Turinys

Laimė ir sėkmė ................................................................................................................................... 2

Laimės ašaros ..................................................................................................................................... 6
Sintetinė laimė. ................................................................................................................................... 9
Tyrimas: kas daro mus laimingais? ............................................................................................... 12
Tobulas momentas. Arba tai yra tai. .............................................................................................. 14

2
Laimė ir sėkmė

Kaip sąveikauja laimė ir sėkmė? Juk ne visada sėkmę lydi laimė, o laimė
taip pat ne visada vaikšto kartu su sėkme.

Kas yra sėkmė, o kas yra laimė?

Jei paklaustume bet kurio žmogaus:

"Ar tu esi laimingas?" Kiekvienas atsakytų: "Taip", arba "Ne".

O jei to paties žmogaus paklaustume: "Ar esi sėkmingas?", dauguma

turbūt atsakytų "Kaip kada", "Kartais".

Vadinasi, sėkmė yra laikina, atsitinkanti būsena, tuo tarpu laimė yra
nuolatinė, pastovi būsena.

Ar sėkmė lemia laimę? Dažniausiai taip, tačiau sėkmės lemta laimė, kaip ir
pati sėkmė, taip pat yra laikina.

3
Įsivaizduokite vidutinio amžiaus moterį, Eleną. Ji kentėjo visą gyvenimą ir
dabar yra nelaiminga. Nepasisekė gimti šeimoje, kurioje būtų ja
rūpinamasi, nepasisekė susirasti vyro, kuris negertų ir nesmurtautų,
nepasisekė baigti specialybės, kuri jai patiktų. Vienintelis jos džiaugsmas
ir atgaiva nuo kankinančio gyvenimo yra dukra, kuri taip pat gyvena
nelengvą gyvenimą dėl nuolatinio pinigų stygiaus. Elena dėl to kankinasi
dar labiau, nes savo mylimam žmogui negali duoti to, ko jam reikia.
Tačiau dukra, dantis sukandusi, dirbdama per tris darbus, baigia
universitetą ir įgyja Magistro laipsnį. Svajonė turėti aukštąjį išsilavinimą
išsipildo.

Elena laiminga.

Tačiau tuoj pat laimė išgaruoja, nes dukra negauna gerai apmokamo, pagal
specialybę tinkančio darbo. Todėl nusprendžia emigruoti, kur plauna indus
ir jos ilgametis darbas siekiant aukštojo išsilavinimo nueina šuniui ant
uodegos. Elena tampa dar nelaimingesnė, nei prieš tai. Ji nebeturi šalia
dukros, kuri nors ir pasiekusi savo svajonę, vis tiek dirba juodus darbus
užsienyje.

Sėkmė yra tinkamas aplinkybių susidėjimas, lemiantis, kad išsipildytų tai,

apie ką buvo svajota, ko norėta, ko siekta. Sėkmė yra labai maloni, džiugi
ir geidžiama, tačiau trumpalaikė. Tokia yra ir jos atnešta Laimė. Sėkmė yra
laikina, o su ja atėjusi Laimė taip pat greitai išnyksta.

O kartais Sėkmė ir neatsiveda Laimės. Viskas pasisekė, noras išsipildė,

poreikiai patenkinti, tačiau laimės vis tiek nėra. Dažnai sakoma: "Jei
atsitiks tas, jei gausiu tai, tada būsiu laimingas". Ir atsitinka, ir gauna, ir vis

4
tiek nelaimingas. Nes taip nėra siekiama Laimės. Taip geidžiama yra
Sėkmė, tačiau ne Laimė. Laimė yra visai kas kita, nei Sėkmė.

Laimė yra tada, kai žmogus jaučiasi gerai. Kartais aplinkybės tam padeda,
kartais ne. Tas jausmas, laimės jausmas, kyla iš vidaus. Būna, nesvarbu,
kas atsitinka, tai gali būti priverstinis sustojimas automobilių kamštyje,
išgirsta melodija ar lietaus barbenimas ant stiklo ir žmogus jaučiasi gerai.
Jaučiasi laimingas. Laimingi gali būti visi, bet kokiomis aplinkybėmis, nes
laimė kyla iš vidaus. Sėkmė priklauso nuo išorinių faktorių. Laimė
priklauso nuo vidinio žmogaus santykio su savimi. Aplinkui gali siausti
audros, karai, nesėkmės, liūdesys, bet žmogus, kuris susitaria su savimi vis
tiek gali būti laimingas. Ne džiugus, ne sėkmingas, bet ramus ir laimingas.

