,, Kompozitorius L.

van Beathovenas “

Beathovenas gimė 1770m. kovo 26 diena Vokietijoje. Bethoveną muzikos pradėjo mokyti
jo tėvas, kapelos giedotojas. Pasakojama, kad tėvas sūnų mušdavo, versdavo jį groti
tikėdamasis padaryti iš jo panašų vunderkindą kaip Mocartas. Bethovenas taip pat
mokėsi pas Bonos dvaro vargonininką Kristianą Gotlobą Nefę. 1792 m., pasinaudojęs
savo darbdavio Bonoje dėka įgytais ryšiais, Bethovenas persikėlė į Vieną. Čia jis tikėjosi
mokytis pas Haidną, tačiau šis neturėjo laiko mokiniams ir po dvejų metų perdavė
Bethoveną Johanui Albrechtsbergeriui. Jaunasis pianistas greitai buvo pripažintas
virtuozu, kiek lėčiau pasiekė pripažinimą kaip kompozitorius. Bethovenas visą gyvenimą
buvo laisvas kompozitorius, t.y. ne dirbo bažnyčiai ar rūmams, bet gyveno iš
pasirodymų, rėmėjų lėšų ir to, ką gaudavo pardavęs savo kūrinius. Jis buvo kompozitorius
ir pianistas, trečiasis Vienos klasikas , užbaigęs klasicistinės muzikos raidą ir vėlyvuosiuose
kūriniuose priartėjęs prie romantizmo stilistikos. Tai kūrėjas, apie kurio gyvenimą sklando
legendos, o kūryba sulaukė didžiulio pripažinimo dar jam gyvam esant ir išliko labai
populiari iki mūsų dienų. Visus stulbino Bethoveno kaip pianisto talentas. Jis buvo geras
atlikėjas ir talentingas mokytojas. Be to, jis kūrė labai daug, jo kūriniai buvo gerai vertinami
ir nuo dvidešimties metų kompozitorius nesunkiai juos parduodavo. Bethovenui pradėjo
silpnėti klausa, kai jam buvo apie trisdešimt. Nenuostabu, kad jaunajam kompozitoriui tai
buvo didelis smūgis. Kurį laiką jis net norėjo nusižudyti. 1802 — 1815 metai kartais laikomi
viduriniuoju Bethoveno karjeros periodu. Šiuo laikotarpiu, progresuojant jo kurtumui, jis pradėjo
atsiriboti nuo žmonių, kurie susidarė klaidingą įspūdį, kad jis — mizantropas. Bethovenas kelis kartus
buvo romantiškai susižavėjęs jaunomis moterimis, bet, atrodo, tai baigdavosi nelaimingai, ir jis liko
nevedęs.Nežiūrint negalios, Bethovenas kūrė taip pat gausiai. Bėgant metams, jis vis mažiau kreipė
dėmesį į muzikos madą pasaulyje, tačiau jo kūriniai susilaukdavo visuotinio pripažinimo. Sulaukęs
beveik penkiasdešimties, Bethovenas visiškai apkurto. Todėl viešai jis nebekoncertavo ir dar labiau
atsiribojo nuo visuomenės. Jo kūrinių sumažėjo, ir jie tapo sunkiau suprantami.