M.PETRAUSKAS.

GYVENIMAS IR KŪRYBA
1873-1937

Talentingas kompozitorius, daug nusipelnęs lietuvių muzikos istorijai,

kultūrininkas ir švietėjas, daug pasidarbavęs išeivijoje.
Į lietuvių muzikos kūrėjų gretas jį iškėlė pagyvėjęs lietuvių tautos
visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Lietuvių profesionaliajai muzikai augti
didelės reikšmės turėjo dainų ir teatro draugijos, veikusios Vilniuje, Kaune,
Šiauliuose ir kt. Jos reguliariai rengė lietuviškus vakarus, kurių programoje būdavo
koks nors dramos veikalas ir choro pasirodymas. Beveik nesant choro lietuviško
repertuaro, jį ėmė kurti patys chorų vadovai. Tokiems lietuviškiems vakarams
M.Petrauskas parašė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“, pirmąsias lietuviškas
operetes.
M.Petrausko kelias į muziką panašus į kitų to meto žmonių, paskyrusių savo
gyvenimą muzikos menui. Muzikinę veiklą pradėjęs tradicine vargonininko
profesija, M.Petrauskas ja neapsiribojo, siekė gilesnių žinių, stengėsi muzikos
menu praturtinti daugelio žmonių gyvenimą.
M.Petrauskas gimė 1873m. Palūšės miestelyje, netoli Ignalinos. Jo tėvas
buvo vargonininkas, turėjo gražų balsą. Motina Palūšės parapijoje taip pat garsėjo
kaip puiki dainininkė. Ji mokėjo daug liaudies dainų, kurių ne vieną vėliau Mikas
dainavo koncertuose. Netrukus šeima persikraustė į Labanorą. Ir dar ne kartą kėlėsi
iš vienos vietos į kitą, ieškodama „geresnės“ parapijos. Kuo turtingesnė parapija,
tuo dosniau ji apdovanodavo bažnyčios tarnus.
Pirmąsias muzikos žinias Mikas įgijo iš tėvų : tėvas išmokė groti vargonais,
motina – dainuoti liaudies dainas. Pastebėjęs sūnaus gabumus, tėvas nusiuntė jį
mokytis į Rokiškio vargonininkų mokyklą. Mikas ją lankė 1898-1899m. Mokyklos
vadovas ir vienintelis pedagogas čekas Rudolfas Limanas buvo plačios erudicijos
žmogus. Mokiniai įgydavo ne tik vargoninkavimo ir elementarių muzikos teorijos
žinių, bet buvo mokomi groti ir kitais muzikos instrumentais.
Pirmoji savarankiško darbo vieta – Obeliai, iš kurių po metų persikėlė į
Gervėčius. Kartu su Miku klajojo ir jaunesnysis brolis Kipras. Jis mokė Kiprą groti
smuiku, fortepijonu, lavino balsą. Groti smuiku kartu mokėsi ir J.Gruodis.
1901m. vasario mėnesį M.Petrauskas atvyko mokytis į Peterburgo
konservatoriją. Nors priėmimo laikas jau buvo praėjęs, direktorius sutiko, kad būtų
išklausytas iš provincijos atvykęs jaunuolis. Nepatekęs pas norimą smuiko
pedagogą`, M.Petrauskas pasirinko dainavimo specialybę. Peterburge įsitraukė į
lietuvių draugijų veiklą : vadovavo chorui, dainavo jų rengiamuose vakaruose. Čia
buvo pastatytos ir pirmosios jo operetės „Kaminkrėtys ir malūnininkas“, „Adomas
ir Ieva“.
1905m. daugelyje Rusijos aukštųjų mokyklų streikavo studentai, prie kurių
prisidėjo ir Peterburgo konservatorijos studentai. Jie protestavo prieš neteisėtą
N.Rimskio-Korsakovo atleidimą iš direktoriaus pareigų. Mokslas konservatorijoje
nutrūko iki rudens. M.Petrauskas atvyko į Vilnių, čia įsijungė į tuo metu gyvavusių
kultūrinių draugijų veiklą. Gana greitai jis vėl subūrė gausų chorą ir jau 1905m.
birželio mėnesį dalyvavo su juo koncerte. M.Petrauskas debiutavo kaip
dainininkas. Rudenį M.Petrauskas sugrįžo į Peterburgą. 1906m. jis išlaikė visus
egzaminus, gavo laisvo menininko diplomą. Paties diplomo jis nesuspėjo atsiimti,
nes skubiai turėjo bėgti iš Peterburgo-caro ochranka pradėjo jį sekti už pažangią
veiklą. Parvykus į Lietuvą, M.Petrauskas apsigyvena Raseinių rajone pas būsimos
žmonos dėdę ir, kaip buvo pažadėjęs „Vilniaus kanklių“ draugijai, kūrė pirmąją
