Vilniaus Pilaitės vidurinė mokykla

VIII b. klasės mokinės

Agnės Trinkūnaitės

Referatas

Liudvikas van Bethovenas

Mokytoja: Gražina Makelienė

Vilnius
2011
 Liudvikas van Bethovenas
Kada Liudvikas Van Bethovenas gimė nėra tiksliai žinoma, nes tada
bažnyčios knygose būdavo pažymima tik krikšto diena. Todėl 1770 metų
gruodžio 17-ją, Liudviko Bethoveno krikšto dieną, laikome ir gimimo diena.
Bethovenas nė pats nežinojo, kada gimęs. Ilgą laiką jis manė esąs dviem
metais jaunesnis. Taip pat netikslios yra ir kitos pirmosios Bethoveno
gyvenimo datos.

Greit pasklido gandas apie Liudviko sugebėjimą skambinti, ir jis buvo

pakviestas į rūmus. Ten reikėjo gero klavesinisto bei vargonininko. Taip
trylikmetis Bethovenas buvo pasamdytas už 150 guldenų per metus. Žinoma, jam reikėjo dėvėti ir
rūmų aprangą. Su šviesiai žaliu fraku, trumpomis žaliomis kelnėmis ir baltomis kojinėmis berniukas
gražiai atrodė.
Nuo tada šeimoje bado nebuvo. Tačiau kartu atsirado naujas rūpestis - su tėvu jau beveik negalima
buvo susikalbėti, Kone kiekvieną vakarą jis grįždavo girtas. Pagaliau tėvui nustojo mokėti algą,
perduodavo ją žmonai. Su savo vyriausiuoju sūnumi ji išlaikė visą šeimą. Juk reikėjo dar ir dviem
jaunesmais vaikais pasirūpinti. Tėvas troško iš savo Liudviko padaryti antrąjį Mocartą. Tuo būdu
būsią galima užlopyti visas skyles namų kasoje. Kaskart vis daugiau ateidavo muzikos mėgėjų
paklausyti, kaip Liudvikas improvizuoja. Paskui tėvas suorganizavo koncertą Kelne, o kartą su
sūnumi nukako net į Olandiją. Žinoma, žmonės stebėjosi, kad berniukas taip puikiai skambina,
tačiau jis nesukėlė tokios sensacijos, kaip Volfgangas Amadėjus Mocartas. Visų pirma tai aplamai
buvo nepakartojama, be to, tėvas Bethovenas nebuvo toks žmogus, kuris sugebėtų sumaniai tokius
koncertus ir keliones organizuoti. Liudvikas Bethovenas buvo išmintingesnis, negu jo perdaug
ambicingas tėvas. Berniukui rūpėjo išeiti gercį muzikos mokykla. Geriausias mokytojas jam buvo
Christijanas Gotlobas Nefė (1748 - 1798), rūmų muzikos direktorius. Kaip kompozitorius Nefė
nebuvo labai kūrybingas, tačiau jis gerai mokėjo savo darbą. 0 kaip tik to Bethovenui ir reikėjo.
Apsiėjimo trūkumų atsikratyti Liudvikui labai padėjo bendravimas su Broiningų šeima. Jei jis iš
nežinojimo padarydavo ką nors ne taip, ponia Broining būdavo jam labai gera. Trys broiningų
sūnūs - Christofas, Stefanas ir Lorencas buvo Liudvigo geriausi draugai; Eleonora Broining jis buvo
susižavėjęs. Gal būt, ji ir buvo jo pirmoji meilė. Liudvikas Bethovenas kaip pagrindinis boso
partijos atlikėjas kunigaikščio kapeloje galėjo aukštai iškilti. Tikriausiai jis būtų tapęs
kapelmeisteriu ir aplamai padaręs karjerą Bonoje. Tačiau tai Liudvikui nerūpėjo. Jis siekė daugiau.
Tada Vielioje gyveno Jozefas Haidnas ir Volfgangas Amadėjus Mocartas. Pas juos Bethovenas
norėjo mokytis, į juos lygiuotis.
1787 metais septyniolikmetis Bethovenas išvyko į Vieną. Iš pradžių keliavo palei Reiną, paskui
palei Dunojų. Vienoje jis tuoj pat susirado Mocartą,
Pamokų nedaug teįvyko. Liudvikas gavo žinią iš Bonos, kad jo motina prie mirties. Jei nori dar
kartą ją pamatyti, turi skubėti. Motina Bethovenui buvo viskas. Liudvikas kuo skubiausiai leidosi į
tolimą kelią. Vos jam parvykus, motina mirė. Apie grįžimą į Vieną dabar jau nebebuvo galima ir
galvoti. Liudvikas turėjo pasilikti Bonoje ir rūpintis abiem jaunesniais broliais ir tėvu. Taip
praslinko penkeri metai. Jozefas Haidnas, pirmą kartą grįždamas iš Anglijos, sustojo Bonoje,
Bethovenas atliko jam savo kūrinį. Tada ir panoro Liudvikas mokytis pas Haidną, nes Mocartas jau
buvo miręs.
Bethovenas atsisveikino su Bona, kurios daugiau ir nebematė. Vienoje Liudvikas tuojau prisistatė
Jozefui Haidnui ir pamokos prasidėjo. Deja, jos nesuteikė jam didelio džiaugsmo.
