Salvadoras Dali

Salvadoras Dali (1904–1989) – bene žymiausias siurrealizmo atstovas ir vienas geriausiai žinomų

menininkų pasaulyje apskritai gimė Ispanijoje, Katalonijoje.

Pirmąją Dali parodą surengė jo tėvas, kai sūnus dar nebuvo sulaukęs nė 18 metų. Vėliau menininkas išvyko
studijuoti į Madridą, kur susipažino su tokiais ispanų kultūros veikėjais kaip Luisas Bunjuelis ar Federico
García Lorca.

Prieš pat baigiamuosius egzaminus Dali buvo pašalintas iš akademijos už savo viešai reikštą nepasitenkinimą
studijomis. Po to, dailininkas išvyko į Paryžių, kur susipažino su kubistu Pablu Pikasu, Dali gerbiamu
autoriumi, dariusio jam didelę įtaką.

Dar vienas dailininkas, sąlygojęs Salvadoro Dali kūrybinį kelią, buvo XVII amžiaus ispanų tapytojas Diegas
Velaskesas. Daugelio manoma, kad būtent pastarojo portretas įkvėpė Dali užsiauginti puošnius ūsus,
tapusius jo skiriamuoju išvaizdos bruožu.

1929 metais Dali susipažino su savo mūza ir būsima žmona Gala (Jelena Ivanovna Djakonova), tuo metu
ištekėjusia už poeto Polio Eliuaro. Dailininkas su ruse susituokė po penkerius metus trukusios draugystės,
tais pačiais metais pirmą kartą aplankė Jungtines Amerikos Valstijas. Karo metu pabėgo į jas gyventi, o į
Ispaniją sugrįžo 1948 metais.

Dali palikimas – apie 1500 tapybos ir daugybė kitų darbų. Pristatome žymiausius iš jų.
 10. „Deganti žirafa“, 1937

Šis paveikslas laikomas tam tikra nepasitenkinimo pilietiniu karu, vykusiu Ispanijoje, išraiška.

Kairiajame paveikslo kampe degančią žirafą Dali apibūdino kaip vyrišką kosminę, apokaliptinę pabaisą,
įspėjančią apie karą. Tuo tarpu dvi moteriškos figūros su matomais poodiniais raumenimis ir iš kūno
kyšančiais stalčiais gali būti siejamos su Zigmundo Froido teorijomis – jo žvilgsniu į žmogaus pasąmonės
gelmes.
9. „Tuno žvejyba“, (1966 – 1967)

„Tuno žvejyba“ – bene garsiausias dailininko karejeros saulėlydžio kūrinys. Jame dera ne tik siurrealizmo,
bet ir daugelio kitų dailės srovių, pavyzdžiui, poparto (atkreipkite dėmesį į pirmame plane trafaretiškai
pavaizduotą vyro galvą), elementai. Darbą menininkas dedikavo XIX amžiaus dailininkui Jean Louis Ernest
Meissonier, garsėjusiam kovų scenų vaizdavimu. Šį paveikslą Dali laikė vienu ambicingiausių savo kūrinių, jį
užbaigti autoriui prireikė dviejų vasarų.

 
 8. „Sapnas, išprovokuotas bitės skrydžio aplink granato vaisių, sekundė prieš pabundant“, 1944

Šiam kūriniui Dali įkvėpė jau minėto psichoanalizės pradininko Z. Froido sapno teorijos. Paveiksle
pavaizduota virš akmens sklandanti nuoga dailininko žmona, šalia jos – ore plūduriuojantys vandens lašai,
granatos vaisius ir šalia zvimbianti bitė. Iš kairėje paveikslo pusėje pavaizduotos didesnės granatos veržiasi
didžiulė raudona žuvis, ryjanti tigrą, ryjantį kitą tigrą. Fone nutapytas dramblys yra iškreipta italų menininko
Gian Lorenzo Bernini skulptūros „Dramblys ir obeliskas“ versija. Visas paveikslas vaizduoja akimirką, prieš
pat nubundant dailininko žmonai, kurią pažadinti turėtų ginklo prisilietimas.
7. „Sferų Galatėja“, 1952

Po atominių sprogimų Hirošimoje ir Nagasakyje Antrojo pasaulinio karo metu Dali susidomėjo branduoline
fizika ir atomo skaidymosi teorijomis. Paveiksle „Sferų Galatėja“ Dali žmonos portretas sudarytas iš tankiai
išsidėsčiusių rutulių, simbolizuojančių atomo daleles ir suteikiančių kūriniui trimatį efektą.
6. „Narcizo metamorfozė“, 1937

Graikų mitologijoje Narcizas garsėjo grožiu. Jis įsimylėjo atspindį savo vandenyje, žvelgė į jį be galo ilgai ir,
galop, mirė. Paveiksle „Narcizo metamorfozė“ – Dali mito interpretacija.

