„Ar man nusižudyti, ar išgerti dar vieną puodelį kavos?

” –viena žinomiausių
prancūzų rašytojo Albert Camus citata.
KAS TAS A. CAMUS?/
Albert Camus yra alžyriečių – prancūzų kilmės novelistas, eseistas ir dramaturgas.
Vienas žinomiausių egzistencializmo ir absurdo teatro literatūros srovės atstovų.
1957 m. gavo Nobelio literatūros premiją.
Šis rašytojas filosofiškai dažnai siejamas su egzistencializmu, tačiau visą savo gyvenimą jis neigė savo
priklausymą šiam judėjimui. Tuo metu, kai Camus buvo gyvas, egzistencializmo sąvoka buvo siejama su
Sartre'o filosofija. Camus neigė esąs egzistencialistas, nes nebuvo Sartre'o pasekėjas ir gerbėjas. Vėliau
egzistencializmo sąvoka išsiplėtė ir dviem pagrindiniais jo idėjų formuotojais pradėti laikyti Siorenas
Kierkegoras ir Frydrichas Nyčė turbūt dėl to Camus filosofija, kurioje nemažai šių mąstytojų pėdsakų, yra
priskiriama egzisencializmui.
RAŠYTOJO BIOGRAFIJA//
Vaikystė/
A. Camus gimė 1913 m. lapkričio 7 d. Mondovyje, nedideliame kaimelyje netoli Bone (dabartinis
pavadinimas – Anaba) jūrų uosto Alžyro šiaurėje.
Buvo antras vaikas karo veterano Lucien Auguste Camus ir Catherine Helene Camus šeimoje.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui (1914 m.), Camus tėvas vėl buvo grąžintas į karinę tarnybą ir tais
pačiais 1914 žuvo nuo sužeidimų, patirtų Pirmajame Marnos mūšyje.
Po tėvo mirties šeima persikėlė į Alžyrą (sostinę), kur gyveno kartu su mamos dėde ir močiute.
Camus gabumai buvo pastebėti gan greitai. Padedamas mokytojo Louis Germain jis gavo stipendiją ir ėmė
mokytis prestižiniame Alžyro licėjuje.
Jaunystė/
1930 m. Camus nustatoma tuberkuliozė, dėl kurios jis nutraukia sportinę veiklą ir išsikrausto iš šeimos buto
(trumpam apsigyvena su dėde, vėliau pradeda savarankišką gyvenimą).
1933 m. – 1937 m. buvo itin įtempti metai jaunuolio gyvenime. Camus studijavo filosofiją Alžyro
universitete, dirbo įvairius darbus, pirmą kartą vedė (Somone Hie), išsiskyrė, trumpam buvo įstojęs į
komunistų partiją bei iš tikrųjų pradėjo savo profesinę karjerą kaip dramaturgas ir rašytojas.
Per ateinančius trejus metus Camus dar labiau įsitvirtino kaip kylantis autorius, žurnalistas ir teatro
profesionalas.
Teatras ir žurnalistika/
1936 m. Camus kartu su grupe jaunų kolegų intelektualų tapo profesionalios vaidybos grupės „Théâtre du
Travail“ („Darbininkų teatras“), kuri specializavosi kairiojo sparno politinių temų dramos srityje, įkūrėju.
Vėliau grupė pervadinta į „Théâtre de l’Equipe“ („Komandos teatras“).
1938 m. jis prisijungė prie naujo dienraščio „Alger Républicain“ personalo, kur jo, kaip reporterio ir
recenzento, užduotys apėmė viską nuo šiuolaikinės Europos literatūros iki vietinių politinių išbandymų.
Būtent per šį laikotarpį jis taip pat išleido savo pirmuosius du literatūros kūrinius – „Betwixt and Between“
(„Išvirkščioji ir geroji pusė“) (1937) ir „Nuptials“ („Jungtuvės“) (1938).
Kelionės/
Laikraštis „Alger républicain“ uždraudžiamas, tad 1940 m. Camus atvyksta į Paryžių ir pradeda dirbti
vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje „Paris-soir“. Vėliau persikelia gyventi į Lioną, grįžta atgal į Alžyrą, o dar
vėliau dėl sveikatos persikelia į Prancūzijos Alpes.
Tais pačiais metais Camus antrą kartą veda. Jo žmona tampa matematikos mokytoja Fancine Faure.
Galiausiai 1942 m. Camus grįžta į okupuotą Paryžių ir tampa pasipriešinimo judėjimo dalyviu, dirba
pogrindiniame laikraštyje bei gan aktyviai bendrauja su Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir.
Kūryba ir jos bruožai/
Kai kalbame apie Albert Camus, visada bus akcentuojamas absurdas, neturintis absoliučiai jokios prasmės.
Šis absurdas vyrauja Camus aprašomame ir jaučiamame gyvenime. Anot Camus kūrybos – žmogus yra ypač
priešiška ir svetima būtybė šiam pasauliui, nes pats pasaulis yra absoliučiai priešiškas, svetimas ir
nepavaldus menkam žmogui. Tačiau Camus kūryboje nevengia pabrėžti ir to, kad pasipriešinti absurdui yra
įmanoma, tik tiek, kad tam padaryti reikia intensyviai maištauti, protestuoti ir svarbiausia – kurti. Kūryba
Camus atrodo vienintelė pateisinama ir netgi žaviausia maišto forma, prieinama daugeliui. Camus taip pat
akcentuoja ir būvimo savimi svarbą, primestų taisyklių nepaisymą. Pasak Camus, visgi, tik pats žmogus yra
atsakingas už savo gyvenimą ir savo sprendimus taip pat labai iškeldamas meilės motyvą. Meilė Albert
Camus yra tarsi vienintelė ir pati reikšmingiausia paguoda šiame pasauly. Ji tarsi atsvara nuo vyraujančio
blogio. Be meilės Albert Camus kūryboje pastebima ir labai daug gamtos motyvų, kurie Camus padeda
priartėti prie senosios graikiškosios tradicijos, kuri jam buvo artima.

