Augustė Andrijauskaitė, B3, choro dirigavimas

Jozefo Haidno sonatos nr.20 c-moll (Hob. XVI/20) pirmosios dalies analizė

Jozefas Haidnas buvo austrų kompozitorius, klasicizmo epochos kūrėjas bei vienas iš
trijų Vienos klasikų. Klasicizmas – stilius, įsivyravęs Europoje maždaug 18 – ojo amžiaus viduryje.
Jis tapo atsvara iki tol vyravusiai barokinei meno stilistikai - po puošnumo ir įmantrumo įsivyravo
klasicizmui būdingas paprastumas, aiškumas, simetrija. Šie bruožai atsispindėjo ne tik klasicizmo,
architektūroje, skulptūroje, tačiau ir muzikoje. Klasicizmo muzikos kalba grakšti ir turininga. Jai
būdinga homofonija, viešpatauja tonacinė mažoro-minoro sistema, vyrauja klasikinė harmonija,
paremta T-S-D funkcijomis. Melodijos aiškios, paprastos, dažnai sudaromos iš trigarsio tonų.
Temos – aiškios sandaros, joms būdingas kvadratiškumas. Klasicizmo muzikos ritmas – akcentinis,
šokinis, tačiau gana paprastas, paįvairintas sinkopėmis. Formos konstravimo principas – kadencijos.
Muzika plėtojama veržliai, gyvai, dinamiškai. Šioje epochoje susiformuoja grynosios muzikos
žanrai – simfonija, koncertas bei sonata.
Klasicizmo laikotarpio muzikoje iškyla sonatos forma. Tai muzikos forma, kurios
pirmoje dalyje (ekspozicijoje) sugretinamos dvi kontrastingos temos. Vidurinė sonatos dalis
paprastai yra temų perdirbimas, tačiau kartais vietoje jos įterpiama nauja tema, kuri vadinama
epizodu. Trečioji sonatos dalis – repriza, kuri apibendrina kūrinį. Sonatos forma gali turėti įžangą ir
kodą. Šia forma rašomos simfonijų, sonatų, koncertų, trio, kvartetų pirmosios dalys, rečiau – finalai
ar vidurinės dalys. Sonatos forma panaši į trijų dalių reprizinę formą, tačiau pagrindinis skirtumas
tarp šių formų tas, kad sonatos pirmojoje dalyje eksponuojamos dvi kontrastingos temos, kurios
tampa tolesnės muzikinės medžiagos plėtojimo varikliu. Ši ypatybė ir nulemia sonatos formos
svarbą – ji bene geriausiai gali atspindėti priešpriešas, konfliktus, žmogaus vidines būsenas ar
gyvenimo reiškinius ir dėl to užima ypatingą vietą tarp kitų muzikinių formų. Ši forma naudojama ir
Jozefo Haidno sonatos fortepijonui c-moll (Hob. XVI/20) pirmojoje dalyje.
Bendra kūrinio schema:

Pirmoji dalis (Allegro Antroji dalis (Andante Finalas (Allegro)

moderato) con moto)

c-moll As-dur c-moll

Pirmosios dalies schema:

Ekspozicija 1-37 taktai Temų Repriza 69-100 taktai

perdirbimas
38-68 taktai

Pagrindinė Jungiamoji Šalutinė Baigiamoji Skamba Pagrindinė Jungiamoj Šalutinė Baigiamoji

partija 1-8 partija 9-26 partija partija 32- elementai iš partija i partija partija partija
taktai taktai 26-31 37 pagrindinės,
baigiamosios,
jungiamosios
partijos.
c-moll Nepastovio Es-dur Es-dur Tonacija c-moll Nepastovios c-moll c-moll
s tonacijos nepastovi, tonacijos
vyksta
moduliacijos,
skamba šios
tonacijos: Es-
dur, f-moll,
g-moll, b-
moll, es-
moll.

c-moll  Es-dur Pradedama c-moll

Es-dur
tonacijoje,
tačiau ji
vėliau kinta.

