I užduotis

John Cage kūrinys „Aria“ (1958m.) bet kokio diapazono balsui, dedikuotas Cathy
Berberian. Autorius kūrinio atlikimo instrukcijoje nurodo, kad kūrinys gali būti atliekamas visas
arba dalimis nustatyta laiko trukme, solo ar su magnetine juosta. Kūrinys parašytas grafine
notacija – laikas eina horizontaliai, balso aukštis vertikaliai, laikas nėra tikslus, maždaug 10min.
viso kūrinio atlikimui, tačiau gali laisvai varijuoti pagal atlikėją. Jis užrašytas piešiniais,
vingiuotomis, punktyrinėmis linijomis, naudojamos aštuonios spalvos, kurios nurodo skirtingus
galimus dainavimo stilius. Juodi kvadratiniai simboliai – tai bet kokie garsai (nemuzikinis balso
panaudojimas, mechaniniai, elektroniniai prietaisai ir kt.). Tekstas pateikia balses, priebalses ir
žodžius penkiomis skirtingomis kalbomis: armėnų, rusų, italų, prancūzų ir anglų. Visi atlikimo
aspektai (dinamika ir t.t.), kurie nėra nurodyti, gali būti laisvai pasirenkami atlikėjo. Šį kūrinį,
kaip postmodernų, pasirinkau pirmiausia dėl kompozitoriaus. J. Cage rėmėsi neapibrėžtumo ir
atsitiktinumo principais, muziką apibrėžė kaip garsų seką, o kompozitorių kaip garsų
organizatorių. Šiame jo kūrinyje nėra apibrėžto tikslumo, tik tam tikros nuorodos, kurios atveria
skirtingo kiekvieno atlikimo galimybes. Skirtingų kalbų ir dainavimo stilių (autoriaus siūlomi
džiazo, kontralto ir kt. stiliai) naudojimas (pliuralizmas), kūrinio pavadinimas „Aria“, kuris
įstato jį į tam tikro žanro rėmus, tačiau prie jo neprisiriša, yra tarsi aliuzija į praeities muziką.
Visa kompozicija paremta žaismu dėl abstrakčios notacijos, kuri leidžia varijuoti savo balsu, kur
tekstas neturi gilios prasmės ar emocijų, bet atlieka skirtingų ir netikėtų skambesių funkciją, gali
būti naudojami bet kokie kiti garsai, kur nurodyta. Anarchija gali būti atsisakymas įprastos
notacijos, konservatyvios akademinės muzikos principų. Egzistuoja melodija, logiškos frazės ir
pauzės tarp jų, bet taip pat yra nenustatytas balso diapazonas bei tradicinės formos ir notacijos
nebuvimas – tai gali būti interpretuojama kaip antitezė.

John Zorn „The Big Gundown“ (1986m.) – tai kūrinys iš tokio pat pavadinimo albumo.
Tai radikalios Ennio Morricone filmų takelių muzikos J. Zorn aranžuotės. J. Zorn (1953m.) yra
šių laikų amerikiečių kompozitorius, saksofonistas, multiinstrumentalistas, kuriantis ir atliekantis
labai plačioje muzikos žanrų ir kultūros amplitudėje. Tai džiazo, roko, avangardo ir
improvizacinė, klasikinė muzika, žydų, japonų kultūra. Šis albumas priskiriamas avangardiniam
džiazui. Postmodernizmas galėtų būti improvizacinės muzikos dalis dėl nevienodumo siekio,
daugelio skirtingų stilių derinimo principų ir muzikos atlikimo technikų ir metodų būtent
vėlesnėje laisvojoje improvizacijoje. Apie 1960-uosius metus, kai kurie kolektyvinių
improvizacijų pasirodymai pasiekdavo tokį sudėtingumo lygį, prilygstantį ankstesnių
dešimtmečių serijinėms kompozicijoms (Lochhead, Auner, 2002 „Postmodern
Music/Postmodern Thought“). Kūrinyje „The Big Gundown“ pirmiausia pastebėtos citatos – E.
Morricone filmų takelių citavimas ir pasirodo J. S. Betoveno „Für Elise“ motyvas. Žinoma,
kadangi tai filmų takelių muzikos aranžuotės, aiškiai jaučiasi J. Zorno mėgstamas „filmas
ausims“, tą jis jau yra daręs vėliau kitose savo kompozicijose albume „Spillane“ (1987m.) Taip
pat maišomi keli stiliai, įvairūs motyvai (fragmentai, blokai) ir apjungiami į bendrą visumą,
naudojamos skirtingos technikos, - tai „vesterno“ filmų nuotaika, improvizacija, afrikietiški
ritmai, džiazas, žmonių balsai, moters šauksmo ir saksofono duetas, aplinkos garsai –
sonoristika, elektronika, daug įrašų takelių, kurie yra dubliuojami ir įrašomi „ant viršaus“ dar ir
dar (žaismas). Daugiasluoksniškumas, fragmentiškumas, įvairovė (nuotaikų, stilių, technikų)
rodo tam tikrą chaosą arba J. Zorno gebėjimą susieti formų ir stilių įvairovę priklausomai nuo to,
kaip ją kontroliuoja, kaip ir kada panaudoja. Anarchiją pastebiu tame pačiame nusistovėjusių
formų nebuvime, modernizmo paneigime, bet tuo pačiu naujoviškų idėjų demonstravime.
Improvizacija atspindi atsitiktinumą, taip pat ir žaidimą. Klausantis jaučiamas kūrinio
pasidalijimas lyg į kelis kūrinius, tarsi filmo scenos, vientisumo nebuvimas, netikėtumas ir
keisti skambesiai puikiai apjungti tarpusavyje (antitezė). Tai pavyzdys, kad bet koks garsas,
stilius, kultūra gali būti naudojama kaip muzikinė medžiaga.

II užduotis

Palyginti Arvo Pärto Perpetuum mobile (1963) ir pasirinktinai vieną iš jo postmodernių

tintinnabuli stiliaus kūrinių (sukurtų po 1976 metų) ir atsakyti į šiuos klausimus:

1. Kaip veikia ir kuo pasižymi modernistinė muzikos kalba kūrinyje Perpetuum mobile?
Kokiomis muzikinės kalbos priemonėmis kompozitorius operuoja, kaip jos naudojamos?

2. Kokie pokyčiai įvyksta Pärto muzikinėje kalboje perėjus prie tintinnabuli stiliaus?
Kokius galėtumėte išskirti šios kalbos postmodernius bruožus pasirinktame kūrinyje, kaip jie
pasireiškia?

3. Kokie muzikinės sandaros elementai būtų bendri abiejų Arvo Pärto kūrybinių periodų
kūriniams?