Jean Sibelius

Žanas Sibelijus (Jean Sibelius) (1865-1957) – vėlyvojo romantizmo bei ankstyvojo modernizmo suomių
kompozitorius ir smuikininkas. Jis plačiai žinomas kaip geriausias simfoninės muzikos kūrėjų
Skandinavijos šalyse, padaręs didžiulę įtaką formuojantis Suomijos kultūriniam identitetui rusifikacijos
laikotarpiu.

Žanas Sibelijus gimė 1865 m. gruodžio 8 d. Hemenlinoje, Suomijos švedakalbių šeimoje. Jo tėvas
Kristijanas Gustavas Sibelijus buvo medikas, o motina Marija Charlotta Sibelijus née Borg - vietos
dvasininko duktė. Žanas taip pat turėjo vyresnę seserį Lindą bei jaunesnį brolį Kristijaną. Vaikystė Žanui
buvo išties sunki. 1868 m. epidemijos metu nuo šiltinės mirė tėvas. Po jo mirties šeima patyrė daug skolų,
teko parduoti nuosavybę bei persikraustyti gyventi pas Marijos Charlottos motiną Katarina Borg ten pat,
Hemenlinoje.

Pradžioje Žanas lankė švedų mokyklą. Tik po kiek laiko išmoko suomių kalbą, besimokydamas suomių
gramatikos mokykloje.

O dabar, pluoštelis suomių istorijos. Beveik 700 metų Suomija buvo Švedijos dalimi. Natūralu, kad švedų
kalba joje įsivyravo. Po Rusijos-Švedijos 1809 m. karo Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta
prie Rusijos. Siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalistinis sąjūdis,
vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo ir galiausiai pasiekė pergalę
– suomių kalba buvo pripažinta lygiateise švedų kalbai.

Svarbu užsiminti ir apie rusifikacijos laikotarpį, vykusį 1899–1905 m. ir 1908–1917 m. Tai buvo carų
politika, kurios siekis - apriboti Suomiją ir integruoti ją politiškai, kariškai ir kultūriškai į imperiją.
Suomiai pasyviai priešinosi, saugojo savo kultūrinį indentitetą, kurio formavimuisi didelę įtaką turėjo
Žanas Sibelijus.

Grįžkime prie Sibelijaus vaikystės. Jo šeima mėgėjiškai muzikavo - tėvas dainuodavo pritariant liutniai,
motina ir sesuo Linda skambino fortepijonu, brolis Kristijanas - violončele. Žaną muzika traukė nuo
vaikystės. Pirmoji jo fortepijono mokytoja buvo teta Julija. 16-os metų jaunuolis jau mokėsi groti ir
smuiku pas vietos muziką. Pasak Sibelijaus, „tapti didžiu smuiko virtuozu tai buvo karščiausias mano
troškimas, aukščiausias mano ambicijų tikslas“. Tais pačiais metais Ž. Sibelijus parašo savo pirmąją
kompoziciją - „Vandens lašai smuikui ir violončelei“ („Vesipisaroita viululle ja sellole“). Per keletą metų
pagausės kūrybinis kraitis, tačiau smuikas dar ir vėliau lydės Sibelijų.

Vaikystėje vasaras Ž. Sibelijus leisdavo Lovisoje, prie Baltijos jūros, pas senelę iš tėvo pusės. Tai
kompozitoriuje žadino polėkius kelionėms, tolimiems kraštams. Žanas yra pasakęs: „Hemenlina – tai
buvo disciplina, Lovisa - laisvė”.

Svarbu užsiminti apie Žano dėdę Johaną, jūrininką, kuris žuvo laivo katastrofoje dar prieš Žano gimimą.
1886 m. pradėjęs profesionalią muzikanto veiklą Žanas naudojo dėdės vizitines korteles, kuriose jo vardas
Johan buvo užrašytas prancūziškai Jean. Vėliau kompozitorius naudos prancūzišką vardo užrašymą, kuris
ilgainiui jam prigis.
Dalį laiko Sibelijus praleido Turku, kur gyveno kitas jo dėdė Peras, muzikantas mėgėjas, prekiautojas
grūdais. Dėdė buvo sukaupęs nemažą natų biblioteką, tad Sibelijus būtent čia susipažino su įvairiomis
partitūromis, ko gero Turku pirmą kartą išgirdo simfoninę muziką.

1885 m. Žanas Sibelijus pradėjo studijuoti teisę Helsinkio universitete ir užsirašė į kursus Helsinkio
muzikos institute. Muzika vis dėlto labiau traukė kompozitorių, Žanas metė teisę ir po metų galutinai
atsidavė muzikiniam lavinimuisi. Jis pasirinko smuiko specialybę, griežė solo, instituto kvartete ir
orkestre (rektorius buvo Martinas Vegelijus). Vis dėlto ilgainiui Žanas suprato, kad scenos baimė ir
sąlygiškai vėlyvas amžius jam neleis tapti smuiko virtuozu. Priešingai, kompozicijoje gausės kūrinių - per
4 studijos metus Sibelijus parašo per 100 kūrinių, vienas jų, styginių kvartetas a-moll, patraukia kritiko
Karlo Flodino dėmesį, kuris rašo: „Vienu mostu Ž. Sibelijus įžengė į olimpą ir atsidūrė greta tų, kuriems
priklausys Suomijos muzikos ateitis“.

