Johannes Brahms

1833-1897

J.Brahmsas – 19a. II pusės vokiečių kompozitorius. Jo ir Wagnerio kūryba įkūnija įvairiapusį

vokiečių romantinės muzikinės kultūros vaizdą. Priešingai Wagneriui, Brahmsas nekūrė operų,
muzikinių dramų, programinės simfoninės muzikos. Savo kūryboje jis naudojo griežtas ir aiškias
klasikines formas (4 dalių sonatinį simfoninį ciklą, 3 dalių instrumentinį koncertą), kurias jungė su
individualiomis išraiškos priemonėmis. Dėl to Brahmsas dažnai vadinamas neoklasiku. Turiniu ir
prasme Brahmso muzika artima romantikams: nuoširdumas, švelni lyrika ją sieja su F.Schuberto
dainomis. Nesvetimas Brahmsui ir dramatizmas, romantiškas polėkis, aistringas veržlumas, kuris
būdingas ir kito amžininko – R.Schumanno kūrybai.

Reikšmingą vietą Brahmso kūryboje užima įvairių tautų liaudies melodijos. “Mano idealas –
liaudies daina” – sakė Bramsas. Jis vartojo ne tik vokiečių, austrų, bet ir kitų tautų – vengrų, čigonų,
slavų melodijas, intonacijas, kurios sutinkamos “Vengrų šokiuose”, “Valsuose” op.39 fortepijonui,
“Čigonų dainose” op.103 ir kituose jo kūriniuose.

Brahmsas nekūrė programinės muzikos. Jis nepalaikė Berliozo, Liszto, kurie rašė tik programinę
muziką. Programos panaudojimas muzikoje jam atrodė nepriimtinas.

Johannesas Brahmsas gimė 1833 m. Hamburge, muzikanto šeimoje. Pirmas ir vienintelis jo

mokytojas buvo E.Markesas, vietos pedagogas, mokęs groti fortepijonu, supažindinęs su
kompozicijos teorija. Hamburge Brahmsas pagarsėjo kaip pianistas. Koncertuose jis skambindavo
J.S.Bacho, W.A.Mozarto, L. van Beethoveno ir savo paties kūrinius. Materialinių sąlygų verčiamas
dirbdavo kavinėse, restoranuose.

Brahmsas bendravo su įžymiais vengrų smuikininkais – J.Joachimu ir E.Remenji. Drauge su jais

koncertuodavo, atlikdavo E.Remenji harmonizuotas vengrų liaudies dainas. Nuoširdi draugystė
Bramsą siejo su Robertu ir Klara Schmannais. Schumanno straipsnis apie Brahmso kūrybą,
išspausdintas “Naujajame muzikos laikraštyje”, suvaidino reikšmingą vaidmenį Bramso gyvenime,
išgarsino jį ir įpareigojo pateisinti viltis. Su Lisztu Brahmsas nesuartėjo – perdaug skirtingos buvo
jų kūrybinės kryptys.

Koncertuodamas Brahmsas aplankė daugelį Vokietijos miestų, reiškėsi ne vien kaip pianistas,
kompozitorius, bet ir kaip dirigentas. Kurį laiką Bramsas vadovavo chorinei kapelai Detmolde. Jai
sukūrė daug chorinių kūrinių.

1872 m. Brahmsas apsigyveno Vienoje. Čia jis vadovavo “Muzikos mėgėjų draugijai”, kurioje
pasireiškė kaip dirigentas, dirbo chorinėje kapeloje, su ja pastatė G.F.Hendelio “Izraelį Egipte”,
J.S.Bacho “Mato pasiją”, W.A.Mozarto “Requiem” ir kitus stambius kūrinius. Vienoje praėjo pats
kūrybiškiausias Bramso laikotarpis. Čia jis sukūrė 4 simfonijas, 2 uvertiūras, II fortepijoninį
koncertą B-dur, koncertą smuikui ir orkestrui, “Vokiškąjį requiem” ir kitus kūrinius. Mirė Brahmsas
Vienoje 1897 m.

Svarbiausi kūriniai.