Laimę ir sėkmę galima prilyginti vidiniam ir išoriniam grožiui. Sėkmė

spindi raudonu lūpdažiu, kol gali jo nusipirkti ir juo pasidažyti, kol jos
lūpos putlios ir gražios, tačiau jis greitai nusivalo ir reikia dažytis vėl ir
vėl. Laimė spindi akyse ir jai nereikia nieko pirkti ir niekuo dažytis.

Sėkmė gyvena aplinkui, ją reikia tik prisikviesti.

Prisikviesti pozityviomis mintis ir mažyčiais, mikroniniais pasirinkimais,

kuriuos darome kiekvieną minutę. Pasirinkimais ką galvoti, kaip reaguoti,
ką daryti, ar ko nedaryti.

Šviesos pasirinkimu prieš tamsą. Gyvybės prieš mirtį, gėrio prieš blogį,
meilės prieš neapykantą, kūrybos prieš griovimą. Prisikvietus Sėkmę, visi
norai ima pildytis, svajonės tampa realybe, o tikslai pasiekiami ranka.
Tačiau visa ta nebūtinai atves Jums Laimę.

Laimė gyvena kiekviename iš mūsų ir ją reikia tik išleisti.

5
Laimė, kuri gimsta žmogaus gelmėse, priklauso nuo jo dvasingumo, nuo
prasmės suvokimo, nuo stipraus ryšio su Šaltiniu, su Kūrėju. Tapti
laimingu, reiškia leisti Laimei kvėpuoti. Susitaikyti su savimi. Suvokti,
kad viskas kas yra, yra gera. Suvokti, kad Kūrėjas nieko nedaro kas nėra
tobula, kad Jūs esate tobulas, kaip ir visa Kūrinija. Kad nėra nei gėrio, nei
blogio, yra tik tobulas Pasaulis, kuriame jūs esate tam, kad eitumėte keliu,
kuris veda į šviesą. Keliu, kuriame darytumėte teisingus pasirinkimus tol,
kol jus apimtų nušvitimas, kuris reikštų tapimą laimingu žmogumi.

Tai ir yra tikroji Laimė.

Laimės ašaros

Girdžiu už nugaros pliuškenant jo irklus ir bandau pataikyti į ritmą su

savaisiais. Mes – į ryškias liemenes įsmukę baidarininkai, susikūprinę po
irklų našta. Jaučiu šlampančią sėdynę, vanduo šaltas, o Ūla tikrai srauni
upė. Mums, kurie plaukia kartą per dvejus metus, ji – didelis iššūkis. O dar
tie rąstai pakeliui... kas kartą reikia laviruoti, kad neapvirstume.

Mojuoju irklais, o protarpiuose klausausi upės garsų. Dabar pavasaris, ji

patvinusi, todėl čiurlena tik vos vos girdimai. Nuostabi upė, plaukti ja
tolygu meditacijai, jei tik nebūtų taip šalta ir nereikėtų nuolat laviruoti
posūkiuose. Vis dar nepataikau, kada grybštelt dešiniu, kada kairiu irklu,
bet jis kantriai baidarę ištiesina.

Pasilenkiu per baidarės šoną ir stebiu žoles, kurios kaip kasos tiesiasi
priešingai srovės tėkmei. Jos man primena skalbinius, besiplaikstančius
vėjyje. Jaučiu, kaip irklai baidarės gale pliukši į vandenį dar intensyviau.
Vėl griebiu savuosius ir stengiuosi neatsilikti. Stebiu aplinką irkluodama.

6
Palinkę ties vandeniu medžiai, jų šaknys, plaunamos vandens. Jie atrodo
pasimetę, tarsi nesuprastų, kaip jie čia atsirado.

"Kaip sekasi?!", išgirstu visai šalia. Neringa su Juliumi mus pasivijo ir jau
plaukia šalimais. Bando pagauti mūsų baidarės kraštą, kad padarytume
"periekurą". Tuoj atsiranda žalių devynerių, visi paeiliui patraukia tiesiai iš
kakliuko. Tampa truputį šilčiau.

Kai irklai neskraido į vandenį ir atgal, ant jų ima tūpti laumžirgiai. Saulėje
virpa jų sparneliai, o didelės juodos akys žvelgia, tarsi norėtų susipažinti.
Bet mes neturime laiko pažindintis, reikia irkluoti toliau. Iki stovyklos dar
toli, taigi reikia paskubėti.

