Maironis

(1862-1932)
“Tai kraujas iš kraujo ir kūnas iš kūno! –
Motiejus ant galo prabilo; -
Seniai mums reikėjo poeto-galiūno!
Nors kartą krūtinė sušilo!

Dabar Lietuva jau per amžius ištvers:

Nors giesmėse vardas užliks;
Iš jų mūsų sūnūs sau pobūdį gers
Ir eis, iki garbę sutiks.”

“Gerai sakė Juozas, - atsiliepė Tumas, -

Maironis bus giesme garsus!”

“Tarp skausmų į garbę”

 Svarbiausi gyvenimo ir kūrybos faktai:
 Gimė 1862 m. lapkričio 2 d. turtingoje laisvųjų ūkininkų Onos ir Aleksandro
Mačiulių šeimoje Pasandravyje (dab. Raseinių raj.);
 1874-1883 m. mokėsi Kauno gimnazijoje;
 1883 m. įstojo į Kijevo universitetą;
 1884 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją;
 Per pirmuosius dvejus studijų metus parašė trumpą kompiliuotą Lietuvos
istoriją “Apsakymai apie Lietuvos praeigą” (publikuota 1891 m.);
 1885 metais debiutavo “Aušroje”, eilėraščiu “Lietuvos vargas”;
 1888 m. A. Baranauskui dedikuota poemėlė “Lietuva” (liko rankraščiu);
 1888-1892 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1891 m.
priėmė kunigo šventinimus;
 1892-1894 m. dirbo Kauno kunigų seminarijoje, čia parengė pirmąsias
savo knygas – poemą “Tarp skausmų į garbę”, poezijos rinkinį “Pavasario
balsai” – publikuotas 1895 m.;
 1894- 1909 m. Peterburgo dvasinės akademijos profesorius;
 1907 m. “Jaunoji Lietuva”;
 Nuo 1909 m. Kauno kunigų seminarijos rektorius;
 1927 m. savo lėšomis pradėjo leisti savo raštų penkiatomį;
 1932 m. mirė.
 Romantinis pasaulėvaizdis – Maironio kūryba
Romantinės literatūros bruožai:
 Asmens galios kurti ir tokiu būdu išreikšti
save pabrėžimas;
 Gyvenimo, kaip kūrybos tęsinio, idėja,
gyvenimo ir kūrybos suartėjimas;
 Biblinė žodžio galios keisti realybę
traktuotė, kūrėjo-genijaus, tautos vedlio
misija;
 Poetas išreiškia tautos dvasią, kuri yra
suformuota tautos praeities ir savito
kraštovaizdžio;
 Naujos individo ir bendruomenės / tautos
susisaistymo formos, naujų
bendruomeninių ryšių paieška;
 Dėmesys žmogaus vidujybei, jausmams,
vaizduotei, iracionaliai jos pusei;
 Neatitikimas tarp idealų ir realybės,
tragiškos pasaulėjautos įsitvirtinimas;
 Revoliucinės, visuomenės pertvarkymo
idėjos;
Maironio kūrybos bruožai:
 Atsivertimas lietuvybėn, apsisprendimas
kurti traktuojamas kaip asmens
individualus apsisprendimas;
 Didelis pasitikėjimas kuriančia žodžio
galia, mesianistinis savęs kaip kūrėjo
traktavimas;
 Užmezgamas emocinis vertybinis santykis
su tėvyne Lietuva kaip vieta ir lietuviškoje
savimonėje įtvirtina poetinę Lietuvos
geografiją;
 Tautiškumas pasirodo kaip jungties tarp
skirtingų socialinių sluoksnių galimybė:
naujos lietuviškos šeimos kūrimo idėja;
 Įtvirtinamos naujos bendruomeniškumo
formos – tautiškai susipratusių, litvomanų
bendrija;
 Ryškūs istorinės praeities vaizdiniai,
kuriais formuojama istorinė atmintis,
brėžiamos ateities perspektyvos;
Iškeliamas asmens veiklumas, poreikis
dalyvauti istorinėse permainose;
 Optimistinė tautos ateities vizija;
 Lyrinis subjektas pasižymi neišreiškiama
dvasios gelme, stipriomis emocijomis;
 Lyrinio subjekto vienišumo, atskirumo,
praeinamumo jausmas.
Taip niekas tavęs nemylės

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,

Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,

Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži!