lietuvių operą „Birutę“.
Vilniaus gubernijos žandarmerija „karštai‘ darbuojasi. Petrausko pavardė
įtraukiama į Vidaus reikalų ministerijos valstybei kenksmingų asmenų sąrašą, o
brolis Kipras suimamas ir pusę metų sėdėjo Trakų kalėjime. Abu broliai kaltinami
kurstymu nuversti egzistuojančią santvarką.
Caro ochrankai taip ir nepavyko suimti M.Petrausko. Jis dažnai keitė
gyvenamąsias vietas, pasus, skleidė apie save netikras žinias. Tuo tarpu baigiama
opera „Birutė“. Iš Pušynės dvaro M.Petrauskas atvyko į Vilnių ir su „Vilniaus
kanklių“ draugijos vaidintojais ruošė jos pastatymą. Pirmoji Birutės atlikėja –
M.Piaseckaitė-Šlapelienė. Operos premjera įvyko 1906m. lapkričio 6d. dabartinės
filharmonijos salėje. Dirigavo M.Petrauskas.
Didžiulis jauno neįgudusio kompozitoriaus nuopelnas yra tas, kad
neturėdamas pavyzdžių lietuvių muzikoje, jis sugebėjo sukurti operos muziką,
savo intonacijomis artimą lietuvių folklorui.
Nors buvo imtasi visų atsargumo priemonių, M.Petrausko asmuo vis dėlto
iššifruojamas. Jam gresia areštas, todėl reikėjo nedelsiant trauktis ne tik iš
Vilniaus, bet ir iš carinės Rusijos teritorijos. Tačiau jis dar sugrįžo į Peterburgą,
susituokė su Stase Kuraityte, ir abu išvyko į Šveicariją. Ten vadovavo emigrantų
chorui, buvo atidaręs dainavimo studiją.
Negalėdamas grįžti į tėvynę, M.Petrauskas koncertuoja Amerikoje, lietuvių
emigrantų kolonijose. Jam atvykus į JAV, čia jau gyveno nemažai lietuvių.
M.Petrauskas tuojau įsijungė į lietuvių emigrantų veiklą, rūpindamasis savo
tautiečių kultūra ir švietimu. JAV M.Petrauskas gyveno nuo 1907m. iki 1930m. su
pertraukomis, kartais išvykdamas į Prancūziją, Italiją arba Lietuvą.
Amerikoje M.Petrausko veikla buvo susijusi su muzikos ir dramos draugija
„Gabija“, kurią pats buvo įsteigęs. Su šios draugijos choru ir solistais pastatė
daugiausia savo operečių : „Apvesdinkit mane“, „Girių karalius“, „Vaikas ar
mergaitė“ ir kt.
1924m. gegužės 30d. Bostone įvyko operos „Eglė žalčių karalienė“
premjera. Mintis parašyti šią operą kilo netrukus po „Birutės“ premjeros. Opera
buvo pradėta kurti 1910m., tačiau dėl įvairių priežasčių darbas užsitęsė.
„Eglė žalčių karalienė“ – pirmoji M.Petrausko opera, visiškai atitinkanti šio
žanro reikalavimus. Muzikinės kalbos sudėtingumu opera labai skiriasi iš kitų
kompozitoriaus darbų. Pagrindinių veikėjų jausmams išreikšti kompozitorius
pasirenka tradicines operos formas (arijas, duetus ir kt.), pagrindžia jas lietuvių
liaudies muzikos intonacijomis.
Netrukus M.Petrauskas išvyko į Lietuvą, pasiryžęs visam laikui ten
apsigyventi. Čia jis ėmėsi organizuoti liaudies operą ir konservatoriją. Liaudies
opera per trumpą laiką pastatė du M.Petrausko kūrinius – op. „Birutė“ ir operetę
„Vaikas ar mergaitė“. Spektaklis įvyko 1925m. Kauno Valstybės teatre. Tačiau
M.Petrauskui nepavyko gauti pastovios tarnybos. Neturėdamas pragyvenimo
šaltinių, kompozitorius vėl sugrįžo į Ameriką.
Paskutiniuosius gyvenimo Amerikoje metus M.Petrauskas praleido
Baltimorėje ir Detroite. Čia jis bendradarbiavo su lietuvių operos draugijomis,
koncertavo lietuviškose kolonijose, darbavosi savo konservatorijoje, vadovavo
chorams. Baltimorėje pirmą kartą buvo pastatytojo operetė „Prieglauda“.
1932m. kompozitorius vedė Oną – Aureliją Aranauskaitę. Netrukus jie
susilaukė dukrelės, kuriai parinko retą Protelės vardą.
M.Petrauskas mirė 1937m., buvo palaidotas Dusmenų bažnyčios šventoriuje,
šalia tėvų. 1969m. jo palaikai perkelti į Vilnių, Rasų kapines.

