FIODORAS

APSAKYMAI
 F I O D O R A S

DOSTOJEVSKIS
APSAKYMAI

Sudarė, iš rusi; kalbos vertė

ir paaiškinimus parengė
Ramutė Rybelienė

'VVH'
M A R c; I R A S I A I

V I L N I U S 2 0 1 2
 UDK 821.161.1-32
Do-329

Knygos leidybą iš dalies rėmė

Kultūros ministerijos
Kultūros rėmimo fondas

ISBN 978-9986-09-436-4
©Vertimas į lietuvių kalbų, sudarymas ir
paaiškinimai - Ramutė Rybelienė, 2012
© Leidykla „Margi raštai“, 2012
 PONAS PROCHARČINAS
Apsakymas

Ustinjos Fiodorovnos bute, pačioje tamsiausioje ir ku­

kliausioje kertelėje, buvo įsikūręs Semionas Ivanovičius Pro-
charčinas, jau pagyvenęs žmogus, protingas ir negeriantis.
Kadangi ponas Procharčinas, būdamas menko rango1, algos
gaudavo tiksliai pagal savo tarnybinius sugebėjimus, tai Us-
tinja Fiodorovna niekaip negalėjo imti iš jo už butą daugiau
kaip penkis rublius per mėnesį. Kai kas kalbėjo, kad čia ji
turėjo savų sumetimų; kad ir kaip ten buvo, tačiau ponas
Procharčinas, tarsi atsikeršydamas piktiems liežuviams, tapo
netgi jos numylėtiniu, žinoma, kilnia ir padoria šio pranašu­
mo prasme. Reikia pasakyti, kad Ustinja Fiodorovna, labai
garbinga ir apkūni moteriškė, baisiai mėgusi nepasninkišką
valgį ir kavą ir sunkiai iškęsdavusi pasninkus, laikė pas save
kelis tokius nuomininkus, kurie mokėjo net ir dvigubai bran­
giau už Semioną Ivanovičių, bet, kadangi jie nebuvo romūs
ir, priešingai, visi iki vieno piktai šaipėsi iš vargšės moteriškės
ir jos, vientulės, bejėgiškumo, apie juos ji buvo kur kas pras­
tesnės nuomonės, taigi jeigu jie nebūtų mokėję tiek pinigų
už savo būstus, tai ji ne tik gyventi jų nebūtų įsileidusi, bet ir
matyti savo bute nebūtų panorėjusi. Numylėtiniu Semionas
Ivanovičius tapo nuo to laiko, kai į Volkovą2išvežė tokį į sti­
priuosius gėrimus įjunkusį atitarnavusį, arba gal tiksliau būtų

5
sakyti pašalintą, žmogų. Įjunkęs pašalintasis, nors ir vaikščiojo
su pamušta, pasak jo, už narsumą akimi ir buvo susilaužęs
vieną koją, irgi neva per narsumą, - vis dėlto sugebėjo pelnyti
visą tą palankumą, kokį tik įstengė jausti Ustinja Fiodorovna,
ir pasinaudoti juo ir tikriausiai ilgai dar būtų gyvenęs kaip
ištikimiausias jos pakalikas ir įnamis, jeigu galiausiai nebūtų
visiškai, apgailėtinai prasigėręs. Visa tai nutiko dar Peskuose3,
kai Ustinja Fiodorovna laikė viso labo tiktai tris nuomininkus,
iš kurių, kai ji persikėlė į naują butą, kur susidarė daug dides­
nis pensionas ir buvo pakviesta apie dešimt naujų gyventojų,
liko tiktai vienas ponas Procharčinas.
Ar pats ponas Procharčinas turėjo nepataisomų trūkumų,
ar jo draugai kiekvienas turėjo tokių pačių, - tačiau abiejų
pusių santykiai nuo pat pradžių klostėsi nekaip. Reikia pa­
sakyti, kad visi iki vieno naujieji Ustinjos Fiodorovnos įna­
miai gyveno tarpusavyje nelyginant tikri broliai; kai kurie
iš jų kartu tarnavo; visi apskritai kiekvieną pirmąją mėnesio
dieną paeiliui pralošdavo vieni kitiems savo algą pliekdami
bankelį, preferansą ar biksą4; įsilinksminę mėgdavo visi pul­
ku pasidžiaugti, kaip jie sakydavo, putojančiomis gyvenimo
akimirkomis; kartais mėgdavo pakalbėti apie aukštus daly­
kus, ir nors pastaruoju atveju retai pavykdavo išvengti ginčų,
bet kadangi prietarai iš visos šitos draugijos buvo išguiti, tai
tarpusavio santarvės šitai nėmaž nesudrumsdavo. Iš įnamių
ypač pažymėtini: Markas Ivanovičius, protingas ir apsiskaitęs
žmogus; paskui dar įnamis Oplevanijevas; paskui dar įnamis
Prepolovenka, irgi kuklus ir geras žmogus; paskui dar buvo
toks Zinovijus Prokofjevičius, turėjęs tikslą būtinai patekti į
aukštuomenę; pagaliau, raštininkas Okeanovas, kadaise vos
neatėmęs pirmenybės ir numylėtinio laurų iš Semiono Iva-
novičiaus; paskui dar kitas raštininkas Sudbinas; raznočincas5
Kantarevas; buvo dar ir kitų. Tačiau visiems šitiems žmo­
nėms Semionas Ivanovičius buvo tarytum ne draugas. Pikto

6
jam, aišku, niekas nelinkėjo, juo labiau kad visi dar iš pat
pradžių sugebėjo deramai įvertinti Procharčiną ir nuspren­
dė, pasak Marko Ivanovičiaus, kad jis, Procharčinas, geras
ir romus žmogus, nors ir ne iš aukštuomenės, patikimas, ne
padlaižys, turi, aišku, trūkumų, bet jeigu kada nukentės, tai
ne dėl ko kito, o dėl vaizduotės stokos. Maža to: laikomas
stokojančiu vaizduotės, savo figūra ir manieromis ponas Pro­
charčinas irgi negalėjo, pavyzdžiui, nieko, priblokšti sau labai
palankiu požiūriu (pašaipūnai mėgsta prie to prikibti), bet ir
už figūrą jam buvo dovanota, lyg niekur nieko; be to, Mar­
kas Ivanovičius, būdamas protingas žmogus, formaliai ėmėsi
ginti Semioną Ivanovičių ir puikiu, įmantriu stiliumi gana
iškalbingai pareiškė, kad Procharčinas pagyvenęs ir solidus
žmogus ir jau senų seniausiai praėjo jo elegijų metas. Taigi,
jeigu Semionas Ivanovičius nemokėjo sugyventi su žmonė­
mis, tai tiktai todėl, kad pats buvo dėl visko kaltas.
Pirmas dalykas, į kurį atkreipė dėmesį, buvo, be abejo,
Semiono Ivanovičiaus gobšumas ir šykštumas. Sitai iškart pa­
stebėjo ir įsidėmėjo, nes Semionas Ivanovičius nieku gyvu
niekam neskolindavo savo arbatinio, nors ir labai trumpam;
ir šiuo atžvilgiu juo labiau elgėsi nederamai, nes pats bemaž
visai negerdavo arbatos, o gerdavo, kai užsinorėdavo, kaž­
kokį gana gardų pievų gėlių ir tam tikrų gydomųjų žolelių,
kurių visada turėdavo nemažas atsargas, užpilą. Beje, jis ir
valgydavo visai ne taip, kaip paprastai valgė visi kiti įnamiai.
Pavyzdžiui, jis niekada neleisdavo sau suvalgyti visų pietų,
kuriuos Ustinja Fiodorovna kasdien patiekdavo jo draugams.
Pietūs atsiėjo pusrublį; Semionas Ivanovičius išleisdavo tik­
tai dvidešimt penkias varines kapeikas ir niekada neviršydavo
šios sumos, ir todėl imdavo porcijomis arba tiktai kopūstienę
su pyragu, arba tiktai jautieną; dažniausiai jis nevalgydavo
nei kopūstienės, nei jautienos, o suvalgydavo saikingai ragai­
šio su svogūnu, su varške, su raugintu agurku arba kitokiais

7
pagardais - tai buvo nepalyginti pigiau, ir tiktai tada, kai jau
nebegalėdavo iškęsti, vėl grįždavo prie savo pusės pietų...
Čia biografas prisipažįsta, kad jis nieku gyvu nesiryžtų
kalbėti apie tokias nereikšmingas, niekingas ir net delika­
čias, maža to, pasakysime - kai kuriems prakilnaus stiliaus
mėgėjams netgi užgaulias smulkmenas, jeigu visos šitos
smulkmenos neatskleistų vieno ypatumo, vieno vyraujan­
čio šios apysakos herojaus charakterio bruožo; mat ponas
Procharčinas anaiptol nebuvo toks vargeta, kaip pats kartais
tikindavo, kad net negalėtų visada sočiai pavalgyti, bet el­
gėsi priešingai, nesibaimindamas gėdos ir žmonių apkalbų,
tiktai tam, kad patenkintų keistus savo įgeidžius, iš šykštu­
mo ir perdėto atsargumo, - šitai, beje, kur kas aiškiau bus
matyti vėliau. Tačiau mes pasistengsime neįkyrėti skaity­
tojui visų Semiono Ivanovičiaus drapanų aprašymu ir ne
tik praleidžiame, pavyzdžiui, įdomų ir labai juokingą skai­
tytojui visų jo apdarų aprašymą, bet net, jeigu ne pačios
Ustinjos Fiodorovnos liudijimas, vargu ar užsimintume ir
apie tai, kad Semionas Ivanovičius visą gyvenimą niekaip
nesiryždavo duoti išskalbti savo baltinius arba ryždavosi,
bet taip retai, kad tarpuose tarp tokių atvejų būdavo galima
visai pamiršti Semioną Ivanovičių juos dėvint. Seimininkės
liudijime buvo sakoma, kad „Semionas Ivanovičius, balan­
dėlis, ramybė jo sielai, dvi dešimtis metų pas ją kertę pūdė,
sarmatos neturėdamas, nes ne tik per visą savo žemiškąjį
gyvenimą visada ir užsispyręs vengė kojinių, nosinių ir kitų
panašių daiktų, bet net pati Ustinja Fiodorovna savo akimis
matė, juk širmos aptriušusios, kad jis, balandėlis, kartais
neturėdavo kuo savo balto kūno prisidengti“. Tokios kalbos
pasklido jau po Semiono Ivanovičiaus mirties. Bet kol buvo
gyvas (ir šitai buvo viena svarbiausių nesantaikos dingsčių),
jis jokiu būdu negalėdavo pakęsti, nepaisant net maloniau­
sių, draugiškiausių santykių, kad kas nors nepasiklausęs

8
kištų savo smalsią nosį į jo kertę, net jei dėl to būtų kaltos
aptriušusios širmos. Žmogus jis buvo suvis nesukalbamas,
tylenis ir nelinkęs tuščiažodžiauti. Patarėjų jokių nemėgo,
išsišokėlių irgi ir visada, būdavo, iškart subars pašaipūną
arba išsišokėlį patarėją, sugėdins jį, ir baigtas kriukis. „Tu
vaikėzas, tu pliuškis, o ne patarėjas, va kaip; žiūrėk, pone,
savo kišenės ir geriau suskaičiuok, vaikėze, ar daug siūlų
tavo autams suėjo, va kaip!“ Semionas Ivanovičius buvo sta­
čiokas ir visiems be išimties sakydavo tu. Dar jis nieku gyvu
negalėdavo pakęsti, kai kas nors, žinodamas jo būdą, pradės,
būdavo, paikiodamas kibti prie jo ir klausinėti, ką jis laikąs
skrynelėje... Semionas Ivanovičius turėjo tokią skrynelę. Ta
skrynia stovėjo po jo lova ir buvo saugoma kaip akies vyzdys;
ir nors visi žinojo, kad joje, be senų skudurų, dviejų ar trijų
porų nudyžtų batų ir visokio kitokio nereikalingo šlamšto,
ničnieko nebuvo, tačiau ponas Procharčinas labai brangi­
no šitą kilnojamąjį savo turtą, ir net sykį girdėjo, kaip jis,
nesitenkindamas savo sena, bet gana tvirta spyna, šnekėjo
ketinąs įsitaisyti kitą, kažkokią ypatingą, vokiečių darbo, su
visokiais užtaisais ir slapta spyruokle. O kai sykį Zinovijus
Prokofjevičius, paakstintas nesubrendusio savo proto, išsa­
kė labai nepadorią ir storžievišką mintį, kad Semionas Iva-
novičius tikriausiai slepiąs ir dedąs į savo skrynią, idant pa­
liktų įpėdiniams, tai nepaprastos Zinovijaus Prokofjevičiaus
išsišokimo pasekmės visus, kas tik buvo šalimais, privertė
sustingti it stabo ištiktus. Pirmiausia, ponas Procharčinas iš
pradžių neįstengė rasti net tinkamų žodžių atsakyti į tokią
atvirą ir storžievišką mintį. Ilgai iš jo lūpų sklido visiškai
beprasmiai žodžiai, ir tiktai galų gale sumojo, kad Semionas
Ivanovičius, pirma, prikiša Zinovijui Prokofjevičiui vieną
seną bjaurų reikalą; paskui susiprotėjo, jog Semionas Iva-
novičius, rodos, pranašauja, kad Zinovijus Prokofjevičius
nieku gyvu nepateks į aukštuomenę, o va siuvėjas, kuriam

9
jis skolingas už drabužius, jį primuš, būtinai primuš už tai,
kad vaikėzas ilgai nesumoka, ir kad „galiausiai tu, vaikėze, -
pridūrė Semionas Ivanovičius, - nori mat husarų junkeriu
pasidaryti, tai žinok - nepasidarysi, neišdegs, o kai vyresny­
bė viską sužinos, tai tave, vaikėze, ims ir raštvedžiu paskirs;
va, atseit, kaip, girdi tu, vaikėze!“ Paskui Semionas Iva-
novičius nusiramino, bet, pagulėjęs kokias penkias valan­
das, didžiausiai visų nuostabai, tarytum apsigalvojo ir ūmai
vėl, iš pradžių vienas sau, o paskui kreipdamasis į Zinovijų
Prokofjičių, pradėjo vėl jam iškalbinėti ir jį gėdyti. Tačiau
tuo viskas ir vėl nesibaigė, ir pavakare, kai Markas Ivano-
vičius ir įnamis Prepolovenka susiruošė gerti arbatą, pasi­
kvietę į draugę raštininką Okeanovą, Semionas Ivanovičius
nusiropštė nuo savo lovos, tyčia prisėdo prie jų, davęs savo
dvidešimt ar penkiolika kapeikų, ir prasimetęs, kad staiga
užsimanė išgerti arbatos, pradėjo gana plačiai rutulioti temą
ir aiškinti, kad bėdinas žmogus tėra bėdinas žmogus, o dau­
giau nieko, ir kad jam, bėdinam žmogui, nėra iš ko taupyti.
Čia ponas Procharčinas netgi prisipažino, tiktai todėl, kad
va dabar taip iš kalbos išėjo, kad jis, bėdinas žmogus, dar
užvakar iš jo, įžūlaus žmogaus, norėjęs pasiskolinti rublį,
bet dabar nesiskolins, idant vaikėzas nesigirtų, esą va, girdi,
kaip, o alga mano tokia, kad ir mitalo nenusipirksi; ir kad,
pagaliau, jis, bėdinas žmogus, va toks, kokį jį matote, pats
kiekvieną mėnesį savo brolienei po penkis rublius į Tverę
siunčiąs, ir kad jeigu jis nebūtų siuntęs į Tverę brolienei
po penkis rublius kas mėnesį, tai brolienė būtų numirusi, o
jeigu būtų numirusi išlaikytinė brolienė, tai Semionas Iva-
novičius jau seniai būtų naujus drabužius įsitaisęs... Ir taip
ilgai ir plačiai kalbėjo Semionas Ivanovičius apie bėdiną
žmogų, apie rublius ir brolienę, ir kartojo tą patį, kad tvirtai
įtikintų klausytojus, jog galiausiai visai susipainiojo, nutilo
ir tiktai po trijų dienų, kai jau niekas nė nemanė jo užka-

lO
binti ir visi jį pamiršo, pridūrė galop maždaug tai, kad kai Zi-
novijus Prokofjičius pataps husaru, tai jam, akiplėšai, nukirs
kare koją ir vietoj kojos pritaisys medgalį, ir ateis Zinovijus
Prokofjičius ir paprašys: „Duok, gerasis žmogau, Semionai
Ivanovičiau, duonelės!“ - tai neduos Semionas Ivanovičius
duonelės ir nė nepažvelgs į smarkininką Zinovijų Prokofje-
vičių, ir kad va, atseit, kaip, girdi; ir ką tu jam.
Visa tai, kaip ir turėjo būti, pasirodė, labai įdomu ir kar­
tu baisiai linksma. Ilgai negalvoję, visi šeimininkės įnamiai
susivienijo tolesniems tyrinėjimams ir, grynai iš smalsumo,
nusprendė išvien ir galutinai pulti Semioną Ivanovičių. O
kadangi ponas Procharčinas pastaruoju metu, tai yra nuo to
laiko, kai pradėjo gyventi draugijoje, irgi neapsakomai pa­
mėgo viską sužinoti, klausinėti ir smalsauti, ir tikriausiai šitai
darė dėl kažkokių savų slaptų priežasčių, tai abiejų priešiš­
kų pusių bendravimas prasidėdavo be jokio išankstinio pasi­
rengimo ir be nereikalingų pastangų, tarytum atsitiktinai ir
savaime. Bendravimui pradėti Semionas Ivanovičius visada
turėjo savą, gana gudrų ir, tiesą sakant, labai vingrų manev­
rą, iš dalies skaitytojui jau žinomą: nusiropščia, būdavo, nuo
savo lovos maždaug tuo metu, kai reikia gerti arbatą, ir, jeigu
pamato, kad kiti susirinko kur nors į krūvą ruošti gėrimo,
prieina prie jų kaip kuklus, protingas ir malonus žmogus,
duoda priderančias dvidešimt kapeikų ir pareiškia, kad nori
dalyvauti. Tada jaunimas susimirkčiodavo ir, šitaip sutaręs
tarpusavyje dėl Semiono Ivanovičiaus, pradėdavo pokal­
bį, iš pradžių padorų ir rimtą. Paskui kuris nors šmaikštesnis
lyg niekur nieko leisdavosi pasakoti visokiausias naujienas, ir
dažniausiai apie pramanytus ir visiškai netikroviškus dalykus.
Tai, pavyzdžiui, jog esą šiandien kažkas girdėjo, kaip jo prakil­
nybė pasakė pačiam Demidui Vasiljevičiui, kad, jo manymu,
vedę valdininkai „išeina“ solidesni už nevedusius ir vertesni
gauti aukštesnį rangą, nes romūs ir gyvenantys santuokoje

11
įgyja kur kas daugiau sugebėjimų, ir jog dėl to jis, tai yra
pasakotojas, idant deramai pasižymėtų ir įgytų, norįs kaip
įmanoma greičiau vesti kokią nors Fevronją Prokofjevną.
Tai, pavyzdžiui, jog esą ne kartą pastebėta, kad daugelis iš jų
sluoksnio visai neturi galantiškumo ir gerų, malonių manie­
rų, vadinasi, negali patikti damų draugijoje, ir jog todėl, sie­
kiant išgyvendinti šią blogybę, nedelsiant bus pradėta atskai­
čiuoti iš gaunančiųjų algą ir už sudėtinius pinigus bus įrengta
tokia salė, kur mokys šokti, įgyti visus kilnumo požymius ir
mokėjimą gerai elgtis, mandagumą, pagarbą vyresniesiems,
stiprų charakterį, gerą, dėkingą širdį ir visokias malonias ma­
nieras. Tai, pagaliau, kalbėdavo, jog esą išeina taip, kad kai
kurie valdininkai, pradedant pačiais seniausiais, tam, kad ne­
delsiant pasidarytų išsilavinę, privalo išlaikyti kažkokį visų
dalykų egzaminą6, ir dėl to, pridurdavo pasakotojas, daug kas
iškils aikštėn ir kai kuriems ponams teks atversti savo kor­
tas, - žodžiu, būdavo pasakojama tūkstančiai tokių ar pana­
šių absurdiškiausių dalykų. Dėl akių visi iškart patikėdavo,
įsiterpdavo į kalbą, klausinėdavo, svarstydavo, o kai kurie,
nutaisę liūdną miną, imdavo linguoti galvas ir visur teirautis
patarimų, atseit ta prasme, kad, girdi, ką jiems reikės daryti,
jeigu ir jiems teks? Savaime aišku, kad ir ne toks geraširdis
ir romus žmogus, kaip ponas Procharčinas, būtų sutrikęs ir
susipainiojęs, girdėdamas tokias kalbas. Be to, iš visų požy­
mių galima visiškai neklystant spręsti, kad Semionas Ivano-
vičius buvo nepaprastai bukas ir sunkiai suvokdavo kiekvieną
naują, jo protui neįprastą mintį ir kad, išgirdęs, pavyzdžiui,
kokią naujieną, visada turėdavo iš pradžių ją tarsi virškinti
ir gromuliuoti, ieškoti prasmės, klupinėti ir painiotis ir tik
vargais negalais su ja susidorodavo, bet ir tai kažkokiu saviš­
kų, tiktai jam vienam žinomu būdu... Taigi staiga atsiskleidė
visokių įdomių ir lig šiol nenumanytų Semiono Ivanovičiaus
savybių... Pasklido paskalos ir kalbos, ir visa tai su pagraži­

12
nimais galų gale pasiekė kanceliariją. Efektą sustiprino ir tai,
kad ponas Procharčinas staiga, nei iš šio, nei iš to, nuo ne­
atmenamų laikų bemaž visada atrodęs vienodai, pasikeitė: jo
veidas pasidarė nerimastingas, žvilgsniai baikštūs, nedrąsūs
ir mažumėlę įtarūs; jis pradėjo atsargiai vaikščioti, krūpčioti
ir suklusti ir, be kitų naujų savo savybių, baisiausiai pamėgo
ieškoti tiesos. Iš meilės tiesai jis galiausiai priėjo prie to, kad
porą kartų surizikavo net paties Demido Vasiljevičiaus pasi­
teirauti, ar galima tikėti tomis dešimtimis naujienų, kurias jis
kasdien išgirsta, ir jeigu mes čia nutylime šito Semiono Iva-
novičiaus išsišokimo pasekmes, tai tik dėl to, kad nuoširdžiai
jaudinamės dėl jo reputacijos. Taigi visi įsitikino, kad jis
mizantropas ir nepaiso visuomenės elgesio taisyklių. Paskui
įsitikino, kad jis turi daug fantastiškų polinkių, ir dėl to irgi
nėmaž neapsiriko, nes ne sykį buvo pastebėta, kad Semionas
Ivanovičius kartais visai užsimiršta ir, kai sėdi išsižiojęs su
iškelta į viršų plunksna, tarytum sustingęs arba suakmenėjęs,
būna panašus veikiau į protingos būtybės šešėlį, o ne į pačią
protingą būtybę. Neretai atsitikdavo, kad koks nors nekal­
tai užsižiopsojęs ponas, staiga sutikęs jo prabėgomis mestą,
blausų ir kažko ieškantį žvilgsnį, suvirpėdavo, pabūgdavo ir
bematant arba užtėkšdavo ant reikalingo dokumento rašalo
dėmę, arba įrašydavo kokį nors visai nereikalingą žodį. Ne­
padorus Semiono Ivanovičiaus elgesys trikdydavo ir įžeisda­
vo tikrai kilnius žmones... Galų gale jau niekas daugiau nea­
bejojo fantastišku Semiono Ivanovičiaus proto polinkiu, kai
vieną gražų rytą visoje kanceliarijoje pasklido gandas, kad
ponas Procharčinas išgąsdino net patį Demidą Vasiljevičių,
nes, susitikęs jį koridoriuje, buvo toks savotiškas ir keistas,
kad privertė jį atšlyti atgal... Semiono Ivanovičiaus nusižen­
gimas galiausiai pasiekė ir jį patį. Išgirdęs apie jį, jis bema­
tant atsistojo, atsargiai eidamas tarp stalų ir kėdžių nusigavo į
prieškambarį, savo rankomis nusikabino apsiaustą, apsivilko,

23
išėjo - ir kuriam laikui pradingo. Ar jis pabūgo, ar kažkas
kita jį ginė - nežinom, bet nei namie, nei kanceliarijoje kurį
laiką jo nebuvo...
Mes neaiškinsime Semiono Ivanovičiaus likimo tiesiogiai
fantastiškais jo polinkiais; bet vis dėlto negalime nepasakyti
skaitytojui, kad mūsų herojus - vienišius, labai romus žmo­
gus ir ligi to laiko, kai pakliuvo į draugiją, gyveno gūdžioje,
aklinoje vienatvėje; išsiskyrė tylumu ir net tarytum paslap­
tingumu; mat visą laiką, kai gyveno Peskuose, gulėdavo ant
lovos už širmų, tylėdavo ir su niekuo nebendraudavo. Abu
senieji jo buto draugai gyveno lygiai taip pat, kaip jis: abu
irgi buvo tarytum paslaptingi ir irgi penkiolika metų pragu­
lėjo už širmų. Patriarchalinėje ramybėje slinko viena po kitos
laimingos, mieguistos dienos ir valandos, ir kadangi viskas
aplinkui irgi tekėjo įprasta vaga, tai nei Semionas Ivanovi-
čius, nei Ustinja Fiodorovna jau nė gerai neprisiminė, kada
likimas juos suvedė. „Gal dešimt metų, gal penkiolika, o gal
jau ir visi dvidešimt penkeri, - retkarčiais sakydavo ji nau­
jiems savo įnamiams, - kai jis, balandėlis, pas mane apsigy­
veno, ramybė jo sielai.“ Ir todėl visai natūralu, kad nepratęs
prie draugijos mūsų apysakos herojus buvo labai nemaloniai
nustebintas, kai, lygiai prieš metus, jis, solidus ir kuklus, stai­
ga atsidūrė triukšmingoje ir nerimstančioje visos dešimties
jaunų vaikinų, savo naujųjų buto draugų, šutvėje.
Semiono Ivanovičiaus dingimas kertėse sukėlė nema­
žą sumaištį. Pirma, jis buvo numylėtinis; o antra, tuo metu
paaiškėjo, kad jo pasas, atiduotas saugoti šeimininkei, nety­
čia pasimetė. Ustinja Fiodorovna ėmė balsu raudoti, - šito ji
griebdavosi visais kritiškais atvejais; lygiai dvi dienas ji iškal­
binėjo įnamiams, plūdo juos, rypavo, kad užvaikė jos įnamį,
kaip viščiuką, ir kad pražudė jį „vis tie patys pikti pašaipū­
nai“, o trečią išvarė visus ieškoti ir žūtbūt surasti bėglį, gyvą
ar mirusį. Pavakare sugrįžo pirmasis raštininkas Sudbinas ir

14
pasakė, kad aptiko pėdsakus, kad jis matė bėglį Sendaikčių
turguje ir kitose vietose, sekiojo paskui jį, stovėjo netolie­
se, bet užkalbinti neišdrįso, ir buvo netoli jo ir per gaisrą,
kai užsidegė namas Kreivajame skersgatvyje. Po pusvalan­
džio parsirado Okeanovas ir raznočincas Kantarevas, žodis
žodin patvirtino tai, ką sakė Sudbinas: irgi netoliese stovėjo,
arti, per kokius dešimt žingsnių nuo jo sekiojo, bet užkal­
binti irgi neišdrįso, tačiau abu pastebėjo, kad Semionas Iva-
novičius valkiojosi su girtuokliu elgeta. Susirinko pagaliau ir
kiti įnamiai ir, įdėmiai išklausę, nusprendė, kad Procharčinas
dabar turėtų būti netoliese ir netrukus pareis; bet kad jie ir
anksčiau viską žinojo, jog jis valkiojasi su girtuokliu elgeta.
Girtuoklis elgeta buvo atgrasus žmogus, smarkininkas ir pa­
dlaižys, ir iš visko buvo aišku, kad jis kaip nors prisigretino
prie Semiono Ivanovičiaus. Atsirado jis lygiai prieš savaitę iki
Semiono Ivanovičiaus dingimo, kartu su draugu Remnevu,
kurį laiką glaudėsi kertėse, papasakojo, kad kenčia už teisy­
bę, kad anksčiau tarnavo apskrityje, kad užgriuvo juos revi­
zorius, kad išklibino už teisybę jį ir kompaniją, kad atvažiavo
jis į Peterburgą ir puolė į kojas Porfirijui Grigorjevičiui, kad
priėmė jį, šiam užtarus, į vieną kanceliariją, bet, nesiliaujant
persekioti žiauriam likimui, pašalino jį ir iš ten, todėl kad
po pertvarkymo buvo panaikinta pati kanceliarija; o į per­
tvarkytą naują valdininkų sąrašą jo neįtraukė, tiek tiesiog dėl
nesugebėjimo atlikti tarnybines pareigas, tiek dėl sugebėjimo
daryti vieną kitą, visiškai pašalinį dalyką, - o kartu ir dėl tei­
sybės meilės ir, pagaliau, dėl priešų pinklių. Baigęs istoriją,
kurią pasakodamas ponas Zimoveikinas ne kartą pabučiavo
rūstų ir nesiskutusį savo draugą Remnevą, jis iš eilės žemai
nusilenkė visiems buvusiems kambaryje, neužmiršdamas ir
darbininkės Avdotjos, pavadino juos visus geradariais ir pa­
aiškino, kad jis netikęs žmogus, įkyrus, niekšingas, smarki­
ninkas ir kvailas, bet kad nesmerktų jo gerieji žmonės už

15
varganą dalią ir paikumą. Įsiprašęs prieglobsčio, ponas Zi-
moveikinas pasirodė esąs linksmų plaučių, labai apsidžiaugė,
bučiavo Ustinjai Fiodorovnai rankutes, nepaisydamas kuklių
jos atsikalbinėjimų, kad jos ranka prasta, ne dvarininkės, o
vakarop pažadėjo parodyti visai draugijai savo talentą šok­
ti vieną nuostabų charakterinį šokį. Tačiau kitą dieną viskas
baigėsi apgailėtina atomazga. Ar dėl to, kad charakterinis šo­
kis buvo jau pernelyg charakterinis, ar dėl to, kad jis Ustinjai
Fiodorovnai, jos žodžiais tariant, „užtraukė sarmatą ir ją ap­
kvailino, o ji, be to, patį Jaroslavą Iljičių pažįstanti, ir jeigu ji
būtų panorėjusi, tai seniai pati būtų buvusi jaunesniojo kari­
ninko žmona“, - bet Zimoveikinui teko išsinešdinti. Jis išėjo,
vėl sugrįžo, vėl buvo gėdingai išvarytas, paskui prilindo prie
Semiono Ivanovičiaus, įgijo jo malonę, patyliukais nudžiovė
naujas jo kelnes ir galiausiai dabar vėl pasirodė, prisiplakęs
prie Semiono Ivanovičiaus.
Kai tik šeimininkė sužinojo, kad Semionas Ivanovičius
gyvas ir sveikas ir kad paso ieškoti dabar nėra reikalo, tai
bematant liovėsi sielvartauti ir nuėjo nusiraminti. Tuo metu
kai kurie įnamiai sumanė surengti bėgliui iškilmingas sutik­
tuves: sugadino skląstį ir atitraukė širmas nuo pražuvėlio lo­
vos, sujaukė patalą, paėmė garsiąją skrynią, padėjo ją lovos
kojūgalyje, o ant lovos paguldė brolienę, tai yra lėlę, pavida­
lą, padarytą iš senos šeimininkės skaros, kyko ir pelerinos,
bet tokį panašų į brolienę, kad tikrai buvo galima apsigauti.
Baigę darbą, ėmė laukti, kada pareis Semionas Ivanovičius,
nekantraudami pranešti jam, kad iš apskrities atėjo brolienė
ir įsitaisė pas jį už širmų, vargšelė. Tačiau laukė laukė, laukė
laukė... Įau laukdamas Markas Ivanovičius prakišo ir pralošė
įnamiams Prepolovenkai ir Kantarevui pusės mėnesio algą;
jau Okeanovui visa nosis paraudo ir ištino žaidžiant nosis ir
tris lapelius; jau darbininkė Avdotja bemaž visai išsimiegojo
ir dukart ruošėsi keltis, nešti malkas, kurti krosnį, o Zinovi-

16
jus Prokofjevičius permirko iki paskutinio siūlelio, kas mi­
nutė bėgiodamas į kiemą pasidairyti Semiono Ivanovičiaus;
tačiau dar niekas nepasirodė - nei Semionas Ivanovičius, nei
girtuoklis elgeta. Galų gale visi sugulė miegoti, dėl visa ko
palikę brolienę už širmų; ir tiktai ketvirtą valandą pasigirdo
beldimas į vartus, bet užtat toks stiprus, kad su kaupu atly­
gino laukusiesiems už jų sunkų triūsą. Tai buvo jis, tikrai jis,
Semionas Ivanovičius, ponas Procharčinas, tiktai tokios bū­
klės, kad visi aiktelėjo ir niekam nė minties nekilo apie bro­
lienę. Pražuvėlis parsirado be nuovokos. Jį įvedė arba, tikriau
sakant, įnešė ant pečių visas permirkęs ir sužvarbęs, apiplyšęs
naktinis vežikas. Į šeimininkės klausimą, kur jis taip, vargše­
lis, nusilesė, vežikas atsakė: „Kadgi negirtas, nė lašo burnoj
neturėjo; tą tai aš tau tikrai sakau, bet, matyt, šiaip, alpulys
užėjo, arba stabas greičiausiai ištiko, arba rasi smūgis pritren­
kė.“ Pradėjo apžiūrinėti, patogumo dėlei prirėmę kaltąjį prie
krosnies, ir pamatė, kad tikrai negirtas, ir smūgis netrenkė,
o buvo kažkokia kita bėda, nes Semionas Ivanovičius nė lie­
žuvio neįstengė apversti, bet tarytum koks mėšlungis jį trūk­
čiojo, ir tiktai mirksėjo akimis, sutrikęs įsispoksodamas tai į
vieną, tai į kitą naktiniu kostiumu apsitaisiusį žiūrovą. Paskui
ėmė klausinėti vežiko, iš kur paėmė. „Ogi iš kažkokių, - at­
sakė šis, - iš Kolomnos7, bala juos žino, gal ponai, o gal ir ne,
tiktai įsismaginę, linksmi ponai; tai šitokį ir įsodino; gal jie
susimušė, o gal koks mėšlungis jį sutraukė, dievai žino, kaip
ten buvo; o ponai linksmi, geri!“ Paėmė Semioną Ivanovi-
čių, užsikėlė ant poros kitos stiprių pečių ir nunešė ant lovos.
Kai Semionas Ivanovičius, guldomas į lovą, pajuto savo kūnu
brolienę ir įrėmė kojas į taip branginamą savo skrynią, tai su­
riko visa gerkle, atsitūpė bemaž keturpėsčias ir, visas drebė­
damas ir tirtėdamas, kiek įmanydamas susiglemžė ir užėmė
rankomis ir kūnu vietos ant savo lovos, o mirksinčiomis, bet
keistai ryžtingomis akimis apžvelgdamas visus, rodės, aiškiai

17
sakė, kad greičiau numirs, negu užleis kam nors bent šimtąją
dalelę savo vargano gero...
Semionas Ivanovičius pragulėjo dvi ar tris dienas, sanda­
riai apstatytas širmomis ir šitaip atskirtas nuo viso margojo
pasaulio ir visų beprasmiškų jo rūpesčių. Kaip ir turėjo būti,
rytojaus dieną visi jį pamiršo; tuo tarpu laikas tekėjo savo
vaga, valandas keitė valandos, dienas dienos. Apsunkusi,
karšta ligonio galva nugrimzdo į pusiau snaudulį, pusiau
kliedesį; bet jis gulėjo ramiai, nedejavo ir nesiskundė; prie­
šingai, nuščiuvo, tylėjo ir kentė, prisiplojęs prie savo patalo,
lygiai kaip kiškis iš baimės priglunda prie žemės, išgirdęs
medžioklę. Kartais bute stodavo ilga, nyki tyla - ženklas, kad
visi įnamiai išėjo į tarnybą, ir pabudęs Semionas Ivanovičius
galėdavo kiek širdis geidžia vaikyti savo nuobodulį, įsiklausy­
damas į krebždesį virtuvėje, kur triūsė šeimininkė, arba į vie­
nodą nukleiptų darbininkės Avdotjos batų šlepsėjimą po
visus kambarius, kai ji, aimanuodama ir stenėdama, daryda­
vo tvarką visose kertėse, kuopdavo, valydavo, švarindavo. Ši­
taip praslinkdavo ištisos valandos, mieguistos, tingios, apsnū­
dusios, monotoniškos, nelyginant vanduo, virtuvėje skardžiai
ir vienodai sruvenęs nuo suolo į geldą. Pagaliau pareidavo
įnamiai, po vieną arba būreliais, ir Semionas Ivanovičius la­
bai gerai girdėdavo, kaip jie keikdavo orą, norėdavo valgyti,
kaip triukšmaudavo, rūkydavo, plūsdavosi, susitaikydavo,
lošdavo kortomis ir tarškindavo puodelius, ruošdamiesi gerti
arbatą. Semionas Ivanovičius mašinaliai stengdavosi atsikelti
ir prideramu būdu prisidėti prie gėrimo ruošimo, bet tuoj pat
užsnūsdavo ir sapnuodavo, kad jau seniai sėdi prie arbatos
stalo, dalyvauja ir šnekasi ir kad Zinovijus Prokofjevičius jau
suspėjo, pasinaudodamas proga, įterpti į pokalbį kažkokį
projektą apie brolienes ir apie įvairių gerų žmonių moralinį
požiūrį į jas. Čia Semionas Ivanovičius buvo bebandąs teisin­
tis ir prieštarauti, bet išsyk iš visų lūpų išsprūdusi galinga

18
formali frazė „ne kartą pastebėta“ galutinai nutildė visus jo
prieštaravimus, ir Semionas Ivanovičius negalėjo sugalvoti
nieko geresnio, kaip vėl imti sapnuoti, kad šiandien pirmoji
mėnesio diena ir kad jis gavo rubliukus savo kanceliarijoje.
Ant laiptų išvyniojęs popierėlį, jis greitai apsidairė, kuo sku­
biausiai atskyrė visą pusę gauto teisėto atlygio ir įsikišo tą
pusę į batą, paskui, čia pat ant laiptų ir suvis nekreipdamas
dėmesio į tai, kad veikia savo lovoje, sapnuodamas, nuspren­
dė, parėjęs namo, iškart sumokėti kas pridera šeimininkei už
valgį ir nakvynę, paskui nusipirkti kai kurių būtinų dalykų ir
parodyti kam reikia, tarytum atsitiktinai ir netyčia, kad iš jo
atskaitė, kad jam dabar ničnieko neliko ir kad, girdi, ir bro­
lienei dabar nėra ką pasiųsti, ir pabėdoti dėl brolienės, daug
kalbėti apie ją rytoj ir poryt, ir po dešimties dienų vėl prabė­
gomis užsiminti apie jos skurdą, kad draugai nepamirštų. Ši­
taip nusprendęs, jis pamatė, kad ir Andrejus Jefimovičius, tas
pats nedidukas, amžinai nekalbus nuplikęs žmogelis, kuris
kanceliarijoje sėdėjo net už trijų kambarių nuo Semiono Iva-
novičiaus ir per dvidešimt metų nepersitarė su juo nė vieno
žodžio, irgi stovi ant laiptų, irgi skaičiuoja savo rublius sida­
bru ir, krestelėjęs galvą, sako jam: „Pinigėliai! Jų nebus, ir
košės nebus, - griežtai priduria jis, lipdamas laiptais žemyn,
ir jau prieangyje užbaigia, - o aš, pone, turiu septynetą.“ Ir
nuplikęs žmogelis, irgi tikriausiai nėmaž nepastebėdamas,
kad veikia kaip vaiduoklis, o visai ne tikrovėje, parodė lygiai
aršiną8su trupučiu nuo grindų ir, mostelėjęs ranka žemėjan­
čia linija, sumurmėjo, kad vyresnėlis lanko gimnaziją; pas­
kui, piktai pažvelgęs į Semioną Ivanovičių, tarsi būtent ponas
Procharčinas būtų kaltas dėl to, kad jis turi visą septynetą,
užsimaukšlino ant akių savo skrybėliūkštę, papurtė apsiaustą,
pasuko kairėn ir dingo. Semionas Ivanovičius labai išsigando,
ir nors buvo visiškai tikras esąs nekaltas dėl tos nemalonios
situacijos, kad septynetas susigrūdo po vienu stogu, iš tikro

19
tarytum išėjo kaip tik taip, kad kaltas ne kas kitas, o Semio­
nas Ivanovičius. Išsigandęs jis puolė bėgti, mat jam pasirodė,
kad nuplikęs ponas sugrįžo, vejasi jį ir nori apieškojęs atimti
visą atlygį, remdamasis neatskiriamu savo septynetu ir beato­
dairiškai neigdamas bet kokį galimą kokių nors brolienių ryšį
su Semionu Ivanovičiumi. Ponas Procharčinas bėgo, bėgo,
užduso... šalia jo bėgo neapsakomai daug žmonių, ir visi jie
žvangino savo atlygius užpakalinėse striukų frakelių kišenė­
se; galiausiai visi žmonės puolė bėgti, sužlegėjo ugniagesių
žarnos, ir ištisos žmonių vilnys atnešė jį bemaž ant pečių prie
to paties gaisro, kur jis buvo pastarąjį kartą su girtuokliu el­
geta. Girtuoklis - kitaip ponas Zimoveikinas - buvo jau ten,
sutiko Semioną Ivanovičių, baisiai subruzdo, paėmė jį už
rankos ir nusivedė į patį minios tirštumą. Kaip ir tada tikro­
vėje, aplink juos šurmuliavo ir gaudė neužmatoma žmonių
minia, užtvenkusi tarp dviejų tiltų visą Fontankos krantinę,
visas aplinkines gatves ir skersgatvius; lygiai kaip ir tada, Se­
mioną Ivanovičių kartu su girtuokliu išnešė už kažkokios
tvoros, kur juos suspaudė, nelyginant replėmis, didžiuliame
malkų kieme, pilname žiūrovų, prisirinkusių iš gatvių, iš
Sendaikčių turgaus ir iš visų aplinkinių namų, smuklių ir už­
eigų. Semionas Ivanovičius viską taip pat matė ir jautė, kaip
tada; karštligės ir klejonių sūkuryje priešais jį ėmė šmėkščio­
ti visokie keisti veidai. Kai kuriuos iš jų jis prisiminė. Vienas
buvo tas pats nepaprastai impozantiškas ponas, sieksnio ūgio
ir su milžiniškais ūsais, per gaisrą stovėjęs Semionui Ivanovi-
čiui už nugaros ir iš užpakalio akstinęs jį, kai mūsų herojus,
savo ruožtu pajutęs kažką panašaus į susižavėjimą, ėmė tryp­
ti kojomis, tarytum norėdamas šitaip paploti šauniam ugnia­
gesių darbui, kurį puikiai matė nuo savo pakilumos. Kitas -
tas pats žaliūkas, iš kurio mūsų herojus gavo niuksą, tai yra
buvo užsodintas ant kitos tvoros, kai jau visai baudėsi brautis
pro jį, galimas daiktas, kažko gelbėti. Šmėkštelėjo priešais jį

20
ir tas senukas pilkšvai gelsvu veidu, su palaikiu, kažkuo per­
juostu vatiniu chalatėliu, kuris dar prieš gaisrą nuėjo į krau­
tuvėlę džiūvėsių ir tabako savo įnamiui, o dabar su pieno
puodyne ir ketvirčiu svaro tabako rankose brovėsi per minią
namo, kur degė jo žmona, duktė ir trisdešimt su puse rublių
kertėje po patalais. Bet užvis aiškiausiai jam pasirodė ta varg­
šė nusidėjėlė moteriškė, kurią jis jau ne kartą sapnavo sirgda­
mas, - pasirodė tokia, kokia buvo tada - su vyžomis, su ra­
mentu, su pintu krepšiu ant nugaros ir apsirengusi skarmalais.
Mosuodama ramentu ir rankomis, ji šaukė garsiau už ugnia­
gesius ir žmones, kad ją iš kažkur išvarė savi vaikai ir kad dar
prapuolė du penkiakapeikiai. Vaikai ir penkiakapeikiai, pen-
kiakapeikiai ir vaikai makalavosi jai ant liežuvio, susiplakę į
nesuprantamą, didžiausią beprasmybę, kurios po bergždžių
pastangų suprasti niekas nebesiklausė; bet moteriškė nesilio­
vė, vis šaukė, raudojo, mosavo rankomis, nekreipdama, ro­
dos, jokio dėmesio nei į gaisrą, prie kurio ją atnešė minia iš
gatvės, nei į visus žmones, buvusius aplink ją, nei į svetimą
nelaimę, nei net į nuodėgulius ir žiežirbas, kurios jau pradė­
jo žirti ant visų aplinkui stovėjusių žmonių. Galiausiai ponas
Procharčinas pajuto, kad jį apima siaubas; mat jis aiškiai
matė, kad visa tai tarytum ne šiaip sau dabar vyksta ir kad
geruoju jam nesibaigs. Ir tikrai, čia pat netoli jo ant malkų
užsiropštė kažkoks vyriškis suplyšusią, nesujuosta rudine,
nusvilusiais plaukais ir barzda ir ėmė kurstyti visus žmones
prieš Semioną Ivanovičių. Minia tirštėjo tirštėjo, vyriškis rė­
kavo, ir, stingdamas iš siaubo, ponas Procharčinas ūmai pri­
siminė, kad vyriškis - tas pats vežikas, kurį jis prieš penkerius
metus begėdiškiausiai apmovė, įsmuko nesumokėjęs į perei­
namą kiemą ir nubėgo pariesdamas po savim kulnus taip, lyg
būtų basas bėgęs per įkaitusius akmenis. Nevilties apimtas
ponas Procharčinas norėjo kalbėti, šaukti, bet jo balsas trūki­
nėjo. Jis jautė, kaip visa įtūžusi minia apsiveja jį lyg rainuota

21
gyvatė, smaugia, dusina. Jis iš paskutiniųjų sutelkė jėgas ir -
pabudo. Tada jis pamatė, kad dega, dega visa jo kertė, dega
jo širmos, visas butas dega, kartu su Ustinja Fiodorovna ir
visais jos įnamiais, kad dega jo lova, pagalvė, antklodė, skry­
nia ir, galiausiai, jo brangiausias čiužinys. Semionas Ivanovi-
čius pašoko, sugriebė čiužinį ir ėmė bėgti, vilkdamas jį pas­
kui save. Tačiau šeimininkės kambaryje, kur įbėgo mūsų
herojus taip, kaip stovi, nepadoriai, basas ir vienmarškinis, jį
sučiupo, sutramdė ir pergalingai nunešė atgal už širmų, ku­
rios, beje, visai nedegė, o degė veikiau Semiono Ivanovičiaus
galva, - ir paguldė į lovą. Panašiai nudriskęs, nesiskutęs ir
rūstus aktorius rylininkas įdeda į kelioninę dėžę savo Pulči-
nelą, pritriukšmavusį, prikalusį visus, pardavusį sielą velniui
ir pagaliau baigiantį savo egzistavimą iki naujo vaidinimo
vienoje skrynioje su tuo velniu, su tarnais, su Petruška, su
mamzele Katerina ir laimingu jos meilužiu, kapitonu isprav-
niku9.
Bematant visi apstojo Semioną Ivanovičių, senas ir jaunas,
įsitaisė šalimais aplinkui jo lovą ir įsmeigė į ligonį lūkesčio
kupinas akis. Tuo tarpu šis atsigaivelėjo, bet, ar iš gėdos, ar
dėl ko kito, ūmai ėmė iš visų jėgų traukti ant savęs antklodę,
tikriausiai norėdamas pasislėpti po ja nuo užjaučiančiųjų dė­
mesio. Galų gale Markas Ivanovičius pirmasis nutraukė tylą
ir, kaip protingas žmogus, ėmė lipšniai kalbėti, kad Semionui
Ivanovičiui reikia visai nusiraminti, kad sirgti bjauru ir gėda,
kad taip elgiasi tik maži vaikai, kad reikia pasveikti, o pas­
kui ir tarnauti. Baigė Markas Ivanovičius pašmaikštaudamas,
kad, girdi, ligoniams dar galutinai nenustatytas algos dydis,
o kadangi jis gerai žinąs, jog ir rangai jų visai nedideli, tai, jo
manymu, toks laipsnis arba padėtis, šiaip ar taip, neduoda di­
delės, esminės naudos. Žodžiu, buvo matyti, kad visi iš tikrų­
jų buvo susirūpinę Semiono Ivanovičiaus likimu ir labai jo
gailavo. Tačiau jis su nesuprantamu atžarumu ir toliau gulėjo

22
lovoje, tylėjo ir atkakliai vis stipriau traukė ant savęs antklo­
dę. Vis dėlto Markas Ivanovičius neprisipažino esąs nugalėtas
ir, suėmęs save į nagą, vėl pasakė Semionui Ivanovičiui kažką
labai meilaus žinodamas, kad taip ir reikia elgtis su ligoniu;
tačiau Semionui Ivanovičiui buvo nė motais; priešingai, jis
sumykė kažką pro sukąstus dantis, nutaisęs nepatiklią miną,
ir staiga ėmė visai nedraugiškai šnairuoti iš padilbų dešinėn
ir kairėn, regis, norėdamas savo žvilgsniu sutrinti į dulkes
visus užjaučiančiuosius. Taigi jau nebebuvo reikalo tramdyti
save: Markas Ivanovičius neiškentė ir matydamas, kad žmo­
gus tiesiog davė sau žodį spyriotis, įsižeidęs ir visai įpykęs,
tiesiai ir jau be meilių užuolankų pareiškė, kad metas keltis,
kad nėra ko drybsoti, kad dieną naktį rėkauti apie gaisrą, bro­
lienes, girtuoklius, spynas, skrynias ir velniai žino dar apie
ką - kvaila, nepadoru ir įžeidžia žmones, nes jeigu Semionas
Ivanovičius nenori miegoti, tai tegu netrukdo kitiems ir tegu
jis, pagaliau, teikiasi įsidėti visa tai sau į galvą. Kalba pada­
rė poveikį, nes Semionas Ivanovičius, bematant atsisukęs į
oratorių, tvirtai pareiškė, nors dar silpnu ir prikimusiu bal­
su, kad „tu, vaikėze, tylėk! tu tauškalius, piktžodžiautojas tu!
girdi, kulne! kunigaikšti tu, a? ar supranti?“ Išgirdęs tokius
žodžius, Markas Ivanovičius užsiplieskė, tačiau susigriebęs,
kad kalbasi su ligoniu, kilniadvasiškai užgniaužė įsižeidimą
ir, priešingai, pabandė jį sugėdyti, bet ir vėl nutilo; mat Se­
mionas Ivanovičius iškart atkirto, kad neleis juoktis iš savęs,
nors Markas Ivanovičius ir eilėraštį sukurtų. Porą minučių
stojo tyla; pagaliau, atsitokėjęs iš nuostabos, Markas Ivanovi-
čius tiesiai, aiškiai, labai iškalbingai, nors gana tvirtai, pareiš­
kė, jog Semionas Ivanovičius privalo žinoti, kad jis gyvena
su kilniais žmonėmis, ir jog, „maloningasis pone, privalote
suprasti, kaip elgiamasi su kilniu žmogumi“. Markas Ivanovi-
čius prireikus mokėdavo pasakyti iškalbingai ir mėgo padaryti
įspūdį savo klausytojams. Savo ruožtu Semionas Ivanovičius

23
kalbėdavo ir elgdavosi trūkčiais, tikriausiai dėl ilgo įpratimo
tylėti, be to, kai, pavyzdžiui, jam reikėdavo pasakyti ilgą fra­
zę, tai, rutuliojant ją, iš kiekvieno žodžio, regis, gimdavo dar
kitas žodis, iš to kito žodžio trečias, iš trečio ketvirtas ir t. t.,
taigi prisigrūsdavo pilna burna, prasidėdavo sprengsėjimas,
ir prisikimšę žodžiai galiausiai imdavo lėkti lauk visiškai be
jokios tvarkos. Štai kodėl Semionas Ivanovičius, būdamas
protingas žmogus, kartais kalbėdavo baisiausias nesąmones.
„Meluoji tu, - atsakė jis dabar, - žaliūke, šlaistūne tu! matysi,
užsikabinsi krepšį - eisi duoneliauti! tu juk laisvamanis, tu
juk palaidūnas; še tau, eiliakaly!“
- Bene jūs vis dar kliedit, Semionai Ivanovičiau?
- A, matai, - atsakė Semionas Ivanovičius, - kliedi kvai­
lys, girtuoklis kliedi, šunsnukis kliedi, o išmintingas protin­
gam tarnauja. Tu, ar girdi, nieko tu neišmanai, palaidūne tu,
mokslinčiau tu, knyga tu prirašyta! O va imsi, sudegsi, tai nė
nepajusi, kaip galva nudegs, taigi, girdėjai istoriją?!
- Bet... tai yra kaipgi... tai yra ką jūs čia kalbat, Semionai
Ivanovičiau, kad galva nudegs?..
Markas Ivanovičius nė neužbaigė, nes visi aiškiai pama­
tė, kad Semionas Ivanovičius dar neprablaivėjo ir kliedi; bet
šeimininkė neiškentė ir tučtuojau pasakė, kad namas Krei­
vajame skersgatvyje anądien dėl nuplikusios mergos kaltės
sudegė; kad ten buvo tokia nuplikusi merga; ji žvakę užžiebė
ir sandėliuką uždegė; o pas ją šitaip nenutiks, ir kertėse nie­
kas nenukentės.
- Betgi Semionai Ivanovičiau! - nesitverdamas sušuko
Zinovijus Prokofjevičius, pertraukdamas šeimininkę. - Se­
mionai Ivanovičiau, jūs šioks ir anoks, visko matęs, paprastas
žmogus, bene čia juokus su jumis dabar krečia apie jūsų bro­
lienę ar egzaminus su šokiais? ar taip, ką? Šitaip jūs manot?
- Nagi, paklausyk tu dabar, - atsakė mūsų herojus, kilste­
lėjęs nuo patalo, sukaupęs paskutines jėgas ir galutinai įširdęs

24
ant užjaučiančiųjų, - kas juokdarys? Tu juokdarys, šunsnukis
juokdarys, juokintojas, o juokų krėsti tau, pone, paliepus ne­
siruošiu; girdi, vaikėze, ne tarnas tau, pone!
Semionas Ivanovičius norėjo dar kažką pasakyti, bet nete­
kęs jėgų nugriuvo į lovą. Užjaučiantieji buvo sutrikę, visi iš­
sižiojo, nes sumojo dabar, į ką Semionas Ivanovičius įklimpo,
ir nežinojo, nuo ko pradėti; staiga virtuvės durys girgžtelėjo,
atsidarė, ir bičiulis girtuoklis - kitaip ponas Zimoveikinas -
nedrąsiai įkišo galvą, savo papratimu atsargiai šniukštinėda-
mas situaciją. Jo tartum laukė; visi iškart ėmė moti jam, kad
greičiau ateitų, ir Zimoveikinas, neapsakomai apsidžiaugęs,
nenusivilkęs apsiausto, skubiai ir ryžtingai prasibrovė prie
Semiono Ivanovičiaus lovos.
Buvo matyti, kad Zimoveikinas visą naktį praleido be
miego ir užsiėmęs kažkokiais svarbiais darbais. Dešinioji jo
veido pusė buvo kažkuo užklijuota; užtinę vokai buvo padrė-
kę nuo pūliuojančių akių; frakas ir visi drabužiai buvo suplė­
šyti, be to, visa kairioji drapanų pusė buvo aptaškyta kažkokia
bjaurastimi, gal purvu iš kokios balos. Po pažastimi jis turėjo
kažkieno smuiką, kurį kažkur nešė parduoti. Matyt, neapsi­
riko pasikvietę jį į pagalbą, nes sužinojęs, koks reikalas, jis
tučtuojau kreipėsi į eibių pridariusį Semioną Ivanovičių ir
su tokio žmogaus, kuris yra pranašesnis ir, be to, žino, kas ir
kaip, mina pasakė: „Ką tu čia, Senka? kelkis! ką tu, Senka,
Procharčinai išminčiau, ateik į protą! Kitaip ištempsiu, jeigu
paikiosi; nepaikiok!“ Tokia trumpa, bet stipri kalba nuste­
bino aplinkinius; dar labiau visi nustebo, kai pamatė, kad
Semionas Ivanovičius, visa tai išgirdęs ir išvydęs priešais save
tokį veidą, taip apstulbo, sutriko ir neteko drąsos, kad vos ne
vos ir tiktai pro dantis, pašnibždom, ryžosi sumurmėti būti­
ną prieštaravimą. „Tu, nelaimėli, eik sau, - pasakė jis, - tu,
nelaimėli, tu vagis! Ar girdi, supranti? tūzas tu, kunigaikšti,
tikras tu tūzas, žmogau!“

25
 - Ne, brolau, - pratisai atsakė Zimoveikinas, nėmaž ne­
praradęs savitvardos, - negerai, tu, brolau išminčiau, Prochar-
činai, tikras tu Procharčinas, žmogau! - tęsė Zimoveikinas,
mažumėlę parodijuodamas Semioną Ivanovičių ir paten­
kintas dairydamasis aplinkui. - Tu nepaikiok! Nesispyriok,
Senia, nesispyriok, kitaip paskųsiu, viską, brolyti tu mano,
išklosiu, supranti?
Regis, Semionas Ivanovičius viską supaisė, nes krūptelėjo,
kai išgirdo kalbos pabaigą, ir ūmai ėmė greitai ir visiškai suglu­
męs dairytis aplinkui. Patenkintas efektu, ponas Zimoveiki­
nas norėjo tęsti, bet Markas Ivanovičius bematant sutramdė jo
įkarštį ir palūkėjęs, kol Semionas Ivanovičius pritilo, nuščiuvo
ir bemaž visai nusiramino, pradėjo ilgai ir išmintingai įtikinėti
nenuoramą, „kad puoselėti tokias mintis, kokios dabar yra jo
galvoje, pirmiausia, beprasmiška, antra, ne tiktai beprasmiška,
bet net ir žalinga; pagaliau, ne tiek žalinga, kiek visai nedora; ir
taip yra dėl tos priežasties, kad Semionas Ivanovičius visiems
kelia sąmyšį ir rodo blogą pavyzdį“. Iš tokios kalbos visi tikė­
josi, kad ji sugrąžins į protą. Be to, Semionas Ivanovičius da­
bar buvo visai tylus ir priešgyniavo silpnai. Prasidėjo nedidelis
ginčas. Kreipėsi į jį broliškai, teiravosi, ko jis toks įsibaiminęs?
Semionas Ivanovičius atsakė, bet alegoriškai. Jam papriešta­
ravo; Semionas Ivanovičius paprieštaravo. Ir dar po sykį abi
pusės paprieštaravo, o paskui jau sušneko visi, ir senas, ir jau­
nas, nes staiga užėjo kalba apie tokį įstabų ir keistą dalyką, kad
visiškai nežinojo, kaip visa tai apsakyti. Ginčas galų gale perėjo
į nekantrybę, nekantrybė į rėkavimus, rėkavimai net į ašaras,
ir Markas Ivanovičius pagaliau atsitraukė, apsiputojęs iš įniršio
ir pareiškęs, kad ligi šiol nematė tokio kietakakčio žmogaus.
Oplevanijevas nusispjovė, Okeanovas persigando, Zinovijus
Prokofjevičius apsiašarojo, o Ustinja Fiodorovna ėmė visai
raudoti rypaudama, kad „išėjo įnamis ir pasimaišė protas, kad
numirs jis, jaunas, be paso, nepasisakys, o jinai vientulė, ir kad

26
ją užtąsys“. Žodžiu, visi pagaliau aiškiai pamatė, kad sėja buvo
gera, kad viskas, ką tik sumanė pasėti, šimteriopai sudygo, kad
dirva buvo derlinga ir kad Semionui Ivanovičiui pavyko jų
draugijoje puikiai ir visiškai negrįžtamai iškvaršinti savo galvą.
Visi nutilo, nes pirma matė, kad Semionas Ivanovičius dėl vis­
ko įsibaimino, o šįsyk įsibaimino ir patys užjaučiantieji...
- Kaip! - sušuko Markas Ivanovičius, - bet ko gi jūs bi­
jot? nuo ko jums pasimaišė? Kas apie jus galvoja, pone jūs
mano? Bene turit teisę bijoti? Kas jūs toks? kas? Nulis, pone,
apskritas blynas, štai kas! Ko gi jūs baladojat? Bobą gatvėje
sutraiškė, tai ir jus pervažiuos? koks nors girtuoklis kišenės
nenusaugojo, tai ir jums skvernus nurėš? Namas sudegė, tai
ir jums galva nudegs, a? Ar taip, pone? Ar taip, meldžiama­
sis? ar taip?
- Tu, tu, tu kvailas! - murmėjo Semionas Ivanovičius. -
Nosį nukąs, pats su duona suvalgysi, nepastebėsi10...
- Kulnas, tegu kulnas, - šaukė Markas Ivanovičius ne­
klausydamas, - sakykim, tikras aš kulnas. Bet juk aš nei eg­
zaminą laikyti ruošiuosi, nei vesti, nei šokių mokytis; po ma­
nim, pone, vieta neįluš. Ką, meldžiamasis? Tai jums ir vietos
plačios nėra? Bene grindys ten po jumis prasmegs?
- O ką? manai, tavęs kas klaus? Uždarys, ir nėra.
- Nėra. Ką uždarys? Kas ten dar, a?
- Ogi girtuoklį išmetė...
- Išmetė; bet juk jis girtuoklis, o jūs ir aš žmogus!
- Na, žmogus. O jinai čia yra, čia, žiūrėk, ir nėra...
- Nėra! Bet kas ta jinai?
- Nagi jinai, kanceliarija... kan-ce-lia-rija!!!
- Ak, skystaproti jūs žmogau! Bet juk jinai reikalinga, ta
kanceliarija...
- Jinai reikalinga, matai; ir šiandien reikalinga, rytoj rei­
kalinga, o va poryt, žiūrėk, ir nereikalinga. Va, girdėjau is­
toriją...

27
 - Taigi juk jums metinę algą duos! Netikėlis, jūs netikėlis,
nepatiklus jūs žmogus! Į vyresnumą kitoje vietoje atsižvelgs...
- Algą? Ogi aš pravalgiau algą, ateis vagys, pasiims pini­
gus; o aš turiu brolienę, girdi tu? brolienę! kuoka tu...
- Brolienę! jūs žmogus...
- Žmogus; o aš žmogus, o tu, apsiskaitėli, kvailas; girdi,
kuoka, tikra tu kuoka, žmogau, va kaip! Aš ne apie tavo juo­
kelius kalbu; ogi ta vieta yra tokia, kad, žiūrėk, ir panaikina­
ma vieta. Ir Demidas, girdi tu, Demidas Vasiljevičius sako,
kad vieta panaikinama...
- Ak jūs, Demidas, Demidas! nenaudėli, bet juk...
- Aha, paukšt, ir baigtas kriukis, ir būsi be vietos; ir ką tu
padarysi, taigi...
- Betgi jūs, pagaliau, tiesiog meluojat arba visai pakvaišot!
Jūs mums tiesiai pasakykit: kas yra? Prisipažinkit, jeigu turit
tokią bėdą! nėra ko gėdytis! Pakvaišot, meldžiamasis, a?
- Pakvaišo! iš proto išsikraustė! - pasigirdo aplinkui, ir
visi grąžė rankas iš nevilties, o šeimininkė jau abiem ranko­
mis apglėbė Marką Ivanovičių, kad šis ėmęs nesudraskytų
Semiono Ivanovičiaus.
- Pagoni tu, pagoniška tu siela, išminčiau tu! - malda­
vo Zimoveikinas. - Senia, tu žmogus neįžeidus, malonios
išvaizdos, mandagus! Tu paprastas, tu doras... girdėjai? Čia
kaltas tavo dorumas; o triukšmadarys ir kvailas esu aš, duo­
neliautojas esu aŠ; o va geras žmogus manęs juk nepaliko;
garbę, matai, suteikė; tai jiems ir šeimininkei dėkui; matai,
va ir nusilenkiu ligi žemės, va kaip, va; priedermę, priedermę
atlieku, šeimininkėle! - Ir Zimoveikinas iš tikrųjų ir net su
kažkokiu pedantišku orumu nusilenkė visiems ligi žemės. Po
to Semionas Ivanovičius mėgino kalbėti toliau, bet šįsyk jam
jau neleido; visi sušneko, ėmė jį maldauti, įtikinėti, guosti ir
pasiekė, kad Semionas Ivanovičius net visai susigėdo ir galų
gale silpnu balsu paprašė leisti paaiškinti.

28
 - Tai va; šitai gerai, - pasakė jis, - aš malonios išvaizdos,
romus, girdi, ir doras, atsidavęs ir ištikimas; kraują, žinai, pa­
skutinį lašą, girdi tu, vaikėze, tūze... tegu jinai sau būna, ta
vieta; bet juk aš skurdžius; o va kai ims ją, girdi tu, tūze, -
tylėk dabar, suprask, - ims, kad kokios... jinai, brolau, yra,
o paskui jos ir nėra... supranti? O aš, brolau, ir su krepšiu,
girdi tu?
- Senka! - suspigo įsiutęs Zimoveikinas, šįsyk nustelbda­
mas savo balsu visą kilusį triukšmą. - Laisvamanis tu! Tuojau
pat įskųsiu! Ką tu? kas tu? Gal tu koks skandalistas, avigalvi
tu? Skandalistui, kvailiui, girdi tu, be abšydo* lieps nešdin­
tis; kas tu toks?!
- Taigi juk jos, kad kokios...
- Kas kad kokios?!
- Taigi, ir ką tu padarysi!..
- Kaip ir ką tu padarysi?
- Ogi jis laisvas, aš laisvas; o kai guli guli, tai ir...
-Kas?
- Pasirodo, jau ir laisvamanis...
- Lais-va-ma-nis! Senka, tu laisvamanis!!
- Pala! - suriko ponas Procharčinas, mostelėjęs ranka ir
nutraukdamas prasidėjusį rėkimą. - Aš ne tą... Tu suprask,
tu suprask tiktai, avine tu: aš romus, šiandien romus, rytoj
romus, o paskui ir neromus, pasakiau piktą žodį; sagtį tau11,
ir nešdinkis, laisvamani!
- Ką čia jūs? - suriaumojo galiausiai Markas Ivanovičius,
pašoko nuo kėdės, ant kurios buvo prisėdęs pailsėti, ir baisiai
susijaudinęs, įdūkęs, visas drebėdamas iš apmaudo ir įsiūčio
pribėgo prie lovos, - ką čia jūs? avinas jūs! plikas kaip tilvikas.
Ką, gal jūs vienas pasaulyje? gal pasaulis dėl jūsų sukurtas?

* Vok. Abshied - įspėjimas apie atleidimą iš tarnybos.

29
Gal jūs koks Napoleonas? kas jūs toks? Jūs Napoleonas, a?
Napoleonas ar ne?! Atsakykit, pone, Napoleonas ar ne?..
Tačiau ponas Procharčinas jau nė neatsakė į šitą klausi­
mą. Ne dėl to, jog būtų susigėdęs, kad jis Napoleonas, arba
pabijojęs prisiimti tokią atsakomybę, - ne, jis jau nebegalė­
jo nei ginčytis, nei protingai kalbėti... Prasidėjo ligos kri­
zė. Smulkios ašaros staiga pasruvo iš karštligiška ugnimi
žėrinčių pilkų jo akių. Kaulėtomis, sulysusiomis nuo ligos
rankomis jis užsidengė karštą savo galvą, pasikėlė lovoje
ir gaikščiodamas ėmė kalbėti, kad jis visai vargšas, kad jis
toks nelaimingas, paprastas žmogus, kad jis kvailas ir tam­
sus, kad tegu dovanoja jam geri žmonės, neapleidžia, apgi­
na, pavalgydina, pagirdo jį, bėdoje nepalieka, ir dievai žino
ką dar rypavo Semionas Ivanovičius. O rypaudamas jis su
klaikia baime dairėsi aplinkui, tarytum laukdamas, kad tuoj
pat įgrius lubos arba įlūš grindys. Visiems pagailo, žiūrint
į vargšelį, ir visų širdys suminkštėjo. Seimininkė, raudoda­
ma, kaip moteriškė, ir rypaudama apie savo vientulystę, pati
paguldė ligonį į lovą. Markas Ivanovičius matydamas, kad
tuščias reikalas prisiminti Napoleoną, irgi bematant pasidavė
geraširdiškumui ir irgi stengėsi pagelbėti. Kiti, norėdami taip
pat ką nors padaryti, pasiūlė mėlynių antpilo sakydami, kad
jis bematant ir nuo visko padeda ir labai patiks ligoniui; bet
Zimoveikinas iškart atmetė pasiūlymą tardamas, kad tokiu
atveju nėra geresnio vaisto, kaip išgerti stiprių ramunėlių.
Dėl Zitiovijaus Prokofjevičiaus, tai, būdamas geros širdies,
jis raudojo ir plūdo ašaromis apgailestaudamas, kam gąsdino
Semioną Ivanovičių visokiais nebūtais dalykais, ir, įsiklausęs
į paskutinius ligonio žodžius, kad jis visiškas vargšas ir kad
jį pavalgydintų, ėmėsi organizuoti rinkliavą, kol kas apsiri­
bodamas kertėmis. Visi aimanavo ir aikčiojo, visiems buvo
ir gaila, ir graudu, ir kartu visi stebėjosi, kaipgi šitaip žmo­
gus galėjo visiškai įsibaiminti? Ir dėl ko įsibaimino? Jei bent

30
eitų aukštas pareigas, turėtų žmoną, vaikų būtų susilaukęs;
jei bent jį, tarkim, į kokį teismą būtų patraukę; bet juk ir
žmogus suvis niekam vertas, tiktai skrynią ir vokišką spyną
teturi, daugiau kaip dvidešimt metų gulėjo už širmų, tylėjo,
pasaulio ir vargo nepažino, buvo šykštuolis, ir ūmai sumanė
dabar žmogus, dėl kokio nors niekingo, tuščio žodžio, visai
sujaukti sau galvą, visiškai įsibaiminti dėl to, kad pasaulyje
staiga pasidarė sunku gyventi... O nepagalvojo žmogus, kad
juk visiems sunku! „Jeigu tik būtų atsižvelgęs į tai, - kalbėjo
paskui Okeanovas, - kad visiems juk sunku, tai žmogus būtų
apsaugojęs savo galvą, liovęsis šėlioti ir šiaip taip būtų vilkęs
savo naštą kur reikia.“ Kiaurą dieną visos kalbos sukosi tik
apie Semioną Ivanovičių. Ateidavo pas jį, teiraudavosi apie jį,
guodė jį; tačiau vakarop paguoda jam neberūpėjo. Vargšelis
pradėjo kliedėti, pakilo karštis; jis prarado sąmonę, taigi jau
buvo beketiną bėgti daktaro; visi įnamiai susitarė ir pasižadė­
jo visą naktį paeiliui sergėti ir raminti Semioną Ivanovičių,
o jeigu kas nutiktų, tai iškart visus pažadinti. Tuo tikslu, kad
neužmigtų, susėdo lošti kortomis, pristatę prie ligonio bičiulį
girtuoklį, kuris visą dieną glaudėsi kertėse, prie ligonio lovos,
ir įsiprašė nakvoti. Kadangi lošimas vyko skolon ir nekėlė
jokio susidomėjimo, tai greitai įgriso. Metė lošti, paskui dėl
kažko susiginčijo, paskui ėmė triukšmauti ir baladotis, galų
gale išsiskirstė į kertes, ilgai dar įširdę šūkčiojosi ir šnekėjosi,
o kadangi staiga visi pasidarė pikti, tai jau nepanoro budėti ir
sumigo. Netrukus kertėse pasidarė tylu, lyg tuščiame rūsyje,
juolab kad buvo baisiausiai šalta. Vienas iš paskutinių užmigo
Okeanovas, „ir ar, - kaip jis pasakojo paskui, - pro miegus, ar
šitai buvo iš tikrųjų, bet man pasivaideno, kad netoli manęs,
jau prieš pat rytą, kalbasi du žmonės“. Okeanovas pasakojo,
kad jis pažino Zimoveikiną ir kad Zimoveikinas ėmė šalia jo
žadinti seną draugą Remnevą, kad jie ilgai šnekėjosi pašnibž­
domis; paskui Zimoveikinas išėjo, ir girdėjosi, kaip virtuvėje

31
jis bandė raktu atrakinti duris. Raktas, kaip paskui tikino šei­
mininkė, būdavo pas ją po pagalvėmis ir tą naktį pradingo.
Galiausiai, liudijo Okeanovas, jam pasigirdo, tarytum juodu
abu nuėjo pas ligonį už širmų ir užžiebė ten žvakę. Daugiau,
sako, nieko nežinau, akys užsimerkė; o pabudo paskui sykiu
su kitais, kai visi, kas tik buvo kertėse, išsyk pašoko iš lovų,
nes už širmų pasigirdo toks riksmas, kad ir numirėlis būtų
kniostelėjęs, - ir tada daugeliui pasirodė, kad staiga ten užge­
so žvakė. Kilo sumaištis; visiems širdis apmirė; puolė vienas
per kitą į riksmą, bet tuo metu už širmų kilo bruzdesys, riks­
mai, plūdimasis ir grumtynės. Įžiebė žiburį ir pamatė, kad
grumiasi vienas su kitu Zimoveikinas ir Remnevas, kad abu
vienas kitam iškalbinėja ir plūstasi, o kai juos apšvietė, tai
vienas ėmė rėkti: „Ne aš, o plėšikas!“, o kitas, būtent Zimo­
veikinas, suriko: „Nelįsk, nekaltas; tuojau prisieksiu!“ Abudu
buvo nepanašūs į žmones; bet pirmą minutę ne jie rūpėjo:
ligonio nebebuvo ankstesnėje vietoje už širmų. Tučtuojau
išskyrė peštukus, nutempė juos šalin ir pamatė, kad ponas
Procharčinas guli po lova, tikriausiai be sąmonės, nusitrau­
kęs ant savęs ir antklodę, ir pagalvę, taigi lovoje buvo likęs
tiktai plikas, palaikis ir taukuotas čiužinys (paklodės ant jo
niekada nebuvo). Ištraukė Semioną Ivanovičių, užtempė ant
čiužinio, bet išsyk pastebėjo, kad neverta labai rūpintis, kad
jau kaput*; jo rankos stingsta, o pats vos gyvas. Apstojo jį: jis
vis dar mažumėlę visas drebėjo ir krūpčiojo, stengėsi kažką
padaryti rankomis, liežuvio neapvertė, bet mirkčiojo akimis
lygiai taip, kaip, sakoma, mirkčioja visa dar šilta, krauju apsi­
pylusi ir gyva galva, tik ką atšokusi nuo budelio kirvio.
Pagaliau viskas palengva nurimo; liovėsi ir priešmirti­
nis drebulys ir traukuliai; ponas Procharčinas ištiesė kojas

* Vok. kaputt - žuvęs, žlugęs.

32
ir iškeliavo su savo gerais darbais ir nuodėmėmis. Gal Se­
mionas Ivanovičius ko išsigando, gal sapną tokį susapnavo,
kaip paskui tikino Remnevas, gal kokia kita neganda ištiko -
nežinia; tiktai reikalas tas, kad net jeigu dabar bute būtų pa­
sirodęs pats egzekutorius12 ir asmeniškai už laisvamanybę,
triukšmavimą ir girtuoklystę būtų pareiškęs Semionui Iva-
novičiui abšydą, net jeigu dabar pro kitas duris būtų įėjusi
kokia kaulytoja elgeta, tituluojama Semiono Ivanovičiaus
broliene, net jeigu Semionas Ivanovičius dabar būtų gavęs
dviejų šimtų rublių premiją arba, pagaliau, būtų užsidegęs
namas ir pradėjusi degti Semiono Ivanovičiaus galva, jis, ga­
limas daiktas, dabar nė piršto nebūtų teikęsis pajudinti, išgir­
dęs tokias žinias. Kol atsipeikėjo iš nustėrimo, kol visi atgavo
žadą, subruzdo, puolė spėlioti, reikšti abejones ir rėkauti, kol
Ustinja Fiodorovna traukė iš palovio skrynią, paskubomis
naršė po pagalve, po čiužiniu ir net Semiono Ivanovičiaus
batuose, kol apklausinėjo Remnevą ir Zimoveikiną, įnamis
Okeanovas, ligi šiol buvęs nedidelio proto, pats romiausias
ir tyliausias įnamis, ūmai įgijo ryžto, atrado savo gabumus
ir talentą, čiupo kepurę ir patyliukais išsmuko iš buto. Ir kai
visi bevaldystės siaubai pasiekė paskutinį periodą sujudusiose
ir ligi šiolei romiose kertėse, durys atsidarė ir netikėtai, it
perkūnas iš giedro dangaus, pasirodė pirmiausia vienas pra­
kilnios išvaizdos ponas griežtu, bet nepatenkintu veidu, jam
įkandin Jaroslavas Iljičius, paskui Jaroslavą Iljičių jo palyda ir
visi, kurie ėjo pridurmui, ir paskiausiai - sumišęs ponas Oke­
anovas. Griežtos, bet prakilnios išvaizdos ponas priėjo tiesiai
prie Semiono Ivanovičiaus, pačiupinėjo jį, padarė grimasą,
gūžtelėjo pečiais ir pasakė tai, kas jau buvo žinoma, būtent
kad negyvėlis jau numirė, tik pridūrė nuo savęs, kad prieš
kelias dienas tas pats miegant nutiko ir vienam labai garbiam
ir dideliam ponui, kuris irgi ėmė ir numirė. Tada prakilnios,
bet nepatenkintos išvaizdos ponas pasitraukė nuo lovos,

33
pasakė, kad be reikalo jį sutrukdė, ir išėjo. Jį tučtuojau pa­
keitė Jaroslavas Iljičius (Remnevą ir Zimoveikiną perdavė į
kieno reikia rankas), kai kuriuos apklausė, mikliai pasičiupo
skrynią, kurią šeimininkė jau bandė atidaryti, padėjo batus
į ankstesnę vietą tarstelėjęs, kad jie vienų skylių ir niekam
nebetinkami, pareikalavo atiduoti pagalvę, pasišaukė Oke-
anovą, paprašė skrynios rakto, kuris buvo atsidūręs bičiulio
girtuoklio kišenėje, ir iškilmingai, kieno reikia akivaizdoje,
atidarė Semiono Ivanovičiaus lobį. Viskas buvo prieš akis:
du skudurai, viena pora kojinių, pusė nosinės, sena skry­
bėlė, kelios sagos, seni puspadžiai ir batų aulai, - žodžiu,
visokie niekai, tai yra šlamštas, išdėvos, šiukšlės, menknie­
kiai, kurie atsidavė skrynia; gera buvo tiktai vokiška spyna.
Pasišaukė Okeanovą, rūsčiai su juo persitarė; bet Okeano-
vas buvo pasiryžęs prisiekti. Pareikalavo pagalvės, apžiūrėjo
ją: ji buvo tiktai purvina, bet visais kitais atžvilgiais buvo
visiškai panaši į pagalvę. Ėmėsi čiužinio, norėjo jį pakelti,
stabtelėjo mažumėlę pagalvoti, bet staiga, visiškai netikėtai,
ant grindų skardžiai žnektelėjo kažkas sunkaus. Pasilenkė,
pagrabaliojo ir pamatė popierinį ritinėlį, o ritinėlyje kokį
dešimt sidabrinių rublių. „Oho-ho-ho!“ - pasakė Jarosla­
vas Iljičius, rodydamas vieną blogą čiužinio vietą, iš ku­
rios stirksojo ašutai ir pakulos. Apžiūrėjo blogąją vietą ir
įsitikino, kad ji ką tik padaryta peiliu, o buvo pusės aršino
ilgumo; įkišo ranką į plyšį ir ištraukė tikriausiai greitosio­
mis ten įkištą šeimininkės virtuvinį peilį, kuriuo buvo pra­
pjautas čiužinys. Nespėjo Jaroslavas Iljičius ištraukti peilio
iš prapjautos vietos ir vėl pasakyti „oho-ho!“ - bematant
iškrito kitas ritinėlis, o tada išriedėjo du pusrubliai, viena
penkergė, paskui visokia smulkmė ir vienas senovinis di­
džiulis penkiakapeikis. Viską tuoj pat sugaudė rankomis.
Tada pamatė, kad neblogai būtų visą čiužinį išardyti žirklė­
mis. Pareikalavo žirklių...

34
 Tuo metu apanglėjęs lajinis žvakigalis apšvietė stebėto­
jui neapsakomai įdomų reginį. Prie lovos susispietė koks
dešimt įnamių spalvingiausiais kostiumais, visi neapsigerbę,
nesiskutę, nesiprausę, užsimiegoję, tokie, kokie nuėjo mie­
goti. Kai kurie buvo labai išbalę, kitų kaktas išpylė prakaitas,
vienus krėtė drebulys, kitus mušė karštis. Seimininkė, visai
pakvaišusi, tyliai stovėjo, susidėjusi rankas ir laukdama Ja­
roslavo Iljičiaus malonių. Nuo viršaus, nuo krosnies, išsigan­
dusios smalsiai žiūrėjo darbininkės Avdotjos ir katės, šeimi­
ninkės numylėtinės, galvos; aplinkui riogsojo sudraskytos ir
sulaužytos širmos; atidaryta skrynia rodė savo nevalyvą vidų;
mėtėsi antklodė ir pagalvė, apkritusios pakulomis iš čiužinio,
ir, pagaliau, ant medinio trikojo stalo sublizgėjo palengva
didėjusi sidabro ir visokiausių monetų krūva. Tiktai Semio­
nas Ivanovičius išliko šaltakraujis, romiai gulėjo ant lovos ir,
regis, nė nenumanė, kad visko netenka. Kai buvo atneštos
žirklės ir Jaroslavo Iljičiaus pagalbininkas, norėdamas įsiteik­
ti, truputėlį nekantriai krestelėjo čiužinį, kad būtų lengviau
ištraukti jį iš po savininko nugaros, tai Semionas Ivanovičius,
būdamas mandagus, iš pradžių užleido lopelį vietos, nusiritęs
ant šono, nugara į ieškotojus; paskui, po antrojo krestelėji­
mo, įsitaisė kniūbsčias, galiausiai dar užleido, ir kadangi trū­
ko paskutinės šoninės lovos lentos, tai staiga visai netikėtai
žnektelėjo žemyn galva, matėsi tiktai dvi kaulėtos, liesos, pa­
mėlusios kojos, styrančios į viršų kaip du apdegusio medžio
stagarai. Kadangi ponas Procharčinas jau antrą kartą šį rytą
lankėsi po savo lova, tai bematant sukėlė įtarimą, ir kai kurie
iš įnamių, vadovaujami Zinovijaus Prokofjevičiaus, irgi ten
palindo, ketindami pažiūrėti, ar ir ten kas nors nepaslėpta.
Bet ieškotojai tiktai veltui susimušinėjo kaktomis, ir kadangi
Jaroslavas Iljičius tučtuojau riktelėjo ant jų ir liepė nedelsiant
išvaduoti Semioną Ivanovičių iš netinkamos vietos, tai du
protingiausieji paėmė kiekvienas abiem rankomis po koją,

35
ištraukė netikėtą kapitalistą į margąjį pasaulį ir paguldė jį
skersai lovos. Tuo tarpu ašutai ir pakulos draikėsi aplinkui,
sidabro krūva augo - ir Dieve! ko tik čia nebuvo... Taurūs
rubliai, solidžios, tvirtos pusantro rublio monetos, dailutis
pusrublis, plebėjos penkergės, ketvergės, net nedaug žadanti,
senių smulkmė, grivinos ir penkiakapeikiai sidabru, - viskas
atskiruose popierėliuose, metodiškai ir solidžiai sutvarkyta.
Buvo ir retenybių: du kažkokie žetonai, vienas napoleon-
doras13, viena nežinia kokia, bet tiktai labai reta moneta...
Kai kurie rubliai irgi buvo iš žilos senovės; buvo sudilusių
ir subraižytų Jelizavetos14laikų monetų, vokiškų kryžiokų15,
Petro16laikų monetų, Jekaterinos17; buvo, pavyzdžiui, dabar
labai retų monetų, senų penkiakapeikių, pradurtų, kad būtų
galima nešioti ausyse, visiškai sudilusių, bet su teisingu taškų
skaičiumi; net variokų buvo, bet visi jau pažaliavę, surūdi­
ję... Rado vieną raudoną banknotą18- bet daugiau nebuvo.
Galiausiai, kai baigėsi visa anatomija ir, ne kartą papurtę čiu­
žinio užvalkalą, įsitikino, kad niekas nežvanga, sudėjo visus
pinigus ant stalo ir ėmė skaičiuoti. Iš pirmo žvilgsnio buvo
galima net visai apsigauti ir pagalvoti apie milijoną - tokia
didžiulė buvo krūva! Tačiau milijono nebuvo, nors ir susi­
darė, tiesą sakant, labai nemaža suma - lygiai du tūkstančiai
keturi šimtai devyniasdešimt septyni su puse rublių, taigi jei­
gu vakar Zinovijui Petrovičiui būtų pavykusi rinkliava, tai,
galimas daiktas, iš viso būtų buvę lygiai du tūkstančiai penki
šimtai rublių asignacijomis. Pinigus paėmė, užantspaudavo
velionio skrynią, išklausė šeimininkės skundus ir nurodė jai,
kada ir kur reikia pateikti pažymą dėl velionio skolos. Kam
reikia liepė parašyti pasižadėjimą; užsiminė apie brolienę; bet
įsitikinę, kad brolienė tam tikra prasme buvo mitas, tai yra
Semiono Ivanovičiaus vaizduotės stygiaus, dėl ko, pasak liu­
dijimų, ne kartą priekaištauta velioniui, kūrinys, - tai šitos
minties iškart atsisakė, kaip bergždžios, žalingos ir gadinan­

36
čios jo, pono Procharčino, gerą vardą; tuo viskas ir pasibaigė.
O kai atslūgo pirmoji baimė, kai susigriebė ir suprato, kas
toks buvo velionis, tai visi aprimo, nuščiuvo ir ėmė kažkaip
su nepasitikėjimu žvilgčioti vienas į kitą. Kai kurie labai ėmė
į širdį Semiono Ivanovičiaus poelgį ir net tarytum užsigavo...
Toks kapitalas! Šitiek žmogus susikrovė! Markas Ivanovičius,
nepraradęs šaltakraujiškumo, buvo bepradedąs aiškinti, kodėl
Semionas Ivanovičius ūmai taip įsibaimino; bet jo jau nesi­
klausė. Zinovijus Prokofjevičius kažko buvo labai susimąs­
tęs, Okeanovas mažumėlę kauštelėjo, kiti kažkaip susigūžė,
o mažas žmogelis Kantarevas trumpa it žvirblio snapas no­
simi vakarop išsikraustė iš buto, labai rūpestingai užklijavęs
ir užrišęs visas savo skrynutes, ryšulius ir šaltai paaiškinęs
smalsuoliams, kad metas sunkus, o čia tenka mokėti ne pa­
gal kišenę. O šeimininkė be perstojo raudojo, rypaudama ir
keikdama Semioną Ivanovičių už tai, kam jis nuskriaudė ją,
vientulę. Marko Ivanovičiaus pasiteiravo, kodėl velionis savo
pinigų į lombardą nenešdavo.
- Negudrus, meldžiamoji, buvo; vaizduotės tam pritrū­
ko, - atsakė Markas Ivanovičius.
- Na, bet ir jūs negudri, meldžiamoji, - įsiterpė Okea­
novas, - dvidešimt metų žmogus pas jus laikėsi, nuo vieno
sprigto pašlijo, o jūs kopūstienę virėt, nebuvo kada! E-et,
meldžiamoji!..
- Oi jau tu man, jaunikaiti! - tęsė šeimininkė, - ką tas
lombardas! Būtų atnešęs man savo saujelę ir pasakęs: imk,
jaunoji Ustinjuška, štai tau atlygis, laikyk tu mane jauną ir
valgydink, kol motina juodoji žemelė mane nešioja, - tai,
prisiekiu tau šventuoju paveikslu, būčiau jį maitinusi, būčiau
jį girdžiusi, prižiūrėjusi. Ak, nedorėlis, tikras apgavikas! Ap­
gavo, apmulkino vientulę!..
Vėl priėjo prie Semiono Ivanovičiaus lovos. Dabar jis gu­
lėjo kaip pridera, su geriausiais, nors, beje, vieninteliais savo

37
drabužiais, sustingusį smakrą paslėpęs po kaklaraiščiu, kuris
buvo parištas nelabai gražiai, numazgotas, suglostytas ir tik­
tai nelabai kaip nuskustas, nes skustuvo kertėse neatsirado:
vienintelis, priklausęs Zinovijui Prokofjevičiui, dar pernai
iššukėjo ir buvo pelningai parduotas Sendaikčių turguje; kiti
eidavo į kirpyklą. Netvarkos vis dar nespėjo apkuopti. Su­
laužytos širmos gulėjo kaip gulėjusios ir, atidengusios Se­
miono Ivanovičiaus užkaborį, buvo nelyginant emblemos,
simbolizuojančios tai, kad mirtis nuplėšia uždangą nuo visų
mūsų paslapčių, intrigų, gaišlumo. Čiužinio kamšalas, irgi
nesutvarkytas, tirštomis krūvomis mėtėsi aplinkui. Visą tą
staiga nurimusią kertę poetas puikiausiai galėtų palyginti su
išdraskytu „rūpestingos“ kregždutės19 lizdu: viskas audros
suniokota ir išdraskyta, paukšteliai ir jų motina užmušti, ir
išdraikytas aplinkui šiltas pūkų, plunksnelių, pašukų patalė­
lis... Tiesą sakant, Semionas Ivanovičius atrodė veikiau kaip
senas savimyla ir gudrus vagis. Dabar jis nuščiuvo, rodės,
visai užsislėpė, tarytum ne jis kaltas, tarytum ne jis griebda­
vosi visokių gudrybių, kad apmulkintų ir apgautų visus gerus
žmones, be gėdos ir be sąžinės, kuo nepadoriausiai. Dabar jis
jau nebegirdėjo vienišos likusios ir įskaudintos savo šeimi­
ninkės raudų ir verksmo. Priešingai, kaip patyręs, apsitrynęs
kapitalistas, kuris ir karste nenorėtų tuščiai gaišti nė minu­
tės, atrodė, visas buvo atsidėjęs kažkokiems spekuliatyviems
skaičiavimams. Jo veide atsirado kažkoks gilus susimąstymas,
o lūpos buvo suspaustos be galo oria mina, nors Semionui
Ivanovičiui gyvam esant jokiu būdu nebūtum pamanęs jį tu­
rint tokį bruožą. Jis tarytum pasidarė protingesnis. Dešinioji
jo akutė buvo kažkaip klastingai primerkta; atrodė, Semio­
nas Ivanovičius norėjo kažką pasakyti, pranešti kažką labai
svarbaus, paaiškinti, ir negaištant laiko, o kuo greičiau, nes
užgriuvo reikalai, o nebuvo kada... Ir tarytum girdėjosi: „Ko,
atseit, tu? liaukis, girdi tu, kvaila boba! nežliumbk! tu, motin,

38
išsimiegok ir išsiblaivyk, girdi tu! Aš, atseit, numiriau; dabar
jau nebereikia; ką, iš tikro! Ogi gerai gulėti... Aš, taigi, ar
girdi, ne apie tai kalbu; tu, boba, tūze, tikra tu tūze, suprask;
taigi numiriau dabar; o jei šitaip, kad kokios, tai yra šito, rasi,
ir negali būti, o jei, kad kokios, ir nenumiriau - girdi tu, at­
sikelsiu, tai kas tada bus, a?“
 DEVYNIŲ LAIŠKŲ
ROMANAS

I
(Piotro Ivanyčiaus laiškas Ivanui Petrovičiui)
Gerbiamasis pone ir brangus drauge,
Ivanai Petrovičiau!
Štai jau trečia diena, kai aš, galima sakyti, vaikausi jus,
brangus mano drauge, norėdamas pasišnekėti labai svarbiu
reikalu, ir niekur jūsų nesutinku. Mano žmona vakar, kai
mes buvome pas Semioną Aleksejičių, labai vykusiai pasišai­
pė iš jūsų sakydama, kad judu su Tatjana Petrovna tikra ne­
nuoramų porelė. Trys mėnesiai nepraėjo nuo vestuvių, o jau
negližuojate* savo namų penatus1. Mes visi labai juokėmės, -
žinoma, iš nuoširdžiausio palankumo jums, - bet, kalbant
rimtai, mano mielas, jūs pridarėte man rūpesčių. Semio­
nas Aleksejičius sako man, ar tik jūs ne Jungtinės draugijos
klube, pokylyje? Palieku žmoną pas Semiono Aleksejičiaus
žmoną, o pats lekiu į Jungtinę draugiją. Nei juoktis, nei verk­
ti! įsivaizduokite mano padėtį: aš į pokylį - ir vienas, be žmo­
nos! Ivanas Andrejičius, kurį sutikau durininko kambaryje,
pamatęs mane vieną, iškart nusprendė (nevidonas!), kad aš

* Prane, negliger - nesirūpinti, nepaisyti, užmiršti.

40
turiu nepaprastą aistrą šokių vakarėliams, ir, paėmęs mane už
parankės, jau norėjo jėga tempti į šokių salę sakydamas, kad
Jungtinėje draugijoje jam ankšta, nėra kur pasireikšti šau­
niam vyriškiui ir kad nuo pačiulio2 ir razetų jam įsiskaudo
galva. Nerandu nei jūsų, nei Tatjanos Petrovnos. Ivanas An-
drejičius tikina ir dievagojasi, kad jūs tikrai žiūrite „Vargą dėl
proto“ Aleksandros teatre3.
Dumiu į Aleksandros teatrą: nėra ir ten. Šįryt maniau
rasiąs jus pas Cistoganovą - kur tau. Cistoganovas siunčia
pas Perepalkinus - tas pats. Žodžiu, nusivariau paskutinai;
pagalvokite, kaip aš plūkiausi! Dabar rašau jums (nėra ką da­
ryti!). Mat mano reikalas anaiptol ne literatūrinis (jūs mane
suprantate); geriau būtų akis į akį, verkiant reikia pasikalbėti
su jumis, ir kuo greičiau, ir todėl kviečiu jus kartu su Ta­
tjana Petrovna šiandien pas mus arbatos ir vakarinio pokal­
bio. Manoji Ana Michailovna neapsakomai apsidžiaugs jūsų
apsilankymu. Tikrai, kaip sakoma, iki grabo lentos būsime
dėkingi.
Beje, mielas mano drauge, - jeigu jau teko imtis plunks­
nos, tai viską išklosiu, - esu priverstas šiuokart iš dalies pabar­
ti jus ir net papriekaištauti jums, gerbiamasis mano drauge,
dėl vienos tikriausiai visai nekaltos šunybės, kuria jūs piktai
iš manęs pasijuokėte... jūs nenaudėlis, tikras begėdis! Maž­
daug praėjusio mėnesio viduryje jūs atsivedate į mano namus
vieną savo pažįstamą, būtent Jevgenijų Nikolajičių, pateikiate
draugišką ir man, savaime suprantama, šventą jo rekomenda­
ciją; aš džiaugiuosi proga, priimu jaunuolį išskėstomis ran­
komis ir kartu kišu galvą į kilpą. Kilpa ar ne kilpa, bet išėjo,
kaip sakoma, gražus dalykėlis. Aiškinti dabar nėra kada, be
to, raštu ir nepatogu, todėl tiktai nuolankiausiai prašau jūsų,
piktdžiuga mano drauge ir bičiuli, ar negalima kaip nors,
kuo delikačiau, tarp kita ko, į ausį, patyliukais, šnibžtelėti
jūsų jaunuoliui, kad sostinėje yra daug namų, be mūsiškių.

41
Nebėra kantrybės, meldžiamasis! Padam do nog*, kaip sako
mūsų bičiulis Simonevičius. Kai susitiksime, aš jums viską
papasakosiu. Ne ta prasme sakau, kad ne prie širdies, pavyz­
džiui, jaunuolio manieros ar dvasinės savybės arba kad jis
kuo kitu neįtiko. Priešingai, jis netgi malonus ir mielas vaiki­
nas; bet palūkėkite, susitiksime; o jūs, jeigu susitiksite jį, tai
šnibžtelėkite jam, dėl Dievo meilės, gerbiamasis. Aš ir pats
šitai padaryčiau, bet jūs žinote, toks charakteris: negaliu, ir
viskas. Juk jūs jį rekomendavote. Na, bet vakare, šiaip ar taip,
smulkiau pasikalbėsime. O dabar iki pasimatymo. Esu ir t. t.
P. S. Mano mažylis jau savaitę sirguliuoja, ir kasdien vis
blogiau ir blogiau. Dantukai kamuoja; kalasi. Žmona visą lai­
ką rūpinasi juo ir liūdi, vargšelė. Atvažiuokite. Tikrai mus
pradžiuginsite, brangus mano drauge.

II
(Ivano Petrovičiaus laiškas Piotrui Ivanyčiui)
Gerbiamasis pone,
Piotrai Ivanyčiau!
Gaunu vakar jūsų laišką, skaitau ir stebiuosi. Ieškote ma­
nęs dievai žino kur, o aš paprasčiausiai buvau namie. Iki de­
šimtos valandos laukiau Ivano Ivanyčiaus Tolokonovo. Tuoj
pat pasiimu žmoną, pasisamdau vežiką, išlaidauju ir prisista-
tau pas jus maždaug pusę septynių. Jūsų nėra namie, mus
sutinka jūsų žmona. Laukiu jūsų iki pusės vienuolikos; il­
giau nebeįmanoma. Pasiimu žmoną, išlaidauju, pasisamdau
vežiką, parvežu ją namo, o pats važiuoju pas Perepalkinus

* Žemai lenkiuosi (lenk.).

42
tikėdamasis, kad gal ten jus sutiksiu, bet vėl mano spėjimas
nepasitvirtina. Parvažiuoju namo, nemiegu visą naktį, neri­
mauju, rytą užvažiuoju pas jus tris kartus, devintą, dešimtą ir
vienuoliktą valandą, tris kartus išlaidauju, samdau vežikus, ir
vėl lieku nieko nepešęs.
Skaitydamas jūsų laišką stebėjausi. Rašote apie Jevgenijų
Nikolajičių, prašote šnibžtelėti ir neužsimenate kodėl. At­
sargumas pagirtinas dalykas, bet popierius popieriui nelygu,
o aš svarbių popierių žmonai papiliotėms* neduodu. Nesu­
prantu, pagaliau, kokia prasme teikėtės man visa tai parašyti.
Kita vertus, jeigu jau apie tai kalbame, kam gi mane painioti
į šitą reikalą? Aš nekaišioju savo nosies į visokius galus. Pats
galėjote pavaryti, tiktai matau, kad man reikia trumpai drū­
tai, griežtai su jumis išsiaiškinti, be to, juk ir laikas eina. O
aš keblioje padėtyje ir nežinau, ką reikės daryti, jeigu negli-
žuosite sąlygas. Kelionė ant nosies, kelionė juk kainuos, o
čia dar žmona inkščia: pasiūdink jai aksominį palaidinį, koks
dabar madingas. O dėl Jevgenijaus Nikolajičiaus turiu jums
pasakyti: vakar, negaišdamas laiko, galutinai viską išsiaiški­
nau, kai buvau pas Pavelą Semionyčių Perepalkiną. Jis turi
penkis šimtus baudžiauninkų Jaroslavlio gubernijoje, ir dar
iš senelės yra vilties gauti dvarą pamaskvyje su trimis šimtais
baudžiauninkų. Pinigų kiek turi, nežinau, bet manau, kad jūs
geriau galite šitai žinoti. Galutinai prašau jūsų nurodyti man
susitikimo vietą. Sutikote vakar Ivaną Andrejičių ir rašote,
esą jis pasakė jums, kad aš Aleksandros teatre su žmona. O aš
rašau, kad jis meluoja, ir juo labiau negalima juo pasikliau­
ti tokiuose reikaluose, nes jis kaip tik užvakar apmovė savo
senelę aštuoniais šimtais rublių asignacijomis. Dabar turiu
garbę būti.

* Prane, papillote - popierėlis plaukams garbanoti.

43
 P. S. Mano žmona laukiasi; be to, ji baikšti ir kartais ją ap­
ima melancholija. O teatro vaidinimuose kartais vyksta šau­
dymas ir mašinomis dirbtinai sukeliamas griausmas. Ir todėl,
bijodamas išgąsdinti žmoną, į teatrus aš jos nesivedu. O pats
neturiu didelio noro žiūrėti teatro vaidinimus.

III
(Piotro Ivanyčiaus laiškas Ivanui Petrovičiui)
Mano mielas drauge,
Ivanai Petrovičiau!
Kaltas, kaltas, tūkstantį kartų kaltas, bet skubu pasiteisin­
ti. Vakar šeštą valandą, kaip tik tuo metu, kai mes su nuošir­
džiausiu palankumu prisiminėme jus, atjojo dėdulės Stepano
Aleksejičiaus pasiuntinys ir atnešė žinią, kad tetulei blogai.
Bijodamas išgąsdinti žmoną, nesakęs jai nė žodžio, preteks-
tuoju* pašalinį skubų reikalą ir važiuoju į tetulės namus.
Randu ją vos gyvą. Lygiai penktą valandą ją ištiko smūgis,
jau trečias per dvejus metus. Karlas Fiodoryčius, jų šeimos
medikas, pareiškė, kad, galimas daiktas, ji nė vienos nak­
ties neišgyvens. Pagalvokite apie mano padėtį, mano bran­
gus drauge. Kiaurą naktį ant kojų, tiek rūpesčių ir sielvarto!
Tiktai rytą, netekęs jėgų ir sugniuždytas kūniškos ir dvasinės
negalios, aš priguliau pas juos ant sofos, pamiršau paprašyti,
kad mane laiku pažadintų, ir pabudau pusę dvylikos. Tetulei
geriau. Važiuoju pas žmoną; ji, vargšelė, prisikamavo, manęs
laukdama. Užkandau šio to, apkabinau mažylį, apraminau
žmoną ir išvažiavau pas jus. Jūsų nėra namie. Bet užtinku pas
jus Jevgenijų Nikolajičių. Važiuoju namo, pasiimu plunksną

* Prane. prėtexter - atsikalbinėti, sugalvoti dingstį.

44
ir dabar rašau jums. Neniurzgėkite ir nepykite ant manęs,
mano nuoširdus drauge. Muškite, nukirskite nusikaltusią
galvą, bet neatimkite savo prielankumo. Iš jūsų žmonos suži­
nojau, kad vakare jūs ruošiatės pas Slavianovus. Būtinai ten
būsiu. Su didžiausiu nekantrumu laukiu jūsų.
O dabar esu ir t. t.
P. S. Mūsų mažylis varo mus į tikrą neviltį. Karlas Fiodo-
ryčius liepė duoti jam rabarbarų. Vaitoja, vakar nieko nepa­
žino. O šiandien jau ėmė pažinti ir vis čiauška - tėte, mama,
bū... Žmona visą rytą lieja ašaras.

IV
(Ivano Petrovičiaus laiškas Piotrui Ivanyčiui)
Gerbiamasis mano pone,
Piotrai Ivanyčiau!
Rašau jums pas jus, jūsų kambaryje, jūsų kontoroje; o
prieš imdamasis plunksnos laukiau jūsų daugiau kaip pus­
trečios valandos. Dabar leiskite tiesiai pasakyti jums, Piotrai
Ivanyčiau, savo atvirą nuomonę dėl visos šitos bjaurios situ­
acijos. Iš paskutinio jūsų laiško suprantu, kad jūsų laukia pas
Slavianovus, kviečiate mane tenai, prisistatau, sėdžiu penkias
valandas, o jūsų nė padujų. Tai ką, aš, jūsų manymu, turiu
žmones juokinti? Nieko sau, gerbiamasis pone... Prisistatau
pas jus rytą, tikėdamasis jus užtikti ir nesekdamas pavyzdžiu
kai kurių apsimetėlių, kurie ieško žmonių dievai žino kokiose
vietose, kai juos galima užtikti namie bet kuriuo tinkamai
pasirinktu metu. Namie jūsų nebuvo nė kvapo. Nežinau, kas
mane dabar sulaiko ir neleidžia iškloti jums visos šiurkščios
teisybės. Pasakysiu tik tai, jog matau, kad jūs, regis, atsime­
tate nuo tam tikrų mūsų susitarimų. Ir dabar tiktai, susigau-
dęs, koks reikalas, negaliu neprisipažinti, kad neapsakomai

45
stebiuosi jūsų proto suktumu. Dabar aiškiai matau, kad jūs jau
senų seniausiai rezgėte piktus savo kėslus. Tokią mano prie­
laidą įrodo tai, kad jūs dar praėjusią savaitę, bemaž neleistinu
būdu, atgavote tą savo laišką, adresuotą man, kuriame pats
išdėstėte, nors gana miglotai ir padrikai, mūsų susitarimus dėl
jums gerai žinomos aplinkybės. Bijote dokumentų, naikinate
juos, o aš lieku kvailiu. Bet aš neleisiu laikyti savęs kvailiu,
nes juo manęs ligi šiol niekas nelaikė, ir visi šios aplinkybės
atžvilgiu žiūrėjo į mane prielankiai. Atmerkiu akis. Susukate
man galvą, suokiate man apie Jevgenijų Nikolajičių, ir kai aš,
ligi šiol negalėdamas perprasti šio mėnesio septintos dienos
jūsų laiško, noriu išsiaiškinti su jumis, jūs tariamai skiriate
man susitikimus, o pats slapstotės. Gal manote, gerbiamasis
pone, kad aš neįstengsiu viso šito pastebėti? Žadate atsilyginti
man už jums gerai žinomas paslaugas, įvairių asmenų reko­
mendavimą, o kartu, ir nežinia kokiu būdu, ištaisote taip, kad
pats imate iš manęs pinigus be raštelio didelėmis sumomis,
kaip buvo kaip tik praėjusią savaitę. O dabar, paėmęs pinigus,
slapstotės ir dar atsižadate mano paslaugos, kurią jums pada­
riau supažindindamas su Jevgenijumi Nikolajičiumi. Galimas
daiktas, viliatės, kad aš greitai išvažiuosiu į Simbirską, ir ma­
note, kad nespėsime suvesti sąskaitų su jumis. Bet iškilmingai
jums pareiškiu ir patvirtinu savo garbės žodžiu, kad jeigu jau
taip klostysis, tai aš tyčia nors ir dar ištisus mėnesius prabusiu
Peterburge, bet savo pasieksiu, tikslą pasieksiu ir jus susirasiu.
Ir mes kartais mokame kitus į piktumą varyti. O baigdamas
pareiškiu jums, kad jeigu jūs šiandien pat man visko tinkamai
nepaaiškinsite, iš pradžių laišku, o paskui asmeniškai, akis į
akį, ir iš naujo neišdėstysite savo laiške visų svarbiausių mūsų
susitarimų ir nepaaiškinsite galutinai savo minčių dėl Jevge­
nijaus Nikolajičiaus, tai aš būsiu priverstas griebtis jums labai
nepalankių ir net man pačiam atgrasių priemonių.
Leiskite būti ir t. t.

46
 v
(Piotro Ivanyčiaus laiškas Ivanui Petrovičiui)
Lapkričio 11-oji
Mielasis, gerbiamasis mano drauge,
Ivanai Petrovičiau!
Iki širdies gelmių mane nuliūdino, jūsų laiškas. Ir ne
gėda buvo jums, brangus, bet neteisingas mano drauge, taip
elgtis su tuo, kuris linki jums tik gero. Pasiskubinti, ne­
paaiškinti visko ir, pagaliau, įžeisti mane tokiais užgauliais
įtarimais?! Tačiau skubu atsakyti į jūsų kaltinimus. Neuž­
tikote jūs manęs, Ivanai Petrovičiau, todėl, kad aš staiga ir
visiškai netikėtai buvau pakviestas prie mirštančiosios pa­
talo. Tetulė Jevfimija Nikolavna vakar vakare, vienuoliktą
valandą pasimirė. Bendru giminaičių sprendimu aš buvau
išrinktas visos liūdnos ir graudžios ceremonijos tvarkyto­
ju. Reikalų buvo tiek, kad aš ir šįryt nespėjau pasimaty­
ti su jumis ar bent brūkštelėti nors kelis žodžius. Iš visos
širdies apgailestauju dėl tarp mūsų kilusio nesusipratimo.
Mano žodžius apie Jevgenijų Nikolajevičių, pasakytus juo­
kais ir tarp kitko, jūs supratote visiškai priešingai, o visam
reikalui suteikėte mane giliai įžeidžiančią prasmę. Užsime­
nate apie pinigus ir reiškiate savo susirūpinimą dėl jų. Bet
nedvejodamas esu pasirengęs patenkinti visus jūsų norus
ir reikalavimus, nors čia, prabėgomis, negaliu nepriminti
jums, kad pinigus, tris šimtus penkiasdešimt rublių sida­
bru, praėjusią savaitę aš paėmiau iš jūsų jums žinomomis
sąlygomis, o ne skolon. Pastaruoju atveju būtinai būtų bu­
vęs raštelis. Nesiteikiu aiškintis dėl kitų punktų, išdėstytų
jūsų laiške. Matau, kad tai nesusipratimas, matau čia įprastą
jūsų skubotumą, karščiavimąsi ir tiesumą. Žinau, kad jūsų
geraširdiškumas ir atviras charakteris neleis keroti abejonei

47
jūsų širdyje ir kad galiausiai jūs pats pirmutinis ištiesite
man savo ranką. Jūs suklydote, Ivanai Petrovičiau, jūs labai
suklydote!
Nors jūsų laiškas mane didžiai užgavo, aš pirmas, ir šian­
dien pat, buvau pasiryžęs ateiti pas jus ir išpažinti savo kaltę,
bet nuo pat vakar turiu tiek rūpesčių, kad dabar esu visiškai
nusivaręs ir vos laikausi ant kojų. Lyg būtų maža nelaimių,
dar mano žmona atgulė į patalą; baiminuosi sunkios ligos.
Dėl mažylio, tai jam, ačiū Dievui, geriau. Bet metu plunks­
ną... reikalai laukia, o jų visa krūva.
Leiskite, brangus mano drauge, būti ir t. t.

VI
(Ivano Petrovičiaus laiškas Piotrui Ivanyčiui)
Lapkričio 14-oji
Gerbiamasis mano pone,
Piotrai Ivanyčiau!
Aš palaukiau tris dienas; stengiausi neleisti jų veltui, - vis
dėlto suprasdamas, kad mandagumas ir padorumas yra di­
džiausios kiekvieno žmogaus puošmenos, nuo pat paskutinio
savo laiško, rašyto šio mėnesio dešimtą dieną, nepriminiau
jums apie save nei žodžiais, nei veiksmais, iš dalies dėl to,
kad leisčiau jums ramiai atlikti krikščionišką pareigą savo te­
tulei, o iš dalies todėl, kad reikėjo laiko šį tą apgalvoti ir įsigi­
linti į jums žinomą reikalą. O dabar noriu galutinai ir griežtai
su jumis išsiaiškinti.
Atvirai jums prisipažįstu, jog skaitydamas du pirmuosius
jūsų laiškus aš tikrai maniau, kad jūs nesuprantate, ko aš noriu;
štai dėl kokios priežasties aš labiausiai norėjau susitikti su ju­
mis ir išsiaiškinti akis į akį, bijojau plunksnos ir kaltinau save,
kad neaiškiai reiškiu savo mintis popieriuje. Jums žinoma, kad

48
man trūksta išsiauklėjimo ir gerų manierų ir aš vengiu tuš­
čio puikavimosi, nes iš karčios patirties pagaliau supratau, ko­
kia apgaulinga kartais būna išvaizda ir kad po gėlėmis kartais
tūno gyvatė4. Tačiau jūs mane supratote; o neatsakėte man
taip, kaip pridera, todėl, kad klastingoje savo širdyje iš anksto
nutarėte sulaužyti savo garbės žodį ir tarp mūsų buvusius bi­
čiuliškus santykius. Ir šitai visiškai įrodėte pasibjaurėtinu savo
elgesiu su manimi pastaruoju metu, elgesiu, pražūtingu mano
interesams, ko aš nesitikėjau ir kuo ligi šios minutės nieku
gyvu nenorėjau tikėti, nes, pačioje mūsų pažinties pradžio­
je sužavėtas jūsų gerų manierų, taktiško jūsų elgesio, reikalų
išmanymo ir naudos, kurios galėjau gauti bendraudamas su
jumis, aš maniau, kad suradau tikrą draugą, bičiulį ir man gera
linkintį žmogų. O dabar aiškiai supratau, kad yra daug žmo­
nių, po įteiklia ir puikia išore slepiančių nuodus savo širdyje,
pasitelkiančių savo protą tam, kad regztų pinkles savo artimui
ir neleistinai apgaudinėtų, ir todėl bijančių plunksnos ir popie­
riaus, o kartu ir panaudojančių savo stilių ne artimo ir tėvynės
labui, bet tam, kad užliūliuotų ir apžavėtų protą tų, kurie turi
su jais visokių reikalų ir susitarimų. Jūsų, gerbiamasis mano
pone, klastą mano atžvilgiu aiškiai galima matyti štai iš ko.
Pirmiausia, kai aš aiškiais ir tiksliais savo laiško žodžiais
apsakiau jums, gerbiamasis mano pone, savo padėtį, o kartu
pirmajame savo laiške klausiau jūsų, kaip reikėtų suprasti kai
kurias jūsų frazes ir ketinimus, ypač Jevgenijaus Nikolajičiaus
atžvilgiu, tai jūs daugiausia stengėtės nutylėti ir, papiktinęs
mane įtarimais ir abejonėmis, ramiai nusišalinote nuo viso šito
reikalo. Paskui, prikrėtęs man tokių dalykų, kurių nė padoriu
žodžiu negalima pavadinti, pradėjote rašyti, kad jūs kremtatės.
Kaip liepsite šitai pavadinti, gerbiamasis mano pone? Paskui,
kai man buvo brangi kiekviena minutė ir kai jūs vertėte mane
vaikytis jus po visą sostinę, dėdamasis draugu rašėte man laiš­
kus, kuriuose, tyčia nutylėdamas apie reikalą, kalbėjote apie

49
visiškai pašalinius dalykus: būtent apie savo žmonos, kurią aš ti­
krai gerbiu, ligas ir apie tai, kad savo mažyliui davėte rabarbarų
ir kad, girdi, dėl to jam prasikalė dantis. Apie visa tai jūs už­
simindavote kiekviename savo laiške, ir toks reguliarumas pa­
sibjaurėtinas ir užgaulus. Žinoma, turiu sutikti, kad vaikučio
kančios drasko tėvui širdį, bet kam užsiminti apie tai tada, kai
reikėjo visai ko kito, kas daug svarbiau ir įdomiau. Aš tylėjau
ir kenčiau; bet dabar, kai praėjo kiek laiko, laikau savo parei­
ga išsiaiškinti. Pagaliau, kelis kartus klastingai apgavęs mane
melagingai paskirdamas susitikimus, privertėte mane vaidinti,
matyt, jūsų kvailio ir juokdario vaidmenį, o aš niekada ne­
ketinu juo būti. Paskui, iš anksto pasikvietęs mane į svečius
ir kaip reikiant apgavęs, pranešate man, kad buvote iškviestas
pas pasiligojusią savo tetulę, kurią lygiai penktą valandą išti­
ko smūgis, taigi ir šiuo atveju pasiaiškinate begėdiškai tiksliai.
Laimei, gerbiamasis mano pone, per tas tris dienas aš suspėjau
pasidomėti ir sužinojau, kad jūsų tetulę smūgis ištiko dar aš­
tuntos dienos išvakarėse, prieš pat vidurnaktį. Iš to matau, kad
jūs pasinaudojote giminystės ryšių šventumu norėdamas ap­
gauti visiškai pašalinius žmones. Pagaliau, paskutiniame savo
laiške rašote ir apie savo giminaitės mirtį, neva ištikusią kaip
tik tuo metu, kai aš turėjau atvykti pas jus pasitarti dėl jums
žinomų reikalų. Bet čia pasibjaurėtini jūsų išsisukinėjimai ir
prasimanymai jau visiškai prasilenkia su tikrove, nes iš patiki­
miausių šaltinių, kurių dėl laimingo atsitiktinumo spėjau ir ne
be reikalo, ir laiku pasiteirauti, aš sužinojau, kad jūsų tetulė
numirė praėjus lygiai parai po jūsų laiške begėdiškai nurodyto
jos mirties laiko. Aš nebaigsiu, jeigu vardysiu visus požymius,
iš kurių sužinojau apie jūsų klastą mano atžvilgiu. Nešališkam
stebėtojui užtenka net ir to, kad kiekviename savo laiške jūs ti­
tuluojate mane savo nuoširdžiu draugu ir vadinate maloniniais
vardais, ką darėte, mano manymu, ne dėl ko kito, o norėdamas
užliūliuoti mano sąžinę.

50
 Dabar pereinu prie svarbiausios jūsų apgaulės ir klastos
mano atžvilgiu, kuri yra tokia: nepaliaujamas tylėjimas pas­
taruoju metu apie visa tai, kas susiję su bendrais mūsų inte­
resais, begėdiškas laiško, kuriame, nors miglotai ir man ne
visai suprantamai, jūs paaiškinote mūsų tarpusavio sutartis ir
susitarimus, išvogimas, barbariškas pasiskolinimas prievarta
iš manęs, kaip iš jūsų pusininko, trijų šimtų penkiasdešimties
rublių sidabru, be skolos raštelio; ir, pagaliau, šlykštus mūsų
bendro pažįstamo Jevgenijaus Nikolajičiaus apšmeižimas.
Dabar aiškiai matau, jog jūs norėjote įrodyti man, kad iš jo,
atsiprašant, kaip iš ožio, nei pieno, nei vilnos ir kad jis pats
nei šis, nei tas, nei velnias, nei gegutė, ką ir prikišote jam
šio mėnesio šeštos dienos savo laiške. O aš pažįstu Jevgenijų
Nikolajičių kaip kuklų ir padorų jaunuolį, kaip tik tuo jis gali
ir patraukti, ir įsiteikti, ir pelnyti pagarbą aukštuomenėje. Be
to, man žinoma, kad jūs kiekvieną vakarą, ištisas dvi savai­
tes, įsidėdavote sau į kišenę po kelias dešimtis, o kartais ir
iki šimto rublių sidabru, aplošinėdamas kortomis Jevgenijų
Nikolajičių. O dabar jūs viso to išsiginate ir ne tik nesu­
tinkate atsilyginti man už pastangas, bet netgi negrąžinamai
pasisavinote mano nuosavus pinigus, pirma suviliojęs mane
tuo, kad būsiu jūsų pusininkas, ir prisimasinęs mane visoke­
riopa nauda, kuri teks mano daliai. Pasisavinęs dabar neteisė­
tu būdu mano ir Jevgenijaus Nikolajičiaus pinigus, vengiate
atsilyginti man, griebdamasis šmeižto ir neprotingai apjuo­
dindamas mano akyse tą, kurį aš savo pastangomis atvedžiau
į jūsų namus. O pats, priešingai, kaip pasakoja bičiuliai, ligi
šiolei mažne laižotės su juo ir nuduodate visai aukštuomenei,
neva jis geriausias jūsų draugas, nors aukštuomenėje nėra to­
kio paskutinio kvailio, kuris išsyk neperprastų visų jūsų kėslų
ir ką iš tikrųjų reiškia draugiški ir bičiuliški jūsų santykiai.
O aš pasakysiu, kad jie reiškia apgaulę, klastą, padorumo ir
žmogaus teisių nepaisymą, prieštarauja Dievo prisakymams

51
ir yra visokeriopai nedori. Imu save kaip pavyzdį ir įrodymą.
Kuo aš jus įžeidžiau ir už ką jūs su manim taip begėdiškai
pasielgėte?
Baigiu laišką. Aš viską paaiškinau. Dabar paskutinis žo­
dis: jeigu jūs, gerbiamasis mano pone, gavęs šį laišką ar­
timiausiu metu negrąžinsite man iki paskutinės kapeikos,
pirma, mano jums duotos sumos, trijų šimtų penkiasdešim­
ties rublių sidabru, ir, antra, visų kitų man priderančių, kaip
jūs pažadėjote, sumų, tai aš imsiuosi visų įmanomų prie­
monių, kad priversčiau jus atiduoti net atvirai jėga, antra,
pasitelksiu įstatymus, ir, pagaliau, pareiškiu jums, kad turiu
dokumentų, kurie, likę jūsų nuolankiausio tarno ir gerbėjo
rankose, gali pražudyti ir suteršti jūsų vardą visos aukštuo­
menės akyse.
Leiskite būti ir t. t.

VII
(Piotro Ivanyčiaus laiškas Ivanui Petrovičiui)
Ivanai Petrovičiau!
Gavęs jūsų storžievišką ir kartu keistą laišką, pirmą minu­
tę buvau benorįs suplėšyti jį į skutelius, - bet išsaugojau kaip
retenybę. Tiesą sakant, nuoširdžiai apgailestauju dėl mūsų
nesusipratimų ir nemalonumų. Nenorėjau jums atsakyti. Bet
būtinybė verčia. Būtent šiomis eilutėmis turiu jums pareikšti,
kad išvysti jus kada nors savo namuose man būtų labai nema­
lonu, lygiai kaip ir mano žmonai: jos sveikata silpna ir deguto
kvapas jai kenkia.
Mano žmona siunčia jūsų žmonai jos knygą, likusią pas
mus, - „Don Kichotą Lamančietį“5, ir dėkoja. Dėl jūsų ka­
liošų, kuriuos neva užmiršote pas mus per paskutinį savo ap­
silankymą, tai apgailestaudamas pranešu jums, kad jų niekur

52
nerado. Kol kas jų ieško; bet jeigu jų visai neras, tada aš jums
nupirksiu naujus.
Vis dėlto turiu garbę būti ir t. t.

VIII
Lapkričio šešioliktąją Piotras Ivanyčius miesto paštu gauna
du jam adresuotus laiškus. Atplėšęs pirmąjį voką, jis išima
laiškelį, įmantriai sulankstytą, ant rausvo popieriaus. Jo
žmonos rašysena. Adresuota Jevgenijui Nikolajičiui, lapkričio
antrosios data. Voke daugiau nieko nebuvo.
Piotras Ivanovičius skaito:
Mielasis Eugėne*\ Vakar buvo neįmanoma. Vyras buvo
namie visą vakarą. O rytoj būtinai atvažiuok lygiai vienuo­
liktą. Pusę vienuolikos vyras išvažiuoja į Carskoje6 ir sugrįš
vidurnaktį. Aš visą naktį pykau. Dėkoju už atsiųstas žinias
ir laiškus. Kokia šūsnis popierių! Nejaugi visa tai ji prirašė?
Beje, yra stilius; ačiū tau; matau, kad myli mane. Neširsk dėl
vakarykščio ir ateik rytoj, dėl Dievo meilės.
A.
Piotras Ivanyčius atplėšia antrąjį laišką.
Piotrai Ivanyčiau!
Aš ir taip niekada nekelčiau kojos į jūsų namus; be reikalo
teikėtės veltui popierių teplioti.
Kitą savaitę išvažiuoju į Simbirską; brangiausiu jūsų bi­
čiuliu ir mieliausiu draugu liks Jevgenijus Nikolajičius; lin­
kiu sėkmės, o dėl kaliošų nesirūpinkite.

* Eženai (pranc.)

