Kaip ryškiai savitas poetas Mykolaitis-Putinas atsiskleidė antruoju – simbolistiniu – savo kūrybos laikotarpiu, kurį

vainikavo lyrikos rinkinys Tarp dviejų aušrų (1927). Jame buvo tokie Mykolaičio-Putino poezijos šedevrai, kaip poema
„Vergas“, ciklai „Viršūnės ir gelmės“, „Pesimizmo himnai“, eilėraščiai „Rūpintojėlis“, „Žemei“. Simbolizmas, kuris rėmėsi
antikine Platono filosofija ir stengėsi įžvelgti giliai už realybės esančias reiškinių esmes, ieškoti amžinojo grožio ir gėrio,
Europoje jau buvo pasibaigęs, bet Lietuvoje skleidėsi kaip dar neišeikvota meno erdvė (kiek anksčiau šiuo keliu muzikoje
ir dailėje ėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, rusiškai eiles rašė Jurgis Baltrušaitis), todėl Mykolaičio-Putino poezija
suskambo naujai ir įspūdingai. Simbolistai savo mintis ir jausmus stengėsi išreikšti netiesiogiai: simboliais, simboliškais
vaizdais, garsų sąskambiais, asociacijomis. Pasaulis pažįstamas ne tiesiogine rega, realistiniu tyrinėjimu, visuomenės
stebėjimu, bet individualia kontempliacija, ypatinga intuicija, kuria apdovanoti menininkai. Muzika, dailė, poezija
daugiaprasmiais simboliais gali daugiau pasakyti apie nematomas, bet egzistuojančias esmes nei gamtos ar istorijos
mokslai. Į savistabą linkusiam Mykolaičiui-Putinui toks santykis su pasauliu buvo labai artimas. Negalėdamas savyje
suderinti kunigo ir poeto, jis išgyveno didelę apsisprendimo dramą. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko
simbolių kalba. Ja poetas apmąstė žmogaus galimybes (ciklas „Viršūnės ir gelmės“), vidinį prieštaringumą (ciklas
„Pesimizmo himnai“), laisvės ir nelaisvės įtampą (poema „Vergas“), Dievo ir žmogaus santykį („Rūpintojėlis“).

Mykolaitis-Putinas lietuvių poeziją nukreipė nuo visuomeninių problemų į individo būties filosofinę refleksiją, suteikė jai
bendražmogiško universalumo ir dramatizmo. Eilėraščio subjekto mintis ir veiksmas skleidžiasi gamtoje, tačiau tai ne
reali, o poeto vaizduotės sukurta simbolinė gamta, kupina prieštaravimų ir harmonijos siekio, kaip ir žmogaus vidus.
Dangus ir žemė, viršūnės ir gelmės, žvaigždės ir jūra žymi dualistinius polius, tarp kurių atsiduria Mykolaičio-Putino
poezijos žmogus. Jį traukia idealų aukštumos („Margi sakalai“), bet ir vaisingų žemės syvų, aistringos žmogaus prigimties
jis nenori išsižadėti („Ilgesys“, „Paskandinto varpo giesmė“), tad stengiasi tapti tarpininku, suderinti prieštaravimus,
aprėpti būties pilnatvę („Tarp dviejų aušrų“). Erdvė rinkinyje turi vertikalią ašį (dangus–žemė–jūra), laikas – horizontalią
(diena–naktis). Dienos metas – bendras visų laikas, netikra būtis, kai gyvenamas ne savo gyvenimas ir vaikščiojama su
kaukėmis („Rudenio naktį“). Nakties metas, dienos triukšmams nurimus, yra individualus laikas, tikroji būtis, kai žmogus
lieka pats su savimi ir esmių atverties valandą po žvaigždėtu dangumi apmąsto savo egzistencijos prasmę. Šalia
filosofinio pobūdžio eilėraščių, rinkinyje nemažai meilės lyrikos („Nerandamai“, „Romansas“, „Žemei“, „Pavasario
žemė“), pratęsiančios anksčiau simbolistine poetika sukurtų eilėraščių tradiciją („Stella Maris“, „Vakare“, „Snaigės“)(...).

Atskiras savitas Mykolaičio-Putino kūrybos laikotarpis – karo išvakarėse ir karo metu sukurta poezija, kurią poetas ketino
publikuoti 1944 m. Rūsčių dienų rinkinyje, bet okupacinė vokiečių valdžia nedavė leidimo (pasirodė 1972 m. Čikagoje).
Karo, nelaimių, pasaulio katastrofos nuojauta išsakoma baladės poetika („Baladė“, „Lėlių baladė“, „Nežinios paslaptis“,
„Vestuvių muzikantas“), neramiais sapnais, grėsmingomis vizijomis („Saulėtekis“), kosminės šaltos nakties metafora,
smerkiamas žmonijos nuopuolis, grįžimas į barbarybės laikus („Kelias atgal“, „Marche macabre“), nykūs sovietizacijos
reiškiniai („Raudonspalvėj liepsnoj“, „Minioje“, „Birželio 15“, „Liaudies daina“, „Tremtiniai“). Dominuoja nejauki šalčio,
atšiaurios žiemos nuotaika (ciklas „Žiema“), baimės („Bijau nakties“), mirties motyvai („Golgota“, „Žuvusiems
partizanams“, „Motinai“).

Iki naujo Raštų leidimo 1989 m. niekur nebuvo publikuota „Rūstybės psalmė“ – svarbus katastrofų laikotarpio kūrinys.
Biblinėmis aliuzijomis ir iškalbingų vaizdų seka eilėraštis perteikia istorijoje vykstantį absurdą.