Sonatos charakteringi motyvai atsikartoja ne tik tarp dalių, tačiau ir pačiose partijose
ar tarp jų. Kūrinio pradžioje išryškėja šie charakteringi motyvai, kurie vėliau pasirodo ir kitose
kūrinio dalyse: tercijomis ir sekstomis dubliuojama melodija, boso įstojimas į silpnąją takto dalį,
pokalbis tarp dešinės ir kairės rankos partijų; greitas sekstuolių judėjimas; taškuotas ritmas.
Pagrindinė partija pasižymi niūrumu, ilgesiu, kurį pabrėžia vis kartojamos ilgesio
intonacijos (m.2 besileidžianti žemyn). Melizmos suteikia partijai ekspresyvumo. Visgi, kartu
išlaikomas ir aktyvumas, veržlumas kurį kuria sinkopuota kairiosios rankos partija 1 ir 5-7 taktuose.
Jungiamoji partija savarankiško tipo, teminė medžiaga vystoma pasažais. Tonacija
kinta, pabaigoje moduliuojama į šalutinės partijos tonaciją – Es-dur. Gan neįprastas reiškinys:
kompozitorius panaudoja dinaminius kontrastus tarp gretimų natų:

Kadangi pagrindinė partija niūri, lyriška, ji išprovokuoja žaismingą šalutinė partiją,

kuri tampa tarsi atsvara. Žaismingumo šalutinei partijai suteikia Es-dur tonacija, susmulkėjusios
ritminės vertės. Tonacija, kaip ir būdinga klasicizme, nukrypsta į lygiagretų mažorą. Šioje partijoje
įvedamos sekstuolės, kurios melodijai priduoda lankstumo. Čia galime įžvelgti su pagrindine partija
giminingų elementų: boso replikos po pauzių 29-30 taktuose siejasi su 1 ir 5 taktu, taip pat
naudojamos melizmos, ryškūs dinaminiai kontrastai, pasigirsta pagrindinės partijos aktyviosios
intonacijos – tercijos.
 Baigiamojoje partijoje išryškėja ir visos dalies kulminacija, vystymas
suintensyvinamas - bosas perima sekstuolių judėjimą, kuris vyravo dešinėje rankoje. Susmulkėjęs
ritmas kuria įtampą, atsiranda jungiamosios partijos elementų - dešinės rankos pasažai nuo 32-ojo
takto sietini su pasažais 20-21 taktuose. Paskutiniuose šalutinės temos taktuose kompozitorius
stabdo judėjimą stambindamas ritmines vertes, palieka tik dešinės rankos pasažus, kairė ranka jai
tik pritaria. Šią intensyvesnę medžiagą nuo 32 – ojo takto, sutampančia su dalies kulminacija,
galime pavadinti lūžiu.
Kaip ir įprasta ankstyvosioms klasicizmo sonatoms, ekspozicija pakartojama. Šiuo
pakartojamu siekiama įtvirtinti girdėtą medžiagą, kad būtų lengviau suvokti jos plėtojimą temų
perdirbime.
Temų perdirbime plėtoti pradedama pagrindinės partijos medžiaga. Išlaikomas
dialogas tarp kairės ir dešinės rankų, kuris buvo ir pirmuose keturiuose sonatos taktuose. Pirmojo
takto medžiaga pasikartoja, dėl to klausytojui tampa aišku, jog bus plėtojama pagrindinės temos
medžiaga. Ji skamba kitoje tonacijoje, kompozitorius ją papildo žemyn besileidžiančia oktavų
slinktimi, staccato štrichu, kuris iki šiol dar nebuvo panaudotas.
Fermata 46 – ame takte aiškiai atskiria toliau sekančią medžiagą nuo prieš tai
buvusios. Čia kompozitorius plėtoja baigiamosios temos medžiagą. Tą aiškiai parodo identiškas
boso judėjimas sekstuolėmis bei dešinės rankos replikos. Baigiamoji partija skambėjo mažore,
dabar jos medžiaga plėtojama minore, yra gerokai išplečiama. Nuo 56 – ojo takto atsiranda ir
pagrindinės partijos elementų – melizmų. Čia taip pat atsiranda pagrindinėje partijoje naudota
ritminė grupė – aštuntinė su tašku ir šešioliktinė nata, tik temų plėtojime ji yra apversta – pirmiau
eina šešioliktinė, vėliau aštuntinė nata.

