Salvadoro Dali kūrybos analizė

Turinys

Įvadas 2
Siurrealizmo idėjos 2
Siurrealistinė kūryba 3
Salvadoras Dali 4
Salvadoro Dali kūryba 6
Išvados 9
 Įvadas
Siurrealistinis judėjimas prasidėjo kaip literatūrinė grupė, glaudžiai susijusi su Dada, iškilusi po
Dada žlugimo Paryžiuje, kai André Bretono noras siekti tikslo Dada susidūrė su Tristano Tzaros
antiautoritarizmu. Bretonas, kuris kartais apibūdinamas kaip siurrealizmo „popiežius“, oficialiai
įkūrė judėjimą 1924 m., Kai parašė „Surrealizmo manifestą“. Vis dėlto terminą „siurrealizmas“
pirmą kartą suformavo 1917 m. Guillaume'as Apollinaire'as, vartojęs jį baleto „Paradas“ programos
užrašuose, kuriuos parašė Pablo Picasso, Leonide Massine, Jean Cocteau ir Erik Satie.
Siurrealizmas išaugo iš „Dada“ judėjimo, kuris taip pat sukilo prieš viduriniosios klasės
pasitenkinimą. Tačiau meninė įtaka atsirado iš daugelio skirtingų šaltinių. Labiausiai tiesioginę
įtaką keletui siurrealistų padarė jų amžininkas Giorgio de Chirico, kuris, kaip jie, naudojo keistus
vaizdus su nerimą keliančiomis greta esančiomis pozicijomis (ir jo metafizinės tapybos judėjimas).
Jie taip pat buvo pritraukti iš nesenos praeities menininkų, kurie domėjosi primityvizmu, naivumu
ar fantastiškais vaizdais, pavyzdžiui, Gustave'as Moreau, Arnoldas Bocklinas, Odilonas Redonas ir
Henri Rousseau. Net Renesanso laikų menininkai, tokie kaip Giuseppe Arcimboldo ir Hieronymous
Bosch, suteikė įkvėpimo tiek, kiek šie menininkai nebuvo pernelyg susirūpinę estetinėmis
problemomis, susijusiomis su linija ir spalva, o jautėsi priversti kurti tai, ką siurrealistai laikė
"tikrumu."

