Antika

1000 m. pr. Kr. – 400 m. po Kr.

Tai senovės Graikijos ir senovės Romos imperijų klestėjimo laikotarpis.
Senovės Graikija buvo aukšto išsivystymo valstybė. Joje klestėjo menas, mokslas, buvo garbinama daugybė
dievų. Buvo tikima, kad menus globoja mūzos, o joms vadovauja dievas Apolonas. Muzika ir poezija buvo
neatsiejamos viena nuo kitos, skambėjo kartu. Šį meną graikai vadino muzike (graikų k. muzike – mūzų
menas), o jo kūrėjus muzikantus ir poetus laikė dievų siųstais pasiuntiniais Žemėje.
Graikų muzika buvo vienbalsė. Dainavimui pritardami instrumentais, grodavo tą pačią melodiją unisonu.
Graikai griežė styginiais instrumentais – kitara, lyra, arfa. Iš pučiamųjų buvo paplitę áulas ir Pano fleita.
Maždaug 150 m. pr. Kr. graikus nukariavo romėnai. Romos imperija gyvavo iki 400 m. po Kr. Muzikos
srityje romėnai tęsė graikų tradicijas.

Viduramžiai
V a. – XIV a. (5 a. – 14 a.)
Viduramžių epocha prasidėjo po Romos imperijos žlugimo ir tęsėsi beveik 1000 metų. Svarbiausias jos
bruožas – krikščionybės įsitvirtinimas visose gyvenimo srityse.
Bažnytinė muzika buvo svarbiausia. Ji skambėjo katalikų bažnyčiose pamaldų metu. Tai įvairios giesmės,
psalmės, himnai. Apie VII a. popiežiaus Grigaliaus I (Didžiojo) pastangomis šios giesmės pradėtos rinkti,
užrašinėti, tvarkyti. Jo garbei visos šios giesmės pavadintos grigališkuoju choralu. Kelis šimtus metų jos
buvo monodinės (vienbalsės). X a. pradžioje atsirado daugiabalsis choralas.
Viduramžiais vystėsi ir pasaulietinė muzika. Tai dainos bei šokiai, atliekami didikų rūmuose, liaudies
šventėse. Viduramžiais daug pasaulietinės muzikos sukūrė trubadūrai ir truverai. Dainoms pritardavo
instrumentai. Tai lyra, arfa, fleitos, būgneliai. Medžioklėse buvo naudojami senoviniai trimitai, ragai.
Išsivystė muzikos garsų užrašymo sistema – notacija. XI a. italų vienuolis Gvidas iš Areco miesto sugalvojo
skiemenis natoms pavadinti. Jis panaudojo bažnytinio himno kiekvienos eilutės pirmąjį skiemenį: UT, RĖ,
MI, FA, SOL, LA. Vėliau UT buvo pakeistas į DO ir pridėtas skiemuo SI. Solfedžiavimo mokymui Gvidas
naudojo rankos plaštaką. Iš jos vėliau išsivystė penklinė.

Renesansas
XV a. – XVI a. (15a. – 16 a.)
Epochos pavadinimas kilo iš prancūzų k. žodžio „renaissance“ – atgimimas. Renesanso menininkai ir
mokslininkai siekė atgaivinti senovės graikų kultūrą. Į pirmą vietą iškeliamas ne Dievas kaip viduramžių
epochoje, bet laisvas, išsilavinęs žmogus.
Tiek pasaulietinėje, tiek bažnytunėje muzikoje vyravo daugiabalsiai vokaliniai žanrai (žanras – kūrinio
rūšis). Klestėjo polifoninis muzikos stilius. Vystėsi ir instrumentinės muzikos žanarai, pirmiausia – įvairūs
šokiai.
Renesanse paplito ir buvo labai mėgiami klavišiniai instrumentai – klavikordas ir klavesinas.

