekingo poelgio. Tuo tarpu visi vyresnės kartos
kaimo gyventojai, stebėję šuns egzekuciją, supranta, kadTaigi negailestingas senos kalės
nužudymas dienos vidury visiems matant yra amoralus poelgis: sakintojas bando pabėgti su
motociklu, jo žmona numeta rankas nuo veido, senis Vinculis slepiasi už užuolaidos. Visgi nei nė
vienas iš jų neišdrįsta tam pasipriešinti, visi neteisybę ir blogio priespaudą priima ir prieš su jaą
nekovoja, vaikai netgi žavisi pienininku kaip didvyriu. Visi baiminasi sulaukti senos kalaitės
likimo, todėl „liežuvius iškišę vaikai prasiskiria, duoda kelią“, kelią – negailestingumui ir jėgai.
Taigi, mano nuomone, Juozas Aputis yra teisus teigdamas, jog:tiesa yra tai, kad ,,bBaisus yra
žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių“, nes tokie asmenys „savo vikšrais negailestingai
važiuoja per mūsų nugaras“ ,visiškai nepaisydamio moralinių principų ir brutaliai besielgdami
naikina šviesą pasaulyje, sukelia didelę grėsmę ateities visuomenei.