A.

Kamiu gyvenimo, asmenybės ir kūrybos apžvalga

Kiekvienas žmogus nori nugyventi prasmingą gyvenimą, reikšmingais darbais įprasminti

savo būtį, jaustis reikalingas bei svarbus. Tą jis gali padaryti tik atsidavęs savo prigimčiai,
atradęs tikrąjį savo pašaukimą. Deja, savęs pažinimas bei gyvenimo prasmės paieškos
užtrunka be galo ilgai, priverčia žmogų kentėti, bei trukdo atrasti sielos ramybę. Kuriantis
žmogus gauna nuostabiausią dovaną dalintis. Jis aplink save sudaro ypatingą lauką, kuriame
atsiranda vis daugiau norinčių pasišildyti. Kūryba padeda save brandinti kaip asmenybę ir
tobulėti. Tai galime pastebėti ir A. Kamiu kūriniuose, vienas jį išgarsinančiu kūrinių yra
,,Svetimas“. Rašytojas tapo vienu iš svarbiausiu savo kartos kultūros mokytoju. Savo kūryba
jis išreiškė naujausios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas užmezgė ligi šiol
besitęsiančią draugystę su skaitytojais.
Nuo pat mažens A. Kamiu nepasižymėjo turtais ar kokiu nors ypatingu statusu. Kamiu
nugyventas gyvenimas jį atvedė į stipresnę asmenybę. Jis gimė 1913 m. Alžyre, vargingoje
šeimoje, likusioje be tėvo, kuris žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Berniukui buvo sunku
bendrauti su nuolatos tylinčia, kažkokios negalios kamuojama motina, tai, be abejo, padarė
įtaką tiek jo brendimui, tiek ir kūrybai. Vaikystėje jam teko patirti daug tragiškų išgyvenimų,
jis augo dundant pirmojo pasaulinio karo būgnams, todėl šie patyrimai persekiojo A. Kamiu
visą gyvenimą bei jie nebuvo svetimi ir jo literatūrinei kūrybai. Jis mokėsi komunalinėje
mokykloje, paskui licėjuje, o vieno mokytojo, pastebėjusio jo neeilinius gabumus, dėka, jo
galėjo mokytis ir filosofijos universitete. Po studijų tapo Alžyro radijo autoriumi ir laikraščio
,,Alžyro respublika‘‘ reporteriu. Norėjo stoti į kariuomenę, tačiau dėl silpnos sveikatos
negalėjo, todėl išvyko į Prancūzija ir ten didelį dėmėsį skyrė teatrui. Ankstyvoje jaunystėje
Albertas susirgo džiova. Ši liga persekiojo rašytoją metai iš metų. Tarpukario nestabilumas,
saugumo trūkumas ir absurdo kupinas pasaulis rašytojui aiškiai parodė gyvenimo laikinumą,
kas rvškiai atsispindėjo jo tolimesnėje kūryboje. A. Kamiu dažnai galvodavo apie
savižudybę, ją minėdavo ir savo kūryboje, ir užrašuose, bet tą mintį savyje įveikė ir toliau
vykdė savo tikslus. Taigi, Kamus suprato, kad gyvenimas yra absurdiškas ir beprasmis, bet
vertas gyventi, kiekviena gyvenimo akimirka gali būti prasminga.
Rašytojas savo kiekvieną gyvenimo laikotarpį aprašė ir savo kūriniuose. Vis dėlto būsimojo
rašytojo vaikystė nebuvo labai niūri, ją praskaidrino Afrikos saulė, daug džiaugsmo teikė
jūra. Tie kontrastai atsispindėjo ir vienoje jo esėje pavadinimu „Šviesa ir šešėliai“. Pirmasis,
o ypač Antrasis pasaulinis karas, daug ką sugriovė iki pamatų, pakeitė iš esmės. Pasikeitė ir
žmogus, jo moralė, psichologija ir mentalitetas. Kamus visa tai apmąstė ir atskleidė savo
esėje „Sizifo mitas“ remdamasis egzistencializmo filosofija, ragino priešintis absurdui
užtvindžiusiam pasaulį. Kamus nebuvo religingas, greičiau skeptiškas religijos atžvilgiu, kaip
ir daugelis laisvai mąstančių žmonių. Romaną „Svetimas" A. Kamiu parašė įkvėptas
svetimumo jausmo Paryžiuj, į kuri buvo priverstas atsikraustyti, kai neįtiko savo gimtojo
miesto valdžiai. Romane Kamiu aprašė vieno nereikšmingo žmogaus situaciją, bet ją
atskleidė tai, kas vyksta daug didesniu mastu, kas yra persmelkę modernią visuomenę, jos
politiką, teisę ir karus. Tai beprasmybė ir atsitiktinumas, arba, kaip ištarė pats rašytojas,
akistata su absurdu. Po Antrojo pasaulinio karo A. Kamiu išleido romaną ,,Maras”, kuris
daugelio literatūros kritikų pelnytai laikomas rašytojo kūrybine viršūne. Šis kūrinys išsiskyrė
savo simboline prasme, vaikščiojimu metaforomis ir kiek kitokiu požiūriu į karo gresmę.
Romano filosofinė prasmė yra absoliuti laisvė, gėris ir pergalė dėl kurių verta gyventi ir
kovoti nesitikint laimėti. Romane prasmę gyvenimui suteikia maištas prieš marą, bandymas
jam pasipriešinti. A. Kamiu yra egzistencialistas, kurio darbuose susijungia filosofija ir
literatūra, abi jas rašytojas laikė žmogaus ir pasaulio pažinimo būdais. Taigi svarstydamas
gyvenimo prasmės klausimą, A. Kamiu rėmėsi dviem svarbiausiomis idėjomis: absurdo ir
maišto.
Taigi apibendrindame galime teigti, jog kūryba kiekvienam žmogui turi skirtingos reikšmės.
Vieni kuria, kiti žavisi sukurtais darbais. Manau, kad žmogus kurdamas išreiškia save,
keičiasi kaip asmenybė ir apskritai kūryba jam yra tarsi priemonė parodyti savo jausmus ir
emocijas. Albertas Kamiu vadinamas iki galo neatsiskleidusiu rašytoju ir mąstytoju. Nors
A.Camus dažnai siejamas su egzistencializmo filosofija, jis pats neigė sąlytį su šia
srove. Pats Kamiu yra pasakęs, kad jo kūryba pagrįsta siekiu „išvengti atviro melo ir
pasipriešinti priespaudai“.