Tą įstabią, slaptąją galią,
Kuria į dausas jojo dvasią neši;
Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterų

Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,

Tu proto netemdai gražybe, -
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!
 Bet jam tos negaila jaunystės giedros,
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu žydros užtekėjai aušros,
Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė,

Liūdnesnė už girių ošimą,
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė
Ir šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli,

Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi:
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka

Iš liaurų vainiką nupynė,
Tu jį nors atmint ar atminsi kada?
Tu, jo numylėta tėvyne!

Iš Maironis. Raštai. – V. 1987. T 1.

 Detali eilėraščio analizė
Pavadinimas
Jo pirmoji meilė (1895) / Taip niekas tavęs nemylės:
- Į pirmą planą iškeliama emocija, jausmas.
- Meilė romantinėje tradicijoje yra “pasaulį judinanti” jėga;
- Asmeninis intymus santykis: aš-tu komunikacinė
situacija;
- Nepakartojamumo, vienkartinumo akcentavimas.
Jau niekas tavęs taip giliai nemylės,
Kaip tavo nuliūdęs poeta!
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės
Tiktai dėl tavęs numylėta?

- ypatingas poetą ir “mylimąją” siejantis ryšys, jam būdingas ir

dviprasmiškumas - meilė ir kančia:

Iš žemės žmonių niekas jos nesupras:

Tai Aniols pasaulės kitos!
Kas jausmų gilybė! Mačiau jos kančias:
Tai kančios iš meilės tikros!
(Tarp skausmų į garbę)

- “giliai” - lyrinio subjekto išgyvenimo stiprumą nusakantis žodis,

- aiškiai įvardijamas lyrinis subjektas – “poeta”,
- jam priskiriami bruožai taip pat romantiškai išraiškingi, sodrūs
“nuliūdęs”, “apleistas” (1895);
- romantiškai krikščioniška kentėjimo interpretacija, prasmingas
kentėjimas, dėl mylimosios, nors dar tiesiogiai neįvardijama nei
Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių,
Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė
Per kiauras naktis nesumerkė akių,
Kai uždegei jauną krūtinę!

- ašara vienas iš dažniausiai pasitaikančių motyvų, padedančių

išreikšti kenčiančio vyro, poeto išgyvenimo intensyvumą; ji yra vidinio
gyvenimo atributas;
- į vieną reikšmių lauką patenka krūtinė/širdis - ašara – žvaigždė;
- sidabrinė žvaigždė vertikaliosios eilėraščio ašies aukščiausias taškas,
lyrinio subjekto išgyvenimo sugretinimas su “žvaigžde sidabrine”,
padeda nusakyti ir tų išgyvenimų pobūdį, jų ryšį su idealų (idėjų, kaip
idealios būties) “aukštumu”, nepasiekiamumu, idėjų ir gyvenamos
tikrovės neatitikimu (numanoma ir kančios bei ašarų priežastis);
- eilėraščio veiksmo laikas – naktis, nakties dangaus akivaizdoje
vyksta lyrinio subjekto atvertis;
- jaunystės motyvas (pirmoji meilė), naujas laikas priklauso naujai,
jaunųjų kartai,
- neramumo būsena, negalėjimas nurimti, atilsio neradimas liudija
prasidėjusį “atsivertimo” momentą, nebegalėjimą grįžti į ankstesnę
būseną ir greitai įvyksiantį pokytį.
Kas suteikė tau, numylėta-graži!
Tą įstabią, slaptąją galią,
Kuria į dausas jojo dvasią neši;
Vėl dega jam norai atšalę!

- lyrinį subjektą žadinanti jėga turi ir paslapties konotaciją,

- poeto-lyrinio subjekto išgyvenimai sunkiai nusakoma, jo patiriamas
“pabudimas” apibūdinamas ir kaip “krūtinės degimas”, “norų degimas”, ir
kilimas į dausas;
- dausų - “žvaigždės sidabrinės” motyvai sustiprina išgyvenamos poeto
būsenos ryšį su “aukštumu’, t.y. jo nutolimu nuo žemiško gyvenimo;
- dausos taip pat gali išreikšti ir panirimą į neapibrėžtą svajonių būseną;
- svajonės, “dausų patirtis” gali būti traktuojama ir kaip vidinės subjekto
transformacijos intensyvintoja:
Ir mėnuo ir žvaigždės, ir upės vilnis
Į kitą juos šalį vadino;
Apsakė jiems Dievą tyla ir naktis
Ir jam pasišvęsti augino. (Tarp skausmų į garbę!)

- svajonės, dvasia, norai - nauji modernų subjektyvumą apibrėžiantys

topai.
Daug žemės puikių ir gražių dukterų
Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų
Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai,

Tu proto netemdai gražybe, -
O tu tik viena širdies raktą radai
Skaisčia savo skausmo gilybe!

