JOHANO SEBASTIANO BACHO BIOGRAFIJA

Johanas Sebastianas Bachas gimė 1685m. nedideliame Vokietijos mieste Eisenache, Tiuringijoje,
nepaprastai muzikalioje šeimoje.Bachų šeimoje buvo tiek daug mnzikų: fleitistų, vargonininkų,
smuikininkų. J.S.Bacho tėvas buvo miesto muzikantas, altistas.Vyriausias brolis Johanas
Christoforas – vargonininkas. Dešimties metų Johanas Sebastianas liko visišku našlaičiu, globojamu
vyriausiojo brolio Christoforo.Gyvendamas pas brolį jis pradėjo mokytis muzikos.Iš pat mažens
Johanas Sebastianas pasižymėjo nepaprastu darbštumu, valingumu, sugebėjimu savistoviai dirbti.
Bendrą lavinimą jis įgijo Ordrufo licėjuje, vėliau Liunerburgo mokykloje. Mokėsi labai gerai.
Dainavo licėjaus chore. Greitai muzika tapo Bacho profesija, ir būdamas 15-os metų jis pradėjo
gyventi savistoviai. Baigęs mokyklą, dėl žemo luomo ir sunkių materialinių sąlygų Bachas negalėjo
įstoti į universitetą. Jam teko dirbti rūmuose ir bažnyčiose smuikininku, varginininku, klavesinistu,
kapelmeisteriu. Darbas buvo labai sunkus, o materialinės sąlygos blogos. Būdamas Arnštadte jis
mokėsi iš garsiųjų vargoninio meno meistrų – Buchstehudės, Biomo, Pachelbelio. Šiuo metu
išsivystė ir savitas Bacho stilius. Arnštadte pasirodė jo pirmosios kantatos, skyrtos vargonams.

1708m. J.S.Bachas pradėjo dirbti Veimaro dvaro rūmuose vargonininku ir kameriniu muziku. Čia
jis ėmė studijuoti prancūzų ir italų muziką, kurti pasaulines kantatas ir kt. Bacho nieks tuo metu
nesuprato ir nevertino.

Persikėlęs i Keteną rūmų muziku, J.S.Bachas sukūrė prancūziškąsias siuitas, invencijas,

’’Wohltemperietes Klavier” 1-ajį tomą, chromatinę fantaziją, smuiko sonatas.

Veimare ir Ketene J.S.Bachas pagarsėjo, kaip atlikėjas vargonais ir klavyru. 1717m. Drezdene buvo
suruoštos J.S.Bacho ir žymaus prancūzų klavesinisto, vargonininko Maršano varžybos. Bachui teko
groti vienam, nes jo konkurentas, bijodamas nesekmės, neatvyko.

Paskutiniuosius savo gyvenimo metus (1723-1750) Bachas praleido Leipcige, kur mokytojavo
bažnytinėje choro mokykloje. Leipcige jis parašė “Wohltemperiertes Klavier” 2-ajį tomą, pasijas,
mišias h-moll, “Fugos mena”. Gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios. Gausi šeima sudarydavo dag
materialinių rūpesčių. Kompozitorius mokė savo labai muzikalius vaikus, rašė jiems muzikinius
kūrinius, drauge koncertavo. Jo sūnūs: Vilhelmas Fridemanas, Pilypas Emanuelis, Christoforas ir
Johanas Christianas tapo vėliau garsiais muzikantais.

Mirė J.S.Bachas 1750m. Kaip atlikėjas jis buvo pripažintas gana greitai; jo kūryba buvo mėgiama
tik nedaugelio draugų. Labai maža kūrinių buvo spausdinama, daugelis jų žuvo. Didžiojo
kompozitoriaus vardas, kaip ir jo kapas buvo užmiršti. Tik beveik šimtmečiui praėjus po Bacho
mirties, 1829m. Mendelsonui atlikus jo kūrinį “Mato pasijas” (kančias), Bacho kūryba tapo plačiai
žinoma. 1850m.Leipcige įsikūrė “Bacho draugija”, pradėjusi sistemingą Bacho kūrinių atlikimą ir
spausdinimą.

Aukštai vertino J.S.Bacho kūrybinį palikimą žymiausi muzikinės kultūros atstovai: Mocartas,
Bethovenas, Šumanas, Mendelsonas, Listas, Glinka, Rubinšteinas, Stasovas ir daugelis kitų.

