Žemaitė (tikr.

Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) – lietuvių rašytoja,

demokratė ir švietėja.
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė gimė bežemių bajorų šeimoje, grafų
Pliaterių Bukantės dvarelyje, kur jos tėvas Antanas Beniuševičius tarnavo urėdu, o
motina Julijana Sciepuraitė – šeimininke. Šeimoje augo dar trys mergaitės – Emilija,
Petronėlė ir Juzefa. Tėvas gaudavo ordinariją ir 20 rublių algos per metus, motina –
10 rublių algos. Abu namie kalbėjo lenkų kalba, lenkiška dvasia auklėjo ir dukteris.
Būsimąją rašytoją namuose mokė tėvas, vėliau dėdienė, taip pat bajorė, kartu su savo
vaikais Šėmose, netoli Lauksodos, kur Julija gyveno nuo 1856 iki 1863 metų rudens.
1863–1864 m. sukilime rėmė sukilėlius, vėliau tarnavo kambarine
Džiuginėnų dvare, kur 1865 m. ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto. Su vyru
nuomojosi žemę ir apie 30 metų užsiėmė žemės ūkio darbais Kolainių, Laukuvos,
Varnių, Užvenčio apylinkėse. 1883 m. apsigyveno Ušnėnuose, kur susipažino su
Povilu Višinskiu, įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą, susidomėjo nelegalia
spauda, pradėjo rašyti. Pirmą kūrinį parašė būdama daugiau kaip keturiasdešimties
metų.
1907 m. Kaune dalyvavo Lietuvos moterų suvažiavime, 1908 m. –
Rusijos moterų suvažiavime Peterburge. 1912 m. apsigyveno Vilniuje, 1913–1915 m.
redagavo „Lietuvos žinias“. Pirmojo pasaulinio karo metu lankėsi JAV lietuvių
kolonijose, sakė kalbas, rinko aukas nukentėjusiems nuo karo (surinko per $30000).
Nuo 1917 m. – Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos narė. 1921 m. rašytoja
apsigyveno Marijampolėje, grįžusi iš Amerikos. Įsikūrė pas advokatą A. Bulotą, rašė
ir taisė senus raštus. Žiemą su reikalais išvažiavo į Kauną, bet grįžtant atgal autobusas
sugedo ir teko nakvoti laukuose. Rašytoja smarkiai peršalo, susirgo plaučių uždegimu
ir gruodžio 7 d. mirė.
Slapyvardis:
Paskatinta Povilo Višinskio, Žemaitė Ušnėnuose 1894 m. parašė pirmąjį
apsakymą „Rudens vakaras“, painiodama mažąsias ir didžiąsias raides. P. Višinskis šį
apsakymą pasiūlė G. Petkevičaitei-Bitei ir J. Jablonskiui, kurių dėka apsakymas
išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J.
Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas
žemaičių tarme. Taip ir prigijo rašytojos slapyvardis.
Kūryba:
Žemaitė parašė apie 354 apsakymus, apysakas, apybraižas, vaizdelius,
keliolika pjesių, pasakojimą apie vaikystę, publicistinių straipsnių, korespondencijų.
Kūrinius spausdino „Ūkininke“, „Varpe“, „Vienybėje lietuvininkų“, „Naujienose“,
„Darbininkų balse“, „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, su J. Jablonskiu
parengė savo raštų rinkinį. Žymiausi jos kūriniai: Marti, Topylis, Petras Kurmelis,
Sučiuptas velnias, Sutkai.
Kūryboje vyrauja neigiami gyvenimo reiškiniai, pasakojimai epiški,
ironiški, objektyvizuoti. Būdingi detalūs gamtos, papročių, buities, veikėjų išorės
aprašymai. Daug dėmesio skiriama moters gyvenimui.

„Marti“