53
 IX
Lapkričio septynioliktąją Ivanas Petrovičius miesto
paštu gauna du jam adresuotus laiškus. Atplėšęs pirmąjį
voką, jis išima laiškelį, parašytą atsainiai ir greitosiomis. Jo
žmonos rašysena; adresuota Jevgenijui Nikolajičiui, rugpjūčio
ketvirtosios data. Voke daugiau nieko nebuvo.
Ivanas Petrovičius skaito:
Sudie, sudie, Jevgenijau Nikolajičiau! teatlygina jums
Viešpats ir už tai. Būkite laimingas, o man skirta žiauri dalia;
baisu! Jūsų valia buvo. Jeigu ne tetulė, aš būčiau atsidavusi į
jūsų rankas. Bet nesijuokit nei iš manęs, nei iš tetulės. Rytoj
mus sutuoks. Tetulė džiaugiasi, kad atsirado geras žmogus
ir ima be kraičio. Aš šiandien pirmą kartą įdėmiai į jį įsižiū­
rėjau. Jis, rodos, toks geras. Mane skubina. Sudie, sudie...
balandėli mano!! Retkarčiais prisiminkit mane; o aš jūsų nie­
kada nepamiršiu. Sudie. Ir šitą paskutinį pasirašysiu kaip savo
pirmąjį... prisimenat?
Tatjana
Antrajame laiške buvo parašyta štai kas:
Ivanai Petrovičiau! Rytoj jūs gausite naujus kaliošus; aš
nepratęs gvelbti ką nors iš svetimų kišenių; taip pat nemėgstu
rankioti gatvėse visokių skutelių.
Jevgenijus Nikolajičius šiomis dienomis išvažiuoja į Sim-
birską, savo senelio reikalais, ir prašė manęs surasti jam ben-
dr.akelionį; ar nenorėtumėte?
 POLZUNKOVAS

Aš pradėjau atidžiau stebėti tą žmogų. Net jo išvaizdoje

buvo kažkas ypatinga, kas nejučiomis priversdavo staiga, kad
ir koks būtumėte išsiblaškęs, įdėmiai įsistebeilyti į jį ir bema­
tant prapliupti nenumaldomai juoktis. Taip man ir atsitiko.
Reikia pasakyti, kad šito nediduko pono akutės buvo tokios
žvitrios - arba, pagaliau, kad jis pats, visas, taip pasiduoda­
vo kiekvieno į jį įsmeigto žvilgsnio magnetizmui, jog bemaž
instinktyviai pajusdavo, kad jį stebi, tučtuojau atsigręždavo į
stebintįjį ir sunerimęs analizuodavo jo žvilgsnį. Dėl amžino
judrumo, paslankumo jis buvo labai panašus į vėjarodį. Keis­
tas dalykas! Jis tarytum baiminosi pašaipų, nors kone duoną
pelnydavosi tuo, kad buvo viso pasaulio juokdarys ir nuolan­
kiai pakišdavo savo galvą visiems sprigtams, moraline prasme
ir net fizine, nelygu kokioje draugijoje būdavo. Savanoriai
juokdariai net nesukelia gailesčio. Bet aš iškart pastebėjau,
kad tas keistas padaras, šitas juokingas žmogus anaiptol ne­
buvo juokdarys iš profesijos. Jis dar turėjo šiokio tokio kilnu­
mo. Tą liudijo jo nerimas, amžina liguista jo baimė dėl savęs.
Man atrodė, kad visas jo noras įsiteikti kilo veikiau iš geros
širdies, o ne iš materialinės naudos siekimo. Jis su malonumu
leisdavo visa gerkle ir kuo nepadoriausiai juoktis iš savęs į
akis, tačiau kartu - ir aš tą prisiekiu - širdis jam mausdavo
ir apsipildavo kraujais nuo minties, kad jo klausytojai tokie
storžieviai ir kietaširdžiai, jog gali juoktis ne iš fakto, o iš

55
jo, iš visos jo esybės, iš širdies, proto, iš išvaizdos, iš viso jo
kūno ir kraujo. Aš įsitikinęs, kad tą valandėlę jis jausdavo visą
savo padėties kvailumą; tačiau protestas bematant nuslopda-
vo jo krūtinėje, nors būtinai kiekvieną kartą kilniadvasiškai
kildavo. Aš įsitikinęs, kad jis šitaip elgdavosi iš geros širdies,
o anaiptol ne dėl to, kad materialiai nenaudinga būti pava­
rytam spyriu į užpakalį ir nepasiskolinti iš ko nors pinigų: tas
ponas amžinai skolindavosi pinigus, tai yra šitaip prašydavo
išmaldos, kai, pasivaipęs ir leidęs užtektinai iš savęs prisi­
juokti, jausdavo, kad tam tikra prasme turi teisę pasiskolinti.
Bet, Dieve mano! koks tai būdavo skolinimasis ir su kokia
veido išraiška jis skolindavosi! Aš negalėjau nė įsivaizduoti,
kad tokiame nedideliame plotelyje, kaip susiraukšlėjęs, kam­
puotas šito žmogelio veidas, vienu metu galėtų tilpti tiek vi­
sokiausių grimasų, tiek įvairiausių keistų jausmų, tiek gniuž­
dančių įspūdžių. Ko tik čia nebūdavo! Ir gėda, ir apsimestinis
įžūlumas, ir apmaudas, ūmai užliejantis veidą raudoniu, ir
pyktis, ir baiminimasis patirti nesėkmę, ir prašymas atleidi­
mo už tai, kad išdrįso sutrukdyti, ir savojo orumo suvokimas,
ir visiškas savojo niekingumo suvokimas - visa tai it žaibai
blykstelėdavo jo veide. Ištisus šešerius metus jis šitaip manėsi
margajame pasaulyje ir ligi šiol nesurado povyzos, derančios
įdomią skolinimosi minutę! Savaime aišku, kad surambėti ir
galutinai suniekšėti jis niekada negalėjo. Jo širdis buvo per­
nelyg nepastovi, karšta! Netgi pridursiu: mano manymu, tai
buvo doriausias ir kilniausias žmogus pasaulyje, tačiau turėjo
mažą silpnybę: padaryti niekšybę vos paliepus, geraširdiškai ir
nesavanaudiškai, kad tik įsiteiktų artimui. Žodžiu, tai buvo,
kaip sakoma, tikra mazgotė. Juokingiausia buvo tai, kad ap­
sirengęs jis buvo bemaž taip pat, kaip visi, ne blogiau, ne
geriau, valyvai, net, sakytum, elegantiškai ir su pretenzija į
solidumą ir orumą. Šita išorinė lygybė ir vidinė nelygybė, jo
nerimas dėl savęs ir kartu nepaliaujamas savęs menkinimas -

56
visa tai sudarė stulbinamą kontrastą ir kėlė juoką ir pagailą.
Jeigu širdyje jis būtų buvęs tikras (nepaisant patirties, šitaip
jam nuolat ir nutikdavo), kad visi jo klausytojai yra puikiausi
žmonės pasaulyje, kurie juokiasi tiktai iš juokingo fakto, o ne
iš pasmerktos jo asmenybės, tai su džiaugsmu būtų nusivilkęs
fraką, apsivilkęs jį išvirkščią ir šitaip apsitaisęs, kitų pasitenki­
nimui ir savo malonumui, būtų vaikščiojęs gatvėmis, kad tik
prajuokintų savo globėjus ir suteiktų jiems visiems smagumo.
Tačiau lygybės jis niekada ir niekaip negalėjo pasiekti. Dar
vienas bruožas: keistuolis buvo savimyla ir protarpiais, jeigu
tik nejausdavo grėsmės, net kilniaširdis. Reikėjo pamatyti ir
išgirsti, kaip jis mokėdavo išplūsti, kartais negailėdamas savęs,
vadinasi, rizikuodamas, kone didvyriškai, kurį nors iš savo glo­
bėjų, jau mirtinai jį įsiutinusį. Tačiau šitai nutikdavo valandėlė­
mis... Žodžiu, jis buvo kankinys tikrąja to žodžio prasme, bet
visiškai nieko vertas ir, vadinasi, be galo komiškas kankinys.
Tarp svečių kilo bendras ginčas. Staiga aš pamačiau, kad
mano keistuolis užšoko ant kėdės ir rėkia kiek išgali norėda­
mas, kad tiktai jam vienam suteiktų žodį.
- Klausykit, - šnibžtelėjo man šeimininkas. - Kartais jis
papasakoja įdomiausių dalykų... Jis jus domina?
Aš linktelėjau galvą ir įsispraudžiau į minią.
Iš tiesų, padoriai apsirengęs ponas, užšokęs ant kėdės ir
rėkiantis visu balsu, patraukė visų dėmesį. Daugelis, kurie
nepažinojo keistuolio, sutrikę žvalgėsi vieni į kitus, kiti kva­
tojo visa gerkle.
- Aš pažįstu Fedosejų Nikolajičių! Aš turbūt geriau už vi­
sus pažįstu Fedosejų Nikolajičių! - šaukė keistuolis nuo savo
pakylos. - Ponai, leiskite papasakoti. Aš gerai papasakosiu apie
Fedosejų Nikolajičių! Aš žinau vieną istoriją - nuostabią!..
- Papasakokit, Osipai Michailyčiau, papasakokit.
- Pasakok!!
- Tai klausykit...

57
 - Klausykit, klausykit!!
- Pradedu; bet, ponai, tai nepaprasta istorija...
- Gerai, gerai!
- Ta istorija komiška.
- Labai gerai, puiku, nuostabu, - pradėkit!
- Tai epizodas iš paties nuolankaus jūsų tarno gyvenimo...
- Na, ir kam jūs varginotės paskelbti, kad ji komiška!
- Ir net truputėlį tragiška!
- A???!
- Žodžiu, ta istorija, kuri jums visiems suteikia laimę da­
bar manęs klausytis, ponai, - ta istorija, dėl kurios aš pakliu­
vau į tokią įdomią man kompaniją.
- Be kalambūrų!
- Ta istorija...
- Žodžiu, ta istorija, - tik užbaikit greičiau apologą1, - ta
istorija, kuri šio to verta, - kimiu balsu pridūrė vienas švie­
siaplaukis jaunas ponas su ūsais, įkišęs ranką į durtinio kišenę
ir tarsi netyčia išsitraukęs iš jos piniginę vietoj nosinės.
- Ta istorija, mielieji mano, po kurios aš norėčiau daugelį
iš jūsų matyti mano vietoje. Ir, pagaliau, ta istorija, dėl kurios
aš nevedžiau!
- Vedė!., žmona!.. Polzunkovas norėjo vesti!!
- Prisipažįstu, norėčiau dabar pamatyti madame* Polzun-
kovą!
- Leiskit pasidomėti, kuo vardu buvo andainykštė mada­
me Polzunkova, - spygavo vienas jaunuolis, braudamasis prie
pasakotojo.
- Taigi, pirmas skyrius, ponai: šitai nutiko lygiai prieš še­
šerius metus, pavasarį, kovo trisdešimt pirmąją, - atkreipkit
dėmesį į datą, ponai, - išvakarėse...

* Ponia (pranc.)

58
 - Balandžio pirmosios! - sušuko garbiniuotas jaunuolis.
- Jūs neregėtai nuovokus. Buvo vakaras. Virš apskrities
miesto N. tirštėjo sutemos, taisėsi išplaukti mėnulis... na, ir
viskas ten kaip turi būti. Taigi, jau visai sutemus patyliukais
ir aš išplaukiau iš savo butuko - atsisveikinęs su užsisklen­
dusią amžinatilsį savo senele. Atleiskit, ponai, kad aš vartoju
tokį madingą žodį, kurį pastarąjį kartą išgirdau pas Nikolajų
Nikolajičių. Bet mano senelė buvo visiškai užsisklendusi: ji
buvo akla, nebylė, kurčia, kvaila, - viskas, kas tik nori!.. Pri­
sipažįstu, aš drebėjau, aš rengiausi didžiam dalykui; mano
širdelė daužėsi, kaip kačiuko, kai kieno nors kaulėta letena
sugriebia jį už pakarpos.
- Meldžiamasis, monsieur* Polzunkovai!
- Ko pageidaujate?
- Pasakokit paprasčiau; būkit geras, taip labai nesistenkit!
- Klausau, - mažumėlę sutrikęs pasakė Osipas Michai-
lyčius. - Aš įėjau į Fedosejaus Nikolajičiaus namelį (už savo
pinigus įsigytą). Fedosejus Nikolajičius, kaip žinia, ne šiaip
bendradarbis, bet visas viršininkas. Apie mane pranešė ir
tuojau pat nuvedė į kabinetą. Kaip dabar prisimenu: kam­
baryje bemaž visai, visai tamsu, o žvakių neuždega. Žiūriu,
įeina Fedosejus Nikolajičius. Taip mudu ir liekam su juo
tamsoje...
- Ir kas gi ten tarp jūsų įvyko? - paklausė vienas kari­
ninkas.
- O kaip jūs manot? - paklausė Polzunkovas, mėšlungiš­
kai virptelėjusiu veidu nedelsiant kreipdamasis į garbiniuo­
tąjį jaunuolį.
- Taigi, ponai, čia nutiko vienas keistas dalykas. Tai yra
keisto čia nieko nebuvo, nutiko, kaip sakoma, paprasčiausias

* Ponas (pranc.).

59
dalykas - aš tiesiog ištraukiau iš kišenės pluoštelį popierių, o
jis iš savosios pluoštelį popierėlių, tiktai valstybinių...
- Asignacijų?
- Asignacijų, ir mes apsikeitėm.
- Kertu lažybų, kad čia kvepėjo kyšiu, - pasakė vienas
solidžiai apsirengęs ir apsikirpęs jaunas ponas.
- Kyšiu! - atitarė Polzunkovas. - Et!
Tegu aš būsiu liberalas,
Kokių prisižiūrėjau į valias,
jeigu jūs irgi, kai jums pasitaikys tarnauti gubernijoje, ne-
nugriebsit šio to... šildydamiesi prie gimtojo židinio... Nes,
pasakė vienas literatas:
Ir dūmas tėviškės saldus mums, mielas!2
Motina, tikra motina, ponai, tėvynė mūsų, mes jaunikliai, tai
ir žindam ją!..
Visi ėmė juoktis.
- Tiktai, ar patikėsit, ponai, aš niekada neėmiau kyšių, -
pasakė Polzunkovas, nepatikliai apžvelgęs visą draugiją.
Polzunkovo žodžius užgožė homeriško, netylančio juoko
pliūpsnis.
- Sitai teisybė, ponai...
Bet ūmai jis nutilo, tebežiūrėdamas į visus su kažkokia
keista veido išraiška. Galbūt, - kas žino, - galbūt tą valandėlę
jam toptelėjo į galvą, kad jis doresnis už daugelį iš visos šitos
doros draugijos... Tiktai rimta jo veido išraiška nepranyko iki
pat visuotinės linksmybės pabaigos.
- Taigi, - pradėjo Polzunkovas, kai visi pagaliau nutilo, -
nors aš niekada neėmiau kyšių, bet tąsyk nusidėjau: įsidėjau
į kišenę kyšį... iš kyšininko... Tai yra mano rankose buvo tam

60
tikri popieriai, ir jeigu aš būčiau panorėjęs kai kam juos nu­
siųsti, tai Fedosejui Nikolajičiui būtų buvę riesta.
- Tai, vadinasi, jis juos išpirko?
- Išpirko.
- Daug davė?
- Davė tiek, už kiek kitas mūsų laikais ir savo sąžinę par­
duotų, visą, su visomis variacijomis... jeigu tiktai ką nors duo­
tų. Tiktai mane lyg verdančiu vandeniu nutvilkė, kai įsidėjau į
kišenę pinigus. Dievaži, nežinau, ponai, kodėl man visada taip
nutinka, - bet stoviu nei gyvas, nei miręs, lūpas judinu, kojos
dreba; na, kaltas, kaltas, labai kaltas, mirtinai susigėdau, pasi­
ruošęs Fedosejų Nikolajičių atleidimo prašyti...
- Na, ir ką jis, atleido?
- Taigi aš neprašiau... aš tiktai taip sakau, kad tada taip
buvo; mano, mat, širdis karšta. Matau, žiūri man tiesiai į akis:
Dievo jūs, sako, nebijot, Osipai Michailyčiau. Na, ką darysi!
Aš skėstelėjau rankomis iš mandagumo, galvą į šoną: „Kodėl
gi aš, sakau, Dievo nebijau, Fedosejau Nikolajičiau?..“ Tiktai
šiaip sakau, iš mandagumo... o pats galėčiau skradžiai žemę
prasmegti.
- Taip ilgai buvot mūsų šeimos draugas, buvot, galiu pa­
sakyti, sūnus, - ir kas žino, ką dangus buvo sumanęs, Osipai
Michailyčiau! Ir staiga - įskųsti, įskųsti ruošiatės, ir štai da­
bar!.. Ką po viso šito manyti apie žmones, Osipai Michaily­
čiau?
Ir juk kaip, ponai, kaip pamokslą sakė! „Ne, sako, jūs man
pasakykit, ką po viso šito manyti apie žmones, Osipai Mi­
chailyčiau?“ Ką, galvoju, manyti! Žinot, ir gerklę ėmė peršė­
ti, ir balselis dreba, na, jau žinau bjaurų savo būdą ir čiupau
skrybėlę...
- Kurgi jūs, Osipai Michailyčiau? Nejaugi tokios dienos
išvakarėse... Nejaugi jūs ir dabar pikta širdyje laikot; kuo gi
aš jums nusikaltau?

61
 - Fedosejau Nikolajičiau, - sakau, - Fedosejau Nikolaji-
čiau!
Na, vadinasi, ištižau, ponai, kaip šlapias cukrinis meduo­
lis ištižau. Kur jau ten! ir paketėlis valstybinių, kur kišenėje
guli, ir tas irgi tarytum rėkia: nedėkingas tu, plėšikas, vagis
prakeiktas, - nelyginant penki pūdai jame būtų, taip sveria...
(O jeigu iš tikro jame penki pūdai būtų buvę!..)
- Matau, - sako Fedosejus Nikolajičius, - matau, kad at-
gailaujat... jūs, žinot, rytoj...
- Marijos Egiptietės3...
- Na, neverkšlenk, - sako Fedosejus Nikolajičius, - liau­
kis: nusidėjai ir atlikai atgailą! Einam! Gal man pasiseks su­
grąžinti, sako, jus į teisingą kelią... Gal kuklūs mano penatai
(būtent, prisimenu, penatai, taip ir pasakė, nevidonas) vėl
sušildys, sako, jūsų sudir... nesakysiu sudiržusią, - paklydusią
širdį...
Paėmė jis mane, ponai, už rankos ir nusivedė pas namiš­
kius. Man nugara pagaugais eina; drebu! Galvoju, kokiomis
akimis aš pažiūrėsiu... Jūs turit žinoti, ponai... kaip čia pasa­
kius, čia buvo vienas toks delikatus reikaliukas!
- Ar tik ne ponia Polzunkova?
- Marja Fedosejevna, - tiktai, matyt, nebuvo jai lemta
būti tokia ponia, kokia jūs ją vadinat, nesulaukė tokios gar­
bės! Matot, juk Fedosejus Nikolajičius buvo teisus sakyda­
mas, kad aš namuose bemaž sūnumi buvau laikomas. Taip
ir buvo prieš pusmetį, kai dar buvo gyvas vienas atsargos
junkeris, pavarde Michailą Maksimyčius Dvigailovas. Tiktai
jis Dievo valia numirė, o testamentą surašyti vis nerado laiko;
taip ir išėjo, kad paskui ir testamento niekur nerado...
- Se tai tau!!!
- Na, nieko, ką padarysi, ponai, dovanokit, išsitariau, -
kalambūriukas nevykęs, bet šitai dar būtų niekis, kad jis ne­
vykęs, - mano reikalai buvo dar prastesni, kai aš likau, taip

62
sakant, su nuliu perspektyvoje, nes tas atsargos junkeris, -
nors į jo namus manęs ir neįleisdavo (poniškai gyveno, nes
nebuvo skystablauzdis!), - mat, gal ir ne per klaidą, mane
tikru sūnum laikė.
-Oho!!
- Taigi, mat kaip! Na, ir pradėjo prieš mane nosis riesti
pas Fedosejų Nikolajičių. Aš žiūrėjau žiūrėjau, kenčiau ken­
čiau, o čia staiga, mano nelaimei (o gal ir laimei!), arklių
supirkėjas į mūsų miestelį atšuoliavo, lyg iš dangaus nukrito.
Verslas jo, teisybė, klajokliškas, lengvas, susijęs su kavale­
rija, - bet jis taip sėsliai įsitaisė pas Fedosejų Nikolajičių, -
na, nelyginant mortyra4 įstrigo! Aš užuolankomis, apsukui,
bjauriu savo papročiu, „taip ir taip, sakau, Fedosejau Niko-
lajičiau, už ką skriaudžiat! Aš tam tikra prasme jau sūnus...
O tėviško elgesio, tėviško elgesio kada sulauksiu...“ Pradėjo
jis man aiškinti, mielieji jūs mano! Na, atseit, pradės kalbėti,
ištisą poemą pasakys, dvylikos giesmių, eiliuotą, tiktai klau­
sai, laižaisi ir rankomis skėsčioji apsalęs, o prasmės nėra nė
už skatiką, tai yra kokia ten prasmė, nieko nesuvaikysi, nesu­
prasi, stovi kaip paskutinis kvailys, aptemdys protą, nelygi­
nant vijurkas sukasi, iš kailio neriasi; tai bent talentas, tiesiog
talentas, tokia dovana, kad iš šalies žiūrint baimė ima! Aš
ėmiau blaškytis į visas puses: ir šiaip, ir taip! Jau ir romansus
tempiu, ir saldainių atvežu, ir kalambūrus kurpiu, aimanos
ir aikčiojimai, skauda, sakau, man širdį, nuo amūro skau­
da, ir į ašaras, ir slapta prisipažįstu, kad myliu! juk kvailas
žmogus! juk nepatikrino pas djačioką5, kad man trisdešimt
metų... kur ten! gudrauti susimaniau! Bet ne! neišdegė man,
aplinkui juokeliai ir pašaipos, - na, ir suėmė mane piktumas,
gerklę visai užgniaužė, - aš išsprukau ir į namus nė kojos,
galvojau galvojau - ir žybt skundas! Na, niekšiškai pasielgiau,
draugą norėjau išduoti, prisipažįstu, medžiagėlės buvo daug,
ir tokia puiki medžiaga, kapitalus reikalas! Tūkstantį penkis

63
šimtus sidabru pelniau, kai ją kartu su skundu į valstybinius
iškeičiau!
- A! tai štai koks kyšis!
- Taip, pone, tai bent buvo kyšis; užmokėjo man kyši­
ninkas! (Ir juk ne nuodėmė, dievaži, ne!) Na, o dabar toliau:
nusitempė jis mane, jeigu teiksitės įsidėmėti, nei gyvą, nei
mirusį į kambarį, kur visi gėrė arbatą; sutinka mane: visi ta­
rytum įsižeidę, tai yra gal ne įsižeidę, o veikiau - taip įsiau­
drinę, kad jau tiesiog... Na, sugniuždyti, visai sugniuždyti,
o vis dėlto ir pritiklus orumas veiduose spindi, solidumas
žvilgsniuose, kažkas tėviška, giminiška... sūnus paklydėlis
pas mus sugrįžo, - štai kaip viskas pakrypo! Arbatos ger­
ti pasodino, ir ką, man pačiam tarsi virdulys krūtinėje būtų
įtaisytas, kunkuliuoja manyje, o kojos stingsta: nusižeminau,
pabūgau! Marja Fominišna, jo, rūmų patarėjo (o dabar kole­
gijos), žmona, nuo pirmo žodžio ėmė mane tujinti: „Ko tu,
mielasis, taip sulysai“, - sako. „Ogi šiaip, mažumėlę nesvei­
kuoju, sakau, Marja Fominišna...“ O mano balselis dreba!
Tada ji man nei iš šio, nei iš to, matyt, laukė, kada galės savo
žodį įterpti, taip tulžingai: „Tai ką, matyt, užgraužė sąžinė
tau širdį, sako, Osipai Michailyčiau, mielasis! Mūsų vaišin­
gumas, sako, giminiškas tave sugėdijo! Atsirūgo tau, matyt,
kruvinos mano ašarėlės!“ Dievaži, taip ir pasakė, į sąžinę tai­
kė; ko norėti! kas jai, smarki moteriškė! Tiktai taip sau sė­
dėjo ir arbatą pilstė. O jeigu, galvoju, atsidurtų turguje, tai
ji, mano balandėlė, visas bobas perrėktų. Štai kokia ji buvo,
mūsų patarėjo žmona! O čia, mano nelaimei, pasirodo Marja
Fedosejevna, duktė, su visomis savo nekaltybėmis, ir mažu­
mėlę išblyškusi, akutės paraudusios, tartum nuo ašarų, - aš
kaip kvailys iškart ir pražuvau. O paskui paaiškėjo, kad ji dėl
supirkėjo ašarėles liejo: tasai išdūmė savais keliais, išsinešdino
geruoju, nes, žinot, matyt (jeigu jau išėjo kalba apie tai), atė­
jo jam laikas išvažiuoti, terminas baigėsi, ir tas terminas buvo

64
ne visai valdiškas! o šiaip... jau paskui brangiausieji tėveliai
susigriebė, sužinojo viską ligi panagių, bet ką darysi, patyliu­
kais užglaistė bėdą, - savu namai pasipildė! Na, ką padarysi,
kai tik pažvelgiau į ją - sveikas dingęs, tiesiog sveikas dingęs,
pašnairavau į skrybėlę, norėjau čiupti ir kuo greičiau išspruk­
ti; bet kur tau: nunešė mano skrybėlę... Aš jau, po teisybei, ir
be skrybėlės norėjau, - na, manau, - bet duris kabliuku už­
kabino, prasidėjo draugiški juokeliai, mirkčiojimai, koketavi­
mas, aš sutrikau, kažką pamelavau, apie amūrą pripliauškiau;
ji, mano balandėlė, prie klavikordo atsisėdo ir įsižeidusiu
tonu padainavo apie husarą, pasirėmusį į kardą6, - man galas!
„Na, - sako Fedosejus Nikolajičius, - viskas pamiršta, eikš,
eikš... į glėbį!“ Aš nieko nelaukęs ir prisiglaudžiau veidu jam
prie liemenės. „Geradary mano, tu man kaip tikras tėvas!“ -
sakau, ir kad apsipyliau karščiausiomis ašaromis! Viešpatie,
Dieve mano, kas čia pasidarė! Jis verkia, jo moteriškė verkia,
Mašenka verkia... ten dar viena šviesiaplaukė buvo: ir ta ver­
kia... kur ten - iš visų kerčių vaikučiai išlindo (nepagailėjo
Viešpats jam šeimynos!), ir tie žliumbia... kiek ašarų, tai yra
toks graudulys, toks džiaugsmas, paklydėlį susigrąžino, ne­
lyginant kareivis į tėviškę sugrįžo! Patiekė vaišes, pradėjom
žaisti fantus: ak, skauda! ką skauda? - širdį; dėl ko? Ji rausta,
balandėlė! Mudu su seniu punšiuko išgėrėm, - taigi, visai
mane priveikė, prisimeilino...
Grįžau aš pas senelę. Pačiam galva sukasi; visą kelią ėjau ir
šaipiausi, namie geras dvi valandas po kambarėlį vaikščiojau,
senutę prižadinau, jai apie savo laimę papasakojau. „O pinigų
ar davė, nevidonas?“ - „Davė, senele, davė, davė, mieliau­
sioji mano, davė, atėjo pas mus laimė, atkelk vartus!“ - „Na,
dabar nors vesk, nieko nelaukęs vesk, - sako man senutė, -
vadinas, išgirdo mano maldas!“ Sofroną prižadinau. „Sof-
ronai, sakau, nuauk batus.“ Sofronas nutraukė man batus.
„Na, Sofroša! Dabar tu mane pasveikink, pabučiuok! Vedu,

65
brolau, vedu, pasigerk rytoj ligi žemės graibymo, paūžauk,
sakau: tavo ponas veda!“ Širdis džiūgaute džiūgauja!.. Jau
buvau beužmiegąs; bet vėl pakilau, sėdžiu ir galvoju; staiga
dingt man į galvą: rytoj juk balandžio pirmoji, tokia links­
ma, juokų diena, kaip čia man ką nors? - na, ir sugalvojau!
Ką gi, mielieji mano! Atsikėliau iš lovos, užsidegiau žvakę,
pusnuogis atsisėdau prie rašomojo stalo, tai yra jau visai įsi­
smaginau, užsižaidžiau, - žinot, ponai, kai žmogus į ką nors
įsitraukia! Visa galva, mielieji mano, įsikniausiau į purvą!
Taigi mat koks būdas: jie iš tavęs ką nors paims, o tu jiems
dar ir kitką pridėsi: girdi, šekit ir tą! Jie tau per skruostą, o tu
jiems iš džiaugsmo visą nugarą pakiši7. Jie paskui tave pyra­
gu, kaip šunį, ims vilioti, o tu tada iš visos širdies apkabinsi
juos kvailomis letenomis - ir pulsi bučiuotis! Juk va kad ir
dabar, ponai! Jūs juokiatės ir šnibždatės, aš juk matau! Pas­
kui, kai papasakosiu jums viską iki galo, jūs mane išjuoksit,
imsit ginti mane šalin, o aš vis dėlto jums pasakoju, pasakoju,
pasakoju! Na, kas man liepė! Na, kas mane verčia! Kas stovi
man už nugaros ir šnibžda: kalbėk, kalbėk ir pasakok! O juk
kalbu, pasakoju, lendu jums į širdį, tarsi jūs būtumėt man
tikri broliai, artimiausi draugai... e-et!..
Kvatojimas, palengva pasigirdęs iš visų pusių, galiau­
siai visiškai užgožė pasakotojo, kurį iš tiesų apėmė kažkoks
įkarštis, balsą; jis nutilo, kelias minutes žvalgėsi į draugiją, o
paskui staiga, nelyginant pagautas kažkokio šuoro, numojo
ranka, pats ėmė kvatoti, tarsi jo padėtis jam iš tiesų būtų at­
rodžiusi juokinga, ir vėl leidosi pasakoti.
- Vargiai užmigau tą naktį, ponai; visą naktį pliekiau po­
pieriuje; matot, sugalvojau vieną dalyką! Et, ponai! vos tik
prisimenu, taip gėda pasidaro! Naktį tai dar bala nematė: na,
girta galva, suklydau, pripaisčiau nesąmonių, primelavau, -
bet juk neatsikvošėjau! Rytą pabudau vos prašvitus, temiego­
jau kokią valandėlę kitą, ir vėl savo! Apsirengiau, nusiprau­

66
siau, susigarbiniavau, pomada išsitepiau, apsivilkau naują
fraką ir tiesiai į šventę pas Fedosejų Nikolajičių, o popierių
skrybėlėje laikau. Sutinka mane pats, išskėstomis rankomis,
ir vėl vadina prie tėviškos liemenės priglusti! O aš nutaisiau
orią miną, galvoje dar vakarykštės mintys sukasi! Atsitrau­
kiau per žingsnį. „Ne, sakau, Fedosejau Nikolajičiau, jūs va
šitą popierėlį perskaitykit“, - ir paduodu jam raportą; o tame
raporte žinot kas buvo? Ogi buvo: dėl tokių ir tokių tokį
ir tokį Osipą Michailyčių atleisti iš tarnybos, ir po prašymu
visą rangą brūkštelėjau! Mat ką sumaniau, Viešpatie! Ir nieko
protingesnio negalėjau sugalvoti! Girdi, šiandien balandžio
pirmoji, tai aš ir apsimesiu, juokais, kad skriaudos nepamir­
šau, kad per naktį apsigalvojau, apsigalvojau ir pasišiaušiau,
ir dar labiau įsižeidžiau, ir, girdi, štai jums, mielieji mano
geradariai, ir nei jūsų, nei jūsų dukters nė pažinti nenoriu;
pinigus vakar įsidėjau į kišenę, apsirūpinęs, tai šekit, girdi,
prašymą atleisti. Nenoriu tarnauti turėdamas tokį viršinin­
ką, kaip Fedosejus Nikolajičius! noriu kitos tarnybos, o tada,
žiūrėk, ir skundą paduosiu. Toks niekšas pasirodžiau, pagąs­
dinti juos sumaniau! ir sugalvojau kuo pagąsdinti! A? gerai,
ponai? Tai yra širdis nuo vakar vėl meiliai į juos palinko, tai
imsiu ir už tai iškrėsiu šeimyninį pokštą, pasišaipysiu iš tėviš­
kos Fedosejaus Nikolajičiaus širdelės...
Paėmė jis iš manęs popierių, išskleidė, ir matau, išsiviepė
visa jo fizionomija. „Ką tu čia, Osipai Michailyčiau?“ O aš
kaip kvailys: „Balandžio pirmoji! sveikinu jus su švente, Fe­
dosejau Nikolajičiau!“ - tai yra visai kaip berniūkštis, kuris
patyliukais pasislėpė už senelės krėslo, o paskui oi! jai į ausį,
visa gerkle, - išgąsdinti sumanė! Taigi... taigi tiesiog gėda
pasakoti, ponai! Ne jau! aš nepasakosiu!
- Ne, kas buvo toliau?
- Ne, ne, papasakokit! Ne, jau papasakokit! - pasigirdo iš
visų pusių.

67
 - Prasidėjo, mano ponai, kalbos kalbelės, aimanos ir aik­
čiojimai! Aš ir šelmis, ir išdaigininkas, ir išgąsdinau aš juos,
na, tokios lipšnybės, kad pačiam gėda pasidarė, stovi ir su
baime galvoji: kaip tokį nusidėjėlį tokia šventa vieta gali lai­
kyti! „Na, mielasis tu mano, - ėmė rypuoti patarėjienė, - taip
mane išgąsdinai, kad iki šiol kojos dreba, vos pastoviu! Nubė­
gau aš kaip pusprotė pas Mašą: Mašenka, sakau, kas su mumis
bus! Žiūrėk, koksai taviškis pasirodė! Pati nusidėjau, mielasis,
jau tu dovanok man, senei, apsikvailinau! Na, manau sau: kai
išėjo jis vakar iš mūsų, parėjo namo vėlai, ėmė galvoti, ir gal
jam pasirodė, kad mes vakar tyčia jam meilikavom, prisivilio­
ti norėjom, taip aš ir apmiriau! Liaukis, Mašenka, liaukis man
mirkčioti, Osipas Michailyčius mums nesvetimas; aš juk tavo
motina, nepasakysiu nieko blogo! Ačiū Dievui, ne dvidešimt
metų pasaulyje gyvenu: visus keturiasdešimt penkerius!..“
Ką gi, ponai! Vos aš jai po kojom nesitėškiau! Vėl apsiaša­
rojo, vėl prasidėjo bučiavimaisi! Juokeliai prasidėjo! Fedose-
jus Nikolajičius irgi juokelį balandžio pirmosios proga teikėsi
sugalvoti! Sako, girdi, stebuklinga paukštė atskrido, su bri­
liantiniu snapu, o snape laišką atnešė! Irgi apgauti norėjo, -
kaip visi juokėsi! kaip visi susigraudino! Tfiu! net gėda pa­
sakoti.
Ką gi, mano geradariai, dabar ir pabaiga nebetoli! Pagy-
venom mes dieną, antrą, trečią, savaitę gyvenam; aš jau visai
sužadėtinis! Kur ten! Žiedai užsakyti, dieną paskyrė, tiktai
kol kas paskelbti visiems nenori, revizoriaus laukia. Aš lau­
kiu nesulaukiu revizoriaus, mano laimė dėl jo gaišuoja! Kad
tik greičiau jo atsikračius, galvoju. O Fedosejus Nikolajičius
patyliukais ir su džiaugsmu visus reikalus užkrovė man: sąs­
kaitas, raportus rašyti, knygas sutikrinti, rezultatus susumuo­
ti, - matau: baisiausia netvarka, viskas apleista, visur kreve-
zonės ir painiava! Na, manau sau, pasistengsiu dėl uošvio!
O tas vis sirguliuoja, liga prikibo, su kiekviena diena jam,

68
matai, vis blogiau. Ką darysi, aš pats kaip degtukas, naktimis
nemiegu, bijau sugriūti! Vis dėlto užbaigiau viską puikiai!
suspėjau laiku! Staiga atsiunčia pas mane pasiuntinį. „Grei­
čiau, sako, blogai Fedosejui Nikolajičiui!“ Lekiu galvotrūk­
čiais - kas nutiko? Žiūriu, sėdi mano Fedosejus Nikolajičius
apvyturiuotas, su acto pavilgu ant galvos, raukosi, kriokuoja,
vaitoja: oi, oi! „Sūneli tu mano, mielasis tu mano, sako, nu­
mirsiu, sako, kieno globai jus paliksiu, paukšteliai mano!“
Žmona su vaikais atkiūtino, Mašenka į ašaras, - na, aš ir pats
apsižliumbiau! „Na, gal, sako, Dievas bus gailestingas! Ne­
baus jis jūsų už visus mano nusidėjimus!“ Tada jis juos visus
išprašė iš kambario, liepė man užrakinti duris, likom mudu
su juo dviese, akis į akį. „Noriu tavęs kai ko paprašyti!“ -
„Ko?“ - „Taip ir taip, brolau, ir mirties patale nėra ramybės,
visai nusigyvenau!“ - „Kaipgi šitaip?“ Mane ir raudonis iš­
mušė, žadą atėmė. „Ogi taip, brolau, iš savų teko į iždą su­
mokėti; man, brolau, bendram labui nieko negaila, gyvybės
negaila! Tu ko nors nepamanyk! Liūdna man, kad mane tau
šmeižikai apjuodino... Tu klydai, širdgėla nuo to laiko mano
galvą nubalino! Revizorius ant nosies, o Matvejevui septynių
tūkstančių trūksta, o atsakau aš... kas gi daugiau! Iš manęs,
brolau, išieškos: kodėl nesužiūrėjai? O ką iš Matvejevo paim­
si! Jam jau ir taip gana; negi užnersi bėdžiui kilpą ant kaklo!“
Dievulėliau tu mano, galvoju, tai teisuolis! tai širdis! O jis:
„Aš, sako, dukters pinigų nenoriu imti, iš tų, kurie jai skirti
kraičio; tai šventi pinigai! Turiu savų, turiu, teisybė, bet jie
žmonėms išdalyti, kur juos dabar surinksi!“ Aš kaip stovėjau,
taip ir brinktelėjau priešais jį ant kelių. „Geradary tu mano,
šaukiu, užgavau aš tave, įžeidžiau, šmeižikai skundus prieš
tave rašė, nepribaik, pasiimk savo pinigus!“ Žiūri jis į mane,
ašaros jam iš akių pasruvo. „Šito aš iš tavęs ir tikėjausi, mano
sūnau, stokis; tada atleidau dėl dukters ašarų! dabar ir mano
širdis tau atleidžia. Tu užgydei, sako, mano žaizdas! laiminu

69
tave per amžių amžius!“ Na, kai jis mane palaimino, ponai,
aš kiek įkabindamas namo, atnešiau pinigus: „Štai, meldžia­
masis, visi, tiktai penkiasdešimt rublių išleidau!“ - „Tai nie­
ko, sako, bet dabar dėl kiekvieno menkniekio gali apkaltinti;
toks karštymetis, todėl tu parašyk prašymą, atgaline data, kad
tau labai reikia pinigų ir prašai iš anksto sumokėti penkias­
dešimt rublių algos. Aš ir parodysiu vyresnybei, kad tau iš
anksto sumokėta...“ Na, ir ką, ponai! kaip jūs manot? Juk aš
ir prašymą parašiau!
- Na, kas toliau, na, kuo gi, na, kaip šitai baigėsi?
- Kai tik aš parašiau prašymą, mielieji jūs mano, štai kaip
baigėsi. Rytojaus dieną, taigi jau kitą dieną, iš pat ankstaus
ryto vokas su valdišku antspaudu. Žiūriu - ir ką gi randu?
Atleistas! Atseit, perduoti reikalus, atsiskaityti, o pačiam eiti
į visas keturias puses!..
- Kaipgi šitaip?
- Jau ir aš tada visa gerkle surikau: kaipgi šitaip! mielieji!
Kur ten, ausyse ėmė spengti! Aš maniau šiaip sau, ogi ne,
revizorius į miestą atvažiavo. Sudrebėjo man širdis! Na, ma­
nau, ne šiaip sau! ir nieko nelaukęs pas Fedosejų Nikolajičių:
„Ką?“ - sakau. - „O kas?“ - sako. „Ogi štai atleidimas!“ -
„Koks atleidimas?“ - „O kas čia?“ - „Na, ką gi, ir atleidi­
mas!“ - „Bet kaipgi, argi aš prašiau?“ - „O kaipgi, jūs įteikėt
prašymą, balandžio pirmąją įteikėt“ (juk rašto tai aš neatsiė­
miau!). - „Fedosejau Nikolajičiau! ar jus girdi mano ausys,
ar jus mato mano akys!“ - „Mane, o ką?“ - „Viešpatie, Dieve
mano!“ - „Man gaila, pone, gaila, labai gaila, kad taip anks­
ti sumanėt mesti tarnybą! Jaunam žmogui reikia tarnauti, o
jums, pone, vėjai galvoje švilpauja. O dėl atestato8būkit ra­
mus: aš pasirūpinsiu. Juk jūs visada taip gerai save atestuoja­
te!“ - „Bet juk aš tada juokais, Fedosejau Nikolajičiau, aš juk
nenorėjau, aš šiaip įteikiau prašymą, dėl jūsų tėviško... štai
kaip!“ - „Kaip! Kokie, pone, juokai! Argi tokiais raštais juo­

70
kaujama? Juk jus už tokius juokelius kada nors į Sibirą įkiš.
O dabar sudie, neturiu laiko, pas mus revizorius, tarnybinės
pareigos visų svarbiausia; jums dinderį mušti, o mums čia
prie darbo sėdėti. O aš jau tinkamai jus atestuosiu. Dar štai
kas, aš namą iš Matvejevo pasiderėjęs nusipirkau, netrukus
persikelsim, tai jau tikiuosi, kad neturėsiu malonumo jus per
įkurtuves savo namuose pamatyti. Laimingos kelionės!“ Aš
kiek įkabindamas namo: „Pražuvom mes, senele!“ - ji ėmė
raudoti, gailiaširdė; ogi žiūrim, atbėga berniukas, Fedosejaus
Nikolajičiaus siųstas, su laiškeliu ir narveliu, o narvelyje var­
nėnas tupi; tai aš jai, pagautas jausmų antplūdžio, kalbantį
varnėną padovanojau; o laiškelyje parašyta: balandžio pirmoji,
ir daugiau ničnieko. Štai kaip, ponai, ką jūs manot?
- Na, ir ką, o kas toliau???
- Kas toliau! Sutikau aš kartą Fedosejų Nikolajičių, norė­
jau į akis jam pasakyti, kad jis niekšas...
-Na!
- Bet kažkaip liežuvis neapsivertė, ponai!
 SVETIMA ŽMONA IR
VYRAS PO LOVA

(Nepaprastas nutikimas)

I
- Būkite toks geras, maloningasis pone, leiskite jūsų pa­
klausti...
Praeivis krūptelėjo ir mažumėlę išsigandęs pažvelgė į poną
su meškėno kailiniais, taip be niekur nieko prikibusį prie jo
aštuntą valandą vakaro, vidury gatvės. O juk žinia, kad jeigu
vienas Peterburgo ponas staiga užkalbins gatvėje kitą, jam
visiškai nepažįstamą poną, tai tas kitas ponas būtinai išsigąs.
Taigi, praeivis krūptelėjo ir mažumėlę išsigando.
- Dovanokite, kad jus sutrukdžiau, - kalbėjo ponas su
meškėno kailiniais, - bet aš... aš, dievaži, nežinau... jūs ti­
kriausiai man dovanosite; matote, aš mažumėlę susikrim­
tęs...
Tiktai dabar jaunuolis su bekešu1pastebėjo, kad ponas su
meškėno kailiniais tikrai buvo susikrimtęs. Jo raukšlėtas vei­
das buvo išblyškęs, balsas drebėjo, mintys, matyt, painiojosi,
liežuvis vatulojo žodžius, ir buvo matyti, jog jam prireikė
baisiausių pastangų, kad nuolankiausią prašymą, su kuriuo
kreipėsi į galbūt žemesnio rango arba luomo asmenį, sude­
rintų su reikalu būtinai kreiptis į ką nors su prašymu. Be to,
pagaliau, tas prašymas, šiaip ar taip, buvo nederamas, ne-

72
solidus, keistai skambėjo iš lūpų žmogaus, vilkėjusio tokius
solidžius kailinius ir tokį elegantišką, puikios tamsiai žalios
spalvos fraką, ant kurio puikavosi tokios reikšmingos puoš­
menos. Buvo matyti, kad visa tai trikdė patį poną su meškė­
no kailiniais, ir galiausiai susikrimtęs ponas neištvėrė, ryžo­
si nuslopinti savo jaudulį ir mandagiai nutraukti nemalonią
sceną, kurią pats sukėlė.
- Dovanokite man, aš kaip nesavas; bet jūs, tiesa, manęs
nepažįstate... Dovanokite, kad jus sutrukdžiau; aš apsigalvo­
jau.
Ir jis iš mandagumo kilstelėjo skrybėlę ir nubėgo toliau.
- Bet palaukit, būkit toks malonus.
Tačiau mažas žmogus pradingo tamsoje, palikęs nustėrusį
poną su bekešu.
„Koks keistuolis!“ - pagalvojo ponas su bekešu. Paskui,
į valias pasistebėjęs ir pagaliau atsitokėjęs, jis prisiminė savo
reikalus ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal, įdėmiai žiūrėdamas
į vieno begalės aukštų namo vartus. Leidosi rūkas, ir jaunuo­
lis apsidžiaugė, nes jo pasivaikščiojimas rūke buvo mažiau
pastebimas, nors, kita vertus, jį galėjo pastebėti nebent koks
nors visą dieną beviltiškai prastovėjęs vežikas.
- Dovanokite!
Praeivis vėl krūptelėjo: priešais jį vėl stovėjo tas pats po­
nas su meškėno kailiniais.
- Dovanokite, kad aš vėl... - prakalbo jis, - bet jūs, jūs -
tikriausiai kilnus žmogus! Nekreipkite dėmesio į mane kaip į
asmenį visuomenine prasme; aš, tiesą sakant, painiojuosi; bet
pasistenkite suprasti, žmoniškai... priešais jus, pone, žmogus,
norintis nuolankiausiai paprašyti...
- Jeigu galiu... ko jums reikia?
- Jūs gal pamanėte, kad aš pinigų iš jūsų prašau! - išviepęs
lūpas, isteriškai juokdamasis ir blykšdamas pasakė paslaptin­
gasis ponas.

73
 - Ką jūs...
- Ne, aš matau, kad varginu jus! Dovanokite, aš negaliu
savęs pakęsti; turėkite omenyje, kad matote mane susikrim­
tusį, kone galvos netekusį, ir nepamanykite ko nors...
- Bet prie reikalo, prie reikalo! - atsakė jaunuolis, padrą­
sinamai ir nekantriai linktelėjęs galvą.
- A! Dabar mat kaip! Jūs, toks jaunas žmogus, primenate
man apie reikalą, tarytum aš būčiau koks nerūpestingas vai­
kėzas! Aš tikrai išsikrausčiau iš proto!.. Koks aš jums dabar
atrodau šitaip nusižeminęs, pasakykite atvirai?
Jaunuolis susidrovėjo ir nieko neatsakė.
- Leiskite atvirai jūsų paklausti: ar nematėte vienos da­
mos? To ir norėjau paprašyti! - pagaliau ryžtingai pasakė po­
nas su meškėno kailiniais.
- Damos?
- Na taip, vienos damos.
- Mačiau... bet jų, tiesą sakant, praėjo tiek daug...
- Iš tikrųjų, - atsakė paslaptingasis žmogus su gaižia šyp­
sena. - Aš painiojuosi, aš ne to norėjau paklausti, dovanokite
man; aš norėjau pasakyti, ar jūs nematėte vienos ponios su
lapės kailio pelerina, su tamsiu aksominiu gobtuvu ir juodu
šydu?
- Ne, tokios nemačiau... ne, rodos, nepastebėjau.
- A! tada dovanokite!
Jaunuolis norėjo kažko paklausti, tačiau ponas su meškė­
no kailiniais vėl pradingo, vėl palikęs nustėrusį kantrųjį savo
klausytoją. „A, velniai jį griebtų!“ - pagalvojo jaunuolis su
bękešu, aiškiai susikrimtęs.
Jis su apmaudu prisidengė bebrenos apykakle ir vėl ėmė
vaikštinėti, nepamiršdamas atsargumo, palei begalės aukštų
namo vartus. Jis širdo.
„Kodėl ji nepasirodo? - galvojo jis. - Greitai aštuonios!“
Bokšto laikrodis išmušė aštuonias.

74
 - Ak! velniai jus griebtų, pagaliau!
- Dovanokite!..
- Dovanokit man, kad aš jus taip... Bet jūs taip pripuolėt
prie manęs, kad ne juokais išgąsdinot, - pasakė praeivis, rau­
kydamasis ir atsiprašinėdamas.
- Aš vėl pas jus. Žinoma, tikriausiai aš jums atrodau ne­
ramus ir keistas.
- Būkit toks malonus, nekalbėkit niekų, greičiau viską
paaiškinkit; aš dar nežinau, ko jūs norit?..
- Jūs skubate? Matote. Aš jums viską atvirai papasakosiu,
be ilgų kalbų. Ką darysi! Kartais aplinkybės susieja visiškai
skirtingų charakterių žmones... Bet, aš matau, jūs nekantrau­
jate, jaunuoli... Tai štai... tiesą sakant, nežinau, nė kaip pa­
sakyti: aš ieškau damos (aš jau nusprendžiau viską pasakyti).
Aš būtinai turiu žinoti, kur link nuėjo toji dama. Kas ji - aš
manau, jums nereikia žinoti jos vardo, jaunuoli.
- Na, na, toliau.
- Toliau! Bet kokiu tonu jūs kalbate su manim! Dova­
nokite, galbūt aš jus įžeidžiau, pavadindamas jaunuoliu, bet
aš nieko... žodžiu, jeigu jūs teiksitės padaryti man didžiulę
paslaugą, tai štai, viena dama, tai yra aš noriu pasakyti padori
moteris, iš puikiausios šeimos, mano pažįstamų... man paves­
ta... aš, matote, pats neturiu šeimos...
-Na.
- Pasistenkite suprasti mano padėtį, jaunuoli (ak, ir vėl!
dovanokite; aš vis vadinu jus jaunuoliu). Kiekviena minutė
brangi... Tik pamanykite, toji dama... bet ar negalėtumėte
man pasakyti, kas gyvena šitame name?
- Na... čia daug kas gyvena.
- Taip, tai yra jūs visiškai teisus, - atsakė ponas su meškė­
no kailiniais, lengvai nusijuokęs, kad išlaikytų padorumą, -
jaučiu, kad mažumėlę painiojuosi... bet kodėl jūs kalbate
tokiu tonu? Matote, aš atvirai prisipažįstu, kad painiojuosi,

75
ir jeigu jūs išdidus žmogus, tai jau užtektinai matėte mano
nusižeminimą... Aš sakau, viena dama, kilnaus elgesio, tai
yra lengvo turinio, - dovanokite, aš taip painiojuosi, tarytum
apie kokią literatūrą kalbu; štai - sugalvojo, kad Polis de Ko­
kas2 lengvo turinio, o juk visos bėdos dėl Polio de Koko...
štai kaip!..
Jaunuolis su gailesčiu pažvelgė į poną su meškėno kaili­
niais, kuris, regis, galutinai susipainiojo, nutilo, žiūrėjo į jį,
beprasmiškai šypsojosi ir drebančia ranka, be jokios regimos
priežasties, sugriebė jį už bekešo atlapo.
- Jūs klausiat, kas čia gyvena? - paklausė jaunuolis, ma­
žumėlę atsitraukęs atgal.
- Taip, daug kas gyvena, jūs sakėte.
- Čia... aš žinau, kad čia Sofja Ostafjevna irgi gyvena, -
pašnibždomis ir netgi su kažkokia užuojauta pasakė jau­
nuolis.
- Na, štai matote, matote! Jūs ką nors žinote, jaunuoli?
- Patikėkit manim, ne, nieko nežinau... Aš sprendžiau iš
susikrimtusio jūsų veido.
- Aš iš virėjos sužinojau, kad ji čia lankosi; bet jūs nepa­
taikėte, tai yra ne pas Sofją Ostafjevną... ji nepažįsta jos...
- Ne? Na, dovanokit...
- Matyti, kad jums visa tai neįdomu, jaunuoli, - su karčia
ironija pasakė keistasis ponas.
- Klausykit, - sumišęs tarė jaunuolis, - aš iš esmės ne­
žinau jūsų būsenos priežasties, bet tikriausiai ji buvo jums
neištikima, pasakykit atvirai?
. Jaunuolis palankiai nusišypsojo.
- Mes bent jau suprasim vienas kitą, - pridūrė jis, ir visas
jo kūnas kilniadvasiškai pajuto norą nežymiai linktelėti.
- Jūs mane pribaigėte! Bet - atvirai jums prisipažinsiu -
taip ir yra... tačiau kam šitaip nenutinka!.. Iki širdies gelmių
sujaudintas jūsų užuojautos. Sutikite, tarp jaunų žmonių...

76
Aš nors ir nejaunas, bet, žinote, įprotis, viengungiškas gyve­
nimas, tarp viengungių, žinoma...
- Na, jau žinoma, žinoma! Bet kuo gi aš galiu jums pa­
dėti?
- Ogi štai; sutikite, kad lankytis pas Sofją Ostafjevną...
Beje, aš dar tikrai nežinau, kur nuėjo toji dama; aš tik žinau,
kad ji šitame name; bet, pamatęs jus vaikštinėjantį, - aš ir
pats vaikštinėjau anoje pusėje, - manau... aš, matote, laukiu
šitos damos... aš žinau, kad ji čia, - aš norėčiau susitikti su
ja ir paaiškinti, kaip nepadoru ir šlykštu... žodžiu, jūs mane
suprantate...
- Hm! Na!
- Aš visai ne dėl savęs šitai darau; jūs nepamanykite - tai
svetima žmona! Vyras ten stovi, ant Voznesenijės tilto3; jis
nori užtikti, bet nesiryžta, - jis dar netiki, kaip ir kiekvienas
vyras... (čia ponas su meškėno kailiniais norėjo nusišypsoti),
aš - jo draugas; sutikite pats, aš gerbiamas žmogus, - aš ne­
galiu būti tas, kuo jūs mane laikote.
- Žinoma; na, na!..
- Tai štai, aš vis vaikausi ją; man pavesta (nelaimingas
vyras!); bet aš žinau, toji jauna dama gudri (amžinai Polis de
Kokas po pagalve); aš įsitikinęs, kad ji kaip nors prasmuks
nemačiomis... Man, atvirai kalbant, virėja pasakė, kad ji čia
lankosi; aš kaip beprotis puoliau, kai tik gavau žinią; noriu
sučiupti; aš seniai įtariau ir todėl norėjau jūsų paprašyti, jūs
čia vaikštinėjate... jūs - jūs - aš nežinau...
- Na, bet, pagaliau, ko gi jūs norit?
- Taigi... Neturiu garbės jus pažinoti; nedrįstu smalsau­
ti, kas ir kaip... Šiaip ar taip, leiskite susipažinti; maloni
proga!..
Drebantis ponas karštai paspaudė jaunuoliui ranką.
- Aš turėjau šitai padaryti iš pat pradžių, - pridūrė jis, -
bet pamiršau visas mandagumo taisykles!

77
 Kalbėdamas ponas su meškėno kailiniais vis nenustygo,
neramiai dairėsi į šalis, mindžikavo kojomis ir be paliovos,
lyg žūstantysis, įsikabindavo ranka į jaunuolį.
- Matote, - tęsė jis, - aš norėjau draugiškai kreiptis į
jus... dovanokite už laisvumą... norėjau paprašyti jūsų, kad
jūs vaikštinėtumėte - ana puse ir nuo skersgatvio pusės, kur
užpakalinės durys, tokiu puslankiu, tai yra kaip U raidė. Aš
irgi savo ruožtu vaikštinėsiu palei paradinį įėjimą, taigi mes
nepražiopsosime; o aš vis bijojau vienas pražiopsoti; aš ne­
noriu pražiopsoti. Jūs, kai ją pamatysite, tai sustabdykite ir
šūktelėkite man... Bet aš beprotis! Tiktai dabar matau, koks
kvailas ir nepadorus mano pasiūlymas!
- Ne, ką jūs! liaukitės!..
- Neteisinkite manęs; aš susikrimtęs, aš sutrikęs, dar nie­
kada nebuvau taip sutrikęs! Nelyginant mane būtų padavę į
teismą! Aš netgi jums prisipažinsiu - aš būsiu kilnus ir atviras
jums, jaunuoli; aš netgi palaikiau jus meilužiu!
- Tai yra, tiesiai kalbant, jūs norite žinoti, ką aš čia vei­
kiu?
- Kilnusis žmogau, maloningasis pone, man nė minties
nekilo, kad jūs jis; aš nesuteršiu jūsų tokia mintimi, bet... bet
ar jūs duodate man garbės žodį, kad jūs ne meilužis?
- Na, gerai, prašom, garbės žodis, kad meilužis, bet ne
jūsų žmonos; kitaip aš būčiau ne gatvėje, o būčiau dabar kar­
tu su ja!
- Žmonos? Kas jums sakė žmonos, jaunuoli? Aš vien­
gungis, tai yra aš pats meilužis...
- Jūs sakėt, yra vyras... ant Voznesenijės tilto...
- Žinoma, žinoma, aš nusikalbu; bet yra kiti saitai! Ir su­
tikite, jaunuoli, tam tikras charakterio lengvabūdiškumas, tai
yra...
- Na, na! Gerai, gerai!..
- Tai yra aš visai ne vyras...

78
 - Labai tikiu. Bet atvirai sakau jums, jog, dabar įtikinėda­
mas jus, kad yra ne taip, kaip jūs manot, pats noriu nuraminti
save ir kaip tik dėl to esu atviras su jumis; jūs sugadinot man
nuotaiką ir trukdot man. Pažadu jums, kad pašauksiu jus.
Tačiau nuolankiausiai prašau jūsų užleisti man vietą ir pasi­
šalinti. Aš pats irgi laukiu.
- Mielai, mielai, pasišalinu, aš gerbiu aistringą jūsų širdies
nekantrumą. Aš šitai suprantu, jaunuoli. O, kaip aš jus dabar
suprantu!
- Gerai, gerai...
- Iki pasimatymo!.. Beje, dovanokite, jaunuoli, aš vėl...
Aš nežinau, kaip pasakyti... Duokite man dar kartą kilnų gar­
bės žodį, kad jūs ne meilužis!
- Ak, Viešpatie, Dieve mano!
- Dar vienas klausimas, paskutinis: ar jūs žinote savo... tai
yra tos, kuri yra jūsų širdies objektas, vyro pavardę?
- Aišku, žinau; ne jūsų pavardė, ir baigtas reikalas!
- O iš kur jūs žinote mano pavardę?
- Betgi paklausykit, eikit sau; jūs gaištat laiką: ji paspruks
tūkstantį kartų... Na, ko gi jūs? Na, jūsiškė su lapės kailio
pelerina ir gobtuvu, o maniškė su languotu apsiaustu ir žydra
aksomine skrybėlaite... Na, ko gi jums dar? ko dar?
- Su žydra aksomine skrybėlaite! Ji turi ir languotą ap­
siaustą, ir žydrą skrybėlaitę, - sušuko įkyruolis, vėl sugrį­
žęs.
- Ak, velniai griebtų! Na, bet juk gali taip pasitaikyti... O
kita vertus, ką čia aš! Juk maniškė ten nesilanko!
- O kur ji - jūsiškė?
- Jūs norėtumėt žinoti; kas jums rūpi?
- Tiesą sakant, aš vis apie tai...
- Tfiu, Dieve mano! Juk jūs visai gėdos neturit! Na, ma­
niškės pažįstami čia gyvena, trečiame aukšte, iš gatvės pusės.
Na, ką, gal jums žmonių vardus pasakyti?

79
 - Dieve mano! Aš irgi turiu pažįstamų trečiame aukšte, ir
langai į gatvę. Generolas...
- Generolas?!
- Generolas. Aš jums, ko gero, pasakysiu, koks generolas:
na, generolas Polovicynas.
- Še tai tau! Ne, tai ne tie! (Ak, velniai griebtų! velniai
griebtų!)
- Ne tie?
- Ne tie.
Abu tylėjo ir sutrikę žiūrėjo vienas į kitą.
- Na, ko gi jūs taip žiūrit į mane? - sušuko jaunuolis, su
apmaudu nusipurtydamas stingulį ir mintis.
Ponas ėmė blaškytis.
- Aš, aš, atvirai kalbant...
- Ne, jau palaukit, palaukit, dabar kalbėkim protingiau.
Bendras reikalas. Paaiškinkit man... Kas jūsų ten?..
- Tai yra pažįstami?
- Taip, pažįstami...
- Štai matote, matote! Aš iš jūsų akių matau, kad atspė­
jau!
- Velniai griebtų! Ne, ne, velniai griebtų! Bene jūs aklas?
Juk aš stoviu priešais jus, juk aš ne su ja; na! nagi! O kita
vertus, man vis tiek; sakykit, ką norit!
Jaunuolis įsiutęs dukart apsisuko ant kulno ir numojo
ranka.
- Juk aš nieko, meldžiamasis, kaip kilnus žmogus, aš jums
viską papasakosiu: iš pradžių žmona čia ateidavo viena; ji jų
giminaitė; aš nė neįtariau; vakar susitikau jo prakilnybę: sako,
kad jau trys savaitės, kai persikėlė iš čia į kitą butą, o žmo...
tai yra ne žmona, o svetima žmona (ant Voznesenijės tilto),
toji dama sakė, kad dar prieš tris dienas buvo pas juos, tai yra
šitame bute... O virėja man papasakojo, kad jo prakilnybės
butą išsinuomojo jaunas vyriškis Bobynicynas...

80
 - Ak, velniai griebtų, velniai griebtų!..
- Maloningasis pone, mane ima baimė, mane ima siau­
bas!
- Et, velniai griebtų! O kas man rūpi, kad jus ima baimė
ir siaubas? Ak! antai šmėstelėjo, antai...
- Kur? kur? Jūs tiktai šūktelėkite: Ivanai Andrejičiau, ir
aš atbėgsiu...
- Gerai, gerai. Ak, velniai griebtų, velniai griebtų! Ivanai
Andrejičiau!!
- Aš čia, - sušuko sugrįžęs Ivanas Andrejičius, visai uždu­
sęs. - Na, ką? kas? kur?
- Ne, aš tiktai šiaip... norėjau sužinoti, kuo vardu toji
dama?
- Glaf...
- Glafira?
- Ne, ne visai Glafira... dovanokite, aš negaliu jums pa­
sakyti jos vardo. - Sitai sakydamas, garbusis žmogus buvo
išbalęs kaip drobė.
- Taip, žinoma, ne Glafira, aš pats žinau, kad ne Glafira,
ir toji ne Glafira; beje, o su kuo ji?
-Kur?
- Ten! Ak, velniai griebtų, velniai griebtų! (Jaunuolis ne­
galėjo nustygti iš įsiūčio.)
- A, matote! Iš kur jūs žinojote, kad jos vardas Glafira?
- Na, velniai griebtų, pagaliau! Dar su jumis terliokis! Bet
juk jūs sakot - jūsiškės vardas ne Glafira!..
- Maloningasis pone, koks tonas!
- A, velnias, ne tonas dabar rūpi! Kas ji, gal jūsų žmona?
- Ne, tai yra aš nevedęs... Bet aš nekaišiočiau nelaimės
ištiktam garbingam žmogui - žmogui, nesakysiu, kad vertam
visokeriopos pagarbos, bet, šiaip ar taip, išauklėtam žmogui -
velnio kiekviename žingsnyje. Jūs vis sakote: velniai griebtų!
velniai griebtų!

81
 - Na taip, velniai griebtų! štai jums, suprantat?
- Jūs apakintas pykčio, ir aš tyliu. Dieve mano, kas tai?
-Kur?
Pasigirdo triukšmas ir juokas; dvi apveidžios merginos
nulipo nuo prieangio; abu puolė prie jų.
- Ak, kokie! ko jums?
- Kur jūs lendat?
- Ne tos!
- Ką, nepataikėt! Vežike!
- Kur jus nuvežti, mamzele?
- Prie Pokrovo4; sėskis, Anuška, aš nuvešiu.
- Na, o aš anoje pusėje; važiuok! Tu žiūrėk, greičiau
vežk...
Vežikas nuvažiavo.
- Iš kur jos?
- Dieve mano, Dieve! Bet ar nenuėjus tenai?
-Kur?
- Nagi pas Bobynicyną.
- Ne, negalima...
- Kodėl?
- Aš tai, žinoma, nueičiau; bet tada ji išvers kitaip; ji...
išsisuks: aš ją pažįstu! Ji pasakys, jog tyčia atėjo, kad mane su
kuo nors užtiktų, ir visą bėdą man suvers!
- Juk visai įmanoma, kad ji galbūt tenai! O jūs - aš neži­
nau, kodėl gi - na, o jūs nueikit pas generolą...
- Bet juk jis persikėlė!
- Na ir kas, suprantat? Ji juk nuėjo; na, ir jūs irgi - su­
pratot? Apsimeskit, tartum nežinot, kad generolas persikėlė,
nueikit tartum pas jį žmonos, na, ir taip toliau.
- O paskui?
- Na, o paskui užklupkit ką reikia pas Bobynicyną; tfiu,
velnias, koks nenuov...
- Na, o jums kas iš to, kad aš užklumpu? Matote, matote!..

82
 - Ką, ką, meldžiamasis? ką? ir vėl savo? Ak tu Viešpatie,
Viešpatie! Gėdą sau darot, juokingas žmogau, jūs visai be
nuovokos!
- Na, o kodėl jūs taip domitės? Jūs norite sužinoti...
- Ką sužinoti? ką? Na, bet, velniai griebtų, ne jūs dabar
man rūpit! Aš ir vienas eisiu; eikit sau, eikit šalin; sergėkit,
bėkit tenai, na!
- Maloningasis pone, jūs bemaž užsimirštate! - nusiminęs
sušuko ponas su meškėno kailiniais.
- Na, ir kas? Na, ir kas, kad aš užsimirštu? - atkirto jau­
nuolis, sukandęs dantis ir įsiutęs artindamasis prie pono su
meškėno kailiniais, - na, ir kas? prieš ką užsimirštu?! - su­
riaumojo jis, suspaudęs kumščius.
- Bet, maloningasis pone, leiskite...
- Na, kas jūs, prieš ką aš užsimirštu; kokia jūsų pavardė?
- Aš nežinau, kaipgi šitaip, jaunuoli; kam ta pavardė?..
Aš negaliu pasakyti... Aš geriau eisiu su jumis. Einam, aš
nesiliksiu, aš viskam pasiryžęs... Bet, patikėkite, aš nusipel­
nau mandagesnių frazių! Niekada nereikia prarasti dvasios
stiprybės, ir jeigu jūs dėl ko nors kremtatės, - aš numanau,
dėl ko, - tai bent jau nereikėtų užsimiršti... Jūs dar labai,
labai jaunas!..
- O kas man rūpi, kad jūs senas? Didelio čia daikto! Eikit
šalin; ko jūs čia bėgiojat?..
- Kodėl gi aš senas? koks aš senas? Žinoma, pagal laipsnį,
bet aš nebėgioju...
- Kurgi ne. Nagi, nešdinkitės sau...
- Ne, aš eisiu su jumis; jūs negalite man uždrausti; aš irgi
įsipainiojęs; aš su jumis...
- Na, tada tyliau, tyliau, tylėkit!..
Juodu abu užlipo į prieangį ir užkopė laiptais į trečiąjį
aukštą; buvo tamsu, nors į akį durk.
- Sustokit! Ar turit degtukų?

83
 - Degtukų? Kokių degtukų?
- Jūs rūkot cigarus?
- A, taip! turiu, turiu; jie čia, čia; štai, palaukit... - Ponas
su meškėno kailiniais subruzdo.
- Tfiu, koks nenuovo... velnias! atrodo, šitos durys...
- Šitos šitos šitos šitos šitos...
- Šitos šitos šitos... ko jūs rėkiat? Tyliau!..
- Maloningasis pone, aš skaudama širdimi... jūs atžarus
žmogus, štai kas!..
Plykstelėjo ugnis.
- Na, taip ir yra, štai varinė lentelė! Štai Bobynicynas;
matot: Bobynicynas?..
- Matau, matau!
- Ty... liau! Ką, užgeso?
- Užgeso.
- Reikia pasibelsti?
- Taip, reikia! - atsiliepė ponas su meškėno kailiniais.
- Belskit!
- Ne, kodėl aš? Jūs pradėkite, jūs pabelskite...
- Bailys!
- Pats jūš bailys!
- Neš-din-kitės!
- Aš bemaž gailiuosi, kad patikėjau jums paslaptį; jūs...
- Aš? Na, ir ką gi aš?
- Jūs pasinaudojote mano sutrikimu! Jūs matėte, kad aš
susikrimtęs...
- O man nusispjauti! Man juokinga - ir baigta!
- Kodėl jūs čia?
- O jūs kodėl?..
- Puiki moralė! - pasipiktinęs tarstelėjo ponas su meškė­
no kailiniais...
- Na, ką jūs apie moralę? O jūs pats ko?
- Vis dėlto nemoralu!

84
 -Ką?!!
- }uk, jūsų manymu, kiekvienas nuskriaustas vyras yra
mulkis!
- Bet argi jūs vyras? Juk vyras ant Voznesenijės tilto? O
jums kas? Ko jūs prikibot?
- O štai man atrodo, kad jūs ir esate meilužis!..
- Klausykit, jeigu jūs ir toliau nesiliausit, tai aš būsiu pri­
verstas pripažinti, kad jūs ir esat mulkis! Tai yra žinot kas?
- Vadinasi, jūs norite pasakyti, kad aš vyras! - pasakė po­
nas su meškėno kailiniais, traukdamasis atgal, tarytum nupli­
kytas verdančiu vandeniu.
- Tss! nutilkit! girdit...
- Tai ji.
-Ne!
- Tfiu, kaip tamsu!
Viskas nutilo; Bobynicyno bute pasigirdo triukšmas.
- Ko mums pyktis, maloningasis pone? - sušnibždėjo po­
nas su meškėno kailiniais.
- Juk jūs, velniai griebtų, pats įsižeidėt!
- Bet jūs išvedėte mane iš paskutinės kantrybės.
- Nutilkit!
- Sutikite, kad jūs dar labai jaunas...
- Nu-til-kit pagaliau!
- Žinoma, aš sutinku su jūsų mintimi, kad tokioje padė­
tyje atsidūręs vyras mulkis.
- Ar jūs nutilsit? o!..
- Bet kam taip piktai uiti nelaimingą vyrą?..
- Tai ji!
Tačiau triukšmas tuo metu nutilo.
-ji?
- Ji! ji! ji! Bet jus, jus ko rūpinatės! juk ne jūsų bėda!
- Maloningasis pone, maloningasis pone! - murmėjo
ponas su meškėno kailiniais, išbalęs ir verkšlendamas. - Aš,

85
žinoma, susikrimtęs... jūs užtektinai matėte mano nusižemi­
nimą; bet dabar naktis, žinoma, tačiau rytoj... o kita vertus,
rytoj mudu tikriausiai nesusitiksime, nors aš nebijau susitikti
su jumis, - ir tai, beje, ne aš, tai mano bičiulis, kuris ant Voz-
nesenijės tilto; dievaži, jis! Tai jo žmona, tai svetima žmona!
Nelaimingas žmogus! patikėkite. Aš jį gerai pažįstu; leiski­
te, aš jums viską papasakosiu. Aš jo draugas, kaip jūs galite
suprasti, nes kitaip aš dėl jo dabar taip nesisieločiau, - pats
matote; aš kelis kartus jam sakiau: kodėl tu vedi, mielas drau­
ge? Laipsnį turi, esi pasiturintis, tu gerbiamas žmogus, kam
iškeisti visa tai į koketavimo įgeidžius! Sutikite! Ne, vedu,
sako: šeimyninė laimė... Še tau ir šeimyninė laimė! Iš pra­
džių pats vyrus apgaudinėjo, o dabar ir geria karčią taurę...
jūs man dovanokite, bet būtinai reikėjo šitai paaiškinti!.. Jis
nelaimingas žmogus ir geria karčią taurę - štai kaip!.. - Ir po­
nas su meškėno kailiniais taip sukūkčiojo, tarytum ne juokais
ėmė raudoti.
- Ir tegu velniai griebia juos visus! Ar maža kvailių! Bet
kas jūs toks?
Jaunuolis griežė dantimis iš įsiūčio.
- Na, jau po šito, sutikite pats... aš su jumis buvau kilnus
ir atviras... šitoks tonas!
- Ne, palaukit, dovanokit man... kokia jūsų pavardė?
- Bet kam ta pavardė?
-A!!
- Aš negaliu pasakyti pavardės...
- Šabriną pažįstat? - greitai paklausė jaunuolis.
- Šabrinas!!!
- Taip, Šabrinas! a!!! (Ponas su bekešu mažumėlę paerzi­
no poną su meškėno kailiniais.) Dabar supratot?
- Ne, koks Šabrinas! - atsakė nustėręs ponas su meškėno
kailiniais. - Visai ne Šabrinas; jis garbingas žmogus! Pateisi­
nu jūsų nemandagumą pavydo kančiomis.

86
 - Sukčius jis, parsidavėlis, kyšininkas, apgavikas, iždą ap­
vogė! Jį greitai į teismą paduos!
- Dovanokite, - kalbėjo išbalęs ponas su meškėno kaili­
niais, - jūs jo nepažįstate; kaip matau, ničnieko apie jį neži­
note.
- Taip, asmeniškai nepažįstu, bet iš kitų labai jam artimų
šaltinių žinau.
- Maloningasis pone, iš kokių šaltinių? Aš susikrimtęs,
jūs matote...
- Kvailys! pavyduolis! žmonos nenusaugoja! Štai koks jis,
jeigu jums malonu žinoti!
- Dovanokite, jūs smarkiai klystate, jaunuoli...
-Ak!
-Ak!
Bobynicyno bute pasigirdo triukšmas. Prasivėrė durys.
Pasigirdo balsai.
- Ak, tai ne ji, ne ji! Aš pažįstu jos balsą; dabar aš viską
sužinojau, tai ne ji! - pasakė ponas su meškėno kailiniais,
išbalęs kaip drobė.
- Nutilkit!
Jaunuolis prigludo prie sienos.
- Maloningasis pone, aš bėgu: tai ne ji, aš labai džiau­
giuosi.
- Na, na! Eikit, eikit!
- O jūs ko stovite?
- O jūs pats ko?
Durys atsidarė, ir ponas su meškėno kailiniais neištvėręs
galvotrūkčiais nubildėjo laiptais.
Pro jaunuolį praėjo vyras ir moteris, ir jo širdis apmirė...
Pasigirdo pažįstamas moters balsas, ir paskui kimus vyro, bet
visiškai nepažįstamas.
- Nieko, aš liepsiu roges atvaryti, - pasakė kimus balsas.
- Ak! Na, gerai, sutinku; na, liepkit...

87
 - Jos ten, tuojau.
Dama liko viena.
- Glafira! kur tavo priesaikos? - sušuko jaunuolis su beke-
šu, griebdamas damą už rankos.
- Ai, kas čia? Tai jūs, Tvorogovai? Dieve mano! ką jūs
darot?
- Su kuo jūs čia buvot?
- Bet tai mano vyras, eikit, eikit sau, jis tuojau ateis iš
ten... iš Polovicynų; eikit, dėl Dievo meilės, eikit.
- Polovicynai jau prieš tris savaites persikėlė! Aš viską
žinau!
- Ai! - Dama išpuolė į prieangį. Jaunuolis ją pasivijo.
- Kas jums pasakė? - paklausė dama.
- Jūsų vyras, ponia, Ivanas Andrejičius; jis čia, jis priešais
jus, ponia...
Ivanas Andrejičius iš tiesų stovėjo prie prieangio.
- Ai, tai jūs? - sušuko ponas su meškėno kailiniais.
- A! c’ėst vous*? - sušuko Glafira Petrovna, su neapsimes­
tu džiaugsmu puldama prie jo, - Dieve! Kas man nutiko! Aš
buvau pas Polovicynus; tik pamanyk... tu žinai, kad jie dabar
prie Izmailovo tilto; aš tau sakiau, prisimeni? Ten aš sėdau į
roges. Arkliai pasibaidė, ėmė nešti, sulaužė roges, ir aš iškri­
tau už šimto žingsnių nuo čia; vežikai pakėlė; aš buvau be
nuovokos. Laimė, monsieur Tvorogovas...
- Kaip?
M-r Tvorogovas buvo labiau panašus į fosiliją, negu į m-r
Tvorogovą.
- Monsieur Tvorogovas pamatė mane čia ir pasišovė pa­
lydėti; bet dabar tu čia, ir aš galiu tiktai pareikšti jums savo
karštą dėkingumą, Ivanai Iljičiau...

* Tai jus? (Prane.)

88
 Dama padavė ranką nustėrusiam Ivanui Iljičiui ir veikiau
sužnybo, o ne paspaudė ją.
- Monsieur Tvorogovas! Mano pažįstamas; pokylyje pas
Skorlupovus turėjome malonumą susipažinti: aš, rodos, tau
sakiau? Nejaugi tu neprisimeni, Koko?
- Ak, žinoma, žinoma! Ak, prisimenu! - sušneko ponas
su meškėno kailiniais, kurį vadino Koko. - Labai malonu,
labai malonu.
Ir jis karštai paspaudė ranką ponui Tvorogovui.
- Su kuo jūs ten? Ką tai reiškia? Aš laukiu... - pasigirdo
kimus balsas.
Priešais būrelį stovėjo be galo aukštas ponas; jis išsiė­
mė lornetą ir įdėmiai pasižiūrėjo į poną su meškėno kai­
liniais.
- Ak, monsieur Bobynicynas! - sučiulbo dama - Iš kur?
Tai bent susitikimas! Tik pamanykit, mane ką tik išvertė ar­
kliai... bet štai mano vyras! Jean*\ Monsieur Bobynicynas,
pokylyje pas Karpovus...
- Ak, labai, labai, labai malonu!.. Bet aš dabar surasiu
karietą, mano drauge.
- Surask, Jean, surask: aš tokia išsigandusi, aš visa drebu;
man net negera... Šiandien maskarade, - sušnibždėjo ji Tvo­
rogovui... - Sudie, sudie, pone Bobynicynai! Mes tikriausiai
rytoj susitiksim pokylyje pas Karpovus...
- Ne, dovanokit, aš rytoj neatvyksiu; aš jau rytoj, taip
sakant, jeigu dabar ne taip... - Ponas Bobynicynas dar kažką
sumurmėjo pro sukąstus dantis, sumušė batų kulnais, sėdo į
savo roges ir nuvažiavo.
Privažiavo karieta; dama įsėdo į ją. Ponas su meškėno kai­
liniais sustojo; atrodė, jis neįstengė pajudėti ir bereikšmiu

* Žanai (pranc.).

89
žvilgsniu žiūrėjo į poną su bekešu. Ponas su bekešu paikai
šypsojosi.
- Aš nežinau...
- Dovanokit, labai džiaugiuosi susipažinęs, - nusilenkęs
atsakė jaunuolis, smalsiai ir kiek susidrovėjęs.
- Labai, labai džiaugiuosi...
- Atrodo, nukrito jūsų kaliošas...
- Mano? Ak taip! dėkoju, dėkoju; vis noriu įsitaisyti gu­
minius...
- Su guminiais, sako, koja prakaituoja, - pasakė jaunuolis,
kaip atrodė, su begaline užuojauta.
- Jeanl Ar tu greitai?
- Tikrai prakaituoja. Tuojau, tuojau, širdele, įdomus po­
kalbis! Tikrai, kaip jūs teikėtės pasakyti, koja prakaituoja...
Beje, dovanokite, aš...
- Na, ką jūs.
- Labai, labai, labai džiaugiuosi susipažinęs...
Ponas su meškėno kailiniais atsisėdo į karietą; karieta pa­
judėjo; jaunuolis tebestovėjo kur stovėjęs ir apstulbęs lydėjo
ją akimis.

II
Kitą vakarą Italų operoje vyko kažkoks spektaklis. Ivanas
Andrejevičius įsiveržė į salę kaip bomba. Dar niekada niekas
nematė tokio jo furore*, tokios aistros muzikai. Bent jau ti­
krai žinojo, kad Ivanas Andrejevičius nepaprastai mėgdavo
nusnūsti valandėlę kitą Italų operoje; net kelis kartus yra sa­
kęs, kad tai ir malonu, ir saldu. „ O ir primadona, - sakydavo
jis draugams, - miaukia tau, nelyginant balta katytė, lopši­

* Užsidegimas, įkarštis (it.).

90
nę.“ Bet šitaip jis kalbėjo jau seniai, dar praėjusį sezoną; o
dabar, deja! Ivanas Andrėjevičius ir namie naktimis nemiega.
Ir vis dėlto jis kaip bomba įsiveržė į sausakimšą salę. Net
kapeldineris pažvelgė į jį kažkaip įtariai ir iškart pašnairavo
į jo šoninę kišenę, tikėdamasis išvysti dėl visa ko paslėpto
durklo rankeną. Reikia pasakyti, kad tuo metu klestėjo dvi
partijos ir kiekviena rėmė savąją primadoną. Vieni vadinosi
***szstaz, kiti ***nzs/az5. Abi partijos taip mylėjo muziką,
kad galiausiai kapeldineriai tikrai ėmė baimintis kokio nors
ryžtingo meilės grožiui ir didingumui, kuriuos įkūnijo abi
primadonos, pasireiškimo. Štai kodėl, matydamas su tokiu
jaunatvišku polėkiu veržiantis į teatro salę net žilaplaukį se­
nolį, nors, tiesą sakant, ne visai žilaplaukį, o šiaip, kokių pen­
kiasdešimties metų, praplikusį, ir apskritai iš pažiūros solidų
žmogų, kapeldineris nejučiomis prisiminė prakilnius Hamle­
to, Danijos princo, žodžius:
Jei jau senatvė puola taip siaubingai,
Ko norėt iš jaunystės?6
ir t. t.
ir, kaip jau buvo sakyta, pašnairavo į šoninę frako kišenę,
tikėdamasis pamatyti durklą. Tačiau ten buvo tik piniginė ir
daugiau nieko.
Įlėkęs į teatrą, Ivanas Andrejevičius akimirksniu perbėgo
žvilgsniu visas antrojo aukšto ložes, ir - o siaube! širdis jam
apmirė: ji buvo čia! ji sėdėjo ložėje! Čia buvo ir generolas
Polovicynas su žmona ir svaine; čia buvo ir generolo adju­
tantas - nepaprastai mitrus jaunuolis; čia buvo ir dar vienas
civilis... Ivanas Adrejevičius sutelkė visą dėmesį, visą regėji­
mo aštrumą, bet - o siaube! civilis vyras išdavikiškai pasislėpė
už adjutanto ir liko nežinomybės tamsoje.
Ji buvo čia, nors sakė, kad bus visai ne čia!

91
 Štai šitas dvilypumas, jau kurį laiką atsiskleidžiantis kie­
kviename Glafiros Petrovnos žingsnyje, ir žudė Ivaną An-
drejevičių. Štai šitas civilis jaunuolis ir įstūmė jį pagaliau į
visišką neviltį. Jis susmuko į krėslą visiškai sugniuždytas. At­
rodytų, dėl ko? Reikalas visiškai paprastas...
Reikia pasakyti, kad Ivano Andrėjevičiaus krėslas buvo kaip
tik šalia benuaro7, be to, išdavikiška antrojo aukšto ložė buvo
tiesiai virš jo krėslo, taigi jis, nors jam šitai buvo baisiai nema­
lonu, negalėjo matyti ničnieko, kas dėjosi virš jo galvos. Dėl to
jis niršo ir karščiavosi, kaip virdulys. Visas pirmasis veiksmas
praėjo jo nepastebėtas, tai yra jis negirdėjo nė vienos natos. Sa­
koma, jog muzika tuo ir gera, kad muzikinius įspūdžius galima
suderinti su visokiausiais jausmais. Žmogus, kuris džiaugiasi,
suras garsuose džiaugsmą, liūdnas - liūdesį; Ivano Andrejevi-
čiaus ausyse dabar ūžavo tikra audra. Iš užpakalio, iš priekio,
iš šono šaukė tokie baisūs balsai, kurstydami jo apmaudą, kad
Ivanui Andrejevičiui plyšo širdis. Pagaliau veiksmas baigėsi.
Tačiau tą minutę, kai leidosi uždanga, mūsų herojui nutiko
toks nuotykis, kurio jokia plunksna nesugebės aprašyti.
Pasitaiko, kad kartais iš viršutinių aukštų ložių nukrenta
programa. Kai pjesė nuobodi ir žiūrovai žiovauja, jiems tai
tikras nuotykis. Ypač susidomėję jie žiūri į šito nepapras­
tai minkšto popieriaus skrydį nuo viršutinio aukšto ir patiria
malonumą stebėdami jo kelionę zigzagais iki pat parterio,
kur jis būtinai nugula ant kieno nors tokiam atvejui visiškai
nepasiruošusios galvos. Iš tiesų labai įdomu žiūrėti, kaip toji
galva sutrinka (nes ji būtinai sutrinka). Man dar visada būna
baisu dėl damų binoklių, kurie dažnai guli ant ložių atitva-
rų: man vis atrodo, kad jie tuoj pat nulėks ant kieno nors
tokiam atvejui nepasiruošusios galvos. Bet aš matau, kad ši
tokia tragiška mano pastaba čia visai nedera ir kad jos vieta
šalia feljetonų, spausdinamų tuose laikraščiuose, kurie saugo
nuo apgaulės, nuo nesąžiningumo, nuo tarakonų, jeigu jų

92
yra jūsų namuose, rekomenduodami žymųjį poną Prinčipę,
baisų visų tarakonų pasaulyje, ne tik rusiškų, bet net ir užsie­
nietiškų, tokių kaip prūsokai ir kiti, priešą ir priešininką.
Tačiau Ivanui Andrejevičiui nutiko iki šiol dar niekur ne­
aprašytas nuotykis. Jam ant galvos - kaip jau buvo sakyta,
gerokai praplikusios - nukrito ne programa. Atvirai kalbant,
man net truputį nepatogu pasakyti, kas nukrito jam ant gal­
vos, nes iš tiesų kažkaip gėda pagarsinti, kad ant garbingos ir
apnuogintos, tai yra iš dalies stokojančios plaukų, pavydaus ir
suirzusio Ivano Andrėjevičiaus galvos nukrito toks amoralus
daiktas, kaip, pavyzdžiui, iškvėpintas meilės laiškelis. Šiaip ar
taip, vargšas Ivanas Andrejevičius, visiškai nepasiruošęs to­
kiam nenumatytam ir bjauriam atvejui, taip krūptelėjo, tarsi
būtų sugavęs ant savo galvos pelę ar kokį kitą laukinį žvėrį.
Kad laiškas buvo meilės, dėl šito buvo neįmanoma suklys­
ti. Jis buvo parašytas ant iškvėpinto popieriaus, visiškai taip,
kaip rašomi laiškai romanuose, ir sulankstytas, kad būtų išda­
vikiškai mažo dydžio, taigi jį buvo galima paslėpti moteriškoje
pirštinaitėje. Nukrito jis, tikriausiai, atsitiktinai, kai buvo per­
duodamas: pavyzdžiui, paprašė programos, ir laiškelis jau buvo
mikliai įvyniotas į tą programą, jau buvo perduodamas į kieno
reikia rankas, bet viena akimirka, galbūt netyčinis adjutanto,
nepaprastai mikliai atsiprašiusio dėl savo nerangumo, kumšte­
lėjimas - ir laiškelis išslydo iš mažos virpančios iš jaudulio ran­
kutės, o civilis jaunuolis, jau tiesęs nekantraujančią savo ranką,
staiga gauna, vietoj laiško, tiktai programą, su kuria visiškai
nežino, ką daryti. Nemalonus, keistas nutikimas! tikra teisybė;
bet, sutikite, Ivanui Andrejevičiui buvo dar nemaloniau.
- Prėdestinė*, - sušnibždėjo jis, išpiltas šalto prakaito ir su­
gniaužęs rankose laiškelį, - prėdestinel Kulka suras kaltąjį! -

* Nulemta (pranc.).

93
šmėstelėjo jam galvoje. - Ne, netinka! Kuo gi aš kaltas? Bet
juk yra kita patarlė: vargšui Makarui ir t. t.
Tačiau ar maža kas pradės dingsėti galvoje, priblokštoje
tokio netikėto įvykio! Ivanas Andrėjevičius sėdėjo ant kėdės
suakmenėjęs, kaip sakoma, nei gyvas, nei miręs. Jis buvo ti­
kras, kad visi pastebėjo šitą nuotykį, nors visoje salėje kaip
tik tuo metu prasidėjo sambrūzdis, dainininkės kvietimas į
sceną. Jis sėdėjo toks sutrikęs, taip išraudęs ir nedrįsdamas
pakelti akių, tarytum puikioje daugybės žmonių draugijoje
jį būtų ištikęs koks nors netikėtas nemalonumas, koks nors
disonansas.
- Maloniai dainavo! - tarstelėjo jis vienam dabitai, sėdė­
jusiam jam iš kairės.
Dabita, kuris buvo apimtas didžiausio entuziazmo ir plojo
rankomis, bet stipriausiai reiškė jį kojomis, greitosiomis ir
išsiblaškęs žvilgtelėjo į Ivaną Andrejevičių ir tučtuojau, su­
dėjęs rankas stogeliu virš burnos, kad būtų garsiau, šūktelėjo
dainininkės vardą. Ivanas Andrejevičius, kuris dar niekada
nebuvo girdėjęs tokios gerklės, buvo sužavėtas. „Nieko ne­
pastebėjo!“ - pagalvojo jis ir atsigręžė atgal. Tačiau tuklus
ponas, sėdėjęs užpakalyje jo, dabar savo ruožtu atsuko jam
nugarą ir tyrinėjo pro lornetą ložes. „Irgi gerai!“ - pagalvojo
Ivanas Andrejevičius. Priekyje, aišku, nieko nematė. Jis ne­
drąsiai ir su džiugia viltimi pašnairavo į benuarą, šalia kurio
buvo jo krėslas, ir krūptelėjo, nudiegtas baisiai nemalonaus
jausmo. Ten sėdėjo žavinga dama, kuri, prisidengusi burną
nosinaite ir atsilošusi į krėslo atkaltę, pašėlusiai kvatojo.
- Ak jau tos moterys! - sušnibždėjo Ivanas Andrejevičius
ir palei žiūrovų kojas leidosi prie išėjimo.
Dabar aš siūlau patiems skaitytojams nuspręsti, aš prašau,
kad jie patys išspręstų mudviejų su Ivanu Andrejevičiumi ko­
liziją. Nejaugi tą valandėlę teisus buvo jis? Didžiajame tea­
tre, kaip visiems žinoma, yra keturi aukštai ložių ir penktas

94
aukštas - galerija. Kodėl būtinai reikėjo manyti, kad laiškelis
nukrito būtent iš vienos ložės, būtent iš tos, o ne iš kurios
nors kitos - pavyzdžiui, kad ir iš penkto aukšto, kur irgi būna
damų? Tačiau aistra yra ypatinga, o pavydas - pati ypatin­
giausią aistra pasaulyje.
Ivanas Andrejevičius išpuolė į fojė, atsistojo prie lempos,
sulaužė antspaudą ir perskaitė:
„Šiandien, iškart po spektaklio, G. gatvėje, prie *** skers­
gatvio kampo, K*** name, trečiame aukšte, į dešinę nuo
laiptų. Paradinis įėjimas. Ateik ten, sans faute*, dėl Dievo
meilės.“
Rašysenos Ivanas Andrejevičius nepažino, bet nėra abe­
jonės: buvo paskirtas pasimatymas. „Užklupti, nutverti ir už­
kirsti kelią blogiui pačioje pradžioje“, - tokia buvo pirmoji
Ivano Andrejevičiaus mintis. Jam toptelėjo į galvą demas­
kuoti dabar pat, čia, vietoje; bet kaip šitai padaryti? Ivanas
Andrejevičius net užbėgo į antrąjį aukštą, bet išmintingai
sugrįžo. Jis visai nežinojo: kur bėgti. Neturėdamas ką daryti,
jis užbėgo iš kitos pusės ir pro atviras svetimos ložės du­
ris pažvelgė į priešingą pusę. Taip, taip! Visuose penkiuose
aukštuose vertikalia kryptimi sėdėjo jaunos damos ir jauni
vyriškiai. Laiškelis galėjo nukristi iš visų penkių aukštų, nes
Ivanas Adrejevičius įtarė visus penkis aukštus sudarius są­
mokslą prieš jį. Bet jo niekas nepataisė, niekas iš to, ką matė.
Visą antrąjį veiksmą jis bėgiojo visais koridoriais ir niekur
nerado dvasios ramybės. Buvo besibraunąs į teatro kasą,
vildamasis iš kasininko sužinoti pavardes asmenų, nusipir­
kusių bilietus į ložes visuose keturiuose aukštuose, bet kasa
jau buvo uždaryta. Pagaliau pasigirdo pašėlę šūksniai ir aplo­
dismentai. Spektaklis baigėsi. Prasidėjo iškvietimai, ir ypač

* Būtinai (pranc.).

95
griaudėjo du balsai iš paties viršaus - abiejų partijų vadovų.
Tačiau ne jie rūpėjo Ivanui Andrejevičiui. Jam jau toptelėjo
mintis, kaip reikia elgtis toliau. Jis apsivilko bekešą ir leidosi
į G. gatvę, kad ten užtiktų, užkluptų, demaskuotų ir apskritai
pasielgtų energingiau negu vakar. Jis greitai surado namą ir
jau buvo įėjęs į laiptinę, kai staiga, visai pro pat jį, šmurkšte­
lėjo dabitos su apsiaustu figūra, aplenkė jį ir ėmė kopti laip­
tais į trečią aukštą. Ivanui Andrejevičiui pasirodė, kad tai tas
pats dabita, nors jis ir tada negalėjo įžiūrėti to dabitos veido.
Jam apmirė širdis. Dabita aplenkė jį jau dviem pakopomis.
Pagaliau jis išgirdo, kaip trečiame aukšte atsidarė durys, ir
atsidarė be skambučio, tarytum laukė atėjusiojo. Jaunuolis
įsmuko į butą. Ivanas Andrejevičius pasiekė trečiąjį aukštą,
kai tų durų dar nebuvo spėję uždaryti. Jis ketino pastovėti prie
durų, išmintingai apgalvoti savo žingsnį, mažumėlę padvejoti
ir paskui jau ryžtis kokiam nors labai ryžtingam žingsniui; bet
kaip tik tą minutę prie įėjimo pridardėjo karieta, triukšmingai
atsidarė durys ir kažkieno sunkūs žingsniai, lydimi šniokšta-
vimo ir kosulio, pradėjo kopti į viršutinį aukštą. Ivanas An­
drejevičius neištvėrė, atidarė duris ir su visu įžeisto vyro iškil­
mingumu atsidūrė bute. Prie jo pripuolė baisiai susijaudinusi
kambarinė, paskui pasirodė liokajus; tačiau sustabdyti Ivaną
Andrejevičių nebuvo jokios galimybės. Kaip bomba nulėkė
jis tolyn ir, perėjęs du tamsius kambarius, staiga atsidūrė mie­
gamajame priešais jauną, žavingą damą, kuri visa virpėjo iš
baimės ir žiūrėjo į jį su didžiausiu siaubu, tarytum nesupras­
dama, kas aplinkui ją dedasi. Tą valandėlę gretimame kamba­
ryje pasigirdo sunkūs žingsniai, kurie ėjo tiesiai į miegamąjį:
tai buvo tie patys žingsniai, kurie kopė laiptais.
- Dieve! tai mano vyras! - šūktelėjo dama, suplojusi ran­
komis ir pasidariusi baltesnė už savo peniuarą.
Ivanas Andrejevičius suprato, kad jis ne ten pataikė, kad
padarė kvailą, vaikišką išsišokimą, kad gerai neapgalvojo savo

96
žingsnio, kad nepadvejojo užtektinai ant laiptų. Tačiau nebuvo
kas daryti. Jau atsidarė durys, jau sunkus vyras, jeigu spręsime
iš sunkių žingsnių, žengė į kambarį... Nežinau, kuo palaikė save
Ivanas Andrejevičius tą valandėlę! Nežinau, kas jam sukliudė
atvirai stoti prieš vyrą, pasakyti, kad atsidūrė nemalonioje pa­
dėtyje, prisipažinti, kad netyčia pasielgė nedovanotinai, atsi­
prašyti ir pasišalinti - žinoma, nelabai garbingai, žinoma, nela­
bai šlovingai, bet bent jau išeiti kilniai, atvirai. Bet ne, Ivanas
Andrejevičius ir vėl pasielgė kaip vaikėzas, tarytum būtų laikęs
save Don Zuanu ar Lovelasu8! Iš pradžių jis prisidengė lovos
užuolaidėlėmis, o paskui, kai pasijuto visiškai sugniuždytas,
parpuolė ant žemės ir negalvodamas palindo po lova. Išgąstis
paveikė jį stipriau už sveiką protą, ir Ivanas Andrejevičius, pats
įžeistas vyras, ar bent jau laikęs save tokiu, neištvėrė susitikimo
su kitu vyru - galbūt bijodamas įžeisti jį savo buvimu. Šiaip ar
taip, jis atsidūrė po lova, nėmaž nesuprasdamas, kaip šitai nu­
tiko. Bet, ir tai buvo užvis keisčiausia, dama nė kiek nesiprie­
šino. Ji nepradėjo šaukti matydama, kaip nepaprastai keistas
pagyvenęs ponas ieško prieglobsčio jos miegamajame. Iš tiesų
ji buvo taip išsigandusi, kad jai tikriausiai atėmė žadą.
Vyras įėjo, aikčiodamas ir šniokštuodamas, prodainiu, se-
niokiškai pasisveikino su žmona ir griuvo į krėslą taip, lyg
ką tik būtų atnešęs glėbį malkų. Pasigirdo duslus ir nesiliau­
jantis kosulys. Ivanas Andrejevičius, iš įsiutusio tigro virtęs
avinėliu, netekęs drąsos ir pritilęs, kaip pelytė prieš katiną,
iš išgąsčio vos išdrįso kvėpuoti, nors, rodos, galėjo žinoti,
iš savo paties patyrimo, kad ne visi įžeisti vyrai kandžiojasi.
Tačiau šitai neatėjo jam į galvą ar dėl nuovokos stokos, ar
dėl kokios kitos ištikties. Atsargiai, tylutėliai, apgraibomis jis
ėmė taisytis po lova, norėdamas kaip nors patogiau atsigulti.
Ir kaip jis nustebo, kai užčiuopė ranka daiktą, kuris, didžiau­
siai jo nuostabai, sujudėjo ir savo ruožtu sugriebė jį už ran­
kos! Po lova buvo kitas žmogus...

97
 - Kas čia? - sušnibždėjo Ivanas Andrejevičius.
- Na, imsiu aš jums dabar ir pasakysiu, kas aš toks! - su­
šnibždėjo keistasis nepažįstamasis. - Gulėkit ir tylėkit, jeigu
jau atsidūrėt tokioje keblioje padėtyje!
- Bet vis dėlto...
- Nutilkit!
Ir pašalinis žmogus (nes po lova pakako ir vieno), pašalinis
žmogus taip suspaudė savo kumštyje Ivano Andrėjevičiaus
ranką, kad tas vos nesuriko iš skausmo.
- Maloningasis pone...
-Tss!
- Tai nespauskit manęs, arba aš rėksiu!
- Nagi, rėkit! pamėginkit!
Ivanas Andrejevičius paraudo iš gėdos. Nepažįstamasis
buvo rūstus ir piktas. Galbūt tai buvo žmogus, ne kartą pa­
tyręs likimo smūgius ir ne kartą pakliuvęs į keblią padėtį; ta­
čiau Ivanas Andrejevičius buvo naujokas ir duso ankštumoje.
Kraujas mušė jam į galvą. Tačiau nebuvo kas daryti: reikėjo
gulėti kniūbsčiam. Ivanas Andrejevičius pakluso ir nutilo.
- Aš, širdele, buvau, - pradėjo vyras, - aš, širdele, bu­
vau pas Pavelą Ivanyčių. Susėdom mes lošti preferanso, ir
taip, kchi kchi kchi! (jis užsikosėjo) taip... kchi! taip nugarą...
kchi! kad ją kur!., kchi! kchi! kchi!
Ir senuką priveikė kosulys.
- Nugarą... - ištarė jis pagaliau su ašaromis akyse, - nu­
garą ėmė skaudėti... prakeiktas hemorojus! Nei atsistoti, nei
atsisėsti... nei atsisėsti! Akchi kchi kchi!..
Ir atrodė, kad vėl prasidėjusiam kosuliui buvo lemta gy­
vuoti kur kas ilgiau negu senukui, to kosulio savininkui. Se­
nukas kažką marmaliavo per atvangėles, bet ničnieko nebuvo
įmanoma suprasti.
- Maloningasis pone, dėl Dievo meilės, pasislinkite! - su­
šnibždėjo nelaimingas Ivanas Andrejevičius.

98
 - Kur liepsit? nėra vietos.
- Vis dėlto, sutikite pats, aš negaliu šitaip. Aš dar pirmą
kartą atsidūriau tokioje bjaurioje padėtyje.
- O aš tokioje nemalonioje kaimynystėje.
- Vis dėlto, jaunuoli...
- Nutilkit!
- Nutilti? Vis dėlto jūs elgiatės labai nepagarbiai, jaunuo­
li... Jeigu neklystu, jūs dar labai jaunas; aš vyresnis už jus.
- Nutilkit!
- Maloningasis pone! jūs užsimirštate; jūs nežinote, su
kuo kalbate!
- Su ponu, kuris guli po lova...
- Bet aš čia atsidūriau per siurprizą... per klaidą, o jūs,
jeigu neklystu, per nedorumą.
- Kaip tik dėl to jūs ir klystat!
- Maloningasis pone! aš vyresnis už jus, aš jums sakau...
- Maloningasis pone! žinokit, kad mes čia to paties galo.
Prašom negriebti man už veido!
- Maloningasis pone! aš nieko nesusigaudau. Dovanokite
man, bet nėra vietos.
- Ko jūs toks storas?
- Dieve! aš niekada nebuvau tokioje žeminamoje pade-
tyje!
- Taip, žemiau gulėti neįmanoma.
- Maloningasis pone, maloningasis pone! Aš nežinau, kas
jūs toks, aš nesuprantu, kaip šitai atsitiko; bet aš čia per klai­
dą; aš ne tas, ką jūs apie mane manote...
- Aš ničnieko apie jus nemanyčiau, jeigu jūs nesistumdy-
tumėt. Nutilkit gi!
- Maloningasis pone! Jeigu jūs nepasislinksite, mane iš­
tiks smūgis. Jūs būsite kaltas dėl mano mirties. Patikinu jus...
aš garbingas žmogus, aš šeimos tėvas. Negaliu gi aš būti to­
kioje padėtyje!

99
 - Juk pats čia įsispraudėt. Nagi, slinkitės! štai jums vietos;
daugiau nebegaliu!
- Kilnus jaunuoli! maloningasis pone! Matau, kad klydau
dėl jūsų, - pasakė Ivanas Andrejevičius, jausdamas karštą dė­
kingumą už užleistą vietą ir ištiesdamas nutirpusias galūnes, -
aš suprantu keblią jūsų padėtį, bet ką daryti? Matau, kad jūs
apie mane blogos nuomonės. Leiskite man pagerinti savo
reputaciją jūsų akyse, leiskite man pasakyti, kas aš toks, aš
atėjau čia prieš savo valią, patikėkite; aš ne dėl to, dėl ko jūs
manote... Aš baisiausiai išsigandęs.
- Ar jūs nutilsit? Ar suprantat, kad jeigu mus išgirs, bus
blogai? Tss... Jis kalba. - Iš tiesų senuko kosulys, atrodo, pra­
dėjo rimti.
- Tai štai, širdele, - švokštė jis graudžia gaida, - tai štai,
širdele, kchi!.. kchi! ak, varge! Fedosejus Ivanovičius ir sako:
jūs, sako, kraujažoles pamėginkit gerti; girdi, širdele?
- Girdžiu, mano drauge.
- Na, tai ir sako: jūs, sako, pamėginkit kraujažoles ger­
ti. Aš ir sakau: aš dėles dėjausi. O jis man: ne, Aleksandrai
Demjanovičiau, kraujažolės geriau: jos atveria, aš jums pasa­
kysiu... kchi! kchi! ak, Dieve mano! Kaip tu manai, širdele?
kchi kchi! ak, Viešpatie tu mano! kchi kchi!.. Tai gal geriau
kraujažolės, ką?., kchi kchi kchi! ak! kchi - ir t. t.
- Aš manau, kad būtų neprošal išmėginti šitą vaistą, - at­
sakė žmona.
- Taip, neprošal! Jums, sako, ko gero, džiova, kchi kchi! O aš
sakau: podagra ir skrandžio dirginimas; kchi kchi! O jis man: gal
ir.džiova. Kaip tu, kchi kchi! kaip tu manai, širdele: džiova?
- Ak, Dieve mano, ką jūs čia kalbat?
- Taip, džiova! O tu, širdele, dabar geriau nusirenk ir eik
miegoti, kchi! kchi! O man, kchi! šiandien sloga.
- Oi! - išsprūdo Ivanui Andrejevičiui. - Dėl Dievo mei­
lės, pasislinkite!

100
 - Tikrai, aš stebiuosi jumis, kas jums darosi, na, ar negalit
ramiai gulėti...
- Jūs nirštate ant manęs, jaunuoli; norite man įgelti. Aš
šitai matau. Jūs tikriausiai šitos damos meilužis?
- Nutilkit!
- Nenutilsiu! neleisiu jums komanduoti! A, jūs tikriausiai
meilužis? Jeigu mus aptiks, aš niekuo dėtas, aš nieko nežinau.
- Jeigu jūs nenutilsit, - pasakė jaunuolis, grieždamas dan­
timis, - aš pasakysiu, kad jūs mane įviliojot; pasakysiu, kad
jūs mano dėdė, kuris prašvilpė savo turtą. Tada bent jau ne­
pamanys, kad aš šitos damos meilužis.
- Maloningasis pone! jūs tyčiojatės iš manęs. Jūs bandote
mano kantrybę.
- Tss! arba aš priversiu jus nutilti! Jūs mano nelaimė! Na,
pasakykit, kam jūs čia? Be jūsų aš pragulėčiau kaip nors iki
ryto, o tada išeičiau.
- Bet aš juk negaliu čia gulėti iki ryto; aš atsargus žmo­
gus; aš, žinoma, turiu ryšių... Kaip jūs manote, nejaugi jis
čia nakvos?
-Kas?
- Nagi šitas senis...
- Aišku, nakvos. Ne visi vyrai tokie, kaip jūs. Nakvoja ir
namie.
- Maloningasis pone, maloningasis pone! - sušuko Ivanas
Andrėjevičius, nustėręs iŠ išgąsčio. - Patikėkite, kad ir aš irgi
namie, o dabar pirmą kartą; bet, Dieve mano, aš matau, kad jūs
mane pažįstate. Kas jūs toks, jaunuoli? Tuoj pat man pasakykite,
maldauju jus, iš nesavanaudiško draugiškumo, kas jūs toks?
- Klausykit! aš griebsiuosi prievartos...
- Bet leiskite, leiskite jums papasakoti, maloningasis
pone, leiskite paaiškinti jums visą šį bjaurų reikalą...
- Jokių aiškinimų neklausau, nieko nenoriu žinoti. Nu­
tilkit, arba...

101
 - Bet juk aš negaliu...
Po lova įvyko nesmarkios grumtynės, ir Ivanas Andrėje-
vičius nutilo.
- Širdele! čia tarytum katinai šnabždasi?
- Kokie katinai? Ką jūs čia prasimanot?
Buvo aišku, kad žmona nežino, apie ką kalbėtis su savo
vyru. Ji buvo taip sukrėsta, kad dar neįstengė atsitokėti. O
dabar ji krūptelėjo ir pastatė ausytes.
- Kokie katinai?
- Katinai, širdele. Andai aš pareinu, tupi Vaska mano ka­
binete, šių šių šių! ir šnabžda. Aš jam: ko tu, Vasenka? O jis
vėl: šių šių šių! Ir taip tarytum vis šnabžda. Aš ir galvoju: ak,
mieliausieji mano! ar tik ne apie mirtį jis man šnabžda?
- Kokias kvailystes jūs šiandien šnekat! Pasigėdytumėt.
- Na, nieko; nepyk, širdele; aš matau, tau nemalonu, kad
aš numirsiu, nepyk; aš tik šiaip šneku. O tu, širdele, nusi­
rengtum ir eitum miegoti, o aš čia pasėdėčiau, kol tu atsi­
gulsi.
- Dėl Dievo, liaukitės; paskui...
- Na, nepyk, nepyk! Tiktai, dievaži, čia tarytum pelės.
- Na štai, tai katės, tai pelės! Dievaži, aš nežinau, kas jums
darosi.
- Na, aš nieko, aš nie... kchi! Aš nieko, kchi kchi kchi
kchi! Ak, Dieve tu mano! kchi!
- Girdit, jūs taip bruzdat, kad ir jis išgirdo, - sušnibždėjo
jaunuolis.
- Bet jeigu jūs žinotumėte, kas man darosi. Man iš nosies
kraujas bėga.
- Tegu bėga, nutilkit; palaukit, kol jis išeis.
- Jaunuoli, bet supraskite mano padėtį: juk aš nežinau, su
kuo guliu.
- Bene nuo to jums pasidarys lengviau? Juk aš nesmal­
sauju sužinoti jūsų pavardę. Na, kokia jūsų pavardė?

102
 - Kam tos pavardės... Aš tiktai stengiuosi paaiškinti, kaip
beprasmiškai...
- Tss... jis vėl kalba.
- Dievaži, širdele, šnabždasi.
- Sakau, kad ne; tu vatą į ausis blogai įsikišai.
- Ak, dėl vatos. Zinai, čia, viršuje... kchi kchi! viršuje,
kchi kchi kchi! - ir t. t.
- Viršuje! - sušnibždėjo jaunuolis. - Ak, velnias! O aš
maniau, kad čia paskutinis aukštas; nejaugi čia antras?
- Jaunuoli, - subruzdus sušnibždėjo Ivanas Andrejevi-
čius, - ką jūs sakote? Dėl Dievo meilės, kodėl šitai jus do­
mina? Ir aš maniau, kad čia paskutinis aukštas. Dėl Dievo
meilės, nejaugi čia yra dar vienas aukštas?..
- Dievaži, kažkas brazda, - pasakė senis, pagaliau paliovęs
kosėti...
- Tss! girdit! - sušnibždėjo jaunuolis, suspaudęs abi Ivano
Andrėjevičiaus rankas.
- Maloningasis pone, jūs jėga laikote mano rankas. Pa­
leiskite mane.
- Tss...
Jvyko nesmarkios grumtynės, ir paskui vėl stojo tyla.
- Taigi aš sutinku tokią dailią... - pradėjo senis.
- Ką dailią? - pertraukė žmona.
- Taigi juk... pirma sakiau, kad ant laiptų sutikau labai
dailią moterį, ar pamiršau? Mano atmintis juk prasta. Reikia
jonažoles... kchi!
- Ką?
- Reikia jonažoles gerti: sako, pagerės... kchi kchi kchi!
pagerės!
- Tai jūs jį pertraukėt, - pasakė jaunuolis, vėl sugriežęs
dantimis.
- Tu sakei, kad sutikai šiandien kažkokią labai dailią? -
paklausė žmona.

103
 -A?
- Dailią sutikai?
- Kas toks?
- Nagi tu?
- Aš? Kada? Ak, taip!..
- Pagaliau! tikra mumija! Na, - sušnibždėjo jaunuolis,
mintimis ragindamas užmaršų senuką.
- Maloningasis pone! aš drebu iš siaubo. Dieve mano! ką
aš girdžiu? Čia kaip vakar; visai kaip vakar!..
- Tss.
- Taip, taip, taip! prisiminiau! šelmių šelmė! Akutės to­
kios... su žydra skrybėlaite...
- Su žydra skrybėlaite! Ai, ai!
- Tai ji! Ji turi žydrą skrybėlaitę. Dieve mano! - sušuko
Ivanas Andrejevičius.
- Ji? kas ji? - sušnibždėjo jaunuolis, suspaudęs Ivano An-
drejevičiaus rankas.
- Tss! - savo ruožtu sušnibždėjo Ivanas Andrejevičius. -
Jis kalba.
- Ak, Dieve mano! Dieve mano!
- Na, bet, kita vertus, kas neturi žydros skrybėlaitės...
na!
- Ir tokia šelmė! - tęsė senis. ^ Ji čia pas kažkokius pa­
žįstamus lankosi. Vis šaudo akutėmis. O pas tuos pažįstamus
irgi lankosi pažįstami.
- Tfiu! kaip šitai nuobodu, - pertraukė dama, - ir kuo gi
tu domiesi?
- Na, gerai, na, na! nepyk! - prodainiu paprieštaravo se­
nukas. - Na, aš nepasakosiu, jeigu tu nenori. Tu šiandien
kažko be ūpo...
- Bet kaip jūs čia atsidūrėt? - prašneko jaunuolis.
- A, matote, matote! Štai dabar jūs domitės, o pirma nė
girdėti nenorėjote!

104
 - Na, man vis tiek! Prašom, galit nesakyti! Ak, velniai
griebtų, kokia istorija!
- Nepykite, jaunuoli; aš nesižinau, ką kalbu; aš tik šiaip;
aš tiktai norėjau pasakyti, kad čia tikriausiai kas nors ne vel­
tui, kad jūs dalyvaujate... Bet kas jūs, jaunuoli? Aš matau,
jūs nepažįstamas; bet kas gi jūs, nepažįstamasai? Dieve, aš
nesižinau, ką kalbu!
- Et! eikit jūs sau! - nutraukė jaunuolis, tarsi apie kažką
galvodamas.
- Bet aš jums viską papasakosiu, viską. Jūs galbūt ma­
note, kad aš nepapasakosiu, kad aš širstu ant jūsų, ne! štai
mano ranka! Aš tiktai nusiminęs, daugiau nieko. Bet, dėl
Dievo meilės, papasakokite man viską nuo pradžių: kaip jūs
pats čia atsidūrėte? kokia proga? Dėl manęs, tai aš nepyks­
tu, dievaži, nepykstu, štai jums mano ranka. Tiktai čia daug
dulkių; aš ją truputį išsipurvinau; bet tai niekis prakilniam
jausmui.
- Et, eikit jūs su savo ranka! Čia pasisukti nėra kur, o jis
ranką kiša!
- Bet, maloningasis pone! jūs su manim elgiatės lyg su,
jei galima taip pasakyti, senu puspadžiu, - pasakė Ivanas An-
drejevičius, apimtas nuolankiausio nusiminimo, balsu, ku­
riame girdėjosi maldavimas. - Elkitės su manim pagarbiau,
bent kiek pagarbiau, ir aš jums viską papasakosiu! Mudu abu
pamėgome vienas kitą; aš netgi pasiruošęs pasikviesti jus pas
save pietų. O šitaip mums drauge gulėti negalima, atvirai pa­
sakysiu. Jūs klystate, jaunuoli! Jūs nežinote...
- Ir kada jis ją sutiko? - murmėjo jaunuolis, aiškiai ne­
apsakomai jaudindamasis. - Ji gal dabar manęs laukia... Aš
žūtbūt iš čia išeisiu!
- Ji? kas ji? Dieve mano! Apie ką jūs kalbate, jaunuoli?
Jūs manote, kad tenai, viršuje... Dieve mano! Dieve mano!
Už ką aš taip baudžiamas?

105
 Ivanas Andrejevičius iš nevilties pabandė apsiversti ant
nugaros.
- O kam jums žinoti, kas ji? A, velnias! Kas bus, tas, aš
lendu lauk!..
- Maloningasis pone! ką jūs? O aš, o kaipgi aš? - su­
šnibždėjo Ivanas Andrejevičius, iš nevilties įsikabinęs į savo
kaimyno frako skvernus.
- O kas man darbo? Na, ir likit čia vienas. O jeigu ne­
norit, tai aš, pavyzdžiui, pasakysiu, esą jūs mano dėdė, kuris
prašvilpė savo turtą, kad senis nepamanytų, jog aš jo žmonos
meilužis.
- Bet, jaunuoli, šitai neįmanoma; šitai nenatūralu, jeigu
dėdė. Niekas jumis nepatikės. Tuo nė mažas vaikas nepatikė­
tų, - nusiminęs šnibždėjo Ivanas Andrejevičius.
- Na, tai neplepėkit, o gulėkit sau ramiai, paslikas! Ge­
riausia nakvokit čia, o rytoj kaip nors išlįsit; jūsų niekas ne­
pastebės; jeigu jau vienas išlindo, tai tikriausiai nepamanys,
kad liko dar kitas. Bene tupės visas tuzinas! Tiesą sakant, jūs
ir vienas tuzino vertas. Pasislinkit, arba aš išlįsiu!
- Jūs mane įžeidinėjate, jaunuoli... O jeigu aš imsiu kosė­
ti? Viską reikia numatyti!
-Tss!..
- Kas čia? Tarytum viršuje aš vėl girdžiu brazdant, - pasa­
kė senukas, kuris tuo tarpu, rodos, spėjo užsnūsti.
- Viršuje?
- Girdite, jaunuoli, viršuje!
- Na, girdžiu!
- Dieve mano! Jaunuoli, aš išlįsiu.
- O aš tai nelįsiu! Man vis tiek! Jeigu jau viskas iširo, tai
vis tiek! O žinot, ką aš įtariu? Aš įtariu, kad jūs ir esat koks
nors apgautas vyras - štai kaip!..
- Dieve, koks cinizmas!.. Nejaugi jūs šitai įtariate? Bet
kodėl būtinai vyras... aš nevedęs.

106
 - Kaip nevedęs? Taip ir patikėsiu!
- Aš gal pats meilužis!
- Nieko sau meilužis!
- Maloningasis pone, maloningasis pone! Na, gerai,
aš jums viską papasakosiu. Išgirskite mano neviltį. Tai ne
aš, aš nevedęs. Aš irgi viengungis, kaip ir jūs. Tai mano
draugas, vaikystės bičiulis... o aš meilužis... Sako man: „Aš
nelaimingas žmogus, aš, sako, geriu karčią taurę, aš įtari-
nėju savo žmoną.“ - „Bet, sakau aš jam atsargiai, kodėl gi
tu ją įtarinėji?..“ Bet jūs manęs nesiklausote. Paklausykite,
paklausykite! „Pavydas juokingas, sakau, pavydas yda!..“ -
„Ne, sako, aš nelaimingas žmogus! Aš, atseit... taurę, tai yra
aš įtarinėju.“ - „Tu, sakau, mano draugas, tu mano gležnos
vaikystės bičiulis. Mudu kartu skynėme malonumų žiedus,
grimzdome smagumų pataluose.“ Dieve mano, aš nesi-
žinau, ką kalbu. Jūs vis juokiatės, jaunuoli. Jūs išvarysite
mane iš proto.
- Jūs jau ir dabar beprotis!..
- Taip, taip, aš ir nujaučiau, kad jūs šitai pasakysite... kai
kalbėjau apie išvarymą iš proto. Juokitės, juokitės, jaunuoli!
Lygiai taip pat ir aš kadaise žydėjau, lygiai taip pat ir aš gun­
džiau. Ak! man pasidarys smegenų uždegimas!
- Kas čia, širdele, pas mus tarytum kažkas čiaudi? - išdai­
navo senukas. - Ar tai tu, širdele, nusičiaudėjai?
- O, Dieve mano! - ištarė žmona.
- Tss! - pasigirdo po lova.
- Tikriausiai tai viršuje baldosi, - pasakė išsigandusi žmo­
na, nes po lova iš tikrųjų darėsi triukšminga.
- Taip, viršuje! - sutiko vyras. - Viršuje! Aš tau sakiau,
kad tokį dabitą - kchi kchi! dabitą su ūsiukais - kchi kchi! ak,
Dieve mano,nugara!., dabitą ką tik sutikau su ūsiukais!
- Su ūsiukais! Dieve mano, tai tikriausiai jūs, - sušnibž­
dėjo Ivanas Andrejevičius.

107
 - Viešpatie mano, koks žmogus! Bet juk aš čia, čia kartu
su jumis guliu! Kaip jis galėjo mane sutikti? Negriebkit man
už veido!
- Dieve, aš tuoj apalpsiu.
Tuo metu viršuje iš tikrųjų pasigirdo triukšmas.
- Kas ten galėtų būti? - sušnibždėjo jaunuolis.
- Maloningasis pone! Mane ima baimė, mane ima siau­
bas. Padėkite man.
-Tss!
- Iš tikrųjų, širdele, triukšmas; baisų skandalą kelia. Ir dar
virš tavo miegamojo. Gal pasiųsti pasiteirauti.
- Na, štai! Ko tik tu nesugalvoji!
- Na, nesiųsiu; dievaži, tu šiandien tokia pikta!..
- O, Dieve mano! Eitumėt jūs miegoti.
- Liza! tu manęs visai nemyli.
- Ak, myliu! Dėl Dievo meilės, aš taip pavargau.
- Gerai, gerai! Aš išeisiu.
- Ak, ne, ne! neišeikit, - sušuko žmona. - Arba ne, eikit,
eikit!
- Ką tu čia, iš tikrųjų! Tai išeikit, tai neišeikit! Kchi kchi!
Aš iš tikro miego... kchi kchi! Panafidinų mergaitė... Kchi
kchi! mergaitė... kchi! mergaitė, mačiau, lėlę iš Niurnbergo9
turi, kchi kchi...
- Na, dabar jau lėlės!
- Kchi kchi! graži lėlė, kchi kchi!
- Jis atsisveikina, - pasakė jaunuolis, - jis eina, ir mes
tučtuojau išeisim. Girdit? tai džiaukitės!
- O, duok Dieve! duok Dieve!
- Tai jums pamoka...
- Jaunuoli! už ką pamoka? Aš nujaučiu... Bet jūs dar jau­
nas; jūs negalite manęs pamokyti.
- Ir vis dėlto pamokysiu. Klausykit.
- Dieve! aš tuoj čiaudėsiu!..

108
 - Tss! Jeigu tik jūs išdrįsit.
- Bet ką gi man daryti? Čia taip atsiduoda pelėmis; juk
aš negaliu; išimkite man nosinę iš mano kišenės, dėl Dievo
meilės; aš negaliu pakrutėti... O, Dieve, Dieve! už ką aš taip
baudžiamas?
- Štai jums nosinė! Už ką jūs baudžiamas, aš jums tuo­
jau pasakysiu. Jūs pavydus. Remdamasis dievai žino kuo, jūs
lakstot kaip patrakęs, įsiveržiat į svetimą būstą, sukeliat su­
maištį...
- Jaunuoli! aš nekėliau sumaišties.
- Nutilkit!
- O, Dieve mano! Dieve mano!
- Sukeliat sumaištį, išgąsdinat jauną damą, baikščią mo­
terį, kuri nežino, kur dėtis iš baimės, ir, galimas daiktas, ap­
sirgs; trikdot garbingą senį, kankinamą hemorojaus, kuriam
labiausiai reikalinga ramybė, - ir dėl ko? Dėl to, kad jums pa­
sivaideno kažkokia nesąmonė, kurią nusitvėręs jūs lakstot po
visokius užkaborius! Ar suprantat, ar suprantat, kokia bjauri
dabar jūsų padėtis? Ar jaučiat tai?
- Maloningasis pone, gerai! Aš jaučiu, bet jūs neturite
teisės...
- Nutilkit! Kokia čia teisė? Ar jūs suprantat, kad šitai gali
baigtis tragiškai? Ar suprantat, kad senis, kuris myli žmoną,
gali išeiti iš proto, kai pamatys, kaip jūs išlendat iš palovio?
Bet ne, jūs negalit sukelti tragedijos! Kai jūs išlįsit, aš manau,
kiekvienas, pasižiūrėjęs į jus, ims kvatoti. Norėčiau pamatyti
jus žvakių šviesoje: tikriausiai jūs labai juokingas.
- O jūs? tokiu atveju jūs irgi juokingas! Aš irgi noriu
pasižiūrėti į jus.
- Kur ten jums!
- Jūs tikrai paženklintas nedorumo dėme, jaunuoli!
- A! jūs apie dorovę! O iš kur jūs žinot, kodėl aš čia? Aš
čia per klaidą; aš supainiojau aukštus. Ir velniai žino, kodėl

109
mane įsileido! Ko gero, ji iš tikrųjų ko nors laukė (ne jūsų,
aišku). Aš pasislėpiau po lova, kai išgirdau kvailą jūsų eiseną,
kai pamačiau, kad dama išsigando. Be to, buvo tamsu. Bet
kodėl aš turėčiau teisintis prieš jus? Jūs, pone, juokingas, pa­
vydus senis. Juk kodėl aš neišlendu? Gal jūs manot, kad aš
bijau išlįsti? Ne, pone, aš jau seniai būčiau išlindęs, ir tiktai
iš užuojautos jums čia tupiu. Na, kas, be manęs, čia jumis
pasirūpintų? Juk jūs stovėsit prieš juos kaip kelmas, juk jūs
nesusigaudysit...
- Ne, kodėl kaip kelmas? Kodėl kaip šitas daiktas? Argi
jūs negalėjote palyginti su kuo nors kitu, jaunuoli? Kodėl gi
nesusigaudysiu? Ne, aš susigaudysiu.
- O, Dieve mano, kaip loja tas šuniukas!
- Tss! Ak, iš tikrųjų... Tai dėl to, kad jūs vis plepate. Ma­
tote, jūs pažadinote šuniuką. Dabar turėsim bėdos.
Iš tikrųjų šeimininkės šunelis, kuris visą laiką miegojo
kertėje ant pagalvės, staiga pabudo, suuodė svetimus ir loda­
mas puolė po lova.
- O, Dieve mano! koks kvailas šuniukas! - sušnibždėjo
Ivanas Andrejevičius. - Jis mus visus išduos. Jis viską demas­
kuos. Gyva bėda!
- Na taip; jūs taip bijot, kad gali šitaip atsitikti.
- Ami, Ami, šen! - sušuko šeimininkė. - /d, /d*!
Tačiau šuniukas neklausė ir lindo tiesiai prie Ivano An-
drejevičiaus.
- Ko, širdele, Amiška vis loja? - paklausė senukas. - Ten
tikriausiai pelės arba katinas Vaska tupi. Aš ir girdžiu, kad vis
čiaudi, čiaudi... O juk Vaškai šiandien sloga.
- Gulėkit ramiai! - sušnibždėjo jaunuolis. - Nesibrazdin-
kit! Gal jis atstos.

* Šen, šen (pranc.).