KLAVYRINĖ MUZIKA

Klavyrinė muzika Bacho kūryboje užima svarbią vietą. Hendelis ir Bachas į klavyrinę muziką įnešė
daug naujo. Bacho klavyrinė muzika –XVII-XVIII a. vokiečių klavyrinio meno viršūnė. Savo
kūriniuose kompozitorius apibendrino geriausius to meto šios muzikos pasiekimus ir sukūrė savą,
naują kryptį. Nepaprastai praturtinęs klavyrinės muzikos turinį, Bachas išplėtė klavyro, kaip
koncertinio instrumento galimybes.

Klavyriniai Bacho kūriniai turi ne tik meninę, bet ir pedagoginę vertę- daugelį kūrinių
kompozitorius sukūrė, kad galėtų jais naudotis per muzikos pamokas jo žmona, sūnūs, mokiniai
(“Anos Magdalenos Bach natū sąsiuvinis”, “Vilhelmo Frydemano Bacho knygelė klavyrui”, “Maži
preliudai ir fugos”, “15 dvibalsių ir 15 tribalsių invencijų”). Kūrinius klavyrui Bachas rašė per visą
kūrybinį laikotarpį, bet tik Kiotene šioje srityje pasiekė aukščiausią meistriškumo lygį, prilygstantį
jo laimėjimams muzikoje vargonams.

Klavyrui kompozitorius parašė “Gerai temperuotą klavyrą” (2 tomus), 6 “Prancūziškas siuitas”. 6

“Angliškas siuitas”, 6 ”Partitas”, “Itališkąjį koncertą” F-dur. Labai reikšmingi Bacho kūriniai –
koncertai klavyrui (vienam ir keliems klavyrams) su orkestru. Tokie pat žymūs darbai- “Chromatinė
fantazija ir fuga” d-moll, “Goldbergo variacijos”, “Fugos menas”, fantazijos, tokatos, fugos,
invencijos, simfonijos, preliudai ir kt.

“GERAI TEMPERUOTAS KLAVYRAS”. Vienas ryškiausių ir vertingiausių Bacho polifoninių

ciklų klavyrui yra “Gerai temperuotas klavyras” (I t. – 1722 m. , II t. – 1744 m.). jį sudaro 48
preliudai ir fugos, parašyti visomis galimomis tonacijomis ir sudėti chromatine tvarka (C-dur, c-
moll, Cis-dur, cis-moll, D-dur, d-moll ir t.t.). Dauguma šio ciklo fugų yra tribalsės, keturbalsės,
viena-dvibalsė, dvi penkiabalsės. Nors ciklas polifoninis, bet Bachas čia panaudoja ir homofoninės
muzikos elementus, kurie puikiai derinasi su polifonija.

Bacho “Gerai temperuotas klavyras” buvo pirmasis klavyrinis ciklas, atskleidžiąs visas tonacijų
spalvas.

Bacho preliudai ir fugos savo turiniu bei nuotaika labai skirtingi. Vieni ramūs, linksmi. Kiti liūdni
arba didingai iškilmingi. Dar kituose vyrauja poetinė, pakili, lyriška nuotaika. “Gerai temperuoto
klavyro” preliudų ir fugų sąsaja labai įvairi. Vieni preliudai artimi fugoms, kiti – kontrastingi.

MUZIKA VARGONAMS

Vargonai – mylimiausias Bacho instrumentas. Būdamas vienas iš geriausių to meto vargonininkų

virtuozų, Bachas šiam instrumentui skyrė svarbiausią savo kūrybos dalį. Bacho epocha – vargonų
meno klestėjimo metas. Didelės įtakos Bachui turėjo to meto įžymiųjų vargonininkų J.Pachelbelio,
G.Biomo, D.Bukstehudės ir kitų grojimas. Iš kiekvieno Bachas sugebėjo paimti tai, kas buvo
vertingiausia, ir visa tai apibendrinti, naujai išreikšti savo kūriniuose.

Bacho kūriniai vargonams – milžiniškas ir nuostabus indėlis į pasaulio muzikos literatūrą. Jie
pasažymi minties gilumu, dramatišku, nauju, visus jaudinančiu turiniu, dinamine jėga, tembrų
kontrastiškumu, virtuoziškumu. Vienuose kūriniuose vyrauja didingas stilius, gili patetika ir
herojiška, kituose iškyla liūdesys, skausmingi susimąstymai, filoofinė lyrika. Virtuoziškumą,
galingą skambesio jėgą neretai pakeičia melodingumas, švelnumas, gilios mintys, o kartais net
niūrumas.