Neringa su Juliumi išnyksta už posūkio ir mes likome paskutiniai. Irklai

pliukši agresyviau, ypač galiniai.

Pajuntu, kaip baidarė trinkteli į rastą ir pasvyra į šoną. Pavojingai svyra,

viltis, kad jis ją ištiesins, žlunga. Deginantis vanduo per vieną akimirką
prisiliečia prie kiekvienos nervinės šaknelės mano odoje ir perduoda
signalą smegenims - ša-a-a-a-lta! Plaukti nemoku, gerai, kad su liemene, ji
išlaiko mane paviršiuje, kai šiaip ne taip prieš srovę kepurnėjuosi kranto
link. Viena akimi matau, kaip jis, sužvejojęs maišus su mūsų manta,
plaukia iš paskos. Išlipus visas kūnas akimirksniu sustyra, tarsi ištrauktas
iš šaldiklio.

Jis pagauna baidarę, padedu ją ištraukti. Varvantys stovime ant kranto ir

kalendami dantimis žiūrime vienas į kitą. Du sustirę nuo šalčio dvikojai,
pamėlusiomis lūpomis.

"Gal lauželį susikurt?", klausia jis. "Tai kad viskas šlapia, kaip?", atsakau.

7
Išsitraukiam iš maišų dar vis apysausių rūbų pamainą, persirengiame. Iš
karto tampa šilčiau. Pabaigiame žalias devynerias, kurios stebuklingai
atsirado mūsų baidarėje ir neiškrito jai apvirtus. Išpilame vandenį, kiek
galime nusausiname, iš šlapių marškinėlių pasiradę skudurą.
Susipakuojame daiktus ir vėl – į baidarę.

Staiga pajuntu, kaip mane persmelkia neišpasakytai stiprus JAUSMAS.

Tai Meilė. Meilės vibracijos apima mane visą, jaučiu, kaip jos užpildo
kiekvieną mano esybės kertelę, jaučiu kaip skaidrėju, stiprėju, esu kupina
naujų jėgų. Šalta vonia suteikė gaivinamąjį efektą, o staiga apgaubusi
meilės energija šildo, kaip geras žodis susipykus. Mes abu, vienoje valtyje,
plaukiame gyvenimo upe. Krentame, kepurnėjamės, sušąlame, sušylame, ir
vėl – į valtį.

Dar vienas posūkis, ir mus draugiškai pasitinka mūsų draugų baidarės,

jaukiai sukišusios nosis į krantą. Štai ir jie, mojuoja nuo kranto, jau
paruošę vakarienę ir iškaitinę pirtelę. Nieko nebematau. Verkiu.

8
Sintetinė laimė.

Vieni žmonės eina į žygius tūkstančius kilometrų pėsčiomis, nešini visais

savo daiktais. Dvokiantys ir žaizdoti, alkani ir pervargę jie stumia kojas
pirmyn, vis pirmyn ir pirmyn. Kasdien sutikdami pavojus, naktis leidžia
palapinėje visiškoje vienumoje laukinėje gamtoje. Kilometrai veja
kilometrus, keičiasi kraštovaizdis ir klimatas. Patiria nuotykių, sutinka
panašių keliautojų, pasiduoda, paskui vėl suima save į rankas ir stumiasi
toliau. Užbaigę šią didžiąją gyvenimo kelionę, jie jaučiasi įminę gyvenimo
prasmės lygtį. Susilieję su keliu, pajutę laisvę ir gyvenimo pilnatvę jie
jaučiasi žiną tai, ko nežino dauguma.

O kiti įprasmina save ten, kur jaučiasi saugūs: įsirėmina į savo

puoselėjimus namus, gražius daiktus ir drabužius. Į darbą, šeimą ir
bažnyčią. Savo nusibrėžtuose rėmuose augina vaikus ir kartą per metus ar
du planuoja įrėmintas atostogas. Savaitgaliais tvarkosi, skalbia, gamina,
9
puošiasi, švenčia ir bendrauja su artimaisiais. Darbe neklausia, bet atlieka
tai, ko iš jų tikimasi. Pinigų neužsidirba, juos duoda "jie". Taupyti nemoka,
bet išsiverčia su tuo, ką turi. Gyvena gražiai ir nuobodžiai. Padorumas yra
kone svarbiausias žodis jų savimonėje, o didžiausia laimė (po vestuvių,
šeimos pagausėjimo, krikštynų) – darbas su geresne alga, naujas
automobilis ar sodyba už miesto. Jie slapta stebisi ir atvirai gėrisi tais,
kurie išeina iš rėmų ir neatitinka padorumo kriterijų. Kurie neturi gražių
namų, nedirba, elgiasi laisvai ir eina į kelių tūkstančių kilometrų žygį su
kuprine ant pečių.