Kūrybos apogėjus/
XX a. penktajame dešimtmetyje išleidžiami visi geriausi Camus literatūriniai darbai.
1942 m. pasirodo romanas „Svetimas“, po metų išleidžiama esė „Sizifo mitas“, kurioje autorius apžvelgia
absurdo filosofiją ir lygina gyvenimą su beprasmiu Sizifo darbu.
1945 m. Paryžiuje pirmą kartą pastatoma pjesė „Kaligula“ (parašyta 1938 m.).
1947 m. išleidžiamas romanas „Maras“
Šeštajame dešimtmetyje pasirodo esė „Maištaujantis žmogus“, romanas „Krytis“.
1957 metais Kamiu, būdamas vos 44 metų, tampa Nobelio literatūros premijos laureatu. Savo kalboje,
pasakytoje premijos teikimo ceremonijos metu, jis dėkojo savo mokytojui L. Germain, kuris pastebėjo
jaunojo Camus talentą.
SIZIFO MITAS//
Pirmiausia reikėtų pradėti nuo A. Camus įkvėpusių filosofų ir jų žmogaus egzistencijos aiškinimų
palyginimų. Išrinkau du filosofus, kurie mūsų aptariamam autoriui padarė didžiausią įtaką (taip leidžiu sau
teigti, nes būtent Nyčė ir Šopenhaueris yra ypač dažnai minimi, cituojami Camus užrašų knygelėse).
A. Schopenhauer teigė, kad žmogus nenustoja egzistuoti, nenusižudo dėl to, kad jame egzistuoja valia.
Valia čia suprantama kaip iracionali jėga, aklas impulsas, sukeliantis nepasotinamą išgyvenimo,
egzistencijos siekį.
F. Nietzsche teigė, kad gyvenimo prasmė yra gyventi autentiškai ir galingai, kuriant savo tikslus ir vertybes.
Jis iškėlė „Antžmogio“ idėją. Tai yra idėja apie žmogų, kuris gyvendamas autentiškai atmeta visas įprastas
žmogiškąsias vertybes ir praktikas bei išranda savo vertybę. Jeigu įsivaizduotume šį antžmogį visuomenėje,
tai jis būtų pranašesnis už visus kitus, tačiau dėl to yra vienišas, nes tokio pats stipraus, lygiaverčio šalia
savęs nepakenčia, o su likusia mase jam neįdomu.
Kaip gyvenimą supranta Camus?/
Camus mano, kad žmogų gyventi skatina noras būti laimingu. Šią savo idėją filosofas išgrynina esėje „Sizifo
mitas“ (1943).
Pagal legendą dievus apgaudinėjęs Sizifas pomirtiniame gyvenime turi amžinai ritinti į aukštą, statų kalną
didžiulį akmenį. Kai viršūnė jau netoli – akmuo išsprūsta iš rankų ir nurieda žemyn, o pasmerktasis vėl turi
pradėti viską iš naujo.
1/
Camus Sizifo mite svarbiausias yra momentas, kai akmuo nurieda nuo kalno ir Sizifas turi lipti žemyn paskui
jį.
Sizifui kopiant nuo kalno, jį aplanko mintis, kad tai, ką jis daro yra absoliučiai beprasmiška. Jo sąmonė, kuri,
anot Camus, leidžia mums patikėti gyvenimo prasmingumu, nebegali įtikinti herojaus, kad ridenti akmenį
yra prasminga. Nei Sizifas, nei bet kuris kitas žmogus nenori patikėti, kad jo gyvenimas yra beprasmis ir
nėra vilties išsigelbėti ( Sizifo atveju nei nuo bausmės, nei nuo mirties).
Žmoguje gimsta prieštaravimas. Sąmonė mums sako, kad gyventi yra prasminga, tačiau vis tik žinome, kad
viso ko egzistencija prasmės neturi.
2/
Camus dėl šio prieštaravimo laiko Sizifo mitą tragišku. Tragizmas kyla iš suvokimo, jog prasmė, kuria
anksčiau tikėjome, tebuvo iliuzija. (Sizifas iki prieštaravimo tikėjo, kad akmenį pavyks užridenti ir jis bus
išlaisvintas).
„Jeigu šis mitas ir yra tragiškas, tai tik todėl, kad jo herojus sąmoningas.“
Tačiau Sizifas, mąstydamas apie savo beprasmišką dalią ir ją suvokdamas, vis tik pasiekia pergalę, t. y.
suvokia, kad „jo likimas priklauso jam“. Jo kančia, tragizmas dėl beprasmybės tampa pergale dėl suvokimo,
kad pats yra savo gyvenimo kalvis.
„Dievų proletaras Sizifas, bejėgis ir maištaujantis iki galo suvokia varganą savo dalią: būtent apie ją galvoja
leisdamasis žemyn. Įžvalgumas, kuris turėtų tapti jo kančia, sykiu tampa jo pergale.“
3/
Susitaikydamas su beprasmybe, žmogus tuo pačiu ir pripažįsta, kad kažkokios aukštesnės jėgos, kuri nulems
jo likimą, nėra, kad gyvenimas iš principo priklauso tik jam pačiam.
„Jis žino esąs savo dienų šeimininkas.“
Žmogaus atliekami veiksmai, iš kurių yra konstruojamas gyvenimas, yra betiksliai ir beryšiai, t. y. nesijungia į
bendrą vienį, kurį galima suprasti kaip tikslą. Vienintelė įmanoma gyvenimo baigtis yra mirtis.
„Sizifas, grįžtantis prie savo akmens, atidžiai stebi beryšių veiksmų seką, tampančią jo likimu, jo paties
susikurtu, suvienytu jo atminties ir veikiai užantspauduotu jo mirties.“
4/
Sizifui vėl pakelti akmenį reiškia sugebėti priimti absurdą. Pakėlus akmenį ir Sizifą, ir žmogų aplanko laimė,
nes jie išsilaisvina iš bergždžių prasmės paieškų, tragizmo, kurį sukelia vis iš naujo randamos „prasmės“
griūtis.
Pats gyvenimas yra prasmė, pats aktas, pvz. akmens ridenimas, yra tikslas. Suvokus ir priėmus gyvenimo
absurdą kiekvienas mūsų veiksmas tampa savotišku maištu prieš tą prasmės nebuvimą. Tas maištas ir
užpildo žmogaus širdį, daro jį laimingu.
„Jau vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti. Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą.“
Taigi Camus teigia, kad dėl šio gyvenimo absurdiškumo jį dar labiau verta gyventi. Camus nuomone,
gyvenimo laimė yra ne jo prasmė ar tikslas, o pati gyvenimo kova. Kitaip tariant, mes randame džiaugsmą
ne tame, kad gyvenimas yra lengvas ar eina tiesiu keliu, o mūsų tikriausias džiaugsmas kyla iš to, kad
gyvenimas yra kova, prieštaravimai ir absurdas.
SVETIMAS//
Reakcijos ir konfliktas/
Pagrindinis romano herojus Merso psichologiškai ir emociškai skiriasi nuo visuomenės.
Dėl savo bejausmiškumo, šaltumo ir abejingumo jis net nėra laikomas gyva būtybe.
Visuomenė iš jo tikisi kaltės parodymo, užuojautos. Iš Merso buvo tikimasi ir ašarų mamos laidotuvėse.
Iš to kyla konfliktas ir „svetimo“ sąvoka.
Svetimas ir kaltė/
Merso - absurdo žmogus, nekuriantis iliuzijų apie pomirtinį pasaulį ir manantis, kad nei jo, nei kokio nors
kito žmogaus gyvybė nėra reikšminga viso pasaulio kontekste.
Visuomenė Merso laiko svetimu ir nori, kad jis jaustų kaltę dėl savo nusikaltimo ir dar labiau dėl to, kad jis
neverkė per savo mamos laidotuves.
Susitaikymas kaip maištas/
Romano pabaigoje Merso pagaliau pasijunta laimingu, nes susitaiko su neišvengiama mirtimi, vilties
nebuvimu, susitaiko su tuo, kad yra svetimas, nepriimtinas visuomenėje.
Jo susitaikymas tampa savotišku maištu prieš mirtį, kurią jis priims didvyriškai, ir maištu prieš visuomenę,
kuri, anot Merso, vis dar gyvena iliuzijose.
Kaip autorius siūlo vertinti Merso/
Anot Camus, žmogus turi būti atsidavęs sau, savo vertybėms ir neapsiriboti tam tikrais kitų sukurtais
vertybiniais rėmais.
Vis dėlto žmogus, norėdamas nebūti svetimu visuomenėje turi „žaisti žaidimą“.
ŽAIDIMAS