Siurrealizmo idėjos
Pirmiausia siurrealizmas susiformavo kaip revoliucinis judėjimas, maždaug tuo metu, kai Bretonas
paskelbė savo inauguracinį manifestą, grupė pradėjo leisti žurnalą „La Révolution surréaliste“,
kuriame daugiausia dėmesio buvo skiriama rašymui, bet taip pat įtraukė menininkų, tokių kaip de
Chirico, Ernst, André Masson ir Man Ray. Leidyba tęsėsi iki 1929 m. 1924 m. Paryžiuje taip pat
buvo įsteigtas siurrealistinių tyrimų biuras arba „Centrale Surréaliste“. Tai buvo rašytojų ir
menininkų grupė, kuri susitiko ir vedė interviu, siekdama „surinkti visą įmanomą informaciją apie
formas, galinčias reikšti nesąmoningą proto veiklą. Bretono vadovaujamas biuras sukūrė dvigubą
archyvą: tą, kuriame buvo renkami svajonių vaizdai, ir tą, kuriame buvo renkama su socialiniu
gyvenimu susijusi medžiaga. Kiekvieną dieną biure dirbo du žmonės - vienas pasveikino
lankytojus, kitas parašė lankytojų, kurie vėliau tapo archyvo dalimi, pastabas ir komentarus. 1925
m. biuras oficialiai paskelbė savo revoliucinį ketinimą, kurį pasirašė 27 žmonės, įskaitant Bretoną,
Ernstą ir Massoną.
Viskas prasideda nuo žmogaus mąstymo ar nemąstymo, jo vidinio pasaulio. A. Jodorowsky rašė:
„žmonės, kurie mano, kad yra protingi, juos gerai supranta aplinkiniai, kurie tiki tik šiuo realiu
pasauliu – jie nesielgia beprotiškai“ . O kūrybai, ypač siurrealistinei, reikia to beprotiško vidinio
pasaulio atsivėrimo. Tokias mintis „pakurstė“ Andre Bretono skleistos idėjos ir siurrealizmo įtakos
turėjo ne tik to meto kultūrinis, istorinis kontekstas. Reikėjo ne tik patirti įvairiaspalvį gyvenimą su
visomis nepagražintomis jo tiesomis, pačiam kovoti už savo įsitikinimus, bet ir mokėti atskleisti
savo sielos gelmes ne tik sau, bet ir žiūrovui ir pasitelkus simboliką, kitas menines priemones,
pateikti abejingų nepaliekantį rezultatą. Taip ir buvo – dalis kūrinių ir, žinoma, jų autorių iš karto
buvo gerbiami, apdovanoti, o kiti – smerkiami, jų kūriniai uždrausti. Pastariesiems net teko bėgti iš
gimtojo krašto ir būti itin stipriems, nepabūgti ir išlikti savimi, nepamesti savo kūrybinių idėjų ir
pasaulėžiūros. Sudėjus minėtus veiksnius gimsta siurrealistiniai kūriniai – mistiniai, paslaptingi, bet
ir šokiruojančiai aštrūs, gąsdinantys. Riba tarp sveiko proto ir absoliučios beprotybės išnyksta,
žiūrovas dar ilgai lieka atitrauktas nuo kasdienybės, kyla pasąmonės gelmes siekiančios diskusijos.
Siurrealistinių idėjų prigimtis yra: sapnai, pasąmonės išlaisvinimas, psichoanalitinis mąstymas,
sugebėjimas atitrūkti nuo kasdieninio mąstymo, savo paties cenzo ir perteikimas bent šiek tiek
šokiruojant žiūrovą. Andre Bretonas pabrėžia, kad „siurrealizmas nesiūlo naujų išraiškos priemonių,
jis nėra ir metafizinio tipo poezija – tai totalaus proto išsilaisvinimo nuo cenzūros priemonė. Tam,
kad būtų galima išlaisvinti pasąmonę, Bretonas siūlo imtis automatinio rašymo: rašyti pirmas į
galvą atėjusias mintis be jokios sąmoningos ,,ego cenzūros‘‘. Siurrealistų kūriniai yra
intriguojantys, paslaptingi, stebinantys, o kartais net gąsdinantys. Jų atskleidžiamos temos yra
drąsios ir aktualios visais laikais. Kartais „kalbama“ garsiai, o kartais – pašnibždomis.
Socialinės ir dvasinės visuomenės problemos lydi žmones visais laikais. Itin vaizdžiai ir įtaigiai jas
savo kūriniuose vaizdavo siurrealistai. Aktualiausios jų darbuose analizuojamos problemos:
religiniai klausimai, rasinė, amžinė, kultūrinė, socialinė nelygybė, vartotojiškumas,
savanaudiškumas, gyvenimo laikinumas, egzistenciniai klausimai, susvetimėjimas, išnaudojimas,
prievarta ir dar daug kitų, kurios visuomenei yra gerai pažįstamos, todėl kelia daug diskusijų.
Siurrealistinės problematikos ir stiliaus nevengia ir kino režisieriai, pasitelkdami charakteringas
vaidybos, apšvietimo, garso ir kitas priemones, ir tokiu būdu perteikia sąsajas su to meto ir šių
dienų visuomenės socialiniu gyvenimu ir mentalinėmis būsenomis. Kalbėti skaudžiomis
visuomenės temomis, reikšti nepagražintą nuomonę nebijant pasmerkimo, reikia nemažai drąsos,
aiškios nuomonės, įsiklausymo į save ir visuomenę. Siurrealistai kaip tik tokie ir buvo. Istorinis
gyvenimo kontekstas, pateikiamas atskleidžiant tikras detales, skatina mąstyti ir priimti tam tikrus
sprendimus, formuoja pasaulėžiūrą, identitetą. Taigi, kūrybinė tematika, idėjos ir saviraiškos būdai
priklauso ir nuo pasaulėžiūros, gyvenamojo laikotarpio, istorinių, kultūrinių, socialinių,
psichologinių aplinkybių.