110
 - Maloningasis pone, maloningasis pone! Paleiskite mano
rankas! Kodėl jūs jas laikote?
- Tss! Nutilkit!
- Bet ką daryti, jaunuoli: jis man į nosį kanda! }ūs norite,
kad aš likčiau be nosies.
Įvyko grumtynės, ir Ivanas Andrejevičius išlaisvino savo
rankas.
Šuniukas lojo kaip pašėlęs; ūmai jis paliovė loti ir sucypė.
- Ai! - sušuko dama.
- Niekše! ką jūs darot? - sušnibždėjo jaunuolis. - Jūs pra­
žudysit mus abu! Kam jūs sugriebėt jį? Dieve mano, jis jį
smaugia! Nesmaukit, paleiskit jį! Niekše! Jūs nepažįstat moters
širdies! Ji išduos mudu abu, jeigu jūs pasmaugsit šuniuką.
Bet Ivanas Andrejevičius jau nieko nebegirdėjo. Jam pa­
vyko pagauti šuniuką, ir, akstinamas savisaugos, jis suspaudė
jam gerklę. Šuniukas cyptelėjo ir išleido kvapą.
- Mes pražuvom! - sušnibždėjo jaunuolis.
- Amiška! Amiška! - sušuko dama. - Dieve mano, ką jie
padarė mano Amiškai? Amiška! Amiška! ici\ O išgamos! bar­
barai! Dieve, man bloga!
- Kas yra? kas yra? - sušuko senukas, pašokęs nuo krės­
lo. - Kas tau, širdele mano? Amiška čia! Amiška, Amiška,
Amiška! - šaukė senukas, spragsėdamas pirštais, pliaukšėda­
mas lūpomis ir kviesdamas Amišką iš palovio. - Amiška! ici\
ici\ Negali būti, kad Vaska jį ten būtų suėdęs. Reikia išplakti
Vašką, mano drauge; jo, gudruolio, jau visą mėnesį neplakė.
Kaip tu manai? Aš pasitarsiu rytoj su Praskovja Zacharjevna.
Bet, Dieve mano, drauge mano, kas tau? Tu išblyškai, ak! ak!
tarnai! tarnai!
Ir senukas ėmė bėgioti po kambarį.
- Piktadariai! išgamos! - šaukė dama, parkritusi ant ku­
šetės.
- Kas? kas? kas toks? - šaukė senis.

111
 - Ten yra žmonės, svetimi!.. Ten, po lova! O, Dieve mano!
Amiška! Amiška! ką jie tau padarė?
- Ak, Dieve mano, Viešpatie! kokie žmonės! Amiška...
Ne, tarnai, tarnai, čionai! Kas ten? kas ten? - sušuko senis,
pasičiupęs žvakę ir pasilenkęs po lova. - Kas toks? Tarnai,
tarnai!..
Ivanas Andrejevičius gulėjo nei gyvas, nei miręs šalia be­
dvasio Amiškos lavono. Bet jaunuolis sekė kiekvieną senio
judesį. Staiga senis užėjo iš kitos pusės, prie sienos, ir pasi­
lenkė. Jaunuolis bematant išlindo iš palovio ir puolė bėgti,
kol vyras ieškojo savo svečių kitoje vedybinio guolio pusėje.
- Dieve! - sušnibždėjo dama, įsižiūrėjusi į jaunuolį. - Kas
gi jūs toks? O aš maniau...
- Tas išgama pasiliko, - sušnibždėjo jaunuolis. - Jis kaltas
dėl Amiškos mirties!
- Ai! - šūktelėjo dama.
Bet jaunuolis jau dingo iš kambario.
- Ai! čia kažkas yra. Čia kažkieno batas! - sušuko vyras,
nutvėręs už kojos Ivaną Andrejevičių.
- Žudikas! žudikas! - šaukė dama. - O Ami! Ami!
- Išlįskit, išlįskit! - rėkė senis, abiem kojomis trepsėdamas
į kilimą. - Išlįskit; kas jūs toks? Sakykit, kas jūs toks. Dieve!
koks keistas žmogus!
- Juk tai plėšikai!..
- Dėl Dievo meilės, dėl Dievo meilės! - šaukė Ivanas An­
drejevičius išlįsdamas. - Dėl Dievo meilės, jūsų prakilnybe,
nekvieskite tarnų! Jūsų prakilnybe, nekvieskite tarnų! Šito
visiškai nereikia. Jūs negalite manęs išgrūsti!.. Aš ne toks
žmogus! Aš pats... Jūsų prakilnybe, šitai atsitiko per klaidą!
Aš jums tuojau paaiškinsiu, jūsų prakilnybe, - tęsė Ivanas
Andrejevičius, raudodamas ir gaikščiodamas. - Viskas dėl
žmonos, tai yra ne mano žmonos, o svetimos žmonos, - aš
nevedęs, aš šiaip... Tai mano draugas ir vaikystės bičiulis...

112
 - Koks vaikystės bičiulis! - šaukė senis, trypdamas kojo­
mis. - Jūs vagis, atėjot apvogti... o ne vaikystės bičiulis...
- Ne, ne vagis, jūsų prakilnybe; aš tikrai vaikystės bičiu­
lis... aš tiktai netyčia apsirikau, pataikiau ne į tą laiptinę.
- Taip, aš matau, pone, matau, iš kur jūs išlindot.
- Jūsų prakilnybe! Aš ne toks žmogus. Jūs klystate. Aš
sakau, kad jūs smarkiai klystate, jūsų prakilnybe. Pažvelkite
į mane, pažiūrėkite, ir iš kai kurių ženklų ir požymių jūs
pamatysite, kad aš negaliu būti vagis. Jūsų prakilnybe! jūsų
prakilnybe! - šaukė Ivanas Andrejevičius, sudėjęs rankas ir
kreipdamasis į jaunąją damą. - Jūs dama, suprasite mane...
Tai aš uždusinau Amišką... Bet aš nekaltas, aš, dievaži, ne­
kaltas... Dėl visko žmona kalta. Aš nelaimingas žmogus, aš
geriu karčią taurę!
- Bet, meldžiamasis, kas man darbo, kad jūs išgėrėt tau­
rę; galbūt jūs ir ne vieną taurę išgėrėt, - sprendžiant iš jūsų
padėties, taip ir yra; bet kaip jūs čia patekot, maloningasis
pone? - šaukė senis, visas drebėdamas iš susijaudinimo, bet
tikrai įsitikinęs, iš kai kurių ženklų ir požymių, kad Ivanas
Andrejevičius negali būti vagis. - Aš jūsų klausiu: kaip jūs čia
patekot? Jūs, kaip plėšikas...
- Ne plėšikas, jūsų prakilnybe. Aš tiktai iš kitos laiptinės;
dievaži, ne plėšikas! Viskas dėl to, kad aš pavydus. Aš jums
viską papasakosiu, jūsų prakilnybe, atvirai papasakosiu, kaip
tikram tėvui, nes jūs tokio amžiaus, kad aš galiu laikyti jus
tėvu.
- Kaip tokio amžiaus?
- Jūsų prakilnybe! Aš, galimas daiktas, jus įžeidžiau? Ti­
krai, tokia jauna dama... ir jūsų amžius... malonu matyti, jūsų
prakilnybe, tikrai, malonu matyti tokią sutuoktinių porą... pa­
čiame žydėjime... Bet nekvieskite tarnų... dėl Dievo meilės,
nekvieskite tarnų... tarnai tiktai juoksis... aš juos pažįstu... Tai
yra aš nenoriu pasakyti, kad pažįstu tiktai liokajus, - aš irgi

113
turiu liokajų, jūsų prakilnybe, ir vis juokiasi... asilai! jūsų švie­
sybe... Aš, rodos, neapsirinku, aš kalbuosi su kunigaikščiu...
- Ne, ne su kunigaikščiu, aš, maloningasis pone, pats
sau... Prašom nemeilikauti man jūsų šviesybe. Kaip jūs čia
atsidūrėt, maloningasis pone? kaip jūs atsidūrėt?
- Jūsų šviesybe, tai yra jūsų prakilnybe... dovanokite, aš
maniau, kad jūs jūsų šviesybė. Aš apsipažinau... aš apsirikau -
šitai pasitaiko. Jūs toks panašus į kunigaikštį Korotkouchovą,
kurį aš turėjau garbę sutikti pas savo pažįstamą, poną Puzy-
riovą... Matote, aš irgi pasižįstu su kunigaikščiais, irgi sutikau
kunigaikštį pas savo pažįstamą: jūs negalite laikyti manęs tuo,
kuo mane laikote. Aš ne vagis. Jūsų prakilnybe, nekvieskite
tarnų; na, pakviesite tarnus, ir kas iš to bus?
- Bet kaip jūs čia patekot? - sušuko dama. - Kas jūs
toks?
- Taip, kas jūs toks? - paantrino vyras. - O aš mat, šir­
dele, maniau, kad tai Vaska po mūsų lova tupi ir čiaudi. O
čia jis. Ak tu, palaidūne, palaidūne!.. Kas jūs toks? Sakykit
pagaliau!
Ir senis vėl ėmė trepsėti kojomis į kilimą.
- Aš negaliu pasakyti, jūsų prakilnybe. Aš laukiu, kol jūs
baigsite... Klausausi jūsų sąmojingų juokų. O dėl manęs, tai
juokinga istorija, jūsų prakilnybe. Aš jums viską papasako­
siu. Viską galima ir taip išsiaiškinti, tai yra aš noriu pasakyti:
nekvieskite tarnų, jūsų prakilnybe! Pasielkite su manimi kil­
niai... Nieko baisaus, kad aš patupėjau po lova... dėl to aš ne­
praradau orumo. Tai labai komiška istorija, jūsų prakilnybe! -
sušuko Ivanas Andrejevičius, maldaujamai kreipdamasis į
žmoną. - Ypač jūs, jūsų prakilnybe, juoksitės! Jūs matote
scenoje pavydų vyrą. Jūs matote, aš žeminuosi, aš pats savo
valia žeminuosi. Žinoma, aš uždusinau Amišką, bet... Dieve
mano, aš nesižinau, ką kalbu!
- Bet kaip, kaip jūs čia įėjot?

114
 - Prisidengęs nakties tamsa, jūsų prakilnybe, prisidengęs
šita tamsa... Kaltas! dovanokite man, jūsų prakilnybe! Nuo­
lankiai prašau dovanoti! Aš tiktai įžeistas vyras, daugiau nie­
ko! Nepamanykite, jūsų prakilnybe, kad aš meilužis: aš ne
meilužis! Jūsų žmona labai dorybinga, drįstu taip pasakyti. Ji
tyra ir nekalta!
- Ką? ką? ką jūs drįstat kalbėti? - sušuko senis, vėl tryp­
damas kojomis. - Gal jūs iš proto išsikraustėt? Kaip jūs drįs­
tat kalbėti apie mano žmoną?
- Tas piktadarys, žudikas, kuris uždusino Amišką! - šaukė
žmona, apsipylusi ašaromis. - Ir jis dar drįsta!
- Jūsų prakilnybe, jūsų prakilnybe! Aš tiktai nusikalbėjau, -
šaukė sutrikęs Ivanas Andrejevičius, - aš nusikalbėjau, ir dau­
giau nieko! Manykite, kad aš ne viso proto... Dėl Dievo meilės,
manykite, kad aš ne viso proto... Prisiekiu jums savo garbe,
kad jūs padarysite man didžiulę paslaugą. Aš paduočiau jums
ranką, bet nedrįstu jos paduoti... Aš buvau ne vienas, aš dėdė...
tai yra aš noriu pasakyti, kad manęs negalima palaikyti meilu­
žiu... Dieve! aš vėl nusikalbu... Neįsižeiskite, jūsų prakilnybe, -
šaukė Ivanas Andrejevičius žmonai. - Jūs dama, jūs supran­
tate, kas yra meilė, - tai subtilus jausmas... Bet ką čia aš? Vėl
nusikalbu! Tai yra aš noriu pasakyti, kad aš senis, tai yra pagy­
venęs žmogus, o ne senis, - kad aš negaliu būti jūsų meilužis,
kad meilužis yra Ričardsonas, tai yra Lovelasas... aš nusikalbė­
jau; bet jūs matote, jūsų prakilnybe, kad aš mokytas žmogus ir
išmanau literatūrą. Jūs juokiatės, jūsų prakilnybe! Džiaugiuosi,
džiaugiuosi, kad išprovokavau jūsų juoką, jūsų prakilnybe. O,
kaip aš džiaugiuosi, kad išprovokavau jūsų juoką!
- Dieve mano! koks juokingas žmogus! - šaukė dama,
leipdama iš juoko.
- Taip, juokingas, ir kaip išsipurvinęs, - prašneko senis
džiaugdamasis, kad prajuko žmona. - Širdele, jis negali būti
vagis. Bet kaip jis čia pateko?

115
 - Tikrai keista! tikrai keista, jūsų prakilnybe, panašu į
romaną! Kaip? vėlų vidurnaktį, sostinėje, žmogus po lova?
Juokinga, keista! Rinaldas Rinaldinis10tam tikra prasme. Bet
šitai niekis, visa tai niekis, jūsų prakilnybe. Aš jums viską
papasakosiu... O jums, jūsų prakilnybe, aš naują bolonę gau­
siu... nuostabi bolonė! Toks ilgas kailis, kojytės trumputės,
poros žingsnių nueiti nemoka: ims bėgti, susipainios savo
kailyje ir pargrius. Tiktai cukrumi penėti. Aš jums atnešiu,
jūsų prakilnybe, aš būtinai ją jums atnešiu.
- Cha cha cha cha cha! - Dama raičiojosi iš juoko ant so­
fos. - Dieve mano, mane ištiks isterija! Oi, koks juokingas!
- Taip, taip! cha cha cha! kchi kchi kchi! Juokingas, toks
išsipurvinęs, kchi kchi kchi!
- Jūsų prakilnybe, jūsų prakilnybe, aš dabar visiškai lai­
mingas! Aš ištiesčiau jums ranką, bet nedrįstu, jūsų prakilny­
be, aš jaučiu, kad klydau, bet dabar man atsivėrė akys. Aš ti­
kiu, mano žmona tyra ir nekalta! Aš be reikalo ją įtarinėjau.
- Žmona, jo žmona! - šaukė dama su ašaromis akyse iš
juoko.
- Jis vedęs! nejaugi? Niekada nebūčiau pamanęs! - an­
trino seniš.
- Jūsų prakilnybe, žmona - ji dėl visko kalta, tai yra aš
kaltas: aš ją įtarinėjau; aš žinojau, kad čia surengtas pasimaty­
mas, - čia, viršuje; aš perėmiau laiškelį, supainiojau aukštus
ir pragulėjau po lova...
- Che che che che!
- Cha cha cha cha!
, - Cha cha cha cha! - pagaliau nusikvatojo Ivanas Andreje-
vičius. - O, koks aš laimingas! O, kaip graudu matyti, kad mes
visi tokie draugiški ir laimingi! Ir mano žmona visiškai nekal­
ta! Aš tuo bemaž tikras. Juk tikrai taip, jūsų prakilnybe?
- Cha cha cha, kchi kchi! Žinai, širdele, kas ji? - pagaliau
prakalbo senis, nuslopinęs juoką.

116
 - Kas? Cha cha cha! Kas?
- Tai ta dailutė, kur akutėmis šaudo, kuri su dabita. Tai ji!
Kertu lažybų, kad tai jo žmona!
- Ne, jūsų prakilnybe, aš įsitikinęs, kad tai ne ji; aš visiškai
įsitikinęs.
- Bet, Dieve mano! Jūs gaištat laiką, - sušuko žmona, pa­
liovusi kvatoti. - Bėkit, eikit į viršų. Galbūt užklupsit juos...
- Iš tikrųjų, jūsų prakilnybe, aš lekiu. Bet aš nieko ne­
užklupsiu, jūsų prakilnybe; tai ne ji, aš iš anksto įsitikinęs.
Ji dabar namie! Aš pats kaltas! Aš tiktai pavydus, ir nieko
daugiau... Kaip jūs manote, nejaugi aš ten juos užklupsiu,
jūsų prakilnybe?
- Cha cha cha!
- Chi chi chi! Kchi kchi kchi!
- Eikit, eikit! O kai eisit atgal, tai užeikit papasakoti, -
šaukė dama - arba ne: geriau rytoj rytą, atsiveskit ir ją: aš
noriu susipažinti.
- Sudie, jūsų prakilnybe, sudie! Būtinai atsivesiu; labai
džiaugiuosi susipažinęs. Aš laimingas ir džiaugiuosi, kad vis­
kas taip netikėtai baigėsi ir pakrypo į gera.
- Ir bolonę! Nepamirškit: svarbiausia, bolonę atneškit!
- Atnešiu, jūsų prakilnybe, būtinai atnešiu, - atitarė Ivanas
Andrejevičius, vėl įbėgęs į kambarį, nes jau buvo atsisveikinęs
ir išėjęs. - Būtinai atnešiu. Tokia daili! Nelyginant konditeris
ją iš saldainių būtų padaręs. Ir tokia: pradės eiti - savo kailyje
susipainios ir pargrius. Tokia, dievaži! Aš dar žmonai sakiau:
„Ko ji, širdele, vis pargriūva!“ „Taip, tokia miela!“ - sako. Iš
cukraus, jūsų prakilnybe, dievaži, iš cukraus padaryta! Sudie,
jūsų prakilnybe, labai, labai džiaugiuosi susipažinęs, labai
džiaugiuosi susipažinęs!
Ivanas Andrejevičius atsisveikino ir išėjo.
- Ei, jūs! Maloningasis pone! Palaukit, sugrįžkit! - sušuko
senukas pavymui išeinančiam Ivanui Andrejevičiui.

117
 Ivanas Andrėjevičius sugrįžo trečią kartą.
- Aš katino Vaskos niekaip negaliu surasti. Ar nematėt jo,
kai po lova lindėjot?
- Ne, nemačiau, jūsų prakilnybe; beje, labai džiaugiuosi
susipažinęs. Ir laikysiu didele garbe...
- Jam dabar sloga, ir vis čiaudi, vis čiaudi! Jį reikia iš­
plakti!
- Taip, jūsų prakilnybe, žinoma; naminiams gyvūnams
būtinos auklėjamosios bausmės.
- Ką ?
- Aš sakau, kad auklėjamosios bausmės, jūsų prakilnybe,
būtinos, norint įdiegti naminiams gyvūnams paklusnumą.
- A! Na, su Dievu, su Dievu, aš tiktai dėl to.
Išėjęs į lauką, Ivanas Andrejevičius ilgai stovėjo tokia
poza, tarytum būtų laukęs, kad jį tuojau ištiks širdies smūgis.
Jis nusiėmė skrybėlę, nusišluostė nuo kaktos šaltą prakaitą,
užsimerkė, apie kažką pagalvojo ir nuėjo namo.
Ir kaip jis nustebo, kai namie sužinojo, kad Glafira Pe-
trovna jau seniai sugrįžo iš teatro, jau seniai jai skauda dantį,
siuntė daktaro, siuntė dėlių, o dabar guli lovoje ir laukia Iva­
no Andrejevičiaus.
Ivanas Andrejevičius iš pradžių pliaukštelėjo sau per kak­
tą, paskui liepė atnešti nusiprausti ir apsišvarinti ir pagaliau
ryžosi nueiti į žmonos miegamąjį.
- Kurgi jūs leidžiate laiką? Pažiūrėkite, į ką jūs panašus.
Jūs iš veido išėjęs! Kurgi jūs pradingote? Ką jūs sau manote,
pone: žmona miršta, o jūsų visame mieste neįmanoma su­
rasti. Kur jūs buvote? Bene vėl vaikėtės mane, norėdamas
išardyti pasimatymą, kurį aš nežinau kam paskyriau? Gėda,
pone, koks jūs vyras! Greitai ims pirštais badyti!
- Širdele! - atsakė Ivanas Andrejevičius.
Bet ūmai jis taip suglumo, kad turėjo ieškoti kišenėje
nosinės ir nutraukti pradėtą kalbą, nes pristigo ir žodžių,

118
ir minčių, ir ryžto... Kaip jis nustebo, kokia jį suėmė bai­
mė, siaubas, kai kartu su nosine iš kišenės iškrito amžinatilsį
Amiška! Ivanas Andrejevičius nė nepastebėjo, kaip, apimtas
nevilties, kai buvo priverstas išlįsti iš palovio, įsikišo Amišką,
pagautas instinktyvios baimės, į kišenę, miglotai vildamasis
sumėtyti pėdas, paslėpti savojo nusikaltimo įkaltį ir šitaip iš­
vengti pelnytos bausmės.
- Kas čia? - suriko žmona. - Negyvas šunelis! Dieve! Iš
kur... Ką jūs čia?.. Kur jūs buvote? Tuoj pat pasakykite, kur
jūs buvote?..
- Širdele! - atsakė Ivanas Andrejevičius, apmiręs labiau
nei Amiška. - Širdele...
Tačiau čia mes paliksime savo herojų - iki kito karto, nes
čia prasideda visiškai kitas, naujas nuotykis. Kada nors mes
baigsime pasakoti, ponai, visus tuos vargus ir likimo smū­
gius. Bet sutikite, kad pavydas - nedovanotina aistra, maža
to: netgi - nelaimė!..
 DORAS VAGIS

(Iš nepažįstamojo užrašų)

Vieną rytą, kai aš jau buvau susiruošęs eiti į tarnybą, pas

mane atėjo Agrafena, mano virėja, skalbėja ir ūkvedė, ir,
mano nuostabai, užkalbino mane.
Ligi šiol ji buvo tokia nekalbi, žiopla moteriškė, kad, iš­
skyrus kasdienius porą žodžių apie tai, ką išvirti pietų, per
šešerius metus neištarė bemaž nė žodžio. Bent jau aš daugiau
nieko iš jos negirdėjau.
- Aš taigi, pone, pas jus, - pradėjo ji ūmai, - jūs galėtu­
mėt išnuomoti kambarėlį.
- Kokį kambarėlį?
- Ogi tą šalia virtuvės. Žinia kokį.
- Kam?
- Kam! tam, kad žmonės juk įsileidžia nuomininkus. Ži­
nia kam.
- Bet kas jį nuomos?
- Kas nuomos! Nuomininkas nuomos. Žinia kas.
- Bet juk ten, meldžiamoji, nė lovos negalima pastatyti;
ankšta bus. Kas gali ten gyventi?
- Kam ten gyventi! Kad tik būtų kur permiegoti; o jis ant
palangės gyvens.
- Ant kokios palangės?
- Žinia ant kokios, lyg nežinotumėt! Ant tos, kur prieš­

120
kambaryje. Jis tenai sėdės, siūs arba ką kita veiks. Arba gal jis
ant kėdės sėdės. Jis turi kėdę; ir stalą turi; viską turi.
- Kas gi jis toks?
- Ogi geras žmogus, visko matęs. Aš jam valgį virsiu.
Ir už butą, už maistą tiktai tris rublius sidabru per mėnesį
imsiu...
Galų gale, po ilgų pastangų, aš sužinojau, kad kažkoks pa­
gyvenęs žmogus įkalbėjo ar kažkaip įprašė Agrafeną įsileisti
jį į virtuvę, duoti jam kertę ir valgį. Kas Agrafenai šovė į gal­
vą, taip turėjo ir būti; kitaip, žinojau, ji neduos man ramybės.
Tais atvejais, kai kas nors būdavo ne pagal ją, ji tučtuojau
įsigalvodavo, puldavo į didžiausią melancholiją, ir tokia bū­
sena tęsdavosi dvi ar tris savaites. Tuo metu pagesdavo valgis,
pritrūkdavo baltinių, grindys likdavo nemazgotos, - žodžiu,
nutikdavo daug nemalonumų. Aš seniai pastebėjau, kad ši
nekalbi moteriškė buvo nepajėgi ką nors nuspręsti, tvirtai
laikytis kokios nors jai pačiai priklausančios minties. Bet jei­
gu jau silpnoje jos smegeninėje kaip nors atsitiktinai susi­
klostydavo kas nors panašaus į idėją, į sumanymą, tai neleisti
jo įvykdyti reikšdavo kuriam laikui ją morališkai sugniuždyti.
Ir todėl, labiausiai rūpindamasis savo paties ramybe, aš iškart
sutikau.
- Ar jis bent jau turi kokį asmens dokumentą, pasą ar ką
nors?
- O kaipgi! žinia, turi. Geras, visko matęs žmogus. Tris
rublius žadėjo mokėti.
Jau kitą dieną mano kukliame viengungiškame bute atsi­
rado naujas įnamis; bet aš nepykau, net širdyje džiaugiausi.
Apskritai aš gyvenu vienišai, visai kaip atsiskyrėlis. Pažįsta­
mų beveik neturiu; einu kur nors retai. Dešimt metų pragy­
venęs kaip kurtinys, aš, aišku, pripratau prie vienatvės. Ta­
čiau dešimt, penkiolika, o gal ir daugiau tokios pat vienatvės
metų, su tokia pat Agrafena, tame pačiame viengungiškame

121
bute, - aišku, gana pilka perspektyva! Ir todėl pašalinis ramus
žmogus tokioje situacijoje - dangaus dovana!
Agrafena nemelavo: mano įnamis buvo visko matęs žmo­
gus. Iš paso paaiškėjo, kad jis - atitarnavęs kareivis, tą aš su­
pratau ir nežiūrėdamas į pasą, iš pirmo žvilgsnio, iš veido. Si­
tai nesunku atspėti. Astafijus Ivanovičius, mano įnamis, buvo
iš tų, kurie saviškiams geri. Prasidėjo geras gyvenimas. Bet
užvis geriausia buvo tai, kad Astafijus Ivanovičius retsykiais
mokėdavo papasakoti istorijų, nutikimų iš savo gyvenimo.
Kadangi mano gyvenimas slinko nuobodžiai, toks pasakoto­
jas buvo tikras lobis. Sykį jis man papasakojo vieną iš tokių
istorijų. Įi padarė man šiokį tokį įspūdį. Bet štai kokiomis
aplinkybėmis aš išgirdau tą pasakojimą.
Kartą aš likau bute vienas: ir Astafijus, ir Agrafena buvo
išėję su reikalais. Staiga iš antrojo kambario aš išgirdau, kad
kažkas įėjo, ir, kaip man pasirodė, svetimas; aš nuėjau pažiū­
rėti: tikrai, prieškambaryje stovėjo svetimas žmogus, nedi­
delio ūgio vyriškis, vien su durtiniu, nors lauke buvo šalta,
rudens metas.
- Ko tau reikia?
- Valdininko Aleksandrovo; ar čia gyvena?
- Čia tokio nėra, brolau; sudie.
- O kiemsargis sakė, kad čia, - pasakė atsilankėlis, atsar­
giai traukdamasis prie durų.
- Nešdinkis, nešdinkis, brolau; eik sau.
Kitą dieną po pietų, kai Astafijus Ivanovičius matavo man
durtinį, kurį buvau jo prašęs persiūti, vėl kažkas įėjo į prieš­
kambarį. Aš pravėriau duris.
Vakarykštis ponas, man matant, kuo ramiausiai nukabino
nuo kabyklos mano bekešą, pasikišo jį po pažastimi ir išsi­
nešdino iš buto. Agrafena visą laiką žiūrėjo į jį, išsižiojusi iš
nuostabos, ir ničnieko nedarė, kad apgintų bekešą. Astafijus
Ivanovičius išpuolė paskui sukčių ir po dešimties minučių

222
sugrįžo, visas uždusęs, tuščiomis rankomis. Dingo žmogus
kaip į vandenį!
- Na, nepasisekė, Astafijau Ivanovičiau. Dar gerai, kad
apsiaustas mums liko! O tai visai būtų įvaręs mane į bėdą,
sukčius!
Tačiau Astafijų Ivanovičių visa tai taip pribloškė, kad, į
jį žiūrėdamas, aš net pamiršau apie vagystę. Jis negalėjo at­
sikvošėti. Vis mesdavo darbą, kurį dirbo, vis pradėdavo iš
naujo pasakoti, kaip viskas nutiko, kaip jis stovėjo, kaip va
tiesiog akyse, už poros žingsnių, nukabino bekešą ir kaip taip
pasidarė, kad nė sugauti buvo neįmanoma. Paskui vėl sėsda­
vo prie darbo; paskui vėl viską mesdavo, ir aš mačiau, kaip
galiausiai jis nuėjo pas kiemsargį papasakoti ir išbarti jo, ko­
dėl savo kieme leidžia dėtis tokiems dalykams. Paskui sugrį­
žo ir ėmė plūsti Agrafeną. Paskui vėl ėmėsi darbo ir dar ilgai
sau tyliai murmėjo, kad, girdi, štai kaip viskas nutiko, kaip
jis stovėjo čia, o aš ten ir kaip, girdi, tiesiog akyse, už poros
žingsnių, nukabino bekešą ir t. t. Žodžiu, nors Astafijus Iva-
novičiųs mokėjo padaryti darbą, bet buvo didelis krapštukas
ir triūslys.
- Apmulkino mudu su tavim, Astafijau Ivanyčiau! - pasa­
kiau aš jam vakare, paduodamas stiklinę arbatos ir norėdamas
iš nuobodumo vėl paakinti jį papasakoti apie prapuolusį be­
kešą, - dėl dažno kartojimo ir dėl didelio pasakotojo nuošir­
dumo šis pasakojimas darėsi labai komiškas.
- Apmulkino, pone! Net ir man, pašaliečiui, apmaudu,
piktumas ima, nors ir ne mano drabužis dingo. Manding,
nėra pasaulyje didesnio niekšo už vagį. Kitas kad ir dykai
pasiima, o šitas tavo triūsą, prakaitą, dėl jo išlietą, tavo laiką iš
tavęs vagia... Tfiu, bjaurybė! kalbėti nesinori, piktumas ima.
Kaipgi jums, pone, savo gero negaila?
- Taip, teisybė, Astafijau Ivanyčiau; jau geriau tegu sude­
ga daiktas, o vagiui atiduoti apmaudu, nesinori.

123
 - Kur jau čia norėsi! Aišku, vagis vagiui nelygu... O buvo
man, pone, toks atsitikimas, kad pasitaikė ir doras vagis.
- Kaip doras! Kuris vagis gali būti doras, Astafijau Iva-
nyčiau?
- Teisybė, pone! Kuris vagis doras, tokių nebūna. Aš tik­
tai norėjau pasakyti, kad doras, rodos, buvo žmogus, o pavo­
gė. Tiesiog gaila jo buvo.
- O kaip ten buvo, Astafijau Ivanyčiau?
- O buvo, pone, prieš dvejus metus. Teko man tada bemaž
metus būti be vietos, o kai dar turėjau kur gyventi, susibičiu­
liavo su manim vienas visai žlugęs žmogus. Šiaip, smuklėje
susipažinom. Girtuoklėlis toksai, palaidūnas, veltėdis, anks­
čiau kažkur tarnavo, bet už girtuoklystę jį jau seniai iš tarny­
bos išvijo. Toksai niekam tikęs! vaikščiojo jau dievai žino kuo
vilkėdamas! Kitą sykį pagalvodavai sau, ar po apsiaustu jis
vilki marškinius; viską, ką tik įsitaisys, pragers. Bet ne triukš­
madarys; ramaus būdo, toks švelnus, geras, ir neprašo, vis
gėdijasi: na, pats matai, kad vargšeliui norisi išgerti, ir pasiū­
lai. Na, taip aš su juo ir susibičiuliavau, tai yra jis prie manęs
prilipo... o man tai vis tiek. Ir koks buvo žmogus! Kaip šune­
lis pristos, tu tenai - ir jis iš paskos; o viso labo tiktai vieną
kartą matėmės, sukiužėlis toksai! Iš pradžių leisk jam perna­
kvoti - na, leidau; matau, ir pasas tvarkingas, žmogus nieko!
Paskui, kitą dieną, irgi leisk jam pernakvoti, o tada ir trečią
atėjo, visą dieną prasėdėjo ant palangės; vėl liko nakvoti. Na,
manau, ir prikibo jis prie manęs: ir valgydink, ir girdyk jį, ir
dar nakvoti priimk - tai tau, bėdinam žmogui, dar ir išlaiky­
tinis ant sprando užsikorė. O pirma jis irgi, kaip ir pas mane,
pas vieną tarnautoją vaikščiojo, pristojo prie jo, vis kartu ger­
davo; bet tas prasigėrė ir numirė iš kažkokios širdgėlos. O
šitas buvo vardu Jemelia, Jemeljanas Iljičius. Galvoju galvoju:
ką man su juo daryti? Išvaryti - sąžinė neleidžia, gaila: toksai
apgailėtinas, žuvęs žmogus, kad Viešpatie tu mano! Ir ne­

124
kalbus toksai, neprašo, sėdi sau, tiktai kaip šunelis į akis tau
žiūri. Taigi mat kaip girtuoklystė žmogų sugadina! Galvoju
sau: kaip pasakysiu aš jam: eik tu, Jemeljanuška, lauk; nėra
tau ką pas mane veikti; ne pas tą pataikei; greitai pats kąsnio
nebeturėsiu, kaipgi man tave maitinti? Galvoju, sėdžiu, ką jis
darys, kai aš jam šitaip pasakysiu? Na, ir matau širdyje, kaip
jis ilgai žiūrėtų į mane, išgirdęs mano kalbą, kaip ilgai sėdėtų
ir nesuprastų nė vieno žodžio, kaip paskui, sumojęs, atsikel­
tų nuo palangės, pasiimtų savo ryšulėlį, kaip dabar matau,
languotą, raudoną, skylėtą, į kurį dievai žino ką susirišdavo ir
visur su savim nešiodavosi, kaip patampytų savo apsiaustėlį,
kad ir atrodytų padoriai, ir šilta būtų, ir skylių nesimatytų, -
delikatus buvo žmogus! kaip paskui atidarytų duris ir išei­
tų į laiptinę su ašaromis akyse. Na, negi leisi žmogui visai
pražūti... gaila pasidarė! O paskui dar, galvoju, mano paties
kokia padėtis! Palauk, svarstau sau, Jemeljanuška, neilgai tu
pas mane puotausi; va greitai išsikraustysiu, tada nesurasi.
Na, pone, mes išsikraustėm; tada dar Aleksandras Filimono-
vičius, ponas (dabar amžinatilsį, duok, Dieve, jam dangaus
karalystę), sako: esu labai tavim patenkintas, Astafijau, sugrį­
šim visi iš kaimo, nepamiršim tavęs, vėl priimsim. O aš pas
juos vyresniuoju liokajumi laikiausi, - geras buvo ponas, bet
tais pačiais metais pasimirė. Na, kai palydėjom mes jį, pasi­
ėmiau aš savo gerą, pinigėlių šiek tiek turėjau, manau, pagy­
vensiu sau ramiai, ir išsikrausčiau pas vieną senučiukę, kertę
pas ją išsinuomojau. O pas ją tiktai viena kertė ir buvo laisva.
Irgi kažkur aukle tarnavo, tai dabar gyveno atskirai, pensiją
gavo. Na, galvoju, sudie dabar, Jemeljanuška, savas žmogau,
nesurasi tu manęs! Ir ką jūs, pone, manot? Parėjau aš vakare
(pažįstamo aplankyti buvau išėjęs) ir pirmą pamatau Jemelią,
sėdi sau pas mane ant skrynios, ir languotas ryšulėlis šalia
jo, sėdi su apsiaustėliu, manęs lūkuriuoja... ir iš nuobodumo
dar šventą knygą iš senutės pasiėmė, aukštyn kojomis laiko.

125
Surado vis dėlto! Ir rankos man nusviro. Na, manau, nėra kas
daryti, kodėl iš karto neišvijau? Tiesiai ir klausiu: „Ar pasą
atsinešei, Jemelia?“
Tada aš, pone, atsisėdau ir pradėjau svarstyti: ką gi jis, bas­
tūnas, ar labai jis man trukdys? Ir pagalvojus išėjo, kad ne­
labai, daug nekainuos. Valgyti jam reikia, galvoju. Na, duo­
nos gabalėlį rytą, o kad uždaras gardesnis būtų, svogūnėlių
reikia nupirkti. O perpiet jam irgi duonytės su svogūnėliais
duosim; vakarienės irgi svogūnėlių su gira ir duonytės, jeigu
duonytės panorės. O jeigu pasitaikys kokios kopūstienės, tai
jau mudu abu iki kaklo būsim sotūs. Aš pats daug neval­
gau, o geriantis žmogus, žinia, nieko nevalgo: jam kad tik
trauktinukės ir karčiosios. Pribaigs jis mane su tuo gėrimu,
pagalvojau aš, bet iškart, pone, ir kitkas dingtelėjo į galvą, ir
taip per širdį perėjo. Ogi kad jeigu Jemelia išeitų, tai gyve­
nimas man pasidarytų nemielas... Nusprendžiau aš tada būti
jam tėvas ir geradarys. Sulaikysiu jį, galvoju, nuo nelemtos
pražūties, atpratinsiu taurelę kilnoti! Tu palauk, galvoju: na,
gerai, Jemelia, pasilik, tiktai dabar tu man laikykis, klausyk
komandų!
Va ir galvoju sau: pradėsiu aš jį dabar prie kokio nors dar­
bo pratinti, tiktai ne iškart; tegu iš pradžių mažumėlę pady-
kinėja, o aš tuo tarpų įsižiūrėsiu, paieškosiu, kokių gabumų
tavyje, Jemelia, galima rasti. Nes kiekvienam darbui, pone,
pirmiausia reikalingas žmogaus gabumas. Ir pradėjau aš vog­
čiomis jį stebėti. Matau: beviltiškas tu žmogus, Jemeljanuška!
Pradėjau aš, pone, iš pradžių geru žodžiu: taip ir taip, sakau,
Jemeljanai Iljičiau, pažiūrėtum tu į save ir pagaliau susiim-
tum. Užteks ūžauti! Žiūrėk, visas nuplyšęs vaikščioji, tavo
apsiaustėlis, atsiprašant, kaip rėtis; negerai! Laikas, rodos,
būtų susiprasti.
Sėdi, klausosi manęs panarinęs galvą mano Jemeljanuš­
ka. Ką ten, pone! Jau taip nusivažiavo, kad liežuvį pragėrė,

126
žmoniško žodžio nesugeba pasakyti. Tu jam apie batus, o
jis tau apie ratus! Klausosi manęs, ilgai klausosi, o paskui ir
atsidūsta.
- Ko gi tu dūsauji, klausiu, femeljanai Iljičiau?
- Šiaip, nieko, Astafijau Ivanyčiau, nesirūpinkit. O šian­
dien dvi bobos, Astafijau Ivanyčiau, gatvėje susimušė, viena
kitos spanguolių kraitelę netyčia pabėrė.
- Na, ir kas?
- O kita už tai tyčia išvertė jos spanguolių kraitelę, ir dar
ėmė kojomis jas trypti.
- Na, ir kas, Jemeljanai Iljičiau?
- Ogi nieko, Astafijau Ivanyčiau, aš tik šiaip.
„Nieko, tik šiaip. E-et! galvoju, Jemelia, Jemeliuška! pra­
gėrei prauliojai tu galvelę!..“
- O dar ponas asignaciją Gorochovajos gatvėje, tai yra
Sadovajos, ant šaligatvio pametė. O toks vyras pamatė, sako:
mano laimė; o tada kitas pamatė, sako: ne, mano laimė! Aš
pirmiau už tave pamačiau...
- Na, Jemeljanai Iljičiau.
- Ir susimušė vyrai, Astafijau Ivanyčiau. O policininkas
priėjo, pakėlė asignaciją ir atidavė ponui, o abu vyrus pagra­
sino į areštinę pasodinsiąs.
- Na, ir kas? Kas čia yra labai pamokomo, Jemeljanuška?
- Ogi nieko. Žmonės juokėsi, Astafijau Ivanyčiau.
- E-et, Jemeljanuška! Ką žmonės! Pardavei tu už varioką
savo sielą. O žinai ką, Jemeljanai Iljičiau, aš tau pasakysiu?
- Ką, Astafijau Ivanyčiau?
- Imkis tu kokio darbo, dievaži, imkis. Šimtąjį kartą sa­
kau, imkis, pagailėk savęs!
- Ko gi man imtis, Astafijau Ivanyčiau? Aš taigi nė neži­
nau, ko man imtis; ir manęs niekas nepriims, Astafijau Iva-
nyčiau.
- Už tai tave ir iš tarnybos išvarė, Jemelia, girtuokli tu!

127
 - O va bufetininkui Vlasai šiandien į kontorą liepė ateiti,
Astafijau Ivanyčiau.
- Ir kam, sakau, liepė jam ateiti, Jemeljanuška?
- Ogi nežinau kam, Astafijau Ivanyčiau. Vadinas, taip rei­
kėjo, tai ir liepė...
„E-et! galvoju, pražuvom mudu abu su tavim, Jemelja­
nuška! Baudžia mus Viešpats už mūsų nuodėmes!“ Na, ką
liepsit daryti su tokiu žmogum, pone!
Tiktai gudrus buvo vyriokas, kur ten! Klausėsi jis, klau­
sėsi manęs, o paskui, žinia, jam įgriso, vos tik pamatys, kad
aš širstu, pasiims apsiaustėlį ir išspruks - tiek jį ir tematysi!
Visą dieną prasibastys, vakarop pareis girtutėlis. Kas jį girdė,
iš kur jis pinigų imdavo, vienas Dievas težino, ne aš dėl to
kaltas!..
- Ne, sakau, Jemeljanai Iljičiau, sumokėsi tu savo galva!
Užteks gerti, girdi tu, užteks! Kitą kartą, jeigu girtas pareisi,
ant laiptų nakvosi. Neįsileisiu!..
Išklausęs prisakymą, sėdi mano Jemelia dieną, antrą; trečią
vėl išspruko. Laukiu laukiu, nepareina! Jau aš, teisybę sakant,
nusigandau, o ir pagailo man. Ką aš jam padariau? galvoju.
Prigąsdinau aš jį. Na, kur jis dabar nuėjo, vargdienis? pražus,
ko gero, Dieve tu mano! Naktis atėjo, nepareina. Rytą išėjau
į priemenę, žiūriu, o jis priemenėje teikėsi nakvoti. Ant laip­
telio galvą padėjo ir guli; visai sustiro nuo šalčio.
- Ką tu, Jemelia? Kad tave bala! Kur tu atsidūrei?
- Taigi jūs, šitą, Astafijau Ivanyčiau, andai širdot, siel­
vartauti teikėtės ir pasižadėjot priemenėje mane miegoti pa­
guldyti, tai aš, šitą, ir nedrįsau įeiti, Astafijau Ivanyčiau, ir
atsiguliau čia...
Ir piktumas, ir gailestis mane suėmė!
- Geriau tu, Jemeljanai, kokią kitokią tarnybą susirastum,
sakau. Užuot laiptus saugojęs!..
- O kokią kitokią tarnybą, Astafijau Ivanyčiau?

128
 - Nagi tu, žuvęs tu žmogau, sakau (toks piktumas mane
suėmė!), galėtum kad ir siuvėjo amato išmokti. Žiūrėk, koks
tavo apsiaustas! Negana, kad vienų skylių, tai tu dar laiptus
juo šluoji! nors pasiimtum adatą ir skyles užtaisytum, kaip
padorumas reikalauja. E-et, girtuokli tu!
Tik pamanykit, pone! Ir pasiėmė jis adatą; juk aš jam juo­
kais pasakiau, o jis susigėdo ir pasiėmė. Nusimetė apsiaustėlį
ir pradėjo siūlą į adatą verti. Žiūriu aš į jį; na, aiškus daiktas,
akys supūliavusios, paraudusios; rankos dreba, nors tu ką!
kišo, kišo - neįsiveria siūlas; jau kaip jis taikėsi: ir paseilins, ir
pasuks pirštais - ne! Metė, žiūri į mane...
- Na, Jemelia, padarei tu man malonę! Jeigu taip prie
žmonių, galvą nuimčiau! Juk aš tau, paikam žmogui, juokais,
pabardamas pasakiau... Nagi, pamesk jau, bala tavęs nematė!
šiaip sėdėk, tik nesielk taip begėdiškai, nenakvok ant laiptų,
sarmatos man nedaryk!..
- Tai ką gi man daryti, Astafijau Ivanyčiau; aš juk ir pats
žinau, kad visada girtutėlis ir niekam netinku!.. Tiktai jus,
savo ge... gera-darį, be reikalo piktinu...
Ir kaip sudrebėjo staiga pamėlusios jo lūpos, kaip nu­
riedėjo ašarėlė baltu skruostu, kaip suvirpėjo ta ašarėlė ant
neskustos jo barzdelės, ir kaip apsipylė, pasruvo staiga rieš­
kučiomis ašarų mano Jemeljanas... Dievulėli! man širdį nely­
ginant peiliu perrėžė.
„Ak tu, jautrus žmogus, aš nė nemaniau! Kas galėjo žino­
ti, kas galėjo įspėti?.. Ne, manau, Jemelia, atstosiu nuo tavęs
suvis; pražūk kaip skuduras!..“
Na, pone, ką čia dar ilgai pasakoti! O ir visa ta istorija vieni
niekai, menkniekis, neverta burnos aušinti, tai yra jūs, pone,
taip sakant, nė poros sudilusių skatikų už ją neduotumėt, o aš
daug atiduočiau, jeigu daug turėčiau, kad tik visa tai nebūtų
nutikę! Turėjau aš, pone, raitelio kelnes, kad jas kur galai,
geras, puikias kelnes, mėlynas languotas, o užsakė jas pasiūti

129
dvarininkas, kuris buvo čia atvažiavęs, bet paskui neėmė,
sako: siauros; taip jos ir liko pas mane. Manau sau: vertingas
daiktas! Sendaikčių turguje gal kokią penkrublę duos, o jeigu
ne, tai aš iš jų dvejas kelnes Peterburgo ponams ištaikysiu, ir
dar atraižėlė man liemenei liks. Skurdžiui, mūsiškiui, žinot,
viskas gerai! O femeljanuškai tada užėjo sunkus, liūdnas me­
tas. Žiūriu: dieną negeria, antrą negeria, trečią - svaigalų į
burną neima, visai apsiblausė, kad net gaila, sėdi nusiminęs.
Na, galvoju: ar tu, vyruti, perkamųjų nebeturi, ar jau tu pats
į teisingą kelią stojai ir baigta pasakei, proto paklausei. Taigi,
pone, taip viskas ir buvo; o tuo metu pasitaikė didelė šventė.
Aš nuėjau į vakarines pamaldas; pareinu - sėdi mano Jemelia
ant palangės, girtutėlis, svirduliuoja. A-ha! pamaniau, tai štai
kaip tu, vyruti! Ir prireikė kažko skrynioje. Žiū! o kelnių taigi
ir nėra!.. Aš ir šen, ir ten: prapuolė! Na, kai aš viską išrausiau,
matau, kad nėra, - tai man taip nudiegė širdį! Puoliau aš prie
senučiukės, pirmiausia ją apšmeižiau, nusidėjau, o apie Jeme-
lią, nors ir įkaltis buvo, kad žmogus sėdi girtas, nė minties
nekilo! „Ne, sako mano senučiukė, apsaugok Viešpatie, kava­
lieriau, kam man tavo kelnės, gal aš jas nešiosiu? Mano pačios
sijonas andai per gerą žmogų iš jūsiškių padermės prapuolė...
Na, atseit nežinau, nemačiau, negirdėjau, sako.“ - „Kas čia
buvo, sakau, kas buvo atėjęs?“ - į,Ogi niekas, sako, kavalie­
riau, nebuvo atėjęs; aš visą laiką čia buvau. Jemeljanas Iljičius
buvo išėjęs, o paskui parėjo; antai sėdi! Jo klausk.“ - „Ar ne­
paėmei, Jemelia, sakau, ar neprireikė tau kam nors mano nau­
jų kelnių, prisimeni, kur dvarininkui siuvom?“ - „Ne, sako,
Astafijau Ivanyčiau, aš, vadinasi, šitą, jų neėmiau.“
Koks keistas dalykas! Vėl ėmiau ieškoti, ieškojau ieško­
jau - nėra! O Jemelia sėdi ir svyrinėja. Tupėjau aš, pone,
taip priešais jį šalia skrynios, ir ūmai šnairomis pažvelgiau į
jį... A-ha! pamaniau: ir širdis taip ir užsiplieskė krūtinėje; net
raudonis išmušė. Staiga ir Jemelia pažiūrėjo į mane.

130
 - Ne, sako, Astafijau Ivanyčiau, aš jūsų kelnių, šitą... jūs
rasi manot, kad, šitą, bet aš jų neėmiau.
- Tai kur jos galėjo prapulti, Įemeljanai Iljičiau?
- Ne, sako, Astafijau Ivanyčiau, akyse nemačiau.
- Tai ką, Jemeljanai Iljičiau, matyt, jos, kad kokios, ėmė
ir pačios prapuolė?
- Gali būti, kad ir pačios prapuolė, Astafijau Ivanyčiau.
Išklausiau aš jį, atsistojau, priėjau prie lango, užžiebiau
aliejinę lempelę ir atsisėdau siūti. Liemenę valdininkui, kuris
po mumis gyveno, persiuvinėjau. O pačiam taip ir peršti,
taip ir maudžia krūtinėje. Tai yra lengviau būtų buvę, jeigu
aš visu garderobu būčiau krosnį užkūręs. Šit ir pajuto, matyt,
Jemelia, kad mano širdį piktumas suėmė. Mat, pone, jeigu
žmogus ką bloga padarė, tai iš tolo nujaučia bėdą, nelyginant
dangaus paukštis prieš audrą.
- O šiandien, Astafijau Ivanovičiau, - pradėjo Jemeliuška
(o pačiam balselis dreba), - Antipas Prochoryčius, felčeris,
vežiko, kur neseniai pasimirė, žmoną vedė...
Aš, vadinasi, taip pasižiūrėjau į jį, jau piktai, matyt, pasi­
žiūrėjau... Suprato Jemelia. Matau: atsistojo, priėjo prie lovos
ir pradėjo aplinkui kažko grabinėti. Laukiu - ilgai krapštosi,
o pats vis kartoja: „Visai nėra, kur jos, šelmės, galėjo pragaiš­
ti!“ Laukiu, kas bus; matau, Jemelia pritūpęs palindo po lova.
Aš ir neiškenčiau.
- Ko jūs, sakau, Jemeljanai Iljičiau, tūpčiomis šliaužio-
jat?
- Ogi ar nėra kelnių, Astafijau Ivanyčiau. Pažiūrėti, ar ten
kur nors neužkrito.
- Ir kam jums, pone, sakau (iš apmaudo jį ponu pradėjau
vadinti), kam jums, pone, vargšą, paprastą žmogų, kaip aš,
užsistoti; keliais be reikalo šliaužioti!
- Ką jau čia, Astafijau Ivanyčiau, aš nieko... Gal jos, žiū­
rėk, ir atsiras, jeigu gerai paieškosi.

131
 - Hm... sakau; klausyk, Jemeljanai Iljičiau!
- Ką, sako, Astafijau Ivanyčiau?
- Ar tik ne tu, sakau, paprasčiausiai pavogei jas iš manęs,
kaip vagis ir sukčius, už mano svetingumą atsilyginai? - Va­
dinasi, štai kaip, pone, mane įsiutino tai, kad jis ant kelių
prieš mane po grindis pradėjo šliaužioti.
- Ne... Astafijau Ivanovičiau...
O pats kaip buvo, taip ir liko po lova kniūbsčiomis. Il­
gai gulėjo; paskui iššliaužė. Žiūriu: visai žmogus išbalęs, lyg
drobė. Atsistojo, atsisėdo šalia manęs ant palangės, kokias
dešimt minučių taip sėdėjo.
- Ne, sako, Astafijau Ivanyčiau, - ir staiga atsistojo ir pri­
siartino prie manęs, kaip dabar matau, baisus lyg velnias.
- Ne, sako, Astafijau Ivanyčiau, aš jūsų kelnių, šitą, nesi­
teikiau paimti...
Pats visas dreba, sau į krūtinę virpančiu pirštu baksnoja,
o jo balselis taip dreba, kad aš, pone, pats suglumau ir tarsi
priaugau prie lango.
- Na, sakau, femeljanai Iljičiau, kaip sau norit, dovanokit,
jeigu aš, kvailas žmogus, be reikalo jus apkaltinau. O kelnės,
tuščia jų, tegu prapuola; neprapulsim be tų kelnių. Rankas
turim, ačiū Dievui, vogti neisim... ir išmaldos iš kito vargdie­
nio neprašysim; užsidirbsim duonos...
Išklausė mane femelia, pastovėjo pastovėjo priešais mane,
žiūriu - atsisėdo. Taip visą vakarą ir prasėdėjo, nė nekruste­
lėjo; aš jau ir miegoti nuėjau, vis toje pačioje vietoje femelia
sėdi. Tiktai rytą, žiūriu, guli sau ant plikų grindų, susirietęs
po savo apsiaustėliu; baisiai nusižemino, tai ir į lovą gulti
neatėjo. Na, pone, pradėjau nemėgti aš jo nuo to laiko, tai
yra pirmomis dienomis nekenčiau. Nelyginant tikras sūnus
būtų mane apvogęs ir skaudžiai užgavęs. Ak, galvoju: feme­
lia, femelia! O femelia, pone, dvi savaites neišsipagiriodamas
geria. Vadinasi, visai pasiuto, nusigėrė. Rytą išeina, pareina

132
vėlai naktį, ir per dvi savaites kad nors kokį žodį būčiau iš
jo išgirdęs. Tai yra tikriausiai jį patį tada sielvartas užgraužė,
arba nusigaluoti norėjo. Pagaliau baigta, liovėsi, matyt, viską
pragėrė ir vėl atsisėdo ant palangės. Prisimenu, sėdėjo, tylėjo
tris paras; staiga, žiūriu: verkia žmogus. Tai yra sėdi, pone, ir
verkia, ir kaip! Tai yra tiesiog šulinys, tarsi pats nejaučia, kaip
ašaros byra. O sunku, pone, matyti, kaip suaugęs žmogus, ir
dar senas žmogus, kaip Jemelia, iš vargo ir liūdesio verkia.
- Ko tu, Jemelia? - sakau.
Ir jis visas sudrebėjo. Taip ir krūptelėjo. Aš, vadinasi, pir­
mą kartą nuo to laiko jį užkalbinau.
- Nieko... Astafijau Ivanyčiau.
- Dėl Dievo meilės, Jemelia, tuščia jų. Ko tu sėdi toks
apsiblausęs? - Pagailo man jo.
- Šiaip, Astafijau Ivanyčiau, aš ne dėl to. Kokį nors darbą
noriu susirasti, Astafijau Ivanyčiau.
- Ir kokį gi darbą, Jemeljanai Iljičiau?
- Šiaip, kokį nors. Gal tarnybą kokią susirasiu, kaip anks­
čiau; aš jau buvau nuėjęs pas Fedosejų Ivanyčių paprašyti...
Negerai man jus skriausti, Astafijau Ivanyčiau. Aš, Astafijau
Ivanyčiau, kai gal tarnybą susirasiu, viską jums atiduosiu ir
už visą maistą jums atsilyginsiu.
- Gana, Jemelia, gana; na, buvo tokia nuodėmė, na - ir
praėjo! Mat ją galas! Gyvenkim po senovei.
- Ne, Astafijau Ivanyčiau, jūs rasi vis, šitą... o aš jūsų kel­
nių nesiteikiau paimti...
- Na, kaip sau nori; dievai nematę, Jemeljanuška!
- Ne, Astafijau Ivanyčiau. Aš, matyt, daugiau pas jus ne­
gyvensiu. Jau jūs man dovanokit, Astafijau Ivanyčiau.
- Dėl Dievo meilės, sakau: kas tave, Jemeljanai Iljičiau,
skriaudžia, iš namų veja, gal aš?
- Ne, negerai man taip pas jus gyventi, Astafijau Ivany-
čiau... Aš geriau jau eisiu...

133
 Atseit įsižeidė, kartoja žmogus tą patį. Žiūriu aš į jį, ir iš
tikro atsistojo, siaučiasi ant pečių apsiaustėlį.
- Kurgi tu susiruošei, Jemeljanai Iljičiau? Paklausyk pro­
to: ko tu šiaušiesi? kur tu eisi?
- Ne, sudie, Astafijau Ivanyčiau, jau manęs nesulaikysit
(pats vėl šniurkščioja); eisiu aš, kad nebūtų bėdos, Astafijau
Ivanovičiau. Jūs dabar jau ne toks pasidarėt.
- Koks ne toks? toks! }uk tu kaip mažas vaikas, neprotin­
gas, pražūsi vienas, Jemeljanai Iljičiau.
- Ne, Astafijau Ivanyčiau, taigi jūs, kai išeinat, skrynią
dabar užrakinat, o aš, Astafijau Ivanyčiau, matau ir verkiu...
Ne, jau geriau jūs mane išleiskit, Astafijau Ivanyčiau, ir do­
vanokit man už viską, kuo aš jus per bendrą mūsų gyvenimą
užgavau.
Ką gi, pone? ir išėjo žmogus. Laukiu dieną, manau sau,
sugrįš vakarop - ne! Kitą dieną ne, trečią - ne. Aš išsigan­
dau, maudulys mane galuoja; negeriu, nevalgau, nemiegu.
Visai mane žmogus priveikė! Ketvirtą dieną aš išėjau ieškoti,
užėjau į visas smukles, klausinėjau - nėra, dingo Jemeljanuš-
ka! „Ar tik neprikišai tu savo vargšės galvelės? - galvoju. -
Gal padvėsei kur patvory girtas ir guli dabar, kaip trūnijan­
tis rąstas.“ Sugrįžau namo nei gyvas, nei miręs. Kitą dieną
irgi nutariau eiti ieškoti. Ir pats save keikiu, kam aš leidau
kvailam žmogui išeiti valion nuo manęs. Tiktai žiūriu: vos
prašvitus, penktą dieną (buvo šventė), girgžteli durys. Ma­
tau: įeina Jemelia, pamėlęs toks ir plaukai visi purvini, lyg
gatvėje būtų miegojęs, visai sunykęs, kaip šakalys; nusivilko
apsiaustėlį, atsisėdo prie manęs ant skrynios, žiūri į mane. Aš
apsidžiaugiau, bet į širdį dar didesnis maudulys įsimetė. Mat,
pone, kaip būna: jeigu, vadinasi, aš tokią žmogišką nuodėmę
būčiau padaręs, tai, garbės žodis, sakau: greičiau padvėsčiau
kaip šuo, bet neateičiau. O Jemelia atėjo! Na, aišku, sunku
žmogų tokios būklės matyti. Ėmiau aš jį maloninti, glostyti,

134
guosti. „Na, sakau, Jemeljanuška, džiaugiuosi, kad tu sugrį­
žai. Būtum susivėlinęs pareiti, aš ir šiandien būčiau ėjęs per
smukles tavęs dairytis. Ar valgei ką nors?“
- Valgiau, Astafijau Ivanyčiau.
- Ar tikrai valgei? Va, brolau, vakarykščių kopūstų šlake­
lis liko; su jautiena virti, užkulti; o va ir svogūnėlio su duona.
Pavalgyk, sakau: sveikata pasitaisys.
Padaviau aš jam; na, tada ir pamačiau, kad gal ištisas tris
dienas žmogus nevalgęs, - su tokiu apetitu kirto. Vadinasi, al­
kis jį pas mane atvijo. Sugrudo man širdis į jį žiūrint, vargšelį.
Nagi, galvoju, nubėgsiu degtinės. Parnešiu jam širdžiai atgai­
vinti, ir bus baigta, gana! Nebepykstu aš daugiau ant tavęs,
Jemeljanuška! Parnešiau degtinėlės. Va, sakau, Jemeljanai Ilji-
čiau, išgerkim šventės proga. Nori išgerti? dėl sveikatos.
Jis ištiesė ranką, taip godžiai ištiesė, jau buvo beimąs, bet
stabtelėjo; palūkėjo valandėlę; žiūriu: paėmė, neša prie lūpų,
degtinė laistosi jam ant rankovės. Ne, pridėjo prie lūpų, bet
tuojau pat pastatė ant stalo.
- Kas, Jemeljanuška?
- Ne; aš, šitą... Astafijau Ivanyčiau.
- Nejau neišgersi?
- Aš, Astafijau Ivanyčiau, tai jau... daugiau nebegersiu,
Astafijau Ivanyčiau.
- Ką, tu visai ketini pamesti, Jemeljanuška, ar tiktai šian­
dien negersi?
Nieko neatsakė. Žiūriu: po valandėlės prisidėjo ranką prie
galvos.
- Kas tau, ar tik nesergi, Jemelia?
- Šiaip, nesveikuoju, Astafijau Ivanyčiau.
Paguldžiau aš jį į lovą. Žiūriu, iš tikro prastai: galva dega,
o patį drebulys krečia. Prasėdėjau aš dieną prie jo; prieš nak­
tį pablogėjo. Aš jam giros su aliejum ir svogūnu sumaišiau,
duonelės įbėriau. Na, sakau: mutinio užvalgyk, galgi geriau

135
pasidarys! Purto galvą. „Ne, sako, aš šiandien jau nepietau­
siu, Astafijau Ivanyčiau.“ Arbatos jam pataisiau, visai už­
vaikiau senučiukę, - nėmaž ne geriau. Na, manau, blogai!
Trečią rytą nuėjau aš pas daktarą. Ten mano pažįstamas me­
dikas Kostopravovas gyveno. Dar anksčiau, kai aš pas ponus
Bosomiaginus tarnavau, susipažinom; jis mane gydė. Atėjo
medikas, apžiūrėjo. „Ne, sako, blogai. Nereikėjo, sako, nė
kviesti manęs. Nebent davus jam miltukų.“ Na, miltukų tai
aš nedaviau; šiaip, pamaniau, paikioja medikas; tuo tarpu at­
ėjo penkta diena.
Gulėjo jis, pone, priešais mane, galavosi. Aš sėdėjau ant
palangės, darbą rankose turėjau. Senučiukė kūreno krosnį.
Visi tylim. Man, pone, širdis dėl jo, girtuoklio, plyšta: nely­
ginant tikrą sūnų laidočiau. Žinau, kad Jemelia dabar žiūri
į mane, dar rytą mačiau, kad drąsinasi žmogus, nori kažką
pasakyti, bet, matyt, nedrįsta. Pagaliau pažvelgiau į jį; matau:
vargšelio akyse tokia širdgėla, nuo manęs akių nenuleidžia;
kai pamatė, kad aš žiūriu į jį, iškart nudelbė akis.
- Astafijau Ivanyčiau!
- Ką, Jemeliuška?
- O jeigu, pavyzdžiui, mano apsiaustėlį į Sendaikčių tur­
gų nunešus, ar daug už jį duotų, Astafijau Ivanyčiau?
- Na, sakau, nežinia, ar daug duotų. Gal ir trirublę duotų,
Jemeljanai Iljičiau.
O imtum ir nuneštum, tai, žiūrėk, ir nieko neduotų, ir
dar išsijuoktų tau į akis, kad tokį draiskalą parduodi. Šiaip
tiktai jam, paikam žmogeliui, žinodamas nenuovokų jo būdą,
guosdamas pasakiau.
- O aš maniau, Astafijau Ivanyčiau, kad tris rublius sida­
bru už jį paklotų; jis iš gelumbės, Astafijau Ivanyčiau. Kaip
trirublę, jeigu daiktas gelumbinis?
- Nežinau, sakau, Jemeljanai Iljičiau; jeigu nori nešti, tai,
aišku, iš pradžių reikės trijų rublių prašyti.

136
 Jemelia kiek patylėjo; paskui vėl šūktelėjo:
- Astafijau Ivanyčiau!
- Ko, klausiu, Jemeljanuška?
- fūs parduokit apsiaustėlį, kai aš numirsiu, o manęs su
juo nelaidokit. Aš ir taip pagulėsiu; jis vertingas daiktas; gal
jums pravers.
Tada man, pone, taip sugėlė širdį, kad nė apsakyti nega­
liu. Matau, kad priešmirtinis maudulys žmogui užeina. Vėl
nutilom. Taip praėjo kokia valanda. Pažvelgiau aš į jį vėl: vis į
mane žiūri, o kai sutiko mano žvilgsnį, vėl nudelbė akis.
- Ar nenorėtumėt, sakau, vandenėlio atsigerti, Jemeljanai
Iljičiau?
- Duokit, bala nematė, Astafijau Ivanyčiau.
Padaviau aš jam gerti. Atsigėrė.
- Dėkoju, sako, Astafijau Ivanyčiau.
- Gal dar ko nors reikia, Jemeljanuška?
- Ne, Astafijau Ivanyčiau; nieko nereikia; o aš, šitą...
-Ką?
- Šitą...
- Kas taip, Jemeliuška?
- Kelnes... šitą... tai aš tada jas iš jūsų pavogiau... Astafijau
Ivanyčiau...
- Na, Viešpats, sakau, tau atleis, Jemeljanuška, varguolėli
tu šioks ir anoks! mirk ramiai... O pačiam, pone, kvapą už­
gniaužė ir ašaros iš akių pabiro; nusigręžiau aš valandėlei.
- Astafijau Ivanyčiau...
Žiūriu: nori Jemelia man kažką pasakyti; pats keliasi, sten­
giasi, lūpas judina... Staiga visas išraudo, žiūri į mane... Stai­
ga matau: vėl bąla, bąla, akimirksniu visai sukrito; galvą atgal
atlošė, įkvėpė kartą ir atidavė Dievui dvasią...................
 EGLUTĖ IR VESTUVĖS

(Iš nepažįstamojo užrašų)

Neseniai aš mačiau vestuves... bet ne! Geriau aš jums

papasakosiu apie eglutę. Vestuvės buvo geros; jos man la­
bai patiko, tačiau kitas atsitikimas geresnis. Nežinau, kodėl,
žiūrėdamas į tas vestuves, aš prisiminiau tą eglutę. Štai kaip
šitai atsitiko. Lygiai prieš penkerius metus, Naujųjų metų
išvakarėse, mane pakvietė į vaikų pokylį. Pakvietęs asmuo
buvo vienas žinomas verslininkas, turintis ryšių, pažinčių,
mėgstantis intrigas, taigi buvo galima pamanyti, kad tas vai­
kų pokylis buvo dingstis tėvams nekaltai, atsitiktinai, netyčia
susieiti į krūvą ir pasišnekučiuoti apie kai kuriuos įdomius
dalykus. Aš buvau pašalinis žmogus; su tais dalykais aš netu­
rėjau nieko bendra, todėl vakarą praleidau ganai nepriklau­
somai. Ten buvo dar vienas ponas, kuris, atrodo, buvo vienas
kaip pirštas, bet, kaip ir aš, pakliuvo į šeimyninę laimę... Jis
man pirmiausia krito į akis. Tai buvo aukštas, posausis vy­
riškis, labai rimtas, labai padoriai apsirengęs. Tačiau aiškiai
matėsi, kad jam nėmaž nerūpi nei linksmybės, nei šeimyninė
laimė: kai jis nulįsdavo kur nors į kertę, tai iškart paliaudavo
šypsotis ir suraukdavo vešlius juodus savo antakius. Pažįsta­
mų, išskyrus šeimininką, visame pokylyje jis neturėjo nė vie­
no. Buvo matyti, kad jam baisiai nuobodu, bet kad jis narsiai,
iki galo, vaidino smagiai leidžiančio laiką ir laimingo žmo­

138
gaus vaidmenį. Vėliau aš sužinojau, kad tai vienas ponas iš
provincijos, kuris turėjo sostinėje kažkokį labai svarbų, painų
reikalą, kuris atvežė mūsų šeimininkui rekomendacinį laiš­
ką, kurį mūsų šeimininkas globojo anaiptol ne con amore* ir
kurį iš mandagumo pasikvietė į savo vaikų pokylį. Kortomis
nelošė, cigaro jam nepasiūlė, į kalbas su juo niekas nesileido,
galimas daiktas, iš tolo supratę, kas jis per paukštis, todėl
mano ponas buvo priverstas, kad turėtų kur dėti rankas, visą
vakarą glostyti savo žandenas. Žandenos iš tiesų buvo labai
gražios. Bet jis taip uoliai jas glostė, jog žiūrėdamas į jį tikrai
galėjai pamanyti, kad pirmiausia atsirado tiktai žandenos, o
jau paskui prie jų buvo pridėtas ponas, kad jas glostytų.
Be šios figūros, tokiu būdu dalyvavusios šeimininko, tu­
rėjusio penkis rubuilius berniukus, šeimyninėje laimėje, man
patiko dar vienas ponas. Tačiau šis jau buvo visai kitokio tipo.
Tai buvo asmuo. Vardu jis buvo Julianas Mastakovičius. Iš
pirmo žvilgsnio galėjai suprasti, kad jis buvo garbingas sve­
čias ir jo santykiai su šeimininku buvo tokie pat, kaip šei­
mininko su ponu, glosčiusiu savo žandenas. Seimininkas ir
šeimininkė sakė jam begalę malonių žodžių, tūpčiojo apie jį,
girdė, meilikavo, atsivesdavo prie jo supažindinti savo sve­
čius, o jo paties prie nieko nevedė. Aš pastebėjau, jog šeimi­
ninko akyse sužibo ašaros, kai Julianas Mastakovičius pasakė
apie vakarą, kad jam retai pasitaiko taip maloniai praleisti
laiką. Man pasidarė kažkaip baisu tokio asmens akivaizdoje,
todėl, pasigėrėjęs vaikais, nuėjau į mažąją svetainę, kuri buvo
visiškai tuščia, ir atsisėdau šeimininkės gėlių kampelyje, ku­
ris užėmė bemaž pusę kambario.
Visi vaikai buvo neapsakomai mieli ir nieku gyvu neno­
rėjo būti panašūs į didelius - visi guvernančių ir mamyčių

* Iš meilės (it.).

139
įkalbinėjimai buvo perniek. Jie beregint nukabino nuo eglu­
tės saldainius, visus ligi vieno, ir jau suspėjo sulaužyti pusę
žaislų, nė nesužinoję, kam kuris skirtas. Ypač gražus buvo
vienas berniukas, juodaakis, garbanotas, kuris vis norėjo nu­
šauti mane savo mediniu šautuvu. Tačiau labiausiai dėme­
sį patraukė jo sesuo, vienuolikos metų mergaitė, labai daili,
kaip amūriukas, tylutė, susimąsčiusi, išblyškusi, su pūpsan­
čiomis didelėmis mąsliomis akimis. Ją vaikai kažkaip nu­
skriaudė, todėl ji atėjo į tą pačią svetainę, kurioje sėdėjau aš,
ir kertelėje ėmė žaisti su lėle. Svečiai su pagarba rodė vieną
turtingą mokesčių atpirkėją, jos tėvą, ir kai kas šnibždėjo,
kad jai jau atidėta trys šimtai tūkstančių rublių kraičio. Aš
atsisukau žvilgtelėti į tuos, kuriuos domino ši aplinkybė, ir
mano žvilgsnis įsmigo į Julianą Mastakovičių, kuris, susidė­
jęs rankas už nugaros ir mažumėlę palenkęs galvą į šoną,
kažkaip labai jau įdėmiai klausėsi tų ponų tauškalų. Paskui aš
negalėjau nenusistebėti šeimininkų išmintingumu, kai jie da­
lijo vaikams dovanas. Mergaitė, jau turėjusi tris šimtus tūks­
tančių rublių kraičio, gavo prašmatniausią lėlę. Paskui buvo
dalijamos vis menkesnės dovanos, pagal mažėjančius visų
tų laimingų vaikų tėvų rangus. Galiausiai paskutinis vaikas,
maždaug dešimties metų berniukas, liesutis, mažas, strazda­
notas, rausvaplaukis, gavo tiktai apysakų, pasakojančių apie
gamtos didybę, graudulio ašaras ir kitką, knygą, be paveiks­
lėlių ir net be vinjetės1. Jis buvo šeimininkų vaikų guver­
nantės, neturtingos našlės, sūnus, baisiai užguitas ir baikštus
berniukas. Aprengtas jis buvo prasto nankino2švarkeliu. Ga­
vęs savo knygą, jis ilgai vaikštinėjo aplink kitus žaislus; jam
baisiai norėjosi pažaisti su kitais vaikais, tačiau jis nedrįso;
buvo matyti, kad jis jau jautė ir suprato savo padėtį. Man
labai patinka stebėti vaikus. Neapsakomai įdomi jų pirmoji,
savarankiška raiška gyvenime. Aš pastebėjau, kad rausvaplau­
kis berniukas taip susiviliojo prašmatniais kitų vaikų žaislais,

140
ypač teatru, kuriame jam būtinai norėjosi gauti kokį nors
vaidmenį, kad ryžosi pasigerinti. Jis šypsojosi ir įsiteikinėjo
kitiems vaikams, jis atidavė savo obuolį vienam išpurtusiam
berniūkščiui, kuris jau turėjo susirišęs į skepetaitę krūvą ska­
nėstų, ir net ryžosi panešioti vieną ant nugaros, kad tik jo ne­
nuvytų šalin nuo teatro. Bet po valandėlės kažkoks padauža
gerokai jį apkūlė. Vaikas nedrįso pravirkti. Tada pasirodė gu­
vernantė, jo mamytė, ir liepė jam netrukdyti kitiems vaikams
žaisti. Vaikas atėjo į tą pačią svetainę, kur buvo mergaitė. Ji
priėmė jį, ir abu atsidėję ėmė puošti prašmatniąją lėlę.
Aš jau kokį pusvalandį sėdėjau gebenių pavėnėje ir bemaž
užsnūdau, klausydamasis rausvaplaukio berniuko ir gražuo­
lės su trimis šimtais tūkstančių kraičio, plušėjusių su lėle,
vaikiško pokalbio, kai staiga į kambarį įėjo Julianas Masta-
kovičius. Jis pasinaudojo skandalinga vaikų peštynių scena ir
patyliukais išėjo iš salės. Aš pastebėjau, kad prieš valandėlę
jis labai karštai kalbėjosi su busimosios turtingos nuotakos
tėveliu, su kuriuo ką tik susipažino, apie kažkokios tarnybos
pranašumą prieš kitą. Dabar jis stovėjo susimąstęs ir tarytum
kažką skaičiavo pirštais.
- Trys šimtai... trys šimtai, - šnibždėjo jis. - Vienuolika...
dvylika... trylika ir taip toliau. Šešiolika - penkeri metai! Tar­
kim, po keturis nuo šimto - 12, penkiskart = 60, o nuo tų
60... na, tarkim, iš viso bus po penkerių metų - keturi šimtai.
Taip! štai... Bet juk ne po keturis nuo šimto ima, sukčius! Gal
aštuonis ar dešimt nuo šimto ima. Na, tarkim, penki šimtai,
mažų mažiausiai penki šimtai tūkstančių, tai jau tikrai; na,
kas viršaus, skudurams, hm...
Jis baigė apmąstymus, išsišnirpštė nosį ir jau buvo beeinąs
iš kambario, bet staiga pažvelgė į mergaitę ir sustojo. Manęs
už vazonų su žalumynais jis nematė. Man pasirodė, kad jis
buvo baisiai susijaudinęs. Ar taip jį paveikė skaičiavimai, ar
kas nors kita, bet jis trynė rankas ir nenustygo vietoje. Tas

141
jaudulys sustiprėjo iki nec plūs ultra*, kai jis sustojo ir metė
antrą, ryžtingą žvilgsnį į busimąją nuotaką. Jis buvo beeinąs
pirmyn, bet iš pradžių apsidairė aplinkui. Paskui, ant pirštų
galų, tarytum jausdamasis kaltas, ėmė artintis prie vaiko. Jis
priėjo su šypsenėle, pasilenkė ir pabučiavo ją į galvą. Si, ne­
sitikėjusi antpuolio, šūktelėjo iš išgąsčio.
- O ką jūs čia veikiat, mielas vaikeli? - paklausė jis paš­
nibždomis, dairydamasis ir plekšnodamas mergaitei per
skruostą.
- Žaidžiam...
- A? su juo? - Julianas Mastakovičius pašnairavo į ber­
niuką.
- O tu, mielasis, eitum į svetainę, - pasakė jis jam.
Berniukas tylėjo ir žiūrėjo į jį išpūtęs akis. Julianas Masta­
kovičius vėl apsidairė aplinkui ir pasilenkė prie mergaitės.
- O ką jūs čia turit, lėlytę, mielas vaikeli? - paklausė jis.
- Lėlytę, - atsakė mergaitė raukydamasi ir mažumėlę su­
mišusi.
- Lėlytę... O ar žinot, mielas vaikeli, iš ko padaryta jūsų
lėlytė?
- Nežinau... - atsakė mergaitė pašnibždomis ir žemai pa­
narinusi galvą.
- Ogi iš skudurėlių, širdele. Tu geriau eitum, berniuk,
į svetainę, pas savo bendraamžius, - pasakė Julianas Mas­
takovičius, griežtai pažvelgęs į vaiką. Mergaitė ir berniukas
susiraukė ir susikabino. Jiems nesinorėjo skirtis.
- O ar jūs žinot, kodėl jums padovanojo šitą lėlytę? -
paklausė Julianas Mastakovičius, vis labiau prislopindamas
balsą.
- Nežinau.

* Aukščiausia riba (lot.).

142
 - Ogi todėl, kad jūs visą savaitę buvot mielas vaikas ir
gražiai elgėtės.
Tada Julianas Mastakovičius, be galo susijaudinęs, apsi­
dairė aplinkui ir, vis labiau prislopindamas balsą, pagaliau
vos girdimu, iš jaudulio ir nekantrumo bemaž visai apmiru­
siu balsu paklausė:
- O ar jūs mane mylėsit, mieloji mergaite, kai aš atvažiuo­
siu į svečius pas jūsų tėvelius?
Sitai pasakęs, Julianas Mastakovičius norėjo dar kartą pa­
bučiuoti mielą mergaitę, bet rausvaplaukis berniukas, maty­
damas, kad ji ruošiasi pravirkti, sugriebė ją už rankų ir palei­
do dūdas iš užuojautos jai. Julianas Mastakovičius ne juokais
supyko.
- Eik, eik iš čia, eik! - kartojo jis berniūkščiui. - Eik į
svetainę! Eik tenai, pas savo bendraamžius!
- Ne, nereikia, nereikia! Jūs eikit sau, - pasakė mergaitė, -
nevarykit jo, nevarykit jo! - kalbėjo ji, jau bemaž verkdama.
Tarpduryje kažkas sušlamėjo, Julianas Mastakovičius be­
matant atitiesė didingą savo stuomenį ir išsigando. Bet raus­
vaplaukis berniukas išsigando dar labiau už Julianą Mastako-
vičių, paliko mergaitę ir patyliukais, ramstydamasis į sieną,
išspruko iš svetainės į valgomąjį. Kad nesukeltų įtarimų, Ju­
lianas Mastakovičius irgi nuėjo į valgomąjį. Jis buvo raudo­
nas kaip vėžys ir, dirstelėjęs į veidrodį, tarytum susigėdo pats
savęs. Jį, galimas daiktas, suėmė apmaudas, kam taip karš­
čiavosi ir buvo toks nekantrus. Galimas daiktas, jį iš pradžių
taip pribloškė skaičiavimas pirštais, taip suviliojo ir įkvėpė,
kad jis, nors buvo labai solidus ir orus, ryžosi pasielgti kaip
vaikėzas ir tiesiai pulti savo objektą, nepaisydamas to, kad
objektas galėjo tapti tikru objektu mažų mažiausiai po pen-
kerių metų. Aš įkandin garbiojo pono nuėjau į valgomąjį ir
ten išvydau keistą reginį. Julianas Mastakovičius, visas išrau­
dęs iš apmaudo ir piktumo, gąsdino rausvaplaukį berniuką,

143
kuris, traukdamasis nuo jo vis toliau ir toliau, nežinojo - kur
dingti iš baimės.
- Eik iš čia, ką čia veiki, eik, nenaudėli, eik! Tu čia vaisius
kniauki, a? Tu čia vaisius kniauki? Eik, nenaudėli, varvanosi,
eik, eik pas savo bendraamžius!
Persigandęs berniukas, ryžęsis desperatiškam žingsniui,
pabandė palįsti po stalu. Tada jo persekiotojas, paskutinai
įsikarščiavęs, išsitraukė savo ilgą batistinę nosinę ir, talžyda­
mas ja, ėmė varyti visiškai pritilusį vaiką iš pastalės. Reikia
pasakyti, kad Julianas Mastakovičius buvo apkūnokas. Tai
buvo tuklus vyras, rausvaskruostis, įsiganęs, su pilvuku, rie­
biomis šlaunimis, žodžiu, kaip sakoma, dručkis, apskritutis,
kaip riešutėlis. Jis suprakaitavo, baisiai šnopavo ir buvo visas
raudonas. Galiausiai jis bemaž įsiuto, toks didžiulis buvo jo
pasipiktinimas ir, galimas daiktas (kas žino?), pavydas. Aš
visa gerkle nusikvatojau. Julianas Mastakovičius atsisuko
ir, kad ir koks svarbus asmuo buvo, baisiausiai sumišo. Tuo
metu pro priešines duris įėjo šeimininkas. Berniūkštis išlindo
iš pastalės ir valėsi kelius ir alkūnes. Julianas Mastakovičius
skubiai prisidėjo prie nosies nosinę, kurią už vieno kampučio
laikė rankose.
Seimininkas kiek nustebęs pažvelgė į mus tris; tačiau kaip
žmogus, pažįstantis gyvenimą ir rimtai žiūrintis į jį, tučtuo­
jau pasinaudojo tuo, kad užtiko savo svečią vieną.
- Štai tas berniukas, - pasakė jis, rodydamas rausvaplau-
kį, - dėl kurio aš turėjau garbę prašyti...
- A? - atsakė Julianas Mastakovičius, dar ne visai atsito­
kėjęs.
- Mano vaikų guvernantės sūnus, - tęsė šeimininkas pra­
šomu tonu, - vargšė moteris, našlė, vieno doro valdininko
našlė; ir todėl... Julianai Mastakovičiau, jeigu įmanoma...
- Ak, ne, ne, - skubiai sušuko Julianas Mastakovičius, -
ne, dovanokit, Filipai Aleksejevičiau, nėra jokios galimybės.

144
Aš teiravausi: laisvos vietos nėra, o jeigu ir būtų, tai į ją jau
dešimt kandidatų, kur kas labiau turinčių teisę, negu jis...
Labai gaila, labai gaila...
- Gaila, - atitarė šeimininkas, - berniukas kuklus, tylus...
- Didelis išdykėlis, kaip aš matau, - atsakė Julianas Masta-
kovičius, isteriškai išviepęs lūpas, - eik, berniuk, ko tu stovi,
eik pas savo bendraamžius! - pasakė jis, kreipdamasis į vaiką.
Ūmai jis, regis, neiškentė ir viena akimi dirstelėjo į mane.
Aš irgi neiškenčiau ir nusikvatojau jam tiesiai į akis. Julianas
Mastakovičius tučtuojau nusisuko ir gana garsiai paklausė
šeimininko, kas tasai keistas jaunuolis? Jie ėmė šnibždėtis ir
išėjo iš kambario. Paskui aš mačiau, kaip Julianas Mastakovi­
čius, klausydamasis šeimininko, nepatikliai lingavo galvą.
Į valias prisikvatojęs, aš grįžau į svetainę. Ten didis vyras,
apsuptas šeimų tėvų ir motinų, šeimininkės ir šeimininko,
kažką karštai kalbėjo vienai damai, prie kurios jį ką tik pri­
vedė. Dama laikė už rankos mergaitę, tarp kurios ir Juliano
Mastakovičiaus prieš dešimt minučių įvyko scena mažojoje
svetainėje. Dabar jis žarstė pagyras ir žavėjosi mielo vaikelio
grožiu, talentais, grakštumu ir puikiu išauklėjimu. Jis aiškiai
meilikavo mamytei. Motina klausėsi jo kone su džiaugsmo
ašaromis. Tėvo lūpos šypsojosi. Seimininkas džiaugėsi visuo­
tinio džiaugsmo proveržiu. Net visi svečiai pritarė, net vaikų
žaidimai buvo sustabdyti, kad netrukdytų pokalbiui. Visame
ore tvyrojo didi pagarba. Paskui aš girdėjau, kaip iki širdies
gelmių sujaudinta žaviosios mergaitės mamytė mandagiau­
siais žodžiais prašė Juliano Mastakovičiaus suteikti jai didžiu­
lę garbę, maloningai pagerbti jų namus savo apsilankymu;
girdėjau, su kokiu neapsimestu džiaugsmu Julianas Mastako­
vičius priėmė kvietimą ir kaip paskui svečiai, išsiskirstę, kaip
reikalavo mandagumas, į visas puses, susigraudinę žarstė tar­
pusavyje liaupses mokesčių atpirkėjui, jo žmonai, mergaitei
ir ypač Julianui Mastakovičiui.

145
 - Ar tas ponas vedęs? - paklausiau aš, bemaž garsiai, vie­
no iš savo pažįstamų, kuris stovėjo arčiausiai Juliano Masta-
kovičiaus.
Julianas Mastakovičius metė į mane tiriamą ir piktą žvilgsnį.
- Ne! - atsakė mano pažįstamas, iki širdies gelmių užgau­
tas mano netakto, kurį aš padariau tyčia...

* * *

Neseniai aš ėjau pro N. cerkvę; mane apstulbino minia

ir sambūris. Aplinkui kalbėjo apie vestuves. Diena buvo ap­
niukusi, ėmė dulksnoti; aš prasibroviau per minią į cerkvę
ir pamačiau jaunikį. Tai buvo nedidukas, apskritutis, įmitęs
žmogelis su pilvuku, labai išsipustęs. Jis bėgiojo, rūpinosi ir
nurodinėjo. Pagaliau pasigirdo kalbos, kad atvežė nuotaką. Aš
prasibroviau per minią ir pamačiau nuostabią gražuolę, kuriai
vos prasidėjo pirmasis pavasaris. Tačiau gražuolė buvo išblyš­
kusi ir liūdna. Ji atrodė išsiblaškiusi; man net pasirodė, kad
jos akys buvo paraudusios nuo neseniai išlietų ašarų. Antiki­
nis kiekvieno jos veido bruožo griežtumas suteikė jos grožiui
kažkokio orumo ir iškilmingumo. Tačiau pro tą griežtumą ir
orumą, pro tą liūdesį dar prasimušė pirmykštis nekaltas vai­
kiškumas; atsispindėjo kažkas neapsakomai naivu, dar nenusi­
stovėję, jauna ir, atrodė, be žodžių maldavo pasigailėti.
Kalbėjo, kad jai ką tik suėjo šešiolika metų. Įdėmiai įsi­
žiūrėjęs į jaunikį, aš staiga atpažinau Julianą Mastakovičių,
kurio nemačiau lygiai penkerius metus. Aš pažvelgiau į ją...
Dieve mano! Aš ėmiau kuo greičiau brautis iš cerkvės. Mi­
nioje šnekėjo, kad nuotaka turtinga, kad nuotaka turi penkis
šimtus tūkstančių kraičio... ir dar kažkiek skudurais...
„Vis dėlto gerai apskaičiavo!“ - pagalvojau aš, išsibrovęs
į lauką...
 MAŽASIS DIDVYRIS

(Iš nežinomų memuarų)

Aš tada baigiau vienuoliktus metus. Liepą mane išleido pa­

viešėti į pamaskvio kaimą, pas mano giminaitį T-vą, pas kurį
tuo metu buvo suvažiavę koks penkiasdešimt, o gal ir dau­
giau, svečių... neprisimenu, nesuskaičiavau. Buvo triukšmin­
ga ir linksma. Atrodė, tai buvo šventė, kuri tam ir prasidėjo,
kad niekada nesibaigtų. Atrodė, mūsų šeimininkas davė sau
žodį kaip galima greičiau prašvilpti visą didžiulį savo turtą, ir
neseniai jam vis dėlto pavyko pateisinti tokį spėjimą, tai yra
prašvilpti viską, iki paskutinio skatiko, ir likti plikam kaip tilvi­
kui. Be paliovos važiavo vis nauji svečiai, juk Maskva buvo už
poros žingsnių, ranka pasiekiama, taigi išvažiuojantieji tiktai
užleisdavo vietą kitiems, o šventė tęsėsi toliau. Vienas links­
mybes keitė kitos, ir pramogoms nesimatė galo. Tai jodinėji­
mas po apylinkes, ištisais būriais, tai pasivaikščiojimai pušyne
ar paupiu; piknikai, pietūs laukuose; vakarienės didelėje namo
terasoje, apstatytoje trimis eilėmis brangių gėlių, užliedavu-
sių aromatais gaivų nakties orą, spindinčioje šviesoje, kurioje
mūsų damos, ir taip bemaž visos iki vienos labai dailios, nuo
dienos įspūdžių pagyvėjusiais veidais, žiburiuojančiomis aku­
tėmis, atrodydavo dar žavingesnės; gyvas kryžmines jų kalbas
pertraukdavo skambus kaip varpelis juokas; šokiai, muzika,
dainos; jeigu dangus apsiniaukdavo, būdavo kuriami gyvieji

147
paveikslai, šarados, patarlės, rengiamas namų teatras. Atsiras­
davo gražbylių, pasakotojų, gebančių laidyti sąmojus.
Keletas asmenų ryškiai pirmavo. Žinoma, liežuvavimas,
paskalos buvo įprastas dalykas, nes be jų pasaulis negali gy­
vuoti, ir milijonai žmonių išmirtų iš nuobodulio kaip musės.
Bet kadangi man buvo vienuolika metų, tai aš tada nė nepa­
stebėdavau tų žmonių, sudomintas visai ko kito, o jeigu ką
ir pastebėjau, tai ne viską. Jau vėliau teko kai ką prisiminti.
Tiktai spindinti paveikslo pusė galėjo kristi man į vaikiškas
akis, ir tas visuotinis pakilumas, spindesys, šurmulys - visa
tai, man ligi šiol nematyta ir negirdėta, taip mane apstulbino,
kad pirmosiomis dienomis aš visai sutrikau ir maža mano
galvelė apsvaigo.
Bet aš vis kalbu apie savo vienuolika metų, ir, žinoma, aš
buvau vaikas, dar visai vaikas. Daugelis iš tų žavingų moterų,
myluodamos mane, dar nemanė paisyti mano amžiaus. Ta­
čiau - keistas dalykas! - manyje jau ėmė busti kažkoks man
pačiam nesuprantamas jausmas; kažkas jau virpčiojo mano
širdyje, ligi šiol nepažįstama ir nepatirta, nuo ko ji kartais
degdavo ir plazdėdavo, tarytum išsigandusi, ir dažnai mano
veidą netikėtai užliedavo raudonis. Kartais man būdavo
kažkaip gėda ir netgi skaudu dėl įvairiausių vaikiškų mano
privilegijų. Kitąsyk mane tarytum apimdavo nuostaba, ir aš
nulįsdavau kur nors, kur manęs niekas nematytų, tarytum
norėdamas atsikvėpti ir kažką prisiminti, kažką tokio, ką ligi
šiol, man atrodė, aš labai gerai prisiminiau ir ką dabar staiga
pamiršau, tačiau be ko man kol kas negalima pasirodyti ir
niekaip neįmanoma išsiversti.
Tai, pagaliau, man atrodydavo, kad aš kažką nuslėpiau
nuo visų, bet nieku gyvu ir niekam apie tai nesakiau, nes
man, mažam žmogui, gėda iki ašarų. Greitai tame mane su­
pusiame sūkuryje aš pasijutau vienišas. Čia buvo ir kitų vai­
kų, bet visi - arba gerokai jaunesni, arba gerokai vyresni už

148
mane; tiesą sakant, jie man nerūpėjo. Žinoma, nieko man
ir nebūtų nutikę, jeigu mano padėtis nebūtų buvusi išskir­
tinė. Visų tų žavingų damų akyse aš tebebuvau maža, aiš­
kiai nenusakoma būtybė, kurią jos kartais mėgdavo myluoti
ir su kuria galėdavo žaisti kaip su maža lėle. Ypač viena iš
jų, žavinga blondinė vešliais, labai tankiais plaukais, kokių aš
vėliau niekada nemačiau ir tikriausiai niekada nepamatysiu,
prisiekė neduoti man ramybės. Mane trįkdė, o ją linksmino
aplink mus skambėdavęs juokas, kurį jį tolydžio sukeldavo
savo šiurkščiais, pašėlusiais išsišokimais su manimi; tai, ma­
tyt, teikė jai didžiulį malonumą. Pensione draugės tikriausiai
būtų vadinusios ją padūkėle. Ji buvo nuostabiai graži, ir jos
grožyje buvo kažkas, kas iš pirmo žvilgsnio krisdavo į akis.
Ir, žinoma, ji nebuvo panaši į tas mažas drovias blondines,
baltutėles kaip pūkelis ir švelnias kaip baltosios pelytės arba
pastorių dukterys. Ji buvo nedidelio ūgio ir apkūnoka, tačiau
švelnių, subtilių veido bruožų, nuostabiai nupieštų. Kažkas
blykčiojo šitame veide lyg žaibas, o ir visa ji - kaip ugnis,
guvi, žvitri, lengva. Iš didelių atvirų jos akių tarytum žiro
kibirkštys; jos spindėjo it deimantai, ir tokių žydrų žaiža­
ruojančių akių aš niekada neiškeisiu į jokias juodas, nors jos
būtų juodesnės už patį juodžiausią andalūzišką žvilgsnį, o ir
manoji blondinė, dievaži, buvo ne prastesnė už tą garsiąją
brunetę, kurią apdainavo vienas žymus ir geras poetas ir dar
tokiomis puikiomis eilėmis prisiekė visa Kastilija, kad yra pa­
siryžęs susilaužyti visus kaulus, jeigu jam leistų bent piršto
galiuku paliesti savosios gražuolės mantiliją1. Pridurkite prie
to, kad manoji gražuolė buvo pati linksmiausia iš visų pasau­
lio gražuolių, padūkusi kvatoklė, išdykusi kaip vaikas, nors
jau penkeri metai buvo ištekėjusi. Jos lūpos, gaivios kaip ry­
tmečio rožė, ką tik, su pirmuoju saulės spinduliu praskleidusi
purpurinį, kvapnų savo pumpurą, ant kurio dar nenudžiūvo
šalti stambūs rasos lašai, niekada nepaliaudavo juoktis.

149
 Prisimenu, kad, man atvažiavus, kitą dieną buvo surengtas
namų teatras. Salė buvo, kaip sakoma, sausakimša; nebuvo nė
vienos laisvos vietos; o kadangi man kažkodėl pasitaikė pa­
vėluoti, tai aš buvau priverstas gėrėtis spektakliu stovėdamas.
Tačiau linksmas vaidinimas vis labiau traukė mane į priekį,
ir aš nejučiomis prasibroviau iki pat pirmųjų eilių ir stovėjau
ten, atsirėmęs į krėslo, kuriame sėdėjo viena dama, atkaltę. Tai
buvo manoji blondinė; tačiau mes dar nebuvome pažįstami. Ir
štai, kažkaip nejučiomis, aš užsižiūrėjau į nuostabiai apvalius,
gundančius jos pečius, putlius, baltutėlaičius, lyg pieno puta,
nors man buvo visiškai vis tiek, į ką žiūrėti: į nuostabius mo­
ters pečius ar į kyką su ugniniais kaspinais, slėpusį vienos gar­
bios damos pirmoje eilėje žilus plaukus. Salia blondinės sėdėjo
pernokusi mergina, viena iš tų, kurios, kaip vėliau ne kartą
pastebėjau, amžinai glaudžiasi kuo arčiau jaunų ir dailių mo­
terų, pasirinkdamos tokias, kurios neveja nuo savęs jaunimo.
Tačiau ne tai svarbu: vos tik toji mergina pajuto, kad aš stebiu,
pasilenkė prie kaimynės ir kikendama sušnibždėjo jai kažką į
ausį. Kaimynė staiga atsigręžė, ir prisimenu, kad ugninės jos
akys taip blykstelėjo į mane prietemoje, kad aš, nepasiruošęs
susitikimui, krūptelėjau, it nusitvilkęs. Gražuolė nusišypsojo.
- Jums patinka vaidinimas? - paklausė ji, vylingai ir pa­
šaipiai pažvelgusi man į akis.
- Taip, - atsakiau aš, vis dar žiūrėdamas į ją su kažkokia
nuostaba, kuri jai, matyt, patiko.
- O kodėl jūs stovit? Taip pavargsit; argi jums nebėra vie­
tos?
- Taigi, kad nėra, - atsakiau aš; Šįsyk man labiau rūpėjo
mano bėda, negu žaižaruojančios gražuolės akys, ir aš nuo­
širdžiai apsidžiaugiau, kad pagaliau atsirado gera širdis, kuriai
galiu pasisakyti savo nelaimę. - Aš jau ieškojau, bet visos
kėdės užimtos, - pridūriau aš, tarytum skųsdamasis jai, kad
visos kėdės užimtos.

150
 - Eikš čia, - guviai pasakė ji, greita viską nuspręsti, lygiai
kaip ir nusitverti kiekvienos beprotiškos minties, kokia tik
šmėstelės padūkusioje jos galvoje, - eikš čia, pas mane, ir
sėskis man ant kelių.
- Ant kelių?.. - pakartojau aš sutrikęs.
Aš jau sakiau, kad mano privilegijos iš tikrųjų pradėjo
mane skaudinti, aš gėdijausi jų. Si, lyg tyčia, buvo didesnis
akibrokštas nei kitos. Be to, aš, ir šiaip visada drovus ir nedrą­
sus berniukas, dabar kažkodėl pradėjau ypač drovėtis moterų
ir todėl baisiai sutrikau.
- Na taip, ant kelių! Kodėl tu nenori sėstis man ant ke­
lių? - neatlyžo ji, vis smarkiau juokdamasi, ir galiausiai
pradėjo tiesiog kvatoti dievai žino iš ko, gal iš savo pačios
išmonės arba apsidžiaugusi, kad aš taip sutrikau. Bet jai šito
ir tereikėjo.
Aš išraudau ir sumišęs dairiausi aplinkui, ieškodamas -
kur čia pasprukus; bet ji jau įspėjo mano ketinimą, kažkaip
suspėjo nutverti mano ranką, kaip tik tam, kad aš nepa­
sprukčiau, ir, prisitraukusi ją prie savęs, staiga, visai neti­
kėtai, didžiulei mano nuostabai, skaudžiai suspaudė ją savo
išdykusiais, karštais pirštukais ir ėmė gniaužyti man pirštus,
bet taip skaudžiai, jog aš įtempiau visas jėgas, kad nesurik­
čiau, ir dariau juokingiausias grimasas. Be to, aš baisiausiai
apstulbau, sutrikau, netgi pajutau siaubą sužinojęs, kad yra
tokių juokingų ir piktų damų, kurios kalba su berniukais
apie tokius niekus ir dar taip skaudžiai žnaibosi, dievai žino
už ką ir prie visų. Tikriausiai tas sutrikimas atsispindėjo ne­
laimingame mano veide, nes išdykėlė kvatojo man į akis it
pamišusi ir kartu vis stipriau žnaibė ir gniaužė vargšus mano
pirštus. Ji nesitvėrė džiaugsmu, kad vis dėlto pavyko paišdy-
kauti, sutrikdyti vargšą berniuką ir galutinai jį apkvailinti.
Mano padėtis buvo beviltiška. Pirmiausia, aš degiau iš gėdos,
nes bemaž visi aplinkui atsigręžė į mus, vieni nustebę, kiti

151
juokdamiesi, iškart supratę, kad gražuolė iškrėtė kokią nors
išdaigą. Be to, man baisiausiai norėjosi rėkti, nes ji gniaužė
man pirštus su kažkokiu įniršiu, būtent dėl to, kad aš nerė­
kiu: o aš, kaip spartietis, ryžausi iškęsti skausmą, bijodamas
riksmu sukelti sumaištį, po kurios jau nežinau, kas man būtų
buvę. Apimtas visiškos nevilties, pagaliau aš pradėjau grum­
tis ir ėmiau iš visų jėgų traukti į save savo paties ranką, bet
mano tirone buvo daug stipresnė už mane. Pagaliau aš neiš­
tvėriau, riktelėjau - tik to ji ir telaukė! Akimirksniu ji paleido
mane ir nusisuko, lyg niekuo dėta, tarytum ne ji išdykavo, o
kas nors kitas, na, lygiai kaip koks mokinukas, kuris, vos tik
mokytojas nusisuko, jau suspėjo kur nors kaimynystėje paiš-
dykauti, įžnybti kokiam nors smulkučiui, gležnam berniukui,
sprigtelėti jam, niuktelėti, kumštelėti į alkūnę ir akimirksniu
vėl atsisukti, pasitaisyti, įbesti akis į knygą ir pradėti kalti
savo pamoką, o įtūžęs ponas mokytojas, lyg vanagas puolęs į
triukšmą, netikėtai liko apkvailintas ir nieko nepešęs.
Tačiau, mano laimei, visų dėmesį tą valandėlę patraukė
meistriška mūsų šeimininko, kuris pjesėje, kažkokioje Skri-
bo2 komedijoje, vaidino pagrindinį vaidmenį, vaidyba. Visi
ėmė ploti; aš patyliukais išsmukau iš eilės ir nubėgau į patį
salės galą, į priešingą kampą, ir iš ten, pasislėpęs už kolonos,
su siaubu žiūrėjau tenai, kur sėdėjo klastingoji gražuolė. Ji
tebekvatojo, prisidengusi lūputes nosinaite. Ir ilgai ji dar grę­
žiojosi atgal, po visas kertes dairydamasi manęs, - tikriausiai
labai gailėdamasi, kad taip greitai baigėsi patrakusios mūsų
grumtynės, ir galvodama, kokią dar išdaigą iškrėtus.
Taip prasidėjo mūsų pažintis, ir nuo to vakaro ji jau nė per
žingsnį nuo manęs neatstojo. Ji persekiojo mane be atodairos
ir sąžinės, pasidarė mano kankintoja, tirone. Visą jos išdaigų
su manimi komizmą sudarė tai, kad ji pasigyrė iki ausų mane
įsimylėjusi ir pjaute pjovė mane prie visų. Aišku, man, ti­
kram laukiniui, visa tai buvo iki ašarų sunku ir apmaudu, ir aš

152
jau kelis kartus buvau atsidūręs tokioje keblioje ir kritiškoje
padėtyje, kad buvau pasiruošęs susimušti su klastingąja savo
garbintoja. Mano naivus sutrikimas, mano beviltiška širdgėla
tarytum įkvėpdavo ją persekioti mane ligi galo. Ji neturėjo
gailestingumo, o aš nežinojau - kur nuo jos dėtis. Juokas,
skambėdavęs aplink mus, kurį ji vis dėlto mokėdavo sukelti,
tiktai kurstė ją naujoms išdaigoms. Bet galų gale jos pokštus
pradėjo laikyti per daug įžūliais. Ir iš tiesų* kai dabar prisime­
nu, ji pernelyg daug sau leido su tokiu vaiku, kaip aš.
Bet toks jau buvo charakteris: buvo ji kaip reikiant iš­
paikinta. Paskui aš girdėjau, kad labiausiai ją išpaikino jos
pačios vyras, storulis, nedidukas ir labai raudonas žmogus,
labai turtingas ir labai veiklus, bent jau iš pažiūros: judrus,
plušus, jis nė poros valandų nenustygdavo vienoje vietoje.
Kiekvieną dieną važiuodavo iš mūsų į Maskvą, kartais po du
kartus, ir vis, kaip pats tikindavo, su reikalais. Sunku buvo
surasti linksmesnę ir geraširdiškesnę už šią komišką ir kartu
visada valyvą fizionomiją. Jis ne tik liguistai, kone graudžiai
mylėjo žmoną, - jis tiesiog garbino ją it stabą.
Jis nėmaž jos nevaržė. Draugų ir draugių ji turėjo galybę.
Pirmiausia, jos mažai kas nemylėjo, o antra - vėjavaikė ir pati
nebuvo pernelyg išranki pasirinkdama draugus, nors jos cha­
rakteris buvo kur kas rimtesnis, negu buvo galima pamanyti
sprendžiant iš to, ką aš dabar papasakojau. Bet iš visų savo
draugių ji labiausiai mėgo ir išskyrė vieną jauną damą, tolimą
savo giminaitę, kuri dabar irgi buvo mūsų draugijoje. Jas siejo
kažkoks švelnus, subtilus ryšys, vienas iš tų ryšių, kurie kar­
tais užsimezga susitikus dviem charakteriams, dažnai visiškai
priešingiems vienas kitam, iš kurių vienas ir griežtesnis, ir
gilesnis, ir tyresnis už kitą, o kitas su didžiausiu nuolankumu
ir kilniai įvertinęs save meiliai paklūsta jam, pajutęs visą jo
pranašumą, ir kaip laimę priima į savo širdį jo draugystę. Tada
ir atsiranda tas švelnus ir taurus tokių charakterių santykių

153
subtilumas: vienos pusės meilė ir visiškas atlaidumas, kitos
pusės meilė ir pagarba, pagarba, net virstanti kažkokia baime,
nuogąstavimu dėl savęs akyse to, kurį taip didžiai brangini,
ir karštu, aistringu troškimu su kiekvienu gyvenimo žingsniu
vis labiau priartėti prie jo širdies. M-me M. irgi buvo labai
graži, bet jos grožis buvo kažkoks ypatingas, ryškiai išskirian­
tis ją iš gražių moterų pulko; jos veide buvo kažkas, kas iškart
neišvengiamai patraukdavo visų simpatijas, arba, tiksliau, kas
sužadindavo kilnią, taurią ją sutikusiojo simpatiją. Yra tokių
laimingų veidų. Salia jos kiekvienam pasidarydavo kažkaip
geriau, kažkaip laisviau, kažkaip šilčiau, ir vis dėlto liūdnos
didelės jos akys, kupinos ugnies ir jėgos, žvelgė nedrąsiai ir
nerimastingai, lyg ji kiekvieną valandėlę būtų bijojusi kažko
priešiško ir grėsmingo, ir tas keistas nedrąsumas švelnius, ro­
mius jos bruožus, primenančius šviesius Italijos madonų vei­
dus, kartais aptraukdavo tokiu liūdesiu, kad, žiūrint į ją, pa­
čiam greitai pasidarydavo taip pat liūdna, kaip kamuojamam
savo, savos širdies liūdesio. Šitas išblyškęs, sulysęs veidas,
kuriame pro nepriekaištingą tyrų, taisyklingų bruožų gro­
žį ir sielvartingą slopinamo, slepiamo liūdesio rūstumą dar
taip dažnai prasimušdavo pirmykštis vaikiškai giedras veide­
lis - dar visai neseniai vyravusio patiklumo ir galbūt naivios
laimės atspindys; ta tyli, bet baikšti, virpanti šypsena - visa
tai sukeldavo tokią nesąmoningą užuojautą tai moteriai, kad
kiekvieno širdyje nejučiomis prabusdavo saldus, karštas rū­
pestis, kuris dar iš tolo palenkdavo į jos pusę ir dar nesusipa­
žinus suartindavo su ja. Tačiau gražuolė atrodė kažkokia tyli,
užsidariusi, nors, žinoma, nebūdavo rūpestingesnės ir labiau
mylinčios būtybės, kai kam nors reikėdavo užuojautos. Yra
moterų, kurios gyvenime yra tarsi gailestingosios seserys.
Nuo jų galima nieko neslėpti, bent jau nieko, kas skaudina
ir žeidžia širdį. Kas kenčia, tas gali drąsiai ir su viltimi eiti
pas jas nebijodamas, kad bus joms našta, nes retas iš mūsų

154
žino, kiek kai kurių moterų širdyje gali slypėti be galo kan­
trios meilės, užuojautos ir atlaidumo. Didžiuliai simpatijos,
paguodos, vilties lobiai glūdi tose tyrose širdyse, taip dažnai
irgi sužeistose, nes širdis, kuri daug myli, daug liūdi, bet jos
žaizda rūpestingai paslėpta nuo smalsaus žvilgsnio, nes dide­
lis sielvartas dažniausiai tyli ir slepiasi. Jų neišgąsdins nei gili
žaizda, nei jos pūliai, nei jos dvokas: kas pas jas ateina, tas jau
yra jų vertas; jos, tiesą sakant, tarytum ir gimsta žygdarbiui...
M-me M. buvo aukšto ūgio, liauna ir grakšti, bet pernelyg
laiba. Visi jos judesiai buvo kažkokie nelygūs, tai lėti, grakš­
tūs ir net kažkokie orūs, tai vaikiškai greiti, o kartu jos ges­
tuose atsispindėdavo kažkoks drovus nuolankumas, tarytum
kažkoks virpulys ir nesaugumas, tačiau niekieno neprašantis
ir nemaldaujantis apginti.
Aš jau sakiau, kad nepagirtinos klastingosios blondinės
pretenzijos vertė mane gėdytis, pjaute pjovė mane, kruvinai
mane žeidė. Bet tam buvo dar ir slapta, keista, kvaila priežas­
tis, kurią aš slėpiau, dėl kurios drebėjau, kaip koks šykštuolis,
ir net vien nuo minties apie ją, kur nors slaptoje, tamsioje
kertėje, kur nepasiekdavo jokios žydraakės klastūnės inkvizi-
toriškas, pašaipus žvilgsnis, vien nuo minties apie tai aš kone
dusdavau iš sumišimo, gėdos ir baimės, - žodžiu, aš buvau
įsimylėjęs, tai yra tarkime, kad aš pasakiau nesąmonę: šito
negalėjo būti; bet kodėl tada iš visų mane supusių veidų tik­
tai vienas traukdavo mano dėmesį? Kodėl tiktai ją man patik­
davo sekioti akimis, nors tada man nėmaž nerūpėjo dairytis
į moteris ir su jomis susipažinti? Dažniausiai šitai nutikdavo
vakarais, kai dargana uždarydavo visus kambariuose ir kai aš,
vienišas užsiglaudęs kur nors svetainės kertėje, be tikslo žval-
gydavausi į šalis, nerasdamas daugiau ką veikti, nes su mani­
mi, išskyrus mano kankintojas, retai kas kalbėdavo, ir tokiais
vakarais man būdavo nepakenčiamai nuobodu. Aš įsižiūrėda­
vau į mane supusius veidus, įsiklausydavau į pokalbį, kurio

155
dažnai nesuprasdavau nė vieno žodžio, ir štai tada pakerėtas
mano dėmesys, dievai žino kodėl, nukrypdavo į m-me M.
(nes tai buvo ji) tylius žvilgsnius, romią šypseną ir gražų
veidą, ir tas keistas, miglotas, bet neapsakomai saldus mano
įspūdis jau neišblėsdavo. Dažnai ištisas valandas aš tarytum
negalėdavau nuo jos atsiplėšti; aš įsiminiau kiekvieną jos ges­
tą, kiekvieną judesį, įsiklausydavau į kiekvieną sodraus, sida­
brinio, bet kiek prislopinto jos balso virptelėjimą, ir - keistas
dalykas! - visi mano stebėjimai, palikdavę man drovų ir saldų
įspūdį, kartu žadino kažkokį nepaaiškinamą smalsumą. Buvo
panašu į tai, tarytum aš stengiausi įminti kažkokią paslaptį...
Labiausiai mane skaudino pašaipos m-me M. akivaizdoje.
Tos pašaipos ir komiškas kabinėjimasis, mano supratimu, net­
gi žemindavo mane. Ir kai, būdavo, pasigirsdavo bendras juo­
kas mano adresu, ir net m-me M. kartais nejučiomis imdavo
juoktis sykiu su kitais, aš, nusiminęs, kankinamas didžiausios
širdgėlos, ištrūkdavau iš savo tironių ir nubėgdavau į viršų,
kur ir pralindėdavau kitą dienos dalį, nedrįsdamas pasirodyti
svetainėje. Tiesą sakant, aš ir pats dar nesupratau nei savo gė­
dos, nei jaudulio; visą procesą aš išgyvendavau nesąmonin­
gai. Su m^me M. aš dar nebuvau persitaręs nė poros žodžių,
o ir, žinoma, nebūčiau išdrįsęs prasižioti. Bet štai kartą va­
kare, praleidęs nepakenčiamą dieną, per pasivaikščiojimą aš
atsilikau nuo kitų, baisiai pavargau ir per sodą tykinau namo.
Ant vieno suolo, nuošalioje alėjoje, aš pamačiau m-me M.
Ji sėdėjo vienui viena, tarytum tyčia pasirinkusi tokią nuo­
šalią vietą, nusvarinusi galvą ant krūtinės ir mašinaliai pe­
šiodama rankomis nosinę. Ji buvo taip įsigalvojusi, kad nė
neišgirdo, kaip aš prisigretinau prie jos.
Pastebėjusi mane, ji greitai pakilo nuo suolo, nusisuko
ir, pamačiau, paskubomis nusišluostė nosine akis. Ji verkė.
Nusišluosčiusi ašaras, ji nusišypsojo man ir nuėjo su manim
namo. Jau nebeprisimenu, apie ką mudu su ja kalbėjomės;

156
bet ji be paliovos įvairiomis dingstimis mane siuntinėjo: tai
paprašydavo nuskinti jai gėlę, tai pažiūrėti, kas joja gretima
alėja. Ir kai aš nuo jos pasitraukdavau, ji tučtuojau vėl pri­
sidėdavo prie akių nosinę ir nusišluostydavo nepaklusnias
ašaras, kurios niekaip nenorėjo liautis, vėl ir vėl susitvenk­
davo širdyje ir vis sruvo iš vargšių jos akių. Aš supratau, kad,
matyt, jai tikras vargas su manim, jeigu ji taip dažnai mane
siuntinėja, o ir ji pati jau matė, kad aš viską pastebėjau, tiktai
negalėjo susitvardyti, ir dėl to man dar labiau gėlė širdį dėl
jos. Aš baisiausiai pykau ant savęs tą valandėlę, keikiau save
už nerangumą ir neišradingumą ir vis dėlto nežinojau, kaip
sumaniau atsilikti nuo jos neparodžius, kad pastebėjau jos
sielvartą, bet ėjau greta, liūdnai nustebęs, netgi išsigandęs,
visai sutrikęs ir niekaip nerasdamas nė vieno žodžio palaikyti
skurdžiam mūsų pokalbiui.
Šitas susitikimas taip mane sukrėtė, kad aš visą vakarą su
godžiu smalsumu vogčiomis stebėjau m-me M. ir nenuleidau
nuo jos akių. Tačiau atsitiko taip, kad porą kartų ji netikė­
tai užklupo mane stebintį, ir antrąjį kartą, pastebėjusi mane,
nusišypsojo. Tai buvo vienintelė jos šypsena per visą vakarą.
Liūdesys dar nenuslinko nuo jos veido, kuris dabar buvo la­
bai išblyškęs. Visą laiką ji tyliai kalbėjosi su viena pagyvenu­
sia dama, pikta ir barninga senute, kurios niekas nemėgo už
šnipinėjimą ir apkalbas, bet kurios visi bijojo, o todėl buvo
priversti noromis nenoromis visaip jai pataikauti...
Dešimtą valandą atvažiavo m-me M. vyras. Ligi tol aš ją
stebėjau labai akylai, nenuleisdamas akių nuo liūdno jos vei­
do; o dabar, netikėtai įėjus vyrui, aš pamačiau, kaip ji visa
krūptelėjo ir jos veidas, ir taip jau išblyškęs, staiga pasidarė
baltesnis už drobę. Šitai taip krito į akis, kad ir kiti pastebė­
jo: netoliese aš nugirdau pokalbio nuotrupas, iš kurių šiaip
taip suvokiau, kad vargšei m-me M. ne viskas gerai. Kalbėjo,
kad jos vyras pavydus kaip mauras, ne iš meilės, o iš savi­

157
meilės. Pirmiausia tai buvo europietis, šiuolaikinis žmogus,
prisigraibęs naujų idėjų ir puikavęsis savo idėjomis. Iš pa­
žiūros tai buvo juodaplaukis, aukštas ir labai apkūnus ponas,
su europietiškomis žandenomis, savimi patenkintu rausvu
veidu, baltais kaip cukrus dantimis ir nepriekaištingos džen­
telmeniškos laikysenos. Vadino jį protingu žmogumi. Taip kai
kuriuose būreliuose vadina tam tikrą kitų sąskaita tunkančios
žmonijos padermę, kuri absoliučiai nieko neveikia, kuri ab­
soliučiai nieko nenori veikti ir kuri dėl amžino tingėjimo ir
nieko neveikimo vietoj širdies turi riebalų gniutulą. Iš jų be
paliovos girdi, kad jiems nėra kas veikti dėl kažkokių labai
painių, priešiškų aplinkybių, kurios „vargina jų genijų“, ir
kad todėl į juos „liūdna žiūrėti“. Tai jau tokia įprasta pompas­
tiška jų frazė, jų mot d’ordre- jų slaptažodis ir lozungas, frazė,
kurią mano sotūs storuliai visur ir be paliovos žarsto, ir ji jau
seniai pradėjo nusibosti kaip bjauriausia veidmainystė ir tušti
žodžiai. Beje, kai kurie iš šitų juokdarių, niekaip negalinčių
surasti, ką jiems veikti, - šito, tiesą sakant, jie niekada nė
neieškojo, —būtinai siekia, kad visi manytų, jog vietoj širdies
jų krūtinėje ne riebalai, o priešingai, kalbant apskritai, kažkas
labai subtilaus, bet kas būtent - apie tai nieko nepasakytų net
pats geriausias chirurgas, aišku, iš mandagumo. Šitie ponai
tuo ir verčiasi pasaulyje, kad visus savo instinktus nukreipia į
šiurkštų šaipymąsi, trumparegišką smerkimą ir besaikį išdidu­
mą. Kadangi jie daugiau neturi ką veikti, kaip tik pastebėti ir
įsiminti svetimas klaidas ir silpnybes, ir kadangi geraširdišku­
mo jie turi lygiai tiek, kiek jo duota austrės daliai, tai jiems,
turint tokias apsaugines priemones, ir nesunku gana apdairiai
gyventi su žmonėmis. Tuo jie neapsakomai puikuojasi. Jie,
pavyzdžiui, bemaž įsitikinę, kad jiems kone visas pasaulis turi
mokėti duoklę; kad jis jiems nelyginant austrė, kurią jie pa­
siima atsargai; kad visi, išskyrus juos, kvailiai; kad kiekvienas
panašus į apelsiną arba į kempinę, kurią jie, žiūrėk, ir išspaus,

158
kai prireiks syvų; kad jie viso ko šeimininkai ir kad visa ši
pagirtina tvarka atsirado būtent dėl to, jog jie tokie protingi
ir atkaklūs žmonės. Būdami be saiko išdidūs, jie nemano turį
trūkumų. Jie panašūs į tą padermę paprasčiausių sukčių, iš
prigimties Tartiufų ir Falstafų3, kurie tiek prisukčiavo, kad
pagaliau ir patys patikėjo, jog taip ir turi būti, tai yra kad jie
gyventų ir sukčiautų; taip dažnai tikino visus, kad jie dori
žmonės, jog galų gale ir patys patikėjo iš tiesų esą dori žmo­
nės ir kad jų sukčiavimas ir yra doras dalykas. Jie niekada
nepajėgtų surengti sau sąžiningo vidinio teismo, kilniai sa­
vęs įvertinti: kai kuriems dalykams jie pernelyg stori. Jiems
visada ir visur pirmoje vietoje jų pačių auksinė persona, jų
Molochas ir Baalas4, jų puikusis aš. Visa gamta, visas pasaulis
jiems tėra vienas puikus veidrodis, kuris tik tam ir sukurtas,
kad manasis dievukas be paliovos gėrėtųsi jame savimi ir per
save daugiau ničnieko nematytų; todėl nieko nuostabaus, kad
viskas pasaulyje jam atrodo taip bjauru. Visiems atvejams jis
turi paruoštą frazę, ir - šitai vis dėlto yra jų apsukrumo vir­
šūnė - pačią madingiausią frazę. Netgi kaip tik jie ir skatina
šitą madą, nepagrįstai skleisdami visuose pašaliuose tą mintį,
kurios pasisekimą užuodžia. Būtent jie turi uoslę, kuri leidžia
jiems užuosti tokią madingą frazę ir pirma kitų ją pasisavinti,
taip, tarytum jie ją ir sugalvojo. Ypač jie apsirūpina frazėmis,
kuriomis pareiškia savo didžiausią simpatiją žmonijai, apibrė­
žia, kas yra teisingiausia ir proto pateisinama filantropija, ir,
pagaliau, nepaliaujamai pliekia romantizmą, tai yra dažniau­
siai viską, kas gražu ir tikra, ko kiekvienas atomas brangesnis
už visą lepšišką jų padermę. Tačiau jie šiurkščiai neatpažįsta
tiesos kintančioje, pereinamojoje ir neužbaigtoje formoje ir
atmeta viską, kas dar nesubrendo, nenusistovėjo ir fermen-
tuojasi. Nusipenėjęs žmogus visą gyvenimą nugyveno kauš­
telėjęs, naudodamasis kitų triūsu, pats nieko nenuveikė ir ne­
žino, kaip sunku padaryti kiekvieną darbą, todėl vargas, jeigu

159
kokiu nors nesklandumu užgausi riebius jo jausmus: šito jis
niekada neatleis, visada prisimins ir su malonumu atkeršys.
Taigi išvada tokia, kad mano herojus yra ne kas kita, kaip
milžiniškas, nežmoniškai išsipūtęs maišas, pilnas sentencijų,
madingų frazių ir visokiausių rūšių etikečių.
Tačiau, beje, m-r M. turėjo ir išskirtinį bruožą, nebuvo
pilkas žmogus: jis buvo šmaikštuolis, plepys ir pasakotojas,
ir svetainėse aplink jį visada susiburdavo pulkelis. Tą vakarą
jam ypač pavyko padaryti įspūdį. Jis nukreipė pokalbį nori­
ma linkme; jis buvo puikiai nusiteikęs, linksmas, dėl kažko
džiaugėsi ir visus privertė žiūrėti į save. Bet m-me M. visą
laiką buvo kaip ligonė; jos veidas buvo toks liūdnas, jog man
visą laiką atrodė, kad tuoj tuoj ant ilgų jos blakstienų vėl
suvirpės ašaros. Visa tai, kaip aš sakiau, neapsakomai mane
sukrėtė ir nustebino. Aš išėjau kankinamas kažkokio keisto
smalsumo, ir visą naktį man sapnavosi m-r M., nors ligi tol
aš retai sapnuodavau bjaurius sapnus.
Kitą dieną, anksti rytą, mane pakvietė į gyvųjų paveikslų,
kuriuose ir aš turėjau vaidmenį, repeticiją. Gyvieji paveikslai,
teatras ir paskui pokylis - viskas tą patį vakarą - turėjo įvykti
jau po penkių dienų, šeimos šventės - mūsų šeimininko jau­
nesniosios dukters gimtadienio - proga. Į tą šventę, bemaž
improvizuotą, buvo pakviesta iš Maskvos ir aplinkinių vasar­
namių dar apie šimtas svečių, todėl buvo daug ir ruošos, ir
rūpesčių, ir sumaišties. Repeticijos arba, tiksliau, kostiumų
peržiūra buvo paskirta ne laiku, iš ryto, nes mūsų režisierius,
žinomas dailininkas R.5, mūsų šeimininko bičiulis ir svečias,
iš draugiškumo jam apsiėmęs sukurti ir pastatyti paveikslus,
o kartu ir išmokyti mus, dabar skubinosi į miestą butaforijos
ir kitko, ko reikėjo, kad būtų galutinai pasiruošta šventei,
todėl nebuvo kada veltui gaišti laiko. Aš dalyvavau viename
paveiksle, dviese su m-me M. Paveikslas vaizdavo sceną iš vi­
duramžių gyvenimo ir vadinosi „Pilies ponia ir jos pažas“.

160
 Susitikęs su m-me M. repeticijoje, aš pasijutau neapsa­
komai sutrikęs. Man vis atrodė, kad ji tučtuojau supras iš
mano akių visas mano godas, dvejones, spėliojimus, nuo
vakar kilusius mano galvoje. Be to, man atrodė, kad aš ta­
rytum nusikaltau jai, užklupęs vakar jos ašaras ir sukliudęs
jai sielvartauti, taigi ji noromis nenoromis šnairuos j mane,
kaip į nemalonų liudytoją ir neprašytą jos paslapties dali­
ninką. Bet, ačiū Dievui, didelių bėdų nekilo: manęs tiesiog
nepastebėjo. Jai, regis, visai nerūpėjau nei aš, nei repeticija:
ji buvo išsiblaškiusi, liūdna ir niūriai susimąsčiusi; buvo ma­
tyti, kad ją kamavo kažkoks didelis rūpestis. Baigęs vaidinti,
aš nubėgau persirengti ir po dešimties minučių atėjau į tera­
są, išeinančią į sodą. Bemaž tuo pačiu metu pro kitas duris
atėjo ir m-me M., ir, kaip tik priešais mus, pasirodė savimi
patenkintas jos vyras, kuris grįžo iš sodo, ką tik palydėjęs
tenai visą pulką damų ir ten perdavęs jas iš rankų į rankas
kažkokiam mikliam cavalier servant*. Vyro ir žmonos susiti­
kimas aiškiai buvo netikėtas. M-me M., nežinia kodėl, ūmai
suglumo, ir nekantriame jos judesyje šmėstelėjo lengvas
apmaudas. Vyras, nerūpestingai švilpavęs ariją ir visą kelią
susikaupęs dailinęs savo žandenas, dabar, susitikęs žmoną,
paniuro ir nužvelgė ją, kaip dabar prisimenu, tikrai inkvizi-
torišku žvilgsniu.
- Jūs į sodą? - paklausė jis, pamatęs žmonos rankose skėtį
nuo saulės ir knygą.
- Ne, į giraitę, - atsakė ji, švelniai nuraudusi.
- Viena?
- Su juo... - ištarė m-me M., rodydama į mane. - Rytais aš
vaikštinėju viena, - pridūrė ji kažkokiu nelygiu, trūkčiojan­
čiu balsu, visai tokiu, kai meluojama pirmąsyk gyvenime.