Skaitant romaną „Svetimas“ dažniausiai kyla klausimas, ką reiškia būti svetimu ir kodėl Merso, pagrindinis
romano veikėjas tampa juo. Į šita klausimą galima atsakyti remiantis 20 amžiaus Nyderlandų istoriko ir
filosofo žaidimo, anot jo, svarbiausios kultūros dalies, teorija.

Remiantis teorija, žaidimas yra bet kokia veikla, kuri atitinka tokius kriterijus:

-Savanoriškumas. Žmonės savanoriškai pasirenka žaisti arba nežaisti.

-Aiškios laiko ir vietos ribos. Žaidimas turi aiškias laiko ir vietos ribas („Svetimame“ tai būtų teismo salė ir
numatytas teismo posėdžio laikas).

-Taisyklės.

-Galimybės pasipelnyti nebuvimas. Iš žaidimo negalima gauti jokios materialios naudos ar pelno.
TEISMAS

Tokia veikla, kurią galima laikyti žaidimu, apima labai daug gyvenimo sričių. Nuo karo ir teisės iki poezijos
ir kitų menų. Kaip ką tik paminėjau, viena iš sričių, kurioje galima rasti visus žaidimo elementus, yra teisė.
Joje žaidimu būtų galima laikyti, pavyzdžiui, teismo procesą, kurį randame ir romane „Svetimas“.

Kaip teismas atitinka žaidimo kriterijus?

Teismas ir romane, ir realiame gyvenime turi aiškias vietos ir laiko ribas (viskas vyksta teismo salėje,
teismo posėdžiams yra numatyti konkretūs laikai).

Teisme egzistuoja taisyklės. Žmonės ir romano veikėjas Merso yra teisiami pagal įvairius teisės aktus,
konstitucijos punktus ir pan.

Iš teismo proceso, kuris vyksta romane, iš esmės nepasipelno niekas, o ir žaidžiama ne dėl to.

Ir svarbiausia dalis romane vykstančiame teismo žaidime yra ta, kad pagrindinis herojus Merso, kurio
vardu ir yra pasakojama visa istorija, gali pasirinkti, ar jis nori žaisti, ar ne. Būtent šis Merso
pasirinkimas ir padės atsakyti į klausimą, kodėl jis yra svetimas, kodėl visuomenė jo nepriima, kodėl jis
tampa nepriimtinu žmogumi.

VAIDMENYS

Kaip visi žinome, dažniausiai žaidimuose egzistuoja tam tikri vaidmenys. Teisme irgi. Yra teisėjai,
advokatai, prisiekusieji, liudininkai ir galiausiai yra nusikaltėlis, iš kurio tikimasi atgailos ir kuris turėtų tą
atgailą jausti. Žinoma, Merso yra pasiūlomas paskutinysis vaidmuo (jam tik pasiūloma prisiimti šį vaidmenį,
o pats žmogus gali arba jį prisiimti ir žaisti žaidime, arba neprisiimti jam siūlomo vaidmens ir nežaisti).
Kaip elgiasi Merso? Jis neprisiima siūlomo vaidmens ir žaidimo nežaidžia. Merso nejaučia atgailos ir net
neketina meluoti, kad yra kitaip, neketina apsimetinėti, kad nušauto arabo gyvybė kažką reiškia ar yra
svarbi.

