FRANęOIS MAURIAC

Beždžionėlis
Iš prancūzų kalbos vertė

Aurelija Leonavičienė

alau
littera
UDK 840-3 Versta iš: Franęois Mauriac
Ma 693 LE SAGOUIN,
Plon,1951

Knyga išleista Prancūzijos kultūros ministerijai parėmus

Ouvrage publiė avec 1'aide
du Ministčrc franęais charge de la culture -
Centre national du livre.

Serijos dailininkas TOMAS MARKEVIČIUS

© PLON 1951
© Vertimas į lietuvių kalbą,
Aurelija Leonavičienė, 2002
ISBN 9955-08-121-X © Leidykla „Alma littera“, 2002
 I

- Kodėl man tvirtini, kad moki pamoką? Juk

matai, kad nieko nemoki!.. Ar tik ne atmintinai
viską iškalei? Sakyk, ko tyli?
Pasigirdo tvojant antausį.
- Marš į savo kambarį! Ir kad nematyčiau ta­
vęs iki vakarienės!
Vaikas stvėrėsi už skruosto ir gailiai suvaitojo,
lyg jam būtų sulaužę žandikaulį:
- Oi! Skauda! (Atrodė, kad jam naudinga su­
tirštinti spalvas.) Viską pasakysiu mamutei...
Polė įnirtingai griebė sūnų už laibos rankos ir
tvojo dar kartą.
- Mamutei? Žinoma, kam kitam? O gal dar
pasiskųsi tėčiui? Na, greičiau! Ko lauki?.. Drožk
iš čia!
Išstūmė jį į koridorių, trenkė durimis, paskui
vėl jas atidariusi, išmetė knygą ir sąsiuvinius. Gi-

5
jomas atsitūpė ir garsiai raudodamas viską susi­
rinko. Stojo tyla, tik tamsoje dar buvo girdėti
berniuko šnarpštimas. Pagaliau jis išsinešdino!
Ji klausėsi tolstančių skubių vaiko žingsnių.
Aišku, jis neis ieškoti prieglobsčio pas tėvą. Se­
nelės, jo brangios „mamutės“, nėra namuose, ji
išėjo tartis dėl jo pas mokytoją, todėl jis skuos
tiesiai į virtuvę guostis freilinai. Tikriausiai dabar
jau „laižo prikaistuvį“, o austrė stebi jį graudžio­
mis akimis. „Kitaip net būti negali...“ Pagalvoju­
si apie sūnų, Polė regėdavo kreivus jo keliukus,
išsekusias šlaunis, ant batų apsmukusias kojines.
Motina nekreipdavo dėmesio į jos pačios pasau­
lin paleisto vargšelio dideles tamsias it gervuoges
akis, užtat nuolat bjaurėdavosi pražiota šnopuo­
jančio vaiko burna, atvėpusia apatine lūpa; žino­
ma, ji buvo atvėpusi mažiau negu tėvo, bet vis
tiek Polei primindavo nekenčiamą vyrą.

Pyktis pamažu atslūgo, tik nežinia, kas tai bu­

vo - pyktis ar paprasčiausias įniršis. Juk neleng­
va atskirti įniršį nuo neapykantos. Grįžusi į kam­
barį trumpam stabtelėjo prie spintos veidrodžio.

6
Nebe pirmą rudenį ji vilki tą pačią žalsvą vilno­
nę palaidinę ištampyta iškirpte. Kad ir kaip
skalbtum, vis tiek matyti įsigėrusios dėmės. Kaš­
toninio purvu aptaškyto sijono priekis atrodo
kiek pasikėlęs, lyg Polė būtų nėščia. Tačiau vie­
nas Dievas viską žino!
Žiūrėdama į save, ji sušnabždėjo: „Baronienė
de Sernė. Baronienė Galeas de Sernė. Polė de
Sėmė...“ Lūpose šmėstelėjęs šypsnys nenuskaid­
rino pikto pūkeliais apaugusio veido (Sernė vai­
kinai tyčiodavosi iš ponios Galeas žandenų). Ji
nusijuokė pagalvojusi, kad prieš trylika metų dar
visai jauna panašiai stovėjo prieš veidrodį drąsin­
damasi žengti ryžtingą žingsnį ir kartodama tuos
pačius žodžius: „Baronas ir baronienė Galeas de
Sernė... Ponui Konstanui Meljerui, buvusiam
Bordo merui, ir poniai Meljer malonu dalyvauti
dukterėčios Polės Meljer sutuoktuvėse su baro­
nu Galeasu de Sėmė“.
Nei dėdė, nei teta, nors nekantravo jos atsi­
kratyti, nepastūmėjo į tą beprotybę; jie netgi
bandė atkalbėti. Kas tuomet, gal licėjus, išmokė
ją garbinti titulus? Kieno įtakai pasidavė? Šian­

7
dien ji negalėjo atsakyti į šiuos klausimus. Gal­
būt užvaldė smalsumas, noras įsibrauti į uždraus­
tą ratą... Niekada neišdilo iš atminties parke su­
tikti kilmingi vaikai Kiurzė, Pišon Longviliai, bet
su jais žaisti nebuvo ko nė svajoti. Veltui mero
dukterėčia sukinėjosi aplink tuos kvailus pamai­
vas: „Mama mums neleidžia žaisti su jumis“...
Užaugusi tikriausiai nusprendė atkeršyti tam vai­
kiūkščiui. Atrodė, vedybos atvers duris į nežino­
mybę, taps startu į naują nepatirtą gyvenimą.
Šiandien ji puikiai žino, ką reiškia vadinamasis
uždaras ratas. Į jį patekti atrodė sunku, beveik
neįmanoma, bet pamėgink iš jo ištrūkti!..
Dėl viso to pražudyti gyvenimą! Ją kankino
anaiptol ne retkarčiais apnikdavęs sielvartas ir
ne įkyriai persekiojanti mintis, o kai kas dau­
giau: kiekvieną akimirką suvokdavo akis į akį
susidūrusi su paika tuštybe, nusikalstama kvai­
lyste, amžiams nulėmusiomis jos likimą. Šiaip ar
taip, ji netapo „ponia baroniene“. Buvo ir bus
tik vienintelė ponia baronienė - jos anyta, seno­
ji. O Polė visada liks ponia Galeas. Jai prilipdė
neįprastą silpnapročio pavardę. Dabar ji am­

8
žiams su juo susieta, nes ištekėjusi už jo tapo
nuopuolio dalininke.
Naktimis neišeidavo iš galvos mintis apie liki­
mo patyčias ir siaubą, kad parsidavė vaikydamasi
tuščios garbės, kurios nė šešėlio neteko matyti; ji
neleisdavo jai užmigti iki pat aušros. Net pano­
rusi prasiblaškyti ir susigalvojusi kokių nors isto­
rijų, kartais nepadorių, nepajėgdavo atsikratyti
nuolat apnikdavusios minties: visą naktį ji tary­
tum kopė iš tamsios duobės, į kurią pati buvo
įšokusi, o dabar žinojo, kad nebeišlips. Naktys
buvo vienodos visais metų laikais: rudenį senose
Karolinos tuopose, prie pat lango, mėnesienoje,
ūbavo pelėdos nelyginant staugiantys šunys, tik
jų ūbavimas skambėjo kur kas maloniau už ne­
numaldomų pavasario lakštingalų čiulbėjimą.
Vos pabudusi ryte, ypač žiemą, kai freilina įnir­
tingai traukdavo užuolaidas, Polė niršdavo, kad
skaudžiai apsigavo; išsisklaidžius sapnui ji maty­
davo pro langą kelis vaiduokliškus lapais lyg sku­
durais prisidengusius medžius, mojančius miglo­
je juodomis šakomis.
Geriausia dienos dalis buvo rytas, kai gulėda­

9
vo lyg sustingusi šiltoje lovoje. Gijomas neva pa­
miršdavo ateiti ją pabučiuoti. Dažnai už durų
Polė girdėdavo senąją baronienę pusbalsiu ragi­
nant berniuką užeiti pas motiną. Nors ir nekęs-
dama marčios, ji liko ištikima savo principams.
Gijomas įslinkdavo į kambarį ir nuo slenksčio
nedrąsiai stebėdavo ant pagalvių padėtą baimę
varančią galvą, prie smilkinių prigludusius plau­
kus, apnuoginusius siaurą neišraiškingą kaktą,
pageltusį skruostą su tamsiais pūkeliais apaugu­
siu apgamu; pasilenkęs greitai paliesdavo lūpo­
mis skruostą, iš anksto žinodamas, kad motina
nusivalys ir bjaurėdamasi tars: „Tu visada mane
apseilėji“...
Ji nebetramdė kylančio pasišlykštėjimo sūnu­
mi. Ar jos kaltė, kad jis toks vargšelis? Ką daryti
su veidmainiu, menko proto vaiku, kuris visada
jaučiasi palaikomas senelės ir senosios freilinos?
Bet, regis, baronienė pagaliau išgirdo proto bal­
są - sutiko pamėginti kreiptis dėl berniuko į mo­
kytoją. Taip, į pasaulietinės mokyklos mokytoją!
Juk nebuvo iš ko rinktis: klebonas aptarnavo tris
parapijas, o gyveno daugiau nei už mylios nuo

10
pilies. Du kartus, 1917 ir 1918 metais po paliau­
bų, Gijomą bandė atiduoti į pensioną, iš pradžių
į Sarla pas jėzuitus, paskui į katalikiškąją viduri­
nę mokyklą Žemuosiuose Pirėnuose. Abu kartus
po pirmo trimestro jį pašalino, mat beždžionėlis
ištepdavo paklodes; tais metais šios mokymo
įstaigos nebuvo pasirengusios priimti atsilikusių
ir paliegusių vaikų.
Kažin kaip sutiks senąją baronienę jaunas,
garbanotas linksmų akių mokytojas, vos per
plauką išvengęs žūties ties Verdenu? Gal baro­
nienės kreipimasis jį pamalonins? Polei pavyko
išvengti šio susitikimo; dabar ji nedrįso su nie­
kuo matytis, o talentingas mokytojas ją baugino
labiau nei kiti. Sėmė valdytojas Artūras Lusto,
pats priklausęs Action franęaise, žavėjosi juo ir
tvirtino, kad tas žmogus toli nueis... „Senoji ba­
ronienė, - mąstė Polė, - moka kalbėti su valstie­
čiais kaip visi kaime užaugę dvarininkai. Žino vi­
sas tarmės subtilybes. Jos kalba - vienas iš ne­
daugelio dar likusių žavių bruožų - buvo kupina
grakščių pasenusių žodžių... Taip, bet mokytojas
socialistas visai kitokios prigimties, tad per dide­

11
lis baronienės lipšnumas jam gali atrodyti žei­
džiantis. Tokių žmonių nepalenksi pernelyg
stengdamasis panaikinti socialinį skirtumą. Paga­
liau kas žino! Jis grįžo sužeistas iš Verdeno, o tai
gali suartinti jį su senąja, kurios jaunėlis Žoržas
de Sėmė „dingo be žinios Sampanėje.
Polė atidarė langą ir alėjos gale pamatė liesos
sulinkusios baronienės siluetą. Ji ėjo stipriai
ramsčiuodamasi lazda. Ant šinjono keistai styro­
jo juoda šiaudinė skrybėlaitė. Nutvieksta šviesos,
ji slinko tarp senų saulėlydyje liepsnojančių guo­
bų. Polė pastebėjo, kad senoji kažką burba po
nosimi, mojuoja rankomis. Ji labai susijaudinu­
si - tai blogas ženklas. Polė nulipo sraigtiniais
laiptais - Sėmė pilies puošmena - ir palaukė jos
vestibiulyje.

- Storžievis, dukrele, to ir reikėjo tikėtis.

- Jis atsisakė? Gal jūs jį įžeidėte? Ar tik ne­
pradėjote puikuotis? Juk sakiau...
Senoji papurtė galvą, tačiau nevalingas jos
priešgyniavimas panėšėjo į senių priešinimąsi į
akis žiūrinčiai mirčiai. Balta medžiaginė gėlė

12
juokingai plaikstėsi ant šiaudinės skrybėlaitės.
Jos akyse sustingo ašaros.
- Kodėl jis atsisakė?
- Kalbėjo, kad neturi kada... kad dirbant me­
rijos sekretoriate visiškai nelieka laisvo laiko...
- Susimildama! Tikriausiai buvo kitų prie­
žasčių...
- Na ne, dukrele, patikėkite manimi. Visą laiką
kalbėjo, koks jis užimtas, atkakliai laikėsi savo.
Baronienė de Sėmė lipo laiptais įsitvėrusi į
turėklus, dažnai stabčiodama atsikvėpti. Marti
neatsiliko nuo jos nė per žingsnį, apipylė klausi­
mais, kupinais nesąmoningai kylančio pykčio.
Pagaliau pastebėjusi, kad baugina senutę, nulei­
do balsą, bet nesiliovė košusi žodžių pro sukąs­
tus dantis.
- Kodėl iš pradžių sakėte, kad jis elgėsi kaip
storžievis?
Kretendama galvą, baronienė atsisėdo ant
minkštasuolio laiptų aikštelėje; jos lūpas perkrei­
pė į šypseną panaši grimasa. Polė vėl ėmė šaukti.
Kaip pagaliau yra? Pavadino ar nepavadino ji
mokytoją storžieviu?

13
 - Ne, dukra, ne, aš perdėjau... Tikriausiai ką
nors blogai supratau. Galbūt jis kalbėjo nuošir­
džiai... gal aš tik įžvelgiau užuominą, nors jo žo­
džiuose jos nebuvo.
Polė neatlyžo: kokią užuominą?
- Jis paklausė, kodėl nesikreipėme į kleboną.
Atsakiau, kad klebonas gyvena toli, be to, prižiū­
ri tris parapijas. Ar galite įsivaizduoti, ką man at­
šovė mokytojas?.. Verčiau nesakysiu, nes jūs be­
matant supyksite, dukra.
- Ką jis atsakė? Neatstosiu, kol nepakartosite
žodis žodin.
- Ką gi... Pasišaipė, kad šiuo požiūriu jo min­
tys sutampa su klebono mintimis: mat jis ne­
mėgsta istorijų ir juolab nenori veltis į kokią nors
pilies istoriją. Supratau, ką norėjo pasakyti... Jei
nebūtų buvęs sužeistas prie Verdeno, patikėkite,
būčiau privertusi jį sudėlioti visus taškus ant „i“
ir jus apgynusi...
Polės įniršis bemat atslūgo. Nukorę galvą. Ne­
tarusi nė žodžio, paskubomis nulipo laiptais ir
nusikabino vestibiulyje peleriną.

14
 Baronienė palaukė, kol trinktelėjo durys. Jos
veidą nušvietė plati šypsena, kurią puošė dailūs
pilkšvi dantų protezai. Persisvėrusi per turėklus
sumurmėjo: „Na, ar dabar jau soti?“ - Ir gergž­
džiančiu balsu šaižiai šūktelėjo:
- Galeasai! Gijų! Brangieji!
Iš apačios, nuo tarnų kambarėlio ir virtuvės
pusės, pasigirdo atsakas:
- Mamute! Mamutėle!
Tėvas ir sūnus tyliai atskubėjo laiptais vieno­
mis vilnonėmis kojinėmis, virtuvėje palikę klum­
pes. Baronienės šūksnis reiškė, kad priešė trum­
pam pasišalino. Dabar galima susiburti, pasėdėti
prie židinio mamutės kambaryje.
Galeasas įsikibo motinai į parankę. Siaurus
nuolaidžius jo pečius dengė senas kaštoninės
spalvos sportinis megztinis, ant nenormaliai di­
delės galvos pūpsojo kupeta plaukų, gražios jo
akys žvelgė vaiko žvilgsniu, bet klaikioje prasižio­
jusioje burnoje seilėtomis lūpomis netilpo storas
liežuvis. Jis buvo liesas lyg skeletas: aplink plo­
nas kojas, ties šlaunimis, kadaravo didelėmis
klostėmis susimetusios kelnės.

15
 Gijomas stvėrė mamutę už kitos rankos ir
patrynė į ją skruostą. Iš pokalbio suprato tai,
kas jam labiausiai rūpėjo: mokytojas nenori ap­
siimti jo mokyti, vadinasi, nereikės prieš jį dre­
bėti, pabaisos šešėlis nuslinko tolyn. Kitų ma­
mutės žodžių jis nesuprato. „Aš užčiaupiau tavo
žmonai burną“... Įdomu, ką reiškia „užčiaupiau
burną“? Visi trys įėjo į pamėgtą kambarį. Gijo­
mas tuojau įsispraudė į savo kampą tarp klaup­
tų ir lovos. Klauptų viršus atsidarydavo, ten bu­
vo nedidelė spintelė, pilna sutraukytų rožinių:
vieną, su perlamutriniais karoliukais, pašventi­
no pats popiežius, kitą, padarytą iš alyvuogių
kauliukų, mamutė parsivežė iš Jeruzalės. Spin­
telėje dar gulėjo metalinė dėžutė, vaizduojanti
Romos Šventojo Petro bažnyčią. Ant tos pačios
krikštynas menančios dėžutės sidabro raidėmis
žibėjo išrašytas Galeaso vardas. Mamutės mal­
daknygės buvo prikaišiotos paveikslėlių, iš ku­
rių šypsojosi negyvi veidai. Susėdę prie šviesos
mamutė su tėčiu kažką kuždėjosi. Židinyje
liepsnojant vynuogienojams plykstelėjusi ugnis
apšviesdavo tolimiausius kambario kampus.

