„Smuiko Karmen“ vadinama latvių smuikininkė Paula Šūmane (g.

1989) iš kitų
atlikėjų išsiskiria nepaprasta emocijų ir aistros sklidina interpretacija. Lietuvoje šią atlikėją
matėme visai neseniai, Baltijos šalių orkestrų festivalio metu, o šį vakarą ji sugrįžta paruošusi
žymųjį J. Sibeliaus Koncertą smuikui d-moll.
Už virtuozinius gebėjimus nemažiau įspūdinga yra smuikininkės biografija. P.
Šūmanė yra baigusi du prestižinius muzikos universitetus – Paryžiaus Nacionalinę muzikos ir
šokio konservatoriją ir Graco muzikos ir teatro universitetą Austrijoje, kur mokėsi pas
profesorius Yair Kless ir Borisą Garlitsky. Įdomu tai, kad smuikininkė specializuojasi ne tik
klasikinės muzikos atlikimo mene, bet taip pat yra baigusi šiuolaikinės muzikos atlikimo
programą, kur mokėsi pas žymųjį kompozitorių Georgą Friedrichą Haasą.
P. Šūmanė yra daugelio prestižinių nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė.
Kaip solistė, ji bendradarbiauja su įvairiais muzikos pasaulio pripažinimą pelniusiais
orkestrais, tokiais kaip Liepajos orkestras, Baden-Badeno filharmonijos orkestras, Rigos
Sinfonietta ir kt., savo ruožtu ji yra koncertavusi su pasaulinio žinomumo sulaukusiais
dirigentais – Pinchas Steinberg, Daniel Raiskin, Simone Young, Lawrence Foster – vos keli
minėtini. „Jos virtuoziškumas kartu su šilta, švelnia ir širdinga interpretacija finalinius
aplodismentus pavertė ovacijų audra“ – taip apie smuikininkę rašo „Neue Presse“, Vokietija.

Atvars Lakštīgala yra Liepajos simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas ir Liepajos

tarptautinio festivalio „Piano stars“ meno vadovas. Jis studijavo Jazeps Vitols Latvijos
muzikos akademijoje, kur įgyjo valtornisto, pučiamųjų orkestro dirigento ir simfoninio
orkestro dirigento specialybes. Kaip valtornistas A. Lakštīgala koncertavo su solo ir
kamerinėmis programomis, buvo Latvijos jaunimo ir profesionalų orkestrų narys. Kaip
dirigento jo debiutas įvyko 2008 metais, kai po reguliaraus bendradarbiavimo su Liepajos
simfoniniu orkestru jis tapo vyriausiuoju dirigentu. 2009 metais A. Lakštīgala sėkmingai
debiutavo Latvijos Nacionaliniame operos teatre su G. Verdi operos „Traviata“ pastatymu, o
tai paskatino tolimesnį dirigento bendradarbiavimą su šiuo teatru, nuo to laiko A. Lakštīgala
dirigavo įvairiausiems operų ir baletų pastatymams, tokiems kaip G. Puccini „Tosca“, P.
Tchaikovsky „Eugenijus Oneginas“ ir kt. 2010 metais už visus pasirodymus su Liepajos
simfoniniu orkestru A. Lakštīgala gavo prestižinį Latvijos muzikos apdovanojimą.

Kūrinį „Vasarvidžio nakties sapnas“ Felixas Mendelssohnas (1809-1847) pradėjo kurti

būdamas vos 17 metų. 1826 metais kompozitorius perskaitė vokišką W. Shakespearo pjesės
vertimą ir sukūrė uvertiūrą, o visą likusį kūrinį pabaigė tik praėjus 16 metų. Pasakojama, kad
F. Mendelssohnas privalėjo brautis 80 mylių per nuožmią žiemos audrą, kad patektų į
uvertiūros premjerą 1827 metais. Tai buvo jo pirmas viešas pasirodymas – būtent šis įvykis
pažymėjo naujo talento atsiradimą Europos muzikos pasaulyje. Įspūdinga ir tai, kad 1829
metais, uvertiūros premjerai Anglijoje dirigavo pats dvidešimtmetis F. Mendelssohnas. Iki
šiol stebina, kaip septyniolikmetis sugebėjo sukurti tokį sudėtingą kūrinį, skambantį, kaip
romantinės muzikos manifestas, bet struktūra prilygstantį klasicizmo šedevrams. Taip pat,
jaunasis kompozitorius privalėjo susidoroti su sudėtinga romantinės muzikos komponavimo
tendencija – muzikinėmis priemonėmis perteikti pjesės vaizdinius, kitaip tariant, sukurti
programinį kūrinį. Su šia užduotimi jis kuo puikiausiai susidorojo, uvertiūroje, kaip ir visame
kūrinyje, galima išgirsti įvairiausius efektus, įgarsinančius pjesės veiksmo aspektus - nuo fėjų
žingsnių garsų iki styginiais perteikiamo asilo kriokimo.