Taigi, jeigu Merso nėra žaidėjas, tai kas tada jis? Merso yra griovėjas. Griovėjo funkcija yra griauti
žaidimą, kuriame pats nedalyvauja ir kuriam nepritaria. Toks žmogus automatiškai visuomenėje, kuri nori
žaisti, nori, kad vyktų teismo procesas, tampa grėsmingu asmeniu.

PAVOJINGUMAS

Merso abejingumas, nerūpestingas požiūris į tai, ką jis padarė (tai ir nužudymas, ir elgesys motinos
laidotuvėse), daro jį pavojingu visuomenėje, kurioje gali atsirasti tokių pačių griovėjų, kurie nenori dalyvauti
žaidime, nenori laikytis visuomenės nustatytų normų, nepaiso įstatymų. Merso apatija yra pavojinga, nes
griauna nusistovėjusias normas.

Net mirties bausmė nepriverčia pagrindinio romano herojaus gailėtis ir prisiimti atgailaujančio nusikaltėlio
vaidmens. Jam nerūpi tai, kad nuo to, ar jis žais žaidimą, ar ne priklauso jo likimas.

BAUSMĖ

Klausimas: kaip manote, Merso paskiriama mirties bausmė labiau dėl to, kad jis griauną žaidimą,
griauna normas, ar dėl to, kad nužudė arabą?

Svaresne pasmerkimo ir pagrindinio herojaus likimo priežastimi tampa Merso atsisakymas žaisti. Socialinio
ritualo (tave teisia – tu gailiesi), žaidimo atsisakymas tai lyg pareiškimas, kad aš netikiu visuomenės kultūra,
nuostatomis, iliuzijomis ir žaidimais.

SVETIMUMAS

Po tokio pareiškimo žmogus tampa svetimu visuomenėje. Merso taip ir nutiko.

Teisme jis nesigaili to, ką padarė praeityje, pačioje romano pabaigoje jis nustoja tikėti, kad gali būti
išgelbėtas. Jis tiesiog gyvena čia ir dabar, atsisakęs visų iliuzijų apie pomirtinį pasaulį, visų visuomenės
sukurtų žaidimų ir kitokių normų.

Toks požiūris žmonėms yra svetimas kaip ir tie, kurie tokį požiūrį turi.

ABSURDO ŽMOGUS

Galiausiai tenka atsakyti į klausimą, koks žmogus vis tik yra Merso.

Vienareikšmiškai gyvenimo pabaigoje jis tampa absurdo žmogumi, laisvu žmogumi. Kūrinio eigoje Merso
atsisako iliuzijų, sukurtų visuomenės, ir susitaiko su mirties neišvengiamumu. Tada jis ima gyventi čia ir
dabar iš visų jėgų, grožėtis kiekvienu momentu. Būti laisvu, anot Camus, reiškia prisiimti atsakomybę už
savo veiksmus (Merso nieko nekaltina dėl to, ką pats padarė, jis suvokia, kad tik jis yra atsakingas) ir
atsisakyti visų iliuzijų, neleidžiančių įsisąmoninti absurdo ir pradėti prieš jį maištauti (Merso galutinai
atsisako visų iliuzijų, įsisąmonina absurdą ir ima prieš jį maištauti pačioje gyvenimo pabaigoje).

Absurdo žmogui maištas reiškia maksimalų dabarties išgyvenimą, savo meilės ir aistros sutelkimą vien tik į
išgyvenamą dabar momentą. Jis nesigręžioja nei į praeitį, kuri nieko nereiškia, nei į ateitį, kuri vis tiek
visiems atneša vienodą likimą – mirtį. Toks maištas leidžia pamilti gyvenimą ir pajusti egzistavimo
džiaugsmą, leidžia nesusitaikyti su absurdu ir pačiam įprasminti gyvenimą (prasme tampa maištas ir laisvės,
gėrio bei grožio siekimas).