16
Mamutė iš apskrito vienakojo staliuko stalčiaus
išėmė nedideles riebaluotas kortas.
- Dabar mūsų niekas netrukdys iki vakarie­
nės. Galeasai, tu gali pagroti pianinu...
Susikaupusi ėmė dėstyti pasiansą. Pianinas
buvo perneštas į baldais užgriozdintą jos kamba­
rį, nes Polė negalėjo pakęsti „barbinančio“ vyro.
Gijomas iš anksto žinojo, ką gros tėvas ir kokia
eile melodijos keis viena kitą. Aišku, iš pradžių
nuskambės „Turkų maršas“. Kas vakarą Gijų
laukdavo, kada tėvas suklys vis toje pačioje kūri­
nio vietoje, nuspausdamas netinkamą klavišą.
Kartais nepaliaudamas groti Galeasas imdavo
šnekučiuotis su motina. Jo tylus balsas darydavo­
si dar blausesnis.
- Sakykite, mama, ar tas mokytojas rau­
donas?
- Raudonas. Lusto tvirtina, kad raudonesnio
negali net būti!
Vėl skambėjo kraipoma „Turkų maršo“ melo­
dija. Gijomas mėgino įsivaizduoti raudoną žmo­
gų, ištepliotą jaučio krauju. Beje, iš matymo jis
pažinojo tą šlubį, kuris visada vaikščioja be skry-

17
belės ir ramsčiuojasi dailia juodmedžio lazdele.
Po drabužiais, žinoma, nematyti, kad jis raudo­
nas. O iš tikrųjų jis raudonas kaip akvariumo žu­
velė. Pro užtrauktas užuolaidas sklido paskuti­
niai dienos spinduliai. Mama klaidžios laukais iki
vakarienės kaip visada, kai ją apima pyktis. Grįš
susitaršiusiais plaukais, purvu aptaškyta suknelės
apačia. Nuo jos trenks prakaitu. Pakilusi nuo sta­
lo iškart eis gulti. Dar gerą valandą jie gali pabū­
ti mamutės kambaryje prie židinio. Netikėtai pro
duris įėjo aukšta, putli, apkūni freilina. Priešei
bastantis ji visada rasdavo dingstį užeiti pas juos,
tarkim, sužinoti, kokių kaštonų - virtų ar keptų -
jie norėtų. Gal išvirti kiaušinį Gijų? Freilina į se­
nelės kambarį įnešdavo svogūnų ir virtuvės tvai­
ką. Šeimininkų nuomonės ji teiravosi tik forma­
liai: vis tiek Gijų gaus kiaušinį (vadinti berniuką
Gijų pradėjo karo pradžioje, mat, nelaimei, jis
buvo kaizerio - baronienė tardavo „kezerio“, -
bendravardis).
Pokalbis staiga pakrypo „apie ją“: „Tik pama­
nykit, ji man pasakė, kad virtuvė nešvari. Atsa­
kiau, kad virtuvėje aš esu šeimininkė“... Gijomas

18
stebėjo mamutę ir tėtį; ištiesę laibus kaklus, jie
klausėsi freilinos. Jam visai nerūpėjo tos istori­
jos, jis niekam nejuto nei neapykantos, nei mei­
lės. Senelė, tėvas, freilina sukurdavo saugią
aplinką, iš kurios motina kaip įmanydama steng­
davosi jį išplėšti - lyg šeškas, puldinėjantis urvo
gilumoje įsispraudusį kiškį. Nori nenori reikėda­
vo išlįsti ir suglumusiam, apdujusiam kęsti įniršu­
sios moters puolimą; jis susiriesdavo į kamuoliu­
ką ir laukdavo, kol liausis audra. Vis dėlto
namuose nuolat kivirčijantis suaugusiesiems jis
naudodavosi tariama ramybe. Pasislėpdavo už
freilinos; austrė lyg šešėlis užstodavo jį stambiu
globėjišku kūnu. Nors mamutės kambarys atrodė
patikimesnis prieglobstis nei virtuvė, vidinis bal­
sas perspėdavo nepasitikėti mamute, jos glamo­
nėmis ir žodžiais. Vienintelė freilina it motina
mylėjo, kaip pati sakydavo, „savo viščiuką“, „sa­
vo ančiuką“. Iki šiol maudė, muilino jį senos su­
skirdusios ir sugrubusios jos rankos.

Išbėgusi laukan Polė pasuko alėja, vingiavusia

kairėje priebučio pusėje, ir apėjusi ūkinius pa­

19
status niekieno nepastebėta patraukė siauru, be­
veik visada tuščiu keliu. Kone tekina pasileido
tvirtu vyrišku žingsniu, nors niekur nereikėjo
skubėti. Greitai žingsniuojant buvo lengviau gal­
voti apie anytos persakytus mokytojo žodžius,
kurie priminė istoriją su buvusiu klebonu.
Jai dingojosi, kad nuolatinį bjaurėjimąsi sku­
botai pasirinkta dalia būtų galėjusi ištverti, jei
pirmaisiais vedybiniais metais nebūtų užgriuvu­
si gėda; dabar neįmanoma nieko pakeisti, ji liko
apjuodinta visų akyse, apkaltinta klaida, kurios
nepadarė, žeminančiu, greičiau juokingu, nusi­
žengimu. Bet šmeižikai tą kartą buvo ne vyras ir
ne baronienė. Ji negalėjo atkeršyti nepažįsta­
miems priešams, tik akimirką matytiems iš tolo
bažnyčioje: vikarams, kanauninkams, kurie bu­
vo įsitikinę, kad baronienės Sernė marti kelia
pavojų kunigams. Gėdingas prasimanymas pa­
sklido po visą vyskupiją. Sernė vienas po kito
pasikeitė trys vikarai, bet kiekvienam vyskupijos
vadovybė primindavo, kad nevalia laikyti mišių
privačioje dvaro koplyčioje ir kad norint išsau­
goti išorinį padorumą „dėl įvykusio skandalo,

20
kurį ir dabar visi mena“, reikėtų vengti artimai
bendrauti su šeima, nors ir labai garsia.

Daug metų per Polę baronų de Sėmė koplyčioje

nebeaukojamos mišios, bet jaunai moteriai tai
nė motais (parapijos bažnyčia gana toli, o turint
tokią puikią dingstį, galima niekada ten nekelti
kojos). Tačiau per dešimt mylių aplinkui nebuvo
žmogaus, kuris nežinotų, kad koplyčia uždaryta
dėl senosios baronienės marčios, „kuri buvo už­
mezgusi romaną su klebonu“... Atlaidžiausieji
pridurdavo, kad niekas nežino, ar toli jie buvo
nuėję. Nesinorėjo tikėti, kad būtų padarę ką
nors bloga. Kad ir kaip ten būtų, kunigą perkėlė
į kitą vietą...
Medžių kamienai patamsėjo, nors dangaus
skliautas dar raudonavo. Jau seniai Polė nekrei­
pė dėmesio į medžius, debesis, horizontą. Kar­
tais užmesdavo į juos akį - kaip valstiečiai, spė­
liodami orą, šilumą ar šaltį. Bet toji sielos dalis,
kuri neseniai dar gėrėjosi regimu pasauliu, dabar
buvo apmirusi. Kažkada panašiu metu tuo keliu
ji ėjo šalia skaistaus, lieso jauno kunigo; vesda-

21
mas dviratį, jis tyliai su ja šnekučiavosi. Išvydę
juos vaikštinėjančius, valstiečiai nė kiek neabejo­
jo, kad jiedu kuždasi apie meilę. Deja, niekada
nė kalbos apie tai nebuvo; paprasčiausiai likimas
suvedė du nepritampančius prie kitų vienišius.
Už kelio posūkio Polė išgirdo smagų artėjan­
čių vaikinų ir merginų klegesį. Nenorėdama su
jais susitikti ir nenorėdama, kad jie ją pamatytų,
ji nuskubėjo tiesiai į atžalyną. Kadaise panašiai
kaip dabar neapdairiai sprukusį į šalį ir pavilioju­
si iš paskos bendrakelionį, ji sukėlė įtarimus.
Nors žemė buvo drėgna, šį vakarą Polė prisėdo
po kaštonu ant geltonų lapų, pritraukė prie
smakro per kelius sulenktas kojas ir apsivijo jas
rankomis. Kažin kur dabar nelaimingas kunigė­
lis? Ji nežinojo, kur jis kankinasi, bet kol gyvas,
tikriausiai kankinasi. Ne, tarp jų nieko nebuvo,
juos siejo visai kiti dalykai. Intriga Polei, nuo vai­
kystės skiepytai nekęsti sutanų, atrodė nesuvo­
kiama protu. Tačiau tie silpnapročiai be jokio pa­
grindo priskyrė ją kažkokiems maniakams, kim-
bantiems prie bažnyčios tarnų. Tos etiketės
dabar niekaip nebenuplėši. O kuo nusikalto ku­

22
nigas? Atvirai išsipasakojusios jaunos neviltyje
paskendusios moters jis neauklėjo kleboniškais
patarimais, pats atvėrė jai širdį - tik tiek ir buvo
kaltas. Ji ieškojo jo paramos, nes turėjo tokią tei­
sę; jis sutiko ją tarsi laivo katastrofą išgyvenęs
žmogus, pasiekęs negyvenamą salą ir staiga pa­
matęs ant kranto išlipantį savo nelaimės dalinin­
ką. Ji niekada iki galo nesuprato paslaptingų
jaunučio kunigo nevilties priežasčių. Kiek Polė
galėjo spręsti (panašūs klausimai jos visai nedo­
mino), jis manė esąs apleistas, niekam nereika­
lingas. Jautė kylančią neapykantą surambėju-
siems valstiečiams, su kuriais neturėjo apie ką
kalbėti: jiems rūpėjo tik žemė, o ne dvasininkas.
Vienatvė jį varė iš proto. Taip, jis kone pamišo
nuo vienatvės. Jokios pagalbos nesulaukė iš Die­
vo. Pasakojo Polei, kad pašaukimą tapti kunigu
pajuto, jo paties žodžiais tariant, „aplankius
Viešpaties malonei“, kurios vėliau niekada nebe­
teko patirti įkliuvus į kunigystės žabangas... Ta­
rytum jį būtų kas masinęs, įviliojęs į spąstus, o
paskui visai pamiršęs. Taip Polė suprato jo žo­
džius. Jos akimis žiūrint, visa tai atrodė bepras­

23
mišką, „nesuvokiama protu“. Ji atmestinai klau­
sydavosi jo dejonių ir vos tik jis, panoręs atsi­
kvėpti, liaudavosi kalbėjęs, bematant pradėdavo
skųstis: „O aš...“ - ir iš naujo imdavo narplioti
savo vedybų istoriją. Juos siejo tik noras pakaito­
mis išlieti širdį. Kartą kalbantis klebonijos sode
visai netekęs jėgų jis akimirką priglaudė galvą
jaunai moteriai prie peties. Nors ji tuojau pat at­
sitraukė, juos pamatė kaimynas. Nuo tada viskas
ir prasidėjo. Dėl to poelgio (tikriausiai apvertu-
sio aukštyn kojomis jaunuolio gyvenimą) prie pi­
lies koplyčios altoriaus daugiau niekada nebe­
švies lempelė. Senoji baronienė beveik nesiprie­
šino draudimui, tarsi manydama, kad taip ir turi
būti: mat į Sernė pilį įžengus marčiai, mergauti­
ne pavarde Meljer, Dievui nebeliko vietos.
Polę nupurto šaltis. Tirštėja tamsa kaštonų gi­
raitėje. Ji atsistoja, nusivalo suknelę, išeina į ke­
lią. Tarp eglių viršūnių matyti kyšantis pilies
bokštas, statytas šešioliktajame amžiuje. Visai
sutemo, kelyje sutiktas mulų varovas jos nepaži­
no. Dvylika metų ji kentė gėdą dėl visur sklei­
džiamo juodinančio šmeižto, tačiau staiga pasi­

24
darė nebepakeliama, kad paskalos pasieks moky­
tojo, su kuriuo jai niekada nėra tekę persimesti
net menkiausiu žodžiu, ausis. Šiame krašte nebu­
vo nė vieno vyro, kurio ji nepažinotų iš matymo,
visus iš tolo atpažindavo. Bet garbanoto vyriškio,
mokyklos mokytojo, atvaizdas ėmė ir įstrigo at­
mintin, nors ji net nežinojo jo vardo. Juk moky­
tojui arba kunigui nereikia vardo, juos pakanka­
mai tiksliai nusako pareigos. Ji nebepakentė
minties, kad mokytojas ir toliau tikės apie ją
skleidžiamomis paskalomis. Panoro jam paaiš­
kinti, kas iš tikrųjų atsitiko. Polei vėl reikėjo iš­
lieti širdį, atsikratyti nepakeliamo svorio - kaip
prieš dvylika metų, kai, kamuojama panašios
kaip dabar kančios, neapdairiai išsipasakojo per
jaunam ir per silpnam kunigui. Teks nugalėti
drovumą ir pamėginti vėl kreiptis į mokytoją dėl
Gijomo. Galbūt jis sutiks. Bet kuriuo atveju jie
susipažins, o gal ir suartės.

Ji pakabino peleriną vestibiulyje. Paprastai nusi­

plovusi rankas šeimyninėje po tekančiu vande­
niu, eidavo į tarnų valgomąjį, kuriame po jau­

25
niausio baronienės sūnaus Žoržo mirties valgy­
davo visa šeimyna. Didžiulį ledinį valgomąjį ati­
darydavo tik per Kalėdų atostogas ir rugsėjį, kai
iš Paryžiaus atvykdavo vyriausioji baronienės
duktė grafienė d’Arbi su vaikais ir mažąja Žoržo
dukrele Daniele. Tada abu sodininko sūnus ap­
rengdavo livrėjomis, pasamdydavo virėją ir iš­
nuomodavo du žirgus jodinėjimui .
Tą vakarą Polė nėjo į mažąjį valgomąjį. Ne­
kantraudama kuo greičiau vėl pradėti ginčą apie
mokytoją, ji pasuko anytos kambario link. Užei­
davo pas ją ne daugiau kaip dešimt kartų per
metus. Prisiartinusi prie durų, trumpam stabtelė­
jo ir įsiklausė, kaip linksmai klega trys sąmoksli­
ninkai Galeasui vienu pirštu grojant dainos me­
lodiją. Kažką pasakiusi freilinai, senoji baronie­
nė nusikvatojo. Polė nemėgo pataikūniško
dirbtinio jos juoko. Nepasibeldusi pastūmė duris
ir įėjo. Visi iškart apmirė lyg prisukami senovinio
sieninio laikrodžio žaisliukai. Akimirksnį baro­
nienė tarytum sustingo su korta pakeltoje ranko­
je. Galeasas pokštelėjo pianino dangtį ir greitai
apsisuko ant taburetės. Freilina atsigręžė į prie­

26
šę: plokščiaveidė panėšėjo į katę, kuri, išvydusi
priešais šunį, suglaudžia ausis, išriečia nugarą ir
pasiruošia šnypšti. Gijų, prieš tai karpęs lėktuvų
paveikslėlius iš laikraščių, skubiai padėjo žirkles
ant stalo ir vėl įsispraudė tarp klauptų bei lovos.
Ten susirietė į kamuoliuką ir apsimetė negyvėliu.
Nors Polei tas reginys nebuvo naujas, tąkart
kaip niekada aiškiai pajuto savo valdžios grėsmę
tiems, su kuriais gyveno. Tačiau anyta bematant
susigriebė ir kreivai nusišypsojusi ėmė kalbėti su
Pole perdėm mandagiai, lyg su žemesnio luomo
pašalaite. Užjausdama, kad toji sušlapo kojas,
pakvietė sėstis arčiau ugnies. Freilina murmtelė­
jo, jog neverta gaišti, netrukus ji patieks sriubą.
Kai ši pasuko durų link, paskui ją nuskubėjo Ga-
leasas ir Gijomas. „Žinoma, - pagalvojo baronie­
nė, -jie užkaria ją man ant sprando...“
- Jums leidus, dukrele, pastatysiu kibirkščių
gesiklį.
Prisiartinusi prie slenksčio, ji pasitraukė į šalį,
nė už ką nenorėdama eiti pirma Polės ir nesiliau­
dama kalbėti; tad, kol nesusėdo prie stalo, Polė
neturėjo kada įterpti nė vieno žodžio. Galeasas

27
ir Gijų stovėdami laukė jų prie savo kėdžių. Tik
spėję atsisėsti jie kaipmat ėmė garsiai srėbti sriu­
bą. Be perstojo kalbėdama, baronienė ragino
juos paliudyti, kad vakaras iš tikrųjų šiltas ir kad
apskritai lapkritį Sernė niekada nebūna šalta.
Sakė, kad kaip tik šiandien pradėjusi virti ispa­
niškų melionų uogienę. Šiemet į ją dar pridėsian-
ti džiovintų abrikosų.
- Įdėsiu tų, kuriuos vargšelis mano Ademaras
juokingai vadino „senučių ausimis“. Ar prisime­
ni, Galeasai?
Kalbėjo bet ką. Jai rūpėjo tik viena, - kad
Polė nepradėtų ginčytis. Bet nemačiomis dėbte­
lėjusi į marčią, baronienė nekenčiamame veide
išvydo susierzinimą. Gijomas tūnojo įtraukęs
galvą į pečius, nes motina ryte rijo jį akimis. Jis
irgi jautė pavojų ir numanė tuoj apie jį prasidė­
siantį pokalbį. Veltui stengėsi tarytum suaugti
su kėde, su stalu, jausdamas, kad mamutės šne­
kos nebepajėgia užpildyti tylos, kad tai tėra tar­
si menkutė užtvanka, nesustabdysianti iš su­
spaustų priešės lūpų netrukus prasiveršiančių
žodžių lavinos.

28
 Galeasas valgė ir gėrė nepakeldamas akių,
taip žemai nukoręs galvą prie lėkštės, kad Polė
tematė milžinišką kupetą žilstelėjusių plaukų.
Jis buvo išalkęs, mat visą dieną dirbo kapinėse;
jam patiko jas prižiūrėti. Tik jo dėka Sernė ne­
buvo apleistų kapų. Galeasas jautėsi ramus, nes
žmona nė akies krašteliu į jį nebepažvelgdavo;
jam tiesiog pasisekė - ji išbraukė jį iš savo gyve­
nimo. Todėl jis vienintelis prie stalo galėdavo
elgtis kaip nori, tenkinti visas savo užgaidas:
„pasidaryti buizos“ (pripilti vyno į sriubą), ma­
kaluoti, kas tik į galvą šauna, daryti visokiausį
maišalą, kaip pats sakydavo. Jis trindavo, smul­
kindavo maistą, terliodavo lėkštę, tad baronie­
nei nelengva būdavo uždrausti Gijomui mėg­
džioti tėvą nesumenkinant jam deramos pagar­
bos: „Tėtis turi teisę daryti, ką nori, jam galima
viskas... Bet Gijų prie stalo privalo elgtis kaip
gerai išauklėtas berniukas“.
Gijomui nė mintis neateidavo teisti tėvą, nie­
ko panašaus įsivaizduoti jis negalėjo. Tėtis buvo
iš tų suaugusiųjų, kurių nereikia bijoti. Taip ma­
nė Gijomas, tik nemokėjo savo nuomonės reikšti

29
žodžiais. Tėtis tyliai kažką veikdavo, netrukdyda­
mas Gijomui garsiai pasakoti pramanytą istoriją,
ir pats tarsi tapdavo jos veikėju - jaučiu arba šu­
nimi. Užtat motina, staiga įsiveržusi į jo pasaulį,
likdavo jame lyg svetimkūnis, kuris kartais ken­
kia net nejučiom. Išgirdo motiną tariant jo var­
dą... Jau prasidėjo! - kalba apie jį. Ji minėjo mo­
kytoją. Gijomas stengėsi suprasti. Jautėsi lyg kiš­
kis, už ausų ištrauktas iš olos į akinamą dienos
šviesą, įprastą suaugusiesiems.
- Na, mama, sakykite, ką ketinate daryti su
Gijomu? Gal ką nors sumanėte? Juk žinote, kad
jis moka skaityti, rašyti, šiek tiek skaičiuoti. Bet
dvylikamečiui to lyg per maža...
Baronienės nuomone, dar niekas neprarasta,
tik reikėtų laiko viską gerai apgalvoti.
- Bet juk jį išmetė iš dviejų koležų. Jūs tvirti­
nate, kad mokytojas nenori jo mokyti. Teks sam­
dytis guvernerį ar guvernantę.
Senoji greitai užprotestavo: ne, pašalinių na­
muose nereikia... Drebėjo vien pagalvojusi apie
jų gyvenimo Sernė liudytoją, matysiantį, kuo vis­
kas virto Galeasui davus savo pavardę šitai furijai.