Kūrybinis M.Petrausko palikimas gana gausus, tačiau neįvairus žanrais.

Didžiąją jo kūrybos dalį sudaro vokalinė muzika: originalios ir harmonizuotos
liaudies dainos, operos ir operetės. Vadovaujant chorams, statant muzikinius
spektaklius, pačiam koncertuojant, lietuviškų kūrinių ypač reikėjo. Išliekamosios
meninės vertės turi abi M.Petrausko operos „Birutė“ ir „Eglė žalčių karalienė“,
davusios pradžią šio žanro vystimuisi lietuviškoje muzikoje.
Instrumentiniai kūriniai M.Petrausko palikime sudaro tarsi išimtį. Beveik
visi parašyti namų muzikavimui arba pedagoginiais sumetimais.

SCENINIAI KŪRINIAI

M.Petrauskas yra pirmųjų lietuvių nacionalinių operų autorius. Jis sukūrė dvi
operas – „Birutė“ ir „Eglė žalčių karalienė“.
Operoje „Birutė“, kuri buvo užplanuota kaip melodrama (G.Landsbergio –
Žemkalnio libretas), vaizduojamas epizodas iš lietuvių tautos kovų prieš
kryžiuočių ordiną XIVa.
Turinys: Kryžiuočių ordino komtūro pasiuntiniai, grasindami ugnimi ir kalavijais,
nori prievarta išsivesti į Marienburgą Palangos tėvūno dukterį Birutę. Ją ginti
stoja ne tik broliai, bet ir visa liaudis. Tuo tarpu į Palangą atvyksta Lietuvos
kunigaikštis Kęstutis. Jis susižavi jaunąja Birute. Neabejinga jam ir Birutė, tačiau
jų meilei trukdo krivis, kol pagaliau senasis vaidila išaiškina, jog santuokai kliūčių
nėra-Birutė dar neįšventinta į vaidilutes. Opera baigiasi pabaigtuvių iškilmėmis ir
kovinga visos liaudies daina.
Opera „Birutė“ sukurta komiškosios operos pavyzdžiu – su kalbamu tekstu,
be rečitatyvų. Ji sudaryta iš 12 savarankiškų muzikinių numerių ir uvertiūros,
kurioje supažindinama su pagrindine operos muzikine medžiaga. Jaučiama rusų
kompozitorių įtaka. Taip pat operoje aiškus ryšys su lietuviškuoju folkloru.
Pagrindinis operos solinis numeris – Birutės arija - pagrįstas romantinio
pobūdžio melodija, atkuriančia jaunos įsimylėjusios mergaitės jausmus. Ryškesni
muzikiniai numeriai yra: vaidilos daina su moterų choro pritarimu, vaidilos
pasakojimas ir skambūs chorai.
M.Petrausko opera „Birutė“ – tai pirmoji lietuviška opera istorine tematika,
pirmas ryškesnis jauno kompozitoriaus kūrinys. Šioje operoje pirmame plane
vaizduojami ne kunigaikščiai (Kęstutis operoje vokalinės partijos neturi), o pati
liaudis, jos atstovai – Birutė, jos broliai, senasis vaidila.
Pirmoji Birutės partijos atlikėja M.Piaseckaitė – Šlapelienė prisiminimuose
rašo: „ Dviejų veiksmų nacionalinė opera „Birutė“ anais laikais, tik ką iškovojus
spaudą, buvo kažkas nuostabaus, kažkas švento. Rodos, gražesnio ir geresnio
veikalo nieks ir nepagalvotų reikalauti...“
Operoje buvo nemažai dramaturgijos trūkumų. Blankios, panašios viena į
kitą mažiau reikšmingų personažų charakteristikos, solinėse partijose,
ansambliuose, choruose trūksta platesnio muzikinės medžiagos išvystymo. Vyrauja
homofoninis stilius, polifoniniai elementai negausūs.

Didesnių laimėjimų M.Petrauskas pasiekė antroje operoje „Eglė žalčių

karalienė‘. Ji sukurta 1918m. JAV. Operos libretą parašė pats kompozitorius
plačiai paplitusios pasakos motyvais. Operą sudaro 6 veiksmai. Muzika visiškai
atitinka rimtosios operos žanrą. Ji yra žymiai aukštesnio meninio lygio, negu
pirmoji opera. Joje daug chorų, ansamblių, solinių numerių. Kompozitorius
panaudojo būdingas lietuvių dainoms dermes, taip pat liaudies dainų intonacijas.
Pvz.: Eglės ir Žilvino duetas pagrįstas liaudies daina „Per girią girelę“. Tačiau
operoje jaučiama dar ryški rusų nacionalinės operos įtaka. Neturėdamas didesnės
patirties, kompozitoriui buvo sunku aprėpti operos visumą. Todėl jos
dramaturgijoje, harmonijoje ir instrumentuotėje buvo nemažai trūkumų.
Harmoninė operos kalba ir jos orkestro partija buvo reikalingos redakcijos. Šio
darbo ėmėsi kompozitorius J.Dambrauskas, kurio suredaguota ir instrumentuota
opera buvo pastatyta Kauno teatre 1939m.

KŪRINIAI KLAUSYMUI

Opera „Birutė“ Vaidilos daina, Birutės arija

Opera „Eglė žalčių karalienė“ Žilvino arija, Eglės ir Žilvino duetas