Apmąstantys Lietuvos ir žmogaus likimą 1943–1944 m. eilėraščiai „Pranašystė“, „Sielvarto sesei“, „Pro kryžių ūksmes“,
„Dingo“ buvo publikuoti karo meto spaudoje (Varpe, Kūryboje, Naujojoje Lietuvoje) arba porai dešimtmečių liko
rankraščiuose („Mirtis“, „Gimimas ir gyvenimas“ ir kt.). Kūriniuose gausu kreipinių į Dievą, anapusybės kaip išsigelbėjimo
vizijų, jie persmelkti siaubo ir krikščioniškos vilties.

Į Mykolaitį-Putiną, kaip ir į kitus Lietuvoje likusius rašytojus (Salomėją Nėrį, Antaną Vienuolį, kurio sūnus buvo išvežtas),
laiškais kreipdavosi tremtiniai, tikėdamiesi pagalbos ar bent užtarimo. Tačiau reali persekiojimo, skundų ir baimės
situacija neleido net pagalvoti apie paramą neteisėtai išvežtiesiems, pats tremties faktas buvo uždrausta tema. Maža to,
Rūsčių dienų rinkinyje pasmerkęs stalininę diktatūrą, Mykolaitis-Putinas pats balansavo ant grėsmingos ribos. Jis, kaip ir
kiti rašytojai, nuolat jautė moralinį terorą jie buvo kritikuojami už nepakankamą optimizmą, „buržuazinės“ ideologijos
liekanas, individualizmą, menką idėjiškumą, spaudžiami kurti lozunginę, politizuotą literatūrą.

Emigracijon nepasitraukęs Mykolaitis-Putinas turėjo prisitaikyti prie esamos santvarkos, buvo verčiamas rašyti
revoliuciją, Leniną, Staliną, sovietinę santvarką ir jos „šviesias“ perspektyvas šlovinančias eiles. Rinkinyje Sveikinu žemę
(1950), kuris pasirodė tik kelis kartus poetui taisius, t. y. „sutarybinus“ dalį eilėraščių, Mykolaitis-Putinas atidavė
privalomą duoklę keliais stereotipiniais eilėraščiais. Iki Stalino mirties (1953) apskritai vengė kurti poeziją, užsiėmė
vertimais, dėstė Vilniaus universitete, rinko medžiagą istoriniam romanui Sukilėliai, kurio pirmoji dalis pasirodė 1957 m.
(antroji – po dešimtmečio). 1863 m. sukilimas parodomas plačiame socialiniame, buitiniame, idėjiniame kontekste,
įtaigus kunigo Mackevičiaus portretas. Kai kurios sovietmečiu privalomos istorijos, pasakojimo schemos
kompensuojamos geru kaimo žmogaus psichologijos, jo interesų, laisvės troškimo pažinimu. Romano pirmoji dalis 1958
m. buvo apdovanota valstybine premija.

Prie sau įprastos meditacinės lyrikos Mykolaitis-Putinas grįžo tik pasibaigus Stalino epochai. 1955–1959 m. sukurti
eilėraščiai sudaro atskirą skyrių Raštų pirmajame tome, kuris vėlgi išėjo cenzūros apkarpytas (neleista skelbti poemėlės
„Prometėjas“, „Benamio dainų“ pirmosios dalies, sutrumpintos „Parafrazės“). Visgi skaitytojas jau galėjo pajausti
Mykolaičio-Putino vertą poeziją iš filosofinę mintį metaforiškai bei simboliškai perteikiančių ciklų „Parafrazės“, „Krintanti
žvaigždė“, „Septynios dienos“.

Pirmaisiais pokario metais rašytojas buvo stropiai prižiūrimas KGB, valdžia spaudė literatūriniais darbais reikštis
viešumoje. Mykolaitis-Putinas ėmėsi vertimų, į lietuvių kalbą išvertė Adomo Mickevičiaus Konradą Valenrodą (1948),
Krymo sonetus (1948), Poną Tadą (liko nebaigtas), nemažai Ivano Krylovo pasakėčių (1945), Aleksandro Puškino
eilėraščių (1949, 1950), vieną kitą Michailo Lermontovo, Nikolajaus Nekrasovo, Taraso Ševčenkos eilėraštį, fragmentus iš
Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) kūrybos, dalis Gėtės (Goethe) Fausto.

Svarbiausias rezistencinis kūrinys – 1945 m. sukurta poema „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apraudu,
mirusiuosius šaukiu“). Poetas pranašų kalba, apokaliptiniais regėjimais („Praskrido raitelis ant žirgo / Ir dalgis sutemoj
sužvango...“) išreiškė kaltinimus totalitarinei prievartos sistemai, pasmerkė moralinį išsigimimą („Ir tribunoluos išdidžiai /
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai“), bailius ir pataikūnus („Jau aukurus sugriovę, / Žyniai jums gieda šlovę“), šaukėsi Dievo
pagalbos, mirusiųjų keršto, išsakė savo pasipiktinimą ir nusivylimą. Nors poetinė raiška abstrakti, be konkretybių,
nuorašais paplitusios poemos skaitytojui buvo aišku, jog kalbama apie antrąją sovietinę okupaciją. Sovietinis saugumas
ieškojo autoriaus, įtariamas buvo Mykolaitis-Putinas – jį pridengdamas, autorystę prisiėmė vienas studentas, už tai
nuteistas penkeriems metams. Pirmą kartą poema publikuota JAV – 1967 m. Aidų žurnale (Nr. 7). Sovietų Lietuvoje
rengiant dešimties tomų poeto raštus, Mykolaitis-Putinas 1966 m. parašė poemos autorystę patvirtinantį pareiškimą.

Eugenijus Žmuida