Suvalkiečių dainuojamoji tradicija labai įvairi tiek istoriniu, tiek ir

žanriniu bei stilistiniu požiūriu. Suvalkijoje (Sūduvoje) išlikę ir

seniausiam klodui skirtini žanrai, ir vėlyvoji lyrika. Vienas iš seniausių
archajinės melodikos klodo žanrų – ganymo dainos. Išskirtinę vietą
tarp jų užima oliavimai, sietini ne tiek su ganymo papročiais, kiek su
kalendorine piemenų švente – Sekminėmis. Išlikus
bendruomeninėms talkoms, mūsų laikus pasiekė ir senosios šio
krašto rugiapjūtės pabaigtuvių dainos, artimos dzūkiškoms.
Rugiapjūtės dainoms giminingos ir seniausios šienapjūtės dainos. Kitų
žanrų darbo dainos (arimo, malimo ir kt.) – jau lyrinės stilistikos
melodikos pavyzdžiai. Nepaisant kaimynystės su Dzūkija –
kalendorinio folkloro epicentru, Suvalkijoje (Sūduvoje) žinomi tik
negausūs kalendorinių dainų likučiai: keletas Joninių kupoliavimo ir
Kalėdų dainų bei dainuojamųjų žaidimų, gavėnios baladžių. Saviti ir
gausiausiai išlikę yra suvalkiečių vestuvių papročiai ir apeiginės
dainos. Dalis jų paplitusios tik Suvalkijoje (Sūduvoje). Čia būta ir
raudų, tačiau raudojimo tradicija išnyko anksčiau negu Dzūkijoje.

Gausiausias šiame krašte – lyrinės stilistikos dainų sluoksnis. Ypatinga

gausa išsiskiria istorinės ir karo dainos bei baladės. Apskritai
suvalkiečiams būdingas polinkis į epiškumą, pasakojimą, tai dažnai
atsispindi ir dainavimo stiliuje: melodija išdainuojama ramiai,
santūriai, neskubant, tarsi išpasakojant dainą. Pagal bendrą
melodijos struktūrą suvalkiečių dainos artimesnės Mažosios Lietuvos
lietuvininkų negu dzūkų dainoms. Suvalkiečių melodijos ne tokios
vingrios, saikingiau vartojamos puošmenos. Dainininkų dėmesys,
atrodo, nukreiptas ne tiek į melodijų puošybą, kiek į formos sandaros
išbaigtumą, grakštumą.

Seniausios suvalkiečių dainos – vienbalsės. Vėlyvesnėje lyrinėje

tradicijoje galima išskirti keletą sluoksnių: vienbalsės diatoninių
dermių dainos; naujesnės vienbalsės melodijos, kuriose pastebima
funkcinės harmonijos įtaka; homofoninio stiliaus daugiabalsės
dainos; literatūrinės, bendralietuviškos dainos, romansai ir pan.
Pastaruoju metu Suvalkijoje (Sūduvoje) vyrauja nerėksmingas
dvibalsis dainavimas pritariant daugiausia tercijomis. Organišku
daugiabalsiu dainavimu, rodančiu ilgalaikio gludinimo žymes,
pasižymi zanavykai.

Senajai monodinei muzikai atlikti Suvalkijoje (Sūduvoje) naudoti

įvairūs pučiamieji muzikos instrumentai (švilpynės, birbynės ir pan.),
smuikas ir kt. Nuo seno čia gyva kankliavimo – ne tik pavieniui, bet ir
ansambliais – tradicija. Suvalkiečių kanklės išsiskiria puošnia forma.
Šių dienų Suvalkijoje mėgstama groti smuiku, armonika, cimbolais.
Kapelą gali sudaryti 1–2 smuikai, armonika, cimbolai, būgnas,
basetlė.

Suvalkija žinoma linijiniais rateliais („Simas mano dėdė“). Yra ir

žaidybinių ratelių, kur iliustruojamas tekstas („Tupi žvirblis
pabaryje“). Neįmantrūs vietinės kilmės šokiai: „Ciceliukė
Marceliukė“, „Kubilas“, „Pipiras“.