Juozo Apučio, Jono Biliūno ir Jurgio Savickio kūrinių analizė

Juozas Aputis kūrinyje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ aprašo teisybės nebuvimą, gyvūnų
negalinčių apsiginti skriaudimą. Kalbama apie senos kalės nušovimą, pašalinimą iš gyvenimo, nes jos vietą
turi užimti „rubuilis ažas šunaitis“. Viskas vyksta , tarsi, ceremonija. Egzekucija atlikta viešai, ramiai, netgi
demonstratyviai. Tuo tarpu, Jono Biliūno kūrinyje „Brisiaus galas“, gyvūno nušovimas buvo pavaizduotas
kaip nusikaltimas žmogiškumui, sąžinės sudrumstimas, nes Brisius savo šeimininkui buvo draugas, ištikimas
namų sargas. Šuo buvo nuvestas už klojimo, kur šuo nesijautė saugus, Brisius nenorėjo sekti paskui
šeimininką, tačiau tai parodo, kad jis buvo ištikimas žmogaus draugas. Istorijos pabaiga verčia susimąstyti,
kad seni žmonės ar gyvūnai irg nusipelno nugyventi likusias dienas, kad ir kokie jie nenaudingi tam tikru
laiku būtų. Juk kažkada ir jie buvo viso gyvenimo sūkuryje... Jurgio Savickio kūrinyje „Ad Astra“
vaizduojamas bandymas išsivaduoti iš kaimietiško mąstymo prarajos. Kūrinio pagrindinis veikėjas ūkininkas
Dalba bando siekti modernaus gyvenimo būdo, „reformuoti“ savo gyvenimą, imtis tam tikrų veiksmų, kad
galėtų geriau, efektyviau gyventi. Sugalvoja viską keisti pradėdamas nuo seno šuns skandinimo. Pirmas
skandinimo bandymas nepavyksta, o šuns lojalumas žmogui išreiškiamas jo pagalba ištraukiant Dalbą iš
ežero. Nepaisant šuns pasitikėjimo Dalba, jis vis tiek nusprendžia atlikti sugalvotą „reformą“. Savickio
kūrinyje nėra analizuojamos šuns mintys, visai kaip ir Apučio kūrinyje. Mano nuomone svarbi tema, kurią
aprašė Aputis, yra savigarbos ir žmogiškųjų instinktų išsaugojimas. Kiekvienas poetas savo kūriniuose turėjo
kažkokią mintį, pavyzdžiui: Jono Biliūno kūrinyje ypač pabrėžiama senatvės problema ir sąžinės graužatis,
dėl neapgalvotų, impulsyvių veiksmų.