Po mokslų Helsinkyje Žanas, mentoriaus M. Vegelijaus paragintas, nutarė tęsti studijas Vokietijoje. Jis
tobulinosi Berlyno Šarvenkos konservatorijoje vadovaujamas Alberto Bekerio. Žinoma, jam didelę įtaką
darė vokiečių muzika – tai Beethoveno simfonijos bei sonatos, Wagnerio operos, Strausso simfoninės
poemos, o ypač A. Brucknerio kūryba. Kartą Berlyne apsilanko suomių kompozitorius Robertas Kajanas
diriguoti savo simfoninės poemos „Aino“ atlikimą. Visa tai turbūt ir pastūmėjo Ž. Sibelijų kurti simfoninę
muziką.

Grįžęs į namus Žanas susižadėjo su būsimąja žmona Aino Jarnefelt. Dar linkęs studijuoti bei F. Buzoni
remiamas jis 1890 m. persikelia į Vieną, bandydamas patekti pas Brahmsą. Deja, senstantis
kompozitorius jo į mokinius nepriima. Sibelijus vis dėlto pasiliks Vienoje ir čia kurį laiką mokysis pas
Karl Goldmark (1830−1915) ir Robert Fuchs (1847−1927).

Pirmąja „sibeliška“ Žano kompozicija laikomas kvintetas fortepijonui g-moll. Ilgą laiką kūręs kamerinę
muziką, būtent Vienoje Ž. Sibelijus pradeda dirbti su orkestrinės muzikos kūriniais. Ypač susidomi
suomių epu „Kalevala“: „Manding, „Kalevala“ yra labai šiuolaikiška. Tai tarytum muzika: tema ir
variacijos“. Įkvėptas epo Ž. Sibelijus sukuria simfoninę poemą „Kullervo“. Premjera įvyksta Helsinkyje
1892 m. balandžio 28 d. ir sulaukia didžiulio pasisekimo. Tais pačiais metais Ž. Sibelijus veda Aino
Jarnefelt. Povestuvinė kelionė nusidriekia į Kareliją. Čia Ž. Sibelijus užrašinėja karelų liaudies dainas ir,
įsitraukęs į šį darbą, gauna stipendiją dirbti Helsinkio universitete. Vis dėlto pragyvenimui lėšų
neužtenka, tad Ž. Sibelijus dėsto smuiką ir muzikos teoriją Helsinkio muzikos institute ir orkestro
mokykloje, įsteigtoje R. Kajano.

Po 1900 m. Ž. Sibelijaus muzika įgijo klasikinį stilių, joje sumažėjo romantizmo bruožų. 1899 m. jis
sukūrė „Simfoniją Nr. 1“, 1902 m. − „Simfoniją Nr. 2“. 1900−1901 m. kompozitorius su žmona viešėjo
Rapale Italijoje. Antikinio meno formos ir Palestrinos muzika, pasak Ž. Sibelijaus, sukėlė jam „keistas
mintis apie muzikos prigimtį“. Nerasdamas įkvėpimo šaltinių Helsinkyje, Ž. Sibelijus su šeima 1904 m.
persikraustė į namą Tusuloje (dabar Jervenpė). Jis pradėjo garsėti užsienyje, keliavo po įvairias šalis,
dirigavo savo kūrinių atlikimą ir dalyvavo premjerose. Ypač jo muzikai sekėsi D. Britanijoje. 1907 m. Ž.
Sibelijus sukūrė „Simfoniją Nr. 3“ ir Helsinkyje sutiko Gustavą Mahlerį. 1908 m. jam buvo išoperuotas
gerklės vėžys − jis nebegalėjo rūkyti ir vartoti alkoholio apie septynerius metus laiko. Šio laikotarpio Ž.
Sibelijaus muzika buvo mažiau mėgiama ir suprantama publikos, kompozitorius pradėjo prarasti
nacionalinio Suomijos kompozitoriaus vardą. Tačiau užsienyje garsas apie jį tik augo, jam buvo
pasiūlytas kompozicijos profesoriaus postas Vienos muzikos akademijoje, kurio Ž. Sibelijus atsisakė.
1914 m. kompozitorius keliavo į JAV, kur Jeilio universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį.

Pirmojo pasaulinio karo metu valstybinė išmoka kompozitoriui nuvertėjo, Žanas šeima gyveno beveik
skurde. 1922 m. kompozitorius tapo masonų draugijos nariu. Vėlyvaisiais metais Ž. Sibelijus buvo plačiai
pripažintas ir gerbiamas kompozitorius tarptautiniu mastu. Žanas Sibelijus mirė 1957 m. rugsėjo 20 d. ir
buvo palaidotas kalvos šlaite prie savo namo „Ainolos“ Jervenpėje. Jo žmona Aino mirė 1969 m. Jano ir
Aino Sibelijų sodyboje „Ainoloje“ dabar įkurtas muziejus. Taip pat, Ž. Sibelijus garbei Helsinkio
muzikos institutas, 1939 m. tapęs akademija, buvo pervadintas jo vardu.