DAILĖS

ŽANRAS:
PORTRETAS
Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros,
meninės fotografijos arba kitos meninės išraiškos
kūrinys,vaizduojantis žmogų ar žmonių grupę (vad. grupinis
portretas). Portretas dažniausiai kuriamas iš natūros arba
natūrinių studijų, kai kada pagal dokumentinę medžiagą
(pvz., portretas iš nuotraukos). Portreto funkcija – atvaizduoti
ir įamžinti tam tikrą žmogų, ypač jo veidą.
Portreto rūšys:

■ Visafigūris portretas
■ Pusiaufigūriai portretai
■ Biustiniai portretai
■ Satyrinis portretas
■ Alegorinis portretas
■ Imitacinis portretas
■ Antkapiniai portretai
 Visafigūris
Šio tipo portretai dažniausiai kurti
pagal užsakymus. Tai
reprezentaciniai, didelėms salėms
skirti atvaizdai, kuriuose asmuo
mažai individualizuotas, daugiau
akcentuota bendra laikysenos
elegancija, spinduliuojanti kilmės
ir socialinės padėties taurumu.
Socialinė padėtis pabrėžiama
atributais. Tokie portretai
būdingi renesanso, baroko,
klasicizmo, romantizmo dailei.
Franz Xaver Winterhalter, „Imperatoriaus Napaleono III
portretas“ , 1855
 Pusiaufigūriai portretai
Pusiaufigūriai nuo visafigūrių portretų
skiriasi ne tik mažesniais formatais, bet
ir kameriškesne nuotaika, gilesne
modelio charakteristika. Visi jie gana
panašūs kompozicija ir meninio vaizdo
kūrimo būdais. Figūros vaizduojamos
prie pat paveikslo krašto, jų žvilgsnis
dažniausiai nukreiptas į žiūrovą ir taip
kuriamas artimumo ir intymumo įspūdis.
Kai kuriems šios grupės portretams
būdinga griežta, statiška kompozicija,
suvesta į stabilų trikampį. Kituose
pusiaufigūriuose portretuose
nesilaikoma griežtos schemos, o
bandoma surasti gyvesnę ir laisvesnę
pozą bei išraišką. Tai ypač būdinga XIX a.
moterų portretams, kurie dar pasižymi
saloniškumu, sentimentalumu.
Vincento van Gogo autoportretas
 Biustiniai portretai
Biustiniai portretai. XIX a. pradžioje
išpopuliarėjo mažosios portreto formos.
Pamėgti pieštuku, pastele piešti ar
akvarele tapyti atvaizdai. Jų kompozicija
paprasta: vyrų portretuose modelis
pasisukęs trim ketvirčiais į dešinę arba
vaizduojamas iš priekio, moterų
atvaizduose siekiama gracingos
išraiškos. Fonas visuomet neutralus,
bet ne aklinas. Visas dėmesys sutelktas
į veidą, atsisakyta bet kokių detalių,
galinčių konkrečiau nužymėti aplinką.
Šio tipo portretuose retai galima atspėti
žmogaus profesiją, nes beveik nėra
atributų. Įamžintas tik veidas,
individualūs bruožai ir juose slypintis
žmogaus unikalumas.

Rembrandt van Rijn, „Vyro, laikančio

pirštines, portretas“, 1648
Pagal žmonių skaičių – porinis ir grupinis. Pagal galvos laikyseną: profilis, 1/3
rakursu, „En face“ – iš priekio, „Profil perdu“ (prarastasis profilis) – nusisukęs
daugiau nei per pusę. Pagal vaizduojamą asmenį skiriamas valdovo,
mokslininko portretas, taip pat autoportretas. Pagal asmens vaizdavimo būdą –
reprezentacinis ir kamerinis (intymusis) portretas.