Pastebėjęs, kad Haidnas nemato didelių klaidų, Bethovenas į tuos užsiėmimus ėmė žiūrėti ne taip
rimtai. Kai Haidnas netukus antrąjį kartą išvyko į Londoną, pamokos nutrūko. Lairnė, Vienoje
gyveno nemaža kompozitorių, pas kuriuos buvo galima mokytis.
Bethovenas tuos žmones lankė vieną po kito, atrodo, kad tai darė paslapčiomis. Jis nenorėjo, kad
vienas kuris jų sužinotų apie jo mokymąsi pas kitą.
Su Saljeriu jis konsultavosi ne mažiau kaip dešimt metų. Komponuoti instrumentams Bethovenui
sekėsi nepalyginamai lengviau, negu rašyti vokalinius kūrinius. Tikriausiai dėl to šioje srityje jam ir
ilgiau reikėjo nuolatinių patarimų. Praslinko dveji metai, kai Bethovenas atvyko į Vieną, ir štai
1795 metais jis jau koncertavo. Jis skambino savo fortepijoninį koncertą. Labiausiai Bethovenas
stebino savo improvizacijomis. Jomis jis jau žavėjo meno žinovus Bonoje, jomis pavergė ir Vieną.
Nelengva buvo priprašyti Bethoveną, kad paimprovizuotų. Kasmet jis darėsi nepatiklesnis. Jei
kompozitorius neturėjo nuotaikos - visos aplinkinių pastangos būdavo veltui.
Paprastai tekdavo griebtis gudrybių. Kas nors tyčia klaidingai paskambindavo klavyru temą.
Bethovenas to negalėdavo pakęsti; jis pašokdavo, imdavo taisyti suklydusįjį. 0 jeigu jau kartą prie
klavesino atsisėsdavo ir rankomis paliesdavo klavišus - fantazija kaip mat įsiaudrindavo. Kartais
kompozitorius taip improvizuodavo ištisas valandas.
Bėda, jeigu kas tuo metu jį sutrukdydavo, šnipšteldavo tylų žodį ar išeidavo, Bethovenas tuoj pat
prabusdavo iš savo svajų, užtrenkdavo instrumento dangtį ir lėkte išlėkdavo. Tik po ilgo laiko jis
šiuose namuose vėl pasirodydavo. Tuo metu buvo labai mėgiamos grojimo varžybos.
Bethovenas dalyvaudavo tokiose beveik sportinėse varžybose, jis žinojo, kad improvizuojant niekas
jo nepralenks. Tokių varžybų vieta būdavo kilmingų ponų, Lichnovskio, Valdšteino ir kilų salonai.
Turtingesnieji turėdavo net nuosavus orkestrus. Jie stengdavosi pritraukti jaunus menininkus ir
visaip remdavo juos. Būsimam menininkui tokie grojimai didikų salonuose buvo puiki proga
pasireikšti. Keletas aristokratų susidėio ir mokėjo Betchovenui pastovų atlyginimą. Kai
kompozitoriui buvo pasiūlyta dirbti Kaselyje kapelmeisteriu, jie šią paramą dar padidino.
Bethovenui to pakako gyventi be rūpesčių. Bethoveno santykiai su aristokratais buvo savotiški.
Vargas, jei tie kilmingi ponai neparodydavo jam reikiamo dėmesio. Vos tik Bethovenas pajusdavo,
kad tikimasi jį priversti skambinti, tuoj pašėldavo.
Pirmaisiais metais Vienoje Bethovenas rašė daugiausia kūrinius klavesinui variacijas, sonatas ir
kamerinę muziką. Tai buvo parankiau, nes šiuos kūrinius jis galėdavo pagroti savo akademijose
(taip tada būdavo vadinami savarankiški koncertai) arba savo rėmėjų salonuose.
Bethovenas buvo gimęs skambinti. Prie klavesino jis susilaukdavo didžiausio pasisekimo. Taigi jam
buvo artimesni kūriniai klavesinui arba bent tokie, kuriuose dalyvautų ir pianistas.
Per pirmus penkerius metus Vienoje atsirado 12 sonatų fortepijonui. Gana vėlai Bethovenas ėmėsi
simfonijos. Pirmojoje jo simfonijoje C-dur dar buvo ryški Haidno ir Mocarto įtaka. Nežiūrint tam
tikros įtakos, ši simfonija yra bethoveniškas kūrinys. Jai nereikia gėdingai slėptis už kitų jo
simfonijų. Vienas labiausiai žinomų kamerinės muzikos kūrinių iš šio ankstyvo Bethoveno kūrybos
meto yra Septetas. Simfoniją ir Septetą Bethovenas atliko autoriniame koncerte rūmų teatre 1800-jų
metų balandžio 2-ją. Be to, šia proga jis paskambino ir vieną savo fortepijoninį koncertą. Įdomiai
tada buvo skelbiama tokio koncerto programa. Apie simfoniją buvo parašyta taip: ,,Nauja didelė
simfonija su savarankišku orkestru, sukomponuota pono Liudviko Van Bethoveno”. Iš anksto buvo
pažadėta: ,,Šeštą ponas Liudvikas Van Bethovenas improvizuos fortepijonu”.

