PAKRUOJO „ATŽALYNO“ GIMNAZIJA

Peizažas ir impresionizmas
Referatas

Parengė: 3c kl. Mok. Deimantė Kairytė

2009
Pakruojis
 Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dirbiniai yra
datuojami maždaug 40 000 m.pr.Kr. Skirtingai nuo kitų meno rūšių dailės kūriniai
paprastai turi materialią formą, tad nuo seniausių laikų iki pat XIX a. pagrindine
dailės šaka buvo laikoma architektūra, o visos kitos šakos (tapyba, skulptūra,
taikomoji-dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai darė įtaką kitoms dailės
šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai nebuvo sukuriama nieko nauja, o tik kartojami
senieji stiliai. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurioms būdinga
idėjų išraiška. Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno
reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ sąvoka.
Dabar ją sudaro vaizduojamoji: tapyba, grafika ir skulptūra ir taikomoji dailė:
keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.. Gana plačiai pasaulyje
žinoma dailės rūšis yra peizažas.

PEIZAŽAS – tai vaizduojamosios dailės žanras, tapybos arba grafikos kūrinys.

Peizažas, kaip savarankiškas žanras, susiformavo 17 a. šio laikotarpio darbams
būdinga erdvės iliuzija, lyriškumas, subtilus koloritas( spalvos). Peizažus galima
išskirti į tokias rūšis kaip urbanistiniai, marinistiniai ir t.t. Juose vaizduojamas
dažniausiai natūralus, o kartais žmogaus pakeistas vietovaizdis. Peizažuose meniškai
sukuriama erdvės ir perspektyvos iliuzija. Ši sąvoka apima realius arba fantastinius
įvairių vietų, gamtos reiškinių, miestų ir architektūros statinių, jūros vaizdus. Jo
elementų būta jau Egipto, Mesopotamijos sienų tapyboje, vadinasi tai labai senas
užuomazgas turinti dailės rūšis. Senovės graikų ir romėnų sienų tapyboje, mozaikose
atsirado vaizdų su perspektyvos elementais( perspektyva – tai daiktų vaizdavimas
plokštumoje, laikantis regėjimo taisyklių). Bizantinėje, romaninėje ar ankstyvosios
gotikos dailėje peizažas dažniausiai buvo figūrinių kompozicijų fonas, apibūdinantis
veiksmo vietą ar aplinką. XIII -XV a. Europos dailėje gamtos motyvai įgijo didesnio
savarankiškumo.
Renesanso laikotarpiu tapyba buvo atnaujinama. Dailininkų darbuose vis
gausėjo gamtos motyvų. Išmokta tiksliau perteikti šviesą, šešėlius, natūralias pozas,
žmonių jausmus. To meto paveikslai perpildyti šviesos, džiugios nuotaikos. Paprastai
galinis planas tapomas šviesiais tonais, pastatai ir gamtos motyvai apvedami
ryškiomis linijomis, dominuoja grynos spalvos. Renesanso laikotarpiu vietovaizdžius
pradėta tapyti iš natūros, suformuoti pagrindiniai peizažo erdvės, perspektyvos
vaizdavimo principai.
Romantizmo epochoje greta portreto, vyravusio Lietuvoje nuo pat XVII a.,
tapyta daug peizažų. Jiems buvo skiriama ypatinga reikšmė. Vis daugiau buvo
vaizduojami kraštovaizdžiai. Kraštovaizdį sudaro matomos savybės žemės plotas,
įskaitant fizinius elementus, tokius kaip peizažas, gyvenimo elementų, augalija ir
gyvūnija, abstrakčių elementų, tokių kaip apšvietimo ir oro sąlygos, ir žmogiškuosius
elementus, pavyzdžiui, žmogaus veiklos ir sukurtos aplinkos apsauga. Žodis
kraštovaizdis kilęs iš olandų žodis landschap nuo žemės (tiesiogiai atitinka anglišką
žodį žemę) ir priesagos-schap, atitinkančios anglų sufiksas "laivas". Topografiniai,
griežti peizažai individualėjo( topografija – taikomasis žemės matavimo mokslas
žemėlapiams ar planams daryti). Romantiniuose peizažuose daugiau dėmesio skirta
nacionaliniam gamtovaizdžiui, atsirado žmogaus nuotaikų ir gamtos reiškinių ryškių
paralelių: baimė, skausmas asocijavosi su tamsiomis spalvomis ir niūriais vaizdais,
bei atvirkščiai – džiaugsmas ir laimė su šviesiomis).
XIX a. II pusėje paplito realistinis peizažas, akcentuojantis gamtos
materialumą, realistų peizažams būdingas paprastumas, subtilūs tonai.
Dominuojančiu žanru peizažas pasidarė impresionizmo dailėje. Reikšmingų darbų
sukūrė postimpresionistai. Peizažo dekoratyvumą ir ekspresyvumą atskleidė
fovistai(pirmieji modernistinio meno atstovai), deformavo abstrakcionistai.