- mylimosios paveikslas priešingas “žemės dukterų” , tokiu būdu ryškinamas eilėraščio

adresatės nežemiškumas, “skaistumas”, grožio “harmoningumas” (jos grožis netemdo
proto, galbūt priešingai – yra blaivinantis);
- analogiškas sugretinimas poemoje “Tarp skausmų į garbę” (1895):

Iš visko juokiaus, ir žemės duktė

Manęs neviliojo tada;
Ne žemės aš troškau: iš aukšto žvaigždė
Man švietė per sapną kita!

-lyrinis subjektas čia pasirodo kaip eilėmis galintis užsitarnauti vardą (šlovę) ir žemiškus
turtus,
- auksas ir šlovė – klasikinės poezijos teigiamos vertybės;
- įsipareigojimas mylimajai rodosi ir kaip daugybės atsisakymų reikalaujantis veiksmas;
- širdis – centrinis asmens individualumą išreiškiantis romantinis topas;
- ryškėja lyrinio subjekto ir adresatės artimumas: juos jungia kentėjimas, bendrai
išgyvenama kančia tampa lyrinio subjekto transformacijos paaiškinimu.
Bet jam tos negaila jaunystės giedros,
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu žydros užtekėjai aušros,
Ir naują pasaulį jis mato.

-tarnavimas mylimajai tiesiogiai siejamas su kančia;

- į romantinę poeto mitologiją patenka ir ypatingi meilės išgyvenimai, ir
kančia; buvimas poetu susiejamas su auka, pasiaukojimu :

Jaunuomenei tinka karionės vargai;

Ją traukia, kas aukšta, gražu!
O argi karionę gražesnę matai,
Kaip žengti Aukščiausio vardu?
(Tarp skausmų į garbę)

- šioje strofoje įvyksta galutinė transformacija, paženklinta aušros, taip pat

vieno svarbiausių romantizmo topų;
- poetui pirmajam leidžiama išvysti “naujo pasaulio” viziją, jo misija –
asmeninę patirtį perduoti bendrijai / tautai;
- poetas yra tarpininkas tarp idėjos (naujo pasaulio vizijos) ir realybės.
Tada tai jo gema pirmoji giesmė,
Liūdnesnė už girių ošimą,
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė
Ir šventą neši įkvėpimą.
- pirmoji giesmė / pirmoji meilė / aušra / naujas pasaulis – ypatingas
pradžios akcentavimas;
- gimstanti giesmė steigia “naują” realybę, skelbia pradžią to, ko dar
nėra buvę;
Poezija – Dievo Aukščiausio kvėpimas!
Kalba nekalta Aniolų!
Giesmė tai ant žemės dangaus nužengimas
Gražybėje jausmų ir varsų! (Tarp skausmų į garbę)
- giesmės gimimas ženklina lūžio momentą (dangaus nužengimas į
žemę, jo įsikūnijimas žemėje);
- įtvirtinama “pranašiška”, biblinė poetinė žodžio galia;
- mylimoji sugretinama su “aukštybių žvaigžde”, jos būtis – idėjos, todėl
jos sukeltas įkvėpimas “šventas”:
- į gražios poezijos “apibrėžimą” patenka ir “gražūs jausmai” – meilė,
kančia, ilgesys, nuliūdimas, neramumas ir t.t.;
-mylimajai (idėjai) pasiaukojęs poetas prilygsta pranašui, skelbiančiam
Naują žodį:
Ir balsas vidaus stebuklingas, baisus
Lyg sakė Vilaičiui tada:
Aš siunčiu tave; eik ir žadink visus!
Tave ves Apveizdos ranka!
(Tarp skausmų į garbę!)
- šioje strofoje pasirodo dar vienas romantinis motyvas – giria, miškas
(S. Daukantas, A. Baranauskas):
Malonios ir puikios pakalnės Dubysos,
Išpintos vainikais margai!
Šalis atminimų, kur pajautos visos
Graudingos kaip girių balsai!
(Tarp skausmų į garbę)
- kaip ir Baranausko poezijoje kraštovaizdžio patirtis, įsispaudusi
atmintyje, tampa naujai gimstančios poezijos šaltiniu;
- atmintis įkūnijama poetiniu žodžiu steigia ne tik naują bendrą
atmintį turinčią bendruomenę, bet ir poetinę tradiciją, kuri išsaugo ir
perteikia bendruomeninę patirtį.
Pasklido giesmė po tą šalį toli,
Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi:
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

- brėžiami pirmieji bendrijos, kuriai skirta poeto giesmė, kontūrai;