4 simfonijos (c-moll, D-dur, F-dur, e-moll), 2 uvertiūros (“Akademiškoji” ir “Tragiškoji”),

simfoninės variacijos Haidno tema, 2 koncertai fortepijonui ir orkestrui (d-moll, B-dur), koncertas
smuikui ir orkestrui (D-dur), 6 kvartetai, 5 trio įvairioms instrumentų sudėtims, daugybė
fortepijoninės muzikos solo ir groti keturiomis rankomis, kūriniai vokaliniam ansambliui ir chorui,
vokalinė – simfoninė muzika (“Vokiškasis requiem”, “Rapsodija”, “Likimo dainos”), apie 200
dainų.

Operų Bramsas nerašė.

FORTEPIJONINĖ KŪRYBA

Gausią fortepijoninę Brahmso kūrybą sudaro stambios formos kūriniai: 3 sonatos, 2 koncertai
fortepijonui ir orkestrui, variacijos Hendelio, Paganinio, Schumanno temomis, baladės, rapsodijos,
įvairios miniatiūros: intermeco, kapričio, valsai, “Vengrų šokiai”, kitų kompozitorių kūrinių
transkripcijos, kūriniai skambinti keturiomis rankomis ir kt. Stambiuose kūriniuose Brahmsas
išryškina kontrastingus muzikinius vaizdus, miniatiūrose – vieną nuotaiką.

21 vengrų šokis buvo parašytas skambinti fortepijonu keturiomis rankomis. Toks skambinimas
buvo paplitęs Europoje, ypač Vokietijoje. Dažnai prie jo prisijungdavo vokalinis kvartetas. “Vengrų
šokiai” – patys populiariausi Brahmso kūriniai. Yra parašytos jų transkripcijos orkestrui, smuikui,
įvairiems kitiems instrumentams bei ansambliams.

Vengrų liaudies muzika Brahmsas susidomėjo gyvendamas Vienoje ir bendraudamas su vengrų

smuikininku E.Remenji. Šiame mieste buvo populiarūs vengrų šokiai ir dainos. Bramso “Vengrų
šokiai” – supoetinti vengrų – čigonų liaudies kūrybos pavyzdžiai. Juose gretinami kontrastingi,
būdingi čardašui vaizdai: sukauptas aistringumas ir ugningas veržlumas.

SIMFONINĖ KŪRYBA

J.Brahmso simfoniniai kūriniai – tai 4 simfonijos (c-moll, D-dur, F-dur, e-moll), 2 uvertiūros
(“Akademiškoji” ir “Tragiškoji”), simfoninės variacijos Haydno tema, 2 koncertai fortepijonui ir
orkestrui (d-moll, B-dur), koncertas smuikui ir orkestrui (D-dur).

Simfonijas Brahmsas rašė labai rūpestingai ir apgalvotai. Pirmąją simfoniją c-moll op.68
kompozitorius rašė maždaug 20 metų ir baigė 1876 m. Antroji simfonija D-dur op.73 pasirodė 1877
m., o dvi paskutinės F-dur op. 90 ir e-moll op.98 sukurtos 1883 ir 1885 m.

Ketvirtoji simfonija e-moll op.98 yra paskutinis monumentalus Bramso kūrinys. Ji taip pat ir vienas
brandžiausių kompozitoriaus ciklinių kūrinių. Jis persmelktas kūrėjui būdingomis santūriomis
elegijos, liūdesio, melancholijos nuotaikomis. Simfonija pagrįsta tradicine 4 dalių seka.

Pirma dalis – Allegro non troppo. Sonatos forma. Ji – be įžangos ir prasideda iškart pagrindine
tema, kuri skamba kaip elegiškas romansas. Pagrindinę temą, sudarytą iš trumpų dviejų natų
motyvų, dainingai atlieka smuikai. Kaitaliojant tercijas ir sekstas, išdėstomi visi harmoninės
minorinės gamos garsai.
Tema tuojau kartojama, tačiau pagyvinta smulkesnėmis ritmo ir akompanimento figūromis. Ramų
pasakojimą nutraukia energingos, “riteriškos” medinių pučiamųjų fanfaros. Tai trumpas
jungiamasis epizodas.

Šalutinė tema (h-moll) lyrinė, artima pagrindinei. Ją išraiškingai atlieka violončelės.

Glausta ir įtempta temų plėtojimo dalis pereina į intonaciškai šiek tiek pakeistą reprizą. Kodoje
pagrindinė eleginio charakterio tema įgauna tragiškų spalvų. Taip laisvai kintančios pirmosios
simfonijos dalies nuotaikos primena baladę.