30
 - O gal jūs, dukrele, esate ką nors sumaniusi?
Polė vienu mauku išlenkė taurę ir vėl prisipy­
lė. Nuo pat pirmų jos ir Galeaso vedybinių metų
baronienė ir freilina pastebėjo, jog priešė yra lin­
kusi išgerti. Freilinai pradėjus ant butelių pieštu­
ku žymėti likerio kiekį, Polė anyžinę degtinę, vyš­
nių likerį, kiurasą ėmė slėpti savo spintoje. Bet
austrė aptiko butelius. Kartą, kai jausdama pa­
reigą baronienė perspėjo savo „brangią dukrelę“
dėl piktnaudžiavimo svaigiaisiais gėrimais, Polė
sukėlė tokias rietenas Sernė, kad senoji daugiau
niekada ta tema nebekalbėjo.
- Aš nematau, mama, kito kelio, tik vėl eiti
prašyti mokyklos mokytojo...
Pliaukštelėjusi delnais baronienė užprotesta­
vo, kad nė už ką daugiau nesiklausys to akiplėšos
komunisto. Polė ją patikino, jog apie tai negali
būti net kalbos, ji pati pamėgins kreiptis ir atlik­
ti užduotį, kurios nepavyko atlikti anytai. Ji nu­
traukė prieštaraujančią baronienę griežtai pa­
reiškusi, kad yra tvirtai pasiryžusi žengti tokį
žingsnį, be to, jos žodis lemiamas sprendžiant
Gijomo lavinimo klausimus.

31
 - Tačiau, man regis, mano sūnus taip pat gali
tarti savo žodį.
- Jūs puikiai žinote, kad jis jo netars.
- Bet kuriuo atveju, dukra, aš turiu teisę rei­
kalauti, kad su tuo tipu kalbėtumėte tik savo var­
du. Galite jam pasakyti, kad aš nieko nežinau
apie jūsų pastangas. Bet jeigu jums nemalonus
šis nekaltas melas, tada prašau jam pranešti, jog
kreipiatės į jį nepaisydama aiškiai išreikštos ma­
no valios.
Polė pašiepė senąją paraginusi krikščioniškai
kęsti pažeminimą savo anūko labui.
- Na ne, dukra, aš nejaučiu nė menkiausios
atsakomybės už tai, ką jau esate padariusi ar dar
ketinate padaryti. Neįsižeiskite, bet pasakysiu,
kad jūs nė iš tolo netinkate mūsų šeimai.
Ji kalbėjo aukštuomenės damos tonu ir šypso­
josi plačia šypsena, kurią puošė dailūs balti viršu­
tiniai dantys. Susierzinusi Polė nebepajėgė tvar­
dytis:
- Tikra tiesa, aš niekada netroškau supanašė­
ti su ponais de Sėmė...

32
 - Ką gi, brangioji, džiūgaukite į valias: nieka­
da niekas nepalaikys jūsų tuo, kuo nesate. Galite
nesitikėti išgirsti tokį įžeidimą.
Gijomas norėjo slinkti iš virtuvės, bet nedrįso.
Beje, jam darėsi įdomi dviejų besivaidijančių virš
jo galvos dievų kova, nors nesuprato jųdviejų
vieno antram svaidomų įžeidimų prasmės. Gale-
asas nemėgo plaktos grietinėlės, todėl patiekus
desertą pakilo nuo stalo ir išėjo, palikęs prieši­
ninkes akis į akį.
- Nelaimei, mane palaikys jūsų šeimos nare,
kai vieną dieną čia ateis padegti pilies...
- Gal manote, kad išsigąsiu? Ačiū Dievui,
žmonės visada gerbė ir mylėjo mūsų giminę!
Daugiau kaip keturis šimtus metų de Sernė darė
jiems gera ir rodė pavyzdį...
Senosios balsas drebėjo iš pasipiktinimo.
- Mylėjo? Gerbė? Iš kur ištraukėte, mama?
Kaime jūsų neapkenčia. Karo metais, tarkim,
visus piktino jūsų užsispyrimas laikyti austrę
freiliną...
- Malonėkite manęs nejuokinti! Jai šešiasde­
šimt ketveri metai. Ji gyvena pas mus nuo pat

33
jaunystės... Net karinė valdžia išmintingai dėjosi
nieko nepastebinti...
- Bet žmonės su džiaugsmu griebėsi tos dings­
ties... Net keista, kaip galima būti tokiems ak­
liems! Juk jūsų niekada nemėgo! Gal manote,
kad tiems nuomininkams ir prekeiviams labai rū­
pi saldžios jūsų manieros? Per jus žmonės ne­
kenčia tų, kurie jums patinka: klebonų ir visų ki­
tų. Netrukus pati įsitikinsite... Nelaimei, man
lemta žūti kartu su jumis, bet, manau, vis tiek
mirsiu patenkinta.
Baigdama Polė pusbalsiu drėbė tokį šiurkštų
posakį, kad baronienė net nustėro. „Kaip kalba iš­
duoda žmogų!“ - pagalvojo senoji ir bematant nu­
siramino. Kartais dukrai iš Paryžiaus, o ypač anū­
kams, jai girdint išsprūsdavo koks nors žargoninis
žodis, bet tokio vulgaraus pasakymo jie niekada
nėra vartoję. Ką ji pasakė? „Užčiaupk nasrus...“
Taip, ji būtent taip ir pasakė. Polės įniršis visada
grąžindavo senajai ramybę. Šaltakraujiškai susi-
tvardžiusi ji įgijo pranašumą prieš padūkėlę.
- Jūsų neapykanta diduomenei manęs anaip­
tol nestebina. Kad ir ką kalbėtumėte, valstiečiai

34
mus myli ir eina išvien su mumis; tik smulkioji ir
vidurinioji buržuazija mūsų nekenčia todėl, kad
pavydi. Daugiausiai budelių teroro metu kaip tik
davė buržuazija.
Patenkintai savimi marčiai pareiškus, kad dėl
emigrantų išdavystės „visiškai pateisinamas tero­
ro teisingumas ir būtinumas“, baronienė didingai
išsitiesė ir atšovė:
- Mano prosenelis ir du senolio broliai žuvo
ant ešafoto, ir aš jums neleisiu...
Staiga Polė pagalvojo apie mokytoją. Dėl jo ji
pasakė tuos žodžius, jie, be abejonės, būtų jam
patikę, jis būtų juos įvertinęs; panašių posakių ji
prisiklausė iš dėdės Meljero, siaurų pažiūrų radi­
kalo ir frankmasono. Kokie išraiškingi staiga ta­
po jos žodžiai, ištarti dėl mokytojo! Nusprendė
aplankyti jį rytoj. Juk rytoj ketvirtadienis - visą
dieną jis bus laisvas. Polė kalbėjo tarsi pasidavu­
si jo įtakai (dėdė Meljeras buvo niekuo dėtas),
įtakai žmogaus, su kuriuo niekada neteko persi­
mesti nė menkiausiu žodeliu, tik retkarčiais su­
tikti kelyje, bet jeigu eidavo per kaimą tada, kai

35
jis dirbdavo sodelyje, jis netgi nepasisveikindavo,
tik liaudavosi kasinėjęs ir žvelgdavo jai įkandin.
- Ar žinote, kas jūs tokia, dukra? Padegėja,
paprasčiausia padegėja...
Gijomas pakėlė galvą. Žinojo, ką reiškia „pa­
degėja“, gal šimtą kartų matė 1871 metų įvykius
menantį Monde Muštre žurnalo paveikslėlį, ku­
riame pavaizduotos dvi moterys, tupinčios tam­
soje prie kažkokio langelio ir mėginančios už­
degti ugnį. Plaukų kuokštai kyšo iš po kepurai­
čių, kurias paprastai nešioja prasčiokės. Net
išsižiojęs Gijomas stebeilijo į motiną: padegėja?
Taip, tikriausiai... Ji stvėrė jį už rankos.
- Stokis, kiek gali sėdėti! Greičiau judinkis!
Baronienė nykščiu peržegnojo berniukui kak­
tą, bet nepabučiavo. Jam išėjus perspėjo:
- Jo akivaizdoje turėtume nekelti tokių scenų.
- Nusiraminkite, mama. Jis mūsų nesiklauso,
o jeigu ir klausosi, vis tiek nesupranta.
- Jūs labai klystate. Vargšas mano brangutis!
Supranta daug daugiau, nei atrodo... Bet mums
vertėtų grįžti prie ginčo temos, nuo kurios be

36
reikalo nukrypome. Taigi aš nė kiek neabejoju,
tikiuosi, kad mokytojas ir šį kartą nesutiks...
’ - Ką gi, tada tegul Gijomas auga kaip koks
valstiečių berniukas. Gėda žiūrėti, kai turtingų
šeimų vaikai gauna išsilavinimą, kurio jie neverti,
o paprastų žmonių berniukai...
Ir šį kartą ją vėl tarytum apsvaigino seniai nu­
valkiota mintis, dažnai plėtota dėdės Meljero;
tikriausiai ji buvo nesvetima mokytojui, kuriam
Polė priskirdavo visas pažangias pažiūras. Ji nė
kiek neabejojo, kad jis yra panašiai mąstantis
žmogus.
Senoji, norėdama išvengti naujo skandalo,
nieko neatsakiusi pakilo nuo stalo. Polė nusekė
paskui ją į laiptinę.
- Ar negalėtume, - pasiūlė baronienė, - pa­
čios pamokyti jį tų dalykų, kuriuos bent kiek iš­
manome?
- Mokykite, mama, į sveikatą, jei tik jums už­
teks kantrybės. O man ir taip jau per akis.
- Rytas už vakarą protingesnis. Labos nakties,
dukra. Prašau pamiršti mano žodžius, jei jie jus
įžeidė. Aš irgi jums atleidžiu...

37
 Marti gūžtelėjo pečiais.
- Tai tik tušti žodžiai. Jie nėmaž neatspindi
tikrų jausmų. Mudviem neverta daugiau turėti
iliuzijų...
Jos stovėjo viena priešais kitą koridoriuje, ve­
dančiame į miegamuosius, rankoje laikydamos
po žvakidę. Ryškioje degančių žvakių šviesoje
jaunosios veidas atrodė gerokai grėsmingesnis.
- Patikėkite, Pole, aš nesu neteisinga jūsų at­
žvilgiu, kaip kad manote. Jei norėtumėte gauti
atleidimą, man pakaktų tik pagalvoti apie dabar­
tinį jūsų gyvenimą, tikrai sunkų išbandymą jau­
nai moteriai...
- Tada man buvo dvidešimt šešeri, - atrėžė
Polė. - Aš nieko nekaltinu, nes pati pasirinkau
savo dalią. Betgi ir jūs - vargšė mama...
Tai reiškė: apgailėtinas mano vyras pirmiausia
yra apgailėtinas jūsų sūnus. Polę guodė mintis,
kad pragarą ji gali dalytis su sena savo prieše.
Bet baronienė nesileido į jokias kalbas.
- Ką jūs! Man teko visiškai kitokia dalia, - at­
sakė iš susijaudinimo drebančiu balsu. - Aš turė­
jau Ademarą. Gyvendama su juo dvidešimt pen­

38
kerius metus, buvau pati laimingiausia iš visų
moterų...
- Galbūt, bet anaiptol ne pati laimingiausia iš
motinų.
- Netrukus sueis penkeri metai, kai mano
Žoržas žuvo didvyrio mirtimi - ir aš jo neaprau-
du. Man liko jo mažoji Danielė. Liko Galeasas...
- Tik pamanykit - Galeasas!
- Turiu dukrą ir anūkus Paryžiuje, - neatlyžo
baronienė.
- Taip, bet Arbi jus stačiai apvaginėja. Jūs vi­
sada jiems buvote tik melžiama karvė. Be reika­
lo purtote galvą, nes pati viską puikiausiai žino­
te. Freilina jums irgi už tai priekaištauja, kai abi
manote, kad aš jūsų negirdžiu... Palaukite, leis­
kite man pasakyti... Jei norėsiu, dar ne taip pa­
kelsiu balsą...
Garsiai nuaidėję koridoriumi žodžiai pažadi­
no iš miego Gijomą. Vaikas atsisėdo lovoje.
Tikrai, dievai tebesivaidijo virš jo galvos. Jis vėl
palindo po antklode, viena ausimi įsikniaubė j
pagalvę, kitą užkišo pirštu ir, laukdamas, kol iš
naujo apims miegas, ėmė sekti pasaką apie pra­

39
manytą negyvenamą salą ir joje esančią olą, vi­
sai kaip „Dvylikamečiame Robinzone“. Blanki
naktinė lempelė menkai apšvietė į sandėliuką
panašų kambarėlį, kuriame jis miegojo, atgai­
vindama širdžiai mielus vaizdus ir prijaukintas
pabaisas.
- Mes gyvename pilyje kaip varguoliai tam,
kad jūsų duktė, ponia Arbi, galėtų plačiai gyven­
ti ir toliau užsiiminėti, kaip pati sako, „vedybų
politika“. Jai nė motais, kad mes visi čia nustipsi­
me badu, svarbu, kad tik jos Jolanda ištekėtų už
kažkokio pusžydžio hercogo, o Stanislas vestų nė
surūdijusio skatiko nevertą amerikietę...
Polė kabinėjosi prie senosios baronienės, kuri
nusprendusi tylėti pasitraukė į šalį ir, skubiai
įsmukusi į kambarį, užrakino duris. Bet net pro
užrakintas duris buvo girdėti be paliovos plyšau­
jančios marčios balsas:
- Stanislui vedybos neišdegs, galite su tuo su­
sitaikyti. Jis niekada neves nė vienos... O ta mer­
giūkštė...
Baigdama drėbė kažkokį žodį, kurio prasmės
baronienė vis tiek nebūtų supratusi, net jei būtų

40
jį išgirdusi, kai puolė ant klauptų ir ėmė melstis
susigriebusi rankomis už galvos.
Vos tik Polė įėjo į savo kambarį, pyktis kaip­
mat atslūgo. Židinyje dar ruseno keli rausvi nuo­
dėguliai. Ji įmetė į jį ryšulėlį žabų, uždegė ant
stalo, prie šezlongo, stovinčią žibalinę lempą, nu­
sirengė liepsnos šviesoje ir apsivilko seną chalatą
šiltu pamušalu.
Neretai sakoma „nugrimzti į meilės saldybę“,
bet panašiai galima pasakyti „nugrimzti į neapy­
kantos saldybę“. Malonu grimzti į neapykantos
saldybę, tai ilsina, atpalaiduoja. Polė atidarė
spintos duris ir neryžtingai ištiesė ranką. Ji išsi­
rinko butelį kiuraso, paskui paėmusi nuo sofos
pagalvėles numetė jas prie židinio, ant kilimo, ir
pati atsigulė prie ugnies, po ranka pasidėjusi tau­
rę ir butelį. Rūkydama ir gurkšnodama kiurasą,
ėmė galvoti apie mokytoją, aristokratų ir turtuo­
lių priešą, raudoną, gal net komunistą. Neken­
čiamą tų pačių žmonių, kurie ir jos nekentė... Ji
nusižemins prieš jį. Galų gale pati įeis į jo gyve­
nimą... Jis vedęs. Kažin kokia jo žmona? Juk ji
taip pat mokytoja. Polė jos visai nepažinojo, net

41
iš matymo. Akimirką tarsi nustūmė ją į šalį ir
vaizduotėje ėmė kurti romaną. Polė pasinėrė į
savo mintis, nežabodama fantazijos, kurios kar­
tais pritrūksta net visokiausias istorijas pasako­
jantys rašytojai. Pasąmonėje sukilusios vizijos ge­
rokai pranoko žmogui duotas kalbos raiškos gali­
mybes. Atsikėlusi prisipildavo taurę, įmesdavo
žabų ryšulėlį į židinį, paskui vėl išsitiesdavo ir gu­
lėdavo nejudėdama, tik įsiliepsnojusi ugnis kar­
tais ūmai apšviesdavo susikrimtusį nusikaltėlės, o
gal kankinės veidą.
 II

Kitą dieną, prieš pietus, apsivilkusi lietpaltį, ap­

siavusi storapadžiais batais, užsimaukšlinusi be­
retę ant akių, ji išėjo į kaimą. Lijo lietus, bet ji
dėl to nė truputėlio nebūgštavo, nes manė, kad
per veidą varvantys lašai nuplaus vienatvės orgi­
jos pėdsakus. Vakarykščio polėkio nebuvo likę
nė ženklo, ją vedė tik valia. Kita moteris ilgai
būtų rinkusi tokiam vizitui derantį apdarą ir bet
kuriuo atveju pasistengtų atrodyti kaip galima
gražiau. Poniai Galeas nė mintis neatėjo pasi­
pudruoti veidą ir mėginti ką nors padaryti, kad
mažiau į akis kristų palei lūpas ir ant skruostų
sužėlę rudi pūkeliai. Jei būtų susigriebusi iš­
trinkti galvą, nebūtų styroję riebaluoti plaukai.
Nepagalvojo, kad nepažįstamam mokytojui, kaip
daugumai vyrų, patinka gardūs kvepalai... Bet
kur tau - dėmesio sau skyrusi ne daugiau nei pa-

43
prastai ir kaip visuomet šiek tiek apsileidusi, ji
patraukė paskutinį kartą mėginti laimės.

Tas vyras, mokytojas, sėdėjo virtuvėje priešais

žmoną ir šnekučiuodamas lukšteno pupeles. Bu­
vo ketvirtadienis, palaiminga savaitės diena. Mo­
kykla stovėjo prie kelio kaip, beje, visi nejaukaus
Sėmė kaimo namai. Kalvė, mėsinė, bistro, paš­
tas nejuosė, kaip įprasta, varpinės. Ant aukš­
čiausio Sirono slėnio kyšulio stūksojo vienui vie­
na bažnyčia, prie kurios šliejosi keli kapai. Sernė
buvo tik viena gatvė, iš tikrųjų atstojusi departa­
mento kelią. Mokykla stovėjo nuošalyje. Vaikai
įeidavo į ją pro centrines duris, bet mokytojo
butas buvo dešinėje pastato pusėje, šalia siauro
takelio, kuris vedė į mokyklos kiemą. Už jo drie­
kėsi sodas ir daržas. Roberas ir Leona Bordasai
nenujausdami, kas artėja prie jų namo, šneku­
čiavosi apie vakarykštį keistą vizitą.
- Kad ir ką sakytum, - neatlyžo žmona, - šim­
tas penkiasdešimt, o gal net du šimtai papildomų
frankų per mėnesį už darbą su baronaičiu - ne
taip mažai. Vertėtų dar kartą gerai pagalvoti...