Atrodytų, kad likimas Bethovenui buvo palankus. Ko jis imdavosi - viskas sekdavosi. Visi muzikos
mėgėjai ir žinovai Vienoje, o taip pat visoje Austrijoje ir net toliau Vokietijoje - jį mylėjo. Jo
kūriniai būdavo atliekami visur. Draugijoje, jei jo niekas nesupykindavo, kompozitorius būdavo
malonus ir linksmas pašnekovas. Bet štai įvyko baisiausia nelaimė, kuri tik gali ištikti muziką. Jau
kuris laikas Bethovenas skundėsi blogai girdįs. Jis pats nežinojo, iš kur ši liga atsirado. Gal kada
peršalo? Juk jis mėgo apsilieti iki pusiaujo lediniu vandeniu. 0 gal jis savo ausis pažeidė, kai kartą
pargriuvo aukštielninkas? Prieš savo ligą kompozitorius kovojo visaip - gydėsi tepalais, kompresais,
voniomis. Nepagerėjo.
Kartą Bethovenas su draugu ėjo per pievą. Pamiškėje sėdėjo piemuo ir pūtė birbynę. Bethovenas
matė, kaip jis judina pirštus.
Taigi, piemuo grojo, tačiau ir arčiau priėjęs, kompozitorius nieko negirdėjo. Dabar jau nebuvo ko
abejoti - jis apkurto. Likimas Bethovenui suteikė didžią muzikos genijaus dovaną. Jis privalėjo ją
panaudoti, kiek galėdamas, nepaisydamas jokių nelaimių. Bethovenas vėl rado save. Jo visas
atkaklumas ir valia atsispindi šiame išdidžiame posakyje:
,,Aš noriu pasigalinėti su likimu, visiškai palaužti mane jam tikrai nepavyks!”
Nuo to meto Bethovenas darėsi vis uždaresnis. Jis bijojo, kad žmonės, pastebėję jo kurtumą, ims
niekinti ir jau nepripažins kaip muziko.
Jis norėjo turėti šalia mylimą draugę. Tačiau dabar tuo labiau nedrįso pasipiršti mylimai moteriai.
Viename laiške Bethovenas kartą tiesiog sukrečiamai skundėsi savo vienišumu, kuriam jis yra
pasmerktas. Šį laišką jis rašė Heiligenštate. Todėl jis vadinamas Heiligenštato testamentu. Vėliau
buvo rastas jo laiškas nemirtingajai mylimajai. Tačiau neaišku, ar kompozitorius norėjo pasiųsti
kuriai nors realiai moteriai. Gal būt, šį laišką jis paskyrė tik savo svajų idealui.