Buvo laikas, kai paklaustas apie savo specialybę Jean Sibelius (1865-1957) atsakydavo, jog
yra smuikininkas. Jis mokėsi Helsinkio muzikos akademijoje, kuri dabar pavadinta paties
Sibeliaus vardu. Ten jis pateko pas vieną iš akademijos įkūrėjų Martiną Wegeliusą. J.
Sibelius mokėsi griežti smuiku ir buvo pasiekęs visai neblogą atlikimo lygį, bet, kai M.
Wegelius pradėjo mokyti jį kompozicijos, viskas negrįžtamai pasikeitė. Neužilgo J. Sibelius
pamiršo apie savo pirmąją meilę – smuiką – ir širdį atidavė būtent kūrybai. Savo vienintelį
koncertą smuikui J. Sibelius sukūrė 1904 metais. Premjeroje norėjo griežti pats, bet jam trūko
techninių grojimo įgūdžių. Tuomet šį kūrinį paskyrė smuikininkui Willy‘iui Burmesteriui,
kuris žadėjo atlikti solo partiją koncerto premjeroje Berlyne, bet dėl finansinių bėdų, premjera
buvo nukelta į Helsinkį, solo partiją griežė Helsinkio akademijos dėstytojas, čechų kilmės
smuikininkas Victoras Novačekas, o dirigavo pats J. Sibelius. Deja, premjera patyrė nesėkmę.
Kompozitorius vos spėjo pabaigti kūrinį, tad atlikėjas turėjo labai mažai laiko pasiruošti daug
virtuoziškumo reikalaujančią partiją, padėtį apsunkino ir tai, kad V. Novačekas buvo tik
pedagogas, o ne solistas, ir nebuvo įpratęs atlikti tokio sudėtingumo kūrinius. Po šio fiasko J.
Sibelius suredagavo kūrinį, jį supaprastindamas. Naujesnė koncerto versija nebuvo atliekama
net iki 1991 metų, kai kompozitoriaus įpėdiniai leido vieną gyvą pradinės versijos atlikimą ir
koncerto solo partiją griežė legendinis smuikininkas Leonidas Kavakos. Šiuo metu leidimas
atlikti pirmąją koncerto versiją išduotas vos keliems orkestrams ir solistams, dažniausiai
atliekama antroji versija.

Vienu ryškiausiu romantizmo epochos programinės muzikos pavyzdžiu iki šiol laikoma
Hectoro Berliozo (1803-1869) „Fantastinė simfonija“, o jos sukūrimo istorija yra nemažiau
įdomi ir įtraukianti, nei pats kūrinys. 1827 metais H. Berliozas buvo tik dvidešimt trijų metų
jaunuolis. Kartą jis nuėjo į Odeono Paryžiaus teatrą pažiūrėti W. Shakespearo tragedijos
„Hamletas“ ir šis įvykis pakeitė jo tolimesnį gyvenimą. Ten, scenoje, jis išvydo Ofelijos
vaidmenį atliekančią aktorę Harrietą Smitson ir pametė galvą. Tuo metu ji buvo viena iš
teatro pasaulio įžymybių, o H. Berliozas tik niekam nežinomas muzikantas. Jis užvertė ją
meilės persmelktais laiškais, bet atsakymo niekaip nesulaukė. Kompozitorius jautėsi lyg
pamišęs, tą liudija ir draugams rašyti laiškai. Viename jų jis rašė: „Tu nežinai, kas yra meilė,
nors ir ką besakytum. Tau ji nėra įniršiu, pykčiu, tuo kliedesiu, kuris užvaldo visus tavo
gebėjimus, dėl kurio žmogus gali padaryti bet ką.“ Kompozitorius sugalvojo „fantastinės
simfonijos“ idėją, vaizduojančią menininko gyvenimo epizodą, kai jis pastoviai
persekiojamas tobulos, nepasiekiamos moters vizijos. Simfoniją sudaro penkios dalys,
kiekvienai pats kompozitorius parašė po neilgą programą, nusakančią, kokius įvykius
vaizduoja muzika. Pirmoji dalis – svajonė, antroji – puota, po scenos laukuose, pereinama į
košmarą ketvirtoje dalyje. Kaip rašė pats H. Berliozas: „Įsitikinęs, jog jo meilė pasmerkta,
menininkas nunuodija save opijumi ir sapnuoja, jog nužudo savo mylimąją, o už šį
nusikaltimą yra nubaudžiamas mirties bausme.“ Tuomet pereinama į penktąją dalį – raganų
sabato sceną, kur pagrindinis veikėjas patenka po egzekucijos. Apie užslėptą simbolizmą ar
paties H. Berliozo vaizduotės ir gyvenimo atspindžius simfonijos veiksme yra kalbama labai
daug. Įdomu tai, kad vėliau šią simfoniją išgirdo ir pati Harrieta Smitson bei susimąsčiusi,
kad galėjo tapti kūrinio inspiracijos šaltiniu, nusprendė susitikti su kompozitoriumi. Greitai
jie susituokė, bet, deja, svaigulys tęsėsi neilgai – pamišėliška meilė išblėso ir po septynerių
santuokos metų jie išskyrė.