Pjeras Ogiustas

Renuaras
Projektą parengė Aurelija Gardžiulytė
Kas yra impersionizmas?
Impresionizmas – tai XIX antroje pusėje Prancūzijoje gimęs meno judėjimas, kurio atstovai
atsisakė laikytis akademinių pasaulio vaizdavimo tradicijų.
Pirmą kartą kritiko Louis Leoy pavartotas žodis „impresionizmas“ turėjo priešiškai apibūdinti
dailininkų, kurių kūryba buvo tikras išpuolis prieš tradicijas, darbus. Tačiau netrukus šį
terminą perėmė tie patys dailininkai, nes jis gerai apibūdino naujoviškos kūrybos esmę:
siekį laisvesniais potėpiais, šviesesniais bei ryškesniais atspalviais sukelti spalvos, šviesos
ir judėjimo jausmą, kitaip sakant, išreikšti tam tikrus jausminius įspūdžius.
Impresionistai paliko dirbtuves ir išėjo į gamtą – tapyti gryname ore, kur galėjo „pagauti“
natūralaus gyvenimo akimirkas ir užfiksuoti jų pojūtį. Jų technikai būdingi žaismingi ir,
palyginti, smulkūs potėpiai, atvira kompozicija, judesys, nutolimas nuo tradicinės
perspektyvos ir kompozicijos.
 Biografija
• 1841 m. vasario 25 d. Pierre-Auguste Renoiras gimė Prancūzijoje,
Limože , darbininkų šėmoje.
• 1856 m. mokėsi porceliano tapybos. Viršininkams jaunojo Renoiro
darbas labai patiko, o pats dailininkas suprato, kad turi įgimtų
gabumų
• 1862–1864 m. mokėsi Glero dirbtuvėje. . Būtent Gleyre’o studijoje
Renoiras, Monet, Jean Frèdèric Bazille’is ir Alfred Sisley’us ėmė
eksperimentuoti impresionistiniu stiliumi.
• 1879 m. jo paveikslas „Ponia Šarpantje su dukterimis“ salone
susilaukė milžiniško pasisekimo.
• 1882–1883 m. daug keliavo; per keletą metų įsisavino naują,
vadinamąjį grubųjį stilių.
• 1890–1900 m. paūmėjo artritas.
• 1907 m. įsikūrė Kane, pietų Prancūzijoje.
• 1919 m. gruodžio 31 d. mire Pajūrio Kanė miestelyje. Ten pat ir
palaidotas. 
Kūryba
Tapydami lauke, o ne studijoje, Renoiras ir jo draugai žavėjosi šviesos efektais gamtoje,
dirbo skubriais potėpiais stengdamiesi sugauti trumpą akimirką. Jiedu su Monet suprato,
kad šešėliai nėra juodi, o tik atspindi aplink esančias spalvas, ir galiausiai visiškai atsisakė
juodos spalvos. Nors draugai dažnai dirbdavo kartu, jų tapybos stiliai skiriasi: Renoiras
daugiau susikoncentruoja į žmonių figūras, o Monet – į gamtą. Jaunieji dailininkai tapydami
iš natūros dar labiau nei realistiniai tapytojai ieškojo naujų vaizdavimo formų, išsilaisvinimo
iš akademinio mokymo klišių. moterimis. Skirtingai nuo savo draugų peizažistų, O.
Renuaras liko ištikimas figūrinei tapybai ir portretams.  O. Renuaras mėgo tapyti žmones,
nerūpestingai bendraujančius, lengvai flirtuojančius, sėdinčius su gėlėmis, knyga, su taure
vyno kur nors ant upės kranto arba pavėsinėje, apipintoje žaluma. Kačiukai, maži šuneliai,
vaikai – nepamainomi jo paveikslų dalyviai, įnešantys švelnumo ir žaismingumo. Renuaras
aplinkiniame šiuolaikiniame gyvenime atrado tapybiškumą, charakteringumą, pozų ir tipų
išraiškingumą. Renuaras nenorėjo pastebėti liūdnos gyvenimo pusės, matyt, ji buvo
pernelyg gerai žinoma iš jo skurdžios jaunystės laikų. Kaip ir kiti impresionistai, pabrėžė
kasdienybės patrauklumą. Jo paveikslams būdingas fragmentiškumas, netikėti rakursai,
raiškus koloritas.
DAILININKO DARBAI
„Gėlės vazone“, 1869 m. „Varlynė“, 1869 m.
Jeanne Samary su žemos kaklo suknele , 1877m. „Šokiai Mulen de la Galet kavinėje “, 1876 m.
„Didžiosios mauduolės“, 1887 m. „Dvi merginos prie pianino“, 1892 m.
„Ilgaplaukė mauduolė“, 1895 m., „Mauduolės“, 1918 m
„Pusryčiai valčių iškyloje“, 1881 m. „Skėčiai“, 1883 m