Ar laimingesni tie, kurie ieško, ar tie, kurie randa?

Buvo atliktas įdomus eksperimentas. Grupė fotografiją studijuojančių

Harvardo studentų turėjo išsirinkti du geriausiai pavykusius savo kūrinius.
Vieną iš jų jie galėjo pasilikti sau, kitas turėjo likti universiteto nuosavybė
ir jiems buvo pasakyta, kad jie jo niekada nebematys. Jiems pasirinkus,
pusei studentų buvo pasakyta, kad emailas su kita fotografija biurui bus
išsiųstas tik po keleto dienų, kai profesorius ras laiko, todėl jei tik jie
persigalvotų, bet kada gali brūkštelti mailą ir sukeisti darbus. Kitai pusei
buvo pasakyta, kad jie turi apsispręsti čia ir dabar ir pakeisti nuomonę
jokios galimybės nėra, nes emailas bus išsiųstas už dviejų minučių.

Po savaitės buvo pamatuotas studentų pasitenkinimo savo pasiliktais

kūriniais lygis. Tie, kurie neturėjo galimybės pakeisti, buvo daug labiau
patenkinti savo pasirinkimu nei tie, kurie galėjo keisti. Pastarieji vis
galvojo, ar teisingai pasirinko, apsigalvojo, keitė, bet kai emailas buvo

10
išsiųstas, vis tiek nebuvo tikri, ar pasirinko geriausiai. Kurie neturėjo
galimybės pakeisti, pamiršo antrąjį kūrinį ir džiaugėsi tuo, kurį pasirinko.

Tuomet, kitai šviežiai grupei studentų, pasirinkusių fotografijos kursą,

lygiai taip pat buvo pasiūlyta kurso pabaigoje išsirinkti du geriausiu savo
darbus, iš kurių vienas liks universiteto, o kitas jų asmenine nuosavybe.
Tačiau šiems iš karto leista pasirinkti, ar jie nori būti grupėje, kur
pasirinkimas yra galutinis ir negrįžtamas, ar grupėje, kur per keturias
dienas jie galės pakeisti savo sprendimą.

66 procentai pasirinko galimybę pakeisti sprendimą, tai yra jie pasirinko

būti nepatenkinti savo pasirinkimu!

Turėdamas laisvę rinktis žmogus nėra tikras, ar pasirinko geriausiai.

Kartą pajutęs laisvę, žmogus nebegali jos nebenorėti. Kartą ištrūkus iš

rėmų, labai sunku į juos sugrįžti. Kartą turėjęs galimybę rinktis, norės jos
visada. Kartą išsiruošęs į kelių tūkstančių kilometrų žygį, pajutęs laisvę ir
gyvenimo pilnatvę, jau nebegalės gyventi rėmuose. Geriausiu atveju,
rašysi apie jį knygas, blogiausiu – eisi vėl ir vėl. Atiduos viską, pamins
savigarbą ir prašys išmaldos kitų, įsirėminusių žmonių, kad tik dar, dar ir
dar kartą galėtų pajusti TAI, ko niekada nepajus gyvendamas rėmuose.

O kartą įsirėminus labai sunku rėmų nusikratyti ir pasijusti visiškai laisvu.

Taigi, kas geriau? Ar natūrali laimė, kuri ateina su galimybe rinktis, būti
laisvu ir gauti tai, ko nori, ar sintetinė, kuri pasiekiama apribojimų,
taisyklių ir rėmų pasaulyje?

Dauguma turbūt pasirinktų laisvę, taip, kaip ir tie studentai. Tačiau, ar

tikrai laisvė visada draugauja su laime? Gal mes esame laimingiausi tada,

11
kai turime galimybę viską mesti, kai turime laisvės iliuziją, bet ne tada, kai
viską metame iš tikrųjų. Aš manau, kad tie, kurie eina į tūkstančių
kilometrų žygį pėsčiomis ieško to, ką turi įsirėminę žmonės. Ieško savęs,
ieško savo galimybių įsirėminti. Šeimoje, namuose, tikėjime. Laimė yra
tada, kai gyvename padoriai ir mūsų neslegia jokie sąžinės priekaištai.
Atliekam savo pareigas šeimai. Aš laimingiausia esu dabar, visiškai
įrėminta, nei būčiau, apstumdoma vėjų ir lietaus, kankinama kalnų ir
kamuojama ilgesio to, "tikrojo" gyvenimo. Nei būčiau, dabar eidama per
kalnus su kuprine ant pečių.

