Klasicizmas (lot. classicus – geriausias, pavyzdinis) – XVII a.–XIX a. I pusės Vakarų
Europos literatūros ir meno epocha.
Esminis klasicizmo bruožas – sekimas Antikos meno ir literatūros kūriniais kaip
pavyzdiniais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealios harmonijos, tobulumo, absoliutaus grožio, universalios tiesos.
Muzikos funkcija klasicizme – teisingas jausmo išreiškimas.
Vyraujantys jausmai: A) kilnūs, didingi; B) malonūs, švelnūs; C) nepykanta, pavydas; Klasicizmas
Po puošnaus, monumentalaus baroko klasicistai siekė paprastumo, aiškumo,
natūralumo. Jie siekė atgaivinti senovės Graikijos meno grožio supratimą. Tai ypač aiškiai matoma klasicizmo architektūroje, kur atpažįstame antikos statinių elementus (ypač kolonas), kurie grupuojami griežtai simetriškai. Simetrija tapo ir kitų klasicizmo meno šakų (taip pat ir muzikos) formų pagrindu. Klasicizmo muzikai būdinga: formos aiškumas, simetrija, paprastumas.
Žymiausi klasicizmo muzikos kūrėjai – trys Vienos klasikai – J. Haidnas, V. A.
Mocartas ir L. van Bethovenas. Jie suformavo pagrindinius klasicizmo muzikos principus. Klasicizmas
Klasicizmo epochoje ypač iškilo instrumentinė muzika. Tuo metu formavosi nauji
instrumentinės muzikos žanrai. Kompozitoriai rašė kamerinę (nedidelės sudėties ansambliams) ir simfoninę (orkestrui) muziką. Iš rūmų ir bažnyčių kapelų išaugo didelis, pastovios sudėties orkestras.
Svarbiausi klasicizmo instrumentinės muzikos žanrai: simfonija, koncertas,
kvartetas ir sonata. Wolfgangas Amadėjus Mocartas
Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756–1791, Wolfgang Amadeus Mozart) –
vienas iš trijų Vienos klasikų, itin žymus klasicizmo stiliaus muzikos kūrėjas. Kūryba. Per palyginti trumpą gyvenimą Mocartas sukūrė apie 620 kūrinių. Sunku būtų rasti kitą tokį kompozitorių, kuris taip puikiai galėtų kurti įvairiausių žanrų ir formų muziką: simfonijas ir koncertus, operas ir mišias, kvartetus ir sonatas. Netgi Bethovenas negalėtų jam prilygti operos žanro kūryba. Simfoninės muzikos srityje Mocartas nebuvo toks novatorius kaip Haidnas, tačiau jo simfoniniai kūriniai yra tokie tobuli ir išbaigti, kad skatina jais žavėtis ir muzikus profesionalus, ir mėgėjus. W. A. Mozart Klarneto kvintetas A-dur, K.581 1 dalis (Allegro) EKSPOZICIJA Pagrindinė partija – tema pirmi 8 taktai, ji pakartojama su nežymiu pakitimu. Tema periodo formos, kvardatiška, uždara, skamba A-dur tonacijoje. Jungiamoji partija – Nuo 19 takto, melodija vedama nuo klarneto, ją perima violončelė. Partija užsibaigia dominantės funkcija. Šalutinė partija – Nuo 42 takto. Moduliuojama į e-moll tonaciją (pradžioje suskamba E-dur intonacijos). Lūžio taškas įvyksta 61 takte, klarneto tema skamba šešioliktinėmis. Partijos gale įtvirtinama E-dur tonacija. Baigiamoji partija – Nuo 65 takto. Koda – nuo 75 takto. Grįžtama į pagrindinę tonaciją A-dur. TEMŲ PERDIRBIMAS Prasideda nuo 80 takto. 83 takte suskamba pagrindinė ekspozicijos tema moduliuotoje C-dur tonacijoje. Toliau medžiaga plėtojama pakartojant frazę skirtinguose balsuose skirtingose tonacijose sekvencijos būdu. Preiktas suskamba 115 takte ir trunka 3 taktus. REPRIZA 118 takte suskamba pagrindinė ekspozicijos tema (neidentiška) pagrindinėje tonacijoje. 148 takte suskamba šalutinės partijos tema (neidentiška) A-dur tonacijoje. 193 takte skamba koda (pagrindinėje A-dur tonacijoje), užbaigianti 1 kvinteto dalį. 2 dalis (larghetto) Sudaryta sudėtinėje 3 dalių formoje su epizodu. Paprastoji 2 dalių forma; jungtis 32 t A-dur; 38 t D-dur. Pirmas periodas nekvadratinės struktūros. Vidurinė dalis paprasta reprizinė 3 dalių forma su perėjimu į repriza. Repriza sintetinė, variacinė, praplėsta, paima iš vidurinės dalies intonacijas 77t įžanga į kodą; 80 koda. 3 dalis (menuetas ir 2 trio)
Dalis parašyta dvigunboje trijų dalių
Menuetas parašytas paprastojoje 2 dalių reprizinėje formoje. Pirmas periodas