5. „Didysis masturbatorius“ , 1929

1929 metais Dali susipažino su savo būsima žmona ir mūza. Paveikslas „Didysis masturbatorius“ buvo
sukurtais tais pačiais metais, sakoma, kad jis atspindi menininko erotinę transformaciją nuo pažinties su
Gala dienos. Ryškiai geltona erdvė kūrinyje, kaip manoma, yra miegantis Dali. Iš jo galvos išnyra erotinė
fantazija – nuoga moteris, prigludusi prie vyriškų genitalijų. Tai – vienas kontraversiškiausių dailininko
paveikslų, ganėtinai rimtai žvelgiantis į tai, kas visuomenėje paprastai sulaukia pajuokos.

4. „Chupa Chups“ logotipas, 1969

Visame pasaulyje žinomas „Chupa Chups“ ledinukas Ispanijoje pasirodė dar 1958 metais. O saldumyno
logotipą 1969 metais sugalvojo ne kas kitas, o… Salvadoras Dali. Jis šio darbo ėmėsi po to, kai menininko
draugas, „Chupa Chups“ įkūrėjas, pasiskundė dailininkui apie produkto įvaizdžio problemas. Nieko
nelaukdamas, Dali nupiešė logotipą, kuris naudojamas iki šių dienų, beveik nepakitęs.
3. „Minkšta konstrukcija su virtomis pupelėmis (pilietinio karo nuojauta)“, 1969

Šį kūrinį Dali nutapė 6 mėnesius prieš prasidedant Ispanijos pilietiniam karui, kurį, kaip sakė, numatė pats.
Paveiksle vaizduojami du deformuoti, tarpusavyje besigrumiantys kūnai. Iš kovos panašu, kad nei vienas iš
jų neturi ryškesnės persvaros, nei vienas nelaimi. Tai buvo siurrealisto būdas pasakyti, kad kare nugalėtojų
nebūna, kad karas savaime yra destruktyvus. Virtos pupelės, tuo tarpu, greičiausiai yra aliuzija į sunkiu metu
dažnai prastuomenės valgytą maistą – labai primityvų troškinį.
2. „Gulbės, atspindinčios dramblius“, 1937

Kūrinyje „Gulbės, atspindinčios dramblius“ Dali pasinaudojo vandens atspindžiu, kad sukurtų dvigubą
paveikslą. Jame matomas ežeras su paviršiuje plaukiojančiomis gulbėmis, kurios žemiau esančiame atvaizde
pavirsta drambliais. Kita vertus, dramblius galima įžvelgti ir apvertus gulbes aukštyn galvomis – tuomet
medžiai ir jų šakos pavirsta didžiulių žinduolių kojomis. Būtent šis kūrinys stipriai išpopuliarino dvigubus
paveikslus.
1. „Ištirpęs laikas“, 1931

„Ištirpęs laikas“ – be abejonės, pats žymiausias kada nors Dali sukurtas paveikslas. Jo garsioji scena su
tirpstančiais laikrodžiais ne kartą reprodukuota tiek mene, tiek ir populiarioje kultūroje; yra ne viena jos
interpretacija. Kai kurie sako, kad deformuoti laikrodžiai reiškia laiko ir erdvės reliatyvumą, kiti – kad
primena mums mūsų pačių mirtingumą arba pabrėžia realybės neracionalumą, sapniškumą. Bet kuriuo
atveju, tai, ko gero, geriausiai atpažįstamas siurrealizmo kūrinys pasaulyje.

„Paslaptingas Salvadoro Dali gyvenimas“ skaitytojus supažindina ne tik su menininko kūrybiniu keliu, bet ir
su jo politinėmis pažiūromis, nuomone apie kitus dailininkus siurrealistus. Labai aiškiai justi jo tikėjimas savo
pranašumu – pavyzdžiui, kalbėdamas apie savo studijų metus, S. Dali ne vieną kartą bendramokslius ir
dėstytojus pavadina nieko neišmanančiais mulkiais, o savo kategoriškumą ir nesitaikymą prie visuomenės
normų aiškina tuo, kad jau nuo vaikystės jis buvo vaikas-karalius. Ir toliau gyvenimo kelyje nesitaiko prie
nieko – savo laikmetyje nemato stiprių autoritetų.