44
 - Mums visko užtenka. Sakyk, argi ko nors
trūksta? Dabar aš gaunu beveik visas man reika­
lingas knygas nemokamai. (Jis rašė į Journal dės
Instituteurs romanų ir eilėraščių apžvalgą.)
- Tu galvoji tik apie save, bet mes juk turime
Žaną Pjerą...
- Jam taip pat nieko netrūksta. Negi nori, kad
jam samdyčiau repetitorius?
Ji atlaidžiai nusišypsojo. Žinoma, ne, jų sūnui
nereikia repetitorių; jis visada pirmavo iš visų
dalykų. Trylikos metų jau mokėsi priešpaskutinė­
je klasėje, dvejais metais aplenkęs savo vienme­
čius. Tikriausiai jam teks sugaišti dvejus metus
paskutiniojoje klasėje, nes vargu ar būdamas to­
kio amžiaus galės gauti brandos atestatą. Visi
tūpčiojo apie jį kaip apie būsimą licėjaus pažibą.
Mokytojai neabejojo, kad jis sėkmingai išlaikys
du skirtingus konkursinius matematikos ir litera­
tūros egzaminus Pedagoginėje mokykloje.
- Tiesą sakant, būtų neblogai! Aš noriu, kad
jis lankytų privačias pamokas.
Leona šiuos žodžius ištarė tvirtai, nei žvilgs­
niu, nei mostu nerodydama jokios abejonės ar

45
prašymo. Liekna, blyški rausvaplaukė, smulkių
bruožų, kiek pavytusio veido moteris atrodė dar
gana žavi; ji kalbėjo griežtu, skvarbiu balsu, kaip
buvo įpratusi pakeltu tonu aiškinti mokiniams
klasėje.
- Jam reikia lankyti jodinėjimo pamokas.
Roberas Bordasas rūšiuodamas pupeles dėjo­
si manąs, kad ji juokauja.
- Na, žinoma, būtinai! Ir šokių pamokas, nes
tu taip užsigeidei!
Jam nusijuokus pailgos siauros akys dar la­
biau sumažėjo. Net nesiskutęs, atsagstyta apy­
kakle šis beveik keturiasdešimties metų vyras
buvo kupinas jaunatviško žavesio. Nesunku įsi­
vaizduoti, kaip jo veidas atrodė vaikystėje. Jis at­
sistojo, šlubčiodamas apėjo stalą pasiramsčiuo­
damas lazda su kaučiukiniu antgaliu. Jo liesa ir
lanksti nelyginant perkarusio katino nugara buvo
tarsi paauglio. Prisidegė cigaretę ir tarė:
- Še tau, kad nori! Trokšta revoliucijos, bet
svajoja, kad sūnus laikytų lenktyninius žirgus!
Ji gūžtelėjo pečiais.
- Kodėl nori Žaną Pjerą padaryti kavaleris­

46
tu? - primygtinai kamantinėjo jis. - Ar tam, kad
įstotų į Liburno dragūnų pulką ir visi tie šunsnu­
kiai šnairai žiūrėtų į mokytojo sūnų?
- Neužsiplieksk, pataupyk balsą viešam lap­
kričio vienuoliktosios susirinkimui...
Pažvelgusi vyrui į veidą, ji suprato per toli
nuėjusi, todėl iš prijuostės išpylusi į padėklą pu­
peles, prisiartino prie jo ir apkabino. „Klausyk,
Roberai...“ Norėjo to paties, kojis, ir jis puikiai
tai žinojo. Leona sekė juo aklai, visiškai pasiti­
kėdama. Nesidomėjo politika ir beveik neįsi­
vaizdavo, kas dėsis pasaulyje po revoliucijos.
Bet buvo tvirtai įsitikinusi, kad visada šalį val­
dys elitas - patys išmintingiausi, labiausiai išsi­
lavinę žmonės, ir, žinoma, turintys vadovams
deramas savybes.
- Nieko čia bloga. Žinoma, aš noriu, kad Ža­
nas Pjeras mokėtų jodinėti, taptų sumanus, tvir­
tas, narsus, juk to jam truputį stinga. Negali sa­
kyti, jis daug ką sugeba, bet tie dalykai...
Roberas Bordasas sekė akimis klaidžiojantį
žmonos žvilgsnį, tik ji to nepastebėjo; dabar jos
širdis buvo toli.

47
 - Pedagoginė mokykla rengia būsimą univer­
siteto profesūros elitą, - atkirto jis. - Tai vienin­
telė jos priedermė.
- Na, ką tu! Tik pažvelk į visus ją baigusius
ministrus, didžiuosius rašytojus, partijos vadus.
Tarkim, Žoresą ar Leoną Bliumą!..
Jis neleido jai baigti:
- Aš labai didžiuočiausi, jei Žanas Pjeras apgin­
tų disertaciją ir vieną gražią dieną taptų Filologijos
fakulteto dėstytoju. Galbūt net Sorbonos universi­
teto... ar Prancūzijos koležo... Kas žino? Daugiau
iš jo nieko nereikalauju... Būtų nuostabu!
Leona kandžiai pašiepė:
- Ką aš girdžiu! Dabar mano eilė stebėtis,
koks tu esi revoliucionierius! Vadinasi, tavo ma­
nymu, visos tos senienos liks kaip buvusios?
- Žinoma! Studijos universitete bus pertvar­
kytos, atnaujintos, bet aukštasis išsilavinimas
Prancūzijoje visada liks aukštuoju išsilavinimu...
Tu pati nežinai, ką kalbi...
Staiga jis nutilo: už stiklinių durų šmėstelėjo
iš miglos išnirusios moters siluetas.
- Kas čia dabar?

48
 - Tikriausiai vėl ateina kokia nors motina
skųstis, kad nekaltai nuskriaudė jos mažylį.
Prie durų Polė ilgai gramdė nuo batų purvą.
Seimininkai jos nepažino. Nežinojo, kas ta keis­
tai atrodanti moteris, užsitraukusi beretę iki pat
juodų, degančių pamėlusiais ratilais akių ir lyg
jaunuolio pūkeliais apaugusiais skruostais. Polė
neprisistatė. Pasakė Roberui, kad yra berniuko
motina, dėl kurio vakar buvo atėjusi baronienė
de Sernė. Jis ne iš karto susigaudę, bet Leona
viską suprato.
Ji pakvietė ponią Galeas į šaltą kaip ledas
kambarį ir atvėrė langines. Viskas spindėjo: par­
ketas, bufetas ir Levitano stiliaus stalas. Langą
dengė nebalintų nėrinių užuolaida. Prie lubų pa­
kabintą platų karnizą puošė didžiuliai hortenzijų
žiedai. Į akis krito tamsiai raudona jo spalva.
- Palieku jus pasikalbėti su vyru...
Polė paprieštaravo, kad neturinti jokių pa­
slapčių, tik norėjusi pasiaiškinti dėl vakarykščio
nesusipratimo. Robero Bordaso skruostus išmu­
šė raudonis, kurio, kaip ligos, jis negalėjo atsi­
kratyti nuo jaunystės. Ausys irgi bematant užsi­

49
plieskė karščiu. Nejaugi bloga akimi pakerėjusi
moteris privers jį pasiaiškinti dėl vakar juokais
išsprūdusių žodžių? Be jokios abejonės! Juk nė
kiek nesivaržydama ji įžūliai apie tai užvedė kal­
bą. Sakėsi būgštaujanti, kad anyta tikriausiai
klaidingai supratusi nekaltą užuominą ir be rei­
kalo įniršusi. Ji anaiptol neketina išgauti pono
Bordaso sutikimo, bet būtų apmaudu, kad dėl
nevykusio incidento ji, niekieno neužtariama
moteris, kaime įgytų dar vieną priešą - vienintelį
žmogų, iš kurio turėtų teisę laukti supratimo.
Jos degančios akys klaidžiojo nuo Robero
prie Leonos. Nuleisti žemyn lūpų kampučiai
stambų pūkeliais apaugusį veidą darė panašų į
tragišką kaukę. Roberas sumurmėjo apgailestau­
jąs, bet savo žodžiais nenorėjęs nieko užgauti.
Neišklausiusi iki galo, Polė kreipėsi į Leoną:
- Aš niekada dėl to neabejojau. Judu taip pat
patyrėte, koks čia kraštas ir kaip mėgstama
skleisti gandus.
Kažin ar jie suprato užuominą? Ar girdėjo
paskalą, esą per karą mokytojas slapstėsi užnu­
garyje ir buvo sužeistas viename užfrontės dali­

50
nio poste? Buvo tokių, kurie tikino, kad neapdai­
riai imdamas šovinius, iš šautuvo jis pats... Išgir­
dę tuos žodžius sutuoktiniai neatrodė sujaudinti.
Tad Polė nesuprato, ar jai pavyko pasiekti tikslą.
Ilgai nelaukusi pridūrė:
- Žinau, ponia, kad esate iš senos de Kadija-
kų giminės...
Iš tikrųjų Leonos tėvai nuo seno buvo kildina­
mi iš smulkiųjų valstiečių žemvaldžių, į kuriuos
dėl laisvamaniškų pažiūrų šnaira akimi žiūrėjo
aplinkiniai; jų duktė nesituokė bažnyčioje, todėl
visi abejojo, ar pakrikštytas ir jų mažasis Žanas
Pjeras. Nenorėdami skirtis su artimaisiais, Bor-
dasai neseniai atsisakė paaukštinimo.
- Sernė žmonės, - pasakė Polė, - neverti to­
kio mokytojo.
Jaunatvišką Robero veidą vėl nuplieskė rau­
donis. „Tikrai neverti!“ - pakartojo ji. Polė sakė
žinanti, kad panorėjęs Roberas Bordasas galėtų
posėdžiauti Burbonų rūmuose. Mokytojas vėl iš­
raudo, gūžtelėjo pečiais.
- Jūs tikriausiai iš manęs šaipotės!
- O, ponia, - juokėsi Leona, - vargšas mano
Roberas dabar visai išpuiks!

51
 Jis nusišypsojo, ir jo pailgos jaunatviškos akys
vėl susiaurėjo.
- Tai ne mano, o mūsų valdytojo ir, man regis,
jūsų draugo pono Lusto žodžiai. Nors jis rojalis­
tas, bet geba pripažinti savo varžovo nuopelnus.
Moteriai, turinčiai tokį vyrą kaip jūsų, neverta
būgštauti, kad gali atrodyti perdėm ambicinga.
Paskui pusbalsiu pridūrė: „O! Jei aš būčiau
jūsų vietoje...“ Tuos žodžius Polė pasakė reikia­
mu tonu. Tai buvo užuomina apie pasigailėtiną
jos vyrą.
- Pirmasis didis mūsų šeimos žmogus, - juok­
damasis paprieštaravo mokytojas, - bus Žanas
Pjeras, mūsų sūnus, ar ne, Leona?
Jų mažasis Žanas Pjeras? Maloni šypsena
praskaidrino viešnios veidą. Taip, žinoma, ji gir­
dėjo apie jį kalbant, neretai užsimindavo ir po­
nas Lusto. Laimingi tėvai, galėdami didžiuotis
tokiu sūnumi! Ji atsiduso ir vėl priminė savo ne­
laimę. Bet šį kartą prašneko gerokai drąsiau:
- Kadangi užvedėme kalbą apie nepaprastai
gabų jūsų sūnų, leiskite ir man pasakyti apie savo
vargšelį. Turbūt anyta kalbėdama sutirštino spal­

52
vas. Kad ir kaip ten būtų, jis yra atsilikęs vaikas.
Suprantu, ta tiesa jus išgąsdino!
Roberas karštai užprotestavo, tvirtindamas,
jog atsisakė tik todėl, kad stokoja laisvalaikio, ir
baimindamasis, kad nesugebės skirti deramo dė­
mesio privačioms pamokoms, mat merijos sekre­
toriatas ir asmeniniai darbai jau dabar atima visą
popamokinį laiką.
- Taip, aš žinau, kad esate nepaprastai darbš­
tus. Teko girdėti, jog po kai kuriais La France du
Sud-Ouest straipsniais jūs net nepasirašote, - vi­
liojamu balsu pritardama suokė Polė.
Mokytojo skruostai ir ausys vėl išraudo. No­
rėdamas nutraukti tą temą, jis ėmė klausinėti
apie Gijomą. Ar moka berniukas rašyti ir sklan­
džiai skaityti? Ar pats niekieno neverčiamas bent
retkarčiais imasi knygos? Ką gi, tokiu atveju dar
ne viskas prarasta.
Polė nesiryžo nieko sakyti: nenorėjo iš anksto
nuvilti mokytojo, bet vis tiek turėjo nuteikti, kad
teks susitikti su silpnapročiu mokiniu.
- Taip, - tikino ji, - jis turi dvi ar tris mėgsta­
mas knygas, kurias skaito net po kelis kartus. Tar­

53
kim, devyniasdešimtųjų metų Sen Nikola rinktinę
jis sklaido nuolatos, bet niekas nežino, ar ką nors
supranta, ar prisimena tai, ką perskaitė. Beje, jis
anaiptol nepatrauklus - ką ir kalbėti! - stačiai at­
grasus, tikras vargšelis „beždžionėlis“! Net aš, mo­
tina, kartais sunkiai įstengiu jį pakęsti...
Mokytojas sielojosi dėl jos. Pasiūlė atvesti
berniuką rytoj apie penktą valandą, kai išeis mo­
kiniai. Bet sakė negalįs nieko pažadėti, kol pats
jo nepamatė... Polė stvėrė mokytoją už rankų.
Dirbtinai jaudulio prislopintu balsu pridūrė:
- Baisu pagalvoti, kad net nenorėdamas ly­
ginsite nelaimingą mano sūnų su savuoju Žanu
Pjeru.
Pasuko galvą į šalį lyg slėpdama gėdą. Šiandien
ją pagavo įkvėpimas! Mokytojų pora, pripratusi
prie atšiaurios aplinkos (valstiečiai nepasitikėjo
jais kaip turtuoliais, dvasininkija šnairavo todėl,
kad laikė visuomenės priešais), niekada neįsivaiz­
davo, kad gali kas nors panašaus atsitikti, kad ims
ir ateis kas nors iš pilies prašyti jų malonės, kad
maldaus, jais žavėsis ir net pavydės. Kaip nusiže­
minusi moteris užuominomis kalbėjo apie savo vy­

54
rą ir išsigimusj sūnų! Roberas, sujaudintas tokio
netikėto apsilankymo ir prieš akis matydamas tik­
rą, nors ir užmaukšlinta berete, lietpalčiu vilkinčią
baronienę, nuolankiai paklausė:
- Vis dėlto, ponia, stebiuosi, kad nesibaimina­
te dėl mano įtakos jūsų sūnui... Tikiuosi, žinote,
kokios žalingos mano pažiūros?
Jam nusišypsojus, akys susiaurėjo, bet iš jų
sklido šviesa.
- Jūs manęs nepažįstate, - rimtai atsakė Po-
lė, - ir nežinote, kas aš esu.
Kad ir kaip baronienė tvirtintų, jie nė už ką
nepatikėtų, jog ją galėtų džiugint jų įtaka vargšui
jos sūnui.
- Man, kaip ir jums, svetimos mane supančių
žmonių idėjos... Kada nors aš jums papasa­
kosiu...
Tie žodžiai buvo tarsi būsimų atvirų išsipasa­
kojimų pradžia. Nereikėjo nieko pridurti, ant­
raip būtų viską sugadinusi. Polė pakilo atsisvei­
kinti su šeimininkais, kuriuos nustebino jos pasa­
kyti žodžiai apie idėjas. Buvo sutarta, kad rytoj
po ketvirtos valandos ji atves Gijomą. Tačiau ne­

55
tikėtai ji prabilo kaip aukštuomenės dama, mėg­
džiodama anytą ir savo mošą Arbi:
- Nuoširdžiai jums dėkoju! Nė nežinote, kiek
daug gero man padarėte! Iš tiesų, šitiek gero!
Jūs negalite net įsivaizduoti!

- Tu jai patikai, iškart pastebėjau, - pasakė

Leona.
Ji nukraustė stalą ir atsidususi paėmė tikrinti
krūvą sąsiuvinių.
- Ji nekelia man pasibjaurėjimo.
- Ką aš girdžiu! Ji tau gerinasi, bet saugokis -
atminsi mano žodį.
- Atrodo truputį kvailoka... Šiaip ar taip, tik­
ra patrakėlė.
- Kvailoka, bet žino, ko nori... Prisimink, ką
apie ją pasakoja... Na, kad ir tą istoriją su klebo­
nu! Žiūrėk, būk atsargus.
Jis atsistojo, pasirąžė, ištiesė tvirtas rankas ir
tarė:
- Manęs netraukia barzdotos moterys.
- Ji visai neblogai atrodytų, jei labiau prisižiū­
rėtų, - pridūrė Leona.

56
 - Dabar prisiminiau, ką man sakė Lusto: taip,
ji kilusi ne iš aristokratų. Ji yra buvusio Bordo me­
ro Meljero duktė ar dukterėčia... Kodėl juokiesi?
- Todėl, kad atrodai nusivylęs, jog ji netikra
aristokratė...
Piktai dėbtelėjęs į žmoną, jis nugūrino iki
slenksčio ir atsišliejęs į sieną ėmė garsiai papsėti
pypkę.

Tuo metu, kai motina tarėsi atiduoti sūnų į rau­

donojo mokytojo rankas, jos vargšiukas, nelygi­
nant iš guolio išbaidytas kiškelis, tirtėjo mirksė­
damas apakintas suaugusiųjų šviesos ir niekaip
neįstengdamas šmurkštelėti atgal. Kol nebuvo
motinos, kilo ginčas tarp trijų geradarių dievy­
bių: tėčio, mamutės ir freilinos. Tiesą sakant, se­
nelė ir freilina dažnai kivirčydavosi, tik paprastai
dėl kokių nors menkniekių. Austrė kartais lepte­
lėdavo vieną kitą šiurkštesnį žodį, kurie jos kal­
boje skambėdavo gana keistai, mat į baronienę
iš pagarbos ji visada kreipdavosi trečiuoju asme­
niu. Bet šiandien Gijomas suprato, kad net frei­
lina nori atiduoti jį mokytojui:

57
 - Kodėl jam netapti išsimokslinusiu ponu?
Man regis, jis ne prastesnis už kitus!
Paskui atsigręžusi į Gijomą tarė:
- Eik žaisti į kambarį, mažyti, eik, mano viš-
čiuk...
Jis išėjo, bet tučtuojau vėl įslinko į virtuvę: juk
vis tiek visiems atrodė, kad jis niekada nesiklauso,
o jei ir klausosi, vis tiek nieko nesupranta.
Baronienė, nesiteikusi atsakyti freilinai, pa­
mokslavo sūnui, sėdinčiam jo pamėgtame šiaudi­
niame krėsle priešais virtuvės židinį; čia jis pra­
leisdavo lietingas žiemos popietes, darydamas
popierinius degtukus arba blizgindamas tėvo
šautuvus, kuriais niekada nesinaudojo.
- Nors kartą gyvenime parodyk savo valdžią,
Galeasai, - maldavo senoji baronienė. - Tau te­
reikia pasakyti: „Ne, nesutinku! Aš nenoriu ati­
duoti sūnaus į komunisto rankas...“ - ir neganda
pati nuslinks.
Bet freilina vėl įsiterpė:
- Neklausyk ponios baronienės (ji galėjo taip
pasakyti Galeasui, nes buvo jo žindyvė). Kodėl
Gijų negali būti išsimokslinęs kaip Arbi vaikai?