Siurrealistinė kūryba
Siurrealistinė tapyba išsiskyrė dviem stiliais arba metodais. Menininkai, tokie kaip Salvadoras Dalí,
Yvesas Tanguy ir René Magritte, tapė hiperrealistiniu stiliumi, kuriame objektai buvo pavaizduoti
detaliai su trijų dimensijų iliuzija, pabrėždami jų svajonių kokybę. Spalva šiuose darbuose dažnai
buvo prisotinta (Dalí) arba vienspalvė (Tanguy), abu pasirinkimai perteikė svajonių būseną.
Kai kurie siurrealistai taip pat labai rėmėsi automatizmu ar automatiniu rašymu, kaip būdu įsijausti į
nesąmoningą protą. Menininkai, tokie kaip Joanas Miró ir Maxas Ernstas, naudodamiesi įvairiomis
technikomis, kūrė mažai tikėtinus ir dažnai svetimus vaizdus.
Pagrindinės naudojamos technikos: dislokacija, sugretinimas, levitacija, transformacija,
permatomumas, mastas, simbolis, dvigubas vaizdas.

Salvadoras Dali
Salvadoras Dali- ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas iš žymiausių
siurrealizmo atstovų. S.Dali nuo vaikystės buvo skatinamas domėtis menu, studijavo Madrido dailės
akademijoje. Tęsdamas pažintį su naujomis dailės kryptimis, Dali eksperimentavo su kubizmo bei
dadaizmo dailės kryptimis. Prieš pat baigiamuosius egzaminus, Dali buvo išmestas iš akademijos
už akiplėšišką pasakymą, kad niekas neturi pakankamai kompetencijos jam egzaminuoti. Tais
pačiais metais Dali pirmą kartą važiavo į Paryžių, kur susipažino su P. Pikaso. Ieškodamas savojo
stiliaus, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Dali sukūrė Pikaso ir Miro įtakotų kūrinių seriją.
Salvadoras Dalí yra laikomas garsiausiu siurrealistu. Nors jis dažniau minimas dėl jo tapybos, per
savo ilgą karjerą, , pasuko ir į skulptūrą, grafikos kūrimą, madą, reklamą, rašymą ir, filmų kūrimą
bendradarbiaujant su Luisu Buñueliu ir Alfredu Hitchcocku. Dalí garsėjo savo liepsnojančia
asmenybe ir išdykusio provokatoriaus vaidmeniu bei neginčijamu techniniu virtuoziškumu.
Ankstyvasis organinės morfologijos panaudojimas yra jo kolegų ispanų Pablo Picasso ir Joan Miró
indėlis ir inspiracija. Jo paveikslai taip pat parodo renesanso meno žavesį, aiškiai pastebimą per jo
hiperrealistinį stilių ir religinę vėlesnių darbų simboliką.
Freudo teorija pagrindžia Dalio bandymus suformuoti vaizdinę kalbą, galinčią paversti jo svajones
ir haliucinacijas. Tai atspindi kai kuriuos ikoniškus ir visur esančius vaizdus, per kuriuos Dalí per
savo gyvenimą ir už jo ribų pelnė didžiulę šlovę. Dali kūrybą persmelkia erotikos, mirties ir
nuosmukio temos, atspindinčios jo pažintį su savo laiko psichoanalitinėmis teorijomis ir jų sintezę.
Remiantis akivaizdžiai autobiografine medžiaga ir vaikystės prisiminimais, Dali darbas yra gausus
ir dažnai paruoštos interpretuoti simbolikos, pradedant fetišais ir gyvūnų vaizdais, baigiant
religiniais simboliais. Dalí pritarė siurrealisto André Bretono automatizmo teorijai, tačiau galiausiai
pasirinko savo paties sukurtą sistemą, kad paspaustų nesąmoningą, vadinamą „paranojos kritiniu“,
būseną, kurioje būtų galima imituoti kliedesį, išlaikant sveiko proto pobūdį. Paradoksalu, kurį pats
Dalí apibrėžė kaip „neracionalių žinių formą“. Šį metodą jo amžininkai, dažniausiai siurrealistai,
pritaikė įvairioms medijoms, pradedant kinu, baigiant poezija ir baigiant mada.
 ,,Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas‘‘