Kad Bethovenas nemėgdavo šalto vandens kibiru apsilieti, jau minėta. Vanduo tada telkšodavo
klanais ant grindų, o kartais net imdavo lašėti pro lubas į žemiau esantį kambarį. Jei kas ryždavosi
jam priekaištauti - supykindavo. Kartais jis tuojau pat išsikraustydavo kitur. Amžinai skųsdavosi ir
Bethoveno šeimininkės. Ilgiau kaip keturias savaites nė viena negalėdavo pas jį išbūti.
Kompozitorius visomis nepasitikėdavo. Už kiekvieną helerį ir pfenigą jos privalėdavo raštiškai
atsiskaityti. Kiaušinius, kavą ir lašinius kompozitorius slėpdavo už savo lovos ir duodavo tik po
truputį, visada per mažai. Visos šeimininkės jį apgaudinėjo. 0 kas meluoja, sakė Bethovenas, negali
gerai sriubos išvirti. Ir jo draugams nebuvo lengva. Vienas neatsargus žodis, ir jie jau tapdavo
išdavikais. Kitą dieną kompozitorius vėl juos maloniai sutikdavo, tačiau su kitais taip niekada ir
nesusitaikydavo. Kuo labiau Bethovenas seno, tuo smarkiau mylėjo gamtą. Žiemą jis praleisdavo
Vienoje, rašė kūrinus, rūpinosi jų spausdinimu arba koncertuodavo. Bet vos lik dienos pailgėdavo,
tuoj traukdavo į laukus. Susidėdavo natas, pakraudavo klavesiną į vežimą ir išvykdavo į idiliškas
Vienos apylinkes, į Medlingą, Nusdorfą ar kitus jaukius kaimelius. Kur nors pievose ar miške
sėsdavo ant kelmo ir kurdavo savo melodijas. Kai kada jis užsirašydavo atėjusias į galvą temas.
Vargas, jei kas nors kompozitoriui tuo metu sutrukdydavo. Bethovenas džiaugdavosi, jei
apsilankydavo draugai, tada jis būdavo žvalus ir smagus.
1811 ir 1812 metų vasaras Bethovenas praleido Teplice. Kiekviena viltis geriau girdėti sužlugdavo.
Kartais kompozitoriaus klausa kiek pagerėdavo, tačiau po to paprastai kildavo skaudi reakcija.
Visiškai kurčias Bethovenas buvo tik paskutiniais savo gyvenimo metais. Tada jau visai nebuvo
įmanoma su juo susikalbėti. Visus klausimus, viską, ką reikėjo pasakyti, tekdavo užrašyti.
Labiausiai tekdavo nuogąstauti, kai Bethovenas diriguodavo. Tais laikais būdavo įprasta, kad
kompozitoriai savo kūrinius patys atlikdavo. Juo Bethovenas blogiau girdėjo, juo labiau jis stengėsi
būti suprantamas orkestrui, todėl labai plačiai mojuodavo rankomis. Kai reikėdavo groti piano, jis
susigūždavo, o kai Lorte - pašokdavo kaip pašėlęs aukštyn. Kadangi jau gerai nebegirdėdavo, ką
orkestras iš tikrųjų groja, kai kuriuos ženklus rodydavo ne ten, kur reikia.
Kaip žmogus Bethovenas buvo sunkiai sugyvenamas. Tačiau niekas nepykdavo dėl jo išsišokimų,
dar gi jo gailėjo. Ir būsimoms kartoms tokios smulkios žmogiškos silpnybės netrukdė stebėtis jo
genialumu. Svarbiausia yra tai, kad, kuo Bethovenui buvo sunkiau, tuo puikesnius kūrinius jis rašė.
Tarsi juokdamasi iš negandų, jo dvasia vis labiau augo. Kuo daugiau gyvenime jis sutikdavo
priešiškumo, tuo aukščiau pakildavo jo genijus. Trečiosios simfonijos atsiradimo istorija gerai
žinoma. Bethoveną žavėjo Napoleonas, kuris, jo manymu, turėjo padaryti galą prancūzų
revoliucijos neramumams ir baisybėms ir vėl atstatyti senąją Prancūzijos galybę. Atrodė, kad ir
visai Europai Napoleonas turėtų padaryti daug gero. Jo veikla visus žavėjo.
Taigi, ši simfonija turėjo būti skirta Napoleonui. Tačiau kai Napoleonas nusprendė užsidėti
Prancūzijos karūną, Bethoveno nuomonė pasikeitė. Tada kompozitorius nutrynė užrašą
,,Bonapartui” ir savo simfoniją pavadino ,,Herojine”. Kažkokia ypatinga idėja tapo ir jo Penktosios
simfonijos pagrindu. Beldžiantis motyvas, kuriuo ji prasideda, žinomas visame pasaulyje.
Jis yra visos simfonijos tematinė medžiaga, t. y. juo perpintos visos šios simfonijos dalys: ramus
andante, atkaklus skerco ir paskutinioji dalis, švytinti pergalingame C-dur. Šioje simfonijoje
negalima nepastebėti kelio iš tamsos į šviesą. Pamatę nuožmią kovą pirmojoje dalyje, paskutiniojoje
patenkame į triumfališką pergalės šventę.
Dėl pagrindinės Penktosios simfonijos idėjos negalima abejoti. Nesuklysime pasakydami, kad
Bethovenas čia norėjo pavaizduoti savo gyvenimo kovą. Kalbėdamas apie pirmąjį motyvą, jis taip
yra išsireiškęs:
- Taip beldžiasi likimas į duris.
Reikia manyti, kad ši simfonija ir buvo garsinė išraiška jo paties likimo ir pergalės prieš ištikusią
nelaimę.