58
 - Palikite Arbi vaikus ramybėje, freilina. Jie
niekuo dėti. Aš nenoriu, kad mano anūkas per­
imtų to žmogaus idėjas - štai ir visa paslaptis.
- Vargšelis mano viščiukas! Negi jis su juo
kalbėsis apie politiką...
- Ne apie politiką kalba... O kaip religija? Ar
ji jums nieko nereiškia? Juk jis vos gaudosi kate­
kizme...
Gijomas stebėjo tėvą, kuris sėdėjo nė ne­
krustelėdamas krėsle, įsmeigęs akis į židinyje
liepsnojančius vynuogienojus, tik retkarčiais
šiek tiek palinkdamas čia į vieną, čia į kitą pusę.
Gijų net išsižiojęs mėgino suprasti, apie ką su­
kasi kalba.
- Iš tikrųjų poniai baronienei nusispjauti, kad
vaikas užaugs nemokytas kaip valstietis... Kas ži­
no, gal ji kaip tik to trokšta!
- Veltui nuo manęs ginate mano anūką! To
jau per daug! - dėdamasi pasipiktinusi, kiek su­
trikusi pareiškė baronienė.
- Taip, žinoma, baronienė labai myli Gijų, ji
patenkinta, kad jis kartu gyvena, bet kai kalbama
apie šeimos ateitį, ji deda viltis į kai ką kitą...

59
 Baronienė freiliną išvadino žiopla varna, visur
kišančia savo snapą. Bet šeimininkės žodžius už­
gožė šaižus austrės balsas:
- Štai jums įrodymas: po Žoržo mirties buvo
nutarta, kad Arbi vyresnysis, Stanislas, prie savo
vardo pridės Sernė vardą, tarsi šioje žemėje ne­
būtų likę nė vieno Sernė, tarsi Gijų nesivadintų
Gijomu de Sernė.
- Mažylis klausosi, - staiga pasakė Galeasas ir
vėl nutilo.
Freilina paėmė Gijomą už pečių ir lėtai išstū­
mė pro duris. Bet, stovėdamas šeimyninėje, jis
girdėjo freiliną šūkalojant:
- Ką ir kalbėti, tam žmogiukui gimus niekas
negalėjo tvirtinti, kad jis yra lauktas kūdikis. Po­
nia baronienė prisimena, ką man andai sakė:
„Ne taip dažnai pasitaiko, kad ligonis padarytų
vaiką savo slaugei...“
- Nieko panašaus nesu jums sakiusi, freilina.
Galeasas jautėsi puikiai... Be to, aš nepratusi ne­
švankiai burnoti.
- Tada tegul baronienė prisimena, kad vaiko
gimimas iš viso nebuvo numatytas. Bet aš gerai

60
pažinojau savo Galeasą, jis ne prastesnis už ki­
tus, ne iš kelmo spirtas, visi tai matė...
Įtarimo kibirkštis įsižiebė austrės akyse pa­
raudusiais vokais, be blakstienų. „Jūsų akys kaip
kiaulės...“ - kartą pasakė jai ponia Galeas. Pasi­
piktinusi baronienė atsuko nugarą.
Gijų, priplojęs nosį prie šeimyninės lango
stiklo, žiūrėjo į tykštančius lietaus lašus, kurie
panėšėjo į šokančius žmogeliukus. Suaugusieji
be paliovos dėl jo aiškindavosi ir niekaip ne­
įstengdavo susitarti. Jie tikrai negalėjo tvirtinti,
kad jis lauktas. Gijų magėjo prisiminti istorijas,
kurias pasakodavo ir žinojo tik pats vienas, bet
šiandien neapleido mintis apie mokytoją: taip
norėjo, kad šis galutinai jo atsisakytų. Tada jis
netvertų džiaugsmu ir visiškai nesigailėtų, jog
buvo nelauktas. Juk jis nieko daugiau neprašo,
tik nori, kad nereikėtų būti tarp pašaipių vaikų,
kad nereikėtų turėti reikalą su garsiai kalbančiais
mokytojais, kurie susierzina ir šiurkščiai bara be­
prasmiais žodžiais.
Mamutė jo nelaukė, o ką jau kalbėti apie mo­
tiną! Nejau jos iš anksto žinojo, kad jis gims ne

61
toks kaip kiti vaikai? O vargšas tėtis? Bet kuriuo
atveju tik ne jis atiduos Gijomą mokytojui.
Tuo metu baronienė iš paskutiniųjų kartojo
sūnui:
- Tu tik pasakyk „ne“... Negi tau sunku! Kiek
kartų tau kartoju: pasakyk „ne“... Nieko dau­
giau, tik „ne“...
Bet sūnus tylėdamas purtė didelę žilą garba­
notą galvą. Pagaliau išlemeno:
- Aš neturiu teisės...
- Ką visa tai reiškia, Galeasai? Tėvas turi vi­
sas teises rūpintis vaikų auklėjimu.
Bet jis užsispyręs purtė galvą kartodamas:
„Aš neturiu teisės...“
Tą akimirką į virtuvę raudodamas įbėgo Gijo-
mas ir puolė prie freilinos kojų.
- Mama grįžta! Ji eina juokdamasi. Tikriau­
siai mokytojas sutiko.
- Na ir kas? Nepraris jis tavęs, kvaileli. Nuva­
lykite jam nosį, freilina. Bjauru žiūrėti į vaiką.
Kai motina triumfuodama peržengė virtuvės
slenkstį, Gijų spėjo šmurkštelėti į nedidelį kam­
barėlį.

62
 - Viskas sutvarkyta, - pasakė ji. - Rytoj ket­
virtą valandą nuvesiu pas jį Gijomą.
- Jeigu neprieštaraus jūsų vyras.
- Be abejo, mama. Savaime suprantama, kad
jis neprieštarauja, ar ne, Galeasai?
- Šiaip ar taip, dukra, galiu laiduoti, kad vai­
kas jums pridarys bėdos.
- Beje, o kur jis? - paklausė Pole. - Man re­
gis, girdėjau jį šnarpščiant.
Tą akimirką iš kambarėlio išlindo be galo ap­
gailėtinos išvaizdos Gijomas, išsiterliojęs veidą
snargliu, seilėmis ir ašaromis.
- Aš neisiu! - verkšleno nežiūrėdamas į moti­
ną. - Neisiu pas mokytoją!
Polė visada gėdijosi savo sūnaus, bet tą kartą,
žiūrėdama į besivaipantį žmogutį, jo veide matė
krėsle sėdinčio tėvo bruožus. Pražiota vaiko bur­
na buvo tarsi gyvas šaltos ir seilėtos jo burnos at­
vaizdas. Tvardydama pyktį Polė meiliai tarė:
- Aš netempsiu per jėgą. Vadinasi, teks ati­
duoti tave į licėjaus pensioną.
Baronienė gūžtelėjo pečiais.
- Jūs puikiai žinote, kad mūsų nelaimingo vai­
ko ten niekas nelaikys.

63
 - Tuomet nematau kitos išeities, tik atiduoti jį
į pataisos namus...
Motina dažnai jais grasindavo, todėl Gijomas
pataisos namus įsivaizdavo labai baisius. Bema­
tant ėmė drebėti garsiai vaitodamas: „Nenoriu,
mama! Nenoriu...“ - Ir puolęs prie freilinos įsi­
kniaubė veidu į minkštą jos krūtinę.
- Netikėk ja, viščiuk... Negi manai, kad aš jai
leisiu...
- Freilinos nuomonės niekas neklaus. Šį kartą
kalbu visai rimtai, aš teiravausi ir sužinojau adre­
są, - pridūrė tariamai pralinksmėjusi Polė.
Vaiką mirtinai išgąsdino pratrūkusi kvatotis
mamutė:
- Tai kodėl tada, dukra, neįkišti jo į maišą?
Kodėl neprigirdyti upėje kaip kačiuko?
Kone pamišęs iš baimės Gijų trynė veidą ne­
švaria nosine.
- Nenoriu, mamute, į maišą, nenoriu!
Jis neturėjo humoro jausmo, viską priimdavo
už gryną pinigą.
- Na, eikš, kvaileli, - tarė baronienė, traukda­
ma prie savęs anūką.

64
 Bet tuojau pamažu jį atstūmė.
- Tikrai nežinia, kaip prie jo prieiti. Tikras
beždžionėlis! Išveskite jį, freilina. Eik nusi­
prausti...
Kalendamas iš baimės dantimis, Gijomas su­
murmėjo:
- Aš eisiu pas mokytoją, mama, aš klausysiu!
- Na, štai, pagaliau įgijai proto!
Prausdama jam veidą kambarėlyje prie čiaupo
freilina ramino:
- Jos nori tave išgąsdinti, viščiuk, bet tu neti­
kėk, spjauk į jas.
Staiga Galeasas atsistojo ir nė į vieną nedirs­
telėjęs tarė:
- Saulė nušvito. Gal eisi su manimi į kapines,
mažyli?
Gijų nemėgo vaikščioti su tėvu, bet šį kartą
greitai padavė jam ranką ir šnarpšdamas nusekė
iš paskos.

Nustojo liję. Šiltos saulės apšviesta spindėjo ra­

sota žolė. Kelias į kaimą vedė pievomis. Gijomas
bijojo karvių, kurios einant pro šalį pakelia gal­

65
vas ir ilgai seka žvilgsniu tarsi nesiryždamos pul­
ti. Tėvas spaudė sūnui ranką netardamas nė žo­
džio. Jie valandų valandas galėjo eiti nesikalbė­
dami. Gijų nežinojo, kad vargšą baroną stūmė j
neviltį tyla, kad jis bando ką nors sugalvoti, bet
veltui, - neranda, ką pasakyti berniukui. Į kapi­
nes jiedu pateko pro dilgėlėmis apaugusią tvoros
skylę už bažnyčios.
Kapai buvo nukloti nuvytusiomis puokštė­
mis, atneštomis per Visų Šventųjų šventę. Gale-
asas paleido sūnaus ranką ir įsitvėrė vienračio.
Gijomas žiūrėjo į tolstantį tėvą. Suadytas kašto­
ninės spalvos megztinis, aplink kojas kadaruo­
jančios kelnės, kupeta susivėlusių plaukų ir ma­
žytė beretė - štai toks jo tėtis. Gijų sėdėjo ant
vėlyvo rudens saulės sušildyto antkapio akmens,
iki pusės įgrimzdusio į žemę. Tačiau jam darėsi
šalta. Staiga šovė mintis, kad gali peršalti ir ry­
toj niekur nereikės eiti iš namų. Gal net mirti...
Pavirsti tokiu kaip kiti šioje riebioje žemėje gu­
lintys numirėliai, kuriuos vaizdavosi panašius į
kurmius po nedideliais, jų buvimą menančiais
kauburėliais.

66
 Už tvoros matė žiemai artėjant ištuštėjusius
laukus, styrančius vynuogienojus, klampią ir lip­
nią žemę - priešišką žmogui stichiją, į kurios pa­
vojų nelyginant į siautėjančias jūros bangas gali
lįsti tik beprotis. Kalvos papėdėje į Sirono upę
tekėjo nuo dažno lietaus patvinęs upeliukas,
gaubiamas pelkių ir neįžengiamo atžalyno pa­
slapties; Gijų buvo girdėjęs, kad ten kartais pa-
baidydavo perkūno oželį. Berniukas, tarsi išvytas
iš olos kiškis, virpėjo iš baimės ir šalčio priešišku­
mo kupiname gyvenime, nedraugiškoje gamtoje.
Kalvų pašlaitėje raudonavo naujų čerpių stogai,
bet jo žvilgsnis instinktyviai krypo į rausvas, nuo
lietaus nublankusias senas apvalias čerpes. Čia
pat matė suaižėjusią bažnyčios sieną, sudaužytą
vitražą. Berniukas žinojo, kad „nebėra ten Die­
vulio“, kad ponas klebonas nenorėjo jo palikti
baimindamasis šventvagystės. Dievulio nebėra ir
pilies koplyčioje, kurią freilina užgriozdino šluo­
tomis, dėžėmis, sulūžusiomis kėdėmis. Kur tada
gyvena šio žiauraus pasaulio Dievas? Kur paliko
bent kokį pėdsaką?
Gijų sušalo. Dilgėlė skaudžiai nudilgino koją.

67
Jis atsistojo ir nuėjo prie pernai atidengto pira­
midę primenančio žuvusių karių paminklo. Tryli­
ka vardų iš tokio mažo kaimelio: de Sernė Žor-
žas, Lakiotas Žanas, Lapeiras Žozefas, Lapeiras
Ernestas, Lartigas Renė... Gijomas matė, kaip
tėvas, vilkįs kaštoninės spalvos megztiniu, pasi­
lenkia prie kapų, girdėjo vienračio girgždėjimą.
Rytoj jį atiduos raudonajam mokytojui. O jei šią­
nakt mokytojas imtų ir numirtų... Tarkim, neti­
kėtai kas nors atsitiktų: praūžtų viesulas, kiltų
žemės drebėjimas... Bet ne, niekas niekada ne-
nutildys baisaus motinos balso, niekas neužge­
sins į jį įsmeigtų piktų akių liepsnos, kuri iškart
primena jam liesą jo kūnelį, purvinus kelius, ap­
smukusias kojines; Gijomas nuryja seiles ir, no­
rėdamas nuginkluoti priešę, mėgina gražiai užsi­
čiaupti... Bet pratrūksta piktas balsas (jam ro­
dos, jog drebėdamas nuo šalčio jis girdi jį net
kapinaitėse): „Eik kur tik nori, kad daugiau ta­
vęs nebematyčiau!“

Tuo metu Polė kambaryje užkūrė židinį ir užsi­

svajojo. Panorėjusi mylima nebūsi, per prievartą

68
kitam nepatiksi, bet nei žemėje, nei danguje nė­
ra jėgos, kuri sutrukdytų moteriai išsirinkti vyrą
ir jį dievinti. Jis gali to nežinoti, nes nieko nerei­
kalaujama mainais. Ji nusprendė susikurti stabą
ir paversti jį viso gyvenimo ašimi. Pastatys alto­
rių savo dvasios tuštumoje garbanoto dievaičio
garbei, nes nieko daugiau jai nelieka.
Kitos moterys vėliau ima ko nors maldauti iš
savo dievų, bet ji tvirtai nusprendė nieko nelauk­
ti iš savojo. Pasisavins tik tai, ką galima paimti
nežiniomis. Stebuklinga galia slypi veidmainiška­
me žvilgsnyje ir nežinomose kito žmogaus minty­
se! Galbūt ateis diena ir jai bus leista prisiartinti
prie savo dievo, gal net pabučiuoti jam ranką...
 III

Motina paskubomis tempė jį keliu, ant kurio

telkšojo lietaus prilytos provėžos. Jie prasilenk­
davo su vaikais, grįžtančiais iš mokyklos be kle­
gesio ir be juoko. Po pelerinomis ant jų nugarų
keistai pūpsojo kuprinės. Jiems gūrinant pro ša­
lį su užmaukšlintomis gaubšlėmis, iš tolo švietė
vienų tamsios, kitų šviesios akys. Žiūrėdamas į
vaikus, Gijų galvojo, kad jie bematant taptų jo
budeliais, jei jam tektų su jais kartu mokytis ir
žaisti. Bet šįkart jį atiduos vieną į mokytojo ran­
kas, jis mokys sutelkęs, kaip visi suaugusieji,
grėsmingą savo galią ir stengsis sugniuždyti ma­
žąjį Gijų įvairiausiais klausimais, sugluminti aiš­
kinimais ir įrodinėjimais. Jo valdžios pakaktų vi­
sai klasei suvaldyti. Bet Gijų turės vienas atrem­
ti tą mokslų pabaisą, kuris pyks ir bars vaiką,
nesuprantantį garsiai tariamų žodžių prasmės.

70
 Į mokyklą jis ėjo tuo metu, kai kiti berniukai
grįžo namo. Tai užgavo jam širdį: pasijuto esąs
kitoks negu visi, vienišas. Sausa ir šilta ranka dar
labiau suspaudė jam rankutę. Abejinga, gal net
priešiška jėga vilko jį iš paskos. Motina, užsi­
sklendusi niekam nežinomame aistrų ir minčių
pasaulyje, nepratarė sūnui nė žodžio. Prieblan­
doje išryškėjo pirmieji namai, pakvipo dūmais,
už blausių stiklų sužibo lempų žiburiai, ryškiai
tvieskė Diupiuji viešbutis. Šalikelėje stovėjo du
vežimai; plačios vežėjų nugaros užstojo baro bu­
fetą. Dar sekundė - ir tuojau prieis tą žiburį...
Berniukas prisiminė, kokiu grėsmingu balsu ma­
mutė sekė pasaką apie nykštuką: „Prieš akis jis
išvydo žmogėdros namus!“ Netrukus pro stikli­
nes duris Gijų pamatė žmogėdros žmoną, tik­
riausiai tykojusią laimikio.

- Kodėl drebi, kvaileli? Juk ponas Bordasas ta­

vęs nesuės.
- Gal jis sušalo?
Polė gūžtelėjo pečiais ir, pažvelgusi iškankin­
tu veidu, tarė:

71
 - Ne, tai nervinis drebulys. Jis ima jį krėsti be
jokios priežasties. Dar mažam, aštuoniolikos mė­
nesių, jam buvo užėję traukuliai...
Gijų garsiai kaleno dantimis. Tas garsas, per-
sipindamas su masyvaus sieninio laikrodžio švy­
tuoklės tiksėjimu, aidėjo po visą kambarį.
- Numauk, Leona, jam batus, - paliepė žmog­
ėdra, - ir apauk Žano Pjero šlepetėmis.
- Labai prašau, nereikia, - paprieštaravo Po-
lė. - Nesivarginkite.
Bet Leona jau ėjo iš kito kambario nešina šle­
petėmis. Ji pasisodino Gijų ant kelių, nuvilko pe­
leriną ir pasislinko arčiau ugnies.
- Toks didelis berniukas, kaip tau ne gėda? -
pyktelėjo motina, bet tuojau pridūrė: - Šiandien
neatnešiau nei knygų, nei sąsiuvinių.
Žmogėdra patikino, kad kol kas jų neprireiks;
šį vakarą jie pasikalbės, susipažins.
- Užeisiu po dviejų valandų, - pasakė Polė.
Gijų negirdėjo, apie ką motina kalbėjo su
mokytoju, palydėjusiu ją iki slenksčio. Iškart
pajuto, kad ji išėjo - nustojo krėtęs šaltis. Durys
užsidarė.

