Johanas Sebastianas Bachas

Johanas Sebastianas Bachas gimė 1685 metų kovo 21 dieną Eizenache.

Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų
buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantoriai, ar bažnyčių
vargonininkai. Muzikantų, turinčių Bacho pavardę buvo tiek daug, kad
ji tapo muzikanto sinonimu.
Ryškiais gabumais muzikai nuo pat vaikystės pasižymėjo ir Johanas
Sebastianas. Jo tėvas miestelio kapeloje grojo smuiku ir altu. Kai
berniukui buvo 10 metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai.
Johano auklėjimu ėmė rūpintis vyresnysis brolis Johanas Kristupas.
Mažasis Johanas buvo labai darbštus. Nepasitenkinęs
gaunamomis žiniomis, jis uoliai mokėsi pats. Daug skaitė,
grojo, domėjosi nežinomais muzikos kūriniais. Būdamas
15-kos metų, Bachas pradėjo gyventi savarankiškai.
Mokydamasis Liuneburgo licėjuje, jis dainavo chore,
labai domėjosi licėjaus biblioteka, susipažinęs su žymiu
to meto vargonininku ir kompozitoriumi G. Bomu, Bachas
sužinojo daug kūrybos paslapčių.
Baigęs Liuneburgo licėjų, jis pradėjo dirbti. Bachas
gyveno daugelyje Vokietijos miestų, ten, kur gaudavo
geresnį darbą, rašė muziką tiems instrumentams, kurie
buvo prieinami. Taip gimė daug kūrinių, rašytų hercogo
kapelai, pamaldoms bažnyčiose, paūgėjusiems savo
vaikams mokyti. Tai muzika smuikui, klavesinui,
orkestrui, vargonams.
1707 metais vedė Mariją Barbarą Bach, savo antros
eilės pusseserę, su kuria susilaukė 7 vaikų, iš kurių 4
išgyveno iki pilnametystės.
Mirus pirmajai kompozitoriaus žmonai Marijai –
Barbarai, jis persikėlė gyventi į Leipcigą. Šiame
mieste Bachas dirbo šv. Tomo bažnyčios kantoriumi
iki pat gyvenimo pabaigos. Tapti šios bažnyčios
kantoriumi buvo didelė garbė kiekvienam to meto
muzikantui. Leipcige Bachas vedė antrąkart. Jo
žmona Anna – Magdelena tapo ištikimu gyvenimo
draugu, sugebėjusiu paremti sunkiomis valandomis.
Didžiąją dalį šiame mieste parašytų kūrinių
kompozitorius skyrė pamaldoms šv. Tomo bažnyčioje.
Gyvenimo pabaigoje Bachas apako ir 1750 metais
mirė.
Visą gyvenimą J. S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo
nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Tačiau
jo muzikos genialumą tais laikais mažai kas suprato.
Kompozitoriui mirus, kūriniais niekas nesirūpino, todėl daug
jų dingo. Tik praslinkus 100 metų po didžiojo polifonisto
mirties, buvo atlikta jo „Mato pasija“, sukėlusios didelį
susidomėjimą Bacho kūryba. Buvo surasti dar nepražuvę
kūriniai, ir kompozitoriaus muzika ėmė skambėti koncertų
salėse, atskleisdama taurų žmogaus vidinį pasaulį.