MARAS//

Elgesys/
Romanas prasideda nuo to, kad Orano gatvėse pasirodo dešimtys negyvų žiurkių. Paskui - pirmoji žmogaus
mirtis, o netrukus mirčių daugėja. Kyla panika, bet valdžia stengiasi sumenkinti padėties rimtumą. Kai
mirčių skaičius padidėja, miesto vartai uždaromi. Niekas negali nei įeiti, nei išeiti, todėl miestas virsta
milžinišku kalėjimu.
Kyla klausimas, kaip į tai reaguoja žmonės?
Pablogėjus gyvenimo sąlygoms, netekus laisvės, patiriant įvairius apribojimus, atsiradus tam tikram
nesaugumo jausmui žmonės ima elgtis instinktyviai, parodo savo tikrąją pusę, nusistatymus, vertybes ir
intencijas. Štai romane kai kurie veikėjai, pvz., gydytojas, nuoširdžiai stengiasi padėti žmonėms, o kiti
naudojasi proga pagerinti gyvenimą vien sau. Kunigas naudojasi proga skleisti savo religinius įsitikinimus,
nusikaltėliai praturtėja, ieškodami požeminių kelių, kuriais būtų galima pabėgti iš miesto ir į jį patekti.
Autorius mums parodo, kokie pokyčiai įvyksta žmoguje, jam patekus į labai sudėtingą situaciją, kurioje
galės arba sulaukėti ir visiškai prarasti žmogiškumą, arba tą žmogiškumą išsaugoti ir tapti visuomenės,
galima sakyti, herojais.
Temos ir problemos/
Tad šiame romane, kaip jau buvo galima suprasti, autorius tyrinėja individo ir sociumo santykį bei maišto
prieš absurdišką situaciją galimybę, kurią aptarsiu vėliau.
Romane keliamas problemas suformulavau taip:

 Ar visuomenė tėra individų virtinė, ar vis tik esame bendruomenė, kurios nariai jaučiasi esantys
atsakingi vieni už kitus?
 Ar galime būti individualiai laimingi, matydami, kaip kiti kenčia?
 Ar maištas prieš absurdišką tikrovę, galbūt išeities neturinčią situaciją yra reikalingas?
Pasiaukojimas/
Visų pirma norėčiau aptarti pasiaukojimo temą romane bei veikėją žurnalistą Raimondą Rambertą.
Prasidėjus maro protrūkiui Rambertas lyg ir ignoruoja jį. Jis laiko save svečiu, kuris kažkokio ryšio su miestu
neturi, žodžiu, yra toks svetimkūnis. Svetimas žmogus. Būtent todėl jis bando pabėgti iš miesto pas savo
žmoną. Vis dėlto žurnalistas, pasitaikius galimybei, nepabėga. Lemiamu momentu jį aplanko labai įkyri
mintis, kad kiti liks kentėti, o jis vienas galės džiaugtis laisve. Žurnalisto poelgį galima paaiškinti jo
suvokimu, kad jo asmeninė laimė bus sutepta, jeigu kiti nebus laimingi.
Taigi, per žurnalisto pasilikimą mieste Camus parodo tikro žmogiškumo pavyzdį, kuris sutiekia vilties tokioje
sudėtingoje situacijoje. Autorius parodo, kad individuali laimė yra šiek tiek gėdinga ir nepatogi, nes tarp
žmonių, nors ir nepažįstamų, egzistuoja giluminis ryšys. Tas pasiaukojimas yra giliai įsišaknijęs gamtoje.
Kai žmogus susiduria su tam tikru išbadymu, pvz., maru, okupacija, karu, jis ima suvokti, kad egzistuoja
didesnis tikslas nei savo kailio gelbėjimas, ir pakykla į kovą su ta neteisingu, nuviliančiu išbandymu.
Pakylimas į kovą dėl bendruomenės mus padaro žmonėmis. Kaip rašė Nyčė, filosofas ypač paveikęs Camus,
mes ne gimstame, o tampame žmonėmis.
Atkaklumas ir maištas/
Kita svarbi romano tema yra atkaklumas ir maištas. Šią temą apžvelgti pabandysiu pasinaudodama vieno iš
romano vaikėjų gydytoju Rijė paveikslu. Gydytoją Rijė galima palyginti su titanu Prometėju, o jo veikmus su
titano atkaklumu ir maištu. Prometėjas aktakliai kovoja, maištauja prieš Dzeusą lygiai taip, kaip gydytojas
kovoja su, atrodo, nenugalimu maru. Jo kova, kaip ir Prometėjo, yra skirta žmonėms. Ir vienas, ir kitas savo
veiksmais nori išgelbėti žmones, stovinčius ant mirties slenksčio.
Kalbant apie patį gydytoją, jis yra pasiaukojimo ir darbo etikos besilaikantis žmogus. Jis aukojasi dėl ligonių.
Lygiai kaip ir žurnalistas Rambertas jis kenčia dėl išsiskyrimo su mylimaja, tačiau baisios situacijos
akivaizdoje neturi laiko rūpintis savo santykiais. Suvokdamas, kad santykių pasaulyje nieko pakeisti negali,
Rijė tesia savo darbą ir toliau aukoja save kitiems. Jis kaip ir Prometėjas toliau kenčia.
Prasminga kova ir jos prasmė/
Pats maras gydytojui – „nesibaigiantis pralaimėjimas“. Vis dėlto, anot jo, tai nėra priežastis nebekovoti su
liga. Čia norėčiau prisiminti jau aptartą senovės graikų mitinį herojų Sizifą. Sizifui rutulio stūmimas irgi yra
savotiškas nesibaigiantis pralaimėjimas, tačiau Sizifas nepasiduoda ir jo ryžtas toliau tęsti sunkų, beprasmį
darbą, nepasiduoti taip tampa maištu, kova prieš absurdišką situaciją.
Lygiai tas pats pasakytina apie gydytoją Rijė. Jis, kaip pats sako, nežino, kada maras baigsis, tačiau diena iš
dienos ir toliau diagnozuoja ligą, ją stebi, toliau priima ligonius ir t. t. Viso romano metu gydytojas niekada
nepasidavė, kentė išsiskyrimo skausmą, slaugė greitai mirsiančius ligonius, toliau laikėsi savo Hipokrato
priesaikos. Toks buvo Rijė maištas.
Šis maištas ar kova prieš absurdišką ir be galo neteisingą, atsitiktinę situaciją leidžia gydytojui net ir
tokiomis baisiomis sąlygomis tapti laimingu. Camus žodžiais tariant, tai yra sunkus darbas, kurio reikia