72
 - Ar nori mums padėti gliaudyti pupeles? -
paklausė Leona. - O gal nemoki?
Gijų nusijuokė ir pasakė, kad visada padeda
freilinai gliaudyti pupeles. Jį padrąsino apie pu­
peles užsimezgusi kalba. Berniukas net ryžosi
pridurti:
- Pas mus jau seniai jas visas nuraškė.
- Matai, šitos yra kitokios, vėlyvosios, - paaiš­
kino mokytoja. - Tarp jų daug supuvusių, todėl
reikia atrinkti.
Gijų priėjo prie stalo ir ėmėsi darbo. Bordasų
virtuvė niekuo nesiskyrė nuo kitų virtuvių; joje
buvo didelis židinys, virš kurio ant kablio kabojo
katilas, stovėjo ilgas stalas, ant vienos lentynos
žėrėjo išrikiuoti variniai puodai, ant kitos - mari­
nuotų daržovių indai, palubėje ant sijos karojo
du į maišelius įsukti kumpiai. Tačiau Gijų jautėsi
patekęs į keistą ir malonų pasaulį. Tikriausiai jį
viliojo tabako kvapas, kuriuo net nerūkydamas
pypkės atsiduodavo ponas Bordasas. O labiau­
siai traukė knygos: jų buvo visur, krūvos laikraš­
čių pūpsojo ant bufeto ir ant vienakojo mokytojo
pašonėje stovinčio stalelio. Ištiesęs kojas ponas

73
Bordasas sėdėjo nekreipdamas jokio dėmesio j
Gijų ir karpė žurnalo baltu viršeliu ir raudonu
pavadinimu puslapius.
Virš židinio kabojo kažkokio storo barzdočiaus
s
sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis portretas.
Pamatęs apačioje užrašą vaikas ištiesęs kaklą mė­
gino jį pusbalsiu perskaityti: „Žo... Žor...“
- Žoresas, - staiga ištarė žmogėdra. - Ar ži­
nai, kas yra Žoresas?
Gijų papurtė galvą.
- Tikiuosi, nepradėsi iškart jam pasakoti apie
Žoresą, - įsiterpė Leona.
- Jis pirmas apie tai prakalbo, - pasakė ponas
Bordasas.
Mokytojas nusijuokė. Gijų patiko žiūrėti į su­
siaurėjusias nuo juoko jo akis. Magėjo sužinoti,
kas buvo tas Žoresas. Berniukas nėmaž nenuo­
bodžiavo rūšiuodamas pupeles. Supuvusias dėjo
šalimais į krūvelę. Niekas nekreipė į jį dėmesio.
Galėjo galvoti, ką nori, stebėti žmogėdrą ir jo
žmoną, apžiūrinėti jų namus.
- Tikriausiai tau jau įkyrėjo gliaudyti? - staiga
paklausė ponas Bordasas.

74
 Mokytojas neskaitė žurnalo, tik tyrė turinį,
karpė puslapius, stabtelėdavo akimis ties parašais
ir, prikišęs leidinį prie veido, godžiai uodė šviežią
dažų kvapą. Juk tas žurnalas tiesiai iš Paryžiaus...
Jis galvojo, kokie neapsakomai laimingi to žurna­
lo darbuotojai. Roberas mėgino įsivaizduoti jų
veidus, redakcijos patalpą, į kurią jie susirenka
pasikeisti nuomonėmis; tie žmonės žino viską, iš­
mano visas filosofines vingrybes... Leona nė ne­
įtarė, kad jos vyras išsiuntė į žurnalą straipsnį apie
Romėną Rolaną. Gavo labai mandagų atsakymą,
bet neigiamą. Straipsnis, pasak vertintojų, perdėm
politizuotas. Lietus sroveno tiesiai nuo stogo, ne­
betilpdamas į sklidinus laštakus. Žmogui duotas
tik vienas gyvenimas, Roberui Bordasui nelemta
pažinti paryžietiško gyvenimo. Ponas Lusto sakė,
kad, gyvendamas Sernė, jis taip pat galėtų būti
naudingas... Ir net patarė rašyti dienoraštį. Bet
ponas Bordasas nelabai domėjosi savimi. Kiti juo­
lab jo nedomino. Jautė poreikį įtikinėti žmones,
diegti jiems savo požiūrį, bet šiems tai nerūpėjo...
Mokytojas buvo talentingas oratorius, prisėdęs
kaipmat sukurdavo straipsnį. Jo straipsneliai laik­

75
raštyje La France du Sud-Ouest, anot pono Lusto,
buvo nepalyginti pranašesni už visus spausdintuo­
sius Paryžiuje, išskyrus Action franęaise. Jei galima
tikėti Lusto žodžiais, iš dirbančiųjų L’Humanitė
niekas jam neprilygo. Ak, tas Paryžius... Jis paža­
dėjo Leonai niekada nepalikti Sernė, net tada, kai
Žanas Pjeras įstos į Pedagoginę mokyklą... Net ir
vėliau, kai sūnus, pasiekęs tai, ko troško, prasimuš
į pirmąsias gretas. Nereikia jo varžyti, trikdyti.
„Kiekvienam savo vieta“, - kadaise pasakė Leona.
Roberas priėjo prie stiklinių durų ir prigludo
kakta. Atsigręžęs pamatė žvelgiančias į jį švelnias
ašarotas Gijų akis, bet šis tuojau nudelbė jas že­
myn. Roberas prisiminė, kad berniukui patinka
skaityti.
- Ar nepabodo gliaudyti pupeles, mažyli? Gal
nori, kad paduočiau knygą su paveikslėliais?
Gijų atsakė norįs bet kokios, nebūtinai su pa­
veikslėliais.
- Parodyk jam Žano Pjero biblioteką, - pasa­
kė Leona, - galės pasirinkti.
Sekdamas paskui lempa nešiną poną Bordasą,
vaikas įžengė į sutuoktinių kambarį. Jis atrodė

76
jam itin puošnus. Ant didelės išraižytais kraštais
lovos driekėsi karališko grožio vyšninis pūkinis
apklotas, tarsi ant dygsniuotos antklodės išlietas
serbentų sirupas. Prie pat lubų kabojo padidin­
tos nuotraukos. Paskui ponas Bordasas įvedė jį į
mažesnį kambarį, atsiduodantį pelėsiais. Moky­
tojas išdidžiai pakėlė lempą, ir Gijų gėrėdamasis
apžiūrėjo jo sūnaus kambarį.
- Žinoma, pilyje daugiau prabangos... bet ir
čia neblogai, - patenkintas pridūrė mokytojas.
Berniukas netikėjo savo akimis. Pirmą kartą
gyvenime mažasis pilies savininkas pagalvojo
apie sandėliuką, kuriame miegojo. Jis trenkė
panelės Adrien, atsakingos už pilies skalbinių
priežiūrą ir praleisdavusios jame ištisas popie­
tes, kvapu. Šalia siuvimo mašinos riogsojo se­
niai niekam nereikalingas manekenas. Kampe
stovėjo apmušalu dengta sudedamoji lovelė, ku­
rioje miegodavo freilina, kai Gijų sirgdavo.
Staiga jis prisiminė ant grindų patiestą nunešio­
tą kilimėlį, ant kurio dažnai išpildavo naktipuo-
dį. Tačiau Žanas Pjeras Bordasas turėjo atskirą
kambarį, baltą lovą, išmargintą melsvais pieši­

77
nėliais, įstiklintą knygų spintą su išrikiuotomis
knygomis.
- Beveik visos gautos už nuopelnus, - pasakė
ponas Bordasas. - Jam visada klasėje atitekdavo
apdovanojimai.
Gijų atsargiai perbraukė delnu knygų nuga­
rėles.
- Išsirink, ką nori.
- O! „Paslaptingoji sala“... Ar skaitėte? - pa­
klausė jis pono Bordaso pakėlęs švytinčias akis.
- Skaičiau būdamas tavo metų, - atsakė mo­
kytojas. - Bet turiu prisipažinti, kad pamiršau...
Regis, pasakojama apie Robinzoną?
- O! Kur kas geriau už „Robinzoną“! - užsi­
degęs šūktelėjo Gijų.
- Kodėl geriau?
Išgirdęs netikėtą klausimą berniukas tarsi su­
lindo atgal į savo kiautą. Žvilgsnis tapo bereikš­
mis, kvailokas.
- Aš maniau, kad tai tęsinys, - patylėjęs tarė
ponas Bordasas.
- Taip, bet pirmiau reikia perskaityti „Dvide­
šimt tūkstančių mylių po vandeniu“ ir „Kapito­

78
no Granto vaikus“. Aš neskaičiau „Dvidešimt
tūkstančių mylių po vandeniu“... Bet žinote, vis
tiek galima suprasti. Visada praleidžiu pusla­
pius, kuriuose rašoma, kaip Sairas Smitas gami­
na dinamitą.
- Ar ne toje knygoje pasakojama apie žmogų,
kurį inžinieriaus bendrakelioniai aptinka kaimy­
ninėje saloje?
- Taip, jūs puikiai prisimenate - tai Airtonas.
Kaip gražiai jam pasakė Sairas Smitas: „Tu verki,
vadinasi, esi žmogus“...
Nežiūrėdamas į berniuką, ponas Bordasas pa­
ėmė storą knygą raudonu viršeliu ir padavė jam.
- Imk ir surask tą vietą... Man regis, ten buvo
paveikslėlis.
- Tai penkiolikto skyriaus pabaiga, - patiksli­
no Gijų.
- Nagi, paskaityk man tą puslapį... Klausyda­
mas prisiminsiu, ką skaičiau vaikystėje.
Ponas Bordasas uždegė žibalinę lempą ir pa­
sodino Gijų prie stalo, ant kurio mėlynavo Žano
Pjero užtėkštos rašalo dėmės. Berniukas ėmė
skaityti trūkčiojančiu balsu. Iš pradžių mokytojas

79
suprato tik kelis padrikus žodžius. Jis atsisėdo
atokiai šešėlyje ir klausėsi beveik sulaikęs kvapą,
tarsi bijodamas pabaidyti laukinį paukštį. Po ke­
lių minučių Gijų balsas sutvirtėjo... Matyt, pa­
miršo, kad jo klausosi:
„Priėjęs pamiškę ir pamatęs vešliai žaliuojan­
čius medžius, kurių lapus švelniai kedeno vėjas,
nepažįstamasis godžiai įkvėpė svaigaus miško
kvapo ir iš jo krūtinės išsiveržė gilus atodūsis.
Kolonistai stovėjo jam už nugaros, pasiruošę
čiupti, jei tik jis mėgintų pasprukti. Ir iš tiesų ne­
laimingasis vos nepuolė į upelį, skyrusį jį nuo
miško; kojos akimirką įsitempė lyg spyruoklės...
Bet jis tuojau atsitraukė atgal ir susmuko ant že­
mės. Didelė ašara išriedėjo jam iš akių. „O! Tu
verki! - šūktelėjo Sairas Smitas. - Vadinasi, tu
vėl tapai žmogumi!“
- Kaip gražu! - pasakė ponas Bordasas. - Da­
bar jau prisimenu... Regis, jų salą užpuolė piratai?
- Taip, Airtonas pirmas pastebėjo juodą laivo
vėliavą... Gal norite, kad paskaityčiau?
Mokytojas dar toliau patraukė kėdę. Jis galė­
jo ir turėjo stebėtis, girdėdamas išraiškingai skai­

80
tant berniuką, laikomą silpnapročiu. Galėjo ir
turėjo džiaugtis jam skirta užduotimi ir duota ga­
lia išgelbėti mažą virpančią būtybę. Deja, klausy­
damasis berniuko, jis narpliojo savo mintis. Ke­
turiasdešimtmetis vyras, kupinas norų ir idėjų,
buvo visam laikui pasmerktas likti mokykloje,
stovinčioje prie tuščio kelio. Jis suprato, gebėjo
vertinti viską, ką spausdindavo žurnale, maloniai
kvepiančiame spaustuvės dažais ir klijais. Visos
žurnalo diskusijų temos jam buvo nesvetimos,
nors apie tai pasikalbėti galėjo tik su ponu Lus­
to. Leona irgi gebėjo daug ką suprasti, bet ją la­
biau traukė kasdieniai darbai. Kuo labiau tingo
jos protas, tuo didėjo fizinis aktyvumas. Ji di­
džiuodamasi sakydavo, kad vakarais akys pačios
merkiasi po dienos nuovargio. Būdama iš pri­
gimties išmintinga, kartais gailėdavo vyro, su­
prasdama jo kančią, bet visas viltis dėjo į Žaną
Pjerą. Manė, kad tokių metų kaip Roberas vyras
turi patikėti sūnui padaryti tai, ko jam nepavy­
ko... Ji tuo nė trupučio neabejojo!
Mokytojas pastebėjo, kad perskaitęs visą dalį
iki galo berniukas nutilo.

81
 - Ar skaityti toliau?
- Ne, nereikia, - atsakė ponas Bordasas, -
pailsėk. Tu labai gerai skaitai. Jei nori, duosiu
tau paskaityti kokią nors Žano Pjero knygą.
Gyvai pašokęs iš vietos berniukas vėl ėmė ap­
žiūrinėti vieną po kitos knygas, pusbalsiu skaity­
damas pavadinimus.
- Ar įdomi „Be šeimos“?
- Žanui Pjerui ji labai patiko. Dabar jis skaito
rimtesnes knygas.
- Ar manote, kad aš suprasiu?
- Žinoma, suprasi! Matai, mokykla iš manęs
atima daug laiko, aš nebeturiu kada skaityti...
Bet kasdien tu man papasakosi vis ką nors nauja,
o aš mielai pasiklausysiu.
- Negali būti! Man atrodo, kad jūs juokau­
jate...
Gijų priėjo prie židinio. Jis įdėmiai įsižiūrėjo
į nuotrauką, atremtą prie veidrodžio: licėjaus
mokiniai stovi apsupę puslankiu du mokytojus
su pensnė, kelnės aptempusios storus sulenktus
jų kelius. Gijų paklausė, ar tarp jų yra Žanas
Pjeras.

82
 - Taip, pirmoje eilėje, dešinėje, šalia mokytojo.
Gijų pagalvojo, kad vis tiek būtų pažinęs, net
jei nebūtų parodę. Tarp kitų niekuo neišsiski­
riančių veidų jo veidas spindėte spindėjo. O gal
jam taip tik atrodė, nes Gijų daug girdėjo pasa­
kojant apie Žaną Pjerą. Pirmą kartą gyvenime
berniukas įdėmiai stebėjo žmogaus veidą. Iki tol
jis galėjo valandų valandas žiūrėti į kokį nors pa­
veikslėlį, atsidėjęs tyrinėti išgalvotų personažų
bruožus. Staiga jam dingtelėjo, kad ne kas kitas,
o tas aukštakaktis berniukas trumpomis garba­
nomis, tvirtai surauktais antakiais skaitė visas tas
knygas, dirbo prie to stalo, miegojo toje lovoje.
„Vadinasi, šis kambarys priklauso jam vie­
nam? Ir negalima pas jį užeiti, jei jis nenori?“
Gijų vienas galėdavo pabūti tik išvietėje...
Lietus sroveno stogu. Tikriausiai labai malonu
gyventi tarp knygų ramioje vietoje, kur nėra pa­
šalinių žmonių. Bet Žanui Pjerui nereikėjo prie­
žiūros: klasėje iš visų dalykų jis buvo pirmas. Net
už gimnastiką gavo apdovanojimą, kaip sakė po­
nas Bordasas. Leona tyliai pravėrė duris.
- Atėjo tavo mama, mažyti.

83
 Jis vėl nusekė paskui mokytoją, nešiną lempa,
per sutuoktinių kambarį. Polė de Sernė džiovino
prie židinio dumblinus batus. Kaip įprastai ji,
matyt, bastėsi kokiais nors keliukais...
- Tikriausiai nieko nepavyko iš jo išpešti?
Mokytojas paprieštaravo, kad visai neblogai
sekėsi. Berniukas stovėjo nuleidęs galvą; Leona
susagstė jam peleriną.
- Gal galėtumėte truputį mane palydėti, - pa­
prašė Polė. - Lietus nebelyja, būtų įdomu išgirsti
jūsų įspūdžius.
Ponas Bordasas nukabino savo lietpaltį. Žmo­
na nuėjo paskui jį į kambarį; nejaugi jis bastysis
naktį keliais su ta beprote? Visi jį pirštais užba­
dys. Bet vyras sudraudė žmoną. Polė suprato,
apie ką jie šnibždėjosi, tik apsimetė nieko negir­
dėjusi ir ant slenksčio vėl draugiškai padėkojo
Leonai. Pagaliau ji išėjo paskui mokytoją į drėg­
ną naktį. Atsigręžusi į Gijų, Polė tarė:
- Eik priekyje. Nesipainiok mums po kojomis.
Paskui ėmė primygtinai klausinėti:
- Neslėpkite nuo manęs nieko. Kad ir koks
nemalonus būtų jūsų nuosprendis motinai...

84
 Jis sulėtino žingsnį. Kodėl nepaklausė Leo-
nos? Nereikėjo žengti į šviesos ruožą, sklindan­
tį pro Diupiuji viešbučio duris. Net tvirtai įsiti­
kinęs, kad niekas nemato, jis vis tiek nebūtų
praradęs budrumo. Ar jis kada nors, kai išaugo
iš jaunuolio amžiaus, elgėsi kitaip su moteri­
mis? Jos pačios dažniausiai rodydavo iniciatyvą,
o jis visaip išsisukinėdavo, tik anaiptol ne todėl,
kad būtų stengęsis sukelti didesnį susidomėji­
mą. Jiems priėjus Diupiuji viešbutį, Roberas
stabtelėjo.
- Verčiau pasikalbėkime rytoj ryte. Aš išeinu
iš merijos prieš vidudienį.
Polė žinojo, kodėl jis daugiau nežengs nė
žingsnio. Džiaugėsi, nes tai panėšėjo į jųdviejų
sąmokslo pradžią.
- Taip, žinoma, - sušnabždėjo ji, - taip daug
geriau.
- Iki rytojaus vakaro, mažyli Gijomai. Tu man
paskaitysi „Be šeimos“.
Atsisveikindamas ponas Bordasas pridėjo pirš­
tą prie savo beretės, bet nepadavė Polei rankos.
Jis netrukus dingo tamsoje, Polė girdėjo stukse­

85
nant į žvirgždą jo lazdą. Berniukas taip pat aki­
mirksnį stovėjo vidury kelio nė nekrustelėdamas,
atsigręžęs į Žano Pjero Bordaso namų šviesą.
Motina paėmė jį už rankos. Nieko jo neklau­
sė: vis tiek nieko neišpeši. Be to, argi tai svarbu?
Rytoj įvyks pirmas jų susitikimas, pirmas pokal­
bis akis į akį. Ji smarkiai spaudė Gijomui ranku­
tę, tarpais drebėdama, nes buvo sušalusi įdrėku­
sias kojas.

