DAILĖS Jeruzalės

progimnazija

ŽANRAS: Povilas Vytautas

Matačinskas,

PORTRETAS 6c klasė
Portretas – tapybos, grafikos, skulptūros, meninės fotografijos arba
kitos meninės išraiškos kūrinys,vaizduojantis žmogų ar žmonių
grupę (vad. grupinis portretas). Portretas dažniausiai kuriamas
iš natūros arba natūrinių studijų, kai kada pagal dokumentinę
medžiagą (pvz., portretas iš nuotraukos). Portreto funkcija –
atvaizduoti ir įamžinti tam tikrą žmogų, ypač jo veidą.
Portreto rūšys:

■ Visafigūris portretas
■ Pusiaufigūriai portretai
■ Biustiniai portretai
■ Satyrinis portretas
■ Alegorinis portretas
■ Imitacinis portretas
■ Antkapiniai portretai
 Visafigūris
Šio tipo portretai dažniausiai kurti
pagal užsakymus. Tai
reprezentaciniai, didelėms salėms
skirti atvaizdai, kuriuose asmuo
mažai individualizuotas, daugiau
akcentuota bendra laikysenos
elegancija, spinduliuojanti kilmės ir
socialinės padėties taurumu.
Socialinė padėtis pabrėžiama
atributais. Tokie portretai būdingi 
renesanso, baroko, 
klasicizmo, romantizmo dailei.
Franz Xaver Winterhalter, „Imperatoriaus Napaleono III
portretas“ , 1855
 Pusiaufigūriai portretai
Pusiaufigūriai nuo visafigūrių portretų skiriasi
ne tik mažesniais formatais, bet ir
kameriškesne nuotaika, gilesne modelio
charakteristika. Visi jie gana panašūs
kompozicija ir meninio vaizdo kūrimo būdais.
Figūros vaizduojamos prie pat paveikslo
krašto, jų žvilgsnis dažniausiai nukreiptas į
žiūrovą ir taip kuriamas artimumo ir intymumo
įspūdis. Kai kuriems šios grupės portretams
būdinga griežta, statiška kompozicija, suvesta į
stabilų trikampį. Kituose pusiaufigūriuose
portretuose nesilaikoma griežtos schemos, o
bandoma surasti gyvesnę ir laisvesnę pozą bei
išraišką. Tai ypač būdinga XIX a. moterų
portretams, kurie dar pasižymi saloniškumu,
sentimentalumu.
Vincento van Gogo autoportretas
 Biustiniai portretai
Biustiniai portretai. XIX a. pradžioje
išpopuliarėjo mažosios portreto formos.
Pamėgti pieštuku, pastele piešti ar
akvarele tapyti atvaizdai. Jų kompozicija
paprasta: vyrų portretuose modelis
pasisukęs trim ketvirčiais į dešinę arba
vaizduojamas iš priekio, moterų
atvaizduose siekiama gracingos išraiškos.
Fonas visuomet neutralus, bet ne aklinas.
Visas dėmesys sutelktas į veidą,
atsisakyta bet kokių detalių, galinčių
konkrečiau nužymėti aplinką. Šio tipo
portretuose retai galima atspėti žmogaus
profesiją, nes beveik nėra atributų.
Įamžintas tik veidas, individualūs bruožai
ir juose slypintis žmogaus unikalumas.
Rembrandt van Rijn, „Vyro, laikančio
pirštines, portretas“, 1648
Pagal žmonių skaičių – porinis ir grupinis. Pagal galvos laikyseną: profilis, 1/3
rakursu, „En face“ – iš priekio, „Profil perdu“ (prarastasis profilis) – nusisukęs
daugiau nei per pusę. Pagal vaizduojamą asmenį skiriamas valdovo, mokslininko
portretas, taip pat autoportretas. Pagal asmens vaizdavimo būdą – reprezentacinis ir
kamerinis (intymusis) portretas.