■ Satyrinis portretas, šaržas, atsirado ir paplito XIX a. Prancūzijoje. Jame

pašiepiamas ar demaskuojamas kieno nors nedoras elgesys.
■ Alegorinis portretas – konkretaus žmogaus atvaizdas, išreiškiantis
abstrakčią sąvoką, ar įkūnijantis mitologinį personažą arba herojų.
■ Imitacinis portretas – įsivaizduojamas mirusio ar istorinio asmens
portretas. Kuriamas pagal vaizduojamo žmogaus laikotarpiui būdingus
atributus ir menines raiškos priemones.
■ Antkapiniai portretai skirstomi į karstinį portretą ir epitafiją (puošni
skulptūrinė plokštė pritvirtinta prie sienos ar antkapio).
■ Portretai paplito jau senovės Egipte, viduramžiais juos dažnai
pakeisdavo herbas, o XIX a., atsiradus fotografijai, portretas prarado
išskirtinę reikšmę.
Menininkas, kūręs daug portretų ar
specializavęsis portretų tapyboje,
vadinamas portretistu. Keletas iš pačių
žymiausių Europos
portretistų: Rafaelis, Ticianas, Fransas
Halsas,Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir kt.
Tarp žymiausių menininkų, kurie kūrė
autoportretus: Rembrantas ir Vincentas van
Gogas. Tikriausiai pats žymiausias portretas
yra Leonardo da Vinčio „Mona Liza“.
Mona Liza (arba Džokonda; it. Mona
Lisa arba La Gioconda) –
žymiausias Leonardo da Vinčio paveikslas,
vienas iš pačių žymiausių apskritai
Vakarų kultūroje. Nutapyta aliejiniais dažais
ant tuopos medienos, yra 77 × 53 cm dydžio.
Dabar paveikslas
priklauso Prancūzijosvyriausybei ir
kabo Luvro muziejuje Paryžiuje. Paveiksle
nutapyta moteris, žvelgianti į žiūrovą su
paslaptinga šypsena.
Leonardas da Vinčis kūrė paveikslą nuo
1503 m. pavasario – 1505 m. vasaros. Tai
Florencijos didiko Frančesko del Džokondos
žmona. Atrodo Leonardas jautė ypatingą
meilę paveikslui, kadangi pasiimdavo jį su
savimi į visas vėlesnes keliones. Šiuolaikiniai
mokslininkai yra suradę daug sutapimų Lizos
ir da Vinčio veido bruožuose, todėl kartais
manoma, kad Mona Liza tai ir da Vinčio veido
atspindys. Žiūrint į Mona Lizą su dešiniuoju
fonu (fonas už Lizos nelygus) Mona Liza
atrodo mažesnė, žiūrint su kairiuoju ji atrodo
didesnė.
Leonas X (lot. Leo X, tikrasis
vardas Džiovanis di Lorencas
de Medičis, it. Giovanni di
Lorenzo de
Medici, 1475 m. gruodžio 11 d.
Florencijoje –
1521 m. gruodžio 1 d. Romoje)
– popiežius nuo 1513 m. iki
mirties, labiausiai žinomas dėl
nesėkmingų bandymų
sustabdyti reformaciją, kuri
prasidėjo jam būnant
popiežiumi, kai Martynas
Liuteris (1483–1546)
apkaltino katalikų
bažnyčią dvasine ir
materialia korupcija.
Hansas Holbeinas Jaunesnysis.
„Ambasadoriai“
Rembrandtas „Autoportretas“
 Lietuvos portretistai
Lietuva taip pat gali didžiuotis
dailininkais – portretistais:
Marija Cvirkiene, Brone
Mingilaite–Uogintiene, Sofija
Veiveryte, Antanu Gudaičiu,
Augustinu Savicku, Mindaugu
Skudučiu, Raimondu Sližiu,
Vytautu Ciplijausku ir kitais.

MARIJA RAČKAUSKAITĖ-CVIRKIENĖ.
Autoportretas, apie 1953 m.
Naudoti šaltiniai:

■ http://lt.wikipedia.org/wiki/Portretas