- Prieik arčiau ugnies, - paliepė freilina. - Tu

kiaurai permirkęs.
Visų akys nukrypo į Gijų. Jam teko atsakinėti
į jų klausimus.
- Nagi, ar neprarijo tavęs mokytojas?
Gijų papurtė galvą.
- Ką ten veikei dvi valandas?
Jis nežinojo, ką atsakyti. Ką gi iš tiesų jis vei­
kė? Motina įgnybo jam į ranką:
- Ar negirdi? Ką veikei dvi valandas?
- Gliaudžiau pupeles...
Baronienė pakėlė aukštyn raukšlėtas rankas.
- Jie privertė tave gliaudyti pupeles! Puiku,

86
išties puiku, - pakartojo nevalingai mėgdžioda­
ma savo anūkus Arbi. - Ar girdite, Pole? Moky­
tojas ir jo žmona akiplėšiškai privertė mano anū­
ką gliaudyti jų pupeles. Kur tai matyta? O gal
dar liepė iššluoti virtuvę?
- Ne, mamute, aš tik gliaudžiau pupeles... bu­
vo daug supuvusių, reikėjo jas atrinkti.
- Jie iš karto pamatė, ką jis geba, - pasakė
Polė.
Freilina paprieštaravo:
- Man regis, jie nenorėjo jo išgąsdinti pirmą
dieną.
Bet baronienė žinojo, ko galima laukti pakliu­
vus į „tokių žmonių“ nagus.
- Tie žmonės dabar džiūgauja apvynioję mus
apie pirštą. Bet jie labai klysta, manydami, kad
įžeis mane. Be reikalo tikisi tokiu elgesiu lengvai
mane užgauti...
- Jei jie netinkamai elgiasi su Gijų, - kandžiai
nutraukė freilina, - aš esu įsitikinusi, kad ponia
baronienė to nepakęs... Vis dėlto jis yra jos anū­
kas, ar ne?
Tada Gijų garsiai šūktelėjo:

87
 - Mokytojas nėra blogas!
- Bet jis privertė tave gliaudyti pupeles! Žino­
ma, tau patinka darbuotis virtuvėje, nes niekam
kitam netinki... Bet nieko, jis dar privers tave
skaityti, rašyti, skaičiuoti... Viskas eisis kaip pa­
tepta, - pridūrė Polė. - Ar bent įsivaizduoji, koks
jis mokytojas?
Gijų tyliai drebančiu balsu pakartojo:
- Jis nėra blogas, jis man jau liepė skaityti ir
sakė, kad aš gerai skaitau...
Bet motina, mamutė ir freilina, vėl susikivirči­
jusios, negirdėjo jo žodžių. Tuo blogiau! Tuo ge­
riau! Jis vienas saugos savo paslaptį. Mokytojas
jam garsiai liepė skaityti „Paslaptingąją salą“. O
rytoj jis skaitys „Be šeimos“. Kas vakarą eis pas
poną Bordasą. Galės žiūrėti į Žano Pjero nuo­
trauką, kiek tik norės. Jis labai pamilo Žaną Pje­
rą. Jie susidraugaus per Kalėdų atostogas. Jis
perskaitys vieną po kitos Žano Pjero knygas - vi­
sas, kurias tik buvo lietusios Žano Pjero rankos.
Ne apie poną Bordasą, o apie nepažįstamą ber­
niuką pagalvojusį Gijų apėmė neapsakoma lai­
mė, kurią jis slėpė širdyje visą vakarą, ilgai sėdė­

88
damas prie vakarienės stalo nustojus vaidytis
įniršusiems dievams, atskirtiems tylos stepių, bei
garsiai kramsnojant ir ryjant Galeasui. Toji laimė
neapleido jo net tada, kai pusiau apgraibomis
rengėsi įsispraudęs į kampą tarp manekeno ir
siuvamosios mašinos, kai tirtėjo iš šalčio po dė­
mėtu apklotu, kai iš naujo kalbėjo maldą, - mat
buvo neįsigilinęs į žodžių prasmę, - kai tramdė
norą atsigulti ant pilvo. Užmigus dar ilgai neiš­
blėso šypsena senatvės paženklintame vaiko vei­
de su seilėta atvėpusia lūpa; galbūt išvydusi tą
šypseną, motina būtų nustebusi, jei, kaip kitos
motinos, būtų atėjusi pastovėti prie lovos ir pa­
laiminti užmigusį sūnų.

Tuo metu Leona barė skaitantį knygą vyrą:

- Tu tik pažiūrėk, ką Žano Pjero knygai pada­
rė tas beždžionėlis! Visur pirštų žymės. Štai net
išterliota snargliu! Kaip mums atėjo į galvą sko­
linti Žano Pjero knygas?
-Juk jos ne šventos... O ir tu nesi Mesijo mo­
tina...
Susierzinusi Leona dar garsiau riktelėjo:

89
 - Visų pirma aš nebenoriu čia daugiau matyti
to beždžionėlio! Gali jį mokyti mokykloje, arkli­
dėje, kur patinka, bet ne namuose.
Roberas užvertė knygą, atsistojo ir priėjęs
prie židinio atsisėdo šalia žmonos.
- Tavo mintyse nėra jokio nuoseklumo, - pa­
sakė jis. - Neseniai man priekaištavai, kad išpra­
šiau senąją baronienę, o dabar pyksti, kad per­
dėm maloniai priėmiau jos marčią... Verčiau pri­
sipažink, kad tave baugina barzdotoji ponia.
Vargšė barzdotė!
Jiedu nusijuokė.
- Vis dėlto tu ėmei pūstis, - apkabindama vy­
rą, pasakė Leona. - Pažįstu tave! Tik pamanykit,
su baroniene iš pilies!
- Net jei norėčiau, tikriausiai negalėčiau.
- Žinoma, - tarė Leona. - Juk tu man aiški­
nai, kuo skiriasi vyrai: vieni gali visada, o kiti ne
visada...
- Taip, galintys visada tik tuo ir gyvena, nes
kad ir ką sakytum, tai pats maloniausias dalykas
pasaulyje...
- O tie, kurie gali ne visada, - plėtojo mintį

90
Leona (jiedu mėgo šnekučiuotis tomis slaptomis,
seniai visų nuvalkiotomis temomis, kurias nar­
pliojo nuo pat sužieduotuvių ir dažniausiai jomis
baigdavo ginčus), - tie pasišvenčia Dievui, moks­
lui arba literatūrai...
- Arba homoseksualizmui, - užbaigė Roberas.
Ji nusikvatojo ir nuėjo į prausyklą, palikusi at­
lapas duris. Rengdamasis Roberas jai šūktelėjo:
- Žinai, man būtų įdomu dirbti su beždžio­
nėlių!
Išėjusi iš prausyklos, Leona prisiartino prie
vyro švytinčiu veidu. Atrodė graži, susipynusi
plonas kasytes ir apsivilkusi rausvais nuskalbtais
flaneliniais marškiniais.
- Tai kaip, ar atsisakysi? - paklausė Leona.
- Tik ne dėl barzdotės, - pareiškė jis. - Bet aš
manau, kad neblogai būtų padėti tašką. Be rei­
kalo sutikau. Mums nedera palaikyti ryšių su pi­
limi. Klasių kova nėra vien tuščias vadovėlių pa­
sakojimas. Ja grįstas kasdienis mūsų gyvenimas.
Ja ir turime vadovautis.
Jis nutilo. Leona atsitūpusi karpė kojų nagus,
ji jo visai nesiklausė. Kokia kalba gali būti su mo­

91
terimis? Roberas išsitiesė lovoje girgždindamas
čiužinį. Ji užpūtė žvakę ir prisiglaudė prie vyro.
Pakvipo jųdviejų mėgstamu lajumi, pranašaujan­
čiu meilę ir miegą.
- Ne, ne šį vakarą, - pasakė Leona.
Jie gulėjo šalia ir šnabždėjosi.
- Nebekalbėk, aš noriu miego.
- Noriu tavęs paklausti, kaip mums atsikratyti
to beždžionėlio.
- Parašyk barzdotai poniai ir paaiškink apie
klasių kovą. Ji viską supras... Tik pamanykit, pa­
nelė Meljer! Rytoj ryte liepsime kokiam nors
berniūkščiui nunešti laišką... Pažiūrėk, kokia
šviesi naktis!
Vienas po kito užgiedojo gaidžiai. Pilies balti­
nių kambarėlyje, kuriame freilina pamiršo už­
traukti užuolaidas, mėnulis apšvietė Gijų, mažą
vaiduoklį, susirietusį ant naktinio puodo, už ku­
rio riogsojo berankis ir begalvis niekam nereika­
lingas manekenas.
 IV

Berniūkščio atneštas laiškas pažadino gerokai

anksčiau nei paprastai motiną ir mamutę. Jos
nulipo žemyn baisios kaip visi ką tik atsikėlę ir
dar nenusiprausę senyvo amžiaus žmonės, kurių
pilkšvi dantys, įtaisyti rausvoje plokštelėje, vos
telpa ties lovūgaliu stovinčioje stiklinėje. Tarp
gelsvų plaukų sruogų švietė pliktelėjęs mamutės
pakaušis, skruostai dūbsojo bedantėje burnoje.
Abi kalbėjo vienu metu. Galeasas sėdėjo prie
stalo ir sunkiai lyg su skausmu rydamas gėrė ka­
vą. Abipus jo ant grindų du skalikai triauškė šei­
mininko jiems numestus kąsnelius. Atrodė, kad
gurkšniai stringa tėvo burnoje. Gijomas manė,
kad jam kliudo ryti maistą didžiulis Adomo
obuolys. Jis stengėsi sutelkti mintis apie tėvą.
Berniukas nenorėjo gilintis, ką reiškė tie užgau­
liojimai, kuriais drabstėsi motina su mamute, ga-

93
vusios laišką. Bet jau žinojo, kad niekada dau­
giau neįžengs į Žano Pjero kambarį.
- Manęs tai nė truputėlio nežeidžia! Tik pa­
manykit, kažkoks mokytojūkštis komunistas! -
šaukė mamutė. - Jums, o ne man jis parašė, tad
jums, dukrele, skirtas šis įžeidimas.
- Kodėl įžeidimas? Jis mane pamokė ir teisin­
gai padarė - nė kiek dėl to nesigėdiju. Klasių ko­
va? Juk ir aš ja tikiu. Nenorėdama jam nieko
bloga, paskatinau jį išduoti savo principus...
- Ką jūs prasimanote, dukra!
- Jam prieš akis dar visas gyvenimas, jis pel­
nytai gali daug ko tikėtis, o aš vos jo nesukom­
promitavau draugų ir viršininkų akivaizdoje... Ir
kaip manote, dėl ko? Aš jūsų klausiu! Dėl mažo­
jo atsilikėlio, išsigimėlio...
- Aš čia, Pole.
Ji greičiau atspėjo, nei suprato protestą Gale-
aso, kuris taip ir nepakėlė nosies nuo puodelio
kavos su joje mirkstančiais duonos trupiniais.
Kai susijaudindavo, storas liežuvis imdavo pintis
burnoje, ir jis marmaliuodavo nesuprantamus
žodžius. Netrukus garsiau pridūrė:

94
 - Gijomas irgi čia.
- Paklausykite jūs nors kartą! - riktelėjo frei­
lina, eidama į nedidelį kambarėlį.
Tačiau atsikvėpusi senoji baronienė atšovė:
- Man regis, Gijomas yra jūsų sūnus!
Nuplikusi, nebūčiai pasiruošusios senosios
galva dar labiau ėmė kretėti iš neapykantos. Polė
pasilenkusi sukuždėjo jai į ausį:
- Jūs tik pažiūrėkite į juodu. Negi nematote?
Vienodi kaip du vandens lašai! Stulbinamas pa­
našumas!
Senoji baronienė didingai išsitiesė, nužvelgė
marčią nuo galvos iki kojų ir, nieko neatsakiusi,
netarusi nė žodžio Gijų, išėjo iš virtuvės. Ką bu­
vo galima išvysti tame pilkame vaiko veidelyje?
Lauke tvyrojo tirštas rūkas; freilina niekada ne­
valė vienintelio virtuvės lango, tad šviesą sklei­
dė tik degantys vynuogienojai. Liepsnos liežu­
viai protarpiais apšviesdavo prie masyvaus stalo
kojų gulinčius šunis, įspraudusius snukius tarp
letenų.
Niekas nebekalbėjo. Net Polė suprato peržen­
gusi ribas: ji įžeidė visą giminę, paniekino am­

95
žiams užmigusių protėvių galybę. Galeasas atsi­
stojo, ištiesė ilgas kojas, atbula ranka nusivalė lū­
pas ir paklausė Gijų, kur jo pelerina. Tėvas pats
susegė ją ties laibu lyg paukščiuko sūnaus kakle­
liu ir paėmė jį už rankos. Norėdami sekti iš pas­
kos, šunys linksmai šokinėjo aplink Galeasą, ta­
čiau šis spyrė jiems koja. Freilina paklausė, kur
jie eina. Polė už juos atsakė:
- Į kapines, kurgi kitur!

Taip, jie ėjo į kapines. Raudona saulė sunkiai

skverbėsi pro rūką, kuris tikriausiai išsisklaidys
arba išlis lietumi. Gijų laikėsi įsitvėręs tėvui į
ranką, bet netrukus ją paleido - ji buvo perdėm
drėgna. Iki pat bažnyčios jiedu netarė vienas ki­
tam nė žodžio. Sernė kapas glaudėsi prie iškiliai
virš Sirono slėnio dunksančių kapinių tvoros.
Galeasas nuėjo į zakristiją paimti kastuvo. Ber­
niukas atsisėdo nuošalyje ant antkapio. Jis užsi­
maukšlino ant galvos gaubšlę ir tarsi suakmenė­
jo. Ponas Bordasas nebenori su juo užsiimti. Rū­
kas skambėjo nuo garsų: dardėjo vežimas,
giedojo gaidys, vienodai burzgė motoras, gožda-

96
mas nepaliaujamą Sirono malūno ūžesį ir teš­
kantį užtvankos vandenį, kuriame vasarą maudy­
davosi nuogi berniukai. Šalia Gijomo užgiedojo
raudongurklė. Jo mėgstami paukščiai klajūnai
jau buvo išskridę. Ponas Bordasas nebenori su
juo užsiimti. Niekas nenori. Jis sušnibždėjo:
„Man tai nerūpi...“ Lyg priešgyniaudamas ne­
matomam priešui, vėl pakartojo: „Man tai nerū­
pi...“ Garsiai teškėjo užtvankos vanduo! Juk iki
jos nebuvo nė kilometro. Pro sudužusį bažnyčios
vitražą išskrido žvirblis. „Ten nebėra Dievulio, -
sakydavo mamutė. - Kažkas pagrobė mūsų Die­
vulį...“ Tikriausiai dabar jis danguje. Mirę vaikai
greičiausiai virsta angelais, jų veidai spindi skais­
tumu. Mamutė sako, kad ašarodamas Gijų visa­
da išsiterlioja. Ir dabar, kuo labiau verkė, tuo
purvinesnis darėsi jo veidas, trinamas žemėtomis
rankomis. Kai jis grįš, motinajam pasakys... ma­
mutė pasakys... freilina pasakys...
Ponas Bordasas nebenori su juo užsiimti.
Daugiau jis niekada neįžengs į Žano Pjero kam­
barį. Žanas Pjeras. Žanas Pjeras Bordasas. Keis­
ta mylėti berniuką, kurio niekada nesi matęs, su

97
kuriuo niekada nesusipažinsi. „Bet jei jis mane
pamatytų, aš jam atrodyčiau bjaurus, purvinas ir
kvailas“. Juk kiekvieną dieną motinajam kartoja
tą patį: „Tu bjaurus, purvinas ir kvailas“. Žanas
Pjeras Bordasas niekada nesužinos, kad Gijomas
de Sėmė buvo bjaurus, purvinas ir kvailas - tik­
ras beždžionėlis. Ir dar nežinia koks! Ką šian­
dien apie jį pasakė motina? Jos sviestas žodis lyg
akmuo pataikė tėčiui krūtinėn. Gijų suko galvą,
bet prisiminė tik žodį „atsigimėlis“. Ne, ji sakė
kitaip, tik skambėjo panašiai kaip „atsigimėlis“.
Šį vakarą jis užmigs ne iš karto. Reikės laukti,
kol apims miegas, laukti nakties, visiškai nepana­
šios į vakarykštę, kai virpėjo iš laimės. Jis užmigo
manydamas, kad nubudęs vėl pamatys poną Bor-
dasą, o vakare Žano Pjero kambaryje pradės jam
skaityti „Be šeimos“... Oi, baisu pagalvoti, kad šį
vakarą namuose viskas bus taip, kaip buvę!.. Jis
atsistojo, apėjo Sėmė kapą, perlipo per tvorelę ir
patraukė takeliu, kuris stačiu šlaitu leidosi Siro-
no link.
Atsigręžęs Galeasas pamatė, kad nėra berniu­
ko. Priėjo prie tvoros; toldama per vynuogyną

98
šmėsčiojo gaubšlė. Galeasas metė kastuvą ir nu­
skubėjo tuo pačiu takeliu. Pasivijęs berniuką su­
lėtino žingsnį. Gijų nusiėmė gaubšlę. Beretę bu­
vo pamiršęs užsidėti. Plikai nukirpta jo galva
didelėmis atlėpusiomis ausimis atrodė visai ma­
žytė. Didžiuliais batais apautos kojos panėšėjo į
vynuogienojus. Iš pelerinos kyšojo laibas it viš­
čiuko kaklelis. Galeasas rijo akimis priekyje bi­
dzenantį žmogelį nelyginant sužeistą iš spąstų
pasprukusį kraujuojantį kirstuką; sūnui, gyvam
jo atvaizdui, teks nugyventi visą gyvenimą jau
nuo dabar, nuo pat pradžios kenčiant. Bet kan­
čia tik prasideda. Atsiras naujų budelių; vienokie
jie vaikystėje, kitokie jaunystėje. Juk bus dar ki­
tų, brandaus amžiaus budelių. Ar jis gebės su-
rambėti, atbukti? Ar pajėgs kiekvieną gyvenimo
akimirką apsiginti nuo moters, niekada neatsto-
jančios nė per žingsnį, nuo tulžingos Gorgonos
veido? Jį smaugė neapykanta, bet dar labiau
smaugė gėda, nes ir jis pats tapo tos moters bu­
deliu. Turėjo ją tik kartą, vieną vienintelį kartą; ji
buvo tarsi kalė, prievarta uždaryta ne keliom die­
nom, o visai jaunystei; dar daugelį metų jai teks

99
staugti viliojant patiną, kurio nėra. O kokiomis
svajonėmis, kokiais judesiais savo alkį malšino
pats Galeasas! Ir taip kas vakarą, kiekvieną va­
karą... Ir rytais... Toks likimas laukia ir iš vienin­
telio jų apsikabinimo gimusio nelaikšio, kuris da­
bar tipena, skuba, - tik kur? Ar bent pats žino?
Nors vaikas nė karto neatsigręžė, tikriausiai jau­
tė iš paskos einantį tėvą. Galeasą staiga užvaldė
mintis: „Jis žino, kad einu iš paskos. Nebando
slėptis ar mėtyti pėdas, bet veda ten, kur nori,
kad eičiau kartu su juo“. Galeasas neįsivaizdavo
netolimos baigties, kurios link skubėjo abu pas­
kutinieji Sernė. Du virpantys alksniai pranašavo
arti esančią upę. Ne miškų karalius paskutinįkart
jodinėdamas vaikėsi sūnų, pats berniukas viliojo
nuvainikuotą ir įžeistą tėvą į stovintį užtvankos
vandenį, kuriame vasarą maudėsi nuogi vaikai.
Netrukus jiedu pasieks drėgnus karalystės kran­
tus, kur prie jų nebekibs nei motina, nei žmona.
Jie išsilaisvins iš Gorgonos ir užmigs.