- Nemuno vandenys (kitur - Neris, Dubysa, Nevėžis) nurodo į konkrečią šios
bendrijos gyvenamą vietą;
- susibėgančios upės, vienas kitą mylintys Dubysa ir Nemunas Maironio
poetiniame pasaulėvaizdyje išreiškia ir tautos vienijimosi idėjas per naujų
bendruomeninių santykių pradžią – valstietijos ir bajorijos susivienijimą kuriant
naujo tipo santuokas:
Bet Juozas... Marinė... O ne, to nebus,
Tos upės subėgti negali!
(Tarp skausmų į garbę)
- Nemunas - vienas svarbiausių Maironio poetinės geografijos ženklų;
- eilėraštyje modeliuojama komunikacinė situacija pasižymi idealumu – poeto
po šalį sklindančią giesmę “pamilsta visi”;
- poezijai skirtas vaidmuo – jungti skirtingus socialinius sluoksnius, burti
poezijos mylėtojų bendriją;
- besiburiančią bendriją susaisto meilė, juos jungiantis emocinis ryšys
iškeliamas kaip svarbiausias.
Poetams kitiems numylėta ranka
Iš laurų vainiką nupynė,
Tu jį nors atmint ar atminsi kada?
Tu, jo numylėta tėvyne!

- tik paskutinėje strofoje išryškėja, kas yra toji poeto mylimoji; tekstas
parašytas taip, kad intriga būtų išlaikyta iki pat galo;
- pasirodo dar vienas klasikinės poezijos motyvas – “laurų vainikas”,
greta “aukso” ir “vardo”;
- klasicistinėje literatūroje bendruomeninį įvertinimą simbolizavo šlovės
vainikas, kurį suteikia kokia nors sutelktinį adresatą atitinkanti figūra
(šlovė, tėvynė);
- klasikinės poezijos ir poeto pasiektą statusą įrodantys ženklai – vardo
šlovė – papildomi labai svarbiu Maironiui “atminties” motyvu;
- galimybė išlikti bendrijos atmintyje iškeliama kaip vertybė.
 Eilėraščio istorinis, kultūrinis kontekstas
Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!
O, duok jaunyste, man sparnus!
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
Pakilsiu rojun, į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
(A. Mickevičius, Odė jaunystei)
Kūrinyje (kuris buvo perkaitytas Filomatų
susirinkime) išsakomos svarbiausi
romantinio pasaulėvaizdžio buožai yra šie:
- iškeliama revoliucinė jaunystės energija –
kūrybinė galia;
- skelbiama ateinanti nauja laisvės epocha;
- emocingas, uždegantis tonas;
- poetinis įkvėpimas / patyrimas prilygsta
religiniam;
- skelbiamas tikėjimas bibline – kuriančiąja
žodžio galia.
Laimingas tasai, kurs išlėkęs auštai,
Plačiaus savo skleidžia sparnus!
Jam žemės – maža; melagingi – sapnai,
Jis skrista tarp audrų drąsus!
(Maironis, Tarp skausmų į garbę)
Užtrauksme naują giesmę, brolei!
Kurią jaunimas tesupras!
Neteip giedosme ligsziolei!
Kitas auklęsime dumas!
Drąsei, augsztai
Pakils balsai,
Iszausz kita gadynė;
Užgims darbai,
Praszvis laikai,
Pakils jauna tėvynė!
(Maironis, Jaunimo Giesmė, 1895)
Kas tu esi giesme? Kame tavo paslaptis,/ Kame glūdi tavo
galia, kuri pagauna sielas,/ Pavergia jausmus ir slaptinga
jėga / palyti dvasią, - o audros ir debesys/ Ištirpsta
skaisčioje vidudienio mėlynėje,/ Jog net širdžiai ramu, gera,
miela? / Neatspėta, ne žemėje pradėta, / Tu iš dangaus
ateini ir kaip Dangus šventa. [...]
A. Baranauskas, “Giesmė”