IMPRESIONIZMAS (XIX a. pab- XX a. pr.) – meno judėjimas, prasidėjęs

Paryžiuje, kai grupė dailininkų apie 1860 m. pradėjo viešai eksponuoti savo darbus.
Impresionizmas kilo iš realistinio meno. Dabar impresionizmas priskiriamas prie
populiariausių Vakarų meno srovių, šio termino kilmė susijusi su noru įžeisti -
apibūdinti kūrinių, kurie atrodė neįtikėtinai eskiziški ir nebaigti, parodą. Šiuos
kūrinius sukūrusius dailininkus vienijo tai, kad jie atmetė pasenusį, "nuobodų"
meną, kurį skatino oficialusis Salonas, bet jų meniniai siekiai skyrėsi.
Impresionistai turėjo du pagrindinius tikslus: vaizduoti modernų gyvenimą ir tapyti
atvirame ore. Vienas iš esminių impresionistų kūrybos principų - tapyba po atviru
dangumi, plenere (prancūziškai plein air - atviras oras) impresionizmui buvo labai
svarbus. Dailininkai paliko savo dirbtuves ir ėmė tapyti gamtoje. Tokia kūryba davė
galimybę perteikti oro ir šviesos sąveiką, tapyti apšvietimą, kintantį priklausomai nuo
paros laiko, saulės šviesos. Tačiau tai nebuvo nauja. Visą XIX amžių dailininkai
peizažistai atvirame ore aliejiniais dažais darydavo eskizus, pagal kuriuos dirbtuvėse
tapydavo paveikslus. Nuo penktojo dešimtmečio Barbizono ir Marlotės kaimų
apylinkėse Fonteblo miške susijusios su plenerine tapyba. Barbizono stilistinės
mokyklos atstovas Šarlis Fransua Dobinji - vienas pirmųjų į savo paveikslus iš
natūros pažvelgė kaip į baigtus ir tinkamus eksponuoti. Pažymėtina, kad jis buvo
kritikuojamas už "mėgavimąsi įspūdžiu". Glero dirbtuvės grupės narį Monė pleneru
Normandijos pakrantėje sudomino Eženas Bodenas ir Johanas Bartoldas Jonkintas.
Nuo 1863 metų Monė ėmė rengti tapymo ekspedicijas į Fonteblo mišką, kuriame
kartu su Renuaru, Baziliu ir Sislėjumi suformavo impresionistinės dailės raišką.
Pavadinimas kilo iš prancūzų dailininko Klodo Monė paveikslo „Įspūdis“,
„Saulėtekis“ (angl. Impression, Sunrise, pranc. Impression, soleil levant).Pagrindinis
impresionizmo principas – atspindėti akimirką, sustabdyti judesį, atspindėti realybės
nepastovumą, pagrįsti įspūdžiu. Šiai srovei svarbus gamtos vaidmuo; manoma, kad
laikas – kintantis dalykas, viskas pasaulyje be paliovos keičiasi, nieko neįmanoma
apibrėžti, todėl menininkas turi vaizduoti ne rezultatą, bet procesą. Labai daug
dėmesio skiriama jausmams, vidinei žmogaus būsenai. Visų vertybių matas –
žmogus, individas, kuris elgiasi spontaniškai, manoma, kad viskas užkoduota
pasąmonėj.
Spalvų naudojimo požiūriu impresionistai toliausiai pažengė nuo akademinės