Septintoji simfonija neturi jokios apčiuopiamos programos. Richardas Vagneris įžvelgė joje šokio
simbolį. Šią mintį tikriausiai davė paskutinioji itin ugninga dalis.
Aštuntoji simfonija yra linksmiausia iš visų Bethoveno simfonijų. Jis pažvelgė į gyvenimą ramia,
laiminga širdimi. Visas pasaulis jam atrodė nušvitęs palaiminga šypsena. Antrojoje simfonijos
dalyje kompozitorius sugalvojo savotišką išdaigą. Tikriausiai tai padaryti paskatino Melcelio
metronomo tiksėjimas.
Paskutiniaisiais metais Bethovenas visas jėgas paskyrė Devintajai simfonijai, kuria jis ir baigė savo
simfoninę kūrybą. Dabar jam jau nepakako orkestro, kad galėtų išsakyti tai, kas buvo susikaupę
mintyse. Kompozitoriui reikėjo dar choro ir solistų.
Bethovenas visą laiką svajojo parašyti operą. Tačiau vis nesisekė rasti tinkamo libreto. Nors ir labai
gerbdamas Mocartą, Bethovenas niekada nesiryžo rašyti operą meilės tema, kažką panašaus į
,,Figaro vedybas” ar ,,Don Zuaną”.