Jie įėjo į milžiniškų, nuo kaimynystėje tekančios

upės išsistiebusių pušų unksmę. Šalnos dar ne­

100
pakąsti paparčiai buvo sulig Gijų, tad Galeasas
tarp rusvų jų bangų matė tik šmėsčiojantį nu­
kirptą sūnaus pakaušį; paskui jis vėl dingo už
smėlėto kelio posūkio. Jie galėjo sutikti dervi-
ninką, malūno mulų varovą, perkūno oželių me­
džiotoją. Bet visi statistai pasitraukė iš šio pa­
saulio kampelio, kad pagaliau įvyktų veiksmas,
kurį jie turėjo atlikti - gal vienas kitą įtraukti ar
nenoromis įstumti? Šito niekada niekas nesuži­
nos! Kitų liudytojų nebuvo, vien tik milžiniškos
pušys, tankiai suaugusios prie užtvankos. Po me­
tų, kitą rugpjūtį, jos sudegė. Niekas neskubėjo jų
nukirsti. Pušys ilgai stovėjo, tiesdamos apanglė­
jusias rankas į stovintį vandenį. Dar ilgai jos lai­
kė pakėlusios į dangų pajuodusius savo veidus.
Žmonės nusprendė, kad Galeasas puolė į
vandenį gelbėti sūnaus, kad berniukas, apsivijęs
tėvą už kaklo, įtraukė jį į gelmes. Iš pradžių pa­
sklido neaiškios apkalbos, bet greitai jos nutilo;
juk buvo graudu net pagalvoti: iš paskutiniųjų
rankutėmis įsikibęs sūnus traukia tėvą bedugnėn.
Jei kas nors purtydamas galvą sakė: „Man regis,
viskas buvo kitaip...“, vis tiek negalėjo įsivaiz­

101
duoti, kas iš tikrųjų nutiko. Anaiptol! Kaip įtarsi
tėvą, dievinusį savo sūnų ir kiekvieną dieną ves-
davusį jį į kapines?.. „Ponas Galeasas buvo pa­
prastas žmogus, bet sveiko proto jam netrūko, o
jau geresnį už jį vargu ar galima rasti.“

Niekas neprieštaravo freilinai dėl to, kad ji pasi­

ėmė Gijų peleriną, kurią nuvilko žliaukiančią
nuo jo kūnelio. Senoji baronienė džiaugėsi, kad
Arbi vaikai pagaliau turės Sernė; be to, Polė vi­
sam laikui pasišalino iš jos gyvenimo. Ją priglau­
dė Meljerai. Jų pačių žodžiais tariant, Polė vėl
užsikorė jiems ant sprando. Tačiau moterį kama­
vo piktybinis auglys. Ant lygių blizgančių sienų
slogioje klinikos aplinkoje (seselė grįžta nešina
dubeniu, norite jūs ar nenorite, net jei nepajė­
giate atmerkti akių; o dar kepenys, vargiai pake-
liančios morfijų, ir tetos, susikrimtusios dėl vel­
tui išleistų nemažų pinigų, vizitai - juk liga tik
aštrėja), ant tų lygių blizgančių sienų tarsi ekra­
ne kartais Polei šmėstelėdavo didelė garbanota
Galeaso galva ir beždžionėlis, keliantis nuo su­
plėšytos knygos, rašaluoto sąsiuvinio išterliotą

102
susirūpinusį snukutį. Galbūt visa tai ji tik įsi­
vaizdavo? Berniukas priėjo krantą ir prisiartino
prie pat vandens: jis drebėjo, bijojo, bet bijojo
ne mirties, o šalčio. Tėvas tyliai sėlino iš pas­
kos... Ją apniko abejonės: negi jis jį įstūmė?
O gal šoko iš paskos, arba, greičiausiai, paėmė
vaiką ant rankų sakydamas: „Tvirtai prisiglausk
prie manęs, neatsigręžk“... Polė šito nežinojo ir
niekada nesužinos. Ji džiaugėsi, kad artėja mir­
tis. Polė kartojo seselei, kad nuo morfijaus jai
bloga, kad kepenys nebepakelia jokių leidžiamų
vaistų, ji norėjo išgerti kančios taurę iki paskuti­
nio lašo - ne todėl, kad tikėjo esant neregimą
pasaulį, kuriame jau laukia aukos, prieš kurias
bus galima pulti ant kelių, nes mumis pasitikė-
damos žuvo dėl mūsų kaltės. Neįsivaizdavo, kad
gali būti teisiama. Nuramino tik savo sąžinę. Po­
lė sau atleido, kad nemėgo sūnaus, nekenčiamo
tėvo gyvo atvaizdo. Ji nelyginant išvėmė Sėmė,
nes sunku sulaikyti šleikštulį. Bet nuo jos pri­
klausė, dalytis ar nesidalyti lova su išsigimėliu.
Apsikabinimas, kuriam neprieštaravo, jos akimis
žiūrint, buvo neišperkama kaltė.

103
 Kartais užeidavo toks nepakeliamas skaus­
mas, kad, pasidavusi pagundai, Polė sutikdavo
leistis morfijų. Kiek palengvėjus svajodavo apie
kitaip galėjusį susiklostyti gyvenimą. Įsivaizdavo
esanti Robero Bordaso žmona, apsupta dailiai
nuaugusių berniukų neatvėpusia apatine lūpa ir
nevarvančiomis seilėmis. Kas vakarą vyras paima
ją į glėbį. Ji užmiega padėjusi galvą jam ant krū­
tinės. Svajojo apie plaukuotą krūtinę, vyro kva­
pą. Nežinojo, kuri valanda, nežinojo - diena ar
naktis. Skausmas pabelsdavo į duris, įsiskverbda­
vo į ją, patogiai įsitaisydavo ir pradėdavo lėtai
draskyti.

„Kur matyta, kad motina gėdytųsi savo sūnaus ir

anūko?“ - galvojo freilina. Ji negalėjo atleisti
šeimininkei, mažai apraudojusiai Galeasą ir Gi­
jų, o galbūt net džiūgavusiai, kad jie mirė. Bet
baronienė brangiai už tai sumokės. Arbi neleis
jai ramiai numirti Sernė. „Man nesinori kartoti
poniai baronienei, ką laidotuvių vakarą sakė vai­
ruotojas! Tik pamanykit, sodininkas, sodininko
padėjėjas, du tarnai! Jų manymu, tiesiog paika

104
tokiuose metuose prižiūrėti namus. Žinau, kad
Arbi teiravosi kainos vienuolėms priklausančioje
Verdelė senelių prieglaudoje.“ Įsikniaubusi į pa­
galves baronienė purtė pliką grobuonišką galvą.
Ji nevažiuos į jokią prieglaudą. „Jei Arbi nu­
spręs, ponia baronienė važiuos, ir aš kartu su ja.
Juk ponia baronienė gyvenime nedrįso priešta­
rauti Arbi; jie kelia jai baimę, man irgi.“

Šiandien ketvirtadienis, pamokų nebus. Bet mo­

kytojas turi darbo merijoje. Jis greitai brūkšteli
kempine pabrinkusį nuo miego veidą. Kuriems
galams skustis, ir kam? Jis nusprendžia nesiauti
batų; tokiu metų laiku šilta ir su šlepetėmis, o
įsispyrus į klumpes nebereikia baimintis, kad
peršlaps kojos. Leona išėjo į mėsinę. Jis klauso­
si, kaip į čerpes barbena lietus; ant kelio telk­
šanti bala ištvino iki provėžų kraštų. Grįžusi Le­
ona paklaus: „Apie ką galvoji?“ Jis atsakys:
„Apie nieką“.
Jiedu kalbėjo apie Gijų tik tądien, kai prie
malūno rato ištraukė kūnus. Tada jis vienintelį
kartą užsiminė: „Berniukas nusižudė arba tėvas

105
jį...“, bet Leona, gūžtelėjusi pečiais, tarė: „Na,
ką tu!“ Daugiau niekada jie nepratarė jo vardo.
Tačiau Leona žino, kad apsigaubęs peleriną ir
užsimaukšlinęs gaubšlę tas skeletėlis dieną naktį
bastosi tarp mokyklos sienų, kartais įsibrauna
kieman, bet niekada nežaidžia su vaikais... Da­
bar Leona mėsinėje. Roberas Bordasas įeina į
Žano Pjero kambarį, paima „Paslaptingąją salą“,
knyga atsiverčia ties tuo pačiu puslapiu: „...Ir iš
tiesų nelaimingasis vos nepuolė į upelį, skyrusį jį
nuo miško; kojos akimirką įsitempė lyg spyruok­
lės... Bet tuojau jis atsitraukė atgal ir susmuko
ant žemės. Didelė ašara išriedėjo jam iš akių.
„O! Tu verki! - šūktelėjo Sairas Smitas. - Vadi­
nasi, tu vėl tapai žmogumi!“ Ponas Bordasas at­
sisėda ant Žano Pjero lovos ir padeda ant kelių
atverstą storą knygą raudonu viršeliu aukso spal­
vos kraštais. Gijų... jo dvasia slapta brendo var­
ganame kūne! Kaip nuostabu būtų buvę padėti
jai skleisti šviesą! Galbūt Roberas Bordasas atėjo
į pasaulį, kad atliktų šį darbą. Pedagoginėje mo­
kykloje vienas dėstytojas, aiškindamas žodį „mo­
kytojas“, kildino jį iš „institutor“ - to, kuris mo­

106
ko, šviečia, diegia žmogui humanizmą; koks gra­
žus žodis! Galbūt jo kelyje dar pasitaikys tokių
kaip Gijų. Dėl vaiko mirties, kuriai neužbėgo už
akių, jis niekada neatsisakys padėti prašantie­
siems. Bet nė vienas iš jų neatstos berniuko, mi­
rusio todėl, kad ponas Bordasas, vieną vakarą
priėmęs jį valandėlei pasišildyti, išvijo laukan lyg
benamį šunytį. Jis grąžino jį į tamsą, į amžiną
tamsą. Tik kažin ar tai tamsa? Jo žvilgsnis klai­
džioja anapus daiktų, anapus sienų, baldų, čer­
pių stogo, anapus naktinio Paukščių Tako, žie­
mos žvaigždynų ir ieško ieško dvasių karalystės,
iš kurios galbūt į jį žiūri amžiams prisikėlęs vai­
kas ir mato juoda barzda želiančiu vyro skruostu
riedančią pamirštą nušluostyti ašarą.
Pavasarį žole apžėlė Sernė kapinės. Apleistus
kapus užkerojo gervuogės, ir samanomis apaugo
neįskaitomi antkapių įrašai. Nuo to laiko, kai po­
nas Galeasas paėmė savo sūnų už rankos ir kartu
su juo pasirinko amžiną miegą, nebėra kam Ser­
nė rūpintis mirusiaisiais.
 APIE AUTORIŲ

Franęois Mauriacas gimė 1885 m. spalio 11 d.

Prancūzijoje, Bordo mieste, turtingoje šeimoje, kurio­
je buvo auklėjamas dievobaiminga dvasia. Mokėsi
Grand Lebriuno koleže, kur susipažino su didžiųjų fi­
losofų M. E. de Montaigne’io, R. Descartes’o,
B. Pascalio veikalais. Juose išskaitytos mintys vėliau
darė ryškų poveikį rašytojo kūrybai.
1904 m. Fr. Moriacas išlaiko bakalauro filosofijos
egzaminus, 1906 m. gauna literatūros licenciato laips­
nį ir ketina rašyti disertaciją apie pranciškonų įsikūri­
mą Prancūzijoje. Tačiau nuo 1908 m. iš esmės atside-
da literatūriniam darbui. Iš viso Fr. Moriacas parašė
24 romanus, 4 poezijos knygas, 37 eseistikos ir litera­
tūros kritikos darbus, 5 pjeses.
Beveik visų Fr. Moriaco romanų veiksmo vieta -
Bordo ir jo apylinkės. Veiksmo laikas - XX a. pra­
džia, dažniausiai iki Pirmojo pasaulinio karo.
 Rašytojui rūpi paklydusios sielos: jis jas pateisina,
nes jos visą savo esybę išreiškia per aistrą. O į aistrą
romanistas žiūri kaip į žmogaus vertės matą. Veikia­
mas B. Pascalio idėjų, jis suvokė, koks „skurdus yra
žmogus be Dievo“, bet, kita vertus, būdamas neabe­
jingas Baudelaire’ui, girdėjo, kaip „kiekvienas žmogus
kiekvieną akimirką tuo pačiu metu kreipiasi į Dievą ir
į Šėtoną“. Šių dviejų pradų kova ir nulemia vidinę jo
personažų įtampą.
Fr. Mauriaco dėmesio centre - šeima, tampanti čia
gyvu narvu, čia gyvačių lizdu, kur blaškosi laisvą dvasią
ginanti asmenybė. Jai tenka ieškoti prieglobsčio gamto­
je arba šauktis Dievo, nes visas negandas galima įveik­
ti meile ir švaria sąžine. Todėl dažnai rašytojo persona­
žai pasmerkti vienatvei. Fr. Mauriaco romanuose daž­
nai atsispindi autoriaus požiūris į gyvenimą kaip į
nežinomybę. Žmonės, susidūrę su nežinomybe, drąsiai
neria į ją tarsi į audringą jūrą arba pasuka atgal, nepa­
sitikėdami savo jėgomis. Tiesa, daugiausia yra tokių,
kurių gyvenimas panašus į apleistą kelią, nevedantį nie­
kur... Prie jų priskirtinas ir Gijų („Beždžionėlis“).
Nedidelės apimties romaną „Beždžionėlis“ rašy­
tojas paskelbė 1951 m. Jo centre regime gamtos nu­

109
skriaustą berniuką Gijų (dėl savo sudarkytos išvaiz­
dos jis pramintas beždžionėlių), kuris tikrai būtų ga­
lėjęs prisitaikyti prie gyvenimo, jei būtų jutęs bent
kruopelę meilės. Visas romano veiksmas sukasi apie
Gijų motiną Polę de Sernė ir jos anytą, kurių ginčai
skaudina berniuką. Nesugeba su juo užmegzti ben­
dros kalbos ir tėvas Galeasas. Šiame liūdname kūri­
nyje Gijų tampa dvigubo - šeimos ir visuomenės -
konflikto auka...
1952 m. Fr. Mauriacas susilaukė pasaulinio pripa­
žinimo. Jam buvo paskirta Nobelio premija.
1970 m. rugsėjo 1 d. rašytojas mirė Paryžiuje.
Į lietuvių kalbą išversti šie rašytojo kūriniai: „Gy­
vačių kamuolys“, „Ugnies upės“, „Jėzaus gyvenimas“,
„Gimdytoja“, „Meilės dykuma“, „Fariziejė“, „Terezė
Deskeiru“, „Frontenakų paslaptis“, „Link nežinomos
jūros“.
Vytautas Bikulčius
 Serijoje „KLASIKA“ išleista

Alphons Dode. SAPFO

Jean-Jacques Rousseau. IŠPAŽINTIS
 Mauriac, Franęois
Ma 693 Beždžionėlis: [romanas] / Franęois Mauriac;
iš prancūzų kalbos vertė Aurelija Leonavi­
čienė. - Vilnius: Alma littera, 2002. - 112 p. -
(Klasika; 3).
ISBN 9955-08-121-X

Tai viena iš geriausių Franęois Mauriaco (1885-1970),

Nobelio premijos laureato, knygų. Kūrinio centre gamtos
nuskriausto berniuko Gijų (praminto beždžionėlių) ir jo
motinos Poles gyvenimo drama.

UDK 839.7-3

Serija „KLASIKA“

F rancois M auriac

BEŽDŽIONĖLIS
Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė
Aurelija Leonavičienė

Redaktorė Aurelija Leonavičienė

Serijos dailininkas Tomas Markevičius
Meninis redaktorius Agnius Tarabilda
Korektorė Ramutė Prapiestienė
Kompiuteriu maketavo Zita Pikturnienė

SL 412. Užsakymas 2.272

Išleido leidykla „Alma littera“, A. Juozapavičiaus g. 6/2, 2005 Vilnius
Intemeto svetainė: http://www.almali.lt
Spaudė AB spaustuvė „Spindulys“, Gedimino g. 10, 3000 Kaunas
Intemeto svetainė: http://www.spindulys.lt
 FRANęOIS MAURIAC

Beždžionėlis
Mane liūdina tai, kad pernelyg skubūs kritikai ir skaitytojai
nepastebi, kokią vietą mano romanuose užima vaikai.
Vaiko svajonė yra visų mano knygų šerdis, jose vaizduojama
vaikų meilė, pirmieji bučiniai ir pirmoji vienatvė - visa, kas
mane taip žavi Mozarto muzikoje. Mano kūriniuose žmonės
pamato gyvates, tik ne balandžius, kurie suka lizdus ne
viename skyriuje. Mano knygose vaikystė - tai prarastasis
rojus, ir jau ji prabyla apie blogio paslaptį.

Franęois Mauriac
(15 Nobelio premijos laureato kalbos)

Prancūzų rašytojo, Nobelio premijos laureato Franęois

Mauriaco (1885-1970) romanas „Beždžionėlis" (1951)-
tai pasakojimas apie gamtos nuskriaustą, bet tyros sielos
berniuką Gijų, kuris jaučiasi užspeistas šeimos narve, nes
net ir brangiausias jam žmogus - motina - žvelgia j jj su
panieka ir neapykanta. Ujamas artimųjų, neradęs pritarimo
ir tarp aplinkinių žmonių, jis ryžtasi žiauriausiam ir
beviltiškiausiam žingsniui...