Antra dalis – Andante moderato. Sonatos forma be temų plėtojimo. Tai charakteringas Bramso
filosofinės lyrikos pavyzdys. Perteiktos gilaus susikaupimo, švelnios rimties nuotaikos, tik
retkarčiais pertraukiamos dramatiškais skundo, skausmo proveržiais. Pagrindinėje temoje įdomiai
gretinamos friginė ir natūrali E-dur dermės (ypač valtornų atliekamame epizode), suteikia jai
savotiško archainio skambesio.
Trečia dalis – Allegro giocoso. Sonatos forma. Sunkiu, tipiškai “bramsiniu” humoru pasižyminti
muzika, artima Beethoveno “demoniškiems” skerco. Tembrinė orkestro paletė čia papildoma rečiau
naudojamais instrumentais: pikolo fleita, rėžiančio skambesio klarnetais in C, kontrafagotu,
trikampiu, 3 timpanais.

Ketvirtoji dalis – Finalas. Allegro energico e passionato. Parašyta čakonos forma (32 variacijų
ciklas), kuri turi ir sonatos formos bruožų. Aštuonių taktų čakonos temą atlieka variniai pučiamieji.

Pirmose trijose variacijose vyrauja varis, vėliau temą perima smuikai, o tryliktoje variacijoje ją
groja klarnetas ir obojus. Dalies kulminacija yra didinga keturiolikta variacija (trombonai, fagotas,
valtornos). Po to eina įtampos kupina pauzė, po kurios vėl aiškiai nuskamba čakonos tema.
Prasideda tarsi repriza (17 – 30 variacijos). Paskutinės dvi – 31 – 32 variacijos atliekamos greitesniu
tempu (Piu allegro), yra tarsi finalo koda.

Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur op.77

Koncerto žanro kūriniai žymi svarbiausius etapus Brahmso kūrybos evoliucijoje. Romantizmo
muzikai būdingas rapsodiškumas, improvizacijos charakteris įrėminami darnioje klasikinėje
formoje.

Koncertas smuikui sukurtas po Antrosios simfonijos D-dur, 1878 m., Piortšache, kur Brahmsas
nuolat praleisdavo vasaros atostogas. Kai kūrinys buvo baigtas, kompozitorius dar ilgai susirašinėjo
su žymiu smuikininku J.Joachimu, kuriam dedikuotas šis koncertas. Tik po daugelio smuikininko
siūlytų pataisų Brahmsas ryžosi koncertą išspausdinti. Premjera įvyko 1879 m. sausio 1 d. Leipcige,
Gevandzause, diriguojant pačiam autoriui.

Lyginant su pirmuoju koncertu fortepijonui d-moll, šis kūrinys dar labiau priartėjo prie simfonijos
žanro. Apie tai byloja ir pradinis kompozitoriaus sumanymas parašyti keturių dalių ciklą. Brahmsas
demonstratyviai atsiriboja nuo 19 a. tradicijos iškelti solistą į pirmą planą, kas nuo N.Paganini iki
P.Sarasate laikų buvo savaime suprantamas dalykas.
Koncertas pagrįstas tradicine trijų dalių struktūra.

Pirmoji dalis – Allegro non troppo parašyta griežta klasikine sonatos forma su įprasta dviguba
ekspozicija ir natomis neužfiksuota soline smuiko kadencija. Brahmsas perkelia dramaturginę ašį į
baigiamąją temą. Būtent čia įstoja solistas. Smuiko partija polifonizuota, sudėtinga: platūs šuoliai,
dvigubos natos bei akordų įvairovė reikalauja didelio techninio meistriškumo.
I d. pagrindinė tema

I d. šalutinė tema

Antroje dalyje – Adagio, trijų dalių sudėtinė forma, - neabejotinai viešpatauja smuikas. Čia
išryškėja daugumai Brahmso lėtųjų ciklo dalių būdingas kontrastas: iš liaudiško pobūdžio šviesios
temos išauga aistringa, įtampos kupina melodija.

II d.tema

Finale – Allegro giocoso, ma non troppo vivace, - kompozitorius išlaiko koncertui būdingą
lakoniškumą ir aiškią struktūrą. Klasikinę rondo sonatos formą dinamizuoja reprizoje praleistas
refrenas, o šventinį, herojinį muzikos charakterį dar labiau sustiprina aistringos vengriškos
intonacijos.