Pričkus

 Pričkus – šaltyšius (seniūnas).

 Kol dar nebuvo šaltyšius, važiuodavo į mišką ir vogdavo medžius, bet
taip sumaniai, kad sargai jo niekada nepagaudavo.
Įdomu:
 K. Donelaitis vieną pagrindinių poemos „Metai“ veikėjų pavadino savo
brolio vardu.
 K. Donelaitis parašė pasakėčią „Pričkaus pasaka apie lietuvišką svodbą“,
kuri yra tarsi ankstesnysis „Metų“ fragmentas.
 Pričkus – įdomiausias „Metų“ personažas.
 Pričkaus sudėtinga socialinė padėtis skatina apmąstymams. Tai
vienintelis atvejis Metuose, kai galima kalbėti apie vidines individo
problemas, kai aprašomi vidiniai žmogaus išgyvenimai ir
svarstymai.
Pričkaus gyvenimas

 Pričkus yra visiems žinomas, visų mėgstamas, sugebantis visiems

įtikti kaimo seniūnas.
 Būdamas šaltyšiumi, stengiasi įtikti ponams ir būrams, bet nelabai
sekasi, nes amtmonas jį dažnai keikdavo ir mušdavo.
 Pasišaipydamas iš ponų, būrams jis pasakoja apie ponų valgį, kurį
pamatęs turėjo išsivemti.
 Yra tikras lietuvis, nes sveikindamas su vasara, jis kreipiasi tik į
tuos, kurie lietuviškai kalba, Lietuvą garbina.
Būrų mokytojas

 Jis yra kaip ir būrų tėvas: juos ramina, guodžia, kartu su jais kenčia.
Tačiau ir išsiskiria iš būrų, nes labai stropiai vykdo ponų
nurodymus.
 Nemėgdamas tinginių, Pričkus savo monologuose skelbia būrišką
išmintį: jei nori gero grūdo, vežk mėšlą, sėk ir sodink kultūras,
rudenį pasirūpink miško gėrybių.
Senatvė ir mirtis
 Pričkus nesulaukė ramios senatvės. “Žiemos rūpesčiuose” matome
jį sugrįžusį iš Karaliaučiaus dūsaujantį, liguistą. Jau “Rudens
gėrybėse” jis skundėsi, kad jo likimas panašus į kuino- abu nuvaryti
baudžiavos.ir iš tikro, jis pono taip sumušamas, kad po 3 dienų
miršta.
 Poemos pabaiga sutampa su Pričkaus mirtimi.
 Pričkaus charakterio savybės ir vertybės

„Rods sveiks kūns, kurs vis šokinėdams nutveria darbus,/ Yr didžiausi bei brangiausi
Darbštumas dovana Dievo./ Tas žmogus, kurs daug trūsinėjęs bei prisivargęs/ Savo prastus
valgius su pasimėgaujimu valgo.“

„Aš, kad Dievs laikys, tarp jūsų mudriai makaluodams,/ ne tiktai, kad mėšit, jus
Stropumas viernai pridabosu,/ Bet ir iš širdies, kad gramdyt reiks, pamokysu.“/ Taip ištaręs, jis
kūliais pro duris iššoko/ Ir, ant kumelio ketvergio tuojaus užsimetęs,/ Skubinos ir
kietiems kaimynamas urdelį rodyt.“
„Tūls nusvilęs ponpalaikis rods juokiasi būrams/ Ir besišypsodams jų darbus niekina
Panieka bloznas,/ Lygiai kad toksai be būrų gal įsiremti/ Irgi be mėšlo jų pyragais gal
ponams pasivalgyt./ Ak! Kur dingtų ponai, kad jie būro netektų/ Ir kad biedžius toks su
šūdais jiems nepadėtų.“
„Taip Dieve duok kožnam, kurs mūsų Lietuvą garbin/ Ir lietuviškai kalbėdams
Tautiškumas baudžiavą seka./ Tam Dieve duok! Sulaukt kasmets pavasarį sveiką,/ Ogi, pabaigus
tą, po tam ir vasarą linksmą.“
 Pričkaus charakterio savybės ir vertybės

„Eik, - tarė [Pričkus],- šūdvabali! kur šūdvabaliai

Dorovingumas pasilinksmin./ Juk tu jau su savo namais, kasmets
šūdinėdams,/ Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug
gėdos./ Aš, kad man skvieruot pons amtsrots urdelį siuntė./
Tav, žinai, daugsyk taipo per nugarą drožiau,/ Kad iš
skrandos tavo senos sklypai pasidarė.“
„Neprieteliau! tu lėbaudams ir vis smaguriaudams,/ Lauką su
tvoromis ir namą visą suėdei;/ O dar ir savo vaikėsčius
pagadyt nesigėdi?“

„Štai,- tarė jis [Pričkus], tuojaus skaitydams gromatą pono, -/

Nuolankumas Štai poryt mūsų pons mus bėgt į baudžiavą siunčia/ Ir iš
staldų jo išgramdyt mėžinį liepia./ Todėl jau vežimus kaip reik
taisykite greitai.“