Tyrimas: kas daro mus laimingais?

Jei staiga taptumėte savo ateities dizaineriais, kur panaudotumėt savo

energiją ir laiką?, paklausė psichiatras Robert'as Waldinger'is.
80 proc. žmonių atsakė - tapčiau turtingas. 50 - tapčiau įžymybe.
BET.
Harwarde 75-rius metus nuo jaunystės iki senatvės buvo tiriami žmonės.
Tyrimu buvo siekiama pagaliau išsiaiškinti - kas gi iš tikrųjų įtakoja
žmogaus laimę ir sveikatą.
Tyrimui buvo sudarytos dvi grupės - viena iš Harvardo studentų, kita - iš
pačios prasčiausios Bostono mokyklos skurdžiams mokinių. Kas du metus
724 tiriamiesiems reikėjo atsakyti į anketos klausimus apie savo gyvenimą,
su jais kalbėta ir jų namų svetainėse, bendrauta su jų šeimos nariais ir
bendradarbiais, atliekami medicininiai tyrimai, padaryti kasdieninio
gyvenimo epizodų įrašai. Nuo 1938 m. tyrimo pradžios šiandien liko gyvi
60 tiriamųjų. Taigi, tyrimas tęsiasi ir dar pradėtas visai naujas viso
gyvenimo tyrimas -bus tiriami 2000 tiriamųjų vaikų.

12
Taigi, kas jiems nutiko.
Vieni pasiekė aukštumų (tiriamųjų tarpe buvo net vienas prezidentas).
Kiti - susirgo alkoholizmu, šizofrenija ar mirė anksčiau laiko.
Vieni uždirbo daug pinigų, kiti ir toliau skurdo. Kai kas tapo įžymybe,
dauguma - liko "pilka mase". Kai kurie Bostono mokyklos auklėtiniai
perkopė visus socialinius laiptelius ir padarė svaiginančią karjerą. Kai
kurie iš Harvardo - nusirito į dugną.

Ir viso ilgo darbo, kelių kartų mokslininkų darytas tyrimas pagaliau turi tik
vieną aiškų atsakymą - žmogaus laimę, džiaugsmą, sveikatą lemia ne
garbė ir pinigai, o SANTYKIAI.
Geri ar blogi santykiai lemia, kaip žmogus jaučiasi ir kokia jo sveikata
sulaukus 50- ties. Geri santykiai leidžia būti laimingesniems,
sveikesniems. Geri santykiai apsaugo ne tik kūną, bet ir protą. Tie, kurie
turėjo gerus santykius, išlaikė ilgesnę atmintį ir šviesų protą.
O vienatvė žudo. Tačiau vienišesnis žmogus gali jaustis minioje nei vienas
su savimi, juk vienatvė tokia dažna ir santuokoje... Todėl ne parodomieji
("turiu šeimą, vaikų, gimines, draugų"), santykiai yra svarbiausi, bet tikras,
šiltas, nuoširdus ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas ryšys. Tyrimas
atskleidė, kad konfliktinė santuoka kenkia dar daugiau nei gyvenimas
vienam.
Sena kaip pasaulis tiesa... Tiems 80-čiai procentų žinia ne kokia, nes
pinigai juk turi ištaisyti viską ir greitai, o santykiai yra viso gyvenimo
darbas, sunkus ir komplikuotas...
Bet jau dabar viskas, niekur nepabėgsi, viskas oficialu. Nustatyta. Taigi,
verta investuoti. Geras žodis, atsiprašymas, kava į lovą, vakarienė prie

13
žvakių, pasivaikščiojimas, išklausymas, prisilietimas, komplimentas,
šypsena, skambutis...
Visa tai yra LAIMĖ.

Autorė rėmėsi:
https://www.ted.com/talks/robert_waldinger_what_makes_a_good_life_lessons_from_the_longest_
study_on_happiness

Tobulas momentas. Arba tai yra tai.

Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi,

persitempusi. Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu. Skauda pūsles ant rankų
ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą –
supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir
nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o

nupjautų – vis dar milžiniška. Darbo į valias; tiek, kad net varo į neviltį.

