Klasicizmo opera

  XVIII a. viduryje vyko nemažai permainų ir operos

teatruose. Europos teatruose gyvavo keli operų
tipai: opera seria, opera buffa, baladžių opera, komiškoji
opera, zingšpylis.
 Opera seria – rimtoji opera – prarado savo populiarumą. Rimtosiose
operose dalyvaudavo rimti personažai – senovės graikų dievai ir
deivės, karaliai. Jų vaidinamos situacijos buvo nerealios, neaktualios,
o publikai norėjosi lengvesnio, kasdieniškesnio stiliaus.
     Opera buffa – linksma, komiško tipo opera, tuo metu tapo itin
populiari. Tai buvo itališkos operos, kuriose vaidindavo keli komiški
veikėjai. Opera buffa siužete gausu intrigų, meilės nuotykių ir painių
situacijų. Jose veikia ir kilmingieji, ir tarnai. Pirmąja opera
buffa laikoma Džovanio Batistos Pergolezio (1710−1736) intermedija
„Tarnaitė ponia“.
 Įvairiose Europos šalyse XVIII a. viduryje iš
itališkosios opera buffa kilo savi operos tipai – baladžių
opera Anglijoje, komiškoji opera Prancūzijoje
ir zingšpylis Vokietijoje. Visos buvo dainuojamos ne italų,
bet atitinkamai anglų, prancūzų ar vokiečių kalba,
sudarytos iš rečitatyvų ir nesudėtingų arijų (dainų).
 Kristofas Vilibaldas Gliukas

 Šis kūrėjas sujungė itališkosios ir prancūzų operos

tradicijas ir vėl siekė operą padaryti drama, o ne
vaidinimu su daugybe intarpų.
 Gliuko teigimu, muzika turinti būti poezijos tarnaite. T. y.
svarbiausi yra žodis, tekstas, veiksmas, ir muzikai nevalia
jo „stabdyti“, neturi likti nereikalingų, išpūstai virtuoziškų
muzikos numerių, muzika turinti papildyti, padėti
„pasakoti“ operos siužetą. Operoje buvo siekiama
paprastumo, natūralumo, tikroviškumo.
Operos spektaklis Kristofas Vilibaldas Gliukas