* Paslaugus kavalierius (prartc.).

161
 - Hm... O aš ką tik palydėjau ten visą kompaniją. Ten visi
renkasi prie gėlių altanos išlydėti N-ojaus. Jis išvažiuoja, jūs
žinot... jam ten, Odesoje, kažkokia bėda nutiko... Jūsų pus­
seserė (jis kalbėjo apie blondinę) ir juokiasi, ir vos neverkia,
viskas pervien, nesupaisysi jos. Beje, ji man pasakė, kad jūs
už kažką pykstat ant N-ojaus ir todėl nėjot jo išlydėti. Aišku,
nesąmonė?
- Ji juokauja, - atsakė m-me M., lipdama žemyn terasos
laiptais.
- Tai čia jūsų kasdieninis cavalier servant? - pridūrė m-r M.
išsiviepęs ir nukreipęs į mane lornetą.
- Pažas! - sušukau aš, supykęs už lornetą ir pašaipą, ir,
nusikvatojęs jam tiesiai į akis, peršokau tris terasos laiptus...
- Laimingo kelio! - sumurmėjo m-r M. ir nuėjo sau.
Aišku, aš tučtuojau priėjau prie m-me M., kai tik ji parodė
į mane vyrui, ir žiūrėjau taip, tarytum ji mane jau prieš gerą
valandą pakvietė ir tarytum aš jau visą mėnesį vaikštinėdavau
su ja rytais. Bet aš niekaip negalėjau suprasti: kodėl ji taip su­
glumo, sutriko ir apie ką ji galvojo, kai ryžosi griebtis savo
mažo melo? Kodėl ji tiesiog nepasakė, kad eina viena? Dabar
aš nežinojau, nė kaip žiūrėti į ją; bet, priblokštas nuostabos, aš
vis dėlto kuo naiviausiai palengva pradėjau žvilgčioti jai į vei­
dą; tačiau, lygiai kaip ir prieš valandą, per repeticiją, ji nepa­
stebėjo nei mano žvilgčiojimų, nei nebylių klausimų. Tas pats
kankinamas rūpestis, tik dar akivaizdžiau, dar stipriau nei tada,
atsispindėjo jos veide, jos jaudulyje, eigastyje. Ji kažkur sku­
bėjo, vis labiau spartino žingsnį ir nerimastingai dairėsi į kie­
kvieną alėją, kiekvieną giraitės proskyną, gręžiodamasi į sodo
pusę. Ir aš irgi kažko laukiau. Staiga už mūsų pasigirdo kanopų
kaukšėjimas. Tai buvo visas būrys jojikių ir raitelių, lydėjusių
tą N-ojų, kuris taip netikėtai paliko mūsų draugiją.
Tarp damų buvo ir manoji blondinė, apie kurią kalbėjo
m-r M. ir pasakojo apie jos ašaras. Tačiau ji, kaip paprastai,

162
kvatojo kaip vaikas ir eikliai šuoliavo ant puikaus bėro žirgo.
Susigretinęs su mumis, N-ojus nukėlė kepurę, bet nesustojo
ir nepersitarė su m-me M. nė žodžio. Greitai visa šutvė pra­
dingo iš akių. Aš pažvelgiau į m-me M. ir vos nesurikau iš
nuostabos: ji stovėjo išbalusi kaip drobė, jai iš akių tryško di­
džiulės ašaros. Atsitiktinai mūsų žvilgsniai susitiko: m-me M.
ūmai išraudo, akimirkai nusisuko, ir jos veide aiškiai šmėste­
lėjo nerimas ir apmaudas. Aš buvau nereikalingas, dar labiau
nei vakar, - šitai aišku kaip dieną, bet kur man dėtis?
Staiga m-me M., tarytum susiprotėjusi, atsivertė knygą,
kurią turėjo rankose, ir visa išraudusi, aiškiai stengdamasi ne­
žiūrėti į mane, pasakė, tarytum tiktai dabar susigriebusi:
- Ak! tai antroji dalis, aš apsirikau; būk geras, atnešk man
pirmąją.
Kur čia nesuprasi! Mano vaidmuo baigėsi, ir buvo neįma­
noma tiesmukiau pavaryti manęs šalin.
Aš nubėgau su jos knyga ir negrįžau. Pirmoji dalis tą rytą
kuo ramiausiai pragulėjo ant stalo.
Tačiau aš buvau kaip nesavas; mano širdis spurdėjo, tary­
tum iš nepaliaujamo išgąsčio. Aš iš paskutiniųjų stengiausi
nesutikti m-me M. Užtat su kažkokiu nežmonišku smalsumu
žiūrėjau į savimi patenkintą m-r M. personą, tarytum jame
dabar būtinai turėjo būti kažkas ypatinga. Visiškai nesupran­
tu, kas sužadino tą komišką mano smalsumą; tiktai prisime­
nu, kad visa tai, ką man teko išvysti tą rytą, mane kažkaip
keistai nustebino. Tačiau mano diena dar tik prasidėjo, ir
man ji buvo kupina įvykių.
Tąsyk pietavome labai anksti. Vakarop buvo numatyta ben­
dra pramoginė išvyka į gretimą kaimą, į ten turėjusią vykti
kaimo šventę, todėl reikėjo laiko pasiruošti. Aš jau prieš tris
dienas svajojau apie šitą išvyką tikėdamasis, kad bus be galo
linksma. Kavos gerti bemaž visi susirinko terasoje. Aš atsargiai
įsmukau paskui kitus ir pasislėpiau už trigubos krėslų eilės.

263
Mane atviliojo smalsumas, ir vis dėlto aš nieku gyvu neno­
rėjau pasirodyti į akis m-me M. Tačiau likimas panorėjo, kad
atsidurčiau netoli savo kankintojos blondinės. Šįkart jai nutiko
stebuklas, neįmanomas dalykas: ji dvigubai pagražėjo. Neži­
nau, kaip ir kodėl šitai pasidaro, tačiau moterims tokie stebu­
klai netgi dažnai nutinka. Tarp mūsų tą valandėlę buvo naujas
svečias, aukštas, išblyškusio veido jaunas vyriškis, aistringas
mūsų blondinės gerbėjas, ką tik atvažiavęs pas mus iš Maskvos,
tarytum specialiai tam, kad pakeistų išvykusį N-ojų, apie kurį
sklandė gandai, kad jis pašėlusiai įsimylėjęs mūsų gražuolę.
Dėl atvykėlio, tai jo santykiai su ja buvo lygiai tokie pat, kaip
Benedikto ir Beatričės Šekspyro komedijoje „Daug triukšmo
dėl nieko“6. Trumpai tariant, mūsų gražuolė tądien turėjo
nepaprastą pasisekimą. Jos šmaikštavimas ir plepėjimas buvo
tokie grakštūs, tokie patikliai naivūs, tokie atleistinai neatsar­
gūs; ji su tokiu grakščiu pasitikėjimu savimi buvo įsitikinusi,
jog visiems kelia susižavėjimą, kad iš tiesų visą laiką visi kaž­
kaip nepaprastai grožėjosi ja. Aplinkui ją neišsisklaidė glaudus
būrelis nustebusių, negalinčių ja atsigėrėti klausytojų, ir dar
niekada ji nebuvo tokia viliojanti. Kiekvienas jos žodis buvo
pagunda ir naujiena, buvo gaudomas, perduodamas ratu, ir nė
vienas jos pašmaikštavimas, nė vienas išsišokimas nenuėjo vel­
tui. Iš jos, rodės, niekas nė nesitikėjo tokio skonio, spindesio,
proto. Visas geriausias jos savybes kasdien užgoždavo valiūkiš­
kas šėliojimas, nepaliaujamas išdykavimas, kuris virsdavo kone
juokdaryste; retas jas pastebėdavo; o jeigu pastebėdavo, tai ne­
tikėdavo jomis, todėl dabar nepaprastas jos pasisekimas buvo
sutiktas visuotiniu aistringu, nuostabos kupinu šnabždesiu.
Beje, prie to pasisekimo prisidėjo ir viena gana delika­
ti aplinkybė, bent jau sprendžiant iš to vaidmens, kurį tuo
metu vaidino m-me M. vyras. Išdykėlė ryžosi - ir reikia pri­
durti: bemaž visų malonumui ar bent jau visos jaunuomenės
malonumui - įnirtingai jį atakuoti dėl daugelio priežasčių,

164
tikriausiai, jos manymu, labai svarbių. Ji pradėjo su juo ištisą
susišaudymą sąmojais, pašaipomis, sarkazmais, visiškai neat­
remiamais ir slidžiais, labai klastingais, uždarais ir glotniais iš
visų pusių, tokiais, kurie pliekia tiesiai į taikinį, bet prie ku­
rių nė iš vienos pusės neįmanoma prisikabinti, kad duotum
jiems atkirtį, ir kurie tiktai išsekina auką bevaisėmis pastan­
gomis, įsiutina ją ir sukelia komišką neviltį.
Tikrai nežinau, bet, atrodo, visas tas išsišokimas buvo
tyčia sumanytas, o ne improvizuotas. Ta įnirtinga dvikova
prasidėjo dar per pietus. Aš sakau „įnirtinga“, nes m-r M.
negreitai sudėjo ginklus. Jam reikėjo sutelkti visą šaltakrau­
jiškumą, visą sąmojingumą, visą retą savo išradingumą, kad
nebūtų visiškai sutriuškintas, sumaltas į dulkes ir neužsi­
trauktų visiškos negarbės. Viskas vyko nepaliaujamai ir nesu­
valdomai juokiantis visiems kovos liudytojams ir dalyviams.
Tikrai ši diena jam buvo nepanaši į vakarykštę. Buvo matyti,
kad m-me M. kelis kartus baudėsi sustabdyti neatsargią savo
draugę, kuriai savo ruožtu būtinai norėjosi papuošti pavydų
vyrą komišku juokdario kostiumu, ir tikriausiai Mėlynbarz­
džio7 kostiumu, sprendžiant iš visko, sprendžiant iš to, kas
išliko mano atmintyje, ir, pagaliau, iš to vaidmens, kurį man
pačiam teko vaidinti šitame susirėmime.
Sitai nutiko staiga, kuo juokingiausiai, visiškai netikėtai, ir,
lyg tyčia, tą valandėlę aš stovėjau visų matomas, neįtardamas
nieko pikto ir netgi užmiršęs ankstesnį atsargumą. Staiga aš bu­
vau pavaizduotas kaip nesutaikomas m-r M. priešas ir natūralus
jo varžovas, kaip karštai, visa širdimi įsimylėjęs jo žmoną, dėl
ko mano tirone čia pat prisiekė, davė žodį, pasakė, kad ji turinti
įrodymų ir kad, pavyzdžiui, šiandien miške ji mačiusi...
Tačiau ji nespėjo pasakyti iki galo, aš nutraukiau ją pačią
baisiausią man minutę. Ta minutė buvo taip begėdiškai ap­
skaičiuota, taip klastingai paruošta pačiai pabaigai, juokdariš­
kai atomazgai, ir taip komiškai sumanyta, kad šitą paskutinį

165
išsišokimą pasveikino nesuvaldomo, visuotinio juoko pliūps­
nis. Ir nors tada aš suvokiau, kad mano daliai teko be galo ap­
maudus vaidmuo, - tačiau buvau taip suglumęs, susierzinęs
ir išsigandęs, kad, springdamas ašaromis, apimtas širdgėlos
ir nevilties, smaugiamas gėdos, prasibroviau pro dvi krėslų
eiles, išėjau į priekį ir, kreipdamasis į savąją tironę, nuo ašarų
ir pasipiktinimo trūkinėjančiu balsu sušukau:
- Kaip jums ne gėda... garsiai... prie visų damų... kalbėti
tokią piktą... neteisybę?!., jums, lyg mažai... prie visų vyrų...
Ką jie pasakys?.. Jūs - tokia didelė... ištekėjusi!..
Tačiau aš nebaigiau, - pasigirdo kurtinami aplodismentai.
Mano išsišokimas sukėlė tikrą furore*. Naivus mano gestas,
mano ašaros, o svarbiausia, tai, kad aš tarytum puoliau ginti
m-r M., - visa tai sukėlė tokį nežmonišką juoką, kad net ir da­
bar, vien prisiminus, man pačiam pasidaro baisiai juokinga...
Aš sutrikau, bemaž netekau galvos iš siaubo ir, sudegęs kaip
parakas, užsidengęs veidą rankomis, puoliau lauk, tarpdury­
je išmušiau padėklą iš įeinančio liokajaus rankų ir nulėkiau
į viršų, į savo kambarį. Aš ištraukiau iš durų raktą, kyšojusį
išorėje, ir užsirakinau iš vidaus. Ir gerai padariau, nes mane
vijosi. Nepraėjus ne minutei, mano duris apgulė visas tuntas
pačių dailiausių iš visų mūsų damų. Aš girdėjau skambų jų
juoką, skubrią šneką, ulbančius jų balsus; jos čiulbėjo visos
iškart, kaip kregždutės. Visos jos, visos iki vienos, prašė, mal­
davo manęs atrakinti nors minutėlei; prisiekinėjo, kad nepada­
rys man nieko pikto, tiktai negyvai mane užbučiuos. Bet... kas
galėjo būti baisiau už dar šitą naują grėsmę? Aš tiktai degiau
iš gėdos už durų, įkniaubęs veidą į pagalves, ir neatrakinau,
nė neatsiliepiau. Jos dar ilgai beldėsi ir maldavo manęs, bet aš
buvau bejausmis ir kurčias, kaip vienuolikmetis.

* Siautulys (it.).

166
 Na, ką dabar daryti? Viskas atskleista, viskas išaiškėjo, vis­
kas, ką aš taip uoliai saugojau ir slėpiau... Mane ištiko amžina
gėda!.. Po teisybei, aš ir pats nemokėjau įvardyti to, ko taip
baiminausi ir ką norėjau nuslėpti; bet juk vis dėlto aš kažko
bijojau, ligi šiol drebėjau kaip lapas, kad tas kažkas nebūtų
atskleista. Vieno tiktai aš nežinojau ligi tos valandėlės, kas tai:
ar tai gerai, ar blogai, puiku ar gėdinga, pagirtina ar nepagir­
tina? O dabar, kankindamasis ir graužiamas širdgėlos, sužino­
jau, kad tai juokinga ir gėdai Kartu instinktyviai jaučiau, kad
toks nuosprendis ir neteisingas, ir nežmoniškas, ir šiurkštus;
tačiau aš buvau sukrėstas, sugniuždytas; mano suvokimo pro­
cesas tarsi sustojo ir susipainiojo; aš negalėjau nei priešintis
šitam nuosprendžiui, nei netgi gerai jo apsvarstyti: aš buvau
apkvaitęs; jaučiau tiktai, kad mano širdis nežmoniškai, begė­
diškai įskaudinta, ir plūdau bejėgiškumo ašaromis. Aš buvau
susierzinęs; manyje kunkuliavo pasipiktinimas ir neapykanta,
kurios ligi šiol aš niekada nepažinau, nes tiktai pirmą kartą gy­
venime patyriau didelį sielvartą, įžeidimą, skriaudą; ir visa tai
iš tiesų buvo taip, nieko neperdedu. Buvo šiurkščiai užgautas
mano, vaiko, pirmasis, dar nepatyręs, nesusiformavęs jausmas,
taip anksti buvo apnuoginta ir išniekinta pirmoji, kvapi, nekal­
ta gėda ir išjuoktas pirmasis ir, galimas daiktas, labai rimtas es­
tetinis įspūdis. Aišku, šaipūnai daug ko nežinojo ir nenumanė,
dėl ko aš kenčiu. Iš dalies čia buvo svarbi viena giliai širdyje
slepiama aplinkybė, kurios aš pats ligi šiol ir nespėjau išanali­
zuoti, ir kažkaip baiminausi šitai daryti. Kankinamas širdgėlos
ir nevilties, aš tebegulėjau ant savo lovos, įkniaubęs veidą į
pagalves; mane pakaitomis tai mušė karštis, tai krėtė drebulys.
Mane kamavo du klausimai: ką matė ir ką būtent galėjo pama­
tyti nedorėlė blondinė šiandien giraitėje tarp manęs ir m-me
M.? Ir, pagaliau, antrasis klausimas: kaip, kokiomis akimis, ko­
kiu būdu aš galėsiu dabar pažvelgti į akis m-me M. ir tą pačią
minutę, toje pačioje vietoje nenumirti iš gėdos ir nevilties.

167
 Neįprastas triukšmas kieme pagaliau pažadino mane iš už­
simiršimo, į kurį buvau nugrimzdęs. Aš atsikėliau ir priėjau
prie lango. Visas kiemas buvo prisigrūdęs ekipažų, jojamų
arklių ir šen ir ten puldinėjančių tarnų. Atrodė, visi ruošėsi
išvažiuoti; keli raiteliai jau sėdėjo ant žirgų; kiti svečiai sėdo į
ekipažus... Staiga aš prisiminiau planuotą išvyką, ir palengva
į mano širdį ėmė skverbtis nerimas; aš ėmiau įdėmiai žval­
gytis po kiemą savo kuino; tačiau kuino nebuvo, - vadinasi,
mane pamiršo. Aš neištvėriau ir galvotrūkčiais nubėgau že­
myn, jau negalvodamas nei apie nemalonius susitikimus, nei
apie neseniai patirtą gėdą...
Manęs laukė žiauri naujiena. Man šįsyk nebuvo nei joja­
mo arklio, nei vietos ekipaže: viskas buvo išgraibstyta, užim­
ta, ir aš buvau priverstas užleisti vietą kitiems.
Sugniuždytas naujo sielvarto, aš stovėjau prieangyje ir
liūdnai žiūrėjau į ilgą vorą karietų, kabrioletų, vežimaičių,
kuriuose man nebuvo likę nė mažiausios kertelės, ir į išsi­
puošusias jojikes ant mūdraujančių nekantrių žirgų.
Vienas iš raitelių kažkodėl užgaišo. Laukė tik jo, kad galė­
tų išvykti. Prie įėjimo stovėjo jo žirgas, kramtė žąslus, rausė
kanopomis žemę, be paliovos krūpčiojo ir stojosi piestu iš
išgąsčio. Du arklininkai atsargiai laikė jį už kamanų, ir visi
baimingai stovėjo pagarbiu atstumu nuo jo.
Iš tiesų, atsitiko labai apmaudus dalykas, dėl kurio aš nega­
lėjau važiuoti. Ne tik privažiavo naujų svečių, kurie išgraibstė
visas vietas ir visus arklius, bet ir susirgo du jojamieji arkliai,
vienas iš jų buvo mano kuinas. Bet ne aš vienas nukentėjau
dėl šios aplinkybės: paaiškėjo, kad naujajam mūsų svečiui,
tam išblyškusio veido jaunam vyriškiui, apie kurį aš jau pasa­
kojau, irgi neliko jojamo arklio. Kad išvengtų nemalonumo,
mūsų šeimininkas buvo priverstas griebtis kraštutinumo: pa­
siūlyti savo patrakusį, neišjodinėtą eržilą; sąžinei nuraminti
jis pridūrė, kad juo nieku gyvu negalima joti ir kad dėl ne­

168
suvaldomo charakterio jį jau seniai nutarta parduoti, jeigu,
žinoma, atsiras, kas jį pirktų. Tačiau įspėtas svečias pareiškė,
jog jodinėja gerai ir, šiaip ar taip, pasiruošęs sėsti ant ko tik
nori, kad tik vyktų. Seimininkas tada nieko nepasakė, bet
dabar man pasirodė, kad jo lūpose šmėsčioja kažkokia dvi­
prasmiška ir vylinga šypsena. Laukdamas raitelio, pasigyrusio
savo meistriškumu, jis pats dar nesėdo ant savo arklio, nekan­
traudamas trynė rankas ir be paliovos žvilgčiojo į duris. Netgi
kažkas panašaus persidavė ir dviem arklininkams, laikiusiems
eržilą ir kone dususiems iš išdidumo, kad stovi prieš visą pu­
bliką šalia tokio žirgo, kuris, žiūrėk, ims ir užmuš žmogų.
Kažkas panašaus į vylingą jų pono šypseną atsispindėjo ir
jų akyse, išsprogusiose nuo laukimo ir irgi įsmeigtose į du­
ris, pro kurias turėjo pasirodyti atvykęs drąsuolis. Pagaliau, ir
pats žirgas laikėsi taip, tarytum irgi būtų susitaręs su šeimi­
ninku ir vedžiotojais: jis elgėsi išdidžiai ir pasipūtėliškai, ta­
rytum jausdamas, kad jį stebi kelios dešimtys smalsių akių, ir
tarytum didžiuodamasis prieš visus gėdinga savo reputacija,
lygiai kaip kai kurie nepataisomi pramuštgalviai didžiuojasi
nevidoniškomis savo išdaigomis. Atrodė, jis kvietė drąsuolį,
kuris ryžtųsi kėsintis į jo nepriklausomybę.
Tas drąsuolis pagaliau pasirodė. Graužiamas sąžinės, kad
privertė savęs laukti, ir paskubomis maudamasis pirštines, jis
ėjo pirmyn nežiūrėdamas, nulipo prieangio laiptais ir pakėlė
akis tiktai tada, kai jau tiesė ranką, norėdamas sugriebti už
karčių užsilaukusį žirgą, bet staiga sutriko, kai šis nirtulingai
atsistojo piestu, o visa išsigandusi publika įspėjamai riktelėjo.
Jaunuolis atsitraukė atgal ir suglumęs pasižiūrėjo į nirtų arklį,
kuris visas drebėjo kaip lapas, prunkštė iš įniršio ir it patrakęs
dairėsi krauju pasruvusiomis akimis, vis stodamasis ant už­
pakalinių kojų ir pakeldamas priekines, tarytum ruošdamasis
šokti į orą ir nusinešti kartu abu savo vedžiotojus. Valandė­
lę jis stovėjo visiškai sutrikęs; paskui, mažumėlę paraudęs iš

169
nedidelio sumišimo, pakėlė akis, apsidairė aplinkui ir pažvel­
gė į persigandusias damas.
- Žirgas labai geras! - pasakė jis tarsi pats sau, - ir, iš
visko sprendžiant, juo tikriausiai labai malonu joti, bet... bet
žinot ką? Ogi aš nejosiu, - užbaigė jis, kreipdamasis į mūsų
šeimininką su plačia, atviraširdiška šypsena, kuri taip tiko ge­
ram ir protingam jo veidui.
- Ir vis dėlto aš jus laikau puikiu raiteliu, prisiekiu jums, -
apsidžiaugęs atsakė nesutramdomo žirgo savininkas, karštai
ir netgi su dėkingumu spausdamas ranką savo svečiui, - kaip
tik dėl to, kad jūs iškart supratot, su kokiu žvėrimi turit rei­
kalą, - pridūrė jis oriai. - Patikėkit, aš, dvidešimt trejus me­
tus ištarnavęs husaru, per jį jau tris kartus turėjau malonumą
gulėti ant žemės, tai yra lygiai tiek kartų, kieksyk sėdau ant
šito... dykaduonio. Tankredai, drauge mano, čia nėra tavęs
vertų žmonių; matyt, tavasis raitelis koks nors Uja Muro-
mecas8 ir sėdi sau dabar Karačiarovo kaime ir laukia, kad
tau dantys išbyrėtų. Nagi, nuveskit jį! Užteks jam žmones
gąsdinti! Be reikalo tiktai atvedėt, - užbaigė jis, patenkintas
trindamas rankas.
Reikia pasakyti, kad Tankredas nedavė jam nė menkiau­
sios naudos, tiktai veltui duoną ėdė; be to, per jį senasis hu­
saras neteko visos savo ankstesnės arklių supirkėjo šlovės,
sumokėjęs pasakišką kainą už niekam tikusį veltėdį, kurio
vienintelis privalumas buvo nebent jo grožis... Vis dėlto da­
bar jis baisiai džiaugėsi, kad jo Tankredas neprarado savo
garbės, nulaipino dar vieną raitelį ir taip pelnė sau naujus,
beprasmiškus laurus.
- Kaip, jūs nevykstat? - sušuko blondinė, kuriai būtinai
reikėjo, kad jos cavalier servant šįsyk būtų šalia jos. - Nejaugi
jūs bijot?
- Dievaži, bijau! - atsakė jaunasis vyriškis.
- Ir jūs kalbat rimtai?

170
 - Klausykit, nejaugi jūs norit, kad aš nusisukčiau sprandą?
- Tai sėskit greičiau ant mano arklio: nebijokit, jis labai
ramus. Mes neužgaišim; bematant perbalnos! Aš pabandysiu
joti jūsiškiu; negali būti, kad Tankredas visada būtų toks ne­
pagarbus.
Pasakyta - padaryta! Valiūkė iššoko iš balno ir paskutinę
frazę užbaigė jau stovėdama priešais mus.
- Blogai jūs pažįstat Tankredą, jeigu manot, kad jis leisis
pabalnojamas jūsų niekam tikusiu balnu! Be to, aš ir jums
neleisiu nusisukti sprando; dievaži, būtų gaila! - pasakė mūsų
šeimininkas, šią vidinio pasitenkinimo valandėlę afektuoda-
mas, kaip visada buvo pratęs, ir taip jau afektuotą ir išmiklin­
tą savo kalbos atžarumą ir net šiurkštumą, kuris, jo manymu,
pritiko geraširdžiui žmogui, senam kareiviui ir ypač turėjo
patikti damoms. Tai buvo viena iš pamėgtų jo fantazijų, ir
mes visi šitai žinojome.
- Nagi, tu, verksny, ar nenori pabandyti? Juk taip norėjai
vykti, - pasakė drąsioji jojikė, pamačiusi mane, ir erzindama
mostelėjo galva į Tankredą - tam, kad neliktų nieko nepešu-
si, jeigu jau veltui teko nulipti nuo žirgo, ir nepaliktų manęs
be kandaus žodelio, jeigu jau aš pats neapsižiūrėjau, pakliu­
vau į akis.
- Tu tikriausiai ne toks, kaip... na, ką čia kalbėti, žinomas
didvyris ir gėdysies pabūgti; ypač kai aš į jus žiūrėsiu, gražu­
sis paže, - pridūrė ji, greitai žvilgtelėjusi į m-me M., kurios
ekipažas stovėjo arčiausiai prieangio.
Kai gražioji amazonė priėjo prie mūsų, ketindama sėsti
ant Tankredo, mano širdį užliejo neapykanta ir keršto jaus­
mas... Tačiau negaliu apsakyti, ką aš pajutau, išgirdęs šitą ne­
tikėtą išdykėlės iššūkį. Man tarytum akys aptemo, kai paga­
vau ją žiūrint į m-me M. Akimirksniu mano galvoje įsižiebė
idėja... tiesą sakant, tai buvo tiktai akimirksnis, mažiau nei
akimirksnis, tarsi parako plykstelėjimas, arba jau persipildė

171
kantrybės taurė, ir staiga dabar visa atgijusi mano dvasia su­
kilo, ir taip, kad staiga panūdau sutriuškinti visus savo prie­
šus ir atkeršyti jiems už viską ir prie visų, parodydamas da­
bar, koks aš žmogus; arba, pagaliau, kažkokiu stebuklingu
būdu šią akimirką kažkas pamokė mane viduramžių istorijos,
apie kurią aš ligi šiol ničnieko nenutuokiau, ir apsvaigusioje
mano galvoje ėmė šmėsčioti turnyrai, paladinai9, didvyriai,
gražuolės damos, šlovė ir nugalėtojai, pasigirdo heroldų10
trimitai, špagų žvangėjimas, minios šūksniai ir plojimai, ir
tarp visų tų šūksnių vienas nedrąsus vienos išsigandusios šir­
dies šūksnis, kuris išdidžią širdį glosto saldžiau nei pergalė ir
šlovė, - nė nežinau, ar tikrai tada visos tos nesąmonės arba,
tiksliau, visų tų dar būsimų ir neišvengiamų nesąmonių nuo­
jauta plūstelėjo man į galvą, bet tiktai aš pajutau, kad išmušė
mano valanda. Mano širdis suplastėjo, krūptelėjo, ir nė pats
neprisimenu, kaip vienu šuoliu nušokau nuo prieangio ir at­
sidūriau šalia Tankredo.
- O jūs manot, kad aš išsigąsiu? - sušukau atžariai ir išdi­
džiai, nuo karštligės aptemusiomis akimis, dusdamas iš jau­
dulio ir taip išraudęs, kad ašaros nudegino man skruostus. -
Ogi pamatysit! - Ir, sugriebęs Tankredo karčius, aš įkišau
koją į balnakilpę, kitiems dar nespėjus nė krustelėti, kad
mane sulaikytų; tačiau tą akimirką Tankredas atsistojo pies­
tu, pamuistė galvą, vienu galingu šuoliu ištrūko iš nustėrusių
arklininkų rankų ir nulėkė kaip viesulas, visi tik aiktelėjo ir
šūktelėjo.
Vienas Dievas težino, kaip man pavyko užkelti kitą koją
žirgui lekiant šuoliais; nesuprantu, kaip atsitiko, kad aš ne-
paleidau pavadžių. Tankredas išnešė mane už pinučių vartų,
staigiai pasuko į dešinę ir leidosi palei pinučius kaip pakliu­
vo, nežiūrėdamas kelio. Tiktai tą akimirką aš išgirdau sau
pavymui penkiasdešimties balsų riksmą, ir tas riksmas ap­
mirusioje mano širdyje atsiliepė tokiu pasitenkinimo ir iš­

172
didumo jausmu, kad aš niekada nepamiršiu tos beprotiškos
savo vaikystės minutės. Visas kraujas plūstelėjo man į galvą,
apkurtino mane ir užliejo, užslopino mano baimę. Aš buvau
netekęs nuovokos. Iš tiesų, kai dabar prisimenu, čia tarsi ir iš
tikro buvo kažkas riteriška.
Tačiau visa mano riterystė prasidėjo ir baigėsi mažiau nei
per akimirksnį, kitaip riteriui būtų buvę prastai. Ir tai neži­
nau, kaip išsigelbėjau. Jodinėti aš mokėjau: mane mokė. Bet
mano kuinas buvo panašus veikiau į avį, o ne į jojamą arklį.
Aišku, aš būčiau nulėkęs nuo Tankredo, jeigu tik jis būtų
turėjęs laiko mane numesti; bet, nušuoliavęs penkiasdešimt
žingsnių, jis staiga išsigando didžiulio akmens, kuris gulėjo
prie kelio, ir metėsi atgal. Šuoliuodamas jis apsisuko, bet taip
staigiai, kaip sakoma, galvotrūkčiais, kad man ir dabar mįslė:
kaip aš neiššokau iš balno kaip sviedinukas, kokius tris sieks­
nius, ir mirtinai neužsimušiau, o Tankredui taip staigiai su­
kantis nesusipynė kojos. Jis puolė atgal prie vartų, nirtulingai
muistydamas galvą, šokinėdamas į šalis, tarytum apgirtęs nuo
įsiūčio, kaip pakliuvo mėčiodamas kojas į orą ir su kiekvienu
šuoliu stengdamasis nukratyti mane nuo nugaros, tarytum
ant jo būtų užšokęs tigras ir suleidęs dantis ir nagus jam į
mėsą. Dar akimirka - ir aš būčiau nulėkęs; aš jau kritau; bet
jau keli raiteliai lėkė manęs gelbėti. Du iš jų užkirto kelią į
lauką; kiti du prišuoliavo taip arti, kad vos nesutraiškė man
kojų, suspaudę Tankredą iš abiejų pusių savo arklių šonais, ir
abu jau laikė jį už pavadžių. Po kelių sekundžių mes buvome
prie prieangio.
Mane nukėlė nuo arklio, išbalusį, vos kvėpuojantį. Aš visas
drebėjau, kaip žolės stiebelis vėjyje, lygiai kaip ir Tankredas,
kuris stovėjo, įsispyręs visu kūnu atgal, nejudėdamas, tary­
tum įsirausęs kanopomis į žemę, sunkiai leisdamas ugnin­
gą kvapą iš raudonų, garuojančių šnervių, visas drebėdamas
kaip lapas smulkiu drebuliu ir tarsi nustėręs nuo įžeidimo ir

173
iš įniršio dėl nenubausto vaiko įžūlumo. Aplink mane girdė­
josi suglumę, nuostabos ir išgąsčio kupini šūksniai.
Tą valandėlę klaidžiojantis mano žvilgsnis sutiko m-me M.,
sunerimusios, išblyškusios, žvilgsnį, ir - aš negaliu pamiršti
tos akimirkos - visą mano veidą bemat užliejo raudonis, jis
iškaito, plykstelėjo kaip ugnis; aš nė nežinau, kas man pasi­
darė, tačiau, sutrikdytas ir išgąsdintas savo paties jausmo, aš
droviai nudelbiau akis į žemę. Tačiau mano žvilgsnis buvo
pastebėtas, pagautas, pavogtas iš manęs. Visų akys įsmigo į
m-me M., ir, nelauktai užklupta visų dėmesio, ji ūmai pati,
lyg vaikas, išraudo, nenorom užplūsta kažkokio naivaus jaus­
mo, ir iš paskutiniųjų, nors labai nesėkmingai, stengėsi nu­
slopinti savo nuoraudį juoku...
Žvelgiant iš šalies, visa tai, be abejo, buvo labai juokinga;
tačiau tą akimirką vienas labai naivus ir netikėtas išsišoki­
mas išgelbėjo mane nuo visuotinio juoko, suteikdamas visam
nuotykiui ypatingą koloritą. Visos sumaišties kaltininkė, toji,
kuri ligi šiol buvo nesutaikomas mano priešas, gražioji mano
tirone, staiga puolė mane glėbesčiuoti ir bučiuoti. Ji žiūrėjo,
netikėdama savo akimis, kai aš išdrįsau priimti jos iššūkį ir
pakelti pirštinę, kurią ji man metė, pažvelgusi į m-me M. Ji
vos nenumirė iš baimės dėl manęs ir nuo sąžinės priekaiš­
tų, kai aš lėkiau ant Tankredo; o dabar, kai viskas baigėsi ir
ypač kai ji pagavo, drauge su kitais, mano žvilgsnį, mestą į
m-me M., mano sumišimą, mano staigų nuoraudį, kai, pa­
galiau, jai pavyko suteikti šiai akimirkai, pagal romantišką
lengvabūdiškos savo galvelės nusiteikimą, kažkokią naują,
slaptą, ligi galo neišsakytą mintį, - dabar, po viso to, ją taip
sužavėjo mano „riteriškumas“, kad ji pripuolė prie manęs ir
priglaudė mane prie krūtinės, susijaudinusi, didžiuodamasi
manimi, džiaugdamasi. Po minutės ji pakėlė į visus, susispie­
tusius aplink mudu, tokį naivų, tokį griežtą veidelį, kuriame
virpėjo ir spindėjo dvi mažutės krištolinės ašarėlės, ir rimtu,

174
oriu balseliu, kokio iš jos niekas niekada negirdėjo, pasakė,
rodydama į mane: „Mais c ėst tres sėrieux, messieurs, ne riez
pas!“*- nepastebėdama, kad visi stovi priešais ją lyg pakerėti,
gėrėdamiesi šviesiu jos džiaugsmu. Visas tas netikėtas, grei­
tas jos judesys, tas rimtas veidelis, tas atviraširdis naivumas,
tos ligi šiol nenumanytos nuoširdžios ašaros, ištryškusios iš
amžinai besijuokiančių jos akių, buvo toks nelauktas stebu­
klas, kad visi stovėjo priešais ją tarytum įelektrinti jos žvilgs­
nio, ūmaus, ugningo žodžio ir gesto. Atrodė, visi negalėjo
atitraukti nuo jos akių, bijodami praleisti šitą retą akimirką
įkvėpimo pagautame jos veide. Net pats mūsų šeimininkas
išraudo kaip tulpė, ir tikina girdėję, kaip paskui jis prisipa­
žino, kad, „savo gėdai“, mažne visą minutę buvo įsimylėjęs
gražiąją savo viešnią. Na, jau savaime aišku, kad po viso šito
aš buvau riteris, didvyris.
- Deloržas! Togenburgas!11- girdėjosi aplinkui.
Pasigirdo plojimai.
- Tai bent busimoji karta! - pridūrė šeimininkas.
- Bet jis važiuos, jis būtinai važiuos su mumis! - sušuko
gražuolė. - Mes surasim, mes privalom surasti jam vietą. Jis
atsisės šalia manęs, man ant kelių... arba ne, ne! aš ne taip
pasakiau!.. - pasitaisė ji ir nesusiturėjusi ėmė kvatoti, prisi­
minusi pirmąją mūsų pažintį. Tačiau kvatodama ji švelniai
glostė mano ranką, iš visų jėgų stengdamasi mane užmyluoti,
kad aš neįsižeisčiau.
- Būtinai! būtinai! - pritarė keli balsai. - Jis turi važiuoti,
jis išsikovojo vietą.
Ir akimirksniu viskas išsisprendė. Toji pati senmergė, kuri
supažindino mane su blondine, tučtuojau buvo apipilta viso
jaunimo prašymais pasilikti namie ir užleisti man savo vietą

* Bet šitai labai rimta, ponai, nesijuokit! (Prane.)

175
ir, didžiausiam savo apmaudui, buvo priversta sutikti su tuo,
šypsodamasi ir patyliukais šnypšdama iš piktumo. Jos globėja,
šalia kurios ji sukinėjosi, mano buvęs priešas, neseniai tapęs
draugu, šaukė jai, jau šuoliuodama ant eiklaus savo žirgo ir
kvatodama, kaip vaikas, kad pavydi jai ir pati su džiaugsmu
pasiliktų su ja, nes tuoj užeis lietus ir visus mus permerks.
Ir ji iš tiesų išpranašavo lietų. Po valandos užėjo tikra liū­
tis, ir mūsų iškyla nuėjo perniek. Teko kelias valandas laukti
kaimiečių trobose ir grįžti namo jau dešimtą valandą, drė­
gnu po lietaus oru. Mane mažumėlę krėtė šaltis. Kaip tik tą
valandėlę, kai reikėjo sėstis ir važiuoti, m-me M. priėjo prie
manęs ir nustebo, kad aš tik su striukele ir nuogu kaklu. Aš
atsakiau, kad nespėjau pasiimti apsiausto. Ji paėmė smeigtuką
ir, susegusi kuo aukščiau rauktinę mano marškinių apykaklę,
nusiėmė nuo kaklo gazinę12ryškiai raudoną skarelę ir aprišo
man kaklą, kad neperšalčiau gerklės. Ji taip skubėjo, kad aš
net nespėjau jai padėkoti.
Bet kai parvažiavom namo, aš radau ją mažojoje svetai­
nėje, kartu su blondine ir išblyškusio veido jaunuoliu, kuris
šiandien pelnė raitelio šlovę tuo, kad pabūgo sėsti ant Tan-
kredo. Aš priėjau padėkoti ir atiduoti skarelės. Tačiau dabar,
po visų nuotykių, man buvo tarsi kažko gėda; man norėjosi
kuo greičiau eiti į viršų ir ten, ramiai, kažką apgalvoti ir išsi­
aiškinti. Aš buvau pernelyg kupinas įspūdžių. Atiduodamas
skarelę, aš, kaip paprastai, išraudau iki ausų.
- Kertu lažybų, kad jam norėjosi pasilikti skarelę, - juok­
damasis pasakė jaunuolis, - iš akių matyti, kad jam gaila skir­
tis su jūsų skarele.
- Tikrai, tikrai taip! - paantrino blondinė. - Koksai! ak!.. -
pasakė ji su pastebimu apmaudu ir palingavo galvą, bet lai­
ku nutilo, išvydusi rimtą m-me M., kuriai nesinorėjo leistis į
juokus, žvilgsnį.
Aš nieko nelaukęs išėjau.

176
 - Na, vai koks tu! - prašneko išdykėlė, pasivijusi mane ki­
tame kambaryje ir draugiškai suėmusi už abiejų rankų. - Ga­
lėjai paprasčiausiai neatiduoti skarelės, jeigu tau taip norėjosi
ją turėti. Būtum pasakęs, kad kur nors nukišai, ir baigta. Vai
koks tu! nesumojai šitaip pasielgti! Koks juokingas!
Ir ji lengvai kepštelėjo man pirštu per smakrą, juokdamasi
iš to, kad aš išraudau kaip aguona.
- Juk aš dabar tavo draugas, - ar ne? Baigėsi mūsų nesan­
taika, a? taip ar ne?
Aš pradėjau juoktis ir tylėdamas spustelėjau jos pirštu­
kus.
- Na, žiūrėk tu man!.. Ko tu dabar toks išblyškęs ir drebi?
Tave krečia šaltis?
- Taip, aš nesveikuoju.
- Ak, vargšelis! Tai jam nuo stiprių įspūdžių! Zinai ką?
Eik geriau miegoti, nelaukdamas vakarienės, ir per naktį pra­
eis. Einam.
Ji nuvedė mane į viršų, ir atrodė, rūpinimuisi manimi ne­
bus galo. Palikusi mane nusirengti, ji nubėgo į apačią, gavo
man arbatos ir pati atnešė ją, kai aš jau atsiguliau. Ji atnešė
man ir šiltą antklodę. Visas tas slaugymas ir rūpinimasis ma­
nimi mane labai apstulbino ir sujaudino, o gal jau mane taip
nuteikė visa diena, išvyka, karštligė; tačiau, atsisveikindamas
su ja, aš stipriai ir karštai ją apkabinau, kaip patį švelniausią,
patį artimiausią draugą, ir tada visi įspūdžiai išsyk plūstelėjo
į sugrudusią mano širdį; aš vos neverkiau, prigludęs jai prie
krūtinės. Ji pastebėjo mano jautrumą, ir, regis, manoji valiū­
kė pati mažumėlę susigraudino...
- Tu labai geras berniukas, - sušnibždėjo ji, žvelgdama į
mane ramiomis akimis, - prašau tavęs, nepyk ant manęs, a?
nepyksi?
Žodžiu, mes tapome švelniausiais, ištikimiausiais drau­
gais.

277
 Buvo gana anksti, kai aš pabudau, bet saulė jau liejo į
kambarį skaisčią šviesą. Aš pašokau iš lovos, visiškai sveikas
ir žvalus, tarytum nė nebuvo vakarykštės karštligės, vietoj
kurios aš dabar jaučiau širdyje nepaaiškinamą džiaugsmą. Aš
prisiminiau vakarykštę dieną ir pajutau, kad atiduočiau di­
džiausią laimę, jeigu galėčiau šią valandėlę apsikabinti, kaip
vakar, su savo naujuoju draugu, su mūsų šviesiaplauke gra­
žuole; bet buvo dar labai anksti ir visi miegojo. Paskubomis
apsirengęs, aš išėjau į sodą, o iš ten patraukiau į giraitę. Aš
veržiausi tenai, kur vešlesnė žaluma, kur stipriau kvepia me­
džių sakais ir kur linksmiau įspindi saulės spindulys, džiaug­
damasis, kad pavyko šen ir ten prasiskverbti pro ūksmingą
tankią lapiją. Buvo nuostabus rytas.
Nejučiomis braudamasis vis toliau ir toliau, aš paga­
liau atsidūriau kitame giraitės krašte, prie Maskvos upės.
Ji tekėjo už poros šimtų žingsnių, kalno papėdėje. Kitame
krante pjovė šieną. Aš užsižiūrėjau, kaip su kiekvienu pjo­
vėjų užsimojimu ištisas eiles aštrių dalgių išvien nutvieks­
davo šviesa ir paskui jie staiga vėl išnykdavo, lyg ugninės
gyvačiukės, tarsi kažkur pasislėpdavo; kaip nupjauta sulig
šaknimis žolė tirštomis, sodriomis krūvelėmis nulėkdavo į
šalis ir suguldavo į tiesias, ilgas pradalges. Jau neprisime­
nu, kiek laiko šitaip žiūrėjau, kai staiga atsitokėjau, išgirdęs
giraitėje, už kokių dvidešimties žingsnių nuo manęs, pros­
kynoje, kuri tęsėsi nuo vieškelio iki ponų namo, prunkš-
čiant ir nekantriai mindžikuojant žirgą, rausiantį kanopo­
mis žemę. Nežinau, ar išgirdau tą žirgą iškart, kai atjojo ir
sustojo raitelis, ar jau ilgai girdėjosi triukšmas, tiktai bergž­
džiai kuteno man ausį, neįstengdamas atitraukti manęs nuo
svajonių. Pagautas smalsumo, aš įėjau į giraitę ir, nuėjęs
kelis žingsnius, išgirdau balsus, kalbėjusius skubriai, tačiau
tyliai. Aš priėjau dar arčiau, atsargiai praskėčiau paskutinių
krūmų, supusių proskyną, paskutines šakas ir apstulbęs tuoj

178
pat atšokau atgal: man prieš akis šmėstelėjo pažįstama balta
suknelė ir tylus moters balsas nuaidėjo mano širdyje kaip
muzika. Tai buvo m-me M. Ji stovėjo šalia raitelio, kuris
paskubomis kalbėjo jai kažką nuo arklio, ir, savo nuostabai,
aš atpažinau N-ojų, tą jauną vyriškį, kuris išvažiavo iš mūsų
vakar anksti rytą ir kuriuo taip rūpinosi m-r M. Tačiau tada
kalbėjo, kad jis išvažiuoja kažkur labai toli, į Rusijos pietus,
todėl aš labai nustebau, vėl pamatęs jį pas mus taip anksti ir
vieną su m-me M.
Ji buvo tokia atgijusi ir susijaudinusi, kokios aš jos dar
niekada nebuvau matęs, ir ant jos skruostų spindėjo ašaros.
Jaunasis vyriškis laikė ją už rankos, kurią bučiavo, pasilen­
kęs iš balno. Aš užtikau juos jau atsisveikinančius. Regis, jie
skubėjo. Galiausiai jis išsitraukė iš kišenės užantspauduotą
voką, padavė jį m-me M., apkabino ją viena ranka, kaip ir
pirma, nenulipdamas nuo arklio, ir stipriai ir ilgai pabučiavo.
Po akimirkos jis spustelėjo žirgą ir pralėkė pro mane kaip
strėlė. M-me M. kelias sekundes lydėjo jį akimis, paskui su­
simąsčiusi ir liūdna patraukė namo. Tačiau, paėjėjusi kelis
žingsnius proskyna, ūmai tarsi atsitokėjo, skubiai praskleidė
krūmus ir nuėjo per giraitę.
Aš ėjau paskui ją, sutrikęs ir nustebintas viso to, ką pa­
mačiau. Mano širdis smarkiai plakė, kaip iš išgąsčio. Aš bu­
vau lyg apmiręs, lyg apkvaitęs; mano mintys buvo nerišlios
ir padrikos; bet prisimenu, kad man kažkodėl buvo baisiai
liūdna. Retkarčiais pro žalumą prieš mane šmėstelėdavo balta
jos suknelė. Aš mašinaliai sekiau paskui ją, neišleisdamas jos
iš akių, bet drebėdamas, kad ji manęs nepastebėtų. Pagaliau
ji išėjo į taką, kuris vedė į sodą. Palaukęs pusę minutės, išėjau
ir aš; bet kaip aš nustebau, kai ant raudono tako smėlio stai­
ga pamačiau užantspauduotą voką, kurį atpažinau iš pirmo
žvilgsnio, - tą patį, kuris prieš dešimt minučių buvo įteiktas
m-me M.

179
 Aš pakėliau jį: iš visų pusių baltas popierius, jokio užrašo;
iš pažiūros - nedidelis, bet standus ir sunkus, tarsi jame būtų
trys ar daugiau lapų laiškinio popieriaus.
Ką reiškia šis vokas? Be abejonės, jis paaiškintų visą šitą
paslaptį. Galbūt jame pasakyta tai, ko N-ojus nesitikėjo su­
spėti pasakyti per trumpą skubotą pasimatymą, jis net nenu­
lipo nuo arklio... Ar jis skubėjo, ar galbūt bijojo atsisveikini­
mo valandą nesusivaldyti, - dievai žino...
Aš sustojau, neišėjęs į taką, numečiau ant jo voką pačioje
matomiausioje vietoje ir nenuleidau nuo jo akių manyda­
mas, kad m-me M. apsižiūrės pametusi, sugrįš, ieškos. Bet,
palaukęs kokias keturias minutes, neištvėriau, vėl pakėliau
savo radinį, įsidėjau jį į kišenę ir leidausi vytis m-me M. Aš
prisivijau ją jau sode, didžiojoje alėjoje; ji ėjo tiesiai namo,
greita ir skubria eigastimi, bet įsigalvojusi ir nudelbusi akis
į žemę. Aš nežinojau, ką daryti. Prieiti, atiduoti? Tai reikštų
pasakyti, kad aš viską žinau, viską mačiau. Aš būčiau išsida-
vęs nuo pat pirmo žodžio. Ir kaip aš pažiūrėsiu į ją? Kaip ji
pažiūrės į mane?.. Aš vis laukiau, kad ji susigriebs, pasiges to,
ką pametė, sugrįš savo pėdomis. Tada aš galėčiau nepastebė­
tas numesti voką ant kelio, ir ji rastų jį. Tačiau ne! Mes jau
artėjome prie namų; ją jau pastebėjo...
Tą rytą, lyg tyčia, bemaž visi sukilo labai anksti, nes dar
vakar, po nenusisekusios išvykos, sugalvojo naują, apie kurią
aš nė nežinojau. Visi ruošėsi išvažiuoti ir pusryčiavo tera­
soje. Aš palaukiau dešimt minučių, kad manęs nepamatytų
su m-me M., ir, apėjęs sodą, parėjau namo iš kitos pusės,
gerokai vėliau už ją. Ji vaikštinėjo pirmyn ir atgal po terasą,
išblyškusi ir sunerimusi, sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir,
iš visko buvo matyti, tvardydamasi ir stengdamasi užgniaužti
kankinamą, beviltišką sielvartą, kurį galėjai įžvelgti jos akyse,
jos eigastyje, kiekviename jos judesyje. Kartais ji nulipdavo
laiptais ir paėjėdavo kelis žingsnius tarp klombų sodo link;

180
jos akys nekantriai, godžiai, net neatsargiai ieškojo kažko ant
takelių smėlio ir ant terasos grindų. Nebuvo abejonių: ji susi­
griebė pametusi ir, regis, manė, kad pametė voką kažkur čia,
prie namų, - taip, taip ir yra, ir ji tuo įsitikinusi!
Kažkas, o paskui ir kiti pastebėjo, kad ji išblyškusi ir susi­
rūpinusi. Pasipylė klausimai apie sveikatą, apmaudūs apgai­
lestavimai; ji turėjo juokais išsisukinėti, juoktis, dėtis links­
ma. Retkarčiais ji pažvelgdavo į vyrą, kuris stovėjo terasos
gale ir kalbėjosi su dviem damomis, ir vargšelę nukrėsdavo
tas pats virpulys, apimdavo tas pats sumišimas, kaip ir tada,
pirmąjį vakarą jam atvažiavus, {kišęs ranką į kišenę ir stipriai
laikydamas joje voką, aš stovėjau tolėliau nuo visų, melsda­
mas likimą, kad m-me M. mane pastebėtų. Man norėjosi pa­
drąsinti, nuraminti ją, tegu vien žvilgsniu, prabėgomis, vog­
čiomis ką nors jai pasakyti. Tačiau kai ji atsitiktinai pažvelgė
į mane, aš krūptelėjau ir nudelbiau akis.
Aš mačiau jos kančias ir neklydau. Ligi šiol aš nežinau
tos paslapties, nieko nežinau, išskyrus tai, ką pats mačiau ir
ką dabar papasakojau. Tas ryšys galbūt ne toks, kaip galima
pamanyti iš pirmo žvilgsnio. Galbūt tai buvo atsisveikinimo
bučinys, galbūt jis buvo paskutinis, menkas atpildas už pa­
siaukojimą dėl jos ramybės ir garbės. N-ojus išvyko; jis pali­
ko ją galbūt amžinai. Pagaliau, net tas laiškas, kurį aš laikiau
rankose, - kas žino, kas jame buvo parašyta? Kaip galima
numanyti ir kas turi teisę smerkti? Ir vis dėlto, nėra jokių
abejonių, jeigu paslaptis nelauktai būtų išaiškėjusi, tai būtų
buvęs siaubas, perkūno trenksmas jos gyvenime. Aš dar pri­
simenu jos veidą tą valandėlę: didesnių kančių neįmanoma
įsivaizduoti. Įausti, žinoti, būti tikrai, laukti kaip bausmės,
kad po ketvirčio valandos, po minutės viskas gali išaiškė­
ti; kas nors gali rasti voką, paimti jį; jis neužrašytas, jį gali
atplėšti, o tada... kas tada? Kokia bausmė siaubingesnė už
tą, kuri jos laukia? Įi vaikštinėjo tarp busimųjų savo teisėjų.

181
Po minutės jų šypsantys, meilikaujami veidai pasidarys rūstūs
ir nepermaldaujami. Tuose veiduose ji įžvelgs pašaipą, pyktį
ir ledinę panieką, o paskui jos gyvenime stos amžina, nesi­
baigianti naktis... Taip, tada aš viso to nesupratau taip, kaip
dabar apie tai mąstau. Aš galėjau tiktai įtarti bei nujausti ir
sielotis dėl jai gresiančio pavojaus, kurį net nelabai suvokiau.
Tačiau, kad ir kokia buvo jos paslaptis, - tos liūdnos valan­
dėlės, kurių liudytojas aš buvau ir kurių niekada nepamiršiu,
daug ką atpirko, jeigu tiktai reikėjo ką nors atpirkti.
Bet štai pasigirdo linksmas raginimas važiuoti; visi džiaugs­
mingai sujudo; aplinkui pasigirdo gyvos šnekos ir juokas. Po
poros minučių terasa ištuštėjo. M-me M. atsisakė važiuoti,
pagaliau prisipažinusi, kad nesveikuoja. Bet, ačiū Dievui, visi
išvažiavo, visi skubėjo, ir įkyrėti apgailestavimais, klausinė­
jimais ir patarimais nebuvo kada. Mažai kas pasiliko namie.
Vyras pasakė jai kelis žodžius; ji atsakė, kad dar šiandien bus
sveika, kad jis nesirūpintų, kad gultis jai nėra reikalo, kad
ji eis į sodą, viena... su manimi... Ir ji pažvelgė į mane. Di­
desnės laimės negalėjo būti! Aš nuraudau iš džiaugsmo; po
minutės mudu iškeliavome.
Ji ėjo totnis pačiomis alėjomis, keliukais ir takais, kuriais
neseniai grįžo iš giraitės, instinktyviai prisimindama ankstes­
nį savo kelią, įsistebeilijusi priešais save, neatitraukdama akių
nuo žemės, ieškodama ant jos, neatsakinėdama man, galbūt
užmiršusi, kad aš einu kartu su ja.
Tačiau kai mes bemaž priėjome tą vietą, kur aš radau laišką
ir kur baigėsi takas, m-me M. staiga sustojo ir silpnu, trūkčio­
jančiu iš sielvarto balsu pasakė, kad jai blogiau, kad ji eis namo.
Bet, priėjusi prie sodo pinučių, ji vėl sustojo, valandėlę pagal­
vojo; jos lūpas iškreipė desperatiška šypsena, ir, sugniužusi, išsi­
kankinusi, pasiryžusi viskam, su viskuo susitaikiusi, ji tylėdama
grįžo į pirmąjį kelią, šįkart pamiršusi net įspėti mane...
Man širdis plyšo iš sielvarto, ir aš nežinojau, ką daryti.

182
 Mes nuėjome arba, tiksliau, aš atvedžiau ją į tą vietą, iš ku­
rios prieš valandą išgirdau žirgo trypimą ir jų pokalbį. Čia, šalia
kuplios guobos, buvo suolas, iškaltas didžiuliame vientisame
akmenyje, aplink kurį vijosi gebenė ir augo laukinis jazminas
ir erškėtrožė. (Visa giraitė buvo pilna tiltelių, pavėsinių, grotų
ir panašių siurprizų.) M-me M. atsisėdo ant suoliuko ir nesą­
moningai pažvelgė į priešais mus plytintį nuostabų peizažą.
Po valandėlės ji atsivertė knygą ir įsmeigė į ją akis, bet nevartė
puslapių, neskaitė, bemaž nesuvokė, ką daro. Buvo jau pusė
dešimtos. Saulė pakilo aukštai ir prašmatniai plaukė virš mūsų
mėlynu, giliu dangumi, rodės, lydydamasi savo pačios ugny­
je. Šienpjoviai jau buvo nuėję toli; jie vos matėsi nuo mūsų
kranto. Paskui juos neatlyždamos šliaužė begalinės nupjautos
žolės pradalgės, ir protarpiais vos juntamas vėjelis kvapniai pa­
dvelkdavo į mus garuojančia žole. Aplinkui netilo koncertas
tų, kurie „nei sėja, nei pjauna“13, o yra laisvi kaip oras, skro­
džiamas vinklių jų sparnų. Atrodė, kad tą akimirką kiekviena
gėlė, menkiausia žolelė, smilkdama aukojimo aromatu, kalbė­
jo savo kūrėjui: „Tėve! aš kupina palaimos ir laiminga!..“
Aš pažvelgiau į vargšę moterį, kuri viena buvo it numirė­
lis visame šitame džiaugsmingame gyvenime: ant jos blaks­
tienų sustingo dvi stambios ašaros, kurias išspaudė didžiulis
širdies skausmas. Aš galėjau atgaivinti ir padaryti laimingą
šitą vargšę, apmirusią širdį, tiktai nežinojau, kaip šito imtis,
kaip žengti pirmąjį žingsnį. Aš kankinausi. Šimtą kartų bau-
džiausi prieiti prie jos, ir kiekvieną kartą kažkoks nevaržomas
jausmas neleisdavo man pajudėti iš vietos, ir kiekvieną kartą
mano veidas liepsnodavo kaip ugnis.
Staiga man toptelėjo viena puiki mintis. Būdas buvo ras­
tas; aš atgijau.
- Norit, aš jums puokštę priskinsiu! - pasakiau aš tokiu
džiaugsmingu balsu, kad m-me M. ūmai pakėlė galvą ir įdė­
miai pažvelgė į mane.

183
 - Atnešk, - pagaliau ištarė ji silpnu balsu, vos vos nusi­
šypsojo ir tučtuojau vėl nudelbė akis į knygą.
- Dar ir čia, ko gero, nupjaus žolę ir nebebus gėlių! - su­
šukau aš, smagus leisdamasis į žygį.
Greitai aš priskyniau puokštę, paprastą, skurdžią. Ją būtų
buvę gėda nešti į kambarį; bet kaip linksmai plakė mano šir­
dis, kai aš ją skyniau ir rišau! Erškėtrožių ir laukinių jazmi­
nų nusiskyniau dar prie suolo. Aš žinojau, kad netoliese yra
laukas su bręstančiais rugiais. Ten aš sulaksčiau rugiagėlių.
Sumaišiau jas su ilgomis rugių varpomis, išrinkęs pačias gel­
toniausias ir brandžiausias. Čia pat, netoliese, aptikau visą
kerelį neužmirštuolių, ir mano puokštė jau pradėjo pilnėti.
Tolėliau, pievoje, radau mėlynų varpelių ir laukinių gvazdi­
kų, o geltonų vandens lelijų nubėgau į pačią upės pakrantę.
Pagaliau, jau grįždamas atgal ir akimirkai užsukęs į giraitę
paieškoti kelių ryškiai žalių skiautėtų klevo lapų puokštei ap­
sukti, atsitiktinai aptikau visą pulkelį našlaičių, netoli kurių,
mano laimei, aromatingas žibuoklių kvapas išdavė sodrioje,
vešlioje žolėje pasislėpusį žiedą, dar visą apibertą spindinčiais
rasos lašeliais. Puokštė buvo priskinta. Aš surišau ją ilgomis,
plonomis žolėmis, kurias susukau į virvelę, ir į vidų atsargiai
įdėjau laišką, pridengęs jį gėlėmis, - bet taip, kad jį būtų
lengva pastebėti, jeigu mano puokštė bus apdovanota bent
menkiausiu dėmesiu.
Aš nunešiau ją m-me M.
Pakeliui man pasirodė, kad laiškas pernelyg matomas: aš
labiau jį paslėpiau. Dar paėjėjęs, aš dar giliau įstūmiau jį į
gėles ir, pagaliau jau beveik priėjęs, staiga įkišau jį taip giliai
į puokštę, kad iš išorės jau nieko nesimatė. Mano skruostai
liepsnojo kaip ugnis. Man norėjosi užsidengti veidą ranko­
mis ir tučtuojau pabėgti, bet ji pažvelgė į mano gėles taip, lyg
būtų visai pamiršusi, kad aš nuėjau jų skinti. Mašinaliai, be­
maž nežiūrėdama, ji ištiesė ranką ir paėmė mano dovaną, bet

184
tuoj pat padėjo ją ant suolo, lyg aš tik tam ir būčiau ją pada­
vęs, ir vėl nudelbė akis į knygą, tarytum būtų užsimiršusi. Aš
vos neverkiau, kad taip nepasisekė. „Kad tiktai mano puokštė
būtų šalia jos, - galvojau aš, - kad tiktai ji jos nepamirštų!“
Aš atsiguliau netoliese ant žolės, pasikišau po galva dešinę
ranką ir užmerkiau akis dėdamasis, kad mane ima miegas.
Bet aš nenuleidau nuo jos akių ir laukiau...
Praėjo maždaug dešimt minučių; man pasirodė, kad ji vis
labiau ir labiau blyško... Staiga man pagelbėjo laimingas at­
sitiktinumas.
Tai buvo didžiulė auksinė bitė, kurią, mano laimei, atpū­
tė gerasis vėjelis. Ji iš pradžių padūzgė virš mano galvos, o
paskui nuskrido prie m-me M. Ši porą kartų bandė nuvyti ją
ranka, bet bitė, lyg tyčia, darėsi vis įkyresnė. Pagaliau m-me
M. pagriebė mano puokštę ir mostelėjo ja priešais save. Tą
akimirką vokas išslydo iš gėlių ir nukrito tiesiai ant atverstos
knygos. Aš krūptelėjau. Kurį laiką m-me M., netekusi žado iš
nuostabos, žiūrėjo tai į voką, tai į gėles, kurias laikė rankose,
ir, regis, netikėjo savo akimis... Staiga ji paraudo, plykste­
lėjo ir pažvelgė į mane. Bet aš jau sugavau jos žvilgsnį ir
stipriai užsimerkiau, apsimesdamas miegąs; nieku gyvu aš
dabar nebūčiau pažvelgęs jai tiesiai į akis. Mano širdis ap­
mirė ir plastėjo lyg paukštelis, pakliuvęs į garbanoto kaimo
berniūkščio letenas. Neprisimenu, kiek laiko aš pragulėjau
užmerkęs akis: dvi tris minutes. Pagaliau išdrįsau atsimerkti.
M-me M. godžiai skaitė laišką, ir iš nuraudusių jos skruostų,
iš spindinčių, ašarotų akių, iš giedro veido, kurio kiekvienas
bruoželis virpėjo iš džiugesio, aš supratau, kad tame laiške
buvo laimė ir kad visas jos sielvartas išsisklaidė kaip dūmai. Į
mano širdį įsismelkė kankinamai saldus jausmas, sunku man
buvo apsimetinėti...
Niekada nepamiršiu tos valandėlės!
Staiga, dar toli nuo mūsų, pasigirdo balsai.

185
 - M-me M.! Natalie*\ Nataliel
M-me M. neatsiliepė, bet greitai pakilo nuo suolo, priėjo
prie manęs ir pasilenkė. Aš jaučiau, kad ji žiūri tiesiai man
į veidą. Mano blakstienos suvirpėjo, bet aš susitvardžiau ir
neatsimerkiau. Stengiausi alsuoti kuo lygiau ir ramiau, bet
širdis gniaužė man kvapą savo nerimastingais tvinksniais.
Karštas jos alsavimas svilino man skruostus; ji pasilenkė labai
arti prie mano veido, tarytum tyrinėjo jį. Galiausiai bučinys
ir ašaros nutvilkė mano ranką, tą, kuri gulėjo man ant krū­
tinės.
- Nataliel Nataliel kur tu? - pasigirdo vėl, jau visai netoli
mūsų.
- Tuojau! - ištarė m-me M. savo sodriu, sidabriniu balsu,
bet prislopintu ir virpančiu nuo ašarų, ir taip tyliai, kad tik aš
vienas galėjau ją išgirsti. - Tuojau!
Tačiau tą akimirką mano širdis pagaliau neatlaikė, ir, at­
rodė, visas kraujas plūstelėjo man į veidą. Tą pačią akimirką
skubrus, karštas bučinys nudegino man lūpas. Aš tyliai šūkte­
lėjau, atmerkiau akis, bet tučtuojau ant jų užkrito vakarykštė
gazinė jos skarelė, - tarytum ji norėjo pridengti ja mane nuo
saulės. Po akimirkos jos jau nebebuvo. Išgirdau tiktai skubiai
tolstančių žingsnių čežėjimą. Aš buvau vienas.
Aš nusitraukiau jos skarelę ir bučiavau ją, nesitverdamas
džiaugsmu; kelias minutes aš buvau lyg išprotėjęs!.. Vos at­
gaudamas kvapą, atsirėmęs ranka į žolę, aš nesąmoningai,
pastėrusiomis akimis žvelgiau priešais save, į laukais marguo­
jančias aplinkines kalvas, į upę, išsirangiusią aplink jas ir toli,
kiek tik akys užmato, vingiuojančią tarp kitų kalvų ir kaimų,
šmėsčiojusių, lyg taškai, visame šviesos užlietame tolyje, į
mėlynus, vos įžiūrimus miškus, tarytum smilkstančius įkai-

* Natali (pranc.).

186
tusio dangaus pakraštyje, ir kažkokia saldi ramuma, tarytum
įkvėpta iškilmingos reginio tylos, pamažėle numaldė įsiaudri­
nusią mano širdį. Man palengvėjo, ir aš laisviau atsikvėpiau...
Tačiau mano sielą kankino kažkoks neaiškus ir saldus ilgesys,
tartum kažkoks praregėjimas, tartum kažkokia nuojauta. Išsi­
gandusi mano širdis, lengvai virpėjusi iš lūkesčio, nedrąsiai ir
džiaugsmingai pradėjo kažką įminti... Ir staiga mano krūtinė
subangavo, susopo, lyg kažko perverta, ir ašaros, saldžios aša­
ros pasruvo man iš akių. Aš užsidengiau rankomis veidą ir,
visas virpėdamas kaip žolės stiebelis, nevaržomai atsidaviau
pirmajam širdies suvokimui ir atradimui, pirmajam, dar mi­
glotam savosios prigimties pažinimui... Tą akimirką baigėsi
ankstyvoji mano vaikystė..............................................
Kai, po dviejų valandų, aš sugrįžau namo, tai m-me M.
jau neberadau: ji išvažiavo su vyru į Maskvą, staiga atsiradus
kažkokiam reikalui. Daugiau aš niekada jos nesutikau.
 NEMALONI ISTORIJA

Apsakymas

Ši nemaloni istorija nutiko kaip tik tuo metu, kai su tokia

nesuvaldoma jėga ir su tokiu jaudinamu polėkiu prasidėjo
mūsų mielos tėvynės atgimimas ir visi šaunūs jos sūnūs ėmė
puoselėti naujos ateities viltis. Tada, kartą žiemą, giedrą ir
šaltą vakarą, jau bemaž dvyliktą valandą, trys nepaprastai gar­
būs vyrai sėdėjo ištaigingame ir net prašmatniai sutvarkyta­
me kambaryje, viename gražiame dviejų aukštų name Peter­
burgo pusėje1ir solidžiai ir puikiai šnekučiavo labai įdomia
tema. Visi tie trys vyrai turėjo generolo laipsnį. Sėdėjo jie
aplink nedidelį stalelį, kiekvienas puikiame, minkštame krės­
le, ir šnekučiuodami ramiai ir maloniai girsnojo šampaną.
Butelis stovėjo čia pat ant stalelio sidabrinėje vazoje su ledu.
Reikalas tas, kad šeimininkas, slaptasis patarėjas Stepanas Ni-
kiforovičius Nikiforovas, senas šešiasdešimt penkerių metų
viengungis, šventė įkurtuves neseniai nusipirktame name, o
kartu ir savo gimtadienį, kuris kaip tik sutapo ir kurio jis
ligi. šiol niekada nešvęsdavo. Tiesą sakant, švenčiama buvo
ne kažin kaip; kaip jau matėme, buvo tik pora svečių, abu
buvę pono Nikiforovo bendradarbiai ir jo pavaldiniai, būtent:
tikrasis valstybės patarėjas Semionas Ivanovičius Šipulenka ir
kitas, irgi tikrasis valstybės patarėjas, Ivanas Iljičius Pralins-
kis. Jie atėjo devintą valandą, gėrė arbatą, paskui perėjo prie

188
vyno ir žinojo, kad lygiai pusę dvylikos jiems reikia keliauti
namo. Seimininkas visą gyvenimą mėgo tvarką. Pora žodžių
apie jį: savo karjerą jis pradėjo kaip smulkus neturtingas val­
dininkas, ramiai ir nuobodžiai dirbo ištisus keturiasdešimt
penkerius metus, labai gerai žinojo, ką išsitarnaus, nepakentė
pasižymėti ir į žvaigždes nesitaikė, nors jau turėjo dvi, o ypač
nemėgo pasakyti kokiu nors klausimu savo paties asmeninę
nuomonę. Buvo jis doras, tai yra jam nepasitaikė padaryti ko
nors labai nedoro; buvo viengungis, nes buvo egoistas; buvo
anaiptol ne kvailas, bet negalėjo pakęsti rodyti savo protą;
ypač nemėgo nevalyvumo ir entuziazmo, kurį laikė dorovi­
niu nevalyvumu, ir gyvenimo pabaigoje visiškai pasinėrė į
kažkokį saldų, tingų komfortą ir sistemingą vienatvę. Nors
pats jis kartais eidavo į svečius pas geresnius žmones, bet
dar nuo jaunystės nepakentė pasikviesti svečių, o pastaruoju
metu, jeigu nedėliodavo pasjanso, tenkindavosi savo stalinio
laikrodžio draugija ir ištisus vakarus ramiai klausydavosi,
snausdamas krėsle, jų tiksėjimo po stikliniu gaubtu ant židi­
nio. Išvaizdos jis buvo nepaprastai padorios, švariai nusisku­
tęs, pagal metus atrodė jaunesnis, gerai išsilaikė, žadėjo dar
ilgai gyventi ir griežčiausiai paisė džentelmeniškumo. Jo tar­
nyba buvo gana patogi: jis kažkur posėdžiaudavo ir kažką pa­
sirašinėdavo. Žodžiu, jis buvo laikomas puikiausiu žmogumi.
Turėjo jis tiktai vieną aistrą arba, tiksliau sakant, vieną karštą
troškimą: turėti nuosavą namą, ir būtent ponišką namą, o ne
daugiabutį. Jo troškimas pagaliau išsipildė: jis nusižiūrėjo ir
nusipirko namą Peterburgo pusėje, teisybė, toli, bet namą su
sodu, ir dailų namą. Naujasis šeimininkas manė, kad toli dar
geriau: pas save kviesti jis nemėgo, o važiuoti pas ką nors ar
į tarnybą - tam jis turėjo puikią dvivietę šokoladinės spalvos
karietą, vežiką Michejų ir du nedidelius, bet stiprius ir gra­
žius arkliukus. Visa tai jis įsigijo ilgai, ištisus keturiasdešimt
metų taupęs, ir dabar jo širdis džiaugėsi. Štai kodėl, nusipirkęs

189
namą ir persikėlęs į jį, Stepanas Nikiforovičius pajuto savo
ramioje širdyje tokį pasitenkinimą, kad net pasikvietė svečių
į savo gimtadienį, kurį anksčiau uoliai slėpė nuo artimiau­
sių pažįstamų. Vienam iš pakviestųjų jis net turėjo tam tikrą
pasiūlymą. Pats jis įsikūrė antrajame namo aukšte, o apati­
niam, pastatytam pagal lygiai tokį patį planą, reikėjo nuomi­
ninko. Stepanas Nikiforovičius ir tikėjosi pasikviesti Semioną
Ivanovičių Sipulenką ir šį vakarą net dukart buvo pakreipęs
kalbą į tą temą. Bet Semionas Ivanovičius atkakliai tylėjo.
Tai buvo žmogus, irgi sunkiai ir ilgai skynęsis sau kelią, su
juodais plaukais ir žandenomis ir su nuolatinio tulžies išsi­
liejimo atspalviu fizionomijoje. Jis buvo vedęs, buvo niūrus
namisėda, namiškius laikė baimėje, tarnavo pasitikėdamas
savimi, irgi puikiai žinojo, ką pasieks, ir dar geriau - ko nie­
kada nepasieks, sėdėjo geroje vietoje ir sėdėjo labai tvirtai.
Nors į prasidėjusias permainas jis žiūrėjo ne be kartėlio, bet
ne per labiausiai nerimavo: jis labai pasitikėjo savimi ir ne be
pašaipios pagiežos klausėsi Ivano Iljičiaus Pralinskio postrin­
gavimų naujomis temomis. Tiesą sakant, jie visi mažumėlę
įkaušo, taigi net pats Stepanas Nikiforovičius teikėsi pama­
loninti porlą Pralinskį ir įsileido su juo į lengvą ginčą dėl
naujos tvarkos. Tačiau keletas žodžių apie jo prakilnybę poną
Pralinskį, juolab kad kaip tik jis ir yra svarbiausias būsimo
pasakojimo herojus.
Tikrasis valstybės patarėjas Ivanas Iljičius Pralinskis dar
tik keturi mėnesiai vadinosi jūsų prakilnybė, žodžiu, buvo
jaunas generolas. Jis ir amžiumi buvo dar jaunas, kokių ke­
turiasdešimt trejų metų, ne daugiau, o iš pažiūros atrodė ir
mėgdavo atrodyti jaunesnis. Tai buvo gražus vyriškis, aukšto
ūgio, puikavosi kostiumu ir tuo, kad su juo atrodė elegantiš­
kai ir solidžiai, labai oriai nešiojo ant kaklo reikšmingą or­
diną, dar nuo vaikystės buvo sumaniai perėmęs kai kurias
aukštuomenės manieras ir, būdamas viengungis, svajojo apie

190
turtingą nuotaką, netgi iš aukštuomenės. Jis dar apie daug
ką svajojo, nors anaiptol nebuvo kvailas. Kartais jis būdavo
didelis plepys ir net mėgdavo demonstruoti parlamentines
pozas. Jis buvo kilęs iš geros šeimos, buvo generolo sūnus ir
baltarankis, ankstyvoje vaikystėje buvo rengiamas aksomais
ir batistais, buvo auklėjamas aristokratiškoje įstaigoje, ir nors
joje įgijo nedaug žinių, bet tarnyboje jam sekėsi ir jis išsitar­
navo generolo laipsnį. Vyresnybė laikė jį gabiu žmogumi ir
net dėjo į jį viltis. Stepanas Nikiforovičius, kurio vadovauja­
mas jis pradėjo ir tęsė savo tarnybą bemaž iki pat generolo,
niekada nelaikė jo labai dalykišku žmogumi ir nedėjo į jį
jokių vilčių. Tačiau jam patiko, kad jis iš geros šeimos, turi
turto, tai yra didelį kapitalinį namą ir valdytoją, giminiuojasi
su ne paskutiniais žmonėmis ir, be to, yra solidžios laikyse­
nos. Stepanas Nikiforovičius širdyje niekino jį už vaizduo­
tės perteklių ir lengvabūdiškumą. Pats Ivanas Iljičius kartais
jausdavo, kad jis yra pernelyg didelis savimyla ir net mėgs­
ta puikuotis. Keistas dalykas: retkarčiais jį ištikdavo kažko­
kios liguistos savigraužos ir netgi šiokio tokio atgailavimo
dėl kažko priepuoliai. Su kartėliu ir slapta rakštimi širdyje
jis kartais prisipažindavo sau, kad iškilo visai ne taip aukštai,
kaip tariasi. Tokiomis valandėlėmis jį net apimdavo kažkoks
nusiminimas, ypač kai įsismarkaudavo jo hemorojus, jis va­
dindavo savo gyvenimą une existence manąuėe*, paliaudavo
tikėti, žinoma, širdyje, net savo parlamentiniais sugebėjimais,
vadindavo save plepiu, gražbyliautoju, ir nors visa tai, aišku,
teikė jam daug garbės, bet anaiptol nesukliudydavo po pus­
valandžio vėl pakelti galvą ir tuo atkakliau, tuo išdidžiau drą­
sinti save ir tikinti, kad jis dar suspės pasireikšti ir bus ne tik
aukštas pareigūnas, bet net valstybės vyras, kurį Rusija ilgai

* Nenusisekęs gyvenimas (pranc.).

191
prisimins. Retkarčiais jam net vaidendavosi monumentai. Iš
to matyti, kad Ivanas Iljičius taikė aukštai, nors slėpė miglotas
savo svajones ir viltis giliai širdyje, netgi su tam tikra baime.
Žodžiu, jis buvo geras žmogus ir sieloje net poetas. Pastarai­
siais metais skaudžios nusivylimo valandėlės aplankydavo jį
dažniau. Jis pasidarė kažkoks labai irzlus, įtarus ir kiekvieną
prieštaravimą buvo linkęs laikyti įžeidimu. Tačiau atsinauji­
nanti Rusija staiga suteikė jam didelių vilčių. Generolystė jas
dar labiau sustiprino. Jis atgavo ryžtą, jis pakėlė galvą. Staiga
jis ėmė gražiai ir daug kalbėti, kalbėti pačiomis naujausio­
mis temomis, kurias nepaprastai greitai ir netikėtai perėmė
su didžiausiu įkarščiu. Jis ieškodavo progos kalbėti, važinėjo
po miestą ir daugelyje vietų spėjo pagarsėti kaip aršus libe­
ralas, ir šitai jam buvo labai malonu. Šį vakarą, išgėręs ketu­
rias taures, jis ypač įsismagino. Jis panūdo perkalbėti Stepaną
Nikiforovičių, su kuriuo ilgai nesimatė, kurį ligi šiol visada
gerbė ir kurio netgi klausė. Jis kažkodėl laikė jį retrogradu ir
užsipuolė su neapsakomu įkarščiu. Stepanas Nikiforovičius
bemaž neprieštaravo, o tiktai vylingai klausėsi, nors tema jį
domino. Ivanas Iljičius karščiavosi ir įaistrintas tariamo ginčo
dažniau, negu būtų derėję, gurkštelėdavo iš savo taurės. Tada
Stepanas Nikiforovičius paimdavo butelį ir tučtuojau pripil­
dydavo jo taurę, o šitai, nežinia kodėl, staiga užgavo Ivaną
Iljičių, juo labiau kad Semionas Ivanyčius Šipulenka, kurį jis
didžiai niekino ir kurio net prisibijojo dėl jo cinizmo ir pik­
tumo, čia pat šalimais klastingai tylėjo ir dažniau, negu būtų
derėję, šypsojosi. „Jie, regis, laiko mane vaikėzu“, - šmėste­
lėjo Ivano Iljičiaus galvoje.
- Ne, metas, seniai jau buvo metas, - azartiškai tęsė jis. -
Labai pavėlavom, ir, mano manymu, svarbiausia humaniš­
kumas, humaniškumas su pavaldiniais, reikia prisiminti, kad
ir jie žmonės. Humaniškumas viską išgelbės, tiktai jis gali
padėti...

192
 - Chi chi chi chi! - pasigirdo Semiono Ivanovičiaus pusėje.
- Bet ko gi jūs vis dėlto taip mus vainojat, - pagaliau
paprieštaravo Stepanas Nikiforovičius, maloniai šypsodama­
sis. - Prisipažinsiu, Ivanai Iljičiau, ligi šiol negaliu suprasti,
ką jūs teikėtės aiškinti. Jūs iškeliat humaniškumą. Tai meilė
žmonėms, ar ne?
- Taip, sakykim, kad ir meilė žmonėms. Aš...
- Palaukit. Kiek galiu spręsti, svarbu ne vien šitai. Meilė
žmonėms visada buvo. Reforma tuo neapsiriboja. Iškilo vals­
tiečių, teismų, ūkiniai, atpirkimo2, moraliniai klausimai ir...
ir... ir galo jiems nėra, tiems klausimams, ir viskas kartu, vis­
kas išsyk gali sukelti didelius, taip sakant, neramumus. Štai
ko mes baiminomės, o ne vien dėl humaniškumo...
- Taip, reikalas sudėtingesnis, - tarstelėjo Semionas Iva-
novičius.
- Puikiai suprantu, ir leiskite pasakyti jums, Semionai
Ivanovičiau, kad aš anaiptol nesutiksiu atsilikti nuo jūsų da­
lykų supratimo gilumu, - kandžiai ir pernelyg aršiai pasakė
Ivanas Iljičius, - bet vis dėlto išdrįsiu pasakyti ir jums, Stepa-
nai NikiforoviČiau, kad jūs irgi manęs nėmaž nesupratote...
- Nesupratau.
- O juk aš būtent laikausi idėjos, kurią visur peršu, kad
humaniškumas, būtent humaniškumas su pavaldiniais, nuo
valdininko iki raštininko, nuo raštininko iki kiemsargio, nuo
kiemsargio iki valstiečio, - humaniškumas, sakau aš, gali tap­
ti, taip sakant, būsimų reformų ir apskritai tvarkos atnaujini­
mo kertiniu akmeniu. Kodėl? Todėl. Štai jums silogizmas: aš
humaniškas, vadinasi, mane myli. Mane myli, vadinasi, pa­
sitiki. Pasitiki, vadinasi, tiki; tiki, vadinasi, myli... tai yra ne,
aš noriu pasakyti, jeigu tiki, tai tikės ir reforma, supras, taip
sakant, pačią reikalo esmę, taip sakant, morališkai apsikabins
ir išspręs viską draugiškai, iš pagrindų. Ko jūs juokiatės, Se­
mionai Ivanovičiau? Nesuprantama?

193
 Stepanas Nikiforovičius tylėdamas kilstelėjo antakius; jis
stebėjosi.
- Man rodos, aš truputį per daug išgėriau, - kandžiai pa­
sakė Semionas Ivanyčius, - todėl sunkiai susigaudau. Šioks
toks proto aptemimas.
Ivanas Iljičius krūptelėjo.
- Neatlaikysim, - ūmai pasakė Stepanas Nikiforovičius,
kiek pagalvojęs.
- Tai yra kaip neatlaikysim? - paklausė Ivanas Iljičius,
stebėdamasis netikėta ir padrika Stepano Nikiforovičiaus
pastaba.
- Šiaip, neatlaikysim. - Stepanas Nikiforovičius aiškiai
nenorėjo nieko aiškinti.
- Ar tik jūs čia ne apie jauną vyną ir naujus vynmaišius3?-
ne be ironijos paprieštaravo Ivanas Iljičius. - Na, ne; už save
tai jau aš atsakau.
Tą minutę laikrodis išmušė pusę dvylikos.
- Sėdi sėdi, keliasi ir išvažiuoja, - pasakė Semionas Iva-
nyčius, ruošdamasis atsistoti. Bet Ivanas Iljičius jį aplenkė,
tučtuojau pakilo nuo stalo ir pasiėmė nuo židinio savo sabalo
kepurę. Jis atrodė įsižeidęs.
- Tai kaip, Semionai Ivanyčiau, pagalvosit? - paklausė
Stepanas Nikiforovičius, išlydėdamas svečius.
- Ar dėl buto? Pagalvosiu, pagalvosiu.
- O ką sugalvosit, kuo greičiau praneškit.
- Vis apie reikalus? - maloniai pasakė ponas Pralinskis
kiek meilikaudamas ir žaisdamas savo kepure. Jam pasirodė,
kad jį tarsi užmiršo.
Stepanas Nikiforovičius kilstelėjo antakius ir tylėjo, tuo
parodydamas, kad nesistengia sulaikyti svečių. Semionas
Ivanyčius skubiai atsisveikino.
„A... na... tada kaip sau norit... jeigu nemokat paprasto
mandagumo“, - nusprendė sau tyliai ponas Pralinskis ir kaž­

194
kaip labai nepriklausomai ištiesė ranką Stepanui Nikiforovi-
čiui.
Prieškambaryje Ivanas Iljičius susisupo į lengvus brangius
savo kailinius, kažkodėl stengdamasis nepastebėti nušiurusio
Semiono Ivanyčiaus meškėno, ir abu ėmė leistis laiptais.
- Mūsų senis tarytum įsižeidė, - pasakė Ivanas Iljičius
tylinčiam Semionui Ivanyčiui.
- Ne, kodėl gi? - ramiai ir šaltai atsakė šis.
„Pakalikas!“ - širdyje pagalvojo Ivanas Iljičius.
Nulipo į prieangį. Privažiavo Semiono Ivanyčiaus rogės,
pakinkytos pilku neišvaizdžiu kumelioku.
- Kokia čia velniava! Kur Trifonas pradangino mano ka­
rietą! - sušuko Ivanas Iljičius, nematydamas savo ekipažo.
Ir šen, ir ten - karietos nebuvo. Stepano Nikiforovičiaus
tarnas apie ją nieko nežinojo. Kreipėsi į Varlamą, Semiono
Ivanyčiaus vežiką, ir išgirdo, kad visi stovėjo čia, ir karieta čia
buvo, o dabar šit ir nėra.
- Nemaloni istorija! - tarė ponas Sipulenka. - Norit, pa­
vėžėsiu?
- Niekšų padermė! - įsiutęs suriko ponas Pralinskis. -
Prašėsi, šunsnukis, išleidžiamas į vestuves, čia pat Peterbur­
go pusėje, kažkokia kūma išteka, velniai ją griebtų. Aš jam
griežtai uždraudžiau pasišalinti. Ir galiu prisiekti, kad jis te­
nai nuvažiavo!
- Jis tikrai, - patvirtino Varlamas, - tenai nuvažiavo; bet
žadėjo per minutę apsisukti, tai yra sugrįžti pačiu laiku.
- Na žinoma! Aš tarytum nujaučiau! Jau aš jam parody­
siu!
- O jūs geriau išplakit jį porą kartų kaip reikiant, tada jis
vykdys paliepimus, - pasakė Semionas Ivanyčius, jau užsi­
klodamas gūnia.
- Prašom nesirūpinti, Semionai Ivanyčiau!
- Tai gal norit, pavėžėsiu.

195
 - Laimingos kelionės, merei*.
Semionas Ivanyčius nuvažiavo, o Ivanas Iljičius nuėjo pės­
čias mediniu šaligatviu, jausdamasis gana smarkiai suirzęs.

***
„Na jau ne, jau aš dabar tave, sukčiau! Tyčia eisiu pėsčias,
kad tu pajustum, kad tu išsigąstum! Sugrįš ir sužinos, kad
ponas pėsčias nuėjo... niekšas!“
Ivanas Iljičius dar niekada taip nesiplūdo, bet labai jau
jis buvo įsiutęs, o dar ir galva ūžė. Jis buvo negeriantis žmo­
gus, todėl penkios šešios taurės greitai paveikė. Tačiau naktis
buvo nuostabi. Buvo šalta, bet neapsakomai ramu, jokio vėjo.
Dangus buvo giedras, žvaigždėtas. Mėnulio pilnatis užliejo
žemę matiniu sidabriniu spindesiu. Buvo taip gera, kad Iva­
nas Iljičius, nuėjęs kokius penkiasdešimt žingsnių, bemaž pa­
miršo savo bėdą. Jam pasidarė kažkaip neapsakomai malonu.
Be to, kauštelėjusių žmonių įspūdžiai greitai keičiasi. Jam net
ėmė patikti apšiurę mediniai namukai tuščioje gatvėje.
„O juk ir puiku, kad aš einu pėsčias, - galvojo jis, - ir
Trifonui pamoka, ir man malonumas. Tikrai, reikia dažniau
pėsčiomis vaikščioti. Ką gi? Didžiajame prospekte kaipmat
rasiu vežiką. Puiki naktis! Kokie čia aplink namukai. Ti­
kriausiai smulkmė gyvena, valdininkai... gal pirkliai... tas
Stepanas Nikiforovičius! Ir kokie jie visi retrogradai, seni
mulkiai! Būtent mulkiai, c ėst le mot**. Kita vertus, jis pro­
tingas žmogus; turi to bon sens***, blaivų, praktišką požiūrį.
Bet užtat seniai, seniai! Nėra to... kaip čia pasakius! Na,

* Ačiū (pranc.).
** Geras, tinkamas žodis (pranc.).
*** Sveikas protas (pranc.).

196
kažko nėra... Neatlaikysimi Ką jis tuo norėjo pasakyti? Net
susimąstė, kai sakė. Beje, jis manęs visai nesuprato. Bet
kaip galima nesuprasti? Sunkiau nesuprasti, negu supras­
ti. Svarbiausia tai, kad aš įsitikinęs, visa širdimi įsitikinęs.
Humaniškumas... meilė žmonėms. Sugrąžinti žmogų pa­
čiam sau... atgaivinti jo orumą ir tada... su paruošta me­
džiaga imkitės reikalo. Rodos, aišku! Taip! Palaukit, jūsų
prakilnybe, štai jums silogizmas: mes sutinkam, pavyzdžiui,
valdininką, neturtingą, užguitą valdininką. „Na... kas tu?“
Atsakymas: „Valdininkas.“ Gerai, valdininkas; toliau: „Koks
tu valdininkas?“ Atsakymas: toks, atseit, ir toks valdininkas.
„Tarnauji?“ - „Tarnauju!“ - „Nori būti laimingas?“ - „No­
riu.“ - „Ko reikia laimei?“ To ir to. „Kodėl?“ Todėl... Ir
štai žmogus supranta mane iš poros žodžių: žmogus mano,
žmogus įkliuvo, taip sakant, į pinkles, ir aš darau su juo vis­
ką, ką noriu, tai yra jo labui. Bjaurus žmogus tas Semionas
Ivanovičius! Ir kokia bjauri jo marmūzė... Išplak, - jis šitai
tyčia pasakė. - Ne, meluoji, pats plak, o aš neplaksiu; aš
Trifoną žodžiais priveiksiu, priekaištais priveiksiu, tai jis ir
supras. Dėl rykščių, hm... nenuspręstas klausimas4, hm... O
ar neužsukus pas Emerans? Tfiu, velnias, prakeiktas šaliga­
tvis! - sušuko jis, staiga suklupęs. - Ir čia sostinė! Švietimas!
Koją galima susilaužyti. Hm. Nekenčiu aš to Semiono Iva-
nyčiaus; šlykščiausią marmūzė. Jis pirma iš manęs juokėsi,
kai aš pasakiau: morališkai apsikabins. Na, ir apsikabins, o
tau kas darbo? Tavęs tai jau neapkabinsiu; geriau valstietį...
Valstietį sutiksiu, ir su valstiečiu pasikalbėsiu. Kita vertus,
aš buvau girtas ir gal ne taip pasakiau. Aš ir dabar gal ne
taip kalbu... Hm. Niekada negersiu. Vakare prišnekėsi, o
rytą gailėsies. Ką gi, aš juk nesvirduliuodamas einu... O kita
vertus, visi jie sukčiai!“
Šitaip samprotavo Ivanas Iljičius, padrikai ir nerišliai,
žingsniuodamas šaligatviu. Jį paveikė tyras oras ir, taip sakant,

197
išjudino. Po penkių minučių jis būtų nusiraminęs ir užsino­
rėjęs miego. Bet staiga, likus bemaž porai žingsnių iki Di­
džiojo prospekto, jam pasigirdo muzika. Jis apsidairė. Kitoje
gatvės pusėje visai sukiužusiame vienaaukščiame, bet ilgame
mediniame name vyko šauni puota, čirpė smuikai, gergždė
kontrabosas ir spigiai plyšavo fleita, ringuodama labai links­
mą kadrilio motyvą. Po langais stoviniavo publika, daugiausia
moterys su vatinėmis pelerinomis ir skarelėmis ant galvų; jos
kaip įmanydamos stengėsi ką nors įžiūrėti pro langinių plyšius.
Matyt, buvo linksma. Šokančiųjų trepsėjimo dundesys girdė­
josi net kitoje gatvės pusėje. Ivanas Iljičius netoliese pamatė
policininką ir priėjo prie jo.
- Kieno tas namas, brolau? - paklausė jis, mažumėlę pra­
skleidęs brangius savo kailinius, lygiai tiek, kad policininkas
galėtų pamatyti reikšmingą ordiną ant kaklo.
- Valdininko Pseldonimovo, legistratoriaus, - išsitempęs
atsakė policininkas, akimirksniu spėjęs pamatyti pasižymėji­
mo ženklą.
- Pseldonimovo? Mat kaip! Pseldonimovo!.. Tai ką jis?
veda?
- Veda, jūsų kilnybe, titulinio patarėjo dukterį. Mlekopi-
tajevas, titulinis patarėjas... miesto valdyboje tarnavo. Šitas
namas nuotakai kraičio atiduodamas.
- Tai dabar šitas namas jau Pseldonimovo, o ne Mleko-
pitajevo?
- Pseldonimovo, jūsų kilnybe. Buvo Mlekopitajevo, o da­
bar Pseldonimovo.
- Hm. Aš dėl to tavęs, brolau, klausiu, kad aš jo virši­
ninkas. Aš generolas, man pavaldi kaip tik ta tarnyba, kur
tarnauja Pseldonimovas.
- Tikrai taip, jūsų prakilnybe. - Policininkas dar labiau
pasitempė, o Ivanas Iljičius tarytum susimąstė. Jis stovėjo ir
svarstė...

198
 Taip, iš tiesų Pseldonimovas buvo iš jo žinybos, iš pačios
jo kanceliarijos; jis prisiminė šitai. Tai buvo smulkus valdi­
ninkas, gaudavęs dešimt rublių algos per mėnesį. Kadangi
ponas Pralinskis perėmė savo kanceliariją dar labai neseniai,
tai galėjo ir neprisiminti visų iki vieno savo pavaldinių, bet
Pseldonimovą jis prisiminė, būtent dėl jo pavardės. Ji iškart
krito jam į akis, taigi jam buvo smalsu įdėmiau įsižiūrėti į tą,
kuris turėjo tokią pavardę. Dabar jis prisiminė dar labai jauną
žmogų, su ilga kuprota nosimi, šviesiais susivėlusiais plau­
kais, geibų ir gyvenantį pusbadžiu, su neįmanomu vicmun-
duru ir net nepadoriai neįmanomomis apatinėmis kelnėmis.
Jis prisiminė, kaip jam tada toptelėjo mintis: ar nepaskyrus
vargšeliui švenčių proga dešimt rublių, kad kiek atkustų? Bet
kadangi to vargšelio veidas buvo labai paniuręs, o žvilgsnis
baisiai nesimpatiškas, net keliantis pasibjaurėjimą, tai gera
mintis kažkaip savaime išgaravo, taigi Pseldonimovas taip ir
liko be premijos. Tuo labiau tas pats Pseldonimovas nustebi­
no jį, kai prieš savaitę kreipėsi su prašymu vesti. Ivanas Ilji-
čius prisiminė, kad kažkaip neturėjo laiko nuodugniau pasi­
domėti tuo reikalu, todėl vestuvių klausimas buvo išspręstas
prabėgomis, greitosiomis. Bet vis dėlto jis tiksliai prisiminė,
kad kaip nuotakos kraitį Pseldonimovas gauna medinį namą
ir keturis šimtus rublių grynų pinigų; ši aplinkybė tada jį
nustebino; jis prisiminė, kad net mažumėlę pašmaikštavo dėl
Pseldonimovo ir Mlekopitajevos pavardžių sankirčio5. Jis aiš­
kiai visa tai prisiminė.
Jis prisiminė ir vis labiau susimąstė. Žinoma, kad mūsų
galvose kartais akimirksniu šmėsteli ištisi samprotavimai, kaip
kažkokios pajautos, be vertimo į žmonių kalbą, juo labiau į
literatūrinę. Bet mes pasistengsim išversti visas tas mūsų he­
rojaus pajautas ir pateikti skaitytojui bent tų pajautų esmę,
taip sakant, tai, kas jose buvo svarbiausia ir tikroviškiausia.
Nes juk daugelis mūsų pajautų, išverstos į paprastą kalbą,

199
pasirodys visiškai netikroviškos. Štai kodėl jos niekada ne­
išvysta dienos šviesos, nors kiekvienas jų turi. Aišku, Ivano
Iljičiaus pajautos ir mintys buvo gana padrikos. Bet juk jūs
žinote priežastį.
„Ką gi! - šmėsčiojo jo galvoje. - Štai mes vis kalbam, kal­
bam, o kai reikia imtis darbų, tai tik šnipštas išeina. Va, pavyz­
džiui, kad ir tas pats Pseldonimovas: neseniai jis parvažiavo po
jungtuvių jaudindamasis, su viltimi, tikėdamasis patirti... Tai
viena iš laimingiausių jo gyvenimo dienų... Dabar jis plūkiasi
su svečiais, kelia puotą - kuklią, varganą, bet linksmą, džiaugs­
mingą, nuoširdžią... Kas būtų, jeigu jis sužinotų, kad kaip tik
šią minutę aš, aš, jo viršininkas, jo svarbiausias viršininkas, sto­
viu štai čia prie jo namų ir klausausi jo muzikos! O juk iš tikrų­
jų, kas su juo būtų? Ne, kas su juo būtų, jeigu aš dabar staiga
imčiau ir įeičiau? hm... Aišku, iš pradžių jis išsigąstų, žado
netektų sutrikęs. Aš jam sutrukdyčiau, galbūt viską sugadin­
čiau... Taip, taip ir būtų, jeigu įeitų bet kuris kitas generolas,
bet ne aš... Čia ir esmė, kad bet kuris kitas, tik ne aš...
Taip, Stepanai Nikiforovičiau! Štai jūs pirma manęs nesu­
pratot, o štai jums ir pavyzdys.
Taip. Mes visi šaukiam apie humaniškumą, bet parodyti
didvyriškumo, žygdarbio atlikti neįstengiam.
Kokio didvyriškumo? Tokio. Patys pagalvokit: esant da­
bartiniams visų visuomenės narių santykiams man, man at­
eiti pirmą valandą nakties į savo pavaldinio, registratoriaus,
gaunančio dešimt rublių algos, vestuves - juk tai sąmyšis,
tai - idėjų verpetas, paskutinė Pompėjos diena6, sambrūzdis!
Šito niekas nesupras. Stepanas Nikiforovičius numirs - ne­
supras. Juk jis pasakė: neatlaikysim. Taip, bet tai jūs, seni
žmonės, paralyžiuoti, surembėję žmonės, o aš at-lai-ky-siu!
Paskutinę Pompėjos dieną savo pavaldiniui aš paversiu lai­
mingiausia diena, o keistą poelgį - normaliu, patriarchališku,
kilniu ir moraliu. Kaip? Taip. Teikitės paklausyti...

200
 Na... štai aš, tarkim, įeinu: jie nustemba, liaujasi šokti, žiū­
ri priblokšti, traukiasi atatupsti. Taip, bet tada aš ir parodau
savo prielankumą: einu tiesiai prie išsigandusio Pseldonimo-
vo, kuo meiliausiai šypsodamasis, ir pačiais paprasčiausiais
žodžiais sakau: „Taip ir taip, girdi, buvau pas jo prakilnybę
Stepaną Nikiforovičių. Manau, žinai, Čia, kaimynystėje...“
Na, tada trumpai, juokingai papasakoju nutikimą su Trifonu.
Nuo Trifono pereinu prie to, kaip leidausi pėsčiomis... „Na -
girdžiu muziką, pasiteirauju policininką ir sužinau, brolau,
kad tu vedi. Ogi, manau, užeisiu pas pavaldinį, pažiūrėsiu,
kaip mano valdininkai linksminasi ir... veda. Juk tu, tikiuosi,
neišvarysi manęs!“ Išvarysi! Koks žodelis pavaldiniui. Kur jau
čia išvarysi! Aš manau, jis iš proto išeis, galvotrūkčiais puls
mane į krėslą sodinti, ims drebėti iš džiaugsmo, iškart net
nesusivoks!..
Na, kas gali būti paprasčiau, gražiau už tokį poelgį! Kodėl
aš užėjau? Tai kitas klausimas! Tai jau, taip sakant, moralinis
reikalo aspektas. Štai kaip tik čia ir visa esmė!
Hm... Apie ką aš čia galvojau? Taip!
Na jau, žinoma, jie mane pasodins šalia paties svarbiau­
sio svečio, koks nors ten titulinis7 arba giminaitis, atsargos
štabskapitonas su raudona nosim... Puikiai tuos originalus
Gogolis aprašė. Na, susipažįstu, aišku, su jaunąja, pagiriu ją,
padrąsinu svečius. Paprašau jų nesivaržyti, linksmintis, toliau
šokti, šmaikštauju, juokiuosi, žodžiu - aš malonus ir lipšnus.
Aš visada malonus ir lipšnus, kai esu patenkintas savimi...
Hm... tas ir yra, kad aš vis dar, rodos, mažumėlę... tai yra ne
girtas, bet šiaip...
...Aišku, aš, kaip džentelmenas, elgiuosi su jais kaip su
lygiais ir anaiptol nereikalauju kokių nors ypatingų ženklų...
Bet morališkai, morališkai kas kita: jie supras ir įvertins...
Mano poelgis sužadins visą jų kilnumą... Na, ir sėdžiu pus­
valandį... Netgi valandą. Išeisiu, aišku, prieš pat vakarienę,

201
o jau jie tai paplušės, prikeps, pričirškins, žemai lenksis, bet
aš tiktai išgersiu taurę, pasveikinsiu, o nuo vakarienės atsisa­
kysiu. Pasakysiu: reikalai. Ir kai tik aš ištarsiu „reikalai“, visų
veidai iškart pasidarys pagarbiai rūstūs. Šitaip aš delikačiai
priminsiu, kad jie ir aš - didelis skirtumas. Žemė ir dangus.
Nesakau, kad aš norėčiau šitai įteigti, bet juk reikia... net mo­
rališkai būtina, kad ir ką sakytum. Beje, aš tuojau pat nusi­
šypsosiu, net, ko gero, nusijuoksiu, ir visi bematant pralinks­
mės... Dar sykį pajuokausiu su jaunąja; hm... netgi štai kaip:
užsiminsiu, kad vėl ateisiu lygiai po devynių mėnesių kaip
kūmas, che che! O ji tikriausiai iki to laiko pagimdys. Juk jie
veisiasi kaip triušiai. Na, ir visi ims kvatoti, jaunoji paraus; aš
jausmingai pabučiuosiu ją į kaktą, net palaiminsiu ją ir... ir
kitą dieną kanceliarijoje jau žinos apie mano žygdarbį. Kitą
dieną aš vėl griežtas, kitą dieną aš vėl reiklus, netgi neper­
maldaujamas, tačiau visi jie jau žino, kas aš toks. Širdį mano
pažįsta, mano esybę pažįsta: „Jis griežtas kaip viršininkas, bet
kaip žmogus - jis angelas!“ Ir štai aš nugalėjau; aš patraukiau
vienu vieninteliu nedideliu poelgiu, kuris jums nė į galvą
neateitų; jie jau mano; aš tėvas, jie vaikai... Nagi, jūsų prakil­
nybe, Stepanai Nikiforovičiau, imkit ir pasięlkit šitaip...
...Bet ar jūs žinot, ar suprantat, kad Pseldonimovas savo
vaikams pasakos, kaip pats generolas puotavo ir net gėrė jo
vestuvėse! Ir juk tie vaikai savo vaikams, o šie savo vaikai­
čiams pasakos, kaip švenčiausią istoriją, kad aukštas parei­
gūnas, valstybės vyras (o aš iki to laiko visu tuo tapsiu) juos
pagerbė... ir t. t. Taigi juk aš pažemintą žmogų morališkai
prikelsiu, aš jį pačiam sau sugrąžinsiu... Juk jis algos de­
šimt rublių per mėnesį gauna!.. O juk jeigu pakartočiau šitai
penkis kartus, arba dešimt, arba ką nors panašaus, tai įgy-
čiau visuotinį populiarumą... Visų širdyse išlikčiau, ir juk
tiktai velnias žino, kas iš to paskui gali išeiti, iš to populia­
rumo!..“

202
 Šitaip ar beveik šitaip samprotavo Ivanas Iljičius (ponai,
ar maža ką žmogus kartais kalba mintyse, ypač būdamas kiek
ekscentriškos būklės). Visi šie samprotavimai šmėstelėjo jo
galvoje per kokią pusę minutės, ir, aišku, jis gal būtų ir ap­
siribojęs tomis fantazijomis ir, mintimis sugėdinęs Stepaną
Nikiforovičių, būtų kuo ramiausiai patraukęs namo ir atsigu­
lęs. Ir būtų puikiai padaręs! Bet visa bėda ta, kad valandėlė
buvo ekscentriška.
Lyg tyčia, staiga, kaip tik tą akimirką šitaip nusiteikusioje
jo vaizduotėje iškilo savimi patenkinti Stepano Nikiforovi-
čiaus ir Semiono Ivanovičiaus veidai.
- Neatlaikysimi - pakartojo Stepanas Nikiforovičius, iš
aukšto šypsodamasis.
- Chi chi chi! - antrino jam Semionas Ivanovičius savo
neapsakomai bjauria šypsena.
- Ogi dar pažiūrėsim, kaip neatlaikysimi - ryžtingai pa­
sakė Ivanas Iljičius, ir net karštis mušė jam veidą. Jis nulipo
nuo šaligatvio ir tvirtais žingsniais nudrožė tiesiai per gatvę į
savo pavaldinio, registratoriaus Pseldonimovo namus.

***
Žvaigždė jį vedė. Jis žvaliai įėjo pro atrakintus vartelius ir
su panieka spirtelėjo koja mažą kudlotą ir užkimusį šuniuką,
kuris, labiau padorumo dėlei, o ne iš reikalo, kimiai lodamas
puolė jam po kojomis. Mediniu grįstu jis priėjo dengtą prie­
angio būdelę kieme ir trimis sukiužusiais mediniais laipteliais
užlipo į nedidukę priemenę. Nors čia kažkur kertėje degė la­
jinis žvakigalis ar kažkas panašaus į spingsulę, bet šitai nesu-
kliudė Ivanui Iljičiui, taip, kaip stovi, su kaliošais, kaire koja
įlipti į šaltieną, išneštą sustingti. Ivanas Iljičius pasilenkė ir,
smalsiai įsižiūrėjęs, pamatė, kad čia stovi dar du dubenys su
kažkokiais drebučiais ir dar dvi formos, matyt, su blamanžė8.

203
Sumaigyta šaltiena jį lyg ir sutrikdė, ir trumpą akimirką jam
šmėstelėjo mintis: o gal tuoj pat dingti? Tačiau šitai jam pa­
sirodė pernelyg žema. Pasvarstęs, kad niekas nematė ir apie
jį tikrai nieku gyvu nepagalvos, jis paskubomis nušluostė
kaliošą, kad paslėptų visus pėdsakus, apgraibomis susirado
veltiniu apmuštas duris, atidarė jas ir atsidūrė mažučiame
prieškambaryje. Pusė jo buvo verste užversta apsiaustais,
bekešais, pelerinomis, gobtuvais, šalikais ir kaliošais. Kitoje
buvo įsitaisę muzikantai: du smuikai, fleita ir kontrabosas, iš
viso keturi žmonės, pasikviesti, aišku, iš gatvės. Jie sėdėjo
prie nedažyto medinio staliuko, ant kurio degė viena lajinė
žvakė, ir iš visų jėgų dzirino paskutinę kadrilio figūrą. Pro
atdaras duris į kambarį buvo galima įžiūrėti šokančiuosius,
apkvaitusius, skendinčius dulkėse ir tabako dūmuose. Buvo
kažkaip pašėlusiai linksma. Girdėjosi kvatojimas, šūksniai ir
damų spygavimai. Kavalieriai trepsėjo, kaip arklių eskadro­
nas. Visoje toje erzelynėje skambėjo šokių vadovo, matyt,
visiškai nesivaržančio ir net atsisagsčiusio žmogaus, koman­
dos: „Kavalieriai į priekį, šen de dam, balanse*!“ ir 1.1. Ivanas
Iljičius mažumėlę jaudindamasis nusimetė kailinius, nusiavė
kaliošus ir su kepure rankoje įėjo į kambarį. Tiesą sakant, jis
jau nebesvarstė...
Iš pradžių jo niekas nepastebėjo: visi baigė šokti kadrilį.
Ivanas Iljičius stovėjo lyg priblokštas ir toje maišalynėje ne­
galėjo nieko aiškiai įžiūrėti. Šmėsčiojo damų suknelės, ka­
valieriai su papirosais dantyse... Šmėstelėjo šviesiai mėlynas
kažkurios damos šalikas, brūkštelėjęs jam per nosį. Paskui
ją pašėlusiai džiūgaudamas pralėkė medicinos studentas iš­
sidraikiusiais plaukais ir stipriai jį stumtelėjo. Dar priešais jį

* Prane, chame de dames, balancez - damų grandinė, linguokit nuo kojos

ant kojos; čia - viena iš kadrilio figūrų.

204
šmėstelėjo, ilgas kaip kartis, kažkokios komandos karininkas.
Kažkas, pralėkdamas ir trypdamas į taktą drauge su kitais, ne­
žmoniškai spigiu balsu šūktelėjo: „E-e-ech, Pseldonimuška!“
Po Ivano Iljičiaus kojomis buvo kažkas lipnu: matyt, grindys
buvo išvaškuotos. Kambaryje, beje, nelabai mažame, buvo
koks trisdešimt svečių.
Tačiau po valandėlės kadrilis baigėsi, ir bemaž iškart nuti­
ko tai, ką vaizdavosi Ivanas Iljičius, kai dar svajojo ant šaliga­
tvio. Svečiai ir šokantieji, dar nespėję atsikvėpti ir nusišluos­
tyti prakaito nuo veido, kažkaip suūžė, pasigirdo kažkoks
ypatingas šnabždesys. Visos akys, visi veidai greitai atsigręžė
į įėjusį svečią. Paskui visi išsyk ėmė palengva trauktis ata­
tupsti. Nepastebėjusius trukčiojo už drabužių ir protino. Šie
apsidairydavo ir tuoj pat imdavo trauktis sykiu su kitais. Iva­
nas Iljičius vis dar stovėjo tarpduryje, nežengdamas nė žings­
nio į priekį, o tarp jo ir svečių vis labiau tuštėjo atvira erdvė,
kurios grindys buvo sėte nusėtos saldainių popieriukais, bi­
lietėliais ir papirosų nuorūkomis. Staiga į šią erdvę nedrą­
siai įžengė jaunuolis su vicmunduru, pasišiaušusiais šviesiais
plaukais ir kuprota nosimi. Jis ėjo į priekį susilenkęs ir žiūrė­
damas į netikėtą svečią su lygiai tokia pačia veido išraiška, su
kokia šuo žiūri į savo šeimininką, kuris šaukia jį, norėdamas
jam spirtelėti.
- Sveikas, Pseldonimovai, ar pažįsti?.. - pasakė Ivanas II-
jičius ir tą pačią akimirką pajuto, kad pasakė nei šį, nei tą; dar
jis pajuto, kad galbūt šią valandėlę daro baisiausią kvailystę.
- J-j-jūsų prakil-nybe! - sumurmėjo Pseldonimovas.
- Na, štai. Aš, brolau, pas tave visai atsitiktinai užėjau,
kaip tikriausiai tu ir pats gali įsivaizduoti...
Tačiau Pseldonimovas, matyt, nieko negalėjo įsivaizduoti.
Jis stovėjo išsproginęs akis, siaubingai sutrikęs.
- Juk tu neišvarysi manęs, tikiuosi... Nori nenori, pri­
imk svečią!.. - tęsė Ivanas Iljičius jausdamas, kad varžosi ir

205
pasiduoda neleistinam silpnumui, nori nusišypsoti, bet jau
nebeįstengia; kad humoristiškai papasakoti apie Stepaną Niki-
forovičių ir Trifoną darosi vis labiau neįmanoma. Bet Pseldo-
nimovas, lyg tyčia, niekaip negalėjo atsikvošėti ir tebežiūrėjo
su visiškai idiotiška mina. Ivaną Iljičių nupurtė, jis jautė, kad
dar viena tokia minutė, ir įvyks neįtikėtinas sąmyšis.
- Ar tik aš nesutrukdžiau... aš išeisiu! - vos ištarė jis, ir
kažkokia gyslelė suvirpčiojo prie dešiniojo jo lūpų kampu­
čio...
Tačiau Pseldonimovas jau atsipeikėjo...
- Jūsų prakilnybe, labai prašom... Garbė... - murmėjo jis,
paskubomis nusilenkdamas, - teikitės atsisėsti... - Ir, dar la­
biau atsitokėjęs, jis abiem rankomis rodė jam sofą, nuo ku­
rios, kad būtų vietos šokti, buvo atitrauktas stalas...
Ivanui Iljičiui atlėgo širdis, ir jis klestelėjo ant sofos; tuč­
tuojau kažkas šokosi pristumti stalą. Jis paskubomis apsidairė
ir pastebėjo, kad jis vienas sėdi, o visi kiti stovi, net damos.
Blogas ženklas. Bet priminti ir padrąsinti dar buvo ne lai­
kas. Svečiai vis dar traukėsi atatupsti, b priešais jį susirietęs
tebestovėjo tiktai vienas Pseldonimovas, vis dar nieko nesu­
prantantis ir anaiptol nesišypsantis. Buvo nemalonu, trumpai
tariant: tą valandėlę mūsų herojus išgyveno tokį maudulį,
kad jo harūn-ar-rašidiškas9 žygis, principo dėlei, pas paval­
dinį iš tiesų galėjo būti laikomas žygdarbiu. Bet staiga šalia
Pseldonimovo atsirado kažkokia figūrėlė ir ėmė lankstytis.
Neapsakomam savo malonumui ir netgi laimei, Ivanas Ilji-
čius bematant atpažino savo kanceliarijos skyriaus viršininką,
Akimą Petrovičių Zubikovą, su kuriuo jis nors, be abejo, ir
nebuvo pažįstamas, bet žinojo, kad jis stropus ir mažakalbis
valdininkas. Jis nedelsdamas atsistojo ir ištiesė Akimui Petro-
vičiui ranką, visą ranką, o ne du pirštus. Sis suėmė ją abiem
delnais su didžiausia pagarba. Generolas triumfavo: viskas
buvo išgelbėta.

206
 Ir iš tiesų, dabar jau Pseldonimovas buvo, taip sakant,
ne antras, o jau trečias asmuo. Su pasakojimu buvo galima
kreiptis tiesiai į skyriaus viršininką, iš bėdos laikant jį pažįs­
tamu, ir net artimu, o Pseldonimovas tuo tarpu galėjo tiktai
tylėti ir virpėti iš palaimos. Vadinasi, mandagumo taisyklės
nebuvo pažeistos. O papasakoti buvo būtina; Ivanas Iljičius
šitai jautė; jis matė, kad visi svečiai kažko laukia, kad abie­
juose tarpduriuose susispietė net visi namiškiai ir kone lipa
vienas ant kito, norėdami pasižiūrėti į jį ir pasiklausyti. Ne­
malonu buvo tai, kad skyriaus viršininkas, dėl savo kvailumo,
vis dar nesisėdo.
- Ko gi jūs! - pratarė Ivanas Iljičius, nerangiai rodydamas
jam šalia savęs ant sofos.
- Ką jūs... aš ir čia... - ir Akimas Petrovičius greitai atsi­
sėdo ant kėdės, kurią jam paskubomis pakišo atkakliai tebe­
stovėjęs Pseldonimovas.
- Įsivaizduokit sau, kaip nutiko, - pradėjo Ivanas Iljičius,
kreipdamasis išskirtinai į Akimą Petrovičių mažumėlę vir­
pančiu, bet jau atsainiu balsu. Įis net nutęsdavo ir kapojo
žodžius, pabrėždavo skiemenis, raidę a ėmė tarti kažkaip pa­
našiai į ė, žodžiu, pats jautė ir suvokė, kad maivosi, bet jau
nebeįstengė tvardytis; veikė kažkokia išorinė jėga. Tą valan­
dėlę jis baisiai daug ir skausmingai suvokė.
- Įsivaizduokit sau, aš tik ką iš Stepano Nikiforovičiaus,
tikriausiai girdėjot, slaptasis patarėjas. Na... toje komisijoje...
Akimas Petrovičius pagarbiai palinko visu liemeniu į prie­
kį: „Atseit, kur negirdėsi.“
- Įis dabar tavo kaimynas, - tęsė Ivanas Iljičius, akimirką,
mandagumo ir laisvumo dėlei, kreipdamasis į Pseldonimovą,
bet greitai nusigręžė, iš Pseldonimovo akių bematant supra­
tęs, kad šiam šitai visiškai nė motais.
- Senis, kaip jūs žinot, visą gyvenimą kliedėjo nusipirkti
namą... Na, ir nusipirko. Ir labai puikų namą. Taip... O čia

207
dar ir jo gimtadienis šiandien sutapo, nors anksčiau juk nie­
kada nešvęsdavo, net slėpė nuo mūsų, gynėsi iš šykštumo,
che che! O dabar taip džiaugiasi naujuoju namu, kad pasi­
kvietė mane ir Semioną Ivanovičių. Žinot: Šipulenką.
Akimas Petrovičius vėl pasilenkė. Uoliai pasilenkė! Iva­
nas Iljičius mažumėlę nusiramino. Mat jam jau buvo kilusi
mintis, jog skyriaus viršininkas, ko gero, numano, kad jis šią
valandėlę yra būtinai reikalinga atrama jo prakilnybei. Tai
būtų užvis bjauriausia.
- Na, pasėdėjom trise, šampanu mus pavaišino, pakalbė­
jom apie reikalus... Na, apie šį bei tą... apie klau-si-mus...
Net pasi-gin-čijom... Che che!
Akimas Petrovičius pagarbiai kilstelėjo antakius.
- Tiktai ne tai svarbiausia. Pagaliau atsisveikinu su juo,
senis pedantiškas, anksti gulasi, žinot, senatvė. Išeinu... Nėra
mano Trifono! Susirūpinu, klausinėju: „Kur Trifonas pradan­
gino karietą?“ Paaiškėja, kad jis, tikėdamasis, jog aš užsisėdė­
siu, nuvažiavo į vestuves pas kažkokią savo kūmą ar seserį...
dievai jį žino. Čia pat, kažkur Peterburgo pusėje. O sykiu ir
karietą pasiėmė. - Generolas vėl mandagumo dėlei pažvelgė
į Pseldonimovą. Šį akimirksniu surietė, bet visai ne taip, kaip
reikėjo generolui. „Prielankumo, širdies neturi“, - šmėstelėjo
jo galvoje.
- Tik pamanykit! - ištarė smarkiai priblokštas Akimas Pe­
trovičius. Visa minia negarsiai sušurmuliavo iš nuostabos.
- Įsivaizduokit mano padėtį... (Ivanas Iljičius pažvelgė į
visus.) Nėra kas daryti, einu pėsčias. Manau, nupėdinsiu iki
Didžiojo prospekto, o ten rasiu kokį nors vežiką... che che!
- Chi chi chi! - pagarbiai atitarė Akimas Petrovičius. Minia
vėl sušurmuliavo, bet šįkart jau linksmai. Tuo metu su triukš­
mu sprogo sieninės lempos stiklas. Kažkas karštai šoko jos pa­
taisyti. Pseldonimovas krūptelėjo ir rūsčiai pažvelgė į lempą,
bet generolas net neatkreipė dėmesio, ir visi nusiramino.

208
 - Einu... o naktis tokia graži, tyki. Staiga girdžiu muziką,
trepsėjimą, šoka. Pasiteirauju policininko: Pseldonimovas veda.
Tai tu, brolau, tokias puotas keli, kad visa Peterburgo pusė
skamba? Cha cha, - ūmai jis vėl kreipėsi į Pseldonimovą.
- Chi chi chi! taip... - atsiliepė Akimas Petrovičius; svečiai
vėl sujudo, bet užvis kvailiausia buvo tai, kad nors Pseldo­
nimovas ir nusilenkė vėl, bet net ir dabar nesišypsojo, nely­
ginant būtų medinis. „Bet juk jis kvailys! - pagalvojo Ivanas
Iljičius. - Nusišypsotų, asilas, ir viskas eitųsi kaip sviestu pa­
tepta.“ Jo širdis kunkuliavo nekantrumu. - Pamaniau, imsiu
ir užeisiu pas pavaldinį. Juk neišvarys jis manęs... nori nenori,
bet priimk svečią. Tu, brolau, dovanok. Jeigu aš sutrukdžiau,
išeisiu... Aš juk tiktai užėjau pasižiūrėti...
Bet palengva jau prasidėjo visuotinis sambrūzdis. Akimas
Petrovičius žiūrėjo, nutaisęs saldžią miną: „Atseit, ar gali jūsų
prakilnybė sutrukdyti?“ Visi svečiai sujudo ir ėmė rodyti pir­
muosius nesivaržymo ženklus. Damos bemaž visos jau sėdė­
jo. Geras ir palankus ženklas. Drąsesnės jau vėdavosi nosinai­
tėmis. Viena iš jų, su nudėvėta aksomine suknele, kažką tyčia
garsiai pasakė. Karininkas, į kurį ji kreipėsi, buvo benorįs jai
kažką atsakyti irgi garsiai, bet kadangi juodu tik dviese buvo
tokie garsiakalbiai, tai nesiryžo. Vyrai, daugiausia kanceliari­
jos tarnautojai ir du trys studentai, žvalgėsi tarpusavyje, tary­
tum skatindami vienas kitą pasireikšti, krenkštė ir net žengė
po porą žingsnių į skirtingas puses. Tiesą sakant, niekas per
daug nesivaržė, tiktai visi buvo baikštūs ir bemaž visi širdyje
priešiškai žiūrėjo į personą, kuri įgriuvo pas juos ir sutrikdė
jų linksmybes. Karininkas, susigėdęs savo silpnadvasiškumo,
pamažėle ėmė artintis prie stalo.
- Klausyk, brolau, leisk paklausti, koks tavo vardas ir tėva-
vardis? - paklausė Ivanas Iljičius Pseldonimovą.
- Porfirijus Petrovičius, jūsų prakilnybe, - atsakė šis, iš­
sproginęs akis, tarsi per apžiūrą.

209
 - Nagi, supažindink mane, Porfirijau Petrovičiau, su savo
jaunąja žmona... Nuvesk mane... aš...
Ir jis buvo benorįs atsistoti. Tačiau Pseldonimovas galvo­
trūkčiais puolė į svetainę. Beje, jaunoji stovėjo čia pat tarp­
duryje, bet vos tik nugirdo, kad kalbama apie ją, bematant
pasislėpė. Po minutės Pseldonimovas atsivedė ją už rankos.
Visi prasiskyrė, duodami jiems kelią. Ivanas Iljičius iškilmin­
gai atsistojo ir kreipėsi į ją, kuo maloniausiai šypsodamasis.
- Labai, labai džiaugiuosi, galėdamas su jumis susipažin­
ti, - ištarė jis, linktelėjęs kaip aukštuomenės žmogus, - juo
labiau tokią dieną...
Jis vylingai nusišypsojo. Damos maloniai subruzdo.
- Šarme*, - ištarė dama su aksomine suknele bemaž gar­
siai.
Jaunoji buvo verta Pseldonimovo. Tai buvo liesutė dama,
dar tik septyniolikos metų, išblyškusi, smulkučio veido ir su
smailia nosyte. Mažos jos akutės, žvitrios ir lakstančios, nė­
maž nesidrovėjo, priešingai, žvelgė įdėmiai ir net su kažko­
kiu piktumu. Aišku, Pseldonimovas vedė ją ne dėl grožio. Ji
vilkėjo baltą muslino suknelę ir rožinį pavilkinį. Jos kaklas
buvo laibutis, kūnas kaip viščiuko, išsišovusiais kaulais. Į ge­
nerolo pasveikinimą ji nesugebėjo atsakyti nė žodžio.
- O tavo žmona labai daili, - tęsė jis pusbalsiu, tarytum
kreipdamasis vien į Pseldonimovą, bet tyčia taip, kad girdė­
tų ir jaunoji. Bet Pseldonimovas ir dabar ničnieko neatsa­
kė, šįsyk nė nelinktelėjo. Ivanui Iljičiui netgi pasirodė, kad
jo akyse žybsi kažkas šalta, slepiama, netgi kažkas atžagaria,
ypatinga, piktavališka. Ir vis dėlto žūtbūt reikėjo sužadinti
nuoširdumą. Juk dėl to jis ir atėjo.
„Nieko sau porelė! - pagalvojo jis. - Kita vertus...“

* Prane, charmė - sužavėta.