„Šešerių norėjau tapti virėju. Septynerių – Napoleonu. O ir vėliau mano ambicijos stiprėjo ne
menkiau nei polinkis į didybės maniją“ . Tokiu pareiškimu S. Dali pradeda vesti į savo
prisiminimus. Jis paruošia skaitytoją priešakyje laukiančiam tekstui – nurodo, kad jau nuo mažens
žinojo esąs išskirtinis, nuo mažens pasaulį regėjo kaip takią medžiagą, iš kurios jo sąmonė galėjo
kurti stulbinančias, nepaaiškinamas vizijas. „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas“ yra prisiminimai,
kuriuos skaitant tenka kvestionuoti realybės ribas. Pavyzdžiui, jau pirmoje dalyje yra įdomių skyrių
trijulė, „Prisiminimai iš gimdos“, „Netikri vaikystės prisiminimai“ ir „Tikri vaikystės
prisiminimai“. S. Dali su jam būdinga įtaiga dėsto savo prisiminimus iš motinos gimdos, jais
aiškina kai kuriuos savo įpročius, jo kūrybai būdingus bruožus, kaip kad minkštas formas:
„Mechaniniai daiktai tapo mano didžiausiais priešais ir net laikrodžiai turėjo būti minkšti, arba jų
išvis turėjo nebūti“.
Skaitant tikrus ir netikrus prisiminimus, sunku įžvelgti kodą, kuris leistų atskirti fikciją nuo
tikrovės. Tai galima priimti kaip įspėjimą, jog skaitomi ne tik konkretūs gyvenimo įvykiai (na, bent
jau svarbiausi topografiniai žymekliai gyvenimo kelyje), bet ir pasakojimas apie tai, kaip veikia
menininko protas. Nuo kūrybinių eksperimentų iki kasdienybės epizodų – sekant jų raidą galima
pastebėti, kaip intensyviai S. Dali patyrė gyvenimą ir kaip nesustojo prieš normų apribojimus, tarsi
jų neregėdamas.
Savo prisiminimus S. Dali rikiuoja nepamesdamas laiko linijos. Nuo pradžių iki vidurdienio
Hamptono dvare. Kartas nuo karto leidžia žvilgterėti į ateitį, pamatyti aprašomo įvykio sukeltus
raibulius. S. Dali pasakojime svarbią vietą užima sapnai ir fantazijos. Pavyzdžiui, menininkas tiki,
kad savo gyvenimo moterį Galą jis sutiko jau ankstyvos vaikystės sapnuose (netikruose vaikystės
prisiminimuose), o vėliau ji pasirodydavo įvairių moterų pavidalu – pakakdavo vieno ar kito sapno
mergaitės bruožo. „Paslaptingas Salvadoro Dali gyvenimas“ skaitytojus supažindina ne tik su
menininko kūrybiniu keliu, bet ir su jo politinėmis pažiūromis, nuomone apie kitus dailininkus
siurrealistus. Labai aiškiai justi jo tikėjimas savo pranašumu – pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo
studijų metus, S. Dali ne vieną kartą bendramokslius ir dėstytojus pavadina nieko neišmanančiais
mulkiais, o savo kategoriškumą ir nesitaikymą prie visuomenės normų aiškina tuo, kad jau nuo
vaikystės jis buvo vaikas-karalius. Ir toliau gyvenimo kelyje nesitaiko prie nieko – savo laikmetyje
nemato stiprių autoritetų.
Meno didybė, jo nuomone, liko praeityje kartu su Rafaeliu. Jo gyvenamas laikmetis yra ne kas kitas
kaip viduramžiai, „Mano tėvai pakrikštijo mane Salvadoru, kaip ir brolį. Šis vardas nurodo, kad
man skirta nei daugiau, nei mažiau, tik išgelbėti Tapybą nuo moderniojo meno bedugnės, be to,
katastrofų epochoje mechaniniame ir menkame pasaulyje, kur mes savo nelaimei ir savo garbei,
gyvename“ . Svarbiausias S. Dali uždavinys – tobulumas kūryboje. Dėl to svarbu atsiduoti
vienatvei, kuo greičiau pasenti, klusniai sekti savo instinktais. Keistoms užgaidoms S. Dali
atsiduoda su tokiu pat įkarščiu kaip ir tapybai. Ekscentriškumą ar beprotystę S. Dali atsveria
nuosekliu darbu. „Pirmas vaizdas iš ryto – mano drobė, ji buvo ir paskutinis vaizdas, matomas prieš
miegą. Stengdavausi užmigti, įsmeigęs akis į paveikslą, kad jo apybrėžas išsaugočiau miegodamas,
ir keletą kartų naktį keldavausi žvilgterėti į jį mėnulio šviesoje“.