Barokas
XVII a. – XVIII a. pirma pusė (17 a. – 18 a. pirma pusė)
Italų k. žodis „barroco“ reiškia „įmantrus, puošnus“. Baroko epochos menininkai siekė savo kūrinių grožiu
paveikti, sujaudinti žmones. Muzikoje vyrauja didelės apimties žanrai, atsiranda opera.
Polifoninį muzikos stilių palaipsniui keičia homofoninis. Melodijos dažniausiai labai vingrios, su daugybe
melizmų, trelių ir kitų puošmenų.
Žymiausi baroko epochos kompozitoriai:
• Italijoje – Antonijus Vivaldis, Alesandras Skarlatis,
• Vokietijoje – Georgas Fridrichas Hendelis, Johanas Sebastijanas Bachas,
• Prancūzijoje – Žanas Batistas Liuly,
• Anglijoje – Henris Perselas.
Baroko epochoje ypač suklestėjo vargonų muzika. Taip pat labai populiarus instrumentas buvo klavesinas,
atsirado pirmieji fortepijonai.

Klasicizmas
XVIII a. antra pusė – XIX a. pradžia (18 a. antra pusė – 19 a. pradžia)
Lotynų k. „classicus“ – geriausias, pavyzdinis.
Klasicizmo epochoje svarbiausia buvo instrumentinė muzika. Kompozitoriai siekė, kad muzika būtų
paprasta, aiški, melodijos ryškios, įsimintinos. Jie atsisakė barokui būdingų melodinių puošmenų,
įmantrumo.
Klasicizmo epochoje atsirado instrumentinės muzikos žanrai, kurie iki šiol yra labai svarbūs. Tai sonata,
simfonija, solinis koncertas ir styginių kvartetas.
Susiformavo orkestras, kuriame svarbiausiais tapo styginiai instrumentai, o klavesino nebeliko.
Tuo metu kūrė labai daug kompozitorių, tačiau žymiausi jų buvo trys:
• Jozefas Haidnas,
• Volfgangas Amadėjus Mocartas,
• Liudvigas van Bethovenas.
Didžiąją savo gyvenimo dalį jie praleido Austrijos mieste Vienoje, todėl dar vadinami Vienos klasikais, o jų
kūryba – Vienos mokykla.

Romantizmas
XIX amžius (19 a.)
Romantizmo menininkams svarbiausia perteikti žmogaus jausmus. Greta didelių, sudėtingų muzikos žanrų
atsiranda trumpi, tačiau labai ryškios nuotaikos kūrinėliai - tai vokalinė ir instrumentinė miniatiūra (lotynų
k. mini – mažiausias). Ypač daug kurta fortepijoninių miniatiūrų.
Romantizmo epochoje nepaparastai išsiplėtė orkestras. Jis buvo papildytas didele pučiamųjų ir mušamųjų
grupe. Hektoro Berliozo, Richardo Vagnerio orkestriniai kūriniai darė didžiulį įspūdį klausytojams.
Romantizmo epocha dovanojo žmonijai daugybę talentingų kompozitorių: F. Listą, F. Šopeną, smuikininką
virtuozą Nikolą Paganinį, simfoninės muzikos kūrėjus H. Berliozą, Johanesą Bramsą, Antoniną Dvoržaką,
operų kūrėjus Džiuzepę Verdį, Richardą Vagnerį ir daug kitų.

XX amžius (20 a.)

Tai laikotarpis, pasižymėjęs nepaprastai sparčiu mokslo ir technikos vystymusi bei didžiule muzikos stilių ir
krypčių įvairove ir gausa.
XIX a. pab. – XX a. pr. kilo impresionizmas (prancūzų k. impresssion – įspūdis). Impresionistai siekė spalvų
ir garsų pagalba perteiktį trumpos akimirkos įspūdį.
XX a. viduryje ekspresionizmas (prancūzų k. expression – išraiška). Muzikoje žymiausi šios krypties
atstovai buvo vokiečių kompozitorius Arnoldas Šionbergas ir jo mokiniai Albanas Bergas bei Antonas
Vėbernas. Jie siekė išsiveržti iš mažoro – minoro dermių, sukūrė savą 12 garsų sistemą - dodekafoniją.
Ekspresionistų muzika disonansinė. A.Šionbergo, A.Bergo ir A.Vėberno kūryba turėjo didžiulę įtaką kitiems
Europos kompozitoriams. Todėl dažnai ši trijulė vadinama „naujaisiais Vienos klasikais“, o jų kūryba –
naująja Vienos mokykla.
XX a. antroje pusėje susiformavo daugybė naujų meno krypčių ir srovių. Apibendrintai jos visos vadinamos
avangardiniu menu (prancūzų k. avant-garde – priešakinis būrys).