210
 Ir jis vėl kreipėsi į jaunąją, įsitaisiusią šalia jo ant sofos,
bet į du ar tris savo klausimus ir vėl sulaukė tiktai „taip“ ir
„ne“, o ir tie iš tiesų buvo ištarti puse lūpų.
„Jeigu ji bent drovėtųsi, - tęsė jis mintyse. - Tada aš im­
čiau juokauti. O juk dabar mano padėtis be išeities.“ Ir Akl­
inas Petrovičius, lyg tyčia, irgi tylėjo, nors ir iš kvailumo, bet
vis dėlto buvo nedovanotina.
- Ponai! ar tik aš nesutrukdžiau jums maloniai linksmin­
tis? - kreipėsi jis į visus apskritai. Jis jautė, kad jam net delnai
suprakaitavo.
- Ne... Nesirūpinkit, jūsų prakilnybe, tuojau pradėsim, o
dabar... vėsinamės, - atsakė karininkas. Jaunoji su malonumu
pažvelgė į jį: karininkas buvo dar nesenas ir vilkėjo kažkokios
komandos mundurą. Pseldonimovas stovėjo šalimais, palin­
kęs į priekį ir, rodėsi, dar labiau nei anksčiau atkišęs savo
kuprotą nosį. Jis klausėsi ir atrodė kaip liokajus, stovintis su
kailiniais rankose ir laukiantis, kada baigsis jo ponų atsisvei­
kinimo pokalbis. Šį palyginimą sugalvojo pats Ivanas Iljičius;
jis buvo suglumęs, jis jautė, kad jam nejauku, baisiai nejau­
ku, kad žemė slysta jam iš po kojų, kad jis kažkur užklydo ir
negali išeiti, nelyginant patamsyje.

***
Staiga visi prasiskyrė, ir pasirodė neaukšta apkūni dama,
jau pagyvenusi, apsirengusi paprastai, nors ir pasipuošusi,
su didele skara ant pečių, susegta prie kaklo, ir su kyku,
prie kurio ji, matyt, nebuvo pripratusi. Jos rankose buvo
nedidelis apvalus padėklas, ant kurio stovėjo nepradėtas,
bet jau atkimštas šampano butelis ir dvi taurės, nei dau­
giau, nei mažiau. Butelis aiškiai buvo skirtas tiktai dviem
svečiams.
Pagyvenusi moteris priėjo tiesiai prie generolo.

211
 - Jau dovanokit, jūsų prakilnybe, - pasakė ji nusilenkusi, -
jeigu jau nepasididžiavot, suteikėt mums garbę ir atėjot į sū­
nelio vestuves, tai jau malonėkit pasveikinti jaunuosius ir iš­
gerti į jų sveikatą. Nepasididžiuokit, suteikit garbę.
Ivanas Iljičius nusitvėrė jos, kaip išsigelbėjimo. Ji buvo
dar nesena moteris, keturiasdešimt penkerių ar šešerių metų,
ne daugiau. Bet jos buvo toks geras, raudonskruostis, toks
atviras, apskritas rusiškas veidas, ji taip geraširdiškai šypsojo­
si, taip paprastai nusilenkė, kad Ivanas Iljičius bemaž nusira­
mino ir atgavo viltį.
- Tai jū-ū-ūs savo sū-naus mo-ti-nė-lė? - pasakė jis, kils­
telėjęs nuo sofos.
- Motinėlė, jūsų prakilnybe, - išlemeno Pseldonimovas,
ištempęs savo ilgą kaklą ir vėl atkišęs savo nosį.
- A! Labai džiaugiuosi, la-bai džiaugiuosi, galėdamas su
jumis susipažinti.
- Tai nepasididžiuokit, jūsų prakilnybe.
- Netgi su didžiausiu malonumu.
Padėklą padėjo, vyno įpylė prišokęs Pseldonimovas. Iva­
nas Iljičius, vis dar stovėdamas, paėmė taurę.
- Aš nėpaprastai, nepaprastai džiaugiuosi šiav proga, kad
galiu... - pradėjo jis, - kad galiu... pareikšti... Žodžiu, kaip
viršininkas... linkiu jums, ponia (jis kreipėsi į jaunąją), ir tau,
mano drauge Porfirijau, - linkiu visokeriopos, didžiulės ir
ilgos laimės.
Ir jis netgi jausmingai išgėrė taurę, jau septintą tą vakarą.
Pseldonimovas žiūrėjo rimtai ir netgi rūsčiai. Generolas pra­
dėjo skausmingai jo nekęsti.
„Ir tas ilgšis (jis pažvelgė į karininką) čia stypso. Na, bent
jau sušuktų: valio! Ir prasidėtų, ir prasidėtų...“
- Ir jūs, Akimai Petrovičiau, išgerkit ir pasveikinkit, - pri­
dūrė senoji, kreipdamasi į skyriaus viršininką. - Jūs virši­
ninkas, jis jūsų pavaldinys. Prižiūrėkit sūnelį, kaip motina

222
prašau. Ir paskui mūsų nepamirškit, balandėli mūsų, Akimai
Petrovičiau, gerasis žmogau.
„O juk kokios šaunios tos rusės senutės! - pagalvojo Iva­
nas Iljičius. - Visus atgaivino. Aš visada mėgau liaudišku-
mą...
Tą valandėlę ant stalo atnešė dar vieną padėklą. Nešė
mergina šiugždančia, dar neskalbta kartūnine suknele su kri­
nolinu. Ji vos apglėbė padėklą rankomis, toks jis buvo di­
džiulis. Ant jo buvo devynios galybės lėkštelių su obuoliais,
saldainiais, pastile, marmeladu, graikiniais riešutais ir t. t., ir
t. t. Ligi šiol padėklas stovėjo svetainėje vaišintis visiems sve­
čiams, ypač damoms. Bet dabar jį nunešė vienam generolui.
- Nepaniekinkit, jūsų prakilnybe, mūsų vaišių. Ko turtin­
gi, tuo ir džiaugiamės, - kartojo nusilenkdama senoji.
- Na, ką jūs... - pasakė Ivanas Iljičius ir netgi su malonu­
mu paėmė ir sutraiškė pirštais vieną graikinį riešutą. Jis jau
nusprendė būti iki galo populiarus.
Tuo tarpu jaunoji ūmai sukikeno.
- Kas? - šypsodamasis paklausė Ivanas Iljičius, apsidžiau­
gęs gyvybės ženklais.
- Nagi Ivanas Kostenkinyčius juokina, - atsakė ji, pana­
rinusi akis.
Generolas iš tiesų pamatė vieną šviesbruvį jaunuolį, labai
dailios išvaizdos, pasislėpusį ant kėdės kitapus sofos ir kaž­
ką šnibždantį madame Pseldonimovai. Jaunuolis atsistojo. Jis,
matyt, buvo labai drovus ir labai jaunas.
- Aš jai apie „sapnininką“ pasakojau, jūsų prakilnybe, -
sumurmėjo jis, tarsi atsiprašydamas.
- Apie kokį sapnininką? - atlaidžiai paklausė Ivanas Ilji-
čius.
- Yra naujas sapnininkas, literatūrinis. Aš jai sakiau, kad
jei susapnuosi poną Panajevą, tai šitai reiškia apsilaistyti kava
antkrūtinį10.

223
 „Koks naivumas“, - netgi piktai pagalvojo Ivanas Iljičius.
Jaunuolis nors ir labai išraudo, šitai sakydamas, bet neapsa­
komai džiaugėsi, kad papasakojo apie poną Panajevą.
- Na taip, taip, aš girdėjau... - atsiliepė jo prakilnybė.
- Ne, yra dar geresnis, - pasakė kitas balsas šalia paties
Ivano Iljičiaus, - leidžiamas naujas leksikonas, tai, sako, po­
nas Krajevskis rašys straipsnius, Alferakis... ir damaskuoja-
moji literatūra11...
Sitai pasakė jaunuolis, bet jau ne drovus, o gana nesivar­
žantis. Jis buvo su pirštinėmis, balta liemene ir laikė ranko­
se skrybėlę. Jis nešoko, žvelgė išdidžiai, nes buvo vienas iš
satyrinio žurnalo „Nuodėgulis“12bendradarbių, davė toną ir
pateko į vestuves atsitiktinai, pakviestas kaip garbingas sve­
čias Pseldonimovo, su kuriuo juodu vienas kitą tujino ir dar
pernai kartu vargą vargo pas vieną vokietę, būdami „kampi­
ninkai“. Tačiau degtinę jis gėrė ir tuo tikslu jau ne kartą buvo
nusliūkinęs į nuošalų galinį kambarėlį, kur visi žinojo kelią.
Generolui jis baisiai nepatiko.
- Ir šitai todėl juokinga, - staiga džiaugsmingai pertraukė
šviesbruvis jaunuolis, kuris papasakojo apie antkrūtinį ir į
kurį bendradarbis su balta liemene dėl to pažvelgė su ne­
apykanta, - todėl juokinga, jūsų prakilnybe, kad prasima­
noma, esą ponas Krajevskis nemoka rašybos ir mano, jog
„demaskuojamąją literatūrą“ reikia rašyti damaskubjamoji
literatūra...
Tačiau vargšas jaunuolis vos įstengė baigti. Jis iš akių su­
prato, kad generolas šitai jau seniai žino, nes pats generolas
irgi tarytum pasijuto nepatogiai ir, matyt, dėl to, kad žinojo
šitai. Jaunuoliui pasidarė neapsakomai nesmagu. Jis pasisten­
gė kuo greičiau pasišalinti ir paskui visą laiką buvo labai liū­
dnas. Užtat nesivaržantis „Nuodėgulio“ bendradarbis priėjo
dar arčiau ir, regis, taikėsi kur nors netoliese atsisėsti. Toks
laisvumas Ivanui Iljičiui pasirodė ne visai tinkamas.

214
 - Taip! prašom pasakyti, Porfirijau, - pradėjo jis, kad ką
nors pasakytų, - kodėl - aš vis norėjau tavęs asmeniškai šito
paklausti - kodėl tave vadina Pseldonimovu, o ne Pseudoni-
movu? Juk tu tikriausiai Pseudonimovas?
- Negaliu tiksliai pasakyti, jūsų prakilnybe, - atsakė Psel-
donimovas.
- Tikriausiai dar jo tėvui, kai stojo į tarnybą, dokumen­
tuose supainiojo, tai jis dabar ir liko Pseldonimovas, - įsiter­
pė Akimas Petrovičius. - Taip kartais būna.
- Tik-rai, - karštai atitarė generolas, - tik-rai, nes patys
pagalvokit: Pseudonimovas - juk ši pavardė kilusi iš litera­
tūrinio žodžio „pseudonimas“. Na, o Pseldonimovas nieko
nereiškia.
- Iš kvailumo, - pridūrė Akimas Petrovičius.
- Tai yra kas būtent iš kvailumo?
- Rusų liaudis; iš kvailumo kartais pakeičia raides ir taria
kartais saviškai. Pavyzdžiui, sako nevalidas, o reikėtų sakyti
invalidas.
- Na, taip... nevalidas, che che che...
- Mumeris irgi sako, jūsų prakilnybe, - leptelėjo aukštasis
karininkas, kuriam jau seniai knietėjo kaip nors pasižymėti.
- Tai yra kaip mumeris?
- Mumeris vietoj numeris, jūsų prakilnybe.
- Ak taip, mumeris... vietoj numeris... Na taip, taip... che
che, che!.. - Ivanas Iljičius buvo priverstas pakikenti ir kari­
ninkui.
Karininkas pasitaisė kaklaraištį.
- O va dar sako: kolidorius, - įsiterpė „Nuodėgulio“ ben­
dradarbis. Tačiau jo prakilnybė pasistengė šito jau nebeiš-
girsti. Juk negali visiems kikenti.
- Kolidoriūs vietoj koridorius, - neatlyžo „bendradarbis“,
regimai suirzęs.
Ivanas Iljičius rūsčiai pažvelgė į jį.

215
 - Na, ko prikibai? - šnibžtelėjo Pseldonimovas bendra­
darbiui.
- Ko tu nori, aš kalbuosi. Negi nė pasakyti negalima, -
mėgino pašnibždomis ginčytis šis, tačiau vis dėlto nutilo ir
slėpdamas įniršį išėjo iš kambario.
Jis nusigavo tiesiai į viliojantį galinį kambarėlį, kur šo­
kantiems kavalieriams dar nuo vakaro pradžios ant nedidelio
stalelio, užtiesto jaroslavliška13 staltiese, buvo padėta dviejų
rūšių degtinės, silkės, ikrų griežinėlių ir butelis labai stipraus
chereso iš nacionalinės vyninės. Pikta širdimi jis jau ruošėsi
įsipilti degtinės, bet tuo metu staiga įbėgo medicinos studen­
tas, susitaršiusiais plaukais, pagrindinis šokėjas ir kankanų iš-
darinėtojas Pseldonimovo puotoje. Jis skubėdamas godžiai
puolė prie grafino.
- Tuojau pradės! - pasakė jis, greitosiomis įsipildamas. -
Ateik pažiūrėti: solo sušoksiu aukštyn kojomis, o po vaka­
rienės surizikuosiu žuvelę14. Tai netgi pritiks vestuvėms.
Taip sakant, draugiška užuomina Pseldonimovui... Šauni
ta Kleopatra Semionovna, su ja ką tik nori galima surizi­
kuoti.
- Jis retrogradas, - niūriai atsakė bendradarbis, lenkdamas
stikliuką.
- Kas retrogradas?
- Nagi toji persona, priešais kurią pastilę padėjo. Retro­
gradas! sakau tau.
- Na jau tu! - sumurmėjo studentas ir iškurnėjo iš kam­
bario, išgirdęs kadrilio riturnelę15.
Bendradarbis, likęs vienas, įsipylė dar dėl drąsos ir nepri­
klausomybės, išgėrė, užkando, ir niekada dar tikrasis vals­
tybės patarėjas Ivanas Iljičius nebuvo įgijęs aršesnio priešo
ir nuožmesnio keršytojo, kaip jo paniekintas „Nuodėgulio“
bendradarbis, ypač po dviejų stikliukų degtinės. Deja! Ivanas
Iljičius nieko panašaus neįtarė. Neįtarė jis ir dar vienos la­

216
bai svarbios aplinkybės, kuri turėjo įtakos visiems tolesniems
svečių santykiams su jo prakilnybe. Reikalas tas, kad nors jis
ir pateikė padorų ir netgi nuodugnų savo dalyvavimo paval­
dinio vestuvėse paaiškinimą, bet tas paaiškinimas iš esmės nė
vieno neįtikino, ir svečiai toliau jautėsi nejaukiai. Bet staiga
viskas pasikeitė, lyg burtų lazdele mostelėjus; visi nusira­
mino ir vėl buvo pasiruošę linksmintis, kvatoti, spygauti ir
šokti, tarytum netikėto svečio visai nebūtų kambaryje. Šito
priežastis buvo nežinia kaip staiga pasklidęs gandas, paskala,
žinia, kad svečias, atrodo... įkaušęs. Ir nors iš pirmo žvilgsnio
šitai buvo baisiausias šmeižtas, bet palengva tarytum pasi­
tvirtino, taigi ūmai viskas pasidarė aišku. Maža to, staiga visi
pasijuto nepaprastai laisvai. Ir kaip tik tą akimirką ir prasidėjo
kadrilis, paskutinis prieš vakarienę, kurio šokti taip skubėjo
medicinos studentas.
Ir kai tik Ivanas Iljičius ketino vėl kreiptis į jaunąją
ir šįsyk priveikti ją kažkokiu kalambūru, staiga prie jos
prišoko ilgšis karininkas ir klestelėjo ant vieno kelio. Ji
tučtuojau pašoko nuo sofos ir nuplasnojo su juo atsistoti
į kadrilio gretą. Karininkas net neatsiprašė, o ji nueidama
nė nepažvelgė į generolą, netgi tarytum apsidžiaugė atsi­
kračiusi.
„Kita vertus, iš esmės ji turi teisę, - pagalvojo Ivanas Ilji-
čius, - o ir mandagumo taisyklių jie nežino.“
- Hm... tu, brolau Porfirijau, nesivaržyk, - kreipėsi jis į
Pseldonimovą. - Gal tau reikia... duoti kokių nurodymų...
arba dar ką nors... prašom nesivaržyti. „Ką, bene jis seka
mane?“ - pridūrė jis mintyse.
Pseldonimovas su savo ilgu kaklu ir įdėmiai į jį įsmeigto­
mis akimis darėsi jam nepakenčiamas. Žodžiu, viskas buvo
ne tai, visai nė tai, bet Ivanas Iljičius dar anaiptol nenorėjo
šito pripažinti.

217
 * * *

Kadrilis prasidėjo.
- Ar leisite, jūsų prakilnybe? - paklausė Akimas Petrovi-
čius, pagarbiai laikydamas rankose butelį ir pasiruošęs pripilti
jo prakilnybės taurę.
- Aš... aš, tiesą sakant, nežinau, jeigu...
Bet Akimas Petrovičius pagarba spindinčiu veidu jau pylė
šampaną. Pripylęs taurę, jis tarytum paslapčiomis, tarytum
vogčiomis, susigūžęs ir raitydamasis, įsipylė ir sau, tiktai per
visą pirštą mažiau, nes šitaip buvo kažkaip pagarbiau. Sėdė­
damas šalia artimiausio savo viršininko, jis jautėsi nelyginant
gimdyvė. Apie ką čia pakalbėjus? O palinksminti jo prakil­
nybę buvo netgi jo pareiga, nes jis turėjo garbę sudaryti jam
draugiją. Sampanas buvo išeitis, o ir jo prakilnybei buvo net­
gi malonu, kad šis įpylė, - ne dėl šampano, nes jis buvo šiltas
ir tikra bjaurastis, bet šiaip, morališkai malonu.
„Seniui pačiam norisi išgerti, - pagalvojo Ivanas Iljičius, -
o be manęs nedrįsta. Negi suturėsi... O ir juokinga, jeigu
butelis taip prastovės tarp mūsų.“
Jis gurkštelėjo, ir vis dėlto šitai pasirodė geriau, negu šiaip
sėdėti.
- Aš juk čia, - pradėjo jis iš reto ir pabrėždamas žodžius, -
aš juk čia, taip sakant, atsitiktinai, ir, žinoma, gal kai kam
atrodys... kad man... taip sakant, ne-de-ra būti tokiame... su­
sibūrime.
Akimas Petrovičius tylėjo ir su droviu smalsumu klausėsi.
- Bet aš tikiuosi, jūs suprasit, kodėl aš čia... Juk iš tiesų ne
vyno gerti aš atėjau. Che che!
Akimas Petrovičius buvo benorįs sukikenti įkandin jo
prakilnybės, bet kažkaip užsikirto ir vėl neatsakė ničnieko
paguodžiamo.
- Aš čia... kad, taip sakant, padrąsinčiau... parodyčiau, taip

218
sakant, moralinį, taip sakant, tikslą, - tęsė Ivanas Iljičius, giež-
damas apmaudą dėl Akimo Petrovičiaus bukaprotiškumo, bet
staiga ir pats nutilo. Jis pamatė, kad vargšas Akimas Petrovičius
net akis nudelbė, lyg būtų kaltas. Generolas, mažumėlę sutrikęs,
skubiai dar sykį gurkštelėjo iš taurės, o Akimas Petrovičius, lyg
tai būtų buvęs visas jo išsigelbėjimas, čiupo butelį ir vėl įpylė.
„O juk ne kažin kiek tu turi resursų“, - pagalvojo Ivanas
Iljičius, griežtai žiūrėdamas į vargšą Akįmą Petrovičių. Sis,
jausdamas įsmeigtą į save griežtą generolo žvilgsnį, jau galu­
tinai nusprendė tylėti ir nepakelti akių. Taip jie ir sėdėjo vie­
nas priešais kitą kokias dvi minutes, dvi Akimui Petrovičiui
kankinamas minutes.
Pora žodžių apie Akimą Petrovičių. Tai buvo romus žmo­
gus, kaip višta, seno raugo, išauklėtas keliaklupsčiavimo dvasia
ir vis dėlto geras ir netgi kilnus žmogus. Jis buvo iš Peterburgo
rusų, tai yra ir jo tėvas, ir tėvo tėvas gimė, užaugo ir tarna­
vo Peterburge ir nė karto nebuvo išvažiavę iš Peterburgo. Tai
labai savotiškas rusų tipas. Apie Rusiją jie neturi bemaž nė
menkiausio supratimo ir dėl to nė kiek nesijaudina. Visi jų in­
teresai apsiriboja Peterburgu ir, svarbiausia, jų tarnybos vieta.
Visi jų rūpesčiai susiję su kapeikiniu preferansu, krautuvėle ir
mėnesio alga. Jie nežino nė vieno rusiško papročio, nemoka
nė vienos rusų dainos, išskyrus „Balanėlę“, ir tai tik todėl, kad
ją groja rylos. Tiesą sakant, yra du esminiai ir tvarūs požy­
miai, iš kurių jūs iškart atskirsite tikrą rusą nuo Peterburgo
ruso. Pirmasis požymis tas, kad visi Peterburgo rusai, visi be
išimties, niekada nesako: „Peterburgo žinios“, bet visada sako:
„Akademijos žinios“16. Antrasis, toks pat esminis, požymis yra
tas, kad Peterburgo rusas niekada nevartoja žodžio „pusryčiai“,
bet visada sako: „fryštikas“*, ypač pabrėždami garsą fry. Iš šių

* Vok. Frūhstūck - pusryčiai.

219
dviejų pagrindinių skiriamųjų požymių jūs visada juos atpa­
žinsite; žodžiu, tai nuolankus tipas, galutinai susiformavęs per
pastaruosius trisdešimt penkerius metus. Beje, Akimas Petro-
vičius anaiptol nebuvo kvailas. Jeigu generolas būtų paklausęs
jį apie ką nors jam tinkama, tai jis būtų atsakęs ir palaikęs po­
kalbį, nes juk pavaldiniui nė nedera atsakinėti į tokius klausi­
mus, nors Akimas Petrovičius nesitvėrė smalsumu sužinoti ką
nors smulkiau apie tikruosius jo prakilnybės ketinimus...
Tuo tarpu Ivanas Iljičius vis labiau pasinėrė į apmąstymus
ir kažkokį idėjų verpetą; išsiblaškęs jis nejučiomis, bet toly­
džio gurkšnojo iš taurės. Akimas Petrovičius tučtuojau uoliai
vėl jam įpildavo. Abu tylėjo. Ivanas Iljičius pradėjo žiūrėti į
šokius, ir netrukus jie patraukė jo dėmesį. Staiga viena aplin­
kybė jį net nustebino...
Šokiai iš tiesų buvo smagūs. Čia buvo šokama iš visos šir­
dies, norint linksmintis ir netgi šėlti. Miklių šokėjų buvo labai
nedaug; bet tie nemiklūs taip smarkiai trepsėjo, kad juos buvo
galima palaikyti ir mikliais. Pirmiausia, išsiskyrė karininkas:
jam ypač patiko figūros, kai jis likdavo vienas, savotiški solo.
Tada jis įstabiai lankstydavosi, būtent: visas, tiesus kaip pagalys,
staiga pasvirdavo į šoną, net atrodydavo, kad tuoj pargrius, bet
per kitą žingsnį jis staiga palinkdavo į priešingą pusę, tokiu pat
pražulniu kampu į grindis. Jo veido išraiška buvo kuo rimčiau­
sia, jis šoko tvirtai įsitikinęs, kad visi juo stebisi. Kitas kavalie­
rius po antros figūros užmigo šalia savo damos, prisiplempęs
dar prieš kadrilį, taigi jo dama turėjo šokti viena. Jaunas regis­
tratorius, šokęs su dama su žydru šaliku, per visas figūras ir per
visus penkis kadrilius, kurie buvo sušokti tą vakarą, išdarinėjo
tą patį triuką: jis kiek atsilikdavo nuo savo damos, sugriebdavo
jos šaliko kraštelį ir skriedamas, pereidamas į vizavi*, suspėdavo

* Prane, vis-a-vis - veidu į veidą, priešpriešiais, vienas priešais kitą.

220
įspausti į tą kraštelį kokias dvi dešimtis bučinių. O dama plaukė
pirma jo, tarytum nieko nepastebėdama. Medicinos studentas
iš tiesų sušoko solo aukštyn kojomis ir sukėlė audringą susiža­
vėjimą, visi trypė ir spygavo iš pasitenkinimo. Žodžiu, nesivar­
žymas buvo neapsakomas. Ivanas Iljičius, kurį paveikė ir vynas,
buvo bepradedąs šypsotis, bet palengva į jo širdį ėmė skverbtis
kažkokia karti abejonė: žinoma, jam labai patiko laisvumas ir
nesivaržymas; jis troško, širdyje jis net meldė to laisvumo, kai
jie visi traukėsi atatupsti, ir štai dabar tas laisvumas jau ėmė
peržengti ribas. Viena dama, pavyzdžiui, nudėvėta mėlyna ak­
somine suknele, pirkta iš ketvirtų rankų, šeštojoje figūroje su-
sisegė savo suknelę smeigtukais, todėl atrodė tarsi su kelnėmis.
Tai buvo toji pati Kleopatra Semionovna, su kuria buvo galima
viską surizikuoti, pasak jos kavalieriaus, medicinos studento.
Apie medicinos studentą nebuvo ką ir sakyti: tiesiog Fokinas17.
Kaipgi šitaip? Tai traukėsi atatupsti, o čia staiga taip greitai
emancipavosi! Atrodytų, nieko baisaus, bet ta permaina buvo
kažkokia keista: ji kažką pranašavo. Tarytum jie net visai pamir­
šo, kad yra pasaulyje Ivanas Iljičius. Aišku, jis pirmasis kvatojo
ir net surizikavo ploti. Akimas Petrovičius kikeno sutartinai su
juo, nors, beje, su regimu malonumu ir neįtardamas, kad jo
prakilnybės širdį jau graužė naujas kirminas.
- Šauniai šokat, jaunuoli, - Ivanas Iljičius buvo priverstas
pasakyti studentui, ėjusiam pro šalį: ką tik baigėsi kadrilis.
Studentas ūmai atsisuko į jį, išsiviepė ir, nepadoriai arti
prikišęs veidą prie jo prakilnybės, iš visos gerklės užgiedojo
kaip gaidys. Šitai jau buvo nebepakenčiama. Ivanas Iljičius
pakilo iš už stalo. Į tai niekas nekreipė dėmesio, pasigirdo
nesulaikomo kvatojimo pliūpsnis, nes gaidžio giedojimas
buvo nuostabiai natūralus, o visa grimasa visiškai netikėta.
Ivanas Iljičius dar stovėjo sutrikęs, kai staiga pasirodė pats
Pseldonimovas ir nusilenkęs ėmė kviesti vakarienės. Įkandin
jo pasirodė ir jo motina.

222
 - Meldžiamasis, jūsų prakilnybe, - kalbėjo ji nusilenkda­
ma, - suteikit garbę, nepasibodėkit mūsų skurdo...
- Aš... aš, tiesą sakant, nežinau... - buvo bepradedąs Iva­
nas Iljičius, - aš juk ne dėl to... aš... jau norėjau eiti...
Iš tikrųjų jis laikė rankose kepurę. Maža to: tada, tą pa­
čią akimirką, jis davė sau garbės žodį būtinai, tuojau pat,
žūtbūt išeiti ir nieku gyvu nepasilikti ir... ir pasiliko. Po
minutės jis pradėjo eiseną prie stalo. Pseldonimovas ir jo
motina ėjo priešais jį ir skynė jam kelią. Pasodino jį gar­
bingiausioje vietoje, ir vėl priešais jį atsirado nepradėtas
šampano butelis. Stovėjo užkandžiai: silkė ir degtinė. Jis
ištiesė ranką, pats prisipylė didžiulį stikliuką degtinės ir iš­
gėrė. Niekada anksčiau jis nebuvo gėręs degtinės. Jis jautė,
kad tarytum ritasi nuo kalno, lekia, lekia, lekia, kad reikėtų
išsilaikyti, užsikabinti už ko nors, bet nėra nė menkiausios
galimybės.

* * *
Iš tiesų, jo padėtis darėsi vis ekscentriškesnė. Maža to: tai
buvo kažkokia likimo ironija. Per kokią valandą jam nutiko
dievai žino kas. Kai atėjo, jis, taip sakant, norėjo apkabinti
visą žmoniją ir visus savo pavaldinius; ir štai, nepraėjus nė
valandai, jis skaudama širdimi jautė ir žinojo, kad nekenčia
Pseldonimovo, prakeikia jį, jo žmoną ir jo vestuves. Maža
to: jis iš veido, vien iš akių matė, kad ir pats Pseldonimovas
jo nekenčia, kad jis žiūri, bemaž sakydamas: „O kad tu pra­
smegtum, prakeiktasis! Užsikorė ant sprando!..“ Visa tai jis
jau seniai suprato iš jo žvilgsnio.
Žinoma, Ivanas Iljičius net ir dabar, sėsdamasis prie sta­
lo, greičiau būtų davęs ranką nukirsti, negu būtų nuoširdžiai
prisipažinęs, ne tik garsiai, bet net ir pats sau, kad viskas ti­
krai taip buvo. Metas dar neatėjo, o dabar dar buvo kažkokia

222
moralinė balanse*. Bet širdis, širdis... ją maudė! Ji prašėsi į
laisvę, į gryną orą, pailsėti. Juk pernelyg jau geras žmogus
buvo Ivanas Iljičius.
Jis juk žinojo, labai gerai žinojo, kad jau seniai būtų rei­
kėję išeiti, ir ne tik išeiti, bet net gelbėtis. Kad viskas staiga
pasidarė ne taip, na, visiškai ne taip pakrypo, kaip jis vaizda­
vosi pirma ant šaligatvio.
„Ko gi aš atėjau? Argi aš atėjau čia valgyti ir gerti?“ - klau­
sė jis savęs, kramsnodamas silkę. Jis netgi pasidavė neigimui.
Akimirkomis jo širdyje dilgsėjo ironija dėl savo paties žygdar­
bio. Jis pradėjo net pats nesuprasti, ko iš tiesų atėjo.
Bet kaip išeiti? Taip išeiti, neužbaigus, buvo neįmanoma.
„Ką pasakys? Pasakys, kad aš po nepadorias vietas valkiojuo-
si. Net ir iš tiesų taip išeis, jeigu neužbaigsiu. Ką pasakys, pa­
vyzdžiui, rytoj (nes juk visur pasklis) Stepanas Nikiforyčius,
Semionas Ivanyčius, kanceliarijose, pas Sembelius, pas Subi-
nus? Ne, reikia išeiti taip, kad jie visi suprastų, ko aš atėjau,
reikia moralinį tikslą parodyti... - O vis dėlto patetiško mo­
mento niekaip nesisekė ištaikyti. - Jie net negerbia manęs, -
tęsė jis. - Ko jie juokiasi? Jie tokie atsipalaidavę, tarytum
bejausmiai... Taip, aš seniai įtariau, kad visa jaunoji karta be­
jausmė! Žūtbūt reikia pasilikti!.. Dabar jie šoko, o štai prie
stalo visi susiburs... Imsiu kalbėti apie klausimus, apie refor­
mas, apie Rusijos didybę... aš juos dar palenksiu į savo pusę!
Taip! Galbūt dar niekas neprarasta... Galbūt tikrovėje visada
taip būna. Tiktai nuo ko pradėti, kad juos patraukčiau? Kokį
čia tokį būdą sugalvojus? Nenumanau, tiesiog nenumanau...
Ir ko jiems reikia, ko jie reikalauja?.. Aš matau, jie ten šaipo­
si... Ar tik ne iš manęs, Viešpatie Dieve! Ir ko man reikia... ko
aš čia, ko neišeinu, ko siekiu?..“ Jis taip galvojo, ir kažkokia

* Prane, balance - pusiausvyra.

223
gėda, kažkokia didžiulė, nepakeliama gėda vis labiau draskė
jam širdį.

* * *

Bet viskas jau taip ir klostėsi, vienas nemalonumas po kito.

Lygiai po dviejų minučių, kai jis atsisėdo prie stalo, visą
jo esybę užvaldė viena siaubinga mintis. Staiga jis pasijuto
baisiai girtas, tai yra ne taip, kaip pirma, o girtut girtutėlis.
Šito priežastis buvo stikliukas degtinės, išgertas po šampano
ir iškart pradėjęs veikti. Jis jautė, visa savo esybe jautė, kad
galutinai geibsta. Žinoma, drąsos prisidėjo daug, bet sąmo­
nė išliko ir šaukė jam: „Negerai, labai negerai, ir net visai
nepadoru!“ Aišku, bėglios girtos mintys negalėjo susitelkti
į ką nors viena: jame staiga atsirado, net jis pats šitai jautė,
kažkokios dvi pusės. Vienoje buvo drąsa, pergalės troškimas,
kliūčių sugriovimas ir beatodairiškas tikėjimas, kad jis dar
pasieks tikslą. Kita pusė pasireiškė sielą kankinančiu mau­
duliu ir kažkokiu širdies smelkimu. „Ką pasakys? kuo šitai
baigsis? kas bus rytoj, rytoj, rytoj!..“
Anksčiau jis kažkaip neaiškiai nujautė, kad tarp svečių jau
turi priešų. „Tai dėl to, kad aš tikriausiai ir pirma buvau girtas“,-
pagalvojo jis, kankinamas abejonių. Ir koks jį apėmė siaubas,
kai jis iš tiesų, iš neabejotinų požymių dabar įsitikino, kad prie
stalo iš tiesų yra jo priešų ir kad tuo jau negalima abejoti.
„Ir dėl ko! dėl ko!“ - galvojo jis.
Prie šito stalo įsitaisė visi trisdešimt svečių, kai kurie iš jų
jau buvo visai nusilesę. Kiti elgėsi kažkaip atsainiai, piktybiš­
kai nepriklausomai, rėkavo, kalbėjo garsiai vienas per kitą,
per anksti skelbė tostus, šaudėsi su damomis duonos gumu­
liukais. Vienas, kažkokia neišvaizdi asmenybė sučiurusiu dur­
tiniu, nugriuvo nuo kėdės, kai tik atsisėdo prie stalo, ir taip ir
liko iki pat vakarienės pabaigos. Kitas būtinai norėjo užsiropš­

224
ti ant stalo ir paskelbti tostą, ir tiktai karininkas, sugriebęs jį
už skvernų, sutramdė pernelyg ankstyvą jo įkarštį. Vakarienė
buvo visiškai raznočinciška18, nors ir buvo pasamdytas virėjas,
kažkokio generolo baudžiauninkas: buvo šaltienos, buvo lie­
žuvio su bulvėmis, buvo kotletų su žaliaisiais žirneliais, paga­
liau buvo žąsis ir galiausiai blamanžė. Iš gėrimų buvo: alaus,
degtinės ir chereso. Sampano butelis stovėjo tiktai priešais
generolą, ir šitai privertė jį įpilti ir Akimui Petrovičiui, kuris
per vakarienę jau nedrįso rodyti iniciatyvos. Kitiems svečiams
tostams buvo skirta karčioji arba kas pakliuvo. Pats stalas susi­
dėjo iš daug sustumtų stalų, tarp kurių atsidūrė net kortų sta­
las. Užtiestas jis buvo daugybe staltiesių, tarp kurių buvo vie­
na jaroslavliška marga. Svečiai sėdėjo pramaišiui su damomis.
Pseldonimovo motina nepanorėjo sėdėti prie stalo; ji viskuo
rūpinosi ir šeimininkavo. Užtat atsirado viena nelaba moteriš­
ka figūra, anksčiau nesirodžiusi, su kažkokia rausva šilkine su­
knele, apsirišusi dantis ir su labai aukštu kyku. Paaiškėjo, kad
tai buvo nuotakos motina, pagaliau sutikusi ateiti iš galinio
kambario vakarienės. Ligi šiol ji nesirodė dėl nenumaldomo
priešiškumo Pseldonimovo motinai; tačiau apie tai papasako­
sime vėliau. Į generolą ši dama žiūrėjo piktai, net pašaipiai
ir aiškiai nenorėjo būti jam pristatyta. Ivanui Iljičiui ši figūra
pasirodė be galo įtartina. Bet ir kai kurie kiti veidai buvo įtar­
tini ir nejučiomis kėlė baimę ir nerimą. Netgi atrodė, kad jie
sudarė kažkokį sąmokslą, ir būtent prieš Ivaną Iljičių. Bent jau
jam pačiam taip atrodė, ir per vakarienę jis vis labiau tuo įsi­
tikino. Būtent: piktavalis buvo vienas ponas su barzdele, kaž­
koks laisvas menininkas; jis net kelis kartus pažvelgė į Ivaną
Iljičių ir paskui, pasisukęs į kaimyną, kažką jam pašnibždėjo.
Kitas, iš studentų, buvo, teisybė, jau girtutėlis, bet vis dėlto iš
kai kurių požymių įtartinas. Nieko gero nežadėjo ir medici­
nos studentas. Netgi pats karininkas buvo ne visai patikimas.
Bet ypač aiškiai matoma neapykanta spinduliavo „Nuodėgu­

225
lio“ bendradarbis“:jis taip išsidrėbė ant kėdės, jis taip išdidžiai
ir iš aukšto žiūrėjo, taip nepriklausomai purkštavo! Ir nors kiti
svečiai nekreipė dėmesio į bendradarbį, parašiusį „Nuodėgu­
liui“ tiktai keturis eilėraštukus ir dėl to pasidariusį liberalu,
net, atrodo, nemėgo jo, bet kai šalia Ivano Iljičiaus staiga nu­
krito duonos gumuliukas, aiškiai nutaikytas į jo pusę, tai jis
buvo pasiruošęs galvą guldyti, kad to gumuliuko kaltininkas
buvo ne kas kitas, o „Nuodėgulio“ bendradarbis.
Visa tai, žinoma, jį liūdino.
Ypač nemalonus buvo dar vienas pastebėjimas: Ivanas II-
jičius visiškai įsitikino, kad jis kažkaip neaiškiai ir sunkiai
taria žodžius, kad pasakyti nori labai daug, tačiau liežuvis
nejuda. Be to, kad staiga jis tarytum ėmė užsimiršti ir, svar­
biausia, nei iš šio, nei iš to staiga prunkšteli ir ima juoktis,
nors juoktis visai nėra iš ko. Tokia nuotaika greitai praėjo
išgėrus stiklinę šampano, kurią Ivanas Iljičius nors ir įsipylė,
bet nenorėjo gerti, ir staiga kažkaip visai nejučiomis išgėrė.
Po tos stiklinės jis staiga užsinorėjo kone verkti. Jis jautė,
kad jį apima ekscentriškiausias jausmingumas; jis vėl pradėjo
mylėti, mylėti visus, net Pseldonimovą, net „Nuodėgulio“
bendradarbį. Staiga jis panūdo juos visus apkabinti, viską pa­
miršti ir susitaikyti. Maža to: atvirai viską jiems papasakoti,
viską, viską, tai yra koks jis geras ir šaunus žmogus, kokių
puikių gabumų turi. Koks jis bus naudingas tėvynei, kaip
moka prajuokinti moteriškąją lytį ir, svarbiausia, koks jis pa­
žangietis, kaip humaniškai yra pasirengęs būti maloningas
visiems, net patiems žemiausiems, ir, pagaliau, baigdamas
atvirai papasakoti visus motyvus, paskatinusius jį, nekviestą,
ateiti pas Pseldonimovą, išgerti pas jį du butelius šampano ir
suteikti jam džiaugsmo savo dalyvavimu.
„Pirmiausia teisybė, šventa teisybė ir atvirumas! Aš atvi­
rumu juos priveiksiu. Jie manim patikės, aiškiai matau; jie
net žiūri priešiškai, bet kai aš viską jiems atskleisiu, nepa­

226
prastai juos sužavėsiu. Jie prisipils stikliukus ir šūkčiodami
išgers į mano sveikatą. Karininkas, aš tuo įsitikinęs, sudaužys
savo stikliuką į pentiną. Net būtų galima sušukti „valio!“. Net
jeigu sumanytų pasūpuoti husarų papročiu, aš ir tam nesi­
priešinčiau, netgi būtų visai neblogai. Jaunąją aš pabučiuosiu
į kaktą; ji labai miela. Akimas Petrovičius irgi labai geras
žmogus. Pseldonimovas, aišku, vėliau pasitaisys. Jam stinga,
taip sakant, to aukštuomenės blizgesio... Ir nors, žinoma, visa
ši naujoji karta neturi to širdies delikatumo, bet... bet aš pa­
sakysiu jiems apie dabartinę Rusijos misiją tarp kitų Europos
valstybių. Užsiminsiu ir apie valstiečių klausimą, ir... ir visi
jie pamils mane, ir aš būsiu apgaubtas šlovės!..“
Tos svajonės, aišku, buvo labai malonios, tačiau nema­
lonu buvo tai, kad tarp visų tų rožinių vilčių Ivanas Ilji-
čius staiga aptiko dar vieną netikėtą savo sugebėjimą: būtent
spjaudytis. Šiaip ar taip, seilės staiga ėmė tikšti jam iš bur­
nos visiškai prieš jo valią. Pastebėjo jis šitai ant Akimo Pe-
trovičiaus, kuriam aptaškė skruostą ir kuris sėdėjo, iš pagar­
bos nedrįsdamas tuoj pat nusišluostyti. Ivanas Iljičius paėmė
servetėlę ir ūmai pats jį nušluostė. Tačiau šitai tuoj pat jam
pačiam pasirodė taip kvaila, taip absurdiška, kad jis nuščiuvo
ir ėmė stebėtis. Akimas Petrovičius nors ir išgėrė, bet vis
dėlto sėdėjo kaip nuplikytas. Ivanas Iljičius dabar sumojo,
kad jis jau kone ketvirtį valandos kalba jam kažkokia la­
bai įdomia tema, bet Akimas Petrovičius, klausydamasis jo,
ne tik tarytum jautėsi nesmagiai, bet net kažko baiminosi.
Pseldonimovas, sėdėjęs per vieną kėdę nuo jo, irgi ištempė
kaklą ir, palenkęs galvą į šoną, su labai nemalonia išraiš­
ka klausėsi. Jis iš tiesų tarytum sekė jį. Apžvelgęs akimis
svečius, jis pamatė, kad daugelis žiūri tiesiai į jį ir kvatoja.
Tačiau užvis keisčiausia buvo tai, kad jis nėmaž nesumišo,
priešingai, dar kartą gurkštelėjo iš taurės ir ūmai ėmė kalbė­
ti, kad visi girdėtų.

227
 - Aš jau sakiau! - pradėjo jis, kiek įmanydamas garsiau. -
Aš jau sakiau, ponai, dabar Akimui Petrovičiui, kad Rusija...
taip, būtent Rusija... žodžiu, jūs suprantate, ką aš noriu pa-
sa-ky-ti... Rusija išgyvena, mano tvirčiausiu įsitikinimu, hu-
humaniškumą...
- Hu-humaniškumą! - pasigirdo kitame stalo gale.
- Hu hu!
- Oi oi!
Ivanas Iljičius stabtelėjo. Pseldonimovas pakilo nuo kėdės
ir ėmė dairytis: kas šūktelėjo? Akimas Petrovičius vogčiomis
lingavo galvą, tarsi sarmatydamas svečius. Ivanas Iljičius šitai
labai gerai pastebėjo, bet skaudama širdimi nukentė.
- Humaniškumą! - atkakliai tęsė jis. - Ir neseniai... ir kaip
tik neseniai aš sakiau Stepanui Niki-ki-forovičiui... taip...
kad... kad, taip sakant, atnaujinimas...
- Jūsų prakilnybe! - garsiai pasigirdo kitame stalo gale.
- Ko norėjote? - paklausė pertrauktas Ivanas Iljičius,
stengdamasis įžiūrėti, kas jam šūktelėjo.
- Visiškai nieko, jūsų prakilnybe, aš susidomėjau, tęskit!
tęs-kit! - vėl pasigirdo balsas.
Ivaną Iljičių nupurtė.
- Atnaujinimas, taip sakant, kaip tik tų dalykų...
- Jūsų prakilnybe! - vėl šūktelėjo balsas.
- Ko jūs norit?
- Sveiki!
Šįkart Ivanas Iljičius neištvėrė. Jis nutraukė kalbą ir pa­
sisuko į tvarkos pažeidėją ir užgauliotoją. Tai buvo vienas
dar labai jaunas studentas, smarkiai nusilesęs ir keliantis di­
džiulių įtarimų. Jis jau seniai rėkavo ir net sudaužė stiklinę
ir dvi lėkštes sakydamas, kad per vestuves esą taip ir reikia.
Tą valandėlę, kai Ivanas Iljičius pasisuko į jį, karininkas ėmė
rūsčiai plūsti rėksnį.
- Ko tu rėkauji? Išvesti tave reikia, štai kaip!

228
 - Ne jums, jūsų prakilnybe, ne jums! tęskit! - šaukė įsi­
linksminęs studentas, išsidrėbęs ant kėdės. - Tęskit, aš klau­
sau ir esu labai, la-bai, la-bai jumis patenkintas! Pa-girtina,
pa-girtina!
- Girtas vaikėzas! - sušnibždėjo Pseldonimovas.
- Matau, kad girtas, bet...
- Tai aš dabar papasakojau vieną juokingą istoriją, jūsų
prakilnybe! - pradėjo karininkas, - apie vieną mūsų koman­
dos poručiką, kuris lygiai taip pat kalbėdavo su vyresnybe; tai
jis dabar ir mėgdžioja jį. Po kiekvieno viršininko žodžio jis
vis sakydavo: pa-girtina, pa-girtina! Jį dar prieš dešimt metų
už tai iš tarnybos pašalino.
- Ka-as gi tas poručikas?
- Mūsų komandos, jūsų prakilnybe, buvo pasimaišęs sa­
kyti „pagirtina“. Iš pradžių gražiuoju įkalbinėjo, paskui areš­
tavo... Viršininkas tėviškai sarmatijo; o tas jam: pa-girtina,
pa-girtina! Ir keista: narsus buvo karininkas, devynių verš-
kų19ūgio. Norėjo teisti, bet pamatė, kad pamišęs.
- Vadinasi... vaikėzas. Už vaikėziškumą buvo galima ir ne
taip griežtai... Aš savo ruožtu pasiruošęs dovanoti...
- Mediciniškai patvirtino, jūsų prakilnybe.
- Kaip? darė skrodimą?
- Dėl Dievo meilės, taigi jis juk buvo gyvas.
Pasigirdo garsus ir bemaž visuotinis svečių kvatojimo
pliūpsnis, nors iš pradžių jie laikėsi oriai. Ivanas Iljičius įniršo.
- Ponai, ponai! - sušuko jis, iš pradžių net bemaž nemik­
čiodamas. - Aš kuo puikiausiai sugebu suprasti, kad gyvo
neskrodžia. Aš maniau, kad pamišęs jis buvo jau nebegyvas...
tai yra numirė... tai yra aš noriu pasakyti... kad jūs manęs ne­
mylite... O aš myliu jus visus... taip, ir myliu Por... Porfirijų...
Aš žeminuosi taip kalbėdamas...
Tą valandėlę iš Ivano Iljičiaus lūpų ištryško didžiulė sei­
lė ir nutiško ant staltiesės, pačioje matomiausioje vietoje.

229
Pseldonimovas puolė šluostyti jos servetėle. Pastaroji nelai­
mė galutinai jį sugniuždė.
- Ponai, tai jau nebepakenčiama! - šūktelėjo jis nusimi­
nęs.
- Girtas žmogus, jūsų prakilnybe, - vėl bandė įsikišti
Pseldonimovas.
- Porfirijau! Aš matau, kad jūs... visi... taip! Aš sakau,
kad tikiuosi... taip, aš prašau visų pasakyti: kuo aš pažeminau
save?
Ivanas Iljičius vos neverkė.
- Jūsų prakilnybe, ką jūs!
- Porfirijau, kreipiuosi į tave... Pasakyk, jeigu aš atėjau...
taip... taip, į vestuves, aš turėjau tikslą. Aš norėjau morališkai
pakylėti... aš norėjau, kad pajaustų. Aš kreipiuosi į visus: la­
bai aš pažemintas jūsų akyse ar ne?
Mirtina tyla. Tai ir svarbiausia, kad mirtina tyla, ir dar į
tokį kategorišką klausimą. „Na, kad taip jie, kad taip jie bent
šią valandėlę sušuktų!“ - šmėstelėjo jo prakilnybės galvoje.
Tačiau svečiai tik žvalgėsi tarpusavyje. Akimas Petrovičius
sėdėjo nei gyvas, nei miręs, o Pseldonimovas, stingdamas iš
baimės, kartojo sau siaubingą klausimą, kuris jau seniai jam
nedavė ramybės:
„O kas man už visa tai bus rytoj?“
Staiga „Nuodėgulio“ bendradarbis, jau gerai įkaušęs, bet
sėdėjęs ligi šiol niūriai tylėdamas, kreipėsi tiesiai į Ivaną II-
jičių ir žybčiodamas akimis ėmėsi atsakyti visos draugijos
vardu.
- Taip! - sušuko jis griausmingu balsu. - Taip, jūs paže-
minot save, taip, jūs retrogradas... Retrogradas!
- Jaunuoli, atsikvošėkit! Su kuo jūs, taip sakant, kalbat! -
įniršęs sušuko Ivanas Iljičius, vėl pašokęs nuo kėdės.
- Su jumis, ir, antra, aš ne jaunuolis... Jūs atėjote maivytis
ir siekti populiarumo.

230
 - Pseldonimovai, kas čia dedasi! - sušuko Ivanas Iljičius.
Tačiau Pseldonimovas pašoko apimtas tokio siaubo, kad
sustojo kaip stulpas ir nesumojo, ko griebtis. Svečiai irgi ap­
mirė savo vietose. Menininkas ir studentas plojo, šaukė „bra­
vo, bravo!“.
Bendradarbis toliau šaukė su nesutramdomu įniršiu:
- Taip, jūs atėjot pasigirti humaniškumu! Jūs visiems su­
trukdėt linksmintis. Jūs gėrėt šampaną ir nesusiprotėjot, kad
jis pernelyg brangus valdininkui, gaunančiam dešimt rublių
algos per mėnesį, ir aš įtariu, kad jūs vienas iš tų viršininkų,
kurie smilūs prie jaunų savo valdininkų žmonų! Maža to, aš
įsitikinęs, kad jūs pritariat atpirkimui... Taip, taip, taip!
- Pseldonimovai, Pseldonimovai! - šaukė Ivanas Iljičius,
tiesdamas į jį rankas. Jis jautė, kad kiekvienas bendradarbio
žodis buvo naujas durklo dūris jam į širdį.
- Tuojau, jūsų prakilnybe, teikitės nesijaudinti! - ener­
gingai šūktelėjo Pseldonimovas, prišoko prie bendradarbio,
sugriebė jį už apykaklės ir išvilko iš už stalo. Iš geibaus Psel-
donimovo nė nebuvo galima tikėtis tokios fizinės jėgos. Ta­
čiau bendradarbis buvo labai girtas, o Pseldonimovas visiškai
blaivus. Paskui jis keletą kartų niuktelėjo jam į nugarą ir iš­
grūdo jį pro duris.
- Visi jūs niekšai! - šaukė bendradarbis. - Aš jus visus
rytoj pat „Nuodėgulyje“ išjuoksiu!..
Visi pašoko iš vietų.
- Jūsų prakilnybe, jūsų prakilnybe! - šaukė Pseldonimo­
vas, jo motina ir kai kurie svečiai, susispietę aplink generolą. -
Jūsų prakilnybe, nusiraminkit!
- Ne, ne! - šaukė generolas. - Aš sugniuždytas... aš atė­
jau... aš norėjau, taip sakant, būti krikštatėviu. Ir štai už vis­
ką, už viską!
Jis susmuko ant kėdės, tarsi praradęs nuovoką, padėjo abi
rankas ant stalo ir nusvarino ant jų galvą, tiesiai į lėkštę su

231
blamanžė. Nėra reikalo aprašinėti visuotinį siaubą. Po valan­
dėlės jis atsistojo, matyt, norėdamas išeiti, susverdėjo, už­
kliuvo už stalo kojos, nugriuvo visu smarkumu ant grindų
ir užknarkė...
Taip nutinka negeriantiems, kai jie atsitiktinai pasigeria.
Ligi paskutiniosios, ligi paskutinės akimirkos jie būna sąmo­
ningi, o paskui staiga nugriūva lyg pakirsti. Ivanas Iljičius
gulėjo ant grindų, visiškai praradęs sąmonę. Pseldonimovas
griebėsi už galvos ir taip apmirė. Svečiai ėmė skubiai skirs­
tytis, kiekvienas savaip aiškino tai, kas nutiko. Buvo jau maž­
daug trečia valanda ryto.

* * *

Svarbiausia tai, kad Pseldonimovo padėtis buvo kur kas

blogesnė, negu buvo galima įsivaizduoti, nors jau ir dabarti­
nė situacija nepatraukli. Ir kol Ivanas Iljičius guli ant grindų,
o Pseldonimovas stovi prie jo, iš nevilties raudamasis plau­
kus, nutrauksime mūsų pasirinktą pasakojimo tėkmę ir pasa­
kysime keletą paaiškinamųjų žodžių apie Porfirijų Petrovičių
Pseldonimovą.
Dar vos prieš mėnesį iki santuokos jam grėsė visiška
pražūtis. Jis buvo kilęs iš gubernijos, kur jo tėvas kadaise
kažkur tarnavo ir kur numirė patrauktas į teismą. Kai, likus
penkiems mėnesiams iki vedybų, Pseldonimovas, jau ištisus
metus vargęs Peterburge, gavo tarnybą už dešimt rublių, jis
tarsi atsigavo dvasia ir kūnu, bet netrukus aplinkybės jį vėl
pažemino. Visame pasaulyje Pseldonimovų buvo likę tiktai
du, jis ir jo motina, po vyro mirties palikusi guberniją. Mo­
tina ir sūnus dviese galavosi šaltyje ir maitinosi abejotinomis
medžiagomis. Būdavo dienų, kai Pseldonimovas su puodeliu
pats eidavo prie Fontankos vandens ir ten atsigerdavo. Gavęs
tarnybą, jis šiaip taip įsikūrė kartu su motina, kažkur išsinuo­

232
mojęs kertę. Ji ėmėsi skalbti žmonėms baltinius, o jis keturis
mėnesius iš paskutiniųjų taupė, kad kaip nors įsitaisytų batus
ir paltelį. Ir kiek negandų jis patyrė savo kanceliarijoje: prie
jo prieidavo vyresnybė ir klausdavo, ar seniai jis buvo pirtyje.
Apie jį sklido gandai, kad po jo vicmunduro apykakle tun­
tais veisiasi blakės. Tačiau Pseldonimovas buvo tvirto cha­
rakterio. Iš pažiūros jis buvo romus ir tykus; jo išsilavinimas
buvo labai menkas, kalbant jo bemaž niekada nesigirdėdavo.
Nežinau tikrai: ar jis mąstydavo, ar kūrė planus ir sistemas,
ar svajojo apie ką nors? Bet vietoj to jis išsiugdė kažkokį ins­
tinktyvų, tvirtą, nesąmoningą ryžtą prasimušti, rasti išeitį iš
bjaurios padėties. Jis turėjo skruzdėlių atkaklumo: suardykit
skruzdėlių lizdą, ir jos tučtuojau pradės iš naujo jį krauti,
suardykit dar kartą - ir vėl pradės, ir taip toliau be atvangos.
Tai buvo gebanti tvarkytis ir šeimininkiška būtybė. Jam ant
kaktos buvo parašyta, kad jis prasiskins kelią, susikurs gūžtą
ir gal net susitaupys atsargai. Vienintelė motina temylėjo jį
visame pasaulyje, ir mylėjo beprotiškai. Ji buvo tvirta mo­
teris, nepailstanti, darbšti, o kartu ir gera. Taip jie būtų ir
gyvenę sau kertėse, galbūt penkerius ar šešerius metus, kol
būtų pasikeitusios aplinkybės, jeigu nebūtų sutikę atsistaty­
dinusio titulinio patarėjo Mlekopitajevo, buvusio iždininko
ir kadaise tarnavusio gubernijoje, o pastaruoju metu su savo
šeima gyvenusio ir įsikūrusio Peterburge. Pseldonimovą jis
pažinojo ir kadaise buvo kažką skolingas jo tėvui. Pinigų jis
turėjo, aišku, nedaug, bet turėjo; kiek iš tikrųjų jų turėjo -
šito niekas nežinojo, nei jo žmona, nei vyriausioji duktė, nei
giminaičiai. Jis turėjo dvi dukteris, o kadangi buvo baisus
despotas, girtuoklis, namų tironas ir, be to, ligonis, tai jam
staiga ir šovė į galvą ištekinti vieną savo dukterį už Pseldo-
nimovo: „Aš, atseit, jį pažįstu, jo tėvas buvo geras žmogus,
ir sūnus bus geras žmogus.“ Mlekopitajevas ką norėjo, tą ir
darė; pasakyta - padaryta. Tai buvo labai keistas despotas.

233
Daugiausia laiko jis praleisdavo sėdėdamas krėsle, nes dėl kaž­
kokios ligos nevaldė kojų, tačiau tai netrukdė jam gerti deg­
tinę. Kiauras dienas jis gerdavo ir plūsdavosi. Jis buvo piktas
žmogus; jam būtinai reikėjo ką nors be paliovos kankinti. Dėl
to jis laikė prie savęs keletą tolimų giminaičių: savo seserį, li­
gotą ir vaidingą; dvi savo žmonos seseris, irgi piktas ir plepias;
be to, seną savo tetą, kuri per kažkokį įvykį buvo susilaužiusi
šonkaulį. Laikė dar vieną įnamę, surusėjusią vokietę, nes ji
turėjo talentą pasakoti jam pasakas iš „Tūkstančio ir vienos
nakties“. }am teikė malonumą ėsti visas tas nelaimingas išlai­
kytines, be paliovos plūsti jas paskutiniais žodžiais, nors tos,
neišskiriant nė jo žmonos, gimusios su dantų skausmu, ne­
drįsdavo prieš jį nė prasižioti. Jis kivirčijo jas vieną su kita,
sugalvodavo ir paskleisdavo tarp jų paskalas ir nesantaiką ir
paskui kvatodavo ir džiaugdavosi matydamas, kaip visos jos
kone pešasi tarpusavyje. Jis labai apsidžiaugė, kai vyriausioji jo
duktė, dešimt metų vargusi su kažkokiu karininku, savo vyru,
ir galiausiai likusi našlė, persikraustė pas jį su trimis mažais li­
gotais vaikais. Jos vaikų jis negalėjo pakęsti, bet kadangi jiems
atsiradus padaugėjo medžiagos, su kuria kasdien buvo galima
daryti eksperimentus, tai senis buvo baisiai patenkintas. Visas
tas tuntas piktų moterų ir ligotų vaikų kartu su savo kankin­
toju gyveno susispaudę mediniame name Peterburgo pusėje,
pusbadžiu, nes senis buvo šykštus ir pinigų duodavo kapeikas,
nors sau degtinei negailėjo; neišsimiegodavo, nes senį kankino
nemiga ir jis reikalaudavo pramogų. Žodžiu, visi vargo ir keikė
savo likimą. Kaip tik tuo metu Mlekopitajevas ir nusižiūrėjo
Pseldonimovą. Jį apstulbino ilga jo nosis ir romi išvaizda. Gei­
biai ir neišvaizdžiai jaunesniajai jo dukteriai tada suėjo septy­
niolika metų. Nors ji kadaise ir lankė kažkokią vokišką šulę*,

* Vok. die Schule - mokykla.

234
bet joje bemaž nieko, išskyrus abėcėlę, neišmoko. Paskui
augo, liguista ir nupiepusi, gainiojama bekojo ir girto gimdy­
tojo lazdos, namų paskalų, šnipinėjimų ir apkalbų erzelynėje.
Draugių ji niekada neturėjo, proto irgi. Jai jau seniai norėjosi
ištekėti. Tarp žmonių ji būdavo nekalbi, o namie, su mamyte
ir įnamėmis, pikta ir graužėlė, kaip gręžtukas. Ypač ji mėgo
žnaibytis ir kumščiuoti sesers vaikus, skųsti juos už nugvelb­
tą cukrų ir duoną, dėl to ji amžinai ir nenumaldomai pykosi
su vyresniąja seserimi. Senis pats ją pasiūlė Pseldonimovui.
Kad ir kaip šis skurdo, bet vis dėlto paprašė duoti laiko pa­
galvoti. Ilgai juodu kartu su motina galvojo. Tačiau nuotakai
žadėjo užrašyti namą, nors ir medinį, nors ir vienaukštį ir
bjaurų, bet vis dėlto šio to vertą. Be to, davė keturis šimtus
rublių - kada pats tiek sutaupysi! „Juk aš kodėl priimu žmogų
į namus? - šaukė girtas despotas. - Pirmiausia, todėl, kad
jūs visos bobos, o man nusibodo vienos bobos. Aš noriu,
kad ir Pseldonimovas pagal mano dūdelę šoktų, nes esu jo
geradarys. Antra, todėl priimu, kad jūs visos šito nenorit ir
pykstat. Na, tai jūsų apmaudui taip ir padarysiu. Ką pasakiau,
tą ir padarysiu! O tu, Porfirka, ją mušk, kai tavo žmona bus;
joje septyni kipšai nuo gimimo tūno. Visus išvaryk, ir lazdą
padarysiu...“
Pseldonimovas tylėjo, bet jis jau pasiryžo. Juodu su mo­
tina priėmė į namus dar prieš vestuves, išprausė, aprengė,
apavė, davė pinigų vestuvėms. Senis juos globojo, galimas
daiktas, kaip tik dėl to, kad visa šeimyna giežė ant jų ap­
maudą. Senė Pseldonimova jam netgi patiko, todėl jis valdėsi
ir jos neujo. Beje, patį Pseldonimovą, likus dar savaitei iki
vestuvių, privertė pašokti jam kazokėlį. „Na, pakaks, aš tik
norėjau pažiūrėti, ar tu neužsimiršti prieš mane“, - pasakė
jis pasibaigus šokiui. Pinigų vestuvėms jis davė šykščiai ir
sukvietė visus savo giminaičius ir pažįstamus. Iš Pseldonimo-
vo pusės buvo tiktai „Nuodėgulio“ bendradarbis ir Akimas

235
Petrovičius, garbus svečias. Pseldonimovas labai gerai žinojo,
kad nuotaka bjaurisi juo ir kad ji baisiai norėtų ištekėti už
karininko, o ne už jo. Tačiau jis viską pakentė, jau toks buvo
juodviejų susitarimas su motina. Visą vestuvių dieną ir visą
vakarą senis plūdosi bjauriausiais žodžiais ir gėrė. Visa šeima
dėl vestuvių prisiglaudė galiniuose kambariuose, ir ten buvo
baisiai ankšta ir pridvisę. Priekiniai kambariai buvo skirti
puotai ir vakarienei. Pagaliau, kai senis užmigo, girtut girtu­
tėlis, maždaug vienuoliktą valandą vakaro, jaunosios motina,
tądien baisiai pykusi ant Pseldonimovo motinos, nusprendė
padaryti malonę ir ateiti į puotą ir vakarienę. Ivano Iljičiaus
pasirodymas viską apvertė aukštyn kojomis. Mlekopitajeva
susidrovėjo, įsižeidė ir pradėjo bartis, kodėl jai iš anksto ne­
pasakė, kad pakvietė patį generolą. Ją tikino, kad jis atėjo
pats, nekviestas, - ji buvo tokia kvaila, kad nenorėjo patikė­
ti. Prireikė šampano. Pseldonimovo motina turėjo tik vieną
sidabrinį rublį, pats Pseldonimovas - nė kapeikos. Reikėjo
nusilenkti piktai senei Mlekopitajevai, prašyti pinigų vienam
buteliui, paskui kitam. Jai vaizdavo tarnybinių santykių ateitį,
karjerą, įkalbinėjo. Galiausiai ji davė savų pinigų, bet priver­
tė Pseldonimovą išgerti tokią taurę tulžies ir acto20, kad jis,
jau ne kartą įbėgęs į kambarėlį, kur buvo paklotas vedybinis
guolis, tylėdamas griebdavosi už galvos ir griūdavo ant lovos,
skirtos dangiškiems malonumams* visas drebėdamas iš be­
jėgiško įniršio. Taip! Ivanas Iljičius nežinojo, kiek atsiėjo du
buteliai žaksono21, kuriuos jis išgėrė tą vakarą. Koks siaubas,
nusiminimas ir net neviltis apėmė Pseldonimovą, kai istorija
su Ivanu Iljičiumi baigėsi taip netikėtai. Vėl laukė rūpesčiai
ir, galimas daiktas, kiaurą naktį kaprizingos jaunosios spyga­
vimai ir ašaros, bukagalvių nuotakos giminaičių priekaištai.
Jam jau ir taip skaudėjo galvą, jau ir taip dūmai ir patamsis
temdė jam akis. O čia Ivanui Iljičiui prireikė pagalbos, trečią
valandą ryto reikėjo ieškoti daktaro ar karietos, kad būtų ga-

236
Įima parvežti jį namo, ir būtinai karietos, nes prastu vežimai­
čiu tokios būklės ir tokio asmens nebuvo galima vežti namo.
O iš kur imti pinigų kad ir karietai? Mlekopitajeva, įsiutusi
dėl to, kad generolas nepratarė jai nė žodžio ir net nepažvel­
gė į ją per vakarienę, pareiškė, kad ji neturi nė kapeikos. Gal
ir iš tiesų neturėjo nė kapeikos. Iš kur gauti? Ką daryti? Taip,
buvo dėl ko rautis plaukus.

***
Tuo tarpu Ivaną Iljičių paguldė ant nedidelės odinės so­
fos, stovėjusios čia pat valgomajame. Kol nukraustinėjo sta­
lus ir išstumdė juos į vietas, Pseldonimovas visur puldinėjo
pasiskolinti pinigų, bandė net pasiskolinti iš tarnų, bet niekas
nieko neturėjo. Jis net ryžosi sutrukdyti Akimą Petrovičių,
užsibuvusį ilgiau už kitus. Tačiau šis, nors ir geras žmogus,
išgirdęs apie pinigus, taip sutriko ir net išsigando, kad prikal­
bėjo netikėčiausių kvailysčių.
- Kitu metu aš su malonumu, - murmėjo jis, - o dabar...
dievaži, dovanokit...
Ir, pasiėmęs kepurę, kuo greičiau spruko iš namų. Tiktai iš
geraširdžio jaunuolio, pasakojusio apie sapnininką, dar buvo
šiokios tokios naudos, bet ir tai ne laiku. Jis irgi pasiliko il­
giau už kitus ir nuoširdžiai rūpinosi padėti Pseldonimovui jo
negandose. Galiausiai Pseldonimovas, jo motina ir jaunuolis
bendrai pasitarę nusprendė nesiųsti daktaro, o geriau pasiųsti
karietos ir parvežti ligonį namo, o tuo tarpu, kol sulauks ka­
rietos, išbandyti kai kurias namines priemones, pavyzdžiui:
vilgyti smilkinius ir galvą šaltu vandeniu, dėti prie viršugal­
vio ledą ir kt. Šito jau ėmėsi Pseldonimovo motina. Jaunuolis
iškūrė ieškoti karietos. Kadangi Peterburgo pusėje šią valan­
dą nė prastų vežikų jau nebebuvo, jis leidosi kažkur toli į už­
važiuojamuosius namus, prižadino vežikus. Pradėjo derėtis,

237
sakė, kad tokiu metu už karietą ir penkis rublius paimti per
mažai. Vis dėlto sutiko už tris. Tačiau kai, jau baigiantis ke­
tvirtai valandai, jaunuolis nusamdyta karieta atvažiavo pas
Pseldonimovus, jie jau seniai buvo pakeitę sprendimą. Pa­
aiškėjo, kad Ivanas Iljičius, kuris vis dar neatgavo nuovokos,
taip įsisirgo, taip dejavo ir blaškėsi, kad judinti jį ir vežti to­
kios būklės namo buvo visiškai neįmanoma ir net rizikin­
ga. „Nežinia, kuo tai gali baigtis“, - kalbėjo visai prislėgtas
Pseldonimovas. Ką daryti? Iškilo naujas klausimas. Jeigu jau
pasilieka ligonį savo namuose, tai kur jį pernešti ir kur pagul­
dyti? Visuose namuose buvo tiktai dvi lovos: viena didžiulė,
dvigulė, kurioje miegojo senis Mlekopitajevas su žmona, ir
kita, nauja, riešuto imitacija, nupirkta jaunavedžiams. Visi
kiti namų gyventojai arba, tiksliau, gyventojos miegodavo
ant grindų, suvirtusios viena šalia kitos, daugiausia ant pata­
lų, jau išgulėtų ir sudvisusių, tai yra visiškai prastų, o ir tų vos
užteko; netgi trūko. Kur paguldyti ligonį? Patalai tai dar, ko
gero, atsirastų - blogiausiu atveju buvo galima iš po ko nors
ištraukti, bet kur ir ką pakloti? Paaiškėjo, kad pakloti reikia
didžiajame kambaryje, nes tas kambarys buvo toliausiai nuo
šeimynos buveinės ir turėjo atskirą išėjimą. Bet ant ko pa­
kloti? nejaugi ant kėdžių? Žinia, kad ant kėdžių kloja tiktai
gimnazistams, kai jie šeštadieniui ir sekmadieniui sugrįžta
namo, o tokiam žmogui, kaip Ivanas Iljičius, šitai būtų labai
nepagarbu. Ką jis pasakytų rytojaus dieną, išvydęs save ant
kėdžių? Pseldonimovas nė girdėti apie tai nenorėjo. Liko tik
viena: nunešti jį į jaunavedžių lovą. Ta jaunavedžių lova, kaip
mes jau sakėme, buvo pastatyta nedideliame kambarėlyje,
šalia valgomojo. Lovoje buvo dvigulis, dar negulėtas, naujas
čiužinys, švarūs skalbiniai, keturios rožinio kolenkoro pagal­
vės su muslino užvalkalais, apsiūtais kriputėmis. Antklodė
buvo atlasinė, rožinė, dygsniuota raštais. Iš viršuje kabančio
auksinio žiedo leidosi muslino užuolaidos. Žodžiu, viskas

238
buvo kaip reikiant, ir svečiai, beveik visi užsukę į miega­
mąjį, pagyrė išpuošimą. Jaunoji, nors ir negalėjo pakęsti
Pseldonimovo, bet per vakarą kelis kartus, ypač vogčiomis,
buvo užbėgusi čia pasižiūrėti. Ir koks ją suėmė apmaudas,
piktumas, kai ji sužinojo, kad į jos vedybinį guolį nori per­
nešti ligonį, susirgusį kažkuo panašiu į cholerą! Jaunosios
mamytė ėmėsi ją užtarti, plūdosi, žadėjo rytoj pat pasiskųsti
vyrui; bet Pseldonimovas laikėsi tvirtai ir pasiekė savo: Iva­
ną Iljičių pernešė, o jaunavedžiams paklojo svetainėje ant
kėdžių. Jaunoji žliumbė, būtų įmaniusi žnaibytis, bet nepa­
klusti neišdrįso: tėtušis turėjo lazdą, gerai jai pažįstamą, ir
ji žinojo, kad rytoj tėtušis būtinai pareikalaus nuodugnios
ataskaitos apie kai ką. Kad ją paguostų, į kambarį pernešė
rožinę antklodę ir pagalves su muslino užvalkalais. Kaip tik
tą minutę ir prisistatė jaunuolis su karieta; sužinojęs, kad
karieta jau nebereikalinga, jis baisiai išsigando. Teko mo­
kėti jam pačiam, o jis nė dešimties kapeikų niekada netu­
rėjo. Pseldonimovas paskelbė visišką savo bankrotą. Bandė
perkalbėti vežiką. Bet jis pradėjo triukšmauti ir net belsti į
langines. Kuo šitai baigėsi, gerai nežinau. Berods, jaunuo­
lis kaip belaisvis išvažiavo ta karieta į Peskus, į ketvirtąją
Roždestvenskajos gatvę, kur tikėjosi prižadinti vieną stu­
dentą, nakvojusį pas savo pažįstamus, ir pabandyti: gal jis
turi pinigų? Buvo jau penkta valanda ryto, kai jaunuosius
paliko ir užrakino kambaryje. Prie kankinio lovos visai nak­
čiai pasiliko Pseldonimovo motina. Ji prisiglaudė ant žemės,
ant kilimėlio, ir užsiklojo kailinukais, bet miegoti negalėjo,
nes kas minutę turėdavo keltis: Ivanui Iljičiui baisiai sutri­
ko skrandis. Pseldonimova, narsi ir kilniaširdė moteriškė,
pati jį nurengė, nuvilko visus drabužius, slaugė jį kaip tikrą
sūnų ir kiaurą naktį išnešdavo per koridorių iš miegamojo
reikalingą ryką ir vėl jį atnešdavo. Ir vis dėlto tos nakties
nelaimės dar toli gražu nesibaigė.

239
 * * *

Nepraėjus nė dešimčiai minučių po to, kai jaunuosius už­

rakino vienus kambaryje, staiga pasigirdo šiurpus riksmas, ne
džiaugsmingas riksmas, bet nežadantis nieko gero. Įkandin
riksmų pasigirdo triukšmas, barškėjimas, tarytum kėdžių vir­
timas, ir akimirksniu į kambarį, dar tamsų, netikėtai įsiveržė
visas pulkas aikčiojančių ir išsigandusių pusiau apsirengusių
moterų. Tos moterys buvo: jaunosios motina, jos vyresnioji
sesuo, palikusi savo ligotus vaikus, trys jos tetos, atsivilko
net ir toji, kuri buvo susilaužiusi šonkaulį. Net virėja buvo
čia, net įnamė vokietė, sekusi pasakas, iš kurios jėga atėmė
ir paklojo jaunavedžiams nuosavus jos patalus, geriausius na­
muose, - jie buvo visas jos turtas, - atsivilko kartu su kito­
mis. Visos tos garbios ir įžvalgios moterys jau prieš ketvirtį
valandos ant pirštų galų atitykino iš virtuvės per koridorių
ir slapta klausėsi prieškambaryje, degdamos nepaaiškinamu
smalsumu. Tuo tarpu kažkas paskubomis uždegė žvakę, ir
visos išvydo netikėtą reginį. Kėdės, neatlaikiusios dvigubo
svorio ir prilaikiusios plačius patalus tik iš kraštų, išsiskyrė į
šalis, ir patalai įsmuko tarp jų ant grindų. Jaunoji žliumbė iš
piktumo; šįkart ji buvo įskaudinta iki širdies gelmių. Morališ­
kai sugniuždytas Pseldonimovas stovėjo nelyginant nusikal­
tėlis, demaskuotas darantis piktadarybę. Jis nė nebandė tei­
sintis. Iš visų pusių girdėjosi aimanos ir spygavimai. Išgirdusi
triukšmą, atbėgo ir Pseldonimovo motina, tačiau šįkart viršus
buvo jaunosios mamytės. Iš pradžių ji apibėrė Pseldonimovą
keistais ir daugiausia neteisingais priekaištais tema: „Koks gi
tu, meldžiamasis, vyras po šito? Kam tu, meldžiamasis, tinki
po šitokios gėdos?“ - ir taip toliau ir galiausiai, paėmusi du­
krelę už rankos, nusivedė ją į savo kambarį, pati asmeniškai
prisiėmusi atsakomybę rytoj paaiškinti viską rūsčiam tėvui,
pareikalausiančiam ataskaitos. Paskui ją išsinešdino ir visos,

240
aikčiodamos ir linguodamos galvas. Su Pseldonimovu pasi­
liko tiktai jo motina ir bandė jį paguosti. Bet jis tuoj pat ją
išvarė.
Guodimai jam nerūpėjo. Jis nusigavo iki sofos ir atsisė­
do, niūriai susimąstęs, basas, tik su būtiniausiais baltiniais.
Mintys raizgėsi ir painiojosi jo galvoje. Protarpiais, tarytum
mašinaliai, jis apžvelgdavo šitą kambarį, kur dar taip neseniai
šėlo šokėjai ir kur ore dar tvyrojo papirosų dūmai. Papirosų
nuorūkos ir saldainių popierėliai vis dar mėtėsi ant aplaistytų
ir suterštų grindų. Sugriuvęs vedybinis guolis ir parverstos
kėdės liudijo pačių gražiausių ir nuoširdžiausių žemiškų vil­
čių ir svajonių netvarumą. Šitaip jis prasėdėjo bemaž valandą.
Jam į galvą vis ateidavo sunkios mintys, pavyzdžiui: kas da­
bar jo laukia tarnyboje? Jis skausmingai suvokė, kad žūtbūt
reikia pakeisti tarnybą, o ankstesnėje pasilikti neįmanoma,
būtent dėl to, kas nutiko šį vakarą. Ateidavo jam į galvą ir
Mlekopitajevas, kuris tikriausiai rytoj pat privers jį vėl šokti
kazokėlį, kad įsitikintų jo nuolankumu. Dar jis sumojo, kad
nors Mlekopitajevas ir davė vestuvėms penkiasdešimt rublių,
kurie buvo išleisti iki paskutinės kapeikos, bet keturių šimtų
rublių kraičio dar nė nemanė atiduoti, nė užuominos apie tai
dar nebuvo. O ir pats namas dar nebuvo formaliai užrašytas.
Galvojo jis ir apie savo žmoną, palikusią jį kritiškiausią jo
gyvenimo valandėlę, apie aukštąjį karininką, priklaupusį ant
vieno kelio prieš jo žmoną. Jis jau suspėjo šitai pastebėti; gal­
vojo jis ir apie septynis kipšus, tūnančius jo žmonoje, pasak
jos tėvo, ir apie lazdą, paruoštą jiems išvaryti... Žinoma, jis
jautėsi turįs jėgų daug ką ištverti, bet likimas galiausiai pa­
teikė tokių siurprizų, kad pagaliau buvo galima ir suabejoti
savo jėgomis.
Taip krimtosi Pseldonimovas. Tuo tarpu žvakigalis geso.
Mirkčiojanti jo šviesa, kritusi tiesiai ant Pseldonimovo pro­
filio, metė ant sienos milžinišką jo atspindį, su ištemptu

241
kaklu, kuprota nosimi ir dviem kuokštais plaukų, styrančiais
ant kaktos ir ant pakaušio. Pagaliau, kai jau padvelkė ryto
gaiva, jis atsistojo, sužvarbęs ir apmirusia širdimi, nusigavo
iki patalų, gulėjusių tarp kėdžių, ir, nieko netaisydamas, ne­
užgesinęs žvakigalio, net nepasidėjęs pagalvės po galva, ke­
turiomis užropojo ant pakloto ir užmigo kaip užmuštas tuo
švininiu miegu, kokiu tikriausiai miega nuteistieji, kuriuos
rytoj viešai išplaks rimbu.

***
Kita vertus, kas galėjo prilygti tai kankinamai nakčiai,
kurią Ivanas Iljičius Pralinskis praleido vedybiniame nelai­
mingojo Pseldonimovo guolyje! Kurį laiką jį nepaliaujamai
vargino galvos skausmas, vėmimas ir kiti labai nemalonūs
priepuoliai. Tai buvo pragariškos kančios. Sąmonė, nors vos
rusenusi jo galvoje, nutvieksdavo tokias siaubo bedugnes,
tokius niūrius ir atgrasius vaizdus, kad jau geriau jis būtų ne­
atgavęs sąmonės. Tiesą sakant, jo galvoje vis dar viskas pai­
niojosi. Jis atpažindavo, pavyzdžiui, Pseldonimovo motiną -
girdėjo geraširdiškus jos pagraudenimus: „Pakentėk, balan­
dėli, pakentėk, mielasis, iškentėsi - nubusi“, atpažindavo ir
vis dėlto negalėjo pateikti sau jokio logiško paaiškinimo, ko­
dėl ji yra šalia jo. Jamvaidenosi grasūs reginiai: dažniausiai jis
regėdavo Semioną Ivanyčių, bet, įdėmiau įsižiūrėjęs, pama­
tydavo, kad tai visai ne Semionas Ivanyčius, o Pseldonimovo
nosis. Šmėkščiojo priešais jį ir laisvas menininkas, ir kari­
ninkas, ir senė aprištu skruostu. Labiausiai jo dėmesį traukė
auksinis žiedas, kabėjęs jam virš galvos, į kurį buvo įvertos
užuolaidėlės. Blausioje kambarį apšvietusio žvakigalio švie­
soje jis aiškiai jį įžiūrėjo ir mintimis vis stengėsi suprasti: ko­
kia to žiedo paskirtis, kam jis čia kabo, ką reiškia? Jis keletą
kartų klausė šito senolės, bet, matyt, pasakydavo ne tai, ką

242
norėjo pasakyti, o ir toji tikriausiai jo nesuprato, kad ir kaip
jis stengėsi paaiškinti. Galiausiai, jau paryčiais, priepuoliai
liovėsi, ir jis užmigo, užmigo kietai, be sapnų. Jis išmiegojo
maždaug valandą ir, kai pabudo, buvo jau bemaž visai at­
sipeikėjęs, jautė nepakenčiamą galvos skausmą, o burnoje,
ant liežuvio, virtusio kažkokiu gelumbės gabalu, šlykščiau­
sią skonį. Jis kilstelėjo lovoje, apsidairė ir susimąstė. Blyški
auštančios dienos šviesa, siauru pluošteliu prasiskverbusi pro
langinių plyšius, virpėjo ant sienos. Buvo maždaug septynios
ryto. Bet kai Ivanas Iljičius susivokė ir prisiminė viską, kas
jam vakare nutiko, kai prisiminė visus nuotykius per vaka­
rienę, savo nenusisekusį žygdarbį, savo kalbą prie stalo, kai
išsyk, siaubingai aiškiai įsivaizdavo viską, kas dabar gali iš to
išeiti, viską, ką dabar apie jį pasakys ir pamanys, kai apsidai­
rė ir pamatė, pagaliau, kaip apgailėtinai atrodo jo sudarkytas
taikus vedybinis jo pavaldinio guolis, - o, tada jo širdį už­
plūdo tokia mirtina gėda, tokios kančios, kad jis šūktelėjo,
užsidengė rankomis veidą ir nusiminęs krito ant pagalvės. Po
valandėlės jis pašoko iš lovos, pamatė čia pat ant kėdės savo
drabužius, tvarkingai sudėtus ir jau išvalytus, sugriebė juos
ir greitai, skubėdamas, dairydamasis ir kažko baisiai baimin­
damasis, ėmė juos vilktis. Čia pat ant kitos kėdės gulėjo ir jo
kailiniai, ir kepurė, ir geltonos pirštinės kepurėje. Jis norėjo
patyliukais išsliūkinti. Bet staiga atsidarė durys, ir įėjo senoji
Pseldonimova su moliniu dubeniu ir praustuve. Jai ant peties
kabėjo rankšluostis. Ji padėjo praustuvę ir be ilgų šnekų pa­
reiškė, kad nusiprausti būtina.
- Kaipgi, meldžiamasis, nusiprausk, negalima nesiprau­
sus...
Ir tą akimirką Ivanas Iljičius suvokė, kad jeigu yra pasau­
lyje nors viena būtybė, kurios jis galėtų dabar nesigėdyti ir
nebijoti, tai būtent šita senolė. Jis nusiprausė. Ir ilgai paskui
sunkiomis gyvenimo valandėlėmis jis prisimindavo, šalia kitų

243
sąžinę graužiančių dalykų, ir visas šito pabudimo aplinky­
bes, ir tą molinį dubenį su fajansine praustuve, pripilta šalto
vandens, kuriame dar plaukiojo ledukai, ir muilą, rožinia­
me popierėlyje, apvalios formos, su kažkokiomis įspaustomis
raidėmis, kainuojantį penkiolika kapeikų, matyt, nupirktą
jaunavedžiams, bet kurį teko pradėti Ivanui Iljičiui; ir senolę
su raštuotu rankšluosčiu ant kairiojo peties. Saitas vanduo jį
atgaivino, jis nusišluostė ir, netaręs nė žodžio, net nepadė­
kojęs savo gailestingajai seseriai, griebė kepurę, užsimetė ant
pečių kailinius, paduotus Pseldonimovos, ir per koridorių,
per virtuvę, kurioje jau miauksėjo katė ir virėja, kilstelėjusi
ant savo pakloto, su godžiu smalsumu pažvelgė jam pavymui,
išbėgo į kiemą, į gatvę ir puolė prie pro šalį važiavusio vežiko.
Rytas buvo šaltas, sustingęs gelsvas rūkas dar dengė namus
ir visus daiktus. Ivanas Iljičius pasistatė apykaklę. Jau atrodė,
kad visi į jį žiūri, visi jį žino, visi pažįsta...

***
Aštuonias dienas jis nekėlė kojos iš namų ir nesirodė
tarnyboje. Jis sirgo, sunkiai sirgo, bet labiau morališkai, o ne
fiziškai. Per tas aštuonias dienas jis išgyveno tikrą pragarą,
ir tikriausiai jos buvo jam įskaitytos aname pasaulyje. Buvo
valandėlių, kai jis galvojo stoti į vienuolyną. Dievaži, buvo.
Net jo vaizduotė įsiaudrindavo tokiais atvejais. Jis įsivaiz­
duodavo tylų, lyg iš po žemių sklindantį giedojimą, atidary­
tą karstą, gyvenimą nuošalioje celėje, miškus ir olas; tačiau
atsikvošėjęs jis bemaž iškart pripažindavo, kad tai baisiausia
nesąmonė, kad jis perdeda, ir gėdydavosi šitos nesąmonės.
Paskui prasidėdavo moraliniai priepuoliai dėl savo existence
manąuėe. Paskui jo širdyje vėl plykstelėdavo gėda, išsyk ją
apimdavo ir viską išdegindavo ir įaitrindavo. Jis krūpčioda­
vo nuo įvairiausių vaizdų. Ką pasakys apie jį, ką pamanys,

244
kaip jis įeis į kanceliariją, kokios paskalos persekios jį ištisus
metus, dešimt metų, visą gyvenimą. Jo istorija pasieks pali­
kuonis. Kartais jį apimdavo toks silpnadvasiškumas, kad jis
būdavo pasiruošęs tuoj pat važiuoti pas Semioną Ivanovičių
ir prašyti jį atleidimo ir draugystės. Pats savęs jis nė netei­
sino, jis beatodairiškai smerkė save: jis nerado pasiteisinimų
ir gėdijosi jų.
Jam buvo kilusi mintis ir nedelsiant atsistatydinti ir tada
paprastai, vienumoje rūpintis žmonijos laime. Šiaip ar taip,
būtinai reikėjo pakeisti visus pažįstamus ir netgi taip, kad iš­
dildytų visus prisiminimus apie save. Paskui jam toptelėdavo
mintis, kad ir šitai nesąmonė ir kad, jeigu elgsis su pavaldi­
niais labai griežtai, viską dar galima pataisyti. Tada jis atgau­
davo viltį ir pažvalėdavo. Galiausiai, po ištisų aštuonių dienų
abejonių ir kančių, jis pajuto, kad nebegali ilgiau ištverti ne­
žinomybės, ir un beau matin* ryžosi važiuoti į kanceliariją.
Anksčiau, kai dar sėdėjo namie ir sielojosi, jis tūkstantį
kartų įsivaizdavo, kaip įeis į savo kanceliariją. Jis su siaubu
įsitikindavo, kad būtinai išgirs dviprasmišką šnabždesį, pa­
matys dviprasmiškus veidus, sulauks pikčiausių šypsenų. Ir
kaip jis nustebo, kai iš tiesų nieko panašaus nenutiko. Jį su­
tiko pagarbiai; jam nusilenkdavo; visi buvo rimti; visi buvo
užsiėmę. Džiaugsmas užplūdo jo širdį, kai jis nusigavo į savo
kabinetą.
Jis tučtuojau ir kuo rimčiausiai ėmėsi darbo, išklausė kai
kuriuos pranešimus ir paaiškinimus, priėmė sprendimus. Jis
jautė, kad dar niekada nesvarstė ir nesprendė taip protingai,
taip dalykiškai, kaip tą rytą. Jis matė, kad juo patenkinti, kad
jį gerbia, kad žiūri į jį su pagarba. Pats opiausias įtarumas
nebūtų nieko pastebėjęs. Viskas klojosi kuo puikiausiai.

* Vieną gražų rytą (pranc.).

245
 Galiausiai atėjo ir Akimas Petrovičius su kažkokiais doku­
mentais. Jam pasirodžius, Ivanui Iljičiui tarsi dilgtelėjo širdį,
tačiau tiktai vieną akimirką. Jis tarėsi su Akimu Petrovičiumi,
kalbėjo oriai, nurodinėjo jam, kaip reikia daryti, ir aiškino. Jis
tiktai pastebėjo, kad tarytum vengia per ilgai žiūrėti į Akimą
Petrovičių arba, tiksliau, kad Akimas Petrovičius bijo žiūrėti į
jį. Bet štai Akimas Petrovičius baigė ir ėmė rinkti popierius.
- Turiu dar vieną prašymą, - pradėjo jis kiek galima sau­
siau, - valdininko Pseldonimovo, dėl jo perkėlimo į depar­
tamentą... Jo prakilnybė Semionas Ivanovičius Sipulenka
pažadėjo jam vietą. Prašo jūsų maloningo pritarimo, jūsų
prakilnybe.
- A, tai jis pereina, - pasakė Ivanas Iljičius ir pajuto, kaip
jam nuo širdies nusirito didžiulis akmuo. Jis pažvelgė į Aki­
mą Petrovičių, ir tą akimirką jų žvilgsniai susitiko.
- Ką gi, aš savo ruožtu... aš panaudosiu, - atsakė Ivanas
Iljičius, - aš pasiruošęs.
Akimas Petrovičius, matyt, norėjo kuo greičiau išsprukti.
Tačiau Ivanas Iljičius staiga, pagautas kilnumo protrūkio, ry­
žosi pasakyti viską iki galo. Jį, atrodo, vėl apėmė įkvėpimas.
- Perduokit jam, - pradėjo jis, įsmeigęs į Akimą Petro­
vičių giedrą ir gilios prasmės kupiną žvilgsnį, - perduokit
Pseldonimovui, kad aš jam nelinkiu blogo; taip, nelinkiu!..
Kad, priešingai, aš netgi pasiruošęs užmiršti viską, kas buvo,
užmiršti viską, viską...
Tačiau ūmai Ivanas Iljičius užsikirto, apstulbęs žiūrėda­
mas į keistą Akimo Petrovičiaus elgesį, - iš protingo žmo­
gaus šis staiga, nežinia kodėl, tapo baisiausiu kvailiu. Užuot
klausęs ir išklausęs iki galo, jis ūmai išraudo kaip paskutinis
idiotas, ėmė kažkaip skubiai ir net nemandagiai lankstytis,
pusiau nusilenkdamas, ir trauktis atatupstas prie durų. Visa
jo išvaizda rodė, kad jis nori prasmegti skradžiai žemę arba,
tiksliau, kuo greičiau nusigauti prie savo stalo. Likęs vienas,

246
Ivanas Iljičius sutrikęs pakilo nuo kėdės. Jis žiūrėjo į veidrodį
ir nematė savo veido.
- Ne, griežtumas, tiktai griežtumas! - šnibždėjo jis bemaž
nesąmoningai, ir ūmai visą jo veidą išpylė skaistus raudonis.
Ūmai jam pasidarė taip gėda, taip sunku, kaip nebūdavo nė
blogiausiomis nepakeliamomis aštuonias dienas trukusios li­
gos valandėlėmis. „Neatlaikiau!“ - pagalvojo jis ir netekęs
jėgų susmuko ant kėdės.
 KROKODILAS

Nepaprastas įvykis,
arba Pasažas Pasaže1,
teisingas pasakojimas apie tai, kaip vieną poną,
tam tikro amžiaus ir tam tikros išvaizdos,
gyvą prarijo Pasažo krokodilas,
visut visutėlį, ir kas iš to išėjo
Ohė, Lambert! Oū ėst Lambert?
As-tu vu Lambert?*2

I
Šių šešiasdešimt penktųjų metų sausio tryliktąją, vidurdie­
nį, pusę pirmos, Jelena Ivanovna, išsilavinusio mano draugo,
bendradarbio ir iš dalies tolimo giminaičio žmona, užsigeidė
pamatyti krokodilą, kuris už tam tikrą mokestį buvo demons­
truojamas Pasaže. Jau turėdamas kišenėje bilietą važiuoti (ne
tiek dėl ligos, o veikiau iš smalsumo) į užsienį, taigi tarny­
boje jau išėjęs atostogų ir, vadinasi, tą rytą visiškai laisvas,
Ivanas Matvejičius ne tik neprieštaravo nenugalimam savo
žmonos norui, bet ir pats užsidegė smalsumu. „Puiki mintis, -
pasakė jis patenkintas, - apžiūrėkim krokodilą! Ruošiantis į
Europą, neprošal dar namie susipažinti su joje gyvenančiais

* Ei, Lamberai! Kur Lamberas? Ar tu matei Lamberą? (Prane.)

248
čiabuviais“, - ir su šiais žodžiais, paėmęs už parankės žmo­
ną, tučtuojau iškeliavo su ja į Pasažą. O aš, kaip buvau pra­
tęs, prisiplakiau prie jų - kaip šeimos draugas. Niekada aš
dar nemačiau Ivano Matvejičiaus geriau nusiteikusio, kaip
tą man įsimintiną rytą, - tikra teisybė, kad mes nežinome
iš anksto savojo likimo! Įėjęs į Pasažą, jis iškart ėmė žavėtis
prašmatniu pastatu, o priėjęs prie parduotuvės, kurioje buvo
demonstruojama vėl į sostinę atvežta pabaisa, pats užsigei­
dė sumokėti už mane penkergę krokodilo demonstruotojui,
nors anksčiau šito niekada nedarydavo. Įėję į nedidelį kam­
barį, mes pamatėme, kad jame, be krokodilo, dar yra papūga,
užsieninės kakadu veislės, ir, be to, pulkelis beždžionių ats­
kiroje spintoje, nišoje. O prie įėjimo, prie kairiosios sienos,
stovėjo didžiulė geležinė dėžė, panaši į vonią, uždengta tvirtu
geležiniu tinklu, o ant jos dugno buvo apie veršką vandens.
Štai šitoje seklioje baloje buvo laikomas milžiniškas krokodi­
las, kuris gulėjo, nelyginant rąstas, visiškai nejudėdamas ir,
matyt, dėl mūsų drėgno ir nesvetingo užsieniečiams klimato
buvo praradęs visus savo sugebėjimus. Ši pabaisa iš pradžių
nė vienam iš mūsų nesukėlė didelio susidomėjimo.
- Tai čia tas krokodilas! - prodainiu pasakė Jelena Iva-
novna nusivylusiu balsu. - O aš maniau, kad jis... kažkoks
kitoks!
Tikriausiai ji manė, kad jis briliantinis. Prie mūsų priėjęs
vokietis, šeimininkas, krokodilo savininkas, žiūrėjo į mus ne­
apsakomai išdidžiai.
- Jis teisus, - šnibžtelėjo man Ivanas Matvejičius, - nes
žino, kad jis vienas visoje Rusijoje dabar rodo krokodilą.
Šią visiškai paiką pastabą aš irgi sieju su Ivaną Matvejičių,
kuris kitais atvejais būdavo labai pavydus, apėmusią nepa­
prastai geraširdiška nuotaika.
- Man rodos, jūsų krokodilas negyvas, - vėl pasakė Jele­
na Ivanovna, kuri, įgelta šeimininko atžarumo, su grakščia

249
šypsena kreipėsi į jį, norėdama palenkti šitą storžievį, - šis
manevras toks būdingas moterims.
- O ne, madam, - atsakė šis darkyta rusų kalba ir tučtuo­
jau, pusiau pakėlęs dėžės tinklą, ėmė lazdele baksnoti kroko­
dilui į galvą.
Tada klastingoji pabaisa, kad parodytų gyvybės požymius,
truputį pajudino letenas ir uodegą, kilstelėjo nasrus ir išleido
kažką panašaus į ilgą šnarpštimą.
- Na, nepyk, Karlchen! - meiliai pasakė vokietis, kurio
savimeilė buvo patenkinta.
- Koks bjaurus tas krokodilas! Aš net išsigandau, - dar
koketiškiau išlemeno Jelena Ivanovna, - dabar jis man sa­
pnuosis.
- Bet sapne jis jums neįkąs, madam - galantiškai atitarė
vokietis ir pirmasis ėmė juoktis iš savo žodžių šmaikštumo,
bet nė vienas iš mūsų prie jo neprisidėjo.
- Einam, Semionai Semionyčiau, - tęsė Jelena Ivanovna,
kreipdamasi išskirtinai į mane, - geriau pasižiūrėkim į bež­
džiones. Man baisiai patinka beždžionės; jos tokios meilu­
tės... o krokodilas baisus.
- O, nebijok, mano drauge, - sušuko mums pavymui Iva­
nas Matvejičius, mielai dėdamasis drąsus prieš savo žmoną. -
Šitas apsnūdęs faraonų karalystės gyventojas nieko mums
nepadarys, - ir pasiliko prie dėžės. Maža to, paėmęs savo
pirštinę, jis ėmė kutenti ja krokodilui nosį, norėdamas, kaip
paskui prisipažino, priversti jį vėl šnarpšti. O šeimininkas
nuėjo paskui Jeleną Ivanovną, kaip damą, prie spintos su
beždžionėmis.
Taigi, viskas klojosi kuo puikiausiai ir nieko nebuvo ga­
lima nuspėti. Jelena Ivanovna smagiai linksminosi su bež­
džionėmis ir, rodės, visiškai joms atsidavė. Ji šūkčiojo iš ma­
lonumo, tolydžio kreipdamasi į mane, tarytum nenorėdama
nė dėmesio kreipti į šeimininką, ir kvatojo, pastebėjusi šių

250
markatų panašumą į artimus savo pažįstamus ir draugus. Įsi­
linksminau ir aš, nes panašumas buvo neabejotinas. Vokietis
savininkas nežinojo, juoktis jam ar ne, ir todėl galiausiai visai
paniuro. Ir štai kaip tik tą akimirką staiga kambarį sudre­
bino kraupus, net galėčiau pasakyti, nežmoniškas, riksmas.
Nežinodamas, ką manyti, aš iš pradžių nustėrau; tačiau pa­
matęs, kad rėkia jau ir Jelena Ivanovna, greitai atsisukau ir -
ką aš pamačiau! Aš pamačiau - o Dieve! - aš pamačiau nelai­
mingąjį Ivaną Matvejičių baisiose krokodilo žiotyse, sugriebtą
jomis skersai liemens, jau pakeltą horizontaliai į orą ir despe­
ratiškai maskatuojantį kojomis. Paskui akimirka - ir jis dingo.
Tačiau aprašysiu smulkiai, nes aš visą laiką stovėjau nekrus­
telėdamas ir spėjau pamatyti visą priešais mane vykusį pro­
cesą, kurį stebėjau su tokiu dėmesiu ir smalsumu, kokio net
negaliu prisiminti. „Juk, - galvojau aš tą lemtingą minutę, -
jeigu vietoj Ivano Matvejičiaus visa tai būtų nutikę man, -
kaip man tada būtų buvę nemalonu!“ Tačiau prie reikalo.
Krokodilas pradėjo nuo to, kad, pasukęs vargšą Ivaną Ma­
tvejičių baisiose savo žiotyse kojomis į save, iš pradžių pra­
rijo pačias kojas; paskui, atrijęs truputį Ivano Matvejičiaus,
kuris stengėsi iššokti ir kabinosi rankomis į dėžę, vėl įtraukė
jį į save jau aukščiau juosmens. Paskui, dar atrijęs, nurijo
dar ir dar kartą. Taigi mes savo akimis matėme, kaip dingsta
Ivanas Matvejičius. Galiausiai, nurijęs paskutinį kartą, kro­
kodilas įtraukė į save visą mano išsilavinusį draugą, ir šįkart
jau visut visutėlį. Krokodilo paviršiuje buvo galima matyti,
kaip Ivanas Matvejičius su visomis savo formomis slinko jo
viduje. Aš jau buvau besurinkąs vėl, kai staiga likimas suma­
nė dar sykį klastingai pasijuokti iš mūsų: krokodilas įsiręžė,
tikriausiai springdamas didžiuliu prarytu daiktu, vėl pražiojo
baisius savo nasrus, ir iš jų, kaip paskutinė atraja, staiga se­
kundei iššoko Ivano Matvejičiaus galva, su desperatiška veido
išraiška, o jo akiniai bematant nukrito nuo nosies ant dėžės

251
dugno. Atrodė, ši desperatiška galva tik tam ir iššoko, kad
dar sykį mestų paskutinį žvilgsnį į visus daiktus ir mintimis
atsisveikintų su visais pasaulio malonumais. Tačiau jai nepa­
sisekė įvykdyti savo sumanymo: krokodilas vėl sutelkė jėgas,
nurijo - ir akimirksniu ji vėl pradingo, šįkart jau amžinai.
Šitas dar gyvos žmogaus galvos pasirodymas ir pradingimas
buvo toks siaubingas, bet kartu - ar dėl veiksmo greitumo ir
netikėtumo, ar dėl to, kad akiniai nukrito nuo nosies - čia
buvo kažkas taip juokinga, kad aš staiga ir visiškai netikėtai
prunkštelėjau; tačiau susigriebęs, kad juoktis tokią valandėlę
man, šeimos draugui, nepadoru, tučtuojau atsisukau į Jeleną
Ivanovną ir su užuojauta pasakiau jai:
- Dabar kaput mūsų Ivanui Matvejičiui!
Anaiptol neketinu imtis apsakyti, kaip smarkiai per visą
šį procesą jaudinosi Jelena Ivanovna. Iš pradžių, po pirmojo
riksmo, ji tarsi apmirė ir žiūrėjo į priešais ją vykstantį sam­
brūzdį, matyt, abejingai, bet neapsakomai išsprogusiomis
akimis; paskui ūmai ėmė klaikiai klykti, bet aš sugriebiau ją
už rankų. Tą akimirką ir šeimininkas, iš pradžių irgi apdujęs
iš siaubo, staiga suplojo rankomis ir ėmė šaukti, žiūrėdamas
į dangų:
- O mano krokodilias, o mein alerlybster Karlchen! Mu-
ter, muter, muter*!
Po šio šūksnio atsidarė užpakalinės durys ir pasirodė mu­
ter, su kyku, raudonskruostė, pagyvenusi, bet apskurusi, ir
spiegdama puolė prie savo vokiečio.
Tada prasidėjo baisi erzelynė: Jelena Ivanovna šūkčiojo,
kaip pakvaišusi, tiktai vieną žodį: „Rėžti! rėžti!“ - ir puldinė­
jo prie šeimininko ir muter, matyt, prašydama jų - tikriausiai

* Vok. mein allerliebster Karlchen! Mutter; Mutter, Mutter! - mano myli­

miausias Karlchenas! Mama, mama, mama!

252
netekusi nuovokos - kažkam ir už kažką rėžti. O šeimininkas
ir muter nė į vieną iš mūsų nekreipė dėmesio: jie abu bliovė,
kaip veršiai, prie dėžės.
- Jis prapulti, jis tuojau sprogti, nes jis praryti ganc* val­
dininkas! - šaukė šeimininkas.
- Unzer Karlchen, unzer alerlybster Karlchen vird šter-
ben**, - klykė šeimininkė.
- Mes našlaitis ir be duona! - atitarė šeimininkas.
- Rėžti, rėžti, rėžti! - plyšavo Jelena Ivanovna, įsikibusi
vokiečiui į durtinį.
- Jis erzinti krokodilias, - kam jūsų vyras erzinti kroko-
dilias! - atsikirsdamas šaukė vokietis. - Jūs ušmokėti, jeigu
Karlchen vird sprogti, - das var mein zon, das var mein ein-
ciger zon***!
Prisipažįstu, aš buvau baisiausiai pasipiktinęs, matydamas
tokį atvykėlio vokiečio egoizmą ir apskurusios jo muter šir­
dies nejautrumą; tačiau be paliovos kartojami Jelenos Ivanov-
nos šūksniai: „Rėžti, rėžti!“ - kėlė man dar didesnį nerimą ir
galiausiai patraukė visą mano dėmesį, aš net išsigandau... Iš
anksto pasakysiu - šiuos keistus šūksnius aš supratau visiškai
klaidingai: man pasirodė, kad Jelena Ivanovna akimirką pra­
rado protą, bet vis dėlto, trokšdama atkeršyti už savo mielojo
Ivano Matvejičiaus žūtį, reikalavo, kaip deramo atpildo, iš­
plakti krokodilą rykštėmis. Tačiau ji turėjo galvoje visai ką
kita. Suglumęs žvilgčiodamas į duris, aš ėmiau įkalbinėti Je­
leną Ivanovną nusiraminti ir, svarbiausia, nevartoti keblaus
žodžio „rėžti“. Mat toks retrogradiškas noras čia, pačioje

* Vok. ganz - visas.

** Vok. unser Karlchen, unser allerliebster Karlchen wird sterben - mūsų
Karlchenas, mūsų mylimiausias Karlchenas numirs.
*** Vok. das war mein Sohn, das war mein einzigerSohn - tai buvo mano
sūnus, tai buvo mano vienintelis sūnus.

253
Pasažo ir išsilavinusios visuomenės širdyje, už poros žingsnių
nuo tos salės, kur galbūt kaip tik šią minutę ponas Lavrovas3
skaitė viešą paskaitą, - buvo ne tik neįmanomas, bet net ne­
įsivaizduojamas ir kiekvieną minutę galėjo nukreipti į mus
išsilavinusios publikos švilpimą ir pono Stepanovo4karikatū­
ras. Mano siaubui, mano nuogąstavimai nedelsiant pasitvir­
tino: staiga prasiskyrė užuolaida, skyrusi krokodilo kambarį
nuo kambarėlio, kuriame buvo renkamos penkergės, ir ant
slenksčio pasirodė figūra su ūsais, su barzda ir kepure ranko­
se, kuri viršutinę kūno dalį smarkiai palenkė į priekį ir labai
apdairiai stengėsi neperžengti krokodilo kambario slenksčio,
kad išsaugotų teisę nemokėti už įėjimą.
- Toks retrogradiškas noras, ponia, - pasakė nepažįsta­
masis, stengdamasis netyčia neįžengti pas mus ir pasilikti už
slenksčio, - nedaro garbės jūsų išprusimui ir liudija, kad jūsų
smegenims trūksta fosforo5. Jūs nedelsiant būsit nušvilpta
pažangos kronikoje ir satyriniuose mūsų lapeliuose...
Tačiau jis nebaigė: atsikvošėjęs šeimininkas, su siaubu pa­
matęs žmogų, kalbantį krokodilo kambaryje ir nieko už tai
nesumokėjusį, įniršęs pripuolė prie pažangaus nepažįstamojo
ir kumščiais išgrūdo jį lauk. Valandėlei abu pradingo mums
iš akių už užuolaidos, ir tiktai dabar aš pagaliau susiprotėjau,
kad visas sąmyšis kilo dėl nieko; Jelena Ivanovna pasirodė
esanti visiškai nekalta: ji anaiptol nemanė, kaip aš jau sa­
kiau, nubausti krokodilą retrogradiška ir žeminama bausme -
išplakti jį rykštėmis, o paprasčiausiai norėjo, kad jam tiktai
perrėžtų peiliu pilvą ir išlaisvintų Ivaną Matvejičių.
- Kaip! jūs norėti, kad mano krokodilias prapulti! - su­
klykė vėl įbėgęs šeimininkas. - Nee, tegu jūsų vyras pirma
prapulti, o paskui krokodilias!.. Mein fater* rodyti kroko-

* Vok. mein Vater - mano tėvas.

254
dilias, mein grosfater* rodyti krokodilias, mein zon bus ro­
dyti krokodilias, ir aš bus rodyti krokodilias! Visi bus rodyti
krokodilias! Aš ganc Europa šinomas, o jūs nešinomas ganc
Europa ir man mokėti bauda.
- Aš, aš! - atitarė piktoji vokietė. - Mes jus neleisti, bau­
da, kai Karlchen sprogti!
- Tuščias reikalas perrėžti, - ramiai pridūriau aš, norėda­
mas kuo greičiau išsivesti Jeleną Ivanovną namo, - nes mūsų
mielasis Ivanas Matvejičius tikriausiai dabar skrajoja kur nors
dausose.
- Mano drauge, - visiškai netikėtai tą valandėlę pasigirdo
Ivano Matvejičiaus balsas, neapsakomai mus nustebinęs, -
mano drauge, mano nuomone - reikia veikti tiesiai per pri­
žiūrėtojo kontorą, nes vokietis be policijos pagalbos nesupras
teisybės.
Tie žodžiai, pasakyti tvirtai, svariai ir rodę nepaprastą šal­
takraujiškumą, iš pradžių mus taip apstulbino, kad mes visi
netikėjome savo ausimis. Bet, žinoma, tučtuojau pribėgome
prie krokodilo dėžės ir iš dalies su didžia pagarba, o iš da­
lies nepatikliai klausėmės nelaimingojo kalinio. Jo balsas buvo
duslus, laibutis ir net rėksmingas, tarytum sklistų iš toli. Buvo
panašu į tai, kai koks nors pokštininkas, išėjęs į kitą kambarį ir
prisidengęs burną paprasta pagalve, pradeda šaukti, norėdamas
parodyti kitame kambaryje likusiai publikai, kaip du vyriškiai
susišūkauja dykumoje arba skiriami gilios daubos, - aš turėjau
malonumą kartą girdėti šitai pas savo pažįstamus per Atkalėdį.
- Ivanai Matvejičiau, mano drauge, vadinasi, tu gyvas! -
lemeno Jelena Ivanovna.
- Gyvas ir sveikas, - atsakė Ivanas Matvejičius, - ir, dėkui
Viešpačiui, prarytas be jokių sužalojimų. Nerimą man kelia

* Vok. mein Gropvater - mano senelis.

255
tik tai, kaip į šį epizodą pažiūrės vyresnybė; mat, gavęs bi­
lietą į užsienį, atsidūriau krokodilo pilve, o šitai nė nesą-
mojinga...
- Bet, mano drauge, nesirūpink dėl sąmojingumo; pir­
miausia reikia tave iš ten kaip nors iškrapštyti, - pertraukė
Jelena Ivanovna.
- Krapštyti! - sušuko šeimininkas. - Aš neleis krapštyti
krokodilias. Dabar publikum liabai daug eiti, o aš fiufcig*
kapeikos prašyti, ir Karlchen nebus sprogti.
- Got zei dank**! - atitarė šeimininkė.
- Jie teisūs, - ramiai pasakė Ivanas Matvejičius, - pir­
miausia ekonominis principas.
- Mano drauge, - sušukau aš, - tuoj pat lekiu pas vyres­
nybę ir skųsiuosi, nes nujaučiu, kad mes vieni šitos košės
neišsrėbsim.
- Ir aš taip manau, - pritarė Ivanas Matvejičius, - bet
be ekonominio atlygio sunku mūsų prekybos krizės amžiu­
je perrėžti krokodilui pilvą, ir neišvengiamai kyla klausimas:
kiek šeimininkas paims už savo krokodilą? O kartu ir kitas:
kas užmokės? Juk tu žinai, aš pinigų neturiu...
- Nebent išskaičiuotų iš algos, - nedrąsiai pasakiau aš, bet
šeimininkas tučtuojau mane pertraukė:
- Aš neparduoti krokodilias, aš trys tūkstančiai parduoti
krokodilias, aš keturi tūkstančiai parduoti krokodilias! Da­
bar publikum daug eiti. Aš penki tūkstančiai parduoti kro­
kodilias!
Žodžiu, jis šakojosi nepakenčiamai; gobšumas ir šlykštus
godulys džiugiai spindėjo jo akyse.
- Važiuoju! - sušukau aš, nesitverdamas pykčiu.

* Vok. fūnfzig - penkiasdešimt.

** Vok. Gott sei dank - ačiū Dievui.

256
 - Ir aš! aš irgi! Aš nuvažiuosiu pas patį Andrejų Osipyčių,
aš suminkštinsiu jį savo ašaromis, - ėmė rypauti Jelena Iva-
novna.
- Nedaryk šito, mano drauge, - skubiai pertraukė ją Iva­
nas Matvejičius, nes jau seniai pavyduliavo savo žmonos An­
drejui Osipyčiui ir žinojo, kad ji su džiaugsmu nuvažiuotų
paverkti pas išsilavinusį žmogų, nes ašaros jai labai pritiko. -
Ir tau, mano drauge, nepatariu, - tęsė jis, kreipdamasis į
mane, - nėra reikalo staiga nei iš šio, nei iš to važiuoti; dar
nežinia, kuo tai gali baigtis. Geriau tu šiandien, šiaip, tarsi as­
meninio vizito, užsuk pas Timofejų Semionyčių. Jis žmogus
senamadiškas ir nedidelio proto, bet solidus ir, svarbiausia, -
tiesus. Perduok jam nuo manęs linkėjimus ir papasakok visas
aplinkybes. Kadangi aš jam skolingas už paskutinį jeralašą6
septynis rublius, tai šia patogia proga perduok juos jam: šitai
suminkštins rūstų senį. Šiaip ar taip, jo patarimas gali tapti
mums kelrodžiu. O dabar kol kas išvesk Jeleną Ivanovną...
Nusiramink, mano drauge, - pasakė jis jai, - aš pavargau nuo
visų tų riksmų ir bobiškų barnių ir noriu truputį numigti.
Čia šilta ir minkšta, nors aš dar nespėjau apsižvalgyti šitame
netikėtame savo prieglobstyje...
- Apsižvalgyti! Negi tau ten šviesu? - sušuko nudžiugusi
Jelena Ivanovna.
- Mane supa neįžvelgiama naktis, - atsakė vargšas
kalinys, - bet aš galiu čiupinėti ir, taip sakant, žvalgytis
rankomis... Sudie, būk rami ir neatsisakyk pramogų. Iki
rytojaus! O tu, Semionai Semionyčiau, užsuk pas mane
vakare, o kadangi tu išsiblaškęs ir gali pamiršti, tai susirišk
mazgelį...
Prisipažįstu, aš džiaugiausi, kad galiu išeiti, nes labai pa­
vargau, be to, iš dalies ir nusibodo. Skubiai paėmęs už paran­
kės liūdną, bet nuo jaudulio pagražėjusią Jeleną Ivanovną, aš
kuo greičiau išsivedžiau ją iš krokodilo kambario.

257
 - Vakare už įėjimą vėl penkergė! - šūktelėjo mums pavy­
mui šeimininkas.
- O Dieve, kokie jie gobšūs! - pasakė Jelena Ivanovna,
žiūrėdama į save kiekviename veidrodyje Pasažo tarpusie­
niuose ir, matyt, suprasdama, kad ji pagražėjo.
- Ekonominis principas, - atsakiau aš, mažumėlę jaudin­
damasis ir didžiuodamasis savo dama prieš praeivius.
- Ekonominis principas... - nutęsė ji simpatišku balseliu, -
aš nieko nesupratau, ką dabar Ivanas Matvejičius kalbėjo apie
tą bjaurų ekonominį principą.
- Aš jums paaiškinsiu, - atsakiau aš ir nedelsdamas pra­
dėjau pasakoti apie naudingus užsienio kapitalo pritraukimo
į mūsų tėvynę rezultatus, apie kuriuos dar rytą skaičiau „Pe­
terburgo žiniose“ ir „Plauke“7.
- Kaip visa tai keista! - pertraukė ji, kiek pasiklausiusi. -
Nagi liaukitės, bjaurus žmogau; kokias nesąmones jūs kalbat...
Pasakykit, ar aš labai išraudusi?
- Jūs išgražėjusi, o ne išraudusi! - atsakiau aš, naudoda­
masis proga pasakyti komplimentą.
- Šelmis! - pralemeno ji, patenkinta savimi. - Vargšas
Ivanas Matvejičius, - pridūrė ji po minutės, koketiškai pa­
lenkusi galvutę ant peties, - man iš tiesų jo gaila, ak Dieve
mano! - staiga sušuko ji, - pasakykit, kaipgi jis šiandien ten
valgys ir.,, ir... kaipgi jis... jeigu jam ko prisireiks?
- Nenumatytas klausimas, - atsakiau aš, irgi sutrikęs.
Man, po teisybei, šitai nė į galvą neatėjo, moterys daug prak­
tiškesnės už mus, vyrus, sprendžiant buitinius reikalus!
- Vargšelis, ir kaip jis taip įkliuvo... ir jokių pramogų ir tam­
su... kaip apmaudu, kad man neliko jo nuotraukos... Taigi, aš
dabar lyg ir našlė, - pridūrė ji su viliojama šypsena, aiškiai susi­
domėjusi nauja savo padėtimi, - hm... vis dėlto man jo gaila!
Žodžiu, buvo reiškiamas visiškai suprantamas ir natūralus
jaunos ir įdomios žmonos sielvartas dėl žuvusio vyro. Paga­

258
liau aš parvedžiau ją namo, nuraminau ir, papietavęs kartu
su ja, po kvapnios kavos puodelio, šeštą valandą nuvažiavau
pas Timofejų Semionyčių tikėdamasis, kad tokiu metu visi
tam tikras tarnybas turintys vedę žmonės sėdi arba guli na­
muose.
Parašęs šį pirmąjį skyrių stiliumi, kuris dera papasakotam
įvykiui, toliau ketinu rašyti nors ir ne tokiu pakiliu, bet užtat
natūralesniu ir apie tai iš anksto pranešu skaitytojui.

II
Garbusis Timofejus Semionyčius sutiko mane kažkaip su-
bruzdęs ir tarytum mažumėlę sutrikęs. Jis nusivedė mane į
ankštą kabinetą ir sandariai uždarė duris: „Kad vaikai netruk­
dytų“, - pasakė jis, aiškiai sunerimęs. Paskui pasodino mane
ant kėdės prie rašomojo stalo, pats atsisėdo į krėslą, susisiautę
seno vatinio savo chalato skvernus ir dėl visa ko nutaisė kaž­
kokią oficialią, net bemaž griežtą miną, nors visai nebuvo
mano ar Ivano Matvejičiaus viršininkas, bet iki šiol tebuvo
paprastas bendradarbis ir net pažįstamas.
- Pirmiausia, - pradėjo jis, - turėkit omenyje, kad aš ne
vyresnybė, o lygiai toks pat pavaldus žmogus, kaip ir jūs, kaip
ir Ivanas Matvejičius... Aš niekuo dėtas ir neketinu niekur
veltis.
Aš nustebau, kad, matyt, jis jau viską žino. Vis dėlto aš vėl
papasakojau jam tą istoriją su visomis smulkmenomis. Kal­
bėjau net susijaudinęs, nes tą valandėlę atlikau tikro draugo
priedermę. Jis išklausė mane nelabai nustebęs, bet aiškiai su
įtarumu.
- Tik pamanykit, - pasakė jis išklausęs, - man visada at­
rodė, kad jam būtinai šitaip nutiks.
- Kodėl gi, Timofejau Semionyčiau, įvykis pats savaime
labai ypatingas...

259
 - Sutinku. Bet Ivanas Matvejičius per visą savo tarnybą
būtent krypo į tokį rezultatą. Mitrus, netgi pasipūtęs. Vis „pa­
žanga“ ir visokios idėjos, o štai prie ko ta pažanga priveda!
- Bet juk tai tikrai ypatingas įvykis, ir jo nieku gyvu ne­
galima laikyti bendra taisykle, tinkančia visiems pažangie­
čiams...
- Ne, taip jau yra. Šitaip, matot, dėl per didelio išsilavini­
mo nutinka, patikėkit manim. Mat pernelyg išsilavinę žmo­
nės visur lenda, o ypač ten, kur jų niekas neprašo. Beje, jūs
gal geriau žinot, - pridūrė jis, tarytum įsižeidęs. - Aš ne toks
išsilavinęs žmogus ir senas; buvau kareivio vaikas, ir mano
tarnybos penkiasdešimties metų jubiliejus šiemet sueina.
- O ne, Timofejau Semionyčiau, ką jūs. Priešingai, Ivanas
Matvejičius trokšta jūsų patarimo, trokšta, kad vadovautu­
mėt. Netgi, taip sakant, su ašaromis.
- „Taip sakant, su ašaromis.“ Hm. Na, tai krokodilo aša­
ros, ir jomis nelabai galima tikėti. Na, kodėl, pasakykit, jis
į užsienį užsigeidė? O ir už kokius pinigus? Juk jis ir lėšų
neturi?
- Už sutaupytus, Timofejau Semionyčiau, iš paskutinių
premijinių, - atsakiau aš gailiai. - Tiktai trims mėnesiams
norėjo nuvažiuoti - į Šveicariją... į Vilhelmo Telio8tėvynę.
- Vilhelmo Telio? Hm!
- Neapolyje norėjo pavasarį sutikti. Apžiūrėti muziejų,
papročius, gyvūnus...
- Hm! gyvūnus? O mano manymu, tai tiesiog iš išdidumo.
Kokius gyvūnus? Gyvūnus? Bene pas mus maža gyvūnų?
Yra žvėrynų, muziejų, kupranugarių. Meškos pačioje Peter­
burgo pašonėje gyvena. Juk štai jis ir pats įstrigo krokodile...
- Timofejau Semionyčiau, meldžiamasis, žmogų nelaimė
ištiko, žmogus atbėga kaip pas draugą, kaip pas vyresnį gimi­
naitį, patarimo trokšta, o jūs - iškalbinėjat... Pagailėkit nors
vargšės Jelenos Ivanovnos!

260
 - Jūs apie žmoną? Įdomi poniutė, - ištarė Timofejus Se-
mionyčius, aiškiai suminkštėjęs ir godžiai pauostęs tabaką. -
Subtili moteris. Ir kokia apkūni, ir galvutę vis taip į šoną, į
šoną... labai miela. Andrejus Osipyčius dar užvakar užsiminė.
- Užsiminė?
- Užsiminė, ir labai maloniais žodžiais. Biustas, sako,
žvilgsnis, šukuosena... Saldainiukas, sako, o ne poniutė, ir
nusijuokė. Dar jauni jie žmonės. - Timofejus Semionyčius
garsiai išsišnypštė nosį. - O vis dėlto nors ir jaunas žmogus,
bet kokią karjerą daro...
- Bet juk tai visai kas kita, Timofejau Semionyčiau.
- Žinoma, žinoma.
- Tai kaip, Timofejau Semionyčiau?
- Bet ką gi aš galiu padaryti?
- Patarkit, vadovaukit, kaip patyręs žmogus, kaip giminai­
tis! Ko imtis? Eiti pas vyresnybę ar...
- Pas vyresnybę? Nieku gyvu, - skubiai ištarė Timofejus Se­
mionyčius. - Jeigu norit patarimo, tai pirmiausia reikia visą tą
reikalą užgniaužti ir veikti, taip sakant, kaip privačiamasmeniui.
Įvykis įtartinas, o ir negirdėtas. Svarbiausia, negirdėtas, pavyz­
džio nebuvo, o ir blogai rekomenduojantis... Todėl pirmiausia
atsargumas... Tegu sau ten paguli. Reikia palaukti, palaukti...
- Bet kaipgi palaukti, Timofejau Semionyčiau? O kas,
jeigu jis ten uždus?
- Bet kodėl? Juk jūs, rodos, sakėt, kad jis įsitaisė net gana
patogiai?
Aš vėl viską papasakojau. Timofejus Semionyčius susi­
mąstė.
- Hm! - pasakė jis, vartydamas rankose tabakinę. - Mano
manymu, net ir gerai, kad jis ten kurį laiką pagulės, vietoj to
užsienio. Tegu pamąsto, turėdamas laiko; aišku, uždusti ne­
reikia, ir todėl reikia imtis būtinų priemonių sveikatai išsau­
goti: na, ten stengtis nekosėti ir panašiai... O dėl vokiečio, tai,

261
mano asmenine nuomone, jis elgiasi teisėtai, ir netgi labiau
nei kita pusė, nes į jo krokodilą įlindo nesiklausę, o ne jis ne­
siklausęs įlindo į Ivano Matvejičiaus krokodilą, - beje, kiek
prisimenu, šis nė neturėjo savo krokodilo. Na, o krokodilas
yra nuosavybė, vadinasi, be atlygio jo prapjauti negalima.
- Kad būtų išgelbėta žmonija, Timofejau Semionyčiau.
- Na, šitai jau policijos reikalas. Ten ir reikia kreiptis.
- Bet juk Ivano Matvejičiaus gali prireikti. Jo gali teirau­
tis.
- Ar Ivano Matvejičiaus prireiks? che che! Be to, jam
juk atostogos, vadinasi, mes galim ir ignoruoti, o jis tegu
ten apžiūrinėja Europos šalis. Kas kita, jeigu jis ir pasibai­
gus atostogoms nepasirodys, na, tada ir pasidomėsim, išsi-
aiškinsim...
- Juk trys mėnesiai! Timofejau Semionyčiau, dėl Dievo
meilės!
- Pats kaltas. Na, kas jį ten įgrūdo? Dar, žiūrėk, teks jam
valdišką auklę pasamdyti, o šitai ir pagal etatą nepriklauso. O
svarbiausia - krokodilas yra nuosavybė, vadinasi, čia jau veikia
vadinamasis ekonominis principas. O ekonominis principas
visų pirrtla. Dar užvakar vakare pas Luką Andrejičių Ignatijus
Prokofjičius kalbėjo, pažįstat Ignatijų Prokofjičių? Kapitalis­
tas, verslo žmogus ir, žinot, taip sklandžiai kalba: „Mums rei­
kalinga, sako, pramonė, pramonės pas mus mažai. Reikia ją
sukurti. Reikia kapitalus sukurti, vadinasi, vidurinį sluoksnį,
vadinamąją buržuaziją reikia sukurti. O kadangi pas mus nėra
kapitalų, vadinasi, reikia juos iš užsienio pritraukti. Reikia,
pirmiausia, leisti užsienio kompanijoms supirkti mūsų žemės
sklypus, kaip dabar visur įteisinta užsienyje. Bendruomeninė
nuosavybė - nuodai, sako, pražūtis! - Ir, žinot, su tokiu įkarš­
čiu kalba; na, jiems galima: kapitalo turintys žmonės... be to,
netarnauja. - Kol bus bendruomenė, sako, nei pramonė, nei
žemdirbystė nepakils. Reikia, sako, kad užsienio kompanijos

262
pagal išgales supirktų dalimis visą mūsų žemę, o paskui skai­
dyti, skaidyti, skaidyti kiek galima į mažus sklypus, ir žinot -
taip ryžtingai sako: skaidyti, skaidyti, o paskui ir parduoti
kaip asmeninę nuosavybę. Net ir ne parduoti, o tiesiog nuo­
moti. Kai, sako, visa žemė bus pritrauktų užsienio kompanijų
rankose, tada, vadinasi, galima kokią nori nuomos kainą nu­
statyti. Vadinasi, valstietis dirbs jau trigubai vien dėl duonos
kąsnio, ir jį galima kada nori pavaryti. Vadinasi, jis supras,
bus nuolankus, uolus ir už tą pačią kainą trigubai padarys.
O dabar bendruomenėje kas jam! Žino, kad nemirs badu,
tai ir tinginiauja, ir girtuokliauja. O tada pas mus ir pinigai
suplauks, ir kapitalo atsiras, ir buržuazija rasis. Antai ir an­
glų politinis ir literatūrinis laikraštis „Taimz“, analizuodamas
mūsų finansus, neseniai rašė, jog dėl to ir neauga mūsų fi­
nansai, kad pas mus nėra vidurinio sluoksnio, nėra didelių
kapšų, paslaugių proletarų nėra...“ Gerai kalba Ignatijus Pro-
kofjičius. Oratorius. Pats nori pateikti vyresnybei atsiliepimą
ir paskui „Žiniose“ išspausdinti. Tai jau ne eilėraštukai, kaip
Ivano Matvejičiaus...
- Tai kaip dėl Ivano Matvejičiaus? - įsiterpiau aš, leidęs
seniui paplepėti. Timofejus Semionyčius kartais mėgdavo pa­
plepėti ir taip parodyti, kad ir jis neatsilikęs ir visa tai žino.
- Kaip dėl Ivano Matvejičiaus? Taigi aš juk į tai ir lenkiu.
Patys mes štai rūpinamės pritraukti užsienio kapitalą į tėvy­
nę, o štai pagalvokit: vos tik pritraukto krokodilo demons­
truotojo kapitalas Ivano Matvejičiaus dėka padvigubėjo, mes,
užuot protegavę užsienietį savininką, priešingai, stengiamės
pačiam pagrindiniam kapitalui perrėžti pilvą. Na, ar tinka
šitaip elgtis? Mano manymu, Ivanas Matvejičius, kaip tikras
tėvynės sūnus, turi džiaugtis ir didžiuotis tuo, kad savimi pa­
dvigubino užsieninio krokodilo vertę, ko gero, gal net patri­
gubino. Šito reikia norint pritraukti. Pasiseks vienam, žiūrėk,
ir kitas su krokodilu atvažiuos, o trečias jau du ir tris iškart

263
atsiveš, o aplink juos kapitalai telkiasi. Štai ir buržuazija. Ska­
tinti reikia.
- Dėl Dievo meilės, Timofejau Semionyčiau! - sušukau
aš. - Juk jūs reikalaujat iš vargšo Ivano Matvejičiaus bemaž
nežmoniško pasiaukojimo!
- Nieko aš nereikalauju ir pirmiausia prašau jūsų - kaip
jau ir pirma prašiau - suprasti, kad aš ne vyresnybė ir, vadi­
nasi, iš nieko negaliu nieko reikalauti. Kaip tėvynės sūnus
kalbu, tai yra kalbu ne kaip „Tėvynės sūnus“9, o tiesiog
kaip tėvynės sūnus kalbu. Be to, kas gi jam liepė įlįsti į
krokodilą? Solidus žmogus, turintis atitinkamą rangą, gy­
venantis teisėtoje santuokoje, ir staiga - toks žingsnis! Argi
šitaip pritinka?
- Bet juk šitas žingsnis atsitiko netyčia.
- O kas jį žino? Be to, pasakykit, iš kokių pinigų užmo­
kėti krokodilo savininkui?
- Gal iš algos išskaičiuoti, Timofejau Semionyčiau?
- Ar užteks?
- Neužteks, Timofejau Semionyčiau, - liūdnai atsakiau
aš. - Krokodilo savininkas iš pradžių išsigando, kad kroko­
dilas sprogs, o paskui, kai įsitikino, kad viskas gerai, pradėjo
pūstis ir apsidžiaugė, kad gali padvigubinti kainą.
- Patrigubinti, gal net ketveriopai padidinti! Publika da­
bar plūste plūs, o krokodilų demonstruotojai miklūs žmonės.
Be to, dabar mėsėdis, visi linkę pramogauti, ir todėl, kartoju,
pirmiausia tegu Ivanas Matvejičius inkognito stebi, tegu ne­
siskubina. Tegu visi, tarkim, žino, kad jis krokodile, bet neži­
no oficialiai. Šiuo atžvilgiu Ivano Matvejičiaus situacija netgi
itin palanki, nes jis laikomas išvykusiu į užsienį. Pasakys, kad
krokodile, o mes nepatikėsim. Galima šitaip suregzti. Svar­
biausia - tegu palaukia, o ir kur jam skubėti?
- Na, o jeigu...
- Nesijaudinkit, tvirtai sudėtas...