Salvadoro Dali kūryba

Un Chien Andalou 1927m.( Andalūzijos šuo)
Po studijų, įkvėptas Pikaso kurti savo kubizmo interpretacijas, savo paveiksluose pradėjo naudoti
siurrealistines sąvokas. Būtent tada jis prisijungė prie filmo režisieriaus Luiso Buñuelio ir sukūrė
kažką tikrai naujo - filmą, kuris radikaliai atsiribojo nuo pasakojimo tradicijos su savo svajonių
logika, nenuosekliomis scenomis, siužeto linijos nebuvimu.

„Un Chien Andalou“ atkuria eterinę aplinką, kurioje vaizdai pateikiami montuojamais klipais, kad
suklaidintų tikrovę šokiruodami žiūrovą. Pvz., Šiame vaizde matome skustuvą laikomą veido
srityje, tarsi besiruošiant įpjauti. Tai sukelia diskomforto jausmą. Tolesnėje scenoje skustuvo
ašmenys liečia minėtą akį iš arti. Kituose kadruose matomos ranka šliaužiančios skruzdės,
puolančios pagrindinę veikėją, pūvantys asilai ant pianinų (pritvirtinti prie virvėmis susipainiojusių
dvasininkų), gatvėje susibūrusi minia ir beprasmis kryželiu apsirengęs jaunuolis ant dviračio.
Buñuelis tikino, kad kurdami filmą naudojosi logika „nepriimtinos jokios idėjos ar įvaizdis, kuris
galėtų būti racionaliai paaiškinamas“, tačiau, daugelis neišvengiamai buvo linkę ieškoti paaiškinimų
ir rasti prasmę. Viena teorija aiškina asilų simbolį, kad Buñuelis ir Dalí abu turėjo skaityti tą pačią
nekenčiamą vaikų knygą, kurioje veikėjai buvo asilai, o kita teigia, kad jie ten yra, nes Dalí tėvas
turėjo grafinį medicinos vadovėlį apie venerinės ligos poveikį šeimai, kurį laikė namuose ant
fortepijono.
Visi šie paaiškinimai aplenkia filmo esmę. Dalí ir Buñuel norėjo, kad filmas būtų toks pat
paslaptingas ir nelogiškas kaip sapnas - iš tikrųjų scenarijus išryškėjo pokalbio metu, kuriame jie
svarstė apie vienas kito svajones, o scenarijus vystėsi, kai jie praleido savaitę Dalio namuose
Ispanijoje, siūlydami vis daugiau ir daugiau nenuoseklių vaizdų. „Turėjome atverti visas duris
neracionalumui, - rašė vėliau Buñuelis, - ir palikti tik tuos vaizdus, kurie mus nustebino,
nemėgindami paaiškinti, kodėl.“ Šis požiūris tvirtai atitiko tuo metu surinktą siurrealistinio
judėjimo impulsą. , kurį Buñuelis apibūdino kaip „žmones visur ... praktikuojančius instinktyvią
neracionalaus išraiškos formą“, siekiant destabilizuoti buržuazinę visuomenę ir išlaisvinti užslėptus
norus. Filmas tapo sensacija ir Dalí pateko į kūrybingiausią tuo metu Paryžiaus menininkų grupę
„The Surrealists“.
,,Andalūzijos šuo‘‘ tapo žinomas kaip pirmasis siurrealistinis filmas, kuris vis dar tebėra nepaprastai
svarbus eksperimentinio filmo kanone iki šių dienų.