14
Taip, turėti visą darbo dieną, kurią niekas netrukdytų, nelytų, o aš galėčiau
tik dirbti – man yra neįsivaizduojama ir nepasiekiama prabanga. Tai daryti
galiu tik retkarčiais, nuvogusi laiką iš vaikų, arba – kai mažasis miega, o
didžioji užsiima pati su savimi, nes mama neturi jai laiko. Mano mintys ir
norai – visi ten, tarp tų medžių. Vis galvoju apie tą patį, kaip ir kada
pagaliau užbaigsiu tą darbą. Nuolat mane lydintis jausmas: siekiu,
tiesiuosi, visa esybe linkstu link kažko, kas mane traukia ir kur noriu būti,
bet kojos priklijuotos prie žemės ir negaliu pajudėti. O jei tik pajudu, vėl
tuoj pat turiu sustoti.

Apsižvalgau aplinkui. Žemė nelygi, tarsi odos raukšlių priraukta išmestų

žemių kupstų, kai kur maišosi seno cemento krūvos. Pernykštė žolė kai kur
jau įgavusi pagreitį ir siekia beveik kulkšnis, kitur – nutrypti sausi žabai,
primenantys grubų lininį kilimą. Kur ne kur styro pavieniai aviečių stiebai,
tarpais – iš kilimo išsipešioję dar nesutrypti žabai. Berželiai, vieninteliai
grožio atstovai šiame šabakštyne, suaugę labai tankiai, matyt, niekas jų čia
specialiai nesodino. Dabar, kai jau išrinkome šiukšles, nukarpėme
nudžiūvusias šakas ir sausuolius medžius, kuriems toje tankynėje pritrūko
saulės, atrodo, kad ir medžiams, ir mums net akyse prašviesėjo. Sutrypėme
senus žabus, skalaujančius beržų kamienus ir siekiančius kelius, surinkome
sausuolius į milžinišką kupstą, prie kurio, delnais pasirėmusi veidą, dabar
nuvargusi ir sėdžiu.

Ir staiga... Nei iš šio nei iš to, pasijuntu-TOKIA-LAIMINGA! Tai yra tai.

15
T o b u l a s m o m e n t a s.

Nors aš nevilkiu tobulai krentančios suknelės, priderintos prie kruopštaus

išpuoselėtų nagų manikiūro. Mano plaukai ne blizgantys ir dailiai
sušukuoti, mano veidas netviska tobulu makiažo stebuklu. Aš nesu
prabangiame restorane, kuriame skamba sielą virpinanti muzika, o kiti
svečiai atsuka į mane susižavėjimo kupinas akis. Mane supa ne akį
glostanti tvarka ir grožis, geras skonis ir jaukumas. Mano uostė nesilepina
aromatais, sklindančiais nuo mano riešo ir sumišusiais su kitų prabangių
kaimynų skleidžiamais kvapais. Mano kompanija – ne idealus partneris,
suprantantis mane iš pusės žvilgsnio ir mylintis labiau nei gyvenimą.

Bet sėdžiu ant kelmo. Suplukusi ir persitempusi, pulsuojančiais

smilkiniais. Šalia ką tik pasibaigusių statybų, prie išsidarkiusios medžių
krūvos. Kvepiu saldų nupjautos medienos aromatą. Matau naujai
užaugusią žolę. Girdžiu ką tik sugrįžusių paukščiukų čiurlenimą. Šiltas
vėjelis glosto mano veidą, išsilaisvinę berželiai šypsosi ir moja savo
liemenimis. Jaučiu šalia vežimėlyje miegantį sūnų ir prigludusią prie šono
dukrą, statybininkų papiltame žvyre iškepusią man tortą, nes „ šiandien
mano gimtadienis“.

Tai buvo tobulas momentas.

Tai buvo TAS laimės momentas, dėl kurio mes visi taip stengiamės. Kurio
ieškome, kurį kuriame, kurio siekiame. Dėl jo dirbame, dėl jo keliaujame,
dėl jo kuriame. Juk tik dėl to momento, aš ir stengiausi sutvarkyti aplinką,

16
kad akis džiūgautų, o širdis nurimtų. Kad dailiai aprengtiems švariems
vaikučiams žaidžiant su tvarkingai išrikiuotais spalvotais žaislais gražioje,
puikiai sutvarkytoje aplinkoje mes stebėtume juos, ir gurkšnodami šaltą
alų mėgautumėmės savo laime, džiaugtumės TA laimės akimirka.

17