264
 - Na, o paskui, kai palauks?
- Na, neslėpsiu nuo jūsų, kad atvejis nepaprastai keblus.
Neįmanoma susigaudyti, ir, svarbiausia, kliudo tai, kad ligi
šiol nieko panašaus nėra buvę. Jeigu turėtume pavyzdį, dar
galėtume kaip nors vadovautis. O kaip čia išspręsi? Pradėsi
svarstyti, o reikalas užsitęs.
Man į galvą toptelėjo išganinga mintis.
- Ar negalima padaryti taip, - pasakiau aš, - kad jeigu
jau jam lemta pasilikti pabaisos viduriuose ir Apvaizdos valia
išsaugoti gyvastį, ar jis negalėtų pateikti prašymo laikyti jį
einančiu tarnybą?
- Hm... nebent kaip atostogaujantį ir be algos...
- Ne, ar negalima su alga?
- Kokiu pagrindu?
- Komandiruotės...
- Kokios ir kur?
- Nagi į vidurius, į krokodilo vidurius... Taip sakant, kad
surinktų informaciją, ištirtų faktus vietoje. Žinoma, šitai bus
nauja, bet juk šitai pažangu ir kartu parodys rūpinimąsi švie­
timu...
Timofejus Semionyčius susimąstė.
- Specialiai komandiruoti valdininką, - pagaliau pasakė
jis, - į krokodilo vidurius su ypatingu pavedimu, mano as­
menine nuomone, - absurdiška. Pagal etatą nepriklauso. O ir
kokie ten gali būti pavedimai?
- Ogi, taip sakant, natūraliai tirti gamtą vietoje, gyvūne.
Dabar labai išpopuliarėjo gamtos mokslai, botanika... Jis ten
gyventų ir pranešinėtų... na, apie virškinimą ar tiesiog apie
įpročius. Kad būtų kaupiami faktai.
- Vadinasi, čia iš statistikos srities. Na, čia aš ne ką išma­
nau, be to, nesu filosofas. Jūs sakot: faktai, - mes ir taip jau
užversti faktais ir nežinom, ką su jais daryti. Be to, juk ta
statistika pavojinga...

265
 - Kuo gi?
- Pavojinga. Be to, sutikit, jis pranešinės faktus, taip sa­
kant, gulėdamas ant šono. O argi galima tarnauti gulint ant
šono? Sitai jau irgi naujovė, be to, pavojinga; kita vertus,
tokio pavyzdžio irgi nebuvo. Štai jeigu turėtume nors kokį
pavyzdėlį, tai, mano nuomone, ko gero, ir būtų galima ko­
mandiruoti.
- Bet juk ligi šiol ir gyvų krokodilų neatveždavo, Timo-
fejau Semionyčiau.
- Hm, taip... - jis vėl susimąstė. - Galimas daiktas, šis
jūsų prieštaravimas teisingas ir net galėtų tapti tolesnio pro­
ceso pagrindu. Tačiau atsižvelkit ir į tai, kad jeigu pasirodžius
gyviems krokodilams pradės dingti tarnautojai ir paskui,
remdamiesi tuo, kad ten šilta ir minkšta, reikalaus komandi­
ruočių tenai, o paskui gulės ant šono... pripažinkit - blogas
pavyzdys. Juk tada, ko gero, kiekvienas ten įlis, kad veltui
imtų pinigus.
- Pagelbėkit, Timofejau Semionyčiau! Beje: Ivanas Ma-
tvejičius prašė perduoti jums kortų skolą, septynis rublius,
už jeralašą...
- Ak, andai jis pralošė juos, pas Nikiforą Nikiforyčių! Pri­
simenu. Ir koks jis tada buvo linksmas, juokino, ir štai!..
Senis buvo nuoširdžiai sujaudintas.
- Pagelbėkit, Timofejau Semionyčiau.
- Pasistengsiu. Savo vardu pakalbėsiu, asmeniškai, pasi­
teirausiu. Beje, sužinokit šiaip, neoficialiai, iš šalies, kokią
konkrečiai sumą sutiktų paimti šeimininkas už savo kroko­
dilą?
Timofejus Semionyčius aiškiai pasidarė geresnis.
- Būtinai, - atsakiau aš, - ir tučtuojau ateisiu pas jus su
ataskaita.
- O žmona... dabar viena? Liūdi?
- Galėtumėt aplankyti, Timofejau Semionyčiau.

266
 - Aplankysiu, aš dar pirma pagalvojau, ir proga patogi...
Ir kam, kam kipšas jį sugundė pasižiūrėti krokodilo! Nors,
teisybę sakant, aš ir pats norėčiau pasižiūrėti.
- Aplankykit vargšelį, Timofejau Semionyčiau.
- Aplankysiu. Žinoma, šituo savo žingsniu aš nenoriu su­
teikti vilties. Aš ateisiu kaip privatus asmuo... Na, iki pasima­
tymo, aš juk vėl pas Nikiforą Nikiforyčių; prisidėsit?
- Ne, aš pas kalinį.
- Taip, štai dabar ir pas kalinį! E-et, lengvabūdiškumas!
Aš atsisveikinau su seniu. Mano galvoje knibždėjo viso­
kiausios mintys. Timofejus Semionyčius geras ir doriausias
žmogus, bet išėjęs iš jo aš vis dėlto apsidžiaugiau, kad jam
jau penkiasdešimtmečio jubiliejus ir kad Timofejai Semiony-
čiai pas mus dabar retenybė. Aišku, aš tučtuojau nudūmiau
į Pasažą papasakoti visko vargšeliui Ivanui Matvejičiui. Be
to, aš nesitveriau smalsumu: kaip jis ten įsikūrė krokodile ir
kaip galima gyventi krokodile? Ir ar iš tiesų įmanoma gyven­
ti krokodile? Kartais man, teisybė, atrodydavo, kad visa tai
kažkoks baisus sapnas, juo labiau kad viskas buvo susiję su
pabaisa...

III
Ir vis dėlto tai buvo ne sapnas, o tikrų tikriausia, neabejo­
tina tikrovė. Kitaip - argi aš būčiau pasakojęs! Bet tęsiu...
Pasaže aš atsidūriau jau vėlai, maždaug devintą valandą,
ir į krokodilo kambarį turėjau eiti pro užpakalines duris, nes
vokietis šį kartą užrakino parduotuvę anksčiau nei paprastai.
Jis vaikštinėjo su naminiais drabužiais, apsivilkęs kažkokį su-
skretusį seną, palaikį durtinį, bet pats buvo trigubai labiau
patenkintas, negu pirma rytą. Buvo matyti, kad jis jau nieko
nebijo ir kad „publikum daug eiti“. Muter pasirodė jau vėliau,
aišku, manęs sekti. Vokietis su muter dažnai pasišnibždėdavo.

267
Nors parduotuvė buvo jau uždaryta, jis vis dėlto paėmė iš
manęs penkergę. Ir koks nereikalingas skrupulingumas!
- Jūs kiekvienas kartas mokėti; publikum mokėti rublis, o
jūs viena penkergė, nes jūs geras draukas jūsų geras draukas,
o aš gerbiu draukas...
- Ar gyvas, ar gyvas mano išsilavinęs draugas! - garsiai
sušukau aš, eidamas prie krokodilo ir tikėdamasis, kad mano
žodžiai dar iš tolo pasieks Ivaną Matvejičių ir paglostys jam
savimeilę.
- Gyvas ir sveikas, - atsakė jis, tarytum iš toli ar lyg iš po
lovos, nors aš stovėjau šalia jo, - gyvas ir sveikas, bet apie tai
paskui... Kaip sekėsi?
Tarsi tyčia neišgirdęs klausimo, aš pradėjau su užuojauta
ir paskubomis pats jį klausinėti: kaip jis, ką jis ir kaip jau­
čiasi krokodile, ir apskritai kaip ten krokodilo viduje? Šito
reikalavo ir draugiškumas, ir paprastas mandagumas. Bet jis
kaprizingai ir su apmaudu mane pertraukė.
- Kaip sekėsi? - suriko jis, iš įpratimo komanduodamas
man, savo spigiu balsu, šįkart neapsakomai bjauriu.
Aš papasakojau visą savo pokalbį su Timofejumi Semio-
nyčiumi iki paskutinės smulkmenos. Pasakodamas stengiausi
kalbėti kiek įsižeidusiu tonu.
- Senis teisus, - nusprendė Ivanas Matvejičius taip pat
atžariai, kaip visada buvo pratęs kalbėti su manim. - Mėgs­
tu praktiškus žmones ir nepakenčiu saldžių ištižėlių. Tačiau
turiu pripažinti, kad ir tavo mintis apie komandiruotę nėra
visai absurdiška. Iš tikrųjų galiu daug ką pranešti ir moksli­
niu, ir moraliniu požiūriu. Bet dabar visa tai įgyja naują ir
netikėtą pobūdį ir neverta plušėti tiktai dėl algos. Įdėmiai
klausyk. Tu sėdi?
- Ne, stoviu.
- Atsisėsk ant ko nors, na, kad ir ant grindų, ir įdėmiai
klausyk.

268
 Aš niršdamas pasiėmiau kėdę ir, statydamas ją, piktai
trinktelėjau ją į grindis.
- Klausyk, - pradėjo jis įsakmiai, - publikos šiandien atėjo
devynios galybės. Pavakare nebeužteko vietos ir tvarkai palaikyti
pasirodė policija. Aštuntą valandą, tai yra anksčiau nei paprastai,
šeimininkui jau atrodė laikas uždaryti parduotuvę ir nutraukti
rodymą, kad galėtų suskaičiuoti surinktus pinigus ir geriau pasi­
ruošti rytdienai. Žinau, kad rytoj susirinks visas turgus. Vadina­
si, reikia manyti, kad čia apsilankys visi labiausiai išsilavinę sos­
tinės žmonės, aukštuomenės damos, svetimšaliai pasiuntiniai,
teisininkai ir kiti. Maža to: pradės važiuoti iš įvairiausių plačios
ir smalsios mūsų imperijos provincijų. Vadinasi - aš visų dėme­
sio centre ir, nors paslėptas, esu svarbiausias. Pradėsiu mokyti
dykinėjančią minią. Išmokytas patyrimo, parodysiu didybės ir
nuolankumo likimui pavyzdį! Būsiu, taip sakant, katedra, iš ku­
rios pradėsiu mokyti žmoniją. Jau vien gamtamokslinės žinios,
kurių galiu suteikti apie pabaisą, kurioje gyvenu, - nepaprastai
vertingos. Ir todėl ne tik nesiskundžiu dėl to nutikimo, bet tvir­
tai tikiuosi padaryti kuo puikiausią karjerą.
- Ar nenusibos? - pasakiau aš tulžingai.
Labiausiai mane supykino tai, kad jis jau bemaž visai lio­
vėsi vartoti asmeninius įvardžius - taip užrietė nosį. Ir vis
dėlto visa tai išmušė mane iš vėžių. „Ko, ko ta lengvabūdiška
makaulė paikioja! - pašnibždomis griežiau dantį. - Čia reikia
verkti, o ne paikioti.“
- Ne, - šiurkščiai atsakė jis į mano pastabą, - nes esu kupi­
nas didžių idėjų, tiktai dabar, turėdamas laisvo laiko, galiu sva­
joti apie tai, kaip pagerinti visos žmonijos likimą. Iš krokodilo
dabar sklis teisybė ir šviesa. Neabejotinai sugalvosiu naują savą
naujų ekonominių santykių teoriją ir didžiuosiuosi ja, - ligi
šiol tam nelikdavo laiko dėl tarnybos ir niekingų aukštuome­
nės pramogų. Viską paneigsiu ir būsiu naujasis Furjė10. Beje,
ar atidavei Timofejui Semionyčiui septynis rublius?

269
 - Iš savų, - atsakiau aš, stengdamasis balsu parodyti, kad
sumokėjau iš savų.
- Atsiskaitysim, - atsakė jis išdidžiai. - Būtinai laukiu al­
gos padidinimo, nes kam gi didins, jeigu ne man? Iš manęs
dabar begalinė nauda. Bet grįžkim prie esmės. Žmona?
- Tu tikriausiai klausi apie Jeleną Ivanovną?
- Žmona?! - suriko jis, šįkart net kažkaip spigiai.
Nebuvo kas daryti! Nuolankiai, bet ir vėl grieždamas
dantimis, papasakojau, kaip palikau Jeleną Ivanovną. Jis nė
neišklausė iki galo.
- Dėl jos turiu savų ketinimų, - pradėjo jis nekantriai. -
Kadangi būsiu žymus čia, tai noriu, kad ji būtų žymi ten.
Mokslininkai, poetai, filosofai, atvykę mineralogai, valstybės
vyrai po rytinio pokalbio su manim vakarais lankysis jos sve­
tainėje. Nuo kitos savaitės pas ją kas vakarą turi būti rengiami
salonai. Padvigubinta alga suteiks lėšų rengti priėmimus, o
kadangi priėmimai turi apsiriboti arbata ir samdytais liokajais,
tai ir baigtas reikalas. Ir čia, ir ten kalbės apie mane. Seniai
troškau, kad visi kalbėtų apie mane, bet, suvaržytas menkos
svarbos ir nepakankamai aukšto rango, negalėjau šito pasiek­
ti. O dabar visa tai pasiekta pačiu paprasčiausiu krokodilo
veiksmu - nurijimu. Kiekvienas mano žodis bus išklausomas,
kiekviena frazė apmąstoma, perduodama, spausdinama. Ir aš
parodysiu, kas esu! Pagaliau supras, kokiems talentams leido
išnykti pabaisos viduriuose. „Šitas žmogus galėjo būti užsie­
nio ministras ir valdyti karalystę“, - pasakys vieni. „Ir šitas
žmogus nevaldė užsienio karalystės“, - pasakys kiti. Na kuo,
kuo aš blogesnis už kokį nors Garnjė-Pažesiuką11, ar kaip jie
ten vadinasi?.. Žmona turi būti mano pandan* - aš protingas,
o ji graži ir maloni. „Ji puiki, todėl ir yra jo žmona“, - sakys

* Prane, pendant - porinis daiktas, atitikmuo.

270
vieni. „Ji puiki, nes ji jo žmona ‘ - pataisys kiti. Dėl visa ko
tegu Jelena Ivanovna rytoj pat nusiperka enciklopedinį žody­
ną, redaguotą Andrejaus Krajevskio12, kad sugebėtų kalbėti
apie visus dalykus. Dažniausiai tegu skaito „Sankt Peterbur­
go žinių“ prera/er-politik* ir kasdien sulygina su „Plauku“.
Manau, kad šeimininkas sutiks kartais atnešti ir mane, kartu
su krokodilu, į puikų mano žmonos saloną. Aš būsiu dėžėje
vidur prašmatnios svetainės ir žarstysiu sąmojus, kuriuos su­
galvosiu dar iš ryto. Valstybės vyrui išdėstysiu savo projektus;
su poetu kalbėsiu rimuotai; su damomis būsiu žaismingas
ir doroviškai mielas, nes nekelsiu jokios grėsmės jų vyrams.
Visiems kitiems būsiu nuolankumo likimui ir Apvaizdos va­
liai pavyzdys. Žmoną padarysiu puikia literatūros dama; aš ją
iškelsiu ir paaiškinsiu publikai; kaip mano žmona, ji turi būti
kupina didžiausių pranašumų, ir jeigu Andrejų Aleksandro-
vičių teisingai vadina mūsų, rusų, Alfredu de Miusė13, tai bus
dar teisingiau, kai ją pavadins mūsų, rusų, Eugenija Tur14.
Prisipažįstu, nors visi tie paistalai ir priminė kiek Ivaną
Matvejičių, koks jis būdavo visada, bet man vis dėlto toptelė­
jo į galvą, kad dabar jis karščiuoja ir kliedi. Tai buvo tas pats
įprastas ir kasdieninis Ivanas Matvejičius, bet stebimas pro
dvidešimt kartų padidinantį stiklą.
- Mano drauge, - paklausiau aš jo, - ar tu tikiesi ilgaam­
žiškumo? Ir apskritai pasakyk: ar tu sveikas? Kaip tu valgai,
kaip tu miegi, kaip tu kvėpuoji? Aš tavo draugas, ir sutik, kad
šitas atvejis pernelyg nenatūralus, vadinasi, mano smalsumas
pernelyg natūralus.
- Tuščias smalsumas ir daugiau nieko, - atsakė jis senten-
ciškai, - bet aš jį patenkinsiu. Klausi, kaip įsikūriau pabaisos

* Prane, premier - pirmas, politique - politika, politinis; čia - vedamasis

straipsnis.

271
viduriuose? Pirmiausia, krokodilas, mano nuostabai, pasiro­
dė esąs visiškai tuščias. Jo viduje yra tarytum didžiulis tuščias
maišas, padarytas iš gumos, panašios į tuos guminius dirbi­
nius, kurie paplitę pas mus Gorochovajos, Morskajos gatvėse
ir, jeigu neklystu, Voznesenijės prospekte. Kitaip, pats pagal­
vok, argi aš jame tilpčiau?
- Ar gali taip būti? - sušukau aš su suprantama nuostaba. -
Nejaugi krokodilas visiškai tuščias?
- Visiškai, - griežtai ir įtikinamai patvirtino Ivanas Ma-
tvejičius. - Ir, atrodo, jis taip sudarytas pagal pačios gamtos
dėsnius. Krokodilas turi tiktai nasrus su aštriais dantimis ir,
be nasrų, dar gana ilgą uodegą - štai, iš tiesų, ir viskas. O
viduryje tarp šių dviejų jo galūnių yra tuščia ertmė, padengta
kažkuo panašiu į kaučiuką, ko gero, tikrai kaučiuku.
- O šonkauliai, o skrandis, o žarnos, o kepenys, o širdis? -
pertraukiau aš netgi piktai.
- N-nieko, visiškai nieko nėra ir tikriausiai niekada ne­
buvo. Visa tai - tuščios lengvabūdžių keliautojų fantazijos.
Panašiai kaip išpučia hemorojinę pagalvę, taip ir aš dabar iš-
pučiu savimi krokodilą. Jis neįtikėtinai tąsus. Net ir tu, kaip
šeimos dtaugas, galėtum tilpti šalia manęs, jeigu aš būčiau
kilniadvasis, - net ir su tavim užtektų vietos. Aš net manau
blogiausiu atveju pasikviesti čia Jeleną Ivanovną. Beje, to­
kia tuščiavidurė krokodilo sandara visiškai atitinka gamtos
mokslus. Tarkim, pavyzdžiui, tau reikia padaryti naują kro­
kodilą, - tau, žinoma, kyla klausimas: kokia pagrindinė kro­
kodilų savybė? Atsakymas aiškus: ryti žmones. O kokia turi
būti krokodilo sandara, kad jis rytų žmones? Atsakymas dar
aiškesnis: reikia padaryti jį tuščią. Fizika jau seniai nustatė,
kad gamta nepakenčia tuštumos. Dėl to ir krokodilo vidus
būtinai turi būti tuščias, kad nepakęstų tuštumos, vadinasi,
be paliovos rytų viską, kas tiktai yra po ranka, ir taip prisipil­
dytų. Tai ir yra vienintelė protinga priežastis, kodėl krokodi­

272
lai ryja mūsų padermę. Žmogaus sandara kitokia: pavyzdžiui,
kuo žmogaus galva tuštesnė, tuo mažiau ji jaučia poreikį pri­
sipildyti, ir tai yra vienintelė bendros taisyklės išimtis. Visa
tai man dabar aišku kaip dieną, visa tai aš supratau savo protu
ir iš savo paties patyrimo, būdamas, taip sakant, gamtos gel­
mėse, jos retortoje, klausydamasis jos pulso tvinksnių. Net
ir etimologija man neprieštarauja, nes pats krokodilo pava­
dinimas reiškia rajumą. Krokodilas, Crocodillo, - tai tikriau­
siai itališkas žodis, atsiradęs, ko gero, senovės Egipto faraonų
laikais ir tikriausiai kilęs iš prancūziškos šaknies: croąuer, tai
reiškia suėsti, suvalgyti ir apskritai vartoti maistui. Visa tai aš
ketinu išdėstyti per pirmąją paskaitą publikai, susirinkusiai
Jelenos Ivanovnos salone, kai mane atneš ten dėžėje.
- Mano drauge, ar neišgėrus tau dabar nors laisvinamų­
jų? - nejučiomis sušukau aš. „Jam pakilo karštis, karštis, jis
karščiuoja!“ - kartojau aš mintyse, apimtas siaubo.
- Nesąmonė! - atsakė jis paniekinamai. - Be to, dabar­
tinėje mano padėtyje tai labai nepatogu. Beje, aš iš dalies
žinojau, kad tu prabilsi apie laisvinamuosius.
- Mano drauge, o kaip... kaipgi tu dabar valgai maistą? Ar
tu šiandien pietavai, ar ne?
- Ne, bet sotus ir tikriausiai dabar jau niekada nebeval­
gysiu maisto. Ir šitai irgi visiškai suprantama: užpildydamas
savimi visą krokodilo vidų, aš padarau jį visada sotų. Dabar
jo galima nemaitinti kelerius metus. Kita vertus - būdamas
sotus manimi, jis natūraliai suteiks ir man visus gyvybinius
syvus iš savo kūno; čia panašu į tai, kaip kai kurios išpuose­
lėtos koketės nakčiai apsideda save ir visas savo formas ža­
liais kotletais, o paskui, po rytinės vonios, būna atsigavusios,
stamantrios* gyvastingos ir gundančios. Taigi, maitindamas
savimi krokodilą, aš irgi gaunu maistą iš jo; vadinasi - mes
maitinam vienas kitą. Tačiau kadangi sunku, net ir kroko­
dilui, virškinti tokį žmogų, kaip aš, tai, aišku, jis turi jausti

273
tam tikrą sunkumą skrandyje, - kurio, jis, beje, neturi, - ir
štai kodėl, kad nesuteikčiau pabaisai dar daugiau skausmo,
aš retai apsiverčiu ant kito šono; ir nors galėčiau vartytis,
bet nedarau šito iš humaniškumo. Tai vienintelis dabartinės
mano padėties trūkumas, ir alegorine prasme Timofejus Se-
mionyčius teisus sakydamas, kad aš guliu sau ant šono, atseit,
tinginiauju. Bet aš įrodysiu, kad ir gulint ant šono, - maža
to, - kad tiktai gulint ant šono ir galima pakeisti žmonijos
likimą. Visos mūsų laikraščių ir žurnalų didžios idėjos ir
kryptys tikriausiai sukurtos gulinčiųjų ant šono; štai kodėl
jas ir vadina kabinetinėmis idėjomis, bet nusispjaut, kad taip
vadina! Aš sugalvosiu dabar visą socialinę sistemą, ir - tu ne­
patikėsi, kaip šitai lengva! Tereikia tiktai pasitraukti kur nors
toliau į kertę arba kad ir atsidurti krokodile, užmerkti akis,
ir bematant sugalvosi tikrą rojų visai žmonijai. Pirma, kai
jūs išėjot, aš tučtuojau pradėjau galvoti ir jau sugalvojau tris
sistemas, dabar kuriu ketvirtą. Teisybė, iš pradžių reikia vis­
ką paneigti; bet tūnant krokodile taip lengva paneigti; maža
to, tūnant krokodile tarytum viskas pasidaro aiškiau... Beje,
mano padėtis turi ir kitų trūkumų, nors nedidelių: krokodilo
viduje drėgnoka ir tarytum apsitraukę gleivėmis, be to, kiek
atsiduoda guma, lygiai kaip mano pernykščiai kaliošai. Štai ir
viskas, daugiau nėra jokių trūkumų.
- Ivanai. Matvejičiau, - pertraukiau aš, - visa tai stebuklai,
kuriais man sunku patikėti. Ir nejaugi, nejaugi tu visą gyve­
nimą neketini pietauti?
- Kokiais niekais tu rūpiniesi, nerūpestinga, dyka galva!
Aš tau apie didžias idėjas pasakoju, o tu... Tai žinok, kad aš
sotus jau vien didžiomis idėjomis, nušvietusiomis mane gau­
biančią naktį. Beje, geraširdis pabaisos šeimininkas, pasitaręs
su gerąja muter, pirma tarpusavyje nutarė, kad kiekvieną rytą
įkiš krokodilui į nasrus lenktą metalinį vamzdelį, panašų į
dūdelę, pro kurį aš galėčiau įsiurbti kavos ar sultinio su jame

274
išmirkyta balta duona. Dūdelė jau užsakyta kaimynystėje, bet
manau, kad tai nereikalinga prabanga. O išgyventi tikiuosi
mažiausiai tūkstantį metų, jeigu teisybė, kad tiek metų gyve­
na krokodilai, šitai, gerai, kad priminei, rytoj pat pasitikslink
kokioje nors gamtos istorijoje ir pranešk man, nes aš galėjau
suklysti, supainiojęs krokodilą su kokiu nors kitu iškastiniu
gyvūnu. Nerimą man kelia tik viena mintis: kadangi aš vilkiu
gelumbę, o kojos apautos batais, tai krokodilas, matyt, negali
manęs suvirškinti. Be to, aš gyvas, ir todėl visa savo valia
priešinuosi virškinimui, nes juk suprantama, kad nenoriu
pavirsti tuo, kuo virsta visoks maistas, - šitai man būtų per­
nelyg didelis pažeminimas. Tačiau bijau vieno: per tūkstantį
metų mano durtinio, nelaimė, rusų gamybos, gelumbė gali
sutrūnyti, ir tada aš, likęs be drabužių, kad ir kaip piktin-
čiausi, ko gero, pradėsiu virškintis; ir nors dieną šito aš nieku
gyvu neleisiu, bet naktimis, miegodamas, kai valia atsitraukia
nuo žmogaus, mane gali ištikti niekingiausias kokios nors
bulvės, blynų ar veršienos likimas. Tokia mintis mane siu­
tina. Jau vien dėl šios priežasties reikėtų pakeisti įkainį ir
skatinti angliškos gelumbės įvežimą - ji tvirtesnė, vadinasi,
ilgiau priešinsis gamtai tuo atveju, jeigu atsidursi krokodile.
Kai tik pasitaikys proga, išsakysiu šią savo mintį kam nors iš
valstybės vyrų, o kartu ir mūsų Peterburgo dienraščių poli­
tikos apžvalgininkams. Tegu parėkauja. Tikiuosi, kad ne tik
šitai jie dabar iš manęs perims. Spėju, kad kiekvieną rytą
visas pulkas jų, apsirūpinusių redakcijų penkergėmis, spiesis
aplink mane, norėdami išgirsti mano mintis apie vakarykštes
telegramas. Trumpai tariant - ateitis man vaidenasi rožinė­
mis spalvomis.
„Karštligė, karštligė!“ - kartojau aš mintyse.
- Mano drauge, o laisvė? - paklausiau, norėdamas galu­
tinai sužinoti jo nuomonę. - Juk tu, taip sakant, kalėjime, o
žmogus turi džiaugtis laisve.

275
 - Tu kvailas, - atsakė jis. - Laukiniai žmonės mėgsta ne­
priklausomybę, išmintingi žmonės mėgsta tvarką, o tvarkos
nėra15...
- Ivanai Matvejičiau, pasigailėk, dėl Dievo meilės!
- Tylėk ir klausyk! - suklykė jis nepatenkintas, kad aš jį
pertraukiau. - Aš niekada nejaučiau tokio dvasios pakilimo,
kaip dabar. Savo ankštoje prieglaudoje bijau vieno - storų
žurnalų literatūros kritikos ir mūsų satyrinių laikraščių švil­
pimo. Bijau, kad lengvabūdiški lankytojai, kvailiai ir pavy­
duoliai, ir apskritai nihilistai manęs neišjuoktų. Bet aš im­
siuosi priemonių. Nekantraudamas laukiu, kokie rytoj bus
publikos atsiliepimai, o svarbiausia - laikraščių nuomonė.
Apie laikraščius rytoj pat pranešk.
- Gerai, rytoj čia atnešiu visą šūsnį laikraščių.
- Rytoj dar anksti tikėtis laikraščių atsiliepimų, nes skel­
bimai spausdinami tiktai ketvirtą dieną. Bet nuo šiol kiekvie­
ną vakarą ateik pro vidinį įėjimą iš kiemo. Aš ketinu panau­
doti tave kaip savo sekretorių. Tu skaitysi man laikraščius ir
žurnalus, o aš diktuosiu tau savo mintis ir duosiu pavedimus.
Ypač neužmiršk telegramų. Kad kiekvieną dieną čia būtų vi­
sos Europos telegramos. Bet pakaks; tikriausiai tu dabar nori
miego. Eik namo ir negalvok apie tai, ką aš dabar kalbėjau
apie kritiką: aš jos nebijau, nes jos pačios padėtis kritiška.
Tereikia būti išmintingam ir dorybingam, ir būtinai atsistosi
ant pjedestalo. Jeigu ne Sokratas, tai Diogenas, arba vienas ir
kitas kartu, ir štai busimasis mano vaidmuo žmonijoje.
Šitaip lengvabūdiškai ir įkyriai (tiesa, karščiuodamas) Ivanas
Matvejičius skubėjo išsakyti man savo mintis, nelyginant tos
silpno charakterio moteriškės, apie kurias patarlė sako, kad jos
negali išlaikyti paslapties. O ir visa tai, ką jis man papasakojo
apie krokodilą, man pasirodė labai įtartina. Na, argi įmanomas
daiktas, kad krokodilas būtų visiškai tuščias? Kertu lažybų, kad
čia jis kiek prikūrė iš garbės troškimo ir iš dalies norėdamas

276
mane pažeminti. Teisybė, jis buvo ligonis, o ligonį reikia go­
doti; bet, atvirai prisipažįstu, aš niekada negalėjau pakęsti Iva­
no Matvejičiaus. Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės, aš troškau
ir negalėjau atsikratyti jo globos. Tūkstantį kartų norėjau visai
su juo susiėsti, bet kiekvieną kartą mane vėl traukdavo prie jo,
tarytum aš vis dar tikėjausi kažką jam įrodyti ir už kažką at­
keršyti. Keistas dalykas ta draugystė! Tikrai galiu pasakyti, kad
devyniomis dešimtosiomis aš bičiuliavausį su juo iš piktumo.
Tačiau šį kartą mudu atsisveikinome jausmingai.
- Jūsų draukas liabai protinga šmogus, - pusbalsiu pasakė
man vokietis, ruošdamasis mane palydėti; jis visą laiką įdė­
miai klausėsi mūsų pokalbio.
- A propos*, - pasakiau aš, - kad neužmirščiau, - kiek jūs
paprašytumėt už savo krokodilą, jeigu kartais sumanytų jį iš
jūsų nupirkti?
Ivanas Matvejičius, girdėjęs klausimą, smalsiai laukė atsa­
kymo. Buvo matyti, jog jam nesinorėjo, kad vokietis mažai
užsiprašytų; šiaip ar taip, jis kažkaip ypatingai kryktelėjo, iš­
girdęs mano klausimą.
Iš pradžių vokietis nė girdėti nenorėjo, net supyko.
- Niekas nedrįsti pirkti mano nuosavas krokodilias! - su­
šuko jis aršiai ir išraudo, kaip virtas vėžys. - Aš nenori par­
duoti krokodilias. Aš milijonas talerių neimti už krokodilias.
Aš šiandien šimtas trisdešimt talerių iš publikum imti, o rytoj
dešimt tūkstančių talerių surinkti, o paskui šimtas tūkstančių
talerių kiekvieną dieną surinkti. Aš nenori parduoti!
Ivanas Matvejičius net sukikeno iš pasitenkinimo.
Sukandęs dantis, šaltakraujiškai ir apgalvodamas žodžius, -
juk vykdžiau tikro draugo priedermę, - aš užsiminiau kuok­
telėjusiam vokiečiui, kad jo skaičiavimai ne visai teisingi, kad

* Beje (pranc.).

277
jeigu jis kasdien surinks po šimtą tūkstančių, tai per keturias
dienas pas jį apsilankys visas Peterburgas ir paskui jau nebe­
bus iš ko rinkti, kad gyvenimas ir mirtis Dievo valioje, kad
krokodilas gali imti ir sprogti, o Ivanas Matvejičius susirgti ir
numirti ir t. t.
Vokietis susimąstė.
- Aš jam liašai iš vaistinės duoti, - pasakė jis pagalvojęs, -
ir jūsų draukas nemirti.
- Lašai lašais, - pasakiau aš, - bet turėkit galvoje ir tai, kad
gali prasidėti teismo procesas. Ivano Matvejičiaus žmona gali
pareikalauti savo teisėto vyro. Jūs štai ketinat praturtėti, o ar
ketinat paskirti nors kokią pensiją Jelenai Ivanovnai?
- Ne, neketinti! - ryžtingai ir griežtai atsakė vokietis.
- Ne, neketinti! - paantrino, net piktai, motina.
- Taigi, ar ne geriau jums paimti kiek nors dabar, iškart,
nors ir saikingą, bet teisingą ir solidžią sumą, negu atsiduoti
nežiniai? Laikau savo pareiga pridurti, kad klausiu jūsų ne
vien iš tuščio smalsumo.
Vokietis nusivedė muter pasitarti į kertę, kur stovėjo spin­
ta su didžiausia ir bjauriausia iš visos beždžionių kolekcijos.
- Tu pamatysi! - pasakė man Ivanas Matvejičius.
Dėl manęs, tai aš tą valandėlę degiau noru, pirmiausia, -
skaudžiai primušti vokietį, antra, dar labiau primušti muter,
o trečia, labiausiai ir skaudžiausiai primušti Ivaną Matvejičių
už beribę jo savimeilę. Bet visa tai buvo niekai, palyginti su
gobšaus vokiečio atsakymu.
Iki valiai pasitaręs su savo muter, jis pareikalavo už savo
krokodilą penkiasdešimties tūkstančių rublių paskutinės vi­
daus paskolos ir loterijos bilietais, mūrinio namo Gorochova-
jos gatvėje ir nuosavos vaistinės, ir dar - Rusijos pulkininko
laipsnio.
- Matai! - triumfuodamas sušuko Ivanas Matvejičius. -
Aš tau sakiau! Išskyrus paskutinį beprotišką norą pasidaryti

278
pulkininku - jis visiškai teisus, nes puikiai supranta dabartinę
savo demonstruojamos pabaisos vertę. Pirmiausia ekonomi­
nis principas!
- Dėl Dievo meilės! - įniršęs surikau aš vokiečiui. - Už
ką gi jums pulkininko laipsnį? Kokį jūs žygdarbį atlikot, ką
užsitarnavot, kokią karinę šlovę pasiekėt? Na, argi jūs ne be­
protis?
- Be protas! - įsižeidęs sušuko vokietis. - Ne, aš liabai
protinga šmogus, o jus liabai kvailias! Aš uštarnauti pulki­
ninkas, todėl kad parodė krokodilias, o jame gyvas hofrat*
sėdėti, o rusas negali parodyti krokodilias, o jame gyvas hof­
rat sėdėti! Aš be galias protinga šmogus ir liabai nori būti
pulkininkas!
- Tai sudie, Ivanai Matvejičiau! - sušukau aš, drebėda­
mas iš įniršio, ir bemaž bėgte išbėgau iš krokodilo kam­
bario. Jaučiau, kad dar minutė, ir jau būčiau nebegalėjęs
laiduoti už save. Nenormalios šitų dviejų avigalvių viltys
buvo nepakenčiamos. Saitas oras, kuris mane atgaivino,
šiek tiek apmalšino mano pasipiktinimą. Pagaliau, kokius
penkiolika kartų energingai nusispjovęs į abi puses, aš pa­
sisamdžiau vežiką, parvažiavau namo, nusirengiau ir kritau
į lovą. Apmaudžiausia buvo tai, kad aš tapau jo sekretoriu­
mi. Dabar kiekvieną vakarą mirk ten iš nuobodulio, vykdy­
damas tikro draugo priedermę! Aš būčiau įmanęs primušti
save už tai ir iš tiesų, jau užgesinęs žvakę ir užsiklojęs ant­
klode, keletą kartų tvojau sau kumščiu į galvą ir per kitas
kūno dalis. Tada man truputį palengvėjo, ir pagaliau aš už­
migau, net gana kietai, nes buvau labai pavargęs. Visą naktį
man sapnavosi vienos beždžionės, bet paryčiui prisisapnavo
Jelena Ivanovna...

* Vok. Hofrat - rūmų patarėjas; čia - valdininkas.

279
 IV
Beždžionės, kaip spėju, prisisapnavo todėl, kad buvo kro­
kodilo demonstruotojo spintoje, bet Jelena Ivanovna buvo
visai kas kita.
Pasakysiu iš anksto: aš mylėjau šitą damą; tačiau skubu - ir
galvotrūkčiais skubu - paaiškinti: aš mylėjau ją kaip tėvas, nei
daugiau, nei mažiau. Šitaip manau todėl, kad daugybę kartų
man buvo kilęs nesuvaldomas noras pabučiuoti ją į galvutę
ar rausvą skruostuką. Ir nors aš niekada šito nepadariau, bet
prisiekiu - nebūčiau atsisakęs pabučiuoti ją net ir į lūputes. Ir
net ne į lūputes, o į dantukus, kurie visada taip žavingai pasi­
rodydavo, it dailutėlių, rinktinių perliukų eilė, kai ji juokda­
vosi. O juokdavosi ji nepaprastai dažnai. Ivanas Matvejičius
vadindavo ją, kai būdavo meilus, savo „miela paikuole“, - la­
bai teisingas ir charakteringas pavadinimas. Tai buvo dama
saldainiukas ir daugiau nieko. Todėl visiškai nesuprantu, kam
dabar tam pačiam Ivanui Matvejičiui prisireikė įsivaizduoti
savo žmoną mūsų, rusų, Eugenija Tur? Šiaip ar taip, mano
sapnas, jeigu nekreipsime dėmesio į beždžiones, padarė man
labai malonų įspūdį, ir, prie rytinio arbatos puodelio pergal­
vodamas visus vakarykštės dienos įvykius, aš nusprendžiau
nedelsiant užsukti pas Jeleną Ivanovną, pakeliui į tarnybą, -
šitai, beje, privalėjau padaryti ir kaip šeimos draugas.
Nedideliame kambarėlyje priešais miegamąjį, vadinamo­
joje mažojoje jų svetainėje, nors ir didžioji jų svetainė irgi
buvo maža, ant mažos ištaigingos sofutės, prie mažo arba­
tos stalelio, su kažkokiu lengvučiu rytinu drabužėliu sėdėjo
Jelena Ivanovna ir iš mažyčio puodelio, į kurį pamirkydavo
mažytį džiūvėsėlį, gėrė arbatą. Ji buvo viliojamai graži, bet
man pasirodė, kad ji tarytum ir susimąsčiusi.
- Ak, tai jūs, šelmi! - sutiko ji mane išsiblaškiusi, su šyp­
sena. - Sėskitės, vėjavaiki, išgerkit kavos. Na, ką jūs vakar
veikėt? Buvot maskarade?

280
 - O argi jūs buvot? Aš juk nevažinėju... be to, vakar lan­
kiau mūsų kalinį...
Aš atsidusau ir, gurkštelėjęs kavos, nutaisiau pamaldžią
miną.
- Ką? Kokį kalinį? Ak, taip! Vargšelis! Na, kaip jis - nuo­
bodžiauja? O žinot... aš norėjau jūsų paklausti... Juk aš dabar
galiu prašyti skyrybų?
- Skyrybų! - sušukau aš pasipiktinęs ir vos neišliejau ka­
vos. „Tai tas juočkis!“ - įniršęs pagalvojau aš.
Buvo toks juočkis, su ūsiukais, tarnavęs statybų skyriu­
je, kuris labai jau dažnai lankydavosi pas juos ir neapsako­
mai mokėdavo prajuokinti Jeleną Ivanovną. Prisipažįstu, aš
jo nekenčiau, ir nebuvo abejonių, kad vakar jis jau suspėjo
pasimatyti su Jelena Ivanovna arba maskarade, arba, ko gero,
ir čia ir prikalbėjo jai visokių nesąmonių!
- Tai ką, - staiga suskato aiškinti Jelena Ivanovna, lyg
būtų primokyta, - tai ką, jis ten tupės krokodile ir, ko gero,
visą gyvenimą nepareis, o aŠ mat čia lauksiu jo! Vyras turi
namie gyventi, o ne krokodile...
- Bet juk tai nenumatytas atvejis, - pradėjau aš, apimtas
visai suprantamo jaudulio.
- Ak, ne, nekalbėkit, nenoriu, nenoriu! - sušuko ji, ūmai
visai supykusi. - Jūs amžinai man priešgyniaujat, toks neti­
kėlis! Su jumis nieko nepadarysi, nieko nepatarsit! Man jau
svetimi sako, kad mane išskirs, nes Ivanas Matvejičius dabar
jau nebegaus algos.
- Jelena Ivanovna! Ar jūsų žodžius aš girdžiu? - patetiškai
sušukau aš. - Koks piktadarys galėjo jums šitaip prikalbėti!
Be to, skyrybos dėl tokios neesminės priežasties, kaip alga,
visiškai neįmanomos. O vargšas, vargšas Ivanas Matvejičius,
taip sakant, visas liepsnoja meile jums, net ir pabaisos vidu­
riuose. Maža to - tirpsta iš meilės, it cukraus gabalėlis. Dar
vakar vakare, kai jūs linksminotės maskarade, jis užsiminė,

281
kad blogiausiu atveju galbūt ryšis pasikviesti jus, kaip teisėtą
žmoną, pas save, į krokodilo vidurius, juolab kad krokodile,
pasirodo, gali tilpti ne tik du, bet net ir trys asmenys...
Ir aš nedelsdamas papasakojau jai visą tą įdomiausią mano
vakarykščio pokalbio su Ivanu Matvejičiumi dalį.
- Kaip, kaip! - sušuko ji nustebusi. - Jūs norit, kad ir aš
lįsčiau ten, pas Ivaną Matvejičių? Tai bent sugalvojot! O ir
kaip aš įlisiu, su skrybėlaite ir krinolinu? Viešpatie, kokia
kvailystė! Ir kokią figūrą aš padarysiu, kai ten lįsiu, o į mane
dar, ko gero, kas nors žiūrės... Tai juokinga! Ir ką aš ten val­
gysiu?.. ir... ir kaip aš ten, kai... ak, Dieve mano, ką jie su­
galvojo!.. Ir kokios ten pramogos?.. Jūs sakot, kad ten guma
atsiduoda? Ir kaipgi aš, jeigu mudu su juo ten susibarsim, -
vis dėlto gulėsiu šalia? Tfiu, kaip šitai bjauru!
- Sutinku, sutinku su visais šiais argumentais, mieliausio­
ji Jelena Ivanovna, - pertraukiau aš, verždamasis išsakyti savo
nuomonę su tuo suprantamu įkarščiu, kuris visada apima
žmogų, kai jis jaučia, kad jo teisybė, - tačiau jūs neįvertinot
vieno dalyko; jūs neįvertinot to, kad jis, vadinasi, gyventi
be jūsų negali, jeigu kviečiasi tenai; vadinasi, čia meilė, ais­
tringa, tikta, karšta... Jūs meilės neįvertinot, mieloji Jelena
Ivanovna, meilės!
- Nenoriu, nenoriu, nė girdėti nieko nenoriu! - sumosavo
ji savo mažyte dailia rankute su blizgančiais ką tik numazgo­
tais ir šepetėliu išvalytais rausvais nagučiais. - Jūs bjaurus! Jūs
mane pravirkdysit. Pats lįskit, jeigu jums šitai malonu. Juk
jūs draugas, tai ir gulkit ten šalia jo iš draugystės, ir diskutuo­
kit,visą gyvenimą apie kažkokius nuobodžius mokslus...
- Be reikalo jūs taip juokiatės iš šitos prielaidos, - oriai
sustabdžiau lengvabūdę moterį, - Ivanas Matvejičius ir šiaip
jau mane ten kvietė. Žinoma, jus tenai lįsti skatina pareiga,
o mane tiktai kilniaširdiškumas; bet, pasakodamas man vakar
apie nepaprastą krokodilo tąsumą, Ivanas Matvejičius labai

282
aiškiai užsiminė, kad tilptumėt ne tik judu abu, bet net ir aš,
kaip šeimos draugas, tūpčiau kartu su jumis, trise, ypač jeigu
aš šito panorėčiau, o todėl...
- Kaip trise? - sušuko Jelena Ivanovna, nustebusi žiūrė­
dama į mane. - Tai kaipgi mes... tai visi trys ir būsim ten
kartu? Cha cha cha! Kokie jūs abu kvaili! Cha cha cha! Aš
jus ten būtinai visą laiką žnaibysiu, netikėli jūs, cha cha cha!
Cha cha cha!
Ir ji, atsirėmusi į sofos atlošą, kvatojo iki ašarų. Visa tai -
ir ašaros, ir juokas - buvo taip žavinga, kad aš neiškenčiau ir
puoliau karštai bučiuoti jai rankutes; ji nesipriešino, nors ir
patampė mane švelniai, susitaikymo dėlei, už ausų.
Paskui mudu abu pralinksmėjome, ir aš smulkiai papasa­
kojau jai visus vakarykščius Ivano Matvejičiaus planus. Mintis
apie rengiamus vakarus ir apie atvirą saloną jai labai patiko.
- Bet tiktai reikės labai daug naujų suknelių, - pasakė ji, -
o todėl reikia, kad Ivanas Matvejičius kuo greičiau atsiųstų
man kuo daugiau algos... Tiktai... tiktai kaipgi, - pridūrė ji
susimąsčiusi, - kaipgi jį atneš pas mane dėžėje? Tai labai juo­
kinga. Aš nenoriu, kad mano vyrą nešiotų dėžėje. Man bus
labai gėda prieš svečius... Aš nenoriu, ne, nenoriu.
- Beje, kad nepamirščiau, ar vakar vakare pas jus buvo
atėjęs Timofejus Semionyčius?
- Ak, buvo; atvažiavo paguosti, ir, tik pamanykit, mudu
su juo visą laiką savo koziriais lošėm. Jis iš saldainių, o jeigu
aš pralošiu - jis man rankas bučiuoja. Toks netikėlis ir, tik
pamanykit, vos į maskaradą su manim nenuvažiavo. Tikrai!
- Susižavėjo! - pasakiau aš. - O ir kas jumis nesusižavėtų,
gražuole!
- Na jau jūs, važiuokit su savo komplimentais! Palaukit,
aš jums įžnybsiu prieš kelionę. Aš dabar baisiai gerai išmokau
žnaibytis. Na ką, matot! Beje, jūs sakot, Ivanas Matvejičius
vakar dažnai apie mane kalbėjo?

283
 - N-n-ne, nelabai... Prisipažinsiu jums, dabar jis daugiau
galvoja apie visos žmonijos likimą ir nori...
- Na, ir tegu jį galai! Daugiau nieko nesakykit! Tikrai,
baisi nuobodybė. Aš kada nors jį aplankysiu. Rytoj būtinai
nuvažiuosiu. Tiktai ne šiandien; galvą skauda, be to, ten bus
tiek daug publikos... Sakys: tai jo žmona, sugėdins... Sudie.
Vakare jūs juk... tenai?
- Pas jį, pas jį. Liepė atvažiuoti ir laikraščių atvežti.
- Na, tai ir puiku. Ir eikit pas jį ir skaitykit. O pas mane
šiandien neužvažiuokit. Aš nesveikuoju, o gal ir į svečius va­
žiuosiu. Na, sudie, šelmi.
„Vakare pas ją tas juočkis ateis“, - pagalvojau aš širdyje.
Kanceliarijoje aš, aišku, nėmaž neparodžiau, kad mane
graužia tokie vargai ir rūpesčiai. Tačiau veikiai pastebėjau,
kad kai kurie iš pažangiausių mūsų laikraščių tą rytą kažkaip
itin sparčiai ėjo iš rankų į rankas ir mano bendradarbių buvo
skaitomi nepaprastai rimtais veidais. Pirmasis man pakliuvęs
buvo „Lapelis“16, jokios aiškios krypties neturintis, o tik šiaip
apskritai humaniškas laikraštėlis, dėl to jį pas mus paprastai
niekindavo, nors ir perskaitydavo. Štai ką aš jame ne be nuos­
tabos perskaičiau:
„Vakar mūsų didelėje ir puikiais pastatais išpuoštoje sos­
tinėje pasklido nepaprasti gandai. Toksai N., žinomas gas­
tronomas iš aukštuomenės, tikriausiai pasibodėjęs Borelio17
ir X klubo virtuve, atėjo į Pasažo pastatą, į tą vietą, kur de­
monstruojamas didžiulis, ką tik į sostinę atvežtas krokodilas,
ir pareikalavo, kad iš jo pagamintų jam pietus. Susiderėjęs
su šeimininku, jis čia pat pradėjo jį šveisti (tai yra ne šeimi­
ninką, labai romų ir tvarką mėgstantį vokietį, bet jo kroko­
dilą) - dar gyvą, atsipjaudavo sultingus gabalus plunksnoms
smailinti skirtu peiliuku ir paskubomis juos rijo. Pamažėle
visas krokodilas pradingo tukliuose jo viduriuose, taigi jis
net ketino imtis ichneumono18, nuolatinio krokodilų paly­

284
dovo, tikriausiai manydamas, kad ir šis bus toks pat skanus.
Mes anaiptol ne prieš šį naują produktą, jau seniai žinomą
užsienio gastronomams. Mes net iš anksto šitai pranašavome.
Anglijos lordai ir keliautojai Egipte gaudo krokodilus ištiso­
mis partijomis ir valgo iš pabaisos nugaros iškeptus bifšteksus
su garstyčiomis, svogūnais ir bulvėmis. Prancūzai, atsibeldę
su Lesepsu19, labiau mėgsta letenas, iškeptas karštuose pele­
nuose, šitai jie, beje, daro norėdami supykinti anglus, kurie iš
jų juokiasi. Tikriausiai pas mus įvertins ir viena, ir kita. Mes
savo ruožtu džiaugiamės nauja pramonės šaka, kurios ypač
trūksta mūsų galingai ir įvairialypei tėvynei. Po šio pirmojo
krokodilo, pradingusio Peterburgo gastronomo viduriuose,
tikriausiai nepraėjus nė metams jų priveš pas mus šimtus.
Ir kodėl neaklimatizavus krokodilų pas mus Rusijoje? Jei­
gu Nevos vanduo šiems įdomiems svetimšaliams per šaltas,
tai sostinėje yra tvenkinių, o už miesto upelių ir ežerų. Ko­
dėl, pavyzdžiui, neužveisus krokodilų Pargolove ar Pavlovs-
ke, Maskvoje Presnios tvenkiniuose ir Samoteke? Jie teiktų
skanų ir sveiką maistą rafinuotiems mūsų gastronomams, o
kartu linksmintų prie šių tvenkinių vaikštinėjančias damas ir
padėtų vaikams mokytis gamtos istoriją. Iš krokodilų odos
būtų galima gaminti dėklus, lagaminus, portsigarus ir pini­
gines, ir, galimas daiktas, ne vienas rusų pirklių tūkstantis
nučiurusiais kreditiniais bilietais, kuriuos labiausiai mėgsta
pirkliai, įsitaisytų krokodilo odoje. Tikimės dar ne kartą su­
grįžti prie šios įdomios temos.“
Nors aš ir nujaučiau kažką panašaus, vis dėlto žinios ne­
apdairumas mane sutrikdė. Nežinodamas, su kuo pasidalyti
įspūdžiais, aš pažvelgiau į priešais mane sėdėjusį Prochorą
Savičių ir pamačiau, kad šis jau seniai seka mane akimis, o
rankose laiko „Plauką“, tarsi ketindamas duoti jį man. Jis ty­
lėdamas paėmė iš manęs „Lapelį“ ir, prieš paduodamas man
„Plauką“, stipriai apibrėžė nagu straipsnį, į kurį tikriausiai

285
norėjo atkreipti mano dėmesį. Tasai mūsų Prochoras Savi­
čius buvo labai keistas žmogus: mažakalbis senas viengungis,
nė su vienu iš mūsų nepalaikė jokių santykių, kanceliarijoje
bemaž su niekuo nekalbėdavo, visada ir apie viską turėjo savo
nuomonę, bet negalėjo pakęsti kam nors ją pasakyti. Gyveno
jis vienišas. Bemaž nė vienas iš mūsų nebuvo buvęs jo bute.
Štai ką aš perskaičiau parodytoje „Plauko“ vietoje:
„Visi žino, kad mes pažangūs ir humaniški ir norime
neatsilikti šiuo atžvilgiu nuo Europos. Tačiau, kad ir kaip
stengiamės ir nors daug pastangų deda mūsų laikraštis, mes
dar toli gražu „nesubrendome“, kaip liudija pasipiktinimą ke­
liantis faktas, vakar įvykęs Pasaže ir kurį mes iš anksto pra­
našavome. Atvažiuoja į sostinę užsienietis savininkas ir at­
siveža krokodilą, kurį Pasaže pradeda rodyti publikai. Mes
nedelsdami pasveikinome naują naudingos pramonės šaką,
kurios apskritai trūksta mūsų galingai ir įvairialypei tėvynei.
Ir staiga vakar, pusę penkių dienos, į užsieniečio savininko
parduotuvę ateina vienas neregėtai storas ir neblaivus asmuo,
sumoka už įėjimą ir tučtuojau, be jokio įspėjimo, įlenda kro­
kodilui į nasrus; šis, aišku, buvo priverstas jį praryti, bent jau
iš savisaugos jausmo, kad neužspringtų. Įsigrūdęs į krokodilo
vidurius, nepažįstamasis tuoj pat užmigo. Nei užsieniečio sa­
vininko riksmai, nei jo išsigandusios šeimynos klyksmai, nei
grasinimai kreiptis į policiją nepadarė jam jokio įspūdžio. Iš
krokodilo vidaus girdėjosi tiktai kvatojimas ir pažadas susi­
doroti rykštėmis (sic *), o vargšas žinduolis, priverstas praryti
tokią masę, tuščiai liejo ašaras. Nekviestas svečias blogiau už
totorių, bet, nekreipdamas dėmesio į patarlę, akiplėša lanky­
tojas išlįsti nenori. Nežinome, kaip ir paaiškinti tokius bar­
bariškus faktus, liudijančius mūsų nebrandumą ir teršiančius

* Taip (lot.).

286
mus užsieniečių akyse. Rusų prigimties platumas rado kur
tinkamai pasireikšti. Kyla klausimas, ko norėjo nekviestas sve­
čias? Šiltos ir komfortiškos patalpos? Bet sostinėje yra daug
puikių namų su pigiais ir labai komfortiškais butais, su atvestu
Nevos vandeniu ir dujomis apšviesta laiptine, kurioje dažnai
budi šeimininkų samdomas durininkas. Dar atkreipiame mūsų
skaitytojų dėmesį ir į patį elgesio su naminiais gyvūnais barba­
riškumą: atvykėliui krokodilui, žinoma, sunku iškart suvirškin­
ti tokią masę, ir dabar jis guli, išsipūtęs kaip kalnas, ir nepake­
liamose kančiose laukia mirties. Europoje jau seniai tie, kurie
nehumaniškai elgiasi su naminiais gyvūnais, atsiduria teisme.
Tačiau, nors turime europietišką apšvietimą, europietiškus ša­
ligatvius, europietiškai statome namus, mes dar toli gražu ne­
atsikratėme paveldėtų savo prietarų.
Namai nauji, bet prietarai seni20, -
ir net ir namai nenauji, bent jau laiptinės. Savo laikrašty­
je mes jau ne kartą rašėme, kad Peterburgo pusėje, pirklio
Lukjanovo name, medinių laiptų posūkio pakopos supuvo,
įlūžo ir jau seniai kelia grėsmę jo tarnaitei kareivio našlei
Afimjai Skapidarovai, turinčiai dažnai lipti laiptais su van­
deniu ar glėbiu malkų. Galiausiai mūsų pranašystės išsipildė:
vakar vakare, pusę devintos, kareivio našlė Afimja Skapida-
rova įlūžo su sriubos dubeniu ir susilaužė koją. Nežinome,
ar dabar Lukjanovas sutaisys savo laiptus; rusas gudrus po
laiko, bet ruso auka rasi jau nuvežta į ligoninę. Lygiai taip
pat mes nesiliausim kartoti, kad kiemsargiai, valantys purvą
nuo medinių šaligatvių Vyborgo pusėje, neturi purvinti kojų
praeiviams, o privalo suvalyti purvą į krūveles, panašiai kaip
Europoje valant batus... ir t. t., ir t. t.“
- Kas gi čia, - pasakiau aš, sutrikęs žiūrėdamas į Prochorą
Savičių, - kas gi čia?

287
 - O ką?
- Bet kaipgi šitaip, užuot pagailėję Ivano Matvejičiaus,
gaili krokodilo.
- O ką? Net žvėries, žinduolio, ir to pagailėjo. Argi ne
Europa? Ten irgi krokodilų labai gaili. Chi chi chi!
Sitai pasakęs, keistuolis Prochoras Savičius įsikniaubė į
savo popierius ir daugiau jau nebeištarė nė žodžio.
„Plauką“ ir „Lapelį“ aš įsikišau į kišenę ir, be to, pririnkau
Ivanui Iljičiui vakaro pramogai senų „Žinių“ ir „Plaukų“, kiek
tik suradau, ir nors iki vakaro buvo dar toli, šįkart aš anksčiau
išsprukau iš kanceliarijos, norėdamas nueiti į Pasažą ir bent iš
tolo pasižiūrėti, kas ten dedasi, pasiklausyti įvairių nuomonių
ir pakraipų. Aš nujaučiau, kad ten didžiulė spūstis, ir dėl visa
ko gludžiau prisidengiau veidą apsiausto apykakle, nes man
buvo kažko truputėlį gėda - mes taip nepripratę prie viešu­
mo. Bet jaučiu, kad neturiu teisės pasakoti apie savo paties
proziškus jausmus nutikus tokiam nuostabiam ir originaliam
įvykiui.
 A P S A K Y M A I IŠ
„RAŠYTOJO D I E N O R A Š Č I O “
 PUPA

Šįkart spausdinu „Vieno asmens užrašus“. Tai ne aš; tai vi­

sai kitas asmuo. Aš manau, daugiau nereikia jokios įžangos.

Vieno asmens užrašai

Užvakar Semionas Ardaijonovičius man sako:

- Ar tu, Ivanai Ivanyčiau, kada nors išsiblaivysi, malonėk
pasakyti?
Keistas reikalavimas. Aš neužsigaunu, aš drovus žmogus;
bet mane taigi jau ir bepročiu padarė. Per atsitiktinumą dai­
lininkas nupiešė mano portretą: „Vis dėlto tu, sako, literatas.“
Aš leidausi, jis ir eksponuoja. Skaitau: „Eikit pasižiūrėti į šitą
liguistą, pamišimo paženklintą veidą.“1
Tiek jau to, bet juk kaipgi vis dėlto šitaip tiesiai spaudoje?
Spaudoje reikia, kad būtų kilnu; idealų reikia, o čia...
Bent jau pasakyk netiesiogiai, tam ir yra stilius. Ne, netie­
siogiai jis jau nebenori. Nūnai humoras ir geras stilius nyksta
ir keiksmažodžiai laikomi sąmoju. Aš neužsigaunu: ne dievai
žino koks literatas, kad iš proto išeičiau. Parašiau apysaką -
neišspausdino. Parašiau feljetoną - atmetė. Tų feljetonų aš
daug į įvairias redakcijas nešiau, visur atmesdavo: „Druskos,
sako, stinga.“
- Kokios dar tau druskos, - klausiu su pašaipa, - atiki-
nės2?

290
 Nė nesupranta. Daugiausia verčiu knygų pardavėjams iš
prancūzų kalbos. Rašau ir skelbimus pirkliams: „Retenybė!
Puikiausia, atseit, arbata, iš nuosavų plantacijų...“ Už pane­
giriką jo prakilnybei amžinatilsį Piotrui Matvejičiui apvalią
sumelę susižėriau. „Meną patikti damoms“ knygų pardavėjo
užsakymu sudariau. Tokių knygelių aš kokias šešias per gy­
venimą išleidau. Voltero bonmo* noriu surinkti, bet bijau,
ar nepasirodys mūsų skaitytojams lėkštoki. Koks dabar Vol­
teras; nūnai reikalingas vėzdas, o ne Volteras! Paskutinius
dantis vieni kitiems išmalė! Štai ir visa mano literatūrinė
veikla. Na, dar laiškus veltui į redakcijas siuntinėju, su pilnu
savo parašu. Vis pamokymus ir patarimus daliju, kritikuoju
ir kelią nurodau. Į vieną redakciją praėjusią savaitę ketu­
riasdešimtą laišką per dvejus metus išsiunčiau; vien pašto
ženklams keturis rublius išleidau. Mano charakteris bjaurus,
štai kas.
Manau, kad dailininkas mane nupiešė ne literatūros labui,
bet dėl dviejų simetriškų karpų ant mano kaktos: atseit, feno­
menas. Idėjos nėra, tai jie dabar fenomenų vaikosi. Vis dėlto
kaip jam pavyko nupiešti mano karpas portrete, - kaip tikros!
Šitai jie realizmu vadina.
O dėl pamišimo, tai pernai pas mus daugelį pamišėliais
apšaukė. Ir kokiu stiliumi: „Toks, girdi, savitas talentas... ir
štai galiausiai paaiškėjo... kita vertus, jau seniai buvo galima
numatyti...“3 Šitai dar gana gudru; taigi grynojo meno po­
žiūriu net ir pagirti galima. Na, o tie staiga dar protingesni
sugrįžo. Tokios tokelės, iš proto išvesti tai pas mus išves, bet
protingesnio dar nė vieno nepadarė.
Protingiausias, mano manymu, tas, kuris bent kartą per mė­
nesį pats save kvailiu pavadina, - nūnai negirdėtas sugebėjimas!

* Prane, bons mots - sąmojai, sąmojingi posakiai.

291
Anksčiau, šiaip ar taip, kvailys nors kartą per metus sau pri­
sipažindavo, kad jis kvailys, na o dabar nieku gyvu. Ir taip
viską supainiojo, kad kvailio nuo protingo nebeatskirsi. Sitai
jie tyčia padarė.
Prisiminiau ispanų sąmojį, kai prancūzai, prieš du su puse
amžiaus, pastatė savo šalyje pirmuosius pamišėlių namus: „Jie
uždarė visus savo kvailius atskirame name, idant įtikintų, kad
patys yra protingi žmonės.“ Juk iš tiesų: tuo, kad kitą užda­
rysi į beprotnamį, savo proto neįrodysi. „K. išėjo iš proto,
vadinasi, dabar mes protingi.“ Ne, nebūtinai.
Kita vertus, velnias... ir ko aš čia vis apie tą protą: niurz­
gu, niurzgu. Net tarnaitei įkyrėjau. Vakar buvo užėjęs bičiulis:
„Tavo, sako, stilius keičiasi, kapotinis darosi. Kapoji, kapoji - ir
tada įvadinis sakinys, paskui prie to įvadinio dar įvadinis, pas­
kui skliausteliuose dar ką nors įterpi, o paskui vėl imi kapoti,
kapoti...“
Bičiulis teisus. Man darosi kažkas keista. Ir charakteris
keičiasi, ir galvą skauda. Aš kartais matau ir girdžiu kažko­
kius keistus dalykus. Ne balsus, bet nelyginant kažkas šalia:
„Pupa, pupa, pupa!“
Kokia dar pupa? Reikia prasiblaškyti.

***
Ėjau prasiblaškyti, pakliuvau į laidotuves. Tolimas gimi­
naitis. Tačiau kolegijos patarėjas. Našlė, penkios dukterys,
visos netekėjusios. Juk jau vien bateliai kiek atsieina! Ve­
lionis užkaldavo, na o dabar - pensijukė. Pabruks uodegas.
Mane visada priimdavo nesvetingai. Ir dabar nebūčiau ėjęs,
jeigu ne toks ypatingas atvejis. Palydėjau su kitais į kapi­
nes; šalinasi manęs ir didžiuojasi. Mano vicmunduras iš tikro
prastokas. Manau, kokius dvidešimt penkerius metus nebu­
vau kapinėse; nieko sau vietelė!

292
 Pirmiausia, kvapas. Suvažiavo kokie penkiolika numirė­
lių. Apdangalai įvairaus brangumo; netgi buvo du katafalkai:
vieno generolo ir vienos kažkokios ponios. Daug gedinčių
veidų, daug ir apsimestinio liūdesio, bet daug ir neslepiamo
linksmumo. Parapijos dvasininkai negalėtų skųstis: pajamos.
Bet kvapas, kvapas. Nenorėčiau būti čionykštis dvasininkas.
Į numirėlių veidus žvilgčiojau atsargiai, nepasikliauda­
mas savo jautrumu. Yra švelnių išraiškų, yra ir nemalonių.
Apskritai šypsenos negeros, o kai kurių net labai. Nemėgstu;
sapnuojasi.
Per pamaldas išėjau iš cerkvės į lauką; diena buvo apniu­
kusi, bet sausa. Be to, ir šalta; na, bet juk jau spalis. Pavaikš-
tinėjau po kapines. Įvairios klasės. Trečia klasė trisdešimt ru­
blių: ir padoru, ir nelabai brangu. Pirmosios dvi cerkvėje ir
po priecerkviu; na, šitos neįkandamos. Trečioje klasėje šįkart
laidojo šešis žmones, tarp jų generolą ir ponią.
Žvilgtelėjau į kapų duobes - baisu: vanduo, ir koks van­
duo! Visiškai žalias ir... kur jau ten! Duobkasys be perstojo
sėmė kaušu. Išėjau, kol pamaldos, paklaidžioti už vartų. Čia
dabar prieglauda, o kiek tolėliau ir restoranas. Ir pusė bėdos,
neblogas restoranėlis: ir užkąsti galima, ir viską. Prisigrūdo
daug ir palydinčiųjų. Pastebėjau daug linksmumo ir tikro pa­
kilumo. Užkandau ir išgėriau.
Paskui savo rankomis padėjau nunešti karstą prie kapo
duobės. Kodėl tie numirėliai karste pasidaro tokie sunkūs?
Sako, dėl kažkokios inercijos, kad kūno esą kažkaip jau patys
nebevaldo... ar kažkokios panašios nesąmonės; prieštarauja
mechanikai ir sveikam protui. Man nepatinka, kai, turėdami
tiktai bendrąjį išsilavinimą, pas mus griebiasi spręsti specia­
lius klausimus; o pas mus šitaip visur. Civiliai asmenys mėgs­
ta spręsti apie karinius ir net feldmaršalų reikalus, o inžinie­
riaus išsilavinimą turintys žmonės daugiausia sprendžia apie
filosofiją ir politinę ekonomiją.

293
 Melstis už mirusįjį nevažiavau. Aš išdidus, ir jeigu mane
priima tiktai dėl išskirtinės būtinybės, tai ko vilktis į jų pie­
tus, nors ir gedulinius? Tiktai nesuprantu, kodėl pasilikau
kapinėse; atsisėdau ant paminklo ir susimąsčiau.
Pradėjau nuo Maskvos parodos4, o baigiau nuostaba, aps­
kritai kaip tema. Apie „nuostabą“ aš padariau štai kokią iš­
vadą:
„Viskuo stebėtis, žinoma, kvaila, o niekuo nesistebėti
kur kas gražiau ir kažkodėl laikoma geru tonu. Bet vargu ar
iš tikrųjų taip yra. Mano manymu, niekuo nesistebėti daug
kvailiau, negu stebėtis viskuo. O be to: niekuo nesistebėti
bemaž tas pats, kaip nieko negerbti. Bet kvailas žmogus ir
negali gerbti.“
- Bet aš pirmiausia noriu gerbti. Aš trokštu gerbti, - visai
neseniai man pasakė vienas mano pažįstamas.
Jis trokšta gerbti! O Dieve, pamaniau aš, kas tau būtų,
jeigu tu dabar išdrįstum šitai išspausdinti!
Tada aš ir užsimiršau. Nemėgstu skaityti paminklų užrašų;
amžinai tas pats. Ant plokštės šalia manęs gulėjo nebaigtas
valgyti sumuštinis; kvaila ir nederama. Numečiau jį ant že­
mės, nes tai ne duona, o tik sumuštinis. Beje, trupinti duoną
ant žemės, rodos, ne nuodėmė; ant grindų nuodėmė. Reikės
pasitikrinti Suvorino kalendoriuje5.
Manau, kad aš ilgai sėdėjau, net labai; tai yra net priguliau
ant ilgo akmens, marmurinio karsto formos. Ir kaip atsiti­
ko, kad staiga aš ėmiau girdėti visokius dalykus? Iš pradžių
nekreipiau dėmesio ir žiūrėjau su panieka. Tačiau pokalbis
tęsėsi. Girdžiu - garsai duslūs, tarsi burnos būtų uždengtos
pagalvėmis; ir vis dėlto aiškiai girdimi ir sklinda labai arti.
Atsipeikėjau, atsisėdau ir ėmiau įdėmiai klausytis.
- Jūsų prakilnybe, šitai tiesiog jokiu būdu neįmanoma.
Jūs šaukiat čirvus, aš vistuoju, ir staiga jūs dedat būgnų sep­
tynetą. Reikėjo iš anksto susitarti dėl būgnų.

294
 - Tai ką, vadinasi, lošti atmintinai? Koks tada įdomu­
mas?
- Negalima, jūsų prakilnybe, be garantijos jokiu būdu
negalima. Būtinai reikia su dėduku, ir kad būtų vienas aklas
ėjimas.
- Na, dėduko čia nerasi.
Vis dėlto kokie pasipūtėliški žodžiai! Ir keista, ir netikėta.
Vienas toks svarus ir solidus balsas, kitas tarsi švelniai mei­
likaujamas; nepatikėčiau, jeigu pats negirdėčiau. Melstis už
mirusįjį aš, rodos, nebuvau. Vis dėlto kaipgi čia preferansą,
ir koks generolas? Kad sklido iš kapų, dėl to nebuvo jokios
abejonės. Aš pasilenkiau ir perskaičiau užrašą ant paminklo:
„Čia ilsisi generolo majoro Pervojedovo... tokių ir tokių
ordinų kavalieriaus, palaikai.“ Hm. „Mirė šių metų rugpjū­
tį... penkiasdešimt septynerių... Ilsėkis ramybėje ligi džiaugs­
mingo ryto!“
Hm, velnias, iš tikro generolas! Prie kito kapo, iš kur skli­
do įteiklus balsas, paminklo dar nebuvo; buvo tiktai plokštė;
tikriausiai naujokas. Iš balso rūmų patarėjas.
- Oh ho ho ho! - pasigirdo jau visai naujas balsas, maž­
daug už penkių sieksnių nuo generolo vietos ir jau iš visai
šviežio kapo, - vyriškas balsas, prasčiokiškas, bet nusilpęs ir
pasidaręs pagarbiai graudulingas.
- Oh ho ho ho!
- Ak, vėl jis žagsi! - staiga pasigirdo niurzgius ir išdi­
dus suirzusios damos, lyg ir iš aukštuomenės, balsas. - Tikra
bausmė man šalia šito krautuvininko!
- Visai aš nežagsėjau, ir nevalgiau, tai tiktai mano esybė. O
jūs, ponia, vis niekaip negalit nusiraminti, vis visokie kaprizai.
- Tai ko jūs čia atsigulėt?
- Paguldė mane, žmona ir maži vaikeliai paguldė, o ne
pats atsiguliau. Mirties slėpinys! Ir nieku gyvu nebūčiau atsi­
gulęs šalia jūsų, už jokius pinigus; o guliu pagal savo kapitalą,

295
sprendžiant iš kainos. Mat mes visada šitai galim, už savo
kapą trečioje klasėje susimokėti.
- Sutaupė; žmones apsukdavai?
- Kaip jau čia jus apsuksi, jeigu bemaž nuo sausio jūs
mums nieko nemokėjot. Sąskaitėlė jums krautuvėje yra.
- Sitai tai jau kvaila; čia, mano manymu, skolas išieškoti
labai kvaila! Eikit į viršų. Reikalaukit iš dukterėčios; ji pavel­
dėtoja.
- Kur jau čia dabar reikalausi ir kur eisi. Abiem atėjo galas
ir prieš Dievo teismą abu vienodi nusidėjėliai.
- Nusidėjėliai! - paniekinamai mėgdžiojo numirėlė. - Ir
nedrįskit su manim kalbėti!
- Oh ho ho ho!
- O vis dėlto krautuvininkas ponios klauso, jūsų prakil­
nybe.
- O kodėl turėtų neklausyti?
- Na, žinia kodėl, jūsų prakilnybe, nes čia nauja tvarka.
- Kokia dar nauja tvarka?
- Taigi juk mes, taip sakant, numirėm, jūsų prakilnybe.
- Ak, taip! Bet vis dėlto tvarka...
Tai pamalonino; ką ir sakyti, paguodė! Jeigu jau čia prie
to prieita, tai ko tikėtis viršutiniame aukšte? Vis dėlto kas per
juokai! Tačiau klausiausi toliau, nors ir su baisiausiu pasipik­
tinimu.

***
- Ne, aš pagyvenčiau! Ne... aš, žinot... aš pagyvenčiau! -
staiga pasigirdo kažkieno naujas balsas, kažkur tarpe tarp ge­
nerolo ir irzliosios ponios.
- Girdit, jūsų prakilnybe, mūsiškis vėl savo. Tris dienas
tylės tylės, ir staiga: „Aš pagyvenčiau, ne, aš pagyvenčiau!“ Ir
su tokiu, žinot, apetitu, chi chi!

296
 - Ir lengvapėdiškai.
- Supurto jį, jūsų prakilnybe, ir, žinot, jau migdosi, visai
migdosi, juk nuo balandžio čia, ir staiga: „Aš pagyvenčiau!“
- Vis dėlto nuobodoka, - pasakė jo prakilnybė.
- Nuobodoka, jūsų prakilnybe, gal Avdotją Ignatjevną vėl
paerzinti, chi chi?
- Na jau ne, Dieve gink. Negaliu pakęsti šitos akiplėšos
rėksnės.
- O aš, priešingai, judviejų abiejų negaliu pakęsti, - su pa­
sidygėjimu atsiliepė rėksnė. - Judu abu baisiausi nuobodos ir
nesugebat papasakoti nieko idealaus. Aš apie jus, jūsų prakil­
nybe, - prašom neriesti nosies, - vieną istorijėlę žinau, kaip jus
iš po vienos šeimyninės lovos rytą liokajus šepečiu iššlavė.
- Bjauri moteriškė! - pro dantis iškošė generolas.
- Meldžiamoji, Avdotja Ignatjevna, - staiga vėl sukliko
krautuvininkas, - poniute tu mano, pasakyk tu man, pikto
neminėdama, ko aš vis kankinimus kenčiu6, ar kas kita da­
rosi?..
- Ak, jis ir vėl savo, taip aš ir nujaučiau, kažko užuodžiu
kvapą nuo jo, kvapą, o pasirodo, jis vartosi!
- Nesivartau aš, meldžiamoji, ir neskleidžiu jokio ypa­
tingo kvapo, nes mano kūnas dar nėmaž nesuiręs, o va jūs,
poniute, tai jau pradėjot gesti, - todėl kvapas iš tikro nepa­
kenčiamas, net ir šitoje vietoje. Tiktai iš mandagumo tyliu.
- Ak, bjaurus užgauliotojas! Nuo jo paties taip dvokia, o
jis mane šmeižia.
- Oh ho ho ho! Kad bent mūsų keturiasdešimtinės7grei­
čiau ateitų: verksmingus jų balsus virš savęs išgirsiu, žmonos
klyksmą ir vaikų tylų verksmą!..
- Matai, dėl ko verkia: košės su medum prisiris8 ir išva­
žiuos. Ak, kad bent kas pabustų!
- Avdotja Ignatjevna, - prakalbo įteiklusis valdininkas. -
Palūkėkit mažumėlę, naujieji prašneks.

297
 - O jaunų žmonių tarp jų yra?
- Ir jaunų yra, Avdotja Ignatjevna. Net jaunuolių yra.
- Ak, kaip būtų gerai!
- O ką, dar neprašneko? - pasiteiravo jo prakilnybė.
- Net ir užvakarykščiai dar neatsipeikėjo, jūsų prakilnybe,
juk pats žinot, kitą sykį visą savaitę tyli. Gerai, kad jų vakar,
užvakar ir šiandien kažkaip staiga iškart privežė. O tai juk
aplinkui per dešimt sieksnių beveik vien pernykščiai.
- Taip, įdomu.
- Va, jūsų prakilnybe, šiandien tikrąjį slaptąjį patarėją Ta­
rasevičių palaidojo. Aš iš balsų pažinau. Aš jo sūnėną pažįstu,
jis pirma karstą nuleido.
- Hm, kurgi jis čia?
- Ogi už penkių žingsnių nuo jūsų, jūsų prakilnybe, kai­
rėje. Bemaž prie pat jūsų kojų... Jums būtų neprošal susipa­
žinti, jūsų prakilnybe.
- Hm, na jau ne... negi aš pirmas.
- Taigi jis pats pradės, jūsų prakilnybe. Jis bus netgi pa­
malonintas, paveskit man, jūsų prakilnybe, ir aš...
- Oi, oi... oi, kas čia man? - staiga sudejavo išsigandęs
kažkieno naujas balsas.
- Naujas, jūsų prakilnybe, naujokas, ačiū Dievui, ir juk
kaip greitai! Kitą sykį savaitę tyli.
- Ak, rodos, jaunas žmogus! - suspigo Avdotja Ignat-
jevna.
- Aš... aš... aš nuo komplikacijos, ir taip staiga! - vėl su­
lemeno jaunuolis. - Man Šulcas dar vakarykščiai: jums, sako,
komplikacija, o aš staiga paryčiais ir numiriau. Oi! oi!
- Na, nieko nepadarysi, jaunuoli, - maloniai ir aiškiai ap­
sidžiaugęs naujoku pasakė generolas, - reikia nusiraminti!
Maloniai prašom į mūsų, taip sakant, Juozapato slėnį9. Žmo­
nės mes geri, pažinsit ir įvertinsit. Generolas majoras Vasili­
jus Vasiljevičius Pervojedovas, pasiruošęs jums patarnauti.

298
 - Oi, ne! ne, ne, aš nieku gyvu! Aš pas Šulcą; man, žinot,
komplikacijos pasidarė, iš pradžių krūtinę užėmė ir kosulys,
o paskui peršalau: plaučiai ir gripas... ir štai staiga visai neti­
kėtai... svarbiausia, visai netikėtai.
- Jūs sakot, iš pradžių plaučiai, - švelniai įsiterpė valdi­
ninkas, tarsi norėdamas padrąsinti naujoką.
- Taip, plaučiai ir prakaitavimas, o paskui staiga nustojau
prakaituoti ir plaučiai, ir kvėpuoti negaliu... ir žinot...
- Žinau, žinau. Bet jeigu plaučiai, jums geriau reikėjo pas
Eką10, o ne pas Šulcą.
- O aš, žinot, vis ruošiausi pas Botkiną11... ir staiga...
- Na, Botkinas branginasi, - pasakė generolas.
- Oi, ne, jis visai nesibrangina; aš girdėjau, kad jis labai
dėmesingas ir viską iš anksto numato.
- Jo prakilnybė kalbėjo apie kainą, - pataisė valdininkas.
- Ak, ką jūs, tiktai trys rubliai sidabru, ir jis taip apžiūri, ir
receptą... ir aš būtinai norėjau, nes man sakė... Ką gi, ponai,
pas katrą man, pas Eką ar pas Botkiną?
- Kas? Kur? - maloniai kvatodamas, sukrutėjo generolo
lavonas. Valdininkas falcetu jam antrino.
- Mielas berniuk, mielas, linksmas berniuk, kaip aš tave
myliu! - susižavėjusi suspigo Avdotja Ignatjevna. - Va jeigu
tokį būtų šalimais paguldę!
Ne, šito tai jau aš negaliu leisti! ir čia šiuolaikinis numirėlis!
Tačiau reikia dar pasiklausyti ir neskubėti daryti išvadų. Šitas
smurglius naujokas - aš jį karste prisimenu - persigandusio
viščiuko išraiška, pati bjauriausia pasaulyje! Bet kas toliau.

* * *

Bet paskui prasidėjo toks erzelis, kad aš visko nė neprisi­

menu, nes daugelis iškart pabudo: pabudo valdininkas, iš vals­
tybės patarėjų, ir nieko nelaukęs tučtuojau pradėjo su generolu

299
apie naujos pakomisės vienoje ministerijoje projektą ir apie
galimą, susijusį su pakomise, pareigūnų perkėlimą ir tuo ne­
paprastai prablaškė generolą. Tiesą sakant, aš ir pats sužinojau
daug naujo, taigi nusistebėjau, kokiais būdais kartais galima
sužinoti administracines naujienas šioje sostinėje. Paskui pu­
siau pabudo vienas inžinierius, bet dar ilgai vapaliojo visiškas
nesąmones, todėl mūsiškiai ir nekibo prie jo, o paliko ramy­
bėje, kol išsigulės. Pagaliau atgijimo ženklus savo kape parodė
rytą katafalku atvežta ir palaidota aukštuomenės ponia. Lebe-
ziatnikovas (mat įteiklaus ir mano nekenčiamo rūmų patarėjo,
įsitaisiusio šalia generolo Pervojedovo, pavardė, kaip paaiškėjo,
buvo Lebeziatnikovas) labai bruzdėjo ir stebėjosi, kad šįkart
visi taip greitai pabunda. Prisipažįstu, nustebau ir aš; beje, kai
kurie iš pabudusiųjų buvo palaidoti dar užvakar, kaip, pavyz­
džiui, viena labai jaunutė mergina, šešiolikos metų, bet visą
laiką kikenusi... bjauriai ir gašliai kikenusi.
- Jūsų prakilnybe, slaptasis patarėjas Tarasevičius bunda! -
staiga nepaprastai skubomis pranešė Lebeziatnikovas.
- A? kas? - švarkščiančiu balsu su pasidygėjimu sušvapsė-
jo staiga atsipeikėjęs slaptasis patarėjas. Jo balsas skambėjo
kaprizingai ir įsakmiai. Aš smalsiai klausiausi, nes pastaro­
siomis dienomis kažką girdėjau apie šitą Tarasevičių - kažką
nepaprastai pikantiško ir keliančio nerimą.
- Tai aš, jūsų prakilnybe, kol kas tiktai aš.
- Ko prašot ir ko jums reikia?
- Tiktai pasiteirauti apie jūsų prakilnybės sveikatą; dėl
neįpratimo čia visi iš pradžių jaučiasi ankštokai... Generolas
Pervojedovas norėtų turėti garbę susipažinti su jūsų prakil­
nybe ir tikisi...
- Negirdėjau.
- Kaipgi, jūsų prakilnybe, generolas Pervojedovas, Vasi­
lijus Vasiljevičius...
- Jūs generolas Pervojedovas?

300
 - Ne, jūsų prakilnybe, aš tiktai rūmų patarėjas Lebezia-
tnikovas, pasiruošęs jums patarnauti, o generolas Pervojedo-
vas...
- Nesąmonė! Ir prašyčiau jūsų palikti mane ramybėje.
- Palikit, - pagaliau pats generolas Pervojedovas oriai su­
tramdė pasibjaurėtiną pataikūno nekantrumą.
- Dar nepabudo, jūsų prakilnybe, reikia suprasti; jis šitaip
dėl neįpratimo: pabus ir tada kitaip reaguos...
- Palikit, - pakartojo generolas.

* * *

- Vasilijau Vasiljevičiau! Ei jūs, jūsų prakilnybe! - stai­

ga garsiai ir azartiškai sušuko prie pat Avdotjos Ignatjevnos
vienas visai naujas balsas - poniškas ir atžarus balsas, pagal
madą tariantis žodžius alsiai ir įžūliai skanduodamas, - aš
jau dvi valandas jus visus stebiu; aš juk tris dienas guliu; jūs
mane prisimenat, Vasilijau Vasiljevičiau? Klinevičius, buvom
susitikę pas Volokonskius, kur jus, nežinau kodėl, irgi įsileis­
davo.
- Kaip, grafas Piotras Petrovičius... bet nejaugi jūs... ir
tokių jaunų metų... Labai apgailestauju!
- Aš ir pats apgailestauju, bet tiktai man vis tiek, ir aš
noriu visur mėgautis viskuo, kuo tik įmanoma. Ir ne grafas,
o baronas, viso labo tiktai baronas. Mes kažkokie nususę ba-
roniūkščiai, iš liokajų, ir net nežinau kodėl, nusispjaut. Aš
tiktai pseudoaukštuomenės niekšelis ir esu laikomas „mielu
plevėsa“. Mano tėvas kažkoks generoliūkštis, o motina ka­
daise buvo priimta en haut lieu*. Aš su žydu Zifeliu pernai
padirbtų banknotų už penkiasdešimt tūkstančių prasukau ir jį

* Jaukštuosius sluoksnius (pranc.).

301
įskundžiau, o visus pinigus Julka Charpentier de Lusignan* į
Bordo išsivežė. Ir, pamanykit, aš jau buvau visai susižadėjęs-
Sčevalevskaja, trijų mėnesių iki šešiolikos trūko, dar insti­
tute12, jai devyniasdešimt tūkstančių kraičio duoda. Avdotja
Ignatjevna, prisimenat, kaip jūs mane, prieš penkiolika metų,
kai aš dar buvau keturiolikmetis pažas13, ištvirkinot?..
- Ak, tai tu, nenaudėli, na, nors tave Dievas atsiuntė, o
tai čia...
- Jūs be reikalo savo kaimyną negociantą14 įtariat sklei­
džiant blogą kvapą... Aš tiktai tylėjau ir juokiausi. Juk tai nuo
manęs; mane taip užkaltam karste ir palaidojo.
- Ak, koks niekšas! Bet aš vis dėlto džiaugiuosi; jūs ne­
patikėsit, Klinevičiau, nepatikėsit, kaip čia stinga gyvybės ir
sąmojo.
- Na taip, na taip, ir aš ketinu prasimanyti čia kai ką ori­
ginalaus. Jūsų prakilnybe, - aš ne jums, Pervojedovai, - jūsų
prakilnybe, kitas, pone Tarasevičiau, slaptasis patarėjau! At­
siliepkit! Klinevičius, kuris jus pas m-lle** Fiuri per Gavėnią
vežė, girdit?
- Aš jus girdžiu, Klinevičiau, ir labai džiaugiuosi, patikėkit.
- Nė per nago juodymą netikiu, ir nusispjaut. Aš jus, mie­
las senoli, tiesiog išbučiuoti noriu, bet, ačiū Dievui, negaliu.
Ar žinot, ponai, ką šitas grand-pere*** padarė? Jis užvakar ar
užužvakar numirė ir, ar galit įsivaizduoti, valdiškų net keturių
šimtų tūkstančių trūkumą paliko. Pinigai našlėms ir našlai­
čiams, ir kažkodėl jis vienas šeimininkavo, taigi galiausiai jo
aštuonerius metus niekas netikrino. Įsivaizduoju, kokie dabar
ten ištįsę visų veidai ir kaip jie jį keikia. Geidulinga mintis,

* Šarpantjė de Liusinjan (pranc.).

** Mademoiselle - panelė (pranc.).
*** Senelis (pranc.).

302
ar ne! Aš visus pastaruosius metus stebėjausi, kaip toks sep­
tyniasdešimtmetis nukaršėlis, podagrikas ir chiragrikas15, dar
turi tiek jėgų ištvirkauti, ir - ir štai dabar įminiau! Tos našlės
ir našlaičiai - juk jau vien mintis apie juos turėjo jį įkaitinti!..
Aš apie tai jau seniai žinojau, tiktai aš vienas ir žinojau, man
Charpentier pasakė, ir kai aš sužinojau, tai Velykų savaitę ir
primygau jį bičiuliškai: „Duok dvidešimt penkis tūkstančius,
antraip rytoj revizorių užsiundysiu“; tai, įsivaizduokit, jis
tada tiktai trylika tūkstančių sukrapštė, taigi, atrodo, jis dabar
labai laiku numirė. Grand-pere, grand-pere, girdit?
- Cher* Klinevičiau, aš visiškai su jumis sutinku, ir be
reikalo jūs... leidotės į tokias smulkmenas. Gyvenime tiek
sielvarto, kančių ir taip maža atpildo... aš panūdau pagaliau
nusiraminti ir, kaip matau, tikiuosi ir čia pasimėgauti vis­
kuo...
- Kertu lažybų, kad jis jau suuodė apie Katišę Berestovą!
- Kokią?.. Kokią Katišę? - geidulingai suvirpėjo senio
balsas.
- A-a, kokią Katišę? Ogi čia, kairėje, už penkių žingsnių
nuo manęs, nuo jūsų už dešimt. Ji čia jau penkta diena, ir
jeigu jūs žinotumėt, grand-pere, kokia ji bjaurybė... iš ge­
ros šeimos, išauklėta ir - monstras, visiškas monstras! Ten
aš jos niekam nerodžiau, tik aš vienas ir žinojau... Katišę,
atsiliepk!
- Chi chi chi! - atsiliepė kimus mergaitiško balselio gar­
sas, bet jame pasigirdo kažkas panašaus į adatos dūrį. - Chi
chi chi!
- Ir blon-di-nė? - su pertrūkiais trimis skiemenimis išle­
meno grand-pere.
- Chi chi chi!

* Mielas, brangus (pranc.).

303
 - Man... man jau seniai, - dusdamas suvapėjo seniokas, -
patiko svajonė apie blondinę... maždaug penkiolikos metų...
ir būtent tokiomis aplinkybėmis...
- Ak, pabaisa! - sušuko Avdotja Ignatjevna.
- Užteks! - nusprendė Klinevičius, - matau, kad me­
džiaga puiki. Mes čia tuoj kuo puikiausiai įsitaisysim. Svar­
biausia linksmai praleisti likusį laiką; bet kokį laiką? Ei, jūs,
kažkoks valdininke, gal Lebeziatnikovai, girdėjau, kad jus
taip vadino!
- Lebeziatnikovas, rūmų patarėjas, Semionas Jevsejevi-
čius, pasiruošęs jums patarnauti ir labai labai labai džiau­
giuosi.
- Nusispjaut, kad jūs džiaugiatės, tiktai jūs, atrodo, čia
viską žinot. Pasakykit, pirmiausia (aš dar nuo vakar stebiuo­
si), kokiu būdu mes čia kalbam? Juk mes numirėm, o vis
dėlto kalbam; tarytum ir judam, o vis dėlto ir nekalbam, ir
nejudam? Kokie čia triukai?
- Sitai, jeigu pageidautumėt, barone, Platonas Nikolajevi-
čius galėtų geriau paaiškinti, negu aš.
- Koks Platonas Nikolajevičius? Nemikčiokit, prie reikalo.
- Platonas Nikolajevičius, mūsų savas čionykštis filosofas,
gamtininkas ir magistras. Jis kelias filosofines knygas išleido,
bet štai trys mėnesiai ir baigia visai užmigti, taigi čia jo jau
nebeįmanoma dabar išjudinti. Kartą per savaitę sumurma ke­
lis žodžius, nei šį, nei tą.
- Prie reikalo, prie reikalo!..
- Jis visa tai aiškina pačiu paprasčiausiu faktu, būtent tuo,
kad viršuje, kai mes dar buvom gyvi, tai tenykštę mirtį klai­
dingai laikėm mirtimi. Čia kūnas tarytum dar kartą atgyja,
susitelkia gyvasties likučiai, bet tiktai sąmonėje. Tai - nemo­
ku jums pasakyti - tarsi iš inercijos tęsiasi gyvenimas. Viskas
sutelkta, jo manymu, kažkur sąmonėje ir tęsiasi dar du ar tris
mėnesius... kartais net pusmetį... Yra, pavyzdžiui, čia vienas

304
toks, kuris jau bemaž visai sudūlėjo, bet kartą per savaitę
šeštą valandą jis vis dar staiga sumurma vieną žodelį, aišku,
beprasmį, apie kažkokią pupą: „Pupa, pupa“, - bet ir jame,
vadinasi, vis dar rusena nepastebima gyvasties kibirkštėlė...
- Gana kvaila. Na, o kaipgi aš štai dabar neturiu uoslės,
bet užuodžiu smarvę?
- Tai... che che... Na, jau čia mūsų filosofas pūtė miglą.
Apie uoslę jis pasakė, kad čia užuodžiama, taip sakant, mora­
linė smarvė - che che! Tarytum sielos smarvė, kad per du tris
mėnesius suspėtum susigriebti... ir kad tai, taip sakant, pasku­
tinis gailestingumas... Tiktai man atrodo, barone, visa tai jau
mistinis kliedesys, visiškai dovanotinas, kai jo tokia būklė...
- Gana, ir toliau, esu tikras, vien nesąmonės. Svarbiausia,
du ar trys mėnesiai gyvenimo ir galų gale - pupa. Aš siūlau
visiems praleisti tuos du mėnesius kaip galima maloniau ir va­
dovautis kitokiu pagrindu. Ponai! aš siūlau nieko nesigėdyti!
- Ak, tikrai, tikrai nieko nebesigėdykim! - pasigirdo daug
balsų, ir, keista, pasigirdo net visai nauji balsai, vadinasi, tik
tuo metu pabudusiųjų. Ypač ryžtingai bosu sududeno savo
pritarimą jau visai atsipeikėjęs inžinierius. Mergaitė Katišė
linksmai sukikeno.
- Ak, kaip aš noriu nieko nesigėdyti, - džiaugsmingai su­
šuko Avdotja Ignatjevna.
- Girdit, jeigu jau Avdotja Ignatjevna nori nieko nesigė­
dyti...
- Ne ne ne, Klinevičiau, aš gėdijausi, vis dėlto ten aš gė­
dijausi, o čia aš baisiai, baisiai noriu nieko nesigėdyti!
- Aš suprantu, Klinevičiau, - bosu sududeno inžinierius, -
kad jūs norite sutvarkyti čionykštį, taip sakant, gyvenimą va­
dovaudamasis naujais ir jau protingais pagrindais.
- Na, į šitai man nusispjaut! Šiuo klausimu palauksim Ku-
dejarovo, vakar atvežė. Pabus ir viską jums paaiškins. Tai toks
asmuo, toks milžiniškas asmuo! Rytoj, rodos, atbogins dar vieną

305
gamtininką, tikriausiai vieną karininką ir, jeigu neklystu, po
trijų keturių dienų vieną feljetonistą, ir, atrodo, kartu su re­
daktoriumi. Kita vertus, velniai jų nematė, bet tiktai mūsų
susirinks savas pulkelis ir pas mus viskas savaime susitvarkys.
Bet kol kas aš noriu, kad nemeluotume. Tiktai šito ir tenoriu,
nes šitai svarbiausia. Žemėje neįmanoma gyventi ir nemeluo­
ti, nes gyvenimas ir melas sinonimai; na, o čia mes juoko dėlei
nemeluosim. Velniai griebtų, juk kapas vis dėlto šį tą reiškia!
Mes visi garsiai pasakosim savo istorijas ir jau nieko nebesi-
gėdysim. Aš pirmutinis apie save papasakosiu. Aš, žinot, iš
gašlūnų. Visa tai ten viršuje buvo supančiota supuvusiomis
virvėmis. Salin virves, ir tuos du mėnesius pragyvensim su
begėdiškiausia tiesa! Atsiskleisim ir apsinuoginsim!
- Apsinuoginsim, apsinuoginsim! - ėmė šaukti visais bal­
sais.
- Aš baisiai, baisiai noriu apsinuoginti! - spygavo Avdotja
Ignatjevna.
- Oi... oi... Oi, matau, kad čia bus linksma; nenoriu pas
Eką!
- Ne, aš pagyvenčiau, ne, žinot, aš pagyvenčiau!
- Chi chi chi! - kvatojo Katišė.
- Svarbiausia, kad niekas negali mums uždrausti, ir nors
Pervojedovas, matau, pyksta, bet ranka jis manęs vis dėlto
nepasieks. Grand-pere, jūs sutinkat?
- Aš visiškai, visiškai sutinku ir su didžiausiu malonumu,
bet tegu Katišė pirmoji pradeda savo bi-o-grafiją.
- Protestuoju! iš visų jėgų protestuoju, - tvirtai pareiškė
generolas Pervojedovas.
- Jūsų prakilnybe! - subruzdęs ir pritylinęs balsą vebleno
ir įtikinėjo niekšas Lebeziatnikovas. - Jūsų prakilnybe, juk
šitai mums netgi naudingiau, jeigu mes sutiksim. Čia, žinot,
ta mergaitė... ir, pagaliau, visi tie įvairiausi dalykėliai...
- Sakykim, mergaitė, bet...

306
 - Naudingiau, jūsų prakilnybe, dievaži, naudingiau! Na,
nors pažiūrėkim, na, nors pamėginkim...
- Nė kape neduoda ramybės!
- Pirmiausia, generole, jūs kape preferansą lošiat, o antra,
mums į jus nu-si-spjaut, - išskiemenavo Klinevičius.
- Maloningasis pone, vis dėlto prašyčiau neužsimiršti.
- Ką? Taigi juk jūs manęs nepasieksit, o aš galiu jus iš čia
erzinti, kaip Julkos bolonę. Ir, pirmiausia, ponai, koks jis čia
generolas? Tai ten jis buvo generolas, o čia šnipštas!
- Ne, ne šnipštas... aš ir čia...
- Čia jūs sutrūnysit karste, ir iš jūsų liks tiktai šešios va­
rinės sagos.
- Bravo, Klinevičiau, cha cha cha! - suriaumojo balsai.
- Aš tarnavau savo valdovui... aš turiu špagą...
- Jūsų špaga tik pelėms badyti, be to, jūs niekada nebuvot
jos išsitraukęs.
- Nesvarbu; aš buvau visumos dalis.
- Ar maža kokių yra visumos dalių.
- Bravo, Klinevičiau, bravo, cha cha cha!
- Aš nesuprantu, kas yra špaga, - pareiškė inžinierius.
- Mes nuo prūsų spruksim kaip pelės, visus iššaudys! -
sušuko tolimas ir man nepažįstamas balsas, tiesiog dūstantis
iŠdžiaugsmo.
- Špaga, pone, yra garbė! - šūktelėjo generolas, bet tik­
tai aš jį ir išgirdau. Kilo ir ilgai nesiliovė pašėlęs riaumoji­
mas, baisiausias erzelis, ir tiktai girdėjosi isteriškai nekantrus
Avdotjos Ivanovnos spygavimas.
- Nagi greičiau, greičiau! Kada gi mes pradėsim nieko
nesigėdyti!
- Oh ho ho ho! iš tikro siela kankinimus kenčia! - pasi­
girdo prasčioko balsas, ir...
Ir tada aš staiga nusičiaudėjau. Sitai nutiko netikėtai ir ne­
tyčia, bet efektas buvo stulbinamas: viskas nutilo, nelyginant

307
kapinėse, išnyko, kaip sapnas. Stojo tikra kapų tyla. Nema­
nau, kad jie manęs susigėdo: juk nusprendė nieko nesigėdyti!
Aš palaukiau kokias penkias minutes ir - nė žodžio, nė garso.
Negali ir manyti, kad išsigando įskundimo policijai; juk ką
čia gali padaryti policija? Norom nenorom darau išvadą, kad
vis dėlto jie turi kažkokią paslaptį, nežinomą mirtingajam,
kurią jie uoliai slepia nuo visų mirtingųjų.
„Na, pamaniau, mielieji, aš jus dar aplankysiu“, - ir taip
taręs išėjau iš kapinių.

* * *

Ne, aš negaliu tuo patikėti; ne, tikrai negaliu! Pupa manęs

netrikdo (štai ji, toji pupa, ir pasirodė!).
Ištvirkavimas tokioje vietoje, paskutinių lūkesčių ištvirka­
vimas, suzmekusių ir trūnijančių kūnų ištvirkavimas ir - net
negailint paskutinių sąmonės akimirkų! Jiems duotos, dova­
notos tos akimirkos ir... O svarbiausia, tokioje vietoje! Ne, aš
negaliu tuo patikėti...
Apsilankysiu kitose klasėse, visur pasiklausysiu. Tas ir
yra, jog reikia visur pasiklausyti, o ne tik viename šone, kad
galėtum susidaryti nuomonę. O gal užtiksiu ir ką nors pa­
guodžiama.
O pas šituos būtinai sugrįšiu. Žadėjo savo biografijas ir
visokias istorijas. Tfiu! Bet ateisiu, būtinai ateisiu; sąžinės
reikalas!
Nunešiu į žurnalą „Graždanin“; ten vieno redaktoriaus
portretą irgi eksponuoja16. O gal ir išspausdins.
 BERNIUKAS PAS KRISTŲ
PRIE EGLUTĖS

Bet aš romanistas ir, regis, vieną „istoriją“ sukūriau pats.

Kodėl aš rašau: „regis“, juk pats tikrai žinau, kad sukūriau, bet
man vis dingojasi, kad šitai kitados kažkur nutiko, ir nutiko
kaip tik Kūčių vakarą, kažkokiame didžiuliame mieste ir per
spiginantį šaltį.
Dingojasi man, pusrūsyje buvo berniukas, bet dar labai
mažas, kokių šešerių metų ar net dar mažesnis. Tas berniukas
nubudo rytą drėgname ir šaltame pusrūsyje. Aprengtas jis
buvo kažkokiu chalatėliu ir drebėjo. Jo kvapas išeidavo baltais
garais, ir jis, sėdėdamas kertėje ant skrynios, iš nuobodumo
tyčia leido tuos garus iš burnos - jam buvo smagu žiūrėti,
kaip jie eina. Tačiau jis labai norėjo valgyti. Rytą jis kelis
kartus buvo priėjęs prie gulto, kur ant plonyčio, kaip blynas,
pakloto ir po galva vietoj pagalvės pasidėjusi kažkokį ryšulį
gulėjo serganti jo motina. Kaip ji čia atsidūrė? Tikriausiai
atvažiavo su savo berniuku iš kito miesto ir staiga pasiligojo.
Kertes nuomojančią šeimininkę dar prieš dvi dienas išsivedė
į policiją; įnamiai išsiskirstė kas kur, juk šventės, o pasilikęs
vienas toks su chalatu jau visą parą gulėjo girtas kaip pėdas,
nė švenčių nesulaukęs. Kitoje kambario kertėje dejavo reu­
mato kamuojama kažkokia aštuoniasdešimtmetė senė, kadai­
se kažkur tarnavusi aukle, o dabar merdėjanti vieniša, aima­
nuodama, niurzgėdama ir bambėdama ant berniuko, ir jis jau

309
bijodavo prisiartinti prie jos kertės. Atsigerti jis susiieškojo
kažkur priemenėje, bet kriaukšlelės niekur nerado ir jau kokį
dešimtą kartą priėjo žadinti mamos. Galiausiai šiurpu jam
pasidarė tamsoje: jau seniai atėjo vakaras, o žiburio niekas
nedegė. Apčiupinėjęs mamos veidą, jis nusistebėjo, kad ji vi­
sai nejuda ir pasidariusi tokia pat šalta, kaip siena. „Labai jau
čia šalta“, - pagalvojo jis, mažumėlę pastovėjo, nejučiomis te­
belaikydamas ranką ant numirėlės peties, paskui papūtė pirš­
tukus, norėdamas juos sušildyti, ir ūmai, sugrabaliojęs ant
gulto savo kepurėlę, patyliukais, apgraibomis, išėjo laukan iš
pusrūsio. Jis būtų jau anksčiau išėjęs, bet vis bijojo viršuje,
ant laiptų, didelio šuns, kuris visą dieną staugė prie gretimų
durų. Tačiau šuns jau nebebuvo, ir jis išėjo į lauką.
Viešpatie, koks miestas! Niekada jis dar nebuvo matęs
nieko panašaus. Tenai, iš kur jis atvažiavo, naktimis tokia
juoda tamsa, tik vienas žibintas dega visoje gatvėje. Medinių
žemučių namukų langinės uždaromos; gatvėje, vos sutems­
ta, - nė gyvos dvasios, visi užsisklendžia namuose, ir tiktai
staugia rujos šunų, šimtai, tūkstančiai jų, kaukia ir loja kiaurą
naktį. Bet užtat ten buvo taip šilta ir jam duodavo valgyti, o
čia - Viešpatie, kad taip gavus pavalgyti! Ir koks čia bildėji­
mas ir dundesys, kiek šviesos ir žmonių, arklių ir karietų, ir
šaltis, šaltis! Sušalę garai verčiasi nuo nuvarytų arklių, iš karš­
čiu alsuojančių jų prusnų; per purų sniegą kaukši į akmenis
pasagos, ir visi taip grumdosi, ir, Viešpatie, taip norisi val­
gyti, nors kokį kąsnelį, ir staiga ėmė taip skaudėti pirštukus.
Pro šalį praėjo tvarkos sergėtojas ir nusigręžė, nenorėdamas
pastebėti berniuko.
Štai ir vėl gatvė, - vaje, kokia plati! Va čia tai tikrai su­
mindžios; kaip jie visi rėkauja, lekia ir važiuoja, o šviesos,
šviesos kiek! O čia kas? Vaje, koks didelis stiklas, o už sti­
klo kambarys, o kambaryje medis iki lubų; tai eglutė, o ant
eglutės kiek ugnelių, kiek auksinių popierėlių ir obuolių, o

310
aplinkui lėlytės, maži arkliukai; o po kambarį bėgioja vaikai,
išpuošti, švaručiai, juokiasi ir žaidžia, ir valgo, ir geria kažką.
Va ta mergaitė ėmė šokti su berniuku, kokia daili mergaitė!
Va ir muzika, per stiklą girdėti. Žiūri berniukas, stebisi, jau ir
juokiasi, o jam jau skauda ir kojyčių pirštukus, o rankų pasi­
darė visai raudoni, jau nebesilanksto ir skauda, kai pajudini.
Ir staiga berniukas prisiminė, kad jam taip skauda pirštukus,
pravirko ir nubėgo toliau, ir štai vėl mato jis pro kitą stiklą
kambarį, vėl ten medžiai, o ant stalų pyragai, visokiausi -
migdolų, raudoni, geltoni, ir sėdi ten keturios turtingos po­
nios, o kas ateina, tam jos duoda pyrago, o durys vis atsida­
ro ir atsidaro, daug ponų ateina pas jas iš gatvės. Prisėlino
berniukas, atidarė staiga duris ir įėjo. Vaje, kaip ėmė ant jo
rėkti ir mosikuoti! Viena ponia greitai priėjo ir įbruko jam
į ranką kapeikėlę, o pati atidarė jam duris į lauką. Kaip jis
išsigando! O kapeikėlė iškrito ir nudzingsėjo laiptais: jis ne­
galėjo sulenkti raudonų savo pirštukų ir jos prilaikyti. Išbėgo
berniukas ir eina, skuba, o kur, pats nežino. Jis norėtų vėl
pravirkti, bet jau bijo, ir bėga, bėga ir rankutes pučia. Ir jam
pasidaro liūdna, nes staiga jis pasijunta toks vienišas, jam taip
nyku, ir staiga, Viešpatie! Kas gi čia vėl? Stovi minia žmonių
ir stebisi: lange už stiklo trys lėlės, mažos, išpuoštos raudono­
mis ir žaliomis suknelėmis ir visai visai kaip gyvos! Kažkoks
senukas sėdi ir tarytum griežia dideliu smuiku, du kiti stovi
šalimais ir griežia mažais smuikeliais, ir linguoja į taktą gal­
vutėmis, ir žiūri vienas į kitą, ir jų lūpos juda, kalba, iš tikro
kalba, - tiktai va per stiklą nesigirdi. Ir iš pradžių berniukas
pamanė, kad jie gyvi, o kai susiprotėjo, kad tai lėlytės, - ūmai
nusijuokė. Niekada jis nebuvo matęs tokių lėlyčių ir nežino­
jo, kad tokių esama! Ir verkti jam norisi, bet tos lėlytės tokios
juokingos. Staiga jam pasivaideno, kad iš užpakalio kažkas
sugriebė jį už chalatėlio: šalimais stovėjo didelis piktas ber­
niukas ir ūmai tvojo jam per galvą, nutraukė kepurę, o pats

322
iš apačios spirtelėjo jį koja. Pargriuvo berniukas ant žemės,
aplinkui ėmė rėkti, jis nustėro, pašoko ir leidosi bėgti, ir stai­
ga įbėgo pats nežinojo kur, į tarpuvartę, į svetimą kiemą, - ir
atsitūpė už malkų: „Čia nesuras, o ir tamsu.“
Atsitūpė jis ir susigūžė, o pats kvapo negali atgauti iš bai­
mės, ir ūmai, visai ūmai, jam pasidarė taip gera: rankutes ir
kojeles ūmai paliovė skaudėti ir pasidarė taip šilta, taip šilta,
kaip ant krosnies; štai jis visas krūptelėjo: vai, juk jis užsnū­
do! Kaip gera čia užmigti: „Pasėdėsiu čia ir vėl eisiu lėlyčių
pasižiūrėti, - pagalvojo berniukas ir nusišypsojo, prisiminęs
jas, - visai kaip gyvos!..“ Ir ūmai jam pasigirdo, kad šalia jo
mama ėmė dainuoti dainelę. „Mama, aš miegu, vai, kaip čia
gera miegoti!“
- Eime pas mane prie eglutės, berniuk, - staiga sušnibž­
dėjo jam tylus balsas.
Iš pradžių jis pamanė, kad tai irgi jo mama, bet ne, ne ji;
kas gi jį pakvietė, jis nemato, bet kažkas pasilenkė prie jo ir
apkabino jį tamsoje, o jis ištiesė jam ranką ir... ir staiga - o,
kaip šviesu! O, kokia eglutė! Bet tai ir ne eglutė, jis dar nė
matęs nėra tokių medžių! Kur čia jis dabar: viskas žėri, viskas
spindi ir aplinkui visur lėlytės, - bet ne, tai berniukai ir mer­
gaitės, tiktai tokie šviesūs, visi jie sukasi aplink jį, skraido,
visi bučiuoja jį, pasiima jį, nešasi su savimi, ir jis pats skren­
da, ir mato jis: žiūri jo mama ir linksmai juokiasi jam.
- Mama! Mama! Vai, kaip čia gera, mama! - šaukia jai
berniukas, ir vėl bučiuojasi su vaikais, ir norisi jam kuo grei­
čiau papasakoti jiems apie tas lėlytes už stiklo. - Kas jūs,
berniukai? Kas jūs, mergaitės? - klausia jis, juokdamasis ir
mylėdamas juos.
- Tai „Kristaus eglutė“, - atsako jie jam. - Pas Kristų vi­
sada tą dieną eglutė mažiems vaikučiams, kurie ten netu­
ri savo eglutės... - Ir jis sužinojo, kad visi šitie berniukai ir
mergaitės buvo tokie pat vaikai, kaip jis, bet vieni sušalo dar

312
pintinėse, kuriose juos slapčiomis paliko ant laiptų prie Pe­
terburgo valdininkų durų, kiti užduso pas suomes, atiduoti
joms žindyti iš pamestinukų prieglaudos1, treti numirė prie
motinų išdžiūvusių krūtų (Samaros bado metais2), ketvirti
užtroško trečiosios klasės vagonuose nuo tvaiko, ir visi jie
dabar čia, visi jie dabar kaip angelai, visi pas Kristų, ir jis pats
tarp jų, ir tiesia į juos rankas, ir laimina juos ir nusidėjėles jų
motinas... O tų vaikų motinos visos stovi čia pat, nuošalyje,
ir verkia; kiekviena atpažįsta savo berniuką ar mergaitę, o šie
priskrenda prie jų ir bučiuoja jas, nušluosto joms ašaras savo
rankutėmis ir prašo jų neverkti, nes jiems čia taip gera...
O ant žemės, kitą rytą, kiemsargiai rado mažą atbėgusio ir
už malkų sušalusio berniuko lavonėlį; suieškojo ir jo mamą...
Si numirė dar pirma jo; abu susitiko pas Viešpatį Dievą dan­
guje.
Ir kam aš sukūriau tokią istoriją, taip netinkančią įprastam
protingam dienoraščiui, ir dar rašytojo? O juk žadėjau pasa­
koti daugiausia apie tikrus įvykius! Bet tas ir yra, jog man vis
atrodo ir dingojasi, kad visa tai galėjo nutikti iš tikrųjų, - tai
yra tai, kas vyko pusrūsyje ir už malkų, o apie eglutę pas
Kristų - jau nė nežinau, ką jums pasakyti, galėjo šitai nutikti
ar ne? Tam aš ir romanistas, kad prasimanyčiau.
 VALSTIETIS MAREJUS

Bet visus tuos professions de/o/*, aš manau, labai nuobo­

du skaityti, todėl papasakosiu vieną istoriją, tiesą sakant, net
ne istoriją; šiaip, tiktai tolimą prisiminimą, kurį man kažko­
dėl labai norisi papasakoti būtinai čia ir dabar, mūsų traktato
apie liaudį pabaigoje... Man tada buvo tiktai devyneri me­
tai... bet ne, geriau aš pradėsiu nuo to, kai man buvo dvide­
šimt devyneri1.
Buvo antroji džiaugsmingos šventės diena. Oras buvo šil­
tas, dangus mėlynas, saulė aukštai, „šilta“, skaisti, bet mano
sieloje buvo labai niūru. Aš basčiausi už barakų, žiūrėjau į
tvirtos kalėjimo tvoros statinius, skaičiavau juos, bet man vi­
sai nesinorėjo jų skaičiuoti, nors ir buvau įpratęs. Jau antrą
dieną kalėjime „vyko šventė“; katorgininkų į darbą nevedė,
girtų buvo galybė, visose kertėse nuolat pasigirsdavo keiks­
mai, kildavo rietenos. Nešvankios, šlykščios dainos, mai-
danai2 ir lošimas kortomis po gultais, keletas pačių draugų
sprendimu jau žvėriškai sumuštų katorgininkų, už tai, kad
pernelyg įsismarkavo, užklotų ant gultų skrandomis, kol at-
sigaivelės ir atsipeikės; keletą kartų jau ištraukti iš makščių
peiliai, - visa tai, per dvi šventės dienas, mirtinai mane iška­
mavo. Aš niekada negalėdavau nesibjaurėdamas pakęsti gir­

* Tikėjimo išpažinimai (pranc.).

314
tos liaudies siautėjimo, o čia, šitoje vietoje, juo labiau. To­
mis dienomis net vyresnybė kalėjime nesirodė, nedarė kratų,
neieškojo degtinės, suprasdama, kad juk reikia leisti paūžti,
kartą per metus, net ir šitiems atstumtiesiems ir kad kitaip
būtų dar blogiau. Galiausiai mano širdyje įsiplieskė pyktis.
Sutikau lenką M-ckį3, iš politinių; jis niūriai pažvelgė į mane,
jo akys žybtelėjo ir lūpos suvirpėjo: ,,/e hais ces brigands!“* -
pusbalsiu pasakė jis man, grieždamas dantimis, ir praėjo pro
šalį. Aš sugrįžau į baraką, nors prieš ketvirtį valandos išbė­
gau iš jo kaip pusprotis, kai šeši žaliūkai puolė, visi sykiu,
tramdyti girto totoriaus Gazino4ir ėmė jį mušti; mušė jie jį
negrabiai, kupranugarį tokiais smūgiais buvo galima užmuš­
ti; bet žinojo, kad šitą Heraklį sunku užmušti, todėl talžė be
baimės. Dabar, sugrįžęs, pamačiau barako gale, kertėje ant
gultų, Gaziną jau be sąmonės, bemaž be gyvybės ženklų; jis
gulėjo užklotas skranda, ir visi tylomis jį apeidavo: nors ir
tvirtai tikėjosi, kad rytoj paryčiais atsigaivelės, „bet nuo tokių
smūgių, žiūrėk, kad kokios, gali ir numirti žmogus“. Aš prasi­
broviau į savo vietą, priešais langą su geležiniais pinučiais, at­
siguliau aukštielninkas, susidėjau rankas po galva ir užsimer­
kiau. Man patikdavo taip gulėti: prie miegančio nesikabins,
o pačiam galima svajoti ir galvoti. Tačiau svajoti nesisekė:
širdis neramiai plakė, o ausyse skambėjo M-ckio žodžiai: „fe
hais ces brigands/“ Kita vertus, kam aprašinėti įspūdžius; aš
ir dabar naktimis kartais sapnuoju tą metą, ir tie sapnai yra
patys slogiausi. Galimas daiktas, bus pastebėta ir tai, kad iki
šios dienos aš bemaž nė karto nekalbėjau spaudoje apie savo
gyvenimą katorgoje; o „Užrašus iš Mirusiųjų namų“ para­
šiau, prieš penkiolika metų, išgalvoto asmens, nusikaltėlio,
neva nužudžiusio savo žmoną, vardu. Čia dar pridursiu tokią

* „Nekenčiu šitų plėšikų!“ (Prane.)

315
detalę, jog nuo to laiko daugelis net ir dabar mano ir teigia,
kad aš buvau išsiųstas į katorgą už žmonos nužudymą.
Pamažėle aš iš tiesų užsimiršau ir nejučiomis nugrimzdau
į prisiminimus. Per visus ketverius katorgos metus aš nuolat
prisimindavau visą savo praeitį ir, regis, prisiminimuose iš
naujo išgyvenau visą ankstesnį savo gyvenimą. Tie prisimi­
nimai iškildavo savaime, aš retai sužadindavau juos savo valia.
Prasidėdavo nuo kokios nors detalės, smulkmenos, kartais
nepastebimos, ir paskui palengva susidėliodavo vientisas pa­
veikslas, koks nors stiprus ir vientisas įspūdis. Aš analizuo­
davau tuos įspūdžius, suteikdavau naujų bruožų tam, ką jau
seniai išgyvenau, ir, svarbiausia, taisydavau tai, be paliovos
taisydavau, šitai man ir buvo pramoga. Šį kartą aš ūmai kaž­
kodėl prisiminiau vieną lyg ir nereikšmingą akimirką iš savo
ankstyvosios vaikystės, kai man tebuvo devyneri metai, -
akimirką, kurią, atrodytų, buvau visai užmiršęs; bet aš tada
labiausiai mėgdavau prisiminti ankstyvąją vaikystę. Prisimi­
niau rugpjūtį mūsų kaime: diena sausa ir giedra, bet šaltoka
ir vėjuota; vasara eina į pabaigą, ir netrukus reikės važiuoti
į Maskvą, vėl visą žiemą nuobodžiauti mokantis prancūzų
kalbos, ir man pasidarė taip gaila palikti kaimą. Aš nuėjau už
klojimų ir, nusileidęs į daubą, užkopiau į Šlaitą - taip buvo
vadinamas tankus krūmynas kitapus daubos, kuris tęsėsi iki
pat giraitės. Ir štai aš įlindau į krūmų tankmę ir girdžiu, kaip
netoliese, už kokių trisdešimties žingsnių, laukymėje aria vie­
nas valstietis. Žinau, kad jis aria stačią įkalnę ir arklys traukia
sunkiai, ir mane retkarčiais pasiekia jo riktelėjimas: „Niuo
niuo!“ Aš pažįstu bemaž visus mūsų valstiečius, bet nežinau,
kuris dabar čia aria, be to, man vis tiek, aš pasinėręs į savo
reikalus, aš irgi turiu ką veikti: išsilaužiu lazdyno rykštelę var­
lėms čaižyti; lazdyno rykštelės tokios dailios ir tokios netvir­
tos, nepalyginsi su beržinėmis. Dar mane domina vabzdžiai
ir vabaliukai, aš juos renku, būna labai gražių; patinka man ir

316
maži, vikrūs, raudonai ir geltonai išmarginti driežai, su juodais
šlakeliais, bet gyvačiukių bijau. Tiesa, gyvačiukių pasitaiko kur
kas rečiau negu driežų. Grybų čia mažai; grybauti reikia eiti į
beržyną, ir aš ruošiuosi patraukti tenai. Nieko gyvenime aš taip
nemėgau, kaip mišką su jo grybais ir laukinėmis uogomis, su
jo vabalėliais ir paukšteliais, ežiukais ir voveraitėmis, su jo taip
man patinkančiu drėgnu sutręšusių lapų kvapu. Net ir dabar,
kai šitai rašau, į mane dvelktelėjo mūsų kaimo beržyno kvapas:
tie įspūdžiai išlieka visą gyvenimą. Staiga, visiškoje tyloje, aš
labai aiškiai išgirdau riksmą: „Vilkas bėga!“ Aš šūktelėjau ir
mirtinai išsigandęs, klykdamas visu balsu, išbėgau į laukymę,
tiesiai prie ariančio valstiečio.
Tai buvo mūsų valstietis Marejus. Nežinau, ar yra toks
vardas, bet jį visi vadino Marejumi, - kokių penkiasdešim­
ties metų vyras, tvirto sudėjimo, augalotas, gerokai pražilusia
tamsiai rusva vešlia barzda. Aš pažinojau jį, bet ligi tol man
bemaž niekada nebuvo tekę su juo kalbėtis. Jis net sustabdė
savo kumelaitę, išgirdęs mano riksmą, ir kai aš, įsilėkęs, įsi­
kabinau viena ranka į jo žagrę, o kita jam į rankovę, tai jis
pamatė, kaip aš persigandęs.
- Vilkas bėga! - surikau aš, gaudydamas kvapą.
Jis kilstelėjo galvą ir nejučiomis apsidairė aplinkui, aki­
mirką bemaž patikėjęs manimi.
- Kur vilkas?
- Sušuko... Kažkas ką tik sušuko: „Vilkas bėga“... - išle­
menau aš.
- Ką tu, ką tu, koks vilkas, pasivaideno; mat! Iš kur čia
bus vilkas! - murmėjo jis, drąsindamas mane. Bet aš visas tir-
tėjau ir dar stipriau įsitveriau jam į rudinę ir tikriausiai buvau
visas perbalęs. Jis žiūrėjo į mane su nerimastinga šypsena,
aiškiai būgštaudamas ir susirūpinęs dėl manęs.
- Žiū, koks nusigandęs, vaje vaje! - lingavo jis galvą. -
Nusiramink, mielasis. Mat mažius, vaje!