Atminties pastovumas(1931m.)

Šis ikoniškas paveikslas vaizduoja laiko sklandumą kaip beformių, tirpstančių laikrodžių seriją. Jų
formas Dalí apibūdino kaip siurrealistinį suvokimą apie Camembert sūrį, tirpstantį saulėje.
Skirtumas tarp kietų ir minkštų objektų išryškina Dali norą savo subjektams suteikti tikrovės
paskolų savybes, priešingas jų paprastai būdingoms savybėms - tai nerealybė, dažnai sutinkama
mūsų svajonių peizažuose. Juos supa skruzdėlių spiečius, alkanas dėl organinių puvimo ir puvimo
procesų. Kadangi tirpstantis kūnas paveikslo centre primena Dali, mes galime pamatyti šį kūrinį
kaip menininko nemirtingumo tarp jo Katalonijos namų uolų atspindį.

William‘o Tell‘o mįslė (1993m.)

Garsioji Williamo Tello legenda yra apie žmogų, kuris priverstas uždėti obuolį ant sūnaus galvos ir
šauti strėlę. Pasakojimas yra modernus Biblijos Izaoko aukojimo, kurį atliko jo tėvas Abraomas,
perpasakojimas. Dalí perpasakoja šią istoriją remdamasis Freodu. Čia vyras laiko kūdikį, o kūdikiui
ant galvos yra ėriuko pjaustinys. Tėvo figūra ruošiasi suvalgyti kūdikį, o paukščiai dešiniame
kampe laukia likučių. Dalí siejo audringi santykiai su savo šeima, apie kuriuos jis užsimena
daugelyje savo darbų. Šis kūrinys yra puikus pavyzdys, kaip mūsų sapnai nuolat apdoroja tokias
nuolatines dilemas per laukinės simbolikos montažus ir pasąmonės vaizdus.
Dalis šiame paveiksle panaudojo keletą kitų simbolių. Ištiestas sėdmuo turi seksualizuotą
konotaciją. Tai, kad ją palaiko ramentas, rodo tėvo silpnumą ir pagalbos poreikį. Tuo metu, kai Dalí
kūrė šį paveikslą, jo tėvas prieštaravo Dali santykiams su mylimaja Gala, kurią, kaip spėjama,
vaizduoja mažas riešutėlis ir kūdikis, esantys šalia tėvo milžiniškos pėdos, pavojuje būti
sutraiškytiems.
Šis kūrinys taip pat šiek tiek pakeitė Dali santykius su siurrealistų grupe. André Bretono
vadovaujami siurrealistai buvo kairieji Lenino šalininkai, o Dalí čia padovanojo piktojo tėvo figūrai
Lenino veidą. Siurrealistai buvo labai priešiškai nusiteikę dėl tokio vaizdavimo , todėl bandė
išstumti Dalį iš savo grupės.

Archeologinis Mileto ,,Angelo‘‘ prisiminimas

Dalí dažnai prisimindavo sunkiai praleidžiamas valandas mokykloje, kaip kurias dažnai leisdavo
nagrinėdamas garsųjį Mileto paveikslą ,,Angelas‘‘. Klasikiniame kūrinyje vaizduojami du
ūkininkai, sakantys atsidavimo maldas, išgirdę tolimą vakarienės skambutį, kuris reiškia jų darbo
dienos pabaigą. Dali interpretacijoje saulėlydžio metu iškyla dvi kreivos uolienų figūros (dar viena
sąsaja su Katalonijos kraštovaizdžiu). Kairėje pusėje yra moteris, dešinėje - vyras. Moters pavidalas
simbolizuoja besimeldžiantį maldininką, vabzdžio rūšį, kurios patelė po poravimosi suminta patiną.
Besimeldžiantis maldininkas buvo vyraujanti siurrealistinių veikalų tema, reiškianti prieštaringus
potraukio ir nevilties jausmus. Kaip aprašo Dali muziejus, „Analizuodamas paslėptą paveikslo
prasmę, Dalí jautė, kad moteris yra ne tik dominuojanti partnerė, bet ir kelia seksualinę grėsmę
vyrui ...“ Taigi galima daryti išvadą, kad Dalí vertino paveikslą, kaip simbolį, kad moters represija
prieš vyrą reiškia didėjančią grėsmę vyro egzistencijai. Kūrėjas šias figūras naudojo ne viename iš
savo kūrinių.