■ Satyrinis portretas, šaržas, atsirado ir paplito XIX a. Prancūzijoje. Jame

pašiepiamas ar demaskuojamas kieno nors nedoras elgesys.
■ Alegorinis portretas – konkretaus žmogaus atvaizdas, išreiškiantis
abstrakčią sąvoką, ar įkūnijantis mitologinį personažą arba herojų.
■ Imitacinis portretas – įsivaizduojamas mirusio ar istorinio asmens
portretas. Kuriamas pagal vaizduojamo žmogaus laikotarpiui būdingus
atributus ir menines raiškos priemones.
■ Antkapiniai portretai skirstomi į karstinį portretą ir epitafiją (puošni
skulptūrinė plokštė pritvirtinta prie sienos ar antkapio).
■ Portretai paplito jau senovės Egipte, viduramžiais juos dažnai pakeisdavo 
herbas, o XIX a., atsiradus fotografijai, portretas prarado išskirtinę reikšmę.
Menininkas, kūręs daug portretų ar
specializavęsis portretų tapyboje,
vadinamas portretistu. Keletas iš pačių
žymiausių Europos portretistų: Rafaelis, Ticianas
, Fransas Halsas,Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir
kt. Tarp žymiausių menininkų, kurie kūrė
autoportretus: Rembrantas ir Vincentas van
Gogas. Tikriausiai pats žymiausias portretas yra 
Leonardo da Vinčio „Mona Liza“.
Mona Liza (arba Džokonda; it. Mona
Lisa arba La Gioconda) – žymiausias 
Leonardo da Vinčio paveikslas, vienas iš pačių
žymiausių apskritai Vakarų kultūroje. Nutapyta
aliejiniais dažais ant tuopos medienos, yra 77 ×
53 cm dydžio. Dabar paveikslas priklauso 
Prancūzijosvyriausybei ir kabo Luvro
 muziejuje Paryžiuje. Paveiksle nutapyta
moteris, žvelgianti į žiūrovą su paslaptinga
šypsena.
Leonardas da Vinčis kūrė paveikslą nuo 1503
m. pavasario – 1505 m. vasaros. Tai
Florencijos didiko Frančesko del Džokondos
žmona. Atrodo Leonardas jautė ypatingą meilę
paveikslui, kadangi pasiimdavo jį su savimi į
visas vėlesnes keliones. Šiuolaikiniai
mokslininkai yra suradę daug sutapimų Lizos ir
da Vinčio veido bruožuose, todėl kartais
manoma, kad Mona Liza tai ir da Vinčio veido
atspindys. Žiūrint į Mona Lizą su dešiniuoju
fonu (fonas už Lizos nelygus) Mona Liza
atrodo mažesnė, žiūrint su kairiuoju ji atrodo
didesnė.
Leonas X (lot. Leo X, tikrasis
vardas Džiovanis di Lorencas de
Medičis, it. Giovanni di Lorenzo
de Medici, 1475 m. gruodžio 11
 d. Florencijoje – 1521 m. 
gruodžio 1 d. Romoje) – 
popiežius nuo 1513 m. iki
mirties, labiausiai žinomas dėl
nesėkmingų bandymų
sustabdyti reformaciją, kuri
prasidėjo jam būnant
popiežiumi, kai 
Martynas Liuteris (1483–1546)
apkaltino katalikų bažnyčią
 dvasine ir materialia korupcija.
Hansas Holbeinas Jaunesnysis.
„Ambasadoriai“
Rembrandtas „Autoportretas“
 Lietuvos portretistai
Lietuva taip pat gali didžiuotis
dailininkais – portretistais:
Marija Cvirkiene, Brone
Mingilaite–Uogintiene, Sofija
Veiveryte, Antanu Gudaičiu,
Augustinu Savicku, Mindaugu
Skudučiu, Raimondu Sližiu,
Vytautu Ciplijausku ir kitais.

MARIJA RAČKAUSKAITĖ-CVIRKIENĖ.
Autoportretas, apie 1953 m.
Naudoti šaltiniai:

■ http://lt.wikipedia.org/wiki/Portretas