317
 Jis ištiesė ranką ir ūmai paglostė man skruostą.
- Na, gana jau, na, tesaugo tave Dievas, persižegnok. -
Bet aš nesižegnojau; mano lūpų kampučiai virpčiojo, ir, re­
gis, šitai ypač jį pribloškė. Jis palengvėle ištiesė savo storą,
juodu nagu, žemėtą pirštą ir palengvėle palietė tirtančias
mano lūpas.
- Tai tau, vaje, - nusišypsojo jis man kažkokia motiniška
ir ilga šypsena, - Viešpatie, čia dabar kas, tai tau, vaje, vaje!
Pagaliau aš supratau, kad vilko nėra ir kad šūksnis: „Vil­
kas bėga“, - man pasivaideno. Šūksnį, tiesa, aš girdėjau labai
aiškiai, bet tokie šūksniai (ne vien apie vilkus) man jau kartą
ar du ir anksčiau vaidenosi, ir aš šitai žinojau. (Paskui, su
vaikyste, tos haliucinacijos liovėsi.)
- Na, aš eisiu, - pasakiau aš, klausiamai ir nedrąsiai žvelg­
damas į jį.
- Na ir drožk, o aš tau pridurmais pažiūrėsiu. Jau aš tavęs
vilkui neduosiu! - pridūrė jis, vis taip pat motiniškai man
šypsodamasis. - Na, tesaugo tave Dievas, na, drožk, - ir jis
peržegnojo mane ranka ir pats persižegnojo. Aš nuėjau, bet
kone kas dešimt žingsnių atsigręždavau atgal. Marejus, kol
aš ėjau, visą laiką stovėjo su savo kumelaite ir žiūrėjo man
pavymui, ir kaskart palinksėdavo man galva, kai atsigręžda-
vau. Man, tiesą sakant, buvo truputėlį gėda prieš jį, kad taip
išsigandau, bet aš ėjau, vis dar labai baimindamasis vilko, kol
užkopiau daubos skardžiu, iki pirmojo kluono; čia išgąstis
visai išgaravo, ir staiga bala žino iš kur prie manęs pripuolė
mūsų kiemsargis šuo Vilkiukas. Su Vilkiuku aš visai išdrą-
sėjau ir paskutinį kartą atsigręžiau į Marejų: jo veido aš jau
aiškiai neįžiūrėjau, bet jaučiau, kad jis vis taip pat meiliai
šypsosi man ir linksi galva. Aš pamojavau jam ranka, jis irgi
man pamojavo ir suragino savo kumelaitę.
- Niuo niuo! - tolumoje vėl pasigirdo jo riktelėjimas, ir
kumelaitė vėl ėmė traukti savo žagrę.

318
 Visa tai aš staiga prisiminiau, nežinau kodėl, bet nuosta­
biai aiškiai, su visomis smulkmenomis. Ūmai aš atsitokėjau ir
atsisėdau ant gulto ir, atsimenu, dar užtikau savo veide tylią
prisiminimo sukeltą šypseną. Kokią minutę mano prisimini­
mas dar tęsėsi.
Tada, parėjęs namo po susitikimo su Marejumi, niekam
nepasakojau apie savo „nuotykį“. O ir koks tai buvo nuo­
tykis? Ir patį Marejų aš tada labai greitai pamiršau. Paskui
retkarčiais susitikęs jį, aš niekada net neužkalbindavau jo, ne
tik apie vilką, bet apie nieką, ir ūmai dabar, po dvidešim­
ties metų, Sibire, prisiminiau visą tą susitikimą taip aiškiai,
iki mažiausios smulkmenos. Vadinasi, įstrigo jis nejučiomis
man į širdį, savaime ir be mano valios, ir staiga aš jį pri­
siminiau tada, kai reikėjo; prisiminiau tą meilią, motinišką
bėdino baudžiauninko šypseną, jo žegnones, kaip jis lingavo
galvą: „Tai tau, nusigando, mažius!“ Ir ypač tą jo storą, že­
mėtą pirštą, kuriuo jis palengva ir su droviu švelnumu palietė
virpančias mano lūpas. Žinoma, kiekvienas būtų padrąsinęs
vaiką, bet tada per tą nuošalų susitikimą nutiko tarsi visai
kas kita, ir jeigu aš būčiau buvęs jo sūnus, jis nebūtų galėjęs
pažvelgti į mane tyresne meile spindinčiomis akimis, o kas
jį vertė? Jis buvo mūsų baudžiauninkas, o aš, šiaip ar taip,
ponaičiukas; niekas nebūtų sužinojęs, kaip meiliai jis elgėsi
su manim, ir nebūtų atsilyginęs jam už tai. Gal jis taip la­
bai mylėjo mažus vaikus? Tokių žmonių būna. Susitikimas
vyko nuošalioje vietoje, dykame lauke, ir nebent tiktai Die­
vas matė iš aukštybių, kokio gilaus ir šviesuoliško žmogiško
jausmo ir kokio subtilaus, bemaž moteriško švelnumo kartais
gali būti kupina šiurkštaus, žvėriškai tamsaus rusų valstiečio
baudžiauninko, tada dar nė nesitikėjusio, nė sapnuot nesa­
pnavusio laisvės, širdis. Pasakykit, ar tik ne tai turėjo galvoje
Konstantinas Aksakovas5, kalbėdamas apie nepaprastą mūsų
liaudies išprusimą?

319
 Ir štai, kai aš nulipau nuo gulto ir apsižvalgiau aplinkui,
prisimenu, staiga pajutau, kad galiu žiūrėti į tuos nelaimėlius
visai kitomis akimis ir kad ūmai, per kažkokį stebuklą, mano
širdyje visiškai išblėso neapykanta ir pyktis. Aš ėjau, įsižiūrė­
damas į sutiktus veidus. Šitas nuskustas garbės netekęs vyras
su įdagais veide, girtas ir kimiu balsu plėšiantis savo girtą
dainą, juk tai irgi, galimas daiktas, tas pats Marejus: juk aš
negaliu pažvelgti jam į širdį. Sutikau aš tą vakarą dar kartą ir
M-ckį. Nelaimėlis! Jis tai jau tikrai negalėjo turėti prisimi­
nimų apie jokius Marejus ir jokio kitokio požiūrio į šituos
žmones, išskyrus ,,/e kais ces brigands!“ Ne, tie lenkai tada
iškentėjo daugiau už mus!
 ŠIMTAMETĖ

„Šį rytą aš labai susivėlinau, - neseniai pasakojo man vie­

na dama, - ir išėjau iš namų jau bemaž vidudienį, o buvo su­
sikaupę, lyg tyčia, daug reikalų. Kaip tik Nikolajaus gatvėje
reikėjo užeiti į porą vietų, netoli viena nuo kitos. Pirmiausia,
į kontorą1, ir prie pat namo vartų sutinku tą senolę, ir tokia
ji man pasirodė senučiukė, sulinkusi, su lazdute, tiktai vis
dėlto aš neatspėjau, kiek jai metų; priėjo ji ligi vartų ir čia
kertelėje prie vartų prisėdo ant kiemsargio suoliuko pailsėti.
Beje, aš praėjau pro šalį, o ji tik šiaip šmėkštelėjo man prieš
akis.
Po kokių dešimties minučių aš išeinu iš kontoros, o ten
už poros namų parduotuvė, kurioje dar praėjusią savaitę už­
sakiau batukus Soniai2, aš ir ėjau pakeliui jų paimti, tiktai
žiūriu, o ta senolė dabar jau prie to namo besėdinti, ir vėl
ant suoliuko prie vartų, sėdi ir žiūri į mane; aš nusišypsojau
jai, užėjau, paėmiau batukus. Na, tuo tarpu praėjo trys ketu­
rios minutės - einu toliau link Nevos prospekto, ogi žiūriu -
mano senolė jau prie trečio namo, irgi prie vartų, tiktai ne
ant suoliuko, bet ant iškyšos įsitaisiusi, o suoliuko prie tų
vartų nebuvo. Aš ūmai nejučiomis sustojau priešais ją: ko ji,
galvoju, prie kiekvieno namo sėdasi?
- Pavargai, - klausiu, - senele?
- Pavargstu, širdele, pavargstu vis. Pamaniau: šilta, saulutė
šviečia, imsiu ir nueisiu pas anūkėlius papietauti.

321
 - Tai tu, močiute, papietauti eini?
- Papietauti, mieloji, papietauti.
- Bet juk tu šitaip nenueisi.
- Ne, nueisiu, va paėjėsiu kiek ir pailsėsiu, o paskui vėl
atsikelsiu ir eisiu.
Žiūriu aš į ją, ir man pasidarė baisiai smalsu. Senolė ma­
žutė, švarutėlė, drabužiai palaikiai, tikriausiai iš miestelėnų,
su lazdute, veidas išblyškęs, pageltęs, prie kaulų pridžiūvęs,
lūpos bespalvės, - tikra mumija, o sėdi - šypsosi, saulutė tie­
siai į ją šviečia.
- Tu tikriausiai, močiute, labai sena, - klausiu, aišku, juo­
kais.
- Šimtas ketveri metai, mieloji, šimtas ketveri meteliai
man, tiktai tiek (čia ji pajuokavo)... O tu pati kur eini?
Ir žiūri į mane - juokiasi, matyt, apsidžiaugė, gavusi progą
pasišnekučiuoti, tiktai keistas man pasirodė toks šimtametės
rūpestis - kur aš einu, lyg šitai jai būtų taip jau svarbu.
- Ogi, močiute, - juokiuosi ir aš, - batukus savo mergaitei
parduotuvėje nupirkau, namo nešu.
- Mat kokios mažytės, tos kurpaitės, turbūt maža dar tavo
mergaite? Tai gerai. O daugiau vaikučių turi?
Ir vėl vis juokiasi, žiūri. Akys blausios, bemaž negyvos, o
tarytum spindulys kažkoks šiltas iš jų sklinda.
- Močiute, nori, imk iš manęs penkiakapeikį, bandelę nu­
sipirk, - ir duodu aš jai tą penkiakapeikį.
- Ko tu man penkiakapeikį? Ką gi, dėkui, aš ir paimsiu
tavo penkiakapeikį.
- Tai še, močiute, neužsigauk. - Ji paėmė. Matyti, kad
neelgetauja, šiaip taip išsiverčia, bet paėmė ji iš manęs taip
gražiai, visai ne kaip išmaldą, o tarytum iš mandagumo ar iš
geros širdies. Kita vertus, gal jai šitai ir labai patiko, nes kas
gi ją, senolę, pašnekins, o čia su ja ne tik šnekasi, bet ir su
meile ja rūpinasi.

322
 - Na, sudie, - sakau, - močiute. Linkiu tau laimingai nu­
eiti.
- Nueisiu, širdele, nueisiu. Aš nueisiu. O tu eik pas savo
dukraitę, - susipainiojo senolė pamiršusi, kad aš turiu du­
krelę, o ne dukraitę, matyt, manė, kad visi jau turi anūkė­
lių. Nueidama aš paskutinį kartą atsigręžiau į ją, matau, ji
pakilo, pamažėle, sunkiai, stuktelėjo lazdute ir nukiūtino
gatve. Gal dar dešimt kartų pailsės pakeliui, kol nueis pas
saviškius „papietauti“. Ir kurgi ji eina pietauti? Keista tokia
senolė.“
Išklausiau aš tą patį rytą šitą pasakojimą, - po teisybei,
net ne pasakojimą, o šiaip, įspūdį, kurį padarė susitikimas
su šimtamete (iš tiesų, bene dažnai sutiksi šimtametę, ir dar
tokios gyvastingos sielos?), - ir visai jį pamiršau, ir jau vėlai
naktį, perskaitęs vieną straipsnį žurnale ir padėjęs žurnalą į
šalį, staiga prisiminiau tą senolę ir kažkodėl bematant suma­
niau tęsinį, kaip ji nuėjo pas saviškius papietauti: išėjo kitas,
galimas daiktas, labai tikroviškas vaizdelis.
Jos anūkėliai, o gal ir proanūkėliai, tiktai ji šiaip vadina
juos pervien anūkėliais, tikriausiai kokie nors amatininkai,
aišku, šeimą turintys žmonės, antraip ji neitų pas juos pietau­
ti, gyvena pusrūsyje, o gal ir kokią kirpyklą nuomojasi, žino­
ma, yra neturtingi, bet vis dėlto gal prasimaitina ir žiūri tvar­
kos. Nupėdino ji pas juos tikriausiai jau kokią antrą valandą.
Jos nė nelaukė, bet sutiko, galimas daiktas, gana meiliai.
- O štai ir ji, Marja Maksimovna, užeik, užeik, maloniai
prašom, Viešpaties tarnaite!
Senolė įeina šypsodamasi, varpelis prie durų dar ilgai,
šaižiai ir laibai skamba. Jos anūkėlė tikriausiai šito kirpėjo
žmona, o jis pats dar nesenas vyras, kokių trisdešimt penke-
rių metų, orus, kaip reikalauja jo amatas, nors amatas ir len­
gvabūdiškas, ir, žinoma, su taukuotu, kaip blynas, durtiniu,
gal nuo pomados, nežinau, bet kitaip atrodančių „kirpėjų“

323
aš niekada nemačiau, o jų durtinio apykaklė visada nelygi­
nant miltuose išvoliota. Trys maži vaikučiai - berniukas ir dvi
mergaitės - tuojau pribėgo prie prosenelės. Paprastai tokios
senučiukės senolės visada kažkaip labai sutaria su vaikais: jos
pačios pasidaro siela labai panašios į vaikus, kartais net visiš­
kai. Atsisėdo senolė; pas šeimininką atėjęs gal svečias, o gal
su reikalu, vienas jo pažįstamas, maždaug keturiasdešimties,
jau ruošėsi išeiti. Be to, sūnėnas vieši, jo sesers sūnus, sep­
tyniolikmetis vaikinas, spaustuvėje nori įsidarbinti. Senolė
persižegnojo ir sėdasi, žiūri į svečią.
- Oi, pavargau! Kas gi čia toks pas jus?
- Ar aš? - juokdamasis atsako svečias. - Tai ką, Marja
Maksimovna, nejau nepažinot? Užpernai vis ruošėmės kel­
mučių į mišką kartu su jumis nueiti.
- Oi, jau tu, pažįstu tave, šaipūne. Prisimenu tave, va tik­
tai tavo vardo niekaip negaliu prisiminti, kas tu toks, o prisi­
mint prisimenu. Oi, pavargau aš kažko.
- Bet ko gi jūs, Marja Maksimovna, garbioji senole, nė­
maž neaugat, va ko aš norėjau tavęs paklausti, - juokauja
svečias.
- Kad tave bala, - juokiasi senolė, beje, aiškiai patenkinta.
- Aš, Marja Maksimovna, geras žmogus.
- O su geru žmogum ir pasišnekėti smagu. Oi, vis niekaip
neatgaunu kvapo, o motinėliau. Paltuką Serioženkai tikriau­
siai jau įtaisėt?
Ji rodo į sūnėną.
Sūnėnas, rubuilis ir tvirtas berniokas, šypsosi visa burna ir
prieina arčiau; jis su nauju pilku paltu ir dar negali abejingai
jo vilkėti. Abejingas jis pasidarys nebent tiktai dar po kokios
savaitės, o dabar vis žiūri į rankogalius, į atlapus ir apskritai į
visą save veidrodyje ir jaučia sau nepaprastą pagarbą.
- Nagi eik šen, apsisuk, - tarška kirpėjo pati. - Pažiūrėk,
Maksimovna, kokį įtaisėm; taigi šeši rubliai kapeika į kapeiką,

324
pigiau, sako mums pas Prochoryčių, dabar nė pradėti neverta,
patys, sako, paskui verkte verksit, o jau šitas tai niekada nesu­
sidėvės. Matai, kokia medžiaga! Nagi apsisuk tu! Pamušalas
koks, o tvirtumėlis, tvirtumėlis, nagi apsisuk tu! Šitaip ir išeina
pinigėliai, Maksimovna, išplaukė mūsų kapeikėlės.
- Oi, motinėliau, jau dabar viskas taip išbrango pasau­
ly, kad nė galvoj netelpa, verčiau būtum man nė nesakius ir
neuždavus širdies, - jausmingai sako Maksimovna, vis dar
negalėdama atgauti kvapo.
- Na, gana tų kalbų, - sako šeimininkas, - reikėtų užkąs­
ti. Tu kažko turbūt labai jau, kaip aš matau, priilsai, Marja
Maksimovna?
- Oi, geruti tu mano, pailsau, dienelė šilta, saulutė; im­
siu, manau, aplankysiu juos... ko čia gulinėti. Oi! O eidama
poniutę sutikau, jauną, kurpaites vaikučiams nupirkusi: „Kas
gi tau, senele, sako, pavargai? še tau penkiakapeikį: bandelę
nusipirk...“ O aš, žinai, ir paėmiau penkiakapeikį...
- Bet tu, močiute, vis tik pirmų pirmiausia atsikvėpk tru­
putuką, ko tu šiandien taip dūsti? - ūmai kažkaip itin rūpes­
tingai pasakė šeimininkas.
Visi žiūri į ją; labai jau ji staiga išblyško, lūpos visai nuba­
lo. Ji irgi žvelgia į visus, bet kažkaip blausiai.
- Va, manau sau... meduoliukų vaikučiams... tas penkia-
kapeikis...
Ir vėl nutilo, vėl gaudo kvapą. Visi ūmai nuščiuvo, kokias
penkias sekundes patylėjo.
- Ką, močiute? - pasilenkė prie jos šeimininkas.
Bet senolė neatsakė; vėl tyla, ir vėl kokias penkias sekun­
des. Senolė tarytum dar labiau išbalo, o veidas tarytum stai­
ga visai sukrito. Akys pastėro, šypsena sustingo lūpose; žiūri
tiesiai, bet tarytum jau nebemato.
- Reikėtų pakviesti popą!.. - kažkaip staiga ir skubriai pa­
sakė pusbalsiu užpakalyje stovintis svečias.

325
 - Bet... ar... ne per vėlu... - murma šeimininkas.
- Močiute, ar girdi, močiute? - pašaukia senutę kirpė­
jo žmona, staiga visa sunerimusi; bet senolė nesujuda, tiktai
galva svyra į šoną; dešinėje rankoje, kuri padėta ant stalo,
laiko savo penkiakapeikį, o kairė taip ir liko ant vyresnėlio
proanūkio Mišos, šešerių metų berniuko, peties. Jis stovi
nekrustelėdamas ir didelėmis nustebusiomis akimis spokso
į prosenelę.
- Pasimirė! - neskubriai ir oriai ištaria atsitiesęs šeiminin­
kas ir palengva persižegnoja.
- Še tai tau! O tai, aš matau, svyra visa, - susigraudinęs
trūkčiojančiu balsu ištaria svečias; jis baisiai sukrėstas ir žval­
gosi į visus.
- Ak, Viešpatie! Tai tau! Ką dabar darysim, Makaryčiau? Gal
ją tenai, ką? - skubriai ir baisiai sutrikusi ulbauja šeimininkė.
- Kur tenai? - oriai atsiliepia šeimininkas, - patys čia pa-
šarvosim; giminė tu jai ar ne? O duoti žinią reikia.
- Šimtas ketveri meteliai, a! - trypinėja svečias, vis labiau
susigraudindamas. Jis net kažkaip visas išraudo.
- Taigi, paskutiniais metais kartais pamiršdavo gyvenanti, -
dar oriau ir rimčiau sako šeimininkas, ieškodamas kepurės ir
nusikabindamas apsiaustą.
- O juk prieš minutę juokėsi, kokia smagi buvo!
Penkiakapęikis mat rankoje! Meduoliukų, sako, e-et, tas
mūsų gyvenimėlis!
- Na, gal jau eikim, Piotrai Stepanyčiau, - nutraukia
svečią šeimininkas, ir abu išeina. Tokios, aišku, niekas ne­
verks. Šimtas ketveri metai, „pasimirė be ligos ir gražiai“.
Šeimininkė pasiuntė paprašyti į pagalbą kaimynes. Tos be­
matant atbėgo, kone su malonumu išklausiusios žinią, aima-
nuodamos ir šūkčiodamos. Pirmiausia, aišku, užkaitė virdulį.
Vaikai nustebusiais veidais nulindo į kertę ir iš tolo žiūri į
mirusią senelę. Miša, kad ir kiek gyventų, visada prisimins

326
senolę, kaip ji pasimirė, užmiršusi ranką jam ant peties, na, o
kai jis numirs, niekas visame pasaulyje neprisimins ir nesuži­
nos, kad gyveno kitados tokia senolė ir išgyveno šimtą ketve­
rius metus, kodėl ir kaip - nežinia. O ir kam prisiminti: juk
vis tiek. Taip iškeliauja Anapilin milijonai žmonių: gyvena
nepastebimai ir numiršta nepastebimai. Nebent tiktai pačioje
šių šimtamečių senukų ir senučių mirties akimirkoje esama
tarsi kažkokio graudulio ir rimties, tarsi net kažko svarbaus ir
raminamo: šimtas metų iki šiol kažkaip keistai veikia žmogų.
Laimink, Dieve, paprastų gerų žmonių gyvenimą ir mirtį!
Tiesą sakant, šiaip, lengvas vaizdelis be siužeto. Dievaži,
sumanai perpasakoti iš to, ką per mėnesį išgirdai, ką nors
įdomesnio, o kai imiesi, tai paaiškėja, kad arba negalima,
arba netinka prie kitos medžiagos, arba „ne viską pasakok, ką
žinai“, ir galų gale lieka tiktai dalykai visiškai be siužeto...
 ROMIOJI

Fantastinis apsakymas

Autoriaus žodis
Atsiprašau savo skaitytojų, kad šįkart vietoj įprastos for­
mos „Dienoraščio“ pateikiu tik apysaką. Tačiau aš iš tiesų
rašiau šią apysaką bemaž visą praėjusį mėnesį. Šiaip ar taip,
prašau skaitytojus būti atlaidžius.
Dabar apie patį apsakymą. Aš pavadinau jį „fantastiniu“,
nors pats jį laikau visiškai realistiniu. Tačiau fantastiškumo
čia iš tiesų esama, būtent pačioje apsakymo formoje, ir aš
manau, kad reikia iš anksto šitai paaiškinti.
Reikalas tas, kad tai ne apsakymas ir ne užrašai. Įsivaizduo­
kite vyrą, kurio namuose ant stalo guli žmona, savižudė, prieš
kelias valandas iššokusi pro langą. Jis sukrėstas ir dar nespėjo
sutelkti savo minčių. Įis vaikščioja po savo kambarius ir sten­
giasi suprasti, kodėl taip atsitiko, „sutelkti savo mintis į esmę“.
Be to, jis užkietėjęs hipochondrikas, iš tų, kurie kalbasi patys
su savimi. Štai jis ir kalba pats su savimi, pasakoja visą istoriją,
stengiasi ją išsiaiškinti. Nors jo kalba atrodo nuosekli, keletą
kartų jis prieštarauja sau, ir logikos, ir jausmų požiūriu. Įis ir
teisina save, ir kaltina ją, ir leidžiasi į šalutinius paaiškinimus:
čia atsiskleidžia ir minčių bei širdies šiurkštumas, ir gilus jaus­
mas. Palengva jis iš tiesų viską išsiaiškina ir sutelkia „mintis

328
į esmę“. Sužadintų prisiminimų virtinė neišvengiamai galų
gale atveria jam tiesą; tiesa neišvengiamai sutaurina jo protą ir
širdį. Pabaigoje pasikeičia net pasakojimo tonas, palyginti su
padrika jo pradžia. Teisybė nelaimingajam atsiskleidžia gana
aiškiai ir neabejotinai, bent jau jam pačiam.
Tokia tema. Žinoma, pasakojimo procesas tęsiasi kelias va­
landas, su atotrūkiais ir pertrūkiais, nenuosekliai: tai jis kalba
pats sau, tai tarytum kreipiasi į nematomą skaitytoją, į kažkokį
teisėją. Bet juk gyvenime visada šitaip ir būna. Jeigu jo būtų
galėjęs slapta klausytis stenografas ir viską užrašyti, tai būtų
išėję ne taip sklandžiai, kaip mano parašyta, be padailinimų,
bet, man regis, psichologinė seka, galimas daiktas, būtų likusi
ta pati. Štai ši prielaida, kad viską užrašė stenografas (o aš
paskui tuos užrašus sutvarkiau), ir yra tai, dėl ko šį apsakymą
aš vadinu fantastiniu. Tačiau mene jau ne kartą buvo panašiai
elgiamasi: pavyzdžiui, Viktoras Hugo savo šedevre „Paskuti­
nė mirtininko diena“ pavartojo beveik tokią pačią literatūrinę
priemonę ir nors nepavaizdavo stenografo, bet pasitelkė dar
mažiau įtikimą prielaidą - tarė, kad nuteistasis myriop gali
(ir turi laiko) rašyti užrašus ne tik paskutinę savo dieną, bet
net paskutinę valandą ir pačią paskutinę minutę. Bet jeigu jis
nebūtų griebęsis šitos fantazijos, nebūtų ir paties kūrinio -
paties realistiškiausio ir tikroviškiausio iš visų jo parašytų.

Pirmas skyrius
I. Kas buvau aš ir kas buvo ji
... Kol ji čia - dar viskas gerai: kas minutę prieinu ir žiūriu;
o rytoj išneš ir - kaipgi aš liksiu vienas? Ji dabar svetainėje
ant stalo, sustūmę du lomberio1stalus, o karstas bus rytoj,
baltas, išmuštas baltu grodenapliu2, bet aš ne apie tai... Aš vis

329
vaikščioju ir noriu šitai išsiaiškinti. Štai jau šešios valandos,
kai aš noriu išsiaiškinti ir niekaip negaliu sutelkti minčių į
esmę. Reikalas tas, kad aš vis vaikščioju, vaikščioju, vaikš­
čioju... Štai kaip viskas buvo. Aš tiesiog papasakosiu iš eilės.
(Nuoseklumas!) Ponai, aš toli gražu nesu literatas, ir jūs šitai
matot, na, ir tegu, papasakosiu, kaip pats suprantu. Tai ir yra
baisiausia, kad aš viską suprantu!
Tai štai, jeigu norit žinoti, tai yra jeigu pradėsim nuo pat
pradžių, ji tada tiesiog ateidavo pas mane įkeisti daiktų, kad
galėtų sumokėti už skelbimą „Balse“3, jog, atseit, taip ir taip,
guvernantė, sutinka ir išvažiuoti, ir pamokas duoti namuose,
ir t. t. Taip buvo iš pat pradžių, ir aš, žinoma, neskyriau jos
nuo kitų: ateina kaip visi, na, ir visa kita. O paskui pradėjau
skirti. Ji buvo tokia laibutė, šviesiaplaukė, vidutinio ūgio; su
manim visada vangi, tarytum drovėdavosi (aš manau, tokia
ji būdavo su visais svetimais žmonėmis, o aš, aišku, buvau
jai vis tiek pat, ar tas, ar kitas, tai yra ne kaip palūkininkas, o
kaip žmogus). Kai tik gaudavo pinigus, tučtuojau apsisukda­
vo ir išeidavo. Ir vis tylėdama. Kiti tai ginčijasi, prašo, derasi,
kad duotų daugiau; šitoji ne, kiek duos... Man regis, aš vis
painiojuosi... Taip; mane pirmiausia apstulbino jos daiktai:
sidabriniai paauksuoti auskarėliai, prastas medalionėlis - po­
ros grivinų verti daiktai. Ji ir pati žinojo, kad jie grivinos te­
verti, bet aš iš jos veido mačiau, kad jai jie - brangenybės, ir
iš tiesų tai buvo viskas, kas jai liko iš tėvelio ir mamytės, kaip
vėliau sužinojau. Tiktai kartą aš neiškenčiau ir pasišaipiau iš
jos daiktų. Tai yra, matot, aš niekada nesišaipau, su publi­
ką aš elgiuosi džentelmeniškai: mažai žodžių, mandagiai ir
griežtai. „Griežtai, griežtai, griežtai.“ Bet ji staiga sumanė
atnešti senų kiškenos kailinukų driskanas (tiesiogine to žo­
džio prasme), - ir aš nesusiturėjau ir staiga jai kažką pasa­
kiau, atseit pašmaikštavau. Dievulėli, kaip plykstelėjo! Jos
akys mėlynos, didelės, mąslios, bet - kaip sužaižaravo! Ta­

330
čiau neištarė nė žodžio, pasiėmė savo „driskanas“ ir - išėjo.
Tada aš pirmą kartą ir pastebėjau ją ypatingai ir pagalvojau
kažką apie ją tokia prasme, tai yra būtent kažkaip ypatingai.
Taip; prisimenu ir dar vieną įspūdį, ko gero, patį svarbiausią
įspūdį, visa ko sintezę: būtent kad baisiai jauna, tokia jau­
na, sakytum, keturiolikos metų. O iš tiesų jai tada jau buvo
šešiolika be trijų mėnesių. Ne, vis dėlto aš ne tai norėjau
pasakyti, visai ne tai buvo sintezė. Kitą dieną ji vėl atėjo.
Paskui aš sužinojau, kad su tais kailinukais ji buvo nuėjusi
pas Dobronravovą ir Mozerį, bet tie nieko kito nepriima, tik
auksą, ir nesileido į kalbas. O aš kartą priėmiau iš jos kamėją
(šiaip, nieko vertą) - ir paskui pagalvojęs nusistebėjau: aš
irgi nieko daugiau nepriimu, tik auksą ir sidabrą, o iš jos
priėmiau kamėją. Tai tada buvo antroji mano mintis apie ją,
aš gerai prisimenu.
Tąkart, tai yra po apsilankymo pas Mozerį, ji atnešė ginta­
rinį cigarų kandiklį - daikčiukas pusė bėdos, mėgėjiškas, bet
pas mus ir vėl nieko vertas, nes mes - tiktai auksą. Kadangi
ji atėjo jau po vakarykščio maišto, tai aš sutikau ją griežtai.
Mano giežtumas - tai sausumas. Tačiau, duodamas jai du ru­
blius, aš neiškenčiau ir mažumėlę suirzęs pasakiau: „Aš juk
tiktai dėl jūsų, o Mozeris tokio daikto iš jūsų nepriimtų.“ Žo­
džius „dėl jūsų“ aš ypač pabrėžiau, ir būtent tam tikra prasme.
Piktas buvau. Ji vėl plykstelėjo, išgirdusi tą „dėl jūsų“, bet nu­
tylėjo, nenumetė pinigų, paėmė, - ką padarysi, skurdas! Bet
kaip plykstelėjo! Aš supratau, kad užgavau. O kai ji jau buvo
išėjusi, staiga paklausiau savęs: tai nejaugi šita pergalė prieš ją
verta dviejų rublių? Che che che! Prisimenu, kad būtent šito
dusyk savęs paklausiau: „Ar verta? ar verta?“ Ir juokdamasis
atsakiau sau teigiamai. Labai jau man tada buvo linksma. Ta­
čiau tai nebuvo piktas jausmas: aš tyčia, sąmoningai; išmėginti
ją norėjau, nes man ūmai kilo tam tikrų minčių dėl jos. Tai
buvo trečioji ypatinga mano mintis apie ją.

331
 ...Nuo to laiko viskas ir prasidėjo. Aišku, aš tučtuojau
pasistengiau aplinkiniais keliais sužinoti visas aplinkybes
ir baisiai nekantraudamas laukiau jos ateinant. Aš juk nu­
jaučiau, kad ji greitai ateis. Kai atėjo, aš nepaprastai man­
dagiai pradėjau malonų pokalbį. Aš juk gerai išauklėtas ir
nestokoju manierų. Hm. Tada aš supratau, kad ji gera ir
romi. Geri ir romūs žmonės neilgai spiriasi ir nors anaiptol
nėra linkę atvirauti, bet nuo pokalbio išsisukti niekaip ne­
moka: atsakinėja šykščiai, bet atsakinėja, ir kuo toliau, tuo
daugiau, tiktai patys nepaliaukit kalbinti, jeigu jums reikia.
Žinoma, tada ji pati nieko man nepaaiškino. Jau vėliau aš
sužinojau apie „Balsą“ ir apie viską. Ji tada iš paskutiniųjų
skelbėsi, iš pradžių, žinoma, išdidžiai: „Atseit, guvernantė,
sutinka išvažiuoti, ir sąlygas siųsti laišku“, o paskui: „Su­
tinku daryti viską, ir mokyti, ir kompanione būti, ir namų
ūkį tvarkyti, ir ligonę slaugyti, ir siūti moku“, ir t. t., ko tik
prireiktų! Aišku, visa tai būdavo prirašoma prie skelbimo
kaskart iš naujo jį paduodant, o galiausiai, kai jau apėmė
neviltis, tai net ir „be algos, už valgį“. Ne, nerado vietos!
Aš tada nutariau paskutinį kartą ją išmėginti: staiga paimu
šios dienos „Balsą“ ir parodau jai skelbimą: „Jauna mer­
gina, visiška našlaitė, ieško mažamečių vaikų guvernantės
vietos, geriausia pas pagyvenusį našlį. Gali padėti šeimi­
ninkauti.“
- Štai, matot, šita šiandien rytą pasiskelbė, o vakarop ti­
kriausiai susirado vietą. Štai kaip reikia skelbtis!
Vėl plykstelėjo, vėl akys sužaižaravo, apsisuko ir tuoj
pat išėjo. Man labai patiko. Beje, aš tada buvau jau visiškai
tikras ir nebijojau: juk kandiklių niekas nepriims. O ir jos
kandikliai jau baigėsi. Taip ir yra, po poros dienų ateina,
tokia išblyškusi, susijaudinusi, - aš supratau, kad namie
kažkas atsitiko, ir iš tiesų atsitiko. Tuojau paaiškinsiu, kas
atsitiko, bet dabar noriu tiktai prisiminti, kaip aš tada staiga

332
pasipuikavau prieš ją ir pakilau jos akyse. Toks man ūmai
kilo sumanymas. Mat ji atnešė tą šventą paveikslą (ryžosi
atnešti)... Ak, klausykit! klausykit! Štai dabar jau prasidėjo,
o ligi šiol aš vis painiojausi... Dėl to, kad aš dabar noriu visa
tai prisiminti, kiekvieną mažmožį, kiekvieną smulkmeną.
Aš vis noriu sutelkti mintis į esmę ir - negaliu, o va tos
smulkmenos, smulkmenos...
Dievo Motinos paveikslas. Dievo Motina su kūdikiu, iš
namų, šeimyninė relikvija, senovinis, aptaisai sidabriniai pa­
auksuoti - vertas - na, vertas šešių rublių. Matau, brangus jai
tas paveikslas, įkeičia visą paveikslą, aptaisų nenuima. Sakau
jai: geriau aptaisus nuimti, o paveikslą pasiimkit; nes paveiks­
las vis dėlto kažkaip...
- Argi jums draudžiama?
- Ne, nedraudžiama, bet šiaip, gal jums pačiai...
- Na, nuimkit.
- Žinot ką, aš nenuimsiu, o padėsiu jį štai ten į kiotą4, -
pasakiau pagalvojęs, - šalia kitų paveikslų, po lempele (kai
atidariau kasą, pas mane visada lempelė degdavo), ir tiesiog
paimkit dešimt rublių.
- Man nereikia dešimties, duokit man penkis, aš būtinai
išpirksiu.
- O dešimt nenorit? Paveikslas tiek vertas, - pridūriau aš
pastebėjęs, kad akutės vėl sužaižaravo. Ji nutylėjo. Aš atne­
šiau jai penkis rublius.
- Nieko neniekinkit, mane patį buvo vargas prispaudęs,
net dar baisiau, ir nors jūs dabar matot mane verčiantis štai
šituo... tai juk po visko, ką man teko iškęsti...
- Jūs keršijat visuomenei? Taip? - staiga pertraukė ji mane
su gana kandžia pašaipa, kuri, beje, iš esmės buvo nekalta (tai
yra bendra, nes ji tada manęs visiškai neskyrė nuo kitų, taigi
pasakė bemaž neužgauliai). „Aha! - pamaniau aš, - štai kokia
tu, charakteris rodosi, naujos pakraipos.“

333
 - Matot, - tučtuojau atsakiau aš pusiau juokais, pusiau
paslaptingai. - „Aš - dalelė tos visumos dalies, kuri, norėda­
ma daryti bloga, daro gera...“
Ji skubriai ir su kone vaikišku smalsumu pažvelgė į mane.
- Palaukit... Kokia čia mintis? Iš kur tai? Aš kažkur gir­
dėjau...
- Nelaužykit galvos, šitais žodžiais Mefistofelis prisistato
Faustui. Skaitėt „Faustą“?
- Ne... neatidžiai.
- Vadinasi, visai neskaitėt. Reikėtų perskaityti. Beje, vėl
matau jūsų lūpose pašaipėlę. Prašom nepamanyti, jog aš taip
neturiu skonio, kad, norėdamas užtušuoti savąjį palūkininko
vaidmenį, panūdau prisistatyti jums Mefistofeliu. Palūkinin­
kas ir liks palūkininkas. Sitai mes žinom.
- Jūs kažkoks keistas... Aš visai nenorėjau pasakyti jums
ko nors panašaus...
Ji norėjo pasakyti: aš nemaniau, kad jūs išsilavinęs žmo­
gus, bet nepasakė, užtat aš žinojau, kad ji taip pagalvojo; aš
baisiai jai įtikau.
- Matot, - pasakiau aš, - bet kuo verčiantis galima daryti
gera. Aš, žinoma, ne apie save, aš, sakykim, nedarau nieko
kito, tik bloga, bet...
- Žinoma, visur galima daryti gera, - atitarė ji, skubriai ir
jausmingai pažvelgusi į mane. - Būtent visur, - ūmai pridūrė
ji. O, aš prisimenu, aš visas tas akimirkas prisimenu! Ir dar
noriu pridurti, kad kai šitas jaunimas, šitas mielas jaunimas
panūsta pasakyti ką nors protinga ir jausminga, tai staiga veido
išraiška pernelyg nuoširdžiai ir naiviai parodo, kad „štai, gir­
di, tai, ką aš dabar tau sakau, yra protinga ir jausminga“, - ir
visai ne puikuodamasis, kaip mūsų padermė, bet taip ir ma­
tai, kad jis pats baisiausiai visa tai vertina, ir tiki, ir gerbia, ir
mano, kad ir jūs visa tai lygiai taip pat gerbiat, kaip ir jis. O
nuoširdumas! Štai tuo ir nugali. O ji kokia buvo žavi!

334
 Prisimenu, nieko nepamiršau! Kai ji išėjo, aš bemat nu­
sprendžiau. Tą pačią dieną leidausi į paskutinę žvalgybą ir
sužinojau viską ligi panagių apie dabartinį jos gyvenimą;
ankstesnę istoriją aš jau žinojau iš Lukerjos, kuri tada tar­
navo pas jas ir kurią aš jau prieš keletą dienų papirkau. Tai,
ką sužinojau, buvo taip siaubinga, kad aš nė nesuprantu,
kaip dar buvo galima juoktis, kaip ji pirma, ir domėtis Me­
fistofelio žodžiais, kai pačiai gresia toks siaubas. Bet - jau­
nimas! Būtent taip pagalvojau tada apie ją didžiuodamasis ir
su džiaugsmu, nes juk tai ir didžiadvasiškumas: atseit, nors
ir ant pražūties slenksčio, bet didingi Gėtės žodžiai spindi.
Jaunystė visada turi nors lašelį didžiadvasiškumo, nors ir
nukreipto neteisinga linkme. Tai yra aš juk apie ją, apie ją
vieną. O svarbiausia, aš tada jau žiūrėjau į ją kaip į savo ir
neabejojau savo galia. Žinot, tai labai geidulinga mintis, kai
jau neabejoji.
Bet kas čia man? Jeigu taip blaškysiuos, tai kada prieisiu
prie esmės? Greičiau, greičiau - svarbu visai ne tai, o Dieve!

II. Pasipiršimas
Viską, ką „ligi panagių“ apie ją sužinojau, papasakosiu
keliais žodžiais: tėvas ir motina mirė, jau seniai, prieš tre­
jus metus, ir ji gyveno pas nevalyvas tetas. Iš tikro jas maža
pavadinti nevalyvomis. Viena teta našlė, daugiavaikė, šeši
vaikai, vienas už kitą mažesni, kita senmergė, sena, bjauri.
Abi bjaurios. Jos tėvas buvo valdininkas, bet iš raštvedžių, ir
viso labo tik užsitarnavęs bajoro titulą5- žodžiu: viskas mano
naudai. Aš buvau tarsi iš aukštesnio pasaulio: vis dėlto atsar­
gos štabskapitonas, iš puikaus pulko, kilminis bajoras, ne­
priklausomas ir t. t., o kad skolinamoji kasa, tai šitai tetoms
galėjo kelti tik pagarbą. Trejus metus vergavo tetoms, bet vis
dėlto kažkur išlaikė egzaminą, - sugebėjo išlaikyti, ištrūko

335
nuo alinamų kasdienių darbų ir išlaikė, - o juk šitai bylojo,
kad ji turi aukštų ir kilnių siekių! Aš juk kodėl norėjau vesti?
Bet, tiesą sakant, į mane nusispjaut, apie tai paskui... Ir bene
tai svarbu! Tetos vaikus mokė, baltinius siuvo, o galiausiai ne
tik baltinius, bet, nors jos silpni plaučiai, ir grindis mazgojo.
Jos netgi mušdavo ją, duonos kąsnį prikaišiojo. Baigėsi tuo,
kad sumanė parduoti. Tfiu! praleidžiu šlykščias smulkmenas.
Paskui ji man viską smulkiai papasakojo. Visa tai ištisus me­
tus stebėjo kaimynystėje gyvenęs storas krautuvininkas, bet
ne šiaip krautuvininkas, o turintis dvi bakalėjos krautuves. Jis
jau dvi žmonas užtvatijo ir ieškojo trečios, štai ir nusižiūrėjo
ją: „Tyli, girdi, skurde augo, o aš dėl našlaičių vedu.“ Iš tiesų
jis turėjo našlaičių. Pasipiršo, ėmė tartis su tetomis, o jam
juk - penkiasdešimt metų; ją apėmė siaubas. Štai tada ji ir
pradėjo dažnai lankytis pas mane, kad susimokėtų už skel­
bimus „Balse“. Galiausiai ėmė prašyti tetų, kad duotų nors
kruopelytę laiko pagalvoti. Davė jai tą kruopelytę, bet tiktai
vieną, kitos nebedavė, užgraužė: „Pačios nežinom, ką žlemb­
ti, o čia dar viena burna.“ Aš jau visa tai žinojau, o tą dieną
po rytinio susitikimo ir nusprendžiau. Tada vakare atvažiavo
pirklys, atvežė iš krautuvės svarą saldainių už pusrublį; ji sėdi
su jais, o aš išsikviečiau iš virtuvės Lukerją ir liepiau nuėjus
pašnibždėti jai, kad aš laukiu prie vartų ir noriu nedelsiant jai
kažką pasakyti. Buvau patenkintas savimi. Ir apskritai visą tą
dieną aš buvau baisiai patenkintas.
Čia pat prie vartų aš jai, nustebintai jau to, kad ją išsi­
kviečiau, girdint Lukerjai pasakiau, kad man bus laimė ir
garbė... Antra, kad nesistebėtų mano maniera ir kodėl prie
vartų: „Žmogus, girdi, tiesus ir išsiaiškinau visas aplinky­
bes.“ Ir aš nemelavau, kad tiesus. Na, nusispjaut. Kalbėjau
aš ne tik mandagiai, tai yra dėdamasis išauklėtu žmogumi,
bet ir originaliai, o šitai svarbiausia. Ką, bene nuodėmė šitai
prisipažinti? Aš noriu teisti save ir teisiu. Aš turiu pasakyti

336
pro ir contra* ir sakau. Aš ir vėliau prisimindavau šitai su
malonumu, nors tai ir kvaila: aš tada tiesiai pareiškiau, nė­
maž nesidrovėdamas, kad, pirmiausia, nesu labai talentingas,
nesu labai protingas, galimas daiktas, nesu nė labai geras,
esu gana lėkštas egoistas (aš prisimenu šitą frazę, aš ją tada
pakeliui sugalvojau, ir ji man patiko) ir kad - labai, labai ga­
limas daiktas - turiu daug ir kitų nepatrauklių savybių. Visa
tai buvo pasakyta su savotišku išdidumu - žinia, kaip šitai
sakoma. Žinoma, man pakako takto, kad, kilniai prisipažinęs
savo trūkumus, nesileisčiau vardyti dorybių: „Tačiau, girdi,
užtat aš esu toks, toks ir dar toks.“ Mačiau, kad ji dar baisiai
bijo, bet nieko nesušvelninau, be to, matydamas, kad bijo,
tyčia pagąsdinau: tiesiai pasakiau, kad bus soti, na, o puošnių
suknelių, teatrų, pokylių - šito tai nebus, nebent vėliau, kai
pasieksiu tikslą. Tas griežtas tonas mane maginte magino.
Dar pridūriau, irgi tarsi prabėgomis, kad nors aš ir ėmiausi
tokio verslo, tai yra laikau šitą kasą, tai turėdamas tik vieną
tikslą, yra, atseit, viena tokia aplinkybė... Bet juk aš turėjau
teisę taip kalbėti: aš iš tikrųjų turėjau tokį tikslą ir buvo to­
kia aplinkybė. Palaukit, ponai, aš visą gyvenimą pirmutinis
nekenčiau šitos skolinamosios kasos, bet juk iš esmės, nors
ir juokinga kalbėti sau pačiam mįslingomis frazėmis, aš juk
„keršijau visuomenei“, tikrai, tikrai, tikrai! Taigi jos pasišai­
pymas rytą, esą aš „keršiju“, buvo neteisingas. Tai yra, matot,
jeigu aš jai būčiau tiesiai pasakęs: „Taip, aš keršiju visuome­
nei“, tai ji būtų nusikvatojusi, kaip šįryt, ir būtų išėję iš tiesų
juokingai. Na, o netiesiogine užuomina, pavartojus mįslingą
frazę, pasirodė, galima patraukti vaizduotę. Be to, aš tada jau
nieko nebebijojau: juk žinojau, kad storasis krautuvininkas,
šiaip ar taip, jai bjauresnis už mane ir kad aš, stovėdamas prie

* Už ir prieš (lot.).

337
vartų, esu išvaduotojas. Juk aš supratau šitai. O, niekšybes
žmogus kuo puikiausiai supranta! Bet ar tikrai tai niekšybės?
Kaipgi čia teisti žmogų? Argi aš jau tada jos nemylėjau?
Palaukit: žinoma, apie geradarystę aš jai tada nė pusės
žodžio; priešingai, o, priešingai: „Tai man, girdi, suteikia­
ma malonė, o ne jums.“ Aš šitai netgi žodžiais pasakiau,
nesusilaikiau, ir tai, galimas daiktas, buvo kvaila, nes paste­
bėjau, kaip viptelėjo jos veidas. Tačiau apskritai neabejo­
tinai išlošiau. Palaukit, jeigu jau prisimenu visą šitą purvą,
tai prisiminsiu ir paskutinę kiaulystę: aš stovėjau, o galvoje
dingčiojo: tu aukštas, stotingas, išauklėtas ir - ir pagaliau
nesigirdamas gali pasakyti, kad esi nebjaurus. Štai kas su­
kosi mano galvoje. Žinoma, ji čia pat prie vartų pasakė man
„taip“. Bet... bet aš turiu pridurti: ji čia pat prie vartų ilgai
galvojo, prieš pasakydama „taip“. Taip susimąstė, taip susi­
mąstė, kad man jau knietėjo paklausti: „Na, tai kaip?“ - ir
net neiškenčiau, galantiškai paklausiau: „Na, tai kaip, mel­
džiamoji?“
- Palūkėkit, aš galvoju.
O jos veidelis buvo toks rimtas, toks - kad jau tada būčiau
galėjęs numanyti! O aš mat įsižeidžiau: „Nejaugi, manau, ji
renkasi, kas geriau - aš ar pirklys?“ O, tada aš dar nesupratau!
Aš nieko, nieko dar tada nesupratau! Iki šios dienos nesu­
pratau! Prisimenu, Lukerja išbėgo man pavymui, kai aš jau
nuėjau, sustabdė mane ir paskubomis pasakė: „Dievas jums
atlygins, pone, kad mūsų mieląją panelę vedat, tik jūs jai šito
nesakykit, ji išdidi.“
Na, išdidi! O man patinka išdidžios. Išdidžios ypač gerai,
kai... na, kai jau neabejoji turįs joms galią, a? O, žemas, nedoras
žmogus! Ak, koks aš buvau patenkintas! Žinot, juk jai, kai ji
tada stovėjo prie vartų susimąsčiusi, ar pasakyti man „taip“,
o aš stebėjausi, žinot, jai galėjo kilti net tokia mintis: „Jeigu
jau nedalia ir ten, ir čia, tai ar ne geriau iš karto pasirinkti

338
blogiausia, tai yra storą krautuvininką, tegu greičiau mirti­
nai užmuša girtas!“ A? Kaip jūs manot, ar galėjo kilti tokia
mintis?
Bet ir dabar nesuprantu, ir dabar nieko nesuprantu! Aš ką
tik pasakiau, kad jai galėjo kilti tokia mintis: iš dviejų nelai­
mių pasirinkti didesnę, tai yra pirklį. O katras jai tada buvo
blogiau - aš ar pirklys? Pirklys ar palūkininkas, cituojantis
Gėtę? Tai dar klausimas! Koks klausimas? Ir šito nesupranti:
atsakymas ant stalo guli, o tu sakai „klausimas“! Bet nusi­
spjaut į mane! Aš čia niekuo dėtas... O kita vertus, koks man
dabar skirtumas - aš ar ne aš čia dėtas? Štai šito tai jau vi­
sai negaliu nuspręsti. Gal geriau atsigulti ir pamiegoti. Galvą
skauda...

III. Kilnių kilniausias žmogus,

bet juk pats tuo netikiu
Neužmigau. Kur tau užmigsi, tvinksi kažkoks pulsas gal­
voje. Norisi visa tai perprasti, visą tą purvą. O, purvas! O, iš
kokio purvo aš tada ją ištraukiau! Juk ji turėjo šitai suprasti,
įvertinti mano poelgį! Patiko man ir visokios mintys, pavyz­
džiui, kad man keturiasdešimt vieneri, o jai vos šešiolika. Ši­
tai mane magino, šitas nelygybės pajautimas, tai labai saldu,
labai saldu.
Aš, pavyzdžiui, norėjau surengti vestuves a /’anglaise*, tai
yra tiktai dviese, nebent su dviem liudytojais, iš kurių viena
Lukerja, ir paskui iškart į vagoną, pavyzdžiui, kad ir į Maskvą
(ten aš kaip tik turėjau reikalų), į viešbutį, porai savaičių. Ji
pasipriešino, ji nesutiko, ir aš buvau priverstas važiuoti pa­
gerbti tetų, kaip giminaičių, iš kurių ją imu. Aš nusileidau, ir

* Angliško stiliaus (pranc.).

339
tetoms buvo parodyta derama pagarba. Aš net padovanojau
toms bjaurybėms po šimtą rublių ir pažadėjau dar, bet jai,
aišku, nieko apie tai nesakiau, kad neįskaudinčiau jos tokia
žeminama situacija. Tetos iškart pasidarė šilkinės. Kilo ginčas
ir dėl kraičio: ji nieko neturėjo, bemaž ničnieko, bet ji nieko
ir nenorėjo. Vis dėlto man pavyko jai įrodyti, kad visiškai
nieko - taip negalima, ir kraitį suruošiau aš, nes kas būtų jai
ką suruošęs? Na, bet nusispjaut į mane. Tačiau visokias savo
idėjas aš jai tada vis dėlto suspėjau išsakyti, kad bent jau ži­
notų. Net, galimas daiktas, pasiskubinau. Svarbiausia, ji nuo
pat pradžių, nors ir kaip tvardėsi, puolė prie manęs su mei­
le, džiaugsmingai sutikdavo, kai aš vakarais atvažiuodavau,
čiauškėdama (žavingas nekaltybės čiauškėjimas!) pasakodavo
man visą savo vaikystę, kūdikystę, apie tėvų namus, apie tėvą
ir motiną. Bet aš visą tą užsidegimą iškart perliejau šaltu van­
deniu. Tokia tat ir buvo mano idėja. Į džiūgavimą aš atsaky­
davau tylėjimu, žinoma, prielankiu... bet vis dėlto ji greitai
pamatė, kad mes skirtingi ir kad aš - mįslė. O aš, svarbiau­
sia, ir siekiau atrodyti mįslė! Juk tam, kad užminčiau mįslę,
aš, galimas daiktas, ir padariau visą tą kvailystę! Pirmiausia,
griežtumas, - taigi ir į namus ją parsivedžiau, nustatęs griežtą
tvarką. Žodžiu, tada, lankydamas ją ir būdamas patenkintas,
aš sukūriau visą sistemą. O, ji susiklostė savaime, be jokių
pastangų. Kitaip ir nebuvo galima, aš privalėjau sukurti tą
sistemą dėl neišvengiamos aplinkybės, - iš tikrųjų, kodėl aš
šmeižiu save! Sistema buvo teisinga. Ne, klausykit, jeigu jau
teisi žmogų, tai turi žinoti visas aplinkybes... Klausykit.
Kaip čia pradėjus, nes šitai labai sunku. Kai pradedi tei­
sintis - tai ir sunku. Matot: jaunimas, pavyzdžiui, niekina
pinigus, - aš iškart ėmiau primygtinai kalbėti apie pinigus;
ypač pabrėždavau pinigus. Ir taip primygtinai, kad ji vis daž­
niau nutildavo. Žiūrėdavo išplėtusi akis, klausydavosi ir nu­
tildavo. Matot: jaunimas kilniadvasis, tai yra geras jaunimas,

340
kilniadvasis ir veržlus, bet stokoja pakantumo, jei tik kas ne
taip - ir panieka. O aš norėjau platumo, norėjau įskiepyti
platumą į pačią širdį, įskiepyti į širdies pažiūras, argi ne taip?
Pateiksiu niekingą pavyzdį: kaip aš, pavyzdžiui, galėjau pa­
aiškinti savo skolinamąją kasą tokiam charakteriui? Aišku, aš
ne tiesiai prakalbau, kitaip būtų išėję, kad prašau atleidimo
už skolinamąją kasą, bet aš, taip sakant, veikiau išdidumu,
kalbėjau bemaž tylėdamas. O aš meistras kalbėti tylėdamas,
aš visą gyvenimą kalbėjau tylėdamas ir ištisas tragedijas išgy­
venau pats vienas tylėdamas. O, juk ir aš buvau nelaimingas!
Buvau visų išmestas, išmestas ir užmirštas, ir niekas, niekas
šito nežino! Ir staiga šita šešiolikmetė paskui prisiklausė apie
mane visokiausių smulkmenų iš niekšingų žmonių ir manė,
kad viską žino, o juk slapčiausi dalykai liko tik šito žmogaus
širdyje! Aš vis tylėdavau, ir ypač, ypač su ja tylėdavau, iki
pat vakar, - kodėl tylėdavau? Ogi kaip išdidus žmogus. Aš
norėjau, kad ji pati sužinotų, be manęs, bet tik ne iš niek­
šų pasakojimų, o kad pati įspėtų, koks yra šitas žmogus, ir
jį perprastų! Nusprendęs priimti ją į savo namus, aš norė­
jau visiškos pagarbos. Aš norėjau, kad ji stovėtų prieš mane
melsdamasi už mano kančias, - ir aš šito nusipelniau. O, aš
visada buvau išdidus, visada norėjau arba visko, arba nieko!
Kaip tik todėl, kad nenorėjau tenkintis pusine laime, o pa­
nūdau visos, - kaip tik todėl aš ir buvau priverstas tada taip
pasielgti: „Atseit, pati susiprotėk ir įvertink!“ Todėl kad, su­
tikit, juk jeigu aš pats būčiau ėmęs jai aiškinti ir pasakinėti,
vangstytis ir maldauti pagarbos, - tai juk tas pats, lyg bū­
čiau prašęs išmaldos... Kita vertus... kita vertus, ko aš čia apie
tai kalbu!
Kvaila, kvaila, kvaila, baisiai kvaila! Aš tiesiai ir negai­
lestingai (pabrėžiu, kad negailestingai) tada jai paaiškinau,
keliais žodžiais, kad jaunimo kilniadvasiškumas žavus, bet -
nė skatiko nevertas. Kodėl nevertas? Todėl, kad pigiai jam

341
atsieina, radosi dar negyvenus, visa tai, taip sakant, „pirmieji
įspūdžiai būties“6, bet pažiūrėsim, kaip jums seksis darbai!
Pigus kilniadvasiškumas visada lengvas, ir net gyvybę atiduo­
ti - ir šitai pigu, nes čia tiktai kraujas verda ir jėgų perteklius7,
grožio karštai trokštama! Ne, jūs padarykit kilniadvasišką
žygdarbį, sunkų, tylų, negirdimą, kur nėra spindesio, apstu
šmeižto, kur daug pasiaukojimo ir nė lašelio šlovės, - kur jūs,
šviesiausias žmogus, visiems parodomas kaip niekšas, nors
jūs doresnis už visus pasaulio žmones, - nagi, pamėginkit
padaryti šitą žygdarbį, ne, atsisakysit! O aš - aš visą gyveni­
mą skyriau šitam žygdarbiui. Iš pradžių ginčijosi, oi kaip, o
paskui nuščiuvo, net visai nutilo, tiktai akis baisiai išplėšdavo
klausydamasi, tokias dideles dideles, įdėmias. Ir... ir, be to,
aš ūmai pamačiau šypseną, nepatiklią, nebylią, negerą. Štai su
šita šypsena aš ir parsivedžiau ją į savo namus. Teisybė ir tai,
kad jai jau nebebuvo kur eiti...

IV. Vis planai, planai

Katras iš mudviejų tada pradėjo pirmas?
Niekalas. Savaime prasidėjo nuo pat pirmojo žingsnio.
Aš sakiau, kad parsivedžiau ją į savo namus, nustatęs griežtą
tvarką, tačiau nuo pat pirmojo žingsnio ją sušvelninau. Dar
prieš vestuves jai buvo paaiškinta, kad jos darbas bus priimti
užstatus ir mokėti pinigus, ir ji juk tada nieko nepasakė (šitai
įsidėmėkit). Maža to - netgi uoliai ėmėsi darbo. Na, žinoma,
butas, baldai - viskas liko po senovei. Butas - du kamba­
riai: vienas - didelė svetainė, kurioje atitverta ir kasa, o kitas,
irgi didelis, - mūsų kambarys, bendras, kartu ir miegamasis.
Mano baldai vargani; net tetų buvo geresni. Mano kiotas su
lempele - svetainėje, kur kasa; o kambaryje mano spinta, ku­
rioje sudėta keletas knygų, ir skrynelė, raktai mano žinioje;
na, aišku, patalynė, stalai, kėdės. Dar prieš vestuves pasakiau,

342
kad mūsų pragyvenimui, tai yra maistui, man, jai ir Lukerjai,
kurią aš perviliojau, per dieną skiriama rublis ir ne daugiau.
„Man, atseit, reikia trisdešimties tūkstančių per trejus metus,
o kitaip pinigų neužgyvensi.“ Ji neprieštaravo, bet aš pats
padidinau šią sumą trisdešimčia kapeikų. Dėl teatro irgi. Aš
prieš vestuves pasakiau, kad teatro nebus, ir vis dėlto nuta­
riau, kad kartą per mėnesį eisim į teatrą, ir padoriai, sėdėsim
parteryje. Ėjom sykiu, buvom tris kartus, žiūrėjom „Laimės
vaikymąsi“ ir, rodos, „Paukščius giesmininkus“8. (O, nusi­
spjaut, nusispjaut!) Tylėdami nueidavom ir tylėdami parei-
davom. Kodėl, kodėl mes nuo pat pradžių ėmėm tylėti? Iš
pradžių juk barnių nebūdavo, bet vis tiek tylėdavom, Ji vis
kažkaip, prisimenu, vogčiomis žiūrėdavo į mane; aš, kai šitai
pastebėjau, tylėjau dar atkakliau. Teisybė, tai aš užsispyriau
tylėti, o ne ji. Ji kartą ar du, pagauta impulso, pripuolusi
apkabino mane; bet kadangi tie protrūkiai būdavo liguisti,
isteriški, o man reikėjo tvirtos laimės ir kad ji mane gerbtų,
tai aš reagavau šaltai. Ir buvau teisus: kiekvieną sykį po tokių
protrūkių kitą dieną kildavo barnis.
Tai yra barnių, tiesą sakant, nebūdavo, bet būdavo tyla ir -
vis atžaresnė jos veido išraiška. „Maištas ir nepriklausomybė“-
štai kas buvo, tiktai ji nemokėjo. Taip, tas romus veidas darėsi
vis atžaresnis ir atžaresnis. Ar patikėsit, aš dariausi jai atgra­
sus, aš juk permačiau šitai. O dėl to, kad kartais ji prarasdavo
savitvardą, dėl to nebuvo abejonių. Na, kaip, pavyzdžiui, pir­
ma gyvenus tokiame purve ir skurde, mazgojus grindis, staiga
imti purkštauti dėl mūsų neturto! Matot: buvo ne neturtas,
buvo taupumas, o kur reikia - tai net prabanga, pavyzdžiui, jei
kalbėsime apie baltinius ar švarą. Aš ir anksčiau visada svajo­
jau, kad vyro švara žavi žmoną. Beje, ji ne dėl neturto, o dėl
tariamo mano šykštumo ir taupumo: „Tikslų, atseit, turi, tvirtą
charakterį rodo.“ Teatro staiga pati atsisakė. Ir vis dažniau pa­
šaipėlė... o aš vis atkakliau tyliu, o aš vis atkakliau tyliu.

343
 Bene imsi teisintis? Čia svarbiausia - ta skolinamoji kasa.
Palaukit, meldžiamieji, aš žinojau, kad moteris, juolab šešio­
likos metų, negali nepaklusti vyrui. Moterys stokoja origi­
nalumo, šitai - šitai aksioma, net ir dabar, net ir dabar man
aksioma! Na ir kas, kad ten svetainėje guli: teisybė yra tei­
sybė, ir pats Milis čia nieko nepadarytų9! O mylinti moteris,
o, mylinti moteris - net mylimos būtybės ydas, net pikta­
darybes dievins. Jis pats savo piktadarybėms nesuras tokių
pateisinimų, kokių ji jam suras. Tai kilniadvasiška, bet neo­
riginalu. Moteris pražudė tiktai neoriginalumas. Ir kas iš to,
kartoju, kad jūs rodot man ten ant stalo? Argi tai originalu,
kas ten ant stalo? Oo!
Klausykit: aš tada buvau tikras, kad ji myli mane. Juk ir tada
ji puldavo man ant kaklo. Vadinasi, mylėjo, tiksliau - troško
mylėti. Taip, kaip tik taip ir buvo: troško mylėti, stengėsi my­
lėti. O juk svarbiausia tai, kad čia nebuvo nė jokių tokių pik­
tadarybių, kurioms jai būtų reikėję ieškoti pateisinimo. Jūs
sakot „palūkininkas“, ir visi sako. Na, ir kas, kad palūkinin­
kas? Vadinasi, yra priežasčių, jeigu kilnių kilniausias žmogus
tapo palūkininku. Matot, ponai, yra idėjų... tai yra, matot, yra
tokių idėjų, kurias jeigu ištarsi, pasakysi žodžiais, tai skambės
baisiai kvailai. Pačiam bus gėda. O kodėl? Niekodėl. Todėl,
kad mes visi pašlemėkai ir nepakenčiam teisybės, arba jau
aš nežinau. Aš pasakiau dabar „kilnių kilniausias žmogus“.
Tai juokinga, o iš tiesų juk taip ir buvo. Juk šitai teisybė, ti­
kra, tikrų tikriausia teisybė! Taip, tada aš turėjau teisę panorėti
užsitikrinti pragyvenimą ir atidaryti šitą kasą: „Jūs atstūmėt
mane, jūs, tai yra žmonės, jūs pavarėt mane, paniekinamai
tylėdami. Aš karštai troškau būti su jumis, o jūs įskaudinot
mane visam gyvenimui. Vadinasi, dabar aš turėjau teisę at­
sitverti nuo jūsų siena, sukaupti tuos trisdešimt tūkstančių
rublių ir pabaigti gyvenimą kur nors Kryme, pietuose prie
jūros, kalnuose ir vynuogynuose, savo dvare, nusipirktame

344
už tuos trisdešimt tūkstančių, o svarbiausia, toli nuo jūsų
visų, bet be pykčio jums, su idealu sieloje, su mylima mote­
rimi prie širdies, su šeima, jeigu Dievas duos, ir - padėdamas
aplinkiniams kaimiečiams.“ Aišku, gerai, kad aš apie tai dabar
pats su savim kalbu, nes kas galėjo būti kvailiau, jeigu aš tada
būčiau garsiai jai visa tai paaiškinęs? Štai kodėl išdidžiai ty­
lėjau, štai kodėl ir sėdėdavom tylėdami. Todėl, kad ką ji būtų
supratusi? Juk šešiolika metų, ankstyvoji jaunystė, - bene ji
tada galėjo suprasti mano pasiteisinimus, mano kančias? Čia
tiesmukumas, gyvenimo nepažinimas, jauni lėkšti įsitikini­
mai, „puikių širdžių“ vištakumas, o svarbiausia čia - skolina­
moji kasa ir - baigta (bet argi skolinamojoje kasoje aš buvau
piktadarys, argi ji nematė, kaip aš elgiausi ir ar imdavau per
daug?)! O, kokia baisi teisybė žemėje! Šita žavi būtybė, šita
romioji, šitas angelas - ji buvo tirone, nepakenčiama mano
sielos tirone ir kankintoja! Juk aš apšmeišiu save, jeigu šito
nepasakysiu! Jūs manot, aš jos nemylėjau? Kas gali pasakyti,
kad aš jos nemylėjau? Matot: čia ironija, čia pikta likimo ir
gamtos ironija! Mes prakeikti, apskritai žmonių gyvenimas
prakeiktas! (Ypač mano!) Aš juk dabar suprantu, kad kažkur
suklydau! Kažkas čia išėjo ne taip. Viskas buvo aišku, mano
planas buvo skaidrus kaip dangus: „Rūstus, išdidus ir nerei­
kalingas niekieno moralinės paguodos, kenčia tylėdamas.“
Taip ir buvo, nemelavau, nemelavau! „Paskui pati pamatys,
kad tai buvo dvasios kilnumas, tiktai ji nesugebėjo įžvelgti, -
ir kai kada nors šitai supras, tai dešimteriopai įvertins ir par­
klups sugniužusi, sudėjusi maldai rankas.“ Štai koks planas.
Bet aš čia kažką pamiršau arba pražiūrėjau. Kažko nesuge­
bėjau padaryti. Bet pakaks, pakaks. Ir kieno dabar prašyti
atleidimo? Baigta tai baigta. Drąsiau, žmogau, ir būk išdidus!
Ne tu kaltas!..
Ką gi, aš pasakysiu teisybę, nepabijosiu pažvelgti teisybei
į akis: tai ji kalta, ji kalta!..

345
 V. Romioji maištauja
Barniai prasidėjo nuo to, kad ji staiga sumanė mokėti pi­
nigus savaip, įkainoti daiktus brangiau, negu jie verti, ir netgi
porą kartų teikėsi ginčytis su manim šia tema. Aš nesutikau.
Bet čia pasipainiojo ta kapitonienė.
Atėjo senutė kapitonienė su medalionu - velionio vyro do­
vana, na, aišku, suvenyras. Aš daviau trisdešimt rublių. Pradė­
jo gailiai inkšti, prašyti, kad išsaugotumėm daiktą, - žinoma,
išsaugosim. Na, žodžiu, staiga po penkių dienų ateina apkeisti
į apyrankę, kuri nebuvo verta nė aštuonių rublių; aš, aišku,
nesutikau. Tikriausiai ji jau tada kažką atspėjo iš žmonos akių,
nes atėjo, kai manęs nebuvo, ir ši apkeitė jai medalioną.
Tą pačią dieną sužinojęs, aš pasikalbėjau su ja romiai, bet
tvirtai ir įtikinamai. Ji sėdėjo ant lovos, žiūrėjo į žemę ir de­
šiniojo batelio nosimi baksnojo kilimėlį (jos gestas); jos lūpas
iškreipė negera šypsena. Tada aš, nėmaž nepakeldamas balso,
ramiai pareiškiau, kad pinigai mano, kad aš turiu teisę žiūrėti
į gyvenimą savo akimis ir - kad kai kviečiau ją į savo namus,
tai juk nieko nuo jos nenuslėpiau.
Ji staiga pašoko, staiga visa sudrebėjo ir - tik pamanykit -
staiga sutrepsėjo ant manęs kojomis; tai buvo žvėris, tai buvo
priepuolis, tai buvo priepuolio ištiktas žvėris. Aš nustėrau iš
nuostabos: tokio išsišokimo niekada nesitikėjau. Bet nesutri­
kau, aš net nekrustelėjau ir vėl tuo pačiu ramiu balsu tiesiai
pareiškiau, kad nuo šiol nebeleidžiu jai dalyvauti mano vers­
le. Ji nusikvatojo man į akis ir išėjo iš buto.
Reikalas tas, kad išeiti iš buto ji neturėjo teisės. Be manęs
niekur, taip buvo sutarta dar prieš vedybas. Vakarop ji sugrį­
žo; aš nė žodžio.
Kitą dieną irgi iš ryto išėjo, trečią vėl. Aš užrakinau kasą
ir nuėjau pas tetas. Su jomis aš nuo pat vestuvių nutraukiau
santykius - nei jų pas save, nei patys pas jas. Dabar paaiš­

346
kėjo, kad ji pas jas nebuvo atėjusi. Išklausė mane smalsiai
ir pasityčiojo man į akis: „Taip jums, sako, ir reikia.“ Bet aš
ir tikėjausi jų patyčių. Bematant jaunesniąją tetą, senmergę,
šimtu rublių papirkau ir dvidešimt penkis daviau iš anksto.
Po poros dienų ji ateina pas mane: „Čia, sako, karininkas,
Jefimovičius, poručikas, buvęs jūsų pulko draugas, įsipainio­
jęs.“ Aš buvau baisiai apstulbęs. Tas Jefimovičius pulke man
daugiausia blogo padarė, o prieš kokį mėnesį porą kartų, ne­
turėdamas gėdos, užėjo į kasą, prasimetęs norįs kažką įkeisti,
ir, prisimenu, su žmona tada pradėjo juokauti. Aš tada iškart
priėjau ir pasakiau jam, kad jis nedrįstų pas mane ateiti, tegu
neužmiršta, kokie mūsų santykiai; tačiau nė minties jokios
tokios neturėjau, tik šiaip pamaniau, kad akiplėša. O dabar
staiga teta praneša, kad ji jau sutarusi su juo pasimatymą ir
kad visą reikalą tvarko viena buvusi tetų pažįstama, Julija
Samsonovna, našlė, be to, pulkininkienė, - „pas ją, girdi,
jūsų žmona dabar ir lankosi“.
Šitą pasakojimo dalį aš sutrumpinsiu. Visas šis reikalas
man atsiėjo bemaž tris šimtus rublių, bet per dvi paras buvo
suorganizuota taip, kad aš stovėsiu gretimame kambaryje,
už privertų durų, ir girdėsiu pirmąjį savo žmonos rendez-
vous* su Jefimovičiumi. O laukiant, išvakarėse, tarp manęs
ir jos įvyko viena trumpa, bet man nepaprastai reikšminga
scena.
Sugrįžo ji vakarop, atsisėdo ant lovos, pašaipiai žiūri į
mane ir baksnoja kojyte kilimėlį. Man ūmai, žiūrint į ją, top­
telėjo tada į galvą mintis, kad visą šį pastarąjį mėnesį, arba,
tiksliau, dvi pastarąsias savaites, ji buvo ne tokia, kaip visada,
netgi galima sakyti - visai priešingo būdo: pasidarė smarki,
pati užsipuldavo, negaliu pasakyti, kad elgėsi begėdiškai, bet

* Pasimatymas (pranc.).

347
nepaisė jokios tvarkos ir pati siekė vaidų. Pati prašėsi vaidų.
Vis dėlto romumas trukdė. Kai tokia ima maištauti, tai nors
ir peržengia ribą, bet vis tiek matyti, kad ji tiktai pati save
prievartauja, pati save kursto ir kad savo dorumo ir gėdos pati
pirmutinė neįstengia pergalėti. Dėl to tokios kartais ir išsi­
šoka pernelyg jau smarkiai, taip, kad net negali patikėti visa
tai reginčiu savo protu. Ištvirkauti įpratusi siela, priešingai,
visada sušvelnins, pasielgs šlykščiau, bet išlaikys tvarkos ir
padorumo regimybę, kad įgytų pranašumą prieš jus.
- Ar teisybė, kad jus išvarė iš pulko dėl to, jog pabūgot
stoti į dvikovą? - ūmai paklausė ji, nei iš šio, nei iš to, ir jos
akys žybtelėjo.
- Teisybė; karininkų sprendimu manęs paprašė palikti
pulką, nors, beje, aš jau prieš tai buvau išėjęs į atsargą.
- Išvarė kaip bailį?
- Taip, jie nuteisė kaip bailį. Tačiau aš atsisakiau dvikovos
ne kaip bailys, bet todėl, kad nenorėjau paklusti tironiškam jų
sprendimui ir iškviesti į dvikovą, nes pats nesijaučiau įžeistas.
Žinokit, - nesusiturėjau aš, - kad išdrįstum veiksmais pasiprie­
šinti tokiai tironijai ir prisiimti visas pasekmes, reikėjo parody­
ti kur kas daugiau narsumo, negu bet kokioje dvikovoje.
Aš nesusivaldžiau, šita fraze aš tarsi ėmiau teisintis; o jai
tik šito ir tereikėjo, šito naujo mano nusižeminimo. Ji tulžin­
gai nusijuokė.
- O teisybė, kad jūs paskui trejus metus Peterburgo ga­
tvėmis kaip valkata bastėtės ir išmaldos prašėt, ir po biliardo
stalais nakvodavot?
- Aš ir Senajos aikštėje Viazemskio name10nakvodavau.
Taip, teisybė; mano gyvenime paskui, kai išėjau iš pulko,
buvo daug gėdos ir nuopuolio, bet ne dorovinio nuopuolio,
nes aš pats pirmutinis nekenčiau savo poelgių net tada. Tai
buvo tik mano valios ir proto nuopuolis, ir taip atsitiko tik
dėl beviltiškos mano padėties. Bet tai jau praeitis...

348
 - O, dabar jūs svarbus asmuo - finansininkas!
Tai, žinoma, užuomina apie skolinamąją kasą. Bet aš jau
spėjau susitvardyti. Mačiau, kad ji trokšta mane žeminančių
pasiaiškinimų ir - nepateikiau jų. Labai laiku paskambino
klientas, ir aš nuėjau pas jį į svetainę. Vėliau, jau po valan­
dos, kai ji staiga apsirengė, ruošdamasi išeiti, sustojo priešais
mane ir pasakė:
- Vis dėlto jūs man apie tai prieš vestuves nieko nesakėt?
Aš neatsakiau, ir ji išėjo.
Taigi kitą dieną aš stovėjau tame kambaryje už durų ir
klausiausi, kaip buvo sprendžiamas mano likimas, o mano
kišenėje buvo revolveris. Ji buvo pasipuošusi, sėdėjo prie sta­
lo, o Jefimovičius maivėsi prieš ją. Ir ką gi: išėjo taip (šitai
aš sakau savo garbei), išėjo lygiai taip, kaip aš nujaučiau ir
numaniau, nors ir nesuvokdamas, kad aš šitai nujaučiu ir nu­
manau. Nežinau, ar suprantamai kalbu.
Štai kaip išėjo. Aš klausiausi visą valandą ir visą valandą
stebėjau kilniausios ir tauriausios moters dvikovą su ištvir­
kusiu, bukagalviu aukštuomenės pašlemėku, turinčiu šliužo
sielą. Ir iš kur, galvojau aš apstulbęs, iš kur ši naivuolė, ši
tylenė visa tai žino? Sąmojingiausias komedijos iš aukštuo­
menės gyvenimo autorius nebūtų sugebėjęs sukurti šitos
pašaipų, naiviausio kvatojimo ir dorybės šventos paniekos
ydai scenos. Ir kokie raiškūs buvo jos žodžiai ir maži žode­
liai; kokie šmaikštūs greiti atsakymai, kiek teisybės ji pasakė
smerkdama! Ir kartu tiek bemaž mergaitiško nuoširdumo. Ji
juokėsi jam į akis iš jo meilės prisipažinimų, iš jo gestų, iš
jo pasiūlymų. Atvažiavęs be ceremonijų pasiekti savo tikslo
ir nesitikėjęs pasipriešinimo, jis staiga subliūško. Iš pradžių
būčiau galėjęs pamanyti, kad tai tiesiog koketavimas - „nors
ir ištvirkusios, bet sąmojingos būtybės koketavimas norint
pasibranginti“. Tačiau ne, tiesa suspindo kaip saulė, ir abejoti
buvo neįmanoma. Tiktai iš neapykantos man, apsimestinės

349
ir ūmios, ji, nepatyrusi, galėjo ryžtis šitam pasimatymui, bet
kai tik reikėjo imtis veiksmų - jai iškart atsivėrė akys. Būtybė
tiesiog blaškėsi, žūtbūt norėdama mane įskaudinti, bet, pasi­
ryžusi pulti į tokį purvą, neištvėrė bjaurasties. Ir argi ją, dorą
ir tyrą, turinčią idealą, galėjo suvilioti Jefimovičius arba kuris
nors kitas iš tų aukštuomenės pašlemėkų? Priešingai, jis su­
kėlė tik juoką. Visa teisybė iškilo iš jos sielos, ir pasipiktinusi
širdis pratrūko sarkazmu. Kartoju, tas juokdarys galiausiai vi­
sai apsiblausė ir sėdėjo paniuręs, vargiai atsakinėjo, ir aš net
ėmiau baimintis, kad niekingai keršydamas nemėgintų jos
įžeisti. Ir vėl kartoju: savo garbei turiu pasakyti, kad šitą sceną
aš išklausiau bemaž nesistebėdamas. Aš tarytum sutikau kažką
pažįstama. Tarytum ir ėjau šito sutikti. Aš ėjau niekuo neti­
kėdamas, jokiu kaltinimu, nors ir įsidėjau į kišenę revolverį, -
štai teisybė! Ir argi aš galėjau įsivaizduoti ją kitokią? Dėl ko
gi aš mylėjau, dėl ko gi branginau, dėl ko gi ją vedžiau? O,
žinoma, aš aiškių aiškiausiai įsitikinau, kaip ji tada manęs ne­
kentė, bet įsitikinau ir tuo, kokia ji tyra. Staiga aš atidariau
duris ir nutraukiau sceną. Jefimovičius pašoko, aš paėmiau ją
už rankos ir paprašiau eiti su manim. Jefimovičius atsikvošėjo
ir staiga skambiai ir griausmingai nusikvatojo.
- O, šventoms sutuoktinio teisėms aš neprieštarauju, ves­
kitės, veskitės! Ir žinot, - sušuko jis man pavymui, - nors pa­
doriam žmogui su jumis ir negalima kautis, bet, iš pagarbos
jūsų damai, aš pasiruošęs jums patarnauti... Jeigu jūs, aišku,
pats ryšitės...
- Girdit! - sekundei aš sustabdžiau ją ant slenksčio.
Paskui visą kelią iki namų nė žodžio. Aš vedžiau ją už ran­
kos, ir ji nesipriešino. Priešingai, ji buvo baisiai priblokšta, bet
tiktai iki namų. Parėjusi namo, ji atsisėdo ant kėdės ir įbedė
akis į mane. Ji buvo nepaprastai išblyškusi; nors lūpos iškart
pašaipiai išsiviepė, bet žiūrėjo ji jau su iškilmingu ir rūsčiu
iššūkiu ir, regis, pirmomis minutėmis tikrai buvo įsitikinusi,

350
kad aš nušausiu ją revolveriu. Tačiau aš tylėdamas išėmiau re­
volverį iš kišenės ir padėjau ant stalo. Ji žiūrėjo į mane ir į re­
volverį. (Įsidėmėkit: tas revolveris jai buvo jau pažįstamas. Aš
jį įsigijau ir užtaisiau, kai tik atidariau kasą. Atidaręs kasą, aš
nusprendžiau nelaikyti nei didžiulių šunų, nei stipraus lioka­
jaus, kaip, pavyzdžiui, laiko Mozeris. Mano lankytojams duris
atidaro virėja. Bet mūsų verslo žmonėms neįmanoma atsisa­
kyti, dėl visa ko, savigynos, ir aš įsitaisiau užtaisytą revolverį.
Pirmosiomis dienomis, kai atsikraustė į mano namus, ji baisiai
domėjosi tuo revolveriu, klausinėjo, ir aš net paaiškinau jai
sandarą ir sistemą, be to, įkalbėjau sykį šauti į taikinį. Įsidėmė­
kit visa tai.) Nekreipdamas dėmesio į išsigandusį jos žvilgsnį,
aš, pusiau nusirengęs, atsiguliau ant lovos. Jaučiausi visai išse­
kęs; buvo jau maždaug vienuolika valandų. Ji prasėdėjo toje
pačioje vietoje, nekrustelėdama, dar kokią valandą, paskui už­
gesino žvakę ir atsigulė, irgi apsirengusi, prie sienos, ant sofos.
Pirmą kartą nesigulė su manim - šitai irgi įsidėmėkit...

VI. Baisus prisiminimas

Dabar tas baisus prisiminimas...
Rytą aš pabudau, manau, aštuntą valandą, ir kambaryje
buvo jau beveik visai šviesu. Aš pabudau iškart su aiškia są­
mone ir staiga atmerkiau akis. Ji stovėjo prie stalo ir laikė
rankose revolverį. Nematė, kad aš pabudęs ir žiūriu. Ir staiga
aš matau, kad ji ėmė artintis prie manęs su revolveriu ranko­
se. Aš greitai užsimerkiau ir apsimečiau kietai miegąs.
Ji priėjo prie lovos ir sustojo prie manęs. Aš viską girdė­
jau; nors ir tvyrojo mirtina tyla, bet aš girdėjau tą tylą. Tada
įvyko vienas mėšlungiškas judesys - ir aš staiga, nesusivaldęs,
nevalingai atmerkiau akis. Ji žiūrėjo tiesiai į mane, man į
akis, ir revolveris jau buvo prie mano smilkinio. Mūsų akys
susitiko. Bet mes žiūrėjom vienas į kitą ne ilgiau kaip aki­

351
mirką. Aš prisivertęs vėl užmerkiau akis ir tą pačią akimirką,
sukaupęs visą sielos stiprybę, nusprendžiau, kad daugiau jau
nekrustelėsiu ir neatsimerksiu, nors ir kas manęs lauktų.
Iš tiesų, būna, kad ir kietai miegantis žmogus atmerkia
akis, net sekundę kilsteli galvą ir apžvelgia kambarį, o po aki­
mirkos nesąmoningai vėl padeda galvą ant pagalvės ir įmin­
ga, ir vėliau nieko neprisimena. Kai aš, sutikęs jos žvilgsnį
ir pajutęs revolverį prie smilkinio, staiga vėl užmerkiau akis
ir nebejudėjau, lyg kietai įmigęs, - ji tikrai galėjo pamanyti,
kad aš iš tiesų miegu ir kad nieko nemačiau, juo labiau kad
visai neįtikima pamačius tai, ką aš pamačiau, tokią akimirką
vėl užmerkti akis.
Taip, neįtikima. Tačiau ji vis dėlto galėjo įspėti ir tiesą, -
kaip tik šitai ūmai ir toptelėjo man į galvą, tą pačią akimirką.
O, koks minčių, jausmų spiečius pralėkė mano galvoje mažiau
kaip per akimirką, ir tegyvuoja žmogaus minties elektra! To­
kiu atveju (dingojosi man), jeigu ji įspėjo tiesą ir žino, kad aš
nemiegu, tai aš jau sugniuždžiau ją savo pasiryžimu mirti, ir
jos ranka dabar gali sudrebėti. Naujas netikėtas įspūdis gali
paversti niekais ankstesnį ryžtą. Sako, kad stovinčius ant viršu­
kalnės tarsi traukte traukia žemyn, į bedugnę. Aš manau, daug
savižudybių ir žmogžudysčių įvyko tiktai todėl, kad revolveris
jau buvo paimtas į rankas. Čia irgi bedugnė, čia keturiasdešimt
penkių laipsnių nuokalnė, nuo kurios neįmanoma nenuslys­
ti, ir jus kažkas nenumaldomai verčia nuspausti gaiduką. Bet
suvokimas, kad aš viską mačiau, viską žinau ir tylomis laukiu
mirties nuo jos rankos, - galėjo suturėti ją ant nuokalnės.
Tyla tęsėsi, ir staiga prie smilkinio, prie plaukų, aš pajutau
šaltą geležies prisilietimą. Jūs paklausit: ar aš tvirtai tikėjau,
kad išsigelbėsiu? Atsakysiu jums, kaip prieš Dievą: neturė­
jau jokios vilties, nebent vieną šansą iš šimto. Kodėl ryžausi
mirti? O aš paklausiu: kam man gyventi po to, kai mano die­
vinama būtybė nutaikė į mane revolverį? Be to, aš visa savo

352
esybe žinojau, kad tarp mūsų tą akimirką vyksta kova, baisi
žūtbūtinė dvikova, to paties vakarykščio bailio, kurį draugai
išvarė už bailumą, dvikova. Aš šitai žinojau, ir ji šitai žinojo,
jeigu tik įspėjo tiesą, kad aš nemiegu.
Galbūt šito ir nebuvo, galbūt aš tada taip ir negalvojau, ir
vis dėlto turėjo šitai būti, nors ir be minties, nes paskui kie­
kvieną savo gyvenimo valandą aš tik apie tai ir tegalvojau.
Bet jūs vėl paklausit: kodėl aš neišgelbėjau jos nuo pik­
tadarybės? O, aš tūkstantį kartų paskui savęs šito klausiau -
kiekvieną kartą, kai šiurpdamas prisimindavau tą sekundę.
Tačiau mano siela tada buvo apimta niūrios nevilties: manęs
laukė pražūtis, manęs paties laukė pražūtis, tai ką gi aš bū­
čiau galėjęs išgelbėti? Ir iš kur jūs žinot, ar tada aš dar būčiau
norėjęs ką nors išgelbėti? Argi įmanoma žinoti, ką aš tada
galėjau jausti?
Tačiau sąmonė virte virė; slinko sekundės, tvyrojo mirti­
na tyla; ji tebestovėjo prie manęs, - ir staiga aš krūptelėjau
blykstelėjus vilčiai! Greitai atmerkiau akis. Jos kambaryje jau
nebebuvo. Atsikėliau iš lovos: aš nugalėjau - ir ji buvo amži­
nai nugalėta!
Aš nuėjau prie virdulio. Virdulys pas mus visada būdavo
atnešamas į pirmąjį kambarį, ir arbatą visada pilstydavo ji.
Aš tylėdamas atsisėdau prie stalo ir paėmiau iš jos stiklinę
arbatos. Po penkių minučių pažvelgiau į ją. Ji buvo baisiai
išblyškusi, dar labiau nei vakar, ir žiūrėjo į mane. Ir ūmai -
ir ūmai, pamačiusi, kad aš žiūriu į ją, ji blyškiai šyptelėjo
išblyškusiomis lūpomis, nedrąsiai ir klausiamai žvelgdama į
mane. „Vadinasi, vis dar dvejoja ir klausia savęs: žino jis ar
nežino, matė ar nematė?“ Aš abejingai nusukau akis. Po ar­
batos užrakinau kasą, nuėjau į turgų ir nupirkau geležinę lovą
ir širmas. Grįžęs namo, liepiau pastatyti lovą svetainėje ir ati­
tverti ją širmomis. Lova buvo skirta jai, bet aš nepasakiau jai
nė žodžio. Ir be žodžių suprato, iš tos lovos, kad aš „viską

353
mačiau ir viską žinau“ ir kad jau nebėra abejonių. Nakčiai
aš palikau revolverį kaip visada ant stalo. Naktį ji tylomis
atsigulė į tą naują savo guolį: santuoka buvo nutraukta, „nu­
galėta, bet negavusi atleidimo“. Naktį ji ėmė kliedėti, o rytą
prasidėjo karštligė. Ji išgulėjo šešias savaites.

Antras skyrius
I. Išdidumo sapnas
Lukerja ką tik pareiškė, kad negyvens pas mane ir, kai
tik palaidos ponią, - išsikraustys. Meldžiausi klūpėdamas
penkias minutes, o norėjau melstis valandą, bet vis galvoju,
galvoju, ir vis skaudžios mintys, ir galvą skauda, - ką čia
melsies - gryna nuodėmė! Vis dėlto keista, kad man nesinori
miego: kai užgriūva didelis, baisiai didelis sielvartas, po pir­
mųjų labai stiprių protrūkių visada miego norisi. Nuteistieji
myriop, sako, paskutinę naktį miega nepaprastai kietai. Bet
taip ir reikia, pati gamta taip sutvarkė, kitaip neištvertų... Aš
atsiguliau ant sofos, bet neužmigau...
...Šešias ligos savaites mes tada dieną naktį ją slaugėm -
aš, Lukerja ir mokyta slaugė iš ligoninės, kurią pasamdžiau.
Pinigų aš negailėjau, ir man net norėjosi dėl jos išlaidauti.
Pakviečiau daktarą Šrederį ir mokėjau jam po dešimt rublių
už vizitą. Kai ji atgavo sąmonę, aš ėmiau rečiau rodytis jai
į akis. Bet, kita vertus, kam aš pasakoju. Kai ji visai paki­
lo, tai tyliai ir nieko nesakydama atsisėdo mano kambaryje
prie atskiro stalo, kurį aš jai irgi tuo metu nupirkau... Taip,
tai teisybė, mudu visiškai tylėdavom; tai yra paskui mes
netgi pradėjom kalbėtis, bet - tik apie kasdienius dalykus.
Aš, žinoma, tyčia nesileidau į ilgas kalbas, bet labai aiškiai

354
pastebėjau, kad ir ji tarytum stengdavosi nepasakyti nereika­
lingo žodžio. Man šitai atrodė visai suprantama: „Ji pernelyg
sukrėsta ir pernelyg nugalėta, - galvojau aš, - ir, žinoma, jai
reikia leisti pamiršti ir apsiprasti.“ Taip mudu ir tylėjom, bet
aš kiekvieną minutę širdyje ruošiausi ateičiai. Aš maniau,
kad ji irgi, ir man buvo baisiai įdomu spėlioti: apie ką gi ji
dabar širdyje galvoja?
Dar pasakysiu: o, aišku, niekas nežino, kiek aš prisikentė­
jau, vaitodamas prie jos sergančios. Bet aš vaitojau širdyje ir
užgniauždavau aimanas krūtinėje, slėpiau jas net nuo Luker-
jos. Aš negalėjau įsivaizduoti, negalėjau net numanyti, kad
ji numirs, visko nesužinojusi. Kai pavojus praėjo ir ji pradė­
jo sveikti, aš, prisimenu, greitai ir visai nusiraminau. Maža
to, aš nusprendžiau atidėti mūsų ateitį kiek galima ilgesniam
laikui, o kol kas viską palikti taip, kaip yra. Taip, tada man
nutiko kažkas keista ir ypatinga, kitaip nemoku pavadinti: aš
triumfavau, ir šito suvokimo man visiškai pakako. Štai taip ir
praėjo visa žiema. O, aš buvau patenkintas, kaip niekada, ir
šitai tęsėsi visą žiemą.
Matot: mano gyvenime buvo viena baisi išorinė aplinky­
bė, kuri iki to laiko, tai yra iki pat žmoną ištikusios katas­
trofos, kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą mane slėgė, bū­
tent - reputacijos praradimas ir tas išėjimas iš pulko. Trumpai
tariant: aš patyriau tironišką neteisingumą. Teisybė, draugai
nemėgo manęs dėl sunkaus charakterio ir, galimas daiktas,
dėl juokingo charakterio, nors juk dažnai būna taip, kad tai,
kas jums atrodo prakilnu, ką jūs branginat ir gerbiat, kažko­
dėl juokina pulką jūsų draugų. O, manęs niekada nemėgo
netgi mokykloje. Manęs visada ir visur nemėgo. Manęs ir
Lukerja negali pamėgti. O ta istorija pulke nors ir nutiko dėl
to, kad manęs nemėgo, bet neabejotinai buvo visiškas atsi­
tiktinumas. Aš šitai pabrėžiu dėl to, kad užvis skaudžiausia ir
pikčiausia žūti per atsitiktinumą, kuris galėjo būti ir nebūti,

355
nelemtai susiklosčius aplinkybėms, kurios galėjo praslinkti
pro šalį, kaip debesys. Inteligentiškai būtybei tai pažemini­
mas. Nutiko štai kas.
Per pertrauką, teatre, aš nuėjau į bufetą. Husaras A-vas,
staiga įėjęs, prie visų ten buvusių karininkų ir publikos
dviem saviškiams husarams garsiai pasakė, kad koridoriuje
mūsų pulko kapitonas Bezumcevas ką tik sukėlė skandalą „ir,
atrodo, girtas“. Pokalbis neužsimezgė, be to, tai buvo netei­
sybė, nes kapitonas Bezumcevas nebuvo girtas ir skandalas iš
tikrųjų nebuvo skandalas. Husarai ėmė kalbėti apie kitką, tuo
ir baigėsi, bet rytojaus dieną ta istorija pasklido mūsų pulke,
ir pas mus tuoj pat ėmė kalbėti, kad bufete iš mūsų pulko bu­
vau tiktai aš vienas ir, kai husaras A-vas įžūliai apšmeižė ka­
pitoną Bezumcevą, tai aš nepriėjau prie A-vo ir neįspėjau jo,
kad nutiltų. Bet kurių galų? Jeigu jis griežė dantį ant Bezum-
cevo, tai buvo jų asmeniškas reikalas, ir ko man kištis? Tačiau
karininkams pasirodė, kad reikalas buvo ne asmeniškas, bet
kliudė ir pulką, o kadangi iš mūsų pulko karininkų ten buvau
tiktai aš, tai tuo visiems bufete buvusiems karininkams ir
publikai įrodžiau, kad mūsų pulke esama karininkų, kuriems
ne itin rūpi jų pačių ir pulko garbė. Aš negalėjau sutikti su
tokiu sprendimu. Man leido suprasti, kad aš dar galiu viską
ištaisyti, jeigu net ir dabar, nors pavėluotai, panorėsiu for­
maliai pareikalauti iš A-vo pasiaiškinti. Aš šito nepanorėjau
ir, kadangi buvau susierzinęs, išdidžiai atsisakiau. Paskui tuoj
pat išėjau į atsargą, - štai ir visa istorija. Aš išėjau išdidus, bet
dvasiškai sugniuždytas. Mano valia ir protas palūžo. O čia
dar taip sutapo, kad sesers vyras Maskvoje prašvilpė nedidelį
mūsų turtą ir manąją jo dalį, menkutę dalį, bet aš likau ga­
tvėje be skatiko. Būčiau galėjęs stoti į privačią tarnybą, bet
nestojau: po tviskančio munduro aš negalėjau eiti kur nors
prie geležinkelio. Taigi - gėda tai gėda, negarbė tai negarbė,
nuopuolis tai nuopuolis, ir kuo blogiau, tuo geriau, - štai ką

356
aš pasirinkau. Tada treji metai slogių prisiminimų ir netgi
Viazemskio namai. Prieš pusantrų metų Maskvoje numirė
turtinga senutė, mano krikštamotė, ir netikėtai, tarp kitų, ir
man testamentu paliko tris tūkstančius. Aš pasvarsčiau ir be­
matant nusprendžiau savo likimą. Ryžausi atidaryti skolina­
mąją kasą, neprašydamas žmonių atleidimo: pinigai, paskui
būstas ir - naujas gyvenimas toli nuo ankstesnių prisimini­
mų, - toks buvo planas. Ir vis dėlto niūri praeitis ir amžinai
sugadinta mano garbės reputacija slėgė mane kiekvieną va­
landą, kiekvieną minutę. Bet tada aš vedžiau. Atsitiktinai ar
ne - nežinau. Bet parsivesdamas ją į savo namus aš maniau,
kad parsivedu draugą, o man verkiant reikėjo draugo. Tačiau
aš aiškiai supratau, kad draugą reikia paruošti, išugdyti ir net
nugalėti. Bene aš galėjau ką nors taip iškart paaiškinti šitai
šešiolikmetei ir iš anksto priešiškai nusistačiusiai būtybei?
Pavyzdžiui, jei atsitiktinai nebūtų padėjusi ta baisi katastro­
fa su revolveriu, kaip aš būčiau galėjęs įtikinti ją, kad nesu
bailys ir kad pulke mane neteisingai apkaltino bailumu? Bet
katastrofa įvyko pačiu laiku. Ištvėręs revolverį, aš atkeršijau
visai slogiai savo praeičiai. Ir nors niekas apie tai nesužinojo,
bet sužinojo ji, o tai man buvo viskas, nes ji pati man buvo
viskas, visa ateities viltis mano svajonėse! Ji buvo vienintelis
žmogus, kurį aš sau ruošiau, bet kito nė nereikėjo, - ir štai
ji viską sužinojo; sužinojo bent jau tai, kad be reikalo pasi­
skubino susidėti su mano priešais. Si mintis mane žavėjo. Jos
akyse aš jau nebegalėjau būti niekšas, nebent tiktai keistuolis,
bet ir ši mintis dabar, po visko, kas įvyko, man jau nebe taip
labai nepatiko: keistumas ne yda, priešingai, kartais traukia
moters charakterį. Žodžiu, aš tyčia atitolinau atomazgą: to,
kas įvyko, kol kas su kaupu pakako, kad jausčiausi ramus, be
to, šitai teikė į valias vaizdų ir medžiagos mano svajonėms.
Tai ir yra blogiausia, kad aš svajotojas: man pakako medžia­
gos, o apie ją aš galvojau, kad palūkės.

357
 Taip praėjo visa žiema, tarsi kažko lūkuriuojant. Aš mėg­
davau vogčiomis žiūrėti į ją, kai ji, būdavo, sėdi prie savo
stalelio. Ji ką nors dirbdavo, adydavo baltinius, o vakarais
kartais skaitydavo knygas, kurias pasiimdavo iš mano spintos.
Spintoje esančios knygos irgi turėjo liudyti mano naudai. Ji
bemaž niekur neidavo. Prieš temstant, po pietų, aš kasdien
išsivesdavau ją pasivaikščioti, ir mes vaikštinėdavom gryname
ore, bet ne visiškai tylėdami, kaip anksčiau. Ypač aš stengda­
vausi dėtis, kad mes netylim ir taikiai šnekučiuojamės, bet,
kaip jau sakiau, mudu abu patys taip elgėmės, kad nesileis-
davom į ilgas kalbas. Aš taip elgiausi tyčia, o jai, maniau,
būtinai reikia „duoti laiko“. Žinoma, keista, jog man nė kar­
to, bemaž iki pat žiemos pabaigos, neatėjo į galvą, kad aš tai
mėgstu slapčiomis žiūrėti į ją, bet per visą žiemą nesugavau
nė vieno jos žvilgsnio į mane! Aš maniau, kad ji drovisi. Be
to, po ligos ji atrodė tokia drovi ir romi, tokia bejėgė. Ne,
geriau palauk ir - „ir ji staiga pati prieis prie tavęs...“
Ta mintis neapsakomai mane žavėjo. Pridursiu viena: kar­
tais aš tarytum tyčia kurstydavau save ir iš tiesų taip įaitrin-
davau savo dvasią ir protą, kad tarytum jausdavau nuoskaudą
ir širsdavau ant jos. Ir tai trukdavo kurį laiką. Tačiau mano
neapykanta niekada negalėdavo subręsti ir įsigalėti mano šir­
dyje. Be to, aš ir pats jaučiau, kad šitai tarsi tik žaidimas.
Net ir tada, nors aš ir nutraukiau santuoką, nupirkęs lovą ir
širmas, bet niekada, niekada negalėjau laikyti jos nusikaltėle.
Ir ne todėl, kad lengvabūdiškai vertinau jos nusikaltimą, bet
todėl, kad turėjau mintį visiškai jai atleisti, nuo pat pirmos
dienos, net dar anksčiau, negu nupirkau lovą. Žodžiu, tai
mano keistenybė, nes dorovės atžvilgiu aš griežtas. Priešin­
gai, mano akyse ji buvo taip nugalėta, buvo taip pažeminta,
taip sugniuždyta, kad aš kartais skausmingai jos gailėdavau,
nors vis dėlto kartais man labai patikdavo jos pažeminimo
idėja. Patiko šitos mūsų nelygybės idėja...

358
 Tą žiemą man pasitaikė tyčia padaryti kelis gerus darbus.
Aš dovanojau dvi skolas, vienai vargetai moteriškei daviau
pinigų be jokio užstato. Ir žmonai nepasakiau apie tai, ir visai
ne tam, kad ji sužinotų, padariau; bet moteriškė pati atėjo
padėkoti, ir vos ne ant kelių. Šitaip ir paaiškėjo; man pasiro­
dė, kad jai iš tiesų buvo malonu sužinoti apie moteriškę.
Tačiau atėjo pavasaris, buvo jau balandžio vidurys, išėmėm
antruosius langus, ir skaistūs saulės spinduliai nutvieksdavo
tylius mūsų kambarius. Bet prieš mane kabėjo šydas ir akino
mano protą. Lemtingas, baisus šydas! Kaip nutiko, kad visa
tai staiga nukrito nuo akių ir aš staiga praregėjau ir viską su­
pratau? Ar tai buvo atsitiktinumas, ar tokia skirtoji diena atė­
jo, o gal saulės spindulys įžiebė surambėjusiame mano prote
mintį ir nuovoką? Ne, tai buvo ne mintis ir ne nuovoka, tai
staiga sukirbėjo viena gyslelė, apmirusi gyslelė, suvirpėjo ir
atgijo, ir nušvietė visą surambėjusią mano sielą ir velnišką
mano išdidumą. Aš tada tikrai staiga pašokau iš vietos. O
ir nutiko šitai staiga ir netikėtai. Šitai nutiko pavakare, apie
penktą valandą, po pietų...

II. Šydas staiga nukrito

Pora žodžių, kas buvo prieš tai. }au prieš mėnesį aš paste­
bėjau, kad ji keistai susimąsčiusi, ne šiaip tyli, bet susimąs­
čiusi. Šitai aš irgi pastebėjau staiga. Ji tada sėdėjo, palenkusi
galvą prie siuvinio, ir nematė, kad aš į ją žiūriu. Ir staiga
mane pribloškė, kad ji pasidarė tokia laibutė, liesutė, veidas
išblyškęs, lūpos pabalusios, - visa tai ir dar tas susimąstymas
mane iš karto neapsakomai sukrėtė. Aš jau ir anksčiau girdė­
davau nestiprų sausą kosulį, ypač naktimis. Tuoj pat atsisto­
jau ir, nieko jai nesakęs, nuėjau pakviesti Šrederio.
Šrederis atėjo kitą dieną. Ji labai nustebo ir žvalgėsi tai į
Šrederį, tai į mane.

359
 - Bet aš sveika, - pasakė ji, blankiai šyptelėjusi.
Šrederis jos beveik nežiūrėjo (tie medikai kartais būna
išdidžiai atsainūs), tiktai kitame kambaryje pasakė man, kad
atsiliepia persirgta liga ir kad pavasarį būtų neprošal nuva­
žiuoti kur nors prie jūros arba, jeigu tai neįmanoma, tai tie­
siog persikelti į vasarnamį. Žodžiu, nieko nepasakė, išskyrus
tai, kad ji nusilpusi po ligos ar kažkas panašaus. Kai Srede­
ris išėjo, ji staiga vėl pasakė man, baisiai rimtai žiūrėdama į
mane:
- Aš visai, visai sveika.
Bet pasakiusi iškart staiga nuraudo, matyt, iš gėdos. Ti­
kriausiai tai buvo gėda. O, dabar aš suprantu: jai buvo gėda,
kad aš dar jos vyras, rūpinuosi ja, vis dar tarytum tikras vy­
ras. Bet tada aš nesupratau ir nuoraudį palaikiau nuolankumo
ženklu. (Šydas!)
Ir štai, po mėnesio, penktą valandą, balandį, skaisčią sau­
lėtą dieną aš sėdėjau prie kasos ir tvarkiau apskaitą. Staiga
girdžiu, kad ji, mūsų kambaryje, prie savo stalo, dirbdama,
tyliai tyliai... uždainavo. Šita naujiena padarė man sukrečiantį
įspūdį, aš ir ligi šiol jo nesuprantu. Ligi tol aš bemaž nieka­
da negirdėjau jos dainuojant, nebent pačiomis pirmosiomis
dienomis, kai parsivedžiau ją į savo namus ir kai dar galėjom
išdykauti šaudydami į taikinį iš revolverio. Tada jos balsas
dar buvo gana stiprus, skambus, nors netvirtas, bet baisiai
malonus ir sveikas. O dabar dainelė buvo tokia silpnutė -
o, ji nebuvo graudi (tai buvo kažkoks romansas), bet balsas
tarytum buvo kažkoks prikimęs, lūžinėjo, tarytum balselis
neįstengė išdainuoti, tarytum pati dainelė buvo paliegusi. Ji
dainavo pusbalsiu, ir ūmai pakilęs balsas nutrūko, - toks var­
ganas balselis, taip gailiai jis nutrūko; ji atsikosėjo ir vėl tyliai
tyliai, vos vos, uždainavo...
Iš mano jaudinimosi juoksis, bet niekada niekas nesupras,
kodėl aš taip susijaudinau! Ne, man dar nebuvo jos gaila, tai

360
buvo dar kažkas visai kita. Iš pradžių, bent jau pirmomis mi­
nutėmis, staiga sutrikau ir apėmė baisi nuostaba, baisi ir keis­
ta, skausminga ir kone kerštinga: „Dainuoja, ir man esant!
Bene ji užmiršo mane?“
Sukrėstas aš tebesėdėjau kur sėdėjęs, paskui staiga atsi­
stojau, pasiėmiau skrybėlę ir išėjau, vargiai susivokdamas.
Šiaip ar taip, nežinau, kur ir ko. Lukerja padavė man ap­
siaustą.
- Ji dainuoja? - nejučiom pasakiau Lukerjai. Ši nesuprato
ir žiūrėjo į mane, ir toliau nieko nesuprasdama; ko norėti, aš
iš tiesų buvau nesuprantamas.
- Ar ji pirmą kartą dainuoja?
- Ne, kai jūsų nebūna, ji kartais dainuoja, - atsakė Lu­
kerja.
Aš viską prisimenu. Nulipau laiptais, išėjau j lauką ir ėjau,
kur akys veda. Nuėjau iki kampo ir į kažką užsižiūrėjau. Pra­
eiviai mane stumdė, bet aš nieko nejutau. Pasišaukiau vežiką
ir buvau beliepiąs jam vežti prie Policijos tilto, nežinau kam.
Bet paskui staiga apsigalvojau ir daviau jam dvi grivinas.
- Čia už tai, kad tave sutrukdžiau, - pasakiau jam be­
prasmiškai juokdamasis, bet širdyje staiga suplastėjo kažkoks
džiugesys.
Aš pasukau namo ir paspartinau žingsnį. Prikimusi, var­
gana, nutrūkusi gaidelė staiga vėl suskambo mano sieloje.
Man gniaužė kvapą. Krito, krito nuo akių šydas! Jeigu uždai­
navo prie manęs, tai mane pamiršo, - štai kas buvo aišku ir
baisu. Širdis šitai jautė. Bet mano sieloje spindėjo džiugesys
ir pergalėjo baimę.
O likimo ironija! Juk visą žiemą nieko kito nebuvo ir ne­
galėjo būti mano sieloje, išskyrus šitą džiugesį, bet kur aš
pats buvau visą žiemą? ar aš buvau su savo siela? Aš labai
skubėdamas užbėgau laiptais, nežinau, ar nedrąsiai įėjau. Pri­
simenu tiktai, kad visos grindys tarsi siūbavo ir aš tarsi plau­

361
kiau upe. Aš įėjau į kambarį, ji sėdėjo kur sėdėjusi, siuvo,
palenkusi galvą, bet jau nebedainavo. Probėgšmais ir be jokio
smalsumo žvilgtelėjo į mane, bet tai buvo ne žvilgsnis, o tik­
tai gestas, įprastas ir abejingas, kai kas nors įeina į kambarį.
Aš priėjau tiesiai prie jos ir atsisėdau šalia ant kėdės, visai
arti, lyg pamišėlis, fi greitai žvilgtelėjo į mane, tarsi būtų
išsigandusi: aš paėmiau ją už rankos ir neprisimenu, ką jai
pasakiau, tai yra norėjau pasakyti, nes aš net neįstengiau nor­
maliai kalbėti. Mano balsas trūkinėjo ir neklausė manęs. Bet
aš nė nežinojau, ką pasakyti, tiktai žiopčiojau.
- Pasikalbėkim... žinai... pasakyk ką nors! - staiga išle­
menau kažkokią kvailystę, - o, argi protas tada rūpėjo? Ji
vėl krūptelėjo ir atšlijo smarkiai išsigandusi, žiūrėdama man
į veidą, bet ūmai - jos akyse pasirodė griežta nuostaba. Taip,
nuostaba, ir griežta. Ji žiūrėjo į mane išplėtusi akis. Tas griež­
tumas, ta griežta nuostaba išsyk taip ir sutriuškino mane:
„Tai tau dar meilės? meilės?“ - tarytum paklausė staiga šitos
nuostabos kupinos akys, nors ji ir tylėjo. Bet aš viską suvo­
kiau, viską. Visas sudrebėjau ir sukniubau prie jos kojų. Taip,
aš puoliau jai į kojas. Ji greitai pašoko, bet aš su nepaprasta
jėga sulaikiau ją už abiejų rankų.
Ir aš aiškiai supratau savo neviltį, o, supratau! Bet, ar pati­
kėsit, džiugesys taip nesuvaldomai kunkuliavo mano širdyje,
kad aš maniausi numirsiąs. Aš bučiavau jai kojas, apimtas eks­
tazės ir laimės. Taip, laimės, neapsakomos ir beribės, nors ir
supratau, kad mano neviltis neišbrendama! Aš verkiau, kažką
kalbėjau, bet neįstengiau kalbėti. Jos išgąstį ir nuostabą ūmai
pakeitė kažkokia nerimastinga mintis, ypatingas klausimas,
ir ji keistai žiūrėjo į mane, net šiurpiai, ji norėjo kuo greičiau
kažką suprasti ir nusišypsojo. Jai buvo baisiai gėda, kad aš
bučiuoju jai kojas, ir ji atitraukdavo jas, bet aš tuoj pat pabu­
čiuodavau tą grindų vietą, kur stovėjo jos koja. Ji šitai matė ir
ūmai ėmė juoktis iš gėdos (žinot, kaip juokiamasi iš gėdos).

362
Artėjo isterija, aš šitai mačiau, jos rankos virpčiojo, - aš apie
tai negalvojau ir vis murmėjau jai, kad myliu ją, kad nesikel-
siu, „leisk man bučiuoti tavo suknelę... taip visą gyvenimą
tave dievinti...“ Nežinau, neprisimenu, - ir ūmai ji pratrūko
raudoti, visa drebėdama; prasidėjo baisus isterijos priepuolis.
Aš ją išgąsdinau.
Aš nunešiau ją į lovą. Kai priepuolis praėjo, tai, atsisėdusi
ant lovos, ji baisiai prislėgta sugriebė mano rankas ir prašė
manęs nusiraminti: „Liaukitės, nekankinkit savęs, nusiramin­
kit!“ - ir vėl pravirko. Visą tą vakarą aš nesitraukiau nuo jos.
Vis kalbėjau jai, kad nusivešiu ją į Bulonę11maudytis jūroje,
dabar, tuoj pat, po poros savaičių, kad jos toks prikimęs bal­
selis, aš pirma girdėjau, kad uždarysiu kasą, parduosiu Do-
bronravovui, kad prasidės naujas gyvenimas, o svarbiausia, į
Bulonę, į Bulonę! Ji klausėsi ir vis baiminosi. Vis labiau ir
labiau baiminosi. Bet svarbiausia man buvo ne tai, o tai, kad
man vis labiau nesuvaldomai norėjosi vėl gulėti prie jos kojų
ir vėl bučiuoti, bučiuoti žemę, ant kurios stovi jos kojos, ir
dievinti ją ir - „daugiau aš nieko, nieko tavęs neprašysiu, -
be paliovos kartojau aš, - nieko man neatsakyk, visai manęs
nepastebėk, tiktai leisk iš kertės žiūrėti į tave, laikyk mane
savo daiktu, šuneliu...“ Ji verkė.
- Oaš maniau, kad jūs mane taip paliksit, - staiga išsprūdo
jai nejučiom, taip nejučiom, kad ji galbūt nė nepastebėjo,
kaip pasakė, tačiau - o, tai buvo patys svarbiausi, lemtingi
jos žodžiai, suprantamiausi man tą vakarą, ir nuo jų man širdį
tarsi peiliu pervėrė! Jie viską man paaiškino, viską, bet kol ji
buvo šalia, man prieš akis, aš nenumaldomai puoselėjau viltį
ir buvau baisiai laimingas. O, aš baisiai išvarginau ją tą vakarą
ir supratau šitai, bet be paliovos galvojau, kad viską tučtuojau
pakeisiu. Galiausiai artėjant nakčiai ji visai neteko jėgų, aš
įkalbėjau ją pamiegoti, ir ji bematant kietai užmigo. Aš lau­
kiau kliedėjimo, ji kliedėjo, bet nesmarkiai. Naktį aš kėliausi

363
kone kas minutę, tylutėliai su šlepetėmis ateidavau pažiūrėti
į ją. Aš grąžiau rankas, žiūrėdamas į tą liguistą būtybę ant
šito vargano gulto, geležinės lovelės, kurią tada nupirkau jai
už tris rublius. Atsiklaupdavau, bet nedrįsau bučiuoti kojų
miegančiai (be jos valios!). Atsiklaupdavau melstis Dievui,
bet vėl pašokdavau. Lukerja stebėjo mane ir vis ateidavo iš
virtuvės. Aš nuėjau pas ją ir pasakiau, kad ji gultųsi ir kad
rytoj prasidės „visai kas kita“.
Ir aš tuo aklai, beprotiškai, baisiai tikėjau. O, džiugesys,
džiugesys užplūdo mane! Aš laukiau tiktai rytdienos. Svar­
biausia, aš netikėjau jokia nelaime, nors buvo simptomų.
Aiški sąmonė dar negrįžo, nors šydas nukrito, ir ilgai, ilgai
negrįžo - o, iki šiandienos, iki pat šiandienos!! Bet ir kaip,
kaip ji tada galėjo sugrįžti: juk ji tada dar buvo gyva, juk ji
buvo čia priešais mane, o aš priešais ją. „Ji rytoj pabus, ir aš
jai viską pasakysiu, ir ji viską pamatys.“ Štai kaip aš tada sam­
protavau, paprastai ir aiškiai, todėl ir džiūgavau! Svarbiausia,
ta kelionė į Bulonę. Aš kažkodėl visą laiką maniau, kad Bu­
lonė - tai viskas, kad Bulonė yra kažkas lemiama. „Į Bulonę,
į Bulonę!..“ Aš beprotiškai laukiau ryto.

III. Pernelyg gerai suprantu

O juk šitai buvo tiktai prieš kelias dienas, prieš penkias
dienas, tiktai prieš penkias dienas, praėjusį antradienį! Ne, ne,
jeigu tik dar bent kiek, tiktai truputėlį būtų palūkėjusi, ir -
ir aš būčiau išsklaidęs tamsą! Juk argi ji nenusiramino? Jau kitą
dieną ji klausėsi manęs su šypsena, nors ir buvo sutrikusi...
Svarbiausia, visą tą laiką, visas penkias dienas, ji buvo sutri­
kusi arba gėdijosi. Ir bijojo, labai bijojo. Aš nesiginčiju, aš
neneigsiu kaip beprotis: baimė buvo, bet juk kaip ji galėjo
nebijoti? Juk mudu taip seniai pasidarėm vienas kitam sve­
timi, taip atpratom vienas nuo kito, ir staiga visa tai... Bet aš

364
nepaisiau jos baimės, švietė nauja ateitis!.. Teisybė, neabejo­
tina teisybė, kad padariau klaidą. Ir net, galimas daiktas, buvo
daug klaidų. Aš, ir kai pabudom kitą dieną, jau iš pat ryto (tai
buvo trečiadienį) staiga vėl padariau klaidą: aš staiga padariau
jų savo draugu. Paskubėjau, pernelyg, pernelyg, bet išpažintis
buvo reikalinga, būtina - ką ten, daugiau nei išpažintis! Aš
nenuslėpiau net to, ką ir nuo savęs visą gyvenimą slėpiau. Aš
tiesiai pasakiau, kad visą žiemą nėmaž neabejojau jos meile.
Aš išaiškinau jai, kad skolinamoji kasa buvo tiktai mano va­
lios ir proto nuopuolis, asmeninė saviplakos ir savigyros idėja.
Aš jai paaiškinau, kad tada bufete iš tiesų pabūgau, dėl savo
charakterio, iš nepasitikėjimo: pribloškė aplinka, bufetas pri­
bloškė; pribloškė štai kas: kaip čia aš staiga išsišoksiu, ar neiš­
eis kvailai? Pabūgau ne dvikovos, bet to, kad išeis kvailai... O
paskui jau nenorėjau prisipažinti, ir kankinau visus, ir ją už tai
kankinau, ir ją tam ir vedžiau, kad už tai kankinčiau. Apskritai
aš kalbėjau daugiausia lyg karščiuodamas. Ji pati paimdavo
mane už rankų ir prašydavo liautis: „Jūs perdedat... jūs kanki-
nat save“, - ir vėl prasidėdavo ašaros, vėl kone priepuoliai! Ji
vis prašė, kad aš viso to nekalbėčiau ir neprisiminčiau.
Aš nepaisiau jos prašymų arba menkai paisiau: pavasaris,
Bulonė! Ten saulė, ten nauja mūsų saulė, aš tik apie tai ir
tekalbėjau! Aš uždariau kasą, reikalus perdaviau Dobronravo-
vui. Paskui staiga pasiūliau jai išdalyti viską vargšams, išsky­
rus pagrindinius tris tūkstančius, kuriuos gavau iš krikštamo­
tės, už kuriuos ir nuvažiuotume į Bulonę, o paskui sugrįšim
ir pradėsim naują gyvenimą, dirbsim. Taip ir nutarėm, nes
ji nieko nepasakė... ji tiktai nusišypsojo. Ir, regis, labiau iš
delikatumo nusišypsojo, kad neužduotų man širdies. Aš juk
mačiau, kad slegiu ją, nemanykit, jog buvau toks kvailas ir
toks egoistas, kad šito nematyčiau. Aš viską mačiau, viską iki
paskutinės smulkmenos, mačiau ir žinojau geriau už visus;
visa mano neviltis buvo man prieš akis!

365
 Aš jai vis pasakojau apie save ir apie ją. Ir apie Lukerją.
Pasisakiau, kad verkiau... O, aš juk ir pasukdavau kalbą kitur,
aš stengiausi anaiptol nepriminti kai kurių dalykų. Ir ji juk
net pagyvėjo, kartą ar du, juk aš prisimenu, prisimenu! Ko­
dėl jūs sakot, kad aš žiūrėjau ir nieko nemačiau? Ir jeigu tik
šitai nebūtų atsitikę, tai viskas būtų atgimę. Juk dar užvakar
ji pasakojo man, kai išėjo kalba apie skaitymą ir apie tai, ką ji
šią žiemą perskaitė, - juk ji pasakojo ir juokėsi, prisiminusi tą
Žilio Blaso ir Granados arkivyskupo sceną12. Ir koks vaikiš­
kas buvo tas juokas, mielas, visai kaip anksčiau, prieš vestu­
ves (akimirka! akimirka!); kaip aš džiaugiausi! Tiesą sakant,
mane šitai baisiai apstulbino, apie arkivyskupą: juk surado,
vadinasi, tiek dvasios ramybės ir laimės, kad galėtų juoktis
skaitydama šedevrą, kai sėdėdavo žiemą. Vadinasi, jau buvo
pradėjusi nusiraminti, buvo pradėjusi tikėti, kad aš ją taip
paliksiu. „Aš maniau, kad jūs mane taip paliksit“, - juk štai
ką ji ištarė tada antradienį! O, dešimtmetės mergaitės mintis!
Ir juk tikėjo, tikėjo, kad ir iš tiesų viskas liks taip: ji prie savo
stalo, o aš prie savo, ir šitaip mudu abu, iki šešiasdešimties
metų. Ir staiga - aš prieinu, vyras, ir vyrui reikia meilės! O
nesusipratimas, o mano aklumas!
Klaida buvo ir tai, kad aš žiūrėjau į ją su džiugesiu; reikė­
jo susitvardyti, nes džiugesys gąsdino. Bet juk aš ir susitvar­
džiau, daugiau jau nebebučiavau jai kojų. Aš nė karto ne­
parodžiau, kad... na, kad aš jos vyras, - o, nė minties tokios
neturėjau, aš tiktai dievinau! Bet juk nebuvo galima visai
tylėti, juk nebuvo galima visai nekalbėti! Aš staiga pasakiau
jai, kad gėriuosi jos kalba ir kad laikau ją nepalyginti, ne­
palyginti labiau išsilavinusia ir išprususia, negu aš. Ji labai
nuraudo ir susidrovėjusi pasakė, kad aš perdedu. Tada aš,
iš kvailumo, neiškentęs papasakojau, kaip buvau sužavėtas,
kai, stovėdamas tada už durų, klausiausi jos dvikovos, ne­
kaltybės dvikovos su tuo pašlemėku, ir kaip gėrėjausi jos

366
protu, puikiu sąmoju ir kartu tokiu vaikišku naivumu. Ji
tarytum visa krūptelėjo, vėl pradėjo lementi, kad aš perde­
du, bet ūmai jos veidas apsiniaukė, ji užsidengė rankomis
ir pratrūko raudoti... Tada jau ir aš neištvėriau: vėl par­
klupau prieš ją, vėl ėmiau bučiuoti jai kojas, ir vėl baigėsi
priepuoliu, kaip ir antradienį. Tai buvo vakar vakare, o kitą
rytą...
Kitą rytą?! Beproti, bet juk tas rytas buvo šiandien, dar
neseniai, visai neseniai!
Klausykit ir pasistenkit suprasti: juk kai mudu rytą susi­
ėjom prie virdulio (taigi po vakarykščio priepuolio), tai ji
net pati apstulbino mane savo ramumu, juk štai kaip buvo!
O aš visą naktį virpėjau iš baimės dėl vakarykščio. Bet ūmai
ji prieina prie manęs, pati atsistoja priešais mane ir, sudė­
jusi rankas (neseniai, neseniai!), ėmė kalbėti man, kad ji
nusikaltėlė, kad ji šitai žino, kad nusikaltimas kankino ją
visą žiemą, kankina ir dabar... kad ji didžiai vertina mano
kilniadvasiškumą... „aš būsiu jums ištikima žmona, aš jus
gerbsiu...“ Tada aš pašokau ir kaip beprotis apkabinau ją!
Aš bučiavau ją, bučiavau jos veidą, lūpas, kaip vyras, pirmą
kartą po ilgo išsiskyrimo. Ir kodėl aš tada išėjau, tiktai porai
valandų... mūsų užsienio pasai... O Dieve! Jeigu tik penkio­
mis minutėmis, penkiomis minutėmis anksčiau būčiau grį­
žęs!.. O čia ta minia prie mūsų vartų, tie žvilgsniai į mane...
o Viešpatie!
Lukerja sako (o, aš dabar Lukerjos nieku gyvu neišleisiu,
ji viską žino, ji visą žiemą buvo, ji man viską papasakos), ji
sako, kad, kai aš išėjau iš namų, ir tiktai kokios dvidešimt
minučių prieš man pareinant, - ji staiga atėjusi pas ponią į
mūsų kambarį kažko paklausti, neprisimenu, ir pamačiusi,
kad jos šventas paveikslas (tas pats Dievo Motinos paveiks­
las) išimtas, stovi priešais ją ant stalo, o ponia lyg būtų ką
tik meldusis. „Ką jūs čia, ponia?“ - „Nieko, Lukerja, eik...

