Paulius Cinauskas 10b

Kuo man įdomus sutartinės žanras?

Sutartinės žanras, tai ypatingas Lietuvių liaudies polifoninės kūrybos reiškinys. Jis užima vieną
reikšmingiausių vietų Lietuvių muzikos istorijoje ir jos ankstyvajame vystime. Šis muzikos žanras nėra
toks žinomas Europoje ir dėja, vis mažiau naudojamas šiuolaikinėje muzikoje. Jis išsiskiria nuo kitų,
dėl paralelinių sekundų dainavimo, bei archajiškų refrenų ir garsažodžiu naudojimo jos sakiniuose.

Manoma, kad sutartinės egzistavo kartu su vienbalsėmis dainomis, nes jos apima itin daug liaudies
dainų žanrų, kaip vestuvinų, šventinių, darbo, kalnendorinių apeigų, šeimos, bei daug kitų...
Sutartinės yra skirstomos i daug grupių, bet trys pagrindinės yra sprendžiamos pagal balsų skaičių.
Dainuojant dviems balsams ar dvejoms dainininkų grupėms, vadinamos dvejinėmis, trim – trejinėmis
ir keturioms – keturinėmis. Kai sakoma, kad dainuojama ketverinėmis, turima omeny, kad yra keturi
balsai, tačiau vienu metu visada dainuoja tik dveji. Joms būdinga aiški priedainių artikuliacija,
suteikianti sutartinėms „motorinį“ charakterį, taip pat pastovus, labai pabrėžiamas ir kirčiuotas,
aktyvus sinkopinis ritmas. Sutartinių melodinė sandara būna simetriška, antrasis jos sakinys, tarsi
atsako į pirmąjį, o kartais jis būna priešpastatymas, kur antras balsas šokinėja sekunda aukštyn arba
žemyn pirmajam. Taip pat šios dalys skiriasi tuom, kad jos būna ritmiškai varijuojamos, pagal pirmąją
dalį išreiškiamas prasminis tekstas, o pagal antrąją – refrenas. Kai buvo naudojami treji ar ketveri
balsai, jos budavo dainuojamos pakaitomis, kanonu arba šiek tiek pavarijuojamos, pavyzdžiuj –
pirmasis balsas paima melodija, tada antrasis dainuoja melodija, o pirmasis sudaro paralelių sekundų
sąskambį, kuris retai pereina i konsonansus arba unisona, tada trečias balsas periema melodija, o
pirmasis balsas atiduoda buvusia partija antrajam, kur ji yra atkartojama ar šiek tiek pavarijuojama.
Tokiu ratu yra tęsiama daina iki pabaigos. Nors šios abi sutartinėje esančios melodijos dalys yra
sudarytos iš viena su kita susipinančių nepilnų tercijų, jos yra savarankiškos intonaciniu ir ritminiu
atžvilgiu.

Kaip jau minėjau, viena svarbiausių sudėtinių ypatybių, išskiriančių jas iš kitų žanrų yra refrenai –
ratilio, lylio, kadujo, čiūto ir t.t. Taip pat kai kurie refrenai turėdavai kadaise aiškiai suvokiamas
reikšmes – (dobilio – dobilas). Jų turtinga ir įvairi poetinio turinio tematika rodo, kad jos turėjo
didžiulę visuomeninę reikšmę. Sutartinių poezija yra nesudėtinga, bet vaizdinga, taip pat raiški,
skambi. Tekstai dažnai atskleidžia įvairių darbų ir jų proceso vaizdą. Šokių sutartinės pasižymi
humoru ir nuotaikingumu, nors šokio judėsiai lėti ir santūrūs. XIX a. Šaltiniai rodo, kad sutartines ir
instrumentalinę muzika sieja organiškas ryšys. Poilsio metu ar grįžtant iš darbų jas dainuodavo
Moterys, kol vyrai pritardavo instrumentais, kaip trimitais ar skudučiais. Kadangi jos taip siejamos su
instrumentaline muzika, tai leidžia manyti, jog abiejų šių muzikos rūšių raida vyko artimame sąlytyje.
Daug artimai esančių sryčių instrumentalinė muzika rėmėsi sutartinių daugiabalsumo principais.

Sutartinės greitai lokalizavosi Lietuvos šiaurryčiuose, tačiau greitai išnyko vakaruose. Tarp kaimyninių
šalių irgi nėra daug žinių, todėl šis muzikos žanras greitai nyksta. Todėl man sutartinės yra įdomios –
dėl savo poetikos, vaizdingumo, keistų ir įdomių sąskambių. Tai mūsų šalies paveldas, ir jeigu mes jo
nenaudosim ar bent nesidomėsim, jis tiesiog išnyks.