Ilgą Iaiką Bethovenas kūrė mažai. Jis turėjo daug kitų rūpesčių. Dar Bonoje kompozitoriui teko
rūpintis savo jaunesniaisiais broliais. 0 dabar, tapęs žymiu Vienos kompozitoriumi, jis jautė pareigą
juos parsikviesti. 1814 metais mirė brolis Kasparas Karlas. Liudvikas tapo jo sūnaus Karlo globėju.
Kompozitorius staiga pasijuto labai atsakingas už devynmečio berniuko ateitį. Jis pasišventė šiam
uždaviniui visu rimtumu, savo Karlu rūpinosi kaip tikras tėvas, stengėsi suteikti jam kuo geresnį
išsiauklėjimą. Taip juo besirūpindamas, Bethovenas ir mažiau kūrė. Dėdės Liudvigo auklėjimas
mažai veikė Karlą. Tačiau būti Bethoveno auklėjamam taip pat buvo nelengva. Kada kompozitorių
apnikdavo niūrios mintys, niekas negalėdavo su juo sutarti. Pagaliau Karlas neištvėrė ir nusižudė.
Tai Bethoveną visiškai pakirto. Juk jis taip norėjo turėti mylimą žmogų prie savęs. Karlui jis norėjo
viską paaukoti. Po šios nelaimės kompozitorius prarado tikėjimą žmonėmis. Taip, pasirodo, jam
lemta visą gyvenimą likti vienišam. Dabar Bethovenas darėsi vis piktesnis ir vis giliau grimzdo į
savo vienišumą. Ištisomis dienomis būdavo vienas. Tuo tarpu jo šlovė sklido kaip vėjas po visą
Europą. Iš Anglijos į Vieną kartą atvyko muzikos mėgėjai, trokšdami pamatyti Bethoveną.
Penkiasdešimties metų Bethovenas visiškai palūžo. Tačiau dabar jis dar kartą ryžosi nutverti likimą
už gerklės. Kaip tik iš vienatvės verždamasis jis ir parašė savo džiugią simfoniją pagal Fridricho
Šilerio žodžius.

1826-1827 metų žiemą Bethovenas praleido pas savo brolį kaime. Jis blogai jautėsi ir norėjo pailsėti
nuo Vienos triukšmo. Be to, kompozitorius jautėsi atsakingas už savo brolių likimą.
Svečiavimasis pas brolį nebuvo malonus. Greitai paaiškėjo, kad tarp jų išlikę labai mažai kas
bendro. Kai Johanas kartą savo laiške Liudvigui pasirašė ,,dvaro savininkas”, Liudvikas
atsakydamas pasivadino ,,proto savininku”. Vieną labai šaltą žiemos dieną Bethovenas išvažiavo
atvira karieta atgal į Vieną. Naktį viešbutyje jis ėmė karščiuoti ir išgėrė porą stiklinių ledinio
vandens. Į Vieną kompozitorius grįžo jau mirtinai sirgdamas. Gydytojai dėjo visas pastangas.
Tačiau be chirurginio įsikišimo nebuvo galima apsieiti. Kiekvieną kartų kompozitoriui pašalindavo
porą kibirų vandens. Tačiau netrukus jo sąnariai vėl prisisunkdavo vandens.
Bethovenas dar pakako jėgų sudaryti testamentą. Jį pasirašęs, kompozitorius sumurmėjo:
Piaudite, anuci, iinita est comediu (Plokite, draugai, komedija baigta).

Bethovenas mirė 1827 metų kovo 26-ją per pavasario audrą. Dar kartą jis iškėlė tada dešiniosios
rankos kumštį, tartum ir šį kartą norėdamas pasipriešinti likimui. Veltui! Jo didvyriška kova baigėsi.
Pagal išlikusias žinias Bethoveno laidotuvėse dalyvavo 20000 vieniečių. Tiesą pasakius, jie
kompozitorių ne per daug mylėjo, tačiau nujautė, kad į kapus keliauja didi asmenybė - vienas
žymiausiųjų Vakarų kompozitorių.