Kūrinius vargonams Bachas raš visu kūrybiniu laikotarpiu, bet žymiausi kūriniai buvo sukurti
Veimare. Iš viso jis sukurė apie 150 choralų ir choralinių preliudų, 20 didžiųjų fugų, 6 sonata,
fantazijų, tokatų, pasakaliją c-moll, pastoralą F-dur, kanconą d-moll ir daug kitų kūrinių.
Žymiausieji iš jų – preliudas ir fuga a-moll, fantazija ir fuga g-moll, tokata ir fuga d-moll, pasakalija
c-moll.
CHORALINIAI PRELIUDAI VARGONAMS. Greta polofoninių ciklų svarbią vietą Bacho
kūryboje užima vienos dalies kūrinai – choralai ir choralų pritaikymai vargonams. Choralo –
protestantiškos giesmės – melodiją Bachas vysto laisvai, daug improvizuodamas.Bacho choraliniai
preliudai vargonams turinio atžvilgiu labai įvairūs: šalia pasižyminčių gilia filosofine lyrika, iškyla
griežtas, niūrus h-moll, pilnas lyriškumo f-moll, džiugios nuotaikos kupini choraliniai preliudai F-
dur, G-dur, šviesus epinio charakterio Es- dur ir kt.

Prie geriausių priklauso 18 choralinių preliudų, kuriuos Bachas sukūrė apakdamas (1747-1750). Iš
jų preliudas Es-dur pasižymi šviesiu ramumu, didingumu. Choralo tema pasirodo ne iš karto.
Preliudas prasideda Bacho sukurta melodija.

KŪRINIAI ORKESTRUI

Bacho kūryboje orkestrinė muzika tokios svarbios vietos, kaip jo kūriniai klavyrui, vargonams,
vokalinė muzika, neužima, nes tuo metu orkestras dar buvo labai netobukas. Bet ir negausūs šio
žanro Bacho kūriniai yra puikūs savo epochos pavyzdžiai. Iš jų įžymesni – “Brandenburgo
koncertai”, orkestrinės siuitos, koncertai klavyrui, smuikui ir kitiems instrumentams.

Šešis “Brandenburgo koncertus” (1721) Bachas sukūrė pagal Brandenburgo markgrafo Kristijano
Liudviko užsakymą. Tačiau jie neatitiko markgrefo skonio, todėl nbuvo atlikti, o mirus valdovui
(1734), šių koncertų partitūros buvo įkainotos ir parduotos po 6 grašius. Tai rodo, kaip nesuprastas
ir neįvertintas buvo Bacho kūrybinis genijus.

“Brandenburgo koncertai” – vertingi Bacho kūriniai ir ryškūs orkestrinės muzikos pavyzdžiai

ikiklasikinės muzikos laikotarpiu. Koncertai pasižymi turinio, formos ir išraiškos priemonių
įvairumu. Bachas juos pavadino “šešiais kincertais keletui instrumentų”. Tuo kompozitorius
pabrėžė, kad jie parašyti tuo paplitusio concerto grosso žanro pavyzdžiu. Kūrybiškai naudodamas
italų kompozitorių megstamą žanrą, Bachas suteikė jam naują prasmę ir charakterį. Jis beveik
atsisakė siuitiškumo principo, suteikdamas koncertams vidinį minties vieningumą, pagrįstą
nuosekliu jos vystymu. Naują reikšmę įgavo ir pats koncertavimo būdas. Bachas atsisakė madingų
tuo metu išorinių virtuoziško grojimo efektų ir dėmesį sutelkė į teminės medžiagos išraiškingumą.
Todėl jis visai nesistengė koncertuojančius instrumentus specialiai išskirti. Tik antrame, ketvirtame
ir penktame koncertuose išsiskiria concertino ir tutti grupės, o pirmame, trečiame ir šeštame ši riba
visai išnyksta.

VOKALINĖ MUZIKA

Beveik puse Bacho kūrybinio palikimo sudaro vokalinė muzika. Pirmuosius vokalinius kūrinius
Bachas parašė Arnštate ir Miulhauzene, o svarbiausią vokalinęs muzikos dalį sukūrė vėlyvuoju
kūrybos periodu, gyvendamas Leipcige. Daug Bacho vokalinių kūrinių parašyta religine tematika.