norint užkopti į kalno viršūnę ir kurio pakanka, kad žmogus jaustųsi sotus savo širdyje, t. y. jaustų pilnatvę ir
nuo jos neatsiejamą laimę.
„Jau vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti.“
Net jeigu riedulys galiausiai nukris, procesą, stumiant riedulį (Rijė atveju gydant, slaugant žmones), vis tiek
bus galima įvardinti kaip laimę atnešusį. Kaip Sizifas galų gale yra laimingas, taip ir Rijė.
Galime prisiminti ir tai, jog Camus knygoje „Maištaujantis žmogus“ rašė: „Maištauju, vadinasi, esame.“
Autorius performuluoja Rene Descartes frazę „mąstau, vadinasi, esu“ ir nori pasakyti, kad maištaudamas
žmogus susitapatina su kitais (maištas daugeliu atveju nėra paremtas savanaudiškais tikslais, pvz., Rijė
maištauja dėl kitų gyvybės) ir taip pranokta pats save. Solidarumas su kitais žmogų įprasmina.
Taisyklių ir apribojimų apsuptyje iš žmonių yra atimamas įprastas gyvenimas, todėl jie maištauja. Jiems
atrodo, kad apribojimai neteisingi, nauji taisyklių įvedimai juos pribloškia. Laisvė daryti tai, ką norime, buvo
atimta, todėl iš baimės ir situacijos neigimo maištaujame.
Vis dėlto Camus teigia, kad toks maištas yra beprasmis. Baime ir neigimu paremtas maištas Orano miesto
gyventojams suteikia trumpalaikį pasitenkinimą. Maištas gimęs iš savanaudiškumo ir užsispyrimo (visiškai
priešingas Rijė bei Prometėjo maištui) yra nenaudingas visuomenei ir žalingas mums patiems. Toks elgesys,
tokia tariama „kova“ neleidžia mums, anot Camus, susigrąžinti senųjų laisvių. Toks maištas mus tiesiog
įtraukia į užburtą ratą, kuriame stengiamės pasijusti geriau darydami dalykus, dėl kurių vėliau jaučiamės
blogiau.
Tokioje situacijoje Camus siūlo tinkamą maišto formą, kuris šiek tiek primena itališką streiką. Tai yra
maištas prieš žmogaus kančią, tai yra kova už žmogaus gyvenimą. Gydytojas Rijė, pagrindinis romano
veikėjas, yra šio maišto geriausias pavyzdys. Jis nenuilstamai dirba, kad išgelbėtų savo pacientus nuo maro,
dažnai nesėkmingai. Tačiau jis atkaklus. Romane yra labai simboliškas epizodas. Gydytojas Rijė slaugo
sergantį berniuką, nors žino, kad tai jo atvejis yra jau „pralaimėta kova“. Kyla klausimas, kam reikia tada
toliau stengtis? Atsakymas yra ganėtinai paprastas. Rijė nepasiduoda ir toliau kovoja vien dėl berniuko
įgimtos teisės gyventi.
Jis parodo, kad pati kova gali būti pralaimėta, tačiau absurdiškame gyvenime, kuris atrodo atsitiktinis ir
neteisingas, gyventi dėl kovos, kad būtų nutraukta priespauda ir apsaugota gyvybė, yra daugiausia, ką
galime padaryti, kad sukurtume prasmę beprasmybėje.
Kova, kurios tikslas yra padėti kitiems, turi testis. Mūsų maištas – tai nelyg kova už mūsų žmogiškumą.
Camus atrodo, kad tokie įvairūs išbandymai, nors ir atneša daug kančios ir, atrodo, siūlo tik susitaikymą su
kovos ar bet kokio kito pasipriešinimo beprasmybe, vis tik gali tapti vilties ir laimės šaltiniais. Jeigu į romano
veiksmą žvelgsime Camus akimis, tai gyvenimas Omano mieste ir gyvenimas apskritai neturi jokios
prigimtinės prasmės, tačiau žmonių maištas įrodo, kad esame laisvi priimti sprendimus ir iš šių pasirinkimų
išgauti prasmę ir laimę, kurios ieškome ir kuri yra būtina mūsų išlikimui (žr. Camus filosofija).
Alegorija/
Romanas „Maras“ gali būti palaikytas ir XX a. 4 deš. Vokietijos okupacijos Prancūzijoje alegorija. Nacizmo
pavojus didelė dalis prancūzų ignoruoja lygiai taip pat, kaip Omano žmonės ignoruoja žinią apie marą. Kai
suvokiame, kas vyksta, dažnai būna jau per vėlu ką nors daryti.