Išvados
Siurrealizmo atsirado kaip maišto forma tarpukariu (1924 m.), kai visuomenę visomis prasmėmis
traiškė karo mašina, kai ji buvo sužlugdyta ir reikėjo atsitiesti. Siurrealizmas neatsiejamas nuo
politikos, kultūros, socialinių visuomenės klausimų. Siurrealistai daug kūrė apie paprastus,
kasdieninius, visiems rūpimus dalykus: savianalizę, tikėjimą, rasinę, amžinę, kultūrinę, socialinę
nelygybę, mirtį, prievartą, išnaudojimą. Kėlė savanaudiškumo, vartotojiškumo, susvetimėjimo
klausimą. Nagrinėjo asmens tapatumo kūrimą(-si) ir kaitą keičiantis laikui ir aplinkai. Taip pat
viena iš pagrindinių siurrealistus dominusių temų yra egzistencializmas, egzistencijos lygmenys ir
gyvenimo laikinumas. Įkvėpimo šaltiniu siurrealistai laiko išlaisintą pasąmonę ir sapnus. Pasąmonės
išlaisvinimui atlieka specialius ritualus.
Ir šiandien gyvenime svarbu vadovautis savo pasąmone, vidiniu pasauliu. Ten slypi daug paslapčių,
kurios įmenamos tik įveikus cenzo, mąstymo, susikaustymo barjerus. Siurrealistams svarbu, kad jų
kūriniuose būtų kuo mažiau lengvai paaiškinamos logikos ir kuo daugiau ir įtaigingesnių žiūrovus
šokiruojančių elementų. Siurrealistinė stilistika paaiškina autorių siekį pašalinti realybės ir sapno
ribas ir leisti realybei, fantazijai ir sapnui koegzistuoti. Autorių nevaržo nei laiko, nei cenzo rėmai.
Siurrealistų kūryba žavi ir nepalieka abejingų ir šiandien todėl, kad jų keliami klausimai žmonėms
buvo ir yra aktualūs visais laikais, jiems rūpi socialinės, psichologinės visuomenės problemos.
Ramybės neduoda egzistencializmo klausimai, vidinės diskusijos, maištas, laikinumas. Jie savo
kūryba atskleidžia tai, kas aktualu, bet apie ką nevisi sugeba įtaigiai, nuoširdžiai ir nesuvaržytai
kalbėti. Tai prigimtiniai kiekvieno žmogaus klausimai.

Šaltiniai

,,Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali‘‘ S.Dali 1952m.

http://ars.mkp.emokykla.lt/Ars2/9h_xx1/siurrealizmas.htm
https://vilniausgalerija.lt/2017/08/24/kas-yra-siurrealizmas-2/
http://www.studijoms.lt/siurrealizmas-2.htm
https://www.kulturpolis.lt/architektura/siurrealizmo-idejos-architekturoje-ii-dalis/
http://www.literatura.lt/enciklopedija/s/siurrealizmas/
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-20-salvadoras-dali-kaip-estetinio-skonio-matas-ir-
vienetas/112978
http://www.back2school.lt/paskaita-40-salvadoras-dali-siurrealizmas
https://www.thedaliuniverse.com/en/salvador-dali/symbols
https://vilniausgalerija.lt/2019/04/22/nuo-istirpusiu-laikrodziu-iki-chupa-chupso-10-zymiausiu-
salvadoro-dali-darbu/