Bacho vokalinę muziką sudaro kantatos, oratorijos, pasijos, mišios, motetai, choralai, gismės ir kt.
Daugiausia Bachas sukūrė kantatų – virš 300. jų didžiojidalis parašyta religine tematika, tik nedaug
(24) – pasaulietine. Tai “Valstiečių kantata”, “Medžioklės kantata”, “Kavos kantata” ir kt. Jos
rašytos įvairioms šventėms, jubiliejams, ceremonijoms. Iš religinių kantatų išsiskiria “Reformacinė
kantata”(1730), skirta reformacijos 200-osioms metinėms. Joje panaudotas reformacijos laikų
himnas “Ein feste Burg ist unser Gott”, kurį už jo revoliucinį poveikį religinių kovų metais
F.Engelsas buvo pavadinęs “XVI a. Marseljete”.
Iš Bacho oratorijų minėtinos “Magnifikat”, “Kalėdų oratorija”, “Velykų oratorija”. Atskiro dėmesio
vertos Bacho pasijos ir mišios. “Pasija pagal Matą” ir mišios h-moll – Bacho vokalinės muzikos
viršūnė. Kultinės reikšmės abu kūriniai neturi – nutolsta savo turiniu, forma ir visa esme. Jie
atliekami koncertuose.

BENDRAI APIE J.S.BACHĄ

XVIII a. pirmoje pusėje polifoninės muzikos meną iki aukščiausio meistriškumo išvystė genialus
kompozitorius J.S.Bachas. jis parašė daugybę kūrinių vargonams, orkestrui, chorui, klavesinui,
smuikui. Bacho kūryba pasižymi nepaprastu gilumu, didingumu, o taip pat emocionalumu,
melodingumu.

Bacho kūrybą įvertino žymiausi pasaulio muzikai: V.A.Mozartas, L. van Beethovenas,

F.Mendelsohnas, R.Schummanas, F.Lisztas, M.Glinka, A.Rubinšteinas, A.Serovas ir daugelis kitų.
Demokratiška kryptimi, žmogiku turiniu giliai meistriškas Baccho menas yra brangus ir tarybiniams
žmonėms. Bacho kompozitoriaus ir atlikėjo reikšmė pasaulio muzikos istorijoje yra milžiniška. Jis
išvystė polofononį muzikos stilių iki tobulybės, kartu praturtindamas jį naujais homofoninio stiliaus
bruožais.

Bachas yra vienas didžiųjų XVII a. kompozitorių. Savo kūryboje jis išreiškė pažangiąsias
gyvenamojo meto idėjas, apibendrino geriausius ankstyvesniojo periodo pasiekimus, o kartu ir tolyn
įžengė ateitin. Jis gerai pažinojo prancūzų klavesininę muziką, italų smuiko kūrinius, klasikinį
chorinio dainavimo a capella stilių.

Svarbiausi Bacho kūrybos bruožai – tai realizmas, tikroviškumas, gilus liaudiškumas. Jo kūryba –
žmogiškų jausmų: paprasto, kuklaus ar iškilmingo džiaugsmo, švelnaus lyrizmo, liūdno
susimąstymo ar gilaus tragizmo atspindys. Ypatingu savitumu Bacho sukurtame mene pasižymi
dramatinių išgyvenimų atskleidimas. Iš vienos pusės jiems būdinga didelė įtampa, iš kitos –
nepaprastas vidinis ramumas.

Bacho kūrybos liaudiškumas artimai susijęs su žema, plebėjiška kompozitoriaus kilme, giliu
liaudies meno radicijų pažinimu, o taip pat artimu ryšiumi su protestantų choralu.

Bacho kūrybai būdingas ir turinio naujumas, pasaulietiškumas. Daugelyje šio kompozitoriaus

kūrinių, parašytų bažnytiniam atlikimui, vyrauja pasaulietiškas pradas. Dėl šios priežasties
bažnytinė vyriausybė drausdavo kai kuriuos Bacho kūrinius atlikti bažnyčiose.

Begalinis kompozitoriaus siekimas išreikšti savo kūryboje naujas idėjas vertė jį ieškoti ir naujų
išraiškos priemonių. Bachas – polifonistas. Daugelyje jo polifoninių kūrinių kiekvienas atskirai
paimtas balsas sudaro nuo pradžios iki galo turiningą melodiją. Polifoniniame Bacho stiliuje
pastebima ir naujų bruožų, susijusių su harmoninio mąstymo principais.

J.S.Bacho muzikinė veikla labai įvairi. Jis kompozitorius, vargonininkas, smuikininkas,

klavesinistas, pedagogas, mokslininkas ir muzikos instrumentų tobulintojas, išradėjas.