Diskusiniai klausimai/
Kas galėjo paskatinti Camus mąstyti apie gyvenimo beprasmybę? Kas jį įkvėpė rašyti kūrinius, kuriuose
žmogus kovoja prieš absurdą?
( Įgimti gabumai, įtempti vaikystės ir jaunystės metai formavo rašytojo sociumo suvokimą, įkvėptas F.
Nietzsches ir kitų filosofų suformulavo savo absurdo teoriją. )
Ar galima teigti, kad Camus pasiūlytos idėjos leido katastrofų laikų žmogui lengviau priimti pasaulyje
vysktančias katastrofas?
Taip, galima teigti, jog Camus idėjos padėjo išsaugoti daugelio katastrofų laikotarpio žmonių orumą. Du
pasauliniai karai sugriovė žmonių iliuzijas apie tvirtas visuomenės moralės „taisykles“, žiaurumo ribas, todėl
reikėjo rasti naują priežastį gyventi tokiame žiauriame, neracionaliame pasaulyje. Reikėjo naujos filosofijos,
naujo požiūrio į gyvenimą. Camus idėjos padėjo žmogui įsisąmoninti, suvokti pasaulio žiaurumą ir
neprarasti sveiko proto pasaulio suirutėje.
 • Kaip susitaikymas su beprasmybe, beprasmybės pripažinimas gali pakeisti žmogaus asmenybę?
„Su beprasmybe arba bendradarbiaujama, arba kovojama.“ – Albert Camus
Susitaikęs su beprasmybe žmogus taip pat ir pripažįsta, kad gyvenimas iš principo priklauso jam pačiam,
aukštesnės jėgos, kuri nulems jo likimą nėra. Žmogus priėmęs absurdą išsilaisvina iš bergždžių prasmės
paieškų.

• Ar Camus kūryba ir filosofija gali būti aktuali XXI a.? Kodėl?

XXI a. žmogus gyvena pasaulyje, kuris gali žmogui duoti beveik viską, ko jis trokšta. Ypač pirmojo pasaulio
šalyse viskas iš esmės yra daroma tam, kad tik būtų patenkinti individo poreikiai. Žmogus susiduria su
beprasmybe, nebemato prasmės toliau ką nors daryti, nes viskas padaroma už jį. Toks susidūrimas su
beprasmybe gali nuvesti link savižudybės (toks fenomenas yra pastebimas Skandinavijoje). Vis dėlto Camus
pasiūlyta beprasmybės įsisąmoninimo ir maišto filosofija gali padėti XXI a. žmogui vėl pamatyti prasmę
gyvenime.
Camus nagrinėjama susvetimėjimo tema taip pat aktuali šiandien. XXI a. visuomenė tampa vis radikalesne
ir susiskaldžiusia. Camus parodo, link ko tai veda, t.y. parodo, susiskaldymas visuomenėje panaikina
nešališkumą ir galų gale tampa „kitokių“ naikinimu (pagal romaną „Svetimas“)