367
Palauk, Lukerja“, - priėjo prie jos ir pabučiavo. „Ar jūs lai­
minga, sakau, ponia?“ - „Taip, Lukerja.“ - „Seniai, ponia,
reikėjo ponui paprašyti jūsų atleidimo... Ačiū Dievui, kad jūs
susitaikėt.“ - „Gerai, sako, Lukerja, išeik, Lukerja“, - ir taip
nusišypsojo, keistai taip. Taip keistai, kad Lukerja staiga po
dešimties minučių sugrįžo jos pažiūrėti: „Stovi ji prie sienos,
prie pat lango, ranką prie sienos pridėjo, o prie rankos galvą
priglaudė, stovi šitaip ir galvoja. Ir taip įsigalvojusi stovi, nė
negirdėjo, kad aš stoviu ir žiūriu į ją iš ano kambario. Matau,
ji tarytum šypsosi, stovi, galvoja ir šypsosi. Pažiūrėjau aš į
ją, apsigręžiau tylutėliai, išėjau, o pati sau galvoju, tik stai­
ga girdžiu, atidarė langą. Aš tučtuojau atėjau pasakyti, kad
„vėsu, ponia, galit persišaldyti“, ir staiga matau, ji užlipo ant
palangės ir jau stovi, visu ūgiu, atidarytame lange, nugara į
mane, rankose paveikslą laiko. Man iškart širdis apmirė, šau­
kiu: „Ponia, ponia!“ Ji išgirdo, lyg norėjo atsigręžti į mane,
bet neatsigręžė, o žengtelėjo, prispaudė paveikslą prie krūti­
nės ir - ir iššoko pro langą!“
Aš tiktai prisimenu, kad, kai įėjau pro vartus, ji dar buvo
šilta. Svarbiausia, jie visi žiūri į mane. Iš pradžių šūkavo, o
tada staiga nutilo ir visi prieš mane prasiskiria ir... ir ji guli
su paveikslu. Aš prisimenu, kaip pro miglą, kad tylėdamas
priėjau ir ilgai žiūrėjau, ir visi apstojo ir kažką man kalbėjo.
Lukerja čia buvo, bet aš nemačiau. Sako, kalbėjusi su manim.
Prisimenu tiktai tą miestelėną: jis vis šaukė man, kad „šlake­
lis kraujo iš burnos ištekėjo, šlakelis, šlakelis!“, ir rodė man
kraują čia pat ant akmens. Aš, rodos, paliečiau kraują pirštu,
išsikruvinau pirštą, žiūriu į pirštą (šitai prisimenu), o jis man
vis: „Šlakelis, šlakelis!“
- Koks dar „šlakelis“? - surikau aš, sako, visa gerkle, pa­
kėliau rankas ir puoliau jį...
O, kraupu, kraupu! Nesusipratimas! Neįtikima! Neįma­
noma!

368
 IV. Tiktai penkias minutes
pavėlavau
O argi ne? Argi tai įtikima? Argi galima sakyti, kad tai
įmanoma? Kam, kodėl mirė ši moteris?
O, patikėkit, suprantu; bet kodėl ji mirė - vis dėlto klau­
simas. Išsigando mano meilės, rimtai paklausė savęs: priimti
ar nepriimti, ir neištvėrė klausimo, ir geriau numirė. Žinau,
žinau, nėra ko sukti galvą: pažadų pernelyg daug davė, išsi­
gando, kad neįmanoma ištesėti, - aišku. Čia yra kelios tiesiog
siaubingos aplinkybės.
Nes kodėl ji mirė? Sitai vis dėlto tebėra klausimas. Klau­
simas dingsi, man galvoje dingsi. Aš būčiau ir palikęs ją tik­
tai taip, jeigu ji būtų panorėjusi, kad viskas liktų taip. Ji tuo
nepatikėjo, štai kas! Ne, ne, aš meluoju, visai ne tai. Tiesiog
todėl, kad su manim reikėjo garbingai: jeigu myli, tai iš visos
širdies myli, o ne taip, kaip būtų mylėjusi pirklį. O kadangi
ji buvo pernelyg skaisti, pernelyg tyra, kad sutiktų su tokia
meile, kokios reikia pirkliui, tai ir nepanoro manęs apgaudi­
nėti. Nepanoro apgaudinėti pusine meile vietoj tikros meilės
arba ketvirčiu meilės. Labai jau dora, štai kas! O aš širdies
platumą norėjau įskiepyti, prisimenat? Keista mintis.
Baisiai smalsu: ar ji mane gerbė? Aš nežinau, niekino ji
mane ar ne? Nemanau, kad būtų niekinusi. Baisiai keista:
kodėl man nė karto neatėjo į galvą, per visą žiemą, kad ji
mane niekina? Aš buvau šventai įsitikinęs, kad yra priešin­
gai, iki pat tos minutės, kai ji tada pažvelgė į mane su griež­
ta nuostaba. Būtent su griežta. Tada aš iškart ir supratau,
kad ji mane niekina. Supratau neatšaukiamai, amžinai! Ak,
tegu, tegu būtų niekinusi, nors visą gyvenimą, bet - tegu
būtų gyvenusi, gyvenusi! Neseniai dar vaikščiojo, kalbėjo.
Visai nesuprantu, kaip ji iššoko pro langą! Ir kaip aš būčiau
galėjęs numanyti net prieš penkias minutes? Aš pasišaukiau

369
Lukerją. Lukerjos aš dabar nieku gyvu neišleisiu, nieku
gyvu!
O, mes dar galėjome sutarti. Mes tik per žiemą baisiai
atpratom vienas nuo kito, bet argi neįmanoma buvo vėl pri­
prasti? Kodėl, kodėl mes negalėjom susieiti ir vėl pradėti
naują gyvenimą? Aš kilniaširdis, ji irgi - štai ir jungties taš­
kas! Dar keletas žodžių, pora dienų, ne daugiau, ir ji būtų
viską supratusi.
Svarbiausia, skaudu, kad visa tai atsitiktinumas - papras­
tas, barbariškas, vangus atsitiktinumas. Štai kas skaudžiausia!
Penkias minutes, viso labo tiktai penkias minutes pavėlavau!
Būčiau parėjęs penkiomis minutėmis anksčiau - ir akimirka
būtų praslinkusi pro šalį, kaip debesis, ir paskui jai niekada
nebebūtų atėję į galvą. Ir būtų baigęsi tuo, kad ji būtų viską
supratusi. O dabar vėl tušti kambariai, vėl aš vienas. Antai
švytuoklė tiksi, jai nerūpi, jai nieko negaila. Nieko nėra - o
varge!
Aš vaikščioju, aš vis vaikščioju. Žinau, žinau, nepasakinė-
kit: jums juokinga, kad aš aimanuoju ir kaltinu atsitiktinumą
ir penkias minutes? Bet juk tai akivaizdu. Pagalvokit: ji net
raštelio nepaliko, kad, girdi, „dėl mano mirties nieko nekal­
tinkit“, kaip visi palieka. Nejaugi ji negalėjo susiprotėti, kad
gali prikibti net prie Lukerjos: „Viena, atseit, buvai su ja, tai tu
ir išstūmei ją.“ Tikriausiai ir būtų užtąsę nekaltą, jeigu kieme
keturi žmonės nebūtų matę pro flygelio langus ir iš kiemo,
kaip stovėjo su paveikslu rankose ir pati iššoko. Bet juk šitai
irgi atsitiktinumas, kad žmonės stovėjo ir matė. Ne, visa tai -
akimirka, tik viena nesąmoninga akimirka. Staigumas ir fanta­
zija! Na ir kas, kad prie Dievo Motinos paveikslo meldėsi? Tai
nereiškia, kad prieš mirtį. Visa ta akimirka tetruko galbūt tiktai
kokias dešimt minučių, viską nusprendė - tada, kai prie sienos
stovėjo, priglaudusi galvą prie rankos, ir šypsojosi. Šovė į galvą
mintis, ėmė suktis ir - ir neįstengė jai atsispirti.

370
 Čia aiškus nesusipratimas, kaip sau norit. Su manim dar
būtų įmanoma gyventi. O kas, jeigu mažakraujystė? Tiesiog
dėl mažakraujystės, dėl gyvybinės energijos išsekimo? Pavar­
go ji per žiemą, štai kas...
Pavėlavau!!!
Kokia ji laibutė karste, kaip pasmailėjusi nosytė! Blaks­
tienos kaip strėlytės. Ir juk kaip nukrito - nieko nesusikne-
žino, nesusilaužė! Tiktai tas „šlakelis kraujo“. Tai yra deser­
tinis šaukštas. Vidinis sutrenkimas. Keista mintis: jeigu būtų
galima nelaidoti? Nes jeigu ją išneš, tai... o ne, išnešti bemaž
neįmanoma! O, aš juk žinau, kad ją turi išnešti, aš ne beprotis
ir nėmaž nekliedžiu, priešingai, dar niekada protas nebuvo
toks aiškus, - bet kaipgi čia vėl nieko namuose, vėl du kam­
bariai, ir vėl aš vienas su užstatais. Kliedesys, kliedesys, štai
kur kliedesys! Iškankinau aš ją - štai kas!
Kas man dabar jūsų įstatymai? Kam man dabar jūsų pa­
pročiai, jūsų tradicijos, jūsų gyvenimas, jūsų valstybė, jūsų
tikėjimas? Tegu teisia mane jūsų teisėjas, tegu atveda mane į
teismą, viešą jūsų teismą, ir aš pasakysiu, kad nieko nepripa­
žįstu. Teisėjas riktelės: „Nutilkit, karininke!“ O aš jam sušuk­
siu: „Argi tu dabar turi tiek galios, kad aš tavęs paklausyčiau?
Kodėl niūrus vangumas pražudė tai, kas visų brangiausia?
Kam man dabar jūsų įstatymai? Aš atsiriboju.“ O, man vis
tiek!
Akla, akla! Mirusi, negirdi! Tu nežinai, kokiu rojum bū­
čiau tave apsupęs. Rojus buvo mano širdyje, aš būčiau pa­
skleidęs jį aplink tave! Na, tu būtum nemylėjusi manęs, - ir
tegu, tai kas? Viskas ir būtų buvę taip, viskas ir būtų likę
taip. Būtum tik pasakojusi man kaip draugui, - ir būtume
džiaugęsi, ir linksmai juokęsi, žiūrėdami vienas kitam į akis.
Taip būtume ir gyvenę. Ir net jeigu tu būtum pamilusi kitą -
na ir tegu, tegu! Tu būtum ėjusi su juo juokdamasi, o aš
būčiau žiūrėjęs iš kitapus gatvės... O, viskas tebūnie, kad tik—

372
tai ji nors kartą atmerktų akis! Vieną akimirką, tiktai vieną!
pažvelgtų į mane, na, kaip tada, kai stovėjo priešais mane ir
prisiekė, kad bus ištikima žmona! O, iš vieno žvilgsnio viską
suprastų!
Vangumas! O, gamta! Žmonės žemėje vieni - štai kas
bėda! „Ar yra lauke gyvas žmogus?“ - šaukia rusų karžygys.
Saukiu ir aš, ne karžygys, ir niekas neatsiliepia. Sako, saulė
suteikia gyvybę visatai. Patekės saulė ir - pažvelkit į ją, argi
ji ne negyvėlė? Viskas mirę, ir visur negyvėliai. Vien tik­
tai žmonės, o aplink juos tyla - štai kokia žemė! „Žmonės,
mylėkit vieni kitus“13, - kas tai pasakė? kieno šis priesakas?
Abejingai, grasiai tiksi švytuoklė. Antra valanda nakties. Jos
bateliai stovi prie lovelės, tarsi lauktų jos... Ne, tikrai, kai ją
rytoj išneš, ką gi aš darysiu?
 JUOKINGO
ŽMOGAUS SAPNAS

Fantastinis apsakymas

I
Aš juokingas žmogus. Dabar jie mane vadina pamišėliu.
Sitai būtų pakėlimas į aukštesnį rangą, jeigu aš nebūčiau
jiems vis dar toks pat juokingas, kaip ir anksčiau. Bet dabar
aš jau nebepykstu, dabar jie visi man mieli, ir net kai juokiasi
iš manęs - ir tada kažkuo net ypač mieli. Aš ir pats juokčiausi
kartu su jais - na, ne iš savęs, bet juos mylėdamas, jeigu man
nebūtų taip liūdna, žiūrint į juos. Liūdna todėl, kad jie neži­
no tiesos, o aš žinau tiesą. Oi kaip sunku vienam žinoti tiesą!
Tačiau jie šito nesupras. Ne, nesupras.
O anksčiau aš labai sielvartavau dėl to, kad atrodžiau juo­
kingas. Ne atrodžiau, o buvau. Aš visada buvau juokingas ir
žinau šitai, ko gero, nuo pat gimimo. Ko gero, jau septynerių
metų žinojau, kad aš juokingas. Paskui mokiausi mokyklo­
je, paskui universitete ir ką gi - kuo daugiau mokiausi, tuo
geriau išmokdavau, kad aš juokingas. Taigi man visi univer­
sitetiniai mano mokslai galiausiai tarsi tiktai tam ir egzistavo,
kad įrodinėtų ir aiškintų man, juo labiau aš į juos gilinausi,
jog aš juokingas. Gyvenime klojosi panašiai, kaip moksle.
Su kiekvienais metais aš vis aiškiau suvokiau ir įsitikinau,
kad aš visais atžvilgiais juokingas. Iš manęs visi ir visada

373
juokdavosi. Tačiau niekas nežinojo ir nenumanė, jog jeigu
buvo žemėje žmogus, geriau už visus žinojęs, kad aš juo­
kingas, tai tas žmogus buvau aš pats, ir tai man ir buvo užvis
skaudžiausia, kad jie šito nežino, bet dėl to aš pats buvau
kaltas: visada buvau toks išdidus, kad nieku gyvu ir niekada
nenorėjau niekam šito prisipažinti. Su metais šitas mano iš­
didumas vis labiau kerojo, ir jeigu būtų atsitikę taip, jog aš
būčiau ryžęsis nors kam prisipažinti, kad aš juokingas, tai,
man rodos, tučtuojau, tą patį vakarą, būčiau revolveriu su­
knežinęs sau galvą. O, kaip aš kankinausi paauglystėje dėl
to, kad neištversiu ir staiga imsiu ir pats prisipažinsiu drau­
gams. Tačiau nuo to laiko, kai tapau jaunuoliu, nors kas­
met vis daugiau sužinodavau apie siaubingą savo ypatybę,
bet kažkodėl pasidariau ramesnis. Būtent kažkodėl, nes aš ir
iki šiol negaliu išsiaiškinti kodėl. Gal todėl, kad mano širdyje
stiprėjo baisus maudulys dėl vienos aplinkybės, kuri buvo
jau nepalyginti svarbiau už visą mane: tai buvo įsiskverbęs
įsitikinimas, kad pasaulyje viskas vis tiek. Aš labai seniai šitai
numaniau, bet tvirtas įsitikinimas pastaraisiais metais atsira­
do kažkaip staiga. Aš staiga suvokiau, kad man būtų vis tiek,
ar egzistuotų pasaulis, ar niekur nieko nebūtų. Ėmiau visa
savo esybe jausti ir suvokti, kad aplink mane nieko nėra. Iš
pradžių man vis atrodė, kad užtat daug visko buvo anksčiau,
bet paskui aš susiprotėjau, kad ir anksčiau irgi nieko nebuvo,
o tiktai kažkodėl atrodė. Palengva aš įsitikinau, kad niekada
nieko ir nebus. Tada aš staiga lioviausi pykti ant žmonių ir jų
bemaž nepastebėdavau. Dievaži, šitai buvo akivaizdu net iš
menkiausių smulkmenų: aš, pavyzdžiui, būdavo, einu gatve ir
atsitrenkiu į žmones. Ir ne dėl to, kad būčiau įsigalvojęs: apie
ką aš galėjau galvoti, aš tada visai nustojau galvoti: man buvo
vis tiek. Ir kad nors būčiau išsprendęs klausimus; o, nė vieno
neišsprendžiau, o kiek jų buvo? Bet man pasidarė vis tiek, ir
visi klausimai atsitolino.

374
 Ir štai, jau po to, aš sužinojau tiesą. Tiesą aš sužinojau
praėjusį lapkritį, būtent lapkričio trečiąją, ir nuo to laiko pri­
simenu kiekvieną akimirką. Tai buvo niūrų, patį niūriausią
vakarą, koks tiktai gali būti. Tada vienuoliktą valandą vakaro
aš ėjau namo, ir kaip tik, prisimenu, pagalvojau, kad niūres­
nio meto jau negali būti. Net fizine prasme. Lietus pliaupė
visą dieną, ir tai buvo nepakenčiamai šaltas ir niūrus lietus,
kažkoks net grėsmingas lietus, aš šitai prisimenu, aiškiai prie­
šiškas žmonėms, o tada staiga, vienuoliktą valandą, liovėsi,
ir pasidarė baisiai drėgna, drėgniau ir šalčiau, negu kai lijo
lietus, ir nuo visko kilo kažkokie garai, nuo kiekvieno gatvės
akmens ir iš kiekvieno skersgatvio, jeigu nuo gatvės pažvelg­
tum į pačią jo gilumą. Man staiga pasirodė, kad jeigu visur
užgestų dujos, tai pasidarytų smagiau, o kai dujos dega, liū­
dniau širdžiai, nes jos visa tai apšviečia. Tą dieną aš bemaž
nepietavau ir nuo ankstyvo vakaro prasėdėjau pas vieną in­
žinierių, o pas jį buvo dar du bičiuliai. Aš visą laiką tylėjau
ir, rodos, įkyrėjau jiems. Jie kalbėjosi apie kažką aktualaus
ir ūmai net įsikarščiavo. Bet jiems buvo vis tiek, aš mačiau,
ir jie karščiavosi tiktai šiaip. Aš jiems staiga ir pasakiau šitai:
„Ponai, juk jums, sakau, vis tiek.“ Jie neįsižeidė, bet visi ėmė
juoktis iš manęs. Dėl to, kad aš pasakiau be jokio priekaišto,
tiesiog todėl, kad man buvo vis tiek. Jie ir pamatė, kad man
vis tiek, ir jiems pasidarė linksma.
Kai gatvėje aš pagalvojau apie dujas, tai pažvelgiau į dan­
gų. Dangus buvo baisiai tamsus, bet aiškiai buvo galima įžiū­
rėti sudraskytus debesis, o tarp jų bedugnes juodumas. Staiga
vienoje iš tų juodumų aš pamačiau žvaigždutę ir ėmiau įdė­
miai į ją žiūrėti. Todėl, kad ta žvaigždutė pakišo man mintį:
aš nutariau šiąnakt nusižudyti. Sitai aš buvau tvirtai nutaręs
dar prieš du mėnesius, ir, kad ir koks buvau skurdžius, nusi­
pirkau puikų revolverį ir tą pačią dieną jį užtaisiau. Bet praėjo
jau du mėnesiai, o jis tebegulėjo stalčiuje; tačiau man buvo

375
taip vis tiek, kad panorau pagaliau ištaikyti minutę, kai bus
ne taip vis tiek, kodėl taip - nežinau. Taigi tuos du mėnesius
aš kasnakt, grįždamas namo, galvodavau, kad nusišausiu. Aš
vis laukiau minutės. Ir štai dabar ta žvaigždutė pakišo man
mintį, ir aš nutariau, kad šitai įvyks būtinai jau šiąnakt. O
kodėl žvaigždutė pakišo mintį - nežinau.
Ir štai, kai aš žiūrėjau į dangų, mane staiga sugriebė už
alkūnės toji mergaitė. Gatvė jau buvo tuščia, ir bemaž nieko
nebuvo. Tolumoje brikelėje miegojo vežikas. Mergaitė buvo
maždaug aštuonerių metų, su skarele ir tik su suknyte, visa
šlapia, bet aš labiausiai įsiminiau šlapius suplyšusius jos bate­
lius ir dabar prisimenu. Jie man ypač krito į akis. Ji staiga ėmė
tampyti mane už alkūnės ir kviesti. Ji neverkė, bet kažkaip pa­
drikai šūkčiojo kažkokius žodžius, kurių neįstengė gerai ištar­
ti, nes visa virpėte virpėjo krečiama drebulio. Ji buvo apimta
siaubo ir desperatiškai šaukė: „Mamyte! Mamyte!“ Aš atsisu­
kau į ją, bet nepasakiau nė žodžio ir ėjau toliau, tačiau ji bėgo
ir timpčiojo mane, ir jos balse nuskambėjo tas garsas, kuriuo
labai išsigandę vaikai išreiškia savo neviltį. Aš pažįstu šitą gar­
są. Nors ji neaiškiai tarė žodžius, bet aš supratau, kad jos mo­
tina kažkūr merdėja, ar kažkas ten joms atsitiko, ir ji išbėgo
ko nors pakviesti, ko nors surasti, kad padėtų mamai. Tačiau
aš nėjau su ja, priešingai, man staiga kilo mintis nuvyti ją. Iš
pradžių aš jai pasakiau, kad susirastų policininką. Bet ji staiga
sudėjo rankutes ir, kūkčiodama, gaudydama kvapą, vis bėgo
pašonėje ir nesitraukė nuo manęs. Štai tada aš treptelėjau ant
jos ir riktelėjau. Ji tiktai šūktelėjo: „Pone, pone!..“ - bet ūmai
metė mane ir paknopstomis perbėgo gatvę: ten irgi pasirodė
kažkoks praeivis, ir ji, matyt, puolė nuo manęs prie jo.
Aš užkopiau į savo penktąjį aukštą. Aš gyvenu pas šeimi­
ninkus, nuomoju atskirą kambarį. Mano kambarys skurdus
ir mažas, o langas kaip palėpėje, pusiau apvalus. Kambaryje
yra klijuote aptraukta sofa, stalas, ant kurio sudėtos knygos,

376
dvi kėdės ir patogus krėslas, senut senutėlis, bet užtat vol­
teriškas. Aš atsisėdau, užžiebiau žvakę ir ėmiau galvoti. Sa­
limais, kitame kambaryje, už pertvaros, tęsėsi erzelis. Jis
nesiliovė jau nuo užvakar. Ten gyveno atsargos kapitonas,
o pas jį buvo svečių - kokie šeši pašlemėkai, gėrė degtinę ir
lošė štosą1senomis kortomis. Praėjusią naktį kilo muštynės,
ir aš žinau, kad du iš jų ilgai tąsė kits kitą už plaukų. Seimi­
ninkė norėjo skųstis, bet ji baisiai bijo kapitono. Daugiau
pas mus kambariuose gyvena tiktai viena nedidelio ūgio ir
liesutė dama, karininkienė, atvykėlė, su trimis mažais ir jau
apsirgusiais pas mus vaikais. Ir ji, ir vaikai mirtinai bijo ka­
pitono ir kiaurą naktį dreba ir žegnojasi, o mažiausiąjį vaiką
iš baimės buvo ištikęs kažkoks priepuolis. Tas kapitonas,
aš tikrai žinau, kartais stabdo praeivius Nevos prospekte ir
prašo išmaldos. Į tarnybą jo nepriima, bet, keistas dalykas
(aš juk dėl to šitai ir pasakoju), kapitonas per visą mėnesį,
nuo to laiko, kai gyvena pas mus, nesukėlė man jokio ap­
maudo. J pažintį aš, aišku, nuo pat pradžių nesileidau, o ir
jam pačiam pasidarė nuobodu su manim nuo pat pirmojo
karto, bet kad ir kiek jie rėkautų už savo pertvaros ir kad ir
kiek jų ten susirinktų - man visada vis tiek. Aš sėdžiu kiau­
rą naktį ir, dievaži, negirdžiu jų - taip juos užmirštu. Aš juk
kiekvieną naktį nemiegu iki pat aušros, ir jau metai šitaip.
Prasėdžiu kiaurą naktį krėsle prie stalo ir nieko neveikiu.
Knygas aš skaitau tiktai dieną. Sėdžiu ir net negalvoju, o
šiaip, kažkokios mintys klaidžioja, ir aš duodu joms valią.
Žvakė per naktį visa sudega. Aš tyliai atsisėdau prie stalo,
išsiėmiau revolverį ir pasidėjau priešais save. Kai jį pasidė­
jau, tai, prisimenu, paklausiau savęs: „Ar tikrai?“, ir labai
tvirtai atsakiau sau: „Taip“. Tai yra nusišausiu. Aš žinojau,
kad jau šiąnakt tikrai nusišausiu, bet kiek dar prasėdėsiu
prie stalo iki to laiko - šito nežinojau. Ir iš tikro būčiau
nusišovęs, jeigu ne toji mergaitė.

377
 II
Matot: nors man ir buvo vis tiek, bet juk skausmą tai aš,
pavyzdžiui, jaučiau. Jeigu man kas būtų smogęs, aš būčiau
pajutęs skausmą. Lygiai taip pat ir morališkai: jeigu būtų nu­
tikę kas nors labai apgailėtina, tai aš būčiau pajutęs gailestį,
taip pat kaip ir tada, kai man gyvenime dar nebuvo vis tiek.
Andai aš ir pajutau gailestį: jau vaikui tai aš būtinai padėčiau.
Tai kodėl nepadėjau mergaitei? Ogi dėl vienos tada dingte­
lėjusios minties: kai ji timpčiojo ir kvietė mane, staiga tada
man iškilo klausimas, ir aš negalėjau jo išspręsti. Klausimas
buvo tuščias, bet aš supykau. Supykau dėl tos išvados, kad
jeigu jau nusprendžiau, jog šiąnakt nusižudysiu, tai, vadinasi,
viskas pasaulyje man dabar, labiau nei kada nors, turi būti vis
tiek. Kodėl gi aš staiga pajutau, kad man ne vis tiek ir aš gai­
liu mergaitės? Prisimenu, kad labai jos gailėjau; net jaučiau
kažkokį keistą skausmą, visai net neįtikimą mano situacijoje.
Dievaži, aš nesugebu geriau perteikti to tuometinio mane
nusmelkusio jausmo, bet jausmas nenuslopo ir namie, kai jau
atsisėdau prie stalo, ir aš buvau labai suirzęs, koks jau seniai
nebuvau.. Mintis vijo mintį. Atrodė aišku, kad jeigu aš žmo­
gus, ir dar ne nulis, ir kol kas nepavirtau nuliu, tai gyvenu,
vadinasi, galiu kentėti, pykti ir jausti gėdą dėl savo poelgių.
Tebūnie. Bet juk jeigu aš nusižudysiu, pavyzdžiui, po poros
valandų, tai kas man mergaitė ir kas man rūpi ir gėda, ir
viskas pasaulyje? Aš virstu nuliu, absoliučiu nuliu. Ir nejau­
gi suvokimas, kad aš tuojau visiškai neegzistuosiu, vadinasi,
ir niekas neegzistuos, negalėjo turėti nė mažiausios įtakos
nei gailesčio mergaitei jausmui, nei gėdos padarius niekšybę
jausmui? Juk aš dėl to ir treptelėjau ir užrikau nesavu balsu
ant vargšės mergaitės, kad, „girdi, ne tik nejaučiu gailesčio,
bet net jei ir nežmonišką niekšybę padarysiu, tai dabar ga­
liu, nes po poros valandų viskas užges“. Ar tikit, kad dėl to

378
užrikau? Aš dabar bemaž įsitikinęs tuo. Atrodė aišku, kad
gyvenimas ir pasaulis dabar tarytum nuo manęs priklauso.
Galima pasakyti netgi taip, kad pasaulis dabar tarytum tik
man vienam ir sukurtas: nusišausiu aš, ir pasaulio nebebus,
bent jau man. Jau nekalbu apie tai, kad, galimas daiktas, ir
iš tikrųjų po manęs niekam nieko nebebus, ir visas pasaulis,
kai tik užges mano sąmonė, tučtuojau užges kaip regimy­
bė, kaip tiktai mano sąmonės ypatybė, ir išnyks, nes, gali­
mas daiktas, visas šitas pasaulis ir visi šitie žmonės - tiktai aš
pats ir yra. Prisimenu, kad, sėdėdamas ir samprotaudamas,
aš pakreipdavau visus tuos naujus klausimus, kurie skverbėsi
vienas po kito, net visai kita linkme ir išgalvodavau ką nors
visai nauja. Pavyzdžiui, man staiga dingtelėjo viena keista
mintis, kad jeigu anksčiau aš būčiau gyvenęs Mėnulyje arba
Marse ir ten būčiau pasielgęs taip begėdiškai ir nedorai, kaip
tiktai galima įsivaizduoti, ir būčiau buvęs taip už tai išplūstas
ir išdergtas, kaip galima patirti ir įsivaizduoti nebent tiktai
kartais sapne, košmare, ir jeigu, paskui atsidūręs žemėje, aš
išsaugočiau to, ką padariau kitoje planetoje, suvokimą ir, be
to, žinočiau, kad ten jau nieku gyvu ir niekada negrįšiu, tai,
žiūrint iš žemės į Mėnulį, - man būtų vis tiek ar ne? Jausčiau
gėdą dėl to poelgio ar ne? Klausimai buvo tušti ir nereika­
lingi, nes revolveris jau gulėjo priešais mane, ir aš visa savo
esybe žinojau, kad šitai tikrai bus, tačiau jie audrino mane,
ir aš niršau. Aš tarytum dabar jau negalėjau numirti, pirma
kažko neišsprendęs. Žodžiu, toji mergaitė išgelbėjo mane,
nes klausimais aš atitolinau šūvį. Kapitono kambaryje tuo
tarpu irgi ėmė rimti: jie baigė lošti kortomis, taisėsi miegoti,
bambėdami ir vis dar tingiai plūsdamiesi. Štai tada aš stai­
ga ir užmigau, ko anksčiau man niekada nenutikdavo, prie
stalo krėsle. Užmigau visai nejučiomis. Sapnai, kaip žinia,
neapsakomai keistas dalykas: viena regi bauginamai aiškiai,
su juvelyriškai, pedantiškai išdailintomis smulkmenomis, o

379
per kitką peršoki, tarsi visai nepastebėdamas, pavyzdžiui, per
erdvę ir laiką. Sapnus, atrodo, valdo ne protas, bet troškimai,
ne galva, bet širdis, o vis dėlto kokius sudėtingiausius da­
lykus išdarinėdavo kartais mano protas sapne! Be to, sapne
su juo dedasi visai nesuvokiami dalykai. Mano brolis, pa­
vyzdžiui, mirė prieš penkerius metus. Aš kartais jį sapnuoju:
jis dalyvauja mano reikaluose, mudu labai suinteresuoti, ir
vis dėlto aš juk per visą sapną gerai žinau ir prisimenu, kad
mano brolis numirė ir palaidotas. Kodėl gi aš nesistebiu, kad
jis nors ir miręs, bet vis dėlto čia šalia manęs ir rūpinasi kartu
su manim? Kodėl mano protas visiškai leidžia visa tai? Tačiau
pakaks. Pereinu prie savo sapno. Taip, tada aš susapnavau šitą
sapną, savo lapkričio trečiosios sapną! Dabar jie erzina mane,
kad tai juk buvo tik sapnas. Bet nejaugi ne vis tiek, sapnas ar
ne, jeigu tas sapnas apreiškė man Tiesą? Juk jeigu kartą suži­
nojai tiesą ir išvydai ją, tai juk žinai, kad ji tiesa ir kitos nėra
ir negali būti, ar jūs miegate, ar gyvenate. Na ir tegu sapnas,
ir tegu, bet šitą gyvenimą, kurį jūs taip liaupsinate, aš norėjau
užgesinti savižudybe, o mano sapnas, mano sapnas - o, jis
apreiškė man naują, didį, atsinaujinusį, galingą gyvenimą!
Klausykite.

III
Aš sakiau, kad užmigau nejučiomis ir net tarsi tęsdamas
samprotavimus apie tuos pačius dalykus. Staiga susapnavau,
kad imu revolverį ir, sėdėdamas, nutaikau jį tiesiai į širdį - į
širdį, o ne į galvą; o pirma aš buvau nutaręs būtinai nusišauti į
galvą ir būtent į dešinįjį smilkinį. Nusitaikęs į krūtinę, aš pa­
lūkėjau sekundę ar dvi, ir mano žvakė, stalas ir siena priešais
mane staiga sujudėjo ir susiūbavo. Aš nedelsdamas iššoviau.
Sapne jūs kartais krintate iš aukštai, arba jus pjauna, arba
muša, bet jūs niekada nejaučiate skausmo, nebent jeigu patys

380
kaip nors iš tikro užsigaunate lovoje, tada pajuntate skausmą
ir bemaž visada nuo skausmo pabundate. Taip buvo ir mano
sapne: skausmo aš nepajutau, bet man pasivaideno, kad nuo
šūvio aš visas sudrebėjau ir viskas staiga užgeso, ir aplink
mane pasidarė baisiai tamsu. Aš tarytum apakau ir netekau
žado, ir štai aš guliu ant kažko kieto, išsitiesęs, kniūbsčias,
nieko nematau ir negaliu padaryti nė menkiausio judesio.
Aplinkui vaikščioja ir rėkauja, dudena kapitonas, spygauja
šeimininkė, - ir staiga vėl pertrūkis, ir štai mane jau neša
uždarytame karste. Ir aš jaučiu, kaip karstas siūbuoja, ir sam­
protauju apie tai, ir staiga mane pirmą kartą nudiegia mintis,
kad aš juk numiriau, visai numiriau, žinau šitai ir neabejoju,
nematau ir nejudu, o vis dėlto jaučiu ir samprotauju. Bet aš
greitai susitaikau su tuo ir, kaip paprastai, kaip sapne, neabe­
jodamas priimu tikrovę.
Ir štai mane užkasa į žemę. Visi išeina, aš vienas, vienui
vienas. Aš nejudu. Visada, kai anksčiau tikrovėje įsivaizduo­
davau, kaip mane palaidos kape, tai su kapu siedavau tiktai
drėgmės ir šalčio pojūtį. Taip ir dabar aš pajutau, kad man
labai šalta, ypač kojų pirštų galiukams, bet daugiau nieko ne­
pajutau.
Aš gulėjau ir, keista, - nieko nelaukiau, atrodė savaime
aišku, kad numirėliui nėra ko laukti. Tačiau buvo drėgna.
Nežinau, kiek laiko praėjo, - valanda ar kelios dienos, ar daug
dienų. Bet štai staiga ant kairiosios užmerktos mano akies
kaptelėjo pro karsto dangtį prasisunkęs vandens lašas, po jo
po minutės kitas, paskui po minutės trečias, ir taip toliau, ir
taip toliau, vis po minutės. Mano širdyje ūmai užvirė didžiu­
lis pasipiktinimas, ir ūmai aš pajutau joje fizinį skausmą: „Tai
mano žaizda, —pagalvojau aš, - tai šūvis, ten kulka...“ O lašas
vis lašėjo, kiekvieną minutę ir tiesiai ant užmerktos mano
akies. Ir aš staiga kreipiausi, ne balsu, nes negalėjau pajudėti,
bet visa savo esybe į viso to, kas dėjosi su manim, valdovą:

381
 - Kad ir kas tu būtum, bet jeigu tu esi ir jeigu egzistuoja
kas nors protingesnio už tai, kas dabar vyksta, tai leisk tam
būti ir čia. O jeigu tu keršiji man už neprotingą mano savižu­
dybę - tolesnės būties bjaurumu ir absurdiškumu, tai žinok,
kad jokios kančios, kokios tik mane ištiktų, niekada nesusi­
lygins su ta panieka, kurią aš tylomis jausiu, nors ir milijonus
kankinystės metų!..
Aš kreipiausi ir nutilau. Ištisą minutę tvyrojo visiška tyla,
ir net dar vienas lašas kaptelėjo, bet aš žinojau, be galo tvirtai
ir nedvejodamas žinojau ir tikėjau, kad būtinai tuojau viskas
pasikeis. Ir štai staiga atsivėrė mano kapas. Tai yra aš nežinau,
ar jis buvo atidarytas ir atkastas, bet kažkokia tamsi ir neži­
noma man būtybė paėmė mane, ir mes atsidūrėme erdvėje.
Staiga aš praregėjau: buvo vėli naktis, ir niekada, niekada dar
nebuvo tokios tamsumos! Mes lėkėme erdvėje jau toli nuo
žemės. Aš nieko neklausinėjau to, kuris mane nešė, aš lau­
kiau ir buvau išdidus. Įtikinėjau save, kad nebijau, ir alpėjau
iš susižavėjimo suvokęs, kad nebijau. Neprisimenu, kiek lai­
ko mes lėkėme, ir negaliu įsivaizduoti: viskas vyko taip, kaip
visada sapne, kai peršoki per erdvę ir laiką ir būties ir proto
dėsnius ir sustoji tik tuose taškuose, apie kuriuos svajoja šir­
dis. Prisimenu, kad staiga pamačiau tamsoje vieną žvaigž­
dutę. „Tai Sirijus?“ - paklausiau aš, staiga neiškentęs, nes
nenorėjau nieko klausinėti. - „Ne, tai ta pati žvaigždė, kurią
tu matei tarp debesų, grįždamas namo“, - atsakė man būtybė,
nešusi mane. Aš žinojau, kad ji buvo lyg ir su žmogaus vei­
du. Keista, bet man nepatiko ta būtybė, netgi jaučiau didelį
pasibjaurėjimą. Aš tikėjausi visiškos nebūties ir todėl iššoviau
sau į širdį. Ir štai aš rankose būtybės, žinoma, ne žmogiškos,
bet kuri yra, egzistuoja. „A, vadinasi, ir po mirties yra gy­
venimas!“ - pagalvojau su keistu sapno lengvabūdiškumu,
bet tikroji mano sielos esmė tebebuvo su manimi. „Ir jeigu
neišvengiama kažkieno valia reikia būti iš naujo, - pagalvojau

382
aš, - ir vėl gyventi, tai nenoriu, kad mane nugalėtų ir paže­
mintų!“ - „Tu žinai, kad aš tavęs bijau, ir niekini mane už
tai“, - staiga pasakiau savo palydovui, nesusilaikęs nuo žemi­
nančio klausimo, kuriame slypėjo prisipažinimas, ir širdyje
pajutęs, it smeigtuko dūrį, savo pažeminimą. Jis neatsakė į
mano klausimą, bet aš staiga pajutau, kad manęs neniekina,
ir iš manęs nesijuokia, ir net nesigaili manęs, ir kad mūsų
kelias turi tikslą, nežinomą ir paslaptingą ir susijusį tik su
manimi. Mano širdyje stiprėjo baimė. Kažkas nebyliai, bet
kankinamai persidavė man iš tylinčio mano palydovo ir tarsi
persmelkė mane. Mes lėkėme per tamsias ir nežinomas er­
dves. Aš jau seniai nebemačiau akiai pažįstamų žvaigždynų.
Žinojau, kad yra tokių žvaigždžių dangaus platybėse, kurių
spinduliai pasiekia žemę tik per tūkstančius ir milijonus metų.
Galimas daiktas, mes jau lėkėme per tas erdves. Aš, slegiamas
baisaus, mano širdį iškankinusio maudulio, kažko laukiau.
Ir staiga mane sukrėtė kažkoks pažįstamas ir neapsakomai
masinantis jausmas: aš staiga pamačiau mūsų saulę! Žinojau,
kad tai negalėjo būti mūsų saulė, iš kurios gimė mūsų žemė,
ir kad mes esam be galo toli nuo mūsų saulės, bet kažkodėl
supratau, visa savo esybe, kad tai lygiai tokia pati saulė, kaip
ir mūsiškė, jos atkartojimas ir jos antrininkė. Saldus, ma­
sinantis jausmas džiaugsmu suskambo mano sieloje: brangi
šviesos, tos pačios, kuri pagimdė mane, galia sukėlė atbalsį
mano širdyje ir atgaivino ją, ir aš pajutau gyvastį, ankstesnę
gyvastį, pirmą kartą po to, kai ištrūkau iš savo kapo.
- Bet jeigu tai - saulė, jeigu tai lygiai tokia pati saulė, kaip
mūsiškė, - sušukau aš, - tai kurgi žemė? - Ir mano palydovas
parodė man žvaigždutę, žibėjusią tamsoje smaragdiniu spin­
desiu. Mes lėkėme tiesiai į ją.
- Ir nejaugi visatoje įmanomi tokie atsikartojimai, ne­
jaugi toks gamtos dėsnis?.. Ir jeigu ten žemė, tai nejaugi ji
tokia pati žemė, kaip ir mūsiškė... lygiai tokia pati, nelaimin­

383
ga, skurdi, bet brangi ir amžinai mylima ir sužadinanti to­
kią pat skausmingą meilę sau net pačių nedėkingiausių savo
vaikų širdyse, kaip ir mūsiškė?.. - šūkčiojau aš, virpčiodamas
iš nesuvaldomos, susižavėjimo kupinos meilės tai brangiai
ankstesnei žemei, kurią palikau. Man prieš akis šmėstelėjo
vargšės mergaitės, kurią aš nuskriaudžiau, paveikslas.
- Viską pamatysi, - atsakė mano palydovas, ir kažkoks
liūdesys pasigirdo jo žodžiuose.
Tačiau mes greitai artėjome prie planetos. Ji didėjo mano
akyse, aš jau įžiūrėjau vandenyną, Europos apybrėžas, ir ūmai
mano širdyje įsiplieskė keistas kažkokio didžiulio, švento pa­
vydo jausmas: „Kaip įmanomas toks atsikartojimas ir kam?
Aš myliu, aš galiu mylėti tiktai tą žemę, kurią palikau, ant
kurios liko mano kraujo purslų, kai aš, nedėkingasis, šūviu
į širdį užgesinau savo gyvastį. Bet aš niekada, niekada ne­
silioviau mylėti tos žemės, ir net tą naktį, išsiskirdamas su
ja, aš, ko gero, mylėjau ją skausmingiau, negu kada nors.
Ar yra kančia šitoje naujoje žemėje? Mūsų žemėje mes gali­
me tikrai mylėti tiktai kentėdami ir tiktai per kančią! Kitaip
mes nemokam mylėti ir nepažįstam kitokios meilės. Aš noriu
kančios, kad galėčiau mylėti. Aš noriu, aš trokštu šią minutę
bučiuoti, apsipylęs ašaromis, tiktai tą žemę, kurią palikau, ir
nenoriu, nesutinku gyventi jokioje kitoje!..“
Tačiau mano palydovas jau paliko mane. Aš staiga, tary­
tum visai nejučiomis, atsistojau ant tos kitos žemės ryškioje
saulėtos, puikios kaip rojus dienos šviesoje. Aš stovėjau, re­
gis, vienoje iš tų salų, kurios mūsų žemėje sudaro Graikijos
salyną, arba kur nors žemyno, esančio netoli šito salyno, pa­
krantėje. O, viskas buvo lygiai taip pat, kaip pas mus, bet,
atrodė, viskas spinduliavo kažkokia švente ir didžia, šventa ir
pagaliau pasiekta pergale. Švelni smaragdinė jūra tyliai pla­
kėsi į krantus ir su meile, neslepiama, regima, bemaž są­
moninga, juos bučiavo. Aukšti, nuostabūs medžiai stovėjo

384
pasipuošę kuplia žaluma, o galybė jų lapelių, aš įsitikinęs tuo,
tyliai, meiliai šnarėdami sveikino mane ir tarytum kalbėjo
kažkokius meilės žodžius. Veja liepsnojo ryškiais kvapniais
žiedais. Paukšteliai pulkais lakiojo ore ir, nebijodami manęs,
tūpė man ant pečių ir ant rankų ir džiaugsmingai plakė mane
mielais, virpančiais savo sparneliais. Ir pagaliau aš pamačiau
ir pažinau šitos laimingos žemės žmones. Jie patys atėjo pas
mane, jie mane apsupo, bučiavo mane. Saulės vaikai, savo­
sios saulės vaikai, - o, kokie jie buvo nuostabūs! Niekada ne­
buvau matęs mūsų žemėje tokio grožio žmonių. Nebent tik
mūsų vaikuose, pačiais pirmaisiais jų gyvenimo metais, būtų
galima įžvelgti tolimą, nors ir silpną šito grožio atšvaitą. Sitų
laimingų žmonių akys žėrėjo giedru spindesiu. Jų veiduose
švietė protas ir kažkokia jau ramybę suradusi sąmonė, bet
tie veidai buvo linksmi; šitų žmonių žodžiuose ir balsuose
skambėjo vaikiškas džiaugsmas. O, aš iškart, vos pažvelgęs
į jų veidus, viską, viską supratau! Tai buvo žemė, nesuteršta
pirmapradės nuodėmės, joje gyveno nenusidėję žmonės, gy­
veno tokiame pačiame rojuje, kokiame gyveno, pasak visos
žmonijos legendų, ir nusidėję mūsų protėviai, skirtumas tik
tas, kad visa žemė čia visur buvo tas pats rojus. Šitie žmonės,
džiugiai juokdamiesi, spietėsi aplink mane ir mane mylavo;
jie nusivedė mane pas save, ir kiekvienam iš jų norėjosi mane
nuraminti. O, jie manęs nieko neklausinėjo, bet tarytum vis­
ką jau žinojo, taip man atrodė, ir jiems norėjosi kuo greičiau
nuvaikyti kančią nuo mano veido.

IV
Kita vertus, matote: na, tegu tai buvo tiktai sapnas! Ta­
čiau šitų nekaltų ir nuostabių žmonių meilės pajautimas iš­
liko mano širdyje amžinai, ir aš jaučiu, kad jų meilė ir dabar
plūsta į mane iš tenai. Aš pats juos mačiau, pažinau juos ir

385
įsitikinau, aš mylėjau juos, aš paskui kentėjau dėl jų. O, aš
iškart supratau, net tada, kad daugeliu atžvilgių nėmaž jų
nesuprasiu; man, šiuolaikiniam rusų pažangiečiui ir grasiam
peterburgiečiui, atrodė nepaaiškinama tai, pavyzdžiui, kad
jie, tiek daug žinantys, neturi mūsų mokslo. Tačiau greitai
aš supratau, kad jų pažinimą papildydavo ir peno jam tei­
kė kitokios įžvalgos, negu pas mus žemėje, ir kad jų siekiai
irgi buvo visiškai kitokie. Jie nieko netroško ir buvo ramūs,
jie nesiekė pažinti gyvenimą taip, kaip mes siekiame jį su­
prasti, nes jų gyvenimas buvo pilnatviškas. Tačiau jų paži­
nimas buvo esmingesnis ir aukštesnis, negu mūsų mokslo;
mat mūsų mokslas stengiasi paaiškinti, kas yra gyvenimas,
pats siekia suprasti jį, kad kitus išmokytų gyventi; o jie ir be
mokslo žinojo, kaip jiems gyventi, ir šitai aš supratau, bet ne­
galėjau suprasti jų pažinimo. Jie rodydavo man savo medžius,
ir aš negalėjau suprasti tokios meilės, su kokia jie žiūrėjo į
juos: nelyginant jie kalbėjosi su į save panašiomis būtybė­
mis. Ir žinote, ko gero, nesuklysiu, jeigu pasakysiu, kad jie
kalbėjosi su jais! Taip, jie surado jų kalbą, ir aš įsitikinęs, kad
tie juos suprato. Taip jie žiūrėjo ir į visą gamtą - į gyvūnus,
kurie taikiai sugyveno su jais ir mylėjo juos, nugalėti jų mei­
lės. Jie rodydavo man žvaigždes ir kalbėdavo su manim apie
jas kažką, ko aš neįstengiau suprasti, bet aš įsitikinęs, kad jie
tarsi kažkaip bendraudavo su dangaus žvaigždėmis, tiktai ne
mintimis, o kažkaip gyvai. O, šitie žmonės nė nesiekė, kad
juos suprasčiau, jie ir taip mane mylėjo, bet užtat aš žinojau,
kad ir jie niekada nesupras manęs, todėl bemaž nieko ir ne­
pasakojau jiems apie mūsų žemę. Aš tiktai bučiavau jiems
matant tą žemę, kurioje jie gyveno, ir be žodžių dievinau
juos pačius, o jie matė šitai ir leidosi dievinami nesigėdyda­
mi, kad juos dievinu, nes patys labai mylėjo. Jie nesisieloda­
vo dėl manęs, kai aš, su ašaromis, kartais bučiuodavau jiems
kojas, širdyje džiaugsmingai žinodamas, kokia stipria meile

386
jie man atsakys. Kartais aš su nuostaba klausdavau savęs: kaip
jie galėjo, visą tą laiką, neįžeisti tokio kaip aš ir nė karto
nesukelti tokiam kaip aš pavyduliavimo ir pavydo jausmo?
Daug kartų aš klausiau savęs, kaip aš, pagyrūnas ir melagis,
galėjau nepasakoti jiems apie savo žinias, apie kurias jie, aiš­
ku, neturėjo supratimo, nenorėti jų nustebinti jomis, arba
kad ir vien iš meilės jiems? Jie buvo guvūs ir linksmi kaip
vaikai. Jie klajojo po nuostabias savo giraites ir miškus, jie
dainavo nuostabias savo dainas, jie maitinosi lengvu maistu,
savo medžių vaisiais, savo miškų medumi ir juos mylinčių
gyvulių pienu. Kad turėtų maisto ir drabužių, jie dirbo tik
nedaug ir lengvai. Jie pažino meilę ir jiems gimdavo vaikai,
bet aš niekada nemačiau prasiveržiant tą žiaurų gašlumą, ku­
ris apninka bemaž visus mūsų žemėje, visus iki vieno, ir yra
vienintelis bemaž visų mūsų žmonijos nuodėmių šaltinis. Jie
džiaugdavosi jiems gimusiais vaikais kaip naujais jų palaimos
dalininkais. Tarp jų nekildavo vaidų ir nebuvo pavydo, ir jie
net nesuprato, kas tai yra. Jų vaikai buvo visų vaikai, nes visi
sudarė vieną šeimą. Pas juos bemaž visai nebuvo ligų, nors
ir buvo mirtis; tačiau jų senoliai mirdavo tyliai, tarytum už­
migdavo, apsupti su jais atsisveikinančių žmonių, laimindami
juos, šypsodamiesi jiems ir patys palydimi giedrų jų šypsenų.
Sielvarto, ašarų tada aš nemačiau, o būdavo tiktai meilė, dar
labiau sustiprėjusi ir tarsi virtusi džiugesiu, bet ramiu, pilna­
tvišku, kontempliatyviu džiugesiu. Galėjai pamanyti, kad jie
neprarasdavo ryšio su savo mirusiaisiais net ir po jų mirties ir
kad mirtis nenutraukdavo žemiškosios jų vienybės. Jie bemaž
nesuprato manęs, kai aš klausinėjau jų apie amžinąjį gyveni­
mą, bet, matyt, nesąmoningai buvo taip įsitikinę juo, kad dėl
to jiems nekilo jokio klausimo. Pas juos nebuvo šventyklų,
bet buvo kažkokia esminė, gyva ir nenutrūkstama vienybė
su visatos Visybe; jie neturėjo tikėjimo, užtat tvirtai žinojo,
kad kai jų žemiškasis džiaugsmas pasieks pilnatvę, įmanomą

387
žemiškajai prigimčiai, tada dar labiau išsiplės jų, ir gyvųjų, ir
mirusiųjų, ryšys su visatos Visybe. Jie laukė tos akimirkos su
džiaugsmu, tačiau neskubėdami, nesikankindami iš ilgesio,
o tarsi jau nujausdami ją savo širdimi ir dalydamiesi vieni su
kitais tomis nuojautomis. Vakarais, prieš eidami miegoti, jie
mėgdavo sutartinai ir darniai dainuoti choru. Tose dainose
jie perteikdavo visus jausmus, kuriuos jiems sužadino besi­
baigianti diena, garbindavo ją ir atsisveikindavo su ja. Jie gar­
bindavo gamtą, žemę, jūrą, miškus. Jie mėgdavo kurti dainas
apie vienas kitą ir girdavo vienas kitą kaip vaikai; tai buvo
labai paprastos dainos, bet jos liejosi iš širdies ir skverbėsi į
širdis. Bet ne tik dainose, - atrodė, jie visą laiką gyveno tiktai
gėrėdamiesi vieni kitais. Tai buvo kažkoks vienas kito įsimy­
lėjimas, visiškas, visuotinis. Kai kurių jų dainų, iškilmingų
ir pakilių, aš bemaž visai nesuprasdavau. Nors suprasdavau
žodžius, niekada negalėdavau įžvelgti visos jų prasmės. Ji lik­
davo tarytum nesuvokiama mano protui, užtat mano širdis
tarsi instinktyviai ir vis aiškiau ją pajausdavo. Aš dažnai sa­
kydavau jiems, kad visa tai jau seniai nujaučiau, kad visas tas
džiaugsmas ir šlovė dar mūsų žemėje magino mane ir žadino
ilgesį, kuris kartais virsdavo nepakeliamu sielvartu; kad aš
nujaučiau juos visus ir jų šlovę savo širdies sapnuose ir savo
proto svajonėse, kad mūsų žemėje aš dažnai negalėdavau žiū­
rėti į besileidžiančią saulę be ašarų... Kad mano neapykantoje
mūsų žemės žmonėms visada slypėjo širdgėla: kodėl aš ne­
galiu neapkęsti jų nemylėdamas, kodėl negaliu jiems neat­
leisti, o mano meilėje jiems širdgėla: kodėl negaliu mylėti jų,
nęjausdamas jiems neapykantos? Jie klausydavosi manęs, ir
aš mačiau, kad jie negalėjo įsivaizduoti to, ką sakiau, bet aš
nesigailėjau, kad kalbėjau jiems apie tai: žinojau, kad jie su­
pranta didžiulį mano sielvartą dėl tų, kuriuos palikau. Taip,
kai jie žvelgdavo į mane mielomis meilės kupinomis akimis,
kai aš jausdavau, kad su jais ir mano širdis tapdavo tokia pat

388
tyra ir teisinga, kaip ir jų širdys, tai ir aš neapgailestaudavau,
kad nesuprantu jų. Gyvenimo pilnatvės pajautimas užgniauž­
davo man kvapą, ir aš tylomis dievindavau juos.
O, visi dabar juokiasi man į akis ir tikina mane, kad ir
sapne neįmanoma matyti tokių smulkmenų, kurias aš dabar
pasakoju, kad savo sapne aš susapnavau arba pajutau tiktai
jausmą, kuris kliedint kilo mano širdyje, o smulkmenas jau
pats sukūriau nubudęs. Ir kai aš prisipažinau jiems, kad, ko
gero, iš tiesų taip ir buvo, - Dieve, kaip jie pratrūko juoktis
man į akis ir kaip aš juos pralinksminau! O taip, žinoma,
mane paveikė tiktai to sapno jausmas, ir tiktai jis išliko kru­
vinai sužeistoje mano širdyje: bet užtat tikrieji mano sapno
vaizdai ir pavidalai, tai yra tie, kuriuos aš iš tiesų regėjau
sapnuodamas, buvo tokie pilnatviški ir harmoningi, buvo to­
kie žavūs ir nuostabūs, ir buvo tokie tikroviški, kad pabudęs
aš, aišku, neįstengiau įkūnyti jų silpnais mūsų žodžiais, taigi
jie turėjo tarytum nublankti mano prote, vadinasi, ko gero,
iš tiesų aš pats, nesąmoningai, buvau priverstas paskui su­
galvoti smulkmenas ir, aišku, iškraipiau jas, juolab kad taip
karštai troškau kuo greičiau ir nors glaustai jas papasakoti.
Bet užtat kaip aš galiu netikėti, kad visa tai buvo? Buvo, ko
gero, tūkstantį kartų geriau, šviesiau ir džiaugsmingiau, negu
aš pasakoju? Tegu tai sapnas, bet viso to negalėjo nebūti.
Žinot ką, aš išduosiu jums paslaptį: visa tai, galimas daiktas,
buvo anaiptol ne sapnas! Mat kai kas atsitiko, kai kas taip
siaubingai tikroviška, kad šitai nebūtų galėję prisisapnuoti.
Tegu mano sapnas kilo iš mano širdies, bet argi vien mano
širdis būtų įstengusi sukurti tą siaubingą teisybę, kuri paskui
mane ištiko? Kaip aš būčiau galėjęs vienas ją išgalvoti arba
susapnuoti širdimi? Nejaugi menka mano širdis ir įnoringas,
niekingas mano protas buvo pajėgūs šitaip atskleisti teisybę?
O, spręskite patys: aš iki šiol slėpiau, bet dabar pasakysiu ir
šitą teisybę. Reikalas tas, kad aš... juos visus sugadinau!

389
 v
Taip, taip, baigėsi tuo, kad aš juos visus sugadinau! Kaip
šitai galėjo atsitikti - nežinau, gerai neprisimenu. Sapnas
perskriejo per tūkstantmečius ir paliko man tiktai visumos
pajautimą. Žinau tik, kad nuopuolio priežastis buvau aš. Kaip
šlykšti trichinelė, kaip maro atomas, užkrečiantis ištisas vals­
tybes, taip ir aš užkrėčiau savimi visą tą laimingą, iki manęs
nuodėmės nepažinusią žemę. Jie išmoko meluoti ir pamė­
go melą, ir pažino melo grožį. O, šitai, ko gero, prasidėjo
nekaltai, nuo juokų, nuo koketavimo, nuo meilės žaidimo,
iš tiesų, galimas daiktas, nuo atomo, bet tas melo atomas
įsiskverbė į jų širdis ir jiems patiko. Paskui netrukus radosi
gašlumas, iš gašlumo kilo pavydas, iš pavydo - žiaurumas...
O, nežinau, neprisimenu, bet greitai, labai greitai plūstelėjo
pirmasis kraujas: jie nustebo ir pasibaisėjo, ir ėmė nebesutar­
ti, tolti vieni nuo kitų. Atsirado sąjungos, bet jau vienų prieš
kitus. Prasidėjo iškalbinėjimai, priekaištai. Jie pažino gėdą ir
gėdą padarė dorybe. Atsirado garbės samprata, ir kiekviena
sąjunga iškėlė savo vėliavą. Jie pradėjo kankinti gyvūnus, ir
gyvūnai pasitraukė nuo jų į miškus ir tapo jų priešais. Prasi­
dėjo kova dėl atsiskyrimo, dėl atsiribojimo, dėl asmenybės,
dėl mano ir tavo. Jie ėmė kalbėti skirtingomis kalbomis. Jie
pažino sielvartą ir pamėgo sielvartą, jie troško kančios ir sakė,
kad Tiesa pasiekiama tik per kančią. Tada pas juos atsirado
mokslas. Kai jie pasidarė pikti, tai pradėjo kalbėti apie bro­
lybę ir humaniškumą ir suprato šias idėjas. Kai jie pradėjo
nusikalsti, išrado teisingumą ir surašė sau ištisus kodeksus
jam išsaugoti, o kad užtikrintų kodeksų laikymąsi, pastatė
giljotiną. Jie vargiai teprisiminė tai, ką prarado, net nenorėjo
tikėti, kad kadaise buvo nekalti ir laimingi. Jie juokdavosi
net iš tos ankstesnės savo laimės galimybės ir vadino ją sva­
jone. Jie net negalėjo įsivaizduoti jos formų ir pavidalų, bet,

390
keistas ir nuostabus dalykas: visiškai praradę tikėjimą buvusia
laime, pavadinę ją pasaka, jie taip panoro iš naujo, vėl būti
nekalti ir laimingi, kad pasidavė šitam savo širdies troškimui
kaip vaikai, sudievino tą troškimą, pristatė šventyklų ir ėmė
melstis savo pačių idėjai, savo pačių „troškimui“, kartu visiš­
kai tikėdami jo neįvykdomumu ir neįgyvendinamumu, bet
su ašaromis dievindami ir garbindami jį. Ir vis dėlto, jeigu
tiktai būtų galėję nutikti taip, kad jie būtų sugrįžę į tą nekaltą
ir laimingą būvį, kurį prarado, ir jeigu kas staiga jiems vėl
būtų jį parodęs ir paklausęs jų: ar jie nori į jį sugrįžti? - tai
jie tikriausiai būtų atsisakę. Jie atsakydavo man: „Tegu mes
melagiai, pikti ir neteisingi, mes šitai žinom ir verkiam dėl
to, ir patys dėl to graužiamės, ir kankinam save ir baudžiam
labiau net, negu, galimas daiktas, tas gailestingas Teisėjas,
kuris mus teis ir kurio vardo mes nežinom. Bet mes turim
mokslą, ir per jį mes vėl surasim tiesą, bet priimsim ją jau
sąmoningai. Žinojimas svarbiau už jausmą, gyvenimo suvo­
kimas - svarbiau už gyvenimą. Mokslas suteiks mums didžią
išmintį, didi išmintis atskleis dėsnius, o laimės dėsnių žinoji­
mas - svarbiau už laimę.“ Štai ką jie sakė, ir po tokių žodžių
kiekvienas pamilo save labiau už visus, kitaip jie ir negalėjo
pasielgti. Kiekvienas pasidarė toks atsidavęs savo asmenybei,
kad kaip įmanydamas stengėsi tiktai pažeminti ir sumenkinti
kitų asmenybę, ir šitai laikė savo gyvenimu. Atsirado vergija,
atsirado net savanoriška vergija: silpnieji mielai paklusdavo
stipresniesiems, kad tik tie padėtų jiems engti dar silpnes­
nius, negu jie patys. Atsirado teisuolių, kurie ateidavo pas
tuos žmones su ašaromis ir kalbėdavo jiems apie jų išdidumą,
apie saiko ir harmonijos praradimą, apie tai, kaip jie nebetu­
ri gėdos. Iš jų juokdavosi arba apmėtydavo juos akmenimis.
Ant šventyklų slenksčių liejosi šventas kraujas. Užtat atsirado
žmonių, kurie pradėjo galvoti: kaip čia visiems vėl taip su­
sijungus, kad kiekvienas, nepaliaudamas savęs mylėti labiau

391
už visus, netrukdytų niekam kitam, ir šitaip gyvenus visiems
kartu tarsi vieningoje bendruomenėje. Ištisi karai kilo dėl
šitos idėjos. Visi kariaujantieji kartu tvirtai tikėjo, kad moks­
las, didi išmintis ir savisaugos jausmas galiausiai privers žmo­
nes susijungti į vieningą ir protingą bendruomenę, ir todėl
kol kas, kad viskas vyktų sparčiau, „išminčiai“ stengėsi kuo
greičiau išnaikinti visus „neišminčius“ ir nesuprantančius
jų idėjos, kad jie nekliudytų jai nugalėti. Tačiau savisaugos
jausmas ėmė greitai silpti, atsirado išdidėlių ir gašlūnų, kurie
tiesiai pareikalavo visko arba nieko. Kad įgytų viską, grieb­
davosi piktadarybių, o jeigu jos nepavykdavo - savižudybės.
Atsirado religijų, propaguojančių nebūties ir savinaikos sie­
kiant amžinos ramybės nebūtyje kultą. Pagaliau šitie žmo­
nės pavargo nuo beprasmiško darbo, ir jų veiduose atsirado
kančia, ir šitie žmonės paskelbė, kad kančia yra grožis, nes
kančia - vien mintis. Jie apdainavo kančią savo dainose. Aš
vaikščiojau tarp jų, grąžydamas rankas, ir verkiau dėl jų, ta­
čiau mylėjau juos, ko gero, dar labiau nei anksčiau, kai jų
veiduose dar nebuvo kančios ir kai jie buvo nekalti ir tokie
nuostabūs. Aš pamilau jų subjaurotą žemę dar labiau, negu
mylėjau, kai ji buvo rojus, vien už tai, kad joje atsirado siel­
vartas. Deja, man visada patiko sielvartas ir liūdesys, bet tiktai
mano, mano, o dėl jų aš verkiau, jų gailėdamas. Aš tiesiau į
juos rankas, iš nevilties kaltinau, prakeikiau ir niekinau save.
Aš sakiau jiems, kad visa tai padariau aš, aš vienas, kad tai aš
paskleidžiau tarp jų sugedimą, užkratą ir melą! Aš maldavau
jų, kad jie nukryžiuotų mane ant kryžiaus, mokiau juos, kaip
padaryti kryžių. Aš negalėjau, neįstengiau pats nusižudyti,
tačiau norėjau patirti kančias iš jų, aš troškau kančių, troškau,
kad tose kančiose būtų pralietas mano kraujas iki paskutinio
lašo. Tačiau jie tik juokėsi iš manęs ir galiausiai ėmė laikyti
mane pamišėliu. Jie teisino mane, jie sakė, kad gavo tik tai,
ko patys troško, ir kad viso to, kas yra dabar, negalėjo nebūti.

392
Galiausiai jie pareiškė man, kad aš darausi pavojingas jiems ir
kad jie uždarys mane į beprotnamį, jeigu aš nenutilsiu. Tada
į mano sielą įsismelkė tokia stipri širdgėla, kad man sugniau­
žė širdį, ir aš pajutau, kad mirsiu, ir tada... na, štai tada aš ir
pabudau.

* * *

Buvo jau rytas, tai yra dar nebuvo išaušę, bet buvo maž­
daug šešta valanda. Aš atsibudau tame pačiame krėsle, mano
žvakė visa sudegė, kapitono kambaryje visi miegojo, ir ap­
linkui tvyrojo retai mūsų bute pasitaikanti tyla. Pirmiausia
aš pašokau neapsakomai nustebęs; man niekada nebuvo nu­
tikę nieko panašaus, net jei kalbėsime apie menkniekius ir
smulkmenas: dar niekada aš nebuvau užmigęs, pavyzdžiui,
šitaip savo krėsle. Tada staiga, kol aš stovėjau ir stengiausi
atsitokėti, - staiga man prieš akis šmėkštelėjo mano revolve­
ris, paruoštas, užtaisytas, - bet aš vienu akimoju atstūmiau jį
nuo savęs! O, dabar gyventi, gyventi! Aš pakėliau rankas ir
ėmiau šauktis amžinosios tiesos; ne šaukiausi, bet pravirkau;
džiaugsmas, beribis džiaugsmas pakylėjo visą mano esybę.
Taip, gyventi, ir - skelbti! Skelbti aš ir nusprendžiau tą pačią
minutę ir, žinoma, visam gyvenimui! Aš einu skelbti, aš no­
riu skelbti, - ką? Tiesą, nes aš regėjau ją, regėjau savo akimis,
regėjau visą jos šlovę!
Ir štai nuo to laiko aš ir skelbiu! Be to - myliu visus, kurie
iš manęs juokiasi, labiau už visus kitus. Kodėl taip yra - ne­
žinau ir negaliu paaiškinti, bet tegu taip ir bus. Jie sako, kad
aš jau ir dabar painiojuosi, tai yra jeigu jau ir dabar šitaip
susipainiojau, tai kas bus toliau? Tikra teisybė: aš painiojuo­
si, ir, galimas daiktas, toliau bus dar blogiau. Ir, žinoma, ne
kartą susipainiosiu, kol surasiu, kaip skelbti, tai yra kokiais
žodžiais ir kokiais darbais, nes šitai labai sunku padaryti. Aš

393
juk ir dabar visa tai matau aiškiai kaip dieną, bet klausykit:
kas nesusipainioja! O juk visi eina į tą patį tikslą, šiaip ar taip,
visi siekia to paties, nuo išminčiaus iki paskutinio nedorėlio,
tiktai skirtingais keliais. Tai sena tiesa, bet nauja čia štai kas:
aš ir labai susipainioti negaliu. Todėl, kad aš regėjau tiesą,
regėjau ir žinau, kad žmonės gali būti nuostabūs ir laimingi,
nepraradę sugebėjimo gyventi žemėje. Aš nenoriu ir negaliu
patikėti, kad blogis yra normali žmonių būsena. O juk jie visi
tiktai iš šito mano tikėjimo ir juokiasi. Tačiau kaip aš galiu
netikėti: aš regėjau tiesą, - ne išgalvojau protu, bet regėjau,
regėjau, ir jos gyvas vaizdas amžinai pripildė mano sielą. Aš
regėjau tokią pilnatvišką jos visybę, jog negaliu patikėti, kad
žmonės negalėjo jos žinoti. Taigi, kaipgi aš susipainiosiu?
Nukrypsiu, aišku, ne vieną kartą, ir net kalbėsiu, galimas
daiktas, svetimais žodžiais, bet neilgai: to, ką aš regėjau, gy­
vas vaizdas visada bus su manim ir visada mane pataisys ir
teisingai nukreips. O, aš žvalus, aš atsigavęs, aš einu, einu,
ir nors ir tūkstantį metų. Žinote, iš pradžių aš net norėjau
nuslėpti, kad aš juos visus sugadinau, bet šitai buvo klaida -
štai jau pirmoji klaida! Tačiau tiesa sušnibždėjo man, kad aš
meluoju, ir apsaugojo mane ir nukreipė teisingu keliu. Bet
kaip sukurti rojų - aš nežinau, nes nemoku išsakyti žodžiais.
Po sapno praradau žodžius. Bent jau pačius svarbiausius žo­
džius, pačius reikalingiausius. Tačiau tiek to: aš eisiu ir vis
pasakosiu, nenuilsdamas, nes aš vis dėlto regėjau savo akimis,
nors ir nemoku apsakyti, ką regėjau. Bet štai šito pašaipū­
nai ir nesupranta: „Sapnavo, girdi, kliedesius, haliucinacijas
matė.“ Et! Nejaugi tai didelė išmintis? O jie taip didžiuojasi!
Sapnas? kas yra sapnas? O mūsų gyvenimas ne sapnas? Dar
pridursiu: tegu, tegu tai niekada neišsipildys ir nebus rojaus
(juk šitai tai aš suprantu!), - na, o aš vis dėlto skelbsiu. Ir juk
šitai taip paprasta: per vieną dieną, per vieną valandą - viskas
iškart susitvarkytų! Svarbiausia - mylėk kitus kaip save2, štai

394
kas svarbiausia, ir tai viskas, daugiau ničnieko nereikia: iškart
sumosi, kaip tvarkytis. O juk šitai tiktai - sena tiesa, milijoną
kartų kartota ir skaityta, bet juk nepritapo! „Gyvenimo suvo­
kimas svarbiau už gyvenimą, laimės dėsnių žinojimas - svar­
biau už laimę“ - štai su kuo reikia kovoti! Ir kovosiu. Jeigu
tiktai visi panorės, tai bematant viskas susitvarkys.

* * *

O tą mažą mergaitę aš suradau... Ir eisiu! Ir eisiu!

 PAAIŠKINIMAI

Šiame Dostojevskio beletristikos kūrinių serijos tome spausdi­

nami visi iki šiol žinomi rašytojo smulkiojo žanro kūriniai, kuriuos
sąlygiškai galima vadinti apsakymais. Vienus jų taip vadino pats
autorius, kitus - jo kūrybos tyrinėtojai, nors kai kurie dėl dido­
kos apimties galėtų būti vadinami ir apysakomis. Šie kūriniai buvo
spausdinami įvairiuose to meto literatūriniuose žurnaluose ar alma­
nachuose, o parašytieji paskutiniais Dostojevskio gyvenimo metais
buvo paskelbti jo leistame žurnale „Dnevnik pisatelja“ („Rašytojo
dienoraštis“), - knygoje jie sudėti į atskirą skyrių.
Šioje knygoje spausdinami Dostojevskio apsakymai išversti iš
pilno akademinio Dostojevskio raštų rinkinio. Jie sudėti chrono­
logiškai pagal jų pirmosios publikacijos metus. Didžioji daugu­
ma jų lietuvių kalba skelbiami pirmą kartą, išskyrus keturis apsa­
kymus („Berniukas pas Kristų prie eglutės“, „Valstietis Marejus“,
„Šimtametė“ ir „Romioji“) iš „Rašytojo dienoraščio“. Čia pateikia­
mi nauji jų vertimai.

PONAS PROCHARČINAS
(1846)

Dostojevskio kūrybos tyrinėtojų nuomone, šis apsakymas grei­

čiausiai yra „Apysakos apie panaikintas kanceliarijas“, kurią jis laiš­
ke broliui Michailui minėjo rašąs Visariono Belinskio (1811-1848)
sumanytam almanachui „Leviatanas“, perdirbinys arba fragmentas.
Vėliau ši apysaka niekur nebeminima, o vienas iš pagrindinių apsa­
kymo „Ponas Procharčinas“ (rus. xapnu - maistas, npoxapnumb -

396
pravalgyti) siužetinių motyvų taip pat susijęs su kanceliarijos panai­
kinimu. Apsakymą Dostojevskis baigė rašyti 1846 m. vasarą, viešėda­
mas pas brolį Michailą Revelyje (dabar Talinas). Pirmą kartą jis buvo
išspausdintas žurnale „Otečestvennye zapiski“ (1846 m., Nr. 10).
Versta iš: JJocmoeecKuū 0 . M. rio/moe co6paHne coHHHeHHH b
TpriflijaTH TOMax. - JleHHHrpaA: HayKa, 1972, t . 1, c. 240-263.

1Rusijos imperijoje pareigūnai buvo skirstomi pagal laipsnį ir

rangą, kurie buvo teikiami iš eilės, pradedant nuo žemiausio, už
nuopelnus ir stažą.

2Volkovas - vienos didžiausių ir seniausių Sankt Peterburgo

kapinių, veikusios nuo 1773 m.

lPeskai - tolimas tuometinio Peterburgo rajonas netoli Smolno

vienuolyno.

4Biksa - biliardas, žaidžiamas ant nedidelio nuožulnaus stalo.

5Raznočincai - Rusijos gyventojų tarpluominė kategorija, ku­

riai priklausė įvairių luomų ir profesijų žmonės (kilę iš nusigyve­
nusių bajorų, dvasininkų, miestiečių, smulkių valdininkų, kartais
valstiečių). Jie paprastai dirbo protinį darbą (mokytojai, gydytojai,
kontorų tarnautojai) arba buvo vadinamųjų laisvųjų profesijų žmo­
nės (literatai, žurnalistai, dailininkai ir kt.).

6 1809 m, Rusijoje buvo išleistas įsakas, kad valdininkai, norė­

dami gauti rangą, privalo išlaikyti egzaminus, tačiau praktiškai šis
įsakas nebuvo taikomas.

7Kolomna - Peterburgo rajonas.

8Aršinas - senovinis ilgio vienetas, lygus 71,12 cm.

9Čia minimi tradiciniai lėlių liaudies teatro satyrinių vaidinimų

personažai. Pulčinela - italų commedia dell’arte personažas, tarnas,

397
kvailokas, naivus, nerangus, savanaudis, tačiau prasčiokiškai gu­
drus ir vikrus. Petruška - rusų lėlių teatro personažas, storžievis,
naivus, nugalintis visus priešus. Kapitonas ispravnikas - policijos
viršininkas.

10Užuomina į rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio (1809-1852)

satyrinę apysaką „Nosis“. Ji prasideda tuo, kad kirpėjas, valgydamas
pusryčius, duonoje randa savo nuolatinio kliento nosį, kuri atsisky­
rė nuo jo veido ir pradėjo savarankišką gyvenimą.

11Sagtis prastuomenės kalboje - kareivio tarnybos simbolis.

12Egzekutorius - carinės Rusijos valdininkas, rūpinęsis įstaigos

ūkio reikalais ir išorinės tvarkos priežiūra.

13Napoleondoras - Prancūzijos 20 frankų auksinė moneta, kuri

cirkuliavo Napoleono I (1769-1821) ir Napoleono III (1808-1873)
laikais.

14felizaveta (1709-1762) - Rusijos imperatorė (1741-1762).

15Vokiški kryžiokai - Austrijos sidabriniai taleriai, kurių antroje

pusėje buvo pavaizduotas kryžius.

16Petras I (1672-1725) - Rusijos caras (1682-1721), vėliau im­

peratorius (1721-1725).

17Jekaterina II (1729-1796) - Rusijos imperatorė (1762-1796).

18Raudonas banknotas buvo 10 rublių vertės.

19Tai citata iš rusų poeto Gavrilos Deržavino (1743-1816) eilė­

raščio „Kregždutė“.

398
 DEVYNIŲ LAIŠKŲROMANAS
(1847)
Šio kūrinio idėja Dostojevskiui kilo 1845 m. lapkritį, viešint
pas poetą Nikolajų Nekrasovą (1821-1878), kuris ketino leisti hu­
moristinį almanachą „Zuboskal“ („Pašaipūnas“). 1845 m. lapkri­
čio 16 d. laiške broliui Michailui Dostojevskis rašė, kad grįžęs iš
Nekrasovo per vieną naktį parašė „Devynių laiškų romaną“, skirtą
pirmajam almanacho „Zuboskal“ numeriui. Kadangi cenzūra ne­
davė leidimo leisti šį almanachą, Dostojevskis atidavė apsakymą
Nekrasovui, kuris 1847 m. išspausdino jį žurnalo „Sovremennik“
pirmajame numeryje.
Versta iš: JJocmoeecKuū 0 . M. Ilo/moe co6paHHe coHHHeHHH b
TpHAūaTH TOMax. - JleHHHrpaA: Hayica, 1972, t. 1, c. 230-239.

1Penatai - romėnų dievai, šeimos ir namų židinio globėjai.

2Pačiulis - Azijoje ir Afrikoje paplitusi kvapi žolė (ar puskrū­

mis), turinti daug eterinių aliejų, kurie naudojami parfumerijos
pramonėje.

3 „Vargas dėl proto“ - rusų rašytojo, diplomato Aleksandro

Gribojedovo (1795-1829) eiliuota komedija, kuri XIX a. 5-ajame
dešimtmetyje įėjo į pagrindinį Peterburgo Aleksandros teatro re­
pertuarą.

4 Čia perfrazuojami Džiuljetos žodžiai iš Viljamo Šekspyro

(William Shakespeare, 1564-1616) tragedijos „Romeo ir Džiuljeta“
(III veiksmas, II scena): „Žydintis veidas, slepiantis širdį gyvatės!“

5 Tai ispanų rašytojo Migelio de Servanteso (Miguel de

Cervantes, 1547-1616) romanas. Jo vertimas į rusų kalbą buvo iš­
leistas 1838 m.

6Carskoje - Carskoje Selo (dabar Puškinas), miestas į pietus

nuo Peterburgo, buvo carų užmiesčio rezidencija.

399
 POLZUNKOVAS
(1848)
Šis apsakymas buvo parašytas 1847 m. gruodį Nekrasovo už­
sakymu - jam reikėjo medžiagos sumanytam „Iliustruotam alma­
nachui“, kuris turėjo išeiti kaip žurnalo „Sovremennik“ dešimtojo
ar vienuoliktojo numerio priedas. Iš pradžių apsakymas vadinosi
„Plismylkovo pasakojimas“, 1848 m. „Iliustruotame almanache“
jis buvo išspausdintas pavadinimu „Polzunkovas“ (rus. nojuamb -
šliaužioti, pataikauti, žemintis), o žurnalo „Sovremennik“ re­
dakcijos laiške Sankt Peterburgo cenzūros komitetui pavadintas
„Juokdarys“. Cenzūra almanachą platinti uždraudė, ir jis tapo bi­
bliografine retenybe. Todėl apsakymas „Polzunkovas“ skaitytojams
tapo žinomas tik 1883 m., kai buvo išspausdintas Dostojevskio raš­
tų pirmojo tomo priede.
Versta iš: JJocmoeecKuū <P. M. flo/moe co6paHHe couHHeHHH b
Tpn^ųaTH T O M ax. - JleHHHrpafl: Hayica, 1972, t . 2, c. 5-15.

1Apologas - alegorinis pamokomasis pasakojimas, kurio veikė­

jai yra žmonės.

2Tai Gribojedovo komedijos „Vargas dėl proto“ veikėjo Ciackio

žodžiai, kurie yra citata iš Deržavino eilėraščio „Arfa“.

3Šv. Marijos Egiptietės minėjimo diena buvo balandžio) 1-oji.

4Mortyra - didelio kalibro trumpavamzdis artilerijos pabūklas.

5Djačiokas - stačiatikių bažnyčios zakristijonas.

6 Kalbama apie tuo metu populiarų kompozitoriaus Michailo

Vijelgorskio (1788-1856) romansą pagal poeto Konstantino
Batiuškovo (1787-1855) elegiją „Išsiskyrimas“.

7Perfrazuojami Evangelijos pagal Matą žodžiai: „...jei kas tave

užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą“ (M t 5, 39).

400
 8 Atestatas - tarnybos liudijimas, išduodamas atsistatydinusiam
tarnautojui.

SVETIMA ŽMONA IRVYRAS PO LOVA

(1848)
Apsakymas sukurtas iš dviejų savarankiškų kūrinių, išspaus­
dintų 1848 m. žurnale „Otečestvennye zapiski“: „Svetima žmona
(Gatvės scena)“ (Nr. 1) ir „Pavydus vyras (Nepaprastas nutikimas)“
(Nr. 11). Kaip liudija pradiniai šių apsakymų variantai ir juos sie­
jantis pasakotojo paveikslas, jie turėjo įeiti į ciklą „Iš nepažįstamojo
užrašų“. 1859 m. rengdamas savo raštų dvitomį, Dostojevskis šiuos
apsakymus sujungė į vieną ir pavadino „Svetima žmona ir vyras po
lova“. Pirmasis apsakymas liko beveik be pakeitimų, išskyrus vieną
kitą repliką, o antrasis buvo pertvarkytas iš esmės: atsisakyta auto­
riaus įvadinio žodžio, sutrumpintos varžovų „po lova“ ginčų sce­
nos, išbraukti dažnai pasikartojantys žodžiai ir posakiai. Apsakymas
ne kartą buvo inscenizuotas.
Versta iš:JJocmoeecKuū 0. M. Llo/moe co6paHHe coHHHeHHH b
TpH,zmaTHtom3x . - JIeHHHrpa,iĮ: HayKa, 1972, t . 2, c. 49-81.
1Bekešas - apsiaustas, įimtas per liemenį, pamuštas kailiu arba
vata.
2 Šarlis Polis de Kokas (Charles Paul de Kock, 1793-1871) -
prancūzų bulvarinių romanų rašytojas.
3Voznesenijės tiltas - šis Peterburgo tiltas, kaip ir prospektas,
kurio rajone vyksta daugelio vėlesnių Dostojevskio kūrinių veiks­
mas, buvo pavadintas pagal netoliese stovėjusią Jėzaus Kristaus
Žengimo į dangų (rus. Bo3Hecenue) cerkvę.
4Pokrovas - Švenčiausiosios Mergelės Užtarėjos cerkvė.
5Čia kalbama apie dvi žymias italų operos solistes, Terezą
de Džuli Borsi (Teresa de Giuli Borsi, 1817-1877) ir Erminiją

401
Frecolini (Erminia Frezzolini, 1818-1884), kurios 1843-1844
ir 1847-1848 m. abi dainavo Peterburge. Pasak amžininkų, pats
Dostojevskis labiau žavėjosi Terezos de Džuli Borsi talentu.
6Netiksli citataišŠekspyrotragedijos „Hamletas“(III veiksmas, IV
scena) vertimo į rusų kalbą, išleisto 1837 m. (vertė N. Polevojus).
7Benuaras - žiūrovų salės dalis, ložės, įrengtos abipus parterio.
8Don Zuanas - daugelio Vakarų Europos literatūros kūrinių
veikėjas, simbolizuojantis moterų suvedžiotoją, lengvabūdį, doro­
vės normų nepaisantį vyrą. Lovelasas - anglų rašytojo Samjuelio
Ričardsono (Samuel Richardson, 1689-1761) romano „Klarisa,
arba Jaunos merginos istorija“ herojus, moterų suvedžiotojas.
9Niurnbergas tuo metu garsėjo žaislų gamyba.
10Rinaldas Rinaldinis - plėšikas, vokiečių rašytojo Christiano
Augusto Vulpijaus (Christian August Vulpius, 1762-1827) to pa­
ties pavadinimo avantiūrinio romano herojus.

DORAS VAGIS
(1848)
Dostojevskio kūrybos tyrinėtojų nuomone, šis apsakymas iš
pradžių įėjo į sumanytą ciklą „Iš nepažįstamojo užrašų“ ir turėjo
susidėti iš trijų dalių, pasakojančių apie to paties herojaus gyveni­
mą: „Atitarnavęs kareivis“, „Įnamis“ ir „Doras vagis“. Tačiau antroji
dalis nebuvo parašyta, ir 1848 m. žurnale „Otečestvennye zapis-
ki“ (Nr. 4) buvo išspausdintos pirmoji ir trečioji dalys pavadinimu
„Visko mačiusio žmogaus pasakojimai (Iš nepažįstamojo užrašų).
I.Atitarnavęs kareivis. II.Doras vagis“. 1860 m. rengdamas savo raš­
tų pirmąjį tomą, Dostojevskis, atsižvelgdamas į kritiką, kūrinį iš es­
mės pertvarkė, atsisakė didžiosios dalies pirmosios apybraižos, ku­
rioje herojus pasakoja apie savokarinę praeitį ir dalyvavimą 1812 m.
žygyje, taip pat moralizuojančios antrosios apybraižos pabaigos ir iš

402
tų dviejų tekstų padarė vieną, kurį išspausdino pavadinimu „Doras
vagis (Iš nepažįstamojo užrašų)“. Dostojevskio gydytojo (iki rašyto­
jo arešto) Stepano Janovskio (1815-1897) liudijimu, apsakymo he­
rojus turėjo realų prototipą - tai buvo Dostojevskių šeimos tarnas,
atsargos puskarininkis Eustafijus.
Versta iš: JJocmoeecKuū <P.M. Flo/moe co6paHne co^HHeHHH b
Tpn^ųaTHTOMax. - JleHHHrpaA: Hayica, 1972, t . 2, c. 82-94.

EGLUTĖ IRVESTUVĖS
(1848)
Sis apsakymas taip pat turi paantraštę „Iš nepažįstamojo užra­
šų“ ir, galimas daiktas, iš pradžių įėjo į minėtąjį ciklą. Pirmą kartą
jis buvo išspausdintas 1848 m. žurnale „Otečestvennye zapiski“
(Nr. 9). Žanro požiūriu jis artimas feljetonui. Jo veikėjo „geradario
piktadario“ Juliano Mastakovičiaus paveikslas pirmą kartą pasiro­
do feljetone „Peterburgo metraštis“ (1847), vėliau naujais ryškiais
bruožais jis papildomas apysakoje „Silpna širdis“ (1848).
Versta iš: JJocmoeecKuū <P.M. Ilo/moe co6paHne couHHeHHHb
TpH,zmaTHT O M ax. - JleHHHrpaA: Hayxa, 1972, t . 2, c. 95-101.
1Vinjetė - piešinys arba ornamentas knygos antraštiniame lape,
teksto (dalies, skyriaus) pradžioje arba pabaigoje.
2Nankinas - tvirtas gelsvos spalvos medvilninis audinys.

MAŽASIS DIDVYRIS
(1857)
Sį apsakymą Dostojevskis rašė 1849 m. vasarą ir rudenį, kalė­
damas Petropavlosko tvirtovėje ir laukdamas teismo nuosprendžio.
Pradinis jo pavadinimas buvo „Vaikiška pasaka“. Kai rašytojas buvo
išsiųstas į katorgą, apsakymo rankraštis ir kitų nebaigtų kūrinių
juodraščiai buvo perduoti jo broliui Michailui. Po aštuonerių metų,
1857 m., jis išspausdino jį žurnale „Otečestvennye zapiski“ (Nr. 8)

403
pavadinimu „Mažasis didvyris“, o kitų rankraščių neissaugojo. Nors
apsakymas buvo išspausdintas ne be Dostojevskio žinios, jis nebuvo
tuo patenkintas, nes seniai norėjo gerokai jį pataisyti. Iš tiesų vėliau
Dostojevskio raštuose (1860, 1866) apsakymas buvo spausdinamas
pataisytas - atsisakyta pradžios (kreipimosi į Mašenką), esama tai­
symų ir tekste. Tyrinėtojų nuomone, apsakyme atsispindi paties ra­
šytojo vaikystės įspūdžiai, patirti vasarojant Darovojės kaime (prie
Riazanės), kur Dostojevskių šeima buvo nusipirkusi dvarą.
Versta iš: ffocmoeecKuū <P. M. rio/moe co6paHHe coHHHeHHH b
TpHAūaTH TOMax. - JIeHHHrpa.it: Hayica, 1972, t . 2, c. 268—295.

1Tuo metu Ispanija buvo madinga rusų romantinės poezijos ir

dramaturgijos tema. Galimas daiktas, Dostojevskis, ironizuodamas
susižavėjimą Ispanijos egzotika, turi omenyje rusų rašytojo Ivano
Panajevo (1812-1862) eilėraštį parodiją „Serenada“, išspausdintą
žurnale „Sovremennik“ 1847 m.

2Ogiustenas Eženas Skribas (Augustin Eugene Scribe, 1791—

1861) - prancūzų dramaturgas, šmaikščių komedijų ir vodevilių,
pasižyminčių įdomia intriga, gyvais dialogais, autorius.

3Tartiufas - prancūzų rašytojo Moljero (Moliėre, 1622-1673)

komedijos „Tartiufas“ herojus, veidmainis, dviveidis žmogus,
šventeiva. Falstafas - Šekspyro dramos „Henrikas IV“ ir komedijos
„Vindzoro šmaikštuolės“ personažas, linksmas, gyvenimą mylintis
lėbautojas.

4Molochas - semitų tautų saulės, ugnies, karo dievas, kuriam

buvo aukojami žmonės. Baalas - semitų griaustinio, žaibo, audros,
karo, derlingumo dievas.

5Tikriausiai čia turimas galvoje Andrejus Roleris (1805-1891),

teatro dailininkas, sukūręs dekoracijas daugeliui baletų ir operų.

6 Šekspyro komedijos „Daug triukšmo dėl nieko“ personažai

Benediktas ir Beatričė myli vienas kitą, bet slepia savo meilę be
paliovos laidydamiesi sąmojais.

404
 7 Mėlynbarzdis - prancūzų rašytojo Šarlio Pero (Charles
Perrault, 1628-1703) to paties pavadinimo pasakos personažas,
turtingas didikas, slapta nužudydavęs savo žmonas ir vis ieškodavęs
naujos. Vienai žmonai pavyko išvengti mirties - jos broliai nužudė
Mėlynbarzdį, ir jai liko visi jo turtai.
8Ilja Muromecas - viduramžių Rusios epinių giesmių (bylinų)
herojus, legendinis karžygys, nepaprastas galiūnas. Pasak bylinų, jis
gimė valstiečio šeimoje Karačiarovo kaime netoli Muromo.
9Paladinas - viduramžių Europoje šaunus riteris, ištikimas ka­
raliui arba damai.
10Heroldai - viduramžių Europoje karalių ir didikų rūmų šau­
kliai, skelbę valdovų nutarimus, tvarkę riterių turnyrus ir šventes.
11Deloržas ir Togenburgas - vokiečių rašytojo Frydricho Šilerio
(Friedrich Schiller, 1759-1805) baladžių „Pirštinaitė“ ir „Riteris
Togenburgas“ herojai.
12Gazos - šilkinis, medvilninis arba lininis pusiau permatomas
audinys.
13Užuomina į Evangeliją pagal Matą: „Įsižiūrėkite į padangių
sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna“ (M t 6, 26).

NEMALONI ISTORIJA
(1862)
Manoma, kad šis apsakymas buvo parašytas 1862 m. rudenį.
Pirmieji joapmatai pavadinti „Nelaimingas atsitikimas“. Pirmą kartą
jis buvo išspausdintas Dostojevskio ir jo brolio Michailo leidžiama­
me žurnale „Vremja“ (1862, Nr. 11) pavadinimu „Nemaloni istori­
ja“- tai Gogolio romano „Mirusios sielos“ personažo Pliuškino žo­
džiai (VI sk.). 1865 m. apsakymas buvo išspausdintas Dostojevskio
raštų II tome, jo tekstas šiek tiek stilistiškai pataisytas.

405
 Versta iš: ĮįocmoeecKuū 0. M. Flo/moe co6paHHe cohhhchhh b
TpH^ųaTH TOMax. - 7IeHHHrpa.it: HayKa, 1973, t. 5, c. 5-45.

1Peterburgo pusė - Peterburgo teritorija, apimanti Petrogrado,

Vaistininkų, Petro ir Zuikių salas, kur 1703 m. pradėjo kurtis
Peterburgas.

2Čia kalbama apie teisės (pardavinėti degtinę, rinkti mokesčius

ir kt.) nusipirkimą.

3Užuomina į Evangeliją pagal Morkų: „... niekas nepila jauno

vyno į senus vynmaišius. Antraip vynas suplėšytų vynmaišius, ir
nueitų niekais ir vynas, ir vynmaišiai. Jaunam vynui - nauji vyn-
maišiai!“ (Mk 2, 22.)

41861 m. Rusijoje panaikinus baudžiavą, įvairiose žinybose ir

spaudoje buvo karštai diskutuojamas kūno bausmių panaikinimo
klausimas. 1863 m. balandį vyriausybė išleido įstatymą, apribojantį
jų taikymą.

5 Pavardė Pseldonimovas, galimas daiktas, perdaryta iš

„Pseudonimovas“. Pavardė Mlekopitajeva sudaryta iš: MJieKo - pienas
ir numamb - maitinti, penėti; rus. MJieKonumatoiyee - žinduolis.

6Paskutinė Pompėįos diena - rusų dailininko Karlo Briulovo

(1799-1852) paveikslo, kuriame vaizduojami siaubo apimti šio mies­
to žmonės, žūstantys netikėtai išsiveržus ugnikalniui, pavadinimas.

7T. y. titulinis patarėjas (smulkaus valdininko rangas).

8Blamanžė - teisingiau blanmanžė (iš pranc. blanc - baltas ir

manger - valgyti, valgis), pieno drebučiai su migdolais ir cukrumi.
9Harūnas ar Rašidas (763 ar 766-809) - Bagdado kalifas. Pasak
legendos, jis naktimis vaikštinėdavęs po Bagdadą, norėdamas pa­
žinti valdinių gyvenimą. Pasakų rinkinio „Tūkstantis ir viena nak­
tis“ veikėjas.

406
 10Čia turimas galvoje humoristinis „Šiuolaikinės rusų literatū­
ros sapnininkas“, parašytas N. Sčerbinos 1855-1857 m. Apie žur­
nalistą, rašytoją ir kritiką Ivaną Panajevą jame sakoma: „Susapnuoti
Ivaną Panajevą reiškia apsilaistyti kava naują liemenę arba nusipirk­
ti iš Lepretro pustuzinį olandiškų marškinių.“
11Čia kalbama apie „Enciklopedinį žodyną, sudarytą rusų moks­
lininkų ir literatų“. Pirmasis jo tomas išėjo 1861 m., jo redaktorius
buvo Andrejus Krajevskis (1810-1889), leidęs mėnesinį literatūros
žurnalą „Otečestvennye zapiski“. Tai sukėlė literatų pasipiktinimą,
nes Krajevskis buvo pelnęs leidėjo išnaudotojo reputaciją. Pasipylė
paskviliai, ironiški išpuoliai, demaskuojantys jo nemokšiškumą.
12„Nuodėgulis“ („Goloveška“) - taip Dostojevskis vadina savai­
tinį satyrinį žurnalą „Iskra“ („Kibirkštis“), ėjusį Peterburge 1859-
1873.
13Jaroslavlis - Rusijos miestas dešiniajame Volgos krante, nuo
seno garsėjęs tekstilės gaminiais.
14 Žuvelė - rusų liaudies šokis. Rašytojas Ivanas Turgenevas
(1789-1871) „Senuose portretuose“ (1881) jį taip aprašė: „...išeina
vaikinas į rato vidurį - ir kad ims suktis, šokinėti, kojomis trypti,
o paskui kaip brinktelės ant žemės - ir vaizduoja iš vandens iš­
trauktos ir ant žemės numestos žuvelės judesius: ir taip išsiriečia, ir
šitaip, net kulnais pakaušį pasiekia; o paskui kad pašoks...“
15Riturnelė - įžanginė šokio dalis.
16 „Akademijos žinios“ („Akademičeskie vedomosti“) - „S.-
Peterburgskie vedomosti“ („Sankt Peterburgo žinios“), dienraštis,
teisė jį leisti 1728 m. buvo suteikta Mokslų akademijai.
17Fokinas - tikriausiai čia turimas omenyje vienas iš „kankano
didvyrių“, visame Peterburge garsėjęs savo „begėdiškais antreša“,
kurį savo „Literatūriniuose atsiminimuose“ mini literatūros kriti­
kas ir istorikas Aleksandras Skabičevskis (1838-1911).

407
 18Žr. apsakymo „Ponas Procharčinas“ 5-ą paaiškinimą.

19Verškas - senovinis rusų ilgio matas, lygus 4,45 cm. Tačiau

9 verškai - tik 40 cm, todėl šis apibūdinimas neaiškus.

20Plg. M t 27, 34: „... davė jam gerti vyno, sumaišyto su tul­
žimi.“ Biblijos vertime į rusų kalbą yra: „... davė jam gerti acto,
sumaišyto su tulžimi.“

21Zaksonas (Jacąuesson) - prancūziško šampano rūšis, pavadin­

ta pagal jo gamintojų pavardę.

KROKODILAS
(1865)

Mintis sukurti fantastinę pasaką, kažką panašaus į Gogolio

apysaką „Nosis“, Dostojevskiui kilo 1864 m., kai kažkoks vokie­
tis Peterburgo Pasaže už pinigus rodė krokodilą. Jo užrašuose šis
kūrinys minimas įvairiais pavadinimais. Pirmą kartą apsakymas
išspausdintas Dostojevskio kartu su broliu Michailu leistame žur­
nale „Epocha“ (1865, Nr. 2). Šio apsakymo sumanymas susijęs su
Dostojevskįo to meto poleminiais straipsniais. Jame parodijuoja­
mos tuo metu Rusijos periodinėje spaudoje propaguotos iš Vakarų
perimtos liberalios, socialistinės ir kt. ideologinės koncepcijos,
kurioms Dostojevskis, raginęs grįžti „prie savų šaknų“, nepritarė.
Kritikai priekaištavo jam, kad šiame kūrinyje jis išjuokė ką tik nu­
teistą socialistą utopistą Nikolajų Cernyševskį (1828-1889), tačiau
Dostojevskis šiuos įtarimus paneigė.
Versta iš: JJocmoeecKuū O. M. llo/moe co6paHne cohhhchhh b
TpHAūaTH TOMax. - JleHHHrpafl: HayKa, 1973, t. 5, c. 180-207.

1Pasažas - prašmatni universalinė parduotuvė Sankt Peterburge,

Nevos prospekte, veikianti nuo 1848 m.

2Tuo metu Paryžiuje labai populiarus šūksnis, sukeldavęs juoką

savo absurdiškumu.

408
 3Piotras Lavrovas (1823-1900) - rusų sociologas ir filosofas,
vienas iš narodnikystės ideologų. Tuo metu jis dažnai skaitydavo
viešas paskaitas Pasažo salėje.
4 Nikolajus Stepanovas (1807-1877) - rusų dailininkas kari­
katūristas, satyrinių žurnalų „Iskra“ („Kibirkštis“) ir „Budilnik“
(„Žadintuvas“) redaktorius ir leidėjas.
5Užuomina į 1863 m. žurnale „Russkoe slovo“ („Rusų žodis“)
išspausdintą socializmą ir Rusijos industrializaciją propagavusio žur­
nalisto ir literatūros kritiko Varfolomejaus Zaicevo (1842-1882), ku­
rio pažiūras Dostojevskis ypač pašiepė, straipsnį (olandų fiziologo ir
filosofo Jakobo Moleschoto (Jakob Moleschott, 1822-1893) knygos
„Maisto produktų mokslas“ recenziją), kuriame rašoma: „Jeigu žmo­
nės būna priversti maitintis medžiagomis, kuriose yra mažai fosfori­
nių riebalų, ... šitai daro žalingą poveikį jų protiniams gebėjimams.“
6Jeralašas - kortų lošimas.
7„Peterburgo žinios“(„Peterburgskie izvestija“) - turimas gal­
voje laikraštis „S.-Peterburgskie vedomosti“ („Sankt Peterburgo
žinios“), kurį tuo metu redagavo V. Koršas. „Plaukas“ („Volos“) -
taip Dostojevskis pašaipiai vadina laikraštį „Golos“ („Balsas“), kurį
leido A. Krajevskis ir kuris propagavo liberalias zapadnikų teorijas,
aršiai kritikuotas Dostojevskio.
8Vilhelmas Telis - bebaimis šveicarų padavimo, atspindinčio
XIV a. šveicarų kovas prieš Austrijos Habsburgų priespaudą, he­
rojus. Ypač tapo populiarus po to, kai Šileris parašė dramą apie jį
(1804).
9„Tėvynės sūnus“ („Syn otečestva“) - laikraštis (dienraštis), ėjęs
1862-1901 m. Peterburge. Pirmas pigus Rusijos laikraštis masi­
niam skaitytojui, liberalios krypties.
105arlis Furjė (Charles Fourier, 1772-1837) - prancūzų filo­
sofas, utopinio socializmo kūrėjas. Jo idėjos tuo metu buvo gyvai

409
diskutuojamos Rusijos žurnaluose, susidomėjimą jomis ypač pa­
skatino Cernyševskio romanas „Ką daryti?“ (1863).
11 Garnjė-Pažesiukas - Lui Antuanas Garnjė-Pažesas (Louis
Antoine Garnier-Pagės, 1806-1878), Prancūzijos politikas, res­
publikonas. Dalyvavo 1830-1831 m. revoliucijoje. Buvo Atstovų
rūmų deputatas.
12Žr. apsakymo „Nemaloni istorija“ 11-ą paaiškinimą.
13Alfredas de Miusė (Alfred de Musset, 1810-1857) - prancūzų
rašytojas romantikas.
14Eugenija T ur- rusų rašytojos ir publicistinių straipsnių autorės
Jelizavetos Salias de Turnemir (1815-1892), kurios literatūriniame
salone rinkdavosi rašytojai ir mokslininkai, slapyvardis.
15Tai šiek tiek pakeista citata iš rusų rašytojo ir istoriko
Nikolajaus Karamzino (1766-1826) istorinės apysakos „Marfa
Posadnica“ (1803). Karamzinas rašo: „Laukinės tautos mėgsta ne­
priklausomybę, išmintingos tautos mėgsta tvarką: o be vienvaldės
valdžios tvarkos nėra.“
xt „Lapelis“ („Listok“) - turimas galvoje laikraštis „Peterburgskij
listok“ („Peterburgo lapelis. Miesto gyvenimo ir literatūros laikraš­
tis“), pradėtas leisti 1864 m. ir išeidavęs kiekvieną dieną.
17Borelis - brangaus Peterburgo restorano, garsėjusio įmantriais
valgiais, savininkas.
18Ichneumonas - plėšrus mangustų šeimos žinduolis.
X9Lesepsas (Ferdinand Marie, Vicomte de Lesseps, 1805-1894)-
prancūzų inžinierius, verslininkas ir diplomatas, vadovavęs Sueco
kanalo kasimo darbams.

410
 20Tai Gribojedovo komedijos „Vargas dėl proto“veikėjo Čiackio
žodžiai (II veiksmas, IVscena).

APSAKYMAI
IŠ „RAŠYTOJO DIENORAŠČIO“
Pradėjęs dirbti žurnalo „Graždanin“ redaktoriumi, nuo 1873 m.
Dostojevskis atskirame jo skyriuje, kurį pavadino „Rašytojo die­
noraštis“, spausdino įvairaus žanro savo kūrinius - publicistinius
straipsnius, apybraižas, feljetonus įvairiais visuomenės gyvenimo
klausimais, komentavo politinius šalies įvykius. 1874 m. jis redak­
toriaus pareigų atsisakė, o 1876 m. maždaug 30 puslapių „Rašytojo
dienoraštį“ pradėjo leisti atskiru leidiniu, kaip savarankišką žur­
nalą, kuris išeidavo kiekvieno mėnesio paskutinę dieną. Žurnale
buvo spausdinami tik paties Dostojevskio rašiniai, bet reguliariai jis
buvo leidžiamas tik dvejus metus, 1876-1877 m. Vėliau, 1880 ir
1881 m., buvo išleista tik po vieną numerį. Be straipsnių, apybraižų
apie rašytojus, feljetonų, politinių komentarų, žurnale Dostojevskis
paskelbė keletą apsakymų, kurių vertimai spausdinami šioje jo ap­
sakymų rinktinėje.

PUPA
(1873)
Apsakymas buvo sumanytas ir parašytas 1873 m. pradžioje,
pirmą kartą jis išspausdintas Dostojevskio redaguojamo žurnalo
„Graždanin“ skyriuje „Rašytojo dienoraštis“ (1873, Nr. 6). Tai sa­
votiško žanro fantastinis, groteskinis kūrinys. Jame daug aktualių
poleminių realijų, jis turi ir pamfleto, ir publicistinio straipsnio,
ir feljetono bruožų, bet vis dėlto tai yra meninis kūrinys, turintis
gilią simbolinę prasmę. To meto kritika apsakymą „Pupa“ traktavo
kaip beprasmišką, patologinį etiudą, ir tiktai XXa. jis buvo deramai
įvertintas.
Versta iš: JJocmoeecKUŪ 0. M. Flo/moe co6paHHe coMHHeHHH b
TpH,im aTH T O M ax. - 71eHHHrpa,ij: Hayica, 1980, . 21, . 41-53.
t c

411
 11872 m. dailininkas Vasilijus Perovas (1834-1882) nutapė
Dostojevskio portretą. Jis buvo eksponuojamas Menų akademijoje.
1873 m. sausį laikraštyje „Golos“ pasirodė Levo Paniutino (1831—
1882, slapyvardis Nil Admirari (niekuo nesistebėti (lot.)) straipsne­
lis, kuriame jis neigiamai atsiliepė apie „Rašytojo dienoraštį“, o apie
portretą rašė: „Užtenka pažvelgti į portretą, ... kad pajustum gailes­
tį ponui Dostojevskiui... Tai sunkios negalios iškankinto žmogaus
portretas.“
2Atikinė druska - Romos politiko, oratoriaus ir filosofo Marko
Tulijaus Cicerono (Marcus Tulius Cicero, 106-43 pr. Kr.), didžiai
vertinusio Graikijos oratorystės meną, posakis, reiškiantis subtilų
sąmojį. (Atiką - Graikijos sritis, kurios centras Atėnai.)
3Čia turimos galvoje neigiamos romano „Demonai“ recenzi­
jos. Vienoje iš jų romano turinys prilyginamas Gogolio apysakos
„Pamišėlio užrašai“ herojaus Popriščino haliucinacijoms.
4Tikriausiai turima galvoje politechnikos paroda Maskvoje, vei­
kusi nuo 1872 m. balandžio iki rugpjūčio, skirta Petro I 200 metų
jubiliejui. Tiek paroda, tiek jubiliejus tuo metu buvo pagrindinės
spaudos temos.
5Turimas galvoje leidėjo ir žurnalisto Aleksejaus Suvorino
(1834-1912) „1872 m. rusų kalendorius“, kuriame pateikiama
daug informacijos apie įvairias Rusijos gyvenimo sritis.
6Čia tikriausiai turimi galvoje sielos kankinimai už nuodėmes
jai atsiskyrus nuo kūno, kuriuos vykdančios piktosios dvasios prieš
stojant prieš Dievo teismą (rus. Mbimapcmea).
7Keturiasdešimtinės - pamaldos už mirusįjį ir jo paminėjimas
keturiasdešimtą dieną po mirties.
8Košė (virti grūdai) su medumi (arba cukrumi, razinomis, džio­
vintomis slyvomis ir kt.) yra tradicinis rusų laidotuvių apeigų ele­
mentas.

412
 9Juozapato slėnis - slėnis Jeruzalės apylinkėse, kuriame, pasak
Biblijos, atėjus Viešpaties dienai vyks tautų teismas (žr. // 4, 12).
10V. Ekas (1818-1875) - vidaus ligų gydytojas, medicinos dak­
taras, profesorius.
11Sergejus Botkinas (1832-1889) - rusų gydytojas terapeutas,
profesorius. Įsteigė Peterburge laboratoriją, nemokamą ambulato­
riją, vėliau ir nemokamą ligoninę. Nustatė, kad virusinis hepatitas
(vadinamas Botkino liga) yra užkrečiamas.
12Turimas galvoje Kilmingųjų mergaičių institutas.
13Pažas - pažų korpuso (privilegijuotų luomų berniukų karo
mokyklos) auklėtinis.
14Negociantas - pirklys didmenininkas, stambus komersantas.
15Podagra (gr.) - kojų skausmas, chiragra (gr.) - rankų kaulų
gėlimas.
16T. y. paties Dostojevskio, kuris tuo metu buvo žurnalo
„Graždanin“ („Pilietis“) redaktorius.

BERNIUKAS PAS KRISTŲ PRIE EGLUTĖS

(1876)
Parašyti šį apsakymą Dostojevskį paskatino jo paties patirti kalė­
diniai įspūdžiai. Per 1875 m. Kalėdas jis su dukra Liubove dalyvavo
Peterburgo menininkų klube surengtoje eglutėje ir vaikų pokylyje,
o kitą dieną lankėsi mažamečių nusikaltėlių kolonijoje Peterburgo
pakraštyje. Be to, tomis dienomis jis ne kartą sutiko gatvėje išmal­
dos prašantį berniuką. Visi šie įspūdžiai giliai įstrigo rašytojui į šir­
dį. Apsakymo siužetą padiktavo įtaigus vokiečių poeto Frydricho
Riukerto (Friedrich Rūckert, 1788-1866) eilėraštis „Našlaičio
Kalėdos“ („Dės fremden Kindes heiliger Christ“, 1816).

413
 Apsakymas pirmą kartą išspausdintas 1876 m. atskiru leidi­
niu pradėto leisti „Rašytojo dienoraščio“ pirmajame numeryje.
Dostojevskio žmonos liudijimu, rašytojas itin vertino šį apsakymą
(taip pat apsakymus „Valstietis Marejus“ ir „Šimtametė“), skaitė
jį literatūriniuose vakaruose. Apsakymas ne kartą buvo leidžiamas
atskiru leidiniu, verčiamas į užsienio kalbas, iliustruojamas rusų ir
užsienio dailininkų piešiniais.
Pirmoji publikacija lietuvių kalba rinkinyje: Fiodoras
Dostojevskis. Vaikams. - Vilnius: Vaga, 1974. Vertė Dominykas
Urbas. (Antroji laida: Margi raštai, 2003.)
Versta iš: JJocmoeecKuū <P.M. Flo/moe co6paHne coHHHeHHH b
Tpn^ųaTH T O M ax. - JleHHHrpafl: Hayica, 1981, t . 22, c. 14-16.

1Peterburgo pamestinukų ir beglobių vaikų prieglaudos kūdi­

kiai būdavo atiduodami žindyti apylinkių valstietėms, tarp kurių
buvo daug suomių. To meto spaudoje ne kartą buvo rašoma apie
tai, kad valstietės pasiima kūdikius norėdamos gauti pinigų už juos,
o jais visai nesirūpina.
21871-1873 m. Samaros guberniją ištiko katastrofiškas neder­
lius, sukėlęs didžiulį badą.

VALSTIETIS MAREJUS
(1876)
Apsakymą sudaro du rašytojo atsiminimų epizodai: devynmečio
Dostojevskio susitikimas su valstiečiu Marejumi 1831 m. rugpjū­
tį, vasarojant Darovojės kaime, ir pokalbis su ištremtu lenkų re­
voliucionieriumi Aleksandru Mireckiu katorgoje Omske 1851 m.
Pirmą kartą apsakymas buvo išspausdintas 1876 m. „Rašytojo die­
noraščio“ vasario mėn. numeryje ir yra susijęs su pagrindine šio
numerio tema: „Apie meilę liaudžiai. Būtina sutartis su liaudimi.“
Jaunesniojo Dostojevskio brolio Andrejaus liudijimu, apsakymo
herojaus Marejaus prototipas buvo Darovojės valstietis Markas
Jefremovas.

414
 Pirmoji publikacija lietuvių kalba rinkinyje: Fiodoras
Dostojevskis. Vaikams. - Vilnius: Vaga, 1974. Vertė Dominykas
Urbas. (Antroji laida: Margi raštai, 2003.)
Versta iš: JJocmoeecKuū <£. M. Ilo/moe co6paHHe connHeHHH b
TpimųaTHtom3x . - JIeHHHrpa,iĮ: Hayita, 1981, t . 22, c. 46-49.
1Dvidešimt devyneri metai Dostojevskiui suėjo 1850 m. spalio
30 d., taigi prisimenama šventė (Velykos) buvo 1851 m. balandį.
2Maidanas - vagių žargonu lošimo namai arba kortų lošimas.
Maidanus katorgoje Dostojevskis aprašė „Užrašuose iš Mirusiųjų
namų“ (I d., IVsk.).
3Aleksandras Mireckis (g. 1820) - lenkų revoliucionierius,
1846 m. ištremtas į katorgą „už dalyvavimą sąmoksle ir maišto
sukėlimą Lenkijos karalystėje“. Mirė katorgoje tuo metu, kai ten
kalėjo Dostojevskis (1850-1854). Apie jį rašoma ir „Užrašuose iš
Mirusiųjų namų“.
4 Totorius Gazinas - apie jį taip pat rašoma „Užrašuose iš
Mirusiųjų namų“. Jo prototipas buvo kartu su Dostojevskiu ka­
lėjęs Feidula Gazinas, tarnavęs Sibiro linijiniame batalione ir
nuteistas už dažną pasišalinimą iš kareivinių, girtuokliavimą ir
vagystes.
5Konstantinas Aksakovas (1817-1860) - rusų visuomenės vei­
kėjas, rašytojas. Vienas žymiausių slavofilų ideologų.

ŠIMTAMETĖ
(1876)
Dostojevskio žmonos liudijimu, apsakymas pagrįstas tikrai jai
nutikusiu įvykiu. Jis artimas „fiziologinės“ apybraižos iš sostinės
gyvenimo žanrui. Pirmą kartą išspausdintas 1876 m. „Rašytojo
dienoraščio“ kovo mėn. numeryje.

415
 Pirmoji publikacija lietuvių kalba rinkinyje: Fiodoras
Dostojevskis. Vaikams. - Vilnius: Vaga, 1974. Vertė Dominykas
Urbas. (Antroji laida: Margi raštai, 2003.)
Versta iš: JJocmoeecKuū 0. M. Flo/moe coGpamie coHHHeHHHb
TpH A itaTH T O M ax. - /Ie H H H r p a ^ : HayKa, 1981, t . 22, c. 75-79.
1Nikolajaus gatvėje (Nr. 8) buvo kunigaikščio V. Obolenskio
spaustuvės, kurioje buvo spausdinamas „Rašytojo dienoraštis“,
kontora.
2Turima galvoje Dostojevskio duktė Liubovė, šeimoje vadinta
Lilia. Sonia, pirmoji jo duktė, gimusi 1868 m., mirė trijų mėnesių.

ROMIOJI
(1876)
Sukurti Šį apsakymą (dažnai vadinamą apysaka) Dostojevskį
paskatino du tragiški įvykiai Peterburge 1876 m.: rusų rašytojo ir
visuomenės veikėjo Aleksandro Gerceno (1812-1870) dvidešimt
trejų metų dukters Lizos savižudybė ir iš Maskvos atvažiavusios
vargšės siuvėjos Marijos Borisovos mirtinas šuolis iš šeštojo aukšto
su Dievo Motinos paveikslu rankose. Apie tai Dostojevskis tuoj
pat parašė straipsnį „Dvi savižudybės“, kurį išspausdino „Rašytojo
dienoraščio“ 1876 m. spalio mėn. numeryje. Tačiau šie įvykiai jį
taip sukrėtė, kad jamkilo mintis „romios, nuolankios savižudybės“
temą įkūnyti meno kūrinyje, kurio pirmuosius apmatus pavadi­
no „Mergina su paveikslu“. Rašydamas apysaką, Dostojevskis pa­
sinaudojo dviejų anksčiau sumanytų apsakymų apmatais. Ji buvo
išspausdinta „Rašytojo dienoraščio“ 1876 m. lapkričio mėn nume­
ryje pavadinimu „Romioji“, su paantrašte „Fantastinis apsakymas“.
„Romioji“ buvo palankiai sutikta ne tik Rusijoje, bet ir už­
sienyje. Tais pačiais metais ji buvo išversta į prancūzų kalbą, po
kelerių metų ir į kitas užsienio kalbas. Ja žavėjosi tokie rašytojai,
kaip Knutas Hamsunas (Knut Hamsun, 1859-1952), Andrė Zidas
(Andrė Gide, 1869-1951) ir kt.

416
 Pirmoji publikacija lietuvių kalba pavadinimu „Nuolankioji“ -
žurnale „Metai“ (2002, Nr. 4). Vertė Algimantas Antanavičius.
Tais pačiais metais „Nuolankiosios“ inscenizacija buvo pastatyta
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Versta iš: JJocmoeecKuū 0. M. Ilo/moe coGpamie coHHHeHHH b
Tpn^ųaTH TOMax. - 7IeHHHrpa.it: Hayica, 1982, t. 24, c. 5-35.

1Grodenaplis (pranc. gros de Naples) - storokas šilkinis audinys,

vienspalvis arba raštuotas.
2Lomberis - senovinis kortų lošimas.
3Zr. apsakymo „Krokodilas“ 7-ą paaiškinimą.
4 Kiotas - įstiklinta spintelė ikonoms.
51722 m. įvedus Rusijoje Rangų lentelę (įstatymą, nustačiusį
pareigūnų skyrimo į tarnybas tvarką), žmonės, pagal kilmę nepri­
klausantys bajorų luomui, galėdavo tapti bajorais, užsitarnavę ati­
tinkamą laipsnį.
6Netiksli citata iš Aleksandro Puškino (1799-1837) eilėraščio
„Demonas“ (1832).
7Netiksli citata iš Michailo Lermontovo (1814-1841) eilėraščio
„Netikėk, Svajūne, netikėk...“ (1839).

8 „Laimės vaikymasis“ - P. Jurkevičiaus (m. 1884) dra­

ma. „Paukščiai giesmininkai“ - prancūzų kompozitoriaus Žako
Ofenbacho (Jacąues Offenbach, 1819-1880) operetė „Perikola“.
9Čia turima galvoje anglų filosofo Džono Stiuarto Milio (John
Stuart Mill, 1806-1873) knyga „Moterų pavergimas“ (1869), ku­
rioje jis teigė, kad moterų literatūrinė ir meninė kūryba stokoja
originalumo. Milis vienas pirmųjų pritarė balsavimo teisės suteiki­
mui moterims ir lyčių lygybei.

417
 10 Viazemskio name netoli Senajos aikštės gyveno ir nakvodavo
Peterburgo padugnės, ten buvo daugybė užeigų ir smuklių, landy­
nių. Tai buvo tikra miesto kloaka.
uBulonė- miestas Prancūzijoje prie Pa de Kalė sąsiaurio. Uostas
ir pajūrio kurortas.
12Kalbama apie prancūzų rašytojo Aleno Renė Lesažo (Alain
Renė Lesage, 1668-1747) romaną „Žilio Blaso Santiljaniečio is­
torija“. Žilis Blasas, paklausęs arkivyskupo patarimų, labai diplo­
matiškai ir atsargiai išsakė kritiškas pastabas apie nevykusį jo pa­
mokslą. Pokalbis baigėsi Žilio Blaso suniekinimu ir išvijimu. Pats
Dostojevskis šią romano sceną laikė šedevru ir ne kartą minėjo ją
įvairiomis aplinkybėmis.
13Turima galvoje Evangelija pagal Joną. Plg.: „Tai mano įsaky­
mas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12)\
„Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti“ {Jn 15, 17).

JUOKINGO ŽMOGAUS SAPNAS

(1877)
Sis apsakymas, kaip ir „Romioji“, turi paantraštę „Fantastinis
apsakymas“. Tačiau pirmojo apsakymo fantastiškumas susijęs tik su
pasirinkta pasakojimo forma, o šiame jis persmelkia pačią, kūrinio
esmę, realioji ir fantastinė apsakymo plotmės neatskiriamai susipy-
nusios. Dostojevskio kūrybos tyrinėtojai šiame apsakyme įžvelgia
nemaža paralelių su daugelio rašytojų ir filosofų kūryba. Manoma,
kad parašyti tokį kūrinį jį paskatino švedų teosofo mistiko Emanuelio
Svedenborgo (Emanuel Swedenborg, 1688-1772) knyga „Apie dan­
gų, dvasių pasaulį ir pragarą“, kurią Dostojevskiui 1879 m. pado­
vanojo jos vertėjas į rusų kalbą A. Aksakovas. Apsakyme taip pat
jaučiama amerikiečių rašytojo Edgaro Alano Po (Edgar Allan Poe,
1809-1849), vokiečių romantikų, prancūzų utopistų įtaka. Žymus
rusų literatūrologas Michailas Bachtinas (1895-1975) knygoje

418
„Dostojevskio poetikos problemos“ rašė: „Savo tematika „Juokingo
žmogaus sapnas“ - beveik ištisa pagrindinių Dostojevskio temų en­
ciklopedija.“ Kartu jis žavėjosi nepaprastu šio kūrinio meniniu filo­
sofiniu lakoniškumu. Pirmą kartą apsakymas išspausdintas 1877 m.
„Rašytojo dienoraščio“ balandžio mėn. numeryje.
Versta is\ JĮocmoeecKuu 0. M. Flo/moe co6paHHe coHHHeHHH b
TpHflijaTH tom 3x . - JleHHHrpafl: Hayica, 1983, t . 25, c. 104-119.

1Štosas - kortų lošimas.

2Kristaus įsakymas: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12,
31).
 TURINYS

PONAS PROCHARČINAS 5
DEVYNIŲ LAIŠKŲ ROMANAS 40
I 40
II 42
III 44
IV 45
V 47
VI 48
VII 52
VIII 53
IX 54
POLZUNKOVAS 55
SVETIMA ŽMONA IR VYRAS PO LOVA 72
I 72
II 90
DORAS VAGIS 120
EGLUTĖ IR VESTUVĖS 138
MAŽASIS DIDVYRIS 147
NEMALONI ISTORIJA 188
KROKODILAS 248
I 248
II 259
III 267
IV 280
 APSAKYMAI IŠ
„RAŠYTOJO DIENORAŠČIO“

PUPA 290
BERNIUKAS PAS KRISTŲ PRIE EGLUTĖS 309
VALSTIETIS MAREJUS 314
ŠIMTAMETĖ 321
ROMIOJI 328
Autoriaus žodis 328
Pirmas skyrius
I. Kas buvau aš ir kas buvo ji 329
II. Pasipiršimas 335
III. Kilnių kilniausias žmogus, bet juk pats tuo netikiu 339
IV. Vis planai, planai 342
V. Romioji maištauja 346
VI. Baisus prisiminimas 351
Antras skyrius
I. Išdidumo sapnas 354
II. Šydas staiga nukrito 359
III. Pernelyg gerai suprantu 364
IV. Tiktai penkias minutes pavėlavau 369
JUOKINGO ŽMOGAUS SAPNAS 373
I 373
II 378
III 380
IV 385
V 390
PAAIŠKINIMAI 396
Šia apsakymų rinktine baigiama leisti F. Dostojevskio
kūrinių serija, apimanti visą jo grožinę kūrybą.
Šioje serijoje išleista:
NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ (2003)
IDIOTAS (2003)
VAIKAMS (2003)
PAŽEMINTIEJI IR NUSKRIAUSTIEJI (2004)
LOŠĖJAS (2005)
BALTOSIOS NAKTYS. VARGO ŽMONĖS (2006)
UŽRAŠAI IŠ MIRUSIŲJŲ NAMŲ (2006)
BROLIAI KARAMAZOVAI, I-II t. (2008)
JAUNUOLIS (2009)
DEMONAI, I-II t. (2010)
APYSAKOS, I t. (2010):
„Antrininkas“,
„Žiemos pastabos apie vasaros įspūdžius“,
„Užrašai iš pogrindžio“
APYSAKOS, II t. (2011):
„Netočka Nezvanova“
„Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“
APYSAKOS, III t. (2011):
„Šeimininkė“,
„Silpna širdis“,
„Dėdulės sapnas“,
„Amžinas vyras“
APSAKYMAI (2012)
„Margų raštų“ leidykla yra išleidusi tokias knygas
apie F. Dostojevskį:
Elena Červinskienė. DOSTOJEVSKIS (2004)
Mark Slonim. TRYS DOSTOJEVSKIO MEILĖS (2005)
Aimėe Dostojevskaja. DOSTOJEVSKIS DUKTERS AKIMIS (2007)
 ^ O C T O eB C K H H , O e ^ O p M n x a if/IO B H H

Dostojevskis, Fiodoras Michailovičius

d o- 32 9 Apsakymai / Fiodoras Dostojevskis; sudarė, iš rusų
kalbos vertė ir paaiškinimus parengė Ramutė Rybelienė.
- Vilnius: Margi raštai, 2012. - 398 p.
ISBN 9 7 8 - 9 9 8 6 - 0 9 - 4 3 6 - 4

Šioje knygoje, užbaigiančioje F. Dostojevskio raštų seriją, spausdinami

visi šio žymaus rusų rašytojo apsakymai. Didžioji jų dalis lietuvių kalba skel­
biami pirmą kartą. Apsakymai, parašyti įvairiu metu, atspindi Dostojevskio
idėjinius ir meninius ieškojimus, atskleidžia jo, kaip rašytojo, brendimą.
UDK 821.161.1-32

FIODORAS
DOSTOJEVSKIS
Apsakymai
Iš rusų kalbos vertė
Ramutė Rybelienė
Dailininkas Alfonsas Zvilius
Maketavo Aurelijus Petrikauskas
SL 319. 2012 10 10. Tir. 1000 egz.
Išleido leidykla „Margi raštai“,
Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius.
Spausdino „Standartų spaustuvė“,
Dariaus ir Girėno g. 39, 02 189 Vilnius.