tradicijos. Nuo studijų metų jie žavėjosi ekspresyviomis romantizmo meistro Ežežno
Delakrua (1798 -1863) kūrinių spalvomis. Tapydami plenere jie susidomėjo
natūraliomis spalvomis ir trumpalaikiais šviesos refleksais, kuriuos įmanoma
pavaizduoti spartesne technika nei kruopštus akademinės dailės procesas. Kad atkurtų
regimąjį pasaulį, impresionistai naudojo kelias grynas spalvas. Jų pastebėjimą, jog
daiktų spalvos yra "nepastovios", o priklauso nuo aplinkos, patvirtino mokslo
atradimai. XIX amžiaus viduryje Eženas Ševrolis įrodė, kiek daug optinių efektų
galima gauti dedant vieną spalvą prie kitos. Impresionistai daug naujo įnešė ir į
paveikslo kompoziciją. Ankstesni paveikslai buvo kruopščiai apgalvoti, ramūs, todėl
neretai veikiantieji asmenys atrodė tarsi tyčia pozuotų. Impresionistai komponavo
paveikslą taip, lyg tai butų atsitiktinai paimtas gabalėlis tikrovės. Dažnai paveikslo
kraštas tarsi nukirsdavo žmogaus figūrą arba kokį nors daiktą. Savo paveikslams
impresionistai neieškojo kokių nors intriguojančių, žaismingo turinio siužetų. Jie tapė
įprastus daiktus, peizažus, miesto vaizdus, savo amžininkus. Aišku, kad po to, kai
XIX a. dailininkai vaizdavo tik seniai praėjusius laikus ir tolimas šalis, šiuolaikine
realybe dvelkiantys paveikslai tiesiog gaivino.
Kita vertus, impresionistai tikrovę vaizdavo lyg ir be aistros, stengdamiesi
maksimaliai tiksliai perteikti tik išorinę, matomą pusę. Norėdami parodyti
praeinančių akimirkų ir besikeičiančio oro bei apšvietimo reikšmingumą, jie pradėjo
tapyti tuos pačius motyvus atskirais dienos ir metų laikais, t.y. kūrė skirtingo
kolorito(spalvų) ir nuotaikos paveikslus.
Žymiausi impresionizmo dailininkai: Klodas Monė, Dega, Polis Sezanas,
Gogenas, Rodenas, Renuaras.

Taigi, dailė yra labai plati meno rūšis, kuri dar skirstoma į labai daug
smulkesnių dalių. Peizažas yra gana gerai žinomas daugeliui žmonių ir šia tema
sukarta nemažai garsiu paveikslų, kurie visais laikais žavėjo žmones. Ši tapybos
atšaka gyvuoja jau nuo XVII a. Ir nepanašu, kad ketintų apleisti mūsų kultūrą.
 Literatūros sąrašas

Iš interneto, interneto svetainės:

1. http://mkp.emokykla.lt/ars/puslap_z/peiz_pagr.htm
2. http://lt.wikipedia.org/wiki/Dail%C4%97
3. http://www.fructusartis.lt/contents/coid,3198/RENESANSAS-ATGIMIMAS
4. http://www.mokslai.lt/referatai/analize/6872.html

Knygos:
1. Vaughan W. Romantizmas ir menas 2000
2. Lietuvos dailės istorija. Vilniaus dailės akademijos leidykla 2002