Ir A. Baranausko, ir Maironio kūryboje aprašyta ypatinga

kūrybos galia, savo paslaptingumu, išgyvenimo pobūdžiu
prilygsta religiniams išgyvenimams. Jos daromas poveikis
žmogui – sukeliama dvasinė transformacija, tokia svarbi
romantinėje tradicijoje, remiasi krikščioniška “atsivertimo”
logika.
 A. Mickevičiaus romantinis
poeto pranašo figūra, A.
Baranausko kūryboje
transformuojasi į “vaidilą”,
kuris pasakoja tautos istoriją,
perteikia išmintį.
Ūžia šileliai, kriokia upeliai;
Ir kalnai staugia tarp vėjų
Pievos žaliuoja, girios linguoja
Auklėja kelio vedėją.
(A. Baranauskas, Dainų dainelę)
 Maironio kūryboje
įsipareigojama tęsti “vaidilos”
pradėtą darbą, istorinę šlovingą
praeitį liudyti naujoms kartoms:
Gedimino laikus
Vaidelotas garsus
Prikeltų: ... Bet kur vaidelotas?
Graudūs kanklių balsai!
Jau nutilo visai,
Jų raktas guronais užklotas!...
[...]
Štai jau kaukia šiaurys,
Jis miegus nuvarys;
Atbusi, brangiausia tėvyne!
Jau kilsnoji sparnus,
O štai tau sūnus
Ir giesmes devynias nupynė.
(“Tarp skausmų į garbę”)
 Mickevičiaus poemoje
“Ponas Tadas” – vienas
pirmųjų “prarasto laiko”
ieškojimo kūrinių, kai
siekiama kalba įkūnyti
atmintyje esančią
praeities, paliktos tėvynės
patirtį.
 A. Baranausko poemoje
“Anykščių šilelis” gamtos
grožio patirtis, giliai
įsirašanti į atmintį, yra ta
sąlyga, kurios dėka
galima atkurti jau
išnykusio kraštovaizdžio
buvusią patirtį.
 Maironis viename pirmųjų savo kūrinių
poemoje “Lietuva”, dedikuotoje A.
Baranauskui, tėvynės prisikėlimą tiesiogiai
sieja su Baranausko kūryba sukurta krašto
šlove:
Kada viltį tėvynės
Ledais apkalė vėjai,
Tu vainiką nupynęs
Ant Anykščių uždėjai.
Ir mums kalbą prikėlei
Ugnim savo krūtinės,
Viltį įkvėpei vėlei,
Darban mus pavadinęs.
Matau Jūrą ir Ventą:
Mėlsvos eina per pievas...
Girdžiu giesmę ten šventą,
Kurią laimina Dievas!
Tenai gieda lietuvė
Dūmas tavo, Tėveli!
Kelias broliai pražuvę
Skaito Tavo “Šilelį”!
 S. Daukanto lietuvių kultūros
istorijos tautos kultūrinį
savitumą susiejo su gyvenama
vieta, kraštovaizdžio
ypatybėmis, klimato sąlygomis;
 A. Baranausko eilėraštyje
“Dainu dainelę” perimtas
daukantiškas tautos istorijos
pasakojimo būdas tautos
istoriją perteikia ypatingo
kraštovaizdžio detalėmis;
 A. Baranausko “Anykščių
šilelyje” iškeliama savitas
žmogaus ir gyvenamos vietos
santykis, gamtinis kraštovaizdis
per ypatingą patirtį “persikelia”
į žmogaus vidų: “Paskum ilgai
krūtinėj Šilelis kvėpuoja”.
 Miškas – tarsi įkūnytas istorijos
pasakotojas, primenąs
ikikrikščionišką epochą, senąjį
folklorą, palaikąs mitinę
vaizduotę.
Maironio poezijos įtvirtintas
modernus subjektyvumas
naujai apibrėžia asmens ir
tautos santykius.
Kiekvieno asmens individualumas,
jo buvimo būdas paaiškinamas
jo gimta kalba, turima istorine
praeities atmintimi, gimta vieta.
Maironio sukurtoje poetinėje
geografijoje simbolinis vaidmuo
tenka:
-upėms, miškams, jūrai;
-istoriniams kultūriniams centrams
– piliakalniams, miestams –
Trakams, Vilniui.
Maironio poezijoje tėvynė iškyla
kaip “giesmėmis” įgarsintas
kultūrinis kraštovaizdis, turintis
istorinės atminties gelmę.
Tautinė savivoka ugdoma
užmezgant subjektyvų jausminį
ryšį su tėvyne, nusakomą
žodžiu “brangu”.
Šioje kiekvienam žmogui laiko apibrėžtoje dramoje
jis dar spėjo suprojektuoti idealų tėvynės Lietuvos,
jos žmonių, gamtovaizdžių, istorinių žygių paveikslą.
Jis davė mums tikruosius mūsų matmenis, per jį
esame tokie, kokie esame, žinodami, nujausdami,
kokie galime būti. Tai užuovėja amžiaus gale, o
būsimiesiems laikams – mūsų vertingumo garantas.

(Sigita Geda, „Paskutinysis iš titanų“, 1987)