Vystomas ir baigiamosios partijos ryškus elementas – sekstuolių judėjimas. Temų

perdirbime jis skamba abiejose rankose vienu metu. Kaip ir ekspozicijoje, jis suintensyvina
vystymą.
Pasigirsta ir elementai iš jungiamosios partijos, kurie nuosekliai sujungia temų
perdirbimą su repriza. Reprizoje pagrindinė partija grįžta jau pagrindinėje tonacijoje. Pirmi keturi
reprizos taktai yra identiški pirmiesiems sonatos taktams. Ši partija nėra sutrumpinta, grįžta ta pačia
apimtimi, kaip buvo ekspozicijoje.
Šalutinė partija, kaip ir būdinga reprizoje, grįžta tokioje pačioje tonacijoje, kaip ir
pagrindinė partija – c-moll. Jos charakteris priartėja prie pagrindinės partijos. Ji tampa lyriškesnė,
mažiau kaprizinga. Reprizoje ši partija skamba sutrumpinta.
Baigiamoji partija reprizoje yra išplečiama. Apie dalies pabaigą signalizuoja aiški
harmoninė kadencija paskutiniuose taktuose, c-moll pirmojo laipsnio kartojimas bose,
sustambėjusios ritminės vertės.
 Atskiri kūrinio elementai, tokie kaip staccato štrichas, kūrinyje pasirodo tik kartą. Šiuo
atveju, tai nutinka temų plėtojime. Tačiau tai – ne atsitiktinis elementas. Jei staccato būtų pasirodęs
ekspozicijoje, galimai jį išgirstume temų perdirbime bei reprizoje. Tačiau temų perdirbime šis
elementas sąmoningai pasirenkamas plėtojant pagrindinės partijos medžiagą.
Reprizoje, kuomet grįžta jungiamosios temos medžiaga, melodija dubliuojama
oktavomis. Tokiu būdu paryškinama kadencija. Iki reprizos pasirodymo šis elementas dar nebuvo
panaudotas.
Sonatoje gausų arkų, kurios susieja elementus tarp skirtingų dalių. Kompozitorius
plėtoja ekspozicijoje išdėstytą medžiagą, įvairiai ją praturtindamas, tačiau ryškiausi elementai
išlieka ir yra atpažįstami. Taip tarpusavyje apjungiamos dalys ir sukuriamas kūrinio nuoseklus
vystymas. Sonatos antrojoje dalyje bei finale sutinkame elementų iš ekspozicijos: taškuotą ritmą iš
pagrindinės partijos, dešinės rankos pasažus iš jungiamosios partijos bei aktyvų šešioliktinių
judėjimą iš baigiamosios partijos. Taip pat skamba melodija, kuri labai artima pagrindinei partijai
ekspozicijoje.
Sonata, be abejonės, ryškiai atstovauja klasicizmo muzikai būdingus bruožus: ritminio
prado pabrėžimą; ryškius dinaminius kontrastus; būdingą tonacinį planą; teminius kontrastus;
dinamišką muzikinės medžiagos vystymą. Tačiau taip pat turi tik jai būdingų bruožų, kurių taip
dažnai nesutiksime kitose Haidno ar Vienos klasikų sonatose, kaip pavyzdžiui – labiau išplėtota
jungiamoji partija. Dėl to šalutinė partija yra trumpesnė – tik 6 taktai.
Natūralu, jog pirmosios dalies charakteris, muzikinė medžiaga provokuoja kitas
kūrinio dalis. Pirmoji sonatos pasižymi lyriškumu, ilgesiu, gracingumu, turi šiek tiek dramatizmo.
Tokia pradžia iššaukia dar lyriškesnę antrąją sonatos dalį bei energingą ir kontrastingą finalą.
Kadangi pirmosios dalies pagrindinė tonacija yra minorinė, dėl to antroji dalis, tarsi atsvara, yra
parašyta mažorinėje tonacijoje – As-dur.
Apibendrinant reikėtų paminėti, jog ši sonata buvo sukurta 1771 metais (Haidnui tuo
metu buvo 39 metai) ir išleista 1780 – aisiais rinkinyje, dedikuotame seserims Marianai ir Katerinai
Auenbruger. Tai pirmasis Haidno kūrinys, kurį jis pavadino sonata, iki tol panašios formos kūrinius
jis vadino divertismentais arba partitomis. Tai taip pat pirmasis kūrinys, kuriame Haidnas pats
pažymėjo dinamiką. Kūrinys išsiskiria iš kitų Haidno ir dėl savo sudėtingumo, dinaminių kontrastų
bei dramatinės įtampos. Taigi, galime daryti prielaidą, kad nagrinėta sonata tarsi pradeda naują,
brandesnį etapą Haidno kūryboje bei dar ryškiau atskleidžia klasicizmo epochos būdingiausius
muzikos kalbos bruožus.